Romas Juškelis / T.Pabedinsko nuotr.

„Jis netrokšta garbės, gyvena savo ritmu: mėgsta savaitgaliais su fotoaparatu klaidžioti po miestą, kur, rodos, viskas nufotografuota. Bet jis vis randa ką nors nauja[1]“, – beveik prieš dešimtmetį apie kaunietį fotografą Romą Juškelį (1946–2016) pasakojo jo kolega Alvydas Vaitkevičius.

Tomas Pabedinskas, kamane.lt

Praėjusią vasarą apsilankius R.Juškelio studijoje atrodė, kad šio autoriaus kūrybos ir gyvenimo tėkmė vis dar tokia pat nepriklausoma ir niekada nepasikeis. Tuomet skendėdami prietemoje, tabako dūmuose ir kavos aromate su R.Juškeliu neskubėdami žiūrėjome jo naujausias fotografijas ir aptarinėjome, kaip ateityje jos galėtų sugulti į naujas kūrinių serijas. Tačiau prabėgus vos metams po šio susitikimo, apie fotografo asmenybę ir gyvenimą jau tenka rašyti būtuoju laiku.

Jis gyveno ir kūrė laisvai. Buvo nesuvaržytas pripažinimo troškimo ir konkurencijos su kitais fotografais. Toks buvo Romas Juškelis, kiek jį atsimenu. Iki pat pabaigos.

Pasiekus žiniai, kad netekome ryškaus kūrėjo ir fotografų bendruomenei gerai pažįstamo bei artimo žmogaus, socialiniuose tinkluose pasidalijau spontaniškai kilusiu prisiminimu: „Jis gyveno ir kūrė laisvai. Buvo nesuvaržytas pripažinimo troškimo ir konkurencijos su kitais fotografais. Toks buvo Romas Juškelis, kiek jį atsimenu. Iki pat pabaigos.“

Dar platesnis fotografų ir šia kūrybos sritimi besidominčiųjų ratas R.Juškelį pažįsta iš jo kūrybos. Pastaroji bus svarbiausia ir ateityje, ypač pačioms jauniausioms kartoms, kurių atstovai nespėjo sutikti ir pažinti autoriaus asmeniškai. Taigi kokia yra R.Juškelio kūryba? Ar nepriklausoma autoriaus asmenybė ir gyvenimo būdas atsispindėjo ir jo darbuose? Panašu, kad taip.

Nors kūrybinėje fotografijoje debiutavęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje R.Juškelis sukūrė skirtingos stilistikos ir tematikos serijų, tačiau visos jos vienu ar kitu aspektu buvo savitos. Žiūrint retrospektyviai atrodo, kad R.Juškelio kūryba buvo svarbi, bet kartu ir šiek tiek periferinė bendros Lietuvos fotografijos panoramos dalis.

Viena vertus, autoriaus darbai skyrėsi nuo Lietuvos fotografijos mokyklos – humanistinės fotografijos krypties, kuri mūsų šalyje vyravo septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais. Dalis R.Juškelio serijų sukurtos nesivadovaujant šioje mokykloje vyravusiu reportažiniu metodu, jo darbams nebūdingas humanistinis dėmesys žmogui. R.Juškelio kūrybą būtų sunku sieti ir su jo kūrybinio kelio pradžios laikotarpiu Lietuvos fotografijoje išryškėjusia „nuobodulio estetika“ ar konceptualiais tuometės jaunųjų fotografų kartos eksperimentais.

Fotografo kūrybinį debiutą lydėjo sovietine ideologija paremta kritika, kuriai buvo nepriimtinas menininko dėmesys fotografijų vizualiajai formai, apvalytai nuo socialistinio realizmo turinio.

Daugiau nei tris dešimtmečius trukusios fotografinės „odisėjos“ po gimtąjį miestą metu R.Juškelis nuosekliai plėtojo Lietuvos fotografijos kontekste išsiskiriantį autorinį braižą. Fotografo kūrybinį debiutą lydėjo sovietine ideologija paremta kritika, kuriai buvo nepriimtinas menininko dėmesys fotografijų vizualiajai formai, apvalytai nuo socialistinio realizmo turinio. R.Juškelis prisimindavo, kad jaunystėje buvo kaltinamas „fotografiniu matymu“, kuris įprastą urbanistinę aplinką nuotraukose paversdavo įspūdingomis ir kone abstrakčiomis kompozicijomis.

R.Juškelis iš serijos "Rezervistai"/ kamane.lt

Tačiau šiandien akivaizdu, kad būtent „grynosios“ formos paieškos yra vienas svarbiausių R.Juškelio kūrybos bruožų. Pastarasis ypač akivaizdus fotografijose, kurias autorius lakoniškai pavadino „Forma“. Šios fotografijos, kai kurios sukurtos dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o kitos – jau naujo tūkstantmečio pradžioje, byloja apie kūrybinį nuoseklumą, ieškant nuo bet kokio siužeto, pasakojimo ar lyrizmo išlaisvintos formos. Žinomas fotomenininkas Aleksandras Macijauskas taikliai apibūdino R.Juškelio fotografijų stilių, jį pavadinęs „analitiniu“[2], t. y. skatinančiu perprasti tikrovę, ją skaidant į daugiau ar mažiau abstrahuotas formas. Šiuo stiliumi sukurta ir viena žymiausių R.Juškelio fotografijų serijų Apleista Kauno tvirtovė (1993–1997). „Fotografiniu matymu“ ir išraiškingų formų paieška miesto aplinkoje bei architektūroje R.Juškelio darbai primena XX a. pirmosios pusės tarptautinę modernios fotografijos kryptį, kuriai buvo būdingas tikėjimas, kad pasaulį galima iš naujo pažinti ir geriau suprasti, žvelgiant į jį iš neįprastų perspektyvų pro fotoaparato objektyvą.

Pats fotografas taip pat įvardijo konkrečius savo kūrybos ryšius su tarptautiniu fotografijos istorinės raidos kontekstu. R.Juškelis pripažino, kad didelę įtaką jam padarė čekų fotografas Josefas Sudekas. Pastarojo darbus R.Juškelio fotografijos primena ne tik puikiu šviesos parinkimu, išryškinančiu fotografuojamų objektų formas, bet ir sudėtinga, daugiasluoksne iliuzinės fotografijų erdvės kompozicija, savo ruožtu reikalaujančia tiriančio žiūrovo žvilgsnio, kuris padėtų atpažinti fotografijoje įamžintus tikrovės fragmentus. Galima išvesti ir dar vieną paralelę tarp šių fotografų kūrybos: svarbi J.Sudeko kūrybos dalis skirta Prahai, o R. Juškelis daugumą nufotografuoti vertų vaizdų pastebėjo ir užfiksavo Kaune – mieste, kuriame gyveno ir kūrė daugelį metų.

Jos byloja apie individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę formą.

R.Juškelio kūrybą galima lyginti ir su bendra XX a. pirmosios pusės čekų fotografijos stilistika bei jai būdingu poetiškumu ir užuominomis į siurrealizmą. Pavyzdžiui, R.Juškelio sukurtoje serijoje Žmonės ir manekenai (1987–1992) susisluoksniuoja ir vietomis susikeičia keletas tikrovės lygmenų: realių žmonių veido išraiškas ir pozas groteskiškai atkartojantys manekenai fotografijose matomi pro vitrinų stiklus, kuriuose atsispindi gatvės gyvenimas. Tokie darbai demonstruoja fotografo gebėjimą įžvelgti keistus, tačiau realiai egzistuojančius mūsų gyvenimo aspektus, dažnai nepastebimus praeiviui. Panašiu būdu buvo sukurta ir pirmoji R.Juškelio fotografijų serija Atspindžiai (1980–1985). Joje autorius įamžino veidrodiniuose balų paviršiuose atsispindintį Kauną ir fotografijas eksponuodavo ir publikuodavo apverstas. Šis paprastas, bet veiksmingas sprendimas miesto atspindžius vandens paviršiuje skatino suvokti kaip fantastinius vaizdinius.

R.Juškelis iš serijos "Žmonės ir manekenai"/kamane.lt

Net ir atsidūręs, atrodytų, pačioje banaliausioje aplinkoje – tarybinėje kariuomenėje – R.Juškelis kasdienę rutiną fiksavo kaip keistų akimirkų virtinę. Plačiakampio objektyvo iškreipti ir propagandinių plakatų fone įamžinti kareiviškos buities fragmentai – tai ne vien anuometinės santvarkos ir ideologijos kritika. Galima numanyti, kad šios fotografijos teigia kur kas esmingesnius dalykus. Jos byloja apie individualumo nuvertinimą ir asmenybės degradaciją, civiliniame gyvenime galiojančių humanistinių vertybių apvertimą, kuris fotografijose įgyja kone karnavalinę formą.

Panašiu žvilgsniu R.Juškelis žvelgė ir į kitas jo dėmesį patraukusias temas, kurias plėtojo mažesnės apimties, mažiau žinomose serijose apie diskotekas, gaisrininkus, krišnaitų šventes ar partizanų palaikų perlaidojimą ir poetės Salomėjos Nėries kapo perkėlimą iš Kauno karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines.

Neįprastai kasdienišką tikrovę R.Juškelis taip pat parodė serijoje Degantis pasaulis (1990–1995). Anksčiau sukurtas fotografijas autorius apdorojo specialia technologija ir nuspalvino jas liepsnas primenančiais rausvos ir mėlynos spalvos atspalviais. R.Juškelio naudotas originalus „netikros spalvos“ efektas[3] kaskart išryškindavo vis kitokius efektus, kurių buvo neįmanoma numatyti, todėl kiekvienas atspaudas virto unikaliu meno kūriniu. Pastarieji R.Juškelio darbai tarsi tęsia nuo tarpukario Kaune Povilo Karpavičiaus puoselėtus kūrybinius eksperimentus su fotografijos technologijomis, kurie vėliau buvo aktualūs ir 1963 m. įsikūrusiame Kauno fotoklube.

Žvelgiant į R.Juškelio kūrybos visumą gali atrodyti, kad joje susipynė įvairių užsienio ir Lietuvos fotografijos krypčių įtakos bei skirtingi kūrybiniai metodai, nepalikdami vietos stilistiniam ar žanrų grynumui. Tačiau šiandien tai atrodo kaip vertingas fotografo kūrybos savitumas. Šiuolaikinė meno istorija atranda pasaulinių meno centrų nuošalyje užgimusias tarptautinių meno krypčių formas, kurios tas kryptis ir „iškreipė“, ir kartu joms suteikė savito originalumo. Toks požiūris leidžia ne tik iš naujo įvertinti stilių įvairovę, bet ir atsisakyti meno istorijoje įsitvirtinusios hierarchijos, kurioje geografinėje ar kultūrinėje periferijoje sukurti darbai visuomet atrodydavo mažiau vertingi. Panašią situaciją galima įžvelgti ir Lietuvos fotografijos istorijoje. Jos tyrimai šių dienų kontekste jau aktualizavo ne vieną primirštą kūrybinį judėjimą ar autorių, kurie nepriklausė vyraujančioms vieno ar kito laikotarpio lietuviškos fotografijoms kryptims. Į tas kryptis neįsilieja bei jose neištirpsta ir R. Juškelio kūryba, kuri kaip tik dėl to yra vertinga bei suteikianti potencialo pakartotiniam jos „atradimui“.