BFL

Klaipėdietis solistas Mindaugas Rojus ruošiasi debiutui sostinėje: jis numatoma Gioacchino Antonio Rossini operoje “Sevilijos kirpėjas”.

Pirmą kartą žurnalistų šalia Nacionalinio operos ir baleto teatro fotografuojamas 23-ejų metų Mindaugas Rojus šypsosi patenkintas, tačiau stengiasi artėjančios savaitgalio premjeros pernelyg nesureikšminti. Su žemaitiška ramybe tvirtina: jei vadovai nuspręs, kad jis pasirodymui scenoje dar nepasirengęs – debiutuos šiame teatre gegužę, nieko baisaus.
Mindaugas pasakoja, kad visa jo solisto karjera anaiptol nebuvusi tiesi ir suplanuota, tačiau galiausiai Dievulis, už rankos paėmęs, pristatydavo ten, kur reikia. Baigęs vidurinę mokyklą Darbėnuose, Mindaugas sugebėjo įstoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją studijuoti chorinio dirigavimo, nors neslepia tuo metu nė natų skaityti tvirtai nemokėjęs.
“Man liepė parengti kelių kūrinių programėlę, padainavau ir įstojau”, – atvirai sako vaikinas, vaikystėje ir paauglystėje nelankęs jokios muzikos mokyklos.
O ką tuomet Darbėnuose veikdavęs? “Nieko… Šiaip… Kaip visi – lauke, su draugais”, – bando prisiminti, vis dar žemaitiškai tebekirčiuodamas pirmuosius skiemenis.
Nors fortepijonu skambinti “šimkinėje” pamažu pramoko, diriguoti “neraštingam” sekėsi prastai. Išsigelbėjimu tapo pasiūlymas pereiti į solinio dainavimo klasę, pas pirmąją vokalo pedagogę Valeriją Balsytę. Jos padrąsintas vėliau metus Vilniuje rengėsi stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), tačiau koją studijoms sostinėje pakišo prastas brandos atestatas, kurio įtakos balais nesugebėjo atsverti nė pats aukščiausias specialybės egzamino įvertinimas.
Taip Mindaugas iš Darbėnų, pats to nenujausdamas, tapo svarbiu argumentu LMTA vadovams valdžios koridoriuose įrodinėjant priėmimo į meninės pakraipos studijas tvarkos reformos būtinybę. Tiek jie, tiek sostinės vokalo profesoriai žurnalistams dar keletą metų minėdavo paslaptingą unikalaus balso savininką, kuriam tapti operos solistu neleido pernelyg unifikuota studentų priėmimo sistema. Visi apgailestaudami tvirtino, kad toks ryškus talentas būtų išskėstomis rankomis sutiktas bet kurioje Europos muzikos akademijoje, o štai stipriausia Lietuvos muzikų kalvė teįstengė jam pasiūlyti brangias mokamas studijas.

Žada mirti baritonu
Tūkstančių, kurių reikėjo LMTA, kuklus žemaitis neturėjo. Todėl nurijęs nesėkmės kartėlį pradėjo studijas mažiau įnoringame Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Šiandien sako, kad taip jam tikriausiai buvo lemta: likti pajūryje ir sutikti ten iš sostinės persikrausčiusį Dainavimo katedros profesorių Eduardą Kaniavą, su kuriuo Klaipėdos muzikiniame teatre vaidmenis rengia iki šiol.
“O juk iš pradžių ir šiame teatre dainuoti man, studentui, atrodė nepasiekiama svajonė. Bet ji išsipildė greitai: su profesoriumi parengėme Onegino vaidmenį, tuometinė teatro vadovė Audronė Žigaitytė palaimino, ir debiutas įvyko”, – pasakoja M.Rojus.
Vaidmenų sąrašas sparčiai ilgėjo, ir per keletą metų Mindaugas iš kuklaus naujoko sugebėjo virsti vienu pagrindinių uostamiesčio teatro baritonų. Tuomet jis tapo žiūrovų numylėtiniu LTV projekte “Triumfo arka”. O vokalo specialistai tada prisiminė, kad Vilniuje Mindaugo balsas buvo laikomas tenoru, ne baritonu. Mindaugui tos šnekos pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo: “Mano profesorius tvirtina, kad esu šviesus baritonas, ir pats patogiau jaučiuosi dainuodamas žemesnes partijas. Nors balso diapozoną, žinoma, dar reikėtų plėsti. Matyt, jau ir mirsiu baritonas.”
Visai neseniai “Veide” pasakojome apie tenorą Tomą Pavilionį, puikiai pasirodžiusį Onutės Narbutaitės operoje “Kornetas”, o dabar “Sevilijos kirpėjuje” rengiantį grafo Almavivos vaidmenį. Jį, beje, iš baritono paversti tenoru sostinės pedagogams pavyko. Dėl karjeros Vilniuje T.Pavilionis atsisakė darbo Klaipėdos muzikiniame teatre, o štai M.Rojus kol kas tikisi suderinti viena ir kita. Nors ir suvokia, kad autobusais nuolat kursuodamas tarp Vilniaus ir Klaipėdos (vairavimo egzaminui išlaikyti taip ir nerado laiko) tampa panašus į savo rengiamą premjeros personažą: Figaro šen, Figaro ten…
Tik likus savaitei iki premjeros Mindaugas pagaliau ryžosi trumpam atsisakyti spektaklių Klaipėdoje.
“Čia, Vilniuje, po repeticijų savaitgaliais vos įsigrūdu į pilnutėlį troleibusą – tiek žmonių būna sostinės centre. Klaipėdoje centrinės gatvės poilsio dienomis kaip išmirusios. Pasiilgstu pajūrio ramybės”, – neslepia pašnekovas.
Figaro vaidmuo “Sevilijos kirpėjuje” M.Rojui nėra naujas – ši G.A.Rossini opera rodoma ir Klaipėdos muzikinio teatro repertuare. Tačiau ten dainuojama lietuviškai, o štai Vilniuje jau nuo praėjusios vasaros Mindaugas su teatro samdomu italų kalbos pedagogu stengiasi įveikti originalų, itališką operos tekstą. Solistas nė neslepia, kad ši vaidmens konversija jam pasiduoda sunkiai: pedagogas negali atsistebėti “žemaitiškai itališka” Figaro tartimi…
Užtat pats M.Rojus išlieka ramus kaip… Figaro, kuris, pasirodo, ispanų režisieriaus Emilio Sagi valia būsimoje premjeroje bus ne vikrus karštakošis, o labiau subrendęs ir “atsipūtęs”. Žinoma, pašėlę G.Rossini arijų tempai išliks, tačiau pats personažo charakteris, palyginti su klaipėdietišku (režisieriaus Eligijaus Domarko pastatymo) Figaro – kur kas ramesnis ir solidesnis.
“Per repeticijas režisierius mane visą laiką stabdydavo: ramiau, ramiau… Todėl pietietiško temperamento fejerverkų iš Figaro galite nesitikėti”, – prisipažįsta M.Rojus.
Jo personažas pagyvėja tik tuomet, kai užeina kalba apie pinigus. O ką reiškia pinigai paties Mindaugo gyvenime? Juk po “Triumfo arkos” kvietimų pasirodyti uždaruose vakaruose ir koncertuose jam tikriausiai netrūko?
“Taip, buvo geri laikai: kviesdavo net dėl honoraro nesiderėdami. Bet tai greitai baigėsi: metai, ir viskas. Kodėl, manote, operos solistai veržiasi į televizijos projektus? Jei nešmėžuoji ekrane – niekas tavęs nebeprisimena, niekas nebekviečia. O iš mūsų teatro algos žiemą už buto nuomą Klaipėdos centre vos gali susimokėti. Jei ne papildomi koncertai – būtų visai striuka”, – atlaidžiai šypteli solistas.

Dažną iš mūsų kankina klausimai apie šviesą tunelio gale, apie rojų ir pragarą, apie tai, kas mums nutiks po mirties, kur yra mirę mūsų artimieji, ar tikrai yra gyvenimas po mirties, ar Dievas iš tikrųjų egzistuoja.

Vieni religiją laiko pasaka suaugusiesiems, kiti tikina, kad abejoti Dievo buvimu negalima, o treti tiesiog tyli ir yra neapsisprendę. Bet visiems be išimties bent kartą gyvenime buvo iškilęs Dievo egzistavimo klausimas.

Knyga „Dangus tikrai yra“ – vaiko pasakojimas apie tai, ką jis patyrė per apendikso operaciją, kai buvo palikęs suvo kūną ir nukeliavęs į rojų. Po operacijos apie savo patirtį berniukas papasakojo tėvams. Šie nusprendė į sūnaus pasakojimą nenumoti ranka – taip gimė knyga „Dangus tikrai yra“.

Knygos pristatyme rašoma: „Dar nė ketverių neturėjęs Koltonas papasakojo tėvams, kad buvo palikęs savo kūną per operaciją. Jis tiksliai žinojo, ką jo tėvai veikė ligoninėje, kol jis buvo operuojamas. Vaikas kalbėjo apie apsilankymą rojuje ir persakė ten sutiktų žmonių, kurių niekada nebuvo matęs, istorijas, pasakė net tai, kas vyko prieš jam gimstant. Jis nustebino tėvus apibūdindamas rojų taip, kaip parašyta Biblijoje, nors vaikas dar nemokėjo skaityti.

Koltonas drąsiai, atvirai pasakoja sutikęs seniai išėjusius šeimos narius. Jis apibūdina Jėzų, angelus, koks yra Dievas ir kaip stipriai Jis mus myli.“

Visa knygos struktūra paremta tėvų ir vaiko bendravimu: tėvai mėgina kuo daugiau gauti informacijos iš sūnaus ir kaskart lieka nustebinti vis naujomis žiniomis ir pasakojimo tikslumu. Beje, klausinėti tėvai stengiasi taip, kad klausimas nesufleruotų atsakymo, taip didesnė tikimybė, kad sūnus papasakos, ką iš tikrųjų matė ir patyrė.

„Tėti, Jėzus valdė daktarą O‘Holeraną ir taip padėjo mane operuoti.“ (p. 65)

„Mes skraidėme. Mes visi skraidėme, tik Jėzus ne. Rojuje jis vienintelis neturi sparnų. Jis tiesiog kilo aukštyn ir leidosi žemyn kaip liftas.“ (p. 80)

„Tenai yra visos vaivorykštės spalvos.“ (p. 73) Koltonas papasakoja apie Jėzaus žymes ir jo žirgą, apie tai, kad Jėzus turi pusbrolį, „tik neprisimenu jo vardo, bet jis tikrai malonus“, apie Jėzaus karūną.

„Dievas ir Jėzus rojuje skleidžia šviesą. Ten niekada nesutemsta. Ten visada šviesu.“ (p. 109)

„Mama, šėtonas dar ne pragare. <…> Angelai nešiojasi kardus, kad šėtonas nepatektų į rojų.“ (p. 138)

Koltonas rojuje matė savo senelį, kuris mirė prieš jam gimstant, sutiko taip ir negimusią sesutę. „Ji sakė man, kad mirė tavo pilvuke.“ (p. 100)

Koltono patirtis keičia ir jo šeimos gyvenimą: „Norėjome tikėti, kad mūsų negimęs vaikelis nukeliavo į rojų. Nors Biblija tai nutyli, mes tuo tikėjome. O dabar mums paliudyta: duktė, kurios niekada nesame matę, nekantriai laukia mūsų amžinybėje.“ (p. 102)

Sūnaus pasakojimus tėvas pastorius lygina su savo žiniomis, cituoja Bibliją ir apmąsto. Taip sudėliojamas knygos turinys ir visa grindžiama ne tik vaiko pasakojimu, bet ir suaugusiojo vertinimu.

Knygą perskaičiau greitai. Nuostabu, kaip rimti ir sudėtingi dalykai, pasakojami vaiko, įgyja aiškią ir paprastą formą. Matyt, mes, suaugusieji, viską įpratę pateikti kuo sudėtingiau, o Koltonas tėvams pasakoja neįtikėtinus dalykus taip paprastai, kad tuo telieka žavėtis. Dėl to vaikiško paprastumo ir atvirumo knyga tik dar įdomesnė ir patrauklesnė. Koltonas pasakoja, kaip atrodo angelai, apie ką kalbėjosi su Jėzumi, kaip matė savo senelį, koks gyvenimas rojuje, kaip ten slenka laikas…

Neįtikėtini dalykai, kuriais negali netikėti. Man kilo keletas klausimų: o jeigu Koltonas būtų gimęs musulmonų ar budistų šeimoje, kaip tuomet atrodytų jo aplankytas rojus? Jei Koltono tėtis būtų ne krikščionių pastorius, o nežinomos afrikiečių genties šamanas, ar ir tada Koltono Dievas ir rojus būtų tokie patys? Šie klausimai kilo perskaičius „Dievas tikrai yra“. Neradau šioje knygoje atsakymo, bet juk klausimai ir kilo tik perskaičius knygą. O ir knygos turiniu netikėt negaliu, taigi knyga nuostabi savo keistu poveikiu ir skatinimu mąstyti, ieškoti ir tikėti… Kuo tik norite: kad Dievas tikrai yra, tuo, kad jo nėra, rojumi, į kurį pateksime po mirties, ar tokio rojaus nebuvimu. Jūsų valia rinktis, bet mažuoju berniuku netikėti tikrai bus sunku.

Siūlau paskaityti visiems: tikintiems ir netikintiems, tiems, kurie ieško atsakymų ir tiems, kurie nebijo, jog kils dar daugiau klausimų. Būtinai paskaitykite, šiai knygai abejingi neliksite, o gal ji net ir jūsų gyvenimą pakeis. Taigi tariu senąjį sudiev ir garantuoju: perskaitysite greitai, bet tai, ką perskaitėte, mąstysite ir permąstysite dar ilgai.

Emilija Merkytė