BFL / T.Lukšio nuotr.

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie naująjį socialinį modelį, o ypač, apie Darbo kodekso projektą. Sumažės motinystės atostogos, darbuotojus galima bus atleisti be priežasties, darbdaviai pradės siautėti, – tokias antraštes bene kasdien galima perskaityti didžiųjų naujienų portalų ir laikraščių antraštėse.

Viktorija Karsokaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kad viskas nėra tik balta arba juoda, užsiminama retai. Pavyzdžiui, „Investuok Lietuvoje“ pristatė tyrimą, kuriame teigia, kad įgyvendinus socialinio modelio reformas, turėtų būti sukurta 85 tūkstančiai naujų darbo vietų, o nedarbo lygis sumažės iki 7 proc. Lyg ir nėra taip blogai, ar ne?

Ne vietoje ir ne laiku

Pirmas klausimas, kuris kyla mąstant apie žodį „naujas“, kodėl prireikė keisti dabartinį Darbo kodeksą? Kuo gi jis blogas? Socialinio modelio kūrimo komandos vadovas, Vilniaus universiteto profesorius bei teisininkas Tomas Davulis atrėžia kategoriškai: šiuo metu galiojantis Darbo kodeksas visiškai neatitinka realijų.

Teisininkas tiki, kad šiuo metu galiojančio įstatymo tiesiog neįmanoma laikytis.

„Kodeksas sukurtas planinei ekonomikai, beveik eliminuojant prieštaravimus rinkos ekonomikai ir toliau tęsiant tradiciją, kad viską reikia įstatymiškai reguliuoti, visus saugoti, nežiūrint, kiek tai kainuoja ar kaip pasikeitusios konkurencinės sąlygos globalioje rinkoje. Taip pat neatsižvelgiama į tai, kaip pasikeitė pats darbo pobūdis ir darbuotojo pozicija darbo santykyje“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia T.Davulis.

Teisininkas tiki, kad šiuo metu galiojančio įstatymo tiesiog neįmanoma laikytis. Jis yra nukreiptas yra stambias įmones, masinius darbuotojų vienodais veidais srautus. Todėl šioje vietoje nukenčia smulkios ir vidutinės įmonės, kurios siūlo lankstesnes sąlygas ir taip dažnai nusižengia Kodeksui.

„Realybė, praktika ir įstatymas per daug nutolę vienas nuo kito“, – sako socialinio modelio kūrėjas ir priduria, didžiausias blogis – nesuvokimas, kad teisė negali bet ko prirašyti ir to bus laikomasi.

Prarandi vieną, gauni kitą

Kalbėdamas apie naująjį Darbo kodeksą, T.Davulis, neleidžia pamiršti, kad tai yra sudėtinė visos reformos dalis. Jei atimame iš darbuotojo ar darbdavio kažkokias privilegijas, jas turime perkelti kitur. Visaip kaip In ir Jang. Be to, dažnai girdima sąvoka „darbo santykių liberalizavimas“ nereiškia, kad dabar atims visas garantijas iš darbuotojų ir leis darbdaviams sužvėrėti. Anot teisininko, tiesiog atsisakoma nereikalingų ir pražūtingų dalykų bei pritaikoma prie pasikeitusių sąlygų.

„Naujuoju Kodeksu supaprastiname darbo sutarčių sudarymą, bus įmanoma paprasčiau atleisti darbuotoją iš darbo. Taip pat sumažiname biurokratinę naštą, panaikiname popierinius atsiskaitymo lapelius ir atskirų veiklų licencijavimą. Tai yra liberalizavimas, nes atsisakome nebūtinų dalykų. Tačiau yra pamirštama apie 60 naujų teisių darbuotojams. Jų niekada nebuvo ir kai kurios yra net stipresnės nei kitose Europos Sąjungos šalyse“, – kalba teisininkas.

Būtent tos naujosios teisės nepatinka ir patiems darbdaviams. Jos brangiai kainuos ir gali visiškai neatnešti jokios praktinės naudos įmonei. Pavyzdžiui, pasak T.Davulio, darbdavys turės išleisti žmogų 5 dienas per metus, per kurias jis galės kelti savo kvalifikaciją, lankyti įvairius kursus – nesvarbu, tai susiję su darbu ar ne. O kol, pavyzdžiui, mokysitės, kaip ravėti daržus, pinigėliai ir toliau kapsės į piniginę. Ir čia tik viena iš daugelio naujų galimybių.

Dabar badoma neutralizuoti vienus pasiūlymus paliekant kitus.

„Iš pradžių Kodekso projekte nebuvo atskirtų pasiūlymų, nukreiptų tik į vieną ar kitą pusę. Tai kompleksinis priemonių planas – vienur atiduoti, kitur atimi, – atsakė T.Davulis, paklaustas apie kodekso trūkumus. – Ten, kur verta, mes įdedame didesnę apsaugą, o ten, kur trukdo ir stabdo kurti naujas darbo vietas – jas išimame. Kadangi yra kompleksinis pasiūlymas, nuostatos yra, mūsų objektyviu požiūriu, subalansuotos. Tačiau dabar badoma neutralizuoti vienus pasiūlymus paliekant kitus. Seimo narių grupės pasiūlymai yra nukreipti į tai, kad būtų grąžinama esama situacija“.

Velnias slypi ne detalėse

Dar vienas iš socialinio modelio bendraautorių, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka įsitikinęs – pakeistas Darbo kodeksas darbo vietų nesukurs, nes problema slypi visai kitur.

„Darbo vietų kūrimą stabdo vartotojų perkamoji galia. Provincijų gyventojai neturi pinigų, pajamos labai menkos, nes ten daug dirbančių už minimalią algą arba gyvenančių iš socialinių išmokų ir pensijų. Žmonės išleidžia pinigus pagrindiniams dalykams, nuo kurių nepabėgsi. O tai reiškia, kad verslui kurtis ar plėsti nėra prasmės, nes pirkėjo kišenėje nėra laisvų pinigų. Tai ypač aktualu, jei verslas orientuotas į vietos vartojimą. Be to, tie, kurie turi vartotojus ir paklausą, nepaisant Darbo kodekso sėkmingai samdo žmones ir parduoda produkciją“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako prof. R.Lazutka.

Labai sunku užtikrinti, kad abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – laikytųsi įstatymo.

Ekonomistas taip pat sutinka su T.Davuliu, kad dabartinio Kodekso niekas nesilaiko. Tačiau ne dėl to, kad jo neįmanoma laikytis, o dėl to, kad rinkos sąlygos yra nesąžiningos, darbuotojai nėra apsaugoti ir dėl to jais galima manipuliuoti. Be to, labai sunku užtikrinti, kad abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – laikytųsi įstatymo. Tai turinčios užtikrinti institucijos yra labai silpnos, o ir valstybės pajėgumai suvaldyti situaciją darbo rinkoje ypač menki.

„Daugiau darbuotojų apsaugos turėtų perimtų valstybė. Tai nėra naujiena, Europoje propaguojamas daniškas „flexsecurity“ (liet. „lankstisauga“) modelis. Įmonės viduje darbdavio ir darbuotojo santykiai yra sunkiai kontroliuojami, paprastai darbdavys ir jo atstovai turi didesnę galią nei samdomas darbuotojas, todėl geriau daugiau apsaugos parketi į valstybės rankas“, – kalba R.Lazutka.

Ta apsauga nėra naujos inspekcijos kūrimas ar dar vienos Seimo grupės sukūrimas. Socialinio modelio kitoje dalyje yra numatyta plėsti nedarbo draudimą, kad žmonės būtų labiau apsaugoti ir praradę darbą nepatektų į skurdą. Tuomet, anot ekonomisto, darbuotojai galės pakovoti dėl savo teisių nebijodami užsitraukti darbdavio nemalonę ir būti atleisti.

Svarbiausia, anot R.Lazutkos, „kalbėti atviromis kortomis, negudraujant vieniems prieš kitus ir susitariant“.

Euroblogo-LOGO

BFL

Antradienį po pietų Titaniku pramintame „Sodros“ pastate Vilniuje iš 28 langelių sodrinį darbuotoją galima prisišaukti tik 11-oje. Audiencijos pas „Sodros“ valdininką laukianti moteris juoda skara čia dūsauja jau daugiau nei valandą. Tačiau net ir prie jos prisėsti negaliu, nes užstrigęs terminalas neišduoda bilieto.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Įveikusi terminalą savo eilės sulaukiu po gerų 15 minučių. Tačiau sėkmė šiandien lydi tik besikreipiančius dėl tėvystės pašalpų – pensijų klausimai čia sprendžiami kur kas lėčiau. Keista. Eilinė lapkričio 3-ioji, regis, jokių reformų, tačiau eilės šiuose laukiamuosiuose stumiasi lėtai. Liūdnai tebedūsauja mano kaimynystėje sėdėjusi juodaskarė: „Sodros“ dievas jos vis neišgano.

Užvėrus ilgo laukiamojo duris apima sunkiai paaiškinamas polėkis. Apsisukau išties greitai, o erdviose gigantiško pastato menėse ne visiems iš laimės svaigsta galva, kaip, beje, ir prie braškančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje rasti vietos nuo 8-os iki 17 val. prilygsta laimės valandai. Įprastai tokios skelbiamos parduotuvėse, kuriose graibstomi drabužiai iš antrų rankų.

„Sodros“ darbuotojai tokie turtingi? O gal šalia dirbantys šia privilegija kasdien naudojasi?

Vidutinis „Sodros“ darbuotojų mėnesio atlyginimas siekia 868 eurus. Vyriausias specialistas iki mokesčių gauna 1050 eurų. Gautų ir dar daugiau, jei ne vieni didžiausių socialinio draudimo mokesčių, vyraujančių mūsų šalyje. Šiuo metu socialinio draudimo tarifas Lietuvoje siekia 39,98 proc., o, tarkim, Norvegija savo darbuotojams taiko 19 proc., o Danija – 2,8 proc. tarifą.

Gigantiška „Sodros“ titaniko biurokratija

Kodėl atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kurių milžiniškais mokesčiais mus gąsdina socialdemokratai, – ne Lietuvos naudai? Kodėl ten „Sodros“ mokesčiai mažesni?

Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, jog galime kaltinti tik save, kad nesiimame veiksmų, siekdami sumažinti darbo apmokestinimą, ir mokesčių atžvilgiu tebesame  įstrigę XX amžiuje: „Lyg ir suvokiame, kad reikėtų vaduotis iš tokios ydingos praktikos, mažinti darbo apmokestinimą, tik ne taip paprasta.“

„Sodroje“ dirba net 3500 žmonių. Kodėl jų tiek daug? Ką jie veikia technologijų amžiuje, kai barškinti skaitytuvais skaičiuojant ir išmokant pensijas seniai nebereikia? „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius pasigiria, kad 2008 m. darbuotojų „Sodroje“ buvo dar daugiau – net 4 tūkst. Taigi pažanga akivaizdi – valdininkų sumažėjo net 500.

Paklaustas, ar nepakaktų šiai įstaigai dar kuklesnio skaičiaus personalo, M.Sinkevičius ginasi: „Per pastaruosius metus „Sodra“ perėmė nemažai naujų funkcijų – nedarbo draudimo išmokų mokėjimą, pareigūnų pensijų skyrimą ir mokėjimą, VMI administruotų PSD įmokų administravimą.“

Todėl M.Sinkevičius nesileidžia į jokius kompromisus – reikalingi visi šiuo metu dirbantys „Sodroje“. Jis bando įteigti, kad geroji tetulė „Sodra“ – taip vienu metu ji prisistatinėjo savo reklamose – nė trupučio neišlaidauja: „Nė vienoje mūsų įstaigoje nėra valytojų: valymo paslaugas viešųjų pirkimų būdu perkame iš šias paslaugas teikiančių įmonių.“

Tai, žinoma, pagirtina, bet klausimas, ar pajėgi vis mažiau dirbančiųjų turinti šalis išlaikyti 3500 žmonių vien tam, kad būtų teisingai apskaičiuotos pensijos.

Vien „Sodros“ administravimo sąnaudos šiemet sieks 70 mln. eurų. „Jei šią sumą išdalytume visų rūšių pensijų gavėjams, išeitų beveik po 6 eurus per mėnesį. O jei absoliučiai visiems visų rūšių išmokų gavėjams, tai suma būtų mažesnė“, –  aiškina įstaigos vadovas.

Vien pensijoms išmokėti per metus šiuo metu reikia 2,4 mlrd. eurų. Nesugebėjimu surinkti būtino pensijoms pinigų kiekio Lietuva panašesnė ne į ES šalį, o į gerokai atsilikusias Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

Pokyčius stabdo šešėlis

Kur problema? Kodėl mokėdami didžiausius socialinius mokesčius ES gauname mažiausias pensijas, mažiausias socialines garantijas ir išmokas? Užtat turime didelę „Sodros“ armiją.

„Mokėdami „Sodros“ mokesčius mūsų žmonės naiviai tiki, kad jų pinigai kažkur saugomi senatvei, tačiau taip nėra – surinktos lėšos iškart išmokamos pensininkams“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Išeina, kad net ir mokėdami draudimą negalime jaustis saugūs ir tikri, jog šias išmokas gausime sulaukę senatvės, tad ar verta stebėtis, kad dalis gyventojų nemato prasmės kišti savo pinigus? Juolab kad „Sodros“ mokesčiai, priešingai nei kitose ES šalyse, neturi vadinamųjų lubų: kad ir kiek uždirbtų, beveik 40 proc. savo algos darbuotojas privalo atiduoti „Sodrai“. Tačiau išėjęs į pensiją net ir visą gyvenimą daug uždirbęs žmogus atsitrenkia į sodrinės pensijos lubas, kurios – labai žemos.

Ar reikia stebėtis, kad Lietuvos ekonomika kur kas giliau nei bet kurios ES šalies įklimpusi į šešėlį: kam mokėti mokesčius, jei iš to jokios naudos?

“Didinti pensijas išties labiausiai trukdo didelė dalis neapskaitomos ekonomikos ir itin mažas mokesčių perskirstymas skaičiuojant nuo BVP“, – sutinka „Sodros“ vadovas M.Sinkevičius.

Šią ekonominę nesąmonę, kurią galima būtų vadinti ir socialine neteisybe, nes mokesčių moki daug, o pensiją vis tiek gauni nedidelę, Vyriausybė, nors ir pavėluotai, bando taisyti nauju socialiniu modeliu.

Jei šis modelis prasiskins kelią į Seimo narių širdis, o tuo kol kas tenka abejoti, bazinės pensijos surinkimas ir mokėjimas iš „Sodros“ bus perkeliamas į valstybės biudžetą, o „Sodros“ tarifo dalis, kurią už darbuotoją moka darbdavys, per 12 metų turėtų būti sumažinta iki 19 proc.

Šiuo metu Lietuvos darbdavio už darbuotoją mokama socialinio draudimo įmokų našta didesnė nei Lietuvoje tik šešiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse – Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Kaip tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo pradėjus mažinti socialinį mokestį padidėtų atlyginimai, o drauge ir lietuvių perkamoji galia. Tai būtų papildomas valstybės biudžeto pajamų šaltinis, kuris ir leistų mažinti socialinio draudimo mokesčio dydį.

Piešiamas vaizdas panašėja į pasaką su laiminga pabaiga, tačiau  Ž.Mauricas, kaip ir daugelis kitų šalies ekonomistų, lieka prie minties, kad būtų kur kas tikslingiau apmokestinti gyventojų vartojimą ir jų turtą, o ne gaunamas pajamas.

„Šiuo metu veikianti sistema niekur neveda“, – sutinka su Ž.Mauricu ir Ž.Šilėnas. Jo siūlymas – „Sodros“ nuostolius dengti privatizavus valstybinį turtą. Bet juk ir tai laikina?

Seimo vicepirmininkas ir vienas Socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas, paklaustas, kodėl šalyje sparčiai mažėjant gyventojų biurokratinis aparatas ne tik nemažėja, bet dar ir auga, pesimistiškai atsako, kad net ir sumažinus valstybės aparatą pajamos neišaugs, o žala bus padaryta, nes padaugės bedarbių.

Tiesa, G.Kirkilas vis dėlto sutinka, kad biurokratijos gretas būtina mažinti, bet čia pat skėsteli rankomis, esą šio drakono galvos nuolat atauga.

Trūksta politinės valios ir proto

Apie būtinybę mažinti darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau kol kas nepriimta jokių sprendimų. Dideli mokesčiai darbo jėgai stabdo naujų darbo vietų kūrimą, neleidžia pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Kol apie darbo jėgos apmokestinimą tik kalbama, šalį kasmet palieka po 17 tūkst. žmonių, kurie traukia į valstybes su daug mažesne mokesčių našta. Emigracijos išgręžta Lietuva, regis, nepasimokė, nes tuo metu, kai Europos valstybės varžosi dėl nutekančių protų ir mažina darbo apmokestinimą, mūsų politikai svarsto, kaip mokesčius dar padidinti, ir užsimerkia prieš faktą, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra kone keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

„Dirbančiųjų pečius slegianti našta yra aiškiai per didelė. O kaip dar gali jaustis, kai didžiąją dalį algos suvalgo mokesčiai? Už ką gyventi“, – svarsto Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas.

Dėl susiklosčiusios situacijos jis linkęs kaltinti silpną šalies ekonomiką: „Kažkada nesugebėjome apginti Lietuvos pozicijų Briuselyje. Visą laiką darėme, ką liepiami, taigi nereikėtų stebėtis, kad Estija lenkia mus didesnėmis algomis, pensijomis ir aukštesniu gyvenimo lygiu.“

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka pastarųjų metų Lietuvą lygina su anglų rašytojo George‘o Orwello aprašytu gyvulių ūkiu, kuriame išrinktoji visuomenės dalis vengia mokėti arba moka neproporcingai mažus mokesčius, o dirbantis žmogus atiduoda net 55 proc. savo uždarbio: 31 proc. – vadinamoji darbdavio dalis (27,98 proc. „Sodros“ įmoka, 3 proc. PSD įmoka ir 0,2 proc. įmoka į Garantinį fondą.), 6 proc. – sveikatos draudimas, 3 proc. – paties žmogaus mokama „Sodros“ įmoka ir 15 proc. – gyventojų pajamų mokestis.

Nesuvaldžius šešėlio ir išplitus lengvatinėms mokesčių formoms negalima stebėtis, kad saujelė bepročių, leidžiančių save skriausti, Lietuvoje vis mąžta. Pakanka savęs paklausti, kaip situacija pasikeistų, jei gyventum Airijoje, kur socialiniai mokesčiai siekia tik 13 proc., ar Šveicarijoje (11,8 proc.)?

„Veidas“ jau yra apskaičiavęs, kad žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, bet naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius šalyje siekia apie 250 tūkst. Slėpdami darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių šie dirbantieji gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos valstybė mokesčių surenka labai mažai (daug kas nuo jų išsisuka, tačiau tie, kurie negali išsisukti, leidžia valstybei siurbti savo kraują kaip reikiant). Nepaisant to, kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad dirbantis žmogus sumoka dar per mažai.

„Mūsų emigrantai renkasi darbą Airijoje ar Anglijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Stebėdami besiklostančią situaciją galime savęs klausti, ar nevirsime sala sausumoje, tinkama tik svetur uždirbamiems pinigams išleisti“, – apie nesprendžiamas problemas kalba ekonomistas Ž.Mauricas.

G.Kirkilas primena, kad didelių mokesčių politika Lietuvoje nusistovėjo seniai. Jo teigimu, išjudinti inerciją sudėtinga, nes nėra visuotinio pajamų deklaravimo, silpna Lietuvos rinka, taip pat nepakankamai apmokestintas nekilnojamasis turtas.

Pasigendama politikos lyderių

Dėl sisteminių reformų nebuvimo socialinės apsaugos srityje liberalas K.Glaveckas linkęs kaltinti partijas, tiksliau, ryškesnių politikos lyderių trūkumą. Jo manymu, būtent todėl plūduriuojame nerasdami sisteminių sprendimų.

Todėl valstybę ir „Sodrą“ išlaiko vos 29 proc. piliečių. „Maždaug trečdalis šalies gyventojų moka mokesčius ir sukuria produktą, kurio pinigus valdžia perskirsto, taigi būtina stengtis įdarbinti kuo daugiau žmonių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž.Šilėnas.

Tuo metu „Sodros“ karalių pasaka tęsiasi.