BFL

Apie aukštojo mokslo ir bendrąsias švietimo tendencijas, svarbiausius laukiančius darbus svarsto naujasis Mykolo Romerio universiteto rektorius, buvęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras doc. dr. Algirdas Monkevičius.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus teigimu, vienas svarbiausių aukštosios mokyklos sėkmės dėmenų – dėmesys kiekvienam individui, suvokiant, kad žmogaus asmeninė sėkmė yra valstybės sėkmė. O sektis žmogui gali tada, kai jis atranda savo kelią, išskleidžia ir realizuoja savo potencialą. Lydėti jį šiame kelyje yra aukštosios mokyklos misija, prisidedanti prie visuomenės ir valstybės pažangos.

„Manau, kad pagrindinis universiteto uždavinys – dinamiškai keičiantis aplinkybėms išlaikyti šią sėkmę. O iššūkių kyla nemažai. Viena, dabar labai mažėja abiturientų. Kaip tai spręsti? Matau du kelius: skiriant dėmesio kiekvienam studentui ir skatinant grįžti išvykusiuosius. Pavyzdžiui, mes vieni pirmųjų sukūrėme programas, kurios vyksta nuotoliniu būdu. Jose studijuoja lietuviai, gyvenantys Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Taigi, tikėtina, kad šie žmonės ketina po kurio laiko parvažiuoti ir kurti ateitį Lietuvoje“, – sako Algirdas Monkevičius.

Vis daugiau svarbos įgyja mokymosi visą gyvenimą strategija – o Lietuva kaip tik šioje srityje labai atsilieka. „Šalys, kurios turi aukštus mokymosi visą gyvenimą rodiklius ir sugeba derindamos valstybės biudžeto, darbdavių paramą nuolat kelti savo gyventojų kompetencijas, yra stiprios ekonomiškai, o žmonės jose – laimingesni, – pasakoja rektorius. – Švedijoje, Danijoje, Suomijoje šie rodikliai labai aukšti, o Lietuvoje esame maždaug ties viduriu. Statistiniai duomenys rodo, kad geri mokymosi visą gyvenimą, suaugusiųjų švietimo ir įvairių socialinių grupių įtraukties į mokymosi procesą rodikliai tiesiogiai koreliuoja su aukštais žmonių laimės ir sėkmės jausmo rodikliais.“

MRU įdiegta kompleksinė karjeros stebėsenos sistema sudaro sąlygas stebėti, kaip šio universiteto absolventai integruojasi į darbo rinką. „Šių metų sausio pradžioje iš kelių dešimčių tūkstančių mūsų absolventų darbo biržoje buvo registruota per šimtą asmenų, – teigia universiteto vadovas. – Apskritai baigusieji studijas sudaro tik 0,05 nuošimčio bedarbių. Kuo žmonių išsilavinimas aukštesnis, tuo mažiau jų neranda darbo arba jie nėra ilgalaikiai bedarbiai. Galima sakyti, kad gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su mokymusi. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo sunkiau jais manipuliuoti. Jeigu visuomenės išsilavinimo lygis žemas, atsiranda patogi terpė informaciniams karams, daugėja kriminalinių nusikaltimų.“

Pasak rektoriaus, išsilavinimas nėra tolygu gautam diplomui. Išsilavinęs žmogus siekia nuolat tobulėti, savarankiškai kelti savo kompetencijas ir įgyti naujų. Tai daryti vis labiau skatina tiek pažangios įmonės, tiek viešasis sektorius, norintys veikti efektyviau ir teikti didesnę naudą piliečiams. Tendencijos yra tokios: kuo aukštesnis žmonių išsilavinimas ir kuo aktyviau jie dalyvauja mokymesi visą gyvenimą, tuo tikimybė prarasti darbą yra mažesnė, o sėkmingai siekti karjeros ir daugiau uždirbti – didesnė.

Darbdaviai laukia plataus profilio specialistų

A.Monkevičiaus teigimu, tarptautiniu mastu vis aiškiau skamba prognozės, kad iki 2050-ųjų diplomą pakeis vadinamasis kompetencijų portfelis, susidėsiantis iš labai įvairių kompetencijų: „Darbdaviams tos įvairovės ir reikia. Iš užsienio grįžę Lietuvos universitetų alumnai kalba apie tai, kad norint įsitvirtinti darbe specialiųjų gebėjimų reikia vis mažiau. Šiandien reikalingi bendrieji gebėjimai: mokėti dirbti komandoje, bendrauti, kartu priimti sprendimus, rasti informacijos, gebėti dirbti su partneriais, įvairiais metodais generuoti idėjas. Bazinės žinios svarbu, bet dar svarbiau susirasti tas žinias informacijos vandenyne.“

Šiemet mokyklą baigiantiems jaunuoliams MRU rektorius linki renkantis studijų programą galvoti, kokias bendrąsias kompetencijas ji ugdo. Programos yra sudaromos diskutuojant su darbdaviais, kokių darbuotojų reikės, žvelgiant bent penkerius metus į priekį. Nėra jokios abejonės, kad darbdaviai tikėsis kūrybingų ir gebančių dirbti komandoje žmonių. Ateityje vis dažniau reikės veikti daugiatautėje, tarpkultūrėje aplinkoje, mokėti priimti sprendimus, būti lyderiu. ES prognozuojama, kad jau 2020-aisiais 25 proc. sumažės rutininių darbų ir padidės aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Ypač plėsis paslaugų – transporto, statybos, logistikos sektoriai.

A.Monkevičius mano, kad siaurų techninių specialybių netrukus beveik nebeliks, todėl kalbėti, esą kažkokių specialistų parengiama per daug ar per mažai, anot jo, – vakar diena: „Net besirenkantieji technologijas neturėtų pamiršti, kad jie dirbs komandoje, su kuria reikės plėtoti verslą, turėti tiek ekonomikos, tiek filosofijos žinių, mokėti kalbų. Kiekvienas žmogus, kiekvienas darbuotojas turi būti įvairiapusiškas, pilietiškas, gebantis bendrauti. Žinoma, renkantis aukštąją mokyklą dar labai svarbu, kokia ten aplinka, kokios saviraiškos galimybės, kaip veikia savivalda, ar plėtojami tarptautiniai mainai ir kt.“

Be to, rektorius pabrėžia, kad universitetas yra žinių kūrimo, mokslo institucija. Tai, ką sukuria mokslas, turi būti naudinga žmonėms, verslui ir valstybei. Į mokslinę veiklą labai svarbu įtraukti tiek studentus, tiek praktikus ir socialinius partnerius – nevyriausybines organizacijas, savivaldybių, verslo įmonių atstovus, kurie siekia gerinti savo veiklą, teikiamų paslaugų kokybę ir prieinamumą.

„Pavyzdžiui, jau rugsėjį šalia universiteto atversime laboratorijų tinklą, kuriame darbuosis mokslininkai, o trečdalis jų bus studentai. Bus įkurta 19 laboratorijų, kuriose bus kuriamos moksliniais tyrimais grįstos socialinės inovacijos, ieškoma būdų, kaip pasinaudojant mokslu pakeisti žmonių gyvenimą. Diegiant socialines technologijas labai svarbu pažinti interesų grupes, įtraukti jas į sprendimų priėmimo svarstymą, paversti kokios nors idėjos šalininkais – tik tada jos virs inovacijomis“, – neabejoja A.Monkevičius.

MRU veiklos sėkmės rodikliai, pasak rektoriaus, labai aiškūs: tai į studijų programas priimtų, ją baigusių studentų skaičius ir, svarbiausia, jų gebėjimo rasti darbą bei verslumo lygis. Aukščiausiu pasiekimu laikoma tai, kad darbo vietų sukuria patys absolventai. 90 proc. įsidarbinamumo lygį siekiama išlaikyti ir ateinančius penkerius metus.

Siūloma mažinti atskirtį ir atrasti lyderių

MRU rektoriaus teigimu, švietimo sistemos atsakomybė yra padėti kiekvienam žmogui atskleisti savo talentus ir nuolat tobulėti: „Svarbu sukurti ir palaikyti ryšį su visomis švietimo grandimis, pradedant nuo darželio.“

Švietimo misija – nuo pat pradžių suteikti žmogui galimybių ir paskatų, kad jis nesukluptų ties jokiu švietimo sistemos slenksčiu ir išliktų motyvuotas.

Pasak rektoriaus, dažnai nutinka taip, kad perėjimas iš vienos ugdymo pakopos į kitą nevyksta sklandžiai ir iššvaistoma daug talento. Kaip šiame kelyje neprarasti nė vieno žmogaus – ne vien edukologijos specialistų rūpestis. Reikalingos socialinės inovacijos, tinkamos ugdymo aplinkos kūrimas. Kaip pavyzdį A.Monkevičius pateikia MRU su Pietų Korėjos Dongseo universitetu vykdomą jungtinę bakalauro studijų programą „Skaitmeninis turinys“: „Tai, kokius žaidimus vaikai žaidžia, kokiomis programomis naudojasi, gali tiek griauti, tiek ugdyti jų pasaulėvoką ir asmenybę. Mūsų su Dongseo universitetu vykdoma programa pasiūlys alternatyvą komercinei, vartojimą skatinančiai skaitmeninei produkcijai. Šias ugdomąsias programas bus galima diegti mokyklose.“

Tokie dalykai, kuriami bendradarbiaujant su partneriais iš viso pasaulio, skirti tam, kad kiekvienas vaikas iki universiteto, kolegijos ar profesinės mokyklos ateitų neturėdamas didelių spragų. Pašnekovo teigimu, svarbu kurti ne tik palankią mokymosi aplinką, bet ir sąveiką su tėvais, mokyklos bendruomene. Padėti tėvams atrasti ir nuo ankstyvo amžiaus pažinti savo vaikų polinkius, gebėjimus.

„Taip pat būtina keisti požiūrį. Dar ir šiandien kai kuriems gėda pasakyti, kad jų vaikas mokosi amato. Bet tai absurdas – pažiūrėkite, kiek yra garsių pasaulyje meistrų, turinčių kirpėjo ar siuvėjo išsilavinimą. Turėtume padėti žmogui atrasti savo polinkius ir gabumus, kurie reikalingi šeimai, visuomenei, valstybei. Švietimo sistemoje niekur neturi būti akligatvio. Žinau nemažai atvejų, kai žmonės po universiteto savo malonumui mokėsi profesinėje mokykloje, pavyzdžiui, bitininkystės. Arba atvirkščiai – sukaupę didelę praktinę patirtį kolegijų absolventai baigė universitetines studijas, pasinaudodami neformaliuoju būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistema. Tokių lanksčių sąlygų suteikia, pavyzdžiui, Europos Sąjungos, skatinančios mokymąsi visą gyvenimą, projektai“, – aiškina A.Monkevičius.

Į daugelio aukštųjų mokyklų palankiai sutiktą Švietimo ir mokslo ministerijos siūlymą įvesti minimalų stojimo balą jis turi aiškų savo požiūrį: „Nemanau, kad šis balas reikalingas. Mes turime motyvacijos pokalbius su būsimais studentais – tai abiem pusėms padeda pasitikrinti, kiek jaunuolis tinkamas konkrečiai studijų programai, ar apsisprendęs joje studijuoti. Per tą pokalbį aiškinamės, ar ši programa yra tas kelias, kuriuo jis tikisi toliau eiti, ar įsivertino, kad bus sunku. O galbūt jis turi spragų ir žinias bei gebėjimus dar turėtų pagerinti – sudaroma ir tokia galimybė. Tam universitetas vysto karjeros ugdymo sistemą, apimančią ne tik įžanginius pokalbius, bet ir lanksčias studijų dalykų pasirinkimo galimybes nuo pirmųjų studijų dienų.“

Rektoriaus teigimu, minimalaus balo reikalavimo MRU neperžengtų tik nedidelė studentų dalis, dauguma jų būtų iš socialiai pažeidžiamų grupių. Jo manymu, tai padidintų atskirtį visuomenėje. Be to, tokios priemonės neatitinka nei ES direktyvų, nei pasaulinės praktikos. „Tarkime, JAV atlikus tyrimus nustatyta, kad tik apie 50 proc. jaunuolių iš jautresnių socialinių grupių pasiekia aukštąjį išsilavinimą, kai iš viso jį įgyja per 80 procentų. Šiai problemai spęsti vykdoma vadinama „Second Chance“ programa. Net ir prastai besimokantis moksleivis, įrodęs stiprią motyvaciją ir pateikęs rekomendaciją iš mokyklos, gauna galimybę siekti aukštojo mokslo. Ar ne tuo keliu ir mes turėtume eiti?“ – svarsto A.Monkevičius.

Jo teigimu, socialinė ir kultūrinė aplinka turi labai daug įtakos mokinių mokymosi sėkmei. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, išanalizavusi mokinių pasiekimų tyrimus, paskelbė, kad Lietuva yra toje valstybių grupėje, kurioje ryškūs kontrastai. Įrodyta, kad mokinių iš šeimų, kurių ekonominis bei kultūrinis kapitalas ir statusas žemesnis, pasiekimai yra mažesni.

„Mes siūlome atvirą ir skaidrią išeitį, kuri padėtų gerinti aukštojo mokslo prieinamumą, socialinį teisingumą ir studijų kokybę. Viena yra atsirinkti geriausius ir stipriausius studentus, o kita – skirti dėmesio ir paramos kiekvienam. Orientuojamės į skandinavišką modelį – Kopenhagos, Helsinkio, Talino universitetus, siekiančius ugdyti lyderius iš visų visuomenės sluoksnių. Mokslo kokybė atsiskleidžia per tai, kiek sėkmingai žmogus save realizuoja profesinėje veikloje. O mechaniniai dalykai riboja ir vargu ar yra susiję su kokybe. Kur dėsis tie keli šimtai ar tūkstantis neperžengusiųjų nustatyto balo Lietuvoje? Kalbos, kad jie galės stoti į profesines mokyklas, tik stiprina priešpriešą tarp skirtingų švietimo grandžių, tarsi jos nebūtų vienodai vertingos“, – įsitikinęs MRU rektorius.

Protingos sąveikos paieškos

A.Monkevičiaus nuomone, Lietuvos švietimo sistemoje dar labai trūksta susitelkimo ir bendrų susitarimų valstybiniu lygmeniu. Kol kas neapsispręsta, kaip turėtų būti rengiami pedagogai, koks turėtų būti mokytojo statusas ir kaip pertvarkyti sistemą, kad ateitų kritinė masė naujų mokytojų, o pensinio amžiaus sulaukusieji būtų tinkamai išlydėti. Pavyzdys mums galėtų būti Estija, Suomija, parengusios aiškias nacionalines strategijas dėl mokytojų rengimo ir ypač – jaunų mokytojų pritraukimo, atlyginimų bei motyvacijos sistemos.

Rektoriaus teigimu, siekiant gerinti švietimo situaciją papildomi ribojimai nepadės. Diskutuojant su mokinių ir tėvų atstovais siūlomi kiti būdai: stengtis sudominti vaikus nuo mažumės, padėti jiems atskleisti ir kryptingai plėtoti individualias stiprybes. Taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, šiuolaikinėms priemonėms, atrasti talentingus mokytojus ir dalytis gerąja mokyklų patirtimi. „Mano matematikos mokytojas buvo nuostabus žmogus. Jis turėjo tik krūvą uždavinių sąsiuvinių ir kreidos gabaliuką kišenėje, tačiau dauguma klasės draugų rinkosi studijuoti matematiką – net tie, kurie manė neturį jai pašaukimo“,  ? prisimena A.Monkevičius.

Jis pabrėžia, kad visos švietimo grandys turėtų orientuotis į bendradarbiavimą, o ne į nesveiką konkurenciją. Universitetų reitingai, užuot skatinę siekti geresnių rezultatų, dažnai sukuria nereikalingą spaudimą, sėja paniką. Geriau reikėtų ieškoti sąsajų, būdų bendrauti su kitais universitetais, keistis vizituojančiais dėstytojais ir žiniomis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje universitetų tinklinis bendradarbiavimas laikomas regiono plėtros ašimi. MRU taip pat šiuo metu kuria jungtinę programą su Kauno technologijos universitetu ir partneriais, daug dėmesio skiria tarptautiniams ryšiams plėtoti, bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos, Suomijos, Austrijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Japonijos, Kinijos ir kitų šalių universitetais. Rektoriaus ateities vizija – Lietuvos universitetų tinklas, bendradarbiaujantis intelektinis potencialas, sumaniai sąveikaujantis su globaliais Azijos, Amerikos, Europos tinklais.

Greta bazinių dalykų, kurių mokoma mokykloje, A.Monkevičiaus manymu, būtina kalbėti apie kultūrinę, pilietiškumo ir kitas kompetencijas. Šiandienos iššūkių kraštui kontekste reikia sutarti, kokius žmones siekiama ugdyti, kas yra branda, iš ko ji susideda. „Jaunimas turi labai didelį potencialą, energijos ir išskirtinių gabumų, tačiau ar sugebame juos pastebėti ir ugdyti? Šiandien švietimo sistemoje orientuojamės į atskiras gebėjimų sritis, bet per mažai kalbame apie asmenybę, brandų žmogų. Žinoma, niekas nesako, kad nereikia gerinti matematinio ar kitokio raštingumo. Tačiau kaip tai įausti į visumą? Pavyzdžiui, ar galime laikyti branda, jei šimtukais mokyklą baigęs žmogus sako nematąs prasmės ginti savo šalį? Tai ne paprastas klausimas, nes nuo jo reikėtų atsispirti kuriant švietimo programas. Bet, žinoma, tam reikia išsamesnių diskusijų“, – apibendrina MRU rektorius.

Martyna Bražiūnaitė

Mykolo Romerio universiteto (MRU) studijų prorektorius doc. dr. Giedrius Viliūnas įsitikinęs, kad universitetai turi lanksčiai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, technologijų bei darbo rinkos pokyčių ir stiprinti partnerystę su studentais.

Auksė Lankaitytė

VEIDAS: Kokie iššūkiai laukia aukštojo mokslo, kuriuos diktuoja tarptautinė rinka?
G.V.: Pasaulyje aukštasis mokslas yra progresuojanti sritis, jo poreikis auga, daugėja žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Vis daugiau pasaulio regionų įsitraukia į aukštojo mokslo rinką, kuriai priklauso labiausiai išsivysčiusios šalys, jį išskiriančios kaip svarbią strateginę kryptį. Pavyzdžiui, anglosaksų šalyse, Australijoje, Kanadoje aukštasis mokslas yra pirmajame nacionalinės ekonomikos dešimtuke kaip svarbi pramonės šaka, generuojanti įplaukas iš atvykstančių studentų ir teikianti didžiulę naudą kaip intelekto importo priemonė.

Visame pasaulyje vis labiau plečiasi tarpkultūriniai ryšiai, daugėja studentų, vykstančių mokytis svetur. Ypač tai aktualu Europai, nes mažėjant gyventojų ir senstant visuomenei mums ypač aktualus intelekto importo ir mainų poreikis. Neabejotina, kad šios tendencijos, nors ir lėtai, ateina ir į mūsų šalį. Greitai auga išvykstančių ir atvykstančiųjų mokytis studentų srautai, daugėja dėstytojų iš užsienio. Lietuvos aukštasis mokslas turi didelį potencialą. Deja, mūsų politikai dar nesuvokė, kad aukštasis mokslas gali būti svarbi šalies ūkio sritis, kurianti didelę pridėtinę vertę. VEIDAS:  Kokių naujų studijų formų atsiranda modernėjant aukštajam mokslui?
G.V.: Prieš kelerius metus užsienyje pradėjo populiarėti masiniai atvirieji internetiniai kursai, o  studijos, mokymasis vis labiau pereina į socialinius tinklus. Juose milijonai studentų virtualiai bendrauja su dėstytojais, esančiais už tūkstančių kilometrų, ir taip įgyja aukščiausio lygio kompetencijų. Lietuvoje mes irgi jaučiame šių tendencijų poveikį. Tačiau, kaip rodo statistika, paprastai jose dalyvauja žmonės, kurie jau turi išsilavinimą ir nori pagilinti žinias savo srityje. Tik pradedantiems aukštojo išsilavinimo kelią studentams tebelieka gyvybiškai svarbus tiesioginis bendravimas su dėstytojais, su bendraamžių grupe, motyvacija mokytis, socialinių ryšių mezgimas.

VEIDAS: Koks, jūsų nuomone, mūsų valstybės požiūris į aukštąjį mokslą?
G.V.: Aukštasis mokslas yra vertinamas labiau žodžiais, o ne darbais. Nėra adekvataus atsako į globalias tendencijas. Tik ką paskelbti MOSTA centro tyrimai rodo, kad mūsų šalyje investicijos į aukštąjį mokslą neauga, studentų stipendijos nedidelės, socialinė parama netgi mažėja, nors yra didelė socialinė atskirtis ir dauguma jaunų žmonių be paramos negali studijuoti. Didžiausia prošvaistė šiame fone – prieš kelerius metus priimtas sprendimas investuoti į mokslo, studijų ir verslo slėnius, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Matysime, ar šias investicijas tęs dabartinė Vyriausybė.

VEIDAS:  Kaip būtų galima pagerinti padėtį?
G.V.: Bet kokioms esminėms permainoms reikia stiprios politinės valios ir ilgalaikių nacionalinių prioritetų supratimo. Politikai dar deramai nesuprato, kad aukštasis mokslas – valstybės vertybė ir nauda. Lietuvoje jis turėtų būti vertinamas taip, kaip yra vertinamas stipriose užsienio šalyse. Antai pastatyti futuristiniam viadukui pas mus palyginti nesunkiai randama 200 mln. Lt, o nukreipti tokias investicijas į aukštąjį mokslą – neįsivaizduojama.

Nors Vyriausybės parengtoje vizijoje „Lietuva 2030“ kalbama, kad turime būti išsilavinusi tauta, bet realybė – kitokia. Dėstytojų, mokytojų darbas nėra vertinamas taip, kaip derėtų, jų atlyginimai maži, nekonkurencingi. Studento krepšelis irgi neproporcingai mažas. Mums sunku konkuruoti su užsienio šalimis, kurios daugiau investuoja į studijas. Mūsų valstybei reikėtų išsikelti tikslą, kad pagal viešąsias investicijas į aukštąją mokslą pasiektume bent Europos šalių vidurkį.

VEIDAS: Kaip Lietuvos universitetai atrodo kitų šalių kontekste?
G.V.: Tai priklauso nuo lyginimo pagrindo. Kai kuriais rodikliais esame palyginami ir galime lygiuotis su stipriausiais užsienio aukštojo mokslo lyderiais. Pavyzdžiui, Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus uždirba du kartus daugiau nei jo neturintis. Mūsų valstybės investicijos į aukštąjį mokslą yra mažos, tačiau jo socialinė grąža, suteikiamas saugumas darbo rinkoje – labai dideli. Šiais požiūriais mes pozityviai skiriamės nuo daugelio kitų. Džiugu tai, kad auga atvykstančiųjų mokytis į Lietuvą ir išvykstančiųjų į užsienį skaičiai. Šiuo požiūriu užimame aukštas pozicijas. Pavyzdžiui, MRU studijuoti priima daugiau studentų iš užsienio, nei išsiunčia mokytis svetur.

VEIDAS: Kaip globalizacijos akivaizdoje užtikrinti, kad studentai gautų realių žinių ir netaptų tik diplomų turėtojais, kaip išsaugoti tikrąjį studijų veidą?
G.V.: Šiandien yra gerokai daugiau galimybių nei prieš keliolika metų savarankiškai mokytis, gauti žinių, daug informacijos galima rasti internete. Tad universitetai turi būti lankstūs, šiuolaikiški ir prisitaikyti. Svarbu studentams užtikrinti tinkamą priėjimą prie žinių, panaudojant socialinius tinklus, ryšius, elektronines priemones. Atsiranda vis daugiau galimybių bendrauti su esančiaisiais svetur. Universitetai turi padėti studentams užmegzti ryšius, pasiūlyti modernių ir patogių studijų formų. Jau atgyveno tradicinės paskaitos, kai dėstytojas, atsistojęs prieš auditoriją, perpasakoja informacijos šaltinių santrauką. Dabar svarbiau išmokyti interpretuoti, ieškoti, pritaikyti.

Keičiasi ir mokymosi vietos. Pavyzdžiui, MRU bibliotekoje vis daugėja specialių vietų, kur studentai gali mokytis grupėmis ir individualiai, rengtis seminarų pasisakymams, atlikti projektines užduotis. Vis didėja poreikis erdvių, kuriose vyksta komandiniai užsiėmimai, galima konsultuotis su dėstytojais. Universiteto erdvė turi būti paslanki, visuomet prieinama, pritaikyta ir nuolat studijuojantiems, ir studijas su darbu derinantiems studentams.

VEIDAS: Kokios formuojasi naujos profesijos, studijų programos?
G.V.: Yra profesijų ir studijų programų, kurios ganėtinai stabilios, pavyzdžiui, teisė, psichologija, viešasis saugumas, ekonomika, finansų apskaita. Greta daug ir tokių, kurios sparčiai modernėja. Tarkime, verslo vadyba, susidurianti su vis daugiau virtualių verslo formų, kai tobulėja ir jų valdymo būdai, kinta teisinė aplinka, tad reikia ir naujausių žinių apie tai. Todėl atsiranda poreikis tokių programų, kaip elektroninė rinkodara, kibernetinis saugumas, intelektinės nuosavybės apsauga. Turime greitai prisitaikyti prie naujausių tendencijų, siūlyti modernių ir naudingų studijų programų. Tad kuriame socialines inovacijas, siejame technologijas ir jų taikymo visuomenėje sritis, kad padėtume studentui gauti naujausių žinių, kaip valdyti tas naujoves. Mūsų vizija – užtikrinti platų išsilavinimą, ugdyti socialinius gebėjimus.

VEIDAS: Galbūt universitetai turėtų siūlyti daugiau galimybių studentams atlikti praktiką?
G.V.: Taip, aukštasis išsilavinimas turi būti praktiškas. Tiems, kurie renkasi mokslinę karjerą, turi būti galimybė atlikti mokslinę praktiką, o tiems, kurie eina į verslą ar į viešąjį sektorių, turi būti sudarytos sąlygos susipažinti su praktinės veiklos galimybėmis šiose srityse. Todėl daug dirbame su socialiniais partneriais ir stengiamės sukurti praktikos vietas įmonėse, viešosiose įstaigose. Kartais jose  praktikantams mokami ir atlyginimai, o po praktikos jie lieka ten dirbti. Tai geras būdas motyvuoti studentus. Deja, ne visos mūsų šalies įmonės jau yra pajėgios arba pribrendusios priimti praktikantus.

VEIDAS: Kaip prisitaikyti prie kitų iššūkių, kurie laukia aukštojo mokslo?
G.V.: Abiem pusėms, ir studentams, ir universitetų darbuotojams, svarbu suvokti, kad studentas – ne pasyvus statistinis vienetas ir ne galutinio produkto į parduotuvę užsukęs klientas. Jis yra lygiateisis universiteto bendruomenės narys – su dėstytojais, mokslininkais, kuriuos sieja bendri tikslai, vertybės ir abipusis įsipareigojimas. Universitetas turi padėti studentui atrasti savo galimybes, susikurti būsimos karjeros viziją ir pasiūlyti geriausias priemones tai vizijai įgyvendinti. Jam reikia padėti suprasti, kokių galimybių jis turi kaip savo srities profesionalas.

Giedriaus Viliūno dosjė
Gimė 1963 m. Marijampolėje.
Šiuo metu – MRU studijų prorektorius, docentas, mokslo ir studijų politikos, lyginamosios literatūros dėstytojas.

1986 m. baigė filologijos studijas Vilniaus universitete. 1989 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota kaip humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją.
2011–2013 m. – nacionalinės Bolonijos ekspertų grupės narys, vienas mokslo ir studijų ilgalaikės plėtros vizijos „Mokslioji Lietuva“ (2012) rengimo koordinatorių, dalyvavo daugelyje kitų nacionalinių aukštojo mokslo plėtros projektų.

2009–2010 m. – Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos skyriaus vedėjas, departamento direktorius.

2002–2007 m. dirbo Švietimo ir mokslo ministro patarėju, 2007–2009 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi.

2001–2006 m. – Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys.
1997–2001 m. – Pasaulio lituanistų bendrijos vicepirmininkas.
1989–2007 m. dėstė, dirbo mokslinį darbą Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
Vienas ir su bendraautoriais yra išleidęs apie dešimt mokslo knygų, vadovėlių, parašęs kelias dešimtis straipsnių.

Lietuvos universitetai konkuruoja ne tik tarpusavyje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie tai, kaip mažos šalies aukštojo mokslo sektoriui ne tik atsilaikyti, bet ir sustiprėti, kalbamės su Mykolo Romerio universiteto rektoriumi prof. dr. Alvydu Pumpučiu.

VEIDAS: Kaip vertinate universitetų jungimąsi? Ką tai duotų šalies aukštajam mokslui?
A.P.: Universitetų jungimasis nėra savitikslis. Jis reikalingas tik tada, kai stiprina universitetus, antraip tebus trukdis. Mes įkūrėme tarptautinį septynių pasaulio universitetų konsorciumą, tad tarsi darome tą patį, tik peršokame tai, kas dabar daroma Lietuvoje. Vis tiek galiausiai Lietuvos universitetai turės atsidurti tarptautiniuose aukštojo mokslo dariniuose, antraip mūsų aukštojo mokslo sektorius bus pažeidžiamas ir nestabilus.
Šiuo metu pasaulyje kuriasi labai stiprūs intelekto megatinklai, kurie tokį kaip Lietuvos aukštojo mokslo sektorių lengvai užvaldytų. Taigi sukūrėme stiprių universitetų konsorciumą su Pietų Korėjos Dongseo, Japonijos Josai, Kinijos Huazhongo, Anglijos Midlsekso, Italijos Bolonijos bei Kroatijos Zagrebo universitetais, drauge turinčiais kone 100 tūkst. studentų. Galiausiai ruošiamės įsijungti į Eurazijos megatinklą, kuris vienija apie 4,5 mln. studentų.
Tokia sąjunga – vienas mūsų saugumo garantų. Taip randame stiprių partnerių, suinteresuotų mūsų sėkme. Daugiausia bendradarbiausime įprastinėje universitetų veikloje (mokslo, socialinių bei kompiuterinių technologijų srityje), teiksime dvigubus, trigubus, o gal net konsorciumo diplomus. Žmogus, per tą patį studijavimo laiką gavęs ne vieno, o kelių universitetų diplomą, darbo rinkoje bus daug saugesnis.
Pasaulyje stebime politinius neramumus, bet intelekto sferoje irgi vyksta tas pats, tik rafinuočiau. Siekis užvaldyti intelektą – labai stiprus. Ypač aktyvi Azija, kurioje koncentruojasi mokslo pažanga. Ji modeliuoja, kad 2030-aisiais gamins 57 proc. pasaulio BVP, kai dabar gamina 26 proc. Tai būtų ekonominis dominavimas pasaulyje. Na, o viso to priešakyje eina intelektas.
VEIDAS: Ar partnerystė su užsienio universitetais yra būtina sąlyga tokios mažos šalies kaip Lietuva aukštosioms mokykloms, kad būtų konkurencingos pasaulyje ar net išliktų?
A.P.: Tai tiesiog neišvengiama. Konkurencija aštrėja, tačiau konkuruoti konfrontuojant nėra tinkamas kelias – reikia konkuruoti bendradarbiaujant. Lietuvos aukštojo mokslo sektoriui norint išlikti būtina integruotis į tarptautines struktūras.
VEIDAS: Koks yra keleto universitetų jungtinių programų potencialas Lietuvoje?
A.P.: Kurdami jungtines programas su kitais universitetais siejame jų gebėjimus su mūsų. Taip daug iš jų išmokstame. Jungtinė programa naudinga ne tik studijuojančiam studentui, bet ir universiteto dėstytojams bei pačiam universitetui stiprinant studijų kokybę. Universitetų žiede susidaro konkurencinė aplinka, tad dalyvaudamas tokioje programoje dėstytojas pats labai greitai tobulėja. Supranta, kad “bet kaip” neišeis, nes iškrisi iš rinkos ir tapsi nereikalingas. Sukuriama neprievartinė komandinė tobulėjimo sistema.
Kito kelio nėra – universitetas privalo atitikti partnerių studijų kokybės standartus, antraip niekas nebenorės su juo bendradarbiauti. Niekam nereikalingas silpnas partneris, nes tai kompromituotų kitų konsorciumo universitetų vardą. Džiugu, kad šiandien mus vertina.
VEIDAS: Mykolo Romerio universitetas pasižymi tarpdiscipliniškumu. Kaip vertintumėte kritiką, kad mokantis daug ko galiausiai gerai neišmokstama nieko?
A.P.: Žmogus turi kaupti žinias ne dėl žinių, o dėl karjeros. Žinios vis labiau tampa ne tik aukštosios mokyklos privilegija ir jų galima įgyti kitais būdais, tad universitetams svarbiausia išmokyti žmogų sieti įvairias žinių sistemas, ugdyti gebėjimus – suteikti tai, kas labiausiai padėtų siekti karjeros. Tarkim, versle reikia žinių visumos – nuo ekonomikos iki psichologijos. Siauros žinios daugeliu atvejų jau yra praeitis. Judame tarpdiscipliniškumo link, nes grynųjų žinių reikia vis mažiau. Išmanantis tik vieną sritį žmogus negalės prisitaikyti prie greitai besikeičiančios aplinkos. Tarpdisciplininės profesijos neišvengiamai yra ateities profesijos.
VEIDAS: O kaip vertintumėte nuotolinių studijų ateitį Lietuvoje?
A.P.: Pavyzdžiui, dabar, kai kuriame tarptautinį konsorciumą, be nuotolinių studijų mūsų siekiai patirtų krachą. Jungtinėse programose tokiu būdu bus mokoma 40–50 proc. medžiagos. Manau, jei universitetai bus silpni nuotolinių studijų srityje, tai taps viena jų išstūmimo iš rinkos sąlygų. Kam iš Vilniaus važiuoti studijuoti į Klaipėdą, jei mažiau keblumų nuotoliniu būdu tai daryti kokiame nors Londono atvirajame universitete?

Prieš kelerius metus svarbiausiu savo strategijos elementu pasirinkęs tarptautiškumą, Mykolo Romerio universitetas ir toliau jį sėkmingai plėtoja.

Tą patvirtina tiek 2010 m. Mykolo Romerio universiteto (MRU) Vilniuje surengtas Pasaulio universitetų asociacijos (PUA) kongresas, kuriame dalyvavo apie 400 atstovų iš visų žemynų ir pasaulio regionų, tiek 2011 m. šios asociacijos atlikta tarptautiškumo lygmens savianalizės programa ISAS.
MRU tokią programą įgyvendino vienas pirmųjų Europoje ir buvo teigiamai įvertintas PUA ekspertų. Be to, MRU pirmasis Lietuvoje tapo ES remiamo studijų bendradarbiavimo projekto ERASMUS MUNDUS koordinatoriumi. „Tai Europoje prestižinė programa, todėl šis įvertinimas svarbus tiek universitetui, tiek visos Lietuvos aukštojo mokslo sistemai, nes iki šiol mūsų universitetai tokiose programose dalyvaudavo tik kaip partneriai“, – džiaugiasi MRU studijų prorektrorius doc. dr. Giedrius Viliūnas.
Pasak jo, tokie įvertinimai – ženklas esamiems ir būsimiems studentams, taip pat akademiniams partneriams, kad universitetas siekia aukštų kokybės standartų ir jau yra pasiekęs solidų lygį. „Mūsų universitetas visada stengėsi sukurti kuo dinamiškesnius partnerystės tinklus. Tarptautiniai ryšiai ypač suintensyvėjo po PUA kongreso. Artimiausiu laiku su Londono Midlsekso universitetu pradedame kurti bendrą fakultetą. Neabejoju, kad toks fakultetas labai sustiprins tarptautiškumo prieinamumą mūsų universitete, sudarys galimybes mums mokytis iš partnerių, o jungtinis diplomas bus paklausus tarptautinėje darbo rinkoje ir padidins MRU patrauklumą“, – pabrėžia prorektorius.
Jo nuomone, pastaraisiais metais universitetui pavyksta sėkmingai plėtoti tarptautinių studijų ryšius. Prieš porą metų MRU įteikė pirmuosius jungtinių studijų diplomus kartu su Suomijos ir Austrijos partneriais. Dabar tokių studijų programų jau yra kelios, pvz., su Prancūzijos Bordo, taip pat Pietų Korėjos universitetu.
G.Viliūnas įsitikinęs, kad jungtinis laipsnis suteikia daug pranašumų: „Studentai gali susipažinti su kelių aukštojo mokslo sistemų teikiamais rezultatais, įvairiais dėstytojais, studijuoti ir bendrauti ne tik lietuvių kalba. Akiratis ir pasirinkimas tampa daug platesni, žmogus daug geriau pasirengęs karjerai. Ir darbdaviams – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – tokie jungtiniai laipsniai daug patrauklesni.“

Tarptautiškumas – visose studijų programose
Ne tik jungtinio laipsnio, bet apskritai visos MRU studijų programos turi vienokį ar kitokį tarptautiškumo elementą: studijų mainai prieinami visiems studentams, dėstytojai išvažiuoja pasitobulinti į užsienį, į Lietuvą kviečiami profesoriai iš kitų šalių. Be jungtinių, labiausiai tarptautiškomis galima vadinti tarptautinės teisės, tarptautinės prekybos, taip pat su technologijomis susijusias programas. „Socialinės informatikos fakultetas labai perspektyviai bendradarbiauja su Pietų Korėjos universitetais, o ši šalis, kaip žinome, yra tarp lyderių technologijų srityje. Stengiamės, kad visose srityse būtų bent viena programa anglų kalba, kuri būtų atvira tarptautiniams studentams ir natūraliai palengvintų dėstytojų mainus“, – vardija prorektorius.
Kodėl tarptautiškumui suteikiama tiek daug reikšmės? „Darbo rinka yra tarptautinė, pasaulis tampa vis globalesnis, taigi ir šiuolaikinė aukštoji mokykla privalo būti tarptautiška, aukštasis mokslas – atviras pasauliui ir studentų norui įgyti tarptautinės patirties. Todėl būtina kelti dėstytojų kvalifikaciją, dalyvauti mokslo konferencijose ir projektuose, su tarptautiniais partneriais sutarti dėl dėstymo ir mokslinio darbo metodų. Bendradarbiaujant galima dalytis patirtimi ir tobulėti“, – paaiškina G.Viliūnas ir priduria, kad tarptautiškumas suteikia ne tik naudos, bet ir paprasčiausiai daug džiaugsmo bei motyvacijos, nes ir patiems dėstytojams labai smagu išvažiuoti, bendradarbiauti su įvairių pasaulio šalių kolegomis, atitrūkti nuo kasdienės rutinos.
Todėl tarptautiškumas nėra prievolė, o tiesiog gyvenimo būdas. Kita vertus, kitų šalių studentų atvykimas čia tampa iššūkiu mūsų dėstytojams ir vietos studentams, kurie priversti susikalbėti užsienio kalba, susipažinti su kita kultūra. Dėstytojai turi pergalvoti savo dėstymo sistemą, išsamiau išaiškinti dėstomą dalyką.

Nuo kaimyninių iki tolimųjų šalių
MRU su užsienio partneriais bendradarbiauja trimis kryptimis. Tradiciškai, naudojantis ES parama, plėtojami ryšiai su ES šalimis – tiek senosiomis (Prancūzija, Jungtine Karalyste, Austrija, Suomija), tiek naujesnėmis (Latvija, Lenkija, Slovakija). Kita kryptis – šalys, kurios mums artimos istoriškai, turinčios panašios patirties (Moldova, Ukraina, Baltarusija, Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija). Trečia kryptis – tolimosios šalys. MRU pastebi trečiojo pasaulio šalių, pvz., Nigerijos, susidomėjimą.
„Į tarptautiškumą žvelgdami strategiškai, žinome, kad dabar labiausiai kylantys pasaulio regionai yra būtent Tolimuosiuose Rytuose. Jokios abejonės, kad mūsų šalies studentams būtinai reikalingos kompetencijos ir patirtys, susijusios su Kinija, Indija, Malaizija, Indonezija ir kitomis šalimis. Lygiai taip pat ir Afrika. Nepraeis nė dešimtmetis, ir Afrika taps vienu iš pasaulio ekonomikos variklių. Todėl svarbu, kad mūsų studentai ten vyktų, o jų studentai atvyktų čia ir būtų kaip tarpininkai, kurie ateityje bus tikrai naudingi mūsų visuomenei, valstybei ir, be abejo, ūkiui“, – neabejoja G.Viliūnas.
Jis įsitikinęs, kad jei universitetas galvoja apie ateitį, yra gyvybingas, jo vizija turi būti ilgalaikė: „Vien studijos trunka kelerius metus, ir tos sąlygos, kada žmogus pradėjo studijas, gali būti pasikeitusios jas baigiant. Universitetas turi jausti atsakomybę studentams, jų tėvams ir visai visuomenei. Todėl kiek pajėgiame, stengiamės stebėti visas tendencijas.“
MRU strategija glaudžiai susijusi su Lietuvos mokslo ir studijų ateities vizija „Mokslioji Lietuva 2030“, kurioje kalbama apie universitetus, kurie tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu yra labai artimai suaugę su kitomis aukštojo mokslo institucijomis, kuriose taikomos labai mišrios mokymosi technologijos.
„Ten yra net tokia formuluotė, kad universitetai po dešimties metų turėtų būti pagrindiniai globalizacijos vartai. Juk universitetai pirmieji globalizuojasi, pirmieji atsiveria tarptautinei erdvei, yra imliausi naujausioms visuomenės tendencijoms ir padeda pačiai visuomenei prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Ir šios tendencijos tik intensyvės. Taigi mūsų universitetų uždavinys – prisidėti prie šios tendencijos, ir MRU tai stengiasi padaryti per socialines inovacijas bei socialines technologijas. Mūsų tikslas – būti tokia institucija, kuri ne seka paskui kaitos tendencijas, bet nuspėja jas, padeda visuomenei su jomis susitvarkyti ir kai kuriais atvejais net inicijuoja kaitą ten, kur visuomenei reikia keistis. O šiuo atveju Lietuvos visuomenė globaliame pasaulyje dar yra gerokai per uždara. Nors mes jaučiamės labai integruoti, mūsų tarpkultūrinio bendravimo ir bendradarbiavimo mastai  tikrai maži. Nors mūsų ekonomika tarptautiška, bet dar nerieda globalios ekonomikos greitkeliu“, – pabrėžia prorektorius.

MRU studentas iš Slovakijos svajoja dirbti ES pareigūnu
Nuo 2011 m. MRU siūloma nauja magistrantūros studijų programa anglų kalba – Europos Sąjungos teisė ir valdymas. Programos absolventams bus suteikiamas MRU teisės magistro laipsnis ir Bordo IV Monteskjė universiteto (Prancūzija) European Union Law and Governance magistro laipsnis. Šios programos pirmakursis, lietuviškai jau šnekantis slovakas Jurajus Kunakas pasakojo studijas MRU pasirinkęs dėl labai paprastos priežasties – pagal specialybę: „Mano šalyje tokios studijų programos nėra. Pasidomėjau ja, įsitikinau studijų kokybe ir tada parašiau prašymą priimti mane į tą programą. Dabar čia studijuoju ir esu labai patenkintas. Savo profesinę ateitį sieju su ES struktūromis: mano svajonė – dirbti Europos Komisijoje. Todėl ir pasirinkau būtent šias studijas, nes ateityje noriu jas pritaikyti savo darbe.“
J.Kunakas pritaria, kad universitetui tarptautiškumas tiesiog būtinas: svarbu pabendrauti su žmonėmis iš užsienio, pasisemti patirties iš kitų šalių: „Aš nenorėjau būti vien namie – studijuoti ir bendrauti tik su slovakais, man tai būtų labai keista. O ir universitetui labai svarbu, kad jame būtų ir dėstytojų, ir studentų iš užsienio. Visada siūlau savo draugams atvažiuoti aplankyti Lietuvos ir netgi mokytis. Tikrai rekomenduoju jiems studijuoti MRU. Du mano draugai iš Čekijos taip ir padarė. Man atrodo, kad turėti dvigubą diplomą labai naudinga, ypač darbinantis įvairiose šalyse.“

Mykolo Romerio universitete (MRU) pradėtos penkios naujos pažangios mokslo programos, kuriomis bus siekiama atliepti šiuolaikinės visuomenės iššūkius ir ieškoti efektyvių jų sprendimo būdų.

2010 m. Lietuvoje biomedicinos mokslams buvo skirta 29,17 proc., technologiniams – 23,7 proc., fiziniams – 17,25 proc., socialiniams – 16,66 proc., o humanitariniams – vos 13,22 proc. bendro moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai skirto finansavimo. Taigi turbūt nenuostabu, kad mokslo inovacijos tradiciškai siejamos su technologiniais, fizinių ir biomedicinos mokslų išradimais.
MRU mokslo prorektorė prof. dr. Inga Žalėnienė tai aiškina po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įsigalėjusiu poreikiu atstatyti sugriautas šalis, plėsti pramonę, didinti vienų valstybių technologinį pranašumą kitų atžvilgiu: „Tais laikais į žmogų buvo žiūrima daugiausia kaip į technokratinės mašinos sudedamąją dalį, atliekančią tam tikras funkcijas. Nuvertinta žmogaus asmenybė, vertybės, jo santykiai su kitais žmonėmis. Vis dėlto šis mechaninis požiūris neatitinka šiuolaikinių visuomenės ir valstybės poreikių. Juk didžiausia vertybė ir visuomenės bei valstybės pažangos varomoji jėga yra ne technologinis įrenginys (kad ir pats tobuliausias), o kiekvienas žmogus, jo gebėjimas susikurti gerovę ir bendrauti bei bendradarbiauti su kitais.“
Todėl šių laikų visuomenėje vis didesnę svarbą įgauna socialiniai ir humanitariniai mokslai, nagrinėjantys žmogų ir jo santykius su kitais. Tai liudija ir Europos mokslo bendruomenėje vykstantys procesai, kai vis daugiau dėmesio ir lėšų skiriama socialiniams bei humanitariniams mokslams. UNESCO į socialinius ir humanitarinius mokslus žvelgia kaip į „jungiamąją švietimo, mokslo ir kultūros grandį, teorijos ir praktikos sintezę, tarpdisciplininius tyrimus ir studijas skatinantį sektorių“.
Pasak prorektorės, kiekvienam žmogui ir valstybei itin svarbi institucija yra universitetas, nes čia generuojamos, brandinamos ir skleidžiamos naujos žinios, ugdomos laisvai, drąsiai, kritiškai ir kūrybingai mąstančios asmenybės, skatinamas bendravimas ir partnerystė. Į tai reaguojant ir MRU atlikus išsamią Lietuvos ir pasaulio žinių ekonomikos poreikių analizę, įvertinus socialinių ir humanitarinių mokslų laimėjimus bei perspektyvas, visuomenės ir studijų poreikius bei galimybes, įvairių pasaulio universitetų patirtį, buvo nutarta pereiti nuo individualių mokslinių tyrimų prie tarpdisciplininių mokslininkų grupių ar tyrėjų tinklų vykdomų tyrimų. Visi moksliniai tyrimai universitete vykdomi pagal 2010–2014 m. prioritetinę mokslinių tyrimų kryptį „Socialinės inovacijos globaliai plėtrai“ ir penkias tarpdisciplinines ilgalaikes mokslo programas.

Teisingumas, saugumas ir žmogaus teisės
Vadovas – prof. dr. Egidijus Kurapka:
„Kiekvienoje valstybėje neišvengiamai kyla socialinių konfliktų, ginčų ir nesutarimų, todėl reikia sukurti mechanizmus, užtikrinančius atskirų socialinių grupių sugyvenimą ir bendradarbiavimą. Turi būti tiriama, kiek efektyviai galiojantys įstatymai veikia šiuos procesus, kokie būtini jų pakeitimai ar papildymai siekiant socialinio sugyvenimo. Mokslininkų suformuluotos rekomendacijos padės spręsti dabartines valstybės ir teisės problemas, bus kaip atsakas į dabartinius ir ateityje kilsiančius iššūkius.
ES plėtra sukūrė platesnę stabilumo ir gerovės erdvę, kurioje užtikrinta demokratija ir teisės viršenybė, gerbiamos žmogaus teisės. Lietuva, kaip ir kiekviena šalis narė, turi sugebėti valdyti teisinę ir ekonominę riziką, susijusią su ekonominiais bei teisiniais veiksniais ir pokyčiais, vykstančiais šalių rinkose, socialinėje aplinkoje. Programos dalyviai vykdo mokslinius tyrimus teisės, filosofijos, sociologijos, vadybos, ekonomikos, psichologijos ir kitų mokslų požiūriu šiose tematinėse srityse: teisingumą lemiantys veiksniai; žmogaus teisių apsauga ir darni visuomenė; asmens, organizacijos, valstybės ir tarptautinis saugumas.“

Socialinės technologijos
Vadovė – doc. dr. Aelita Skaržauskienė:
„Per pastaruosius 10–15 metų susiformavo nauja pasaulėžiūra, supratimas, kad pasaulis yra viena sudėtinga globali tinklinio tipo sistema. Kiekvienas tampame tos sistemos dalimi. Kad tokia sistema galėtų funkcionuoti, jai reikia naujo požiūrio, naujų valdymo metodų, problemų sprendimo būdų. Modernios technologijos sudaro galimybę konstruoti ir tobulinti įvairias visuomenės gyvenimo formas bei socialinės veiklos modelius.
Mokslininkai teigia, kad pasaulinio tinklo struktūrą, jos pokyčius lemia internetu besinaudojantys žmonės – jų norai, požiūriai, pomėgiai bei principai. Internetas yra ta terpė, kurioje žmonės keičiasi savo mintimis ir idėjomis. Jau dabar visuomenėje stebimas spartus socialinių tinklų kūrimosi procesas (pvz., „Facebook“, „Twitter“, „Linkedin“). Socialinės technologijos sukuria naujus sąryšius tarp žemynų, kultūrų ir tradicijų.
Iki šiol IT buvo priskiriamas prie tiksliųjų ar inžinerinių mokslų, o šiais laikais atsiranda naujų IT taikymo galimybių bet kurioje gyvenimo srityje. Mes tikimės, kad MRU mokslo programa prisidės prie naujos tarpdisciplininės socialinių technologijų mokslo krypties formavimosi ir plėtros.“

Darni šalies socialinė ekonominė plėtra globalizacijos sąlygomis
Vadovė – doc. dr. Eglė Kazlauskienė:
„Ekonomikos globalizacija per labai trumpą laiką pakeitė pasaulio ekonomikos sistemą, suteikdama naujų išbandymų bei galimybių. Šalies viduje įvyko didelių pokyčių, pagilinusių ekonomines ir socialines problemas. Lietuvoje liko neišplėtoti socialiniai, ekonominiai tyrimai, analizuojantys negatyvių ekonominių reiškinių priežastis bei ilgalaikes pasekmes. Tad šios programos paskirtis – plėtoti mokslinius tyrimus, siekiant šalies socialinės, ekonominės ir ekosistemų tvermės, sprendžiant visuomenės raidos problemas globalizacijos sąlygomis, prisidedant prie šalies pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo.
Mokslinės programos tyrimai vykdomi penkiais tvarios socialinės ekonominės plėtros lygmenimis: globaliu, regioniniu, nacionaliniu, municipaliniu ir įmonės. Nagrinėjama tvarios ekonominės plėtros trukdžiai ir paskatos, finansų sistemos transformacijos globalizacijos sąlygomis, valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų racionalizavimo ir optimizavimo, inovacijų ekonomikos plėtros skatinimo galimybės, ekosistemų modeliavimas bei vertinimas, viešojo administravimo sistemų kaita ir kitos aktualios temos.“

Gyvenimo kokybės gerinimas ir užimtumo galimybių didinimas
Vadovė – prof. dr. Ona Gražina Rakauskienė:
„Pastaruoju metu Europoje sustiprėjo nusivylimas universaliais monetariniais metodais, grįstais pinigų ir fiskalinės politikos prioritetais. ES šalyse lyderėse ekonomikos reformos labiau orientuotos į tikslus, kurių nori pasiekti visa visuomenė: tai visiškas užimtumas ir aukšta gyvenimo kokybė. Vertinant socialinę ekonominę šalies būklę, vietoj į pelną ir finansus orientuotos statistikos būtina taikyti gyventojų gerovę atskleidžiančius rodiklius: darbo ir užimtumo, materialinio gyvenimo lygio, sveikatos, išsilavinimo, galimybės daryti įtaką valdžios sprendimams, socialinių ryšių ir dalyvavimo bendruomenėje, gyvenamosios aplinkos ir ekologijos, fizinio ir ekonominio saugumo.
Visapusiška ir išsami šios srities mokslinė analizė, sukurti inovaciniai analizės ir prognozavimo metodai leis nustatyti kliūtis bei priežastis, pasiūlyti efektyvius jų šalinimo būdus ir ateityje – strateginėje perspektyvoje veiksmingam gyvenimo kokybės gerinimui ir užimtumo skatinimui bei emigracijos mažinimui. Todėl įgyvendinant programą tikslinga atsakyti į klausimus, kaip pasikeitė Lietuvos gyventojų gyvenimo gerovė ir kokybė rinkos gyvavimo laikotarpiu, kokių esama laimėjimų ir kokios pagrindinės problemos kyla šioje srityje, kokios galimos jų sprendimo kryptys ir ateities perspektyvos.“

Vertybių tęstinumas ir kaita globalioje visuomenėje
Vadovas – doc. dr. Povilas Aleksandravičius:
„Moksliškai tirti vertybes, jų pagrįstumą, formuojamas sistemas ir būklę yra būtinybė norint, kad visuomenė darniai funkcionuotų. Juk vertybės dalyvauja visuomenės ir kiekvienos jos srities – švietimo, politikos, kultūros, teisės, ekonomikos ir t.t. organizavimosi procese kaip fundamentali varomoji jėga. Vertybės yra ne abstrakčios moralinio pobūdžio sąvokos, bet žmonių sąmonės būsenos, dėl kurių žmogus imasi kažką kurti, siekti, organizuoti.
Pirmoji programos dalis skirta fundamentaliam vertybių bei jų sistemų apmąstymui – jų pagrįstumo, įsišaknijimo žmogiškojoje būtyje ir įvairiose jos raiškose supratimui. Antroje dalyje bus siekiama išsiaiškinti įvairių visuomeninio gyvenimo sričių vertybinį pagrindą, siūlyti šio pagrįstumo sustiprinimo bei geresnio jo suvokimo modelius politikos, teisės, biomedicinos ir biotechnologijų, ekonomikos, viešojo sektoriaus, švietimo, elektroninės aplinkos ir kitose srityse. Trečia dalis skirta ES. Lietuvai į ją įstojus, būtina apmąstyti europinį tapatumą, jį grindžiantį vertybinį vyksmą, jo raiškas įvairiuose europinės visuomenės procesuose istoriniu bei sisteminiu aspektu.
Tikimės, kad pagal šią rogramą vykdomi moksliniai tyrimai pasitarnaus bendrai mūsų valstybės, tebeieškančios savo tapatumo ir strategijos, gerovei.“