„Ši knyga – tarsi ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – taip savo naująją knygą pristato jos autorius Grigorijus Kanovičius. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Turbūt, pagalvojau, geriausia pradėti nuo tų senų laikų, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje, nuo tos ligi šiol taip ir neįmintos mįslės, kaip vis dėlto mamai pavyko tapti mano valdingos ir priekabios senelės Rachelės Dudak-Kanovič, kurios prisibijojo net miestelio vyrai, marčia. Ne veltui jai prigijo miestelio gydytojo Icchako Bliumenfeldo lengva ranka duota keista ir baugoka pravardė – Rocha-Samuraj.
Senelė Rocha laikė savo sūnų Šleimkę – Saliamoną – mažutėlio kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje pasimetusio Jonavos miestelio gražiausiu ir geidžiamiausiu jaunikiu ir saugojo jį nuo pražūtingos klaidos. Jos įsitikinimu, tokio gražuolio nematė ne tik Jonava, bet ir visa Lietuva – nuo sienos su Latvija iki nedraugingos Lenkijos, iš kur nežinia kaip vis imdavo ir užklysdavo į valdžiai paklusnią Jonavą neprašytų svečių – laisvamanių chasidų juodais ilgaskverniais lapserdakais. Nedarniais balsais jie traukdavo maldų giesmes, o jų miklios tarsi gutaperčinės kojos raitydavo ant miestelio grindinio nematytus šiuose kraštuose šokių zigzagus Viešpaties, paliepusio visai Izraelio genčiai nepaliaujamai gausėti ir daugintis, šlovei.
Iš mamos, kuri mėgo nuolat grįžti į savo tolimą ir kone pramanytą jaunystę ir kur buvus, kur nebuvus šmurkštelėti į praeitį tarsi voverė į jaukią drevę, prisiminimų ir pavėluotų prisipažinimų lyg iš skiaučių susiklostė mano gruoblėtas pasakojimas. Jis prasideda nuo sudėtingų netrokštamos Chenkos Dudak santykių su mano senele Rocha ir aplinkybių, susijusių su mamos vedybomis bei mano atsiradimu šiame pasaulyje. Kaip tik nuo jų, pagalvojau, ir reikėtų pradėti.
– Gal tu, Dovydai, numanai, kur vakarais pradingsta mūsų brangiausias sūnelis Šleimelė? – neslėpdama susirūpinimo tardė senelė Rocha savo rūstų kaip vėlyvas lietuviškas ruduo vyrą Dovydą, palinkusį prie batsiuvio kurpalio.
Susimąstęs Dovydas pakedeno savo menką rudą barzdelę ir abejingai, tarsi kambaryje, be jo, nebūtų jokių gyvų padarų, toliau durstė yla kažkieno panešioto bato nosį. Kaip paprastai, jis vengė atsakyti į klausimus, kurie neturėjo nieko bendra su jo amatu, o jeigu jau teikdavosi, tai tik savo liūdnų ašarojančių akių žvilgsniu ar galvos linktelėjimu.
– Tai ko tyli? Argi Šleimelė ne tavo sūnus?
Rudens liūdesio senelio akyse nė kiek nesumažėjo, bet už akinių nublukusiais raginiais rėmeliais stiklų sušvito šykštus šypsenos spindulėlis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.