Pavasariniais žiedais pasipuošusios Europos sostinės savo gyventojus ir svečius džiugins ne tik atšilusiais orais, bet ir įvairių švenčių bei festivalių gausa. Penkis renginius, kuriuos verta pamatyti šį pavasarį, rekomenduoja tarptautinių maršrutų autobusu operatoriaus „Eurolines“ vadovas ir patyręs keliautojas Edmundas Pavlovas.

1. Talino muzikos savaitė

Kovo 28 – Balandžio 3 dienomis muzikos mylėtojų ausis ir akis Taline džiugins kasmetinis miesto festivalis „Tallinn Music Week“ (TMW). Vietos koncertų salėse, klubuose, baruose bei įvairiose netikėtose vietose bus galima išvysti apie 240 įvairiausių muzikinių pasirodymų.

Programoje atlikėjai ne tik iš Estijos, bet ir užsienio šalių. Ryškiausi vardai: Eric Copeland („Black Dice“), „The Membranes“, „Revolutionary Army of the Infant Jesus“, „Ewert and the Two Dragons“ ir daugelis kitų, tarp kurių ir lietuviai: grupės „Keymono“, „Garbanotas Bosistas“, „Sheep Got Waxed“, „Endie & Kameu“ bei elektroninės muzikos atlikėjai Fingalick ir Deep Shoq.

„Be gausybės muzikinių pasirodymų TMW lankytojams šiemet taip pat bus siūloma pasimėgauti Šiaurės šalių virtuvės bei įvairiais egzotiškais skoniais – šventę papildys restoranų programa „TMW Tastes“, – sakė E. Pavlovas. – O pasiekti šį festivalį labai patogu autobusu – išvengsite įvairių nepatogumų, kuriuos galėtumėte patirti vykdami nuosavu automobiliu ir sutaupysite jėgų festivalio linksmybėms!“

2. Berlyno kultūrų karnavalas

Gegužės 13 – 16 dienomis Berlyne, Kreutzbergo rajone, šurmuliuos keturias dienas truksiantis Kultūrų festivalis – Karneval der Kulturen. Mieste bus galima išgirsti daug gyvos muzikos, įsigyti įvairiausių rankdarbių, pasimėgauti įvairių pasaulio šalių virtuvių gėrybėmis, tačiau visų svarbiausias ir įspūdingiausias reginys – karnavalinė sekmadienio eisena, kurios žiūrovus pasirodymais džiugins šimtai akrobatų, šokėjų, aktorių bei muzikantų.

„Spalvingoje sekmadieninėje festivalio eisenoje įvairių tautų tradicijos susipina su moderniąja kultūra, per meninę prizmę atsiskleidžiama Berlyno kultūrinė įvairovė, – pasakojo E. Pavlovas. – Karnavalas kiekvienais metais suburia per 4700 neabejingų idėjai menininkų iš net 80 pasaulio šalių ir beveik pusę milijono žiūrovų.“

3. Bliuzo festivalis Vienoje

Gera žinia bliuzo mylėtojams – nuo kovo 20 iki balandžio 30 dienos Vienoje karaliaus itin turtingas savo programa bliuzo festivalis „Vienna Blues Spring 2016“. Misisipės Deltos ir Čikagos blues, rock, soul ir, žinoma, boogie muzikos interpretacijomis geriausiose Vienos koncertų salėse festivalio lankytojus apdovanos tarptautinio pripažinimo sulaukusios scenos žvaigždės.

Kovo 20 dieną festivalį atidarys bliuzo gerbėjams gerai pažįstama grupė „Mojo Blues Band“ su jausminga programa „A Soulful Journey from New Orleans to Chicago“. Vėliau festivalio scenas puoš tokie vardai kaip Larry Garner (Kovo 22), the Rob Togoni Trio (Kovo 25), Natascha Flamisch (Balandžio 1), Austrijos bliuzo gigantas Norman Schneider (Balandžio ir daugelis kitų.

4. Romos miesto gimtadienis

Kasmet balandžio 21-ąją yra minimas Italijos sostinės Romos gimtadienis – Natale di Roma. Daugiausiai renginių šią dieną vyksta ant Kapitolijaus kalvos – vietinių ir miesto svečių akį džiugina teatralizuotos gladiatorių kovos, įvairūs spektakliai, koncertai, itališko maisto mugės ir daugelis kitų pramogų.

„Anot legendos, Romulas įkūrė Romos miestą 753 m. pr. Kr., tad šiemet bus minimas jau 2769 gimtadienis! – žiniomis dalijosi keliautojas. – Tai puiki galimybė iš arčiau susipažinti su Italijos festivalių kultūra, sudalyvauti viename iš puikių renginių, o vakare pasigerėti įspūdingais fejerverkais, kurie atmintyje išliks tikrai ilgam. Beje, juos stebėti geriausia ant Kapitolijaus kalvos.”

5. Rygos alaus festivalis

Visus alaus gurmanus gegužės 25 – 29 dienomis vilios Rygoje vyksiantis alaus festivalis „Latviabeerfest 2016“ – čia bus galima išbandyti daugiau kaip 200 įvairių alaus rūšių iš vietinių ir kitų Europos šalių bravorų.

„Festivalis dar labai jaunas – jis bus organizuojamas tik ketvirtąjį kartą, tačiau ši tradicija jau susilaukė labai didelio populiarumo Latvijoje, – teigė „Eurolines“ atstovas. – Šiemet visas veiksmas vyks Vērmane soduose – 5 min. pėsčiomis nuo Rygos senamiesčio, tad tikimąsi sulaukti dar daugiau dėmesio ne tik iš vietinių, bet ir miesto svečių.”

Beje, šventės organizatoriai žada atrakcijų ne tik alaus mėgėjams, bet ir kitiems pramogautojams. Be įvairių degustacijų programoje numatomi muzikiniai pasirodymai ir kitos linksmybės.

 

Maistologija. Mano blogi spėjimai, atrodo, vis dėlto pasitvirtino. Apie Lietuvos dalyvavimą „Expo 2015“ parodoje kažkaip įtartinai mažai naujienų.

Milane kabinsime makaronus. Makaronų meistrams italams ir visam pasauliui. Iki pasaulinės parodos „Expo 2015“ liko gerokai mažiau nei šimtas dienų, o mūsiškė Žemės ūkio ministerija savo tinklalapyje įjungė skaitiklį, „mušantį“ dienas, likusias iki „Agrobalt“ parodos, kuri įvyks kitais metais.

Galvojau, parašysiu tekstą apie tai, kad tampame, o gal jau ir tapome gurmė valstybe (gurmė yra tas, kuriam rūpi maisto malonumas). Specializuoti kavos barai, kone kas savaitę atidaromi nauji restoranai, virėjų – asmenybių mada, pasakiški gurmė krautuvių asortimentai, vis platėjančios vyno išmanytojų gretos. Dar pridėkime skaitomiausių knygų dešimtukus: receptų kūrėjai jau seniai iš barščių išmetė eilėraščių kūrėjus.

Esame pačiame virtuvinio sąjūdžio įkarštyje. Belieka sveikai pasigirti. Visus šiuos ir kitus gastronominius procesus parodyti pasauliui. Atsiverti: kas esame, ką valgome ir kuo užgeriame. Kaip tai padaryti? Per trumpą laiką pasipasakoti apie saldainius, sūrius, alų, dešras, medų ir talentingus šefus nėra paprasta užduotis. Gal net ir nelabai įmanoma. Jeigu ne „Expo 2015“. Jeigu ne dieviškoji galimybė užlipti ant Milano gastronomijos podiumo!

Gegužės pirmąją prasidedančios pasaulinės parodos tema – maistas. Štai ji – ideali proga pademonstruoti nacionalinį gastronominį progresą dvidešimčiai milijonų Milane laukiamų parodos lankytojų! Perkelti visam pusmečiui į Italiją lietuvišką gero skonio šurmulį, tą simpatišką kulinarinį entuziazmą, kuris pagaliau apniko pilkų cepelinų valgytojų šalį.

Entuziazmo kurį laiką būta ir dėl „Expo 2015“. Tiesa, tas entuziazmas buvo ne gastronominio, o statybinio pobūdžio. Patyręs „Expo“ parodų organizavimo vilkas Lietuvos paviljono komisaras Romas Jankauskas sugebėjo įžiebti netgi tam tikrą intrigą: paskelbė atvirą paviljono konkursą, kuriame dalyvavo geriausi šalies architektai. Spaudoje vyko įdomios diskusijos apie Lietuvos namus Milane, jų vidų, išorę, estetiką. Buvo paskelbtas konkurso laimėtojas. Ir viskas. Su pasauline paroda susijęs entuziazmas išblėso. Dabar jis lygus absoliučiam nuliui.

Aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvos paviljonas Milane architektūriniu požiūriu nebus prastesnis nei kaimynų. Kad bus laiku pastatytas, įrengtas ir šalies Prezidentei nebus gėda jo atidaryti. Bet aš esu gastronomijos žmogus. Man šiuo atveju visiškai nerūpi Lietuvos skonio forma – paviljonas. Man rūpi skonio turinys – paviljono ekspozicija.  Kas Milane svarbiau – forma ar turinys? Parodos tema ar temos architektūrinis lukštas? Čia tokie patys klausimai, kaip ir dilema, ar teatrui svarbiau graži rūbinė, ar solistų pajėgumas. Geri solistai gali dainuoti ir be gražios rūbinės, ir bus išgirsti.  Įdomų gastronominį turinį parodoje galima būtų išdėlioti be sienų, be architektoninių efektų – tiesiog ant žolės! Kaip Edouardo Manet paveiksle. Ir, manau, atsirastų susidomėjusiųjų!

Milane ant žolės neliksime. Esame kūrybingų architektų, dizainerių ir išmoningų statybininkų tauta. Esame formos ir pakavimo meistrai. Žavingos lėkštės, dailios dėžutės, elegantiška pakuotė, įspūdinga tara – tai dalykai, kuriuos esame įvaldę tobulai. Kai Vilniuje man įpila espreso kavos į manieringą stiklinaitę – sutrinku. Čia tai bent! Kai kas nors atveža į Romą lauktuvių – lietuviškų saldainių žaismingoje dėžutėje, Roma stebisi: oho! Kai dovanoju mūsų alaus elegantiškame stiklo butelyje su reljefiškai įspaustais gamintojo simboliais, prie alaus ~haute couture~ nepratę italai netiki, kad stikle – ne brendis ir ne likeris.

Lietuvos paviljono likimas Milane – tai dar viena lietuviška formos pergalė prieš turinį. Išvaizdos – prieš skonį. Architektūros – prieš gastronomiją. Statybininkų – prieš ūkininkus. Kartojasi daugsyk girdėta istorija apie tai, kaip pinigų nestokojantis verslininkas atidaro savo restoraną. Ką dės į lėkštes savo klientams, jis tiksliai nežino, bet lėkščių dizaino viziją turi, ir netgi labai aiškią. Po kažkiek laiko restoranas, taip ir neradęs savo turinio, numiršta, o jo kūrėjas reiškia apgailestavimą, kad maitinimo verslas – nuostolingas, nes niekam nereikia gerų restoranų.

Likus mažiau nei šimtui dienų iki pasaulinės parodos apie maistą atidarymo, gurmanizuotoje visuomenėje – absoliutus štilis. Nevyksta viešos diskusijos dėl Lietuvos paviljono „Expo 2015“ turinio. Nesiginčijame, nesijaudiname, menkai svarstome, ką pasauliui – dvidešimčiai milijonų – duosime paragauti Milane.  Problema išspręsta lietuviškai – statomas didelis, gražus namas. O jeigu bus didelis namas, bus ir valgyti. Kažko bus…

Jausmas toks, kad Milano „Expo“, kuri Lietuvai kainuos keturis milijonus eurų, įdomi nebent kelionių agentūroms ir dar porai ministerijų. Jeigu kalba būtų apie Europos krepšinio čempionatą – trykštų patriotizmas. Jeigu tai būtų olimpinės žaidynės – regėtume dar didesnį patriotizmo protrūkį. O „Expo 2015“ kažkodėl patriotizmo negeneruoja, ir tiek. Milano pasaulinę parodą daug kas įsivaizduoja kaip didelį tarptautinį maisto „kermošių“. Ką nuveši – tą suvalgys. O ko nesuvalgys – tą parsiveši atgal!

Bet kalbos jeigu ir vyksta, tai daugiausia pakavimo temomis. Atrodytų, namas jau yra, galvokime, ką ant stalo padėsime. Bet mūsų maistininkai toliau užsispyrę svarsto, ne ką, o kaip. Jų nuomone, pamatęs Lietuvos paviljoną, lankytojas – gurmė stebėsis unikalia paviljono architektūra. Paskui lankytojas – gurmė įeis į vidų ir žavėsis paviljono interjeru. Tada nukreips žvilgsnį į ekspoziciją. Manote, lankytojas – gurmė pagaliau pradės kažką ragauti? Klystate. Jam teks įvertinti lietuviškų stendų kokybę. „Svarbiausia tokio dydžio parodose – įrengti patrauklius stendus“, – kalba apie „Expo 2015“ vienos didelės maisto bendrovės vadovas. Jam kelia juoką skonio dalykai. Jam rūpi rodyti pramonę: „Gal ir neblogas dalykas ekspozicijose yra medus ir kaimiška dešra. Bet žmonės, tai matydami, susidaro nuomonę, kad tai – dar neišsivysčiusi valstybė. Užtat svarbu parodyti, ant kokio tvirtumo pamato stovi mūsų maisto pramonė.“

Jeigu šis maisto pramonės bosas užsuktų, tarkime, į vieną įdomiausių maisto parodų – „Slow Food“ pasaulinį maisto saloną Turine, jis pamatytų itin mužikiškus stendus ir neįtikėtiną gastronomijos kokybę. Kas šiais laikais yra gastronominė kokybė?  Atsakymas paprastas ir tuo pat metu labai nepatogus didiesiems maisto pramonininkams: įvairovė ir savitumas. Milane mums nereikėtų pasakoti, kad nesame alkani ir turime ką valgyti. Nereikėtų girtis fabrikų architektūra, gamybos plėtra, apyvarta ir eksportu. Nebūtina užsiminti apie lietuvišką ementalį, dzūkišką „prosecco“ vyną, aukštaitišką mocarelą. Užjuoks.

Bandau įsivaizduoti, kas atstovaus Lietuvai pasaulinėje parodoje: a) maži sūrininkai ar b) „Rokiškio sūris“? A) mažos alaus daryklos ar b) Klaipėdos „Švyturys“? A) nišiniai gastronominiai produktai ar b) masinė gamyba? Jeigu visi atsakymai – b, tada į Milaną vežkime „Maximą“. Apie viską pagalvos ir nereikės raudonuoti.

Lietuvai reikėtų lygiuotis į maisto lyderius. Lyderė šioje srityje yra Italija. Ne ta Italija, kuri juokino pasaulį, niekaip nesugebėdama apsaugoti „Expo“ statybų aikštelės nuo Kalabrijos ir Sicilijos mafijos čiuptuvų. Ne ta Italija, kuri tragiškai vėluoja su parodos objektų statybomis. Mums turėtų rūpėti gastronominė, puikių produktų ir unikalaus skonio Italija. Ji yra lyderė, todėl ir pasiūlė pasauliui maisto temą. Šioje šalyje nominali papildoma vertė, gaunama iš vieno hektaro bet kokių kultūrų, yra 300 proc. didesnė, palyginti su Didžiąja Britanija, 200 proc. – palyginti su Ispanija ir Vokietija, 70 proc. – su Prancūzija. Italija pasaulyje pirmauja ekologiško ūkininkavimo srityje, nes 43 852 įmonės pagamina 17 proc. visos Europos ekologiško maisto produkcijos.

Bet svarbiausias Italijos turtas yra gastronominis savitumas: ši šalis turi 268 produktus, įvertintus saugomos geografinės ir kilmės vietos nuorodomis. Antroje vietoje – Prancūzija su 207, trečioje – Ispanija su 162 nuorodomis.

Mes esame stipriausi tarp Baltijos šalių su šešiomis nuorodomis: tai Stakliškių midus, baltas varškės sūris, Seinų-Lazdijų medus, Daujėnų duona, žemaitiškas kastinys, skilandis. Šie produktai turėtų būti mūsų gastronominės delegacijos vėliava, mūsų „sunkioji artilerija“, mūsų gastronominio patriotizmo smogiamoji jėga. Ar bus? Pažiūrėsime. Esame elegantiški fasuotojai, aukščiausio lygio pakuotojai, unikalios taros kūrėjai. Bet kažkodėl pamirštame ant balto varškės sūrio etiketės įkalti saugomos geografinės nuorodos registro ženklą.

Tuos, kurie svajoja apie patrauklius „Expo 2015“ stendus, galiu patikinti: stendai nėra pasaulinės parodos tema. Statistinis Milano parodos lankytojas bus gastronomiškai išsilavinęs, smalsus naujų aromatų ir skonio medžiotojas, o ne stendų vertintojas.  Technologiškai pažangius stendus pasilikite „Agrobalt“ ir kitoms (maisto) pakavimo parodoms. Į Milaną vežkite unikalų medų ir rankomis minkomą duoną. Bet ar prasimuš ant gastronominio podiumo patys mažiausi ir įdomiausi? Šiuo metu tai – esminis nacionalinės maisto politikos klausimas.

Kol kas vangus pasirengimas „Expo 2015“ parodai rodo, kad nacionalinė maisto politika yra labai vangi. Ar ji apskritai egzistuoja? Pamatysime Milane.

Paulius Jurkevičius, Roma

 

 

 

 

Kaip romėnai sugebėjo sukurti tokią didelę ir modernią imperiją, suvienyti tokias įvairias tautas skirtingose vietovėse? Kaip veikė Romos imperija, kokie žmonės joje gyveno? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus rasite naujoje knygoje “Romos imperija. Kelionė paskui monetą”. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

Pažiūrėkite į Romos imperijos žemėlapį jos didžiausios plėtros laikais. Labiausiai nustebina jos platybės. Ji driekiasi nuo Škotijos iki Kuveito, nuo Portugalijos iki Armėnijos…
Kaip joje gyventa? Kokių žmonių galėtume sutikti jos miestuose? Kaip sugebėjo romėnai sukurti tokią didžiulę imperiją, suvienyti tokias įvairias tautas tokiose skirtingose vietovėse? (…)
Įsivaizduokite, kad atsikeliate kitą rytą, trečiadienį, ir išsirengiate į kelionę per visą imperiją. Įkvėpti įvairių vietų atmosferos – pavyzdžiui, Egipto Aleksandrijos skersgatvių kvapų, Milane žingsniuojančių ponių kvepalų, išgirsti kaltelių kaukšėjimo Atėnų dirbtuvėse, stebėti Germanijoje žygiuojančių legionierių spalvotų skydų, piešinių ant barbarų kūnų prie šiaurinių Škotijos sienų…
Kaip būtų galima papasakoti apie tokią kelionę po Romos imperiją?
Pagalvojau apie monetą. Tiksliau, sestercijų. Sekant paskui keliaujančią monetą, nuolat pereinančią iš rankų į rankas, per keletą metų (pavyzdžiui, trejetą) tikrai teoriškai galima nukakti į bet kurią imperijos vietą. Ir – tai dar svarbiau – sekdami paskui monetą, galime parodyti jos besikeičiančių savininkus veidus, jų jausmus, jų pasaulį, jų namus, jų gyvenimo būdą, papročius ir elgesio taisykles. (…)

Kur viskas prasideda

Ji greitai žingsniuoja pro žmones suplūktos žemės skersgatviais. Veidą dengia šydu, kad jos nepažintų – tai elegantiška ir rafinuota, puikių manierų moteris. Jos pirštai ilgi ir grakštūs, nagai prižiūrėti. Niekada nedirbusios rankos… Ji visiškai ne vietoje čia, Suburoje, Romos skurdžių rajone, kur nėra nei šilkų, nei marmuro, tik badas ir vargas. (…)
Moteris giliai įkvepia ir įeina. Iš karto ją apsupa aštrus kažko verdamo ar deginamo kvapas, bet ji neįstengia suprasti, kas tai. Jaučiasi lyg pakliuvusi į pragarą ir tai jai patvirtina, kad atsidūrė būtent toje vietoje, kurios ieškojo. Jos širdis smarkiai daužosi, atrodo, gali ją girdėti tyloje ir prieblandoje. Žengia dar žingsnį… Staiga iš tamsos išnyra moters veidas. Priverčia krūptelėti iš baimės.
Tai burtininkė.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

 

 

 

 

 

 

Kelionės įspūdžius paįvairina ne tik sutikti žmonės, pamatyti turistiniai objektai, bet ir gardus maistas. Juk smagu prisiminti ne tik tūkstantmečius menančius pastatus, turkio spalvos jūrą, egzotiškus gyvūnus, bet ir įdomius skonio bei kvapų derinius. Tad ruošiantis į kelionę verta pasidomėti šalies tradicine virtuve ir kavinėmis, kuriose galima rasti idealiausią kainos bei kokybės santykį.

Dažną turistą kamuoja paprastas, tačiau kartu ir sunkus klausimas, kaip išsirinkti gerą kavinę ar restoraną, kad kulinariniai potyriai praturtintų kelionę. Tačiau nei turizmo, nei restoranų, nei viešbučių srities darbuotojai, nei patyrę keliautojai negali pasiūlyti universalaus recepto, kaip neapsigauti renkantis vietą pietauti ar vakarieniauti.

Ekonomisto patarimai nebijantiems eksperimentų

Nebijantieji rizikos gali pasinaudoti garsaus ekonomikos profesoriaus Tylerio Coweno patarimais, paremtais patirtimi ir rinkos dėsniais. Visi jie aprašyti knygoje “Atrask savo vidinį ekonomistą” ir tinklaraštyje www.marginalrevolution.com.

Turistai, kurie svetimame mieste ar šalyje nebijo išbandyti nacionalinių mažumų ar imigrantų virtuvės, turėtų pasižvalgyti, kurios tautos restoranų yra daugiausiai, ir užsukti į vieną jų, mat konkurencija skatina pasitempti ir kokybe prisivilioti daugiau lankytojų. T.Cowenas pateikia visą sarašą šalių ir ten esančių nacionalinių virtuvių, kuriose dėl konkurencijos tikėtina gera maisto kokybė.

Tarkime, Prancūzijoje verta užsukti į alžyriečių ir Tuniso išeivių restoranus, Vokietijoje pasidomėti turkų, graikų ir Balkanų tautų virtuvėmis, o Didžiojoje Britanijoje pakistaniečių ir indų maistas gerokai skanesnis nei pačių britų.

Olandijoje įdomu paskanauti Indonezijos šalių maisto, Kanadoje galima gerai laiką praleisti ir pavalgyti kinų, Karibų regiono, vengrų ir ukrainiečių restoranuose bei kavinėse.

Dar keli profesoriaus patarimai: pirmiausia verta atkreipti dėmesį, kur valgo vietiniai gyventojai, paprastai vengiantys šurmuliuojantiems turistams skirtų maitinimo įstaigų, – ten tikrai bus skanesnis maistas. Na o, žmonėms, planuojantiems keliones po JAV ir šiek tiek išmanantiems nekilnojamojo turto rinką, T.Cowenas siūlo nuspėti, kurioje miesto dalyje yra mažos nuomos kainos. Ten paprastai imigrantai atdaro savo pirmąjį restoraną, o klientus vilioja kruopščiai paruoštu namų maistu.

Restoranų kelrodis

Nusipirkus bet kurį populiarų kelionių gidą – “Lonely Planet”, “The Rough Guide”, “Baededeker” ar “Dorling Kindersley” leidyklos kelionių vadovus po konkrečią šalį, verta atkreipti dėmesį į puslapius, kuriuose patariama, kur apsistoti, ką ir kur valgyti. Taip pat trumpai aprašomi nacionalinės virtuvės ypatumai, apžvelgiamos kainos, pateikiamas trumpas žodynėlis, padedantis išsiversti valgiaraštį.

Bene labiausiai išsiskiria “Dorling Kindersley” leidiniai – juose gausu nuotraukų, kuriomis iliustruojami ne tik turistiniai objektai, bet ir informacija apie restoranus ir kavines, patiekalų bei gėrimų aprašymai. Vis dėlto giduose pateiktais restoranų, kavinių sąrašais pasikliauti neverta: jei vadovausitės gidu, išleistu prieš porą metų, tai gali būti, kad minimoje vietoje rasite jau visai kitą maitinimo įstaigą.

Vis dėlto tikrasis restoranų ir viešbučių kelrodis yra “Michelin” raudonasis gidas, leidžiamas kasmet ir skaičiuojantis jau 112 metų. Dabar nemaža dalis keliautojų neįsivaizduoja kelionės be šio gido, padedančio išsirinkti viešbutį ar kavinę.

Leidinys pasižymi aiškia simbolių kalba, kai geriausiems objektams skiriamas tam tikras skaičius žvaigždučių.

Žvaigždučių, tapusių kokybės simboliu, reikšmė paprasta: viena – puiki virtuvė, dvi – išskirtinė, verta nukrypti nuo savo maršruto, trys – viena geriausių, verta atskiros kelionės. Skelbiama, kad restoranų, gavusių žvaigždutę, kaina pakyla penktadaliu. Verta paminėti, kad leidinyje nurodomi įdomesni patiekalai bei apytikslė vakarienės ar pietų kaina.

Beje, rengiantis kelionei nebūtina pirkti nemažai kainuojančio raudonojo gido, naudingos informacijos galima rasti ir viamichelin.com svetainėje.

Na, o kainas lengva palyginti. Tarkim, vienos žvaigždutės restorane Romoje teks pakloti apie 70 eurų, dviejų žvaigždučių – apie 130 eurų, trijų – daugiau nei 200 eurų. Jei nesinori tiek mokėti už įmantrią vakarienę ar pietus, gide vertėtų atkreipti dėmesį į šaukšto ir šakutės ar BiB žmogeliuko veidu pažymėtas maitinimo įstaigas – jose kainos gerokai mažesnės, galima sočiai ir įdomiai pavalgyti už 15–20 eurų.

Neturint po ranka kelionių knygų derėtų pasikalbėti su vietos gyventojais. “Visada reikia klausti vietinių žmonių, jie tikrai patars, kur geriausiai ir skaniausiai pavalgysite, ko reikia būtinai paragauti”, – sako viešųjų ryšių specialistė Donata Vaičiulienė, neseniai grįžusi iš Austrijos Tirolio, kuriame mėgavosi žiemos malonumais ir puikiais austriškais patiekalais.

Dar vienas informacijos šaltinis, kuriame galima rasti nemažai patarimų ir asmeninių įspūdžių, yra keliautojų tinklaraščiai. Jų daugybė, taip pat ir lietuviškų: mytrips.lt, kelioniumanija.lt, toli.lt, nemažai naudingų patarimų galima perskaityti ir forume supermama.lt. Apie įvairių šalių patiekalų receptų paslaptis bene išsamiausios informacijos galima rasti svetainėje skoniublogas.lt, kurioje savo įrašus publikuoja įvairių tinklaraščių autoriai.

Tačiau panorus ne tik receptų, bet ir išsamių kiekvienos šalies kulinarinių tradicijų ar kavinių bei restoranų aprašymų, reikės paplušėti iš peties, nes nėra daug susistemintos informacijos. Besidomintiems kulinariniais nuotykiais įdomu pavartyti Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu. Kelionė po gero ir blogo skonio Europą” ar Roberto Ščesnavičiaus knygą “Gurmano užrašai”.

1. Paryžius – neblėstanti legenda

Prancūzai nuo seno garsėja išrankiu ir subtiliu skoniu, todėl Paryžiuje pasukus į pirmą patrauklesnę kavinę ar vyninę galima tikėtis gero maisto. O turintieji laiko gali pasidairyti po Lotynų kvartalą ir Sen Žermeno bulvarą – čia tradiciškai telkiasi geriausios bei įdomiausios kavinės, kuriose galima skaniai ir nebrangiai užkąsti. Viešint Prancūzijoje reikėtų pasmaguriauti žąsų kepenėlių paštetu “Foie Gras”, omarų paštetu ar sraigėmis.

2. Viena – tinkamiausias miestas smaližiams

Nors Austrijoje senokai nebeliko imperatorių, jų pamėgtų saldumynų galima paragauti ir šiandien. Tereikia užsukti į bet kurią konditeriją ar kepyklėlę, ir širdis apsals nuo skanėstų gausos. Burnoje tirpstantys prabangūs Zacherio ar Esterhazių tortų gabalėliai, gausybė rūšių tradicinio austriško pyrago, vadinamo štrudeliu, mikštutėlės dar šiltos bandelės. Geriausių konditerijos parduotuvėlių ir kepyklėlių galima rasti centrinėse gatvėse, aplink Šv. Stepono katedrą.

3. Londone – visas pasaulis

Viena kelionė į Londoną gali prilygti kelionei aplink Žemę. Rinktis tikrai yra iš ko: Libano, Irano, Indijos, Indonezijos, Afrikos ir daugybės kitų šalių restoranai bei kavinės įsikūrusios Soho rajone, Kovent Gardene ir kitur. Svarbu nepamiršti paragauti ir tradicinės angliškos arbatos su pienu bei įvairių pudingų.

4. Atėnuose – tūkstantmetės virtuvės tradicijos

Sakoma, kad graikams pavyko išsaugoti dalį antikos laikų kulinarinių paslapčių, – tuo keliautojai gali įsitikinti tradicinuose graikų restoranuose estiatorio. Graikijoje tiesiog būtina paragauti keftedes (mėsos kukuliai, paskaninti šafranu, mėtomis ir kmynais), ožiuko kepsnio ar medaus ir kaštainių pudingo, pagardinto apelsinų žiedais.

5. Zagrebe reikėtų užsukti į gostionicas ir konobas

Kroatijoje labiausiai rekomenduojama apsilankyti šeimos verslo restoranuose, užsukti į gostionicas bei konobas ir paragauti tradicinių patiekalų. Tačiau prieš užsisakant įdomu pabendrauti su šeimininku, kuris mielai papasakos apie įdomesnes kulinarines tradicijas. Viena aišku, kad valgiaraštyje radus krevečių su pomidorų ir žolelių padažu, avies kumpio pršut ir garsiojo paški sir (avių sūrio) iš Pago salos dvejoti nevertėtų.

6. Į Romą – ne tik makaronų ir picos

Italų virtuvė – viena įdomiausių pasaulyje. Jei turistas neturi galimybės pervažiuoti visą šalį, tai Romoje tikrai verta paragauti visų regionų geriausių kulinarinių kūrinių – Parmos kumpių, artišokų ar cukinijų žiedų, keptų tešloje, patiekalų su trumais, įvairių rūšių rizoto, įdomesnių sūrių, desertui užsisakyti kvapios espreso kavos ir sicilietiškų ledų su rikotos sūriu.

7. Stokholme verta paragauti dvokiančios žuvies

Švediška virtuvė pasižymi sočiais riebiais patiekalais ir tirštomis sriubomis. Šioje šalyje verta paragauti įdomios alaus ir dilgėlių sriubos, vėžių, virtų krapų sultinyje. Na, o keisčiausias švediškas delikatesas yra raugintos strimelės, pasižyminčios ypač bjauriu kvapu. Renkantis restoraną per daug galvos sukti neverta – miesto centre beveik visi itin aukšto lygio.

8. Į Madridą – mėgautis užkandžiais

Ispanija garsėja užkandžiais – tapas, todėl nuvykus į Madridą galima iki soties mėgautis vytintu kumpiu ar iberiko sūriu, keptomis nelukštentomis krevetėmis, troškintais moliuskais, kalmarų žiedais, daugybės rūšių alyvuogėmis, chorizo dešra ir daugybe kitų. Jų galima išsirinkti kiekvienoje kavinėje ar restorane. Panorus įmantresnių patiekalų galima smaguriauti įvairiai paruoštais aštuonkojais, omarais ir kitomis jūros gėrybėmis.

Silvio Berlusconi (Silvijaus Berluskonio) pagrindinis politinis sąjungininkas, garsėjantis savo kandžiais pasisakymais, pirmadienį išprovokavo ginčus Romos gyventojus pavadindamas kiaulėmis.

“Man jau gana ‘Senatus Populusque Romanus’,”savo kalboje sekmadienį pareiškė politikas, turėdamas omenyje miesto devizą, reiškiantį “Senatas ir Romos piliečiai”.

“Sakau, kad tie romiečiai yra kiaulės”, – paskelbė U.Bossi.

U.Bossi, Šiaurės Lygos, pasisakančios už šiaurės Italijos atsiskyrimą, lyderis ir pagrindinis S.Berlusconi koalicijos partneris, pareiškė nesutinkantis, kad Formulės 1 “Grand Prix” varžybos būtų perkeltos iš šiaurinio Moncos miesto į Romą.

“Patraukite rankas nuo Moncos, Romoje jie gali rengti vežėčių lenktynes”, – pareiškė politikas, turėdamas omenyje senovės Romoje mėgstamas sporto varžybas.

Šis pasakymas sukėlė auditorijos juoką. Tarp kurių buvo ir Bossi sūnus Renzo (Rencas), taip pat sukėlęs daug ginčų savo pareiškimu, kad nežada remti Italų futbolo komandos per 2010 metų čempionatą Pietų Afrikoje.

S.Berlusconio partijos narys, Romos meras Gianni Alemanno (Džanis Alemanas) pareiškė, kad U.Bossi “šį kartą iš tiesų nuėjo per toli, ir įžeidė ne tik dabartinius Romos gyventojus, bet ir miesto istoriją”.

G.Alemanno sakė prašysiąs premjero, kad jis įsikištų, paprašydamas ministrų elgtis deramai ir parodyti daugiau pagarbos sostinei.

Sutrumpintas miesto devizas SPQR (‘Senatus Populusque Romanus’) iki šiol naudojamas miesto herbe, taip pat vaizduojamas ant daugelio miesto pastatų ir vandentiekio liukų.

Romos katakombose netoli vienos bažnyčios rasti vieni iš seniausių Jėzaus Kristaus apaštalų atvaizdų, kaip manoma, sukurtų ketvirto šimtmečio pabaigoje, antradienį pranešė tyrimams vadovaujanti pareigūnė.

Keturi atvaizdai, vaizduojantys Šv.Andriejų, Šv.Joną, Šv.Petrą ir Šv.Paulių, buvo rasti ant laidojimo kriptos, priklausiusios vėlyvojoje Romos imperijoje gyvenusiai vienai kilmingai moteriai, lubų.

Šios katakombos yra netoli Šv.Teklės bažnyčios.

“Šis atradimas atskleidžia apaštalų kulto atsiradimą ir plitimą krikščionybės pabaigoje”, – Barbara Mazzei (Barbara Mazej), kuri vadovavo šios kriptos restauravimui, sakė žurnalistams antradienį.

“Tai seniausi Šv.Andriejaus ir Šv.Jono atvaizdai, – nurodė ekspertė. – Esama ketvirto šimtmečio pirmoje pusėje sukurtų Šv.Petro (atvaizdų), tačiau jis niekada nebuvo vaizduojamas vienas”.

Šis atradimas buvo padarytas maždaug prieš dvejus metus, kai katakombas restauruojantys archeologai lazeriu pašalino freskas dengiantį kalkių sluoksnį.

Apaštalų atvaizdai rasti požemiuose, esančiuose už maždaug 500 metrų nuo Šv.Pauliaus bazilikos, kuri yra viena iš keturių didžiųjų Romos bažnyčių.