L.Guobužaitė

Su kuo lietuviui asocijuojasi Brazilija? Taip, iš mūsų perspektyvos vertinant, tai tolimas ir egzotiškas kraštas kitame Žemės pusrutulyje su atvirkštine metų laikų seka, didžiausia pasaulyje bioįvairove, sureligintu (populiarumo požiūriu) futbolu, spalvingais sambos karnavalais, karštais paplūdimiais ir šių metų Rio olimpiada.

Laura GUOBUŽAITĖ, Generalinė konsulė San Paule (Brazilija)

Vis dėlto Lietuvoje informacija apie Braziliją bei Lotynų Ameriką apskritai yra klišinė ir labai ribota. Tai šalis ir žemynas, vis dar esantys už lietuviškojo matymo lauko ribų. Ir visai be reikalo. Turime drąsiau išnaudoti galimybes, suprojektuojamas pastarųjų metų pasaulio ekonominės dinamikos, net jei tai ir nutolsta nuo mūsų prioritetinių krypčių bei priešakinių interesų linijos.

Brazilija, nepaisant pastaraisiais metais ištikusios ekonominės krizės, yra sparčiai besivystanti ir pagal apimtį devinta (iki krizės – septinta) ekonomika pasaulyje. Jos BVP sudaro 50 proc. visos Lotynų Amerikos produkto. Taip, tai šalis su savomis problemos. Bet kartu tai šalis, turinti nepaprastai didelį ekonominį potencialą.

Daug kas nustemba sužinoję, kad Brazilija nėra pigi šalis. Nepaisant to, tai smarkiai į vartojimą orientuota ekonomika. Rinka milžiniška – 204 mln. gyventojų – ir nuolat auganti. Iki 2020 m., kaip prognozuojama, Brazilija taps penkta didžiausia vartojimo rinka pasaulyje. Norėtųsi, kad Lietuvos verslas šį potencialą išnaudotų.

Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar.

Nereikia mėginti apžioti visos Brazilijos. Geriau veikti pamatuotai ir kryptingai. Vien San Paulo mieste – 12 mln. rinka. Lyginant Brazilijos valstijų ekonominius rodiklius su pasauliniais, San Paulas užimtų 18 vietą pasaulio ekonomikų sąraše. Tad San Paulas Lietuvos verslui neabejotinai gali būti vartai į Brazilijos rinką.

Suprantu, kad mano padrąsinimai tarytum ignoruoja pastaraisiais metais gerokai subjurusį Brazilijos ekonomikos paveikslą – gilią recesiją, iš kurios brendant valstybei dar prireiks nemažai pastangų. Vis dėlto ryžtingai teisėsaugos sprendžiamos korupcijos bylos ir su tuo susiję politinio bei valdžios sluoksnio valymai pamažu veda į tai, kad situacija šalyje, taip pat ir ekonominė, stabilizuojasi. Nepaisant greitai ir lengvai neišsprendžiamų problemų gausos, prognozuojama, kad nuo kitų metų ekonomika kils, tad reikia nedelsti ir Brazilijos rinkai pasiūlyti lietuviškų prekių bei paslaugų jau dabar. Milijoninė vartojimo rinka, nors ir patyrusi nemalonią turbulenciją, išliko labai gyvybinga.

Brazilija įsitvirtina kaip viena didžiausių maisto produktų, gėrimų, drabužių, medicinos, grožio ir kūno priežiūros priemonių vartojimo rinkų pasaulyje. Ypač brazilai „išalkę“ naujų ir aukštųjų technologijų.

Žiemos brazilams nepardavinėkime – tikėtina, nepirks. Tačiau kuo juos sudominti ir patraukti be to – tikrai turime. Pirmiausia – palyginti aukštus kokybės standartus ir konkurencingą kainą (nepamirškite – tai brangi šalis). Taip pat lyginant prekybos centrų asortimentą ten ir čia akivaizdu, kad tokio dydžio rinkai, kaip Brazilija, vis dar trūksta prekių pasiūlos įvairovės.

Verslo bendruomenėse dažnai girdžiu – patrauklu, bet sudėtinga. Sutinku. Tačiau nėra neįmanoma. Asimetrija tarp valstybių neretai suteikia tiek vienai, tiek kitai pusei akivaizdžių individualių privalumų viena kitos atžvilgiu. Tad skirtumai neturėtų gąsdinti, norėčiau – kad įkvėptų. Kol kas nesame labai ryžtingi, todėl šiek tiek su šia rinka jau vėluojame.

Džiaugiuosi įgyvendinta iniciatyva suburti neformalų verslo klubą Brazilijoje – „Amigos da Lituania“ („Lietuvos draugai“). Jis atviras įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistams Brazilijoje, turintiems ryšių su Lietuva ar dar tik besidomintiems galimybe tokių ryšių turėti ateityje. Klubas vertingas pirmiausia kontaktais ir būtent šiuo požiūriu jis turėtų palengvinti Lietuvos verslo kelią į Braziliją. Be kita ko, sulaukę daug susidomėjimo bei palaikymo šį formatą aktyviai vystysime ir kuo plačiau pritaikysime efektyviam Lietuvos ir Brazilijos ryšių plėtojimui bei gilinimui. Lietuvos pusei šiuo atveju svarbu žinoti, kad Brazilijoje Lietuvos draugų ratas suburtas ir yra gyvybingas.

Draugai, draugystė, atvirumas nėra atsitiktinai mano vartojamos kategorijos. Tai kyla iš brazilų pasaulėžiūros bei mentaliteto ir yra vienas maloniausių mano patyrimų šioje šalyje. Brazilai – išskirtinė tauta savo pagarba kitoms tautoms ir skirtumams apskritai. Netrukus San Paulo centre kaip ir kasmet bus galima išvysti du Kalėdų Senelius – baltaodį ir juodaodį. Ši tolerancija, sklindanti iš žmonių, nepaisant tikėjimo, rasės, kultūrinių ar socialinių skirtumų, yra labai dėkingas veiksnys mezgant dalykinę draugystę su šia šalimi.

Brazilas kiekvieną pasitiks išskėstomis rankomis. Tačiau ar daug žadantis pirmas kontaktas peraugs į tęstinius ir ilgalaikius ryšius, priklausys ir nuo antrosios pusės. Lietuviai darbštūs ir atsakingi. Tai mums įaugę į kraują. Todėl mūsų verslininkais pasitikiu ir kviečiu – į Braziliją.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Du aukso ir vienas sidabro medalis: Lietuvos parolimpinė rinktinė Rio de Žaneire pasirodė sėkmingiau už olimpiečius.

Čempionais Brazilijoje tapo Lietuvos golbolininkai, o net du medalius – rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse į tėvynę parvežė Mindaugas Bilius.

Tai geriausias Lietuvos parolimpinės rinktinės rezultatas nuo 1996-ųjų Atlantos parolimpiados, kai buvo iškovota net 11 apdovanojimų, iš jų trys aukso. Vėliau šalies parolimpiečių rezultatai būdavo kuklesni: Sidnėjuje iškovoti trys medaliais (du sidabro ir vienas bronzos), Atėnuose – septyni, tačiau tik vienas auksinis, iš Pekino sportininkai parvežė du bronzos apdovanojimus, o Londono olimpinėse žaidynėse apskritai niekam nepavyko užlipti ant prizininkų pakylos. Rio de Žaneiro parolimpiadoje Lietuvai iš viso atstovavo 13 sportininkų.

34-erių lengvaatletis M.Bilius rutulio stūmimo rungtyje buvo nepralenkiamas. Savo sėkmingiausiu penktuoju bandymu jis rutulį nustūmė 16,80 metro – šis rezultatas garantavo jam ne tik aukščiausią apdovanojimą, bet ir pasiektą naują Europos rekordą. Kiti du geriausi lietuvio bandymai taip pat neturėjo konkurencijos.

O pirmąjį savo apdovanojimą lengvaatletis pelnė jau pirmą parolimpiados dieną: disko metimo varžybose M.Bilius įrankį nusviedė 53,50 metro ir pasiekė savo asmeninį rekordą. Tiesa, nuo laimėtojo, pasaulio rekordą pasiekusio uzbeko Khusniddino Norbekovo lietuvis atsiliko daugiau nei šešiais metrais. Bronzos medalį iškovojo kinas Dong Xia, pagrindinis M.Biliaus varžovas ir rutulio stūmimo rungtyje.

Rio de Žaneiras pergalingas buvo ir Lietuvos aklųjų riedulio – golbolo rinktinei. Per visas žaidynes komanda išliko nepralaimėjusi: turnyro grupės etape ji įveikė Suomiją, JAV, Kiniją ir Turkiją, sudėtingai, po pratęsimo peržengė Kanados ketvirtfinalio barjerą, vėliau užtikrintai pusfinalyje nugalėjo švedus ir finale nepaliko vilčių JAV. Auksinis pasiekimas – didžiausias Lietuvos golbolo rinktinės istorijoje. Iki tol ji dukart buvo patekusi į parolimpinių žaidynių finalą, tačiau abu kartus nugalėti nepavyko. Londono olimpiadoje rinktinė užėmė ketvirtą vietą. Lietuvis Genrikas Pavliukianecas tapo rezultatyviausiu Rio turnyro žaidėju. Iš viso jis pelnė 35 įvarčius.

Lietuvos parolimpiečių pasiekimai Brazilijoje paskatino kalbas apie skaudžią nelygybę: parolimpinių žaidynių auksas pagal valstybės premijų dydį prilyginamas vos penktai vietai olimpinėse žaidynėse. O skirtumas tarp pirmų vietų – beveik dešimt kartų: už parolimpinį auksą valstybė skiria 17 tūkst. eurų, už analogišką pasiekimą olimpinėse žaidynėse – beveik 116 tūkst. eurų premiją. Vyriausybė pažadėjo dvigubai padidinti parolimpiečių premijas, jas išmokant per du kartus. Prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino premijas apskritai sulyginti.

Ir nors paprastai manoma, kad konkurencija parolimpinėse žaidynėse mažesnė, taip yra anaiptol ne visais atvejais. Net keturi parolimpiečiai Rio 1500 metrų bėgimo rungties finale šią distanciją įveikė greičiau nei Rio olimpinių žaidynių čempionas amerikietis Matthew Centrowitzas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Inga NECELIENĖ

Olimpinės žaidynės trunka vos porą savaičių, bet joms ruošiamasi ilgiau nei dešimtmetį. Pirmiausia miestų varžytuvėms, o nurungus konkurentus – pačiai sporto šventei. Investicijos infrastruktūrai gerinti, sporto objektams statyti – milžiniškos. Kas nutinka vėliau, olimpiniam deglui užgesus?

Pirmosioms šiuolaikinėms žaidynėms su­rengti pakako vieno lengvosios atletikos stadiono, teniso klubo kortų, šaudyklos po atviru dangumi, fechtavimo patalpų, atviro dviračių treko, o plaukikų laukė paprasčiausia jūros įlanka. Tolimais 1896-aisiais vyko devynių sporto šakų 43 rungčių varžybos, kuriose dalyvavo arti pustrečio šimto atletų iš 14 šalių.

Po 120 metų netrukus Rio de Žaneire prasidėsiančiose XXXI olimpinėse žaidynėse dalyvaus apie 10 500 atletų iš 207 valstybių. Jie kovos dėl 28 sporto šakų 306 rungčių olimpinių apdovanojimų. Viename stadione, net pačiame didžiausiame Pchenjano, tokio kiekio varžybų nesurengsi. Kaip sekasi pastarojo dvidešimtmečio žaidynių rengėjams tvarkytis su sporto bazėmis ir olimpiniu palikimu?

Svarbiau ne žaidynės, o kas po jų

Pelnyta teisė rengti žaidynes – tai garbė, istorinis įrašas, reklama, minios turistų, galimybė stipriai pasigerinti turimą sporto infrastruktūrą, išspręsti tam tikras miesto problemas, bet kartu ir laukiantys milijardai išlaidų. Kas olimpiniams statiniams nutinka po žaidynių, kaip jie būna išnaudojami, rodo ir olimpiadą rengusio miesto bei šalies gebėjimą skaičiuoti, tvarkytis su finansais bei planuoti toliau nei žaidynių pradžia ir pabaiga. Kaip rodo prastieji pa­vyz­džiai, išankstiniai organizatorių svaičiojimai apie garantuotą uždarbį žaidynių dienomis ir gausius tarptautinius sporto renginius joms pa­sibaigus gali greitai subliūkšti, o brangios, ne­se­­niai spindėjusios sporto arenos, stadionai, ba­­­seinai – stovėti apleisti, apiplėšti ir niekam ne­­­­r­eikalingi.

Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą.

Kai 2005 m. Londonas pelnė teisę rengti 2012-ųjų olimpiadą, britai išsikėlė du pagrindinius tikslus: atgaivinti rytinę miesto dalį ir bene skurdžiausią jo rajoną Stratfordą bei išugdyti me­dalius laimėti galinčią jaunąją sportininkų kartą. Skaičiuoti mokantys britai dar prieš statybas šešiems iš aštuonių didžiųjų olimpinių ob­­­jektų numatė tolesnę ateitį. Neseniai iš­spren­dė ir septintojo – olimpinio stadiono likimą. Po 150 mln. svarų sterlingų atsiėjusios re­konstrukcijos jis 99 metams išnuomotas „West Ham United“ futbolo komandai.

Kokį dar olimpinį palikimą gavo britai? Ry­tų Londonas per kelerius metus pasikeitė neatpažįstamai, prie to prisidėjo ir apie 70 tūkst. iki tol be darbo sėdėjusių londoniečių, olimpinis par­kas tebetraukia lankytojus, arenos priima ne tik sporto, bet ir muzikos, kultūros renginius, o kai kurie buvę olimpiniai objektai virto moderniais prekybos centrais, kokių se­nų­jų dokų ir nebeveikusių gamyklų prikimštame rajone iki tol nebuvo. Atsigavęs, naujais dau­­giabučiais suspindęs Stratfordas paskui sa­ve timptelėjo ir aplinkinius rajonus, taigi po žai­dynių tapo ne gėda pasisakyti, kad gyveni Ry­­tų Londone.

Prie sėkmingų žaidynių, po kurių šalis džiau­gėsi nauda, o ne skaičiavo nuostolius, priski­riamas ir itin daug išlaidavęs Pekinas (2008 m. žaidynių biudžetas kurį laiką buvo didžiausias – 40 mlrd. JAV dolerių): naujos metro linijos, greitkeliai, oro uosto terminalas, viešieji par­kai pagerino vietos kinų gyvenimą ir susisiekimą, o pora olimpinių statinių tapo universitetais.

Sportas pasitarnavo mokslui ir Atlantoje – 1996 m. žaidynėms statytas olimpinis kaimelis bu­vo perleistas Džordžijos technologijų uni­ver­­sitetui, naujais namų stadionais praturtėjo dvi Atlantos amerikietiškojo futbolo ir beisbolo komandos.

Prie chrestomatinių gerojo žaidynių organizavimo ir palikimo naudojimo pavyzdžių priski­riama Barselona. 1992 m. žaidynėms su­reng­­ti išleidę 9,4 mlrd. dolerių, galima sakyti, in­vesticijų grąžą katalonai gauna iki šiol, nes su­gebėjo subtiliai, bet ne drastiškai atnaujinti miestą, nauja suderinti su senu ir po žaidynių tapti vienu turistų lankomiausių Europos miestų. Iki tol buvusi vienuoliktoje pozicijoje tarp Se­nojo žemyno didmiesčių, palankių verslui kur­ti, olimpiniam deglui užgesus Barselona šoktelėjo į ketvirtą. Po olimpiados akivaizdžiai sustiprėjo ir visos Ispanijos sportas.

Užžėlusi olimpinė šlovė

„Šie stadionai ir arenos reprezentuos Grai­kiją dar šimtmetį“, – prieš 2004-ųjų olimpiadą iš tribūnų plyšavo Atėnų žaidynių organizatoriai. Užmojų būta plačių, žaidynėms imta rengtis nuo nulio – visos graikų sporto bazės statytos naujos arba stipriai rekonstruotos, greičiau perstatytos. Žaidynių proga miestui prisireikė naujo oro uosto terminalo, naujų lėktuvų ir net­­gi metropoliteno. Beje, visą pasirengimo žai­­dynėms ciklą ne itin skubėję graikai metro linijas paleido tik olimpiados išvakarėse.

Jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius.

Kai Graikiją iškart po žaidynių užgriuvo sun­ki krizė, ekonomistai vienu balsu ėmė tvirtin­ti, kad prie jos prisidėjo ir per platūs žaidynių užmojai, nemokėjimas planuoti bei skaičiuoti, – tą rodo ir gerokai viršytas, nei planuota, olimpinis biudžetas. Dvi savaites trukęs rengi­nys graikams kainavo apie 16 mlrd. eurų (nors oficialiai tvirtinama, kad 9 mlrd. eurų), nors iš pradžių ketinta išsiversti su triskart ma­žesniu biudžetu.

Šitiek išleidus vėliau nesugebėta rasti pinigų olimpiniams objektams išlaikyti (bent padoriai jų būklei užtikrinti reikėjo ne tiek mažai – apie 630 mln. eurų kasmet), todėl jau po kelerių metų tviskantys statiniai virto grafičių terliotojų grobiu, buvę atviri treniruočių baseinai la­biau priminė šiukšlyną ir užsikimšusius, likimo valiai paliktus senus nuotekų valymo įrenginius. Užrūdijo ir kadaise nuo karščio gelbėję fon­tanai.

2000 m. Sidnėjaus žaidynių rengėjai irgi minimi tarp tų, kurie gerokai viršijo planuotą biu­džetą ir nesugebėjo tinkamai pasirūpinti vi­sais olimpiniais statiniais, o tarsi brangakmenis spindėjęs Sidnėjaus olimpinis parkas sprendimo dėl ateities laukė ištisą penkmetį.

Palyginti su vasaros olimpiada, žiemos žaidy­nės – mažesnis, taigi turėtų būti pigesnis ren­gi­nys, bet ir jų organizatoriai apsiskaičiuoja ar­ba neskaičiuoja. Prieš 1992 m. Albervilio žiemos žaidynes keltas tikslas duoti impulsą merdinčiai ekonomikai ir Prancūzijos Alpėse pa­ska­tinti turizmą nebuvo pasiektas. Gal dėl to, kad jose bene daugiausiai darbo turėjo vairuo­to­jai, nes visos olimpinės bazės ir miesteliai bu­­vo išsimėtę po trylika vietų ir 620 kv. km plo­­tą. Iš­leidus 1,1 mlrd. dolerių regiono infras­truk­tūrai tobulinti ir dar 189 mln. sporto statiniams, po žaidynių prancūzams beliko pripažinti likusią žiojėti 67 mln. dolerių olimpinę skolą.

Kokią skolą, kaip žaidynių palikimą, gavo Nagano gyventojai, iki šiol neaišku ir kažin ar kada nors bus atskleista, nes 1998 m. žiemos žai­dynių rengėjų rūpesčiu jokių finansinių do­ku­mentų neliko, o šis Japonijos miestas dar gerą penkmetį bandė kapanotis iš skolų liūno.

Nemalonų skolų kvapą po 2010 m. Van­ku­ve­rio žiemos žaidynių dar ilgokai juto ir kanadiečiai. Brangiai supirkę žemes ir po žaidynių tikėjęsi brangiai parduoti olimpinius butus bei objektus, jokio masinio susidomėjimo statytojai nesulaukė.

Visų iki šiol vykusių olimpiadų – ir žiemos, ir vasaros – rengėjus kaina nurungė rusai, So­čio žaidynėms išleidę 51 mlrd. dolerių (ar tokia yra ir tikroji jų kaina, kažin ar kada nors sužinosime). Darbavosi iš peties: šlavė viską, kas tik pasitaikė buldozerių kelyje Sočio link ir ap­link jį, tiesė naujus kelius, traukinių linijas, gatves, aikštes, tvarkė kalnų masyvus, rengė slidinėjimo ir kitokias žiemos trasas, gražino tris ap­linkinius slidinėjimo kurortus, gerino su­si­sie­­kimą tarp jų, statė naują olimpinį kaimelį, ne vieną atvirą ir dengtą areną. Tik dabar visai šiai infrastruktūrai išlaikyti kasmet reikia nei daug, nei mažai – apie 2 mlrd. dolerių, kurių nei lauktieji savi ir užsienio turistai suveža, nei valdžia skiria.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Dopingo kontrolieriai, paskelbę karą meldonio vartotojams, bet neištyrę jo pasišalinimo iš organizmo trukmės, stiprų šios medžiagos poveikį privertė pajusti ir niekuo dėtus sportininkus, ir visą visuomenę. Tai kurie dabar išties kalti, o kurie – meldonio aukos? Arba mus ypač dominantis klausimas – matysime Julijos Jefimovos šypseną Rio de Žaneiro baseine ar ne?

Nuo sausio 1-osios sportininkams už­draus­ta vartoti medžiaga meldonis (lot. meldonium), vaistų rinkoje geriausiai ži­­noma mildronato vardu, pasižymi ilgalaikiu ne­­­ištirtu poveikiu ne tik sportininkų organizmams, bet ir tikrintojams bei dopingo testų ver­tintojams. Tokią iš­vadą galima pasidaryti žvel­giant į tris mėnesius intensyviai pildytą mel­­do­nio aukų sąrašą, o įpusėjus ketvirtajam ga­liau­siai sušvelnėjusią Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) poziciją įkliuvusiųjų atžvilgiu.

Netikėtai ilgas sąrašas?

Įsisiūbavus meldonio skandalui viešumon ėmė lįsti vis garsesnės jo pinklių neišvengusių sportininkų pavardės. Iš pradžių kova su naujosios dopingo medžiagos vartotojais kasdien įgau­davo vis didesnį pagreitį, o įkliuvėlių sąrašas kas savaitę ilgėjo. Rodėsi, pagautieji neišvengs griežtų bausmių – vieni iš tolo pamojuos olim­pi­niam Rio, kitiems teks ištarti „sudie“ visai ligtolinei sportinei karjerai.

Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti.

Regis, tuo patikėjo ir gausiausią meldonio au­kų sąrašo grupę sudarančių Rusijos atletų už­ta­rėjai – jų sporto bei politinė valdžia. Dar ko­vo 31 d. apgailestavęs dėl didžiausių įkliuvusių Ru­sijos sporto žvaigždžių – plaukikės Julijos Je­fi­mo­vos ir tenisininkės Marijos Šarapovos bei leidęs suprasti, kad praktiškai jau susitaikyta su jų ne­da­ly­va­vi­mu Rio de Žaneiro žaidynėse, balandžio 12 d. Ru­sijos sporto ministras Vitalijus Mut­ko prašneko kur kas optimistiškiau: dėl mildronato kilę ne­sklandumai greitai bus išspręsti. „Tai preparatas spąstai. Tikiuosi, ar­­ti­miausioje ateityje bus gerų naujienų. Pro­blemos dėl meldonio liečia ne tik Rusiją. Do­pingo kon­trolės sistema turi būti ne tik baudžianti, bet ir auklėjanti“, – tokiais žo­džiais maž­daug 40-iai įkliuvusių Rusijos sportininkų vilties su­teikė V.Mutko.

Ir tikrai – jo minėtas artimiausias metas pa­si­­rodė besanti jau kita diena. Balandžio 13-ąją at­s­kriejo žinia apie numatytą leistiną šios už­draus­tos medžiagos normą: WADA informavo, kad jeigu mėginyje, paimtame iki kovo 1 d., bu­vo aptikta mažiau nei 1 mikrogramas meldo­nio, sportininkas nebus baudžiamas.

Sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

Po šio pranešimo sukruto vienos labiausiai Ru­sijoje gailėtų meldonio aukų – kovo pabaigoje į kameras raudojusios ir tikinusios, kad šio vaisto nei vartojo, nei žinojo apie jo uždraudimą – J.Jefimovos atstovas Andrejus Mitkovas. Jo teigimu, pagal visus laiko ir kiekio rodiklius, ku­rie nurodyti WADA pareiškime, sportininkė dėl meldonio vartojimo yra nekalta, todėl, ne­paisant išgyvento didžiulio streso, jau artimiausioje ateityje turėtų grįžti į varžybas.

„Rengiame oficialų kreipimąsi į Tarptautinę plau­kimo federaciją (FINA) su prašymu panaikin­ti J.Jefimovai laikiną nušalinimą“, – sakė A.Mit­­­­kovas. Ir pridūrė tikįs, jog toks sprendimas bus priimtas kaip įmanoma greičiau, mat jau ba­landžio 16–23 d. vyksta Rusijos plaukimo čem­­pionatas, kuriame, Rusijos sporto atstovų įsitikinimu, privalo dalyvauti ir ryškiausia jų plaukimo žvaigždė.

J.Jefimova bilietą iš Los Andželo, kuriame tre­­niruojasi pas amerikietį Davidą Salo, nusipirko, į Maskvą nuskrido, bet dalyvauti šalies pirmenybėse FINA leidimo negavo. Kita vertus, ir be šių pirme­nybių J.Jefimova būtų turėjusi palikti „Trojan“ plaukimo mokyklą, nes JAV įstatymai neleidžia ša­lies plaukimo treneriams dirbti su sportininkais, ku­­­­rie įkliuvę dėl dopingo. Bet po pastarojo WA­DA pareiškimo ir leistinos meldonio normos nu­sta­tymo klausimas, kalta J.Je­fi­mo­va ar ne, lieka at­viras.

Prasižengėliai – paprasti ir ypatingi

Kuo ypatingas šis preparatas, „pakabinęs“ ar­ti pusantro šimto daugiausia posovietinio blo­ko sportininkų, dabar neramiai laukiančių am­ne­­s­tijos arba bausmės? Ir kodėl meldonis u­ž­kliu­vo tik dabar, jeigu, kaip prisipažino pirmo ryš­kumo te­­niso žvaigždė ir iki skandalo daugiausiai uždirbu­si sportininkė M.Šarapova, jį vartojo ištisą de­šimtmetį?

Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta.

1975 m. latvio Ivaro Kalvinio sukurtas vaistas mil­­dronatas, į kurio sudėtį įeina keturis dešimtme­čius niekam įtarimų nekėlęs meldonis, seniai var­totas širdies ligoms gydyti. Ypač buvusiose SSRS šalyse. Lietuvos sportininkai jo irgi vartodavo, bet, kaip pabrėžia Lietuvos sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas, tikrai ne penkmečiais ar dešimtmečiais. Visi vaistai yra nuodai, todėl ilgame­tis ar besaikis jų vartojimas be pasekmių ne­praeina.

„Rusai ne visada elgiasi sąžiningai. Daž­niau­siai jie iš sportininko išsunkia viską, kas įmanoma, o šiam tapus ne tokiam pajėgiam, galima sa­kyti, išmeta. Juk šalis didelė, yra ir bus kitų spor­tininkų. O mes galvojame, kad tam žmogui ir baigus aktyvią sportinę karjerą dar reikės gyventi, mo­terims – vaikus gimdyti“, – lygina E.Švedas.

Mildronato paplitimą tarp Rusijos atletų pa­tvir­tina ne tik gausus dopingo kontrolieriams įk­liu­vusių šios šalies įvairių sporto šakų atstovų są­ra­šas, bet ir ledo ritulio rinktinės gydytojas Va­lerijus Konovas, kurio tvirtinimu, ledo ritulininkams šio vaisto skiriama jau 15 metų.

„Kai miršta ledo ritulininkas, tada lakstome ir ieškome, kodėl taip nutiko. Sportininkus reikia ne tik užversti krūviu, bet ir saugoti. Arba žaiskime lėtą ledo ritulį, bet ne – reikalaujame maksimalių greičių, jėgos žaidimo“, – piktinosi V.Konovas, besilaikantis Ru­sijoje po­puliarios nuomonės, kad visa ši naujausia do­pin­go istorija tėra politika ir noras eliminuoti iš žai­dynių stiprius varžovus rusus.

Nuo mildronato sklindantį politinį kvapą užuo­džia ir Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) viceprezidentas Gintautas Bartkus, tik šiek tiek kitokį. Jeigu priimi sprendimą, kad nuo tada ir ta­da tam tikros medžiagos organizme neturi būti, bet po to jį keiti ir pradedi taikyti kažkokias išlygas – vienoks kiekis galimas iki vasario, kitoks iki ko­vo mėnesio paimtuose mėginiuose, nori nenori negerai pakvimpa.

Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų.

„Jei visa dabartinė tvarka būtų priimta iš anks­to, tada kitas reikalas. Negerus įtarimus sus­tiprina Rusijos, kurios sportininkų daugiausia įk­liuvo, sporto ir politinės valdžios atstovų kalbos: išvakarėse miglotai šnekama apie išteisinimą, o jau kitą dieną sužinome, kad nustatytos leistinos normos. Ar kas nors tiek terliotųsi, jei pagautų lietuvį, latvį ar uzbeką? Tuoj pat nubaustų, uždarytų ir pamirštų“, – sako G.Bartkus.

Į meldonio temą jautriai reaguoja ne tik Ru­­sijos sporto ministras, bet ir aukščiausia šios ša­lies politinė valdžia, neatmetant nė didelio spor­to gerbėjo Vladimiro Putino, ėmus bliūkšti mel­donio skandalui per kasmetį tiesioginį televizi­jos tilto transliacijos spektaklį guodusį savo atletus.

Ar į šio preparato pinkles, be dviejų futbolininkų, dar yra įkliuvusių lietuvių? Lietuvos an­tidopingo agentūros (LAG) di­rek­torė Ieva Lu­ko­šiūtė-Stanikūnienė tokių ži­nių nei patvirtina, nei paneigia. „Mes apie teigiamus do­pingo testus ne­skelbiame. Bet jeigu tokių faktų at­siranda, pranešame tai, ką iki bylos nagrinėjimo lei­džiama skelbti“, – sako agentūros vadovė.

Tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau.

Kodėl ši medžiaga pateko į draudžiamų prepa­ratų sąrašą, sporto medicinos gydytojas E.Šve­das turi savą prielaidą. Atėjęs į dopingo kontrolę sportininkas turi surašyti viską, ką vartojo per pastarąsias dešimt dienų – visus vitaminus, mikroelementus, vaistus ir pan. Matyt, Pasaulio anti­do­pingo agentūros, nuolat peržiūrinčios prepara­tus, tikrintojai atkreipė dėmesį, kad tam tikro re­giono atletai itin dažnai mini meldonį, ir nutarė jo poveikį patyrinėti išsamiau. 2015-uosius pa­skyrusi šios medžiagos poveikio tyrinėjimui, praėjusių metų pabaigoje WADA paskelbė, kad mel­donį uždraudžia.

Kaip paaiškėjo, šis vaistas ne tik stiprina širdį, pa­­didina jos darbingumą, bet ir turi kitų sportinin­kams svarbių savybių: tinka nuovargio simpto­mams, raumenų įsitempimui mažinti, nervų sistemai pareguliuoti.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė priduria, kad vienas dalykas, kai gydytojas mato poreikį ir skiria vaisto žmogui, bet visai kas kita, kai sportininkas pats sau preparato pasiskiria ir neaišku kurį laiką bei kokiais kiekiais savo nuožiūra jį vartoja. O kai kuriose šalyse, LAG vadovės tikinimu, mil­dronato vartojimas buvo besaikis – lyg vitaminų.

Įprastos procedūros ar politika?

Prieš šešerius metus buvo kilęs panašaus mas­to dopingo skandalas dėl stipraus stimuliatoriaus me­tilheksanamino – cheminės medžiagos, itin pa­plitusios maisto papilduose. Pelargonium, ge­ra­nium pavadinimais rinkoje funkcionavęs draudžiamas preparatas tąkart įklampino nemažai atletų – Australijos nacionalinių regbio ir futbolo lygų žaidėjų, Pietų Afrikos Respublikos regbininkų, Jamaikos sprinterių, kitų šalių pirmo ryškumo lengvaatlečių, dviratininkų.

„Būna, kad preparatą pavadina kitaip arba jo pavadinimas varijuoja, sportininkas neišsiaiškina, neįsiskaito, kas jis toks, o tokio, kaip parašyta, draudžiamame sąraše neranda, ima vartoti ir ta­da pasipila teigiami dopingo testai. Būtent taip nu­tiko su metilheksanaminu. Tada WADA irgi su­švelnino savo poziciją ir šios medžiagos statusą iš sunkaus dopingo pakeitė į specifinės me­džiagos“, – panašią istoriją primena I.Lukošiūtė-Sta­nikūnienė.

Tąkart sušvelnėjo ne tik medžiagos statusas, bet ir įkliuvusių sportininkų bausmė: vietoje to­kiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos ji buvo sušvelninta iki pusmečio, trijų mėnesių, o kai kurie, sugebėję įrodyti ir įtikinti, kad ne­turėjo ketinimų pažeisti taisyklių, atsipirko griež­tu įspėjimu. Galbūt istorija kartojasi?

Bet šįkart meldonio iš draudžiamo sąrašo niekas neatšaukė – kaip buvo įrašytas sausio 1-ąją, taip tebėra iki šiol. Bet atsiradus naujesniems ty­ri­mams, parodžiusiems, kad nedideli šios me­džia­­gos kiekiai organizme gali likti ilgą laiką (kaip nurodo WADA, nuo kelių dienų iki kelių mė­nesių), buvo išleistas dokumentas, kaip ad­mi­­nistruoti gautus teigiamus testus. Nutarta taip: jei­gu iki kovo 1 d. imtame mėginyje rastas nedide­­lis meldonio kiekis, tačiau sportininkas sugeba įro­dyti, kad jį vartojo praėjusiais metais ir net neįsi­vaizdavo, jog galėtų pažeisti antidopingo taisykles, tada komisija, išnagrinėjusi tokią bylą, gali pri­­eiti prie išvados, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, o uždrausta medžiaga tiesiog ne­­spėjo pasišalinti iš jo organizmo. Svarbi detalė: ši nutartis galioja tik tiems mėginiams, kurių koncentracija – iki 1 mikrogramo. Jeigu mėginys im­tas po kovo 1 d. ir rastas didesnis meldonio kiekis, šios aplinkybės bylą daro sudėtingesnę.

I.Lukošiūtė-Stanikūnienė neįžvelgia WADA mė­tymosi, politikavimo ar aiškios pozicijos šio pre­­­parato atžvilgiu nebuvimo: „WADA pozicija tvirta, tiesiog šiek tiek koreguojama dėl paaiškėjusių detalesnių aplinkybių. Tai normalios procedūros. Dabar, kai atsirado WADA išaiškinimas, tu­rė­tų pajudėti su meldoniu susijusios sportininkų by­­los. Visiems vieno bendro sprendimo nebus. Bus pasirinktas toks variantas: dėl kiekvieno sporti­n­inko, kurio organizme rasta meldonio koncen­tra­cija neviršija nustatyto 1 mikrogramo normos, bus sprendžiama individualiai. Jeigu bus nustatyta, kad nėra sportininko kaltės per neapdairumą, tokie atletai nebus sankcionuojami.“

Sumaištis didžiulė, baigtis neaiški

Sunku pasakyti, kas yra dideli ar maži, dažni ar reti dopingo skandalai. Kartais ant vieno garsaus sportininko mestas įtarimų šešėlis tampa dė­­me visai sporto šakai. LPF viceprezidento G.Bart­­kaus tikinimu, iki šio skandalo atrodė, kad kova su dopingu sugriežtinta, plaukimas da­rė­si švaresnis, pasitikėjimas WADA buvo didžiulis, bet po pastarųjų įvykių pasitikėjimas susvyravo, o labiausiai nukentėjo pats sporto įvaizdis.

„Dabar baigties prognozuoti neįmanoma, net ne­aišku, į kurią pusę pasuks tyrimas. Jeigu ir WADA, o J.Jefimovos atveju – ir Tarptautinė plau­­­­kimo federacija tvirtai laikysis savo pozicijos, bus vienaip. Tik nereikia sakyti, kad sportinin­kė apie meldonį nieko nežinojo – tai visiškos pa­sa­kos. Visi, kurie susiję su sportu – ir treneriai, ir spor­­tininkai, – nuo rugsėjo mėnesio žinojo, tik J.Je­fimova nežinojo“, – stebisi G.Bartkus.

Šios istorijos baigties nenori spėti ir I.Lu­ko­šiū­tė-Stanikūnienė. Artėjančios Rio žaidynės tu­rėtų paskubinti įkliuvusių sportininkų bylų nagrinėjimą, bet iki tol visiems belieka laukti.

Jeigu J.Jefimovai nepavyks išsisukti, jai grės aš­­tuonerių metų diskvalifikacija – dažniausiai to­kia bauda skiriama įkliuvus antrąsyk. O do­pingo kontrolierių nemalonėn patekus tris sy­kius, spor­tininkui gresia diskvalifikacija iki gy­vos galvos.

Nėra abejonių – Rusija, kurios visa lengvosios at­letikos federacija yra suspenduota dėl dopingo, darys viską, kad bent jų šalies tūkstantmečio plaukikė šypsotųsi olimpiniame Rio baseine.

Liktų be lyderės

Balandžio 3 d. 24-erių metų gimtadienį atšventusi J.Jefimova, pripažinta geriausia šio tūkstantmečio Rusijos plaukike, jau kelerius metus yra savo šalies plaukimo rinktinės lyderė. Pernai Kazanėje vykusiame pasaulio vandens sporto čempionate iš „tikrųjų“ plaukikų, be J.Jefimovos aukso ir bronzos, sidabrą dar pelnė vyrų 4×100 m laisvuoju stiliumi estafetės dalyviai ir 200 m krūtine rungties bronzą iškovojo Jevgenijus Rylovas. Visi kiti šios šalies sportininkų pelnyti medaliai iškovoti sinchroninio plaukiojimo (8 aukso, 1 sidabro) ir šuolininkų į vandenį (2 sidabro, 2 bronzos) varžybose.

2014 m. sausį buvo paskelbta, kad J.Jefimovos organizme buvo aptikta anabolinio steroido dehidroepiandrosterono, kurį sportininkai vartoja greičiau reikiamoms kūno formoms pasiekti, jėgai ir raumenims didinti. Šio draudžiamo preparato galima rasti dietiniuose papilduose. Būtent jų vartojusi prisipažino plaukikė. Tokiais atvejais įprastos dvejų metų diskvalifikacijos jai pavyko išvengti – J.Jefimova buvo nubausta 16 mėn. nušalinimu iš visų oficialių varžybų, iš jos atimti 2013 m. gruodį Herninge, Danijoje, vykusio Europos plaukimo čempionato trumpame baseine iškovoti medaliai – keturi aukso ir vienas sidabro (po rusės diskvalifikacijos 50 m plaukimo krūtine auksas atiteko Rūtai Meilutytei, kurią J.Jefimova buvo aplenkusi 0,06 sek.).

Sportininkė su diskvalifikacija sutiko. „Trokštu visiems įrodyti, kad tai buvo klaida, o mano medaliai ir rekordai yra švarūs. Nors tie papildai, dėl kurių įkliuvau, yra juokingi, be to, ir mano organizme aptikta jų koncentracija itin menka, nesirengiu niekam nieko įrodinėti. Trokštu kuo greičiau grįžti į didįjį sportą, dalyvauti varžybose ir viršyti visus rekordus, kurių staiga netekau. Esu tuo tikra! Antidopingo agentūros prašiau: tik leiskite man plaukti – ir viskas“, – po nuosprendžio liejosi J.Jefimova.

Po diskvalifikacijos grįžusi į plaukimo takelį 2015 m. vasarą Kazanėje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate J.Jefimova laimėjo du medalius: 100 m plaukimo krūtine varžybų auksą ir 50 m krūtine distancijos bronzą.

Pasipiktinęs šiais laimėjimais Italijos plaukikas Filippo Magnini pareiškė: „Rusams gauti diskvalifikaciją dėl dopingo yra tas pats, kas man Veronoje sumokėti už ne vietoje paliktą automobilį. Sumoki ir tiek – visiškai normalu.“

J.Jefimova dalyvavo 2008 m. Pekino (100 krūtine – 4 vieta, 200 m krūtine varžybose – 5 vieta) ir 2012 m. Londono (100 m krūtine – 7 vieta, 200 m krūtine distancijoje – 3 vieta) olimpinėse žaidynėse. Ji yra įvykdžiusi olimpinius Rio de Žaneiro žaidynių 100 ir 200 m plaukimo krūtine A normatyvus.

Scanpix nuotr.

Inga NECELIENĖ

Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas paskelbė, kad šią vasarą Rio de Žaneire pirmąkart žaidynių istorijoje varžysis atskira pabėgėlių rinktinė, ir taip, jo žodžiais tariant, pasiuntė vilties žinutę visiems panašaus likimo žmonėms. 1948 m. į Londone vykusias žaidynes beldęsi iš agresorių pavergtų šalių pabėgę sportininkai tokios malonės nesulaukė, todėl surengė atskirą savo sporto šventę – Europos pavergtųjų tautų žaidynes.

Rugpjūčio 5-ąją Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos sportinių delegacijų parado pabaigą sudrebins dvi paskiausios eisenos: prieš tradiciškai garsius ir ypač džiugius žaidynių šeimininkų, šįkart brazilų, sveikinimo šūksnius legendinis „Marakana“ stadionas sukils pasižiūrėti į ne tokią gausią, bet neįprastą komandą – pabėgėlių rinktinę, žygiuosiančią paskui olimpinę vėliavą.

Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

Ši komanda bus traktuojama kaip ir visos kitos 206 sportininkų delegacijos, bet iš margaspalvės tautine atributika pasipuošusių sportininkų minios jos narius išskirs Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) simbolika: jie vilkės TOK aprangą, glausis po TOK vėliava, o jei iškovos aukščiausios prabos medalį, klausysis Olimpinio himno. Negalėdami kovoti už savo gimtąją šalį, jie atstovaus olimpinėms vertybėms. Ir jaus milijonų tokių pat kaip jie palaikymą.

„Olimpiada – tolerancijos, solidarumo ir taikos metas. TOK nusprendė pakviesti aukšto meistriškumo pabėgėlius sportininkus dalyvauti Rio de Žaneiro žaidynėse. Norime pasiųsti palaikymo bei vilties žinutę visiems pabėgėliams ir atkreipti viso pasaulio dėmesį į šią didžiulę problemą“, – TOK sprendimą paaiškino olimpinio judėjimo vadovas, olimpinis čempionas Thomas Bachas.

Pavergtų, tėvynės ir namų netekusių sportininkų atžvilgiu sporto vadovai ne visada buvo tokie supratingi.

Nenugalėti čempionai

Dukart paeiliui – 1937 ir 1939 m. nenugalėti krepšinio čempionai, arba, kaip tais laikais vadinta, meisteriai, po mūsų tautai skaudžių istorinių perversmų į pirmąsias po karo Šveicarijoje vykusias Senojo žemyno krepšinio pirmenybes nebuvo priimti. Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose glaudęsi lietuviai, tarp kurių būta ir tikrųjų 1939 m. Europos čempionų (Leonas Baltrūnas, Vitalius Norkus, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Pranas Mažeika), bergždžiai beldėsi į Tarptautinės krepšinio federacijos duris.

Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Kad stovykloje Vokietijoje susibūrusios lietuvių krepšininkų komandos būta ne iš kelmo spirtos, rodė jos rezultatai – rungtynes su pajėgiais amerikiečių kariuomenės žaidėjais dažniausiai laimėdavo mūsiškių pabėgėlių rinktinė.

„Po karo buvome naivūs idealistai, manėme, kad viskas grįš į normalias laisvės ribas. Tačiau mūsų viltims nebuvo lemta išsipildyti – pabėgėlių stovyklose gyvenantiems mūsų žaidėjams Tarptautinė krepšinio federacija ir jos generalinis sekretorius J.Jonesas neleido dalyvauti čempionate. Tada pirmą kartą pajutome pasaulio politinę realybę“, – knygoje „Valdas Adamkus – sporto žmogus“ šiuos įvykius mena tada aktyviai sportavęs ir su kitais karo pabėgėliais Vokietijoje glaudęsis dabar jau kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Varžytasi ne tik su amerikiečiais. 1948 m. Augsburge per draugiškas rungtynes, to meto masteliais matuojant, lietuvių rinktinė tiesiog nušlavė Vakarų Vokietijos rinktinę (44:25), o per trejus metus sužaidusi 30 rungtynių patyrė vos vieną pralaimėjimą. Vienu tašku nusileista Prancūzijai, į kurią pabėgėliai buvo pakviesti, o tai irgi daug pasako apie šios komandos pajėgumą.

Antra karti piliulė

Iš okupuotos tėvynės ištrūkusiems krepšininkams atstovauti savo šaliai 1946 m. Europos krepšinio čempionate nepavyko, bet 1948 m. Londone laukė dar didesnis sporto įvykis – olimpinės žaidynės. Gal antras bandymas bus sėkmingesnis? Juk tauta nemirė, tik dalis jos žmonių ir žemė buvo pavergta, mūsų šalies Olimpinis komitetas irgi nebuvo panaikintas, vadinasi, iš už geležinės uždangos ištrūkusiems bėgliams teisė dalyvauti žaidynėse turi būti suteikta. Taip manė pabėgėliai idealistai, bet ne TOK vadovybė su prezidentu švedu Johannesu Sigfridu Edstromu priešakyje.

1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge.

Vis dėlto tais metais Lietuvos vėliava – ir ne naujoji raudona, o trispalvė – suplevėsavo aukštai. Tais pačiais olimpiniais 1948-aisiais pabėgėlių stovyklose gyvenę sportininkai, paraginti Rytų Europos pabėgėlių sporto organizatorių, tarp kurių vieni aktyviausių buvo lietuviai, susibūrė į Europos pavergtųjų tautų olimpiadą, kurios finalinis akordas vyko Niurnberge. 18 šalių, tarp kurių buvo ir Estijos, Vengrijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos sportininkų, daugiau nei dvi savaites kovojo šešių sporto šakų varžybose: futbolo, tinklinio, krepšinio, lengvosios atletikos, teniso ir stalo teniso.

Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi.

Lietuviams ypač sėkmingas buvo lengvosios atletikos sektorius, nes čia keturis medalius iškovojo V.Adamkus: du aukso (šuolių į tolį ir aukštį sektoriuose) ir tiek pat sidabro (100 m bėgimo ir estafetės 4×100 m). „Turbūt gyvenime nesu taip greitai bėgęs 100 m distancijos, kojos mane pačios nešė į finišą. Pralenkiau vieną varžovą, o bėgdamas paskutinius metrus, tiesiog griūdamas, krūtine pralenkiau ir estą – savo komandai užtikrinau sidabro medalius. Man ši Pavergtųjų tautų olimpiada tapo sportinės karjeros viršūne, svariausiu mano laimėjimu, kuriuo nepaprastai didžiavausi“, – dramatišką 4×100 m estafetės bėgimo finalą, kuriame, be paskutinę 100 m atkarpą įveikusio V.Adamkaus, dar bėgo Juozas Nakutavičius, Vytautas Žemaitis ir būsimojo Prezidento treneris Kaune Vladas Bakūnas, mena šios neįprastos olimpiados čempionas ir sidabro medalininkas.

Pavergtųjų tautų olimpiada buvo pirma ir paskutinė. Komandinėje lengvosios atletikos įskaitoje nugalėjo latviai, antri liko lietuviai. Rezultatai galėjo būti geresni, bet pabėgėlių stovyklose sportininkai, kaip ir V.Adamkus, gyveno pusbadžiu, mito skurdžiai – dažną dieną vien vandenyje virtomis kruopomis be jokių pagardų.

Šių dienų pabėgėliai

TOK į būsimąją Rio de Žaneiro pabėgėlių rinktinę atrinko 43 vilčių teikiančius aukšto lygio sportininkus. Galutinė jų komanda bus žinoma birželį, o iki to laiko, motyvuodama nenoru trukdyti kandidatams rengtis įvykdyti olimpinius normatyvus, TOK detalių apie ją neteiks. Išskyrus tris sportininkus, kurie jau peržengė olimpinės atrankos barjerą ir atitiko visus keliamus reikalavimus, kurių vienas pagrindinių – būti Jungtinių Tautų patvirtintam karo pabėgėliu.

Šie trys vietą pabėgėlių delegacijos eisenoje jau užsitikrinę žinomieji – tekvondo kovose dalyvausianti iranietė Raheleh Asemani, dziudo kovotojas Popole‘is Misenga iš Kongo ir Vokietijoje besitreniruojanti plaukikė Yusra Mardini iš Sirijos. Abi merginos yra TOK stipendininkės.

Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto.

Belgijoje gyvenanti ir paštininke dirbanti R.Asemani sausį iš Stambule vykusios tekvondo olimpinės atrankos įstengė ir pati sau išsisiųsti brangų laišką – kelialapį į Rio. P.Misenga kartu su tautiete dziudo meistre Yolande Mabika į Braziliją iš Kongo atvyko prieš trejus metus ir čia pasiprašė politinio prieglobsčio. O bėglę iš gimtojo Damasko 17-metę Y.Mardini jos sporto šaka kartą jau išgelbėjo.

Bandymas žmonių perpildyta pripučiama valtimi įveikti pabėgėlių kapinėmis vadinamą Viduržemio jūros kelią Graikijos Lesbo salos link vos netapo lemtingas. Kai mergina tamsoje pamatė valties dugne besikaupiantį vandenį, baimė susuko vidurius, bet neatėmė šalto proto. Nelaimėliai išmetė visą turėtą mantą į jūrą, bet jų laivelis ir toliau sparčiai grimzdo žemyn – svorio vis tiek buvo per daug. Tada Y.Mardini kartu su seserimi ir keliais kitais plaukti mokančiais bėgliais šoko į šaltą jūrą ir tris valandas plaukė iki Lesbo salos – tūkstančių panašaus likimo žmonių vilties taško pradėti geresnį gyvenimą kitur.

Galbūt pabėgėlių stovyklose tarp milijonų atvykėlių tokių kaip Yusra yra ir daugiau. „Bet ne tai esmė. Svarbiausia, kad tokius sportininkus kaip ji palaikys milijonai pabėgėlių“, – pabrėžė Vokietijos olimpinio komiteto atstovas Michaelis Schirpas.

Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia.

Rio žygiuosianti pabėgėlių rinktinė tikriausiai nebus gausi – kalbama apie 5–10 sportininkų. Laiko iki žaidynių nėra daug – nepilnas pusmetis, tad ir galimybių per likusias atrankas į jas patekti ne per daugiausia. Ar pabėgėliams bus taikomi kokie nors specialūs olimpiniai barjerai, ar jų sąskaita galėtų apmažėti kitų šalių sportinės delegacijos – šito TOK atstovai neatskleidžia ir prašo laukti birželio, kai bus sukomplektuota ir paskelbta galutinė jų rinktinė.

„Tai greičiau politinis gestas, parodantis, kad TOK supranta kilusią pabėgėlių krizę ir sunkią bėglių padėtį. TOK siekia, kad pabėgėliai, kaip sportininkai, nebūtų nuskriausti, – užtenka to, kad jie kaip žmonės yra nuskriausti ir priversti bėgti“, – sako buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas

Tikros ir jungtinės komandos

Precedentų, kai sportininkai žaidynėse dalyvavo su TOK vėliava, būta ne vieno. 1949 m. Vokietiją padalijus į Rytų ir Vakarų, abiejų šalių sportininkai 1956–1964 m., po trejas olimpines žiemos ir vasaros žaidynes, kovojo kaip vienos tautos atstovai. Nepaisant ideologinės prarajos, visi kartu žygiavo paskui olimpinę vėliavą, o nugalėtojai klausėsi dabartinio Europos Sąjungos himno – Ludwigo van Beethoveno „Odės džiaugsmui“.

Daug olimpinių vėliavų plevėsavo Vakarų valstybių boikotuotose 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse. Šalių vyriausybėms nepritariant SSRS vykdomam karui Afganistane, demokratinių valstybių sportininkams buvo leista patiems apsispręsti, dalyvauti Maskvoje rengiamoje olimpiadoje ar ne. Dešimties šalių – Airijos, Australijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Šveicarijos sportininkai 1980 m. Maskvoje glaudėsi po TOK vėliava. O aukso medalių laimėtojų, tarp jų ir dabartinio Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos prezidento Sebastiano Coe, garbei tuometėje SSRS sostinėje skambėjo Olimpinis himnas.

Ką daryti, kai šalies komandinės sporto šakos atstovai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse batalijose, bet tos valstybės tiesiog ima ir nebelieka? Tokį rebusą prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes teko spręsti ir tuomečiam TOK prezidentui Juanui Antonio Samaranchui, kai SSRS nebeliko, o dauguma tradiciškai galingų žaidybinių sporto šakų jos rinktinių turėjo teisę startuoti olimpiadoje.

1992 m. buvusių SSRS respublikų krepšininkai, išskyrus lietuvius, kurie į Barseloną prasibrovė per papildomą atranką, buvo susibūrę į vadinamąją jungtinę komandą (angl. „Unified Team“, arba tiesiog CIS, – nepriklausomų šalių sandraugą, „Commonwealth of Independent States“).

„Ant kiekvienos šios jungtinės komandos nario sportinių marškinėlių rankovės buvo prisiūta jo šalies vėliava – Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir panašiai. Taip tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas buvo sutaręs su TOK prezidentu – kad jungtinė komanda dalyvaus su savo šalių vėliavų antsiuvais“, – paaiškina A.Poviliūnas, pirmasis jaunos atkurtos valstybės Tautinio olimpinio komiteto vadovas ir itin emocingų rungtynių su istorine jungtine komanda liudininkas.

Jis papasakoja krepšininkų rungtynių dėl bronzos medalio epizodą, iliustruojantį, ką tada šie antsiuvai reiškė. „Jungtinėje komandoje žaidė du latviai, nes ne visi pasielgė taip pilietiškai kaip Lietuvos sportininkai, kurie iškart po nepriklausomybės atkūrimo pasitraukė ir SSRS rinktinių. Vienam latviui metant baudos metimus šalia manęs sėdintis Latvijos olimpinės delegacijos narys atsistojo ir iš visų plaučių latviškai suriko, ką lietuviškai būtų galima išversti taip: „Kad tau rankos nudžiūtų!“ Ir latvis abi baudas prametė. Toks buvo daugelio arenoje sėdinčiųjų noras, kad nugalėtume mes.“

Pabėgėliai, emigrantai, pargrįžėliai

Jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje, 1992 m. vasarį vykusiose Albervilio žiemos ir tų pačių metų liepą Barselonoje surengtose vasaros žaidynėse mūsų sportininkai kartu su latviais ir estais taip pat būtų žygiavę paskui TOK vėliavą. Tokie tuomečio TOK prezidento J.A.Samarancho priimto sprendimo atgarsiai iš SSRS pasitraukusių, bet TOK pripažinimo jau trečius metus tebelaukusių Baltijos šalių olimpinių komitetų atstovus 1991-aisiais pasiekė iš Tokijo, kuriame vyko TOK sesija. „Dar neoficialiai, bet išgirdome pažadą, kad mūsų sportininkams dėl politinių įvykių nebus leista nukentėti“, – pasakoja A.Poviliūnas.

Mėgstama kartoti, kad ten, kur sportas, politikai ne vieta. Bet šioje srityje politikos apstu. Netgi šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius Pierre‘as de Coubertinas jas atkūrė tikėdamasis, kad XIX a. pabaigoje sportas sugebės pagerinti santykius tarp valstybių ir kurti taikingesnį pasaulį. Žaidynių boikotai, sporto arena kaip politinių santykių aiškinimosi vieta, nenugalimos, dvasia ir kūnu tvirtos tautos kūrimas, žaidynių rengėjų varžytuvės ir noras pasipuikuoti prieš kitus – argi tai ne politika? O pastaroji TOK deklaracija su Rio žygiuosiančia iš penkių ar dešimties pabėgėlių sudaryta komanda šiek tiek nepanaši į viešųjų ryšių akciją ir politiką?

Universaliausios kalbos rinkimuose sportas užimtų vieną pirmųjų vietų. Ką žmonėms per dienas didžiulėse pabėgėlių stovyklose veikti? V.Adamkus prisipažįsta, kad laiko turėdavęs daug, taigi daug ir bėgiodavęs. Nežinomybės persmelktai kasdienybei praskaidrinti tinka bet koks sportas: ramesniam laisvalaikiui – šaškės, šachmatai, didesnei kompanijai susirinkus – krepšinis, futbolas, kiti žaidimai.

Tokiomis sąlygomis žmonės linkę burtis ir kažką bendrai veikti. Sportas – viena universalesnių veiklų. Stovykloms ištuštėjus, bėgliams pasklidus po platųjį pasaulį, jame apsipratus ir pabandžius įsitvirtinti sugalvojamas pretekstas vėl susitikti ir kartu kažką nuveikti.

Taip suprimityvintai galima paaiškinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių gimimą. 1978 m. vasarą maždaug tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių susirinko į Torontą išbandyti jėgų daugiau kaip dešimtyje sporto šakų varžybų. Ne vienas šio pirmojo ir vėlesnių pasaulio lietuvių susitikimų dalyvių sportavo ir pabėgėlių stovyklose.

Trečiąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes, kurios 1988 m. vyko Australijoje, puikiai mena ir A.Poviliūnas – į tolimąją Adelaidę, šiek tiek sušvelnėjus politiniam klimatui, vyko ir grupelė sportininkų iš SSRS. „Australijoje jau buvo išties viso pasaulio lietuvių pirmasis susibūrimas, nes nei 1978 m. Toronte, nei antrose žaidynėse 1983 m. Čikagoje sportininkų iš SSRS nebuvo“, – sako į Australiją vykusios sportininkų delegacijos vadovas A.Poviliūnas.

Kitąmet Kaune bus surengtos jau dešimtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. „Per Adelaidę – visada į Lietuvą“, – būsimojo pranešimo tema prabyla A.Poviliūnas, kalbėdamas apie pagrindinį šių išskirtinių žaidynių principą, kad viso pasaulio lietuviai (juolab dabar jau nauja emigrantų karta pasklido po pasaulį) bent savaitei ar dviem sugrįžtų į Lietuvą. Kol nebuvo įmanoma išsibarsčiusiai tautai rinktis gimtinėn, žaidynės vykdavo kitur.

Tokiu pat principu – sukviesti tautiečius ir visiems kartu pasportuoti – vyksta makabiados, dar vienos po pasaulį išbarstytos tautos sporto žaidynės. Pasak A.Poviliūno, žydų makabiados – grandiozinis renginys, per kurį vien sportininkų iš JAV delegacija užima visą 400 m ilgio stadiono ratą.

Kai 1949 m. V.Adamkus transportiniu karo laivu emigravo į JAV, su savimi pasiėmė tik nedidelį lagaminėlį, kuriame, be iškovotų pabėgėlių olimpiados apdovanojimų, buvo keletas drabužių, diskas, futbolo batai ir startukai. Niujorko uosto bagažo tikrintojai, pamatę lagamino turinį, tik nusišypsojo

BFL

Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.