Teatro snobai turėtų suklusti: spalio pradžioje savo naują kūrinį pristato Rolandas Kazlas. Tačiau vadina jį ne spektakliu, o lietuvišku galvosūkiu.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Anonsinis „Atrask mane“ filmukas būtent ir primena galvosūkį potencialiam žiūrovui, bandančiam įspėti, kas jo laukia „Lėlės“ teatre. Nulenkę galvas pripažįstame, kad toks scenos magas kaip Rolandas Kazlas gali sau leisti būti nenuspėjamas. Šįkart jo kūrybiniais atspirties taškais tapo dailininko neoromantiko Kazio Šimonio paveikslai ir prieš šimtą metų airio Seumaso O’Kelly parašyta apysaka „Audėjo kapas“. Pasitelkdamas archetipinę Audėjo figūrą, režisierius klausia, ar lietuviškos lemties kūrėjas dar nepametė savojo siūlo, ar yra kas jį suriša.

„Gyvenimas ir mirtis, praeitis, esatis ir lemtis – žmogaus, tautos, spektaklio ar bet kokio kito gyvo kūrinio – turbūt visada išlieka patys didžiausi galvosūkiai, o gal tiesiog vienas didelis ir amžinas klausimas. Šia savotiška alegorija teatro scenoje norisi kalbėti apie siūlą. Atminties, esaties ir gyvasties siūlą. Lietuvišką siūlą. Ar jis vis dar stiprus, ar nenutrūko? Ar dar yra kas jungia mirusiuosius, gyvuosius ir būsimus lietuvius? Ar tuo siūlu vis dar audžiamas mūsų lietuviškas likimas? O gal tai jau visai kiti raštai ir ornamentai, audžiami svetimų audėjų? Kartais atrodo, kad tas siūlas vos įžiūrimas, kad ir jo galo tuoj bus nebematyti bendrame margumyne, bet vis dėl to jis yra“, – viliasi režisierius, ir pats išeisiantis į sceną savo naujame spektaklyje.

Iš praeities rūko

Lietuviškos lemties siūlus narplios ir Raimundas Banionis, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre interpretuojantis Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“. Kelias kartas apimantis pasakojimas prasideda nuo jaunos prieškario Žemaitijos kaimo mokytojų šeimos, kurios gyvenime skaudžią žymę įspaus istorinės pervartos.

Neapeis jos ir mokytojų sūnaus. Vis dėlto galutinai jo gyvenimą sužlugdys konformistinėms pagundoms neatspari mylimoji. Taip jie abu ir liks vieniši merdėti savo palaikėse trobelėse, jausmų ilgesį užpildami akis rūku aptraukiančia skaidriąja.

Tą vaizdingai prozininko aprašytą rūką, tvyrantį virš slėnių ir žmonių gyvenimo, pjesės apdaru mėgino aprengti inscenizacijos autorė Renata Šerelytė. Laikų pervartas spektaklyje ženklins videoprojekcijoms panaudotos archyvinės fotografijos. Spektaklio muziką kūrė savojo reikalo meistras Faustas Latėnas, o vaidins Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Rolandas Normanas, Justina Nemanytė.

Iš praeities rūko spalį išnyra ir lietuviškos estrados mago Vytautas Kernagio asmenybė, kurio atminimui spektaklį „Baltas sodininkas“ skiria Vytautas V.Landsbergis. Pavadinimą jis pasiskolino iš V.Kernagio jautriai įdainuotos Marcelijaus Martinaičio baladės. Žadamas ne biografija paremtas pasakojimas, o labiau keisto laikmečio ir dar keistesnio jame gyvenusio artisto sceninis portretas.  Artisto, nepaklususio dogmoms ir kūrusio savas žaidimo taisykles, kurias vienijo optimizmas, žaismingumas bei ironija su nedideliu melancholijos prieskoniu.

Neįmanoma scenoje pakartoti V.Kernagio žavesio, todėl ir nebus mėginama to daryti. Maestro vaidmenį kurs du skirtingoms kartoms priklausantys muzikalūs aktoriai – Vidas Petkevičius ir Ainis Storpirštis. Pastarasis labiau bravūriškas, revoliucingas, novatoriškas – toks jaunystėje buvo ir V.Kernagis. O V.Petkevičius įkūnija išminties ir ramybės aukštumas pasiekusį artistą. Taigi publikos laukia du visiškai skirtingi spektakliai, kuriuose skambės tos pačios V.Kernagio dainos.

Bet kuriais laikais bet kurioje šalyje

Muzikinį reginį rengia ir pastaraisiais metais retai tam besiryžtantis Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kauniečiai užsimojo pastatyti 1728 m. anglų dramaturgo Johno Gay sukurtą „Vargšų operą“, ironiškai apdainuojančią tankiai suregztus, tiek aukštuomenę, tiek vargetas susaisčiusios korupcijos tinklus.

Įdomu, kad lygiai po 200 metų šį kūrinį išgarsino dramaturgas Bertoltas Brechtas, jo pagrindu kartu su kompozitoriumi Kurtu Weillu sukūręs populiarų miuziklą „Opera už tris skatikus“. K.Weillo dainos skambės ir kauniečių spektaklyje, kurį režisuoja Andrius Kurienius, o vaidina Aleksandras Kleinas, Edgaras Žemaitis, Neringa Nekrašiūtė ir kiti Kauno aktoriai.

Ironijos nestokos ir Vilniaus kamerinio teatro premjera „Karalius nuogas“ pagal Jevgenijaus Švarco pjesę. Ji parašyta 1934-aisiais, tačiau buvo uždrausta cenzūros ir tapo žinoma tik 1960-aisiais, po rašytojo mirties.

„Rašiau apie Hitlerį, o išėjo apie mus“, – taip pjesės likimą komentavo pats autorius. Tačiau vilniečių spektaklio statytojas Evaldas Jaras įsitikinęs, kad tokiais aiškinimais J.Švarcas temėgino suktis iš nemalonios situacijos: pernelyg jau daug sutapimų jo pjesėje siejo Hanso Christiano Anderseno pasaką su Sovietų Sąjungos realybe.

Pats režisierius atsiriboja nuo konkrečių geografinių koordinačių: „Tai nėra nei Rusija, nei Ukraina, nei Vokietija, nei Lietuva. Problemos, kurios iškeliamos spektaklyje, neturi sienų ar tautybės, nes visoms be išimties valstybėms būdinga valdininkų baimė netekti darbo vietos ir gerovės, baimė vieni kitiems sakyti tiesą. Ilgainiui tai gimdo veidmainystę“, – tvirtina E.Jaras.

Tačiau gal ir jis, kaip kažkada J.Švarcas, šiek tiek gudrauja? Nes kartais nuklysta tiek nuo pasakos siužeto, tiek nuo dramaturgo pjesės ir pateikia žiūrovams „lietuvišką“ įvykių versiją. Tarsi dėdamas daugtaškį režisierius klausia: kas pasakys, kad karalius nuogas, ir kas tuomet nutiks? O kas, jei iš viso ne karalius čia svarbiausias?..

Spektaklyje vaidins kviestiniai gerai pažįstami aktoriai: Ramūnas Cicėnas, Šarūnas Puidokas, Ramutis Rimeikis, Indrė Patkauskaitė.

Akimirkos, virstančios kasdienybe

Kauno kamerinio teatro premjera ketina perkelti žiūrovus į sufantazuotą „Nesamą miestą“. Sakoma, kad ši prieš dešimtmetį aktoriaus Johno Edwardo Cariani parašyta pjesė šiandien JAV aukštųjų mokyklų teatruose statoma dažniau nei Williamo Shakespeare‘o dramos.

„Almost, Maine“ (toks originalus pjesės pavadinimas) – tai mistinis miestas, susidedantis iš kelių šiaurinės Meino valstijos miestelių. Jei toks iš tiesų egzistuotų – būtų nutolęs nuo vandenynų, greitkelių ir kitų miestų, sustingęs tamsiose sniegingose žiemose, tačiau būtinai su žaižaruojančia šiaurės pašvaiste, kabančia virš įsimylėjėlių galvų. Savo magiškojo realizmo burtus autorius skleidžia šiaurietiškoje atmosferoje akimirkoms sustingdydamas laiką, kad žiūrovai pajustų tai, kas nutinka žmonėms per vieną širdies dūžį.

Kartais meilė trenkia lyg žaibas, o išėjusi palieka išdegintas dykras. Kartais, pamažu atsėlinusi, prisijaukina daugeliui metų. Ir dažniausiai sukelia skausmo, apie kurį liudija visos devynios pjesėje rutuliojamos istorijos. Tačiau tai – stebuklingas Nesamas miestas, todėl Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje žiūrovų laukia ir devynios laimingos pabaigos.

O kas būtų, jei šių siužetų veikėjai gyventų realiame nūdienos mieste? Apie tai – nauja „Domino“ teatro komedija „2 smegenų istorija“. Režisierius Sakalas Uždavinys scenai pritaikė garsaus JAV santuokos konsultanto Marko Gungoro per daugybę praktikos metų surinktus pastebėjimus apie vyrų ir moterų santykių ypatumus. Žadama ypatinga Maskvos menininkų sukurta scenografija, šiuolaikinių technologijų galimybėmis naikinanti ribą tarp iliuzijos ir realybės.

„Ši komedija apie tai, kad mes – vyrai ir moterys – be proto skirtingi. Ir tai yra nuostabu, jeigu priimi su humoru, o ne pykčiu. Visa, kuo jūsų partneris veda jus iš proto, tėra nulemta skirtingo mąstymo, o ne suplanuoto sabotažo. Būtent tai ir atskleisime naujoje komedijoje“, – teigia S.Uždavinys, spektakliui pasitelkęs dvi žymias poras: Arūną Valinską ir Liną Rastokaitę bei Ingą Valinskienę ir Algį  Ramanauską. Jos abi ieškos atsakymo, kaip išgyventi santuokoje ir nieko nenudobti.

Vienas galimų receptų – dažniau nueiti į teatrą. Juolab, be aptartų premjerų, vilniečių spalį lauks Nacionalinio Kauno dramos teatro bei Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, taip pat Maskvos J.Vachtangovo teatro, atvykstančio su Anželikos Cholinos kurtais spektakliais, gastrolės. Spalio pabaigoje numatyti ir pirmieji Gabrielės Tuminaitės spektaklio pagal Paulinos Pukytės knygą „Bedalis ir labdarys“ pristatymai, tačiau premjerines fanfaras Vilniaus mažasis teatras linkęs pataupyti lapkritį švenčiamam savo gimtadieniui.

Dešimt spalio premjerų

2, 3, 4, 30 d. 18 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Vargšų opera“. Rež. Andrius Kurienius

3, 17, 25 d. 12 val., 4 d. 12, 14 val. Klaipėdos lėlių teatre – „Coliukė“. Rež. Donatas Savickis

8, 9 d. 19 val., 10 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre, 11 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“, 30 d. 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – „2 smegenų istorija“. Rež. Sakalas Uždavinys

8, 9, 22 d. 18.30 val. Vilniaus „Lėlės“ teatre – „Atrask mane“. Rež. Rolandas Kazlas

8, 9, 26 d. 18.30 val. Vilniaus kameriniame teatre, 21 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Karalius nuogas“. Rež. Evaldas Jaras

9, 10, 11 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre – „Nesamas miestas“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

17, 18 d. 18 val. Nacionaliniame dramos teatre, 22, 23 d. 19 val. Klaipėdos „Kultūros fabrike“, 28, 29 d. 19.30 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Baltas sodininkas“. Rež. Vytautas V.Landsbergis

22, 23 d. 19 val. Menų spaustuvėje – „Rekonstruoti“. Choreografė Miglė Praniauskaitė

23, 24 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Rūkas virš slėnių“. Rež. Raimundas Banionis

24, 25 d. 12 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – „Solė ir močiutės“. Rež. Agnė Dilytė

Gelezis ir sidabras_photo_Dainius Labutis_195

Jo pristatyti nereikia. Jį pažįstame bemaž visi. Gebantį prajuokinti ir mokantį apnuoginti visą žmogaus būtį. Bet ar iš tiesų pažįstame? Ne tik kaip juokdarį, bet ir išminčių, ne tik kaip aktorių, bet ir režisierių. Ką jis nešioja savyje, kad pamirštame viską, kai ima skaityti eilėraščius, kai prabyla vieno ar kito herojaus lūpomis? Bet kad suprastum, svarbiausia – išgirsti.

Šio interviu laukėme nuo rudens. Tiesa, paskambinus nė karto neteko išgirsti kategoriško ne. Tikino, kad neturįs laiko, nes “Lėlės” teatre laukė spektaklis “Geležis ir sidabras”, o Kaune spektaklio “Palata” repeticijos. Laukti buvo verta, kaip ir pamatyti jo režisuotus spektaklius.

Niekada nesi laisvas…

Kuo gyvenate šiuo metu?

Turbūt kaip ir visi džiaugiuosi pagaliau atėjusiu pavasariu, pailgėjusia diena ir sumažėjusia sąskaita už šildymą. Žiema buvo nelengva, tačiau darbinga. Meška gali visą žiemą miegoti ir už šilumą nemokėti, o mums, žmogeliams, žiemą pamiegot niekaip nepavyksta, nes atjungs tavo urve šildymą ir elektrą, o tada žiemosi amžinai. O su saule ir nuotaika kita, ir mintys linksmesnės. Puikus metas pavasaris. Gamta po truputį apsirengia, o moterys – nusirengia. Gražu…
Tapote laisvu kūrėju. Jums sekasi. Tą rodo ne tik puikių įvertinimų sulaukę spektakliai, bet ir plūstantys žiūrovai. Vis dėlto su kokiais sunkumais, norint būti laisvam, teko ir tenka susidurti?

Šiaip didelio skirtumo nejaučiu. Kaip vaidinau scenoje, taip ir toliau vaidinu. Spektaklių nemažai, visi jie skirtinguose teatruose, todėl sunkiausia sudaryti tvarkaraštį beveik pusmečiui į priekį. Privalumas tas, kad galiu derinti darbus pagal savo užimtumą ir rinktis naujus pasiūlymus pats. Galų gale ar esi laisvas kūrėjas, ar šlavėjas, ar etatinis darbuotojas – iš esmės darbui atlikti reikalinga tavo sveikata ir energija. Skirtumas gal tik tas, kad ne visiems jų darbas prie širdies, o man jis vis dar teikia kažkokį mazochistinį malonumą. Kuo skausmingiau repetuoji, tuo per premjerą geriau jautiesi.

Nesi laisvas. Visada esi minčių, naujo autoriaus, personažo ieškojimo įkaitas. Laisvas kūrėjas – kūrybos belaisvis savu noru, gal net ne savo, o pačios prigimties. Kažin ar iš viso yra laisvų žmonių. Nori valgyt – esi pilvo nelaisvėje, skauda – esi skausmo nelaisvėje, turi turtų – esi turto nelaisvėje, nieko neturi – esi skurdo nelaisvėje, galvoji, kad esi laisvas – esi tokio galvojimo nelaisvėje. Taip ir keliauji iš vieno kalėjimo į kitą.

Ateina tai, kas turi ateiti

Kas paskatino imtis režisūros?

Kažin ar pats žmogus ko nors imasi? Tu žvejoji, bet ir tave žvejoja… Tiesiog elgiuosi taip, kaip verčia man gerai pažįstama ir kartu visiškai nepažįstama jėga. Turbūt intuicija ar programa įdėta į mane. Nuo mažų dienų vis kažką kūriau, fantazuodavau, prisigalvodavau.

Režisierius A.Končialovskis yra pasakęs: “Negalima išmokyti žmogaus būti režisieriumi, kaip negalima išmokyti būti rašytoju. To reikia išmokti pačiam.” Tad gyveni ir mokaisi. Stebi save, aplinką, žmones, situacijas, skaitai. Turiu didelę aistrą nuo vaikystės – labai mėgstu skaityti. Skaitau nuolat, mane pažįsta beveik visų Vilniaus ir jau Kauno senų ir naujų knygų pardavėjai. Skaitydamas kūrinį stengiuosi įžvelgti jame spektaklio ar filmo galimybę. Tačiau knyginė išmintis dar nėra aukščiausioji. Yra dalykų, neaprašomų ir neapsakomų, vos nujaučiamų, tai, kas yra dar prieš žodžius – ir jie patys įdomiausi.

Bet kokiu atveju tas atėjimas į režisūros kambarį buvo natūralus. Jeigu kas nors ilgai beldžiasi, negi taip ir neatidarysi niekada? Ypač kai beldžiasi V.Šimkus, A.Čechovas… Taip ir sėdi tame kambaryje, ir kankiniesi: atidaryti ar ne? Įdomu, kas ten? Nori atidaryti, bet ir bijai… Juk svečią reiks priimti, o tam reikia būti pasiruošusiam.

Esate pats sau aktorius ir režisierius. Ar nekonfliktuojate su savimi?

Kol kas taip geriau suvokiu ir lengviau įkūniju tai, ką sumaniau. Taip aš padedu sau, kaip režisieriui. Esu kaip laikrodžio detalė, kuri visą spektaklio mechanizmą judina iš vidaus, glaudžiai susilietusi su kitais smagračiais. Įdomi patirtis – ir pats dirbi, ir iš vidaus jauti viso mechanizmo darbą. Bet kartu matau spektaklį ir iš šalies, netgi prieš repeticijas scenoje. Jeigu jo nepamatyčiau – nesiimčiau statyti. Ateityje norėčiau pabandyti sukurti spektaklį, kuriame pats nevaidinčiau.

Daugelis nustebo sužinoję, kad palikote televiziją. Kas lėmė tokį sprendimą?

Kaip sakė poetas: “Visados juk mus kas nors palieka, mes ką nors paliekame…” Kodėl taip yra? Turbūt kad baigiasi meilė ir per prievartą nieko neišlaikysi. Su televizija “pasimylėti” gal ir galima, bet gyventi su ja būtų pernelyg didelė auka ir kaina. Šiuolaikinė televizija – tai išlepinta, nekantri, save įsimylėjusi ir išpaikinta pupytė, o ne mylinti moteris.

Namai

Sako, kad žmogaus gyvenime labai svarbu, kokį pasaulio matymą išsinešame iš tėvų namų.

Iš tėvų paveldėjau ežerų spalvos akis, mokėjimą iškęsti negandas ir šviesų žvilgsnį į pasaulį. Esu dėkingas savo motinai ir a.a. tėvui už tas svarbias gyvenimo pamokas, prigimtį, palaiminimus. Visuose mano vaidmenyse, spektakliuose yra labai daug tėvo ir mamos. Nacionalinė premija didele dalimi priklauso jiems – paprastiems Molėtų miestelio žmonėms, nelengvai gyvenusiems, nieko pernelyg nesitikėjusiems iš gyvenimo, daugiau mačiusiems vargo ir ašarų nei džiaugsmo ir laimės. Sakoma, kad vaikai visada yra skolingi tėvams. Vien jau dėl to, jog jie dovanoja gyvybę. Ir jeigu šiandien man ploja tūkstančiai žmonių – jie ploja ir mano tėvams.

Kokį tą pasaulį regite dabar?

Yra žmoguje kažkas, kas nesikeičia visą gyvenimą. Gal tai pradinė medžiaga ar kauliukas, sėklelė, esanti tavyje? Juk kartais žmogus negali būti kitoks, ir viskas… Tarsi kažkas neleistų. Vis dėlto tikiu, kad žmogus, kaip ir augalas, trokšta šilumos, stiebiasi į šviesą. Kaip vaikas būdamas troškau harmonijos, šviesos, natūralaus džiaugsmo, nuostabos, paslapties buvimo, taip ir dabar. Vis dėlto tikiu iki šiol, kad paprasti, visiems akivaizdūs dalykai yra patys mįslingiausi ir viskas ne taip paprasta.

Kas Jums yra šeima?

Tai pati gamta. Tai, kas tobula. Kaip pliusas ir minusas sukuria elektrą, žiedas ir bitė – vaisių, vyro ir moters meilė – naują žmogų. Gamta aiškiai sufleruoja ir parodo, kas, kaip ir su kuo turi būti. Kad viskas augtų ir žydėtų, reikalingas dangus ir žemė, saulė ir mėnulis, tėvas ir motina. Pažiūrėkite, kaip gyvūnai rūpestingai ir atsakingai rūpinasi savo palikuonimis ir neapleidžia jų. Mums, žmonėms, užtektų iš jų tik imti pavyzdį.

Šiandiena: be iliuzijų ir pagražinimų

Šis laikmetis – tai greitas maistas, greiti projektai, greitas gyvenimas. Neretai tai pateikiama kaip šio laikmečio privalumas, neaprėpiamos galimybės. Kaip į tai žiūrite Jūs?

… ir žaibišku greičiu nyksta kokybė, žmogiškosios vertybės, nyksta valstybės, tautos, papročiai, šeimos, sveikumas, moters meilė vyrui ir atvirkščiai – tėvų meilė vaikams, vaikų pagarba tėvams, žaibiškai tolstama nuo realaus gyvenimo ir gamtos į virtualų, dirbtinai sukurtą, kontroliuojamą skaitmeninį pasaulio pakaitalą. Dievą ir meilę keičia informacija ir pinigai. Akivaizdu, kad kultūros saulėlydis jau buvo seniai, jį pakeitė melsva monitorių ir ekranų šviesa. Bet juk tai technika, o technika gali vieną dieną sulūžti, ypač jei dabar ji dirba visu pajėgumu ir dideliu greičiu.

Kuriantis žmogus niekada nebūna abejingas.

Kas Jus šiandien žeidžia kaip žmogų?

Tai, kad naikinamas žmogus, o vietoje jo įsigali visai kitas padaras: jaunas, belytis, ėdrus, greitas, ginkluotas technologijomis, neturintis jokių principų, Tėvynės, tautybės, atminties dvikojis. Tai jau visai kitokia žmogaus atmaina, nei buvo XIX ar XX amžiaus pradžioje ar viduryje. Tai betoninių miesto džiunglių gyventojas, pakumpęs monitoriaus link, išlavintu pirštu pelei valdyti, žinutėms siųsti ir kodams rinkti, iš nuobodulio tatuiruotas ir auskaruotas, modifikuoto mąstymo, viskam abejingas, tačiau ir viskam tolerantiškas kosmopolitinis mišrūnas.

Yra ir kostiumuotų, nepriekaištingai atrodančių, gardžiai kvepiančių, geras pareigas užimančių ir geras pajamas gaunančių chameleoninių pataikūnų rūšis, kurie ir yra patys uoliausi tų džiunglių sargai bei įstatymų priiminėtojai ir perrašinėtojai.

Ir yra trečioji, masėms beveik nematoma rūšis – didieji korporaciniai žmogbanginiai. Jie visada šešėlyje, tamsoje, šilumoje, saugiu atstumu nuo viso to džiunglių parko ir akvaparkų triukšmo. Jie stebi, kontroliuoja, valdo, o reikalui esant išplaukia iš savo buveinės ir suryja akimirksniu kokią valstybę ar žemyną kaip planktoną. Ir vėl atgal į savo šiltą ir saugią buveinę, o tų džiunglių bendruomenė spėlioja: kažin yra ta Pabaisa ar ne? Na, manau, galit rimtai ir neskaityti. Ko tik žmogus iš baimės ir tamsumo neprisigalvoji. Kaip toj dainoj: “Mažas esi ir suprasti nieko negali…”

Kalbėdamas telefonu sakėte, kad šiandien kiekvienas turi gelbėtis pats. Kodėl ne kovoti, o gelbėtis?

Maža ką žmogus užkluptas telefonu gali pasakyti! Gal aš pats tuo metu gelbėjausi nuo ko nors, pavyzdžiu, nuo kelių policijos. Juokauju. Sakote, kovoti? Visą žmonijos istoriją visi tik ir kovoja: kariauja, krikštija, prijungia, išvaduoja, kelia revoliucijas, žudo karalius, kuria sąjungas, neigia praeitį, šlovina dabartį. Ir ką? Turime tai, ką ir turime. Kai skęsta laivas ar kyla didelis gaisras, su plakatais daug nepakovosi, reikia gelbėtis pačiam ir, svarbiausia, gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti, kas gali būti reikalinga ateityje. Gal ateis laikas ir tame išdegusiame plote susirinks tie, kurie išliko gyvi, ir tada pravers išsaugota knyga, atmintin įstrigęs eilėraštis, išmoktas amatas, įvaldytas menas, nepamiršta daina, kalba, raštas…

Kiekvienam – savas kelias

Esate maratonų bėgikas. Teko girdėti, kad bėgiojate net prieš spektaklį.

Taip, bėgioju ir spektaklio dieną. O kas čia tokio? Negi turiu kaip kiaušinis saugoti save dėkle ar sėdėti vakuume? Žmonės net mirties diena imasi kokių nors darbų: kerpasi, apsiperka, valgo, važiuoja, sportuoja. Aš čia juokauju. Tiesiog bėgdamas pailsiu ir gaunu atsakymus į iškilusius gyvenimo ir kūrybos klausimus. Žvaliai nubėgęs kokių 10–15 kilometrų jaučiuosi pailsėjęs, atsigavęs ir pasiruošęs darbui. Dalyvauju ir varžybose, kuriose bėgu visu greičiu, kovoju su laiku ir varžovais. Tai savotiškos kautynės, mūšiai, kuriuose patiriu ir pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų, tačiau visada išlieku sustiprėjęs ir dvasia, ir valia.

Kas Jums yra BŪTI?

2009 metai. Kovo 5-osios pavakarys. Stoviu balkone, žiūriu į kiemą. Mano šešerių metų dukrelė Indraja užlipa ant snieguoto kalniuko ir atsigulusi ant pilvo čiuožia žemyn. Vėl užlipa ir vėl nučiuožia. Pamato mane: “Pažiūrėk, tėti!”. Ir dar kartą nučiuožia. Tai ir yra BŪTI. Tai ir yra LAIMĖ.