Rašytojas Romainas Gary (1914–1980) gimė Vilniuje, būdamas keturiolikos išvyko į Prancūziją, kur vėliau mokėsi teisės. Dalyvavo kariniuose veiksmuose Europoje ir Šiaurės Afrikoje, vėliau dirbo Prancūzijos diplomatinėse tarnybose.

„Paukščiai skrenda mirti į Peru“ – šešiolika apsakymų, pasakojančių skirtingas istorijas: čia susipažįstame su kolekcininku ponu S…, kuris, trokšdamas autentiškumo ir pirkdamas žymiausių dailininkų paveikslus, nepastebi išties gyvenantis apsuptas klastočių; profesoriumi, dėstančiu paskaitas apie heroizmą; daktaru Rėjumi, pasakojančiu tragišką meilės ir vienatvės istoriją…

***

Jis išėjo į terasą ir savininko žvilgsniu aprėpė vienišą savo užkampį: kopas, vandenyną, daugybę negyvų paukščių smėlyje, laivelį, aprūdijusį tinklą ir kartais vieną kitą naują ženklą – išmestą ant kranto banginio skeletą, kažkieno žingsnių pėdsakus, virtinę žvejų valčių tolumoje, ten, kur guano salos savo baltumu varžėsi su dangumi.

Kavinė stovėjo kopose ant polių, kelias ėjo už šimto metrų: jo nebuvo girdėti. Į paplūdimį leidosi laiptuotas takas, kurį nuimdavo kas vakarą nuo tada, kai du iš kalėjimo Limoje pabėgę banditai butelio smūgiu apsvaigino jį miegantį; ryte aptiko juos bare, mirtinai nusigėrusius. Jis pasirėmė turėklo ir užsitraukė pirmąją savo cigaretę, žvelgdamas į nukritusius ant smėlio paukščius: kai kurie jų dar plazdėjo. Niekas niekada negalėjo jam paaiškinti, kodėl jie palieka salas vandenyne ir atskrenda mirti į šį paplūdimį dešimt kilometrų į šiaurę nuo Limos; jie niekada neskrisdavo nei šiauriau, nei piečiau, tik į tą siaurą lygiai trijų kilometrų ilgio smėlio ruožą. Gal tai buvo kažkokia šventa jų vieta, kaip Benaresas Indijoje, kur tikintieji traukia atsisveikinti su gyvenimu: paukščiai skrenda čia atsikratyti savo skeleto prieš išskrisdami iš tikrųjų.

O gal jie skrenda tiesiąja nuo guano salų – jų uolos plikos iršaltos, o smėlis šiltas ir švelnus, – kai kraujas pradeda stingti ir jiems lieka tik tiek jėgų, kad išdrįstų įveikti tą atstumą.

Reikia su tuo susitaikyti: viskam visada yra koks nors mokslinis paaiškinimas. Žinoma, galima rasti užuojauta poezijoje, susibičiuliauti su vandenynu, klausytis jo balso ir toliau tikėti gamtos paslaptimis. Truputį poetas, truputį svajoklis…

Po kovų Ispanijoje, Pasipriešinimo judėjimo Prancūzijoje, Kuboje susirandi priebėgą Peru, Andų papėdėje, paplūdimy, kur viskas baigiasi – nes kai tau keturiasdešimt septyneri, jau esi šio to išmokęs ir nieko nebesitiki nei iš kilnių tikslų, nei iš moterų, – pasiguodi gražiu peizažu. Peizažai retai kada išduoda. Truputį poetas, truputį svajoklis… Galiausiai vieną dieną ir poezijai bus rastas mokslinis paaiškinimas, ji bus išnagrinėta kaip paprastas sekrecinis reiškinys. Mokslas pergalingai lenkia žmogų iš visų pusių. Tampi kavinės savininku Peru pakrantėje, ir tavo draugija – tik vandenynas, bet tam taip pat rasi paaiškinimą: argi vandenynas nėra amžino gyvenimo įvaizdis, nemirtingumo, galutinės paguodos pažadas?

Truputį poetas… reikia tikėtis, kad sielos nėra: todėl ji ir negali įkliūti. Mokslininkai netruks apskaičiuoti tikslią jos masę, tankį, pakilimo greitį… Kai pagalvoji apie visus tuos milijardus sielų, pakilusių aukštyn nuo pat Istorijos pradžios, yra ko apsiverkti: begalinis iššvaistytos energijos šaltinis; jei statydami užtvankas nutvertume jas pakilimo akimirką, būtume turėję iš ko apšviesti visą žemę. Netrukus bus galima panaudoti visą žmogų. Iš jo jau atimtos gražiausios jo svajos ir paverstos karais ir kalėjimais.

Kai kurie paukščiai dar stovėjo smėlyje: tie ką tik atskridę. Jie žiūrėjo į salas. Atvirame vandenyne jas dengė guanas: itin pelninga pramonė – iš vieno kormorano per visą jo gyvenimą pagaminto guano tokį pat laiko tarpsnį gali išsilaikyti visa šeima. Taip įvykdę savo misiją žemėje, paukščiai skrido čia mirti. O jis taip pat gali pasakyti įvykdęs savo misiją: paskutinįsyk Siera Madrėje, su Kastru. Iš vienos taurios sielos pagaminto idealizmo tokį patį laiko tarpsnį gali išsilaikyti policinis režimas. Truputį poetas, ir tiek. Netrukus žmogus nuskris į Mėnulį, ir Mėnulio nebeliks. Jis nusviedė cigaretę į smėlį. Aišku, visa tai įveikti gali didelė meilė, pagalvojo pašaipiai, jausdamas gan stiprų norą gauti galą. Kartais rytą jį apnikdavo vienatvė, bjauri vienatvė: ta, kuri pritreškia, užuot padėjusi lengviau atsikvėpti. Jis palinko prie skridinio, nusitvėrė už virvės, nuleido tiltelį ir grįžo nusiskusti, kaip kas rytą su nuostaba žvelgdamas į savo veidą veidrodyje.

„Aš to nenorėjau“, – juokais tarė pats sau. Iš tos žilės ir raukšlių aiškiai matyti, kas jo laukia po metų dvejų: teliks dangstytis rafinuota povyza. Veidas pailgas, siauras, pavargusios akys, kandi šypsena, veidas, kuris stengėsi iš paskutiniųjų.

Jis niekam neberašė, nebegaudavo laiškų, nieko nepažinojo, nutraukė ryšius su kitais, kaip visad, kai bergždžiai stengiesi nutraukti ryšius pats su savimi.

Skardėjo jūros paukščių klyksmai: matyt, netoli kranto juda žuvų guotas. Dangus buvo baltutėlis, salos atviroje jūroje ėmė gelsvėti saulėje, vandenynas niro iš pilkšvo blyškaus ūko, prie seno apgriuvusio molo už kopų kiauksėjo ruoniai.

Jis pastatė šildyti kavą ir grįžo į terasą. Vienos kopos papėdėje, dešinėje, pirmąsyk išvydo liesą kaip skeletas žmogų, kuris gulėjo kniūpsčias ir miegojo, įsikniaubęs veidu į smėlį, su buteliu rankoje, greta susirietusio kūno, mūvinčio tik trumpikėmis ir nuo kojų iki galvos išmarginto mėlynai, raudonai, geltonai, ir didžiulio negro, tas tysojo aukštielninkas, užsimaukšlinęs baltą Liudviko XV peruką, mėlynu dvariškio švarku, trumpomis balto šilko kelnėmis, basas: paskutinė karnavalo banga, nuslūgusi čia, smėlyje. „Statistai, – nusprendė jis. – Savivaldybė aprūpina juos kostiumais ir moka jiems penkiasdešimt solių už naktį.“

Jis atsigręžė į kairę, į kormoranus, sklandančius kaip balsvai pilkšvų dūmų stulpai virš žuvų guoto, ir išvydo ją.

Ji vilkėjo smaragdo spalvos suknele, rankoje laikė žalią šalį ir žingsniavo bangolaužio link, vilkdama šalį per vandenį, atlošta galva, palaidais ant nuogų pečių plaukais. Vanduo siekė jai iki juosmens, ir kartais, kai vandenynas per daug priartėdavo, ji susverdėdavo – bangos dužo vos už dvidešimt metrų nuo jos, tas žaidimas darėsi pavojingas. Jis dar sekundę luktelėjo, bet ji nesustojo, vis ėjo į priekį, o vandenynas jau lėtai stiepėsi katės judesiu, sunkiu ir lanksčiu: vienas šuolis, ir viskas bus baigta. Jis nubėgo žemyn laiptais, leidosi prie jos, kartais pajusdamas po kojomis paukštį, bet dauguma jų buvo jau negyvi – jie visad mirdavo naktį. Jis manė nebespėsiąs: viena banga, smarkesnė už kitas, ir prasidės nemalonumai – skambinti į policiją, atsakinėti į klausimus. Galop pasivijo ją, nutvėrė už rankos: ji atsisuko, ir akimirką juos abu užgriuvo vanduo. Tvirtai suspaudęs, jis tebelaikė jos ranką, ėmė tempti ją paplūdimio link. Ji nesipriešino. Kurį laiką jis žingsniavo per smėlį neatsigręždamas, paskui sustojo. Prieš pažvelgdamas į ją kiek sudvejojo: kartais pasitaiko nemalonių staigmenų. Bet nusivilti neteko. Be galo švelnių bruožų veidas, labai išblyškęs, labai rimtas, didžiulės akys tarp vandens lašiukų, kurie joms labai tiko. Deimantų vėrinys apie kaklą, auskarai, žiedai, apyrankės. Rankoje ji tebelaikė žalią šalį. Jam dingtelėjo: ką jinai čia veikia, iš kur išdygo su savo auksais, deimantais ir smaragdais šeštą valandą ryto atkampiame paplūdimyje tarp mirusių paukščių?

– Nereikėjo man trukdyti, – pasakė ji angliškai.

Stebėtinai trapus tobulos formos jos kaklas išryškino visą deimantų vėrinio svorį ir nublukino jo tviskėjimą. Jis dar tebebuvo nustvėręs ją už riešo.

– Jūs mane suprantate? Aš nekalbu ispaniškai.

– Dar keletas metrų, ir jus būtų nusinešusi srovė. Ji čia labai stipri.

Ji patraukė pečiais. Jos veidas buvo kaip vaiko: visą jį gožė akys, „Meilės sielvartas, – nusprendė jis. – Tai visada būna meilės sielvartas.“

– Iš kur visi tie paukščiai? – paklausė ji.

– Atviroje jūroje yra salų. Guano salų. Jie ten gyvena ir atskrenda čionai mirti.

– Kodėl?

– Nežinau. Visaip aiškina.

– O jūs? Kodėl jūs čia?

– Aš turiu šitą kavinę. Čia gyvenu.

Ji žiūrėjo į negyvus paukščius sau po kojom.

Jis nežinojo, ar ji verkia, ar jos skruostais rieda vandens lašai. Ji tebežiūrėjo į paukščius smėlyje.

– Juk turi būti koks paaiškinimas. Visada būna koks nors paaiškinimas.

Ji nukreipė akis į kopą, kur ant smėlio miegojo skeletas, išsiterliojęs laukinis ir negras su peruku ir dvariškio kostiumu.

– Karnavalas, – tarstelėjo jis.

– Žinau.

– Kur jūsų bateliai?

Ji nudelbė akis.

– Nebeprisimenu… Nenoriu apie tai galvoti… Kodėl jūs mane išgelbėjote?

– Taip reikia. Eikšekit.

Jis trumpam paliko ją vieną terasoje, greitai grįžo su karštos kavos puodeliu ir konjaku. Ji atsisėdo prie stalo priešais jį, labai įdėmiai tyrinėdama jo veidą, stabtelėdama ties kiekvienu bruožu; jis nusišypsojo jai ir tarė:

– Vis dėlto turi būti paaiškinimas.

– Nereikėjo man trukdyti, – atsiliepė ji.

Ir pravirko. Jis palietė jos petį, veikiau ramindamas patį save, o ne norėdamas jai padėti.

– Viskas bus gerai, pamatysit.

– Kartais man jau per akis. Per akis. Daugiau taip negaliu…

– Jums nešalta? Nenorite persirengti?

– Ne, ačiū.

Vandenynas ėmė ošti: potvynio nebuvo, bet bangų mūša šią valandą darydavosi atkaklesnė. Ji pakėlė akis.

– Jūs gyvenate vienas?

– Vienas.

– Ar galėčiau čia pasilikti?

– Likite, kiek panorėsite.

– Aš nebegaliu. Nebežinau, ką daryti.

Ji raudojo. Kaip tik tą akimirką jį užplūdo tai, ką jis vadino neįveikiamu paikumu, ir nors puikiai tai suvokė, nors buvo įpratęs matyti, kaip viskas visados sugūra jo rankose – taip jau buvo, ir nieko čia nepadarysi, – kažkas jame nesutiko trauktis ir toliau kabinosi kiekvieno vilties masalo.

Jis slapčia tikėjo laimės galimybe, laime, kuri slypi gyvenimo gelmėse, kuri netikėtai pasirodys ir viską nutvieks per patį prieblandos metą. Jame glūdėjo kažkokia šventa kvailybė, patiklumas, kurio taip niekad ir nepavyko sunaikinti nei jokiam pralaimėjimui, nei jokiam cinizmui, – iliuzijos jėga, nubloškusi jį iš mūšio laukų Ispanijoje iki Verkoro partizanų, iki Kubos Siera Madrės ir prie dviejų trijų moterų, kurios visada pasirodo ir vėl pabudina jus didžiosiomis išsižadėjimo akimirkomis, kai viskas atrodo galutinai prarasta. Tačiau jis atkako iki šios Peru pakrantės taip, kaip kiti įstoja į trapistų ordiną ar keliauja baigti savo dienų kokioje nors Himalajų oloje; jis gyveno vandenyno pakrantėje, kaip kiti – dangaus pakraštyje. Gyva metafizika, triukšminga ir giedra, raminama platybė, išvaduojanti jus nuo jūsų paties kaskart, kai ją regite. Begalybė po ranka, pasirengusi užlaižyti jūsų žaizdas ir padėti išsižadėti. Tačiau ji buvo tokia jauna, tokia sutrikusi, taip patikliai žvelgė į jį, o jis buvo matęs tiek paukščių, atskridusių nusibaigti ant šitų kopų, kad mintis išgelbėti vieną jų, patį gražiausią, ginti, pasilikti jį sau, čia, pasaulio pakraštyje, ir taip sėkmingai užbaigti gyvenimą lenktynių pabaigoje akimirksniu grąžino jam visą tą naivumą, kurį dar mėgino nuslėpti pašaipi jo šypsena ir visas iliuzijas praradusio žmogaus išraiška. Ir tam taip nedaug reikia. Ji pakėlė į jį akis ir ištarė vaikišku balsu, žvelgdama maldaujamu žvilgsniu, dar prašviesėjusiu nuo paskutinių ašarų:

– Taip norėčiau čia pasilikti, prašau.

Bet juk jis buvo įpratęs: devintoji vienatvės banga, ta stipriausia, atšniokščianti iš labai toli, iš vandenyno platybių, parbloškia ir užgriūna jus, teškia į dugną, o paskui netikėtai paleidžia lygiai tiek, kiek reikia vėl iškilt į paviršių – iškeltomis plaštakomis, ištiestomis rankomis, kad pabandytumėte įsitverti pirmo pasipainiojusio šiaudo: vienintelės pagundos, kurios niekam niekada nepavyko įveikti, – vilties pagundos.

Jis palingavo galva, pritrenktas to neįtikėtino jaunystės atkaklumo savyje: artėjant prie penktos dešimties, atvejis iš tiesų atrodė beviltiškas.

– Pasilikite.

Jis laikė jos ranką savojoje. Pirmąsyk pastebėjo, kad po suknele ji visiškai nuoga. Pravėrė burną paklausti, iš kur ji, kas ji, ką veikė čia, kodėl norėjo mirti, kodėl ji visiškai nuoga po vakarine suknele su deimantų vėriniu aplink kaklą, rankomis, apmaustytomis auksu ir smaragdais – ir liūdnai nusišypsojo: turbūt tai vienintelis paukštis, kuris gali jam pasakyti, kaip atsirado išmestas ant šitų kopų. Juk turi būti koks nors paaiškinimas, visada yra paaiškinimas, bet geriau jo nežinoti. Mokslas išaiškina pasaulį, psichologija – žmones, tačiau reikia mokėti gintis, nesileisti dorojamam, neleisti išplėšti paskutinių iliuzijos trupinių. Paplūdimys, vandenynas ir baltas dangus spėriai nusidažė pasklidžia šviesa, o nematomą saulę išdavė tik pagyvėjusios žemės ir jūros spalvos.

Po šlapia suknele aiškiai išryškėjo jos krūtys, ir jautei, ji tokia pažeidžiama, šviesios jos akys, kiek išplėstos ir sustingusios, kiekvienas švelnus pečių judesys buvo taip nekalta, kad pasaulis aplink staiga pasirodė lengvesnis, besvoris, kad galop pasidarė įmanoma paimti jį į glėbį ir nešti geresnės lemties link. „Tu niekad nepasikeisi, Žakai Renjė,“ – pagalvojo jis apmaudžiai, stengdamasis gintis nuo poreikio globoti, persmelkiančio rankas, pečius, delnus.

– Dieve mano, – pratarė ji, – man rodos, mirsiu iš šalčio.

– Prašom čionai.

Jo kambarys buvo už baro, langai taip pat žvelgė į kopas ir vandenyną. Ji akimirką stabtelėjo prie įstiklintų durų; jis pastebėjo, kaip ji vogčia skubriai metė žvilgsnį į dešinę, ir pasuko galvą į tą pačią pusę: skeletas tupėjo kopos papėdėje ir gėrė iš butelio, negras dvariškio kostiumu tebemiegojo su savo baltu peruku, užsmukusiu jam ant akių, žmogus mėlynais, raudonais ir geltonais dažais išterliotu kūnu sėdėjo parietęs kelius, įdėmiai spoksodamas į porą aukštakulnių moteriškų batelių, kuriuos laikė rankoje. Jis kažką pasakė ir prajuko. Skeletas liovėsi gėręs, ištiesė ranką, paėmė nuo smėlio liemenėlę, kilstelėjo prie lūpų, paskui sviedė į vandenyną; dabar jis kažką postringavo, spausdamas prie širdies ranką.

– Geriau būtumėt leidęs man numirti, – tarė ji. – Tai taip siaubinga.

Ji užsidengė veidą delnais. Kūkčiojo. Jis vėl panoro nežinoti, neklausti.

– Neįsivaizduoju, kaip čia atsitiko, – pasakė ji. – Buvau gatvėje, karnavalo minioje, jie įsitempė mane į automobilį, atsivežė čia, o paskui… o paskui…

„Štai taip, – pagalvojo jis. – Visados yra paaiškinimas: net paukščiai nekrenta iš dangaus be niekur nieko. Ką gi.“ Kol ji nusirenginėjo, jis nuėjo atnešti chalato. Pro įstiklintas duris pažvelgė į tris vyrus kopos papėdėje. Stalelio prie lovos stalčiuje turėjo revolverį, bet iš karto nuvijo tą mintį: galiausiai jie nusibaigs patys, o jei pasiseks, tai bus kur kas skausmingiau.

Išsiterliojęs vyriškis tebelaikė batelius rankoje: atrodo, su jais kalbėjosi. Skeletas juokėsi. Negras dvariškio kostiumu miegojo su savo baltu peruku ant galvos. Jie buvo suvirtę kopos papėdėje tarp daugybės negyvų paukščių, atsisukę į vandenyną. Ji tikriausiai rėkė, grūmėsi, maldavo, šaukėsi pagalbos, o jis nieko negirdėjo. Nors jo miegas buvo jautrus: pakakdavo jūrų kregždei ant stogo suvasnoti sparnais, ir jis prabusdavo. Bet šniokščiantis vandenynas, matyt, užgožė jos balsą. Kormoranai suko ratus aušros spinduliuose, kimiai klykaudami, ir kartais kaip akmenys smigdavo gilyn prie žuvų guoto. Salos vandenyne kilo stačiai virš horizonto, baltos kaip kreida. Jie nepaėmė nei jos deimantų vėrinio, nei žiedų – iš tiesų jiems tai nerūpėjo. Gal vis dėlto reikėtų juos pribaigti, kad atimtų bent dalelę to, ką jie buvo pasisavinę.

Kiek jai gali būti metų: dvidešimt vieni, dvidešimt dveji?

Juk ji neatkako į Limą viena – juk buvo tėvas, vyras? Trijulė, regis, neskubėjo dingti. Neatrodė, kad bijotų policijos; vandenyno pakrantėje jie ramiai dalijosi įspūdžiais – paskutiniais likučiais karnavalo, kuriuo iki soties pasimėgavo. Kai jis grįžo atgal, ji stovėjo kambario viduryje, galynėdamasi su šlapia suknele. Jis padėjo jai nusirengti, padėjo apsivilkti chalatą, akimirką pajuto, kaip ji virpa ir plasta jo rankose.

Papuošalai blykčiojo ant nuogo jos kūno.

– Nereikėjo man eiti iš viešbučio, – tarė ji. – Reikėjo užsidaryti kambaryje.

– Jie nepaėmė jūsų papuošalų, – tarstelėjo jis.

Ir vos nepridūrė: „Jums pasisekė“, tačiau tepasakė:

– Norite, kad kam nors praneščiau?

Atrodo, ji negirdėjo.

– Nežinau, ką daryti, – kalbėjo, – ne, rimtai. Nebežinau… Gal geriau pasirodyti gydytojui.

– Aš tuo pasirūpinsiu. Prigulkite. Lįskit po antklode. Jūs drebate.

– Man nešalta. Leiskite man čia pasilikti.

Ji išsitiesė ant lovos, užsitraukė antklodę iki smakro. Įdėmiai žiūrėjo į jį.

– Jūs ant manęs nepykstat, tiesa?

Jis nusišypsojo, prisėdo ant lovos, paglostė jai plaukus.

– Ką jūs, – tarė, – bet…

Ji sugriebė jo ranką ir prispaudė prie skruosto, paskui prie lūpų. Akys buvo išplėstos. Bedugnės, drėgnos, kiek padėrusios akys su smaragdiniais atšvaitais, kaip vandenynas.

– Kad jūs žinotumėt…

– Nebegalvokite apie tai.

Ji užsimerkė, pasidėjo skruostą ant jo delno.

– Norėjau visa tai baigti, privalau tai baigti. Nebegaliu gyventi.

Mano kūnas man šlykštus.

Jos akys tebebuvo užmerktos. Lūpos vos virpėjo. Niekada jis nebuvo matęs tokio tyro veido. Paskui ji atsimerkė, pažvelgė į jį, lyg prašydama išmaldos.

– Aš jums ne šlykšti?

Jis pasilenkė ir pabučiavo ją į lūpas. Atrodė, kad jam po krūtine – du sugauti paukštukai.

Staiga jis neteko galvos. Gėda sumišo su pykčiu: bet prieš savo kraują tu bejėgis. Jam buvo tekę matyti, kaip berniūkščiai slankioja po smėlį, dairydamiesi dar tebeplastančių paukščių, kad pribaigtų juos kulno smūgiu. Kai kuriuos jis apkūlė, bet štai dabar pats pasiduoda to sužeisto trapumo kvietimui, dabar pribaigia jį, palinkęs virš jos krūtų, švelniai glausdamas lūpas jai prie lūpų. Jis jautė jos rankas, apsivijusias jo pečius.

– Aš jums nešlykšti, – iškilmingai ištarė ji.

Jis pabandė spirtis. Tai tik devintoji jį užgriuvusi vienatvės banga, bet jis nesileido jos nušluojamas. Tik norėjo dar kelias akimirkas šitaip likti, įsikniaubęs veidu jai į kaklą, traukdamas į save jaunystės kvapą.

– Prašau, – tarė ji, – padėkite man pamiršti. Padėkite.

Ji nebenorinti niekada su juo skirtis. Norinti likti čia, šioje lūšnoje, toje retai lankomoje kavinėje pasaulio pakraštyje. Jos kuždesys buvo toks primygtinis, akys tokios maldaujančios, tiek pažado gležnose jos rankose, įsikirtusiose į jo pečius, jog jam pasivaideno, kad gyvenimas bent paskutinę akimirką nusisekė. Jis glaudė ją prie savęs, kartais švelniai kilstelėdamas tarp delnų jos galvą, o tuo metu sugrįžę vienatvės dešimtmečiai netikėtai užgriuvo jo pečius, devintoji banga parbloškė jį ir nešėsi drauge į atvirą jūrą.

– Aš noriu, – pakuždėjo ji. – Tikrai noriu.

Kai banga atslūgo ir jis vėl atsidūrė ant kranto, pajuto, kad ji verkia. Jis netrukdė jai kūkčioti, neatmerkdamas akių ir nepakeldamas kaktos, atremtos į jos skruostą, jautė ir srūvančias jos ašaras, ir širdį, besidaužančią prie jo krūtinės.

Paskui išgirdo balsus ir žingsnius terasoje. Pagalvojo apie trijulę ant kopos ir pašoko paimti revolverio. Kažkas vaikščiojo po terasą, tolumoje kiauksėjo ruoniai, jūros paukščiai klykė tarp dangaus ir žemės, didžiulė banga ištiško į paplūdimį, užgoždama visus balsus, paskui atsitraukė, palikdama paskui save trumpą, liūdną juoką ir balsą, kuris angliškai kalbėjo:

– Šimts perkūnų, brangusis, šimts perkūnų – kitaip nepasakysi.

Man jau pradeda nusibosti. Paskutinįsyk vežuosi ją į pasaulį. Pasaulis aiškiai perpildytas.

Jis pravėrė duris. Prie stalo, pasirėmęs lazda, stovėjo kokių penkių dešimčių metų vyras, apsivilkęs smokingu. Jis žaidė žaliu šaliu, kurį ji buvo palikusi šalia kavos puodelio. Žilsvi ūsiukai, ant pečių konfeti, drebančios rankos, padrėkusios mėlynos akys, alkoholiko veido spalva, kažkokia neaiški – rafinuota ar sugedusi – povyza, smulkūs neryškūs bruožai, dar labiau sudrumsti nuovargio, dažyti plaukai, tarsi koks perukas; jis pamatė Renjė tarp pravertų durų ir pašaipiai nusišypsojo, dėbtelėjo į šalį, paskui vėl pakėlė į jį akis, ir išryškėjo jo šypsena – pašaipi, liūdna ir pagiežinga; greta jo jaunas dailus vyras toreadoro kostiumu, glotniais juodut juodutėliais plaukais niauriai stebeilijo į grindis, atsirėmęs į skridinį, su cigarete rankoje. Kiek atokiau, ant medinių laiptų, padėjęs ranką ant turėklo, stovėjo vairuotojas pilka uniforma ir uniformine kepure, persimetęs per ranką moterišką apsiaustą. Renjė padėjo revolverį ant kėdės ir išėjo į terasą.

– Prašom butelį viskio, – paprašė smokinguotas vyriškis, dėdamas šalį ant stalo, – per favor…

– Baras dar neatidarytas, – atsiliepė Renjė angliškai.

– Ką gi, tada kavos, – tarė vyriškis. – Kavos, kol ponia baigs rengtis.

Jis metė į jį liūdną mėlyną žvilgsnį, mažumą atsitiesė, pasirėmęs lazda, mirtinai išblyškusiu blankioje šviesoje veidu, bejėgės pagiežos išraiška sustingusiais bruožais – tuo metu nauja banga sudrebino lūšną ant polių.

– Didžioji banga, vandenynas, gamtos jėgos… Jūs, atrodo, prancūzas? Tad štai, ji ir vėl tokia, kokia buvusi. O juk mes praleidome Prancūzijoje beveik dvejus metus, ir iš to jokios naudos, dar viena išpūsta reputacija. Na, o Italija!.. Mano sekretorius, kurį čia matote, labai itališkas… Ir iš to nebuvo jokios naudos.

Toreadoras niūriai dėbsojo į savo pėdas. Anglas pasisuko į kopą, kur sunėręs ant krūtinės rankas veidu į saulę tysojo skeletas; mėlynai raudonai geltonas nuogalius, sėdėdamas ant smėlio, užvertęs galvą, kėlė butelio kaklelį prie lūpų, o negras baltu peruku ir dvariškio švarku, įsibridęs į vandenį, atsisagstė savo balto šilko kelnes ir šlapinosi į vandenyną.

– Esu tikras, ir iš jų jokios naudos, – tarė anglas, bakstelėdamas lazda kopos link. – Yra šioje žemėje tokių žygdarbių, kurie pranoksta vyrų jėgas. Trijų vyrų, reikėtų sakyti… Tikiuosi, jie nenušvilpė jos brangenybių. Šitoks turtas, o draudimas nebūtų apmokėjęs. Jie būtų apkaltinę ją aplaidumu. Vieną dieną kas nors nusuks jai sprandą. Beje, gal pasakytumėt, iš kur visi tie negyvi paukščiai? Jų čia tūkstančiai. Esu girdėjęs apie dramblių kapines, bet paukščių kapinės… Gal epidemija? Juk vis dėlto turėtų būti koks nors paaiškinimas.

Jis išgirdo, kaip už jo atsidaro durys, bet nekrustelėjo.

– A, štai ir jūs! – tarė anglas, nežymiai nusilenkdamas. –Aš pradėjau nerimauti, brangute. Jau keturias valandas kantriai sėdime automobilyje, laukiame, kol tai baigsis, o čia lyg ir pasaulio pakraštys… Nelaimė greita ateiti.

– Duokit man ramybę. Eikit sau. Nutilkite. Prašau jūsų, palikit mane. Ko atėjote?

– Brangute, visiškai suprantami būgštavimai…

– Aš jūsų nekenčiu, – tarė ji, – jūs man bjaurus. Kodėl paskui mane sekiojate? Jūs man pažadėjote.

– Kitą kartą, širdele, vis dėlto palikite brangenybes viešbutyje. Taip bus geriau.

– Kodėl jūs visada stengiatės mane pažeminti?

– Aš – pirmas pažemintasis, brangute. Bent jau pagal galiojančią sutartį. Mes, žinoma, aukščiau, nei visa tai. The happy few… Bet šį kartą jūs iš tiesų persistengėte. Aš kalbu ne apie save! Esu pasirengęs viskam, jūs tai žinote. Aš jus myliu. Įrodymų pakanka. Bet juk galėjo jums kas nors ir atsitikti… Viskas, ko jūsų prašau, – truputį daugiau… išrankumo.

– O jūs girtas. Vėl girtas.

– Tik iš nevilties, brangute. Keturios valandos automobilyje, visokiausios mintys… Pripažinkite, aš – ne pats laimingiausias žmogus žemėje.

– Nutilkit. O Dieve, nutilkite!

Ji kūkčiojo. Renjė jos nematė, bet neabejojo, kad ji trina kumščiais akis: tai buvo vaiko rauda. Jis stengėsi negalvoti, nesuprasti. Norėjo girdėti tik ruonių kiauksėjimą, jūros paukščių klyksmus, vandenyno grumėjimą. Nejudėdamas stovėjo tarp jų, nudelbęs akis, ir žvarbo. O gal buvo pašiurpęs.

– Kodėl jūs mane išgelbėjote? – riktelėjo ji. – Reikėjo palikti. Viena banga – ir viskas būtų baigta. Man jau gana. Toliau taip nebegaliu. Reikėjo mane palikti.

– Pone, – patetiškai kreipėsi anglas, – kaip išreikšti jums savo dėkingumą? Turėčiau sakyti – mūsų dėkingumą. Leiskite man visų mūsų vardu… Amžinai būsime jums dėkingi… Nagi, brangute, eikšekit. Patikėkite, aš nebesikamuoju… O visa kita… Aplankysime profesorių Guzmaną Montevidėjuje. Atrodo, jis yra pasiekęs pasakiškų rezultatų. Ar ne, Marijau?

Toreadoras gūžtelėjo pečiais.

– Ar ne, Marijau? Didis žmogus, tikras žiniuonis… Mokslas dar netarė paskutinio žodžio. Visa tai jis aprašė savo knygoje. Ar ne, Marijau?

– Oi, gerai jau, – tarstelėjo toreadoras.

– Prisimink tą aukštuomenės damą, kuriai pavykdavo tik su lygiai penkiasdešimt dviejų kilogramų svorio žokėjais… Ir tą, kuri visada reikalaudavo, kad kas nors tuo metu pabelstų į duris – trys trumpi bilstelėjimai, vienas ilgas. Žmogaus siela neįžvelgiama. O bankininko žmoną, kuri visad laukdavo seifo aliarmo skambučio, kad įkaistų, ir taip atsidurdavo opioje padėtyje, nes tai pažadindavo jos vyrą…

– Oi, gerai jau, Rodžeri, – pasakė toreadoras. – Nejuokinga. Jūs girtas.

– O tą, kuriai sekdavosi, kai greta viso to įnirtingai spausdavo sau prie smilkinio revolverį? Profesorius Guzmanas visas išgydė. Šitai aprašo savo knygoje. Visos jos tapo puikiomis žmonomis ir motinomis, brangute. Nėra ko pulti į neviltį.

Ji praėjo pro jį nė nežvilgtelėjusi. Vairuotojas pagarbiai apgaubė jos pečius apsiaustu.

– Be to, ką jau čia, Mesalina buvo tokia pat. O juk ji – imperatorė.

– Rodžeri, gana, – tarė toreadoras.

– Tiesa, psichoanalizės tada dar nebuvo. Profesorius Guzmanas būtų neabejotinai ir ją išgydęs. Nagi, mano mažoji karaliene, nežiūrėkite taip į mane. Prisimeni, Marijau, tą jauną irzloką moterį, kuri nieko neįstengdavo, jei greta narve neriaumodavo liūtas? Ir tą, kurios vyras visada turėdavo viena ranka skambinti „Fauno popietę“? Aš viskam pasiryžęs, brangute. Mano meilė beribė. Ir tą, kuri visada apsistodavo „Rico“ viešbutyje, kad tuo metu galėtų žvelgti į Vandomo koloną? Nesuvokiama ir paslaptinga žmogaus siela! Ir tą, dar visai jaunutę, kuri, praleidusi medaus mėnesį Marakeše, nebegalėjo apsieiti be muedzino giedojimo. Ir pagaliau tą jaunavedę Londone, atsidavusią per nacių bombardavimą ir nuo to laiko vis reikalavusią, kad vyras tuo metu mėgdžiotų bombos švilpimą? Visos jos tapo puikiomis žmonomis ir motinomis, brangute.

Jaunuolis toreadoro kostiumu priėjo prie anglo ir skėlė jam antausį. Anglas verkė.

– Taip nebegali ilgiau tęstis, – tarė jis.

Ji leidosi laiptais. Jis pamatė, kaip ji basomis žingsniuoja per smėlį tarp mirusių paukščių. Rankoje nešėsi šalį. Jis matė jos profilį – tokį tyrą, kad nei žmogaus, nei Dievo ranka nieko nebūtų galėjusi čia pridėti.

– Na, Rodžeri, nusiraminkite, – pasakė sekretorius.

Anglas paėmė konjako taurę, kurią ji buvo palikusi ant stalo, ir vienu mauku ištuštino. Pastatė taurę. Išėmė iš piniginės banknotą ir padėjo į lėkštutę. Paskui įdėmiai pažvelgėį kopas ir atsiduso.

– Visi tie negyvi paukščiai, – pratarė. – Vis tiek turi būti koks nors paaiškinimas.

Jie išėjo. Kopos viršūnėje, prieš pradingdama iš akių, jinai stabtelėjo, padvejojusi atsisuko. Bet jo ten nebebuvo. Nebebuvo nieko. Kavinė buvo tuščia.

Knygą galite įsigyti ČIA