BFL

Trys klausimai Energetikos ministrui Rokui Masiuliui.

– Lietuva neatgaus 1,4 mlrd. eurų permokos „Gazprom“, patirs bylinėjimosi išlaidų. Kokių dar neigiamų pasekmių gali turėti Lietuvos pralaimėjimas Stokholmo arbitraže?

– Pasibaigęs arbitražo procesas neturės neigiamų padarinių. Ir iki šiol vyko teigiamos permainos, o kai kurios jų – arbitražo dėka. Lietuva pasiekė visus strateginius tikslus: reformavo dujų sektorių, susigrąžino dujų infrastruktūros kontrolę, pasistatė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, kuris sugriovė „Gazprom“ monopolį rinkoje. Atsiradus konkurencijai dujų kaina pradėjo mažėti.

Arbitražo metu svarbiausi tikslai – apginti Lietuvos interesus bei reformuoti dujų sektorių – buvo pasiekti.

Be to, vykstant arbitražui gavome papildomą nuolaidą iš „Gazprom“. Todėl tarifai gyventojams krito sparčiausiai ES. Per pastaruosius penkerius metus buvo ne vienas teisinis procesas prieš „Gazprom“, iš kurių dauguma baigėsi Lietuvos naudai. Pavyzdžiui, du ieškinius investiciniame arbitraže „Gazprom“ galiausiai atsiėmė.

– Kiek ir kokių išlaidų – konsultantams, advokatams, ekspertams – dėl šio ginčo patyrė Lietuva?

– Lietuvos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra išskirtinės tokio pobūdžio bylose. Per ketverius metus jos iš viso siekė apie 9 mln. eurų. Tai labai maža dalis, palyginti su nauda, kurią gavo mūsų vartotojai per tuos ketverius metus: nuo liepos dujos kainuos 43 proc. pigiau dėl išsikovotos „Gazprom“ nuolaidos nuo 2013 m. Lietuvos vartotojai kasmet sutaupė daugiau nei 100 mln. eurų.

– Ar tie patys advokatai, kurie konsultavo iki kreipimosi, ir vedė visą bylą? Kaip jie įvertino jos baigtį, sprendimą, ar apskritai reikėjo kreiptis į Stokholmo arbitražą? Ar Energetikos ministerija turi daugiau teisminių ginčų?

– Viso proceso metu buvo dirbama su trimis advokatų kontoromis, kurių rekomendacijos buvo pertikrinamos. Arbitražo metu svarbiausi tikslai – apginti Lietuvos interesus bei reformuoti dujų sektorių – buvo pasiekti.

Tuo metu buvusi alternatyva – nieko nedaryti ir neginti Lietuvos interesų. Savaime suprantama, kad pasirinktas sprendimas kreiptis į arbitražą. Šiuo žingsniu mes pasiekėme kur kas daugiau naudos, nei būtume pa­siekę nieko nedarydami ir galvodami, kad vis tiek nieko negalima pakeisti.

Šių metų pradžioje „Veolia“ grupė pas­kelbė pateikusi prašymą Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID) Vašingtone dėl investicinio ginčo prieš Lietuvos Respubliką nagrinėjimo. Šiame ginče Lietuvos interesams atstovauja Energetikos ministerija.

BFL

3 klausimai Energetikos ministrui Rokui Masiuliui

– Ar Baltijos šalims gali tekti kompensuoti nuostolius Rusijai dėl pasitraukimo iš Rusijos elektros sistemos?

– Nėra jokios kalbos apie nuostolių kompensavimą. Ši tema vis ištraukiama ir ja spekuliuojama norint sukompromituoti Baltijos šalims ir visai Europos Sąjungai svarbų energetikos projektą. Sumos, kurios viešumoje kartais pavadinamos nuostoliais, iš tiesų yra galimos investicijos į Baltijos šalių elektros tinklų sinchroninį veikimą su kontinentinės Europos tinklais. Buvo atliktos kelios studijos, kurios vertino galimas investicijas. Tose studijose įvardytos įvairios sumos. Tačiau tai jokiu būdu negalima vadinti nuostoliais. Tai – investicija į mūsų visų energetinį saugumą. Šiuo metu mūsų elektros tinklai veikia su Rusija viename sinchroniniame režime. Mes investuojame į savo elektros tinklą, kad užtikrintume savo vartotojams patikimą elektros tiekimą. Tačiau mes nežinome, kas vyksta kitapus mūsų rytinės sienos – Rusija mums neteikia informacijos apie savo investicijas į elektros tinklą. Kai elektros tinklas Rusijoje galiausiai susidėvės – tinklų gedimų pasitaiko jau dabar, ir jų tik daugėja – gali įvykti tokia griūtis, kurios padarinius skaudžiai pajustų vartotojai ir Lietuvoje. Todėl mes norime dirbti su partneriais Vakarų Europoje, iš kurių gauname visą informaciją ir kuriais galime pasitikėti. Manau, pastarasis pareiškimas apie neva būsiančius nuostolius Rusijai yra dar vienas bandymas naudoti spaudimą ir šantažą.

– Teigiama, kad sąskaita būtų pateikta remiantis BRELL sutartimi. Ar jos punktai iš tiesų įpareigoja padengti pasitraukimo nuostolius? Kaip atrodytų ši pasitraukimo procedūra?

– BRELL sutartis yra techninio pobūdžio. Ją yra pasirašiusios 5 įmonės – elektros perdavimo sistemų operatoriai. Sutartyje išdėstytos techninės sąlygos ir taisyklės sistemai valdyti, kad būtų užtikrinami reikiami elektros kokybės parametrai ir palaikomas stabilus bei patikimas elektros tiekimas. Apie pasitraukimo nuostolių padengimą sutartyje nėra kalbama. Sistemą perorientuojant iš vienos sinchroninės zonos į kitą reikės išspręsti daugybę teisinių, inžinerinių, technologinių ir procedūrinių klausimų. Visos procedūros būtų baigtos iki 2025 metų. Esamos linijos tarp Lietuvos ir Rusijos ar Baltarusijos nebus demontuojamos – tiesiog pasikeis tarptautinių jungčių su Rusija ir Baltarusija valdymo technologinis režimas. Elektros mainai ir prekyba toliau galės būti vykdoma, tik dėl pasikeitusio režimo nebeliks visiškos tarpusavio priklausomybės nuo kitos sistemos.

– Ar dėl galimos kompensacijos Rusijai tarpusavyje konsultuojasi trys Baltijos valstybės?

– Šiuo metu nevyksta jokios derybos ar konsultacijos dėl kompensacijų Rusijai. Apskritai derybos dėl elektros sistemų sinchronizavimo turėtų vykti tarp Europos Sąjungos ir Rusijos su Baltarusija. Tačiau tai būtų kompleksinės derybos dėl sistemų perorientavimo, o ne kokių nors nuostolių kompensavimo.

A. Narmonto nuotr.

Dujos neišnyks. Prognozuojama, kad gamtinės dujos šalyje ir toliau užims reikšmingą energijos išteklių dalį.

Po dešimties metų Lietuvos elektros ir dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetinės sistemos dalimi. Kaip tuomet funkcionuos šalies energetikos ūkis ir kuo bus kaltas ar nekaltas vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – teiraujamės energetikos ministro Roko Masiulio.

VEIDAS: Pradėkime nuo aktualijos – gamtinių dujų vartojimo mažėjimo, kurio nepajėgia sulaikyti nė smunkanti šio ištekliaus kaina biržoje. Prognozuojama, kad tendencija nekeis vektoriaus iki pat antrojo dešimtmečio pabaigos. O kaip įsivaizduojate Lietuvos gamtinių dujų rinką po dešimties metų? Ar yra tikimybė, kad dujų vartojimo kreivė vėl imtų kilti? Kokios prielaidos būtinos tokiam scenarijui?

R.M.: Daug kas priklausys nuo kainų, kurias prognozuoti dešimčiai metų į priekį labai sudėtinga. Bendra tendencija tokia, kad iškastinis kuras tampa vis sunkiau ir sudėtingiau pasiekiamas, tam reikia investuoti daugiau, todėl jo kaina kyla. Tačiau ilguoju laikotarpiu galimi dideli pokyčiai, pavyzdžiui, visiškai naujos technologijos, nauji būdai, kaip buvo, pavyzdžiui, su skalūnų revoliucija, kuri atvėrė visiškai naujus naftos ir dujų klodus. Galbūt Lietuvoje irgi rasime komerciškai apsimokančių skalūnų dujų klodų, kurie turėtų įtakos rinkos kainai.

Manau, kad gamtinės dujos užims reikšmingą energijos išteklių dalį. Tą numato ir daugelis pasaulinių prognozių. Gamtinės dujos – patogus, švarus kuras. Vartotojams nereikia jų sandėliuoti ar rūpintis, kur įsigyti, lengva prižiūrėti dujinius katilus bei reguliuoti šildymą, patalpos neteršiamos suodžiais ir kvapais. Naudojant dujas išsiskiria beveik pusantro šimto kartų mažiau kietųjų dalelių, nei šildantis malkomis, ir daugiau kaip tūkstantį kartų mažiau, nei kūrenant durpinius gaminius. Deginamos gamtinės dujos neskleidžia nemalonaus kvapo, nesukelia smogo. Namus šildant dujomis, o ne kietu kuru, mažinama oro tarša artimoje aplinkoje.

Dujų vartotojų daugės transporto srityje. Pavyzdžiui, suskystintosios gamtinės dujos (SGD) gali būti naudojamos kaip kuras krovininiame transporte, viešajame transporte, laivuose. Tai mums palyginti nauja, bet labai perspektyvi sritis.

Auganti atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) dalis energetiniame balanse taip pat reikalauja dinamiškų, kontroliuojamos galios elektrinių, tokių kaip kombinuoto ciklo blokas (KCB) Elektrėnuose, kuris gali subalansuoti AEI netolygumus.

VEIDAS: Dėl to, ar šalis sudegins daugiau dujų, ar mažiau, vartotojams galvos tarsi neturėtų skaudėti, jei ne keletas „bet“: tai SGD laivo nuomos įsipareigojimai bei dujotiekių infrastruktūros plėtros projektai, kurių ekonominė nauda grindžiama vartojimo ir perdavimo paslaugų poreikio didėjimu. Jei poreikis susitrauks drastiškai, dėl mažėjančios vartotojų bazės, kuriems užkrauta prievolė grąžinti minėtas investicijas, pasaulinė dujų pigimo tendencija Lietuvos gali ir nepasiekti. O tai vėlgi neskatins gamintojų bei vartotojų pasirinkimo dujų naudai… Kaip išpainioti šį mazgą?

R.M.: Lietuvą jau pasiekė dujų pigimo tendencija. Dujos buitiniams vartotojams atpigo nuo praėjusių metų vidurio. Šiemet dėl pingančios naftos dujų kaina toliau mažėja.

Dabartinės sumažėjusios kainos – tiek dujų, tiek prijungimo prie tinklų – pritraukė naujų vartotojų. „Lietuvos dujų“ statistika liudija, kad jų daugėja: pernai prie skirstomojo tinklo prijungta 3600, užpernai – 3 tūkst. naujų vartotojų.

Dujų vartotojų ratas dar išsiplės, kai šis kuras bus pradėtas aktyviau naudoti kituose sektoriuose, pavyzdžiui, transporto. Kai „Klaipėdos nafta“ baigs statyti SGD paskirstymo stotį sausumoje, automobiliniais dujovežiais SGD bus galima pristatyti klientams bet kurioje vietoje. Tai dar labiau padidins dujų patrauklumą.

Be to, esama ir vidinių išteklių. Vienas iš pavyzdžių: dabar „Lietuvos energijoje“ vyksta veiklų konsolidavimo – vertės grandinės išgryninimo programa, kurios lūkestis – patogesnis „vieno langelio“ aptarnavimas, 10 proc. mažesnės už dabartines veiklos sąnaudos 2020 m. O tai reiškia 50 mln. eurų mažesnes vartotojų išlaidas.

VEIDAS: Ateities dujų vartojimo scenarijuose matyti, kad didžiausi poreikių praradimai regimi ne pramonės, o energetikos gamybos sektoriuje, kuriam tenka prievolė palaikyti minimalų SGD terminalo veiklos režimą. Ar nepribrendo laikas peržiūrėti valstybinės reikšmės projektų (tokių kaip SGD terminalas) sąnaudų paskirstymo mechanizmą atsižvelgiant į tai, kad energetinis saugumas vienodai turėtų rūpėti visiems šalies gyventojams, o ne atskiroms jų kategorijoms?

R.M.: SGD terminalo saugumo dedamoji šiuo metu yra socializuota, tai yra išdalyta visiems dujų vartotojams. Kitaip yra realizuotas terminalo veiklos užtikrinimo modelis su paskirtuoju tiekimu. Pagrindinė pasirinkto modelio idėja tikrai pagrįsta: jeigu valstybė nustato ir garantuoja energijos supirkimo tarifus reguliuojamiems gamintojams, tai turbūt ji turi teisę įpareigoti juos įsigyti tam tikrus išteklius? Problema kai kuriuose regionuose kyla dėl to, kad reguliuojami energijos gamintojai yra priversti konkuruoti. Tuomet reguliuojami tarifai nebetenka prasmės.

Kalbant apie prievolę pirkti SGD reikėtų prisiminti, kokia buvo dujų kaina, kai šios prievolės nebuvo. Ji buvo didesnė. Girdėti skundų, kad kartu su SGD terminalu atsirado prievolė pirkti suskystintąsias dujas, tačiau pamirštama, kad kartu su SGD terminalu sumažėjo ir dujų kaina. Dabartinė SGD kaina yra 12 proc. mažesnė nei pernai pirmąjį ketvirtį, kai turėjome tik vieną gamtinių dujų tiekėją. Reikėtų nepamiršti, kad pasirinktas modelis veikia dar labai trumpai. Visada gali būti ieškoma dar geresnio sprendimo.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad alternatyvaus dujų tiekimo šaltinio atsiradimo Lietuvoje ekonominis efektas – 200 mln. eurų, tačiau gamybininkai dažnai kritikuoja tokią poziciją argumentuodami, kad valdininkai taip mėgina nepelnytai priskirti sau tiek pasaulio biržose pingančių dujų, tiek koncerno „Gazprom“ tarptautiniuose teismuose pralaimėtų bylų nuopelnus. Jeigu dėl viso to irgi „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas – jis išties turėtų būti stebuklingas…

R.M.: Pamėginkite įsivaizduoti tokią situaciją. Tarkime, rinkoje yra vienas vienintelis tiekėjas, kuris siūlo benzino po 1,5 euro už litrą. Ir į tą rinką ateina naujas tiekėjas, kuris pasiūlo benzino po 1,3 euro. Ką daro vartotojai? Greičiausiai dauguma pradeda pirkti pigesnį benziną. Buvęs vienintelis tiekėjas turi dvi išeitis – mažinti kainą arba uždaryti verslą, nes jo produkcija būtų nebekonkurencinga.

Labai rizikinga spekuliuoti terminais, kas būtų, jeigu būtų ar nebūtų. Ne tai dabar yra svarbu. Svarbiausia, kad nuo šiol nebeliko galimybių mums vienašališkai diktuoti kainas. SGD terminalo suteikiama prieiga prie pasaulinės rinkos uždėjo lubas gamtinių dujų kainoms. „Gazpromas“ nustatys didesnę kainą? Padidinsime tiekimą per terminalą. „Gazpromas“ taikys mažesnes kainas, nei galime įsigyti rinkoje? Džiugu – pirksime daugiau iš jo ir laimės vartotojai. Sulig alternatyvos – terminalo atsiradimu Lietuva užsitikrino du dalykus: rinkos kainą ir dujų tiekimo saugumą. Tad, kaip jūs minėjote, dėl to tikrai „kaltas“ vienas Klaipėdoje prišvartuotas laivas.

VEIDAS: Energetikos ministerija pritaria, kad „Litgas“ turėtų būti suteikta teisė tanklaivius su „Statoil“ dujomis nukreipti į kitus tokį krovinį priimti pasirengusius uostus. Kokia tikimybė šitaip atsikratyti gresiančio dujų pertekliaus be kainos nuostolių ir be papildomos grėsmės šalies vartotojų piniginėms? Jeigu perparduosime pigiau, nei pagal sutartį su „Statoil“ mokame patys, – kas prisiimtų nuostolius?

R.M.: Dujų pertekliaus mes neturime, tiesiog tam tikrais laikotarpiais būtinasis minimalus tiekimas būna didesnis nei suvartojimas reguliuojamame energetikos sektoriuje. Laivų nukreipimas – viena iš galimybių. Mums svarbiausia turėti kuo platesnį tokių galimybių – mes jas vadiname lankstumais – kompleksą, kad priklausomai nuo situacijos rinkoje galėtume dinamiškai derinti įvairias priemones ir pasiūlyti vartotojams geriausią kainą. Kalbėdami apie visas alternatyvas turime įvertinti, kad tai yra tik veiklos lankstumo didinimas, o galutinę kainą vartotojams mes jau sumažinome.

VEIDAS: Ar bus koreguojama šiais metais Lietuvos elektrinei numatyta gamybos kvota, ar KCB, degindamas susikaupusį gamtinių dujų perteklių, dirbs ilgiau nei įprastai? Ar jo gamybos apimtis ateityje paveiks Vilniuje ir Kaune „Lietuvos energijos“ planuojamos statyti kogeneracinės jėgainės?

R.M.: Ne, numatyta remtinos elektros energijos kvota šįmet nebus koreguojama. Remiantis ankstesnių metų patirtimi, kai dėl remontų nešildymo sezono metu elektros energijos kainos rinkoje svyravo labai smarkiai ir vidutiniškai būdavo gerokai didesnės, ir matant planuojamus perdavimo linijų, elektrinių remontus dėl nepalankių hidrologinių sąlygų, KCB veikimo laikotarpį buvo nuspręsta pailginti nuo balandžio 15 iki spalio 15 dienos. Tačiau dėl to elektros energijos gamybos kvota nesikeis.

Vilniuje ir Kaune numatomos statyti kogeneracinės jėgainės KCB veiklai įtakos beveik neturės. Jos šilumą ir elektros energiją gamins daugiausia šildymo sezono laikotarpiu. O KCB ir rezerviniai elektrinės blokai šildymo sezono metu apskritai neveikia.

VEIDAS: 2025-ųjų Lietuvoje tiek elektros, tiek dujų perdavimo sistemos jungtys su Europa bus tapusios natūralia ES energetikos sistemos dalimi. Kaip tai pakeis vietos elektros gamintojų, tiekėjų bei dujų tiekimo įmonių veiklos aplinką? Ar nauja dujų tiekimo alternatyva tapsiantis Lietuvos–Lenkijos dujotiekis (GIPL) sugebės paveikti dujų kainas mūsų šalyje, ar įmanoma efektyvi jo ir SGD terminalo Klaipėdoje veiklos sinergija? Ar „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtys atsilieps vietinės elektros energijos gamybos apimtims, ar tiesiog diferencijuosis mums įprasto elektros importo šaltiniai?

R.M.: Reikia pripažinti, kad mūsų laukia įdomi ateitis, kurią prognozuoti tam tikrais aspektais sudėtinga ar net neįmanoma. Jungtys mums suteiks užtikrintą energetinį saugumą ir dideles prekybos – tiek importo, tiek eksporto galimybes. Jos bus tokių pajėgumų, kad ribojimų praktiškai nebeturėtume justi. Terminalas iš esmės yra jungtis su pasauline SGD rinka, o  GIPL – jungtis su kita gamtinių dujų rinka. Turėdami jas abi, taip pat jungtį su Rusija, būsime maksimaliai diversifikavę dujų importo šaltinius.

Iš izoliuotos salos tapsime plačios ir gilios integruotos rinkos dalimi. Vadinasi, kartu priklausysime nuo tendencijų toje rinkoje – ne tik mūsų šalyje, bet ir aplinkinėse šalyse priimamų sprendimų. Pavyzdžiui, kainas rinkoje formuos Švedijos sprendimai dėl branduolinės energetikos, sezoniniai veiksniai – pavasariniai ir rudeniniai polaidžiai bei kita. Rinka taps dinamiškesnė: tam tikrais atvejais mes būsime importuojantys, o kartais galbūt ir patys eksportuosime energijos išteklius – tiek dujas, tiek elektros energiją. Puikus pavyzdys yra šių metų pradžia: atsiradus dujų kainų skirtumams tarp Estijos ir Lietuvos, natūraliai rinkos dėsnių formuojama tėkmė pradėjo kreipti srautus iš mažesnių kainų zonos Lietuvoje į didesnių – Estijoje.

Bus laikotarpių, kai bus atvirkščiai. Bus daugiau ir aktyvesnės prekybos. Tapsime didelių likvidžių rinkų, kuriose daug pirkėjų ir pardavėjų, kuriose vienas tiekėjas negalės formuoti rinkos kainų, dalimi. Vadinasi, turėsime vienodas išteklių rinkos kainas kaip ir mūsų kaimynai ir iš verslo konkurencingumo lygties galėsime išmesti energijos išteklių koeficientą. Tai nebebus mūsų konkurencinis trūkumas.

Renata Baltrušaitytė

Ką tik valstybinėmis iškilmėmis startavęs suskystintų gamtinių dujų terminalas dar turės įrodyti, ar už energetinę nepriklausomybę nesumokėjome neprotingos kainos.

Aušra Lėka

Ką apie Roką Masiulį, vadovavusį suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projekto įgyvendinimui, sakysime įsibėgėjus terminalo veiklai? Ar kad jis atplukdė į Lietuvą tikrąją „Nepriklausomybę“, kaip simboliškai – „Independence“ ir vadinasi terminalo laivas-saugykla? Ar kad gausėjant alternatyvių energijos šaltinių ir mažėjant dujų paklausai pastatė per didelį, per brangų, Lietuvai ir jos gyventojams didžiulę finansinę naštą užkrovusį objektą, kurio, kaip ne regioninio, finansiškai nerėmė nė ES?

AB „Klaipėdos naftai“ ketverius su puse metų metus vadovavusiam R.Masiuliui teko atsakomybė šį projektą įgyvendinti nuo pat pradžios iki įkurtuvių salvių. Tiesa, įkurtuvių iškilmėse 45-erių R.Masiulis jau dalyvavo kaip energetikos ministras. Tai turbūt galima prilyginti ordinui už tokio sudėtingo objekto įgyvendinimą.

Projektą įgyvendinti tikrai nebuvo paprasta: maža sudėtingumo, nepaisant politinių partijų politinio sutarimo dėl jo būtinumo, projektą lydėjo politinių priešpriešų purslai, politikų komisijos tyrimai, ekspertų abejonės dėl terminalo techninių parametrų ir finansinių sprendimų

Nors niekas neabejoja, kad energetinė nepriklausomybė – vienas esminių savarankiškos valstybės piliorių, tačiau tebekirba ne viena abejonė, ar SGD terminalas tebėra ekonomiškiausia alternatyva energetinei bambagyslei su Rusija.

Politinis ar ekonominis objektas

Dėl SGD terminalo politinės reikšmės abejonių mažiau nei dėl ekonominės. Ar tai labiau politinis objektas? „Ir politinis, ir ekonominis – energetikoje abu šie dalykai glaudžiai susiję“, – neabejoja R.Masiulis.

Tačiau juk didėja alternatyvių energijos šaltinių panaudojimas, maža to, estai ir suomiai ketina statytis savą terminalą, o tai iš dalies paverstų niekais lietuvių ambicijas tapti regioniniu terminalu. Tad ar Klaipėdos terminalas nėra tiesiog per didelis Lietuvai? Ar tam, kad investicijos atsipirktų, nebus puolama keisti Lietuvos energetikos strategijos tikslų – pereiti prie savų energijos šaltinių mažinant dujų suvartojimą? Juk norint mažinti savikainą reikia didinti apimtis, tačiau, kaip skaičiuoja ekspertai, gali būti, kad mums reikės pusės milijardo kubinių metrų dujų per metus, o infrastruktūros turėsime dešimčiai milijardų. Ar tai nevirs padidėjusiomis „terminalo dedamosiomis“ dujų tarifuose, prievolėmis pirkti dujas iš terminalo ir menkiau plėtoti alternatyvius energijos šaltinius?

„Jokiu būdu taip negali būti. Energetikoje negalima švaistyti lėšų, – pabrėžia R.Masiulis. – Atvirkščiai: terminalo tikslas – kad turėtume alternatyvą ir taip sumažintume dujų kainą. Ir tą mes jau pasiekėme, nes dar šių metų viduryje „Gazpromas“ dujų kainą Lietuvai sumažino penktadaliu, tad terminalas jau atsipirko, vien dėl to apsimokėjo jį statyti. O jei suskystintų dujų rinka bus palanki, apsimokės ir dar daugiau.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.