Venecija – svajonių miestas, pasidabinęs romantiškų legendų, sumišusių su nuodėme, šydu ir viliojantis minias keliautojų. Tačiau Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ar Rusijoje yra ne vienas miestas, prilygstantis itališkajam šedevrui tiek architektūriniais sprendimais, tiek kanalų tinklu.

Daiva Urbienė

Vakare nerūpestingai sūpuojantis valtyje Venecijos didžiajame kanale ir stebint vis labiau tamsėjančią vakaro skraistę bei nuo jūros pusės atslenkančius audros debesis, kuriuos raižo grėsmingi žaibai, norisi savęs paklausi: kas tai – sapnas ar tikrovė? Tačiau lygiai tuos pačius žodžiu užduodi sau ir Gente, sėdėdamas mėnesienos nušviestoje kanalo krantinėje, ir žiemą temstant šliuoždamas slidėmis Amsterdamo kanalo viduriu, ir akimirksniui stabtelėjęs atsipūsti ant kurio nors Sankt Peterburgo tilto, ir leidęsis į ne vieną dieną trunkančią kelionę Midi kanalu per Prancūziją, ir išsiruošęs į dienos kelionę Brentos kanalu Italijoje.

Kilmingoji ir prašmatnioji Venecija

Prašmatnioji Venecija, pastatyta ant 10 tūkst. ąžuolinių ir guobinių polių 118-oje lagūnos salų, išraižyta apie 200 kanalų, kurių krantus jungia apie 400 tiltų, tapo kiekvieno mėgstančio keliauti žmogaus svajone čia pabūti nors kartą gyvenime. Turistai čia traukia būriais – vasarą, turizmo piko metu, per dieną Veneciją aplanko apie 50–60 tūkst. žmonių, ir šios keliautojų minios jau tapo miesto prakeiksmu, mat dėl padidėjusio kruizinių laivų ir kitokio vandens transporto judėjimo irsta smėlio pylimai, sūrėja lagūnos vanduo, o tai kenkia poliams ir pastatams, kurie ilgainiui gali griūti. Be to, lagūnos druskingumas per 70 metų jau beveik susilygino su Adrijos jūros, o dugnas pagilėjo bent metru. Tačiau net ekspertų įspėjimai per pusę sumažinti turistų minias kol kas nieko nekeičia, nors iš nevyriausybinių organizacijų pasigirsta siūlymų į miestą leisti tik daugiau pinigų galinčius čia palikti žmones. O kol visi siūlymai telieka kalbomis, turistų srautai į elegantiškąjį miestą tik didėja.

Venecijos istorija prasidėjo nuo pabėgėlių venetų, kurie, išnešę kailį nuo langobardų puldinėjimo, įsikūrė salose ir 421 m. įkūrė miestą, po beveik 300 metų išsirinko pirmą dožą, tačiau jis nebuvo vienvaldis. Miesto-valstybės reikalus sprendė, o ir visus pinigus valdė nedidelė žmonių grupė – dožas, 10 miesto tėvų ir 287 bajorų šeimos. Pinigų srautai į Veneciją sutekėdavo nemenki, mat šis miestas iki pat jūrinio kelio atradimo į Indiją buvo prekybos su Rytais centras, be to, XIII–XV a. Venecija sustiprėjo užgrobdama Genują, o daugelį miestų palenkdama savo galiai.

Taigi didikai nešykštėdami puoselėjo savo miestą: kilo vienas už kitą prabangesni ir puošnesni rūmai, išdabintos bažnyčios, radosi puikios aikštės ir gracingi tiltai. O jei ko pritrūkdavo, venecijiečiai nesikuklindavo – nusipirkdavo ar pasigrobdavo kitose šalyse

Štai miesto globėju tapo šv. Morkus, kurio palaikus pirkliai IX a. parsigabeno iš Aleksandrijos, pasak legendos, pasivogę. Dar ir šiandien šventojo palaikai ilsisi Šv. Morkaus bazilikoje prie Dožų rūmų.

Apskritai bazilika – savotiškas Venecijos simbolis: akys raibsta nuo puošmenų, auksinių, marmurinių detalių iš antikos laikų miestų, kol užkliūva už elegantiškų paauksuotų bronzinių žirgų statulų, parsigabentų iš Konstantinopolio (tiesa, ant fasado puikuojasi kopijos – originalus galima apžiūrėti bazilikos muziejuje). Na, o statinio šone įkomponuota skulptūrinė grupė „Tetrarchai“ parsigabenta iš Egipto.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.