Shutterstock nuotr.

9–12 klasių mokinių, kurie skintų pergales respublikinėse olimpiadose, 2016-aisiais turėjo maždaug 130 gimnazijų. Prognozuojama, kad 2016-ieji turėtų būti derlingi – gausūs mokinių iškovotų medalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau būtent kam – mokyklai ar pačiam mokiniui – priklauso šis nuopelnas?

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Jei suskaičiuotume, kiek per pastarąjį dešimtmetį fizikos olimpiadininkų išugdė Ma­žei­kių Gabijos gimnazija, ir skaičius palygin­tume su didmiesčio mokyklomis, pamatytume, kad talentas nėra retas dalykas“, – taip pernai „Veidui“ dėstė fizikas Aleksas Mazeliauskas, Kemb­ridžo universiteto absolventas ir JAV Stony Brook universiteto doktorantas. Jis retoriškai klau­sė, kodėl viena mokykla kasmet turi talentingų mokinių, olimpiadų prizininkų, o kitų mokiniai konkursuose nėkart nedalyvavo.

Jei patikėtume, kad Mažeikių rajone gimsta protingesni vaikai, nei, tarkime, Rokiškyje, viskas lyg ir paaiškėtų. Žinoma, toks pasiteisinimas sunkiai įtikėtinas.

A.Mazeliauskas kelionę iš Užlieknės kaimo į Niujorko valstiją pradėjo Mažeikių Gabijos gimnazijoje. Laimei, kaip tik joje, vos tik pradėjus mokyti fizikos, jo talentą pastebėjo ir įdomiomis užduotimis atskleidė mokytoja: „Mano talentas nėra iš­skir­tinis. Lietuvoje daug gabių vaikų, bet ar jų ta­len­tas pažadinamas?“

Tą praėjusią vasarą A.Mazeliauskas buvo įsikūręs 90 km nuo Niujorko, tačiau namuose Long Ai­len­de tik stabtelėdavo, nes vyko į vis kitą mokslinę kon­ferenciją: tiesiai iš Kanados – į Sietlą, tada trum­pam namo į Niujorko valstiją, o jau kitą mė­ne­sį – į Japoniją. Ko gero, jei ne Atlanto vandenynas, A.Mazeliauskas į savo kelionių tvarkaraštį įtrauktų ir vizitus į Lietuvą susitikti su gabiaisiais mokiniais. Juk kol studijavo Kembridžo universitete, šis fizikas ir užduotis Nacionalinės moksleivių aka­demijos (NMA) auklėtiniams rengė, ir į jos už­siėmimus atvykdavo. Kodėl? Todėl, kad Kem­bri­džo absolventas neabejoja, kad ugdymas yra žymiai svarbesnis už prigimtinį talentą.

Gabumai – pagal gimimo vietą?

Jei tęstume atsakymų į fiziko klausimą paiešką, galėtume daryti prielaidą, kad gabių vaikų talentas pažadinamas, tačiau tik dalyje švietimo įstaigų. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) svarbiausių 2015–2016 m. respublikinių olimpiadų ir konkursų rezultatų duomenimis, praėjusiais mokslo metais 130 gimnazijų (9–12 kl.) turėjo olimpiadų prizininkų.

Bent po vieną ar du respublikinės olimpiados pri­zininkus turėjo ir nemažai nedidelių rajoninių gim­nazijų, pavyzdžiui: Šilalės r. Kvėdarnos K.Jau­niaus, Laukuvos N.Vėliaus, Šilutės r. Žemaičių Nau­­miesčio gimnazijos.

Pasitaiko, kad skirtingų dalykų olimpiadose dalyvauja ir jose laimi vis tie patys mokiniai. Pa­vyz­džiui, nedidelė Vilniaus r. Mickūnų gimnazija šiųmečiame olimpiadų prizininkų sąraše paminėta 3 kartus, bet visi laimėjimai gamtos mokslų, lietuvių kalbos ir biologijos olimpiadose priklauso tam pačiam vienuoliktokui.

„Jei kuriais nors metais mokykloje staiga atsiranda olimpiadininkų, prizininkų, tai rodo, kad joje yra gabių vaikų, tačiau jei panašių laimėjimų joje būna kasmet, tai tradicija, kuri rodo gabaus mokytojo, kryptingą kolektyvo darbą“, – olimpiadų medalių statistiką „Veidui“ paaiškina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas Gediminas Beresnevičius.

Dešimtys olimpiadų medalių, kaip ir egzaminų šimtukų lietus, kasmet nestebina Vilniaus licėjaus, Kauno technologijos universiteto gimnazijos, puikiais akademiniais pasiekimais pasižyminčios Jėzuitų gimnazijos ir dar kelių žymiausių šalies mokyklų. G.Beresnevičius įsitikinęs, kad prestižinėmis vadinamos mokyklos atsirenka gabiausius mokinius, turi gerus mokytojus, o tai dažniausiai ir nulemia gabiųjų „trauką“. Paklaustas apie eilines mokyklas, ne didmiesčių „žvaigždes“, apie kurias svajoja dauguma tėvų, LMNŠC atstovas užtikrina, kad ir regionuose yra mokyklų, kurių ugdytiniai nuo­lat pateka į respublikinį olimpiados etapą ar laimi prizines vietas, o bene vienintelė to priežastis – vienas geras mokytojas dalykininkas, dirbantis toje mokykloje.

„Jei mokykla niekada neturėjo olimpiadininko, ma­nyčiau, tai jau yra mokyklos problema. Juk ne­ga­li būti, kad viename mieste susitelkia gabūs fizikai, kitame rajone – biologai ir t. t. Aš laikausi nuomo­nės, kad kažkam gabūs yra visi žmonės“, – mo­kinių prigimtinių gabumų priklausomybės nuo gyvenamosios vietos teoriją neigia G.Be­resne­vi­čius.

Be to, specialistai tikina, kad respublikinės olim­piados vien iš prigimties nelaimėsi, darbo įdėti reikia ir mokiniui, ir mokytojui, nes, tarkime, fizikos, matematikos olimpiadose, kuriose rungiasi gimnazistai, reikia universiteto pirmo kurso matematikos žinių.

„Jei pažadinamas 2–3 metų amžiaus vaiko smal­sumas, susidomėjimas gamta, matematika, ar dar kitais konkrečiais dalykais, jis pradeda dirbti, skiria tam laiko, vėliau aplenkia tuos, kuriuos galima vadinti genijais iš prigimties, – sako G.Be­res­ne­vičius. – Tyrimai rodo, kad gabiausi smuikininkai nuo prasčiausių skiriasi tik griežimui skirtų valandų skaičiumi. Taip yra ne tik muzikos srityje, bet ir sporte, ir moksle.“

Gimnazijoje ieškoti gabumų per vėlu

Dar bent prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ugdymą reikia diferencijuoti – mokyti pagal mokinių poreikius ir gebėjimus. Dabar gi pasaulinė praktika formuluoja kitą siekiamybę – ugdymą individualizuoti, vadinasi, pritaikyti konkrečiam mokiniui būtent pagal jo gebėjimus. Atrodytų, tokioje sistemoje nebereikėtų ypatingų radarų, siekiant aptikti tuos vaikus, kurie turi išskirtinį talentą konkrečiai sričiai, tačiau mūsiškėje sistemoje dalis gabių vaikų taip ir lieka nepastebimi.

„Gabiųjų ugdymo sistema turi prasidėti nuo darželio ir veikti be pertraukų. Jei vaikas gabus, bet jau pradinėse klasėse patenka į mokyklą, ku­rioje yra nepastebimas, jis dingsta iš gabiųjų horizonto, – sako LMNŠC atstovas. – Dabar turime pradinę mokyklą, progimnaziją, gimnaziją – tokioje sistemoje trūksta sklandaus perėjimo. Iš gimnazijų mokytojų teko girdėti nusiskundimų, kad devintoje klasėje jau gauna „gatavą produktą“. Jei kalbame apie olimpiadas, mokslinius tiriamuosius darbus, iš tiesų pradėti dirbti devintoje klasėje yra per vėlu, darbą su tuo vaiku reikėjo pradėti septintoje klasėje ar dar anksčiau. Taigi, estafetės lazdelė skirtingose klasėse neperduodama arba perduodama, bet tokioje sistemoje dalis vaikų pametama.“

Juolab kad olimpiadoms reikia ne tik dalyko žinių, bet ir bendrųjų gebėjimų bei „šalto proto“, nes jaudulys ar nemokėjimas sutelkti dėmesio bent jau tiek valandų, kiek trunka olimpiada, gali iš esmės nulemti prastą rezultatą konkurse.

„Kad gebėjimas suvaldyti emocijas yra labai svarbus, matome ir olimpinėse vasaros žaidynėse, tad jei mokytojai nuo pat pirmos klasės moko ugdytinius išlaikyti „šaltus nervus“, vėliau gyvenime šis gebėjimas duoda vaisių“, – įsitikinęs G.Be­res­nevičius

Nors kasmet atsiranda bent kelių egzaminų šimtukininkų, kasmet Lietuvos mokiniai parveža skirtingos spalvos tarptautinių olimpiadų medalių, kasmet paaiškėja, kad kokiame nors prestižiniame universitete studijuoja lietuvis, tačiau, kaip atrodo bendras gabiųjų ugdymo vaizdas, neaišku.

G.Beresnevičius mano, kad iš olimpiadų laimėjimų galima pastebėti tik atskirus gabiųjų ugdymo situacijos epizodus. Ir respublikinės ar tarptautinės olimpiados yra tik paskutiniai etapai, o juk iki jų – dar bent keli atrankos konkursai, tad vien iš gautų respublikinių olimpiadų rezultatų nenuspręsi, kaip mokykla juos rengė didesniems laimėjimams nei dešimtukas semestre. Juolab, kad dalis olimpiadininkų, pasirodo, joms rengiasi savarankiškai arba į pagalbą pasitelkia aukštųjų mokyklų dėstytojus – tiesiog nėra tam darbui tinkamo informatikos ar filosofijos mokytojo.

Natūralu, kad gabiųjų ugdymui reikia ir gabių mokytojų. Juolab, parengti mokinį respublikinei olimpiadai jau yra gana rimtas darbas mokytojui, reikalaujantis visa galva daugiau išmonės nei, tarkime, valstybiniam brandos egzaminui.

2016-ieji, atsižvelgiant į tendencijas nuo pat 2007-ųjų, turėtų būti derlingiausi – gausūs skirtingų spalvų tarptautinių olimpiadų medalių (kol kas lietuviai jau pelnė 15). Pasirodo, kas dvejus metus Lietuvos mokiniai pasaulyje pelno gerokai per 20 medalių, kitais – 15–16 prizų: 2007 m. buvo 16 medalių, 2008 m. – 22, 2009 m. – 15, 2010 m. – 26, 2011 m. – 16, 2012 m. – 24, 2013 m. – 17, 2014 m. – 25, 2015 m. – 15.

„Kodėl skaičiai taip keičiasi, atsakymo nėra, tai mistika, atsitiktinumas. O nuo ko priklauso kasmet skirtingas obuolių derlius?“ – Lietuvos mokinių sėk­mes tarptautinėse olimpiadose apibendrina LMNŠC Gabių ir talentingų vaikų ugdymo skyrius vedėjas G.Beresnevičius.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Gudrus lapinas, visada numatantis bent keletą žingsnių į priekį. Taip pieno pramonės milijonierių, pagrindinį „Rokiškio sūrio“ akcininką Antaną Trumpą apibūdina konkurentai.

Antaną Trumpą radome vasarojantį savo sodyboje prie Sartų ežero. Palikęs įmonės reikalus sūnui, „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkui Daliui Trumpai, 69 metų pieno pramonės magnatas mėgavosi poilsiu ir gamtos ramybe. „Kas dieną po karpiuką sugaunu“, – džiaugėsi laimikiu. Paprastai su žurnalistais nebendraujantis verslininkas tądien buvo pakilios nuotaikos ir mielai atsakinėjo į klausimus.

A.Trumpa tokias poilsio akimirkas sau leidžia nedažnai. Liepos 2-ąją jis švęs septyniasdešimtmetį, bet visi „Rokiškio sūryje“ žino, kad būtent jis buvo ir tebėra pagrindinis asmuo įmonėje, o savo sūnui visiškai perleisti jos vairo dar nėra pasirengęs. Tiksliau, kaip tėvas ir kaip vadovas, A.Trumpa mato, jog tam dar nevisiškai pasirengęs jo sūnus, būsimu įpėdiniu jau daugelį metų rengiamas D.Trumpa.

Maždaug prieš šešerius metus buvo metas, kai A.Trumpa rimtai svarstė apie verslo perdavimą sūnui, kuris tam iš esmės rengiamas jau kone dvidešimt metų – dar nuo tada, kai baigęs mokslus 1991 m. atėjo į „Rokiškio sūrį“ dirbti šaltkalviu. Tačiau viską pasvėręs apsigalvojo. „Jis dar nėra iki galo tam subrendęs“, – tuomet nutarė A.Trumpa.

Nors daug kas pastebi, kad sūnus yra kitokio būdo nei tėvas (versle – nuosaikesnis ir švelnesnis, dar atsargiau priimantis sprendimus ir galbūt ne tokio strateginio mąstymo), reikia pripažinti ir tai, jog „Rokiškio sūrio“ reikalus už jį geriau išmano tik tėvas, be to, D.Trumpa turi visas lyderiui reikalingas savybes.

Šiandien D.Trumpa jau gerokai labiau patyręs vadovas nei prieš šešerius metus, nors visiškai atsiskleisti jam, ko gero, neleidžia buvimas tėvo šešėlyje. Tačiau tėvas nusišalinti nuo verslo reikalų neskuba. Bent jau tol, kol leidžia sveikata.

Be Daliaus, A.Trumpa turi dar vieną sūnų ir dukrą, tačiau jų šeimos verslas netraukia. Kitas A.Trumpos sūnus yra išrinktas į „Rokiškio sūrio“ valdybą, bet įmonės veikloje beveik nedalyvauja ir labiau domisi mokslu – dirba dėstytoju Vilniaus Gedimino technikos universitete. O duktė Vilniuje yra įkūrusi odontologijos kliniką.

Nepanašus į milijonierių

Bet grįžkime į sodybą prie Sartų ežero, kur karpių žvejyba šiuo metu mėgaujasi vienas turtingiausių Lietuvos žmonių.

„Jau 42 metus esu „Rokiškio sūrio“ direktorius. Jokioje kitoje pramonės įmonėje nėra už mane ilgiau direktoriaujančio žmogaus“, – suskaičiuoja A.Trumpa. Ir priduria, kad gamykla jam – lyg ketvirtas vaikas. „Rokiškio sūrio“ grupėje šiuo metu dirba apie 1500 žmonių, vidutinis atlyginimas siekia apie 2,5 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių. “Kaip kaime, tai visai neblogai”, – šypteli pašnekovas.

Didžiąją dalį gautų dividendų A.Trumpa investuoja į įmonę, dalį pelno skiria socialinei paramai: pasak Rokiškio rajono savivaldybės mero Vidmanto Kanopos, „Rokiškio sūris“ yra didžiausias rajono rėmėjas (įmonė remia mokyklas, miesto šventes, kultūros renginius, sporto varžybas, prisideda prie infrastruktūros projektų. A.Trumpa per savo su savivaldybe įkurtą fondą finansuoja gabių mokinių stipendijas, jo sūnus D.Trumpa nuolat remia Rokiškio jaunųjų sunkiaatlečių klubą ir vaikų darželį „Pumpurėlis“, kurį lankė visi jo vaikai).

Ir nors A.Trumpos akcijos vertinamos milijonais, pats verslininkas anaiptol negyvena kaip milijonierius: važinėja nauju, bet anaiptol ne prabangiu automobiliu, gyvena ne kokiame dvare, o tame pačiame sovietinių laikų name ir neišsiskiria jokiais prabangiais pomėgiais. Be to, visą gyvenimą nugyveno su ta pačia žmona – agronome Ledina.

„Štai šįryt pusryčiams valgiau žemuogių su pienu. Tai ne kiekvienas gali sau leisti. Perpiet skanavau savo paties pagauto karpio – tai irgi ne kiekvienas gali sau leisti“, – ironizuoja pašnekovas. Jis patikina pernai restorane buvęs vos vienąkart: Vilniuje suvalgė šašlyką, išgėrė vyno, o visa tai atsiėjo kokius 42 Lt.

Na, o A.Trumpos pateikti skaičiavimai, kiek jie su žmona vidutiniškai išleidžia per mėnesį, apskritai stulbina. „Apskaičiavome, kad pernai mūsų mėnesio išlaidų vidurkis, įskaitant šildymą ir maistą, buvo 2720 Lt“, – tikina vienas kukliausių Lietuvos milijonierių.

Tik verslininko bičiulių tai nė kiek nestebina. Pasak jų, A.Trumpa visada pasižymėjo paprastumu ir taupumu, savo turtų niekada nedemonstravo.

Verslininkas kukliai kalba ir apie savo indėlį į bendrovės laimėjimus. „Ką aš čia sukūriau: atėjau dirbti į sovietinę gamyklą ir joje iki šių dienų pasilikau, – numoja ranka. – O už visa kita, kad nebankrutavom, galima tik Dievui ir likimui dėkoti.“

Šiuo klausimu A.Trumpos bendražygiai, bičiuliai ir net konkurentai jam jau nepritaria. „Kai baigęs mokslus atvykau dirbti sūrių gamybos meistru į didžiausią Pabaltijyje sūrinę, tada ir sutikau Antaną, dar jauną bernioką. Tai buvo maždaug prieš 45 metus, – prisimena „Rokiškio sūrio“ vindikacijos direktorius ir valdybos narys, vienas artimiausių A.Trumpos bičiulių Jonas Kvedaravičius. – Iš pradžių visi buvome jauni ir gana panašaus lygio specialistai, bet jau labai greitai Antanas ėmė išsiskirti iš kitų: savo strateginiu mąstymu, gilesniu protu, gebėjimu vadovauti, burti kolektyvą. Iš karto galėjai pasakyti, kad jam Dievo duota daugiau nei visiems kitiems.“

„Tai “gaspadorius” visais klausimais: ir pinigais, ir užuojauta, ir pabarimu – viskuo. Jis moka gražiai vadovauti, ir net jei kažką ne taip padarei, nebijai pas jį eiti, nes žinai, kad jis viską paaiškins ir pasakys, kaip kitą kartą tokių klaidų išvengti“, – pasakojo “Rokiškio sūrio” laboratorijos vedėja Irena Kučinskienė.

Ilgametei įmonės darbuotojai ypač įsiminė kartą direktoriaus pasakyti žodžiai, jog reikėtų stengtis dirbti taip, kad kada nors ir jų anūkai norėtų ateiti dirbti į sūrinę. „Jis buvo teisus. Štai mano 35 metų dukra jau dirba čia auditore. Nespėsim apsižiūrėti, kai ir anūkai dirbti ateis“, – mano I.Kučinskienė. Beje, jos vyras Rimantas Kučinskas taip pat dirba įmonėje technikos direktoriumi.

Daugeliui savo pavaldinių A.Trumpa per tuos metus tapo ne tik vadovu, bet ir artimu bičiuliu. Kaip sako sūnus Dalius, visi artimiausi tėvo draugai dirba „Rokiškio sūryje“. Su pačiais artimiausiais A.Trumpa ne tik kuria įmonės strateginius planus, bet ir drauge žvejoja, medžioja, poilsiauja sodyboje bei atostogauja.

Bent kartą per metus A.Trumpa su gausiu būriu bičiuliais tapusių kolegų bei jų šeimomis išsiruošia kelionėn į užsienį. „Šiai tradicijai jau daug metų, o keliaujame dažniausiai su vis ta pačia, kaip Antanas sako, per metų metus susiformavusia „chebra“. Aplankėme daug šalių – būtų paprasčiau pasakyti, kur nesame buvę. Jau tarybiniais laikais skraidėm po visą Sovietų Sąjungą – ir į Krymą, ir į Kaukazą, ir į Sibirą“, – tvirtina J.Kvedaravičius.

Pernai maždaug keturiasdešimties žmonių grupė vyko naujametėn kelionėn į Braziliją ir Argentiną, tais pačiais metais buvo surengta ir pusiau dalykinė kelionė į Norvegiją.

Vadina gudriu lapinu

Kad ir kaip keista, didžiausio „Rokiškio sūrio“ akcininko A.Trumpos konkurentai vardijo iš esmės tas pačias verslininko būdo savybes, kaip ir jo bendražygiai. Sumanus vadovas, geras strategas, labai gerbiamas tarp pienininkų. Kaip žmogus – linksmas, paprastas, bet labai įžvalgus ir, anot vienos su „Rokiškio sūriu“ konkuruojančios bendrovės atstovo, prašiusio neskelbti jo pavardės, gerąja prasme gudrus.

Gudrus lapinas – taip A.Trumpą vadina kai kurie konkurentai ir su juo dažniau susiduriantys politikai. „Jis tikrai gudrus, nes visada numato porą žingsnių į priekį. Kad ir kokia situacija susiklostytų, išlaviruoja ir išveda savo įmonę bei komandą“, – apie A.Trumpą atsiliepė vienas buvusių konkuruojančios įmonės vadovų.

„Kad Antanas gudrutis – to nepaneigsi, – pritarė ir vienas iš A.Trumpos draugų bei finansinių patarėjų, SEB banko vyriausiasis projektų vadovas Jonas Vaičaitis. – Bet tai ir yra tikrasis verslumas. Juk ką reiškia būti verslininku: turi daug ką iš anksto numatyti ir visuose veiksmuose įžvelgti naudą.“

J.Vaičaitis su A.Trumpa ėmė bendrauti prieš septyniolika ar aštuoniolika metų, kai verslininkas atvykdavo į tuometį Vilniaus banką tvarkyti įmonės finansinių reikalų. Netrukus dalykiški pokalbiai virto iki šiol besitęsiančia draugyste. „Antanas iš tų žmonių, kurie šimtą kartų apskaičiuoja ir tik tada priima sprendimą. Mums, bankininkams, smagu dirbti su tokiu patikimu klientu, kuris visada pateikia išsamią analizę, ką ir kaip jis darys, kodėl tikslinga investuoti į vieną ar kitą projektą. „Rokiškio sūriu“ mums nusivilti dar neteko, įmonė nesunkiai gaudavo banko finansavimą ir krizės laikotarpiu“, – pripažįsta J.Vaičaitis.

Vis dėlto kaip vieną geriausių savybių tiek draugai, tiek verslo konkurentai išskiria A.Trumpos gebėjimą suburti ir motyvuoti komandą. „Rokiškio sūris“ ne iš tų įmonių, kuriose yra tik vienas lyderis: A.Trumpai valdyti didžiulį pieno pramonės verslą padeda dar bent keletas įvairaus lygmens aukštos kvalifikacijos vadovų. „Tokių pagalbininkų kaip aš tėtis įmonėje turi dar apie dešimt“, – tikino sūnus Dalius.

„Tas Antano įžvalgumas ir mokėjimas dirbti su žmonėmis, supratimas, jog vienas daug nepasieksi, ir lėmė, kad „Rokiškio sūris“ tapo tuo, kuo yra šiandien“, – įsitikinę „Veido“ kalbinti A.Trumpos konkurentai.

Tiesa, A.Trumpos biografija, kaip ir daugelio verslininkų, turi ir tamsesnių dėmių. Jį mėginta kaltinti nesąžiningu elgesiu privatizuojant įmonę ar vėliau įsigyjant daugiau „Rokiškio sūrio“ akcijų, nors į nieką rimtesnio tai neišsirutuliojo. Plačiai nuskambėjo ir pienininkams besidalijant rinką įvykęs A.Trumpos konfliktas su pagrindiniu „Pieno žvaigždžių“ akcininku Juliumi Kvaraciejumi dėl „Panevėžio pieno“ akcijų. Šis net kaltino A.Trumpą turto prievartavimu, bet mėginimais bylinėtis nieko nepešė. Trintis tarp dviejų didžiųjų pieno perdirbėjų išlikusi lig šiol.

Na, o Konkurencijos taryba pastaruosius penkerius metus bylinėjosi su „Rokiškio sūriu“, nes neva nutvėrė ją keičiantis su kitais pienininkais konfidencialia informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybą ir pardavimą. Už Konkurencijos įstatymo pažeidimą Konkurencijos taryba „Rokiškio sūriui“ skyrė 824,8 tūkst. Lt baudą, o įmonei nesutikus mokėti ją padvigubino iki 1,6 mln. Lt.

Tiesa, “Rokiškio sūriui”, regis, neteks jos mokėti. Praėjusį ketvirtadienį Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas priėmė neskundžiamą nutartį, kad dėl praleisto senaties termino nuobauda įmonei negali būti skiriama.

Taigi “gudriajam lapinui” išties šypsosi sėkmė.

Pats A.Trumpa, padėjęs meškerę į šalį, tikino, esą ši byla buvo tik priekabių ieškojimas, mėginimas traktuoti įstatymus, kaip paranku atitinkamoms valstybės institucijoms, o ne verslui. „Lengviausia buvo dirbti 1991–1992 m., kai buvom laisvi ir valstybė nesikišo, o dabar visada, kad ir ką darytum, jautiesi lyg vaikščiodamas peilio ašmenimis. Ir taip jaučiasi visi verslininkai, ne tik aš. Valstybė verslui ne padeda, bet trukdo. O juk mums reikia dirbti, reikia gaminti, pardavinėti sūrį“, – baigė pokalbį A.Trumpa.

„Rokiškio sūrio“ grupės finansiniai rodikliai (mln. Lt)

Metai Pardavimas Grynasis pelnas / nuostolis

2007 664,962 34,238

2008 681,821 –18,327

2009 560,395 14,989

2010 553,76 24,561

2011 688,025 27,653

Kaip A.Trumpa privatizavo „Rokiškio sūrį“

Rokiškyje gimęs ir augęs A.Trumpa, jaunas inžinierius mechanikas, dirbti į Rokiškio sūrių gamyklą buvo paskirtas 1966 m., iš karto po mokslų Kauno politechnikos institute. A.Trumpa, tada vos 24 metų jaunuolis, iš karto išsiskyrė iš kitų jaunų specialistų ir jau po penkerių metų pakilo iki sūrių gamyklos direktorių.

1992 m. privatizuojant įmonę, dalį jos akcijų nutarė įsigyti ir A.Trumpa. Tiesa, iš pradžių jis tebuvo smulkusis akcininkas, tačiau vos įvykus privatizacijai laipsniškai didino savo akcijų kiekį bei įtaką įmonėje. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje veikė net apie keturiasdešimt pieno perdirbimo įmonių, o ekonominė šalies padėtis buvo labai miglota, bet A.Trumpa tikėjo, kad „Rokiškio sūris“ gali tapti pieno pramonės lyderiu šalyje.

„Akcijų pasidalijimas įmonėje ir A.Trumpos įtakos didinimas vyko labai įdomiai, – komentuoja „Finastos“ banko kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas. – Iš pradžių A.Trumpa savo akcijų skaičių didino labai pamažu, o aktyviausiai akcijas supirkinėjo 2003–2005 m.“

Beje, pasak T.Povilausko, 2003 m. apie 36 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų paketą įsigijusi „Hermis Capital“ investicinė grupė, matyt, nujausdama būsimą aukso gyslą, turėjo užmojų nupirkti įmonės akcijas iš A.Trumpos (jis tuo metu per bendrovę „Pieno pramonės investicijų valdymas“ iš viso valdė jau apie trečdalį „Rokiškio sūrio“ akcijų) bei sujungti ją su „Žemaitijos pienu“, tačiau šie planai neišdegė. A.Trumpa akcijų ne tik nepardavė, bet galiausiai pats perėmė dalį „Hermis Capital“ valdytų akcijų ir 2005 m. su susijusiais asmenimis turėjo jau per 50 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų.

„Turbūt kyla klausimas, iš kur A.Trumpa gaudavo pinigų akcijoms pirkti. Manau, akcijos buvo įkeičiamos bankui ir perkamos paskolų lėšomis. Be to, įmonė nuolat mokėdavo nemažus dividendus. Taip pat pienininkai ypač mėgsta supirkinėti savas akcijas: pati įmonė paskelbia savų akcijų supirkimą, nuperka jas už rinkos ar šiek tiek didesnę kainą, o tada anuliuoja. Taip kiti akcininkai dar labiau padidina savo įtaką įmonėje, nors patys pinigų neišleidžia“, – aiškina analitikas T.Povilauskas.

Taip A.Trumpa tapo pagrindiniu „Rokiškio sūrio“ akcininku. Nuojauta jo neapvylė: supirkdamas kitas mažesnes pienines, „Rokiškio sūris“ vis plėtėsi, o šiandien skaičiuojant pagal pajamas ši bendrovė yra viena iš dviejų didžiausių pieno perdirbimo įmonių šalyje (kartu su nuolatine savo konkurente „Pieno žvaigždėmis“).

Iš kitų didžiųjų pieno pramonės įmonių „Rokiškio sūris“ išsiskiria nuo pat pradžių pasirinkta sūrių gamybos kryptimi ir orientavimusi ne į Rusijos, o į Vakarų Europos eksporto rinkas. Visas krizes „Rokiškio sūris“ atlaikė gana lengvai, o didžiausią smūgį pajuto ne smunkant ekonomikai, o žlugus „Snoro“ bankui, kuriame laikė 15 mln. Lt indėlį.

BFL

Birželio 14 d. Rokiškyje vyks iškilmingi renginiai, skirti Gedulo ir Vilties dienai bei didžiųjų trėmimų ir holokausto 70-mečiui paminėti. 11 val. memorialinės lentos atidengimas geležinkelio stotyje; 12 val. šv. Mišios Šv. Mato bažnyčioje.

13 val. iškilmingas minėjimas ir poetinė-muzikinė kompozicija “Ta žemė man priklauso” (dalyvaus Rokiškio liaudies teatro aktoriai, folkloro ansamblis “Saulala”) Rokiškio kultūros centre; 17 val. Ovidijaus Vyšniausko koncertas Rokiškio kultūros centre.

Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai vyks daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių.