Shutterstock nuotr.

Rasa VAITKEVIČIENĖ

„Lietuva šiandien stokoja susipratusio elito ir aristokratijos, kurių mąstymas neapsiribotų kadencijomis“, – atrodo, kad šis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento Roberto Dargio pastebėjimas šiemet taps metų fraze: į kurią valstybės veiklos sritį bestum pirštu, visoms tiktų.

„Mąstymo kadencijomis“ pasekmės itin skaudžios sveikatos priežiūros srityje. Sparčiai didėja valstybės išlaidos sveikatos priežiūrai. Visuomenė sensta. Gilėja praraja tarp gyventojų poreikių sveikatos priežiūrai ir valstybės galimybių juos finansuoti.

Įteisins kyšininkavimą?

Patylomis būgštaujama, kad artėja sveikatos sistemos krizė: ar po keleto metų valstybė pajėgs užtikrinti nemokamą gydymą visiems savo piliečiams? Ragindami veikti, siūlydami konkrečius žingsnius, ekspertai, medikai mina sveikatos politikų ir valdininkų slenksčius. Tačiau dėl sveikatos politikos tęstinumo stokos esminių sprendimų Lietuvoje vis nėra.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Ką tik vietoj rimtų, esminių sprendimų sulaukėme dar vienos imitacijos – VTEK siūlymo oficialiai įteisinti pacientų pinigines dovanas medikams.

Tokį valdininkų užmojį net ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas pavadino absurdišku, profanuojančiu pačią problemą. „Siūloma įteisinti tai, su kuo valstybė nesusitvarko, – kyšius, net neišsiaiškinus, dėl ko žmonės tuos kyšius duoda“, – aštriai VTEK siūlymą įvertino Seimo narys.

Būtini skaidrūs ir legalūs sveikatos sistemos finansavimo pokyčiai. Tokie pasiūlymai yra parengti ir ne kartą išdėstyti sveikatos valdininkų, politikų, medikų, įstaigų vadovų oficialiuose susitikimuose, tačiau realių, pacientui juntamų sprendimų priimta nebuvo.

Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius pastebi, kad mūsų šalis tebėra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje iki šiol nesiryžtama nelegalius ir neoficialius mokėjimus paversti legaliomis ir oficialiomis priemokomis: įvesti papildomą savanorišką sveikatos draudimą ir sveikatos priežiūros sektorių padaryti skaidresnį, ekonomiškai tvaresnį, aukštesnės kokybės, saugesnį.

„Sveikatos priežiūros sektorių įvairūs korupcijos tyrimai jau antrą dešimtmetį įvardija kaip la­biau­siai korumpuotą, kuriame klesti nelegalūs ,atsilyginimai už paslaugas. Visa tai neabejotinai neigiamai veikia tiek valstybinius, tiek privačius paslaugų teikėjus“, – mano L.Paškevičius.

Atsiliekama šviesmečiais

Iš asociacijos prezidento pateiktų duomenų aiškėja, kaip smarkiai šioje srityje atsiliekame nuo Eu­ropos. Lietuvoje privatus sektorius sveikatos priežiū­ros srityje tesudaro 7–8 proc., kai Europos Są­jungos šalių vidurkis – apie 40–50 proc. ES valstybėse privatūs paslaugų teikėjai yra lygiaverčiai sveikatos sistemos dalyviai ir vidutiniškai sudaro apie 90 proc. pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 30 proc.); apie 50 proc. am­bu­latorinių konsultacijų rinkos (Lietuvoje – apie 8 proc.); apie 50 proc. dienos chirurgijos paslaugų rinkos (Lietuvoje – apie 15 proc.); apie 30 proc. stacionarinių paslaugų rinkos (Lietuvoje nesiekia 1 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2013 m. ES vienam šimtui stacionaro lovų teko 33,64, o Lietuvoje – vos 1,56 privačios stacionaro lovos. ES šalių statistika rodo, kad Lietuvoje privati stacionarinė pagalba yra viena silpniausiai išplėtotų ir pacientams sunkiausiai prieinamų tarp visų ES valstybių.

Daugumoje ES valstybių pacientams sudarytos sąlygos vienodais pagrindais rinktis valstybinių ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamas paslaugas bei gauti apmokėjimą už jas iš valstybinių sveikatos draudimo fondų. Lietuvoje stacionarinis sektorius vis dar yra valstybės monopolizuotas, privačių įstaigų neįsileidžiama.

Plėtros metmenys dūli stalčiuje

Esama padėtis netenkina ir pacientų atstovų. Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė jau prieš ketverius metus ragino, kad valstybė turėtų nedelsdama priimti strateginį sprendimą įvesti papildomą sveikatos draudimą: tai mažintų pacientų išlaidas ir nelegalius mokėjimus.

„Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Visos Europos valstybės siekia, kad sveikatos priežiūros paslaugos ir finansavimas joms būtų teikiama vienodomis sąlygomis, nesvarbu, įstaiga valstybinė ar privati.

Svarbu, kad tos paslaugos būtų kokybiškos, kvalifikuotos ir kad žmogus jas gautų laiku. O kai pas mus nėra vienodų sąlygų – praktiškai nėra ir konkurencijos. Privačios įstaigos turi puikią aparatūrą, kvalifikuotų gydytojų, tačiau su jomis nesudaromos stacionarinių paslaugų su­tartys. Valstybės institucijos nenori, kad žmogus tu­rėtų laisvę rinktis tą gydymo įstaigą, kuri jam labiau patinka“, – pastebi pacientų atstovė.

V.Augustinienė apgailestauja, kad šiandien, 2016-aisiais, nė per žingsnį nepasistūmėta įgyvendinant prieš penkerius metus Seimo patvirtintą do­kumentą – 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos siste­mos plėtros metmenis. O ten, be kita ko, siūlyta sudaryti lygias konkurencines ir veiklos sąlygas, vienodas galimybes valstybės ir privataus sektoriaus įstaigoms, skatinti privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtrą, netgi ketinta sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis sudariusioms privačioms medicinos įstaigoms leisti panaudos teise naudotis savivaldybių kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu.

Tačiau po praėjusių rinkimų naujos kadencijos Seimo sveikatos politikai rinkosi kardinaliai kitus prioritetus. Metmenys dulka stačiuose, o vienas pa­grindinių pacientų lūkesčių – lygios galimybės gauti paslaugas tiek valstybinėse, tiek privačiose sveikatos priežiūros įstaigose – nėra užtikrintas iki šiol.

Didžiausios bėdos – tai sveikatos politikos tęstinumo stoka (trys socialdemokratų sveikatos ministrai kiekvienas vykdė priešingą politiką, ankstesnio Seimo priimti dokumentai buvo ignoruojami); mažėjantis finansavimas: žadėta sveikatos apsaugai skirti 4,2 proc. bendrojo vidaus produkto (2012 m. buvo 4,1 proc.), tačiau šiemet skirta tik 3,9 proc.; privačias medicinos įstaigas diskriminuojanti sveikatos politika, sukurianti kliūtis investicijoms į sveikatos sistemą.

Tad ką reikėtų daryti toliau? Viena vertus, teorinių strategijų ir metmenų jau turime per akis. Kita vertus, privačios medicinos atstovai, seniai ra­gi­nan­tys imtis pribrendusių permainų, turi ką pasiūlyti.

Sprendimų yra – nėra valios

Štai kai kurie Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidento L.Paškevičiaus siūlymai: sudaryti ne teorines, o realias galimybes pacientams rinktis privačią ar valstybinę sveikatos priežiūros įstaigą ir gauti ligonių kasų apmokėjimą už paslaugas. Užtikrinti ekonomikos dėsnių ir konkurencijos veikimą sveikatos priežiūros sektoriuje, įdiegti skaidrią, ekonominiais skaičiavimais pagrįstą sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą.

Taip pat L.Paškevičius siūlo atsisakyti valstybės investicijų programų bei kitų neskaidriai vykdomų, konkurenciją iškreipiančių finansinių išteklių pa­skirstymo instrumentų, šias lėšas įtraukiant į Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą.

Papildomų investicijų į sveikatos paslaugų sekto­rių galima pritraukti nelegalius atsiskaitymus pa­verčiant legaliomis priemokomis už sveikatos priežiūros paslaugas, išskyrus būtinąją medicinos pa­galbą bei apsaugant socialiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Raginama leisti veikti fizinių ir juridinių asmenų papildomo (savanoriško) sveikatos draudimo mechanizmui.

Taip pat siūloma pakeisti sutarčių su ligonių teritorinėmis kasomis sudarymo tvarką bei kitus teisės aktus, užtikrinant, kad pacientams sveikatos priežiūros paslaugos vienodais pagrindais būtų kompensuojamos tiek valstybinėse, tiek privačiose gydymo įstaigose.

„Esminiai pokyčiai sveikatos priežiūros sektoriuje galimi tik tuomet, jei iš tiesų bus siekiama orienta­cijos į paciento poreikius, sprendimų priėmimo skaidrumo, paslaugų kokybės ir valdymo efektyvumo. Tuomet pacientas taps tikra, o ne tik komunikuojama sveikatos reformos ašimi, o sveikatos priežiūros sektorius priartės prie ekonominiais pagrindais veikiančio šalies ūkio. Tada ir viešųjų finansų poreikis taptų mažesnis, nes jie būtų naudojami efektyviau, be to, būtų pritraukta papildomų privačių finansavimo šaltinių“, – įsitikinęs L.Paškevičius.

Tad pasiūlymų ir vizijų, kaip reikėtų gerinti šlyjančią šalies sveikatos apsaugos sistemą, turime. O netrukus paaiškės, ar sulauksime žmonių, pasiryžusių įgyvendinti esmines permainas, ar užderės tik dar vienos kadencijos politikų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Per dvidešimt penkerius metus dar neišsiugdėme instinkto, kad ne mistinė valstybė, o pats žmogus yra atsakingas už šalies ateitį. Neišmokome iš savo rinktų politikų pareikalauti rimtos analizės, vizijų konkurencijos ir artikuliuotos diskusijos dėl svarbiausių iššūkių, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų ateitis.

Robertas DARGIS
Mūsų likimą vis dar neretai sprendžia atsitiktinai ir tik trumpam laikui politikoje atsidūrę žmonės, kurių dažnas čia užsuko vedamas labiau smalsumo ar kitų, tik ne valstybės kūrimo, interesų.

Iliuzija, kad tiek ir pakaks

Liko vieni metai iki naujų Seimo rinkimų. Vakarų valstybėse įprastas startas rinkimų kampanijai pradėti. Todėl Lietuvos pramonininkų konfederacija kelia svarbiausius klausimus ir atkreipia dėmesį į iššūkius, kurių neįveikus tvirtos ekonomikos nebus.

Turėtume pradėti nuo klausimų partijoms, ne­leisti joms ir jų lyderiams išsisukti su abstrakčiais, mažiausiai politika besidominčių rinkėjų skoniui pataikaujančiais ir  klišėmis tapusiais lozungais, kurie suteikia klaidingą iliuziją, kad tiek ir pakanka Lietuvos valstybei stumtis į priekį.

Vienas Merfio dėsnis skelbia, kad jeigu tau atrodo, jog viskas einasi puikiai, vadinasi, tu kažko nepastebi.

Artėja ES paramos pabaiga

Keletą pastarųjų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo, atsigavo namų ūkio vartojimas ir investicijos. Tačiau Lietuva jau netrukus pasieks 75 proc. Europos Są­jun­gos BVP vienam gyventojui vidurkį, todėl pa­ra­­ma jai smarkiai sumažės. Turėsime parodyti, ką už ES fondų pinigus sugebėjome nu­veikti per tuos metus ir kokią konkurencingą ir tvarią savo valstybės ekonomiką susikūrėme. To­dėl jau dabar turėtų ateiti galas politikų planams „sukti“ ekonomiką iš europinių pinigų.

Žiniasklaidoje vis dar galima rasti antraščių, kad Lietuva galėtų tapti Singapūru, Hon­ko­n­gu ar bent jau Baltijos tigru, kaip kažkada va­dinta Airija. Tačiau neturėdami aiškaus pla­no ir nuosavų ūkio variklių tokių tikslų tikrai nepasieksime.

Tokių tikslų turinčios šalys gali pasigirti su­tvarkytais darbo santykiais, yra atviros investicijoms ir neliepia užsieniečiams geležinių klum­pių sunešioti, kad jie galėtų atvežti čia ne tik harvarduose ugdytas galvas, bet ir komandą ar papildomą darbo jėgą.

Likus metams iki Seimo rinkimų turime pra­dėti diskusiją, kokias prielaidas galime su­kurti, kad mūsų ekonomika augtų, o šalis susido­rotų su demografiniais, švietimo ar verslo ap­linkos iššūkiais.

Problema nr. 1 – konkurencingumas

„Ekonomikos konkurencingumui kenkia biurokratinė našta, kurios mes nelinkę sumažinti. Politikai, esantys valdžioje, vis dar neatsik­­rato sovietinio palikimo, kad „valdžia žino ge­­riau“. Darbo santykių politika dar nėra va­ka­­rietiška. Energetikos sąnaudos – didžiausios re­gione. Švietimo ir demografijos problemos – mil­žiniškos, o jų reflektavimas politikoje ir vi­suomenėje – itin prastas.

Konkurencingumo indekso laipteliais per trejus metus paaugome. Verslą Lietuvoje galima pradėti greičiau ir paprasčiau nei kitur, ta­čiau vertinant biurokratinę ar mokesčių naštą, valstybės lėšų švaistymą Lietuva tebėra šimtuko gale. Ir nėra aišku, ar turime ir kiek turime ryžto iš to dugno pakilti.

Regionų lyderiams vis dar sunkiai sekasi pritraukti užsienio investicijų. Lietuva yra be­sitraukiančio kapitalo zonoje, kurioje atsidūrė 2013 m. O juk investicijos regionuose ypač svar­bios, nes tik dėl jų gali būti kuriamos darbo vietos, kurių stygius yra viena stipriausių emigracijos paskatų.

Jaunimas kelia esminį užimtumo klausimą mažesniuose Lietuvos miestuose. Nedarbas ir gyvenimas iš socialinės pašalpos menkai vilioja ten pasilikti.

Problema nr. 2 – demografija

Per trejus metus nuo 2012 m. Seimo rinkimų netekome daugiau nei 80 tūkst. gyventojų. Vieno ne paties mažiausio Lietuvos rajono cen­­tro per metus. Ir neturime jokių receptų, kaip šią situaciją keisti.

Labiausiai kelia nerimą darbingų žmonių ir vaikų praradimas. Kuo mažiau turime vaikų, tuo mažiau ateityje turėsime dirbančių ir ku­rian­čių žmonių, mažiau bus verslininkų ir moks­lininkų. Taip, visuomenė sensta ir retėja vi­­same Europos žemyne. Bet senosios ES na­rės bent jau turi programų, kaip leisti suvaldyti protingą imigraciją, o Lietuva bet kokių svetimtaučių baidosi kaip okupantų.

Nors kasmet Lietuvoje mokslus baigia de­šimtys ir šimtai užsieniečių, kurie moka lietuvių kalbą, pažįsta mūsų kultūrą ir galėtų čia kurtis, jų leidimas gyventi baigia galioti vos ne tuoj pat po diplomų įteikimo. Taip Lietuva išvaro žmones, kurie galėtų tapti gerais specialistais ar kurti čia savo verslus.

Lietuva privalo ieškoti ir kitų ilgalaikių prie­­­­monių demografinėms problemoms spręs­­ti. Nors finansinių paskatų programa gi­mi­mų skai­čiui didinti turėjo spragų, tačiau da­vė Lie­tuvai net 1000 papildomų visuomenės narių.

Jaunoms šeimoms reikalinga pagalba ir mo­­­­­­kestinės programos, palengvinančios finansi­nę naštą, o vaikai turėtų tapti vienu svarbiau­sių valstybės prioritetų.

Problema nr. 3 – švietimas

Viena iš politikos teorijų sako, kad bet ku­rios valstybės institucijos linkusios pateisinti pa­čios save. Tą galima aiškiai matyti, kai pasisu­ka kalba apie aukštąsias mokyklas ir palygina­me jų skaičių su abiturientų skaičiumi. Tu­rė­da­mi tiek daug aukštųjų mokyklų ir taip mažėjantį vaikų skaičių, netrukus turėsime juos vi­sus priimti mokytis į universitetus.

Šįmet į universitetus įstojo studentai, kurių svertinis vidurkis buvo 0,34 iš 10, tad iš tiesų ar­­tėja laikas, kai Lietuvos universitetai priims visus abiturientus.

Kelia nerimą ir tai, kad pasirenkant studijas ir toliau vyrauja socialiniai mokslai, o patys universitetai tampa vis labiau komercializuoti – jie suinteresuoti tik studijų kiekybe, o ne ko­kybe.

Norėdami matyti klestinčią Lietuvą ir au­gin­ti prie įvairių aplinkybių ir iššūkių galinčius pri­sitaikyti savo vaikus, turėtume kur kas daugiau dėmesio skirti šių dienų mokytojams.

Lietuvos edukologijos universiteto, kuris ren­gia būsimus pedagogus, studentų pasirinkimai, stojant 2015 m., kelia jau ne nerimą, o tik­rą siaubą: kūno kultūra – 145, ikimokyklinė ir prie­šmokyklinė pedagogika – 43, pradinio ug­dy­mo pedagogika – 36, šokio pedagogika – 23, is­torija – 18, geografija – 13, o štai chemijos ir fi­­­­zikos mokymas – 1, chemija – 0, fizika ir in­for­­­macinės technologijos – 0, informatika – 0, in­­formatikos pedagogika – 0, matematika ir in­formatika – 0.

Taigi Lietuva ruošiasi XXI amžiuje gyventi visai neturėdama mokytojų, kurie rengtų vaikus būti kūrybingus, inovatyvius ir tempiančius valstybės ekonomiką į priekį.

Ar tai ne paradoksalu?

Problema nr. 4 – energetika

Nors Suskystintų gamtinių dujų terminalas (SGD) stabilizavo apsirūpinimo dujomis pasirinkimo galimybes, kartu tai užkrovė 80 mln. JAV dolerių papildomų išlaidų dujų infrastruk­tūrai.

Planuojant SGD terminalą buvo skai­čiuo­ja­ma, kad Lietuva per metus suvartoja apie 3,5 mlrd. kubinių metrų dujų. Valstybės analitikai pra­šovė pro šalį. Dabar jau, pasak Energetikos mi­nisterijos atstovų prognozių, dujų suvartojimas sudarys net mažiau nei 2 mlrd. kubinių me­t­rų ir didžioji šių dujų dalis teks vienai

įmonei.

Jau vien tai rodo, kad energetikos strategijoje svarbu pakeisti požiūrio kampą, svarbu ne tik akcentuoti stabilų perdavimą, gerą ge­neravimą, bet ir nepamiršti įvertinti kainos, skirtos vartotojui. Energijos sąnaudos Lie­tuvoje išlieka didžiausios regione, o tai yra labai svarbus dalykas, atbaidantis užsienio in­vestuotojus.

Problema nr. 5 – sveikatos apsauga

Būtina įvertinti ir sveikatos sistemos darbo efektyvumą, nes maždaug pusė sveikatos ap­sau­gai išleidžiamų pinigų šiuo metu skiriama vien tik ligoninių išlaikymui.

Tūkstančiui gyventojų mes turime net 7 li­go­ninių lovas, beveik dviem lovomis lenkdami Estiją, todėl pinigai, skirti sveikatos apsaugai, panaudojami ne tiesiogiai ligų prevencijai ir diagnostikai ar žmonių gydymui, o tik pastatų išlaikymui.

Neretai rajoninės ligoninės turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.

Būtina įvertinti sveikatos sistemos išlaidų tiks­lingumą, informacinių sistemų pritaikymą, gydymo paslaugų teikimo optimizavimą.

Problema nr. 6 – technologijų kaita

Lietuvos BVP augimas lėtėja, o eksporto ap­­­­imtys mažėja. Tačiau lyg to dar būtų maža, sparti technologijų plėtra akyse keičia ateities suvokimą.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai ir jų plėtra keičia energijos gamybos, vartojimo ir perda­­vimo struktūrą. Statomos gamyklos, skirtos elek­tromobilių baterijoms kurti. Netrukus ti­ki­­masi transporto priemones pakeisti aplinkai draugiškesnėmis mašinomis. Amerikoje išbando­mi daugiau kaip 10 automobilių, kuriems ne­­­reikalingas vairuotojas, o Europoje – šias tech­­nologijas testuojantis sunkvežimis, tad grei­­tai krovinių gabenimas gali tapti daug iš­ma­nesnis.

Tačiau didžiausias priešas logistikos sektoriui yra 3D spausdintuvai, kurie suteiks galimy­bę visas prekes gamintis arčiau vartotojo, to­dėl keisis reikšmė visų logistikos grandinių – nuo kelių iki uostų.

Vokietijoje su skaitmeninėmis tech­no­lo­gi­jo­­­­mis prasidėjo pramonės revoliucija 4.0. Da­bar, tarkim, Australijoje sugedusio lėk­tuvo re­mon­tui reikalingos dalys užsakomos iš ga­myklos Pran­cūzijoje, o jau netrukus jas bus ga­lima daug greičiau išsispausdinti vietoje 3D spausdin­­tuvu, perdavus reikalingą programą. Tai dras­­­tiškai sumažins transporto paslaugų poreikį.

Mūsų laukia gamybos ir technologinių procesų revoliucija, kuri pakeis dabartinį supratimą apie gamybą ir jos procesus, tad Lietuvai bū­tinos struktūrinės reformos, kurios padėtų iš­likti konkurencingiems ateityje.

Tačiau šiandien iš Lietuvos politinių partijų ir jų lyderių mes negirdime jokių įžvalgų, kaip turėtume keistis, kad tokias permainas pasitiktume pirmaudami bent jau savo regione.

Tekstas parengtas pagal Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento R.Dargio pranešimą, skirtą parlamentinių partijų lyderiams.

Savo nišą jau radusiai informacinių technologijų įmonei „Present Connection“ konkurencija nebaisi. Atvirkščiai, pasak antrinės Nyderlanduose veikiančios bendrovės įmonės vadovo Domanto Jovaišo, su konkurentais reikia bendradarbiauti nebijant rizikos, tad prieš pusę metų jis nusprendė įkurti dar vieną, tik jau lietuviško kapitalo įmonę.

Dešimt metų – tiek Domantas dirbo samdomą darbą informacinių technologijų įmonėje. Nuolatinės pajamos, tobulėjimas, karjeros siekimas buvo puikus pagrindas ateities vizijoms išpildyti. Patirties Domantas įgijo dirbdamas ir su užsienio, ir su Lietuvos įmonėmis. „Buvusiuose darbuose įgijau daug techninės patirties, programavimas tapo daugiau nei darbu“, – sako D.Jovaišas. Nuo programuotojo iki vyr. programuotojo bei architekto pareigų – mėgstama veikla ir užsispyrimas leido siekti savo tikslų ir neužsisėdėti vietoje.

Kuo patraukė informacinių technologijų sritis? Pasak Domanto, šiam verslui nereikia didelių įnašų: jei turi kompiuterį, verslą gali pradėti vienas, tiesiog namie. Jis kartu su bendraminčiais Kaune įkūrė IT bendruomenę, už kurią iš „Microsoft“ kompanijos dukart gavo MVP (labiausiai vertinamas technologas internetinių sprendimų srityje) apdovanojimą.

Noras buvo stipresnis už riziką

Kokia buvo pati verslo pradžia? Pasak D.Jovaišo, pirmiausia reikėjo užsitikrinti saugumą, tad prieš pradėdamas verslą jis sukaupė santaupų gyventi trims mėnesiams ir apsisprendė palikti gerai mokamą darbą bei einamas pareigas. Pasak jaunojo verslininko, noras kurti ir realizuoti savo sugalvotas idėjas buvo stipresnis už saugumą. Jis puikiai žinojo, ką toliau veiks, išmanė savo sritį, tad jokios baimės nejautė. „Pagrindiniai sunkumai buvo mokesčių sistema, darbuotojų paieška, sistemos kūrimas, įvairūs biurokratiniai dalykai, kurie blaško dėmesį ir neleidžia visiškai susitelkti ties tuo, ką darai“, – pasakoją Domantas.

Prieš pradedant verslą jis pataria išbandyti savo prekę rinkoje. Nereikia skubėti steigti įmonės, kurti svetainės, logotipo, leisti pinigų įvairiems dizaino sprendimams. Tai padaryti galima šiek tiek vėliau. Jis pataria pradėti nuo svarbiausio – analizės, rinkos tyrimo, kas bus jūsų klientai ir kaip juos sudominsite. Tai daug svarbiau už verslo plano rašymą ir skaičiavimus. „Jūs tiesiog turite parduoti savo prekę ar paslaugą. Taip, dar nepradėdami kurti verslo, būsite išbandę įvairius platinimo kanalus ir suprasite, kas veikia, o kas ne. Be to, ne mažiau svarbus dalykas yra ir partneriai“, –  teigia D.Jovaišas.

Šiuo metu jis yra įsteigęs dvi įmones. Viena įkurta kartu su partneriais iš Olandijos, kita – lietuviško kapitalo įmonė.

„Present Connection“ kuria individualiai pritaikytus sprendimus programinės įrangos „Exact System“ vartotojams Nyderlanduose. Ir viena, ir kita įmonė atlieka programavimo darbus. „Su olandais mes kuriame įvairius verslo sprendimus. Pavyzdžiui, lėktuvų bilietų paieškos sistema, automobilių nuoma, internetiniai sprendimai susieti su verslo resursų planavimo sistemomis. Su lietuviška įmone įkūrėme „web“ dizaino studiją „beered.lt“ ir ten darbuojamės kurdami interneto svetaines, elektronines parduotuves“, – pasakoja Domantas.

Netrukus jis planuoja išleisti naują produktą, kuris susies egzistuojančias verslo sistemas ir leis vartotojui labiau automatizuoti savo verslo aplinką. Nors šis produktas skirtas labiau užsienio rinkai, Domanto įmonė glaudžiai bendrauja su keliomis įmonėmis ir testuoja produkto prototipą. Tikimasi, kad po penkerių metų produktas bus susiejęs šimtą populiariausių pasaulio platformų ir puikiai spręs klientų rūpesčius.

Kokios ateities perspektyvos? Jaunasis verslininkas sako ateityje planuojantis darbuotojų skaičių padidinti nuo aštuonių iki dvidešimties, padvigubinti pajamas ir sukurti savo produktą.

Kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai

Paklaustas, ar šiuo metu pradėdamas verslą darytų ką nors kitaip, Domantas pabrėžia, kad tikrai stengtųsi investuoti mažiau savo asmeninių lėšų, nes dabar sudarytos ganėtinai palankios sąlygos verslui pradėti (verslo angelai, rizikos kapitalo fondai), tad jaunieji verslininkai jomis gali ir turėtų pasinaudoti.

Ką daryti, kad jaunam verslininkui pasisektų, kokių klaidų jis dažniausiai daro? Domanto teigimu, dažniausiai pradedantys verslininkai per daug tiki savo idėja, o ne jos įgyvendinimu. Bumas, kuris skleidžiamas internete, kad verslo idėja sukraus milijonus, yra gan banalus, o jo sėkmės statistika 1:10. Vis dėlto tikroji verslo sėkmės formulė – 110 procentų darbo. Verslininku gimti nereikia, tačiau būtina įdėti labai daug darbo, pastangų ir nebijoti klysti, mokytis iš savo klaidų, tuomet bus galima tikėtis ir sėkmės.

„Verslininkui svarbiausia suprasti, ar tikrai jo prekė, paslauga sprendžia problemą ir ar už tą prekę klientas mokės pinigus, kiek ji bus vertinga. Toliau verslo plėtrai didelę įtaką gali daryti darbuotojai, partneriai. Svarbu turėti lojalių darbuotojų, kurie žino, ką veikia įmonėje, kokios jų pareigos ir kokia įmonės vizija“, – įsitikinęs D.Jovaišas.

Pasak jo, kartu dirbantys žmonės turi būti bendraminčiai, kurie būtų suinteresuoti drauge kurti verslą. Partneriai yra labai svarbus veiksnys, bet pradedantys verslininkai tai labiau traktuoja kaip konkurenciją. Geras partneris visada bus suinteresuotas, kad tavo verslas klestėtų, nes ir jis bus naudos gavėjas. Todėl pradedančiam verslininkui Domantas palinkėtų daugiau bendrauti, komunikuoti, o ne visą laiką skirti produkto ar paslaugos kūrimui bei tobulinimui.

Robertas Dargis: „Jaunam žmogui reikia pradėti nuo idėjos“

Ilgametis verslininkas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad pirmas dalykas, nuo kurio reikėtų pradėti jaunam, verslo norinčiam imtis žmogui – idėja, ką jis nori padaryti, sukurti. Būtent idėjos brandumas – pirmas žingsnis sėkmės link, į kurį reikėtų susikoncentruoti.

Pasak R.Dargio, ne mažiau svarbi rinkos analizė: būtina apmąstyti, ką jaunasis verslininkas gali pasiūlyti kitaip, išsiaiškinti, gal kas nors jau siūlo tokią prekę, o jis galbūt gali pasiūlyti kokybiškesnį produktą ar už tą pačią kainą pasiūlyti daugiau. „Reikia išsianalizuoti situaciją, kad tikrai galėtum būti užtikrintas, jog žinai, kas vyksta rinkoje su panašiais dalykais. Turi pasiūlyti tai, ko nėra, priešingu atveju bus sunku pasiekti sėkmę“, – pataria verslininkas.

Labai svarbu parengti verslo planą ir atidžiai pasiskaičiuoti, kiek lėšų reikės investuoti. Svarbu nebijoti pasikonsultuoti su specialistais, finansininkais, gamybininkais – jie patars, kaip jaunojo verslininko produktas galėtų būti kuriamas, kur platinamas, tad rekomenduojama atsakingai parengti finansinį verslo planą.

R.Dargio teigimu, nereikėtų pamiršti ir kito svarbaus dalyko – rinkodaros. Tai labai svarbi sudedamoji verslo dalis: sėkmė priklausys nuo to, kokiais kanalais pasieksi vartotojus. Be rimto rinkodaros plano sudėtinga ką nors pasiekti.

„Nebijokite rizikuoti ir nudegti, nes jei bijosi ir vengsi rizikos, iš viso nepradėsi verslo. Plačiai atvertomis akimis reikia įvertinti riziką ir pradėti savo veiklą“, – pataria R.Dargis.

Žinoma, niekas negali būti užtikrintas verslo sėkme – gali visaip atsitikti, bet nesėkmės atveju, užuot numojus ranka, reikėtų įvertinti, kas buvo padaryta ne taip, ir siekti tikslo toliau. R.Dargis įsitikinęs: tam, kad ko nors pasiektum, reikia siekti neįmanomo. Atsidavimas, aistra tam, ką darai, turi būti išties didelė.

Darius Mockus: „Versle svarbiausia tikėjimas ir pasitikėjimas“

Verslininko gyslelė įgimta ar įgyjama? „MG Baltic“ prezidentas ir savininkas Darius Mockus verslumą sieja su adrenalino poreikiu ir polinkiu į riziką. Pasak jo, verslininkas yra dvasios būsena arba psichologinis nusiteikimas. „Reikia sugebėti ne tik būti rizikingoje aplinkoje, bet ir suvaldyti kritines situacijas. Kad būtų pasiektas rezultatas ir verslas būtų sėkmingas, rizika turi būti pamatuota“, – neabejoja D.Mockus.

Pinigai yra vienas sėkmės matavimo vienetų, juk tikslas – turėti pridėtinę vertę, iš mažiau pinigų padaryti daugiau.

Verslininkas neabejoja, kad pradedant savo veiklą būtinas užsispyrimas, kantrybė, darbštumas ir pareigingumas. Norint būti geru verslininku reikia puikiai išmanyti rinką, kurioje ketini pradėti verslą. Juk kiekvieną dieną rinkoje vyksta atvira, sąžininga kova. Jei tu geresnis, esi ir rezultatyvesnis.

Kokių klaidų dažniausiai daro pradedantys verslininkai? Pasak D.Mockaus, verslininkai dažnai apsiskaičiuoja, daro neteisingas prielaidas – tai dažniausios klaidos. Žinoma, galima tartis su specialistais – finansininkais, teisininkais, tačiau galutinį sprendimą reikia priimti vis vien pačiam verslininkui, tai didelė atsakomybė. „Tačiau juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro“, – pabrėžia „MG Baltic“ prezidentas.

„Griūti ir keltis, keltis ir griūti, niekad neprarasti tikėjimo tuo, ką darai“, – tai, D.Mockaus teigimu, vienas svarbiausių dalykų, juk versle svarbiausia yra tikėjimas ir pasitikėjimas: būnant didesnės kompanijos dalimi visuomet reikia tikėti tuo, ką darai. „Verslininkas neturi teisės įsižeisti, nusivilti, nes tuomet nebegali nieko daryti. Visuomet reikia tikėti perspektyva, nes gyvenime būna ir nuosmukių, ir pakilimų. Siekdamas pozityvaus rezultato supranti, kad nuolat bus tokių situacijų, kai susipriešins tikslai, bet gyvenimas toks procesas, kad sieki, taisai klaidas ir stengiesi padaryti vis geriau“, – sako D.Mockus.

Verslininkas neabejotinai turi būti ir geras psichologas, nes prisiima atsakomybę už visos komandos motyvaciją. Darbas su žmonėmis – vienas pagrindinių dalykų,  profesionalūs specialistai didina įmonės vertę. Vadovas komandai turi sukurti gerą mikroklimatą, padėsiantį tobulėti ir siekti bendrų tikslų.

Pradedantiems verslininkas D.Mockus linki tikėti tuo, ką darai, siekti tikslų, gyventi įdomiai ir prasmingai, realizuoti savo tikslus, kurie suteiks pilnatvės džiaugsmą. Reikia eiti nuo mažų tikslų prie didelių, nepritrūkti užsispyrimo, energijos ir tikėjimo, daug, nuoširdžiai, nestandartiškai dirbti.

Dovilė Joneliūnienė

"Veido" archyvas

Nekilnojamojo turto plėtotojai sukrėsti išankstinio gyventojų surašymo duomenų: faktas, kad Lietuvoje jau nebėra trijų milijonų gyventojų, butų statytojus verčia pergalvoti, ar dar verta bus statyti butus, jei jie stovės tušti, ar planuoti naujas parduotuves, kuriose nebus kam pirkti. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis taip pat įsitikinęs, kad būtina nedelsiant peržiūrėti senų daugiabučių renovacijos programą: sako abejojąs, ar tikslinga dabar renovuoti tūkstančius namų, jei nemažą dalį jų netolimoje ateityje teks griauti, nes tiesiog nebebus kam juose gyventi.

VEIDAS: Ar iš tikrųjų padėtis tokia dramatiška?

R.D.: Taip. Pasižiūrėkime, tarkim, į Panevėžį. Iš 130 tūkst. gyventojų jame beliko apie 100 tūkst., o iki 2020-ųjų, kaip prognozuojama, liks 80 tūkst. Didžiąją dalį jų sudarys pensininkai ir gyvenantieji iš valstybės pašalpų, kurie kadaise neemigravo. Kokia tuomet mieste ekonomika, nekilnojamojo turto plėtra? Kokia daugybės socialinių objektų – darželių, mokyklų, ligoninių, policijos, savivaldybės administracinių pastatų ateitis?

Valstybė turi gausybę nekilnojamojo turto, dauguma jo pateks į rinką ir mes turėsime perteklių, su kuriuo teks tvarkytis. Bėda ta, kad mes turime neblogai išplėtotus miestus su gana gera infrastruktūra, bet neturime jai vartotojų. Ypač dabar, kai ateina europiniai pinigai. Pavyzdžiui, į kokio Pakruojo vandentiekio, kanalizacijos ir kitų sistemų pertvarkymą investuojama šmtai milijonų, o gyventojų mažėjimas akivaizdus.
VEIDAS: Ka, Jūsų nuomone, reikėtų daryti?

R.D.: Palaukti galutinių gyventojų surašymo duomenų. Tada ir turėtų išaiškėti visos išeitys, ką daryti su nekilnojamuoju turtu Lietuvoje. Kol neturime aiškaus paveikslo, kas darosi visuose miestuose ir miesteliuose, apie kryptis kalbėti anksti. Nes bus miestų, kuriuose gyventojų telikę kokie 60 proc.

Panašiai atsitiko ir Vokietijoje – kai kuriuose miestuose, ypač rytinėje šalies dalyje, irgi beliko iki 70 proc. gyventojų, bet tai lėmė daugiausia vidinė gyventojų migracija. Ir ką Vokietija padarė per pastaruosius keletą metų? Nugriovė 300 tūkst. butų, nes jų niekam nebereikėjo, o laikyti nebebuvo prasmės, kad nevirstų benamių prieglaudomis.

VEIDAS: Ar tokie scenarijai ateinantį dešimtmetį galimi ir Lietuvoje?

R.D.: Anksčiau ar vėliau tai bus būtina daryti. Gali atsitikti taip, kad valstybė turės dalį butų išpirkti, bet tik tam, kad juos nugriautų. Vienus namus reikės nugriauti, iš kitų gyventojus perkelti ir sukomplektuoti gyvybingus namus, kitus paversti socialiniu būstu. Šiandien yra tūkstančiai namų, kurių būklė apverktina, inžinerija supuvusi, o jų išlaikymas, energijos sąnaudos nebeatitinka ekonominės padėties. Tuo labiau kad prognozuojama, jog šios išlaidos tik didės.

Tačiau nepamirškime, kad nekilnojamasis turtas – tai ne vien būstas ir ne tik komercinis plotas, parduotuvės ar biurai, o kalbėdami apie valstybę turėkime omenyje ne tik Vilnių, bet ir Radviliškį, Rokiškį, Jurbarką. Ši problema yra net ir tokiame dideliame mieste kaip Klaipėda, kurios verslas taip susikoncentravęs tik “Akropolyje”, kad kiti vos kvėpuoja. Pavaikščiokite po senamiestį, pasikalbėkite su parduotuvių savininkais.

Mane Klaipėda žiūrint į ateitį tiesiog šiurpina. Būstų ten pristatyta ketveriems penkeriems metams į priekį. Ten statyti nieko nebereikia. O gyvenamųjų teritorijų Klaipėdos rajone pridaryta tiek, kad čia suplanuota apie 300 tūkst. gyventojų. Prikurta masė gyvenviečių, kurių niekam nereikia, šimtai milijonų investuota į tinklus, kelius, o daugiau nėra jokios infrastruktūros: darželiai, mokyklos, parduotuvės, gydymo įstaigos tik Klaipėdoje arba Gargžduose. Tai vėl parodo mūsų nesuvokimą, kas vyksta. Ir tokia tragedija yra ištikusi ne tik Klaipėdą, bet visą Lietuvą.

VEIDAS: Vis dėlto Jūs teigiate, kad naujų ekonominės klasės butų Vilniuje jau šiemet gali pritrūkti.

R.D.: Jau dabar trūksta. Galiu tai skaičiais pagrįsti: per mėnesį Vilniuje parduodama apie šimtą naujų butų. Per metus – apie 1200. O rinkoje šiandien turime apie 1500 butų. Metams lyg ir turi užtekti, bet apie 800 rinkoje esančių būstų pirkėjų nedomina, nes neatitinka jų poreikių. Todėl realus pasirinkimas yra daug mažesnis.

Kita vertus, dvejus metus naujų projektų visai nebuvo. Tik dabar bankai ėmė aktyviau skolinti, atsirado daugiau pirkėjų, bet rinktis nelabai yra iš ko, nes pradėtus naujus statybų projektus Vilniuje suskaičiuotum vienos rankos pirštais. Užtat drįstu teigti, kad metų gale susidarys paradoksali situacija: nebus ką pirkti, o pirkėjų atsiras daugiau, todėl kainos natūraliai pakils iki 10 proc.

2012-ųjų viduryje naujos pasiūlos jau atsiras, didelio pirkėjų gausėjimo nesitikime, todėl ir kainos kažkuriame lygyje sustos. Kad ir kaip būtų, tam tikras judėjimas vyksta, yra žmonių, kuriems prireikia keisti būstą į didesnį ar mažesnį, kiti nebenori seno, nes šildymas beprotiškai brangus.

"Veido" archyvas

– Net 79 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad verslininkai yra išnaudotojai. Kokia, Jūsų manymu, tokio požiūrio priežastis?

– Kalbėdamas apie požiūrį į verslą, dažnai cituoju, regis, pernai “Veide” spausdintos apklausos, kaip milijonieriai vertinami Amerikoje ir Rusijoje, duomenis. Apie 80 proc. amerikiečių sako, kad būti milijonieriumi yra puiku, ir pats gali juo tapti, jeigu daug, sąžiningai ir kūrybingai dirbsi. Tuo tarpu Rusijoje maždaug 75 proc. žmonių požiūriu, milijonieriai yra vagys ir sukčiai, kurie turi sėdėti kalėjime. Lietuvoje tokio tyrimo nebuvo, bet nemanau, kad požiūris į milijonierius labai skirtųsi nuo rusiškojo. O požiūris į milijonierius atspindi ir požiūrį į verslą.

Kelioms mūsų kartoms buvo kalama į galvą: kapitalas – blogai, nuomonių skirtumas – blogai, laisva kūryba – blogai. Visi turi galvoti vienodai ir gyventi vienodai. Neigiamas požiūris į verslą persikėlė ir į nepriklausomą Lietuvą. Juk dar vos prieš 16 metų tuometė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė viešai deklaravo, kad verslas valstybei įdomus tik tiek, kiek mokesčių galima iš jo išsunkti. Toks valdžios požiūris į verslą, viena vertus, atitiko jos rinkėjų požiūrį, kita vertus, persiduodavo visuomenei ir dar stiprino negatyvų požiūrį į verslininkus.

– Ar galima ką nors padaryti, kad požiūris keistųsi?

– Pirmiausia reikia suvokti dabartinio Lietuvos verslo ištakas. Gimė jis, galima sakyti, per pastaruosius kelis dešimtmečius, nes iki Antrojo pasaulinio karo lietuviško verslo iš esmės nebuvo – keturi penktadaliai žmonių gyveno kaime ir vertėsi žemės ūkiu.

Yra keturi pagrindiniai dabartinių verslininkų kilmės šaltiniai:

a) Iš sovietmečio spekuliantų. Koks buvo požiūris į juos, dar prisimename;

b) Iš techninės inteligentijos, privatizavusios savo įmones, atsiradusias dar sovietmečiu. Tokie būtų Bronislovas Lubys su “Achema”, Juozas Raišelis su “Dvarčionių keramika”, Viktoras Butkus su “Fermentu”;

c) Tie, kurie savo verslą nuo nulio sukūrė jau laisvoje Lietuvoje. Tokia būtų “Maximos” grupė, save irgi prie tokių verslininkų priskirčiau;

d) Tie, kurie verslo ėmėsi baigę, vaizdžiai sakant, oksfordus ir kembridžus. Tokie kuria verslą vadovaudamiesi vakarietiškomis tradicijomis, bet dažniausiai yra ne tiek verslo savininkai, kiek verslo įmonių vadovai.

Iš esmės visas Lietuvos verslas dar labai jaunas, verslininkai dar tik kuria savo pirminį kapitalą. Visuomenėje vyksta savotiškas karas, kurio metu visi sėdi užsidarę savo bokštuose, rėkia apie savas problemas, bet visiškai nesiklauso, kas šaukiama iš gretimo bokšto. O kol vyksta karas, tol nekuriama valstybė.

Kaip atrodo verslas ir požiūris į jį ten, kur valstybė jau susiformavusi, rodo Švedijos pavyzdys: Pietų Švedijos statybininkų asociacija vienija 3500 narių, kurių dauguma – vos kelis darbuotojus turinčios įmonės, atliekančios specializuotus darbus, tarkime, gręžiančios skyles. O Lietuvos statybininkų asociacija vienija viso labo 110 įmonių.

Daugiabučio namo su apdaila kvadratinio metro statybos kaina – 2,1–2,2 tūkst. Lt, rodo bendrovės “Sistela”, rengiančios rekomendacijas statybos sąmatų skaičiavimams, duomenys. Įmonės direktorius Albinas Vaitkevičius priduria, kad ji apskaičiuota vertinant visas numatomas statybos išlaidas ir bent 5 proc. pelno. Individualaus namo su apdaila statybos savikaina didesnė – kvadratinio metro statybos kaina siekia tris tūkstančius litų.

UAB “Eika” generalinio direktoriaus Roberto Dargio komentaras:

“Vidutinė statybos kaina šiek tiek didesnė, nors reikia įvertinti daug faktorių – kokios naudojamos medžiagos, kiek aukštų namas. Per metus pabrangimas statybose tikrai bus – spėju, kad apie 7 proc., jei tik nepasikeis kiti dalykai – kuro kaina, mokesčiai. Štai nuo praėjusių metų rudens vien metalo kaina pašoko 70 proc. Be to, jaučiamas bendras darbuotojų trūkumas – tendencija tokia, kad apie metų vidurį atlyginimai jiems gali imti didėti.”

Pasaulinės ne tik miestų plėtros, bet ir valstybių valdymo tendencijos juda į vieną pusę, o mes traukiame į priešingą. Akivaizdu, kad šios Vyriausybės inicijuojami energetikos, kiti strateginiai objektai nebus pradėti statyti iki jos kadencijos pabaigos. Apskritai dabar jau reikia kitos, nei Vyriausybei pradėjus dirbti, strategijos. Tai konstatuodamas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis pabrėžia, kad valstybėje ne ugdoma, o murkdoma savivalda ir piliečių iniciatyvumas dalyvauti valstybės valdyme.

R.D.: Visi dabartinės valdžios šiemet daromi žingsniai veda savivaldos sunaikinimo link. Panaikinus apskritis grįžome į 1994 m., į centralizuotą valdymo modelį. Savivaldai paliktas labiau socialinis, bet ne teritorijų valdymo, strategijų kūrimo, žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo vaidmuo. Savivalda tam neturi nei instrumentų, nei išteklių. Įstatymais įteisinta prievolė savivaldybei įgyvendinti bendrąjį planą, tačiau pirmučiausio resurso jam įgyvendinti – žemės – valdymas perduotas Nacionalinei žemės tarnybai. Galima aiškinti, kad tereikia nuvažiuoti ir gauti leidimą sklypui. Bet, kaip sakė Vilniaus meras, saviems klausimus reikia spręsti per savaitę, o svetimiems, iš kitų partijų – per trejus metus.

Maža to, svarstomame teritorijų planavimo įstatymo projekte siūloma, kad bendrajam planui būtų privalomi visų sektorių – aplinkosaugos, kultūros vertybių apsaugos ir kt. reikalavimai. Vadinasi, vėl ne savivalda spręs dėl žmonių gerovės toje teritorijoje, o kitos valstybės, Vyriausybės institucijos reguliuos gyvenimą Jurbarke ar Biržuose, nors ir nežino jų specifikos.

Čia kyla esminis klausimas: kokia apskritai savivaldos vieta mūsų valstybėje? Kai 20 metų savivalda ne ugdoma, o murkdoma, merai susitaikė su regioninių ūkvedžių būsena: jiems pasakys renovuoti tris namus ar sutvarkyti parką, duos pinigų – tai jie tą padarys, bet regiono vizijų jie nebeturi. Pasaulinėse urbanistikos konferencijose girdžiu apie priešingas tendencijas – Vakaruose valdžia juda lokalumo link, nes vietoje geriausiai žinomi pliusai, minusai, galimybės, resursai. Jei savivaldai būtų leista tvarkyti savo teritorijos reikalus, valstybės centriniam aparatui apskritai valdžios reikėtų nedaug – tik nacionalinių projektų infrastruktūros, mokesčių politikos klausimais.

VEIDAS: Žemės klausimų atidavimas centrinei valdžiai motyvuojamas korupcija savivaldybėse…

R.D.: Kvaila būtų tai neigti, tačiau valstybė turi aparatą sustiprinti asmeninę atsakomybę už jų sprendimus. Be to, negalima sakyti, kad ir centrinėje valdžioje nėra korupcijos. Kol neleisime natūraliai sustiprėti piliečiams, bendruomenėms, savivaldai, pradedant nuo to, kad bent jau pirmą grandį – seniūną žmonės galėtų rinkti patys, turėsime tokią pat situaciją. Juk čia tas pat, kaip vaiką visą laiką vedžioti už rankos ir jam nieko neleisi daryti pačiam. Taip suformuojama nuomonė, kad kažkas už jį viską nusprendžia, tad kodėl jis turėtų kuo nors rūpintis.

VEIDAS: Bet ar visuomet sprendimo teisę galima palikti patiems žmonėms? Štai prezidentė nepritarė Civilinio kodekso pataisoms dėl privalomo lėšų kaupimo namams remontuoti. Tačiau kas bus su senų daugiaaukščių džiunglėmis, kurių renovacijai nei jų gyventojai, nei valstybė lėšų skirti nenori?

R.D.: Palyginkime su automobiliu. Čia lyg ir visiems aišku: neperėjai techninės apžiūros – važiuoti negali, nes gali tapti pavojingas kitam. O jei namas griūva, stogas kiauras ar užšąla vamzdžiai, paliekama žmogui nuspręsti, ar jis nori remontuoti, ar ne. Vakarų pasaulyje demokratija suprantama kitaip: ten išrašo žmogui sąskaitą už būtiną remontą, ir niekas neklausia, nori jis mokėti ar nenori. Jis privalo.

VEIDAS: Tačiau be automobilio gali apsieiti, o be būsto – ne. Dalis žmonių tikrai nepajėgūs mokėti už namų renovaciją.

R.D.: Avariniai namai – viena, tačiau renovacijai šiandien iš tiesų netinkamas visuotinumo principas. Štai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Akmenėje, mažėja gyventojų, tuštėja butai, žmonės juos parduoda už 10 Lt, kad tik kas perimtų skolas už komunalines paslaugas. Čia masinė renovacija jau nebeįmanoma. Savivaldybei būtina turėti iniciatyvos teisę iš neišgalinčiųjų išlaikyti savo butus juos išpirkti, renovuoti, o jų gyventojams pasiūlyti socialinį būstą, gal net tą patį, tik sutvarkytą. Kai kurie namai, nebijau to pasakyti, po kokių dešimties metų bus tiesiog nugriauti. Didžiuosiuose miestuose bent jau būsto vertė didesnė, o mažesniuose kitos išeities nėra – tik municipaliniai būstai, kurie Vakaruose sudaro apie 20 proc. visų būstų.

Kita problema, kad taupyti energijos išteklius, pirmenybę teikti viešajam transportui, saugoti gamtą, priartinti paslaugas prie žmonių įmanoma tik kompaktiškose vietovėse, tačiau Europos miestuose gyventojų tankis siekia 150 hektare, o Lietuvoje – 40 su trupučiu. Artėjame prie ribos, kai mūsų miestai pateks į kaimo tipo gyvenviečių kategoriją. Miestai turi turėti galių suplanuoti kvartalus ir pasiūlyti investuotojams pastatyti parduotuvę, sporto ar kultūros centrą, gaudami tam žemės, bet turėdami prisidėti prie kvartalo kompleksinio renovavimo.

Didelė bėda ir ta, kad, turėdami labai ribotus išteklius, bandome labai daug aprėpti. Štai nors gyventojų mažėja, švietimo, sveikatos apsaugos įstaigų infrastruktūra beveik tokia pat kaip ir prieš 15–20 metų, ką jau kalbėti apie neracionalų valstybės valdymą ar “Sodrą”.

VEIDAS: Tačiau ir nekilnojamojo turto plėtotojai prisidėjo prie miestų šalia miesto plėtros, taip pat ir prie nekilnojamojo turto burbulo.

R.D.: Miesto vystytojas yra ne rinkos dalyvis, o miestas, jo administracija. Ne nekilnojamojo turto vystytojai kalti dėl to, kur leista statyti, ar dėl nekilnojamojo turto burbulo. Dėl jo didžiausias kaltininkas – didžiųjų bankų konkurencija labai mažoje rinkoje, o jau paskui – mūsų centrinio banko nepakankama komercinių bankų priežiūra, mūsų valdžios nenumatymas, kokių pasekmių sukels tokie dideli pinigai, įmesti į tokią mažą rinką. Tačiau mūsų įstatymai leido tai daryti. Jei būtume buvę protingi ir Fizinių asmenų bankroto įstatymą būtume priėmę dar 2004 m., esu įsitikinęs, tokia situacija nebūtų kilusi.

Įsivaizduokite, ką reiškia į vandens malūną paleisti krioklį nuo kalnų. Ne dabar, o tada buvo krizė, kai toje pačioje rinkoje atsirado per 30 milijardų papildomų litų. Štai butas, 1998 m. kainavęs 60 tūkst. Lt, 2007 m. ima kainuoti 350 tūkst. Lt. Kas atsitiko? Tiesiog anksčiau galėjai gauti paskolą penkeriems–septyneriems metams ir už 8–10 proc. palūkanas, o 2004 m., Lietuvai tapus ES nare, – 30–40 metų ir už minimalias palūkanas. Butų buvo labai sumažėję: iki 2002 m. per metus būdavo pastatoma 2,5 tūkst. per metus, o sovietmečiu – 24 tūkst. Taigi tam pačiam duonos kepaliukui atsirado dešimt pirkėjų. Bet ne nauji butai sukėlė kainas: 2007-aisiais, piko metais, sudaryta apie 38 tūkst. būsto sandorių, tarp kurių nauji sudarė nepilnus 10 proc.

VEIDAS: Tačiau, Jūsų nuomone, kaip išgyventi artimiausius kelerius metus, kai energijos ištekliai brangsta, namai nerenovuoti, bet žmonės tam neturi pinigų?

R.D.: Norime kaip pasakoje rasti stebuklingą tabletę, kurią prariję ryt jau būtume sveiki. Deja, tai bus skaudus kelias, bet juo reikia eiti, tačiau per pastaruosius kelerius metus nieko nepadarėme. Daugiabučiai pastatyti pagal tipinius projektus, tad reikėjo padaryti tipinius renovacijos projektus ir pradėti renovuoti, užuot, kaip dabar, eikvojus laiką ir pinigus projektams rengti. Jei renovavimo programą būtų imtasi vykdyti, daug žmonių būtų turėję darbo, o išlaidos už dujas būtų sumažėjusios maždaug milijardu litų per metus.

Jei norėjome žmonėms iš tikrųjų atpiginti šildymą, reikėjo jau pastatyti suskystintų dujų terminalą ir turėti alternatyvą atsivežti dvigubai pigesnių dujų. Dar vienas rezervas – atsinaujinantys energijos šaltiniai. Vakaruose miestai vystomi ne kaip teritorija, į kurią ateina didelis srautas maisto prekių ir išeina didelis srautas atliekų, – daug ką reikia perdirbti, o biokurą panaudoti šilumai gaminti.

O jei norėtume sumažinti elektros kainą, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 1,6 gigavato galingumo generatorius leistų rezervuoti pigią naktinę elektrą. Taigi be didelių investicijų į atominę elektrinę gyventojams būtų galima atpiginti elektros energiją bent 6 ct už kilovatvalandę.

Tačiau nieko nepadaryta, kad šiandien gyventume kitaip. Jei trūksta pinigų, sakoma – didinkim mokesčius, gal paskui padalysime tiems, kurie turi mažiau. Sukamės gana pavojingame rate, ir jei nepriimsime greitų, realiai žmonėms gyvenimą palengvinančių sprendimų, valstybės ateitis gali būti miglota. Demografinės prognozės rodo, kad per dešimt metų žmonių iki 30 metų šalyje sumažės trečdaliu, o daugėjant vyresnio amžiaus žmonių vis daugiau lėšų teks atiduoti pensijoms ir sveikatos apsaugai.

VEIDAS: Ar Jūs tikite Vyriausybės prioritetinių energetikos projektų sėkme?

R.D.: Kai žinau, kad iki statybos darbų pradžios reikia trejų metų, nors užtektų pusmečio detaliajam ir techniniam planui patvirtinti, galiu teigti, kad nei dujų terminalas, nei šiukšlių deginimo įmonė, nei kiti gyvybiškai svarbūs objektai, esant šiai Vyriausybei, statyti realiai nebus pradėti ir taip bus prarasta milijardai Lietuvos žmonių litų. Beje, niekas nepajudėjo ir dėl viešojo bei privataus kapitalo partnerystės. Valstybė turėjo suvaidinti didesnį vaidmenį. Tiek pradelsus dabar jau reikia kitos strategijos, nei buvo priimta Vyriausybei pradėjus dirbti.

Estai padarė struktūrines sveikatos apsaugos ir kitas reformas prieš šešiolika metų, o mes vis dar nepradėjome. Štai atsakymas, kiek metų juos vysimės. Reikia daryti, o ne kalbėti.