Scanpix

Gaivų sekmadienio vakarą Latvijos pajūryje, Salacgryvoje, dešimttūkstantinėje minioje, sugužėjusioje  iš trijų Baltijos šalių, spraudėsi ir į šeštąją ar septintąją dešimtį įžengę ilgaplaukiai vyrai, ir jau nepriklausomybės laikais užaugę jaunuoliai, kurie apie tris dienas trukusio festivalio „Positivus“ kulminaciją Robertą Plantą pirmąkart sužinojo gal iš tėvų ir senelių pasakojimų ar jų sunkiai sovietmečiu įsigytų traškančių vinilinių plokštelių.

Dovaidas PABIRŽIS

Pasidabinęs ryškiaspalviais rytietiškais marškiniais, aptemtomis juodomis kelnėmis, į sceną įžengė Robertas Plantas, buvęs roko milžinų „Led Zeppelin“ vokalistas. „Malonu čia sugrįžti antrą kartą“, – prisiminė vokalistas, Rygoje jau koncertavęs prieš 12 metų. Suskambėjo pirmieji „Led Zeppelin“ kūrinio „Trampled Under Foot“, parašyto dar 1975-aisiais, akordai, ir netrukus nekilo jokių abejonių – 66-erių R.Plantas vis dar geriausios formos.

Rytietiški „Led Zeppelin“ akordai

Unikalios galios balsas, pakili nuotaika, švytintys, liūto karčius primenantys plaukai, kiekvieną akimirką spinduliuojantis laisvės ir rokenrolo seksualumas – atlikėjas žino, kaip įtikinti klausytoją, nesvarbu, ar jam šešiolika, ar šešiasdešimt.

Pastaruosius metus JAV praleidęs dainininkas į gimtąją Angliją sugrįžo įrašyti pernai išleisto savo albumo „Lullaby and… The Ceaseless Roar“. Beveik po dešimtmečio pertraukos jame sugulė ir naujai parašyti R.Planto kūriniai. Kaip pats sako, išleisti albumą – tai tarsi užauginti labai gražų šunį: spėji prie jo prisirišti, vienas kitą supranti ir tuomet atiduoti jį kam nors kitam, nebūdamas tikras, ar šis žmogus tinkamai jį prižiūrės. Lieka tik to tikėtis.

Vokalistas keliauja po pasaulį su savo nauju kolektyvu „Sensational Space Shifters“, pristatydamas naujausią savo muziką, kurioje klasikinis bliuzo ir rokenrolo skambesys susipina su įvairių pasaulio kraštų – Vakarų Afrikos, Artimųjų Rytų, Azijos liaudies muzikos motyvais. Grupėje groja ir keliaujantis muzikantas iš Gambijos Juldehas Camara, muziką atliekantis vienastygiu Vakarų Afrikos smuiku „ritti“, ir garsus elektroninės muzikos kūrėjas Billy Fulleris. Tokia marga kompanija suteikia R. Planto aranžuotėms netikėtų posūkių.

Priešingai nei daugelis jo kartos atlikėjų, kurie šiandien iš paskutiniųjų mėgina susirinkti honorarus už praeityje garsius hitus, R.Plantas „Led Zeppelin“ palikimą panardina į jį įtraukusio Rytų pasaulio muzikos sąskambius. Kaip reta roko žvaigždė, jis perdirba savo kompozicijas ir pristato jas žiūrovams naujas ir atjaunėjusias. Taip klasikinės dainos „Black Dog“ ar „Dazed and Confused“ labiau primena keliones po Atlaso kalnus Maroke nei Anglijos darbininkų priemiesčius.

„Nuo pat 1966 metų aš retai kartoju save bet kokioje kompanijoje. Tiesiog dainuoti ir linksminti kiekvieną yra kvailas užsiėmimas. Svarbiausias asmuo, kurį turiu patenkinti, esu aš pats. Ir jei neteksiu stimulo tai daryti, bus pabaiga. Nieko nėra nuobodžiau nei būti muzikantu ir gyventi viską kartojant iš naujo“, – viename interviu yra sakęs R.Plantas.

„Led Zeppelin“ balsas

1968-ųjų rugsėjį R.Plantas, gitaristas Jimmy Page’as ir likę „Led Zeppelin“ nariai pirmą kartą užlipo ant scenos netoli Kopenhagos esančio nedidelio Danijos miesto klube. Pasirodymas buvo numatytas kaip buvusios J.Page’o grupės „The Yardbirds“ turo dalis. Per kelias būsimas savaites „Led Zeppelin“ (tuo metu vadinosi „The New Yardbirds“) Skandinavijoje ėmėsi įrašinėti savo debiutinį albumą. Šis buvo susuktas per 9 dienas.

Šiandien visame pasaulyje parduota per 10 mln. šio albumo kopijų, o  bendras „Led Zeppelin“ kūrybos tiražas siekia 300 milijonų. Dabar sunku patikėti, tačiau kritikai pirmuosius grupės žingsnius vertino išskirtinai neigiamai. Kaip dažnai nutinka tokiais atvejais, bėgant metams nuomonės visiškai pasikeitė, o 2003-iaisiais autoritetingo muzikos žurnalo „Rolling Stone“ sąraše „500 geriausių visų laikų albumų“ jam skirta 29-oji vieta.

„Užaugau pilkoje šeštojo dešimtmečio Anglijoje. Buvome išsunkti karo, daugybė miestų buvo nuniokoti ir apgriauti. Mes ten gyvenome, buvome kūdikių bumo karta, neturėjome raudonų ledinukų, chrominių lipdukų, neturėjome ir Elvio. Todėl tapome nuožmūs, atėjome besispardantys ir besispjaudantys, tai buvo reakcija į mūsų šalies pilkumą ir išeikvojimą. Vokietija atkūrė savo ekonomiką greičiau nei Didžioji Britanija, nors juk mes turėjome tapti laimėtojais. Tai buvo sunki pamoka, bet iš to mes išaugome dideli“, – žurnalui „Vice“ pasakojo R.Plantas.

Žinia apie „Led Zeppelin“ sklido akimirksniu, o muzikantai savo gerbėjams atsidėkojo kasmet išleisdami po vis puikesnį įrašą, kiekvienas jų šiandien linksniuojamas kaip geriausia roko klasika.

1969-aisiais pasirodė „Led Zeppelin II“ su kūriniais „Whole Lotta Love“, „Ramble On“ ar „Thank You“. Dar po metų – „Led Zeppelin III“, kuriame grupė pirmą kartą pasitelkė akustinius instrumentus, įrašė keltų folkloro įkvėptus kūrinius ir taip išplėtė savo klausytojų ratą. 1971-aisiais išleido „Led Zeppelin IV“, kuris laikomas sėkmingiausiu kolektyvo darbu, o visos aštuonios dainos, tarp kurių yra „Stairway to Heaven“, „Black Dog“, „Going to California“, – roko muzikos kanonu.

„Led Zeppelin“ balsas R.Plantas, būdamas vos 23 metų, jau buvo sukūręs daugiau hitų nei daugumai muzikantų pavyksta per visą gyvenimą. Ir šiandien kiekvienas pradedantysis gitaros mokinys nuo Japonijos iki Pietų Amerikos bent kartą pamėgina sugroti „Stairway to Heaven“ akordus, o pirmuosius žingsnius žengiantis vokalistas – išspausti jos natas.

Kaip sako pats dainininkas, jis šiandien nesivaržo su dvidešimtmečiu R.Plantu, nors to laikotarpio „Led Zeppelin“ kūryba kone kasmet išleidžiama iš naujo, atnaujinama, perleidžiama skirtingais formatais.

„Nežinau, kur jis šiuo metu yra ir man tai nerūpi. Tiesiog kuriu savo muziką. Išmokau tiek daug nuo to laiko, kai vartai pagaliau buvo atidaryti ir buvau išleistas lauk. Aštuntojo dešimtmečio uragane buvau tarsi grupės išcentrinė jėga. „Led Zeppelin“ ir mūsų muzika vystėsi taip greitai ir mes buvome tarsi palikti nepažymėtoje teritorijoje, niekam nežinomoje vietoje, kalbant apie grupės dydį ir sėkmę. Viskas tiesiog pakilo į tokį aukštį, kuriame niekas iki tol nėra buvęs. Nebuvo jokios realios infrastruktūros ar terapijos, kuri galėtų tai suvaldyti. Ir tai judėjo taip greitai, kad net negalėjai suprasti, kaip tai tiesiogiai paveikė tave“, – prisimena vokalistas.

Svaiginamą „Led Zeppelin“ karjerą sustabdė viena po kitos grupę sukrėtusios tragedijos. 1977 m. birželį nuo skrandžio infekcijos mirė penkiametis R.Planto sūnus. Atlikėjas, norėdamas daugiau laiko praleisti su šeima, tuomet nutraukė visus suplanuotus grupės koncertus ir jau tuomet svarstė apie kolektyvo pabaigą, tačiau nuo šio sprendimo dainininką atkalbėjo gitaristas J.Page’as.

Vokalistui grįžus, „Led Zeppelin“ dar įrašė eksperimentinį albumą „In Through The Out Door“, o po jo pasirodymo surengė grandiozinį koncertą festivalyje „Knebworth“, kurį aplankė per 100 tūkst. žiūrovų. Tačiau po metų, per koncertinį turą Šiaurės Amerikoje, mirė grupės būgnininkas Johnas Bonhamas. Po šios netekties „Led Zeppelin“ nusprendė neieškoti naujo muzikanto ir nutraukė savo veiklą.

Atgal prie ištakų

Regis, pasiekęs viską, kas įmanoma, R.Plantas rimtai svarstė galimybę galutinai palikti muzikos pasaulį ir ketino tapti mokytoju. Vis dėlto vėliau apsigalvojo ir pradėjo iki šiol besitęsiančią sėkmingą savo solo karjerą, per kurią išleido bent dešimt itin skirtingų albumų: bendradarbiavo su buvusiu „Led Zeppelin“ gitaristu J.Page’u, bliuzo dainininke Alison Krauss, subūrė keletą skirtingų kolektyvų. Atlikėjas du kartus viešėjo ir Lietuvoje – 2005-aisiais koncertavo Vilniuje, o 2011 m. su grupe „Band of Joy“ pasirodė Trakuose.

2007-ųjų gruodį įvyko tai, apie ką muzikos mylėtojai svajojo bent keletą dešimtmečių – vienam koncertui Londone pirmą kartą nuo 1980-ųjų atsikūrė „Led Zeppelin“. Koncertas, surengtas muzikos prodiuserio Ahmeto Erteguno atminimui, buvo įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausio susidomėjimo sulaukęs muzikos renginys istorijoje. 20 milijonų žmonių užsiregistravo internete, tikėdamiesi galimybės įsigyti vieną iš 20 tūkst. bilietų, o laimingieji buvo atrinkti burtų keliu.

Po tokio išskirtinio dėmesio iki šiol netyla kalbos apie galimą legendinės grupės veiklos tąsą. Šią idėją aktyviai palaiko ir J.Page’as. Bet R.Plantas, regis, turi kitokių planų. Vietoj visų labiausiai laukiamų hitų, šiandien atlikėjas renkasi JAV bliuzo pionierių dainas, vietoj stadionų – jaukesnes erdves, vietoj griežto roko skambesio – pasaulio tautų muzikos motyvus. Būtent tai skatina atlikėją toliau kurti.

„Kūrybingumo šulinys nėra visada toks pats, jis nuolat kinta, nes aš išgirstu daug skirtingų dalykų. Girdžiu dainuojančią moterį ir smuiku grojantį vyrą Atlaso kalnuose Maroke, kažkas šalia muša būgnelį. Čia gyvenančių berberų muzika ypač liūdna, bet jie geba su ja žaisti. Tai yra tai, ką noriu daryti ir su savo gyvenimo muzika. Chronologija čia niekuo dėta, laikas ir amžius man nieko nereiškia. Žinau tik tiek, kad turiu išsaugoti gerą kompaniją, išlaikyti savo gyvenimą gyvybingą, nes kitaip pateksi į tą patį seną laivą, plaukiantį pirmyn ir atgal iš tavo praeities į krantą“, – pasakoja dainininkas, pats išmokęs arabų ir prancūzų kalbas ir jau apkeliavęs kone visą pasaulį.

R.Plantas ne kartą pabrėžė, kad šiuolaikinis rokas prarado tai, kas anksčiau buvo šios muzikos pagrindas – santykį su liaudies muzika, bliuzu, amerikietišku folkloru, senąja anglų muzika. Būtent tai dabar elegantiškai atgimsta atlikėjo kūryboje.

Kai Salacgryvoje legendinis „Led Zeppelin“ balsas pasakojo apie savo jaunystę ir Misisipės bliuzo atlikėją Bukką White’ą, primygtinai siūlydamas jį išklausyti, atrodė, kad susirinkusi publika šių jo istorijų galėtų klausytis visą vėsią naktį. Kalbėjo žmogus, be kurio indėlio nebūtų įsivaizduojama šiuolaikinė muzika. Nuaidėjus paskutiniams kūrinio „Rock and Roll“ garsams, žiūrovų veiduose spindėjo nuostaba – galimybė išvysti šią gyvą muzikos legendą pasitaiko nedažnai.

"Veido" archyvas

2010-ųjų R.Planto ir jo grupės albumas “Band of Joy” sulaukė labai gero kritikų ir gerbėjų įvertinimo

Liepos 25-ąją koncertą Trakų pilyje surengs vienos geriausių visų laikų roko grupių vokalistas Robertas Plantas.

Muzikos pasaulyje terminas “supergrupė” vartojamas gal šiek tiek per dažnai, bet kai kurios grupės tikrai vertos tokio epiteto. Turbūt daug kas sutiks, kad roko pasaulyje šis apibūdinimas puikiai tinka tokiems muzikantams, kaip “The Beatles”, “Deep Purple” ar “Led Zeppelin”. Kuo šios supergrupės išsiskiria iš kitų, esančių “super” lentynėlėje? Turbūt tuo, kad tokioje komandoje svarbu ne tik bendras grupės kūrybos vaisius, bet ir kiekviena muzikuojanti asmenybė.
Šių metų liepos pabaigoje turėsime galimybę pamatyti vieną tokių asmenybių – auksinį roko balsą Robertą Plantą iš “Led Zeppelin”.

Auksinis dievas

“Aš esu auksinis dievas!” – toks šūksnis nuskambėjo 1975-aisiais iš viešbučio balkono Saulėlydžio bulvare Los Andžele. Ir tai sušuko jaunas, dvidešimt septynerių metų vyras ilgais aukso spalvos plaukais. Be abejo, nekuklu ir įžūlu, bet… ne visai iš piršto laužta. 1975-ieji buvo pati “Led Zeppelin” populiarumo viršūnė: šeši fantastiškai tiek kritikų, tiek klausytojų įvertinti albumai, šlovė, pinigai, puiki šeima… Viskas, ko tik gali norėti jaunas, ambicingas ir jau pripažintas menininkas.

Tada Robertas negalėjo žinoti, kad tais pačiais metais prasidės asmeninių nelaimių virtinė, po penkerių metų pasibaigsianti grupės iširimu, nulemtu vieno iš muzikantų mirties. Nors turbūt nujautė, kad net ir nebelikus paties “Švininio cepelino” visi keturi muzikantai išliks įrašyti roko istorijoje aukso raidėmis.
Kaip paaiškėjo vėliau, būtent taip ir nutiko.

Tarp buhalterio ir muzikanto

Robertas jautė muzikos trauką nuo pat mažumės. “Vaikystėje per Kalėdas aš slėpdavausi už užuolaidų ir įsivaizduodavau esąs Elvis” – prisimena savo dešimtuosius metus dainininkas. Mėgstamiausia berniūkščio muzika buvo bliuzas ir tokie jo atlikėjai, kaip gitaros bliuzo legenda Robertas Johnsonas, kontrabosininkas Willie Dixonas, deltos bliuzo žvaigždė Skipas Jamesas ir kiti.

Baigęs vidurinę vaikinas įstojo studijuoti į koledžą, kuriame būtų įgijęs buhalterio specialybę, bet… sulaukęs vos šešiolikos metė studijas ir išėjo iš namų. “Jis buvo protingas vaikis, bet jam labiau rūpėjo ne mokykla, o mergaitės ir muzika”, – teigia rašytojas Frankas Reddonas, išleidęs knygą apie “Led Zeppelin”.

Tėvai tokiu sūnaus sprendimu, be abejo, nesižavėjo, bet pernelyg ir nemoralizavo. Tėtis net pavėžėdavo Robertą į jo mėgstamą bliuzo klubą, kuriame jaunuolis iš pradžių tik trindavosi tarp tikrų muzikantų, o galiausiai ir pats tapo nuolatinės klubo grupės nariu.

Švininis cepelinas

Išbandęs dainavimą daugelyje grupių ir gerai išmokęs bliuzo abėcėlę, Robertas kelis kartus bandė surinkti komandą ir pats. Sekėsi ne itin sėkmingai, bet vienoje neilgaamžėje grupėje dainininkas susipažino su būsimu bendražygiu “Švininio cepelino” įguloje – būgnininku Johnu Bonhamu. Abu muzikantai padarė vienas kitam gerą įspūdį, bet projektui iširus kuriam laikui išsiskyrė. Beje, po šios nesėkmės kitas Roberto bandymas buvo pavadintas tokiu vardu, kokiu dabar ir atvyksta į Lietuvą, – “Band of Joy”.

Tuo tarpu kitą grupę, šiais laikais tituluojamą žvaigždžių kalve, irgi persekiojo nesėkmės. “The Yarbirds”, kurios branduolį sudarė tokios būsimos žvaigždės, kaip Ericas Claptonas, Jeffas Beckas ir Jimmy Page’as, iširo, o pastarasis dar tebeturi ir šiokių tokių įsipareigojimų vadybininkams. Jaunasis Jimmy siekė surinkti naują komandą, ir per bendras pažintis Jimmy ir Robertas pagaliau susitiko.

Beje, iš šios grupės kūrimosi laikų atsirado ir pats grupės pavadinimas. Pasakojama, kad kol Robertas dar nebuvo pasiūlęs būgnininku pasikviesti J.Bonhamo, Jimmy į šią poziciją kalbino Keithą Mooną iš “The Who”, bet šis, skeptiškai vertindamas naujosios komandos perspektyvas, leptelėjo, kad “jūs dribsite žemyn lyg švininis balionas”. J.Page’ui frazė patiko…

Pirmuose dviejuose albumuose Jimmy buvo akivaizdus vienvaldis grupės lyderis, bet nuo 1970-ųjų padėtis šiek tiek pasikeitė: prie kūrybinio grupės proceso aktyviai prisidėjo ir kiti nariai. Galų gale “Led Zeppelin” tapo tuo, kuo jie žinomi ir dabar: dviejų stiprių, drąsių ir inovatyvių muzikantų – Jimmy ir Roberto duetu, kurį papildė tylus, bet nepaprastai gabus bosininkas Johnas Paulas Jonesas ir vienas geriausių roko būgnininkų, pasižymintis savita grojimo technika, J.Bonhamas.

Ne tik balsas

Robertas “cepelinuose” pasižymėjo ne tik unikaliu balsu, bet ir stipria idėjine puse – dainų tekstais. Dainininkas nuo vaikystės domėjosi istorija, vėliau atsirado potraukis prie mitologijos, mistikos (šiuo dalyku stipriai domėjosi ir J.Page’as). Dainininkui didelę įtaką padarė rašytojo J.R.R.Tolkieno kūryba – tą nesunkiai galima pastebėti klausantis tokių dainų, kaip “Battle of Evermore”, “No Quarter” ar “Over the Hills and Far Away”.

Muzikantas taip pat jautė didelę Velso trauką: domėjosi jo mitologija, netgi savo sūnų pavadino Karaco vardu – pirmojo amžiaus velsų karžygio ir genties vado, kovojusio prieš romėnų invaziją, garbei. R.Plantui buvo įdomūs ir skandinavų-germanų mitai – tai puikiai iliustruoja “Immigrant Song” ir “No Quarter”.

Toks ganėtinai platus interesų ratas neužgožia to, kad Robertas buvo ir roko žvaigždė, o gandai apie triukšmingus roko žvaigždžių vakarėlius ir ne itin sektiną užkulisių gyvenimą turbūt girdėti visiems. “Led Zeppelin” nebuvo išimtis, tad inteligentiška ir šiek tiek svajinga R.Planto išvaizda kartais pasirodydavo esanti apgaulinga…

Skrydis žemyn

Vis dėlto tas šūksnis apie auksinį dievą turbūt buvo pernelyg įžūlus – 1975-aisiais Robertui prasidėjo nelaimių ir nesėkmių virtinė, kuri tęsėsi dar kelerius metus. Pačiais 1975-aisiais R.Plantas su žmona pateko į avariją. Pats dainininkas nukentėjo nesunkiai, bet štai žmonos būklė buvo kritiška. Po dvejų metų įvyko dar baisesnė tragedija: kol grupė koncertavo JAV, nuo žarnyno infekcijos mirė penkerių metų R.Planto sūnus Karacas.

Vėliau išleisti ir keli mažiau sėkmingi albumai, o 1980-aisiais “Švininio cepelino” era baigėsi: mirus būgnininkui J.Bonhamui, muzikantai nusprendė grupės veiklos nebetęsti.

Kaip parodė laikas, tai nebuvo visiška tiesa. Po trylikos metų Robertas ir Jimmy vėl susitiko ir, pasivadinę tiesiog “Page and Plant”, per ketvertą metų išleido dar du albumus, iš kurių vienas buvo tiesiog kitaip skambančios “cepelinų” dainų versijos.

Sėkminga solo karjera

Po “Led Zeppelin” iširimo R.Plantas pradėjo tikrai sėkmingą solo karjerą. Įdomu tai, kad net ir sulaukęs garbaus amžiaus muzikantas “neužsikonservavo” savo sultyse, o sėkmingai žengia koja kojon su laiku, bendradarbiauja su jaunosios kartos žvaigždėmis, pavyzdžiui, kantri dainininke Alison Krauss.

Naujausias, 2010-ųjų Roberto ir jo grupės albumas “Band of Joy” sulaukė labai gero tiek kritikų, tiek gerbėjų įvertinimo. Iš tiesų – diskas melodingas, brandus, su originaliomis, bet būdingą R.Planto, o gal net “cepelinų” braižą išlaikančiomis aranžuotėmis. Stebina ir per tiek laiko beveik nepasikeitęs dainininko balsas. Žinoma, jis ne toks, koks buvo aštuntajame dešimtmetyje, bet nė kiek ne blogesnis.

Tuo Lietuva galės įsitikinti pati – liepos 25-ąją Trakų pilyje, kurioje R.Plantas kartu su “Džiaugsmo grupe” pristatys savo naujausią albumą ir neabejotinai atliks bent kelias “Led Zeppelin” dainas.