Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

V.Romanovui būtų už ką suteikti kad ir visus dešimt trispalvių bananų. Visų pirma už tai, kad jo Ūkio bankas žmonėms buvo tai, dėl ko verta gyventi. Pavyzdžiui, čia galėjai pasidėti 4 tūkst., o atsiimti 200 tūkst. Lt, jei indėlį padėsi ilgam.

Kai kurie Ūkio banko indėlininkai savo indėlius turėtų atsiimti, kai jiems sukaks 107 metai. Ūkio bankas tiesiog atrado ilgaamžiškumo receptą.
Žmonės V.Romanovui už dosnumą atsilygina tuo pačiu: štai savo pajamų deklaracijoje jis nurodė iš 22 asmenų gavęs po lygiai tokią pat sumą – 9,99 mln., iš viso beveik 220 mln. Lt. Žinoma, visos valstybės oficialios finansinės kontrolės institucijos patikėjo žmonių gerumu. Ir ne Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei, o V.Romanovui tenka nuopelnai už orios minimalios algos ribos nustatymą – milijonierius skundėsi, kad už 45 tūkst. Lt per mėnesį algą jis vos galą su galu sudurdavo.
V.Romanovas vertas bananų ordino ir už riziką. Beveik pusė jo Ūkio banko veiklos buvo susijusi su jo paties ir jo aplinkos verslu – tai bent drąsa ant savęs išbandyti tokią riziką, kai pats žinai, kad užstatytas turtas įvertintas dešimteriopai brangiau, nei yra vertas!
Jis nusipelnė ir tuo, kad stojiškai tęsė lietuviškas bankininkystės tradicijas: kaip ir bankrutavusio “Snoro” savininkai, jis valdė krepšinio komandą ir netiesiogiai (nes tai draudžia įstatymai) – žiniasklaidos grupę. Nelengva atsilaikyti, kai visas pasaulis elgiasi kitaip: juk Vakaruose milijonieriai garsėja kitkuo – meno ir kultūros rėmimo, labdaros fondais.
Galiausiai ekscentriškasis bankininkas įsteigė ne kokią kitą, o Žmonių partiją. Tiesa, šiame nužmogėjusiame pasaulyje, net pasitelkus savo valdomas įmones, atsirado tik 1,2 tūkst. “žmogiečių”, o per rinkimus ši partija užėmė pirmą vietą… tik nuo galo. Net gamta pasikėsino prieš Žmonių partijos vyr. Žmogų – didžiausią visų laikų rinkimų plakatą su V.Romanovo atvaizdu, pridengusį garsiojo Kauno viešbučio vaiduoklio tuštybę, vėtra nuplėšė perpus.
V.Romanovas viešai pareiškė, kad jį tikriausiai žlugdo ateiviai iš Marso, bet jis nepasiduosiąs. Kai jo namus krėtė FNTT, jis skambino pianinu, jo planuose – poezijos rinktinė ar kokia knyga, kaip kad Hitlerio “Mein Kampf”, o gal jis grįšiąs dirbti taksistu. Bet vėl steigsiąs naują banką.
Taigi kviečiami visi, kurie nori pasidėti terminuotą indėlį ne mažiau nei šimtui metų. O Lietuvos iždui reikia pradėti kaupti lėšas jo indėlininkams gelbėti, nes Lietuvoje bet kuris marsiečių persekiojamas asmuo gali valdyti banką, rinkti pinigus asmeniniam verslui, užstatomą turtą įsivertinti dešimteriopai daugiau, nei šis vertas, ir niekas “nepastebi”. Jei ne klimatas, įtartum, kad esame bananų respublika.

Buvusio Ūkio banko pagrindinio akcininko Vladimiro Romanovo per kelis dešimtmečius sukaupti pirkiniai greičiausiai guls ant prekystalio, tačiau ekspertai abejoja, ar jie sulauks didelio susidomėjimo.

Buvęs Ūkio banko pagrindinis akcininkas V.Romanovas mėgo apsipirkinėti, o nežabodamas savo ambicijų nevengė net tokių objektų, į kuriuos likusi verslo visuomenė numodavo ranka – apleisti Sporto rūmai, „vaiduokliu“ virtęs Žalgirio futbolo stadionas, renginių veiksmo vieta paversta „Teatro arena“, krepšinio klubas „Žalgiris“ ir futbolo klubas Škotijoje „Hearts“, leidiniai „Vilniaus diena” ir „Kauno diena“. Visi šie su V.Romanovu siejami objektai šiandien arba galuojasi mirtimi, arba skendi didžiulėje nežinioje dėl ateities. Tad koks likimas jų laukia?

Pastatų-vaiduoklių išvengti negalėjo

Vilniuje, Neries pakrantėje, prieš keletą metų įsikūrusi „Teatro arena“ žiūrovus vilioja ir į žinomų Lietuvos režisierių spektaklius, ir į užsienio atlikėjų koncerus. Šią kultūrinę erdvę administruojančios bendrovės „Teatro arena“ direktorius Valdas Petreikis tikina, kad Ūkio banko žlugimas šį sezoną suplanuotiems renginiams neatsiliepė, tačiau ateitį temdo nežinomybė dėl pastato likimo.
„Su Ūkio banku „Teatro arena” susijusi netiesiogiai – jis buvo pagrindinis mūsų mecenatas, o pats pastatas priklauso vienai iš dukterinių Ūkio banko bendrovių „Investicinio turto valdymas“. Dabar laukiame, kol Šiaulių banko valdytojai perims šį turtą ir pareikš poziciją dėl jo naudojimo, tad šiokia tokia nežinomybė yra. Tikimės, kad nauji šeimininkai į kultūrą turės teigiamą požiūrį ir veiklą tęsime toliau“, – vylėsi V.Petreikis.
Vis dėlto planuoti tolimesnę veiklą ir ieškoti naujų rėmėjų nežinant, kiek ilgai galės dirbti šiame pastate, „Teatro arenai“ sudėtinga. „Tai šiek tiek atsiliepia ir mūsų planams, nes šiandien be rėmėjo tokio tipo veikla praktiškai neįmanoma – veiklos sąnaudos viršija pajamas iš renginių organizavimo“, – apgailestavo V.Petrikis.
„Veido“ duomenimis, turto už 1,9 mlrd. Lt iš Ūkio banko perėmusiam Šiaulių bankui atiteko 16 nekilnojamojo turto objektų – ne tik „Teatro arena“, bet ir visa didžiulė teritorija su Sporto rūmais bei Žalgirio futbolo stadionu, kur V.Romanovas rengėsi išplėtoti grandiozines komercinės bei gyvenamosios paskirties statybas bei paversti Sporto rūmus konferencijų centru.
Kam Šiaulių bankui prireikė apleistų ir rinkoje šiandien ne taip jau lengvai realizuojamų nekilnojamojo turto objektų? Rinktis Šiaulių bankas nelabai turėjo iš ko, nes kitokio turto Ūkio banke paprasčiausiai nebuvo. Dėl šios priežasties Šiaulių bankui taip pat atiteko Ūkio banko dukterinės įmonės, užsiimančios ir nekilnojamojo turto objektų valdymu, ir finansine veikla. Kaip tvirtino laikinasis Ūkio banko administratorius Adomas Audickas, Šiaulių bankas perėmė 2,7 mlrd. Lt įsipareigojimų iš Ūkio banko, taip pat 1,9 mlrd. Lt turto, o skirtumą padengė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Sporto rūmų kompleksą turėtų plėtoti vienas investuotojas

Kai per tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo bus atliktas galutinis Šiaulių bankui perduoto turto vertinimas ir nustatyta jo vertė, tam tikras buvęs Ūkio banko turtas bus parduodamas viešai aukciono metu. Taip Ūkio banko laikinasis administratorius pasinaudodamas jam suteikta opciono teise Ūkio banko kreditoriams sudarė galimybę dalį turto parduoti per 9 mėn.
„Rinkoje šis turtas būtų pardavinėjamas už ne mažesnę kainą nei bus nustatyta galutinio vertinimo metu. Jeigu už tą turtą būtų pasiūlyta geresnė kaina, jis būtų parduotas brangiau. Tuomet Šiaulių bankui būtų kompensuotos išlaidos, o pinigai iš pardavimo skirtumo būtų išdalinti Ūkio banko kreditoriams. Tik po opciono bus aiški konkretaus turto priklausomybė ir sprendimai dėl atskirų nekilnojamojo turto projektų vystymo“, – abstraktybėmis kalbėjo Šiaulių banko rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Daiva Grikšienė.
“Veido“ duomenimis, aukcionų metu bus siūlomi ir tokie nekilnojamojo turto objektai, kaip Sporto rūmai ar Žalgirio stadionas. Šios teritorijos architektūrinę viziją rengęs architektas Sigitas Kuncevičius tvirtina, kad pagal detalųjį planą toje vietoje numatyta ir komercinės, ir gyvenamosios, ir sportinės paskirties statyba. Tik aplink istoriniu paminklu paskelbtus Sporto rūmus nustatyta apsauginė zona, kur negalima nei griauti, nei statyti, o, pavyzdžiui, dabartinę „Teatro areną“ numatyta demontuoti. „Šitos teritorijos detalusis planas patvirtintas, todėl savininkas galėtų rengti techninius projektus ir pradėti statybas. Teritorija suskirstyta į atskirus sklypus – arčiau Šeimyniškių galima statyba iki 9 aukštų, link upės aukštingumas mažėja“, – informavo architektas.
Šią teritoriją įsigijusi V.Romanovo valdoma įmonė Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) taip ir nesugebėjo per dešimtmetį įgyvendinti savo planų ir pastatyti čia gyvenamosios bei komercinės paskirties kvartalą, paversti Sporto rūmus į kongresų centrą ar prikelti Žalgirio stadioną antram gyvenimui, nors pastarasis projektas netgi laimėjo savivaldybės skelbtą konkursą: pirmus du planus sustabdė krizė, o trečiąjį – Ūkio banko žlugimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ūkio bankas – jau dvidešimtas nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žlugęs lietuviškas bankas. Šį banką, kaip ir ankstesnius, pražudė akcininko užgaidos jį naudoti nepamatuotoms savo verslo ambicijoms įgyvendinti.

Su Ūkio banko vardu Lietuvoje išnyks ir Lietuvos bankininko titulas. Vladimiras Romanovas – paskutinis Lietuvos pilietis, valdęs didžiąją dalį (64,9 proc.) reikšmingą vietą šiandien rinkoje užimančio banko akcijų. Šveicarijoje gyvenančio lietuvio Sauliaus Karoso valdomas nedidelis nišinis Medicinos bankas į rinkos lyderius nepretenduoja, o Šiaulių banko pagrindinis akcininkas – Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, turintis apie 20 proc. akcijų.
Ūkio bankas jau 20-asis per 23-ejus nepriklausomybės metus žlugęs lietuviškas bankas. Nors nuo bankų krizės 1994–1996 m. situacija rinkoje ir bankų kontrolė pasikeitusi neatpažįstamai, iš esmės Ūkio banką pražudė ta pati priežastis, kaip ir daugumą ankstesnių bankų, – savininko užgaida banką naudoti kitiems savo verslams finansuoti.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis praėjusią savaitę „Veidui“ tvirtino, kad su pagrindiniu akcininku susijusios paskolos sudarė apie pusę viso Ūkio banko paskolų portfelio ir visos kėlė didesnių ar mažesnių problemų. Su pagrindiniu akcininku susijusioms įmonėms banko darbuotojai paskolas išduodavo nepakankamai įvertinę riziką, o dažnai šios įmonės net nemokėdavo bankui palūkanų.
„Nebuvo klausimo, ar Ūkio bankas žlugs, buvo klausimas – kada žlugs. Toks veiklos modelis, kokį propagavo Ūkio bankas, veikė prieš 20 metų – kai bankai būdavo kuriami, kad būtų finansuojamos savos kompanijos ir susiję asmenys. Dėl šių priežasčių žlugo Valstybinis komercinis bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas. O kai pradedi finansuoti savo kompanijas, kyla daug pagundų negrąžinti paskolų ir t.t.“, – pabrėžia “Swedbanke” dirbęs,  o šiuo metu įmonės “ProBioSanus” generalinio direktoriaus pareigas einantis Tomas Andrejauskas.
Panašumų tarp Ūkio banko žlugimą ir bankų krizę 1994–1996 m. lėmusių priežasčių įžvelgia ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Asta Vasiliauskaitė. „Ūkio banko krizės pirmieji požymiai turėjo tam tikrų panašumų su bankų krizės metais. Vienas tokių – kalbos apie bankų jungimąsi: ir 1995-aisiais apie tai kalbėta, ir praėjusiais metais sklandė kalbos apie Ūkio ir Šiaulių bankų jungimąsi. Kitas panašumas, kad Ūkio bankas daug veiklos nukreipia į susijusius verslus – pramogų verslą, sportą. O juk nepriklausomybės pradžioje bankrutavę mažieji bankai iš pat pradžių teigė, kad viena pagrindinių jų funkcijų – vykdyti juos įsteigusių verslo struktūrų užsakymus“, – lygina A.Vasiliauskaitė.
Kaip informavo V.Valvonis, su pagrindiniu akcininku siejamos ne tik atskiros Ūkio banko išduotos paskolos, bet ir nekilnojamojo turto objektai bei banko perimtas turtas. Toks turtas balanse sudaro apie 1,5 mlrd. Lt, kai viso banko turto vertė – apie 4,2 mlrd. Lt.
Beje, iš tiesų su akcininku susijusio banko turto vertė yra kur kas mažesnė, nes nuvertėjo Lietuvoje, Škotijoje bei kitose šalyse valdomi nekilnojamojo turto objektai, V.Romanovui priklausantys sporto klubai. Ūkio banką inspektavę Lietuvos banko specialistai nustatė, kad šiame banke įsipareigojimai viršija turtą maždaug 500 mln. Lt, tad dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
„Galime pažiūrėti trejetą metų atgal ir pamatysime, kad ir „Snoras“, ir Ūkio bankas perspėjami dėl rizikingos veiklos, nepakankamų atidėjinių, per didelių operacijų su nekilnojamuoju turtu. Pagal Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto nurodymus, privatus komercinis bankas negali užsiimti nekilnojamojo turto operacijomis. Vis dėlto V.Romanovas ir „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas bei Raimundas Baranauskas naudojosi nekilnojamuoju turtu, kad papildomai uždirbtų pelno“, – pabrėžia ekonomistas Antanas Buračas.
Ekspertas primena tris stambius Ūkio banko ar susijusių įmonių veiksmus, kurie ekspertams sukėlė didelių įtarimų dėl šio banko ateities: pirma, „Ūkio banko investicinė grupė“ įkeitė savo turtą, antra, pradėtas grynai investicinis projektas – už 370 mln. Lt įsigytas „Žalgirio“ stadionas Vilniuje, trečia – per vieną dieną į V.Romanovo kišenę atskriejo 220 mln. Lt dovana iš neskelbiamų fizinių asmenų.
Rimtų ketinimų perimti gerąsias Ūkio banko paskolas išreiškė Šiaulių bankas, kuriam šis sandoris leistų gerokai sustiprinti savo pozicijas rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Žiniasklaidos priemonės Lietuvoje vis dažniau tampa jų savininkų įrankiais kovoje su politiniais ar verslo priešininkais. Paminant žiniasklaidos etikos normas ir visuomenės informavimo misiją, tokie straipsniai pasirodo periodiškai. Naujausias atvejis – verslininkų Vladimiro Romanovo ir Dariaus Mockaus mūšis, persikėlęs į jų valdomas žiniasklaidos priemones.
Pirmasis pradėjo koncerno „MG Baltic“ savininkas, kuriam priklausančiame interneto portale „Alfa“ pasirodė straipsnis apie „caraitį Vladimirą“ – pagrindinį Ūkio banko akcininką – su įtarimais, esą Ūkio bankas susijęs su tarptautinėmis pinigų plovimo schemomis. Jau po poros dienų V.Romanovui priklausanti spauda kirto atsaką – dienraštyje „Vilniaus diena“ ir interneto portale išėjo informacija, esą „MG Baltic“ koncernas nemokus ir negrąžina paskolos Ūkio bankui. Prie straipsnio prikabintame komentare V.Romanovas “diagnozavo”, kad “MG Baltic” koncerną valdo psichiškai nesveikų žmonių kompanija, o paskui D.Mockų velkasi lavonų šleifas. Per kelias dienas “Diena Media” grupės leidiniuose išėjo visa serija straipsnių apie D.Mockų – apie šantažuojamą Ūkio banką, apie keistas mirtis jo aplinkoje, apie nusišovusio „Mitnijos“ vadovo Antano Gureckio šeimos persekiojimą, nuodus ir užkeikimus.
Beje, pernai V.Romanovas savo leidinius išnaudojo susipykęs su kitu Kauno milijonieriumi Tautvydu Barščiu – tuomet „Kauno dienoje“ pasirodė publikacija, esą T.Barštys gydėsi psichiatrijos ligoninėje ir buvo laikomas itin sunkių, paranojiška šizofrenija sergančių ligonių skyriuje.
Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius tokią tendenciją  įvardijo kaip žiniasklaidos verslo ligą. „Vertinu labai blogai. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra straipsnis, kuris nurodo, kad žiniasklaidą naudoti asmeninių sąskaitų suvedinėjimams – draudžiama. Aiškiai pasakyta, kad žiniasklaida ir žurnalistika yra viešoji vertybė ir turi tarnauti visuomenės, o ne privačiam interesui. Kai žiniasklaidos priemonės savininkas nori gražiai atrodyti savo leidiniuose ir pasirodo su gyvūnėliais – tuštybei dar gali būti atleidžiama, nors pagal Etikos kodeksą tai negražu, bet kai bandoma savo verslo reikalus spręsti ne teisinėmis priemonėmis, o žiniasklaidoje, tai vienas šiurkščiausių etikos pažeidimų“, – akcentuoja D.Radzevičius.
Pasak LŽS pirmininko, prasidėjus privatizacijai žiniasklaidos priemones įsigijo žurnalistai, o dabar atėjo savininkų karta iš kitų verslų, kuri žiniasklaidą supranta, ne kaip socialiai atsakingą verslą, o kaip papildomą galios svertą.

V.Romanovo įsteigta partija šiandien neturi jokio politinio svorio ir, atrodo, net neketina jo didinti. Tačiau keistuolio verslininko nurašyti nereikėtų – tapti politiku jis turi galimybių.

Vieni žinomi verslininkai jį niekina, kiti prisibijo, o treti gerbia dėl sėkmingai įsukto verslo, kultūros ir sporto rėmimo. Visuomenėje daug kas laiko jį kvaileliu, tačiau gavusieji jo dosniai barstomos paramos trupinį – kelia jį į padanges. Tokį Lietuva mato Vladimirą Romanovą – bankininką, kuris dalykinio verslo susitikimo viduryje staiga gali pradėti deklamuoti eiles ar pasakoti apie krepšinio subtilybes, o žurnalistų paklaustas apie „Žalgirio“ areną ar įsteigtos partijos programą – it ūmios karštinės ištiktas pradėti kliedėti apie arijų tautą.
Kauno milijonierius – spalvinga asmenybė, hobių jau sukaupęs visą puokštę, o prieš pusmetį žengęs dar ir į politiką. Vasarį Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentas V.Romanovas įsteigė Lietuvos žmonių partiją. Kas tai – dar viena užgaida ar rimtos ambicijos? Nors politologams politinės šio politinio tvarinio perspektyvos kelia juoką, nurašyti V.Romanovo nevertėtų – atkaklumo, užsispyrimo ir garbės troškimo jis tikrai nestokoja.

Kam V.Romanovui partija?

Praėjo jau beveik pusmetis, kai Lietuva išgirdo apie naują Kauno verslininko V.Romanovo idėją – Lietuvos žmonių partiją, tačiau per visą ši laiką iš partijos nė šnipšt: nei pažadų pagerinti gyvenimą, nei narių prisistatymo, nei programos paviešinimo. Net internetinio tinklalapio nėra. Vienintelė žinia, kad partija dar nenumirė vystykluose – partijos užregistravimo faktas ir su V.Romanovu siejamuose leidiniuose pasirodžiusi žinutė su nuotrauka, kaip visur suspėjantis verslininkas kartu su partijos nariais ąžuoliukus sodino. Tačiau net tokiame straipsnyje be V.Romanovo oficialiai pristatytos Lietuvos žmonių partijos pirmininkės Joanos Šimanauskienės nieko nematyti.
Regis, kol kas partija jokių žinomų žmonių nepriviliojo, tad daugiau ir rodytis nėra kam. O tai, kad sklandančios kalbos apie partijai priklausančius daugiausiai ŪBIG darbuotojus nėra iš piršto laužtos, suponuoja partijos valdybos sudėtis – absoliuti dauguma valdybos narių yra grupės įmonių darbuotojai ar iš V.Romanovo paramą gaunančių sporto klubų atstovai. Beje, V.Romanovas savo naujajai partijai narių ieškojo net per 65 metų jubiliejaus šventę, vykusią birželį Kauno „Žalgirio“ arenoje, kur stalai buvo nukrauti ne tik vaišėmis, bet ir prašymais priimti į partiją.
Kol kas nei partijos, nei jos steigėjo ambicijos neaiškios. Ar partija ketina dalyvauti rinkimuose, „Veidas“ pirmiausia pasiteiravo partijos pirmininkės J.Šimanauskienės, kurios vadovaujamos, veiklos nebevykdančios bendrijos „Viltis“ Kauno miesto valdininkai nei gražiuoju, nei piktuoju nesugeba iškrapštyti iš didžiulių miestui priklausančių patalpų. Iki rinkimų likus trims mėnesiams išgirdome, kad partija dar neapsisprendė. O, ar naujoji partija turi programą, kurios steigiamajame suvažiavime dalyviai patvirtino net akyse neregėję? „Kokią programą?“, – nesuprato partijos pirmininkė. Tik po kiek laiko susivokusi J.Šimanauskienė prisiminė, kad programa yra, bet daugiau kalbėti nepanoro. Pasikalbėti apie partiją bei politines ambicijas su “Veidu” nepageidavo ir partijos steigėjas V.Romanovas, pareiškęs, kad “su „Veidu“ negalėtų kalbėti joks save gerbiantis žmogus.”
Iš pačių partijos gimdytojų taip nieko ir nesužinojome, o politologai ir politikai vertindami šį naują darinį buvo vieningi – jokių perspektyvų Lietuvos žmonių partija neturi, tad ir numirs ji taip pat tyliai, kaip ir užgimė.
„Aš asmeniškai mažai domiuosi tuo reiškiniu, nes nematau jam jokių perspektyvų. Pirmiausia, tai tipinis auglys, kuris auga priešrinkiminėje kampanijoje. Savęs pristatymas viešoje erdvėje liudija pakankamai stiprų avantiūristinį užtaisą. Politiniame Lietuvos gyvenime ši partija vaidins daugiau neigiamą vaidmenį. Paprasčiausiai vadovaujamasi principu, kad tam tikros verslo grupės interesai statomi visų pirma ir net sąskaita bendrų nacionalinių interesų, – komentavo politologas Česlovas Laurinavičius. Politologui susidarė įspūdis, kad steigiant partiją vadovaujamasi nuoskauda.
Politologė Jūratė Novagrodckienė priduria, kad toks tvarinys rinkimuose šiandien negalėtų surinkti nė vieno procento balsų, nes visiškai neaiškūs jo siekiai, vertybės ir labai prieštaringa partijos steigėjo V.Romanovo asmenybė.
Tuo tarpu konservatorius Jurgis Razma net nesiėmė vertinti šio naujojo darinio: „Niekada nevertinu dalykų, kurie yra visiškai nereikšmingi ir neaiškaus turinio. Nemanau, kad tai prasmingas užsiėmimas kalbėti apie darinį, pasivadinusį partija, kuris turi nulinę įtaką politiniuose procesuose“.
Tad kam V.Romanovui ta partija reikalinga, jei ją įsteigus nesiimta jokios viešai matomos aktyvios veiklos? J.Novagrodckienė iškelia kelias prielaidas. Pirma, verslas labai dažnai nori eiti į politiką ir bandyti tvarkyti reikalus politinėmis priemonėmis. Antra, lyderiai kartais nori vienaip ar kitaip pasireikšti. Trečia, pačių lyderių nepritarimas tam, kas Lietuvoje vyksta bei noras parodyti, kad kažką kitaip darytų. „Šią partiją galima vertinti, kaip dar vieną iš V.Romanovo projektų“, – apibendrina politologė.
Kaune sklando gandai, kad vienas iš šios partijos atsiradimo motyvų galėtų būti ir finansinis. Esą masina ir 1 proc., kurį galima pervesti partijoms – teigiama, kad Ūkio banko įmonės grupės darbuotojai 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio buvo raginami pervesti „Žalgirio“ klubui, o 1 proc. – Lietuvos žmonių partijai.
Beje, nors partijos ideologija neaiški, neramina, kad jos steigėjas V.Romanovas sau leidžia viešai pasiūlyti Lietuvos vadovams pastudijuoti komunizmo ideologą Karlą Marksą ar pareikšti, kad Vladimiras Putinas teisėtai laimėjo rinkimus.

Mėgsta pasipuikuoti, o tikslo siekia atkakliai

Nors šiandien Lietuvos žmonių partija politinėje plotmėje yra tuščia vieta, nurašyti V.Romanovo ir jo partijos nevertėtų. „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtino, kad keistuolio, o kartais kvailelio kaukę šis verslininkas užsideda sąmoningai, siekdamas dėmesio. O po šia kauke – tikslo atkakliai siekianti, įžūli, pasipuikuoti mėgstanti asmenybė.
Politologo Alvido Lukošaičio vertinimu, dabartinė partija neturi jokių resursų išskyrus finansinius, tačiau pinigai daug ką lemia. O, kaip parodė Viktoro Uspaskicho pavyzdys, su rusišku akcentu kalbantis įžūlus, šou laidose kėdes zulinantis veikėjas, oponentus sau leidžiantis išvadinti grubiais epitetais ar necenzūriškai susikeikti, gali ne tik prajuokinti žiūrovus, bet ir pavergti rinkėjų širdis – ypač pasibalnojęs populizmo arklį. Visa tai turi ir V.Romanovas.
Ką tik 65 metų jubiliejų atšventęs Kauno verslininkas tiesiog kunkuliuoja idėjomis. Jis šoka, valdo krepšinio ir futbolo klubus, groja pianinu, žaidžia krepšinį su “Žalgirio” veteranais, o savo kūrybos eiles deklamuoja ir tiesioginiame eteryje paprašytas pristatyti įsteigtą partiją, ir kreipdamasis į svečius jubiliejaus šventėje.
Jis mėgsta būti giriamas, o jei niekas negiria – pasigiria pats. „Kartais iš jo kalbų susidaro įspūdis, kad valstybė turi remti išskirtinai krepšinį, o jis toks administratorius. Romanovas visus laurus bando sau prisiskirti ir dėl arenos statybos, nors jo indėlis labai kuklus. Visą atsakomybę, rūpestį buvo prisiėmusi Vyriausybė, savivaldybė, ir ES fondai. V.Romanovas iš kuklumo nemirtų. Jam svarbu pasigyrimas – dėl to ir tie šokiai, krepšinio žaidimas su veteranais“, – verslininką charakterizavo vienas jį pažįstantis Kauno veikėjas, pridūręs, kad Lietuvoje dar dar, o Rusijos platybėse ar Vieningoje krepšinio lygoje Rygoje jis puikuojasi dar daugiau.
Kalbama, kad būtent dėl asmeninio pasipūtimo ir spaudos puslapių dėmesio – ypač užsienio žiniasklaidos, Rusijoje gimęs V.Romanovas 2009 m. buvo sugalvojęs kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, nors tai padaryti gali tik Lietuvos pilietis pagal kilmę.
O grupės valdomoje žiniasklaidoje jis nesivaržo išspausdinti straipsnių, kur pasaulio teisuolio tonu komentuoja „Žalgirio“ rungtynes ar valdomo škotų futbolo klubo „Hearts of Midlothian“ peripetijas, giriasi savo įžvalgiais sprendimais ir keikia ne visada aiškius priešus, kuriuos vadina iškrypėliais. Beje, apart jau minėto arijų tyrinėjimo kova su iškrypėliais kitas pono Romanovo pomėgis – verslininkas juos mato ir versle, ir sporte, ir žiniasklaidoje.
Dar vienas V.Romanovo bruožas – užsispyrimas. Užsibrėžto tikslo jis siekia itin atkakliai. Štai nors dalyvaudamas televiziniame šokių projekte, kur visus papiktino nepelnytu laimėjimu, iki gyvenimo galo užsidirbo Buratino pravardę, jam tai nė motais – verslininkas įsirengė prabangią šokių salę, trenere nusisamdė Europos šokių čempionę Editą Daniūtę ir še tau – neseniai iškovojo pirmą vietą Vilniaus šokių festivalio konkursinėje programoje.
Nors V.Romanovo humorą mažai kas supranta, pasišaipyti jis nevengia ir pats iš savęs. Kai birželį 65-merių metų jubiliejaus proga gavo Don Kichoto skulptūrėlę, V.Romanovas į mikrofoną išrėžė: „Joks aš Don Kichotas. Aš Buratinas!“.
V.Romanovas, regis, nesupranta, kad kiekvienas karalius turi turėti savo juokdarį – jis pats ir juokdarys, ir karalius.

Kovoje nesirenka priemonių

Nors visuomenėje bando susikurti įžūlaus atlapaširdžio gelbėtojo įvaizdį, matyti, kad kovoje jis nesirenka priemonių ir neturi skrupulų. Jau tapo tradicija V.Romanovui kasmet suremti špagas su kokiu įtakingu šalies verslininku ir viešai išsivanoti – prieš keletą metų susikibo su savo krikštasūnio tėvu Kęstučiu Pūku, pernai – su Tautvydu Barščiu, o šiemet – Dariumi Mockumi.
Paprastai net dėl milijonų susiginčiję verslininkai viešumoje stengiasi išlaikyti orų toną ar atsiriboti nuo komentarų, tuo tarpu V.Romanovas oponentą pliekia tarsi gatvės mužikas – T.Barštį išvadino generolu asilo protu, o D.Mockų ir jo aplinką – psichiškai nesveikais žmonėmis.
Ir šioje srityje V.Romanovas savo interesams nesibodi pasinaudoti sau priklausančia žiniasklaida ir „Kauno dienoje“ ar „Vilniaus dienoje“ išspausdinti pagiežingus straipsnius. Susipykus su T.Barščiu „Kauno dienoje“ pasirodė straipsnis, esą T.Barštys gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, o dabar „Kauno diena“ kasdien raportuoja apie D.Mockaus koncerno nemokumą ir psichines ligas. Teisybės dėlei verta pastebėti, kad šįkart žiniasklaidą savo mūšio laukui pradėjo naudoti ne V.Romanovas, o D.Mockus, kurio koncernui priklausančiame portale atsirado straipsnis apie esą per Ūkio banką, kurio pagrindinis akcininkas yra V.Romanovas, plaunamus pinigus ir ryšius su buvusiais įtakingais teisėsaugos pareigūnais.
Galbūt dėl to kalbėti apie V.Romanovą viešai daugelis “Veido” kalbintų žmonių nesiryžo – matyt, mažai ką masina tikimybė verslininkui priklausančioje žiniasklaidoje sužinoti, kokiomis psichinėmis ligomis sirgo. Kai kurie prašė neminėti pavardžių, o dalis nemalonių santykių su šiuo verslininku turėjusių asmenų nenorėjo V.Romanovo net prisiminti.
„Gailiuosi, kad jį pažinau, nieko nenoriu apie jį prisiminti. Tai blogiausias gyvenimo prisiminimas“, – tvirtino vienas kartu Ūkio banke dirbęs pašnekovas, kategoriškai atsisakęs apie jį kalbėti. Tokių pačių citatų rengiant publikaciją teko išgirsti ne vieną. Akivaizdu, kad po V.Romanovas savo kelyje per sutiktus neįtikusius žmones pervažiuoja, kaip buldozeris.

Artimiausios bendražygės – moterys

Kad ir koks ekscentriškas, kvailas ar aršus viešumoje atrodytų vienas turtingesnių Lietuvos žmonių, jo nuopelnų versle nepaneigsi – buvęs jūrininkas ir taksistas įkūrė sėkmingai veikiantį Ūkio banką, o verslą įsuko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V.Romanovui priklauso molžemio gamyklos, boksitų kasyklos Balkanų regione.
„Ko jau ko bet fantazijos iš Vladimiro neatimsi. Jos turi į marias“, – stebisi prieš 20 metų pirmą kartą su V.Romanovu susidūrusi Kauno miesto tarybos narė Ona Balžekienė.
O kaip jam tas fantazijas pasiseka įgyvendinti? Į ši klausimą O.Balžekienė turi atsakymą. Jos nuomone, vienas iš V.Romanovo skiriamųjų bruožų – jo versle visuose pagrindiniuose postuose dirba moterys: ištikimos jam, jo verslui, darbščios, išmintingos ir be galo lojalios. „Vienoje kompanijoje juokėmės – atimk moteris iš V.Romanovo ir šiaip sau jam būtų. Jam Dievulis įdėjo proto, kad pasirėmė darbščiomis, lojaliomis moterimis, kurios ir įgyvendina tas jo fantazijas“, – mano O.Balžekienė.
Kas tos moterys, kuriomis V.Romanovas apsistatęs tarsi amazonių kariauna? Artimiausias jo ratas, esantis beveik nuo pirmųjų žingsnių versle – sesuo Olga Gončaruk, Ūkio banko stebėtojų tarybos narė Ala Kurauskienė, „Kauno arena“ direktorė ir ŪBIG valdybos pirmininkė Angelė Dementavičiūtė. Tuo tarpu žmona Svetlana, kurios grožio įkvėptas dar jaunystėje pradėjo rašyti savo eilėraščius, nuo verslo atsiribojusi ir kursto šeimos židinį. Pora užaugino vieną sūnų Romaną.
Be sėkmingo verslo kitas V.Romanovo nuopelnas, kurį minėjo ne vienas pašnekovas  – lietuviams svarbaus „Žalgirio“ išgelbėjimas nuo žlugimo. O trečias – parama. Įsteigęs labdaros ir paramos fondą jis remia kultūrą, atveža į Lietuvą pasaulinio garso kolektyvus, skyrė pinigų cerkvių atstatymui, nemokamai į kultūrinius renginius pakviečia neišgalinčius ten apsilankyti žmones.
„Jis daug daro, labai daug. Po Bronislovo Lubio mirties tokių verslininkų nebelikę. Be jo paramos Kaunui viskas koncentruotųsi Vilniuje“, – teigiamą verslininko pusę piešia vienas nenorėjęs prisistatyti Kauno miesto tarybos narys.
Kad ir koks įvairiapusis būtų V.Romanovas, akivaizdu, kad šiandien mums užtenka V.Romanovo kaip ekscentriško verslininko ir sporto klubų savininko. Ekscentriškų politikų ir taip jau turime per akis.

V.Romanovo citatos

Apie saugumą:
„Aš neprisimenu, kada turėjau apsaugą, išskyrus vairuotoją su ginklu. Nieko nebijau, todėl, kad mane tiesa saugo“.
2012 m. “Kauno diena“

Apie rinkimus Rusijoje:
„Pagaliau pasipylė pavėluoti sveikinimai Vladimirui Putinui su jo pergale Rusijos prezidento rinkimuose. Ši pergalė ypač įtikinama tokio didelio masto organizuotos provokacijos ir melo dėl negarbingų rinkimų fone”.
2012 m. “Kauno diena”

Apie kultūrą:
„Manau, kad žmogui išlikti žmogumi padeda menas ir kultūra“.
2009 m.

Apie savo partiją:
„Į partiją nepriimsiu iškrypėlių ir užsieniečių, kurie apgaudinėja Lietuvos tautą“.
2012 m. “TV3” Savaitės komentaras

Rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose ketina dalyvauti keletas specialiai jiems sukurtų partijų, tarp jų – ir bankininko Vladimiro Romanovo Žmonių partija, apie kurią kol kas žinoma tik tiek, kad ji susikūrė, o jos įkūrėjas laikomas ekscentriku ir vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Tai jau tampa beveik tradicija: nesvarbu, Seimo ar prezidento rinkimai, juose beveik būtinai turi dalyvauti kokio nors rusų kilmės milijonieriaus įkurta politinė jėga.

„Rusiška“ partija tampa tradicija

1997-aisiais tai buvo Artūras Paulauskas, kurį per prezidento rinkimus rėmė „Gazpromo“ tarpininkas Viktoras Uspaskichas; 2002-aisiais sraigtasparnių remontininkas Rusijos pilietis Jurijus Borisovas finansavo ir rėmė iš pradžių Liberalų demokratų partijos sukūrimą, o paskui šios partijos pirmininko Rolando Pakso išrinkimą prezidentu; 2004-aisiais Seimo rinkimuose pirmavo V.Uspaskicho sukurta Darbo partija.
Išimtis buvo 2008-ųjų Seimo ir 2009-ųjų prezidento rinkimai, nes J.Borisovas vis dar teismuose įrodinėjo savo teisę gyventi Lietuvoje, iš kurios už keliamą grėsmę valstybės saugumui norėta jį deportuoti, o V.Uspaskichas nuo Lietuvos teismų slapstėsi už Europos parlamentaro neliečiamumo statuso. Tačiau vienas vis dėlto įrodė, kad jau nebekelia pavojaus Lietuvai, kitas, nors ir praradęs europarlamentaro neliečiamybę, veikiausiai nespės iki rinkimų būti nuteistas už partijos juodosios buhalterijos vedimą ir apie 25 mln. Lt pajamų bei apie 23 mln. Lt išlaidų nuslėpimą.
Šią sumą verta įsidėmėti, nes ji rodo, kiek pinigų reikia išleisti tam, kad Lietuvoje sukurtum dėmesio vertą partiją, pajėgiančią laimėti apie trečdalį vietų Seime. J.Borisovo oficialiai R.Pakso rinkimų kampanijai išleista suma sudarė milijoną litų, tačiau kampanijos mastai buvo tokie, kad niekas šia kuklia suma nepatikėjo.
Pakankamai sėkmingas abiejų rusų kilmės milijonierių išsisukimas iš (atvirai sakant, silpnokų) Lietuvos teisėsaugos rankų, regis, įkvėpė jų keliu pasukti dar vieną – Kauno bankininką, Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) prezidentą, futbolo ir krepšinio klubų savininką Vladimirą Romanovą, kurio maždaug 550 mln. Lt vertinamas turtas daro jį vienu iš dešimties turtingiausiųjų Lietuvoje (šiuo požiūriu V.Uspaskichas, kurio šeimos turtas vertinamas maždaug 250 mln. Lt, atsilieka daugiau nei dvigubai).
Prieš savaitę Kaune, „Žalgirio“ arenoje, kurios operatorius yra V.Romanovo bankas, tvyrant keistokai pusiau slaptumo, pusiau apgulties atmosferai, buvo įkurta Lietuvos žmonių partija. Nors jos tikrasis steigėjas bei įkvėpėjas neabejotinai yra pats V.Romanovas (teigiama, kad ir partijos nariai – daugiausia jo kontroliuojamų įmonių darbuotojai), tačiau pirmininke išrinkta Kauno visuomenininkė, poetė, bendrijos „Viltis“ vadovė Joana Šimanauskienė.
Pasak V.Romanovo, vadovavimą partijai jis nutaręs pavesti moteriai, nes jį „apėmė toks jausmas vidinis, kad moteriškė geriau valdo“. „Matriarchatas kažkada buvo, – aiškino jis žurnalistams. – Pažiūrėjau tą istoriją. Puikiai moterys valdė, ir nebuvo nei karų, nei nieko. Būdavo, tokias selekcijas sudarydavo net, kad kelios moterys vyrą išnaudojo nežinau kokiems darbams. Reikia vado tokio ramesnio, kur turi širdies, o ne tik… šaltai.“
Tai buvo bene pats keisčiausias iš visų steigiamųjų partijų suvažiavimų, vykusių Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius, – nebuvo paskelbta nei programos, nei partijos ideologijos, o pats partijos „idėjinis vadovas, steigėjas, siela ir kūnas“ V.Romanovas, pažadėjęs viską vėliau išdėstyti knygoje, kalbėjo apie visokias Sarmatijas ir dėstė kitokius pseudoistorinius kliedesius.
Tačiau niekam tai netrukdė ir, tiesą sakant, pernelyg nenustebino, nes prie pastarųjų kelerių metų V.Romanovo viešų šnekėjimų nežinia apie ką dauguma jau priprato. Tarp sporto žurnalistų, rašančių apie krepšinį, tad nori nenori turinčių bendrauti su Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo savininku, vaikšto toks juokelis: „Ar seniai jis kalba?“ – pavėlavęs į V.Romanovo spaudos konferenciją klausia žurnalistas kolegų. – „Jau daugiau nei pusvalandį“. – „O apie ką?“ – „Kad dar nepasakė.“

Išgarsėjo futbolu ir šokiais

Gana ilgai V.Romanovas už Kauno ribų buvo menkai žinomas, veikiausiai todėl, kad jo verslo interesai plytėjo toli nuo Lietuvos – Rusijoje, Baltarusijoje, Balkanuose, kur jis valdo molžemio ir boksitų kasyklas. Dėmesį į save V.Romanovas atkreipė 2006-aisiais, įsigydamas Škotijos sostinės Edinburgo futbolo klubą „Heart of Midlothian“. Po to jis pradėtas lyginti su tuo metu Didžiosios Britanijos ir Rusijos spaudoje skambėjusiu „Chelsey“ klubo savininku ir Rusijos milijardieriumi Romanu Abramovičiumi.
Bet tikra Lietuvos žvaigžde virto po metų, 2007-aisiais, skandalingai laimėdamas televizijos konkursą „Šok su žvaigžde“. Net diletanto akiai akivaizdžiai nevykusiai šokantis V.Romanovas vis dėlto pateko į finalą ir triuškinama persvara laimėjo balsavimą, sukeldamas žiūrovų pasipiktinimo bangą. Besimėgaudamas savo padėtimi V.Romanovas, klausydamasis komisijos komentarų, kuriuos lydėjo garsus švilpimas, susirinkusiems salėje (o kartu ir televizijos žiūrovams) parodė špygą.
Toks elgesys (ir visuotinis įsitikinimas, kad V.Romanovas paprasčiausiai nusipirko pergalę) netrukus jam skaudžiai atsirūgo – tuo metu populiarus šou laidų vedėjas Arūnas Valinskas, kalbėdamas apie ekscentriškąjį Kauno milijonierių, tarė: „Jis – savimi patenkintas absoliutus Buratinas. Žmogus, kuris prieš 20 metų buvo visiškas nulis… o dabar jis nulis su daug milijonų… Bet nulis nuo to nesikeičia.“ Taip V.Romanovui visiems laikams prilipo Buratino pravardė, kuria jį šaukia netgi „Žalgirio“ klubo sirgaliai, prikūrę medinuko tema daugybę nešvankių anekdotų.
V.Romanovas tuomet grasinosi duoti A.Valinskui į snukį, bet pažadai liko pažadais (apskritai jis mėgsta grasinti ir užsipuldinėti neįtikusius žmones – gali išvadinti sukčiavimą pastebėjusias žurnalistes žiurkėmis, pagrasinti neįtikusiems televizijos laidų vedėjams, kad jų „dienos suskaičiuotos“, ir šiuo požiūriu mažai skiriasi nuo V.Uspaskicho, įsiamžinusio posakiu „tūpas žurnalistas“).

Keistuolis, versle klausantis sesers

Todėl suprantama, kad „Veido“ apie V.Romanovą kalbinti Kauno verslo, visuomenės ir politikos veikėjai prašė verčiau neminėti jų pavardžių, tačiau jų liudijimai dėl to nenukenčia.
„Įspūdis apie Volodią įdomus – tauzija savo, ir tiek, į kito nuomonę įsiklauso, tik jeigu ši akivaizdžiai prieštarauja jo nuomonei, – pasakojo vienas miesto tarybos narys. – Bendraudamas bando taikyti spaudimą, pasakoti, kiek jis sukūręs, o kiti esą tik vagys. Be to, pabrėžia unikalius savo gebėjimus daugelyje sričių, o jei kur ir nepavykę (pavyzdžiui, futbole), tai dėl įvairiausių „žulikų“, kurie tarnauja lažybų bendrovėms. Šiaip daugiausiai man su juo yra tekę bendrauti dėl „Žalgirio“ ir „Žalgirio“ arenos reikalų. Visą laiką pabrėžia, kad jis vienas neprivalo išlaikyti „Žalgirio“, o arenos iš viso be jo nebūtume pastatę… Nors savivaldybės, Vyriausybės ir Europos Sąjugos pastangomis bendrai „Žalgirio“ arenai skirta 237 mln. Lt, o operatorius išstenėjo vos 23 mln. Lt. Po skandalu tapusio Valerijaus Gergijevo koncerto Sausio 13-ąją per vienas „Žalgirio“ rungtynes jis priėjo prie miesto vadovų ir visaip aiškino, kaip šie nesuprantantys tikrosios pasaulinės kultūros ir mintantys visokiu popsu, tarnaujantys lenkams ir skandinavams, kurie lietuvius artimiausiu metu parduos.“
„Ką galiu pasakyti apie V.Romanovą? Na, ką galima pasakyti apie žmogų, kurio kabinete kabo nemenkų matmenų paveikslas, kuriame Romanovas aiškina Leninui, kaip reikia gyventi. Taip sakant, genijus duoda patarimų kitam genijui“, – juokėsi vienas sporto žurnalistas.
„Jis iš tų, apie kuriuos galima sakyti „keistuolis“, – sakė V.Romanovo įmonėje ilgokai dirbusi ir jį gana šiltai atsimenanti specialistė. – Toks savotiškas „Senukų“ Rakauskas ar tas Juškauskas, kur su policija kovoja. Todėl jis turi visus tam žmonių tipui būdingus bruožus – tarp kitų protingesniam žmogui iš šalies jis atrodys šiek tiek naivokas. Tokie žmonės paprastai tiki savo misija šioje žemėje ir tuo skiriasi nuo mūsų, nepateptųjų. Ponas Romanovas taip pat tiki savo misija, tik jis yra ganėtinai jų turtingas – futbolo, krepšinio, šokio, o dabar jau ir Lietuvos žmonių vedlio. Tuo jis ypatingas. Banko reikalais, kiek teko girdėti, užsiima jo sesuo, Olga Gončaruk, kuri yra Ūkio banko stebėtojų tarybos narė. Visi banko finansai – jos rankose, taip pat visi kiti pinigų srautai teka pro jos darbo vietą. Ponas Romanovas tiems judėjimams taip pat turi įtakos (dažnai duoda pirminį postūmį), tačiau be ponios Olgos pritarimo dauguma esminių sprendimų neįvyksta. Jis turi galimybę investuoti pinigus per specialiai tam sukurtą įmonę, ką retkarčiais sėkmingai darė (aliuminio rūdos kasyklos Bosnijoje ir Indijoje). Romanovas turi vadybinių gebėjimų, bet jo aplinka – baudžiauninkai. Iš tikrųjų jis turi asmeninio žavesio, bet tik bendraudamas rusų kalba.“
Beje, šį buvusios Ūkio banko darbuotojos paminėtą dalyką – kad tikroji visų šeimos verslo reikalų tvarkytoja yra V.Romanovo sesuo Olga, „Veidui“ patvirtino dar keli Kauno verslininkai. „Jei ne ji, Roma seniai visus pinigus futbolui ar krepšiniui būtų paleidęs, patys pažiūrėkit, kiek jis tam laiko skiria“, – pašaipiai sakė vienas jų.

Išalkęs spaudos dėmesio

Kam V.Romanovui, kurio verslas, regis, net per krizę laikosi visai neblogai, prireikė eiti į politiką? Kodėl ten pasuko J.Borisovas ir V.Uspaskichas, gana akivaizdu: vienas pradėjo ieškoti politinio „stogo“ tuomet, kai Lietuvos ir NATO valstybių spec. tarnybos ėmė domėtis jo sraigtasparnių pardavimu JT sankcijomis apkabintoms Afrikos valstybėms. Kitas – kai pasikeitus „Gazpromo“ vadovybei buvo išmestas iš šimtus milijonų davusio dujų tarpininko verslo. Beje, nesunku pastebėti, jog didelę savo laiko dalį Seime V.Uspaskichas ir skyrė tam, kad susigrąžintų prarastas pozicijas „Gazprome“.
O V.Romanovas? Nemažai manančiųjų, kad jis paprasčiausiai trokšta dėmesio ir pripažinimo. Nors Kaune jis savo pinigų pabrėžtinai nedemonstruoja ir tuo atrodo pozityviau nei, tarkime, Visvaldas Matijošaitis ar Tautvydas Barštys, tačiau vis dėlto nepraleidžia galimybės savo kontroliuojamoje spaudoje paskelbti, kiek milijonų buvo išleista V.Romanovo rengiamuose rusų Naujųjų metų sutikimuose, ar nutekinti į britų spaudą informaciją, už kiek milijonų nusipirko reaktyvinį lėktuvą.
Teigiama, kad didžiausią malonumą jis jautęs, kai 2009-aisiais padavė paraišką dalyvauti prezidento rinkimuose, nors iš anksto buvo žinoma, kad jam, kaip natūralizuotam Lietuvos piliečiui, prezidentu tapti draudžiama. Beje, V.Uspaskichas, taip pat neturintis tokios galimybės, irgi mėgsta pasipuikuoti, esą „galėčiau nesunkiai tapti prezidentu, tik nenoriu, nes Lietuvos prezidentas turi būti lietuvis“. Lygiai kaip V.Romanovas, konstitucinių niuansų neišmanantiems Rusijos žurnalistams pareiškęs, kad jeigu balotiruotųsi, garantuotai taptų šalies prezidentu, nes Lietuvoje tai lengviau, nei tapti Futbolo federacijos prezidentu.
Tiesa, tame pat, mažiau nei prieš tris mėnesius duotame interviu V.Romanovas sakė visiškai neturįs noro dalyvauti politikoje. Dabar persigalvojo. Gal iki rudens vėl persigalvos?

Į „Veido“ klausimus atsako politologas Mindaugas Jurkynas

VEIDAS: Per pastaruosius kelis mėnesius susikūrė Kristinos Brazauskienės, Neringos Venckienės, Kazimieros Prunskienės, Emigrantų, Vladimiro Romanovo, Artūro Zuoko partijos, atsikūrė Tautininkų partija. Ar teisingas įspūdis, kad visos šios prieš Seimo rinkimus kuriamos partijos taiko į tą patį elektoratą?
M.J.: Akivaizdu, kad visų šių partijų kūrėjai taikosi į vadinamąjį protesto elektoratą. Tuos, kurie per visus dvidešimt metų taip ir neatrado savo interesų atstovų jau tradicinėmis tapusiose konservatorių, socialdemokratų, liberalų partijose. Kita vertus, ir pastarosios partijos stipriai nutolusios nuo deklaruojamos ideologijos.
Tai tas pats elektoratas, kurio balsais kadaise buvo renkami Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas. Tam tikra parasme – ir Valdas Adamkus, nes jis buvo visiškai naujas veidas politinėje rinkoje.
Žinoma, kai iki rinkimų dar likę aštuoni mėnesiai, tiksliai prognozuoti sunku, bet manau, kad nė viena iš šių partijų nesugebės peržengti 5 proc. balsų barjero, reikalingo norint patekti į Seimą.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, iš kurių partijų naujokai atiminės balsus, nes, pavyzdžiui, valdantieji konservatoriai nelabai slepia džiaugsmą matydami, kaip gausėja jų oponentų, turinčių dalytis tuos pačius rinkėjus, bet nesikėsinančių į centro dešiniųjų balsus?
M.J.: Pirmiausia naujosios partijos „nusiurbs“ balsus nuo R.Pakso „Tvarkos ir teisingumo“, taip pat turėtų nukentėti ir V.Uspaskicho Darbo partija (kurios ir taip, kaip liudija sociologiniai tyrimai, nuolat dalijasi tuos pačius rinkėjus – A.B.). Kokiu mastu – prognozuoti sunku. Dar žiūrėsime, kokie bus naujųjų lozungai – jeigu, kaip dabar skamba, prieš monopolijas, prieš esamą sistemą, prieš elitą, prieš Europos Sąjungą, tai nusitaikyta į labiau nacionalistinį, „Tvakos ir teisingumo“ atstovaujamą elektoratą.
Akivaizdu, kad tai partijos, nukreiptos į kurio nors vieno klausimo sprendimą, – ar tai būtų vadinamasis pedofilijos skandalas, ar sporto bei su tuo susiję klubiniai reikalai, ar verslo reikalai, ar emigrantų bėdos. Negalima atmesti ir paprasčiausių asmeninių ambicijų. Tai nėra kažkas nauja ar grynai lietuviška, Europoje tokių partijų irgi periodiškai atsiranda, bet jos ilgiau vienų rinkimų paprastai negyvuoja.
Manau, kad tam tikrų šansų per rinkimus galėtų turėti Artūro Zuoko TAIP, bet šildymo sezono pradžioje Vilniuje pakilusios šildymo kainos, nuolatinė kova su Vyriausybe padarė A.Zuoką prieštaringai vertinama figūra, o tai gali neigiamai atsiliepti per Seimo rinkimus. A.Zuokas, kaip politikas, yra oportunistas (be neigiamo šio termino krūvio), praktika rodo, kad jis gali eiti į koaliciją ir su Algirdu Brazausku, ir su Andriumi Kubiliumi. Tačiau toks ideologinis lankstumas neleidžia jam tapti nulatiniu apibrėžtų pažiūrų rinkėjų atstovu. Nors tai amžina visų liberalių partijų bėda: pasaulėžiūriškai jie yra labiau kairieji, bet ekonomiškai – gryniausi dešinieji, tad rinkėjai nuolat dvejoja, kurią jų savybę rinktis.
Aišku, kad didžiausią naudą iš tokio neapibrėžtos ideologijos partijų margumyno per Seimo rinkimus turės konservatoriai ir socialdemokratai, kurių elektoratas jau nusistovėjęs ir naujovių ieškoti nelinkęs. Tuo tarpu jų oponentai nuleidinės kraują vieni kitiems ir, vaizdžiai sakant, išsipjaus. Bet gal politinei sistemai tai bus naudinga?
VEIDAS: O jums nekyla įspūdis, kad V.Romanovas su savo partija savotiškai mėgdžioja V.Uspaskichą? Abu ekscentriški milijonieriai, abu partijas pavadino abstrakčiai – vienas „darbo“, kitas „žmonių“, abu kažką apie galimybę būti prezidentais šneka, o jų pirmeivis Jurijus Borisovas tai ir savo prezidentą turėjo. Pabrėžtina, kad visi trys – rusų kilmės kvazioligarchai, lietuviai milijonieriai savų partijų nelinkę kurti.
M.J.: Man krito į akis, kad jiems visiems būdingas šiek tiek užslėptas, bet nuolat prasiveržiantis noras į Lietuvos visuomenę ir lietuvius žvelgti iš aukšto: „Ai, nesusitvarko su valstybe tie lietuviai.“ Pastebėjau, kad būtent šis požiūris daug ką atstumia nuo jų, kaip nuo politinių figūrų.