BFL

Dovaidas PABIRŽIS

1997-aisiais Lietuvoje sukūrus prieglobsčio teikimo sistemą, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ jau po kelerių metų pradėjo vykdyti integracijos programą. Jai vadovaujanti pedagogė 34-erių Ilma Skuodienė daugiau kaip 13 metų dirba su prieglobsčio prašančiais užsieniečiais. „Veidas“ kalbasi su ja apie šio darbo iššūkius, kasdienes problemas, visuomenės požiūrį ir Lietuvos migracijos politiką.

– Didelis ažiotažas dėl 1105 pabėgėlių, kuriuos Lietuva Europos Sąjungai įsipareigojo priimti per dvejus metus, kilo pernai rugsėjį, tačiau iki šiol galime kalbėti vos apie dvi į Lietuvą atvykusias šeimas. Kodėl šis procesas vyksta taip lėtai?

– Nuo 1997 m. Lietuvoje papildoma apsauga suteikta 3856 žmonėms, pabėgėlio statusas – dar 217 žmonių. Taigi kalbame apie kur kas didesnį žmonių skaičių. O ES perkėlimo programos kontekste 1105 tikrai mums yra iššūkis, nes iki tol integracijos programose daugiausia dalyvavo žmonės iš Čečėnijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos. Tai rusakalbės valstybės. Nenorėčiau sakyti, kad jos kultūriškai artimesnės, bet mes geriau pažįstame vieni kitus ir galime geriau suprasti netgi klimatą ar švietimo sistemą. Yra tam tikrų bendrų dalykų. O Artimieji Rytai mums yra iššūkis.

– Vis dėlto ES perkėlimo programa numatyta dvejiem metams. Jei ji ir toliau vyks tokiais tempais, akivaizdu, kad numatytas žmonių skaičius nebus pasiektas.

Kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose.

– Šis klausimas turėtų būti adresuotas tiesiogiai Vidaus reikalų ministerijai, kuri įgyvendina šią programą. Bet kalbant bendrai – tiesiog nėra žmonių, kurie būtų pasirengę atvykti gyventi į Lietuvą. Nėra norinčiųjų pabėgėlių stovyklose. Tačiau šio skaičiaus nereikia sureikšminti, nes per tą laikotarpį iš Graikijos ir Italijos į kitas ES šalis perkelta tik apie 400 žmonių. Lietuva su šešiais perkeltais asmenimis atrodo santykinai neblogai.

Skaičiai yra minimalūs – kitos ES šalys dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali arba nenori įgyvendinti šios programos.

– Ar matote perspektyvą, kad artimiausiu metu galėtų įvykti proveržis?

– Balandžio 4 d. įsigalioja susitarimai tarp ES ir Turkijos. Žmonės, kurie atvyks į ES, bus perkelti atgal į Turkiją, o iš Turkijos stovyklų – į Europą. Sunku prognozuoti, bet uždarant vienas duris atsidaro kitos, todėl jaustis labai drąsiai dėl sumažėjusių srautų Lietuvai nereikėtų, nes tos durys gali atsiverti mums dar nepalankesne kryptimi.

Nereikėtų kalbėti vien apie skaičius, nes tai yra gyvi žmonės – vaikai, ketverius metus praleidę pabėgėlių stovyklose, nedalyvavę švietimo sistemoje, suaugusieji be darbo. Žmonės, priversti ieškoti gyvenimo, o ne egzistavimo. Ir tie procesai ES vyksta jau ne vienus metus. Tik tiek, kad 2015 m. pradėta aiškiau ir rišliau kalbėti šia tema ir ieškoti kažkokių sprendimų.

– Krizinėmis situacijomis, o tokiomis galėtume vadinti armėnų, čečėnų, afganistaniečių pabėgėlius Lietuvoje, mūsų šalis susitvarkydavo gana neblogai ir šios bangos nepaliko gilesnių įspaudų lietuvių sąmonėje. Kodėl tuomet Lietuvoje kilo tokia nepasitenkinimo ir priešiškumo banga dėl šios pabėgėlių krizės, apimančios visą Europą?

– Esama keleto veiksnių. Svarbiausia yra informacijos stoka – žmonės tiesiog nežino, kad Lietuva turi tam tikros patirties, susijusios su pabėgėliais. Nepakankamai žinome, kad ir lietuviai buvo pabėgėliai per du pasaulinius karus.

Svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą.

Labai svarbus ir žiniasklaidos vaidmuo – kai kurie kreipiasi ir sako: aš jau daugiau nei metus per televiziją žiūriu, kaip tie žmonės eina. Dabar jau pradėjo dažniau rodyti laivus, bet vienu metu buvo rodoma tik tai. Taip kitiems susidaro įspūdis, kad jie jau tuoj pradės eiti į mano namus ir pasibels į duris. Dėl to svarbus ir pats informacijos pateikimas: ar rodai atvejus, ar analizuoji situacijas, ar aptari individualią šeimą. O gali rodyti tik einančius žmones ir paliktas šiukšles.

Trečia, yra ir nuomonės formavimas – kaip politikai pateikia šią problemą, kurią pusę jie palaiko. Ar ugdomąją – kad turime atsiverti, nes niekada nežinai, kaip bus Lietuvoje, ar visai priešingą. 26-eri nepriklausomybės metai yra trumpas laiko tarpas, mes vis dar nepratę dalytis su kitais ir su baime saugome savo identitetą.

– Grįžkime prie 1105 žmonių, kuriuos Lietuva turėtų priimti. Jų perkėlimas bus finansuojamas iš Europos pabėgėlių fondo. Kaip konkrečiai veikia ši schema?

– ES už kiekvieną perkeltą žmogų iš savo biudžeto skiria 6 tūkst. eurų. Tie 6 tūkstančiai apima viską: žmogus yra Graikijos pabėgėlių stovykloje, Lietuva siunčia savo Migracijos departamento atstovą imti interviu ir ieškoti, kas norėtų ir galėtų važiuoti. Vyksta pasirengimas, samdomas vertėjas, perkami bilietai, skiriami dienpinigiai – viskas įeina į šiuos 6 tūkstančius. Taip vyksta nuolatinis paieškų procesas. Būdavo, kad atsirasdavo šeimų, bet jau vykstant galutiniams procesams jos dingdavo stovykloje ar išeidavo. Taip šios išlaidos dar padidėja.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus.

Jei randa žmogų, vyksta dokumentų tvarkymas, dar bent du vizitai, kol galutinai susiderinama, tada perkamas bilietas žmogui bei pareigūnams ir skrendama į Lietuvą. Atvykėlis 3–4 mėnesiams apgyvendinamas Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre, kur yra vanduo, elektra – tai irgi patenka į šią sumą. Po to iš tų pačių pinigų jis gyvena pagal prieglobstį gavusių užsieniečių integracijos programą.

Nuo pernai lapkričio patvirtinta tvarka, kad žmogus pusę metų kas mėnesį gauna 204, kitą pusę metų – 102 eurus. Taip pat įsikūrimo pašalpą, kuri yra 204 eurai. Visa tai telpa į tuos 6 tūkst. eurų. Tiesiogiai finansiškai žmogui tenka mažiau nei trečdalis šios sumos.

Jei kalbama apie šeimas, ne iš to krepšelio yra tik vaikų sveikatos draudimas ir vaikų švietimas. Tai finansuojama iš Lietuvos biudžeto.

– Prieglobsčio prašantys žmonės iš pradžių atsiduria Pabradėje, vėliau paprastai Rukloje. Kaip vertinate faktą, kad užsieniečiai visų pirma pamato Pabradės ir Ruklos Lietuvą? O juk yra ir Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos Lietuva, kur jie paprastai kuria gyvenimą vėliau. Kokie būna šių žmonių įspūdžiai?

– Prieglobsčio žmogus gali pasiprašyti oro uoste, pasienio punkte, Užsieniečių registracijos centre. Tada Migracijos departamentas per 48 val. išnagrinėja pirminį prašymą ir nusprendžia, ar jis yra pagrįstas ir galima pradėti prieglobsčio procedūrą. Jei nepagrįstas – prašo palikti Lietuvos teritoriją, jei pagrįstas – galima gyventi Užsieniečių registracijos centre Pabradėje arba savo lėšomis pasirinktoje gyvenamojoje vietoje su Migracijos departamento leidimu. Jau pakeliui yra įstatymas dėl alternatyvaus apgyvendinimo, kurį finansuos valstybė.

Šiandien Pabradėje gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma.

Pagal įstatymą prieglobsčio suteikimo procesas trunka 3–6 mėnesius, bet dažniausiai užsitęsia 12 mėnesių, o gali ir ilgiau. Todėl žmogui įsipareigoti išlaikyti save ir savo vaikus tiek laiko praktiškai neįmanoma, ir didžioji dalis vis tiek renkasi gyventi Pabradėje.

Pabradė yra puikus miestelis, gyventojų jame daugėja. Šiandien čia gauti vietą ikimokyklinio švietimo įstaigoje prieglobsčio prašytojo vaikui praktiškai neįmanoma. Neseniai gavome raštą, kad vaikų darželyje tiesiog nėra laisvų vietų. Įsivaizduokite, koks jis populiarus.

Bet jei žiūrėsime į šiuos miestelius per pabėgėlių integracijos prizmę ir jų galimybes, jie nėra visiškai tinkami. Pabradė, prieglobsčio prašytojui negalint dirbti, ryšiams su bendruomene, užimtumui ir kalbos mokymui yra pakankama vieta. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad Užsieniečių registracijos centras nėra socialinė įstaiga. O Rukla, kur žmonės jau gali įsitraukti į darbo rinką, veikti aktyviau ir integraliau, žinoma, nėra ta vieta, kur turėtum tokių galimybių. Todėl ir pateikėme siūlymą dėl galimybės turėti alternatyvų apgyvendinimą.

Nuo 2015 m. tvarka šiek tiek keitėsi, ir tie žmonės, kurie yra pasirengę integruotis miestuose, turi darbo vietą, būstą, jų vaikai pasiruošę įsitraukti į švietimo sistemą, gali teikti paraišką komisijai ir aplenkti Pabėgėlių integracijos centrą, iš Pabradės važiuoti tiesiai į Vilnių ar kitą miestą.

– Kokia integracija iš tiesų galima Rukloje, kur būtent ir veikia tam sukurta įstaiga?

– Nuo pernai lapkričio integracijos terminas sutrumpėjo nuo 8–12 iki 3–4 mėnesių. Iš patirties pastebėjome, kad minimali tarpinė stotelė vis dėlto turi būti. Pavyzdžiui, atvyksta šeima su trimis nepilnamečiais vaikais. Šeima trejus metus gyveno Libano pabėgėlių stovyklose, kur tiesiog egzistavo. Tuomet nusprendė keliauti – kelyje praleido 7–8 mėnesius. Nežinome nei psichologinės, nei emocinės, nei galų gale medicininės jų būklės. Dėmesys jai turi būti ypatingas. Iš pat pradžių manėme, kad paėmus juos iš lėktuvo jau galima vežti tiesiai į būstą. Bet juk beveik nieko apie juos nežinome.

Labai gaila, bet vienas žmogus iš mūsų perkeltų trijų šeimų praėjusią vasarą mirė nuo širdies smūgio. Negalima sakyti, kad nesureagavome, bet tai privertė permąstyti: o kas būtų, jei taip nutiktų vaikui? Todėl tarpinė stotelė reikalinga. Sistema yra lanksti, niekas netrukdo pasirengusiam žmogui išvykti iš Ruklos nors ir po savaitės.

Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Rukloje patenkinami pirmieji žmonių poreikiai, tuomet tikrinama sveikata, supažindinama su prieglobsčio sistema Lietuvoje, intensyviai mokoma kalbos. O tada jau prasideda individualus vertinimas: jei tu esi IT specialistas ar daktaras, tai gal „Caritas“ ar kita organizacija priims tave ir po savaitės.

– Tyrimai rodo, kad pabėgėliams Lietuvoje sveikatos paslaugos prieinamos sunkiau – jie vidutiniškai ilgiau laukia eilėse. Kaip jūs įvertintumėte tokių paslaugų prieinamumą šiems žmonėms?

– Sveikatos sistemos paslaugos yra vienodai teikiamos visiems Lietuvos gyventojams. Jei susikalbi rusiškai, didelių iššūkių kaip ir nėra. Bet jei kalbiniai gebėjimai minimalūs, nueiti į registratūrą ar užsiregistruoti telefonu būna sudėtinga. Juk žinome, kad siuntimus sunku gauti ir lietuviams, o užsienietį tiesiog gali lengviau apeiti arba ignoruoti.

Be socialinių darbuotojų ir be palydos vizitai būtų labai sudėtingi. Ne tik dėl kalbos, bet ir dėl sistemos nežinojimo. Neužtenka pragyventi tris mėnesius, kad žinotum, kaip veikia švietimo ar sveikatos sistema Lietuvoje. Sąžiningai visiems laukiant eilėse jos yra vienodos. Bet ir pačiai yra tekę išgirsti terminą, po kurio paklausiau: o ar yra mokama paslauga? Laikotarpis tada labai sutrumpėja. Bet ar tai buvo pasiūlyta užsieniečiui, ar jis turi galimybę susimokėti, klausimas vėlgi atviras. Kai čia gyveni, visada lengviau apeiti sistemą ir ieškoti kitų kelių.

– Kita labai opi problema yra būsto nuoma. Tarkime, jeigu aš esu pabėgėlis iš musulmoniškos valstybės ir ieškau buto išsinuomoti, ko galiu tikėtis ir kaip tai yra sprendžiama?

– Šis klausimas labai opus didžiuosiuose miestuose. Jei ieško baltarusiai, rusai ar ukrainiečiai, didelių problemų nekyla, tuomet tiesiog reikia rasti būstą už priimtiną kainą. Viskas gerai, kol žmogus neidentifikuoja savęs kaip pabėgėlio. Šio žodžio pavartojimas iš karto viską keičia. O jei tai žmonės iš Afganistano ar Irako, tai situacijų yra buvę įvairių: nuo to, kad dinkite nuo durų, nes iškviesiu policiją, iki elementarių atsisakymų. Nors Vilniuje praktiškai visi būstai nuomojami per agentūras, ir ten atsakymas paprastai būna „niekuo negalime padėti“.

Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vienas iš sprendimų galėtų būti valstybės suteikiamas laikinas ar komunalinis būstas. Ne socialinis, nes tai visais laikais buvo skaudus klausimas, labai aštrinantis situaciją. Vienaip ar kitaip apgyvendinimo klausimą reikės spręsti, nes kol kas iš išmokų būsto neįmanoma rasti. Kai kurie žmonės nori atvažiuoti į Vilnių, darbas kaip ir yra, bet pagal esamas pajamas su didele šeima negali sumokėti nuomos.

Vakarų Europos pavyzdžiai skiriant ištisus kvartalus ir rajonus parodė, kad tai nėra gerai ir jais tikrai nereikia sekti. Čia būtų ne integracija, o atskyrimas. Tokių klaidų nereikėtų kartoti. Bet žiūrėdama į dabartinius skaičius neįsivaizduoju, koks turėtų būti scenarijus, kad Lietuvoje galėtų taip atsitikti.

– „Caritas“ yra katalikiška organizacija. Lietuviai, bent jau pagal apklausas ar eiles prie bažnyčių Velykų rytą, yra katalikų tauta. Kaip katalikiškos vertybės atsispindi visuomenės reakcijoje į pabėgėlius?

– Kyla klausimas, ar esame praktikuojantys katalikai, ar tai tėra toks savęs identifikavimas. Yra vertybinis pagrindas – kiek aš turiu padėti savo artimui, o artimas juk nėra tik kraujo ryšys. Čia ir išsiskiria mūsų suvokimas. Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums. Arba tai, kad popiežius balandžio 27 d. pakvietė visose Europos parapijose rinkti aukas Ukrainai ir jos žmonėms paremti. Ar kiekvienas Lietuvos katalikas tai girdi?

– Žvelgiant į Lietuvos prieglobsčio suteikimo politiką, į akis krinta labai didelė dalis žmonių, kurie gauna papildomą apsaugą, ir tik retas kuris tampa pabėgėliu. Kokie yra pagrindiniai skirtumai?

– Galima sakyti, kad Lietuvoje pabėgėlio statusas suteikiamas išimtiniais atvejais. Papildoma apsauga reiškia, kad tavo gyvenimas Lietuvoje trunka dvejus metus, artėjant termino pabaigai gali kreiptis ir dar kartą paaiškinti situaciją, kad grįžti į kilmės valstybę tau nesaugu.

Jei esi katalikas, tu tikrai girdi popiežiaus Pranciškaus kvietimą, kad kiekviena ES parapija turi priimti po vieną pabėgėlių šeimą. Tai pagrindinė žinia mums.

Pabėgėlio statusas reiškia, kad gauni leidimą visam gyvenimui, patenki į kitą socialinę sistemą, pavyzdžiui, gali kreiptis dėl socialinio būsto, išmokų vaikams, neįgalumo. Tad skirtumas yra didelis. Šis statusas suteikiamas, jei esi tiesiogiai nukentėjęs: kankintas, persekiotas, tavo valstybėje nebuvo užtikrintos teisės į gynybą. O papildoma apsauga – jei Donecko srityje vyksta karas, dabar ten nesaugu, bet situacija gali ilgainiui keistis. Jungtinės Tautos teikia rekomendacijas, ar valstybė yra saugi, bet kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai.

Tarp žmonių, kurie gavo pabėgėlio statusą, daugiausia yra Rusijos, Baltarusijos opozicijos veikėjai, visuomenininkai, žurnalistai.

– Lenkija skelbia, kad priėmė daugiau nei pusę milijono ukrainiečių pabėgėlių. Galbūt taip vertėtų elgtis ir Lietuvai?

– Kiekviena ES valstybė sprendžia savaip. Ukrainiečių vykimas į Lenkiją dirbti yra senas procesas. Reikėtų atskirti, kiek žmonių Lenkija priėmė dirbti ir kiek jų suteikė pabėgėlio statusą, – tai skirtingi dalykai. Lenkai tiesiog priėmė, o kokiu pagrindu tai padarė – ar sudarė sąlygas gyventi šeimos nariams, mokytis, suteikė sveikatos draudimą, moko kalbos ir kultūros, nori integruoti bei palikti su nuolatiniu leidimu – nėra aišku. Žmonių jie daug priimdavo ir anksčiau, ypač sezoniniams žemės ūkio darbams.

– Kiek iš daugiau nei 4 tūkst. žmonių, priimtų nuo 1997-ųjų, Lietuvoje gyvena ir šiandien?

– Šiandien Lietuvoje gyvena tarp trijų ir keturių šimtų. Žmonės nebūtinai grįžta į gimtinę, dažnai keliauja toliau. Čečėnų, afganistaniečių šeimos yra didelės. Jų santykiai labai glaudūs, todėl noras susijungti su šeima yra didelis. Dažnai praleidę Lietuvoje kelerius metus ateina atsisveikinti. Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje. Didesnė dalis žmonių, gavusių pabėgėlio statusą, lieka gyventi Lietuvoje, jaučiasi čia saugiau ir stabiliau.

Sako – viskas gerai, mums patinka, tačiau norim gyventi su broliu ar mama Austrijoje ar Belgijoje.

„Caritas“ Vilniuje palaiko ryšį su maždaug puse – dviem šimtais žmonių. Dažniausiai jie kreipiasi, kai reikia keisti leidimus ir dėl darbo paieškų. Kai kurie žmonės, baigę integracijos programas, nenori, kad identifikuotume juos kaip pabėgėlius, užsieniečius ar net draugus. Nes visuomenės nuomonė apie užsieniečius, kuriančius verslą ar dirbančius, yra pagarbi, bet jeigu tik pasigirsta žodis „pabėgėlis“ – ji iš karto keičiasi.

BFL

Šią savaitę į Lietuvą atvyko pirmoji pabėgėlių šeima iš Irako. Lietuva iš viso yra įsipareigojusi priimti 1105 karo pabėgėlius iš Sirijos, Irako, Eritrėjos ir kitų šalių. Šie skaičiai, kaip ir pats pabėgėlių atvykimo faktas, išmokų dydžiai, apgyvendinimo vieta, integracijos ir kitos galimos problemos, dirbtinai kausto lietuvių dėmesį jau kone metus. Tačiau nuo karų ar nelaimių į mūsų šalį atklystantys užsieniečiai, kaip ir šiuolaikinius pabėgėlius primenantys istorijos negandų ir vėtrų blaškyti tautiečiai, nėra jokia naujiena mūsų istorijoje.

Dovaidas PABIRŽIS

Uzbekistano sostinę Taškentą 1966-ųjų ba­lan­džio 26-ąją supurtė siaubingas že­mės drebėjimas, kurio epicentre, 3–8 kilometrų gylyje po žeme, seisminiai smūgiai siekė 7,5 balo pagal Richterio skalę. Didžiulė dalis miesto, ypač senesnė, buvo visiškai su­griauta, be pastogės liko 300 tūkst. žmonių.

Taškentas Šiauliuose

Šiauliuose gyvenančiam 51-ų Jevgenijui tuo metu buvo pusantrų metukų. Jo šeima iš Taškento patraukė į Šiaulius ir apsigyveno tuometėje Pirmūnų (šiandien – Rasos) gatvėje. Į du čia naujai pastatytus namus tuomet atvyko ne viena pabėgėlių iš Uzbekistano šeima. Tiks­lų skaičių dabar nustatyti jau sudėtinga, bet netrukus ir visas Šiaulių rajonas buvo pramintas Taškentu.

„Kai mes atvažiavome iš Taškento, čia viskas buvo labai puiku. Kiek atsimenu, žmonės buvo linksmi, draugiški, prie mūsų namo stovi darželis, jį lankiau. Taškente gyveno ne tik uzbekai, bet ir ukrainiečių, rusų. Kai daugelio jų namai sugriuvo, žmonėms stengėsi padėti Ukraina, Lietuva, kitos Baltijos šalys“, – pasakoja Jevgenijus.

Pasak jo, praėjus kuriam laikui, kai Taš­ken­to atstatymas įsibėgėjo, daugelis pamažu grįžo na­mo ar išsikraustė kitur. Tačiau jo šeima nu­spren­dė pasilikti Lietuvoje, nes čia gyveno ir gi­minės iš tėvo pusės

„Esu dėkingas Lietuvai, kad gyvenu čia, – sako Jevgenijus. – Kai atvažiavau, dar buvo laikas, kai žmoniškai nė vienos kalbos nemokėjau, paskui ėjau į lietuvišką lopšelį, į rusų mokyklą. Anais laikais visi vieni kitus pažinojome: kažkas pykstasi, kažkas džiaugiasi, bet ne­bu­vo jokių pykčių. Šventės, vestuvės, Nau­jie­ji metai – visas kiemas kartu švęsdavo. Šiandien aplinkybės šiek tiek pasikeitė, žmonės truputį rimtesni.“

Lietuvos uzbekų bendrijos „Pachtakor“ pirmininkė Kuisin-oi Zujienė pasakoja, kad uzbekai yra sėsli tauta ir po žemės drebėjimo į kitas šalis vyko negausiai, o ir tie, kurie pasitraukė, vos atstačius sostinę netrukus sugrįžo namo. Tačiau masiškai persikraustė rusų kariškiai ir kitų tautybių žmonės.

Šiauliuose pabėgėlių iš Uzbekistano jiems skir­tuose namuose Rasos gatvėje beveik neliko. 20 numeriu pažymėtame name iki šiol gy­ve­na tik dvi iš Taškento atvykusios šeimos, o 22-ajame tokių žmonių nebeliko nė vieno. Ta­čiau, kaip pasakojo 20-ojo namo pirmininkė Ri­manta Juškienė, jai neseniai teko dalyvauti vie­no kaimyno laidotuvėse, į kurias susirinko ne­mažai iš Uzbekistano atvykusių ir Šiauliuose iki šiol gy­ve­nančių žmonių, – ši bendruomenė iki šiol yra labai vieninga ir gerai pažįsta vieni kitus.

Emocijų nesukėlė

Šiaulių miesto garbės pilietis, tuomet Me­cha­nizacijos valdyboje dirbęs Zenonas Eimutis Sabalys prisimena, kad jokių ypatingų emocijų atvykėliai iš Uzbekijos tuomet nesukėlė. Ne­pa­sitenkinimas kilo tik dėl to, kad butų tuo metu laukę šiauliečiai turėjo laukti dar ilgiau, tačiau kultūrinių ar socialinių problemų nekilo.

„Ir jie rusiškai kalbėjo, ir mes mokėjome, tad susišnekėdavome, kažkokių ypatingų istorijų negirdėjau. Tačiau jie ilgai ten ir negyveno, po metų ar dvejų pradėjo grįžti, kai Taškentą atstatė, dalyvavo ten ir Lietuvos statybininkai. Po kelerių metų galbūt vienas kitas ir liko, bet tikrai nedaug“, – sako inžinierius.

Kaimynystėje gyvenantis šiaulietis Algirdas Juozapas Račys taip pat jokių problemų, susijusių su atvykėliais iš Uzbekistano, neprisimena. Pasak jo, pabėgėliams atsikrausčius šie du na­mai dar nebuvo galutinai įrengti, trūko ka­na­lizacijos ir vandens. Tačiau atvykėliai vis tiek buvo patenkinti. „Nei mes su jais susidraugavom, nei jie kam nors ką blogo darė. Žmonės nebuvo skandalingi ar triukšmingi, tikrai nieko ypatingo nebuvo“, – prisimena pašnekovas.

Šiaulių kraštotyrininkas, architektas Vilius Puronas prideda, kad dauguma iš Taškento atvykusių gyventojų vis dėlto niekaip į miesto gyvenimą neįsitraukė ir integracija nevyko – savo gimtinei sentimentų turintys uzbekai netrukus sugrįžo į tėvynę, o pasiliko tik atvykėliai rusai. Pasak jo, tam tikro buitinio erzelio būta, lietuviai kalbėjo, esą mažai dar rusų buvo, tai naujų privežė.

Vis dėlto tam tikrą pėdsaką šiauliečių sąmonėje šis procesas tikriausiai turėjo palikti, nes ir šiandien pasiteiravus, kur galima atrasti Taš­ken­tą, daugelis šiauliečių atsakytų: „Prie „Mildos“. Taip vadinosi čia netoliese veikęs res­toranas.

Z.E.Sabalys paaiškina, kad šiauliečiai mėgo rajonus vadinti tolimų ir egzotiškų kraštų pavadinimais. Priešais Taškentą buvo Besarabija, nors ten tikrai nebuvo žmonių iš Moldovos, o pats tolimiausias taškas nuo centro, sekant SSRS žemėlapio logika, buvo pramintas Sa­cha­linu. Iki šiol Šiauliuose nuskamba ir Kau­ka­zo rajono pavadinimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs istorikas Alvydas Nikžentaitis, per Antrąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo sugriauti bene labiausiai iš visų Lietuvos miestų, jie kūrėsi iš naujo, o kai viskas atkuriama, dėl gatvėvardžių ar pavadinimų daug lengviau nesilaikyti tam tikrų tradicijų ir kanonų.

Spitako tragedijos atgarsiai Lietuvoje

1988-ųjų gruodį kitas siaubingas žemės drebėjimas sukrėtė Armėniją. Katastofos epicentre, Spitako mieste, seisminiai smūgiai siekė 7,2 balo pagal Richterio skalę. Žuvo 25 tūkst. žmonių, daugiau nei pusė milijono neteko pastogės. Ir šiandien Spitako kapinės atrodo didesnės nei pats miestas, o ant daugelio antkapių pavaizduotas laikrodis, rodantis 11 val. 41 min.

Kaip pasakoja buvęs Lietuvos armėnų bendrijos pirmininkas Ruslanas Arutiunianas, kvotų priimti pabėgėlius sovietinėms respublikoms tuomet numatyta nebuvo, nes Maskvos valdžia ne itin troško, kad Baltijos valstybės užsikrėstų „armėnišku ekstremizmu“. Likus ke­lioms savaitėms iki žemės drebėjimo Ar­mė­nijos Aukščiausioji Taryba paskelbė armėnų genocido pripažinimą, svarstė daugelį tuo metu nediskutuotinų klausimų, kilo pirmosios kibirkštys santykiuose su Azerbaidžanu. Je­re­vane jau buvo tikimasi atsakomojo politinio smū­gio iš Maskvos, kai šalį sukrėtė žemės drebėjimas.

„Niekas niekada nesurado fakto, jog būtų oficialiai skelbta, kad mes sutinkame priimti konkretų skaičių žmonių, nebuvo nieko aiškiai užfiksuota, kad kažkas yra atsakingas už konkretaus plano vykdymą“, – pasakoja R.Aru­tiunianas.

Pagalbą pabėgėliams ėmėsi organizuoti pro­fsąjungos. Nuspręsta, kad Lietuvoje bus priglausta apie 1,2 tūkst. armėnų. Iš pradžių pagelbėjo didžiosios gamyklos – armėnai buvo įdarbinti „Elfos“, Kuro aparatūros ir kituose fabrikuose.

„Mūsų komercijos direktorius buvo armėnas, dalis atvykėlių čia dirbo. Tuo metu buvo darbo jėgos stygius, cechuose daug laisvų vietų, įmonėje iš viso dirbo 5,5 tūkst. žmonių, iš kurių apie šimtą armėnų dirbo nuolat. Šiandien sprendžiame problemą, kur tūkstantį pabėgėlių įtalpinti, bet tuo metu „Elfoje“ mes iš Baltarusijos po 800 žmonių kiekvieną dieną veždavomės į darbą. Armėnai – draugiška tauta, apsistodavo šeimose, įsidarbinti sunkumų nebuvo“, – sako 1977–1992 m. „Elfos“ planavimo-ekonomikos skyriaus viršininko pareigas ėjęs Valentinas Stadalnykas.

R.Arutiunianas prisimena, kad po mėnesio armėnai buvo apgyvendinti Palangos „Ne­rin­gos“ ir „Gintaro“ poilsio namuose. Tuo metu ke­lialapiai į šiuos namus buvo skirstomi per profsąjungas, o žiemą jie būdavo apytuščiai, todėl ir nuspręsta pabėgėlius laikinai apgyventi čia. Palangoje buvo įkurta ir armėniška mokykla, kurioje daugelis mokinių išbuvo iki pavasario ir pabaigė mokslo metus.

Tuometis Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, specialios apgyvendinimo komisijos vadovas Feliksas Užpelkis sako, kad tuo metu žmonės armėnų atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai, dauguma pabėgėlius priėmė su užuojauta, stengėsi pagelbėti. Pa­šne­ko­vas neprisimena nė vieno teisminio ginčo ar konflikto, kilusio tarp vietinių ir atvykėlių.

„Galbūt pasitaikydavo, kad vaikai apsižodžiuodavo ar pasakydavo ką nors negražaus, bet labai jau menki tie dalykėliai buvo. Visur pabėgėliai buvo priimti draugiškai, o ir patys elgėsi draugiškai. Galbūt todėl, kad jie buvo apgyvendinti ne pas žmones, o valstybiniuose namuose, o žmonės tikėjosi, kad jie grįš į tėvynę“, – svarsto F.Užpelkis.

Tokį įspūdį susidarė ir buvęs Palangos vykdo­mojo komiteto pirmininkas Danius Puo­džius, prisimenantis tik oficialią sutikimo ceremoniją ir atvykusių žmonių pasveikinimą. Prieštaravimų iš palangiškių pusės D.Puodžius taip pat negirdėjo, jų problemos neužkrovė ir ant miesto, nes visas aprūpinimas buvo tiekiamas per poilsio namus.

Kiti „Veido“ kalbinti vyresnės kartos palangiškiai prisiminė tik vieną epizodą, kai policija tyrė mįslingą armėnės merginos kūdikio gimimo istoriją.

Liko trys armėnų šeimos

R.Arutiuniano teigimu, tam tikro palangiškių neigiamo nusistatymo pasitaikydavo: valdžios pa­rei­gūnai reikšdavo nepasitenkinimą dėl užimtų poil­sio namų ir mokyklos patalpų, armėnai su­lauk­davo finansinės paramos iš Sąjūdžio, o žmo­nės matydavo juos prekiaujant turguje ir tuo pik­tinosi. Buvo baiminamasi, kad aukštame „Ne­­rin­gos“ pastate gali kilti gaisras, kad armėnai už­ims poilsio namų vietas ir bus prastesnis vasaros se­zonas.

Tačiau bendras visuomenės dėmesio ir ažiotažo lygis tuo metu, palyginti su šiomis dienomis, buvo daug mažesnis. „Tada vyko daug įdomių dalykų, visuomenė buvo daug aktyvesnė, visapusiškesnė – juk buvo Sąjūdžio pradžia. Palangoje buvo platinami gandai, kad armėnai gaus čia butus ar ką kita, bet visa tai liko aplink Palangą. Armėnų bendrija labai dažnai čia važiavo, stengėsi pagelbėti, mes daug žinojome ir išgyvenome, bet iki Kauno ar Vilniaus tai nenukeliavo ir čia žmonės beveik nieko negirdėjo ir nežinojo“, – aiškina S.Arutiunianas.

Palanga tuo metu net neturėjo savo laikraščio, todėl armėnų pabėgėlių istorijos negalėjo sulaukti ir didelio žiniasklaidos dėmesio.

Dauguma armėnų Palangą paliko jau 1989-ųjų pavasarį, praleidę čia mažiau nei pusę metų. Ypač greitai išvyko pabėgėliai iš kaimų, nes jiems reikėjo pradėti pavasario darbus. Kiti į gimtinę sugrįžo kiek vėliau, laikinai Palangoje išsinuomojo būstą, įsidarbino. Pasak F.Už­pel­kio, nedarbo problemos tuo metu tikrai nebuvo, priešingai – darbo jėgos tuomet trūko. To­dėl rūpinamasi buvo tik besimokančiais vaikais bei daugiausia namie pasilikdavusiomis moterimis, o vyrai įsidarbino komunaliniame ūkyje, statybos treste, kai kurie jų dirbti kasdien vykdavo į Klaipėdą.

Maždaug per dvejus metus visi armėnai sugrįžo į tėvynę. R.Arutiuniano duomenimis, iš viso Palangoje ar kitur pasiliko daugiausia trys armėnų šeimos. Šiandien Lietuvos armėnų bendruomenę – apie 1,5 tūkst. žmonių – sudaro armėnai, į mūsų šalį atvykę kitu metu.

Armėnai yra ir dabartinės Europą krečiančios pabėgėlių krizės dalis. Apie 15 tūkst. Sirijos armėnų pabėgo į Armėniją. Kaip sako R.Arutiunianas, jei į Lietuvą atvyks Sirijos armėnų pabėgėlių šeimos, bendruomenė yra pasiryžusi prisidėti ir dalyvauti jų integracijos procese Lietuvoje.

Į Lietuvą traukė čečėnai

Jau atkūrus nepriklausomybę Lietuva susidūrė su nedidele karo pabėgėlių iš Čečėnijos banga. Savotiška politine tremtine galima pavadinti Baltijos čečėnų bendrijos vadovę Eminat Saijevą, kuri Džocharo Dudajevo vyriausybėje buvo užsienio reikalų viceministrė. 1994-aisiais atvykusi į Lietuvą atidaryti informacinio centro, ji sužinojo, kad tėvynėje prasidėjo karas – puolimą pradėjo Rusijos armija. Ministras jai pavedė likti Lietuvoje ir perduoti informaciją apie karą, vėliau ji buvo paskirta ir Čečėnijos atstove Lietuvoje. Iki šiol buvusi viceministrė gyvena Lietuvoje ir dalyvauja Čečėnijos egzilio vyriausybės, kuri susirenka 2–3 kartus per metus, veikloje.

Pirmojo Čečėnijos karo metu 1994–1996 m. į Lietuvą atvyko vos keletas karo pabėgėlių. Kur kas didesnė banga užplūdo 1999-aisiais ir vėliau, vykstant Antrajam Čečėnijos karui.

Per kelerius metus iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios į Lietuvą atvykdavo bent po kelis šimtus čečėnų. Pabėgėliai pa­prastai pereidavo sieną su Baltarusija arba iš­lipdavo Vilniuje iš tranzitinių traukinių į Kaliningradą. Pasak E.Saijevos, būtent dėl šios galimybės čečėnai pasirinkdavo Lietuvos kryptį, nors pabėgėliai iš kaimų apie mūsų šalį dažnai net nebūdavo girdėję. Latvijoje ir Estijoje pabėgėlių iš Čečėnijos nebuvo.

Kaip sako Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Čečėnijos ir Ičkerijos informacinės ir kultūrinės atstovybės vadovas Algirdas Endriukaitis, po Pirmojo Čečėnijos karo į Lietuvą atvykdavo politikų, ministrų, jie iš Lietuvos sulaukdavo bent simbolinės pagalbos. Be to, ir antrasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Mas­cha­do­vas buvo tarnavęs Lie­tu­vo­je, todėl čečėnai nuomonę apie mūsų šalį turėjo. Tai galėjo būti viena priežasčių, kodėl jie rin­kosi Lietuvą.

Dažniausiai pabėgėliai iš Čečėnijos apsistodavo Kaune ir Jonavoje. E.Saijevos teigimu, pastarasis miestas buvo populiarus, nes yra netoli Rukl­os, be to, čia mažos nekilnojamojo turto kainos.

Po Pirmojo Čečėnijos karo Lietuva priėmė 25 čečėnų studentus, kurie Vilniaus universitete mokėsi medicinos ir teisės. Pasak A.Endriukaičio, kai kurie iš jų studijų nebaigė, tačiau ypatingų nusiskundimų iš universiteto nesulaukta. Šiandien Lietuvoje gyvena ir dirba du iš šių studentų.

Pabėgėlių iš Čečėnijos srautas yra visiškai nuslūgęs, o iš viso mūsų šalyje gyvena apie 60 čečėnų. Lietuvos prieglobsčio suteikimo politika jų atžvilgiu pasikeitė maždaug 2008-aisiais. Nuo tada Čečėnija traktuojama kaip saugi valstybė, kur karas nevyksta. Didžioji dalis čečėnų pabėgėlių, kurie nebuvo išsiųsti atgal į tėvynę, išvyko į Vakarų Europą – Prancūziją, Skandinavijos valstybes, Austriją.

Tačiau ši, nors iš pažiūros ir nedidelė karo pabėgėlių banga paliko šiokį tokį pėdsaką lietuvių sąmonėje. Per reguliariai atliekamas so­cio­logines apklausas, kai klausiama, kokių žmo­nių nenorėtumėte savo kaimynystėje, če­čė­nai visuomet yra tarp labiausiai nepageidaujamų.

„Manau, kad tai dėl Rusijos propagandos, ir Lietuvoje kai kurie laikraščiai nelabai gerai rašo arba perrašo iš Rusijos spaudos, kad čečėnai yra teroristai. Propaganda yra svarbus dalykas, ir čečėnams sunku gyventi su tokiomis etiketėmis, – aiškina E.Saijeva. – Daug konfliktų tarp rusų ir čečėnų kildavo Rukloje, galima sakyti, kovos iš Rusijos persimetė ir čia.“

XX amžiaus humanitarinės krizės

Šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje galima rasti ne vienos pabėgėlių krizės, kurių epicentre buvo ir patys lietuviai, pėdsakų.

Kaip „Veidui“ aiškino Stanfordo universiteto istorikas, pastaruosius dvejus metus tarptautiniam tyrimų projektui „Priverstiniai gyventojų iškeldinimai XX amžiaus Lietuvoje“ vadovavęs dr. Tomas Balkelis, Lietuva išgyveno dvi dideles humanitarines krizes, kurias sukėlė pasauliniai karai.

Bet pagrindinis jų bruožas buvo ne žmonių antplūdis, o masinės priverstinės gyventojų migracijos arba perkėlimai. Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Lietuvos gubernijų pasitraukė ir buvo išvaryti maždaug pusė milijono gyventojų. Gyvendami tremtyje jie daug iškentėjo, o po karo tik apie du trečdalius grįžo į nuniokotą kraštą. Ši humanitarinė krizė palietė ne vien Lietuvą, bet ir visą buvusios Rusijos imperijos paribį – iš viso apie 5 mln. įvairių tautų pabėgėlių.

Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusios Lietuvos valstybės valdžia iš pradžių skatino masinį pabėgėlių grįžimą iš Rusijos, o ypač buvo kviečiami išsilavinę žmonės, kurių trūko kuriant valstybę.

„Bet vėliau tie, kurie buvo laikomi bolševikų simpatikais, buvo siunčiami atgal. O dideliam skaičiui Lietuvos žydų tiesiog nebuvo leista grįžti į savo gimtus namus Lietuvoje. Dešinioji spauda visuomenę gąsdino pabėgėlių atnešamomis užkrečiamomis ligomis. Panašus medicininis diskursas girdimas ir šiandien. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pabėgėliai buvo integruoti ir smarkiai prisidėjo prie valstybės kūrimo“, – sako istorikas.

Kita didelio masto pabėgėlių krizė kilo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai į Lietuvą atvyko apie 30 tūkst. nuo karo bėgančių Lenkijos piliečių, kuriems buvo teikiama valstybės ir tarptautinių pabėgėlių agentūrų pagalba. Tačiau, pasak T.Balkelio, pasinaudodama pabėgėlių krize, bandydama sulietuvinti 1939 m. rudenį atgautą Vilnių Lietuva nusprendė nesuteikti pilietybės daugiau nei 100 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų lenkų, todėl jie praktiškai buvo paversti pabėgėliais, nors oficialiai ir vadinti „ateiviais“.

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje sukėlė dar skaudesnę humanitarinę krizę. T.Balkelio duomenimis, sovietų valdžia 1941–1958 m. priverstinai iškeldino apie 445 tūkst. Lietuvos gyventojų – lietuvių, vokiečių, lenkų. Dar apie 220 tūkst. buvo deportuoti arba įkalinti, tarp jų – apie 130 tūkst. tremtinių. Naciai iš Lietuvos darbams išvežė ir įkalino apie 100 tūkst. žmonių ir nužudė apie 200 tūkst. žydų. O ištuštėjus kraštui, trūkstant darbo jėgos, po karo į Lietuvą buvo perkelta nemažai rusų.

„Pasaulinių karų sukeltos krizės, kaip ir dabartinė, buvo tarptautinės, o jas, kaip ir dabartinę, sukėlė agresyvi valstybių politika. Žvelgiant vien į statistiką, dabartinė krizė yra kur kas mažesnė negu abi pokarinės, tačiau ji išgyvenama po ilgo taikos ir ramybės laikotarpio Europoje, todėl jos pasekmės europiečiams atrodo šokiruojančios ir netikėtos. Bet nepamirškime, kad ir pokariu į Europą nuolat atvykdavo pabėgėlių bangos: iš Vengrijos 1956-aisiais, vėliau iš Vietnamo ir Balkanų“,  – aiškina istorikas.

Pasak jo, tokio elemento, kaip „atvykėlio priglaudimas“, mūsų tautinėje tapatybėje apskritai beveik nėra. O tai savotiškas paradoksas, turint galvoje, kad lietuviai – viena labiausiai migruojančių Europos tautų.

T.Balkelis primena, kad lietuviai buvo aktyvūs ekonominiai migrantai iš carinių Lietuvos gubernijų, ką jau kalbėti apie Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius.

„Galbūt tai susiję su mūsų ilgalaike istorija, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tikras įvairių tautybių ir religijų žmonių katilas. Tautinė valstybė atsirado vėlai ir labai sunkiai bei skausmingai dorojosi su šiuo daugiasluoksniu palikimu. Neturime pamiršti, kad dabartinis demografinis Lietuvos visuomenės veidas buvo suformuotas per ir po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto ir masinio lenkų iškeldinimo. Nedėkinga Lietuvos geopolitinė padėtis, nedraugiški kaimynai formavo mūsų mentalinį uždarumą visiems atvykėliams. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad vien istorija lemia dabartinę visuomenės elgseną. Lietuva nėra nesikeičiantis monolitas ir jos ateities veidą lems ne vien išorės jėgos, bet ir politikų bei pačios visuomenės pasirinkimai“, – įsitikinęs istorikas.

Liepos 11 d., šeštadienio, vakare Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono kareivinėse Rukloje nuaidėjęs šūvis nusinešė 35-erių eilinės Danguolės Konstantinavičienės gyvybę. Įtariama, kad karė bandė nusižudyti.

Aiškinamasi, ar moteris nusišovė tarnybiniu, ar asmeniniu ginklu, kaip atostogaujanti karė galėjo paimti ginklą, jei jis iš tiesų buvo tarnybinis, taip pat ar tai buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. Skaudaus įvykio dieną moteris atostogavo, buvo neuniformuota, tačiau kariai į kariuomenės teritoriją gali patekti ir ne darbo metu. Į nelaimės vietą buvo skubiai iškviesta greitoji medicinos pagalba, deja, medikams jaunos moters gyvybės išgelbėti nepavyko. Tolesnes įvykio aplinkybes aiškinasi Kauno įgulos karo policijos ir Jonavos rajono policijos komisariato tyrėjai.

Žuvusi moteris buvo ištekėjusi už kario Andriaus Konstantinavičiaus, turėjo tris vaikus, iš kurių du – mažamečiai. Ji gyveno Jonavoje.

Remiantis „Lietuvos ryto“ informacija, karės sutuoktinis įsitikinęs, kad tai – savižudybė, ir tai nebuvo pirmas jos bandymas pasitraukti iš gyvenimo, moteriai anksčiau ne kartą siūlyta psichologo pagalba, tačiau ji jos vis atsisakydavo.

Profesinėje karo tarnyboje D.Konstantinavičienė tarnavo nuo 2008 m. Pastaruoju metu ji ėjo artilerijos bataliono ugnies baterijos ugnies nustatytojos pareigas.

Teigiama, kad karės reputacija buvo puiki ir ji buvo gerai vertinama – ne kartą skatinta, nuobaudų neturėjo. Negana to, artimiausiu metu ją buvo ruošiamasi perkelti į aukštesnes pareigas ir suteikti aukštesnį karinį laipsnį