BFL nuotr.

Inga NECELIENĖ

Rugpjūčio 5-ąją prasidėjusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės bus jau 28-osios lietuviškame olimpiniame kelyje. Pasižiūrėkime, kaip Lietuvos atstovams pavyko įveikti ligšiolinę ne tokią trumpą distanciją, kurioje – jau 27 vasaros ir žiemos olimpinės stotelės.

VIII vasaros olimpinės žaidynės – 1924 m. Paryžius

1924 m. gegužės 25 d. 15.30 val. – tokia tiksli Lietuvos olimpinio debiuto data. Būtent šiuo metu Paryžiaus „Pershing“ stadione teisėjo švilpukas paskelbė Lietuvos futbolininkų ir būsimųjų žaidynių vicečempionų šveicarų rungtynių pradžią. Likus kelioms dienoms iki olimpiados iš atsitiktinių vienuolikos žaidėjų surinkta mūsų futbolo komanda, iki Paryžiaus dardėjusi traukiniu 40 valandų, šveicarams pasipriešinti nesugebėjo, debiutines rungtynes pralošė 0:9 ir į kitą etapą nepateko.

Be futbolininkų, Paryžiuje 188 km plento lenktynėse startavo, bet finišo nepasiekė du dviratininkai – Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas.

II žiemos olimpinės žaidynės – 1928 m. Sankt Moricas

Šveicarijos kurortiniame mieste Sankt Morice surengtose II žiemos olimpinėse žaidynėse pirmąsyk pasirodė ir mūsų šalies žiemos sporto atstovas – įvairių sporto šakų pradininkas ir populiarintojas Lietuvoje Kęstutis Bulota. Jis dalyvavo ketveriose greitojo čiuožimo varžybose. Kito lietuvio, sugebėjusio prasimušti į žiemos žaidynes, teko laukti ilgiau nei pusę amžiaus – iki pat 1984 m. Sarajeve vykusių žiemos žaidynių.

IX vasaros olimpinės žaidynės – 1928 m. Amsterdamas

Į Amsterdame surengtas vasaros olimpines žaidynes išvyko dvylikos mūsų sportininkų delegacija: du boksininkai, keturi dviratininkai, penki lengvaatlečiai ir vienas sunkiaatletis. Aukščiausią 5–8 vietą pasidalijo boksininkas Juozas Vinča, kurį bokso pradmenų mokė Steponas Darius.

XV vasaros olimpinės žaidynės – 1952 m. Helsinkis

Dėl dviejų pasaulinių karų ir kitų mūsų šaliai tekusių nelengvų istorinių kataklizmų teko praleisti penkerias vasaros žaidynes (dvejos iš jų buvo apskritai atšauktos) ir į olimpinę areną grįžti jau su svetimos valstybės vėliava. 1952-aisiais į SSRS rinktinę pateko penki Lietuvos atstovai, sugebėję iškovoti tris sidabro medalius. Jais pasipuošė krepšininkai Stepas Butautas, Kazimieras Petkevičius ir Justinas Lagunavičius. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad dabar taip neskaičiuojame – krepšinio komandos iškovoti apdovanojimai yra vienas vienetas medalių lentelėje. Bet tokia matematika nebūtų tiksli kalbant apie įvairių sporto šakų SSRS rinktines ir norint pabrėžti, kiek lietuvių sugebėjo į jas prasibrauti, todėl to laikotarpio visus komandinius medalius skaičiuosime po vieną.

Į Helsinkį taip pat vyko boksininkas, tuometis SSRS sunkiojo svorio bokso čempionas Algirdas Šocikas (5–8 vieta) ir fechtuotojas Juozas Udras (13 vieta).

XVI vasaros olimpinės žaidynės – 1956 m. Melburnas

Iš Rusijos kartu su kitais olimpiečiais į tolimąją Australiją laivais išplaukė septyni lietuviai, ten pelnę penkis medalius. Olimpiniu sidabru pasipuošė SSRS krepšininkai, tarp kurių vėl buvo K.Petkevičius bei Stanislovas Stonkus su Algirdu Lauritėnu. 20 km sportinio ėjimo varžybose antras finišavo ir vicečempiono titulą pelnė ėjikas Antanas Mikėnas. Prie sidabrinio lietuvių kraičio boksininkas Romualdas Murauskas pridėjo pussunkio svorio kategorijos bronzos medalį.

XVII vasaros olimpinės žaidynės – 1960 m. Roma

Italijos sostinę pasiekusių keturių mūsų šalies atstovų olimpinis kraitis – trys medaliai. Romoje pirmuosius olimpinius – sidabrinius apdovanojimus pelnė iš viso trijų olimpiadų dalyviai irkluotojai Zigmas Jukna ir Antanas Bagdonavičius. Ieties metikė Birutė Kalėdienė iškovojo bronzą. Dvivietę irklavęs baidarininkas Mykolas Rudzinskas liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ketvirtas.

XVIII vasaros olimpinės žaidynės – 1964 m. Tokijas

Į tolimąją Japoniją jau vyko kur kas daugiau lietuvių – 16, iš kurių net 10 buvo irkluotojai. Bet laimikį parsivežė vieną – sidabrinį. Vicečempionu tapo boksininkas Ričardas Tamulis. O gausi irkluotojų delegacija medalių nepelnė, bet tapo olimpiniais prizininkais (kaip žinoma, olimpinėse žaidynėse prizinės vietos yra pirmosios aštuonios). Į žaidynių rekordininkų metraščius įsirašė bėgikas Adolfas Aleksejūnas, kuris 3000 m kliūtinio bėgimo atrankos varžybas įveikė per 8 min. 31,8 sek. ir pirmasis iš lietuvių tapo olimpiniu rekordininku. Tik šiuo vardu džiaugėsi neilgai – jau finale jo rekordas buvo pagerintas, o pritrūkęs jėgų lietuvis užėmė galutinę 7 vietą. Antrose žaidynėse iš eilės dalyvavusi ieties metikė B.Kalėdienė Tokijuje liko garbės pakylos papėdėje – ketvirta.

XIX vasaros olimpinės žaidynės – 1968 m. Meksikas

Įspūdingas šių žaidynių reziumė: 10 sportininkų iš Lietuvos tolimajame Meksike – 9 medaliai. Negana to, pagaliau lietuviams suspindo ir auksas. Pirmuoju olimpinio čempiono titulą iškovojusiu lietuviu tapo boksininkas Danas Pozniakas. Auksą pelnė ir tinklininkas Vasilijus Matuševas, vicečempionu tapo penkiakovininkas Stasys Šaparnis ir boksininkas Jonas Čepulis, bronzą sužvejojo į SSRS aštuonvietę susodinti net keturi lietuviai – be 1960 m. vicečempionų Z.Juknos ir A.Bagdonavičiaus, tą pačią bronzine tapusią valtį irklavo Vytautas Briedis ir Juozapas Jagelavičius. Bronzos medalį parsivežė ir krepšininkas Modestas Paulauskas.

XX vasaros olimpinės žaidynės – 1972 m. Miunchenas

Jubiliejinėse dvidešimtosiose vasaros žaidynėse dalyvavę 8 lietuviai iš Miuncheno parsivežė tris apdovanojimus. Šįkart po olimpinio krepšinio turnyro M.Paulausko krūtinė suspindo auksu, aukščiausios prabos auksinį medalį parsivežė ir dvivietę kanoją irklavęs Vladislovas Česiūnas. Ant antrojo nugalėtojų pakylos laiptelio atsiimti sidabrinio medalio lipo 800 m bėgimo dalyvė Nijolė Sabaitė.

XXI vasaros olimpinės žaidynės – 1976 m. Monrealis

Į Kanadą iš Lietuvos išvykę 8 sportininkai sugebėjo parsivežti 7 medalius. Pirmuosius iš dviejų olimpinių aukso medalių pelnė dvi mūsų šalies komandinio sporto atstovės – krepšininkė Angelė Rupšienė ir rankininkė Aldona Česaitytė-Nenėnienė. Sidabras atiteko į SSRS aštuonvietę įsodintai irkluotojai Klavdijai Koženkovai ir porinės keturvietės įgulos nariui Vytautui Butkui. Bronza pradžiugino lietuviška porinės dvivietės įgula – Genovaitė Ramoškienė ir Leonora Kaminskaitė. Tokios pat prabos olimpinį medalį pelnė ir plaukikas Arvydas Juozaitis, atrankos plaukime pasiekęs 100 m krūtine olimpinį rekordą (1 min. 4,78 sek.).

XXII vasaros olimpinės žaidynės – 1980 m. Maskva

Į Vakarų šalių boikotuotas Maskvoje vykusias žaidynes buvo pakviesta 16 Lietuvos atstovų, kurie sugebėjo pelnyti 11 medalių. Čempionės titulą apgynė krepšininkė A.Rupšienė, su kuria kartu šįkart komandoje žaidė dar viena lietuvė – Vida Beselienė. Antrąkart olimpinės čempionės titulą užsitikrino ir rankininkė A.Česaitytė-Nenėnienė, Maskvoje taip pat turėjusi komandos draugę iš Lietuvos Sigitą Strečen. Olimpinius aukso medalius 200 m krūtine varžybose pelnė Lina Kačiušytė (ji pasiekė ir olimpinį rekordą – 2 min. 29,54 sek.) bei Robertas Žulpa. 4×400 m estafečių varžybose auksą iškovojo bėgikas Remigijus Valiulis. Į gimtinę sidabrą parsivežė rankininkas Valdemaras Novickis. Bronzą pelnė krepšininkas Sergejus Jovaiša. Taip pat treti liko du Lietuvos irkluotojai – SSRS aštuonvietės nariai Jonas Pinskus ir Jonas Narmontas.

XIV žiemos olimpinės žaidynės – 1984 m. Sarajevas

Po 56 metų pertraukos žiemos žaidynėse vėl suskambo lietuviška pavardė. Biatlonininkas Algimantas Šalna – ne tik pirmasis per visą sovietmečio istoriją lietuvis SSRS žiemos žaidynių rinktinėje, bet ir pirmasis medalininkas. Ne bet koks, o auksinis. Būtent tokį trofėjų lietuvis pelnė estafetės 4×7,5 km lenktynėse. Nedaug iki medalio pritrūko ir 10 km individualiose varžybose, kuriose A.Šalna finišo liniją kirto penktas.

XV žiemos olimpinės žaidynės – 1988 m. Kalgaris

Trečiam olimpiečiui iš Lietuvos (pirmajai moteriai) pasirodyti žiemos žaidynėse šįkart pusės amžiaus neprireikė. Praėjus ketveriems metams po A.Šalnos triumfo Kanadoje, Kalgaryje, vykusiose žiemos žaidynėse turėjome vieną mūsų šalies atstovę – Vidą Vencienę, sugebėjusią pelnyti net du olimpinius medalius: 10 km lenktynių aukso ir 5 km lenktynių klasikiniu stiliumi bronzos.

XXIV vasaros olimpinės žaidynės – 1988 m. Seulas

Po 1984 m. Los Andželo žaidynių boikoto SSRS sporto vadovybė į Seulą išvežė gausiausią per visą okupacijos laikotarpį lietuvių delegaciją – 23 sportininkus, kurie iškovojo 15 medalių, iš jų net 10 aukso. Auksu suspindo krepšininkų Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio ir Valdemaro Chomičiaus krūtinės, aukso medaliais džiaugėsi ir futbolininkai Arminas Narbekovas bei Arvydas Janonis, rankininkas Valdemaras Novickis, dviratininkai Artūras Kasputis ir Gintautas Umaras, pelnęs net du auksinius trofėjus – 4 km individualių ir komandinių persekiojimo lenktynių. Sidabrą parsivežė plaukikas Raimundas Mažuolis (estafetės 4×100 m laisvuoju stiliumi) ir du lengvaatlečiai – Laimutė Baikauskaitė (1500 m bėgimas) ir Romas Ubartas (disko metimas). Prie šio solidaus medalių kraičio dar bronzą pridėjo grupinėse plento lenktynėse dalyvavusi dviratininkė Laima Zilporytė ir krepšininkė Vitalija Tuomaitė.

XVI žiemos olimpinės žaidynės – 1992 m. Albervilis

Vėl Prancūzija, tik ne Paryžius, o Albervilis, ir ne vasaros, o žiemos žaidynės, vėl Lietuvos žmonių ir sportininkų po 64 metų antrąkart išgyvenamas olimpinis debiutas. Būtent čia, Albervilyje, mūsų šalies sportininkai per atidarymo ceremoniją į olimpinį stadioną žengė paskui savo šalies vėliavą ir vėl dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės atstovai. Nors sugebėta išsiųsti vos šešis sportininkus – du slidininkus, du biatlonininkus ir dailiojo čiuožimo porą, šios žaidynės į Lietuvos sporto istoriją įrašytos ryškiu šriftu. Iš sportininkų aukščiausią vietą užėmė 1988 m. olimpinė čempionė V.Vencienė, 15 km lenktynėse finišavusi 11-ta.

XXV vasaros olimpinės žaidynės – 1992 m. Barselona

Po nepilnų penkių mėnesių, praėjusių nuo jaudinamo sugrįžimo į olimpinę šeimą Albervilio žiemos žaidynėse, nepalyginti didesnė vasaros olimpiečių delegacija triukšmingai sveikinama įžengė į Barselonos olimpinį stadioną. Po TOK suteiktų papildomų kvotų ir įveiktų atrankų Barselonoje startavo 47 lietuviai. Pirmasis jaunos šalies vasaros žaidynių dalyvių laimikis – disko metiko R.Ubarto auksas ir šalį į euforiją pakylėjusi Lietuvos krepšininkų bronza, ypač brangi dar ir dėl to, kad mažajame finale įveikta ne bet kokia, o iš buvusių SSRS krepšininkų suburta jungtinė komanda. Šalia Seule su SSRS rinktine iškovoto olimpinio aukso į kolekciją lietuvišką bronzą pridėjo A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis ir V.Chomičius. Kartu su jais medaliais džiaugėsi S.Jovaiša (vieną bronzinį apdovanojimą jau pelnęs 1980 m. Maskvoje), Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis, Romanas Brazdauskis, Darius Dimavičius, Gintaras Krapikas, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas.

XVII žiemos olimpinės žaidynės – 1994 m. Lilehameris

Pasikeitus žiemos žaidynių rengimo tvar­kai po dvejų metų į Norvegiją vy­ko tie patys šeši žiemos sportinin­kai kaip ir į Albervilį. Šįkart iš mū-sų šalies atstovų aukščiausią 12 vie­­tą užėmė šokių ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Va­na­­gas. Olimpinė čempionė slidininkė V.Vencienė, Lilehameryje dalyvavusi trejose varžybose ir užėmusi aukščiausią 25 vietą 30 km lenktynėse, po šių žaidynių baigė sportinę karjerą.

XXVI vasaros olimpinės žaidynės – 1996 m. Atlanta

Į JAV Atlantos miestą vyko gausiausia iki tol lietuvių delegacija – 61 sportininkas. Bet medalius – vėl bronzos – pavyko iškovoti tik krepšininkams. Į Atlantą, vyriausiojo krepšininkų trenerio Vlado Garasto sprendimu, skrido ne tradicinis dvyliktukas, o tik 11 žaidėjų. Palyginti su 1992 m. bronzine komanda, Atlantoje neberungtyniavusius žaidėjus S.Jovaišą, R.Brazdauskį, D.Dimavičių, G.Krapiką, A.Paz­draz­dį, A.Visocką pakeitė naujas šešetukas: Rytis Vaišvila, Mindaugas Žukauskas, Eurelijus Žukauskas, Saulius Štombergas, Darius Lukminas ir Tomas Pačėsas. Antru olimpiniu bronzos medaliu pasipuošė A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kur­tinaitis, A.Karnišovas, G.Einikis.

XVIII žiemos olimpinės žaidynės – 1998 m. Naganas

Septyni žiemos žaidynių dalyviai Japonijoje ir aukščiausia šokėjų ant ledo užimta prizinė 8 vieta. Ankstesnių dvejų žiemos žaidynių biatlono varžybų dalyvė Kazimiera Strolienė Nagane startavo kaip slidininkė. Iš ketverių lenktynių jos aukščiausia užimta vieta – 55-ta 30 km laisvuoju stiliumi varžybose. Žaidynių debiutantų pasirodymas, kaip mėgstama sakyti, – pagal galimybes: slidininkas Vladislavas Zybaila ir biatlonininkas Liutauras Barila finišavo apie šimtuko vidurį ir dar žemesnėse pozicijose. Nagane startavo ir Lietuvai naujos sporto šakos atstovas – kalnų slidininkas Linas Vaitkus.

XXVII vasaros olimpinės žaidynės – 2000 m. Sidnėjus

Po iškovotų medalių atžvilgiu ne itin sėkmingų žaidynių Atlantoje padariusi esminių sportininkų rengimo sistemos pakeitimų, Lietuva į tolimąjį Sidnėjų vėl išsiuntė 61 šalies atstovą. Bet parsivežta nepalyginti didesnis apdovanojimų kraitis – penki medaliai: du aukso ir trys bronzos. Auksu suspindo disko metiko Virgilijaus Aleknos ir šaulės Dainos Gudzinevičiūtės pavardės (surinkusi 93 tšk. D.Gudzinevičiūtė pasiekė olimpinį rekordą), bronza pradžiugino irkluotojos – dvivietės įgula Kristina Poplavskaja ir Birutė Šakickienė, padedama komandų draugių sunkias 120 km grupines lenktynes trečia įveikė dviratininkė Diana Žiliūtė. Trečiąkart iš eilės po olimpinio krepšinio turnyro bronzinius apdovanojimus į viršų kėlė naujojo vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama taip pat gerokai atsinaujinusi vyrų krepšinio rinktinė: trečią bronzą pelnęs G.Einikis, po antrą E.Žukauskas ir S.Štombergas bei olimpiniai debiutantai Dainius Adomaitis, Andrius Giedraitis, Šarūnas Jasikevičius, Kęstutis Marčiulionis, Tomas Masiulis, Darius Maskoliūnas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila ir Mindaugas Timinskas.

XIX žiemos olimpinės žaidynės – 2002 m. Solt Leik Sitis

Teisę startuoti JAV vykusiose žiemos žaidynėse iškovojo tradiciškai nedidelė mūsų šalies žiemos sporto atstovų grupelė – aštuoni sportininkai. Solt Leik Sityje ledo šokėjų M.Drobiazko ir P.Vanago pelnyta vieta kol kas tebėra aukščiausia nepriklausomos Lietuvos žiemos sportininkų pasirodymų istorijoje: jie liko apdovanojimų pakylos papėdėje – penkti. Šiose žaidynėse olimpinį debiutą gavo biatlonininkė Diana Rasimovičiūtė.

XXVIII vasaros olimpinės žaidynės – 2004 m. Atėnai

Į Graikijos sostinę vyko 59 mūsų sportininkai, iškovoję tris olimpinius medalius: vieną aukso ir du sidabro. Nors iškart po disko metikų varžybų taip neatrodė, po dopingo kontrolės ir varžovo iš Vengrijos diskvalifikacijos Atėnuose antrąkart olimpiniu čempionu tapo V.Alekna, kartu tapdamas ir olimpiniu rekordininku (jo rezultatas – 69,89 m). Sidabru pradžiugino daugiakovininkai – septynkovininkė Austra Skujytė ir penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis.

Vedami Š.Jasikevičiaus grupės varžybose įveikę galingąją JAV „Svajonių komandą“, bet to paties nepadarę kovoje dėl bronzos, po trijų iš eilės bronza suspindusių olimpinių mažojo finalo mačų Lietuvos krepšininkai liko ketvirti.

XX žiemos olimpinės žaidynės – 2006 m. Turinas

Jubiliejinėse žiemos žaidynėse, kurias surengti buvo patikėta italams, dalyvavo septyni Lietuvos atstovai. Turine įspūdingą olimpinį pasirodymą – iš viso dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – baigė ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas, čia vėlgi užėmę aukščiausią iš visų dalyvavusių lietuvių vietą – septintą. 7,5 km lenktynėse į aukštą 18 poziciją pakilo biatlonininkė D.Rasimovičiūtė.

XXIX vasaros olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekinas

Į Kiniją išsirengė gausiausia iki šiol mūsų olimpinė delegacija – 71 sportininkas. Iš ten parsivežtas penkių medalių kraitis – du sidabro ir trys bronzos apdovanojimai. Kinijos vandenyse pirmąjį buriuotojų medalį – sidabrinį – Lietuvai pelnė Rio de Žaneire mūsų šalies delegacijos vėliavneše tapsianti Gintarė Volungevičiūtė. Vicečempiono titulą pelnė ir penkiakovininkas Edvinas Krungolcas, ant apdovanojimų pakylos stojęs kartu su bronzą iškovojusiu komandos draugu A.Zadneprovskiu. Taigi po penkiakovininkų varžybų pirmąkart olimpinių žaidynių istorijoje į viršų kilo ne viena, o dvi Lietuvos trispalvės. Pekine bronzinę sąskaitą atidarė imtynininkai – trečią vietą užėmė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Dukart olimpinis čempionas disko metikas V.Alekna iš Kinijos taip pat parsivežė bronzą. Pasiekę mažąjį finalą, bet šįkart prieš argentiniečius suklupę krepšininkai vėl liko ketvirti.

XXI žiemos olimpinės žaidynės – 2010 m. Vankuveris

Į Vankuverį išvyko šeši mūsų šalies žiemos olimpiečiai. Į 1988-aisiais auksu ir bronza suspindusią Kanadą grįžo ir V.Vencienė, tik jau kaip mūsų šalies žiemos olimpiečių delegacijos vadovė. Pirmąkart nuo 1992 m. delegacijoje nebuvo dailiojo čiuožimo atstovų. Iš lietuviško šešetuko aukščiausią 25 vietą 7,5 km sprinto lenktynėse pasiekė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė. Slidininkai Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis komandinio sprinto lenktynes baigė 18-ti, vietas penktajame ir šeštajame dešimtuke pelnė slidininkai Irina Terentjeva, Aleksejus Novoselskis bei kalnų slidininkas Vitalijus Rumiancevas.

XXX vasaros olimpinės žaidynės – 2012 m. Londonas

Į jubiliejines 30-ąsias vasaros olimpines išsirengė 62 mūsų sportininkai, iškovoję, galima sakyti, beveik tradicinius penkis medalius – du aukso, vieną sidabro ir du bronzos. Auksiniais pasirodymais nudžiugino merginos – pačia jauniausia Lietuvos olimpine medalininke tapusi tada vos 15-metė Rūta Meilutytė, išplėšusi auksinę pergalę 100 m krūtine plaukimo varžybose, ir paskutinę žaidynių dieną auksiniu akordu baigusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Prie merginų aukso sidabrą pridėjo kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, bronzą – imtynininkas Aleksandras Kazakevičius ir boksininkas Evaldas Petrauskas.

XXII žiemos olimpinės žaidynės – 2014 m. Sočis

Į Sočį vyko devyni mūsų šalies sportininkai, o aukščiausią 16 vietą iškovojo žaidynių debiutantė – naujos mūsų olimpinėje delegacijoje greitojo čiuožimo sporto šakos atstovė Agnė Sereikaitė. Naujoji, bet, kaip parodė laikas, vienų žaidynių ledo ant šokių pora Deividas Stagniūnas ir Isabella Tobias liko 17-ta, o daugiausiai intrigos sukūrė galutinę 23 vietą individualiose 20 km biatlono varžybose užėmęs, bet iki pat paskutinės ugnies linijos pirmavęs biatlonininkas Tomas Kaukėnas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Dovaidas PABIRŽIS

16 metų. Tiek laiko praėjo nuo akimirkos, kai Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paskutinį kartą lipo ant medalių, tąkart bronzos, pakylos. 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpiada yra puiki proga lietuviams nutraukti šią užsitęsusią tylą.

Žinoma, krepšinio fronte olimpiadose tylu niekada nebuvo. Lietuvos krepšininkai gali didžiuotis tuo, kad yra vienin­telė Europos komanda, dalyvavusi visose olim­pinėse žaidynėse, pasibaigus Šaltajam ka­rui. To nepavyko padaryti net galingiesiems ispanams, prancūzams ar serbams. Ši­tai pavyko įgyvendinti tik NBA žvaigždžių ve­­damai JAV komandai ir nedaug konkuren­­cijos savo žemyne susilaukiančiai Aust­ra­li­jai.

Sėkmingiausias olimpinis ciklas

Sporto, taip pat ir krepšinio, pasiekimai dažniausiai yra matuojami olimpiniais ketverių metų ciklais. Skaičiuojant statistiškai, šis ciklas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei yra pats sėkmingiausias nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios – dar niekada iki tol nepavykdavo išlaikyti tokio stabilumo ir net tris kartus iš eilės patekti į svarbiausių turnyrų pusfinalius bei kovoti dėl apdovanojimų. Būtent tai pavyko padaryti prie rinktinės vairo vėl stojus treneriui Jonui Kazlauskui – 2013 m. ir 2015 m. bu­vo iškovoti Europos pirme­nybių sidabro medaliai, 2014-aisiais pasaulyje komanda liko ketvirtoje pozicijoje. Reikia tikėtis, kad šis pavydėtinas stabilumas bus išlaikytas ir pačiame svarbiausiame turnyre – olim­pinėse žaidynėse.

Krepšinio komentatorius Rytis Vyš­niaus­kas įžvelgia daugelį tokios sėkmės prie­žasčių, bet visų pirma nurodo trenerio J.Kaz­lausko išugdytą savybę įklampinti ta­lentingas komandas į joms nelabai palankų krepšinį. Būtent taip pernai pakeliui iki finalo buvo pergalingai sužaista prieš italus ir serbus.

Prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna.

Kita vertus, ir prieš vidutinio pajėgumo komandas lengvų pasivaikščiojimų šiai rinktinei nebūna. Tačiau, pašnekovo teigimu, negalima paneigti ir sėkmės faktoriaus, kuris tokio pobūdžio trumpuose turnyruose yra neišvengiamas.

„Vienerios rungtynės gali lemti kelionę namo arba ėjimą toliau. Kažkiek reikia ir sėkmingų burtų. Štai Lietuvos rinktinė 2004-aisiais Atėnuose galėjo laimėti auksą, bet pasitaikė neįtikėtinai juoda diena prieš italus, kuriuos galbūt po to tris kartus paeiliui būtume nugalėję. Bet pralaimėjome ir galiausiai likome be medalio. O 2013-aisiais Europos čempionate rinktinė grupės etape žaidė su Bosnija ir Hercegovina. Mirza Teletovičius metė tritaškį paskutinėmis sekundėmis – būtų pataikęs ir čempionatas būtų pasibaigęs grupės varžybose, bet nepataikė, o vėliau lietuviai nuėjo iki pat finalo“, – lygina R.Vyšniauskas.

Krepšinio žurnalistas, laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas Vidas Mačiulis pastebi, kad lietuviai paskutiniu metu išsiugdė kovotojų cha­rakterį ir lengvai nenuleidžia galvų bei kovoja iki galo. Žurnalistas prisimena, kad anks­čiau, „Žalgiriui“ kovojant su CSKA, vos kauniečiai atsilikdavo didesniu skirtumų, greitai palūždavo ir imdavo laukti kitų rungtynių. Dabar rinktinės vyrai sugeba perlaužti net ir nepalankiai prasidėjusias rungtynes. Tą iliustruoja ir šis pasiruošimo ciklas, kai pirmieji kėliniai lietuviams dažnai nesusiklostydavo gerai, bet vėliau bu­vo pa­siek­ta pergalių.

Kita pašnekovo išskiriama priežastis – užsienyje rung­­ty­niau­jan­čių tautiečių gau­sa.

Anot jo, nepriklausomybės pradžioje atrodė, kad už Atlanto mokytis išvykstantys jaunuoliai yra rimtas praradimas mūsų krepšinio mokyklai, tačiau dabar galima įsitikinti, kad tai buvo klaidingas požiūris.

„Kažkada savo laidoje atsiprašiau Stepono Kairio, kuris pirmasis mūsų lietuvius pradėjo vežti svetur. Štai dabar girdžiu, kad ir Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su Bruk­lino „Nets“ – taigi net penki lietuviai kitą sezoną žais NBA. Kažkada džiau­­gėmės tik Šarūnu Mar­­čiulioniu, vėliau Ar­vy­du Sa­bo­niu. Jei šie žaidėjai liktų Lie­tu­voje, neišaugintume tiek daug krepšininkų, vien ant „Žalgirio“ suolelio kiek užgeso talentingų vaikinų. O kai jauni išvažiuoja į užsienį, pamiršta draugus ir pramogas. Jei turi charakterį, turi ir visas galimybes tapti puikiais žaidėjais. Tą rodo ir rinktinės debiutanto, 22 metų Mariaus Grigonio pavyzdys“, – sako V.Mačiulis.

Užtikrintas pasiruošimas

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė šią vasarą sužaidė 10 draugiškų rungtynių, per kurias iškovojo 8 pergales. Pasirengimo ciklą mūsų šalies krepšininkai pradėjo prieš ne pačius stipriausius varžovus  – Naująją Zelandiją, Tu­ni­są, Baltarusiją, Venesuelą ir Ny­der­lan­dus, kuriuos lietuviai triuškino be didesnių problemų.

Kitose penkiose lietuvių draugiškose rungtynėse priešininkai jau buvo kur kas galingesni, tačiau net keturios iš penkių akistatų vyko prieš komandas, su kuriomis teks susigrumti jau olimpiados grupės varžybose.

Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti

Kaip įprasta, tokiu atveju treneriai nėra linkę visiškai atidengti vi­sų savo žaidimo kor­tų, todėl matėme daug eksperimentų, o le­miamomis minutėmis dažnai aikš­tėje bū­davo ne pa­grin­di­niai žai­­dėjai. Tie­­sa, kai ku­rie ko­mandai bū­dingi bruožai išryškėjo – lietuviams sunkiai sekėsi įsivažiuoti, jie beveik visada rungtynių pradžioje paleisdavo varžovus į priekį, o vėliau juos vydavosi.

Per šį pasiruošimo eta­pą netruko ir kurioziškų situacijų – rungtynės su Australija Argentinoje buvo atšauktos dėl prakiurusio arenos stogo, vėliau susitikime su šeimininkais glumino kai kurie akivaizdžiai klaidingi vietinių teisėjų sprendimai. Kaip bebūtų, šiuose susitikimuose lietuviai pergales šventę tris kartus – dukart prieš Ispaniją ir kartą prieš Australiją, o du kartus pralaimėta – olimpiados šeimininkams brazilams ir argentiniečiams.

„Po pernykščio Europos čempionato, ypač grupės varžybų Rygoje, kai aš, nors jau mėtytas ir vėtytas, užsigrūdinęs krepšiniu ir savo jautrumą jau sumažinęs, visgi buvau tikrai nusiminęs ir pats neatsakiau sau į klausimą, kodėl taip sunkiai įsivažiavo mūsų rinktinė Europos čempionate, kai vos prasikrapštėm iš Rygos į Prancūziją, nors vėliau ir pavyko nueiti iki pat finalo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet mūsų komanda man labai patiko, nors daug kas kritikuoja, kad varžovai buvo per silpni. Juk svarbiausia yra susižaisti bei duoti progų save parodyti jauniesiems žaidėjams“, – įspūdžiais su „Veidu“ dalijasi  V.Mačiulis.

Sporto komentatoriaus R.Vyšniausko nuomone, šiemet komandai neprireikė daug laiko susižaisti ir atkurti savitarpio ryšius, nes komandos branduolys ir trenerių štabas jau daugelį metų yra kartu. Pašnekovo teigimu, šiais metais daug geresnę formą nuo pat pradžių demonstruoja svarbiausi žaidėjai – tiek Jonas Va­lančiūnas, tiek ir Mantas Kalnietis, patobulėjęs atrodo ir Mindaugas Kuzminskas, puikiai į žaidimą įsitraukė snaiperis M.Gri­go­nis.

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio

Anot jo, pagrindinis komandos trūkumas išlieka tas pats – ji yra labai priklausoma nuo įžaidėjo M.Kalniečio ir jo demonstruojamos sportinės formos. Jeigu turnyras ar kaž­kurios svarbiausios rungtynės jam nesusiklos­tytų sėkmingai, lygiavertę pamainą pagrindi­niam įžaidėjui atrasti bus labai sunku. O vi­sose kitose pozicijoje komanda turi bent po du pasirinkimus. Ankstesniais metais iškildavusią problemą dėl patikimų snaiperių stokos šiemet sėkmin­gai užpildo M.Grigonis ir Adas Juš­ke­vi­čius.

J.Valančiūno ir M.Kalniečio svarba

Vienintelis ryškus rinktinės praradimas šią vasarą yra sutarties su NBA klubu dar neturinčio Donato Motiejūno netektis. Tačiau, kaip pastebi R.Vyšniauskas, svarstyti apie tai, kiek svarbus jis būtų komandai, iš esmės negalime, nes rinktinei jis atstovavo tik būdamas labai jaunas, ir tuo metu ryškesnio vaidmens komandoje nevaidino – rinko po 5 taškus ir po porą atšokusių kamuolių. Lietuviai tikrai yra įpratę žaisti be jo, visas pasirengimas vyko žaidėjui nedalyvaujant, todėl tai nėra kažkoks įprastų žaidimo schemų subyrėjimas. Be to, tai, kad Donato šiemet nebus, galima buvo nuspėti jau bent prieš pusmetį.

Akivaizdus rinktinės lyderis pasirengimo cikle buvo Toronto „Raptors“ vidurio puolėjas J.Valančiūnas, nors treneris J.Kazlauskas dažnai ir ribodavo jo žaidimo laiką. Per 7 rungtynes centras vidutiniškai rinkdavo po beveik 14 taškų ir 8 atkovotus kamuolius. Dviženklį taš­kų skaičių vidutiniškai pelnydavo ir M.Kalnietis (11,5), krepšį atakuodavęs puikiu taiklumu – tinklelį skrodė net 48 proc. jo mestų tritaškių ir 56 proc. dvitaškių. Trečias pagal naudingumą komandoje buvo Domantas Sabonis, rinkdavęs po 8 taškus ir beveik 8 atšokusius kamuolius.

Puikiai draugiškose rungtynėse atrodė ir M.Grigonis, didžiąją dalį savo taškų rinkdavęs tolimais metimais (58 proc. taiklumu), veržliai rungtyniavęs M.Kuzminskas, ypač pirmojoje pasirengimo fazėje taikliai iš toli šaudęs A.Juškevičius. Solidžiai pasirengimo cikle kovojo ir Paulius Jankūnas bei Robertas Jav­to­kas, užtikrintai komandai vadovavo M.Kal­nie­čio dubleris, paskutinę minutę į rinkti­nės dvyliktuką patekęs Vaidas Kariniauskas. Ge­resnės formos olimpiadoje reikėtų tikėtis iš įprastinių startinio penketo žaidėjų Jono Mačiulio, į stovyklą atvykusio po ilgo bei varginančio sezono, ir stabilumo puolime stokojusio Renaldo Seibučio.

Mažiau gražus, bet efektyvus žaidimas

Bent kelerius metus iš eilės Lietuvos rinktinė daugiau žaidžia į aukštaūgius orientuotą krepšinį – išpildo gana ilgus derinius, dažnai bando siųsti kamuolį į baudos aikštelę ir rečiau bei prastesniu procentu atakuoja iš toli. Tai yra gerokai kitoks žaidimo braižas nei prieš dešimtmetį, kai rinktinei atstovavo aukščiausios klasės perimetro žaidėjai Šarūnas Ja­si­ke­vi­čius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas ar Saulius Štombergas.

Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs

„Patrauklesnis akiai be abejo yra žaidimas, kai perimetro žaidėjai daugiau improvizuoja, imasi iniciatyvos. Dabar ispanų žaidžiamas krepšinis yra labai panašus į tą, kurį lietuviai demonstravo 2003–2004 metais. Asmeniškai man 2004-ųjų Atėnų olimpiados lietuvių rinktinė žaidė patį gražiausią žaidimą, kai, turėdamas labai talentingus pirmos-trečios pozicijos žaidėjus, gali šluoti visus. Koks žaidimas yra efektyvesnis? Sunku pasakyti – ši rinktinė neturi gabių žvaigždžių daugelyje pozicijų, bet paskutiniu metu rezultatai yra puikūs. Žaidžia su J.Valančiūnu – ryškiausia savo žvaigžde. Kitaip ir nebūtų įmanoma turint tokį centrą – reikia maitinti jį kamuoliais. Galbūt estetiškai tai neatrodo gražiai, bet jei yra rezultatas, tai nėra taip svarbu“, – „Veidui“ pažymi R.Vyš­niaus­kas.

Krepšinio žurnalistui V.Mačiuliui taip pat labiau imponuoja krepšinis, kai komanda daugiau improvizuoja, mažiau naudoja taktinių schemų ir žaidžia paslėptų trenerių šachmatų partijų. Jo manymu, šias schemas vienaip ar kitaip varžovai paprastai išnagrinėja, todėl ke­liose iš eilės rungtynėse tai tiesiog nebeveikia.

„Reikia daugiau improvizuoti, kad varžovai nesusigaudytų, kas ir ką darys. Dažnai juokiamasi iš Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos trenerio Virginijaus Šeškaus, nes jis leidžia žaidėjams improvizuoti, ir daugelis pripažintų trenerių sako – visai neaišku, pagal kokią taktiką jie žaidžia. Visai nesvarbu, kokia ta taktika buvo, žiūrovams svarbiausia, kad jų palaikoma komanda laimėtų. Ir jeigu jie laimi būdami silpnesni, turėdami ne tokio aukšto meistriškumo žaidėjus, vadinasi, komandoje viskas gerai ir tokia taktika yra super“, – sako laidos „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas.

Lygi ir sudėtinga grupė

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lie­tuvos rinktinė pateko į pajėgią B grupę, kurioje taip pat žais Europos čempionai ispanai, šeimininkai brazilai, po atrankos turnyro į žaidynes prasibrovę kroatai, Afrikos čempionė Nigerija ir Argentina. Priešingai nei A pogrupyje, kur aiškios autsaiderės yra Kinija ir Ve­ne­sue­la, o ketvirtfinalio dalyviai jau beveik nu­spėjami prieš turnyrą, lietuvių grupėje nežinomųjų yra kur kas daugiau.

Iš pažiūros silpniausia grupėje atrodo Nigerija, tačiau daugelis krepšinio ekspertų šią komandą vadina „tamsiuoju arkliuku“. Ni­ge­rijos krepšininkai visada yra atletiški, šoka ir lipa per galvas, kibiai ginasi ir niekada nepasiduoda anksčiau laiko. Tačiau jos ambicijas turėtų labai apkarpyti paskutinės blogos naujienos – komandai olimpiadoje nepadės du ryškiausi lyderiai, NBA rungtyniaujantys žaidėjai Al-Farouqas Aminu ir Festusas Ezelis. Ni­ge­ri­jos krepšinio federacija nesugebėjo atrasti lėšų jų draudimui apmokėti. Brazilijoje taip pat nebus kapitono Olumide’o Oyedeji ir Jamalo Olasewere’o. Šios netektys gerokai sumažino Afrikos čempionų šansus patekti į ketvirtfinalį. Prasčiausiai jų galimybes tai padaryti vertina ir lažybininkai.

Remiantis jų prognozėmis, antrąja komanda, kuri baigs pasirodymą jau po grupės varžybų, turėtų tapti Argentina, kurios branduolį sudaro jau garbingą amžių pasiekę veteranai. Jie komandą į priekį vedė dar 2004-aisiais, kai argentiniečiai pasipuošė olimpiniu auksu.

Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai

Naujų talentų stoką puikiai iliustruoja rinktinės trenerio sprendimas pakviesti į komandą dvejus metus apskritai jokiame klube nežaidusį Carlosą Delfino. Labai silpnai atrodo ir argentiniečių vidurio puolėjo pozicija, todėl prieš juos atsiskleisti tikrai puikias galimybes turi lietuvių aukštaūgiai.

Ketvirtoji vieta grupėje yra prognozuojama kroatams, kurie kiek netikėtai olimpinės atrankos finale patiesė favoritais laikytus italus. Pagrindiniai kroatų žaidėjai yra jauni ir nestokojantys talento, tačiau, kaip pastebi R.Vyš­niaus­kas, komanda yra labai priklausoma nuo vieno žmogaus – Bruklino „Nets“ gynėjo Bo­jano Bogdanovičiaus, aplink kurį sukasi visas kroatų žaidimas.

„Mūsų trenerių štabas, turintis labai stiprų skautą Beną Markevičių, turėtų paruošti planą vieno žmogaus neutralizavimui. Nėra taip, kad kroatai neturėtų kitų talentingų žaidėjų, šito jiems netrūksta, tačiau jie žaidžia gana vienpusišką krepšinį ir tikrai turi silpnų vietų. Lietuviams tai išties įkandama komanda“ – įsitikinęs komentatorius.

Lietuvių ir brazilų galimybės olimpiadoje vertinamos gana panašiai. Pastarieji rungtyniaus namuose, o tai šiai komandai visada duo­da papildomą impulsą. Šiuo požiūriu brazilai panašūs į turkus, kurie taip pat visada išsiskiria tik rungtyniaudami namuose. Brazilų krep­šininkai stiprūs individualiai, turi labai pajėgius įžaidėjus ir žaidžia atletišką, amerikietišką stilių primenantį krepšinį. Tiesa, šeimininkai taip pat neapsiėjo be praradimų – rinktinei neatstovaus aukštaūgiai Andersonas Varejao ir Tiago Splitteris. Rimtų pergalių pasaulyje brazilai kol kas nėra pasiekę – per visą ilgą olimpinių žaidynių istoriją jie iškovojo tiek pat medalių, kaip ir lietuviai – tris kartus liko treti.

Grupės favoritais ir pagrindiniais pretendentais mesti iššūkį amerikiečiams laikomi ispanai, olimpiniame finale žaidę paskutinius du kartus. Silpnų vietų ši greitą ir gražų žaidimą propaguojanti komandą beveik neturi, nors jai ir negalės padėti centras Marcas Gasolis. Tačiau žais jo brolis, vienas geriausių pasaulio centrų Pau Gasolis, nuo kurio sportinės formos labai priklausys ispanų pasirodymas. Jeigu jam pavyks ją nuolat gerinti, ispanai bus labai sunkiai įkandami.

Būtina patekti tarp trijų geriausių grupėje

Olimpinis krepšinio turnyras yra trumpas, todėl beveik kiekvienos rungtynės yra labai svarbios. Tačiau bene pačios reikšmingiausios yra ket­virtfinalis, po kurio sprendžiamas kovos dėl medalių likimas. Sėkmės atveju medalius iškovoti dar yra dvi galimybės, o pralaimėjimas per vie­nerias rungtynes nubraukia visą vasaros dar­bą.

Norint pasiekti pusfinalį, Lietuvos rinktinei jokiu būdu negalima užimti grupėje 4-osios vietos (mes juk visi esame optimistai ir apie 5-ąją arba 6-ąją net nesvarstome), nes beveik neabejotinai tokiu atveju jau ketvirtfinalyje tektų susidurti su favorite JAV komanda. Pirmoji, antroji arba trečioji vieta garantuotų kiek silpnesnius varžovus.

Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti

Vis dėlto, žvelgiant į A grupę, akivaizdu, kad silpnų priešininkų ten nebus. Galbūt iš stipriausiųjų ketverto kiek silpnesni atrodo australai, tačiau ir jiems lietuviai pastaruoju metu dažniau pralaimi. Likę kandidatai – serbai ar prancūzai – taip pat jokiu būdu nežada lengvo vakaro. Žiūrint į pastarųjų metų istoriją, lietuviams galbūt kiek palankesni yra serbai, kuriuos pastaruoju metu pavykdavo įveikti – kad ir pernai Europos čempionato pusfinalyje. Tačiau esminio skirtumo tarp šių varžovų tikrai nėra. Todėl pirminis Lietuvos rinktinės tikslas yra patekti tarp trijų stipriausiųjų grupės komandų, o jau vėliau galvoti, kaip žūtbūt peržengti ketvirtfinalio barjerą. Po jo medaliai, kurių kiekvienas lietuvis laukia 16 metų, jau beveik ranka pasiekiami.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

R.Meilutytė / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Pagal rezultatus pasaulio čempionatuose ir viso olimpinio ciklo laimėjimais grįsti lūkesčiai, atsispindintys Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinės rinktinės kandidatų sąraše, rodo, kad prizinių pirmų–aštuntų vietų tikimasi iš devynių sporto šakų atstovų, o pačios didžiausios, su olimpiniais medaliais siejamos viltys prirašytos šalia šių olimpiečių pavardžių:

baidarių ir kanojų irkluotojų – kanojininko Henriko Žustauto (jam žaidynėse planuojama 1–6 vieta) ir baidarininko Igno Navakausko (3–8);

boksininkų Evaldo Petrausko ir Eimanto Stanionio (3–9);

buriuotojos Gintarės Scheidt (1–8);

dviratininkės Simonos Krupeckaitės (3–6);

irkluotojų dviviečių Sauliaus Ritterio ir Mindaugo Griškonio bei Mildos Valčiukaitės ir Donatos Vištartaitės (abiem įguloms – 1–7);

krepšinio rinktinės (1–8);

plaukikų Rūtos Meilutytės (1–3) ir Giedriaus Titenio (3–8);

sunkiaatlečio Aurimo Didžbalio (1–6);

penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės (1–6).

"Maracana" stadionas Rio de Žaneire (Brazilija) / "Scanpix"

Olimpinis stadionas, kuriame paprastai vyksta žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos bei dauguma lengvosios atletikos varžybų, – tai lyg reprezentacinis žaidynių šeimininkės veidas. Prieš olimpiadas daug dėmesio skiriama visoms reikiamoms sporto arenoms, kompleksams pasistatyti, tačiau ypatingą vietą architektų, dizainerių ir miesto plėtotojų brėžiniuose užima olimpinis stadionas. Bet jį pastatyti – tai viena, o ką daryti, kad vėliau jis netaptų brangiai atsieinančiu išlaikyti griozdu?

Inga NECELIENĖ

Kaip rodo pastarojo dvidešimtmečio vasaros žaidynių olimpinių stadionų pavyzdžiai, svarbu ne tik išoriniu būsimojo statinio spindesiu pasirūpinti, bet dar prieš jį projektuojant gerai apgalvoti, kas bus po to, kai milijonus kainavęs stadionas vos po kelių olimpinės karštinės savaičių visiškai ištuštės.

2012 m. Barselona

1992 m. Barselona, Ispanija. Olimpinis Barselonos stadionas (anksčiau vadintas „Estadi Olímpic de Montjuíc“, dabar geriau žinomas „Estadi Olímpic Lluís Companys“ vardu) iškilo 1927 m. prieš pasaulinę „Expo 1929“ parodą. Jame planuota surengti ir 1936 m. olimpines žaidynes, bet teisę jas organizuoti gavo Adolfo Hitlerio valdomas Berlynas. Vis dėlto 1936-ųjų liepą Barselona ir jos stadionas sulaukė maždaug 3 tūkst. sportininkų, bet dėl prasidėjusio pilietinio karo kaip alternatyva A.Hitlerio žaidynėms Katalonijoje turėjusios vykti liaudies olimpiados dalyviai buvo priversti bėgti.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“.

Prieš 1992-ųjų žaidynes, 1985–1989 m., stadionas sulaukė rimtos renovacijos, kurią gal net tiksliau būtų vadinti perstatymu, nes jis buvo pertvarkytas iš esmės, iš tolimų 1927-ųjų paliekant tik originalius fasadus. Beveik 56 tūkst. vietų stadionas (žaidynių metu jų būta 67 tūkst.) iškilmingai atidarytas 1989-aisiais, prieš čia vykusias Pasaulio lengvosios atletikos taurės varžybas, o po trejų metų duris atvėrė ir olimpinėms žaidynėms.

Miestiečių ir turistų traukos centru tapusiame stadione šiuo metu treniruojasi ir rungtyniauja futbolo klubas „Espanyol“. Be įvairių sporto varžybų (vienos pastarojo meto didžiausių – 2010 m. surengtas Europos lengvosios atletikos čempionatas), šiame Barselonos stadione vyksta visi didieji koncertai ir kiti renginiai.

1996 m. Atlanta, JAV. Gavusi teisę surengti šimtmečio žaidynes (tokia sukaktis artinosi šias sporto šventes skaičiuojant nuo pirmųjų 1896 m. vykusių atgaivintų olimpinių žaidynių), 1993 m. Atlanta pradėjo projektuoti Šimtmečio olimpinį stadioną („Centennial Olympic Stadium“), nepamiršdama pagerbti visų ankstesnių vykusių vasaros olimpiadų ir joms stadiono prieigose skirdama specialią atminimo aikštę. Iš kitų olimpinių stadionų naujasis statinys išsiskyrė milžiniško dydžio laiptais ir atviromis aikštelėmis, kurių tikslas – iš aukščiau atverti lankytojams Atlantos senamiesčio panoramą. Kaip parodė laikas, architektų sumanymas pavyko – tiek naujasis stadionas, tiek visas „Centennial“ olimpinis parkas pagyvino ir atgaivino senamiestį, o aplink įsikūrę pramogų centrai, muziejai traukė ir tebetraukia lankytojus.

Žaidynėms statytas 85 tūkst. vietų stadionas po jų buvo sumažintas iki 49 tūkst. žiūrovų vietų ir pertvarkytas į Atlantos „Braves“ beisbolo klubo treniruočių ir varžybų areną. Kartu su minėta rekonstrukcija šis statinys miestui atsiėjo 207 mln. JAV dolerių.

2000 m. Sidnėjus / "Scanpix" nuotr.

2000 m. Sidnėjus, Australija. Antrąkart per istoriją teisę rengti vasaros olimpiadą iškovojusi Australija užsimojo plačiai ir Sidnėjaus olimpiniame parke pasistatė didžiausią iki tol olimpinį stadioną. Trejų intensyvių statybų metų rezultatas – daugiau kaip 110 tūkst. žiūrovų vietų turintis daugiafunkcis Australijos stadionas, neilgai trukus pavadinimo teises pardavęs ANZ bankui.

Jį statant buvo pritaikyta tų laikų naujovė, vėliau imta įgyvendinti ir kitų stadionų projektuotojų, – tvariosios architektūros ir statybos principai. Tai reiškia, jog šis Sidnėjaus stadionas projektuotas taip, kad būtų aprūpintas natūraliomis vėdinimo, vėsinimo, šildymo, apšvietimo sistemomis, o nuo stogo surenkamą lietaus vandenį eitų panaudoti aikštei drėkinti.

Statybos pareikalavo 690 mln. JAV dolerių investicijų, o po žaidynių prireikė dar apie 80 mln. JAV dolerių injekcijos. Tiek atsiėjo stadiono rekonstrukcija, per kurią buvo pašalinta pora viršutinių tribūnų, kartu su kuriomis stadionas susitraukė iki 83 tūkst. vietų. Stadionas pritaikytas Australijoje itin populiarioms komandinėms sporto šakoms – ne tik futbolui ar regbiui, bet ir kriketui. Būtent dėl kriketo, kuriam žaisti reikalinga ovalo formos aikštė, Sidnėjaus olimpinis stadionas patiria didžiausių transformacijų, o technologiniai sprendimai taip pažengę, kad įprastai stadiono aikštei virsti ovalia užtenka 12 val. Nors dėl to nemažų papildomų investicijų neišvengta, tai bene vienintelis pasaulyje stadionas, kurį galima pritaikyti visoms šioms trims komandinėms sporto šakoms.

2004 m. Atėnai, Graikija. Pirmųjų šiuolaikinių atgaivintų 1896 m. olimpinių žaidynių maratono bėgimą laimėjusio Spyridono Louiso vardu pavadintą stadioną, pastatytą 1982 m. Europos lengvosios atletikos čempionatui surengti, graikai nusprendė iš esmės atnaujinti prieš pagaliau jiems patikėtas 2004-ųjų olimpines žaidynes.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi.

Rekonstrukcija atsiėjo 265 mln. eurų (per 330 mln. JAV dol.), o didžiąją šios sumos dalį sudarė stogo įrengimo darbai bei tvariosios architektūros ir statybos principų įgyvendinimas. Prieš renovaciją planuota, kad 105 metrų ilgio, 68 metrų pločio ir 25 tūkst. kv. metrų ploto stadione tilps apie 75 tūkst. žiūrovų, bet vėliau vietų buvo sumažinta iki 71 030, o varžantis lengvaatlečiams jų sumažėja iki 56 700. Šiuo metu oficialiai skelbiama, kad stadione telpa 69 618 žiūrovų, bet, tarkime, į grupės U2 koncertą sugebėta priimti 82 662 jos gerbėjus – tai šio stadiono lankomumo rekordas.

Nors Atėnų olimpiniai statiniai dėl prasto tolesnio naudojimo (tiksliau, nenaudojimo) sulaukia itin daug kritikos, Atėnuose iškilusį olimpinį stadioną būtų galima pavadinti šiokia tokia išimtimi. Nors dėl iškart po žaidynių Graikijoje prasidėjusios sudėtingos finansinės padėties šiai šaliai sunku prisikviesti didelių sporto renginių, vis dėlto olimpinis stadionas gyvuoja – be sporto varžybų, daugiausia vietinių, kartkartėmis jame vyksta ir didelių kultūrinių renginių.

2008 m. Pekinas / "Scanpix"

2008 m. Pekinas, Kinija. „Paukščio lizdu“ pramintas pagrindinis Pekino olimpinių žaidynių stadionas, kuriam toks vardas prilipo dėl visą jo išorę dengiančios elipsės formos tinklo konstrukcijos, iš pradžių kėlė daug aistrų, nes vietiniams kinams pasirodė per modernus šalia kitų jų miesto statinių. Bet po ketverius metus – tiek, kiek truko statybos, prie kurių iš viso prisidėjo apie 17 tūkst. darbininkų, – piltos kritikos pakvipus stadiono pabaigtuvėmis, pamatytas vaizdas privertė iš nuostabos aikčioti ne tik praeivius, bet ir ne vieną architektūros asą, o kritikus pripažinti, kad kinų olimpinis stadionas – sunkiai „perspjaunamas“. Šiam permatomam „lizdui“ susukti, be kitų medžiagų, prireikė 110 tūkst. tonų itin atsparaus plieno, kuris visas – kiniškas. Kaip žinoma, Pekinas priskiriamas didelio seisminio aktyvumo zonai, taigi ir stadionas statytas taip, kad atlaikytų aštuonių balų žemės drebėjimą.

Iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta.

Jį statant galvota ne tik apie tvariąją architektūrą ir statybą, talpumą, įsimenantį išorės vaizdą, bet ir apie stadiono ateitį, todėl visas jo holas iškart projektuotas kaip pasažas, kuriame netrukus po žaidynių įsikūrė prekybininkai, maitinimo ir kitų paslaugų teikėjai. 8,8 mln. JAV dolerių, kiek, stadiono operatoriaus tikinimu, kasmet atsieina šį kompleksą išlaikyti, – nemenka suma, todėl prekybininkų indėlis itin vertinamas.

Viena iš Pekino vizitinių kortelių tapęs „lizdas“ atsiėjo 423 mln. JAV dolerių. Po žaidynių 11 tūkst., iki 80 tūkst., sėdimų vietų susitraukęs olimpinis Kinijos stadionas – vienas sėkmingų pavyzdžių, kaip tvarkytis, kad olimpinis palikimas miestui netaptų finansine našta. Kitas „Paukščio lizdo“ renesansas – 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės, kurios vyks Pekine, o šis stadionas taps pagrindiniu žaidynių, tik jau žiemos, statiniu.

2012 m. Londonas, Didžioji Britanija. Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinė žaidynes rengė jau tris kartus, o šis olimpinis stadionas – antras, statytas specialiai tokiam sporto renginiui. Pirmasis, iškilęs 1908 m. žaidynėms surengti, buvo nugriautas 1985-aisiais, o 1948 m. vasaros olimpiados pagrindiniu stadionu tapo senasis dar 1923-iaisiais duris atvėręs Vemblio stadionas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota.

Dar gerokai prieš 2012 m. žaidynes britai rimtai svarstė, kas vyks naujajame Londono stadione olimpiadai ir parolimpiadai pasibaigus. Anglija – futbolo šalis, kurioje nei didelių sporto renginių, nei sirgalių stadionuose netrūksta, bet 80 tūkst. žiūrovų vietų turintį statinį, kuriam iškilti prireikė trejų metų ir 486 mln. svarų sterlingų, jau nuo pradžių planuota pamažinti iki optimalesnio maždaug 60 tūkst. žiūrovų vietų dydžio ir ieškoti komandos, kuriai šis stadionas taptų namų arena. Tokia ekipa rasta – jau nuo šio rugpjūčio čia keliasi Anglijos „Premier“ lygos „West Ham United“ klubas.

Tai turbūt vienintelis olimpinis stadionas, kuris kainavo pigiau, nei iš pradžių planuota. Įsibėgėjusi ekonominė krizė koregavo olimpinių objektų statybos planus, todėl buvo nutarta ne vaikytis prabangos ir grožio, o į šį reikalą žvelgti praktiškai. Naujasis požiūris ir dėl sunkmečio šiek tiek kritusios kainos britams sutaupė 10 mln. svarų sterlingų – tiek olimpiniam stadionui pastatyti buvo išleista mažiau, nei planuota.

Kitas didelis šiame Londono stadione vyksiantis renginys – 2017 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionatas.

2016 m. Rio de Žaneiras, Brazilija. Priešingai nei ankstesnių žaidynių šeimininkai, brazilai vieno olimpinio stadiono, kuriame būtų rengiamas žaidynių atidarymas ir uždarymas bei lengvosios atletikos varžybos, neturės. Šioje futbolą dievinančioje šalyje stadionų netrūksta. Jų padaugėjo ir po 2014 m. Brazilijoje rengto pasaulio futbolo čempionato, todėl buvo nuspręsta verstis su tais stadionais, kuriuos Rio de Žaneiras turi, juolab didelių investicijų pareikalavo infra­struk­tūros gerinimo darbai ir kitų sporto šakų, ne futbolo ir lengvosios atletikos, olimpinės bazės.

Žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijos vyks legendiniame „Maracana“ stadione, statytame prieš 1950 m. čia surengtą pasaulio futbolo čempionatą ir vėliau triskart renovuotą – pastarąjį sykį 2013-aisiais prieš Rio de Žaneiro neaplenkusias planetos futbolo pirmenybes. Lengvosios atletikos varžybos vyks 2007 m. iškilusiame 60 tūkst. žiūrovų vietų turinčiame Joao Havelange’o vardo stadione.

Stadionai, kaip ir futbolas, Brazilijoje nenustos populiarumo. Ar taip pat bus ir su kitais olimpiniais Rio de Žaneiro olimpiniais statiniais – parodys laikas.

BFL

Jo vadovaujami vyrai Lietuvai trečius metus iš eilės kūrė šventę. Per trejus metus – trys patriotizmo proveržiai. Šiemet – su tęsiniu: trenerio Jono Kazlausko rinktinė iškovojo ne tik Europos čempionato sidabrą, bet ir kelialapį į Rio de Žaneiro olimpiadą.

Inga NECELIENĖ

Šių metų Europos krepšinio čempionato finalas, palydėtas pervargusio Manto Kalniečio ašaromis ir ne mažiau pavargusio Jono Kazlausko nuoširdžia kalba, vainikavo pragariškai sunkų, sidabru klotą Lietuvos krepšininkų kelią olimpinio Rio de Žaneiro link. Lietuva – vienintelė Europos komanda, kuri septintą kartą iš eilės žais olimpiadoje.

Prieš itin svarbų šiųmetį Europos krepšinio čempionatą girdėjome labai jau atsargių su Lietuvos krepšinio rinktinės galimybėmis susijusių prognozių. 3–7 vietos, garantuojančios teisę patekti į papildomą olimpinę atranką, – taip, bet kur jau ten didysis finalas, juk yra ispanai, prancūzai, kuriems vieta olimpiadoje beveik garantuota. Atidžiau pasižiūrėkite, kokia Italijos rinktinės sudėtis – tiek NBA ir europinio ryškumo žvaigždžių dar nematėte. O kur dar serbai, graikai, turkai, kroatai – įkąs bet kas, ką čia su tuo komandiniu žaidimu prieš krepšinio milžinus pašokinėsi. Juolab visą sezoną asmeninius NBA rekordus gerinęs Donatas Motiejūnas nežais.

„Visi žinome, ką reiškia Lietuvai šalies krepšinio rinktinė. Pas mus labai dramatiškai reaguojama ir į pergales, ir į pralaimėjimus“, – sako J.Kazlausko asistentas rinktinėje Gintaras Krapikas.

Jau daugiau nei dešimtmetį šalia rinktinės žaidėjų ir trenerių nuo pirmos pasirengimo treniruotės būnantis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ryšių su visuomene atstovas Linas Kunigėlis priduria, kad, priešingai nei suformuotas stereotipas, J.Kazlauskas yra demokratiškas žmogus, visus išklausantis.

Galbūt, svarsto L.Kunigėlis, ne visada jo sprendimus įmanoma iškart suprasti, nes kai kurie jų paremti žvilgsniu į ateitį: „Kai kurie jo sprendimai kartais gali pasirodyti net keisti, bet praeina kažkiek laiko, ir pamatai, kad tai yra kelis ėjimus į priekį numatančio šachmatininko planas.“

Antrąkart į tą pačią upę

2012-ųjų pabaigoje vėl prie nacionalinės krepšinio rinktinės vairo antrąkart stojęs J.Kazlauskas jau po pusmečio tarp Europos čempionato favoritų net neminėtą mūsų rinktinę nuvedė ant antrojo garbės pakylos laiptelio. 2014 m. pasaulio čempionate J.Kazlauskas sukūrė dar vieną stebuklą: čempionato išvakarėse netekęs pagrindinio įžaidėjo, sugebėjo vyrus nuvesti iki ketvirtos vietos pasaulyje.

Pirmasis J.Kazlausko savarankiškas žygis su Lietuva, prasidėjęs 1997-aisiais, Sidnėjaus olimpiadoje buvo vainikuotas olimpine bronza.

Ar 2000-aisiais J.Kazlauskui buvo lengviau? Vargu, nes tada teko spręsti kartų kaitos uždavinį.

Prieš itin svarbų turnyrą, tokį kaip šiųmetis, į rinktinę paimti keturis debiutantus – drąsus sprendimas. Ar įdomu lietuviams, kas žaidžia aikštėje? Ne, nes, daugumos įsitikinimu, iš bet kokių žaidėjų sudaryta rinktinė tiesiog privalo kautis dėl medalių.

Komandų būna įvairių, o tikrų – vienetai. „Krepšinis – komandinė sporto šaka, treneris joje – pagrindinė piramidės dalis. Kad komanda gerai žaistų, neužtenka būti geru krepšinio specialistu. Dar reikia būti geru, solidžiu ir teisingu žmogumi. J.Kazlauskas tai turi, jis moka visus suvienyti vienam tikslui – trenerius, aptarnaujantį personalą, žaidėjus“, – dėsto G.Krapikas.

Išspausti 110 procentų

„Tai žmogus, gebantis priversti visus dirbti 110 procentų. Reiklus visiems, kurie dirba šalia, bet lygiai toks pat reiklus ir sau“, – priduria L.Kunigėlis.

„Visi atidavė, kas ką galėjo, vienose rungtynėse traukė vieni, kitose – kiti“, – po Europos čempionato sakė pervargęs J.Kaz­lauskas.

„Tai, kad nereikės žaisti olimpiniame atrankos turnyre, yra milžiniškas pranašumas ir ekonominiu, ir sportiniu, ir organizaciniu požiūriu. Krepšininkams nebereikės atlaikyti dviejų sunkių turnyrų ir dviejų pasirengimo stovyklų – visi matėme, kokie išsekę ir išsikrovę atrodė svarbiausi Lietuvos rinktinės žaidėjai Londono olimpiadoje po tokio turnyro Venesueloje. Organizacinis pranašumas – viską galima pradėti planuoti jau kitą dieną grįžus po Europos čempionato: rezervuoti viešbučius, lėktuvų bilietus, sudėlioti pasirengimo programą ir ieškoti varžovų kontrolinėms rungtynėms“, – vardija LKF atstovas L.Kunigėlis.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas“, – patikina G.Krapikas.

Jeigu yra žaidėjų, kuriems tą dieną sekasi, sudarytos schemos pagal situaciją keičiamos. Svarbiausia – jas mokėti skaityti, o J.Kazlauskas tą moka.

Ką rinktinės strategas daro per minutės pertraukėlę susiklosčius visiškai kritinei situacijai, kai didžiausi optimistai nustoja tikėti pergale? „Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar imtų panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – sako kartu šias minutės pertraukėles su juo rinktinėje išgyvenantis G.Krapikas.

„Jeigu aš išmanyčiau visą žaidėjų psichologiją, būčiau Dievas, o dabar aš tik treneris“, – po antrojo iš eilės sidabrinio Lietuvai Europos čempionato sakė J.Kazlauskas.