Schutterstock

Pažanga. Žmogus pažengė tiek, kad gali sukurti įrenginį, laikomą potencialiu žmonijos naikinimo įrankiu. Dirbtinis intelektas ne tik žavi – jis kelia baimę, verčia technofobus sapnuoti košmarus, o žymūs išradėjai, mokslininkai perspėja apie galimas nemalonias pasekmes.

Dirbtinis intelektas pagrįstas tuo, kad gali mokytis ir tobulėti – kaip žmogus. Tačiau kompiuteris gali tobulėti taip sparčiai ir be atvangos, kad žmogui, kuris jį sukūrė, po kurio laiko gali būti sudėtinga jį pralenkti. Būtent šis nepasitikėjimas mūsų ribotumu ir verčia jaudintis nemažą netgi akademinės bendruomenė dalį. Tačiau ar išties tam yra pagrindo? Ar robotai, kompiuteriai gali paversti žmoniją savo vergais ar bent jau augintiniais?

Dirbtinis intelektas tapo šiuolaikine juodąja magija, kurią reikia deramai nukreipti. Kompiuteriai taps pavojingi tada, kai bus nebevaldomi ir prilygs branduoliniams ginklams.

Tiesa, robotus jau norima mokyti kaip karius ir telkti iš jų bebaimių savižudžių kariuomenę. Pavyzdžiui, tokio tipo įrenginiai kuriami Rusijoje, bet jie nesužavėjo Kremliaus lyderio. Šį sausį pristatyti robotai žudikai nei savo išvaizda, nei judesiais neišgąsdintų turbūt net kurmio. Robotas labiau primena kario skeletą su grupės „Daft Punk“ šalmu ant keturračio. Žinoma, ne visi įrenginiai gali atrodyti kaip Terminatorius, tačiau tokia karinga ir daugiau nei 4 proc. savo BVP karo reikmėms skirianti šalis aiškiai prašovė pro šalį.

Mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

2015 m. sausį specialistai susirinko į Dirbtinio intelekto pažangos asociacijos konferenciją aptarti, ar išties robotai gali sukilti prieš žmones ir sukelti karą. Teksase ekspertai išdėstė skirtingas nuomones, ar „mirtini autonominiai ginklai“ turėtų būti uždrausti. Specialistas Toby Walshas teigia, kad yra daug argumentų  – teisinių, etinių, politinių ir techninių, kodėl derėtų uždrausti šias mašinas. Tačiau Tarptautinės jungtinės dirbtinio intelekto konferencijos prezidentė Francesca Rossi jam oponavo, aiškindama, kad šie įrenginiai savaime nėra pavojingi. Ir tai tiesa – tinkamose rankose jie atliks naudingus darbus, o ne kels destrukciją. F.Rossi įspėja, jog kuriant robotus reikia būti gerai apsibrėžus, ko bus siekiama, kad vėliau rezultatas nenuviltų, nes mašinos pačios nėra emocionalios ar racionalios – jos veikia pagal konkrečius žmonių įsakymus.

Čia iškyla etiniai dalykai – juos pabrėžia net ir tie ekspertai, kurie ramiai žiūri į robotų populiarėjimą. F.Rossi primena, kad etiniai principai nėra universalūs, kaip dažnai manoma, todėl juos kaskart reikia peržiūrėti. Panaši problema kyla ir šiuo metu kuriant bepiločius automobilius, kuriuose tėra nedidelių sugebėjimų dirbtinio intelekto sistemos. Pavyzdžiui, kas bus atsakingas už incidentą kelyje, jei įvyks avarija ir per ją bus sužeistas žmogus: automobilis, kuris „vairavo“, ar žmogus, kuris tiesiog sėdėjo šalia ir, pavyzdžiui, naršė planšetiniu kompiuteriu?

Roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Tuomet, kai imamasi kurti įrenginius, kurie mums turėtų lengvinti gyvenimą, iš tiesų mums pridedama daugiau atsakomybių ir netgi iškeliama moralinių klausimų. „Microsoft“ atstovas Ericas Horvitzas, oponuodamas žymaus fiziko Stepheno Hawkingo perspėjimams, prognozuoja, kad mašinos niekada nepraras žmogaus kontrolės. „Microsoft Research“ lyderis išdėsto išties įdomią poziciją: jo manymu, dirbtinis intelektas gali tapti savarankiškas, tačiau nekels grėsmės žmogui. E.Horvitzas atskleidė, kad ketvirtis korporacijos padalinio laiko skirta būtent robotų veiklai tirti. Kad šiuo metu tiek daug dėmesio ir diskusijų skiriama dirbtiniam intelektui, jis laiko pranašumu, nes tai skatins spartesnę pažangą, roboto mąstymas žmogui ateityje suteiks neįtikėtinai daug naudos visose gyvenimo srityse: nuo mokslo, švietimo iki ekonomikos ir sprendimų kasdieniame gyvenime.

Nepaisant gana didelio skepsio, „Microsoft Research“ jau turi savo darbo vaisių: tai „Cortana“ – balsu kontroliuojamas virtualus asistentas, kuris veikia „Windows Phone“ platformoje ir netrukus, kai tik pasirodys „Windows 10“, bus pasiekiamas ir staliniuose kompiuteriuose. E.Horvitzas įsitikinęs, kad „Cortana“ ir atsirasiantys jo konkurentai paskatins šių virtualių asistentų vystymąsi ir populiarėjimą. Jis netgi mano, kad galutinis technologijų kompanijų karas vyks dėl dirbtinio intelekto programų.

Vis dėlto korporacijos atstovas neslepia ir galimo dirbtinio intelekto trūkumo – tai gali pažeisti žmonių privatumą. Bet ir čia E.Horvitzas mato išeitį: jo manymu, pati programa sugebės adekvačiai rinkti informaciją, nenusižengdama normoms, tai yra surinkta medžiaga, laikoma duomenų bazėse, bus prieinama anonimiškai arba taip, kad apie konkrečius asmenis būtų atskleista kuo mažiau.

Negana to, šiemet korporacija prabilo apie dar tobulesnį įrankį – „Einstein“. Kol kas tai tik projektas, bet, sprendžiant pagal užuominas, šis virtualus asistentas pakeis „Cortana“ ir turės Alberto Einsteino smegenis. Bent jau teoriškai.

„Cortana“ nėra vienintelis dirbtinio intelekto pritaikymo pavyzdys technologijų kompanijose. „Siri“ yra „Apple“ produktas, šiek tiek palengvinantis gyvenimą telefono naudotojui: gali užsakyti lėktuvo bilietus ar staliuką restorane, pasakyti laiką kitoje zonoje ar panašiai. Vis dėlto „Siri“ galimybės yra ribotos, ir turbūt todėl ši programa nesulaukė didžiulio vartotojų susidomėjimo.

Tačiau „Apple“ 2014 m. išsidavė kurianti naują virtualų asistentą, kuris labiau primins dirbtinį intelektą: „Viv“ principas yra tas, kad jis įvykdys turbūt viską, ką vartotojas jam palieps, nes šis asistentas sugebės mokytis. Pasak kūrėjų, „Viv“ turės „neribotas smegenis“, leisiančias kasdien atlikti vis daugiau ir įvairesnių užduočių, ištartų žodžiu. Pagrindinis principas – kuo daugiau vartotojų naudosis asistentu, tuo jis taps „protingesnis“.

Bet ir „Viv“ jau turi konkurentų, kurie „specializuojasi“ kitoje srityje: IBM sukurtas „Watson“ laimėjo JAV televizijos šou „Jeopardy!“, kuriame atsakoma į testo klausimus. Robotas aplenkė pasaulio čempioną Keną Jenningsą, kuriam beliko pasveikinti sistemą su pergale.

Su robotais žmonės gali susidurti ne tik prie žaidimų stalo. Tai ir virtualus bendravimas, kai kompiuteris geba palaikyti net ir neformalų pokalbį, vartodamas slengą, suvokdamas žmogaus sakomą ar rašomą pranešimą su sutrumpinimais, metaforomis.

Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų.

Ar kompiuteriai galėtų atstoti natūralų bendravimą ir net tapti draugais – gana utopinė ir sociofobiška mintis. Tačiau dar radikalesnę idėją pasiūlė režisierius Spike‘as Jonze‘as filme „Ji“: seniai išaugęs paauglystę romantiškos sielos laiškų rašytojas įsimyli savo virtualią asistentę. Samanta, kuriai davė vardą pats Teodoras, yra ypač išmani operacinė sistema, kuri tobulėja priklausomai nuo savo šeimininko ir kartu su juo – lyg realiame gyvenime tai darytų poros. 40-metį perkopęs vyras – nusivylęs asmeniniais santykiais ir nesocialus, todėl virtuali asistentė ne tik padeda sparčiau atlikti darbus, primena dienotvarkę, bet ir tampa kompanione. Tačiau ne viskas nuspalvinta rožine spalva. Galiausiai fizinio ryšio trūkumas Teodorą palaužia, o virtualios asistentės „neištikimybė“ su kitais vartotojais galutinai nutraukia idealizuotą santykį. Išties Teodoras norėjo susikurti idealią antrąją pusę, kuri jį suprastų ir būtų susitelkusi tik į jo poreikius, nes jo santykiai šeimoje ir nenusisekusi ilga draugystė iškreipė sveikų santykių suvokimą.

Meninis filmas lyg ir konstatuoja nesėkmę bandant sukurti visavertį ryšį su virtualiu partneriu realybėje, nes peržengti kai kurių ribų neįmanoma.

Žvelgiant ne į asmeninį, o profesinį lygmenį, dirbtinis intelektas gali išties paveikti kone visas profesijas. Ekspertai mano, kad artimoje ateityje nebereikės žmonių buhalterių, investuotojų, gyvybės draudimo agentų. Robotai galės atlikti visus skaičiavimus ir nurodyti rizikas akcijų biržose, sparčiai apskaičiuoti atlyginimus ir panašiai. Jų tikrai šaltas protas leis efektyviai veikti ir užtikrins aukščiausios kokybės sprendimus. Be abejo, ne paskutinėje vietoje ir pigumo klausimas. Taigi kompiuteriai taps tikrąja pigia darbo jėga, kuriai nereikės atostogų ir draudimo. Tačiau kol kas šių profesijų atstovams nereikia panikuoti, nes permainos vyksta lėtai. Be abejo, bene didžiausią palengvinimą savo darbuose jaus tiksliųjų mokslų specialistai, ypač tie, kurie dirba laboratorijose, o psichologai, neuromokslininkai galės adekvačiau rinkti ir kaupti duomenis.

Pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Ko baiminasi didžiausi technofobai – kad jų vaikai ar anūkai liks be darbo, nes pasaulį ištiks globalus nedarbas. „Baidu“ kompanijos, vadinamos Kinijos „Google“, bendradarbis Andrew Ngasas, dirbęs „Gooogle“ ir „Coursera“, atmeta piktavališkų kiborgų sukilimą. Jis tik iškelia nerimą keliantį galimą ekonominį poveikį, kurį padarys pažangūs kompiuteriai ir sistemos, kaip pateikdamas labai paprastą pavyzdį: jei bus sukurti tikrai saugiai vairuojantys bepiločiai automobiliai, pusketvirto milijono sunkvežimių darbuotojų neteks darbo.

Atrodo, kad robotų revoliucija gali priminti industrializaciją, kai iš 98 proc. ūkininkų turėjo likti vos 2 proc. A.Ngasas primena, kad pramonės revoliucija truko kelis šimtus metų, o štai technologijų amžiuje kompiuteriai daug greičiau perims pozicijas.

Reikėtų paminėti, kad A.Ngasas vadovavo didžiajam projektui „Google Brain“: 2012 m. birželį korporacija sukūrė 16 tūkst. kompiuterių, užprogramuotų atpažinti katę, peržiūrėjus milijonus šių gauruotų keturkojų iš „YouTube“ vaizdo įrašų. Taigi dirbtinis intelektas reiškia ne tik aklą veiksmų vykdymą, bet ir kategorizavimą, atpažinimą. Šiuo metu „Google“ naršyklė panaudoja kompiuterių „gilųjį mokymą“ kalbos atpažinimo, interneto paieškos ir reklamos konfigūravimo įrankiuose.

Taip pat derėtų nepamiršti, kad kartu dirbtinio intelekto suklestėjimas kurs darbo vietų aukštųjų technologijų sektoriuje: robotus ne tik reikės prižiūrėti, skirti jiems užduotis, vadovauti, bet ir strateguoti, kurti idėjas. Vis dėlto daugelis dirbtinio intelekto gerbėjų tiki, kad per du dešimtmečius 60 proc. darbo jėgos perims mašinos, todėl išnyks daug vidutinės kvalifikacijos darbo vietų, išliks labiau vadovaujančios pozicijos.

Daug diskutuojama apie tai, ar mašinos galėtų priimti racionalius sprendimus greičiau už žmones. Neoficialūs tyrimai rodo, kad visuomenė pasidalijusi pusiau: vieni mano, jog žmogaus išmintis ir sumanumas bet kokiu atveju pralenkia užprogramuotą įrenginį, kiti – atvirkščiai. Tačiau yra toks keistas dalykas, vadinamas Moraveco paradoksu: kompiuteriai labai gerai atlieka užduotis, kurios reikalauja greičio ir tikslumo ir kurios ne visiems žmonėms yra įkandamos (pavyzdžiui, išspręsti matematines lygtis, žaisti šachmatais, vairuoti automobilį), o, tarkim, žmonėms visiškai paprasta paimti kavos puodelius nuo stalo ir juos išplauti (arba sudėti į plovyklą).

Psichologė Alison Gopnik, analizuojanti vaikų sąmonę, tvirtina labai netikėtą dalyką: šiandieninės mašinos nėra protingesnės už dvejų metų vaiką. Tiesa, tokio amžiaus vaikas negeba žaisti šachmatais ar vairuoti, bet net ir dvimetis padaro daug dalykų, kurių kompiuteris negali: sukurti teorijas, hipotezes, išsiaiškinti, kaip viskas veikia, imituoti ir – svarbiausia – mokytis ir būti kūrybingam.

Hanso Moraveco galutinis argumentas yra tas, kad kompiuteriai remiasi puikiais, bet dažnai nesąmoningais argumentais. Patirtis, žinios, kurios išsivystė žmogaus smegenyse per milijardus metų, nepasiduoda staigiai imitacijai.

Programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Antras klausimas susijęs su vertybėmis ir morale. Mes, žmonės, sprendimus priimame vertybių pagrindu. Ar kompiuteriai turi vertybes? Dirbtinio intelekto ekspertas Stuartas Russellas teigia, kad jau galima programuoti kompiuterius naudingumo pagrindu, siekiant, jog mašina įgytų gebėjimą vertinti pagal vertes. Vis dėlto programavimas vis dar atliekamas pagal programuotojo vertybių sistemą, todėl dirbtinio intelekto atsakomybė prilygs jį sukūrusio žmogaus valiai.

Taigi dirbtinis intelektas padės mokslininkams atlikti tyrimus, įmonės lengviau apdoros duomenis, išpopuliarės bepiločiai automobiliai. Vis dėlto kompiuterių įtaką  jaučiame ir kasdieniame gyvenime: patobulėjus technologijoms, sužinosime tikslesnes orų prognozes, nes nėra nieko nemaloniau, nei sugadinta išvyka ar skėčio tampymasis veltui. Programinė įranga galės atsijoti visus turimus duomenis, gauti aiškesnį vaizdą apie būsimus orų reiškinius ir paskelbti išankstinius įspėjimus, taip gal net išgelbėti gyvybes. Dirbtinio intelekto sistema padės ūkininkams išvengti miško gaisrų. NASA taip pat plėtoja programą, kuri gali padėti erdvėlaiviams nustatyti audras ir stichijų pavojų.

Dar vienas būdas prisidėti prie planetos švarinimo, o ne užkariavimo – kurti robotus, galinčius valyti užterštą orą, mažinti žalą ekosistemai, kurią daro gamyklos. Šiuo metu mokslininkai gali iš Žemės valdyti į kosmosą paleistus erdvėlaivius, kad ištyrinėtų tam tikrus objektus bei planetas, kur saugiai dar negali nusileisti žmogus. O ateityje tai bus dar paprasčiau ir efektyviau, nes į kosmosą bus siunčiami nebe orlaiviai, o robotai.

Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas.

Ne tik kosmose, bet ir Žemėje dirbtinis intelektas yra naudingas žmogui: JAV „Cedars-Sinai“ medicinos centre naudojama novatoriška speciali programinė įranga, padedanti nustatyti širdies priepuolių riziką iki jų ištikimo. Dirbtiniai raumenys imituoja tikrų raumenų judesius, o išmanieji prietaisai gali atskirti gyvybę gelbėjančius vaistus nuo placebo.

Pažangiausia dirbtinio intelekto panaudojimo medicinoje technologija šiuo metu laikomi robotai chirurgų padėjėjai, paduodantys gydytojams reikiamus įrankius per operaciją. Yra net programinė įranga, stebinti pacientų sveikatos įrašų pokyčius ir perspėjanti gydytojus apie galimus rizikos veiksnius ir problemas, susijusias su vaistais, kuriuos paskyrė pirminės sveikatos priežiūros gydytojas.

Negana to, robotai gali padėti nustatyti kone šiuolaikinių amžių liga vadinamą vėžį: dirbtinis intelektas parengtas taip, kad nustatytų „socialinius tinklus“ tarp ląstelių baltymų. „Cancer Genome Atlas“ principas – tirti pakitusias ląsteles, nes onkologinė liga pakeičia ląsteles, taip pat ir baltymų ryšius. Mašinos mokomos, kad galėtų prognozuoti, kaip atskiros mutacijos gali paveikti visą tinklą, net jei sistema sudėtinga ir plati. Šią sistemą Harvardo mokslininkai naudoja navikams inkstuose nustatyti.

Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą.

Nepaisant akivaizdžių kompiuterių tobulėjimo pranašumų, klesti technofobija ir pasipriešinimas. Robotai baugina ne tik vyresnio amžiaus ar tiesiog konservatyvesnius žmones, bet ir tiksliųjų mokslų atstovus. Pavyzdžiui, žymiausiu šiuolaikiniu mokslininku vadinamas S.Hawkingas ne sykį žiniasklaidoje yra išdėstęs savo vienareikšmišką poziciją dėl dirbtinio intelekto. Jo įsitikinimu, robotai kelia realią grėsmę žmonijai ir net mūsų planetai. Prieš miegą apie juodąsias skyles mąstantis astrofizikas teigia, kad dirbtinio intelekto sukūrimas mums galėtų padaryti negrąžinamą žalą. Tačiau pats mokslininkas, kuris yra paralyžiuotas, naudojasi dirbtinio intelekto sistema bendraudamas su išoriniu pasauliu. Jis sutinka, kad dabartinės sistemos yra naudingos, bet idėjos dėl robotų savarankiškėjimo jam kelia baimę.

Užkirsti kelią technologinei raidai būtų sudėtinga, todėl kalbėti apie dirbtinio intelekto tobulinimo nutraukimą neverta. Prieš dešimt metų žmonės vargu ar įsivaizdavo, jog robotai taps mūsų gyvenimo dalimi, – kad ir netiesiogiai: stebės orus, astronominius reiškinius, padės atliekant tyrimus, o gatvėse bus bandomi bepiločiai automobiliai.

Dirbtinio intelekto sistemos „Cleverbot“, su kuria galima kalbėtis internetu, kūrėjas Rollo Carpenteris mano, kad mašinos taps autonomiškos ir pačios galės perkurti save, todėl tai kels pavojų žemesnio intelekto žmonėms. Pasak jo, atrodo, kad žmoniją gali ištikti savotiška technologijų amžiaus revoliucija, tai yra žmogus, kuris negebės tobulėti greičiau už mašinas, tiesiog natūraliai išnyks, nes jo kova už būvį bus pralaimėta. Taip atsitiko, tarkim, su neandertaliečiais – jie nesugebėjo prisitaikyti prie sąlygų, išmokti elgtis su ugnimi, todėl išmirė, o ~Homo sapiens sapiens~, mūsų protėviai, sugebėjo įveikti visus išbandymus ir evoliucionavo.

Štai vienas įtakingiausių šių laikų verslininkų Elonas Muskas jau susirūpino, kad netaptų robotų auka. Jis paaukojo 10 mln. dolerių „Future of Life“ institutui, kad mokslininkai sukurtų programą, kuri išlaikytų dirbtinį intelektą nepavojingą žmogui. E.Muskas pabrėžė, kad robotai turi likti naudingi žmonijai, – jo nuomonė išties sutampa su S.Hawkingo, kuris pats naudojasi tos sistemos privalumais.

Nors suprasdami, kad programos žmonėms naudingos, įtakingi protai siekia visomis išgalėmis apsisaugoti nuo jų galimų karingų veiksmų. Tiesa, „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjas tai pat investavo ir į dirbtinio intelekto sistemas kuriančias įmones „Vicarious“ ir „DeepMind Technologies“, bet pabrėžė, kad šie kūrėjai programuoja laikydamiesi aukštų etinių ir moralinių normų.

Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Seras Clive‘as Sinclairas, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje sukūrė legendinius kompiuterius „ZX Spectrum“, skirtus programuotojams, irgi turi didelių nuogąstavimų dėl dirbtinio intelekto. Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje ir kitur XX a. devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius kompiuterius dabar keičia mokslininkams skirti kvantiniai kompiuteriai. C.Sinclairui atrodo neišvengiama, kad galiausiai kompiuteriai užkariaus teritorijas ir suvarys žmones į narvus, bet kartu jis priduria, esą toks perversmas nebūtinai yra negatyvus. Sistemų tobulėjimą jis vadina Pandoros skrynios pravėrimu, to veiksmo dabar sustabdyti nebeįmanoma.

Ar brito pranašystės išsipildys – neaišku, nes žmogus pats daug ką lems savo išlikimo istorijoje, ir tai priklauso ne tik nuo robotų ar išorinių veiksnių. Jei dabar bręstanti vadinamoji Z karta atsisakys fundamentalių vertybių ir leis savo gyvenimą tvarkyti racionaliems kompiuteriams, kurie už juos priims sprendimus, – evoliucija gali išties pakrikti. Kasandros pranašystės apie dirbtinio intelekto ateitį – baugios, bet žmogus, kuris kuria įrankius, visada turi laikytis aukščiau savo sukurtų įtaisų, kad netaptų kieno nors vergu.

Deimantė Daugintytė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas 2015 m. gegužės mėn. savaitraščio “Veidas” numeryje

Prieš keliasdešimt metų pranašauta robotų revoliucija neįvyko, tačiau atrodo, kad šiandien aušta nauja mechaninių darbininkų aušra. Naujausios technologijos ir brangstanti darbo jėga Azijoje verčia gamintojus iš naujo pažvelgti į robotus.

Prieš metus tarptautinio koncerno ABB padalinys „ABB Robotics“ pristatė gamybai skirto roboto prototipą svajingu pavadinimu „Frida“. Ši mechaninė darbininkė skiriasi nuo įprastų, dažniausiai automobilių surinkimo linijose dirbančių gremėzdiškų robotų, nes savo gabaritais ji nedaug didesnė nei žmogus, o miklios jos „rankos“ manevringumu prilygsta žmogaus galūnėms.
Vis dėlto svarbiausia „Fridos“ naujovė – robotas taip užprogramuotas, kad galėtų dirbti šalia žmogaus, o ne uždarame stikliniame narve, kaip dauguma iki šiol veikiančių gamyklinių robotų. Mat šie mechaniniai darbininkai turi daug jėgos ir yra užprogramuoti greitai atlikti vos vieną užduotį, o dirbdamos jų „rankos“ gali stipriai sužaloti šalia atsidūrusį žmogų.
„Dažniausiai matydami gamyklose dirbančius robotus – suvirinančius ar dažančius, šalia neišvysime jokio žmogaus, nes tai nesaugu“, – teigia Rodney Brooksas, JAV bendrovės „Rethink Robotics“ vadovas. Todėl ši bendrovė, surinkusi geriausių inžinierių komandą iš viso pasaulio, rudenį žada pristatyti savo kūrinį – lengvai programuojamą, nebrangų, miklų ir žmogui nepavojingą gamyklinį robotą. Pasak R.Brookso, jo bendrovės robotas visai gamybos pramonei turėtų padaryti panašų poveikį kaip pirmieji asmeniniai kompiuteriai.
Juk iki rinkoje pasirodant pirmiesiems „Apple“ bei kitų gamintojų kompiuteriams, jie buvo įsivaizduojami kaip didžiules sales užimančios spintos, kurioms aptarnauti reikia dešimčių ekspertų. O šiandien išmanusis telefonas, turintis senesnio kompiuterio galią, telpa kišenėje ir norint juo naudotis nereikia jokio specialaus išsimokslinimo. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV bendrovė ATK dar vienu žingsniu priartino vadinamuosius „robotų karus“, sukūrusi ir išbandžiusi bepiločiams lėktuvams skirtą kompaktišką didelio tikslumo bombą „Hatchet“.

Ši naujovė buvo pristatyta Merilende (JAV) vykusioje Karinio jūrų laivyno lygos parodoje, pranešė „Defensetech.org“. „Hatchet“ skrta naudoti bepiločiuose orlaiviuose (UAV), bet tinka ir nedideliems sraigtasparniams bei pilotuojamiems kariniams lėktuvams. Pasak ATK atstovų, ši 60 mm bomba iš pradžių buvo kuriama specialiai bepiločiams lėktuvams „Predator“.

Pranešama, kad kompaktiška aviacinė bomba gali labai išplėsti karinių bepiločių orlaivių smogiamąją galią: ant vieno raketų „Hellfire“ tvirtinimo laikiklio galima pakabinti 24 „Hatchet“ bombas. Viena tokia bomba sveria tik maždaug 2 kilogramus.

„Hatchet“ turi miniatūrinį JDAM (Joint Direct Attack Munition) tikslaus nukreipimo į taikinį įrenginį, kuriame naudojamas lazerinis nutaikymo daviklis, GPS imtuvas ir inercinė nukreipimo sistema.

Pasak ekspertų, „Hatchet“ minibombos bus ypač efektyvios naudojant jas prieš neapsaugotus (nešarvuotus) taikinius karo veiksmų miestuose sąlygomis. Dėl „Hatchet“ tikslumo bus galima sunaikinti konkrečią pastato patalpą nepadarius žalos šalia esantiems kambariams, sakoma ATK pranešime.

„Hatchet“ bombos ne tik suteiks galimybę paversti lengvuosius karinius bepiločius orlaivius bombonešiais, bet ir leis padidinti vidutinių ir sunkiųjų UAV smogiamąją galią.

balsas.lt

Pjezomechanikos pradininku Lietuvoje laikomas prof. habil. dr. Ramutis Petras Bansevičius pastaruoju metu dirba daugiausia su užsienio kolegomis ir pagal užsieniečių užsakymus. Lietuvoje tokiai pramonei įsitvirtinti reikės dar ne vieno dešimtmečio.

Pjezomechanika ir pjezomedžiagos – tai tarsi kosminiai terminai, tačiau juos prof. Ramutis Petras Bansevičius sugeba paaiškinti gana paprastai ir visiems suprantamai. Paprasčiausia gamtinė medžiaga, turinti pjezoelektrinių savybių, yra kvarco kristalai. „Padenkime jų briaunas sidabro elektrodais, prijunkime prie jų elektros įtampą, ir tarpas tarp elektrodų šiek tiek pasikeis – tai atvirkštinis pjezoefektas. Tiesioginis pjezoefektas – kai sukėlus kristalo mechaninius įtempimus ant elektrodų generuojasi elektros krūvis. Šiuo efektu pagrįsti įvairių tipų jutikliai“, – aiškina mokslininkas.
Čia derėtų prisiminti, kad po „Titaniko“ katastrofos 1912 m. mokslininkai pradėjo ieškoti būdų, kaip sukurti didelio intensyvumo garso šaltinį, kuris leistų spinduliuoti ir po to registruoti atsimušusias nuo kliūties garso bangas. Buvo įsisavinta pjezokeraminių medžiagų, kurių efektyvumas daugelį kartų viršija natūralaus kvarco efektyvumą, gamyba. Tęsiant tokių „sumanių“ medžiagų paiešką, šiandien jau sukurtos naujos medžiagos ir kompozicinės struktūros, pasižyminčios ypač aukštomis pjezoelektrinėmis charakteristikomis.
Pasak profesoriaus, studentai dažnai nustemba sužinoję, kad kiekvienas jų turi po keletą pjezoelementų – telefone ar laikrodyje. Įdomu tai, kad kvarcas nėra unikali gamtinė medžiaga, turinti pjezoelektrinių savybių, – jų turi ir kaulai, medis, oda. Paprasčiausiame dujų žiebtuvėlyje naudojami pjezoelektriniai žiedai: juos suspaudus, dėl tiesioginio pjezoefekto generuojama kelių kilovoltų įtampa.
Atkreiptinas dėmesys, kad R.P.Bansevičius yra per 300 mokslinių straipsnių, per 300 išradimų, 7 precizinių sistemų dinamikos srities knygų, 18 patentų užsienyje autorius. Jis sukūrė pjezomechanikos, kaip vienos iš mechatronikos mokslo srities posistemių, pagrindus. 2010 m. mokslininkas kartu su kolegomis gavo Lietuvos mokslų akademijos premiją už darbų ciklą „Pjezomechaninės sistemos: teorija ir taikymai (1996–2009 m.)“.

„Protingos“ medžiagos
Riba tarp fundamentaliųjų fizikos, biologijos, medicinos ir technologijų mokslų vis labiau išsitrina. Modernus, o ypač – ateities robotas turės ne tik įprastas mechanines, elektros, elektronines, valdymo sistemas, bet ir galės atpažinti vaizdus bei garsus, turės dirbtinį intelektą, net ir elgesio bei „psichologijos“ žinių, ypač robotų spiečiaus atveju. Tai jau šiandien matome mechatroninėse sistemose.
Lietuvos pjezomechanikos mokslininkai yra sukūrę prezicines pjezoelektrines pavaras, pasižyminčias labai įdomiomis savybėmis: gebėjimu prisitaikyti, pačioms diagnozuoti gedimus ir remontuotis. „Jos sugeba valdyti lazerio spindulį erdvėje tūkstantųjų kampinės sekundės dalių tikslumu, gali dirbti kosmose, kur temperatūrų skirtumai didžiuliai. Tam, kad užtikrintume nanoskyrą, pavara negali turėti jokių klasikinių variklių, guolių, krumpliaračių, reduktorių – jie lemia didžiules paklaidas, net ir labai tiksliai gaminant. Pjezoelektrinėse pavarose pavyksta išvengti klasikinių paklaidų šaltinių – jos iš išorės labai paprastos, atramos jose yra aktyvios ir „bazuoja“ detalę erdvėje bei sukuria momentą ar varomąją jėgą“, – aiškina R.P.Bansevičius.
Taigi technologijos mokslų srityje turime daug ryškių laimėjimų, kurie labiau vertinami užsienyje nei Lietuvoje. Tai pasakytina tiek apie ultragarso, tiek apie vibracijų, tiek apie pjezomechanikos ar kai kurias kitas sritis. Štai užsienyje puikiai įvertintas lietuvių mokslininkų sukurtas robotas manipuliatorius, kurio matmenys – 4x3x4 mm. Tai mažiausias pasaulyje manipuliatorius, sugebantis judėti trimis kryptimis su penkių nanometrų skyra.
O štai pjezoelektrinį automobiliuką galima priskirti prie smagių išradimų. Iš pažiūros jis turi tik ratus ir pjezoplokštelę tarp jų. „Mus aplankančių profesorių iš užsienio visada paklausiu, kaip jis veikia. Išardau, viduje – jokio varikliuko, vos kelios detalės, bet mašinytė važiuoja. Iš dešimties atsako tik vienas. Paglosto savimeilę, kad net užsienio profesoriai nežino šio aparato veikimo principo“, – šmaikštauja R.P.Bansevičius.
Beje, pastaruoju metu mokslininkas kartu su kolegomis kuria nanopalydovų orientavimosi erdvėje pjezoelektrinę sistemą.

Apie pasitenkinimą ir mokslininko vietą visuomenėje
Šmaikščius komentarus žeriantis mokslininkas prisipažįsta, kad didžiausią emocinį pasitenkinimą jam suteikė kartu su penkiais užsienio partneriais sukurta planšetė, skirta akliesiems ir sukurta dirbti su dvimate grafika bei internetu. Profesoriui įstrigo, kai aklieji iš Milano ir Anglijos, naudodamiesi šia įranga, atpažino savo šalies kontūrus. Ši akimirka R.P.Bansevičiui suteikė didžiulį pasitenkinimą. Dabar kuriama dar sudėtingesnė ir aukštesnio lygio sistema, turėsianti planšetę, specialų pieštuką ir ausines. Ja naudodamasis aklasis pats galės orientuotis namie bei gatvėje ir atlikti pačius reikalingiausius darbus.
Pašnekovo nuomone, fizikos, biotechnologijų, visuomenės mokslų atstovai visuomenės dėmesio stoka neturėtų skųstis, o štai didžiosios dalies technologijos srities mokslininkų, nors lėšas jie užsidirba patys dalyvaudami tarptautiniuose projektuose, bendradarbiaudami su įmonėmis, svoris visuomenėje ir ypač žiniasklaidoje labai menkas. Trūksta populiarių straipsnių apie jų sprendžiamas specifines problemas, kurios visuomenei nelabai suprantamos.
„Manau, kad mokslininko vieta mūsų visuomenėje nėra tokia, kokia turėtų būti. Mokslininkai galėtų būti naudingi politikoje ne tik svarstant biudžetą, bet ir analizuojant visuomenės raidos dėsnius, ypač tendencijas. Šiandien žodis „profesorius“ virtęs vos ne keiksmažodžiu. Tokio mokslinio vardo naujajame aukštojo mokslo įstatyme kaip ir neliko, tik pareigos. Tad juokais pasiūliau iš studentų himno „Gaudeamus“ išmesti frazę „vivat profesores“, nes jų tiesiog nebeliko“, – apgailestauja mokslininkas.
Vis dėlto jis išlieka optimistas ir negaili patarimų jaunimui: „Jei turite idėją, tikite ja, darykite viską, kad ją įgyvendintumėte, nepaisydami kliūčių, pasipriešinimo ir aplinkinių kritikos.“
Profesorius įsitikinęs, kad technologijos moksluose esama daug perspektyvių krypčių, bet ypač įdomi kryptis – „sumanios“ arba „protingos“ medžiagos. Nenuostabu, kad XXI amžius vadinamas „protingų“ medžiagų amžiumi. Jų tyrimai ir taikymas atveria naujas technologijų galimybes.

Kolegų vertinimai apie R.P.Bansevičių
Tai žmogus, pelnęs valstybės ir tarptautinį pripažinimą, mechatronikos srities autoritetas.
Jį myli ir gerbia jo mokiniai, mokslininkai, studentai ir bendradarbiai.
Jis prenumeruoja ir skaito visą naujausią mokslinę literatūrą, mėgsta dalyvauti tarptautinėse konferencijose.
Žmogus įžvalgus, kūrybingas, nešvaistantis laiko veltui. Labai imlus visoms technikos naujovėms.
Tačiau, kad ir būdamas technokratas, niekada pats nevairavo ir nevairuoja automobilio.
Puikiai moka anglų kalbą, todėl bendravimas su užsieniečiais jam nekelia jokių keblumų. Dėl to turi nemažai bendraminčių įvairiose pasaulio šalyse.
Mėgsta keliauti po įvairias šalis, ne tik mokslo reikalais, bet ir siekdamas susipažinti su tų šalių kultūra, gyvenimo būdu. Kažkada yra prasitaręs, kad norėtų gyventi Londone, o ilsėtis Italijoje.
Labai šmaikštus ir pastabus, neieškantis žodžio kišenėje. Pastarojo meto mėgstamas jo posakis – „ir taip toliau, ir taip toliau…“.
Nemėgsta dalyvauti įvairiuose pobūviuose. Stengiasi gyventi ir maitintis sveikai, tačiau mėgsta itališko tipo kavą ir saldumynus.

Biografija
Prof. habil. dr. Ramutis Petras Bansevičius
Gimė 1939 m. vasario 23 d. Marijampolėje
1956–1961 m. studijavo Kauno politechnikos instituto (KPI) Mechanikos fakultete
1963–1967 m. – KPI aspirantūroje
Nuo 1968 m. – Kauno technologijos universiteto (KTU) inžinierius, laboratorijos vedėjas, docentas, katedros vedėjas
Nuo 1968 m. – KTU profesorius
1975–1976 m. stažavo Milano politechnikos institute (Italija)
Nuo 1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas
1991–1995 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys
1992–2000 m. – vizituojantis De Montfordo universiteto (Didžioji Britanija) profesorius
2000–2007 m. – Kauno technologijos universiteto rektorius
Nuo 2007 m. – KTU senato pirmininkas, Mechatronikos mokslo, studijų ir informacijos centro direktorius

Apdovanojimai
1999 m. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu
2001 m. – De Montforto universiteto garbės daktaras
2001 m. – Lietuvos mokslų akademijos Kazimiero Simonavičiaus premijos laureatas
2010 m. – Lietuvos mokslų akademijos premijos laureatas

R.P.Bansevičius: „Jei turite idėją, tikite ja, darykite viską, kad ją įgyvendintumėte, nepaisydami kliūčių, pasipriešinimo ir aplinkinių kritikos.“

don2

Mažas, baltas, mielas robotukas, vardu DON-8r, renka aukas ir praeiviams sukelia šypsenas dažnam primindamas animacinio filmo „Wall-e“ personažą „EVE“ (Ievą). Tai naujausias dizainą studijuojančio 21 metų studento Tim Pryde darbas, praneša tinklapis timpryde.com.

Kaip sako pats įrenginio kūrėjas, jam patinka daiktai, kurie yra nestandartiniai, sukelia šypseną bei gali būti praktiškai naudojami. Be to, jis puikiai supranta, kaip sunku rinkti aukas geriems tikslams ir kaip nenoriai praeiviai aukoja labdarai. Renkantys aukas dažnai sulaukia priekaištų, jog jas renka.

don

DON-8r (anglų kalba tariama „donator“) pavadinimas ir balta spalva buvo pasirinkta tam, kad įvairios organizacijos galėtų jį naudoti savo tikslams ir atsiribotų nuo bet kokios papildomos reklamos.

Pabandžius paeksperimentuoti gatvėje ir „paleidus į darbą“ šį mažylį, buvo sulaukta įvairių reakcijų: žmonės mielai aukojo pinigus, vaikai jį glostė ir bandė prakalbinti, kiti tiesiog sustodavo ir žiūrėdavo. Bet vienareikšmiškai galima pasakyti – jis atkreipė praeivių dėmesį.

Robotukas juda ratu nedidelėje teritorijoje ribotą laiką, o kai sustoja, pradeda mojuoti vėliavėle ir keisti spalvas, taip atkreipdamas aplinkinių dėmesį ir prašydamas įmesti monetą. Kai tik įmetamas pinigėlis, jis vėl pradeda judėti. Pats dizaineris mano, jog jo aukas renkantis robotas pateisino lūkesčius ir bus plačiai naudojamas.