Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vadovai nušviečia savivaldos raidos gaires: būtina padidinti savivaldybių galimybes dalyvauti 2014–2020 metų ES fondų investicijų programoje ir leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pajamas.
Lolita Kaminskienė
LSA prezidentas,
Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas
– Praėjusiais metais Lietuvoje įvyko pirmieji tiesioginiai merų rinkimai. Nors įstatymo pataisas inicijavo Seimo nariai, aktyviai dalyvavote prieš tai vykusiose diskusijose. Koks LSA vaidmuo tokiais atvejais?
– Dažniausiai mes inicijuojame procesus, galinčius sustiprinti savivaldos savarankiškumą, arba teikiame siūlymus, kaip savivaldą tobulinti.
Apie tiesioginių merų rinkimų būtinybę LSA kalbėjo bene 15 metų. Bet kokiam pokyčiui visuomenę reikia parengti, ir kartais pajuokaujame, kad šį kartą buvo pasirengta ypač kruopščiai. Per tiek metų dalyvavome daugybėje diskusijų, seminarų, formalių ir neformalių pokalbių, teikėme siūlymus teisės aktų projektams, pristatinėjome kitų ES šalių pavyzdžius.
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto nariai, inicijavę rinkimų įstatymo pataisas, puikiai suprato, kad visuomenė jau pasirengusi šiai dar vienai demokratijos galimybei, ne tik atveriančiai kelią laisvai pasirinkti savo miesto ar vietovės vadovą, bet ir įpareigojančiai atsakingiau atiduoti savo balsą.
– Ar, jūsų akimis, pastangos siekiant įteisinti tiesioginius merų rinkimus pasiteisino?
– Manau, su kaupu. Žinoma, iš kelerių metų perspektyvos bus galima daryti išsamesnes išvadas ir analizuoti, kaip tai veikia visuomenę. Tačiau jau dabar akivaizdūs keli dalykai.
Rinkėjams buvo labai svarbi galimybė atiduoti savo balsą už konkretų žmogų, betarpiškiau su juo bendrauti ir vėliau reikalauti tiesioginės atsakomybės. Be to, bendraudamas su merais matau, kad ir jie šią atsakomybę rinkėjams suvokia asmeniškiau nei anksčiau – ji juos įkvepia ir motyvuoja.
Išskirčiau ir trečią momentą: tiesioginiai merų rinkimai tarsi paskatino visuomenę atsigręžti ir prisiminti, kad savivalda yra tas valstybės kūrimo ir valdymo lygmuo, kuriame kiekvienas gyventojas gali aktyviai dalyvauti ir gerinti savo gyvenimo sąlygas.
Šiuos teigiamus poslinkius patvirtina ir agentūros „Vilmorus“ pernai spalį atlikta apklausa, kuri parodė, kad gyventojų pasitikėjimas savivalda, nors niekada nebuvo labai didelis, pakilo ir yra didžiausias nuo 2007 m.
Galimybė tiesiogiai rinkti merus buvo įvardyta ir kaip vienas svarbiausių 2015 m. įvykių.
– Kas suteiktų savivaldybėms dar daugiau savarankiškumo?
– Asociacijos kasdienis darbas sutelktas būtent ties tuo. Pernai pagaliau pasiekėme kelis esminius dalykus, kurie padės savivaldybėms stiprėti. Pavyzdžiui, nuo šių metų neberibojamas (neatimamas į valstybės biudžeto pajamas) savivaldybių biudžetams prognozuojamų savarankiškų pajamų augimas virš 21 proc. Tai suteiks savivaldybėms didesnę motyvaciją skatinti užimtumą, verslumą, investicijas, mažinti emigraciją ir migraciją į didmiesčius.
Džiaugiamės ir dėl to, kad jau antri metai gyventojų pajamų mokesčio prieaugį dalijasi valstybė ir savivaldybės. Labai teigiamų rezultatų davė ir socialinės piniginės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo perdavimas savivaldybėms kaip savarankiškos funkcijos. Savivaldybėms pavyksta patį paramos procesą daryti vis skaidresnį, tikslingesnį, aktyviai įtraukiant ir vietos bendruomenę, o sutaupytas lėšas panaudoti kitoms socialinėms reikmėms.
Būtina grįžti prie diskusijos dėl valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise. Tai labai palengvintų teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo procesus. Savivaldybėse gausu kuriozinių atvejų, kai, neturėdamos teisės disponuoti valstybės žeme ir todėl susidurdamos su absurdišku sprendimų vilkinimu iš Nacionalinės žemės tarnybos ar Turto banko pusės, savivaldybės praranda investuotojus ir galimybes stiprinti vieną ar kitą regioną arba investuotojui trukdoma vykdyti plėtrą, kuri turėtų teigiamos įtakos gyventojams. Todėl teigiamai vertiname bet kokį žingsnį ta linkme, pavyzdžiui pernai priimtą nuostatą, kad valstybinę žemę bus galima išnuomoti be aukciono regioninės svarbos projektams įgyvendinti.
Siekiant kuo tolygesnio mūsų šalies vystymosi labai svarbu ir tai, kad savivaldybės kartu su Švietimo ir mokslo ministerija turėtų galimybę nedideliuose miesteliuose esančias profesines mokyklas sujungti su bendrojo ugdymo mokyklomis. Tokioje mokykloje mokinys baigtų vidurinę mokyklą ir kartu galėtų įgyti pirmąjį profesinį pasirengimą.
Svarbiausia, kad atsirastų galimybė rengti tokių sričių specialistus, kokių labiausiai reikia tam regionui. Šiame procese aktyviai dalyvauti turėtų verslo atstovai. Bendradarbiaudami su regiono savivaldybėmis ir ministerija jie prisidėtų rengiant mokymo programas, sudarytų sutartis su profesinėmis mokyklomis dėl praktikos vietos suteikimo arba tikslinio specialistų parengimo.
Savivaldybės norėtų ir daug aktyviau dalyvauti priimant esminius užimtumo politikos sprendimus. Vietos valdžios, verslo ir mokymo įstaigų atstovų įtraukimas į šį procesą leistų daug geriau valdyti darbo rinkos situaciją. Viena decentralizacijos formų galėtų būti atsakomybės paskirstymas tarp centrinės valdžios ir vietinių partnerių kuriant vietines užimtumo partnerystes.
Kai kurios savivaldybės siūlo prioritetine tvarka finansuoti regionui svarbaus investuotojo pageidaujamos infrastruktūros dalį, taip pat – atleisti nuo įvairių mokesčių naujas, regiono gyventojus įdarbinančias įmones.
– Ar savivaldybės yra pakankamai motyvuotos pritraukti investicijų?
– LSA pagrindinis uždavinys yra įtikinti centrinę valdžią suteikti savivaldybėms kuo daugiau „meškerių“ – instrumentų, su kuriais jos galėtų skatinti užimtumą, investicijas, ūkinę veiklą, mažinti emigraciją.
Kol kas Lietuvos regionai labai netolygūs. 2014 m. pabaigoje vienam Vilniaus miesto gyventojui tekusios tiesioginės užsienio investicijos sudarė 16 313 eurų. Tai yra tūkstantį kartų daugiau nei kai kuriose kitose savivaldybėse, kuriose investicijos vienam gyventojui sudarė šešis ar net vieną eurą.
Kaip vieną iš būdų gerinant investicinį klimatą regionuose siūlome stiprinti Regionų plėtros tarybų galias bei savarankiškumą. Stiprios Regionų plėtros tarybos galėtų daug efektyviau daryti tai, ko dabar regionams ypač trūksta, – inicijuoti ir įgyvendinti darnią jų plėtrą, apimančią ekonominius, socialinius, švietimo, jaunimo užimtumo bei kitus interesus.
– Vienas būdų skatinti ekonominį augimą yra Europos Sąjungos investicijos. Ar savivaldybės aktyviai įsitraukė į 2014–2020 m. finansinio laikotarpio programą?
– Projektus savivaldybės jau teikia Regioninės plėtros taryboms bei tiems šaukimams, kurie jau paskelbti. Deja, jų kol kas nėra daug, nes nesuderinta daugybė dokumentų, nepatvirtinti įvairūs aprašai ir taisyklės. Dėl to šiuo metu tikslinamas regioninio prioriteto tarpinstitucinis veiklos planas ir siekiama lėšas, kurios buvo numatytos 2015 metams, perkelti į 2016-uosius ar vėlesnius.
Procesas dar turi įsivažiuoti, juo labiau kad į Lietuvai taip svarbią regioninę politiką įgyvendinančias priemones 2014–2020 m. bus nukreipta 16,8 proc., arba 1,15 mlrd. eurų. Praėjusį finansinį laikotarpį buvo skirta 10,5 proc.
Daug vilčių teikia ir tai, kad šiuo finansiniu laikotarpiu sujungti fondai sukuria visas galimybes savivaldai ir verslui kurti bei plėtoti bendrus kompleksinius projektus. Esu įsitikinusi, kad darni Lietuvos teritorijų plėtra yra bendras savivaldos ir verslo interesas.
Tačiau yra ir mums didelį nerimą keliančių dalykų. Prieš porą metų priėmus Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą, visoms (išskyrus tris didžiąsias) savivaldybėms nuo šių metų net kelis kartus sumažintos grynojo metinio skolinimosi investicijoms galimybės. Tai reiškia, kad šių savivaldybių biudžetai jau šiemet turės būti nedeficitiniai (o Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų – nuo 2018 m.), ir net minėtus ES investicijų projektus savivaldybės turės kofinansuoti daugiausia ne iš pasiskolintų, o iš savų lėšų.
Tai labai riboja daugumos savivaldybių galimybes dalyvauti ES investicijų konkursuose. Dalis savivaldybių gal ir sugebėtų išskirtiniais atvejais skirti lėšų, bet ne daugiau kaip 3,5 proc. projektų vertės. O juk kai kuriuose projektuose, pavyzdžiui, skirtuose renovuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemas, reikalaujama prisidėti net iki 50 proc.
– Ar yra kokia išeitis, kad savivaldybės vis dėl to galėtų vykdyti šiuos projektus?
– Taip, LSA ne kartą siūlė Vyriausybei ir Seimui kelias išeitis, nes negalėdamos dalyvauti 2014–2020 m. ES fondų investicijų programoje savivaldybės praras daugybę plėtros galimybių. Kita vertus, iš visų jėgų besistengdamos pasinaudoti ES investicijų teikiamomis galimybėmis jos rizikuoja savo vykdomų funkcijų ir įsipareigojimų vykdymo kokybe. Todėl mes siūlome mažinti savivaldybių prisidėjimo prie projektų savo lėšomis procentą.
Kitas efektyvus būdas yra leisti savivaldybėms kuo sparčiau didinti savarankiškąsias savo pajamas, o tai geriausiai galima padaryti transformuojant savivaldybių biudžetų pajamų mažėjimui skiriamas bendrosios dotacijos kompensacijas į fiksuotą valstybės bendrą dotaciją.
Užs. Nr. BSS 2370
Loading ...