Apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.

Pensijų grąžinimas, valdininkų atlyginimų didinimas, nemokamas švietimas ir kiti poreikiai valdžios atstovus verčia sukti galvas, kaip į valstybės biudžetą surinkti daugiau lėšų. Ir čia kaip panacėja visoms problemoms spręsti vis iškyla mokesčių didinimo pasiūlymai. Tad politikai it turguje puola rinktis – tarp naujų darbo jėgos, kapitalo bei vartojimo mokesčių.
Niekam ne paslaptis, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje (39 proc.) ir taip jau seniai viršija Europos Sąjungos vidurkį (36 proc.). Tad naujų pajamų šaltinių ieškančios valdininkų akys vis dažniau nukrypsta ne tik į papildomą vartojimo (didesni akcizo mokesčiai, „nesveiko“ maisto apmokestinimas), bet ir į kapitalo apmokestinimą. Tačiau ar kapitalo apmokestinimo didinimas iš tiesų leistų surinkti daugiau pajamų į biudžetą? Gal kaip tik maži mokesčių tarifai labiau prisideda prie visuomenės gerovės didinimo?
Lietuvoje efektyvus kapitalo apmokestinimo tarifas, remiantis Europos Komisijos skaičiavimais, yra mažiausias ES ir siekia 5,5 proc., o ES vidurkis – 20 proc. Tokia situacija, atrodo, pati siūlo problemos sprendimą – didinti pelno, dividendų ir kitų kapitalo mokesčių tarifus, nors būtent šito ir nereikėtų daryti.
Pelno apmokestinimas, kaip rodo neseniai atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo rezultatai, yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis šalį investavimui. Dauguma atliekant tyrimą apklaustų rinkos dalyvių (daugiau nei 50 proc.) reinvestuojamo pelno apmokestinimą, pelno mokesčio dydį bei mokestinių nuostolių perkėlimo ribojimą įvardijo kaip svarbius mokestinės aplinkos aspektus. Būtent nepalankus kapitalo apmokestinimas dažnai būna viena priežasčių, kodėl verslas nusprendžia „iškelti“ pelną ir pelno mokestį mokėti mažesnių mokesčių šalyje.
Juk kapitalo migracijos praktika ES yra ne tik leistina, bet ir įgyja vis daugiau populiarumo. Verslas, turėdamas galimybę rinktis tarp įvairių jurisdikcijų, paprasčiausiai pasirenka tas, kurios taiko patraukliausius mokesčius ir vykdo stabilią politiką. Tad didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.
Kaip sekasi mums? Pastarojo laikotarpio tendencija rodo, kad Lietuva, nepaisant mažo kapitalo apmokestinimo, yra būtent pralaiminčiųjų stovykloje. Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai pralaimima tokioms šalims, kaip Nyderlandai, Kipras, Latvija. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos įmonių, investuojančių į pagrindinių buveinių veiklą užsienyje, padaugėjo 44 proc. Taip įmonės susikuria sąlygas dalį mokesčių mokėti mažesnių tarifų šalyje.
Minėto tyrimo dalyvių nuomone, pagrindiniai veiksniai, lėmę tokį verslo sprendimą, yra susiję su sunkiai prognozuojama ir dažnai kintančia įstatymų baze, dideliu biurokratijos lygiu, nepatikima investicijų apsauga nuo politinės rizikos bei nepalankia mokestine aplinka. Tad esant tokiai situacijai paklauskime savęs, ar vis dar norėtume didinti kapitalo mokesčius. Akivaizdu, kad tai tik sukurtų dar vieną priežastį verslo emigracijai – didelį kapitalo apmokestinimą. Tuomet reikėtų ruoštis ne tik didesnei įmonių emigracijai, bet ir mažesnėms į biudžetą surenkamoms pajamoms.
Kaip rodo „Eurostato“ duomenys, daugiau pajamų galima surinkti taikant ir mažus kapitalo mokesčius. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Kipras, iš pelno mokesčio surenkama 6,2 proc., Liuksemburge – 5,7 proc. BVP. O Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje, kur taikomi didesni tarifai, surenkama atitinkamai tik 3,1 ir 1,9 proc. BVP. Akivaizdu, kad šalims finansiškai labiau apsimoka taikyti mažus mokesčius ir išlaikyti stabilią mokesčių sistemą kuo ilgesnį laikotarpį. Verslui tai suteikia stabilumo ir užtikrintumo, kuris padeda pritraukti stambių mokesčių mokėtojų. O tai svarbu – jų sumokami mokesčiai (net ir esant mažesniam tarifui) smarkiai viršija surenkamų pajamų dalį nuo BVP, palyginti su didesnių tarifų šalimis.
Didelis kapitalo apmokestinimas neigiamai gali atsiliepti ir investicijoms. O be investicijų nebus iš ko sukurti ir taip trokštamos ekonominės gerovės, iš vietos nepajudės ir socialinių problemų sprendimo traukinys. Šiuos tikslus gali padėti pasiekti tik investicijų skatinimas.
2012 metų ES šalių statistiniai duomenys rodo glaudų investicijų ryšį tarp darbo jėgos produktyvumo ir vidutinio darbo užmokesčio. Padidinus investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, dešimčia tūkstančių litų, valandinis darbo produktyvumas šalyje išauga 3,4 Lt, o vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 433 Lt. Kitaip tariant, apmokestinti investicijas – tai lyg imti ir nusukti sprandą auksinius kiaušinius dedančiai žąsiai.
Mažesnis kapitalo apmokestinimas ir paskatos vykdyti investicijas (pavyzdžiui, leidžiant susimažinti apmokestinamą pelną) duotų visiems juntamos naudos: didėtų našių gamybos priemonių kiekis, atsirastų realus pagrindas didinti darbo užmokestį bei steigti naujas darbo vietas. Tai paskatintų ekonomikos augimą ir sukurtų naujus, papildomus mokestinių pajamų srautus į biudžetą iš padidėjusio vartojimo.
Tad valdantiesiems, kaskart, kai kils noras pasirausti svetimose kišenėse, verta prisiminti auksinę taisyklę: padidinus mokesčius jų nebūtinai bus surinkta daugiau. Akivaizdu, kad kapitalo apmokestinimo didinimas nepadės surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą, o gyventojų pajamas tai gali net sumažinti.
O štai mažas kapitalo apmokestinimas ir investicijų skatinimas galėtų sukurti tinkamas sąlygas gyventojų pajamų didėjimui bei paskatinti verslą mokėti mokesčius Lietuvoje. Dėl gausesnių pajamų ir didėjančio vartojimo pasipildytų ir valstybės biudžetas. Tuomet būtų ir vilkas sotus, ir avys sveikos.

Didelius mokesčių tarifus taikančios valstybės tiesiog pralaimi konkurencinėje kovoje.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius neatmeta galimybės aktyviau skolintis vidaus rinkoje, ypač jeigu padėtis užsienyje komplikuotųsi, tačiau pabrėžia, kad tarptautinėse rinkose skolinimosi sąlygos yra palankesnės, todėl didžiąją dalį lėšų tenka skolintis būtent iš tarptautinių finansų institucijų.

Apie tai praneša naujienų agentūros.

Paklaustas, ar Lietuva iki galo išnaudoja skolinimosi vidaus rinkoje galimybes, Premjeras teigė, jog iš Lietuvos finansų įstaigų skolinamasi tiek, kiek leidžia vidaus rinkos galimybės. Didesnio masto skolinimuisi trukdo tai, jog nėra galimybės pasiskolinti ilgesniam laikui – Lietuvos bankuose dauguma indėlių yra trumpalaikiai, o ilgo laikotarpio paskolas teikia tik tarptautinės finansų rinkos, pabrėžia A. Kubilius.

“Skolinimasis vidaus rinkose išnaudojamas tiek, kiek jo galima išnaudoti. Nesiimu kalbėti už Finansų ministerijos ar Lietuvos banko ekspertus, tačiau norėčiau pastebėti, kad visos valstybės, jeigu reikia finansuoti savo išlaidas ar deficitą, stengiasi gauti ilgo laikotarpio paskolų. O tai galima padaryti tik tarptautinėse rinkose, nes jei pažiūrėtume į Lietuvos vidaus skolinimosi galimybes, pamatytume, kad didžioji dalis santaupų bankuose laikoma trumpam laikotarpiui, ne ilgesniam nei porai metų. Tuo tarpu tarptautinėse rinkose skolinamės nuo 5 iki 10 metų laikotarpiui”, – trečiadienį “Žinių radijui” sakė Vyriausybės vadovas.

2012 metais iš viso numatoma pasiskolinti apie 9,4 mlrd. litų, valstybės skola metų pabaigoje gali sudaryti apie 37,2 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto.

Didžiąją dalį šios sumos (apie 6,2 mlrd. litų) sudarys lėšos, skirtos skolos grąžinimui. Viešųjų finansų deficito finansavimui reikės pasiskolinti apie 3 mlrd. litų. Apie 2,5 mlrd. litų šios sumos tenka “Sodros”, apie 0,5 mlrd. litų – valstybės biudžeto deficitui finansuoti.

Kitų metų Vyriausybės skolinimosi poreikiui daugiausia įtakos turės tai, kad Lietuvai reikės išpirkti 2002-aisiais išleistą ir 2006-aisiais papildytą 1 mlrd. eurų (3,45 mlrd. litų) vertės euroobligacijų emisiją. Jeigu susiklostytų skolinimuisi palanki padėtis finansų rinkose, šiam tikslui dar šiais metais gali būti skolinamasi iki 500 mln. eurų (1,7 mlrd. litų), teigia Finansų ministerija.

Scanpix

Baltijos šalys ir vėl žiba Europos Sąjungos statistikos lentelėse. “Eurostato” duomenimis, Lietuva pagal BVP augimą antrąjį ketvirtį buvo antra Europoje (BVP ūgtelėjo 5,9 proc.), o pagal eksporto didėjimą atsidūrėme ketvirtoje vietoje. Žinoma, labai pūstis nėra ko, nes jei gulėjai veidu purve, o dabar atsitūpei, statistiškai tai jau gali atrodyti didesnis laimėjimas, negu išsitiesti susikūprinus. Juk faktinis Lietuvos BVP šiandien vis dar įstrigęs tarp 2006 ir 2007 metų.
Vis dėlto geri eksporto rezultatai džiugina, nes tai buvo tas antibiotikas, padėjęs Lietuvai pasveikti po sunkios krizės ligos. Statistikos departamento duomenimis, šių metų pirmąjį pusmetį eksportas padidėjo net 41 proc., palyginti su pernai, o lietuviškų prekių eksportas – 31,7 proc. VšĮ “Eksportuojanti Lietuva” generalinis direktorius Paulius Lukauskas prognozuoja, kad 2011-ieji eksportui bus rekordiniai ir pralenks 2008-ųjų rezultatus. “Reikia ruoštis šiek tiek santūresniam antrajam pusmečiui, bet faktas, kad šiemet turėsime rekordinius eksporto metus”, – įsitikinęs P.Lukauskas.
Jo nuomone, puikius pusmečio eksporto rodiklius lėmė per krizę padidėjęs mūsų įmonių konkurencingumas, leidęs padidinti eksportą į atsigaunančias Vakarų rinkas, Skandinaviją, Baltijos šalis, bei Lietuvos verslininkų sugebėjimas pasinaudoti galimybėmis eksportuoti Rytų kryptimis – į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kazachstaną. Prie rekordinio eksporto augimo pirmąjį pusmetį smarkiai prisidėjo ir naudotų automobilių reeksportas. Pirkėjai iš Rytų buvo itin aktyvūs iki liepos 1-osios, kol muitų sąjungai priklausančiose šalyse – Rusijoje, Kazachstane, Baltarusijoje padidėjo naudotų automobilių muitai.
“Pirmasis šių metų pusmetis buvo geriausias per penkerius metus. Mūsų apyvarta pasiekė apie 680 mln. Lt – 23 proc. daugiau, palyginti su 2010 m. pirmuoju pusmečiu. Aišku, ta apyvarta išpūsta žaliavų kainų, nes visi produktai – naftos, chemijos, maisto – smarkiai brango. O kiekiu pardavėme 17 proc. mažiau, nes mėnesį remontavome vieną gamybos liniją”, – komentuoja į didžiausių Lietuvos eksportuotojų dešimtuką patenkančios bendrovės “Neo group”, gaminančios PET granules, generalinis direktorius Linas Bulzgys.
Pakilusios žaliavų ir produkcijos kainos didino ir kitų didžiausių Lietuvos eksportuotojų, labiausiai prisidėjusių prie bendro šalies eksporto augimo, prekybą užsienio rinkose – bendrovės “Orlen Lietuva” eksportas pirmąjį pusmetį paaugo 49 proc., iki 7,8 mlrd. Lt, “Achemos” – tris kartus, iki 989,7 mln. Lt, ir net pralenkė praėjusių metų rezultatus.
“2011 m. pirmąjį pusmetį laikėme dideles gamybos apimtis, siekdami išnaudoti palankią trąšų kainų situaciją rinkose: vidutinės trąšų kainos didėjo 40–50 proc., – eksporto šuolį į viršų komentuoja “Achemos” generalinis direktorius Jonas Sirvydis. – Deja, kartu didėjo ir sąnaudos: gamtinės dujos mums šį pusmetį pabrango dar 18 proc., pirktinio amoniako kaina šoktelėjo 58 proc., elektros kaina padidėjo 19 proc., palyginti su praėjusių metų pirmuoju pusmečiu. Balansuojame ant labai siaurų ašmenų, kai žaliavų kaina sąnaudose vis didėja: 2011 m. pirmąjį pusmetį pasiekė jau 76 proc., kai pernai tuo pačiu laikotarpiu – 71 proc.”
Nepaisant geros prekybos eksporto rinkose šių metų pirmąjį pusmetį, didiesiems Lietuvos eksportuotojams neramu dėl ateities. O didėjančios energijos sąnaudos – ne vienintelė grėsmė jų konkurencingumui.

Didžiausi eksportuotojai stebi nerimo ženklus

Antrasis pusmetis jau nebežada tokio spartaus augimo, nes mūsų eksporto rinkose ekonomika lėtėja, o abejonės dėl skolų prispaustų euro zonos narių mokumo bei JAV problemų kelia vis didesnę sumaištį rinkose ir skatina kalbas apie antrąją krizės bangą. Verslininkai baiminasi, kad į pesimistines kalbas gali sureaguoti jau įsidrąsinę, bet dar labai aiškiai pirmosios krizės kirčius prisimenantys vartotojai.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitiko Aleksandro Izgorodino nuomone, didžiausia problema, kad Lietuvos eksportas nepakankamai diversifikuotas. Lietuvos gamintojai pernelyg priklausomi nuo dviejų regionų: į ES šalis patenka 60 proc., į Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalis – 28 proc. lietuviško eksporto.
Euro zonos BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, paaugo tik 0,2 proc. (per metus – 1,7 proc.), Vokietijos – 0,1 proc. (per metus – 2,8 proc.), Prancūzijos iš viso neaugo (per metus – 1,6 proc.). O svarbiausios mūsų eksporto partnerės Rusijos ekonomika priklausys nuo naftos kainų svyravimų. Jei pasaulio ekonomika smuktų, mažėtų ir naftos kaina, iš paskos nusitempdama Rusijos BVP. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį pusmetį į Rusiją eksportavome 15,9 proc., į Latviją – 9,5 proc., į Vokietiją – 9,1 proc. produkcijos.
Prognozę, jog Lietuvos eksporto augimas neišvengiamai mažės, stiprina ir faktai, kad padidėjus muitams smarkiai susitrauks senų automobilių reeksporto apimtys Rytų kryptimi, o palyginamoji bazė nuo praėjusių metų antrosios pusės bus kur kas didesnė.
“Mes padėties labai nedramatizuojame, nes sulėtėjimas buvo prognozuojamas. Pirminė pasaulio ūkio atsigavimo stadija, remiama gausių valstybių skatinimo priemonių bei įmonių siekio kuo greičiau papildyti savo ištuštėjusias atsargas, baigėsi. Šiandien, siekiant sumažinti valstybių biudžeto deficito lygį bei pažaboti kylančias kainas, fiskalinė ir monetarinė politika pasaulio regionuose bus griežtinama, o atsargų lygis įmonėse jau artėja arba viršija prieš krizę buvusį lygį. Manome, kad labiausiai tikėtinas pasaulio ekonomikos raidos scenarijus – tolesnė plėtra, tačiau lėtesniais nei anksčiau tempais”, – dėsto A.Izgorodinas.
Jam pritaria P.Lukauskas, prognozuojantis, kad dėl to Lietuvos eksporto augimas bus santūresnių apimčių, tačiau dviženklį jo rodiklį pavyks išlaikyti.
Vis dėlto didėjanti įtampa dėl Europos ir JAV ateities jau pasiekė ir Lietuvos eksportuotojus. Nors įmonės bando ieškoti teigiamų naujienų, norėdamos pakelti sau ūpą, rugpjūtį pasirodė pirmieji nerimą keliantys ženklai.
“Jaučiame, kad pasaulyje įsibėgėjant finansiniams neramumams per rugpjūčio mėnesį mūsų produkcijos paklausa smarkiai sumažėjo, – konstatuoja L.Bulzgys. – Klientų nuotaikos prastos, o Pietų Europoje – net labai depresyvios. Kol akivaizdžiai, kaip rugpjūtį, nepamatėme mūsų produkcijos paklausos pokyčių, buvau nusiteikęs optimistiškiau – maniau, kad ES sugebės rasti sprendimų. Bet dabar tas procesas labai užsitęsė, ir tiek optimizmo nebeturiu.”
PET granules gaminančios įmonės “Neo group” vadovybė dabar laukia, o rugsėjo viduryje svarstys, ką daryti toliau: jei paklausa bus tokia pat kaip rugpjūtį, gamybą teks mažinti 30 proc. Gera žinia ta, kad Lietuvos įmonės sumažino savo sąnaudas ir dabar dirba kur kas efektyviau nei prieš krizę.
Tam tikrą štilį rinkose jaučia ir bendrovės “Rokiškio sūris” vadovai. “Šiemet nuo pavasario jaučiamas lengvas kainų mažėjimas ir rinkos nėra tokios aktyvios kaip pernai”, – pastebi įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojas Dalius Trumpa.
Pagrindinės “Rokiškio sūrio” eksporto šalys – su viešųjų finansų krize susidurianti Italija ir neprognozuojama Rusija. Nors šias šalis dabar galima priskirti prie mažiau stabilių rinkų, lietuviška bendrovė ten veža pirmo būtinumo produktus, todėl ženklaus paklausos kritimo nesitiki net antrosios krizės atveju.
“Italijoje pardavinėjame vieną populiariausių produktų – mocarelos sūrį ir, mūsų manymu, tai bus paskutinis produktas, kurį italai atsisakys vartoti. Mes didelių pavojų nejaučiame. Jei ir vartojimas ir sumažėtų, tai vienu dviem procentais, ne daugiau”, – įsitikinęs D.Trumpa.
Iš tiesų, pirmo būtinumo maisto produktų eksportuotojai nusiteikę kur kas optimistiškiau negu kiti. Įmonių grupės Agrokoncerno prezidentas Ramūnas Karbauskis tvirtina, kad grūdų ir kitų lietuviškų maisto produktų paklausa užsienio rinkose nemažėtų net kilus naujai krizės bangai – kristų tik produkcijos kainos.

Ekonomikos augimas stabilesnis

Antrąjį pusmetį lėtėjant eksporto augimui, lėtės ir šalies ekonomika, nes eksporto įtaka Lietuvos ekonomikai didžiulė. A.Izgorodinas skaičiuoja, kad eksportas sudaro net 69 proc. mūsų BVP: 57 proc. – prekių, 12 proc. – paslaugų eksportas. Nors labiausiai į eksportą orientuoti Lietuvos ekonomikos sektoriai – pramonė ir transportas, nemaža dalis įmonių iš kitų sektorių aptarnauja eksportuojančias įmones ir tiesiogiai priklauso nuo jų sėkmės. Prie tokių galima priskirti konsultacijų, IT, tarptautinių siuntų, krovinių tvarkymo, iš dalies reklamos sektorių.
Iš recesijos Lietuvą traukė eksportas, tačiau panagrinėjus BVP sudėtines dalis matyti, kad dabar šalies atsigavimas jau tvaresnis ir stabilesnis: du ketvirčius iš eilės didėja namų ūkių vartojimo išlaidos, stebimas gana spartus investicijų gausėjimas (2011 m. I ketv. – 41 proc.). Žinoma, ir kitiems atsigavimo veiksniams kyla pavojus – ypač kilus antrai krizės bangai pasaulyje.
Pasak A.Izgorodino, dabartinį investicijų atsigavimą daugiausia lemia didėjančios viešojo sektoriaus investicijos, o privataus sektoriaus investicijos stagnuoja, verslo kreditavimas mažėja 25 mėnesiai iš eilės – ne tik dėl to, kad bankai išlieka konservatyvūs, bet ir pačios įmonės artimiausiu metu neketina skolintis. O be paskolų neįmanoma ir verslo plėtra.
“Ekonomikai palankiau, kai investuoja verslas, nes greičiau sukuriamos darbo vietos. Kita vertus, nerimą kelia, kad investicijos labai neproduktyvios: investicijos į mašinas, transporto priemones ir įrenginius sudaro tik 4,5 proc. BVP, ir pagal šį rodiklį esame antri nuo galo visoje ES. Taigi svarbus ne investicijų greitis – svarbiausia, kad investuotų verslas ir investicijos būtų produktyvios, leidžiančios pereiti prie didesnės pridėtinės vertės gamybos, kuri atsparesnė krizei”, – tvirtina analitikas.
Jis primena, kad itin rimtu išbandymu trapiam vidaus paklausos atsigavimui taps rudenį prasidėsiantis šildymo sezonas, – prognozuojama, jog dujų kainos Lietuvai padidės 30 proc.

Reikia išmokti pragmatiškumo ir atkaklumo pamokas

Kitos šalys jau seniai suvokė, kad eksportas – pagrindinė ekonomikos varomoji jėga ir darbo vietų kūrimo mašina. O tai supratusios ėmėsi ir konkrečių veiksmų, kaip jį paskatinti. Lietuvos Vyriausybei tokio supratimo dar trūksta – nors strategijos egzistuoja, eksportuotojai pasigenda didesnių pastangų ir dėmesio.
Tad verčiau pažvelkime į kitų šalių pavyzdžius. 2009 m. JAV prezidento Baracko Obamos administracija paskelbė Nacionalinę eksporto iniciatyvą, kurios tikslas – per penkerius metus padvigubinti eksportą ir sukurti Amerikoje du milijonus darbo vietų. Nacionalinė eksporto iniciatyva susitelkė ties trimis užduotimis. Pirmoji – valdžios institucijoms labiau stengtis ir agresyviau atstovauti įmonių interesams užsienyje, mokyti jas eksportuoti į kitas rinkas, suvesti su naujais klientais. Antroji – palengvinti paskolų sąlygas, ypač mažoms ir vidutinėms bendrovėms. Prezidentas B.Obama nurodė Eksporto ir importo bankui, kuris teikia gyvybiškai svarbų finansavimą įmonėms, kai privatūs bankai nenori ar negali, padidinti mažų ir vidutinių įmonių finansavimą nuo 4 mlrd. iki 6 mlrd. JAV dolerių per 2010 m.
Trečioji užduotis – Vyriausybė turi ir toliau stengtis, kad būtų naikinami barjerai, užkertantys kelią JAV bendrovėms įeiti į užsienio rinkas.
Dar atkaklesnes pastangas, siekdama užsiauginti eksportuotojų, dėjo Pietų Korėja, kurios ekonomika dabar laikosi ant keturių banginių – elektronikos gamintojų “Samsung” ir LG bei automobilius gaminančių “Hyundai” ir “Kia”. Vien “Samsung” metinė apyvarta viršija 170 mlrd. JAV dolerių, o ten dirba 200 tūkst. žmonių. Kaip šios gamyklos išaugo iki pasaulinių korporacijų? Pietų Korėjos politikai labai seniai suprato, kad norint atsidurti pasaulio žemėlapyje reikia sukurti produktus, kurie konkuruos visame pasaulyje. Taigi korėjiečiai nuo pat pradžių rengė šias kompanijas dirbti eksportui. Šias automobilių ir elektrotechnikos gamyklas iki pasaulinio dydžio kompanijų Pietų Korėjos politikai augino proteguodami – joms pūstis padėjo pigūs valstybiniai kreditai, visokeriopa pagalba ir valstybiniai užsakymai.
Žinoma, Lietuva veikia ES rinkoje, kurioje galioja įvairūs suvaržymai ir konkurencijos reguliavimai, neleidžiantys proteguoti savo bendrovių, tačiau sugebėjimo išsikelti konkrečią viziją ir jos siekti Lietuvos valdantieji galėtų pasimokyti. Ir ne tik iš Azijos šalių.
“Pažiūrėkime, ką dėl šalies ekonomikos daro Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo vizitų metu, siųsdami pareigūnus į kitas šalis, – kartais jie būna komivojažieriai, ir to visai nesigėdija. Pavyzdžiui, Prancūzijos karinių laivų “Mistral” pardavimas Rusijai – skandalingas dalykas, o Prancūzija atvirai aiškina, kad toks žingsnis leis tūkstančiui darbininkų kelerius metus turėti darbo. Pamenu, kaip Vokietijos valdantieji važiavo į Kiniją ir įtikinėjo – pirkit “Siemens” lokomotyvus. Kinai užsisakė kelis lokomotyvus, ir “Siemens” laimėjo milijoninius užsakymus. O mes, nors šalis maža, pirmiausia užsiimame politika. Mūsų ekonominių ryšių plėtojimas pamirštamas”, – pasimokyti iš vokiečių bei prancūzų pragmatiškumo ir daugiau dirbti verslo interesams siūlė ekonomistas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų profesorius Jonas Čičinskas.

Reikia skverbtis į naujas rinkas

Dar vienas patarimas Lietuvos eksportuotojams – ieškoti įvairesnių rinkų, kad nepriklausytume vien nuo ES ir Rusijos. “Akivaizdu, kad pernelyg mažai išnaudojame besivystančių rinkų potencialą, ten kur augimas sparčiausias”, – atkreipia dėmesį A.Izgorodinas.
Siekdama plėsti eksportą Europos rinkose, valstybė turėtų remti lietuvių bendrovių dalyvavimą parodose, nes taip užmezgami kontaktai. O norint skverbtis į tolimesnius kraštus būtinas įmonių švietimas apie naujas rinkas ir eksporto rizikos draudimo paslauga, nes mažoms įmonėms pernelyg rizikinga ten eiti.
Tiesa, lietuvių bendrovės daugiausia kuria mažos pridėtinės vertės gaminius, kuriuos laivais transportuoti į tolimus regionus, tokius kaip Pietų Amerika, nenaudinga – jų kaina dėl transportavimo išlaidų smarkiai pakiltų. Dėl to Pramonininkų konfederacija siūlo kreipti dėmesį į gana arti esančius arabų kraštus, o “Eksportuojanti Lietuva” – žvelgti į sparčiai augančias Kazachstano, Turkmėnistano ir panašių šalių rinkas.
LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mano, kad eksportuotojams reikalingos priemonės Lietuvoje egzistuoja, bet veikia nepakankama apimtimi: siūloma ES parama eksportuotojams dalyvauti parodose ar ieškoti rinkų gana ribota, o eksporto draudimas Lietuvoje galioja labai siauram šalių ratui. Ekonomisto nuomone, labai gerai išplėtotą eksporto rizikos draudimo sistemą turi vokiečiai, tačiau į Lietuvą tokias paslaugas teikiančios bendrovės nenori eiti arba atėjusios teikia tik nedidelę dalį savo paslaugų. “Lietuvos rinka per maža, tad valstybė turėtų subsidijuoti tokias įmones – lygiai taip pat, kaip perka investicijas”, – mano S.Besagirskas.
Ekonomisto J.Čičinsko įsitikinimu, didesnį dėmesį reikia kreipti į konkrečias eksportuotojų problemas ir stengtis jas išspręsti: jei reikia, leisti eksportuotojams lengviau atsivežti darbo jėgos iš užsienio, derėtis su ES, kad sumažintų muitus, leistų lengvatinėmis sąlygomis importuoti tam tikras žaliavas ir t.t. Kiekvienas eksportuotojas susiduria su tam tikrais apribojimais ar trukdžiais – grūdų perdirbėjai ir žemdirbiai skundžiasi, kad Vakaruose tiesioginės išmokos žemės ūkiui šešis kartus didesnės nei Lietuvoje, pramonės atstovai apgailestauja dėl vienų brangiausių ES dujų kainų Lietuvai.
“Valstybei prisidėti prie įmonių veiklos finansiškai, kaip Azijos šalyse, Europoje nėra instrumentų, nes egzistuoja antidempingo reguliavimai ir kitos taisyklės. Mes to ir nesitikime. Ko verslas laukia? Kad mažėtų biurokratinė našta ir reguliavimas. Tokioms gamybos įmonėms, kaip mes, turinčioms investicinių planų, labai svarbios teritorijų planavimo, detaliųjų planų rengimo procedūros ir statybos leidimų gavimas. Visas šis procesas Lietuvoje tragiškas, užima mažiausiai pusantrų ar dvejus metus. Dabartinė valdžia tą matė ir deklaravo, kad planavimo procedūros bus supaprastintos, tačiau niekas nėra pasikeitę”, – į dar vieną problemą atkreipia dėmesį L.Bluzgys.
Vyriausybė dėjo ypatingas pastangas, kad pritrauktų į Lietuvą garsių užsienio investuotojų, ir jai pavyko. Dabar tokių pat pastangų reikėtų ir stiprinant Lietuvos eksportą.

AFP

Spaudos konferencijos metu Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi ragino euro zoną kur kas glaudžiau bendradarbiauti sprendžiant ekonomikos ir biudžeto klausimus.

A. Merkel teigė, kad tolimesnė integracija vyks laipsniškai. Šalių lyderiai taip pat gynė mokestį už finansines operacijas. Anot jų, taip būtų galima padidinti įplaukas.

N. Sarkozi ir A. Merkel taip pat sakė, kad nori, jog 17 euro zonos šalių vyriausybių vadovai susitiktų du kartus per metus, o susitikimams pirmininkautų Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

Atsakydama į žurnalistų klausimus A. Merkel dar kartą atmetė bendrų euroobligacijų išleidimą kaip krizės sprendimo būdą. Anot jos, šis žingsnis galimas tik tolimoje ateityje.

Rinkos neigiamai reagavo į spaudos konferenciją. Kai kurie investuotojai teigė, kad tikėjosi svarbesnių pranešimų.

Antradienį Prancūzijos ir Vokietijos vadovai išdėstė planus sukurti pirmąją “tikrąją Europos ekonominę vyriausybę”, kuriai vadovautų vienas paskirtas vadovas.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel  ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozi apie tokius planus pranešė po dviejų valandų skubaus susitikimo. Jie, be to, paragino sugriežtinti apribojimus valstybių narių biudžetų deficitams. N. Sarkozi taip pat užsitikrino A. Merkel paramą naujam mokesčiui už visas tarptautines finansines operacijas.

N. Sarkozi pabrėžė, kad svarbiausia yra planas “sukurti tikrą Europos ekonominę vyriausybę”, o A. Merkel tikino, kad norint apsaugoti eurą “reikia labiau suderinti finansinę ir ekonominę politikas”.

“Mes atgausime prarastą pasitikėjimą. Būtent todėl mes sieksime pagerinti bendradarbiavimo kokybę euro zonoje”, – pažymėjo A. Merkel. Europos ekonominės vyriausybės vadovu turėtų tapti dabartinis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas van Rompėjus.

AFP

Pasaulinės fondų rinkos pastarosiomis dienomis stebėtinai svyruoja, daugiausiai didžiulio minuso link. Visa tai vyksta istorinio fakto fone: reitingų agentūrai „Standart&Poors” (S&P) sumažinus galingiausios pasaulio ekonomikos – JAV skolinimosi reitingą iki AA+ su „neigiama“ prognoze. Tokio fakto Amerikoje nebuvo per visą fondų biržų istoriją.

Pirmadienį prekybos sesija Amerikos biržose užsidarė indeksui S&P 500 nusmukus 6,7 proc., o Dow Jones indeksui – 5,6 proc. Antradienio rytą nuopolio bangą pagavo Azijos fondų rinkos: Japonijos Nikkei nukrito 1,68 punkto, Honkongo Hang Seng – 2,96 proc. Kiek vėliau Europos indeksai sumažėjo 3-5 proc. Pavyzdžiui, rusų RTS indeksas nukrito net 7 proc. Visi laukia kokių nors naujienų iš JAV federalinio rezervo bako, o pasaulio rinkų analitikai ieško atsakymo į kelis klausimus: kas vyksta, kas kaltas ir kiek ilgai tai užtruks?

Pagrindiniai „puolimo“ objektai yra S&P agentūra ir JAV valdžia. „Rinka jau pademonstravo reitingų agentūros S&P įvertinimo klaidą: investuotojai, išgąsdinti nemokumu, kaip niekada aktyviai pradėjo pirkti JAV iždo obligacijas: pastaruoju metu galima pasiskolinti pinigų labai labai pigiai, bene pigiausiai per pastaruosius 50 metų. Tačiau JAV kongresas niekaip negali susitvarkyti su finansine šalies politika ir artimiausiu metu nieko gero nežada. Tai ir iššaukia riziką“, – rašo „The Slate“. Šiam žurnalui antrina fondų rinkų guru, „Berkshire Hathway“ vadovas Worenas Buffetas: „Amerikos kreditų reitingas turi būti AAA, tačiau šalies valdžios veiksmai tokio įvertinimo šiuo metu nenusipelno“. Taip kalbėjo vienas turtingiausių pasaulyje žmonių savo interviu TV kanalui CNBC.

„Jeigu atvirai, tai S&P yra idiotai. Jie negarbingai suklydo vertindami JAV ekonomikos potencialą bei pagrindinius makroekonominius dalykus ir dabar bando teisintis, kad reitingo sumažinimą lėmė šalies valdžios nesusikalbėjimas sprendžiant ekonominius dalykus. Tačiau ir čia agentūra suklydo. Iš tiesų, diskusijos svarstant valstybės skolos lubas vyko savaitę per ilgai, bet faktas lieka faktu – skolinimosi limitas buvo padidintas ir daugiau jo „auginti“ nereikės“, – daro išvadą internetinis blogas „Economics of Contempt“, bene pats įtakingiausias ekonomikos tinklaraštis pasaulyje.

Agentūra – idiotai

Tuo tarpu liberaliai nusiteikusi JAV spauda apskritai neliečia S&P ir visą kaltę bando suversti Respublikonų partijai: „Dow Jones“ smuko beveik 6 punktais. Dėl to visų pirma yra kalti respublikonai dėl savo nesąmoningos politikos didinant šalies valstybės skolos ribas ir tokį opozicinės partijos elgesį galima sulyginti su teroristų ataka prieš pasaulio prekybos centro dangoraižius 2001 m. rugsėjį“, – teigia „The Salon“.

Pabaigai – dar viena citata „kas kaltas“ dėl svyravimo fondų rinkose. Šįkart kalba dokumentikos režisierius Michaelis Mooras: „Prezidente B.Obama, pagaliau parodyk drąsą ir areštuok S&P direktorių Josefą Chembersą. Šie „nusikaltėliai“ jau buvo sudrebinę ekonomiką 2008-2009 metais ir dabar tai bando pakartoti“. Taip savo „Twitter“ kalba garsaus filmo „Farengeitas 9/11“ autorius.

Šiandien AP agentūra praneša, kad JAV prezidentas Barakas Obama trečiadienį priėmė Federalinio atsargų banko vadovą Beną Bernankę.  Jie kalbėjosi apie JAV ekonomiką ištikusius sunkumus bei skolų krizės užkrato pavojų Europoje, pranešė Baltieji rūmai. Taip pat buvo aptariamos ekonomikos atsigavimo perspektyvos, darbo rinkos stimuliavimo priemonės bei būtinybė mažinti biudžeto deficitą. Trečiajame B. Obamos ir B. Bernankės susitikime šiais metais dalyvavo ir finansų sekretorius Timotis Geitneris. Prieš tai JAV finansų departamentas paskelbė, kad šių fiskalinių metų biudžeto deficitas jau dabar siekia daugiau nei trilijoną dolerių. Tai yra treti metai iš eilės, kai viršijama trilijono riba.

Kas mūsų laukia?

O kas toliau? Ekonomikos profesorius Naurielis Rabbinas tvirtina, kad JAV ekonomikos pozicijos nėra jau tokios blogos. „JAV valdžiai trumpalaikiu laikotarpiu reikia visomis priemonėmis skatinti ekonomiką, kiek vėliau pereinant prie sugriežtinto taupymo režimo. Svarbiausia – nepradėti smarkiai taupyti iš karto, nes tai tik pablogintų padėtį“, – rašo N. Rabbinas savo skiltyje „The Financial Times“. Ir bando pasvarstyti, kokiais būdais susigrąžinti aukščiausią skolinimosi reitingą: „Būtini kombinuoti veiksmai didinant mokesčius, derinant taupymo programas, tačiau pirmajame etape reikia didinti valstybės išlaidas, o antrajame etape – pereiti prie ryžtingų priemonių mažinant deficitą, – svarsto profesorius. Tačiau jis labai abejoja, ar Vašingtono politikams pavyks laikytis tokio plano.

Pesimistiškai situaciją vertina ir Pauelas Kroogmanas iš „The New York Times“, kuris įžvelgia ateities veiksmus, vyksiančius ratu:

JAV kreditavimo reitingas sumažintas ir populiaria tampa mintis įvairiais būdais griežtinti ekonominius veiksmus.

Investuotojai baiminasi, kad valdžios veiksmai stumia šalies ūkį į gilią recesiją, todėl fondų biržos ilgą laiką merdi.

Politikai dėl visko kaltina sumažintą valstybės skolinimosi reitingą ir abejoja šalies ekonomikos pajėgumu.

Tai skatina ieškoti naujų būdų taupyti valstybės finansus, o tai vėl priveda prie antrojo punkto išplitimo.

Tuo tarpu nuomonės, kokiu būdu išvengti krizės, iš esmės yra skirtingos ir įvairialypės.

„Pagrindinį klausimą šiuo metu reikia formuluoti būtent taip: ar artimiausiu metu JAV išliks pasaulio ekonomikos lyderiu ir ar jai pavyks pasaulį išgelbėti nuo gilios ekonomikos krizės? Nuo to priklausys ne tik prezidento B. Obamos, bet ir visos JAV ateitis“, – „The Washington Post“ rašo Josefas Daytonas.

O Dana Myllbanca iš to paties leidinio turi priešingą nuomonę: „Vakar B. Obama pasakė labai raminančią kalbą. Kaip sureagavo fondų rinkos? Jos apskritai į šalies vadovo kalbą nesureagavo. Prezidento kalbos metu Dow Jones nukrito iki žemiausio taško šiais metais. Bene pats galingiausias pasaulio žmogus atrodo apgailėtinai prieš tuos, kurie grasina jo šaliai ir jo karjerai“.

„The Times“ apskritai mano, kad krizės, kuri buvo sukelta JAV, likimą spręs visai ne pati Amerika: „fondų rinkos gali smarkiai svyruoti ne vieną mėnesį. Krizės laikotarpį iš esmės lems Europos veiksmai. Pats baisiausias scenarijus – euro devalvavimas, kuris pirmiausia, tikėtina, įvyks Graikojoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje arba Airijoje. Visa tai gali itin stipriai sudrebinti euro zonos bankų sektorių. Jei toks scenarijus nepasitvirtintų, pasekmės JAV ekonomikai bus kur kas lengvesnės, nei tai įvyko per 2008-2009 m. krizę.

Pervertintos IT kompanijos

„Forbes“ spėja, kad labiausiai nukentės Silicio slėnio kompanijos. Pavyzdžiai įvardijami: neseniai kootiruoti pradėtos kompanijos „LinkedIn“ akcijos pirmadienį atpigo 17,39 proc., „Pandora“ – 7,62 proc. „Forbes“ bando ieškoti priežasčių: daugelio internete veikiančių kompanijų vertės yra kosmiškai per didelės, kadangi kelioms pačioms didžiausioms („Google“, „Apple“ etc.) pastaraisiais metais neblogai sekėsi, todėl ir kitos virtualios erdvės bendrovės yra gerokai pervertintos. Tačiau tai nesustabdo naujų kompanijų veržtis į fondų biržas – paraiškas JAV vertybinių popierių komisijai SEC jau pateikė „Groupon“ bei „Zynga“. Horizonte tokias galimybes jau svarsto ir „Facebook“ ir „Twitter“. Tačiau investuotojų baimė dėl svyravimų fondų rinkose gali sutrukdyti interneto kompanijų milžinų planams.

„Į trečiadienio JAV akcijų rinkų nuosmukį nespėjusios reaguoti Baltijos šalių vertybinių popierių biržos šiandien bando rasti pusiausvyrą“, šiandien rašo portalas vz.lt.

Ketvirtadienį ryte smukęs „OMX Vilnius“ indeksas popiet jau skaičiavo 0,13 proc prieaugį, tuo tarpu „OMX Tallinn“ minusas – 0,47 proc., „OMX Riga“ – 4,16 proc..

Vilniuje pusiaudienį brango visos trys aktyviausiai prekiautos akcijos Ūkio bankas, „Invalda“, TEO LT. Aktyviausiai prekiauta Ūkio banko akcijomis, kurių 0,75% iki 0,268 EUR padidėjusia kaina parduota už 76.528 eurų.

„Po didelio kritimo Europoje ir JAV vakar Baltijos biržos nespėjo reaguoti, todėl prekybos pradžioje buvo jaučiamas pardavėjų spaudimas. Tačiau ketvirtadienį Europoje nuotaikos teigiamos, tad pamažu bando „atšokti“ ir vietinės akcijos“, – nuotaikas biržoje komentuoja Andrius Šuminas, „Swedbank“ finansų makleris.

Anot jo, investuotojai bando ieškoti per pastarąjį rinkų sukrėtimą smarkiai atpigusių, tačiau gerus rezultatus skelbusių įmonių akcijų.

Lietuvoje – ramiau

Nerijus Mačiulis, „Swedbanko“ vyriausiasis ekonomistas, šiandien „Verslo žinių“ dienraštyje pažymi, kad nors finansų rinkas apėmęs nerimas, jokių realių ženklų, kad trauktųsi kuri nors svarbi pasaulio ekonomika, kol kas nematyti.
„Finansų rinkos stipriai reagavo dėl trijų laiko atžvilgiu beveik sutapusių įvykių – kiek lėčiau nei planuota augusios JAV ir ES ekonomikos, JAV priimto taupymo plano, kuris reiškia, kad ateinančius 10 metų jos ekonomikos augimas bus dirbtinai slopinamas, ir JAV kredito reitingo sumažinimo. Tačiau nė vienas tų įvykių nerodo, kad kurios šalies pasaulio ekonomika būtų rimtoje situacijoje“, – aiškina p. Mačiulis.
Tačiau jis pripažįsta, kad nerimas finansų rinkose gali neigiamai paveikti vartotojų lūkesčius ir „realią“ekonomiką, ypač jei investuotojų pasitikėjimas negrįžtų ilgesnį laiką. Tačiau tikimybė, kad pasaulis vėl nugrims į recesiją, nesiekia 50 proc., įvertina jis.
Šiandien Lietuvos įmonės yra kur kas konkurencingesnės, nes per krizę sugebėjo padidinti savo
efektyvumą, o įmonių ir gyventojų finansiniai įsipareigojimai yra mažesni. Atsirado ir patirties, kaip
tokiomis aplinkybėmis reikia elgtis“, – aiškina „Swedbanko“ analitikas.

. Kita vertus, Baltijos šalių rinkos tendencijos ne ką tesiskyrė nuo Šiaurės šalių biržose fiksuotų pokyčių.

„Procesas šiek tiek priminė falstartą – investuotojai pirmame ketvirtyje vis dar bėgo į priekį, nors starto šūvio taip ir nepasigirdo. Lūkesčiai ir optimizmas atsidūrė toli priekyje prieš fundamentalius ūkio pokyčius, abejonių dėl ekonomikos augimo tvarumo vis daugėjo, todėl tiek Šiaurės, tiek Baltijos šalių rinkose vyko natūrali kainų korekcija. JAV skolos problemos dar labiau pakirto tikėjimą pasaulinės ekonomikos perspektyvomis,  todėl gali būti, jog antrajame metų pusmetyje stebėsime panašų rinkų nervingumą.

Guodžia tai, kad Baltijos šalių įmonės nemažina eksporto apsukų ir tai veikia kaip draudimas nuo vidaus rinkos stagnacijos. Eksportas lėmė tai, kad vartojimo prekių indeksas „Enskilda VPI“ per pusmetį ūgtelėjo 17,2 proc., tuo tarpu pirmąjį ketvirtį sėkmingai į viršų besiropštęs mažmeninės prekybos indeksas „Enskilda MPI“ per pusmetį prarado 6,7  proc. vertės. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad šio indekso pokyčiui reikšmingos įtakos turėjo ant bankroto slenksčio atsidūrusios bendrovės „Baltika“ situacija“, – komentavo „SEB Enskilda“ Lietuva asocijuotasis direktorius Artūras Gegužis.

Pasak  jo, optimizmo dėl eksporto perspektyvų nemažina daugiau ar mažiau stabilūs Europos biržų indeksai. Per pusmetį kilo tokie svarbūs sektoriai kaip statybos ir vartojimo prekių, antrame ketvirtyje teigiamas tendencijas demonstravo mažmeninės prekybos įmonės. „Augimas nebuvo labai reikšmingas, tačiau Europos rinkoje ir vertės mažėjimas buvo mažesnis nei Baltijos ar Šiaurės šalyse. Daugiausiai prarado bankai ir laivininkystė, tačiau ir šie indeksai mažėjo vienaženkliu skaičiumi. Pažymėtina, kad visose rinkose smuko komunalinių paslaugų įmonių vertė. Tendencijas lėmė brangstantys energetiniai ištekliai, o tai, savo  ruožtu, yra pavojaus signalas ir kitiems sektoriams, kuriuos energijos brangimas veikia netiesiogiai“, – sakė A.Gegužis.

Tačiau gera naujiena yra ta, jog absoliuti dauguma sektorių ir atskirų įmonių Baltijos šalių rinkoje vis dar lieka gerokai nuvertintos, palyginti su pasirinktu atskaitos tašku – 2007 metų liepa.  Gerokai pakilo  tik chemijos, medienos ir popieriaus bei paslaugų naftos pramonei įmonės, beveik pasiekė buvusią vertę farmacijos sektoriaus indeksas „Enskilda FI“ ir telekomai (TEO LT), tačiau visi kiti dar turi daug erdvės augimui.

Šiemet dėl kylančių pasaulio akcijų rinkų didžiausią investicijų prieaugį, tikėtina, skaičiuos didesnės akcijų dalies pensijų fondai, nors rinkų svyravimai turėtų paaštrėti, pirmadienį informuoja dienraštis “Verslo žinios”.

Anot pensijų fondų valdytojų, nors šiemet akcijų rinkose laukiama didesnių svyravimų nei 2010 metais, tačiau dėl atsigaunančio pasaulio ūkio akcijų rinkos turėtų kopti aukštyn, o tai teigiamai atsilieptų akcijų pensijų fondų.

“Kai tikimasi rinkų kilimo, kuo akcijų pensijų fondų daugiau, tuo didesnę grąžą jis skaičiuos. Todėl didesnę teigiamą įtaką pajus solidesnės akcijų dalies pensijų fondų. Žinoma, nemenkos įtakos pensijos grąžai turės tinkamai parinktos investicijos fonde”, – aiškina “Aviva Lietuva” finansų direktorius Arūnas Rumskas.

Jo nuomone, šiemet labiau seksis tiems pensijų fondams, kurie investuos į stabilias rinkas, pavyzdžiui, į Vokietiją, Skandinaviją, stiprios Azijos šalys galėtų būti šių metų arkliukai.

“SEB investicijų valdymas” Investavimo departamento vadovas Gediminas Milieška sako, kad trumpuoju laikotarpiu įžvelgia pasaulio makroekonominių duomenų gerėjimo tendenciją – tai suteiks impulsą augti akcijų rinkoms. Žvelgiant į maždaug dviejų metų perspektyvą, akcijų rinkas turėtų maitinti 2011-2012 metais mažėsiantis nedarbas.

Todėl, anot jo, labiausiai išloš tie pensijų fondai, kurie yra subalansuoti ar agresyvesni: “Didesnę grąžą skaičiuos tie pensijų fondai, kurie turės didesnę negu įprasta akcijų dalį bei mažesnę negu įprasta vyriausybių ar įmonių obligacijų dalį.”

Tačiau jis primena, kad šiemet kylančioms akcijų rinkoms grėsmę gali kelti vis dar tebesitęsianti Europos skolų krizė ir šalių poreikis perfinansuoti skolas. Kinijos infliacija išliks svarbiu veiksniu, nes nuo jos priklausys, kokios bus Kinijos bazinės palūkanų normos, kiek augs ūkis.

Anot pensijų fondai valdytojų, šiemet konservatyvūs pensijų fondai, panašu, didelėmis grąžomis pinigus senatvei kaupiančių dalyvių nelepins, ypač fondai, pinigus “įdarbinantys” į išsivysčiusių šalių vyriausybių obligacijas.

A.Rumskas tikina, jog palūkanų normos rinkose gali tik didėti, todėl uždirbti bus sunku, pvz., investuojantys į Vakarų pasaulio obligacijas gali tikėtis maždaug 1-2 proc. metų pajamingumo.

“Mes dar matome galimybių uždirbti iš Lietuvos vyriausybių obligacijų, jų grąža siekia apie 4,5 proc., o Lietuvos biudžeto padėtis normali. Tačiau matyti tokius konservatyvių pensijų fondų prieaugius, kokius matėme 2010 metais, jau sunku tikėtis”, – įsitikinęs A. Rumskas.

2010 metais Lietuvos rinkoje beveik dvigubai mažėjo palūkanos, o tai suteikė teigiamo impulso konservatyviems pensijų fondams.

Jam pritaria ir “Ergo Lietuva gyvybės draudimas” Draudimo departamento direktorė Aistė Rudžinskytė, sakanti, kad šiemet iš obligacijų rinkos nesitiki solidaus prieaugio, tačiau stabilių šalių, tarkime, Vokietijos, Skandinavijos, obligacijos sumažintų pensijų fondų svyravimus.

Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacija duomenimis, šiuo metu, skaičiuojant nuo pensijų reformos pradžios 2004 metų, bendras pensijų fondų valdytojų uždarbis būsimiesiems pensininkams sudaro 280,735 mln. litų. “Sodra” iš viso į pensijų fondų dalyvių sąskaitas yra pervedusi 3,605 mlrd. litų, o pensijų fondų dalyvių turtas 2010 metų pabaigoje sudarė iš viso 3,854 mlrd. litų.

Praėję metai buvo sėkmingi kaupiantiems pensijas – antros pakopos pensijų fondai vien iš investicijų uždirbo beveik 272 mln. litų ir būsimų pensininkų kaupiamus pinigus padidino iki 3,85 mlrd. litų.

Praėjusių metų gruodis fondams buvo vienas sėkmingiausių praėjusių metų mėnesių – per jį investicijos senatvei kaupiantiems žmonėms sužėrė 72,12 mln. litų, daugiausia nuo kovo, kuomet per mėnesį buvo uždirbta 98 mln. litų.

Su nuosaikiu optimizmu į šalies vertybinių popierių rinkos ateitį žvelgiantis Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo prezidentas Artūras Keleras teigia, jog 2010-ieji įmonėms buvo lengvesni, nes jos išmoko dirbti krizės sąlygomis, tapo atsakingesnės, investuotojai užsigrūdino.

“Verslo žinioms” jis teigė, jog bloga žinia ta, kad šalies finansų rinkoje praktiškai baigia išnykti nepriklausomos finansų maklerio įmonės,o Lietuvoje registruoti investiciniai fondai prarado savo rinkos dalį konkuruodami su užsienio fondais.

A.Keleras ragina priminti Vyriausybei jos pažadus padidinti įmokų dydį į pensijų fondus.

“Krizę pergyveno ir išliko geriausios įmonės, taigi galima prognozuoti, kad 2011 metais daugeliui bendrovių augimas įgaus pagreitį.

Vis dėlto nepamirškime, kad pašnibždomis vis dar pakalbama apie krizės “antrąją bangą”. Per pastaruosius metus šalies finansų rinkoje praktiškai baigia išnykti nepriklausomos finansų maklerio įmonės, kurios anksčiau bankams sudarydavo sveiką konkurenciją”, – sakė A.Keleras.

Anot jo, rinkoje trūksta naujų emitentų ir akcijų emisijų, toliau nepanaudojamos galimybės valstybei priklausančias akcijas privatizuoti per biržą, laisvoje prekyboje esančių akcijų dalis vis dar labai menka, nes didieji akcininkai nenori atsisakyti tiesioginės bendrovių kontrolės.

“Visos šios priežastys yra tarpusavyje susijusios, jos mažina rinkos likvidumą ir kapitalizaciją. Į Lietuvos kapitalo rinkos ateitį žiūriu su nuosaikiu optimizmu – įmonės prisitaikė, investuotojai užsigrūdino, taigi, ir ateities iššūkiai bus kur kas mažiau gąsdinantys”, – teigė depozitoriumo vadovas.

Jo vertinimu, “ALT investicijų” nesėkmė Serbijoje yra pavojaus signalas žmonėms, investavusiems Balkanuose. A.Kelero vertinimu, daug saugiau investuoti rinkose, kurios teisiškai ir geografiškai artimesnės Lietuvai ir į kurias Lietuvo verslas jau įkėlęs koją.

A.Keleras teigiamai vertina uždarųjų akcinių bendrovių akcijų savininkų viešumą.

“Daugiau skaidrumo – gerai visai sistemai. Nekotiruojamų bendrovių veiklos skaidrinimo efektas turėtų bent šiek tiek būti juntamas ir biržoje. Juk užsienio investuotojai stebi šalį, mato jos ūkį kaip kompleksą, o priimant sprendimą dėl investavimo gali būti svarbus kiekvienas aspektas”, – teigė jis.

Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo vadovo teigimu, Vyriausybė privalės peržiūrėti savo sprendimą, sumažinusį pervedimus į privačius pensijų fondus.

“Šie būsimi pensininkai yra didžiausia Lietuvoje investuotojų grupė ir jie visi turi balsavimo teisę, todėl būtent į jų nuomonę turi būti atsižvelgiama. Be abejo, normalus kaupimas sunkiai įgyvendinamas, kai pervedama tokia minimali dalis. Todėl, atėjus laikui, reikėtų priminti Vyriausybei jos pažadus padidinti kaupimo lygi į pensijų fondus”, – sakė A.Keleras.