Asmeninio archyvo nuotr.

Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją. Nežinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus…

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Ar naujo romano pasirodymą Lietuvoje galima vadinti įvykiu? Kaip ir bet kurioje kitoje kultūros srityje, nelygu kas yra kūrinio autorius. Pirmąjį savo romaną „Vyno kopija“ ne­lauktai netikėtai parašė poetas, eseistas, Nacio­nalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęs­tutis Navakas. Ir jeigu kūrinį vadintume autoriaus vaiku, tai šiuo atveju atžala išties nusidavė į gimdytoją: yra toks pat švelniai ironiškas, intelektualus, stilingas bei nežabotos fantazijos kupinas.

– Iš nuotraukos knygos nugarėlėje (švelnus įvardijimas, ar ne? Viršelis galėtų būti knygos krūtinėlė) į skaitytoją žvelgia tyras naivus jaunuolis. Jį gerai pamena tik ilgametės autoriaus gerbėjos. Kas slypi už šio portreto: subtilus pagrindinio herojaus autobiografiškumo pripažinimas ar klastingas mėginimas suvilioti jaunas skaitytojas?

–  Ir ką, nesuveikė? Tokio sukrečiančio vaikino suviliotos jaunos skaitytojos išgraibstė pusantro šimto knygos egzempliorių – visus, kiek turėjau – per mėnesį.

O jei rimčiau, tai dar vienas gausių knygos simbolių ir intertekstų, kurį galima perskaityti trimis būdais.

Pirmas. Šis portretas iškirptas, originale šalia stovėjo mergina, knygoje įvardyta kaip Sandra. Ten pat aprašytas pusantro tūkstančio knygų išgabenimas iš mano bibliotekos – irgi realus, tad mer­­gina visiems laikams iškirpta ne tik iš nuotraukos, bet ir iš gyvenimo. Tačiau ar knygoje eg­zistuojanti pagrindinio personažo žmona Estera neturi buvusios žmonos Sandros potencijų? Juk ji vienoje pagrindinio herojaus vizijų prisistato Persijos karaliene. Taigi visi romano personažai yra itin daugialypiai (Paulo Coelho čia būtinai pridurtų: kaip ir pats gyvenimas).

Antras. Nuotrauka yra iš praeities, kuri nebeegzistuoja. Tačiau herojus, mirdamas jau pirmuoju knygos sakiniu ir po to prisikeldamas, irgi atsisveikino su praeitimi. Kokia? Vedybine, alkoholine, kūrybine? Vaizduotėje jo kuriama pjesė – taip pat bandymas iš savęs iškrapštyti praeities likučius, trukdančius gyventi toliau. Nors, tiesą sakant, kuo labiau tą praeitį bandai krapštyti, tuo ji gajesnė. Geriau būtų palikti ją ramybėje, ir tai, ko tau nereikia, ilgainiui užsimirštų.

Trečias. O galbūt ši nuotrauka – tai paprasčiau­sias „bajeris“, nes tam, kas nenorės gilintis į knygos povandenines sroves, ji ir bus 200 puslapių „bajeris“. Ir gerai, tegu žmonės bent jau pasismagina. Nes nusibodo į savo knygų viršelius dėti portretus, kur susimąstęs autorius išmintingai žvel­gia į skaitytoją, rodomuoju pirštu parėmęs genialių idėjų sklidiną galvą.

– „Aš nemėgstu vaikščioti po miestą“, – sako pagrindinis „Vyno kopijos“ personažas. O ką apie nūdienos miestą galvoja Kęstutis Navakas, kurio jokie gyvenimo permainų vėjai nesugebėjo išpūsti iš Kauno? Kaip apibūdintumėte čia gyvenančių menininkų savijautą ir sambūvio formas?

–  Kadangi mano sodyba yra kaimas miesto centre, su obelimis, slyvomis, ežiukais ir juodaisiais strazdais, išėjimas į miestą dažniausiai reiškia at­sidūrimą visai kitame pasaulyje. Kitas pasaulis dis­lokuotas už pusantro šimto metrų ir prasideda gimtąja „Vynoteka“, nuo kurios jau netoli iki Laisvės alėjos, toje alėjoje sėdinčio Gintaro Pa­tacko ir visą UNESCO iš kojų išvertusio art deco paveldo.

Į miestą dabar iš tiesų išeinu nedažnai, neturiu ten ką veikti, o po barus nebesimalu. Kadaise vaikščiodavau kasdien ir išsamiai, esu daugsyk apvaikščiojęs visą Kauną, pažįstu jį geriau nei savo drabužių spintą. Menininkų čia visai nemažai, manau, kad jie jaučiasi pakankamai komfortiškai, o bohemai, prie kurios kadaise buvau įpratęs, vis dėlto reikalingas tam tikras stygius – pripažinimo, komforto, laisvės, pinigų, merginų ir pan. Kai viso to atsirado į valias, bohemos atstovai arba išmirė, arba vedė, arba komercializavosi, arba išsisklaidė. Žinoma, kai kurie sėkmingai už­sidarė savuose urvuose, kaip aš, ir kuo puikiausiai kuria. Kartais susitinkame, pasibūname, pasimėtome prisiminimų skiautėm, pasidžiaugiame vienas kitu, tik jau ne taip sistemingai kaip prieš porą dešimtmečių. Tada juk, anot vieno niekam negirdėto posakio, ir žolė buvo žalesnė.

– Kas iš kauniečių (gyvų ar mirusių) galėtų romano fragmentuose atpažinti save? Ar daug knygos kopijų su mielais įrašais išdovanojote draugams? Ar draugai jums apskritai bėra reikalingi?

–  Menininkų romane beveik nėra, nors daugelis personažų turi prototipus, tik ir tų prototipų ab­rozdėliai mano gerokai perpaišyti. Kai kurie jų, žinoma, knygas gavo, ir net man įdomu, ar save at­pažins. Atpažinusių jau atsirado, nesmerkė, dau­­­giau juokėsi. Draugai man reikalingi, kai pa­tys pasibeldžia į mano margą klėtį, pats jų ieškau retai, išskyrus feisbuką, kuriame kasdien susirašinėju su daugybe žmonių. Jei tokios daugybės lai­ko kadaise nebūčiau praleidęs su draugais studijose, baruose, butų virtuvėse ar upių pakrantėse, ko gero, dabar būčiau ne devyniolikos, o penkiasdešimties knygų autorius. Kita vertus, nežinia, ar geros būtų tos knygos, nes minėtose klajonėse įgyta patirtis – neįkainojama.

Nežiūriu į gyvenimą kaip į šeimos nuotraukų albumą, nors esu sentimentalus, todėl prisiminimai ir seni draugai man reikalingi. Tačiau nuolatinio jų poreikio nejaučiu, antraip tiesiog uždusčiau. Man įdomūs nauji draugai, kurių atsiranda ir kiekvienas jų žada naują patirtį. Šiaip ar taip, naujas žmogus yra naujas pasaulis, kartais gelbstintis, kartais neutralus, kartais pražūtingas.

– „Kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas – neoliberalioji dogma“, – tiesmukai diagnozuoja kitas kaunietis Leonidas Donskis. Ar jaučiatės esąs šio socialinio eksperimento dalyvis?

–  Niekada nelaikiau savęs statistinės visuomenės dalimi, gyvenau pakankamai autonomiškai, stengdamasis viską susikurti pats. Tad ir socialiniai eksperimentai man daugiau žinomi iš laikraščių puslapių. Ta asmeninė nepriklausomybė, žinoma, reiškė ir nemenkus badmečius, tačiau leidyklos mano knygas leido, komisijos duodavo stipendijų bei premijų, kai jau visai būdavo liūdna, draugės atnešdavo cukinijų, balandėlių, obuolių ir vyno, taigi socialinio eksperimento auka lyg ir nebuvau. Apie kitus menininkus ir bendrąją situaciją man kalbėti būtų didybės manijos forma, tarsi skruzdė prabiltų apie viso miško reikalus.

– Metraščiai liudija, kad nuo Nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo K.Navakui netrukus sukaks dešimtmetis. Įdomu sužinoti, koks šios premijos likimas: ar pelningos, verslo žargonu šnekant, pasirinktos investicijų kryptys ir kokia jų moralinė, estetinė ar egzistencinė grąža?

–  Liūdnas likimas – vos man ją gavus, analogiškų premijų dydis pakilo daugiau kaip du kartus. Kaip ironiškai komentavo draugas, niekad nežinai, kada imti. O jei rimčiau, man tai tikrai didelis įver­tinimas, kurio finansinė išraiška išsisklaidė per pusmetį, tačiau titulas liko ir neretai padeda. Jei į literatūrą kas žiūri kaip į investiciją, geriau tegu eina į biržą (ne darbo) ir investuoja į perspektyvias akcijas. O nepiniginė, bet jūsų minimų lakiųjų esencijų grąža – kolosali. Tačiau tik tam, kuris ne tik nori, bet ir gali rašyti. Antraip suskilusios geldos šešėlis visada kris ant rankraščių ir grąžos nebeduos net kavos automatas.

– Įsivaizduokime neįsivaizduojama: K.Navakas po artėjančių rinkimų skiriamas kultūros ministru. Kokių pasekmių visuomenė galėtų tikėtis? Kokie būtų pirmieji ministro K.Navako įsakymai?

–  Kultūra išsyk bankrutuotų ir L.Donskis vėl turėtų apie ką rašyti. Lygiai tas pats atvejis būtų, jei kuris nors kultūros ministras imtųsi rašyti mano knygas. Kiekvienas turi dirbti savo darbą, o apie vadovavimą Kultūros ministerijai nusimanau tiek pat, kiek apie mikrobiologiją arba šinšilų auginimą.

Skiriant ministrus atsižvelgiama ne į kompetenciją, o į partinę priklausomybę. Partinė priklausomybė kadaise buvo vienas lemiamų veiksnių oficialiai vertinant ir poeziją, patys žinome, kokiu laikotarpiu ir kiek tai buvo adekvatu. Ne­žinia kodėl šis principas ministerijose pasirodė esantis toks gajus.

Intelektualas ar menininkas turi oponuoti bet kuriai sistemai, netapti jos dalimi ir jos atžvilgiu būti nusiteikęs kritiškai. Nes sistema unifikuoja, o menas bei mąstymas – individualizuoja, tai nesutaikomos priešingybės. Todėl Platonas ir sakė, kad poetus reikia vyti iš valstybės. Teisingai rašė, tik ir valstybę reikia vyti iš poetų. Ne iš poetų kaip piliečių, bet iš poetų kaip poetų.

– Ar lietuvių prozos laukas jau tiek nususo, kad kiekvienas nacionalinis poetas tiesiog privalo, jį gelbėdamas, iš solidarumo pasodinti po romaną? Kaip jūs, buvęs knygų apžvalgininkas, šiandien apibūdintumėte vietinius literatūros pasėlius? Ar sutiktumėte vėl braidyti po juos kritiko batais?

–  Romanistikos laukas iš tiesų neatrodo itin na­gingai puoselėjamas, nors akivaizdu, kad ir ne ste­pė. O rašytojai nėra privalomai uždaryti kiekvie­nas savo žanro aptvare. Poezija yra savotiška pra­banga, ji arba ateina, arba ne. Eilėraščių parašo­ma daug, tačiau aukštosios poezijos – nepalygin­­ti ma­žiau. O štai romaną galima sugalvoti, su­kalti, kaip Ričardas Gavelis „Vilniaus pokerį“, tad šia prasme kiekvienas – savo romano kalvis. Rim­tų kritikos straipsnių rašyti nebežadu, nes dau­gybė da­bartinių knygų, net ir garsių autorių, man visiškai nepatinka, be to, yra kelios puikios kritikės, talentingai dirbančios savo darbą. O knygų apžvalgas teberašau, tai visai kitas žanras.

Šiuo romanu norėjau kiek atnaujinti žanrą, pa­siū­­lyti jam kitų galimybių, nes įprastinis naratyvas pa­­bodęs iki dantų griežimo. O kadangi net literatū­­rologės gliaudo pečiais, nežinodamos, kaip apibū­dinti tą, ką parašiau, atrodo, kad man bus pavykę.

– Romano pabaigoje veikėjas giriasi žmonai parašęs dvi pjeses. Gal tai ženklas, kad netrukus pulsite gelbėti ir lietuvių dramaturgijos, kurios lyginamasis svoris bendruose raštijos aruoduose per keletą dešimtmečių gerokai ūgtelėjo? Štai ir „Vyno kopijoje“ jau esama dramaturgo (scenaristo) maniera parašytų skirsnių…

– Jei pradėčiau rašyti dar ir pjeses, Marius Ivaš­kevičius mane neišvengiamai nušautų. Gal ge­riau dar pagyvensiu. Beje, esu parašęs pjesių, tačiau jos skirtos vaikams, trys iš jų buvo vaidinamos šen bei ten, tarkim, Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Pjesei reikalingas veiksmas, taip pat ir išorinis, o mano raštai daugiau skirti vidiniam žmogaus pasauliui, kur ir veiksmai kiek kitokio pobūdžio. Be to, man labai svarbu frazės grožis ir elegancija, kurie teatriniuose dialoguose buvo įmanomi tik baroko laikotarpiu. Man įdomu viską išbandyti, simfonijų ir oratorijų kurti nemoku, tačiau pjesių visiškai įmanoma kada nors sulaukti. Minėtas didysis lietuvių dramaturgas jau gali nusikabinti nuo sienos Čechovo šautuvą.

– Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose atkreipė dėmesį, kad Mirtis ir Mintis skiriasi vos viena raide. Ar mąstėte apie tai, rašydamas pirmąjį romano sakinį: „Šiąnakt aš numiriau“?

– Pagrindinio herojaus mirtis perkeltine prasme ir yra mintis. Jis numirė tada, kai suvokė išsėmęs visą ankstesnio gyvenimo architektoniką ir nu­sprendė, kad anam gyvenimui yra miręs. Tačiau kok­sai yra kitas gyvenimas, kaip jam gyventi to­liau ir ar ap­skri­tai gyventi? Tą jis ir sprendžia, klajodamas po savo miesto užkaborius, savo fantaziją ir sąmonės bei pa­sąmonės labirintus. Viena ver­tus, viską nu­spręsti jis turi per parą, kita vertus, laikas jam ne­beegzistuoja, tiksliau – nebeegzistuoja laiko įtam­pa ir diktatas. Kaip, žinoma, ir erdvė. Ne­abe­joju, kad Albertui Einsteinui ši kny­ga patiktų.

Knygoje viskas sąlygiška ir susimbolinta: mirtis, gyvenimas, rojus, pragaras tėra bibliniai gaivalai. Nesusimbolinta tik vienatvė ir liūdesys. Bei humoras, kuriuo nuo šių dviejų dalykų įmanoma gelbėtis. Humoro knygoje apstu, vienatvės ir liūdesio – taip pat. Esama ir gana atviros erotikos, ku­­ria daugelis bando gelbėtis nuo depresyvių bū­senų. Tačiau erotika veikia atskirais atvejais, ku­riuose ir skleidžiasi, o humoro jausmas yra nuolatinis, ir tai vienas tų dalykų, kurių mirtis ir sielos erozija labai bijo.

O mintis, kaip smegenų veiklos produktas, turi įdomių savybių. Vieną kartą pagalvotą mintį daug lengviau pagalvoti antrą ar dvidešimt antrą kartą, nes susiaurėja vadinamieji sinapsiniai plyšiai ir sig­nalas tarp smegenų neuronų pereina daug leng­viau. Apie tai knygoje irgi rašau. Dar galime paminėti, kad ką nors prisimindami mes iš esmės prisimename savo paskutinį prisiminimą apie įvykį, o ne patį įvykį. Mintis yra labai gaji, o mirtis man atrodo kažkokia išglebusi ir nežinia ar apskritai egzistuojanti.

– O štai romano pabaiga primena „Spragtuką“: atsibunda Mari ir supranta sapnavusi Žiurkių karalių. Žiurkių nebėra, eglutė spindi, bet ir jaunikis – tik riešutų gliaudyklė… Ar gera po visų nuotykių nubusti savo kambaryje ir eiti į turgų? Gal net tą patį turgų, kurį esate pavadinęs Žaliakalnio feisbuku ir kuriame neseniai vyko jūsų knygos pristatymas…

–  Net didžiausi svajotojai ir fantazuotojai nėra kokie bekūniai intelektai. Kad ir kiek gyvenčiau savo susikurtoje realybėje (o gyvenimo būdas bei ap­linka man tai leidžia), vis tiek tas turgus, kaip kas­dienybės metafora, nuolat iškyla visu savo mo­nu­mentalumu. Jei kasdienybės vengsi, stumsi ją po pasąmonės šluota, ji keršys, nes atrodys at­gra­si ir pavojinga. Galų gale pradėsi jos paniškai bijoti, o romane juk sakoma, kad niekada ir nieko bijoti nereikia, bijoti galima tik pačiam savęs. Ir tik dėl to, kad pats maitini vidinius de­mo­nus, įs­kai­tant bėgimą nuo kasdienybės ar realybės. Te­lieka visa tai pamilti, su tuo susibūti – ir su turgumi, ir su riešutų gliaudykle.

Knygoje rašoma, kad pagrindinis personažas ir jo žmona yra tik du labai vieniši žmonės, kurie vie­nas kitą itin kūrybingai susigalvojo. Tai irgi tie­sa, mūsų visų požiūriuose viens į kitą vyrauja iliuzijos. Niekas niekada iki galo neatsivers kitam ir nebus adekvačiai suprastas, visos gyvenimo mi­zanscenos pilnos iliuzijų su dekoratyvinėmis alebardomis, toks pagrindinis bendro gyvenimo scenovaizdis. Tačiau jei visas pasaulis – scena, kaip sakė vienas toks, kitaip nei įmanoma, nei reikia. Gilumines keliones, sapnus, fantazijas ir poezijas, iš kurių sudarytas šis romanas, patiri vienas. Tuo smagiau po to grįžti į bendrą buitį, eiti į turgų, pirkti vazelę draugo gimtadieniui arba stebėti, kaip už lango krinta lašas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Lina Ever, berlynodienorastis.blogspot.lt

Paskutinė mano mažiausiojo sūnaus savaitė darželyje. Paskutinė futbolo treniruotė. Paskutinė išvyka į zoologijos sodą, paskutinis vizitas bibliotekoje, paskutiniai žaidimai su draugais ir paskutiniai pokalbiai su auklėtoju.

Paskutinis ryto rato pokalbis ir pasakojimas, kaip labai jis džiaugiasi būsimomis atostogomis Lietuvoje. Suprantu, kad gyvenimas eina toliau, bus ir draugų, ir treniruočių, ir išvykų. Bet su nuostabiu auklėtoju, kuris lydėjo jį diena dienon daugiau nei trejus metus, teks atsisveikinti. Ir palinkėti jam sėkmės.

Taip ir nedrįsau jam papasakoti, kad tapo “Berlyno romano” pagrindinio veikėjo prototipu. Ir kam to reikia. Kaip nesakiau kitoms kitų vaikų mamoms, kad panaudojau jų ir jų vaikų vardus net neatsiklausus. Tačiau tai, kad romanas pasirodė skaičiuojant paskutines mano vaiko dienas darželyje, laikau labai simbolišku sutapimu. Man, kaip ir mano vaikui, šis etapas jau baigtas.

Daug kas klausia, ar aprašiau savo istoriją, ar tik nebuvau pati jo įsimylėjus, juk viskas perteikta taip asmeniškai. Ir tikrai, pagrindinė autorė – rašytoja, gyvenanti Berlyne, ji rašo romaną ir jai nutinka tai, apie ką ji rašo. Jei ir jums kils tokių minčių, vadinasi savo tikslą pasiekiau ir heroję sukūriau labai įtaigią. Bet iš tiesų rašytojui, jeigu tu ne Knausgaard, kuris rašo tik apie save, visiškai nebūtina visko išgyventi, norint įtikinti skaitytoją. Juk nepuolat klausinėti detektyvų kūrėjų, ar tik kuris nors tikrai nenužudė savo žmonos ir nepaslėpė po šakom tankiame Švedijos miške. Kaip kitaip jis galėtų taip įtikinamai aprašyti paskutines jos kankinimosi valandas.

„Rašytojas iš tiesų yra vagis ir melagis: pavagia istoriją ir meluodamas ją papasakoja“, – sako mano herojė.

Gerai, papasakosiu jums kaip gimė ši istorija. Mano vaiko darželyje atėjus pasiimti vaikų, niekas pernelyg neskuba ir dar keliolika minučių, o kartais ir visą pusvalandį visi bendrauja, kalbasi, juokauja, žaidžia su vaikais. Vieną kartą laukdama, kol auklėtojas baigs kalbėti su lenkaitės mama ir papasakos man kaip praėjo mano mažojo diena, pastebėjau, kad jie flirtuoja. Stebėjau gražuolį mūsų auklėtoją, mačiau duobutes jo skruostuose, mačiau kaip žiba jo akys, mačiau, kaip mama lyg netyčia vis paliečia jo ranką. Ir tada man šovė mintis į galvą, kad čia nėra ko stebėtis – abu vieniši, abu gražūs, o užmegzti romaną su darželio auklėtoju net patogiau, nes atpuola problema, kaip jį priims jūsų vaikas. Ilgai tada stebėjau juos ir supratau, kad imsiu ir, nepakeitus nei vienos detalės, padarysiu jį savo romano herojumi.

„Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo berniuko išvaizda. Bet kuriuo atveju niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas.“

Po savaitės, einant pasiimti vaiko iš darželio, į galvą netikėtai atėjo romano pavadinimas – “Išsiskiriam prieš susitinkant”. Nes žinojau, kad tai bus liūdna istorija apie uždraustą meilę. Apie tai, kad įsimyli visai to nenorėdamas. Ir apie tai, kad jausmas užgriūna tave kaip stichija, kaip cunamis, nuo kurio nebegali pabėgti. Mes kasdien skaitome, kad tas ir anas pasuko skirtingais keliais, tas paliko šeimą ir išėjo pas jaunesnę, ta paliko vyrą dėl praplikusio aktoriaus, tas išsisiskyrė, nes neatsispyrė bendradarbės traukai. Mes smerkiam juos, vadiname negražiais žodžiais, gailimės paliktųjų, sakom, kad mes tai niekada taip nepadarytume, mes niekada neatleistume, kad reikia klausytis proto, o ne širdies balso. Norėjau panagrinėti iš arčiau, kas atsitinka, kai tave tiesiog ištinka meilė. Neprotinga, prieštaraujanti sveikam protui, visuomenės normoms, tradicijoms, tavo paties požiūriui į šeimą. Kai tu keiki likimą, užuot dėkojęs jam. Kai tu nori grįžti laiku atgal ir prasilenkti su tuo žmogumi. Išsiskirti prieš susitinkant. Man atrodė, kad šiuose žodžiuose užkoduotas visas mano istorijos dramatizmas.

Džo, mums nereikėjo susitikti, – pasakiau atvirai, kai ant lieptelio stebėjome dėl bandelės trupinių besipešančias antis. – O susitikus mums reikėjo iškart išsiskirti. Viskas būtų taip pat paprasta, kaip ir tų ančių gyvenime.

Savo herojų sutikdavau kasdien, atėjusi pasiimti vaiko. Kartais jausdavausi net šiek tiek kalta, kad taip, jam nežinant ir visai neatsiklausus, vagiu jo tapatybę. Stebėjau, kaip jis kalba su manim, kaip jis kalba su kitomis, skatinau jį kalbėti apie savo gyvenimą, savo tėvus, savo vaikystę. Negailestingai pavogiau ir tuos epizodus. Jeigu romanas bus išverstas į vokiečių kalbą, turėsiu atsiprašyti jo. Per tuos kelis metus susidraugavome. Jis man daug pasipasakodavo. Lenkaitė dar tą pačią vasarą perėjo į kitą darželį ir jos mamos daugiau nebemačiau. Bet istorija jau gyveno mano galvoje.

Dėl techninių priežasčių paskui pavadinimą teko pakeisti į “Berlyno romaną”, kuris gal turi mažiau dramatizmo, bet daugiau skambesio ir intrigos. Nes pagrindinė herojė ir rašo meilės romaną Berlyne, ir išgyvena dar vieną romaną. Kitaip tariant – romanas romane. Ir ta rašytoja romane – tai ne aš. Romane naudojau veidrodinį principą – lyg rašyčiau apie savo atspindį veidrodyje, kuris išoriškai yra šiek tiek panašus į mane bei turi šiek tiek mano patirties, bet jo vidus yra visai neprieinamas. Iš kur mes žinome, ką jaučia mūsų atspindys veidrodyje? Kodėl tada jis negali jausti ir galvoti visai priešingai nei mes? Elgtis taip, kaip mes neišdrįstume. Sakyti tai, kas nedera. Įsimylėti, net jei tai mums nepriimtina. Rašydama vis susimąstydavau – ką aš daryčiau, kaip aš elgčiausi herojės vietoje? Leisčiau sau mylėt? Pamesčiau galvą? Pasakyčiau vyrui? Pasiryžčiau abortui?

Bet ji man neleido įkišti savo trigrašio ir elgėsi taip, kaip jai patinka. Rašydama šį romaną įsitikinau dar kartą – jei panyri į savo rašomą istoriją visa širdimi, tau prieš akis pradeda suktis filmas ir tu vos spėji aprašyti, kas vyksta jame. Tau net į galvą neateina mintis stabdyti veiksmą ir sakyti, kad gal pabandom kitaip. Taip, kitą rytą skaitydama, ką parašius, pakoreguodavau kalbą, sutrumpindavau dialogus, pridėdavau gamtos ar miesto, tačiau veiksmo linijos pakeisti negalėjau. Todėl sėsdavau toliau prie savos istorijos su didžiausiu nekantrumu – pačiai buvo įdomu, kaip toliau vystysis veiksmas.

„Čia mano romanas, ką noriu, tą ir darau, – atšoviau dirbtinai supykusi. – Be to, manau, kad didelė meilė, norėdama tokia išlikti, turi baigtis nelaimingai. Kitaip ji tampa buitimi ir barniais.“

Kai kita leidykla prieš metus skaitė rankraštį, pasibaisėjo. Ne, sakė jie, neįmanoma, kad moterys pirktų tokį nedovanotinai nuodėmingą romaną, kurio pagrindinis herojus – darželio auklėtojas. Tai juk nenormalu, nemoralu. Netgi iškrypėliška. Supermamytės surengtų protesto akciją, sakė jie. Ir šiaip Lietuvoje niekas neįsivaizduoja, kad darželio auklėtojas gali būti normalus, “grieko vertas” bičas, o ne iškrypėlis ar “lūzeris”, nerandantis normalaus darbo. Nes tokių tiesiog dar nėra Lietuvoje. Taip išeina, kad pagal lietuvišką moralę mylėtis galima su savo bosu, su sodininku, su vairuotoju, su sporto treneriu, su klientu, su atsitiktinai bare sutiktu vyruku, netgi su kunigu, bet tik ne su vaiko darželio auklėtoju.

Rašydama kaip tik norėjau demistifuokuoti šią profesiją ir pasakyti, kad su vaikais dirba ne tik suvaikėjusios senmergės, be penkių minučių pensininkės ir darbo neradusios pradinių klasių mokytojos, kad tai normali, gerbiama ir gerai apmokama profesija, kurios mielai imasi ir vyrai. Berlyne darželių vadovai stengiasi, kad kiekvienoje grupėje būtų vienas auklėtojas ir viena auklėtoja, kad vaikai darželyje turėtų panašų pavyzdį, kaip ir šeimose. O vaikai iš vienišų mamų namų pajustų vyro auklėjimo galią. Ir iš tiesų per trejus metus darželio stebėjimo patirties supratau, kad vyrai auklėtojai kūrybingesni, drąsesni, griežtesni, jiems šauna keistesnių idėjų, jie leidžia vaikams bandyti naujus dalykus. Jie taip pat yra švelnūs ir moka paguosti ne prasčiau už savo koleges.

„Aš buvau materialistė, tikėjau tik dalykais, kuriuos galiu pačiupinėti. Džo buvo tarsi princas iš pasakos, kuris išnyksta pabudus. Jis tobula vyro vizija, bet juk tokie neegzistuoja.“

Praėjus pusei metų po atmetimo, išsitraukiau rankraštį iš stalčiaus, perskaičiau iš naujo ir nusprendžiau parodyti žmonėms, kurių nuomone aš pasitikiu. Vienoms labai patiko, jos sakė, kad jei sutiktų tokią meilę, nueitų iš paskos net neatsigręždamos. Kitoms užkliuvo tai, kad mano herojė – netobula moteris, nenorinti vaikų, spjaunanti į visuomenės nuomonę, atvirai pasakojanti apie savo jausmus. Viena skaitytoja pasibaisėjo herojaus tatuiruotėmis – ji sakė, jog niekuomet pati negalėtų tokio įsimylėti. Trečiai buvo per mažai Berlyno istorinių vietų ir per drąsus gėjų vakarėlio aprašymas. Ketvirta sakė, kad nemoralu, jog herojus per kažkurį vakarėlį balkone rūko žolę. Penkta susidomėjo, kas tas tantrinis seksas. Mano mamai romane buvo per daug sekso, bet ji pripažino, kad istorija ją labai įtraukė. Dar viena draugė keikė mane už nemiegotą naktį prieš svarbų renginį.

Bet toks yra Berlynas. Netobulas, atviras, įtraukiantis, išprotėjęs, pasiruošęs priimti kas slypi už kampo, neįsivaizdojantis savo gyvenimo be vakarėlių, be kūrybinio polėkio, be tradicijų laužymo. Miestas, nepriimantis jokio apsimetinėjimo. Miestas, kuriame visi visada jauni ir kuriame viskas įmanoma. Miestas, mylintis vaikus, turintis daug tobulesnę, nei Lietuvoje, darželių sistemą ir žavingų auklėtojų, kuriuos įmanoma įsimylėt.

O kita vertus – juk su įdomumu skaitom apie svetimus kraštus, apie kitų tautybių, kitų religijų, kitų papročių žmones. Juk skaitymas ir yra tam, kad pasižvalgytume po pasaulį, susipažintume su naujais žmonėmis. Todėl labai tikiuosi, kad su “Berlyno romanu” smagiai praleisite vieną kitą atostogų dieną ir dar netgi sužinosite daug naujo apie vokišką ugdymo sistemą, apie vakarėlius ir bohemos gyvenimą, apie tai, kad mamos darželyje susitinka ne vien per didžiasias šventes, bet paplepa kasdien ir iš tų plepesių gimsta draugystės, apie tai, kad su auklėtojais ir mokytojais galima būti draugais ir kalbėti ne vien apie savo vaiką. Ir apie tai, kad meilei visai nesvarbu nei tautybė, nei pareigos, nei padorumas.

„Džiaugiausi kaip vaikas, šypsojausi viena besiveržiančioje iš balkono tamsioje vasaros naktyje. Kaip gera, kai esi mylimas. Kaip gera, kai tau tai pasako. Kaip gera, kai jauti, kad tai tikra, tai tavo, tai kažkas, ką nešiesi širdyje iki pat senatvės. Velniop visus prietarus ir visuomenės nuomonę. Aš įsimylėjau kaip paauglė ir dabar pati nebežinau, ką su tuo jausmu daryti.”

Apie autorę

Gyvenu Berlyne, mėgaujuosi juo, stebiu žmones, dalyvauju šen bei ten. Kad nereiktų rašyti ant servetėlių, kai kuriuos savo pastebėjimus užrašau čia. Myliu šitą miestą ir dalinuosi šia meile su kitais, organizuoju ekskursijas “Berlynas kitaip”. Mano romanų “Objektyve meilė” ir “Ruduo Berlyne” ieškokite knygynuose.

(Citatos iš “Berlyno romanas”)

Pirmą kartą publikuota svetainėje berlynodienorastis.blogspot.lt liepos 27 d.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Dėl stiprumo beriamas cukrus gadina gerą biržietišką alų, kaip viltingas išeitis peršantys siužetai – šiuolaikinę lietuvių prozą.

Rašytojas Algimantas Zurba po trijų nesėkmingų bandymų sulaukti Kultūros tarybos finansinės paramos naujo romano „Aušrų migla“ leidybai suprato: nieko nepeš. Ir savo pusantrų metų triūso vaisių, sumokėjęs leidyklai, išleido pats.

Kiek jėgų romanas kainavo sunkiai bevaikštančiam, stuburo problemų prispaustam žmogui – žino tik jo namiškiai. O pats rašytojas tebesistebi, kokia antžemiška nuojauta Kultūros tarybai talkinantiems literatūros ekspertams padeda iš kelių lapų teksto bei trumpos anotacijos nustatyti, kuris kūrinys vertas būti leidžiamas su valstybės parama, o kuris – ne. Stebisi žinodamas, kad tris kartus tokiu „neakivaizdžiu“ būdu atrankose atsijotas jo romano rankraštis taip ir nesulaukė nė vieno eksperto, pasiryžusio užmesti akį į leidykloje gulintį pusės tūkstančio lapų romano rankraštį: visiems pakako tų kelių lapų su anotacija. Iš trumpos ištraukėlės ekspertai ne vien ryžosi spręsti apie kalbos vaizdingumą, ką logiškai dar galima būtų suprasti, bet ir įvertino neplono romano siužetą, susidarė nuomonę apie jo veikėjų charakterius ir t.t.

Subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

A.Zurba porą dešimtmečių vadovavo jaunuosius literatus ugdžiusio „Moksleivio“ žurnalo redakcijai ir ilgokai pirmininkavo respublikinio jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijai. Kolegos, tose komisijose dirbę kartu su juo, bei patys jaunieji prozininkai, pabuvę moksleiviškų kūrinių aptarimuose, gali paliudyti: neįmanoma įsivaizduoti atvejo, kad nors vienas rašinėlis komisijos narių būtų likęs neskaitytas. Net jei jis respublikinio konkurso nebuvo vertas… O štai subrendusių rašytojų kūriniai, patekę į Kultūros tarybos vertintojų girnas, panašios pagarbos nesulaukia.

Vertinimai iš lubų

„Jei negauni paramos – norėtum bent jau paaiškinimo, kuo tavo kūrinys neįtinka. Bet ir jo negauni. Antra vertus, ką išsamiau galėtų paaiškinti žmonės, patys tavo kūrinio neskaitę? Jie formaliai pildo balų lenteles net nesivargindami patikrinti, ar anotacijos teiginiai atitinka rankraščio turinį. O kam gaišti laiką rankraščiui, jei ekspertų sąrašas įslaptintas ir už paviršutiniškus nuosprendžius jiems niekas negresia“, – piktinasi A.Zurba.

Jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų.

Rašytojas teigia suprantąs, kad Kultūros tarybos veikimo modelis nuo pat jo kūrimo pradžios labiau taikytas scenos menams ir renginių organizatoriams, o ne tyliai pavieniui besikrapštantiems dailininkams ir literatams. Tuo metu buvo tikimasi, kad ilgametes tradicijas turėjusi leidybos rėmimo programa kaip ir anksčiau bus tiesiogiai finansuojama Kultūros ministerijos. Netrukus paaiškėjo, kad ir ji nugarmėjo į bendrą Kultūros tarybos programų katilą.

„Netgi sovietmečiu veikusiose valstybinėse leidyklose kiekvienas publikavimui siūlomas kūrinys turėdavo sulaukti dviejų nepriklausomų recenzijų, kurių vertinimais leidykla remdavosi nuspręsdama, traukti kūrinį į leidybos planus ar netraukti. Galima abejoti tuometiniais vertinimo kriterijais ir tuo, ar visi recenzentai teikdavo pirmenybę meniškumui. Bet jie rankraštį bent jau perskaitydavo, išnagrinėdavo ir tik tuomet skelbdavo sprendimus, o ne burdavo skaičiukus iš lubų pagal individualų nusistatymą konkretaus autoriaus atžvilgiu“, – sako A.Zurba.

Pasaka, kuri išgaravo

Tikėdamiesi, kad ilgainiui Kultūros tarybos vertinimo anketos tobulės ir bus labiau atsižvelgiama į atskirų kultūros sričių specifiką, sukame kalbas į patį romaną. Jo veikėjui Pranui Veinoriui, nagingam žemdirbių dinastijos atstovui, kultūros finansavimo temos vargiai būtų įkandamos. Ne apie tai „Aušrų migla“: jaut­riausiais šio kūrinio skaitytojais taps tremties patirties turinčios šeimos ir jų palikuonys, nuosavu kailiu patyrę, ką reiškė sugrįžus iš naujo kurtis ne savo noru paliktoje tėviškėje.

Veinoriui dar pasisekė: grįžęs rado tė­vų namus neužimtus, niekam ant praeities nuospaudų nemynė ir į svetimą turtą kėsintis neketino. Tėviškėnai savo ruožtu irgi pasitaikė supratingi: kuo galėjo – padėjo, davė neblogą darbą kolūkyje, o vėliau ir sklypo miestelyje naujam namui statytis nepagailėjo. Gyvenimas su solidžia sąskaita taupomojoje kny­gelėje už taigoje parduotą sodybą galėjo virs­ti sočiai nuobodžia pasaka. Bet, žinoma, ne­virto.

Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo.

„Sakyčiau, dėl to labiausiai buvo kalti ne aplinkiniai, o paties Veinoriaus biržietiškas „honoras“: jo ūkis apylinkėje turėjo būti di­džiausias, namai – turtingiausi, o žmona ir vai­kai – prašmatniausiai aprengti. Kad visi žiūrėdami galvotų: ne iš tokio molio Veinoriai drėbti, kad Sibiras juos priveiktų. Ne vienas toks po reabilitacijos atšiauriam krašte ilgėliau užtruko, kad iš ruseliams turguje pardavinėjamų sūrių bei skilandžių susikrautų padoraus pi­nigo. Bet atšiauriame krašte sukaupti turtai re­tam suteikė išsvajotą laimę Lietuvoje“, – pa­stebi ne vieną panašų sugrįžusį tremtinį pa­ži­nojęs rašytojas.

Romane vaizduojamos vietovės realistiškai „nufotografuotos“ paties Algimanto tėviškėje – Satkūnų apylinkėse Biržų rajone. Ir knygoje Veinoriams priskirtas vėjo malūnėlis, turtingo ūkininko simbolis, tikrai stovėjo šalia tremtin išvežtos šeimos pamiškės sodybos. Vietos gy­ventojai daugelio pavaizduotų veikėjų prototipus nesunkiai atpažįsta.

„Mūsų krašte įprastos mažybinės vardų formos, tai skambindami man sako: „Na, Al­gi­mantuk, jau kad skaitom apie Joniuką, tai skaitom…“ Tik, sakau, nepamirškit paprašyti, kad Joniukas už tai nepyktų. Gal nesupyks, nes ir dorybių jo personažui pridėjau, ir vilties spindulėlį finale įleidau, nepasmerkiau alaus baloje su visam pražūti“, – viliasi prozininkas.

Sunkiai paeinantis rašytojas tėviškę pastaraisiais metais retai beaplanko, tačiau tikisi, kad rugpjūtį rengiamon biržiečių šventėn sugebės pribūti ir naują romaną su kraštiečiais gyvai aptarti. Traukia gimtinėn, kurioje prie kiekvieno namo vasarą noksta obuoliai ir tebėra gyvas, anot jo, „nebūtinai skubėjimas“.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Romanas „Sesuo“ pelnė  mėnesinio beletristikos žurnalo „Strand Magazine“ kritikų apdovanojimą už geriausią 2011 m. debiutinį romaną. Dienraščių „The New York Times“, „Sunday Times“ bei elektroninės komercijos portalo „Amazon.com“ bestseleris, patekęs į Anglijos ir JAV geriausiai parduodamų knygų dešimtukus ir sugebėjęs juose išsilaikyti net devynis mėnesius.

Knyga išversta 31 pasaulio šalyje. Vien tik Anglijoje jos parduota daugiau nei pusė milijono egzempliorių. Retas pripažintas plunksnos meistras galėtų pasigirti tokia netikėta sėkme ir apdovanojimų gausa, o debiutinio romano autoriui tai yra sunkiai įgyvendinama ir dažnai nepasiekiama svajonė. Svajonė, tapusi tikrove britų rašytojai Rosamund Lupton, kurios debiutinis romanas „Sesuo“ nuoširdumu ir jautrumu užkariavo daugelio pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvos skaitytojų širdis.
Dvidešimt šešerių metų vadybininkė Arabela Beatrisė Heming, draugų vadinama Beatrise arba tiesiog Bea, rodos, turi viską: puikų darbą vienoje Niujorko bendrovių, jaukų būstą ir supratingą bei atidų draugą. Tačiau vieną sekmadienio popietę per kviestinius pietus pasigirdęs telefono skambutis aukštyn kojom apverčia iki tol buvusį ramų ir nerūpestingą Beatrisės gyvenimą. Nerimaujanti ir susirūpinusi mama praneša, kad dingo Beatrisės penkeriais metais jaunesnė sesuo Tesė. Nieko nelaukdama Beatrisė skrenda į Londoną, kuriame gyvena sesuo, tikėdamasi surasti dingusią jaunėlę. Atvykusi į Anglijos sostinę Beatrisė susitinka su mama, namo, kuriame Tesė nuomavo butą, savininku ir tiriančiais bylą policininkais. Tačiau jų pasakojimai Beatrisei vilties ir optimizmo nesuteikia. Priešingai – jie tampa dar miglotesni. Pasirodo, sesuo turėjo meilužį, vedusį dailės koledžo, kuriame mokėsi Tesė, dėstytoją. Mergina laukėsi vaiko. O ir atstumtas sesers bendramokslis gerbėjas, pasakodamas nervinasi ir painioja paskutinio jų susitikimo detales. Tačiau greitai ateina liūdna žinia: viename iš apleistų Haid Parko tualetų randamas penkias dienas išgulėjęs Tesės lavonas. Ir nors policija tvirtina, kad kamuojama pogimdyminės depresijos mergina nusižudė, Beatrisė netiki šia absurdiška versija. Tesė itin vertino gyvenimą ir niekada nebūtų pakėlusi rankos prieš save. Ji pradeda savo asmeninį tyrimą ir atskleidžia vieną kraupią paslaptį po kitos. Beatrisė net neįtaria, kad ir jos pačios gyvybei gresia rimtas pavojus. Viskas daug sudėtingiau ir painiau, nei mums atrodo. O netradicinė ir dviprasmiška romano pabaiga tikrai nustebins daugelį skaitytojų, suteikdama galimybę kiekvienam savaip sudėlioti bei suprasti baigiamuosius kūrinio akcentus.
Tai ne tik psichologinis detektyvas. Tai ir skausminga šeimyninė drama apie amžiną kaltės jausmą išėjusiems. Retas atvejis gausiame veiksmo trilerių, pagardintų šūviais ir gaudynėmis, sraute. Galime tik pasidžiaugti autorės sprendimu pasukti ne paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. Rašytoja nepasiduoda pagundai ir vietoj įprastų bei banalių kovos scenų aprašymų, ant kurių užkibtų daugelis kūrėjų, renkasi gilią tarpasmeninių santykių analizę, suteikdama šiam kūriniui daugiau psichologinių įžvalgų ir netradicinių pamąstymų. Tai jaudinantis pasakojimas apie itin glaudžius ir šiltus, besitęsiančius nuo pat vaikystės seserų tarpusavio santykius. Dažniausiai tokiais artimais, beveik antgamtiniais, ryšiais autoriai romanuose apdovanoja dvynius, tačiau mes galime tik pagarbiai nukelti kepurę prieš rašytoją, kuri, vengdama tuščio graudenimo ir verksmingo dramatizmo, nepasinaudojo tokia gundančia perspektyva. Rosamund Lupton dėmesio centre – dviejų seserų dramatiški likimai bei skausmingi tarpusavio saitai, kurių neįstengia nutraukti net vienos seserų tragiška mirtis. Beatrisė – puikus, dažniausiai vien tik vyresnėms seserims priskiriamų charakterio bruožų pavyzdys. Tai atsakinga, rūpestinga ir patikima asmenybė, „paveldėjusi sveiką mamos snobizmą“, ant kurios tvirto pamato laikosi chaotiškas Tesės pasaulis. „Vyresnioji sesuo – ne pareigų pavadinimas. Vyresnioji sesuo – darbas, kuriam aš puikiai tinku“, – teigia ji. Beatrisė – bene vienintelė paguoda ir patikima atrama audringame Tesės gyvenime, nes jų motina „gležna būtybė, lindinti tamsiai mėlyno klostyto sijono ir vidurinės klasės apmaudo kiaute“. Itin šiltais ir jautriais potėpiais autorė piešia Beatrisės sesers Tesės paveikslą. Jaunėlė Tesė yra visiška sesers priešingybė. Tai linksma, graži, nerūpestinga, kartais vėjavaikiška ir visiems patinkanti mergina. „Pagrindinis priesakas, kuriuo tikėjo Tesė, yra šios akimirkos priesakas: gyventi čia ir dabar.“ Tesė – talentinga dailininkė, į pasaulį žvelgianti naiviomis ir patikliomis akimis, gal todėl jos tapytose drobėse vyrauja šviesa, žaismingumas ir begalinis tikėjimas gyvenimu. Autorė itin subtiliais ir jautriais žodžiais apibūdina herojų nuotaikas ir jausmus prieš Tesės dingimą ir po jo. Jei gyvenimas dingusiųjų artimiesiems dažnai būna: „įtemptas, slogus, sekinantis, geriausiu atveju – labai liūdnas“, tai paaiškėjus tragiškam finalui į savasties žodyną įtraukiami kur kas stipresni apibūdinimai: „kankinantis, sukrečiantis ir triuškinantis“. Itin įdomi romano struktūra, karkasas, ant kurio lipdoma visa ši detektyvinė draminė konstrukcija. Jis tarsi pradedamas nuo galo. Nusikaltėlis jau sugautas, jis sėdi saugiai uždarytas ir laukia teismo. Tačiau mes nežinome, nei kas jis, nei kokiu būdu pateko į kaltinamųjų suolą. Mes netgi nenutuokiame, dėl kokių priežasčių buvo įvykdytas šis žiaurus ir beprasmis nusikaltimas, ir kas iš tikro nutiko šioje tragiškoje situacijoje. Visa istorija pasakojama pirmu asmeniu – Beatrisės lūpomis. Tas pasakojimas vyksta vienu metu dviem lygiagrečiom kryptim. Tai parodymų davimas besiruošiančiam teismui Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos advokatui ponui Raitui. Kita kryptis – pokalbis su mirusia seserimi, žodžiai į mirtiną tylą, nesitikint jokio atsakymo. „Ar manau, kad tu mane girdi? Aišku, taip. / Tikrai ne. Rinkis; aš renkuosi atsakymą kas valandą.“ Jie pateikiami dienoraščio forma: aprašomas kiekvienas Beatrisės žingsnis link išsvajotos tiesos. „Man tiesiog reikia su tavim pasikalbėti <…>. Nenoriu tylėti. Jei nutilsiu, prarasiu dalį savęs. Ir man truks tos savasties <…>. Pokalbis vienpusis, bet taip galiu šnekėtis tik su tavim. Ir noriu papasakoti, kodėl buvai nužudyta. <…> Ar tai tik pamišėlės vaizduotės žaismas?“
Niūrios kafkiškos nuotaikos, begalinės įtampos, netikėtų veiksmo posūkių šiame kūrinyje tikrai netruks, tačiau romano autorė pagrindinį dėmesį skiria ne vien tik adrenalino prisotintos atmosferos formavimui ūkanotojo Albiono padangėje ar dramatiškiems seserų santykiams atskleisti. Tai ir savotiška dvasinės terapijos forma, skirta dingusiųjų ir žuvusiųjų artimiesiems, išgyvenantiems skausmą, sielvartą ir nežinomybę. Sielvartą, kuris iš tikro yra meilė, virtusi amžinu ilgesiu…
Arnoldas Šatrauskas

Rašytojos Amelie Fried romane vokiečių skaitytojai supažindinami su Lietuvos politikos ir verslo intrigomis.

Laukiniai Rytai. Nykus kraštovaizdis. Purvinas sniegas ir kaulus persmelkiantis šaltis. Korupcija, asmeninės naudos apakinti visagaliai biurokratai ir mafiją primenantys vietiniai verslininkai.
Į tokią aplinką patenka principinga idealistė inžinierė iš Miuncheno (Vokietija). Tiesa, jai padeda savanaudiškumo ir korupcijos nesužalotas jaunas vietinis vaikinas. Jam blogiui atsispirti leidžia Vakarų universitetuose įgyta patirtis.
Tokiais stereotipais persunktas vokiečių rašytojos Amelie Fried romanas „Vėjuota afera“ („Eine windige Afaere“), kurio veiksmas vyksta Lietuvoje. Kita vertus, stereotipai šiame romane – lyg papildoma kontrastuojanti siužetinė linija. Gausu jų ir apie pačius vokiečius, jų nepasitikėjimą viskuo, kas yra toliau į rytus nuo Oderio, nes ten juk baigiasi civilizacija! Gan subtiliai pasišaipoma iš perdėto perfekcionizmo ir gyvenimo nenukrypstant nuo plano, išguldyto ant ryškaus popieriaus lapelių, iškabintų virtuvėje dažno vokiečio namuose.
Romano herojė inžinierė Katja Mozer sulaukia jos karjerą pakeisiančio viršininko Franco Obermiulerio pasiūlymo – vykti į Lietuvą ir pradėti parengiamuosius vėjo jėgainių parko statybos netoli Palangos darbus. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė kaip inžinierės patirtį ir sugebėjimus patvirtinanti, karjeros šuolį bei atotrūkį nuo šeimos gyvenimo rutinos žadanti kelionė, virsta kvapą gniaužiančiu detektyvu.
Katjos rūpesčius palengvina Vilniuje ją pasitikęs naujasis bendradarbis Jonas Macaitis. Tai jaunas, energingas, Vakaruose mokslus baigęs, bet savo tėvynės palikti nenorintis idealistas. Dar vienas stereotipas? Taip, bet jais atskleidžiami bene svarbiausi dabartinės lietuvių visuomenės nesklandumai ir rūpesčiai. Taip pat ir herojai.
Štai vokiečių inžinierė Katja pavėluoja į susitikimą su ūkio viceministru. Jonas kreipiasi į savo dėdę, viceministro patarėją. Ryšiai pagelbsti, susitikimas vis dėlto įvyksta. Viceministras – slidus tipelis, madingai apsikirpęs, stilingai apsirengęs. Jis gan greitai ir sklandžiai išdėsto šalies vyriausybės politiką: Lietuva remia vėjo energetikos plėtrą, bet ne konkrečias įmones, ir su savo svita skuba į kitą susitikimą. „Nieko nesprendžiantis, savo karjera besirūpinantis tipas“, – pagalvoja inžinierė Katja. Na, o Lietuvos skaitytojui tuoj dingtelėtų: „Bet juk tai buvusio ūkio ministro prototipas! O gal ir esamo?“
Alfonsas Rinkimai – dar vienas romano herojus, labai primenantis Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Politikuojantis ir savo asmeniniams tikslams kitais žmonėmis bei jų bėdomis manipuliuojantis veikėjas.

Žvilgsnis į Lietuvą užsienietės akimis

Knygoje daug personažų, kaip ponia Bosas, žurnalistas ir leidėjas Strausas, yra žinomi, Lietuvoje gyvenantys žmonės. Tik jų vardai bei gyvenimo linijos, kaip dera fikcijoje, pakeisti. Romane galima net įžvelgti panašumų su realiomis, veikiančiomis lietuviško verslo įmonėmis. Štai „Baudema“ – lietuviškas „uabas“, su kuriuo Katjai tenka kautis dėl vėjo jėgainių statybos. Šioje siužetinėje linijoje prasideda tikras trileris, nes paaiškėja, kad lietuviško verslo specializacija – jokiu būdu neįleisti į vietinę rinką užsienio kapitalo, priversti kurti bendras įmones, o po to turtą pasisavininti. Čia Lietuvos skaitytojui tuoj kiltų klausimas, ką gi rašytoja čia paslėpė, juk įmonė labai girdėta.
„Vėjuotoje aferoje“ stipri meilės, šeimos, kuri vos neišsiskiria, siužetinė linija. Na, ir čia intriga sukuriama pasitelkiant stereotipą: jauna, graži, perfekcionistė kaip vokietė Sofija iš Lietuvos, atvykusi šiek tiek užsidirbti prižiūrėdama vaikus Miunchene, regis, kėsinasi užimti Katjos vietą lovoje šalia jos vyro…
Tiesa, romano pabaigoje idealistas Jonas, sėkmingai atskleidęs lietuvių verslo aferas, neatsispiria pagundai ir persikelia į Miuncheną. Čia jį atvilioja puikus karjeros bei atlyginimo pasiūlymas, o meilę Lietuvai įveikia meilė iš pirmo žvilgsnio perfekcionistei Sofijai.
Apskritai romanas baigiasi holivudiškai optimistiškai: korumpuoti Gargždų politikai rinkėjų nušluojami iš savo postų, nusikaltėliai lietuvių verslininkai suimami, o vėjo turbinos pradeda sukti „žaliąją“ energiją, pakeisiančią uždarytą Ignalinos atominę.
„Aštriadančiai“ lietuviai, kaip ir Lietuva, jau yra aprašyti ne viename šiuolaikinės Vakarų literatūros autorių kūrinyje. Prisiminkime kad ir Jonathano Franzeno „Pataisas“. Bet A.Fried romane kaip niekur kitur galima pasižvalgyti ne lietuvio autoriaus akimis į Vilnių, Gargždus, Klaipėdą, Kuršių neriją, Kretingos apylinkes bei Palangą.
Ir tai dar ne viskas. Dabartinių lietuvių autorių romanų išskirtinis bruožas yra nuobodumas, o A.Fried romanas „praryjamas“ kaip kokia „Mergina su drakono tatuiruote“. Verta knyga imtis Lietuvos leidykloms ją išversti. O skaitytojams – pasižiūrėti į šiuolaikinę Lietuvą kitos kultūros ir tradicijų žmogaus akimis. Ir skaityti romaną su vėjeliu.

Apie autorę
Amelie Fried romanai Vokietijoje yra tapę bestseleriais. Jų pagrindu sukurtas ne vienas televizijos filmas. 1958 m. gimusi vokiečių leidėjo ir publicisto Kurto Friedo dukra Amelie studijavo meno istoriją, publicistiką, teatrologiją ir italų kalbą. Tačiau šių studijų nebaigė, o universiteto diplomą apgynė iš televizijos publicistikos ir dokumentinio filmo mokslų. Vokietijos ZDF, RTL televizijose bei Bavarijos radijuje vedė laidas. Apdovanota įvairiomis vokiečių suaugusiųjų ir vaikų literatūros premijomis.

Šiomis dienomis knygynus pasiekė Virginios Woolf romanas „Į švyturį“ – unikalus kūrinys, laikomas XX a. modernizmo klasikos šedevru. „Veido“ skaitytojai turi progą pirmieji susipažinti su šios knygos ištrauka.

Nei svetainėje, nei valgomajame, nei ant laiptų niekas nejudėjo. Tik per surūdijusius vyrius ir išbrinkusią, jūros drėkinamą medieną įsprūdo nuo vėjo kūno atitrūkę dvelksmai (namas juk aplūžęs) ir sukiojosi viduje. Beveik galėjai įsivaizduoti juos įslinkusius į svetainę, klausinėjančius ir abejojančius, pačiupinėjančius atvipusį tapetų kampą ir pasiteiraujančius, ar ilgai dar laikysis, kada nukris. Paskui, glotniai pračiuožę sienomis, jie mąsliai pleveno, tarsi klausdami raudonų ir geltonų tapetų rožių, ar jos išbluksiančios, ir kvosdami (švelniai, nes laiko turėjo į valias) suplėšytus laiškus šiukšlių dėžėje, gėles, knygas, kurios visos dabar jiems atviros, teiraudamiesi: ar jos sąjungininkės? Ar priešės? Kiek dar ištversiančios?
Taip vedami kokios atsitiktinės švieselės nuo nepridengtos žvaigždės ar klajojančio laivo, ar net švyturio, paliekančios blyškius pėdsakus ant laiptų ir kilimėlio, tie dvelksmeliai pakilo laiptais ir ėmė šniukštinėti palei miegamųjų duris. Bet čia jau tikrai jiems reikia liautis. Kad ir kas pražūtų ar išnyktų, tai, kas glūdi čia, yra patvaru. Čia toms slysčiojančioms švieselėms, tiems grabinėjantiems dvelksmams, kvėpuojantiems ir palinkstantiems virš pačios lovos, galima pasakyti: čia jūs negalite nei liesti, nei griauti. Ir tada, nuvargę, pamėkliški, lyg turėdami plunksnos lengvumo pirštus ir plūsdami lengvu plunksnišku atkaklumu, jie kartą dirstelės į užmerktas akis ir nežinia ką gniaužiančius pirštus, vangiai apsiklostys savo apdarais ir išnyks. Ir taip, šniukštinėdami, trindamiesi, jie nuslinko prie laiptinės lango, prie tarnaičių miegamųjų, prie skrynių mansardoje; nusileidę nubalino obuolius ant valgomojo kambario stalo, pakedeno rožių žiedlapius, išbandė paveikslą ant molberto, čiuožtelėjo kilimėliu ir užpūtė žiupsnelį smėlio ant grindų. Galiausiai apsiraminę visi nuščiuvo, susirinko draugėn, atsiduso; visi kartu iškvėpė betikslį dejonės gūsį, į jį atsiliepė kažkurios virtuvės durys, atsilapojo, nieko neįsileido ir užsitrenkė.
(Čia ponas Karmaiklas, skaitantis Vergilijų, užpūtė žvakę. Buvo po vidurnakčio.)
<…>
Dabar atrodė, tarsi, sujaudintas žmogaus atgailos ir viso triūso, dieviškasis gerumas būtų praskleidęs užuolaidas ir už jų leidęs pamatyti aiškiai išryškintą piestu stojusį kiškį, lūžtančią bangą, besisupančią valtį, kurie, jeigu būtumėm nusipelnę, mums priklausytų visada. Bet, deja, dieviškasis gerumas timptelėjęs virvutę užuolaidas užtraukia, jam tai nepatinka, jis apipila savo lobius kruša ir taip juos sudaužo, taip sujaukia, kad atrodo neįmanoma kada nors susigrąžinti jų ramybę arba iš jų nuolaužų sulipdyti tobulą visumą, arba išsibarsčiusiuose gabaluose įskaityti aiškius tiesos žodžius. Nes mūsų atgaila nusipelno tik žvilgterėjimo, mūsų triūsas – tik atokvėpio.
Naktys dabar pilnos vėjo ir niokojimo, medžiai siūbuoja ir linksta, o jų lapai skrajoja į visas šalis, kol jais aplimpa visa veja, jie guli susigrūdę latakuose ir užkemša lietvamzdžius, ir apibyra drėgnus takus. Jūra taip pat blaškosi ir dūžta, ir jeigu kas nors per miegus įsivaizduos paplūdimy galįs rasti atsakymą į savo dvejones, savo vienatvės draugą ir nusimetęs antklodę nueis vienas pasivaikščioti po smėlį, nieko panašaus į paslaugios ir dieviškos skubos įvaizdį jo neaplankys, nesutvarkys nakties ir neprivers pasaulio atspindėti sielos apribus. Ranka jo rankoje nyksta, balsas riaumoja į ausį. Beveik atrodys, kad tokioje painiavoje beprasmiška klausti nakties, kas, kodėl ir kaip, – klausimų, naktį gundančių kilti iš lovos.
(Ponas Ramzis vieną tamsų rytą svirduliuodamas koridoriumi ištiesė rankas, bet kadangi ponia Ramzi praėjusią naktį gana netikėtai numirė, jis tik ištiesė rankas. Jos liko tuščios.)
Tad, namui esant tuščiam, durims užrakintoms, čiužiniams suvyniotiems, vidun įšvilpė tie dvelksmai paklydėliai, didelės kariaunos avangardas, pračiuožė nuogomis lentomis, kramsnojo ir vėdavo, nei miegamajame, nei svetainėje nesutiko stipraus pasipriešinimo, tik besiplaikstančias portjeras, girgždančią medieną, nuogas stalų kojas, jau apsinešusius, patamsėjusius, sutrūkinėjusius prikaistuvius ir porcelianą. Tai, ką žmonės nusimetė ir paliko – batų porą, medžiotojo kepurę, kelis nublukusius sijonus ir švarkus spintose, – tik jie išlaikė žmogaus pavidalą ir šioje tuštumoje priminė, kad kadaise buvo pripildyti ir gyvi, kadaise rankos knebinėjo kilputes ir sagas, kadaise veidrodyje viešėjo veidas, viešėjo išgaubtas pasaulis, kuriame pasisuko siluetas, švystelėjo ranka, atsidarė durys, įgarmėjo paknopstom vaikai ir paskui išėjo. Dabar diena po dienos šviesa, lyg vandenyje atsispindinti gėlė, išskleisdavo savo aiškų atvaizdą ant priešingos sienos. Tik vėjyje linguojančių medžių šešėliai nusilenkdavo sienoje, akimirką užtamsindami tvenkinį, kuriame atsispindėjo šviesa, arba praskrendantys paukščiai miegamojo grindimis nuplazdindavo švelnią dėmę.
Tad viešpatavo dailumas ir stingulys, ir kartu jie sudarė paties dailumo pavidalą, formą, nuo kurios gyvenimas atsiskyrė, – vienišą kaip tvenkinys vakare, itin tolimas, matomas pro traukinio langą, dingstantis taip greitai, kad tvenkinys, vakare pablyškęs, lyg ir nepraranda savo vienatvės, nors jau pamatytas. Dailumas ir stingulys susikibo rankomis miegamajame, ir tarp apdangstytų ąsočių bei apklostytų kėdžių net ir smalsaujantis vėjas bei švelnios drėgnų jūros dvelksmų nosys, baksnojančios, uostinėjančios, kartojančios ir atkartojančios savo klausimus: „Jūs išbluksite? Jūs pražūsite?“ – beveik nedrumstė ramybės, abejingumo, gryno vientisumo atmosferos, tarsi į jų klausimą beveik ir nereikėjo atsakymo: mes pasiliekame.
Atrodė, niekas negali suardyti to vaizdo, suteršti tos skaistybės arba sutrikdyti siūbuojančios tylos skraistės, kuri savaitė po savaitės tuščiame kambaryje į save audė krentančius paukščių krykštavimus, laivų ūkavimus, laukų gausmą ir ūžesį, šuns lojimą, žmogaus šūksnį ir tyloje siautė jais namą. Tik kartą laiptų aikštelėje įskilo lenta; kartą nakties vidury atskildama su griausmu, kaip po šimtmečių ramybės uolai atitrūkstant nuo kalno ir nudardant į slėnį, atsipalaidavo viena šalio klostė ir ėmė siūbuoti. Paskui vėl viską apgaubė tyla ir suplazdeno šešėlis, šviesa garbinamai palinko prie savo atvaizdo miegamojo sienoje, bet, praplėšusi tylos maršką rankomis, mirkusiomis skalbimo geldoje, trypdama ją batais, traškinusiais žvirgždą, įėjo ponia Maknab, kaip jai buvo liepta, atidaryti visų langų ir išvalyti miegamųjų.
Krypuodama (mat svyra kaip laivas jūroje) ir šnairuodama (mat jos akys ne smigo tiesiai į ką nors, o žvelgė įkypai, smerkdamos pasaulio panieką ir pyktį, – ji buvo buka ir tai žinojo), įsitvėrusi turėklų vilkdama save aukštyn ir svyruodama iš kambario į kambarį, ji dainavo. Trinant ilgo veidrodžio stiklą ir šnairuojant šonan į linguojančią savo fgūrą, jai iš lūpų plaukė garsas – toks, kuris prieš dvidešimt metų galbūt linksmai skambėjo scenoje, pagal jį buvo niūniuojama ir šokama, bet dabar, sklisdamas iš bedantės namsargės su kepurėle, buvo netekęs prasmės ir virtęs tarsi paties bukumo, kaprizo, atkaklumo balsu, trypiamu, bet vėl atsitiesiančiu, tad krypuodama, šluostydama, valydama ji tarsi sakė, kad visa tai vienas begalinis vargas ir bėda, tai tik kėlimasis ir ėjimas gulti, daiktų kilojimas ir dėliojimas. Nebuvo lengvas ir jaukus šis pasaulis, kurį ji pažinojo kone septyniasdešimt metų. Buvo sulinkusi nuo vargų. Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks? Bet vėl atsikapstė ant kojų, atsitiesė ir vėl, – su tuo šnairu žvilgsniu, slystančiu, nusisukančiu net nuo jos pačios veido, ir su savo vargais, – stovėjo spoksodama į veidrodį, beprasmiškai šypsodamasi, ir vėl pradėjo maklinėti, stamalinėti, traukė kilimėlius, statė porceliano indus, šnairavo į veidrodį, tarsi vis dėlto būtų turėjusi kuo pasiguosti, tarsi aplink jos gedulingą giesmę būtų apsivijusi kažkokia nepataisoma viltis.

Virginia Woolf
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys

Kiek dar, klausė ji stenėdama ir aimanuodama klūpomis palovyje, šluostydama grindis, kiek dar tai truks?

Apie autorę ir knygą
Virginia Woolf (1882–1941) – viena žymiausių XX a. rašytojų, naujų literatūros erdvių atradėja. Lietuviškai išleista keletas jos knygų, o dabar – ir romanas „Į švyturį“ (1927 m.), kurį daug kas laiko geriausiu jos kūriniu. Romanas pasakoja apie gausią Ramzių šeimą ir jų svečius vasarnamyje saloje prie Škotijos krantų. Kurti vietovės atmosferą autorę įkvėpė vaikystės vasarų, praleistų Sent Aivse, Pietvakarių Anglijoje, prisiminimai. Tai daugiasluoksnė žmonių santykių drama, aprėpianti lūkesčius ir nusivylimus, tėvų ir vaikų, moterų ir vyrų santykius, žmogaus akistatą su gamta ir visuomene. Subtiliausiais psichologiniais niuansais, mažytėmis jausmų ir minčių slinktimis V.Woolf atskleidžia sielos anatomiją, įtaigiai rodo sunkiai apčiuopiamą giluminį kasdieninės žmogaus egzistencijos turinį. Meniška kalba iki šiol tebėra vienas didžiausių šio unikalaus kūrinio laimėjimų.

BFL

Skyriaus vedėjas buvo dar apyjaunis poliesis vyras, jis paprašė manęs sėstis, trumpai žvilgtelėjo į tą pradėtą pildyti mano popierių, linktelėjo galvą ir pats sau pasakė:
– Aišku.
Dar paklausinėjo, ko ir visi psichiatrai: ar nekamuoja nemiga, ar nepersekioja įkyrios mintys, vaizdai, idėjos, ar dažnai išgeriu ir t.t., ir pan. Miegojau aš gerai, o įkyrūs vaizdai mane iš tikrųjų persekiojo – vaizdai apie Vienažindį, bet šito aš jam nesakiau.
Jis parodė ranka į telefoną ant stalo:
– Paskambinkit namiškiams, kad neieškotų.
Neįkišo manęs į stebėjimo palatą, nepriraišiojo susuktomis paklodėmis prie geležinės lovos rėmų, sanitarai nemušė, tik vakare jau ne Alma, o naktinė seselė suleido į užpakalį kažkokių vaistų. Labai bijojau, kad nebūtų aminezinas ar koks haloperidolis, – po tokių injekcijų labai greitai pavirsi į daržovę. Išmiegojau didžiajame kambaryje ant grindų, ant pamesto pliko čiužinio, nes skyrius buvo perpildytas, o mūsų, tokių beviečių ir bepalačių, buvo gal dvidešimt. Tiktai kitą dieną ligi pat vakaro buvau kaip apdujęs, viskam abejingas, taip norėjosi sėstis ant grindų į tamsų kampą, apsikabinti rankomis kelius ir užmigti nors valandai, nors dienai, nors keliems mėnesiams.
Neaprašinėsiu čia psichiatrinės ligoninės pirmojo – paties sunkiausio – skyriaus kasdienybių. Jau po kokios savaitės vedėjas davė man “laisvą išėjimą”: galėjau – vienas pats! – išeiti į lauką ir laisvai vaikščioti po ligoninės teritoriją, nebereikėjo mindžikuoti tam aptvare. Ir vaistų man beveik jokių nedavė.
Jau kitą dieną, kai valgėm pusryčius prie ilgojo stalo, pamačiau Bronių Radzevičių. Išvaryti į aptvarą ir pasikalbėjom.
– Nesuprantu, kodėl mane čia uždarė?.. – pasiguodžiau. – Nei aš kokių daugiadienių buvau užtaisęs, nei kokios psichozės apimtas, nei plikas paupiais laksčiau?..
– Tam, kad būtum dispanserizuotas.
– O ką tai reiškia?
– Kad esi įrašytas į psichiatrinės ligoninės įskaitą, čia gulės tavo ligos kortelė, ir bet kada vėl gali būti paimtas ir laikomas uždarytas tiek, kiek kažkam reikės.
– Bet kad aš niekuo nesergu!
– Kortelėj įrašys, kad sergi.
– Įdomu kuo?
– Na… lėtiniu alkoholizmu, em-dė-pė, paranoja, šizofrenija… Maža kuo.
– O kas tas em-dė-pė?
– Maniakalinė depresinė psichozė.
– Bet kam tas viskas? Kam?!.
– Kad per daug nekrykštautum…
– O ką aš galiu pakrykštauti?
– Na… pirmiausia, jau niekada neišvažiuosi į jokį užsienį, net į Bulgariją, nepadarysi jokių antitarybinių išsišokimų, pareiškimų… Jeigu taip padarysi – bus paimta iš archyvo tavo kortelė ir parodyta: nekreipkit dėmesio, čia psichiškai nesveiko žmogaus veiksmai, jis pas mus jau seniai dispanserizuotas.
– Broniau, tu kalbi baisybes!
– Kalbu kaip yra. Nejaugi iki šiol tu to nežinojai?
– Žinoma, ne!
– Dabar žinosi.
Maždaug po mėnesio mane iš ten išleido. Niekada niekas taip ir nepasakė, nuo ko ten mane “gydė”. Bet savo “Rožės” toliau rašyti nebegalėjau. Ne tik “Rožės” – apskritai nebegalėjau sėdėti priešais tuščią popieriaus lapą. Kol palengva atsigavau, atsigaivalėjau, praėjo beveik pusmetis. Na, taip, pusmetis, kol po mano langu nepražydo violetinė akacija.
Aš tik taip maniau, kad man ten davė kažkokių visiškai nekaltų vaistų, tačiau taip nebuvo, nes po kokios savaitės man prasidėjo haliucinacijos. Na, ne visa jų eilė, bet viena – tai jau tikrai, ir ta pati kaip reikiant.
Ėjau gatve ir sutikau Dirgėlą su Jacinevičium. Levas nešėsi rankoj sunkų portfelį.
– Kur traukiat?
– Štai Levas prisipirko portfelį “rašalų”, dabar ieškom nusileidimo bazės. Gal pas Rimą pabandžius?
– Traukiam pas Rimą! – apsidžiaugė Levas, ir mes visi trys patraukėm į Žvėryną.
Apsidžiaugiau ir aš. Visą šią savaitę jaučiausi taip, lyg būčiau prarijęs mašinos pervažiuotą katiną, be to, dar ir pagulėjusį saulėkaitoj kelias dienas ant asfalto. Gal Levo “rašalas” nors kiek nuplaus šitą bjaurastį? Kad buvau įgrūstas į psichiatrinę, niekam nesakiau. Ir žmona niekam nesakė, galėjo pasakyti nebent Radzevičius, bet jis dar liko ten uždarytas.
Šaveliai gyveno toj gatvelėj, kuri suks į kairę tuojau pat už tilto. Turėjo vieno kambario butelį ir jau augino jame du mažus berniukus. Tik tas jų butelis buvo labiau panašus į bendrabučio kambarį. Šalia, tokiame pat kambarėlyje, gyveno dar kažkokia šeima, viename siauro koridoriaus gale buvo bendra virtuvėlė, o kitame – bendras tualetas. Šaveliui, savaime suprantama, atiteko tas kambarys, kuris prie pat tualeto.
Pamačiusi sunkų Levo portfelį, Šavelienė tik sumojavo rankomis:
– Ne jau, ne!.. Visuomet prirūkot tiek, kad vaikams nėra kuo alsuoti!.. Eikit prie upės ir gerkit!
– Tai kad kaip ir lynoti taisosi…
– Tada eikit į virtuvę!
Mažoj virtuvėlėj tebuvo tik dvi taburetės, bet mes ir nesiruošėm ant jų sėdėti, patraukėm abi į aslos vidurį, sustatėm greta ir pasidarėm iš jų baltą staliuką, o patys susėdom vienas šalia kito ant grindų, atsirėmę nugaromis į sieną. Gražiai, draugiškai taip susėdom, gražiai, netrumpai žadėjom kalbėtis, o Levas vis dar tvirta ranka, nepraliedamas nė lašo, pripildavo stiklinėlę ir grakščiai ištiesdavo tai vienam, tai kitam. Tikrai gerai mes ten sėdėjom ir kalbėjomės, niekas dar nepasakojo anekdotų nei apie mergas, nei apie Brežnevą, niekam dar nekilo mintis užtraukti kokį dainos posmą. Turiu pasakyti, kad “rašalas” apskritai niekuomet netraukia į dainą, jis tiktai savotiškai prisvaigina, priglušina, daraisi toks labai ramus ir viskam abejingas, kažkur aplink galvą, aplink smegenis pradeda plūduriuoti tartum lengvo snūduro miglelė. Nemiegi, žinoma, bet žinai, kad padauginęs laisvai galėtum čia pat ir užmigti.
Dirgėla atsistojo ir nuėjo į tualetą, mes gražiai kalbėjomės sau toliau. Netrukus grįžo, vėl atsisėdo ant grindų šalia manęs, bet man pasirodė, kad grįžo visai ne toks, koks išėjo. Labai rimtas, visas savyje susikaupęs, o mąslus žvilgsnis buvo įremtas į lango rėmą, kažkur į vieną tašką. Kai Levas ištiesė jam pilną stiklinėlę, jis tiktai papurtė galvą:
– Ne! Viskas! Aš daugiau nė lašo!
Tokiose kompanijose niekas per daug ir neragina. Nenori – negerk, visuomet atsiras kas už tave išgeria. Išgėriau aš. Kai atėjo eilė išgerti dar vieną, pajutau, kad ir man reikia į tualetą. Galva jau gerokai svaigo, bet koridorium dar nuėjau visiškai tiesiai. Atidariau tualeto duris, uždariau ir… sustojau kaip stulpas! Net užmiršau, kokiu reikalu buvau čia atėjęs.
Baltoj vonioj tupėjo baltas triušis ir raudonom akim žiūrėjo į mane!.. Haliucinacija buvo tokia ryški, jog aš net mačiau, kaip triušiui alsuojant juda aukštyn žemyn skelta jo viršutinė lūpa. Per vieną sekundę galvoj praskriejo baisios mintys: toj psichiatrinėje vis dėlto mane šėrė kažkokiais ilgo veikimo vaistais, kurie dabar, sumaišyti su “rašalu”, ir sukėlė haliucinacijas!.. Atbulas, atbulas išėjau iš tualeto ir uždariau duris. Bet reikėjo grįžti į virtuvę ir atsisveikinti su draugais.
– Ačiū už kompaniją, turiu važiuoti namo!
– Ir aš! – atsistojo nuo grindų Dirgėla.
Gatvėj dar užsirūkėm prieš išsiskirdami.
– Petrai… – nedrąsiai pradėjau. – Kai buvai tualete, ar tu… nieko ten tokio nematei?..
– Kaip nemačiau?!. – staiga trūko Dirgėla. – Baltą triušį baltoj vonioj mačiau!
Man trupučiuką atlėgo. Vadinasi, nešėrė manęs toj ligoninėj jokiais haliucinogeniniais vaistais, kažkokios bjaurasties buvo pačiame “rašale”, tiktai mudviejų su Dirgėla nervų sistemos jautresnės, todėl mudu ir matėm baltą triušį, o aniedu – ne.
Kai atsisveikinom, aš nenuėjau prie troleibuso ir nenuvažiavau namo, bet pasukau prie Neries, įlindau į kažkokius karklynus ir atsisėdau prie pat vandens. Sako, tekantis vanduo žmogų labai ramina, surikiuoja atgal į vietą ir jausmus, ir mintis. Buvo pavakarys, lynoti taip ir nepradėjo, net kiek prasišvietė saulė ir kitapus upės gražiai žaliavo Vingio parko pušys.
Kažkur išlakstė visi mano girtumai, galva buvo blaivi blaiviausia, tik niekur nedingo nuo širdies ta bjaurastis, kurią nešiojausi joje ir visą tą ilgą mėnesį Vasaros penkiuose, ir visą šią savaitę, nors ir buvau jau iš ten išleistas.
Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar laukia manęs tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi pačios senatvės jau niekur nebepabėgsiu. Kaip nors gyvensiu, juk visi čia kaip nors gyvena. Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs…
Kai išgalvojau visas tokias savo mintis, atsistojau ir nuėjau į troleibusų stotelę.
Bet baltas triušis man vis tiek ilgai nėjo iš galvos. Po kurio laiko, kai vėl sutikau gatvėj Šavelį, ryžausi jam viską papasakoti.
– Na, durniai!.. Kaimynas iš tikrųjų tą rytą nupirko baltą triušį paauglei dukrai, o kol sukals kokią dėžę, patupdė į vonią!.. Na, durniai!..