Lietuvai nebereikia gėdytis valdžios: jei iš 324 mln. JAV gyventojų į prezidentus neatsiranda vertesnių už Donaldą Trumpą ir Hillary Clinton, kur jau atrasti tobulų lyderių tarp mūsų nepilnų trijų milijonų. Nereikia gėdytis ir Lietuvos rinkėjų: kai britai prarijo populistų „Brexit“ kabliuką ar lenkai išsirinko konstitucines vertybes mindančius politikus, kai prognozuotojai baiminasi, kad prancūzai ir net racionalieji vokiečiai kitąmet rinkimuose gali pasirinkti radikalus, Lietuvoje populizmas ir radikalizmas išgyvena krizę.

 

Aušra LĖKA

 

Tiesa, nors iki rinkimų belikę mažiau nei mė­nuo, lažintis, kad šiųmečiai rinkimai patvirtins pastarųjų metų tendencijas, rizikinga, nes lietuviai vis dažniau apsisprendžia paskutiniu momentu, o permanentiniai politinės korupcijos skandalai niekais pavertė dar visai nesenus partijų rikiavimus.

Tačiau neopranašų, vadinamųjų nesisteminių partijų populiarumas per pastaruosius kelerius rinkimus mažėjo, o prieš šiuos rinkimus apskritai neatsirado jokios naujos partijos, realiai galinčios pretenduoti į protesto balsus. Jie prognozuojami Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, rinkimuose debiutuojančiai kaip kažkas panašaus į nepartinę partiją. Tą patį – protesto elektoratą bando suvilioti kelios nedidelės par­tijos ar koalicijos ir  tradiciškai populistiniais šū­kiais lengvatikius peninčios Darbo partija bei „Tvar­ka ir teisingumas“, stebuklingai ge­bančios pa­čios būti valdžioje, bet ir ją kritikuoti.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

Ar verta balsuoti už neopranašus, rinkėjai galėtų nuspręsti prisiminę, kaip sekėsi į valdžią jų balsais atėjusiesiems ankstesniuose rinkimuose.

 

Violetinis vegetavimas

2012-ieji. Garliavos Klonio gatvė tapo matomesnė nei sostinės Gedimino prospektas ir pagal minios koncentraciją, ir pagal politikų skaičių joje – nemažai jų veržėsi prieš rinkimus „atsižymėti“ kaip vadinamosios violetinės revoliucijos, neva kovojančios prieš pedofilų klaną ir teisėsaugos ne­veiksnumą, dalyviai, kai kurie – ir įsiprašyti į naujai sukurtos „Drąsos kelio“ partijos rinkimų sąrašą.

Violetinės revoliucijos vedlė Neringa Venckienė anuomet buvo užsimojusi laimėti ne tik Seimo – ir prezidento rinkimus. Tačiau sėkmės, kokios tikėjosi, nepasiekė: vienmandatėse apygardose visi „drąsiečiai“, net pati N.Venckienė, rinkimus prakišo. Daugiamandatėje gauti balsai jiems suteikė 8 mandatus. Beje, rinkėjai, net tie, kurie balsavo už „Drą­sos kelią“, greitai atsitokėjo: per „Vilmorus“ / „Lie­tuvos ryto“ apklausą 2012 m. spalį, kai vyko Seimo rinkimai, teigiamai šią partiją vertino 5,8 visų apklaustųjų, o po pusmečio tokių liko vos 0,4 proc.

Vadinamojo pedofilijos skandalo aiškinimasis tebesitęsė, į viešumą kilo vis daugiau abejonių, ar „Drąsos kelio“ vedlė šioje istorijoje – teigiama herojė, kol pagaliau 2013 m. balandį, vos po pusmečio Seime, ji dėjo į kojas ir lig šiol teisėsauga jos neranda, nors tautiečių JAV buvo užfiksuota vaikštinėjanti Čikagoje. Teisėsauga jos ieško, nes turi daug klausimų – N.Venckienei yra pateikta įtarimų pagal keliolika Baudžiamojo kodekso straipsnių.

Po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino, kad bėglė sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seime jai buvo surengta apkalta ir 2014 m. birželį ji pašalinta iš Seimo, kuriame nesirodė daugiau kaip metus.

Nelikus minimalaus frakcijai narių skaičiaus „Drą­sos kelio“ frakcija, pravegetavusi šiek tiek dau­giau nei pusantrų metų, 2014 m. birželio viduryje mirė natūralia mirtimi.

Vietoj N.Venckienės į Seimą turėjęs ateiti kitas rinkimų sąraše įrašytas Mykolo Romerio universiteto profesorius Gintaras Aleknonis mandato atsisakė. „Buvo galimybės, buvo viltys, o išėjo, kaip išėjo“, – šiandien sako G.Aleknonis.

Pasak jo, vieni prie naujos partijos dėjosi iš savanau­diškumo, kiti iš idealizmo, kurio, jo nuomone, bu­vo nemažai. Jį patį vedė noras padėti žmonėms, ku­rie, jo nuomone, pateko į didelę nelaimę, ir atsinau­jinimo Lietuvos politikoje būtinybė. „Visa sistema absoliučiai užkonservuota, į ją negali patekti nau­jos idėjos, nauji žmonės, tai kenkia Lietuvos de­mokratijai. Paskutiniais metais Seime Al­gir­das Pa­tackas sakė: „Anksčiau Seimas buvo or­ga­niz­­mas o dabar – mechanizmas“, – su „violetiniais“ į Seimą pa­tekusį buvusį konservatorių cituoja G.Ale­knonis.

Jis veda paralelę tarp Lietuvos partijų ir feisbuko: gali turėti daug draugų, bet jie visi iš vieno rato, ir tau atrodo, kad visas pasaulis galvoja kaip tu. O šalia – kitas ratas feisbuko draugų, ir tie ratai nesusitinka. „O kuo blogesnė demokratijos būklė  –  tuo didesnis populizmo šešėlis: kai politikai nesikalba su žmonėmis, šie nusivilia, ima ilgėtis stiprios rankos, metasi į kraštutinumus. Tai gąsdina tradicinius politikus, bet verčia keistis, įsiklausyti. Pastovumas gerai, bet dažnai painiojame, kas yra pastovumas, o kas stagnacija“, – sako G.Aleknonis.

Po jo sąraše buvęs Stasys Brundza mandatą priėmė ir nuėjo pas „tvarkiečius“, paskui į Mišrią Sei­mo narių grupę, o da­bar jis jau su socialdemokratais.

Buvę „drąsiečiai“ rinkosi dažniausiai „tvarkiečius“ ar Mišrią Seimo narių grupę, kai kurie spėjo pabūti ir ten, ir ten, ir dar kitur, nes dažnam tai nebuvo naujiena – ne vienas jų buvo politinis migrantas. Po­vilas Gylys, anksčiau socialdemokratas, blaškėsi tai į Mišrią Seimo narių grupę, tai pas „tvarkiečius“, tai vėl atgal į Mišriąją. Tokius pat vi­ražus darė ir Valdas Vasiliauskas. Aurelija Stan­ci­kie­nė, buvusi konservatorė, pasuko į Mišrią Seimo narių grupę.

Vytautas Matulevičius, iki susisiejimo su violetine partija, dirbęs „tvarkiečio“ Rolando Pakso padėjėju Europos Parlamente, rinkosi Mišriąją, kaip ir vietoj mirusio A.Patacko (buvusio konservatoriaus) į Seimą 2015 m. balandį atėjęs Audrius Nakas.

Kaip įstatymų leidėjai „drąsiečiai“ pasireiškė nebent populistinėmis idėjomis, pavyzdžiui, siūlymu kainas reguliuoti įstatymais. Bet jie tebuvo maža opozicinė frakcija, su kuria bičiuliautis niekas per daug nesiėmė, ir jų superidėjos taip ir nebuvo priimtos.

Tad „Drąsos kelio“ sėkmė 2012-ųjų Seimo rinkimuose davė naudos nebent su jų šūkiu tapusiems Seimo nariais ir gavusiems solidžią algą, o kartu ir aukso puodą: kaip parlamentinė partija „Drąsos kelias“ per kadenciją gavo apie milijoną eurų valstybės dotacijų, kurių užteko ir butui prestižinėje Kauno vietoje įsigyti, o paskui uždirbti iš jo nuomos.

Dabar į Seimo rinkimus su „Drąsos keliu“ iš buvusios šios partijos frakcijos eina tik partijos pirmininkas Jonas Varkala, surinkęs ne itin gausų – 33 kandidatų sąrašą. Nepaisant to, kad partija kūrėsi deklaruodama siekį pakeisti situaciją teisėsaugoje, tarp jos kandidatų – Irenijus Zaleckis, buvęs Klaipėdos savivaldybės tarnautojas, kaip rašė Klaipėdos žiniasklaida, vis įkliūvantis neblaivus prie vairo. O Londone gyvenančiu Einaru Vilde Didžiosios Britanijos lietuviai piktinosi, mat šis socialiniuose tinkluose pozuoja su kūju ir priekalu, Georgijaus juostele, šlovina Rusiją. Kiti „drąsiečiai“ jį apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad gal jis negali kandidatuoti rinkimuose, mat nuolat negyvena Lietuvoje. VRK kliūčių čia neįžvelgė.

 

Į Seimą atvažiavo cirkas

Ne daugiau nei „Drąsos kelio“ neopranašai nau­dos valstybei davė ir pramogų pasaulis, po 2008 m. rinkimų su savo draugais ir šeimos nariais kadencijai persikraustęs į Seimą. Gal net atvirkščiai – buvo daugiau žalos, nes jų buvo dvigubai daugiau nei „violetinių“ ir jie buvo valdančiojoje daugumoje, tad turėjo daugiau galios.

Nors prieš rinkimus sukurptos sezoninės partijos su skambiu Tautos prisikėlimo pavadinimu vedlys Arūnas Valinskas tikino, kad ne jie darys iš Seimo cirką, bet išguis cirką iš politikos, vis dėlto išėjo, kaip ir prognozuota. Vietoj rinkimų programos „prisikėlėliai“ surašė kelias tezes, užtat fotosesijos su pusnuogiais vampyrais – kandidatais į įstatymų leidėjus buvo įspūdingos. Ir žmonės už juos balsavo.

Pajutęs pergalės skonį A.Valinskas užsigeidė Seimo pirmininko posto. Per pirmąjį balsavimą balsų neužteko. Per antrąjį šiaip taip šoumeno ambicijos formaliai buvo patenkintos. Tačiau priversti į jį žiūrėti kaip į šį postą atitinkantį politiką buvo kur kas sunkiau. Susireikšminęs jis ėmė drausminti buvusius kolegas, kad į jį kreiptųsi pagarbiai, mat dabar jis – „vienas iš trijų“ valstybėje, bet tuo tik smarkiai visus prajuokino. Tiesa, ir pats analogiško protokolo nesilaikė – Prezidentę išvadino boba. Poste A.Valinskas išsilaikė neilgai – vos dešimt mėnesių.

Ne mažiau komiškai atrodė ir kiti Tautos prisikėlimo partijos veikėjai, niekaip nesugebėję atsikratyti savo kurtų personažų šleifo. Komikė Asta Baukutė ir toliau dirbo komike, tik Seime. Čia išgarsėjo net tarptautiniu mastu: surengė tarptautinę konferenciją apie vaikų problemas ir kviestinį pranešėją, profesorių iš Didžiosios Britanijos, paragino pradėti pranešimą – „kamau, beibi“ (suprask, „common, baby“), pridurdama: „Tiek temoku.“

Juo labiau „prisikėlėliai“ dėjosi rimtais politikais, tuo daugiau kėlė juoko. Seimas tapo humoristinių laidų filmavimo studija. A.Valinskas ėmėsi „tvarkos“: uždraudė filmuoti Seimo maitinimo įstaigose, rūkomuosiuose ir… tualetuose.

„Prisikėlėlių“ indėlis į įstatymų leidybą irgi savotiškas. Pavyzdžiui, į Seimą patekęs senų lietuviškų šlagerių dainorėlis ir senų automobilių mėgėjas Antanas Nedzinskas tuo metu, kai šalį smaugė pasaulinė finansų krizė, parengė įstatymo projektą, siūlantį valstybei saugoti senas pobiedas ar zaporožiečius.

Vis dėlto net ir didžiausi komikai ne juokais naudojosi tarnybine padėtimi. Ta pati A.Baukutė išsirūpino tarnybinį automobilį, bet savo vyrui, nes pati vairuoti nemokėjo. Kilo nemažas skandalas, kai šis nuvertė šviesoforą, važinėdamas savais reikalais. Beje, žmonai tapus parlamentare, ir jos vyras netruko gauti postą vienoje iš ministerijų. Ką ten ministro patarėjo postelis – ir ministro postas galėjo atitekti, jei su „prisikėlėliu“ plaukioji viena jachta. Skandalai Aplinkos ministerijoje, patikėtoje valinskininkams, netilo. Tačiau tuometis premjeras Andrius Kubilius bet kokia kaina siekė išsaugoti Vyriausybę, tad pagąsdinimai, kad „prisikėlėliai“ ims ir pasitrauks iš valdančiosios daugumos, vertė jį būti aklą ir kurčią.

Ne vienas šoumenas Seimo narys ir toliau slapta uždarbiavo pramogų versle, nors tą daryti draudžia įstatymai. Jie gviešėsi ir valstybės pinigų, pavyzdžiui, Linas Karalius išrūpino savo artimųjų įsteigtai įstaigai „Gyvenimas džiaugsme“ keliasdešimt tūkstantukų iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Bet paaiškėjo, kad vos įkrito pinigų į sąskaitą – įstaigėlė buvo parduota nė nepradėjus projekto, kuriam skirtas finansavimas.

Beje, L.Karaliui nepavyko Seime sulaukti kadencijos pabaigos: apkaltos būdu 2010 m. jis prarado mandatą, nes vykstant sesijai šildėsi Pietryčių Azijoje, o tuo metu jo draugas Aleksandras Sa­cha­rukas už jį Seime balsavo. Konstitucinio Teismo abu pripažinti pažeidusiais Kons­ti­tuciją, jiems su­rengta apkalta, bet A.Sa­cha­rukas mandatą išsaugojo.

Tiesa, tuomet „prisikėlėliai“ jau buvo skilę – pramogų verslo atstovų politinė draugystė truko vos pusmetį.

Beje, A.Valinsko flangas, iš pradžių pasivadinęs „Ąžuolo“ frakcija, paskui grįžęs prie Tautos prisikėlimo vardo, dar vėliau prisidėjo prie Liberalų ir centro sąjungos (politiniame žemėlapyje netrukus neliko ir jos) ir apskundė du buvusius bendražygius. Šie tuomet jau priklausė opozicija pasiskelbusiai „Vienos Lietuvos“ (fantazijos iš šoumenų neatimsi) frakcijai, kuri paskui susijungė su Ge­dimino Vagnoriaus Krikščionių partija. Pastaroji, pravegetavusi apie trejus metus, įsiliejo į Darbo partiją.

Keli „prisikėlėliai“ 2012 m. vėl bandė laimę rinkimuose, bet mandatą pelnė tik laiku prie konservatorių spėjęs prisišlieti Rokas Žilinskas, save pozicionuojantis ne kaip išmanus įstatymų leidėjas, o kaip seksualinių mažumų atstovas, bent jau šiomis temomis dažniausiai eksponuojasi viešumoje.

Dar pasisekė prie socialdemokratų prisidėjusiam Dainiui Budriui: iki 2008 m. rinkimų ir pats prisistatinėjęs tik kaip laidų vedėjos Daivos Tamošiūnaitės vyras, Seime pakeitęs šešias frakcijas, 2012 m. rinkimuose jis patyrė nesėkmę, bet be posto neliko. Jam net matuota energetikos viceministro kėdė, bet, kaip skelbė žiniasklaida, neva sukliudžiusi nepalanki spec. tarnybų pažyma. Paskui kilo skandalas, kad jis be konkurso buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos valdomų „Lie­tuvos geležinkelių“ antrinės įmonės vadovu. Da­bar jis gavo dar vienas pareigas – yra „Rail Baltica“ stebėtojų tarybos pirmininkas.

Postą gavo ir dar vienas buvęs „prisikėlėlis“: Vytautas Kurpuvesas tapo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininku, tačiau jis buvo išimtis pramogų pasaulio atstovų partijoje – jau iki Seimo turėjo darbo patirties valstybės tarnyboje.

O A.Valinskas ir dar keli buvę „prisikėlėliai“ Seimo rinkimus prakišo kartu su visa Liberalų ir centro sąjunga, kurią rinkėjai išbraukė iš parlamentinių partijų sąrašo. A.Nedzinskas net atšoko suvaidintas vestuves, bandydamas pelnyti rinkėjų palankumą savivaldybių rinkimuose, bet sulaukė, ko nusipelnęs – pasipiktinimo ir pajuokos.

Šoumenai grįžo, iš kur atėję. Rinkėjai praregėjo, tik šiek tiek per vėlai.

 

Naujų pranašų triumfo era – prieš keliolika metų

Šešiolika „prisikėlėlių“, perpus mažiau „drąsiečių“, nė vienos solidžios naujos „proginės“ partijos – tokios pastarųjų Seimo rinkimų tendencijos. Pernai pirmą kartą surengtuose tiesioginiuose merų rinkimuose baimintasi populistų triumfo, bet rinkėjai dažniausiai rinkosi gana atsakingai.

Negali nė iš toli lyginti su neopranašų triumfo era 2000–2005 m., kai vos susikūrusi partija Seime galėjo laimėti daugumą, svetimos valstybės reguliuojamas politikas – prezidento postą, o nuo statinės rėkaujantis mitinguotojas – atsisėsti į mero kėdę.

Ne tik Lietuvoje – ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse populizmas suklestėjo antrojo nepriklausomybės dešimtmečio pradžioje, kai tradicinę komunistų ir reformatorių politinę takoskyrą keitė socioekonominė ir politinė. Populistinės politinės jėgos pasinaudojo visuomenės nepasitenkinimu ekonominiais transformacijos rezultatais ir gilėjančia praraja tarp visuomenės elito bei paprastų piliečių.

Tik per plauką 1997 m. nelaimėjęs prezidento rinkimų buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas įsteigė Naująją sąjungą (socialliberalus), debiutavo 2000 m. rinkimuose ir iš karto su 29 mandatais laimėjo „sidabrą“. Debiutantė pateko į valdančiąją daugumą, formavo Vyriausybę, jos lyderis A.Paulauskas tapo Seimo pirmininku. Bet tokios didelės sėkmės daugiau pakartoti nepavyko, o 2008 m. partija nebepateko į Seimą, 2011 m. susijungė su Darbo partija.

Skamba tragikomiškai, bet dabar A.Paulauskas, 2000-ųjų sėkmę daugiausia pelnęs parašų rinkimu, siūlant sumažinti valstybės išlaidas krašto gynybai ir atiduoti jas švietimui, vadovauja Seimo Na­cio­nalinio saugumo ir gynybos komitetui.

Kas tuo laikotarpiu galėjo pretenduoti į valdžią, puikiai iliustruoja unikaliai gausus norinčiųjų valdyti valstybę meniu 2002 m. prezidento rinkimuose: tarp 17 kandidatų buvo tokie veikėjai, kaip ubagų karalius Vytautas Šustauskas, keistuolis inžinierius Vytautas Bernatonis ar leidėjas Algirdas Pilvelis. Tiesa, parama kai kuriems kandidatams netraukė iki 0,1 proc. rinkėjų balsų.

Tuomet radikaliais šūkiais ir tobulai suplanuotais masiniais reginiais debiutantės Liberalų ir demokratų partijos (vėliau – „Tvarka ir teisingumas“) lyderis R.Paksas sugebėjo nurungti ligtolinį Prezidentą Valdą Adamkų. Prasidėjo neovaldymas: iš vienos pusės, bandyta imituoti kažkokį valdymą iš apačios – steigtos negirdėtos valstybės valdyme patarėjų grupės regionuose, iš kitos – rūpintasi savo aplinkos žmonių verslu, klausyta su Rusijos spec. tarnybomis susijusių asmenų, galų gale dosniausiam rėmėjui, prieštaringai vertinamam Jurijui Borisovui, pasiūlytas prezidento patarėjo postas.

R.Paksui paprezidentavus vos dešimt mėnesių Valstybės saugumo departamentas pateikė pažymą, kurioje atskleista, kad R.Paksas priklausomas nuo tarptautinių nusikaltėlių ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Jam inicijuota apkalta. Po metų ir keturių mėnesių aukščiausiame valstybės poste jis į istoriją įeina kaip vienintelis Europos prezidentas, iš posto pašalintas apkaltos būdu, praranda teisę kandidatuoti rinkimuose, kuriuos laimėjus reikia duoti priesaiką. Nors europiniai teismai nusprendė, kad tokia nuobauda negali galioti iki gyvos galvos, Lie­tuvos parlamentarai iki šiol šio sprendimo nėra pakeitę.

Partija „Tvarka ir teisingumas“, debiutuodama 2004 m. Seimo rinkimuose, pelno 10 mandatų, 2012 m., „darbiečiams“ paskendus vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, – net 15. Tačiau per šių metų rinkimus visuomenės apklausų ir politologų prognozės jiems nežada nieko gero – „tvarkiečiai“ balansuoja ties 5 proc. riba.

2004-ųjų Seimo rinkimai buvo visiškas neopranašų triumfas: konkurentus triuškinamai nurungė debiutantė Darbo partija, laimėdama 39 mandatus. Beje, Viktoras Uspaskichas, partijos steigėjas, ką tik prieš tai buvo kėlęs antipartines iniciatyvas, agitavęs už referendumą, kad visas Seimas būtų renkamas vienmandatėse apygardose.

Vis dėlto seni politikos vilkai socialdemokratai pergudravo debiutantus ir sugebėjo sau gauti premjero postą ir Vyriausybės kontrolę. Netrukus partija pateko į vadinamosios juodosios buhalterijos skandalą. Po užsitęsusio teisinio nagrinėjimo jos lyderiai teismo pripažinti kaltais.

Vis dėlto Darbo partija – vienintelė iš neopranašų, kuriai pavyko lig šiol išlikti tarp populiariausių, nors šių metų rinkimuose didelė sėkmės jai ir nepranašaujama. Bet „darbiečių“ elektoratas – dau­giausia provincijos, mažesnių pajamų žmonės. Kol Lietuvoje jų – didelė dalis, tol aukso kiaušinius jų vištoms žadantys politikai, nors patys ir milijonieriai, turės paklausą.

 

Ubagų karalius valdė Kauną

Taigi dabar populistai ir radikalai – labiau rafinuoti, kostiumuoti, kai kurie – milijonieriai. O pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio populisto etalonas buvo V.Šustauskas, nuo statinės šūkalojantis ubagų karalius, kaip lig šiol ir yra tituluojamas. Bet 2000 m. jis sugebėjo tapti net Kauno meru. Kauniečius po rinkimų ištiko šokas: daug kas pripažino balsavę už V.Šustausko Laisvės sąjungą, tačiau tikėjęsi taip įkąsti miestą lig tol valdžiusiems konservatoriams ir apskritai vadinamosioms tradicinėms partijoms, tačiau nesitikėję, kad protesto balsų bus tiek daug.

V.Šustauskas sovietmečiu buvo jūreivis, paskui vienos Kauno įmonės inžinierius. Aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 2005 m. (baigė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą), kai jo politinė karjera jau leidosi žemyn. Aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą 1991 m. sausio dienomis. Bet paskui V.Šustauskas tapo visų skriaudžiamųjų gynėju, kartu su jaunalietuviais, vadovaujamais Stanislovo Buškevičiaus (šiemet vėl bandysiančio laimę Seimo rinkimuose), organizavo gausybę radikalių mitingų ir protesto akcijų. 1997 m.  „Ubagų žygyje“ paskui savo „karalių“ minia pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių, protestuodami prieš žmonių skurdinimą.

V.Šustauskas protestavo prieš viską – prieš socialinę nelygybę, prieš privatizavimą, jo mitinguose sudegintas plakatas su tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio atvaizdu, skambėjo antisemitiniai šūkiai, pyktį užsitraukė net Austrijos ambasadorius, o tuomet „Lietuvos telekomui“ vadovavęs suomis buvo apšauktas suomiška kiaule.

Tapęs antro didžiausio valstybėje miesto meru V.Šustauskas bandė keisti savo įvaizdį, tačiau prigimtį pakeisti sunku. Kaip ir priversti kitus apsimesti, kad rimtai vertina ne visai savo vietoje atsidūrusį piketų šauklį. Kauną iš savo vizitų darbo­tvarkės ėmė išbraukti oficialios užsienio šalių delegacijos, kad nereikėtų susitikti su tokiu meru.

Tačiau Kauno problema išsisprendė greitai: V.Šustauskas meravo nuo 2000 m. balandžio iki spalio, vos pusmetį, mat vienmandatėje apygardoje buvo išrinktas į Seimą. Ten svieto lygintojo ne itin buvo nei matyti, nei girdėti. Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad patekę į valdžią radikalai kaip kokie chameleonai prisitaiko prie vyraujančios aplinkos. Užtat gavęs auditoriją kokioje televizijos laidoje V.Šustauskas vėl imdavo aiškinti savo tiesas, kad tvarka bus, kai sukalens kalašnikovai, ir jis gal būsiąs tas, kuris tai padarys, o žydšaudžiai esantys didvyriai.

V.Šustausko ir jo partijos (Laisvės lygos, vėliau – Laisvės, Kovotojų už Lietuvą sąjungų) tokia politinė sėkmė kaip 2000 m. daugiau nebeaplankė. Kaune jis vis dar kai kam buvo autoritetas, bet tik tarp tokių asmenų, kurie jo Laisvės sąjungos sąraše 2002 m. savivaldybių tarybų rinkimuose nusikalstamo pasaulio autoriteto Henriko Daktaro sūnų Enriką, ir patį netrukus turėjusį reikalų su teisėsauga, išreitingavo iš  dešimtos į trečią vietą, o tiek mandatų Laisvės sąjunga ir laimėjo 2002 m. savivaldybių rinkimuose Kaune.

Prieš 2012 m. Seimo rinkimus V.Šustauskas bandė sueiti į politinę porą su Algirdo Brazausko našle Kristina, net atidavė jai savo partijos lyderio poziciją, bet politinė santuoka truko vos kelias dienas. Vienmandatėje apygardoje jis tesulaukė 1,8 proc. apygardos rinkėjų paramos. 2013 m. vėl kovėsi dėl atsilaisvinusio Seimo mandato Uk­mergėje, ir vėl fiasko. 2015 m. savivaldos rinkimuose Kovotojų už Lietuvą sąjunga gavo 1163 balsus, tai nesiekė 1 proc. balsavusiųjų. O juk 2000-aisiais už juos balsavo 35,3 tūkst. rinkėjų.

V.Šustauskas ir toliau lakstė į bet kokia tema sukviestus mitingus, sukiojosi tarp nuolat VSD ataskaitose dėl grėsmių nacionaliniam saugumui atsiduriančių radikalų. Prieš trejetą metų jis net teisme aiškinosi, kad neįžeidė policininkų, per homoseksualų eitynes Vilniuje ėmęs kalbėti apie savo kelnėse esantį daiktą, nors policininkai dievažijosi klausę, ką jis turįs kišenėse, o ne kelnėse. Bet teismas V.Šustauską reabilitavo.

V.Šustauskas yra pareiškęs, kad jam teks prašytis politinio prieglobsčio: anksčiau sakėsi tai darysiąs Baltarusijoje, bet 2012 m. pareiškė bijąs susidorojimo, nes prisidėjo prie „violetinių“ mitingų, ir prašysiąsis į JAV.

V.Šustauskas nuolat primindavo apie save. Prieš keletą metų žiniasklaida rašė, kad buvęs Kauno meras ir Seimo narys domisi, kaip galima nemokamai maitintis savivaldybės ir „Caritas“ finansuojamoje valgykloje. Jis dirbęs taksistu, bet dėl sveikatos metęs šį darbą. 2012 m. rašyta ir apie tai, kad jis vis duodavęs blaivybės įžadus, nors atėjęs į Kauno miesto tarybos posėdį svirduliavo, nerišliai kalbėjo, bet paskui teisinosi pašlijusia sveikata. Televizijoje jis pasakodavosi savo senas ir naujas meilės istorijas. Pernai skelbta, kad jo sūnus nuteistas 13 metų už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotikų, bet V.Šustauskas tvirtino jo neauginęs, su juo nebendraująs.

Ubagų karalius vis dar toks pat aršus: šiemet balandį „Lietuvos ryto“ televizijos tiesioginėje laidoje „Nuoga tiesa“ išvadintas „vatniku“ kibo į atlapus jį įžeidusiam Kauno verslininkui. Vis dėlto didesnis už „vatniką“ įžeidimas, kai mitingų profesionalas buvo išprašytas iš kito radikalo – Juliaus Pankos organizuoto mitingo prieš pabėgėlius.

Cigarečių dūmų kamuoliai ir auksinė grandinė ant kaklo teprimena tą ubagų karalių, paskui kurį žmonės pėsčiomis nužygiavo iš Kauno į Vilnių. Laikai keičiasi, pranašai irgi. Šią vasarą V.Šus­tauskas pareiškė savo partijos vairą atiduodąs Kovo 11-osios akto signatarui Zigmui Vaišvilai. Bet partija buvo išbraukta iš šių metų Seimo rinkimų dalyvių sąrašo, nes nepristatė reikiamų do­kumentų.

Šiandien 71 metų V.Šustauskas jau tėra populizmo istorijos herojus, nors vis dar – dėmė ant kauniečių savigarbos, dar vienas argumentas kauniečių oponentams, kodėl Kaunas yra Kaunas.

 

Kodėl Lietuvoje populistai nebepopuliarūs

Atrodytų, kaip galėjome tokioms personoms ir tokiems personažams atiduoti valdyti valstybę. Tačiau populizmas ir su juo susijęs radikalizmas – nei naujas, nei lietuviškas atradimas. Tiesa, ir pats žodis „populizmas“ įgijęs daug reikšmių, bet dažniausiai tai pasireiškia aršia kritika esamai valdžiai, ypač jos elitui, griežta retorika, bandymu pataikauti rinkėjams. Populistai siūlo labai patrauklias, bet nerealias arba net valstybės ekonomikos raidai ar finansiniam tvarumui kenksmingas idėjas. Aiškios ir populizmo priežastys: skurdas, socialinė atskirtis, politinio elito atotrūkis nuo visuomenės, biurokratizmas, korupcija, nepasitikėjimas valdžios institucijomis.

Vis dėlto stebina (gerąja prasme), kodėl Lietuvoje populistai ir radikalai, galima sakyti, išgyvena krizę, kai Europos šalyse dabar radikalios partinės jėgos tik populiarėja, o JAV realus kandidatas į prezidentus – chrestomatinis populistas.

Tiesa, galima ginčytis: jokia čia lietuviško populizmo krizė, jei „tvarkiečiai“ ar „darbiečiai“ yra valdžioje. Bet gal jie iš dalies ir yra tas kordonas, sulaikantis nuo kur kas aršesnes ir radikalesnes idėjas reiškiančių vadinamųjų nesisteminių partijų? Galima sakyti, jie net atlieka tam tikra prasme gerą darbą: surenka protesto balsus, bet patekę į valdančiąją daugumą valdžios teturi tiek, kad jų nerealūs, kartais net kenksmingi valstybei pažadai neutralizuojami. Jau keliolika metų būdamos parlamentinės, šios partijos priėmė čia galiojančias taisykles ir nebesiūlo idėjų, dėl kurių ilgalaikių padarinių vertėtų rimtai nerimauti.

Kitoms nesisteminėms partijoms balsų ir nelieka: štai praėjusiuose Seimo rinkimuose prie populistinių galimos priskirti Lietuvos žmonių partija tesulaukė 3,4 tūkst. rėmėjų (0,25 proc. balsavusiųjų), Respublikonų – 3,7, Emigrantų – 4, De­mo­kratinė darbo ir vienybės partija – 4,4 proc.

Vis dėlto Lietuvoje, atrodytų, dirva populizmui derlinga: socialinis atotrūkis bene didžiausias ES, algos ir pensijos mažos, partijos uždaros, valdžios institucijomis visuomenė menkai tepasitiki.

Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės, iš tiesų situacija tokia, kad partijų pasiūloje egzistuoja protesto elektoratui tinkamų variantų, tačiau jie nesurenka rinkėjų balsų: „Štai „Jaunosios Lietuvos“ retorika labai radikali – apie vergiškus atlyginimus, įsišaknijusią korupciją. Bet ši partija tokia sena ir su tokiais pačiais šūkiais kandidatuoja tiek daug metų, kad niekas į Seimą jos nerenka. Gal todėl, kad bendras nusiteikimas prieš valdžią, nepasitikėjimas ja, kas yra populizmo terpė, Lietuvoje yra taip seniai, jog išsisėmė, ir žmonės ant to paties grėblio nelipa, o nieko naujo, įdomaus nėra. Vakaruose naujas nepasitenkinimo pliūpsnis ir populistinių partijų prasiveržimas – naujas dalykas, susijęs ir su imigracijos keliamomis problemomis, kurių pas mus kol kas nėra.“

Politologės manymu, šiuose Seimo rinkimuose proga naujoms politinėms jėgoms palanki, nes kitos partijos smuktelėjusios – tiek „tvarkiečiai“, tiek „darbiečiai“, tiek liberalai, vadinasi, atsiranda tarsi laisvo elektorato, kuris nelabai sugalvoja, už ką balsuoti. Tad klausimas, ar jį visą susišluos Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri į rinkimus bando atjoti ant dabar Lietuvoje populiaraus nepartiškumo arkliuko (savivaldos rinkimuose visuomeninių komitetų sėkmė buvo paremta būtent antipartiškumo šūkiu), ar liks ir kitiems.

Būta prognozių, kad Naglis Puteikis, 2014 m. prezidento rinkimuose savo, švelniai tariant, originaliomis idėjomis (pavyzdžiui, panaikinti Konstitucinį Teismą ir kt.) sulaukęs net kas dešimto rinkėjo palaikymo, suburs protesto politikus ir protesto balsus 2016 m. Seimo rinkimams. Tačiau bandymų būta daug, o rezultatas kol kas kuklus. A.Ramonaitės vertinimu, Antikorupcinės N.Pu­teikio ir K.Krivicko koalicijos kandidatų sąrašas gana silpnas, koalicijos tinklalapyje kol kas nieko įdomaus nėra, ir neatrodo, kad gali būti spėta iki rinkimų ką nuveikti. O dviejų pavardžių ir žodžio „antikorupcija“ pavadinime kažin ar užtenka peržengti 7 proc. barjerui, kurį jie patys susikūrė pasiskelbdami koalicija.

„Pas mus trūksta politinės lyderystės, politinės retorikos, kuri būtų įkvepianti, – nereiškia, kad radikali. Kitur rinkimų kampanijos, debatai būna daug įdomesni. Pas mus – savotiška dykuma, todėl bet kas, kas gali aistringiau pašnekėti apeliuodamas į paprasto žmogaus supratimą ir atjautimą, sulaukia sėkmės. Bet to neužtenka – reikia ir komandos, o čia N.Puteikiui sunkiau sekasi“, – pastebi politologė.

A.Ramonaitė atkreipia dėmesį į dar vieną šios rinkimų kampanijos ypatumą: ji sako peržiūrėjusi partijų rinkimų programas ir bent jau tarp pagrindinių partijų siūlymų neradusi drastiškų, antisisteminių, kurie kėsintųsi į valstybės santvarką, dėl ko reikėtų jaudintis, kad tai siūlančios partijos laimės rinkimus ir kažkas gali nutikti šaliai. To, kas būdinga populizmui – didelių pažadų, ypatingos kritikos visos valdžios atžvilgiu ir bandymo mobilizuoti rinkėjus per valdžios kritiką, politinės korupcijos akcentavimą, A.Ramonaitė sako nelabai daug radusi net programose tų partijų, kurios anksčiau tuo pasižymėjo.

Bet jai sukėlė juoką kitkas: „Tai, iš ko šaipėsi 2012 m., vadinamosios tradicinės partijos dabar pačios įrašo į programas. „Darbiečių“ pažadą apie 1509 litų minimalią algą senosios partijos vadino pataikavimu visuomenei, o dabar pačios pradėjo lenktynes, kas daugiau pasiūlys. „Tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ jau atsilieka nuo liberalų, kurie  vidutinio atlyginimo „duoda“ tūkstantį eurų atskaičius mokesčius. O jei rinkimų programoje įrašyta, kad turi planą, kaip ką padaryti, bet jo nepateikia, galima suabejoti, kiek tai realu.“

A.Ramonaitė siūlo vertinant partijas nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis, nes tradicinės partijos dažnai daro tai, ką ir vadinamosios nesisteminės.

Tad nors 2016 m. Seimo rinkimai – pirmi po 16 metų be neopranašų, reikėtų prisiminti, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų. JAV rinkimai – akivaizdus pavyzdys, kas gali nutikti ir mums, kai politinis elitas nuo savo bokšto nebemato, kas darosi apačioje, kai socialinė atskirtis tampa praraja, nebūdinga demokratinei valstybei, kai partijos tampa uždarais cecheliais, tarpusavyje besidalijančiais postus ir tai, kas lieka nuo auksinių šakučių pirkimo. Protingiau būtų vadinamosioms sisteminėms politinėms jėgoms padaryti išvadas, nei sulaukti lietuviško Trumpo.

 

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

Kaip ir kiekvieną kartą, artėjant eiliniams Seimo rinkimams, iš įvairių politikos ir visuomenės kerčių pradeda lįsti įvairaus plauko marginalai, savo ryškiu elgesiu ir kalbomis mėginantys patraukti nusivylusią elektorato dalį. Apie tai, kas nutinka jiems patekus į valdžią – kolegės Aušros Lėkos straipsnyje, o tam, kad atsirinktume, kas yra kas šiemet, „Veidas“ sudarė Lietuvos populistų reitingą.

Dovaidas PABIRŽIS

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Pagal pasirinktus kriterijus įvertinus politinių partijų programas, didžiausiais šių rinkimų populistais tapo Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija.

Nors jos rinkimų programa trumputė ir joje telpa vos keletas teiginių, čia atsiskleidžia visa populistinio politinio kalbėjimo esmė.

Programa prasideda teiginiu „Prieš korumpuotus politikus! Už paprastus žmones! Kovosime prieš politikus, kurie vagia ir ima kyšius! Už didesnes algas ir pensijas eiliniams žmonėms!“ Vėliau išvardijami „5 smūgiai politinei korupcijai, emigracijai, turtinei nelygybei ir skurdui“, tarp kurių yra Seimo narių neliečiamybės ir privilegijų panaikinimas, milijardų sutaupymas susidorojus su korupcija ir didžiausių Lietuvos problemų sprendimas, kiekvieno išleisto cento skelbimas internete, referendumo skelbimo kartelės sumažinimas iki 50 tūkst. piliečių parašų, trečdalio biudžeto skyrimas socialiniam teisingumui, algų ir pensijų didinimas iki Estijos lygio ir pan.

Trumpą politinę programą rinkimams pateikė ir antroji populistų sąraše – Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų koalicija. „Stipri Lietuva yra neįmanoma be pagarbos kiekvienam jos piliečiui. (…) Lietuvių tautos išlikimui iškilo šios grėsmės: demografinė lietuvių depopuliacija, korupcijos išplitimas, tiesioginės karinės grėsmės augimas, masinis skurdas, apsprendžiantis asmens ir visuomenės degradavimą“, – rašoma programoje.

Joje gausu ir antagonistinių teiginių įvairių grupių atžvilgiu. Koalicija žada „užkardyti kelią homoseksualizmo propagandai“, „užkirsti kelią tarptautinio terorizmo grėsmei, nepriimti į Lietuvą ekonominių migrantų iš islamiškų valstybių“, „priversti oligarchus labiau prisidėti prie valstybės gerovės kūrimo“. Tiesioginės demokratijos srityje partija žada „plėsti tautos galias valstybės valdyme ir savivaldoje“. O atskirame pranešime koalicijos interneto puslapyje S.Buškevičiaus ir tautininkų koalicija vardija partijas, už kurias kviečiama nebalsuoti, primenant su jomis susijusius korupcijos skandalus.

Populizmo nevengia ir valdantieji

Kiekybiškai bene daugiausiai populizmo galima atrasti šiuo metu valdančiosios koalicijos darbe dalyvaujančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ rinkimų programoje. Šiek tiek žemesnį partijos įvertinimą lėmė tik tai, kad ji nesistengia aktyviai kritikuoti kitų partijų ir analizuoti jų nuodėmių. Būtų keistoka, jeigu tai būtų daroma valdančiojoje koalicijoje praleidus ketverius metus.

Populistiškai skamba vien pats partijos rinkimų šūkis „Tesprendžia tauta“. „Tvarkiečiai“ tvirtina: „Kartu sieksime didesnės  tautos  vienybės. (…) Valstybės  atstovai,  mylintys, vertinantys, išklausantys bei suprantantys kiekvieną jos žmogų. (…) Tik tardamiesi su tauta tėvynėje užtikrinsime geriausias sąlygas žmogui tobulėti. Čia kiekvienam bus įgyvendinta teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties.“

Jei vertinsime antrąjį kriterijų, „Tvarka ir teisingumas“ aiškina, kad Lietuvoje „įsigali tik labai stambūs ir monopolijas bei oligopolijas kuriantys dariniai; valstybė išnaudoja verslą ir darbdavius, o šie atsigriebia darbuotojų sąskaitą“; (…) monopoliniai  prekybos  centrai  ir  perdirbėjai  nustato  ilgus  atsiskaitymo terminus“. Be to, „šalyje propaguojama  Europos  Sąjungos  federalizacijos  idėja,  skatinamos  lietuvių kultūrai svetimos tradicijos“, politikai mato „grėsmę sunykti Lietuvos tautiniam tapatumui, šeimos verslo ir ūkininkavimo tradicijoms, stiprėjant tarptautinių korporacijų įtakai, parodomojo patriotizmo ir komercijos santykių kultūrai“.

Ne mažiau originaliai skamba ir tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pasiūlymai. „Tvarka ir teisingumas“ žada įteisinti tiesioginius vietinių institucijų vadovų – policijos komisarų, apylinkių ir apygardų teismų pirmininkų, prokurorų skyrimus. Taip pat žadama užtikrinti „maksimalų šalies piliečių dalyvavimą valstybinių įmonių, tokių kaip „Lietuvos paštas“, „Lietuvos geležinkeliai“, kapitale bei valdyme“.

Nerealiai skambančių piniginių pažadų taip pat žarstoma gausiai. Partija sakosi įgyvendinsianti „kelionių programą senjorams, kiekvienais metais sudarydami sąlygas susipažinti su Lietuvos kultūros bei poilsio objektais“, už kiekvieną gimusį vaiką žadą 3 tūkst. eurų vienkartinę pašalpą, 100 eurų kas mėnesį, minimalų atlyginimą pakelti iki 777 eurų, smulkųjį verslą apmokestinti tik gavus įplaukų, sukurti 55 tūkst. naujų darbo vietų seniūnijose, tūkstančio eurų vidutinį atlyginimą kultūros darbuotojams ir daugelį kitų sunkiai įsivaizduojamų dalykų.

Ekonominio populizmo apstu ir kitos valdančiosios – Darbo partijos programoje. Įdomu, kad savo reklaminio moto apie tai, kaip politikai sustabdys pabėgėlių antplūdį, partija programoje apskritai nenurodė. Nepaminėjo ir tokių puikių pasiūlymų, kaip „kiekvienam po naują butą“, skelbiamų „darbiečio“ Jono Pinskaus reklamos kampanijoje.

Darbo partija tvirtina, kad teisės aktų projektus rengs tik atsižvelgdama į visuomenės nuomonę bei valstybės poreikius, taip pat pristabdys bankų piktnaudžiavimą. Likusi populizmo dozė – ekonominiai pažadai apie 1100 eurų vidutinį darbo užmokestį, 656 eurų minimalią mėnesinę algą, 422 eurų vidutinę pensiją, milijardą municipalinio būsto statybai, vienkartinę 2 tūkst. eurų išmoką kiekvienam 18-os sulaukusiam jaunuoliui ir kt.

Mažiau populistinė – Socialdemokratų partijos programa. Joje gausu abstrakčių žmonių paminėjimų, ir po ketverių metų valdžioje partija vis dar mato būtinybę pradėti savo programą nuo to, kad „dešinieji, pasirinkdami „krizės suvaldymo“ planą, valstybę įstūmė į milžiniškas skolas, o pensijų, atlyginimų ir išmokų „nukarpymai“ buvo antikonstitucinis žingsnis“. Be to, pridedama, kad „dešiniosios partijos, iš esmės neturėdami jokios sprendimų alternatyvos, savo 2016-ųjų Seimo rinkimų strategija pasirinko mūsų juodinimo, šmeižimo, juodųjų technologijų taikymo kelią“. Socialdemokratų programoje nemažai ir abstrakčių, „bus taip“ ekonominių pažadų.

Populizmo mažėja

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Apibendrinant visų politinių partijų programas galima pastebėti, kad kai kurie populizmo bruožai yra dažnesni už kitus. Daugelis partijų nevengia kreiptis „į paprastą žmogų“, rūpintis „kiekvieno gerove“ ir grąžinti paprastiems piliečiams valdžios iš jų atimtas teises.

Pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga savo programoje sako: „Valdžia turi mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, kuo žmonės gyvena, į jų problemas, lūkesčius. Tautos išrinktieji turi pasirūpinti kiekvienu žmogumi, kiekviena šeima.“ Panašiai kalba ir partija „Drąsos kelias“: „ŽMOGUS, jo problemos ir rūpesčiai, dvasinė būsena, materialinė gerovė, jo šeima, santykiai su kitais visuomenės nariais yra ,,Drąsos kelio‘‘ partijos dėmesio centre.“ Abi šios partijos taip pat primena apie būtinybę šalyje įgyvendinti visuotinę liustraciją.

Bene daugiausiai apie būtinybę grąžinti valdžią žmonėms kalba „Lietuvos sąrašo“ politikai. Partijos programoje teigiama: „Kad piliečiai atgautų pasitikėjimą valstybe, turime keisti politinę sistemą – atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą. Turime suteikti galimybes visiems piliečiams ir visiems lietuviams dalyvauti Tėvynę kuriant. Turime atgaivinti Seimą kaip tautos atstovybę, atkurti politinių partijų ir visuomenės dialogą.“

Nemažai kaltės dėl šiandienos taip pat kliūva elitui. „Lietuvos sąrašas“ pabrėžia, kad Lietuvai reikalinga tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Reikia pripažinti, kad nemažos dalies politinių partijų programose populizmo esama nedaug arba jo bruožų visai nėra.

Vienintelis nuliukas „Veido“ populizmo reitinge atiteko Liberalų sąjūdžiui, vienas balas – Lietuvos žaliųjų partijai. Nedaug populistinių bruožų galima atrasti ir Lietuvos laisvės sąjungos programoje (išimtis yra teiginys „politikų atlyginimai priklausys nuo rezultatų“), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje, kurioje yra žmonių apibendrinimo ir valdžios piliečiams grąžinimo teiginių bruožų bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje, kurioje ekonominiai pažadai ne visada pagrįsti ir gana dažnai aktyviai kritikuojami oponentai.

 

Populizmo vertinimo kriterijai

Populizmo terminą viešojoje erdvėje girdime gana dažnai. Paprastai jis vartojamas norint apibūdinti nepagrįstus sąmoningus politikų pažadus, pataikavimą klausytojams, politinių procesų supaprastinimą ar elementarią demagogiją. Tiksliai nusakyti, kas iš tiesų yra populizmas, o kas ne, sudėtinga net politikos mokslininkams. Egzistuoja daugybė skirtingų mokslinių populizmo teorijų ir aiškinimų. Jais remdamasis „Veidas“ sudarė penkis pagrindinius populizmo kriterijus ir pagal juos įvertino Lietuvos politines partijas.

1. „Žmonės, ir dar kartą žmonės“

Populistai bet kokią politinę kovą suvokia kaip akistatą tarp gėrio ir blogio. Tokiu atveju besąlygiškas gėris populistams yra paprasti žmonės. Nors kiekvienoje visuomenėje egzistuoja įvairios visuomenės grupės – religingi žmonės ir ateistai, kairieji ir dešinieji, miestiečiai ir sodiečiai, pasiturintys ir skurdesni, pensininkai ir jaunuoliai, populistams visi jie yra tiesiog „žmonės“. Todėl tipinės populistinės sąvokos yra „kiekvienas žmogus“, „paprasti mokesčių mokėtojai“ „visa tauta“, „rinkėjai“ ir pan. Populistai tvirtina, kad „paprasti žmonės“ tarpusavyje neturi jokių prieštaravimų ar interesų, yra vieninga grupė, iš kurios valdžią, gerovę ir teises atėmė korumpuotas elitas. O populistų lyderis, priešingai nei kiti politikai, esą yra žmonių pusėje ir nuo šiol jis dėl visų šių problemų imsis kovos.

2. „Dėl visko kaltas elitas“

Populistai teigia, kad valstybę užvaldęs korumpuotas elitas ir visi kiti, kurie nepatenka į „paprastų žmonių“ kategoriją, prieštarauja šių žmonių politinei valiai. Korumpuotas politikos ir verslo elitas, biurokratai išnaudoja paprastus piliečius ir iš esmės yra kalti dėl visų ar didžiosios dalies jų problemų. Be to, greta elito populistai dažnai taip pat išskiria tam tikras mažumas, kurias taip pat kaltina dėl esamos padėties: tai gali būti esą per menkai nubausti nusikaltėliai, tautinės, religinės ar seksualinės mažumos, užsienio imigrantai, Briuselio biurokratai, žiniasklaida ir pan.

3. „Grąžinkime valdžią žmonėms“

Kadangi, populistų teigimu, valdžia iš paprastų žmonių buvo atimta, būtina bet kokia kaina ją jiems sugrąžinti. Taip populistai neigia bet kokias tarpines valstybės ir jos piliečių grandis ir siūlo įvairias tiesioginės demokratijos formas: dažnus referendumus, „konsultacijas“ su piliečiais kiekvienu klausimu, įvairias konstitucines valstybės sąrangos pertvarkas, tokias kaip radikalios teismų, parlamento, ministerijų ar biurokratijos reformos.

4. „Oponentų blogi darbai svarbiau už idėjas“

Politikos mokslininkai pastebi, kad populistai dažnai stokoja konkrečių politinių idėjų. Jie paprastai remiasi charizmatišku, iškalbingu, visuomenėje mėgstamu ir populiariu lyderiu, kuris kalba tai, ką žmonės nori girdėti. Dažnai ta kalba neturi rimto ir detalaus politinio turinio, tačiau yra tiesiogiai nukreipta prieš politinius konkurentus. Tipinis tokio populizmo pavyzdys yra išsamus valdžioje buvusių ar esančių politikų klaidų nagrinėjimas, gausi kritika, teigiant, kad „mes elgsimės kitaip“, tačiau iš esmės nepateikiant konkrečių politikos žingsnių ir priemonių, kurios bus vykdomos.

5. „Pinigai iš dangaus“

Šis populizmo elementas bene sudėtingiausiai įvertinamas. Pavyzdžiui, juk niekada negalima atmesti scenarijaus, kad Lietuva ir Latvija staiga sugebės susitarti dėl tarpvalstybinės jūrinės sienos, Lietuva imsis eksploatuoti tame ruože, kaip manoma, slūgsančio naftos klodo, šis pasirodys kur kas didesnis, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir Lietuva staiga taps rimta naftos eksportuotoja. Dėl to staiga išaugęs valstybės biudžetas pajėgs iš karto ir smarkiai pagerinti gyventojų gerovę.

Tačiau vis dėlto numatant, kad Artimųjų Rytų tipo naftos valstybe staiga netapsime, populistinius šūkius, tokius kaip „mažinsime mokesčius ir didinsime biudžetą“, galima atskirti. Kaip tai įvertinti? Šiuo atveju žiūrėjome į ekonominių partijų pažadų pagrįstumą, t.y. buvo vertinama, ar būsimų pinigų, išmokų ar kitų viešųjų gerybių atsiradimo šaltinis yra nurodytas.

Politinių partijų programas ir, esant reikalui, kitą politikų idėjinį turinį vertinome pagal penkis kriterijus. Jeigu tas kriterijus yra visiškai išreikštas, skyrėme du balus, iš dalies – vieną balą, o nesant tokio turinio partijoms atiteko nulis balų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA