Investicijos įmonėms – tarsi gyvybės šaltinis, padedantis kurti ir plėtoti veiklą nuo idėjos iki pelningo verslo. Ilgą laiką finansavimo trūkumą jautusios labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės jau ketveri metai gali džiaugtis net penkiais JEREMIE fondo kontroliuojamais rizikos kapitalo fondais. Dabar investicijų sulaukti gali įvairios stadijos verslai.
JEREMIE fondas – reali pagalba įmonėms

Siekiant padėti vidutinėms, mažoms ir labai mažoms įmonėms rasti investuotojų, 2008 m. buvo pasirašyta finansavimo sutartis dėl JEREMIE fondo įsteigimo. Iki tol gauti reikalingą finansavimą įmonėms buvo labai sunki užduotis – šalyje veikiančios užsienio investicinės bendrovės noriau rėmė didelius, patirtimi ir užtikrinta sėkme išsiskiriančius verslus.

Pradėjus veikti JEREMIE fondui, Lietuvoje susikūrė visa rizikos kapitalo ekosistema: fondai, investuodami Europos Sąjungos, valstybės bei privačių investuotojų lėšas, prisideda prie pačių perspektyviausių ir inovatyviausių įvairios stadijos verslų gimimo ir plėtros, todėl įmonėms tapo gerokai lengviau sulaukti investicijų.

Kadangi JEREMIE fondas, kaip skėtinis fondas, kontroliuoja net penkių specifinių rizikos kapitalo fondų („Verslo angelų fondas I“, „BaltCap“, „LitCapital “, „Practica Seed Capital“, „Practica Venture Capital“) veiklą, finansavimą įmonės gali gauti net iš penkių šaltinių.

Investicijos iš penkių fondų

Kiekvienas iš penkių su JEREMIE įkurtų rizikos kapitalo fondų turi šiek tiek skirtingą veiklos kryptį. Taip garantuojama, kad reikiamas investicijas gaus skirtingos stadijos perspektyvūs verslai – tiek besikuriantys, tiek jau veikiantys ir besiplečiantys.

Rizikos kapitalo fondai „BaltCap“, „LitCapital“ ir „Practica Venture Capital“ savo investicijas nukreipia į didesnes, jau ilgesnį laiką veikiančias įmones.

„BaltCap“ yra didžiausias visose Baltijos šalyse veikiantis privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytojas. Šiuo metu jis valdo penkis rizikos ir privataus kapitalo fondus, du iš jų iš dalies finansuojami pagal JEREMIE programą, panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas (20 mln. eurų fondas Lietuvoje ir 30 mln. eurų fondas Latvijoje).

„Lietuvoje investuojame į sparčiai augančias bendroves, padedame joms didinti turimą rinkos dalį ir mūsų, ir kitose Baltijos šalyse. Jei labai pasitikime vadovais, investuojame ir į ankstyvos stadijos verslus“, – pasakoja „BaltCap“ vadovaujantis partneris Simonas Gustainis.

Fondas jau investavo į tokių įmonių, kaip „Impuls“ bei „Coffee Inn“, plėtrą. „Impuls“ bendrovės pajamos intensyviai didėja trečius metus. O investicijos į „Coffee Inn“ padėjo įmonei atidaryti savo kavos skrudinimo cechą ir išplėsti kavinių tinklą Lietuvoje ir Latvijoje.

Į jau veikiančias ir tolesniam augimui kapitalo ieškančias įmones investuoja „LitCapital“.
Kaip vieną iš „LitCapital“ investicijų pavyzdžių fondo investicinių projektų vadovas Julius Dukšta paminėjo UAB „Eldes“, kuriančią ir gaminančią itin pažangius nuotolinio valdymo įrenginius ir sprendimus M2M („machine to machine“) rinkai. Tačiau pasitaiko, kad fondas investuoja ir į verslo pradžią. Pažangumas ir įmonės kūrėjų technologinė kompetencija fondą paskatino investuoti į visiškai naują įmonę „Brolis Semiconductors“.

O štai į pačius jauniausius verslus investuoja fondas „Practica Seed Capital“. Šis fondas finansuoja perspektyvias idėjas, o jų autoriams padeda pradėti verslą: išsinuomoti biurą, administruoti įmonę, „parduoti“ sukurtą projektą ir taip pritraukti kitų investuotojų. Į „Practica Seed Capital“ paaugintas įmones gali investuoti ir „Practica Venture Capital“. Taigi įmonės gauna finansavimą tol, kol pačios gali atsistoti ant kojų ir sulaukti pelno.

Ypatingas JEREMIE fondas – „Verslo angelų fondas I“. Jis investuoja tik kartu su „verslo angelu“, kuriuo gali būti bendrovė arba privatus asmuo, norintis į jau porą metų veikiančias ir didelį augimo potencialą turinčias įmones investuoti dalį savo kapitalo bei žinių. Tai puikus būdas pritraukti ne tik pinigų, bet ir labai specifinę tam tikros srities patirtį.

Pirmosios investicijos iš rizikos kapitalo fondų buvo atliktos 2010 m. pavasarį, o iki šių metų liepos pabaigos Lietuvoje investuota į 70 skirtingų projektų. Bendra ES ir privačių investuotojų lėšų suma, investuota į šiuos projektus, sudaro 37,9 mln. eurų.

Šiuo metu Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema turi didelių trūkumų ir mokesčių mokėtojams ant pečių užkrauna didelę naštą.

3,9 mlrd. litų. Tiek visiems Lietuvos mokesčių mokėtojams kainavo Ūkio ir “Snoro” bankų nuskendimas, tiksliau, indėlių draudimo išmokos šių bankų indėlininkams. Taigi, viena vertus, galima pasidžiaugti, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia ir, nepaisant tokių nesėkmių ar tebetvyrančių įtampų rinkose, išlaikomas pasitikėjimas finansine sistema. Antra vertus, ši sistema turi ir juodąją pusę, tiksliau, didžiulę ydą: Lietuvos gyventojai neskatinami mąstyti, jie netgi raginami maksimaliai rizikuoti, nešti savo pinigus į bet kokį bankelį ar kredito uniją, nes žino, kad savo indėlius (jeigu jie mažesni nei 100 tūkst. eurų) atgaus bet kokiu atveju. Ir jiems nerūpi, kad valstybei ir mokesčių mokėtojams tai milžiniška našta. Po “Snoro” bankroto dauguma neatsakingų žmonių nepasimokė, neatrodo, kad pasimokys ir po liūdnos Ūkio banko baigties.

Nuteisti ar išteisinti?
Priminsime, kad indėlių draudimo sistema Lietuvoje veikia nuo 1997 m., pradėjus drausti bankuose laikomus gyventojų indėlius, o nuo 2002 m. draudžiami ir finansų įstaigų, įmonių įsipareigojimai investuotojams. Taigi bankrutavus bankams ar kredito unijoms, fizinių ir juridinių asmenų indėliai iki 100 tūkst. eurų (345,2 tūkst. Lt) yra apdrausti ir visiškai kompensuojami. Jei indėlininkas paskirstęs savo indėlius po skirtingus bankus ar unijas ir jeigu šie neviršija 100 tūkst. eurų, kiekvienas jų kompensuojamas atskirai. Pasak VĮ “Indėlių ir investicijų draudimas” direktorės Aurelijos Mažintienės, nuo 1997 m. Lietuvoje, įskaitant Ūkio banką, įvyko septyni kredito įstaigų draudžiamieji įvykiai, o draudimo įmonė per šį laiką pervedė draudimo išmokų daugiau nei 387 tūkst. indėlininkų. Bendra jų suma – 4,11 mlrd. Lt (be Ūkio banko indėlininkų).
„Iš tiesų indėlių draudimas – vienas veiksmingiausių būdų siekiant užtikrinti finansų rinkos stabilumą, visuomenės pasitikėjimą ja ir suteikiantis žmonėms saugumo jausmą dėl savo pinigų, laikomų banke ar kredito unijoje“, – tvirtina pašnekovė.
Nepaisant minėtų privalumų, akis bado trūkumai. Štai Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas mano, kad dabartinė indėlių draudimo sistema, vienodai apdraudžianti tiek bankuose, tiek kredito unijose padėtus indėlius, demotyvuoja žmones atsakingai įvertinti atitinkamų finansinių įstaigų riziką ir iškreipia konkurenciją.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės politikos skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tamulėnas sutinka, kad dabartinis draudimo sistemos modelis panaikina savireguliacijos mechanizmą ir sukuria moralinės rizikos problemą: žinodami, kad visa indėlių suma ir palūkanos garantuojami valstybės, indėlininkai turi ekonominių paskatų rinktis pačias didžiausias palūkanų normas siūlančius finansų rinkos dalyvius, kurie paprastai ir rizikingesni. “Taigi toks elgesys, kuris racionalus kiekvienam atskiram indėlininkui, sukuria nepageidaujamą poveikį visų Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu”, –  konstatuoja V.Tamulėnas.
Beje, svarbu ir tai, kad, kaip parodė Ūkio banko pavyzdys, didesnėmis palūkanomis susivilioja ne tik asmenys ar verslas, bet ir savivaldybės ar valstybės įmonės.
Kad „Lietuvoje galiojanti indėlių draudimo sistema nėra optimali viešojo sektoriaus atžvilgiu“, teigiama ir naujausioje Lietuvos banko parengtoje finansinio stabilumo apžvalgoje. Kai bankrutavo „Snoras“, trečias pagal sukauptus indėlius bankas šalyje, valstybei teko didelė našta per trumpą laiką kompensuoti visą tik 2008-aisiais, prasidėjus krizei, beveik penkiskart padidintą draudžiamąją sumą.
Atkreiptinas dėmesys, kad įmokų į Indėlių draudimo fondą (IDF) tarifas pakeltas nebuvo, nors įvykus draudžiamajam įvykiui valstybė susiduria su kur kas didesniu lėšų poreikiu. Bankrutavus “Snorui” ir Ūkio bankui, abu kartus IDF nebuvo sukaupta užtektinai lėšų. Kalbant dar tiksliau, iki reikiamos sumos buvo labai toli.
Šiuo metu bankai moka draudimo įmokas, per metus sudarančias 0,45 proc. visų draudžiamų indėlių, o kredito unijos – 0,2 proc. V.Tamulėno nuomone, šią tvarką reikėtų keisti. Nors, jo nuomone, veiksmingiausia būtų taikyti nuo kiekvienos kredito institucijos veiklos rizikingumo priklausančias draudimo įmokas, bet kol kas tarpinis žingsnis galėtų būti suvienodintas (iki 0,45 proc. pakeltas) kredito unijų ir bankų indėlių draudimo įmokų dydis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.