Penktadienį, balandžio 17 d., 17 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“.

Joje  pristatomas, spėjama, XIV a. pabaigos –XV a. I pusės Genujos meistrų, dirbusių Krymo pusiasalyje, Kafos mieste, sukurtas diržo segmentų rinkinys, turintis rytietiškos ornamentikos bruožų. Rinkinį sudaro 11 apskritų plokštelių, sagtis, antgaliai ir du stačiakampiai apkalai. Visos diržo detalės pagamintos iš aukštos prabos sidabro, dauguma elementų paauksuota ir juodinta. Gotikinės sagties formos ir puošyba būdinga Lombardijos ir Venecijos meistrų mokyklai, o apskritos plokštelės liudija apie vietinę, tiurkišką įtaką. Atkreiptinas dėmesys į paukščių ir basiliskų vaizdavimą plokštelėse. Šis toreutikos (meninio metalo apdirbimo) technikos kultūros paveldo paminklas yra unikali, viena brangiausių ir reikšmingiausių vertybių Baltarusijos kultūros paveldo registre.

Diržas buvo rastas 1990 m. kartu su didžiuliu monetų lobiu Minsko srities Molodečno rajone, kaime, simboliniu pavadinimu Litva. Daugiau kaip dešimtmetį diržas priklausė privatiems kolekcininkams. 2006 m. Baltarusijos valstybinio universiteto profesoriaus Valentino Riabcevičiaus dėka jis buvo perduotas valstybės nuosavybėn, o po metų pateko į Baltarusijos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinius.

Kai tik diržas pateko į viešumą, atsirado daugybė spėlionių ir interpretacijų dėl jo kilmės bei priklausomybės. Dalis istorikų, motyvuodami stilistine diržo puošyba, ornamentika, datavimu ir tuo, kad tokio pobūdžio ir prabangos atributika galėjo priklausyti tik pasiturinčiam bei aukštas pareigas einančiam asmeniui, šią vertybę sieja su Vytauto Didžiojo asmeniu. Sukurta hipotezė, kad LDK gimęs chanas Chadži Girėjus 1428–1429 m. jį įteikė kaip dovaną Lietuvos valdovui. Taip pamažu įsitvirtino tradicija rastą dirbinį vadinti Vytauto diržu, nors tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, leidžiančių teigti, jog eksponuojama vertybė tikrai priklausė kunigaikščiui Vytautui, nėra.

Vytauto Didžiojo laikus ir valdovo asmenį vis dar gaubia paslaptys. Iki šiol nėra rastas Vytauto kapas, nežinoma, kur dingo jam siųsta karališkoji karūna. Todėl kiekviena to laikotarpio vertybė sukelia didžiulį istorikų ir menotyrininkų susidomėjimą.

Praėjusią savaitę Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose iškilmingai atidaryta tarptautinė paroda „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“.

Parodoje pristatomas dar niekam nerodytas ir mažai žinomas gobelenų rinkinys, surinktas iš privačių kolekcijų Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, kitose Europos šalyse ir JAV.

Integruoti į atkurtus istorinius reprezentacinius interjerus pristatančias Valdovų rūmų muziejaus trečio aukšto menes, bemaž 25 mln. Lt įkainoti XV a. pabaigos–XVI a. senieji monumentalūs meniniai audiniai lankytojus džiugins iki pat gruodžio vidurio. O ir stebins, atverdami naujus istorinius gobelenų paveldo kontekstus.

Tarptautinės parodos jau tampa muziejaus tradicija

„Jau tampa tradicija, kad kasmet rudeniop Valdovų rūmų muziejus pristato kokią nors išskirtinę parodą. Šįkart tai unikalūs Europos monumentaliosios tekstilės kūriniai, kuriems 400–500 metų. Ir anuomet, ir šiandien gobelenai vertinami

labiau negu tapybos kūriniai arba netgi taurieji metalai. Jų serija dažnai kainavo tiek, kiek vienų metų karo kampanija, o kartonus tokiems audiniams kūrė tokie dailininkai, kaip Rafaelis ar Rubensas“, – tarptautinės parodos atidarymo ceremonijoje istoriją priminė Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Jo teigimu, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkijos Karalystę gobelenai atkeliavo jų sužydėjimo Europoje laikotarpiu – XVI a. pradžioje. Visame pasaulyje plačiai žinoma Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto kolekcija, kurios išlikusi dalis šiandien saugoma Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje, o vienas gobelenas yra ir Valdovų rūmų muziejuje. Iš viso Lietuvos ir Lenkijos valdovai buvo sukaupę 600 gobelenų kolekciją, kuri negalėjo prilygti jokiai kitai visoje Europoje, tačiau dėl istorinių negandų buvo išblaškyta ir prarasta.

„Todėl džiugu, kad prieš kelerius metus buvo priimtas sprendimas kaupti naują XV–XVII a. Europos dailės kūrinių kolekciją Valdovų rūmų reprezentaciniams interjerams. Atidaroma paroda – puiki galimybė adekvačiai įvertinti tai, ką patys turime, ir palyginti su istoriniais rinkiniais, kurie šiuos rūmus puošė XVI–XVII a. ir žavėjo užsienio keliautojus bei svečius“, – sakė V. Dolinskas.

Sveikino parodos globėjas

Tarptautinės parodos „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ atidarymo ceremoniją lydėjo muzikinė-literatūrinė-koncertinė programa, kurią stebėjo daug žinomų garbingų asmenų.

Sveikindamas susirinkusiuosius, tarptautinės parodos globėjas ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pabrėžė, kad įvairūs istoriniai eksponatai nuolat mums primena glaudžius ryšius, siejusius su kitomis Europos tautomis, ir pasidžiaugė Valdovų rūmų muziejaus vykdoma kultūrine misija.

„Neabejoju, kad tokia pat sėkminga bus ir ši unikali paroda, skirta viduramžių ir Renesanso epochų gobelenams. Šie monumentalūs meniniai audiniai, senoji Europos aukštosios kultūros tradicija, kurią puoselėjo ir Lietuvos valdovai, vėl plačiai pristatomi Vilniuje. Jie primins ir aktualins Lietuvos istoriją, iš naujo pasakos apie turtingas mūsų valstybės tradicijas, jos šimtamečius ryšius su Europos kultūros ir meno centrais“, – sakė jis.

Naujas Lietuvos istorinis vaidmuo

Gobelenus tarptautinei parodai atrinkę žymūs jų kolekcininkai, tyrinėtojai ir antikvarai Simonas Fransesas iš Londono FRANSES gobelenų archyvo (Jungtinė Karalystė) bei Nathanas Levi iš Florencijos (Italija) džiaugėsi, kad parodą pavyko surengti per rekordiškai trumpą laiką – mažiau negu per dešimt mėnesių.

„Negalėjome praleisti galimybės eksponuoti gobelenus tokioje nuostabioje istorinėje erdvėje. Nors visi čia kabėję gobelenai buvo atvežti iš svetur, dabar jau yra žinoma, kad ir Lietuva prisidėjo prie tekstilės ir gobelenų pramonės gamindama ir eksportuodama neįkainojamus tamsiai raudonos spalvos dažus, gaunamus iš vabzdžių košenilių“, – teigė S.Fransesas.

Pasak jo, dažai buvo gausiai eksportuojami XV a.–XVI a. pirmoje pusėje, ir nėra jokios abejonės, kad vienas iš parodoje eksponuojamų gobelenų su jojančiu raiteliu fragmentų buvo pagamintas naudojant tokius dažus. Tai patvirtino moksliniai tyrimai.

Kitas parodos bendraautoris N.Levi džiaugėsi darnia Valdovų rūmų muziejaus darbuotojų komanda, kuri per trumpą laiką labai profesionaliai įrengė parodą, užtikrino įspūdingą apšvietimą, išleido informacinius leidinius. Parodos konsultantė prof. Ieva Kuizinienė pabrėžė senųjų gobelenų išskirtinę ne tik meninę, bet ir materialią vertę, pasidžiaugė, kad parodos metu galima įsivaizduoti, kaip šių rūmų salės galėjo atrodyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto laikais. Pasak jos, iš Medičių kilęs popiežius Leonas X už pagal Rafaelio kartonus išaustus gobelenus buvo priverstas mokėti kelis kartus daugiau nei Mikelandželui už Siksto koplyčios ištapymą.

Bus galima įsigyti ir dovanoti Lietuvai

Už pagalbą rengiant parodą organizatoriai dėkojo ir ilgamečiam Valdovų rūmų muziejaus mecenatui – „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje. Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavęs „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje direktoriaus pavaduotojas Vaidas Labanauskas pabrėžė, kad tauta gali būti stipri tik atmintyje išlaikydama gyvą istoriją.

„Būtent tokį darbą ir atlieka Valdovų rūmų muziejus. Tad sutikome palaikyti kilusią parodos idėją. Tikime, kad apdrausdami šią unikalią kolekciją netiesiogiai prisidedame ir prie istorijos įamžinimo bei suteikiame galimybę su ja susipažinti visos Lietuvos gyventojams ir svečiams“, – sakė jis.

Parodos organizatoriai per atidarymą išreiškė viltį, kad Lietuvoje atsiras dosnių ir supratingų mecenatų, kurie bent vieną kitą parodoje rodomą gobeleną įsigis ir padovanos Valdovų rūmų ar kuriam kitam Lietuvos muziejui, papuoš savo biuro patalpas, taip praturtindami nacionalinius Lietuvos rinkinius neįkainojamomis europinės gotikos ir Renesanso vertybėmis.

Iš Valdovų rūmų keliaus į kitus Europos muziejus

Tarptautinėje parodoje „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ eksponuojami svarbiausiuose XV a. pabaigos–XVI a. meninių audinių centruose Nyderlanduose (Belgija, Flandrija), Prancūzijoje ir Italijoje išausti seniausi gobelenai, puošę daugelio Europos valdovų, žymių didikų,

aukštųjų Bažnyčios hierarchų rezidencijas ir bažnyčias. Tokie meniniai audiniai nuo XVI a. pradžios taip pat dabino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, vėliau buvo kaupiami ir Vilniaus katedroje, Lietuvos didikų rezidencijose. Tačiau Lietuvoje tokio ankstyvo laikotarpio (XVI a.) gobelenų yra tik Valdovų rūmų muziejaus rinkiniuose (11 vnt.), o kituose muziejuose saugomi XVII–XIX a. audiniai.

Kaip itin vertingi, fiziniam poveikiui, mikroklimato sąlygoms ir šviesai jautrūs eksponatai, tokie seni tekstilės kūriniai retai palieka saugyklas ar nuolatinio eksponavimo vietas. Šis iš privačių kolekcijų specialiai parodai Vilniuje suformuotas rinkinys pirmą kartą pasaulyje rodomas būtent Valdovų rūmų muziejaus lankytojams. Tai išties neeilinis įvykis, pasaulinė senųjų gobelenų rinkinio parodos premjera. Vėliau šis rinkinys turėtų keliauti po kitus Europos muziejus.

Paroda „Europos Viduramžių ir Renesanso gobelenai. Gijomis išausta istorija“ Valdovų rūmų muziejaus atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų trečio aukšto salėse veiks iki gruodžio 14 d. Ją Valdovų rūmų muziejaus lankytojai galės apžiūrėti įsigiję bendrąjį bilietą į muziejaus ekspozicijas.

Vytauto Abramausko nuotr.

Apie šios šventės ištakas ir liaudiškas tradicijas yra nemažai žinoma, tačiau kaip Užgavėnės buvo švenčiamos Europos valdovų ir didikų dvaruose? Ir ar įmanoma atgaivinti elitinių Užgavėnių tradicijas, pavyzdžiui, Valdovų rūmuose?

Šventė ir caras, ir dožas
Vieni seniausių Užgavėnių karnavalų valdovų dvaruose žinomi iš 1393 m. Paryžiaus. Ten Prancūzijos karalius rengė karnavalą savo dvariškių vestuvių proga bei pats, kaip ir jo rūmininkai, apsirengė lininiais laukinių žmonių kostiumais ir šoko. Deja, linksmindamiesi šokėjai nebuvo atsargūs ir, fakelams padegus kostiumus, keturi dvariškiai žuvo.
XV a. Prancūzijos karalių dvaruose Užgavėnių karnavalai darėsi vis prabangesni, vyko žaidimai, šokiai, eitynės, kostiumai buvo siuvami iš šilkinių audinių, puošiami juvelyrika, gėlėmis. Taip pat XV a. rūmų karnavalų tradicijos buvo puoselėjamos bei kuriamos Burgundijos kunigaikščių dvaruose, Italijos kunigaikštysčių monarchų pilyse, XVI a. ypač išsiskyrė Venecijos dožų ir aristokratijos karnavalai, o XVII–XVIII a. maskaradai gražiausiomis spalvomis išsiskleidė beveik visuose Europose dvaruose, ypač sužibėdami Petro I ir Jekaterinos II laikų Peterburge.
XVII–XVIII a. liaudies karnavalai ėmė prarasti savo spalvas, tačiau Užgavėnių tradicijos monarchų rūmuose darėsi vis rafinuotesnės. Tai pasakytina ir apie kostiumus: daugelyje Europos šalių rūmų per Užgavėnes buvo rengiamasi arba mitiniais personažais, arba užsieniečiais bei paprastųjų profesijų atstovais, arba ~commedia dell‘arte~ veikėjais.

Medičių Užgavėnės: puotos, seksas ir konfliktai
Įdomu, kad neretai Užgavėnių karnavalai monarchų rūmuose turėdavo valstybinę reikšmę ir tarnaudavo politiniams tikslams. Jie rodydavo valdovo galią, prestižą, jo aspiracijas, siekius.
Štai Medičiai, 1513 m. grįžę į valdžią Florencijoje, galutinai versdami savo respublikinę valstybę monarchija ir tapdami iš senjorų jo kunigaikščiais, visų pirma pasirūpino surengti ypatingus karnavalus, rodančius jų ketinimus, planus ir padėtį.
Apskritai Medičių Užgavėnių karnavalai XV–XVI a. Florencijoje buvo tikras fenomenas. Buvo švenčiama ne tik rūmuose, bet ir visame mieste. Rūmuose daug muzikuota, o Lorencas Medičis Puikusis savo kūryba net daug prisidėjo prie naujo žanro, karnavalinių dainų (italų k. ~canti carnascialeschi~) atsiradimo. Valdovai kurdavo šių dainų tekstus, kūrinius atlikdavo patys dvariškiai, apdainuodami Florencijos kasdienybę arba mitinių, istorinių personažų darbus, ypač daug dėmesio skirdami Bakchui ar Ariadnei.
Medičių karnavalų rūmuose metu ne tik muzikuota, statytos romėniškos ir renesansinės komedijos su muzikiniais intarpais, puotauta, triukšmauta, rengtos procesijos, bet ir gėrėtasi žvėrių pjautynėmis, sąmoningai laužytos moralės normos, etikos principai.
Būtent tai labiausiai erzino Katalikų bažnyčią, kurios vadovai atkreipė dėmesį į karnavalų metu masinius įsismarkavusių dvariškių ginkluotus konfliktus bei karnavalinių dainų šlovinamą laisvą seksualinį elgesį: vykstant Medičių karnavalams neištikimybė, netradicinės sekso pozos ar homoseksualus elgesys buvo laikoma visiškai savaime suprantamais ir normaliais dalykais, o tai akivaizdžiai buvo antikinių bakchanalijų ir dionisijų aidai.
Reformacijos pirmtakas Džirolamas Savonarola buvo uždraudęs karnavalų sezoną, tačiau jam mirus Florencijos gyventojai tučtuojau atgaivino Užgavėnių tradicijas, tęstas į valdžią grįžusių Medičių.

Pirmosios žinios apie Užgavėnes – iš Žygimanto Augusto laikų
O kaip Užgavėnės buvo švenčiamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių aplinkoje?
Bene pirmosios istorinės žinios apie Užgavėnių karnavalą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmuose yra iš Žygimanto Augusto laikų. 1546 m. Vilniaus Žemutinės pilies statybos sąmatoje matome, kad tų metų lapkritį skirta pinigų ne tik ūkiniams trobesiams, tiltams ar pavėsinėms statyti, bet ir Užgavėnių dekoracijoms įrengti. Tai leidžia ne tik nustatyti Užgavėnių su menine programa šventimo faktą, bet ir tai, kad šventei ruoštasi gerokai iš anksto.
Vėlesnė informacija apie mūsų valdovų Užgavėnes išliko iš 1549 m., kada Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su ką tik jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasario mėnesį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Per ją būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių, o vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepęs dvariškiams eiti miegoti, nors pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gultų, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros apartamente surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas. Dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats valdovas su žmona pašokęs keletą kartų.
Per tų metų Užgavėnių sezoną buvo surengta net keletas maskaradų, ir amžininkai pabrėžė, kad juose valdovas būdavo puikios nuotaikos, o dvariškiai po kiekvieno karnavalo vakaro leipdavo girti.

FB-UA311160

Liepą duris lankytojams atvėręs LDK valdovų rūmų muziejus per pusmetį spės priimti maždaug 150 tūkst. lankytojų. Tai reiškia, kad lankytojų srautas sostinės širdyje atstatytuose rūmuose neturi konkurentų tarp kitų Vilniaus muziejų, o Lietuvoje populiarumu Valdovų rūmams tegali prilygti nebent kita didinga LDK laikų valdovų rezidencija – Trakų pilis.
Po pirmųjų veiklos savaičių antplūdžio, kai per dieną naujojo muziejaus salėmis pereidavo iki dviejų tūkstančių žmonių, domėjimasis juo buvo šiek tiek atslūgęs, tačiau spalį, lapkritį, orams atvėsus, lankytojų vėl sulaukta daugiau. Vidutiniškai per dieną Valdovų rūmų menės priima po 1100–1200 svečių.
Remdamasis duomenimis, kokiomis kalbomis vedamos ekskursijos pageidaujamos dažniausiai, muziejaus direktorius Vydas Dolinskas tvirtina, kad aktyviausiai savo valstybės istorija šįmet domėjosi patys lietuviai. Antroje vietoje pagal populiarumą – ekskursijos anglų kalba, ne ką rečiau pageidauta gidų pasakojimų rusų ir lenkų kalbomis.
Greta trijų nuolat muziejuje dirbančių ekskursijų vadovių teisę lydėti svečius Valdovų rūmuose, išklausę specialų atestavimo kursą, įgijo šešios dešimtys Vilniaus mieste besidarbuojančių gidų. Nepaisant to, šiuo metu ekskursijos registruojamos tik vasariui, mat anksčiau grafikuose laisvų vietų nebėra. Nenorėdami, kad lankytojų grupės stumdytųsi rūmų koridoriuose ir trukdytų viena kitai, muziejininkai stengiasi tarp jų palikti bent 15–20 minučių tarpus.
„Būdinga, kad dėmesingai ir smalsiai išklausę kone valandos trukmės pasakojimą rūsiuose įrengtoje archeologinėje ekspozicijoje, pirmą kartą muziejų apžiūrinėjantieji viršuje įrengtas rūmų menes perbėga spartesniu žingsniu. Tačiau nemažai tokių lankytojų vėliau sugrįžta ir tuomet jau suka tiesiai į labiausiai įsiminusias sales – prie senovinių ginklų, baldų, koklių ar meno kūrinių“, – pasakoja V.Dolinskas.

Atveš brangenybių iš Drezdeno

Populiarios šiais metais buvo ir Valdovų rūmų edukacinės programos – jų dalyviai taip pat jau registruojami kitų metų pirmajam pusmečiui. Edukacija, pasak muziejaus vadovo, – viena veiklos krypčių, kurios padės išlaikyti susidomėjimą Valdovų rūmais ir tuomet, kai visi to pageidaujantys tautiečiai bus pasigrožėję atkurtomis menėmis.
Kitas būdas išsaugoti lankytojų srautus – keičiamos ekspozicijos. Tiesa, kol kas specialiai joms skirtos erdvės tebėra statybininkų dispozicijoje, tad kai norima įkurdinti laikinai atsivežtus eksponatus neardant nuolatinių stendų, tenka gerokai pasukti galvą.
Ką tik viešnagę Valdovų rūmuose baigė iš Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge atkeliavusi Jadvygos Jogailaitės brangenybių skrynutė. Muziejininkai lietuviams suteiktą galimybę savo akimis išvysti šį unikalų juvelyrinį dirbinį vertina kaip ypatingą Rusijos kolegų pasitikėjimo ir draugiškumo ženklą, mat iki šiol, be paties Ermitažo brangenybių galerijos, dėžutė buvo eksponuojama tik Maskvos Kremliuje, Niujorko Metropoliteno bei Madrido Prado muziejuose.
Kitais metais Valdovų rūmai galvoja apie panašų bendradarbiavimą su Drezdeno rezidencinės pilies muziejumi, iš kurio fondų galėtų atkeliauti LDK valdovų regalijos, brangenybės ir meno kūriniai.
Taip pat pradedama ruoštis ateityje numatomoms teminėms ekskursijoms apie atskirų valdovų ir valdovių likimus, konkrečius rūmų gyventojų veiklos ir buities aspektus. Tokių ekskursijų poreikis, V.Dolinsko manymu, atsiskleis po dvejų trejų metų, kai dauguma vietos smalsuolių bus susipažinę su nuolatine muziejaus ekspozicija.
„Vis dėlto muziejus – ne tik daiktų saugykla ir ekspozicija, bet ir mokslinių tyrimų centras, todėl neverta tikėtis, kad turėdamas daug lankytojų jis pragyvens iš savo uždirbtų lėšų. Galiu patikinti, kad nei Vatikano, nei Luvro muziejai iš parduodamų bilietų neišsilaiko“, – tvirtina Valdovų rūmų direktorius.

Vasarą duris atversiančios Valdovų rūmų nuolatinės ekspozicijos lankytojams nebereikės šalmų ir šlepečių.

Nors oficialus atkurtos Valdovų rūmų dalies atidarymas numatomas liepos 6-ąją, ją jau apžiūrėjo pastatų priėmimo naudoti komisija. Vidinis grįstas rūmų kiemas jau iššluotas, per likusius du mėnesius turėtų būti sutvarkytas ir kol kas viduje neįrengto korpuso fasadas, todėl Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas neabejoja, kad garbingi svečiai vakarieniaudami galės gėrėtis statybvietės nebeprimenančiu ir vakarais estetiškai apšviestu europietiško dvaro vaizdu.
„Žinome, kad istoriškai Valdovų rūmų kieme kažkada buvo auginami apelsinmedžiai. Tačiau jie prastai vešėjo mūsų klimato sąlygomis, todėl vienas septyniolikto amžiaus keliautojas savo užrašuose mini, kad rūmų parke bei vazonuose kieme buvo auginamos ir vyšnios. Tikriausiai būdavo gražu, kai jos pavasarį žydėdavo“, – pasakoja V.Dolinskas.
Salės, kuriose vasarą vyks ES atstovų priėmimai, bus puoštos visų šios rezidencijos laikų Lietuvos valdovų portretais, gobelenais ir istoriniais baldais. Tačiau šie pasieniuose stovintys baldai tebus didingą rūmų atmosferą kuriantys eksponatai, svečiams jais naudotis nebus leidžiama. Stalai ir kiti baldai pobūviams bus nuomojami ir pasibaigus renginiams išnešami, todėl dienomis, nusipirkę 10 Lt kainuojantį bilietą, tvarkingas sales galės apžiūrėti visi to pageidaujantys smalsuoliai.
Vasarą pradės veikti rūmų lankytojams skirtas priėmimo terminalas. Tiesa, kol kas neveiks stacionari kavinė, bet bus mažas laikinas bufetas su kavos ir vaisvandenių pardavimo aparatais.
Lankytojai galės pamatyti istorinę ir architektūrinę rūmų raidą pristatančią ekspoziciją, pereiti įrengtas menes ir apžiūrėti atkurtus vėlyvosios gotikos, renesanso ir ankstyvojo baroko interjerus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Visą vasarą Baltarusijos Respublikos nacionaliniame istorijos muziejuje veikusi Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų paroda „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir jų atkūrimas“ sulaukė 10 tūkst. lankytojų dėmesio. Parodos aplinkoje baltarusių visuomenei buvo pristatytas ir šios šalies kultūros ministerijos iniciatyva iš privataus kolekcininko Rusijoje įsigytas Trečiasis Lietuvos Statutas, išleistas 1588 metais.

„Bendra istorinė praeitis, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) vienijo lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių tautas, šiandien ir vėl tampa aktuali besivienijančioje Europoje kaip svarbus šio regiono tapatybės komponentas“ – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas. Baltarusijos paveldosaugininkai labai daug dėmesio skiria istorinių objektų išsaugojimui, unikalių paminklų atkūrimui. Viena po kitos atgimsta rekonstruotos ir suremontuotos pilys, rūmai, bažnyčios bei cerkvės, kurioms ieškoma tinkamų interjero eksponatų. Tačiau tokiais vertingais archeologiniais radiniais ir interjero vertybėmis, kokius turi lietuviai muziejininkai, kaimynai šiandien pasigirti negali.

Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus direktorė Nina Kalymaga pabrėžė, kad parodoje buvo galima susipažinti su unikaliomis XIV–XVII a. LDK vertybėmis bei europinio meno kūriniais, kurių beveik nėra Baltarusijos muziejų rinkiniuose. Parodoje Minske lankytojai pamatė 99 autentiškus Valdovų rūmų muziejaus Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochas bei Lietuvos valdovų aplinką reprezentuojančius archeologinius radinius ir 19 taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinių. Dauguma parodos eksponatų parinkti taip, kad ypač žadintų baltarusių smalsumą. Pavyzdžiui, eksponuoti XVI a. Gardino grafiniai atvaizdai, senieji LDK žemėlapiai. Lankytojus itin žavėjo du monumentalūs XVI a. pabaigos–XVII a. gobelenai. Aštuoniolika gausiai iliustruotų stendų atskleidė kaimynams Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidą, rūmų atkūrimo projektą ir būsimos ekspozicijos koncepciją.
Pažymėtina, kad Baltarusijos kultūros ministro Pavelo Latuškos iniciatyva Valdovų rūmų muziejaus parodos aplinkoje baltarusių visuomenei buvo pristatytas ką tik iš privataus kolekcininko Maskvoje įsigytas pirmais Trečiojo Lietuvos Statuto 1588 m. leidimas, kurį parengiant prisidėjo ir iš savo asmeninių lėšų išleido LDK kancleris Leonas Sapiega. Tai tam tikra to meto konstitucija, kuri laikoma viena iš pažangiausių tiems laikams ir kuri galiojo visoje LDK teritorijoje. Todėl Valdovų rūmų surengta paroda baltarusių muziejininkams ir kultūros ministerijos vadovams pasirodė tinkamiausia vieta šios praeities relikvijos pristatymui ir dar labiau pagyvino lankytojų susidomėjimą ekspozicija.
„Paroda neabejotinai suartino lietuvių ir baltarusių kultūrines visuomenes, suaktualino jų bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą ir vieną iš svarbiausių simbolinių šio paveldo objektų – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Reikia tikėtis, kad tokie sėkmingi parodiniai projektai ateityje dar labiau paskatins baltarusių kultūrinį turizmą Lietuvoje“, – teigia dr. V. Dolinskas.

Valdovų rūmų trečiame aukšte užbaigta Didžioji menė. Tai yra pirmoji visiškai užbaigta reprezentacinė salė rūmuose.

Didžiąją menę puošia austinis herbinis frizas su 70 iki 2010 m. egzistavusių Lietuvos apskričių ir savivaldybių herbais. Austinio frizo autorius yra žymiausias šiandieninės Lietuvos heraldikos dailininkas Arvydas Každailis, pagrindinis konsultantas – istorikas, heraldikos ekspertas dr. Edmundas Rimša.

Nuo rugpjūčio 26 dienos kiekvieną sekmadienį iš Valdovų rūmų Didžiosios menės transliuojama „Lietuvos ryto“ televizijos politinių debatų laida „Lyderių forumas“.

Valdovų rūmų statybos darbus ketinama užbaigti iki kitų metų gegužės 15 d. 2013 metų liepą Lietuva perims pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyks reprezentaciniai renginiai.

Šią savaitę Valdovų rūmai Vilniuje priiminės vertingas dovanas. Ant mažojo jų bokštelio sienos laiką jau rodo Renesanso ir Ankstyvojo baroko laikų stiliaus Saulės laikrodis. Jo piešinį, sukurtą dailininko Arvydo Každailio, juosia lotyniškas užrašas „Tegu visada Lietuvos širdyje šviečia saulė“. Beje, specialistai daug dirbo, kad laikrodis ne tik puoštų Valdovų rūmų fasadą, bet ir rodytų kuo tikslesnį laiką.
Saulės laikrodžiui, kurį įrengti kainavo apie 60 tūkst. Lt, lėšas per Valdovų rūmų paramos JAV komitetą skyrė Amerikos lietuvė Milda Skučas Napjus ir jos sūnus Erikas Aras.
Kaip pasakoja Valdovų rūmų paramos fondo direktorė Valentina Kazėnaitė, šią savaitę Valdovų rūmams oficialiai bus perduotos dar dvi dovanos. Po šią savaitę Vilniuje vyksiančių Pasaulio lietuvių bendruomenės XIV Seimo posėdžių Valdovų rūmams bus perduota dar viena JAV lietuvių dovana – Tūkstantmečio varpas. Bronzinis 184 kg svorio varpas sukurtas pagal Amerikos lietuvių 1922 m. dovanotą Laisvės varpą, kuris buvo skirtas Vilniui, bet dėl jo okupacijos visiems laikams liko Kaune, tik mažesnis – 68 cm, dviejų trečdalių Laisvės varpo skersmens.
Šią savaitę baigiamas ir dar vienas Valdovų rūmų rėmimo fondo finansuojamas didžiulis projektas – trečiojo aukšto reprezentacinės salės tapybos frizas – 23 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės dignitorių herbai.
Valdovų rūmų paramos fondo ir JAV lietuvių finansinės paramos dėka Valdovų rūmus jau puošia trys senovinės krosnys, 21 vitražinis langas ir kitos vertybės.

Pusiasalis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIV a. XIX a. antrojoje pusėje jį įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius. Po jo mirties 1891 m. dvarą paveldėjo jauniausias sūnus, taip pat Juozapas, čia įkūręs šiandien žinomą Užutrakio dvaro sodybą.

Pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą ant Galvės ežero kranto pastatyti prabangiais Liudviko XVI stiliaus interjerais dekoruoti istorizmo stiliaus rūmai su įspūdinga, atvirais paviljonais karūnuota terasa. Unikalus Trakų kraštovaizdis ir išskirtinė vietovės aura lėmė ne tik grafo pasirinkimą čia gyventi, bet ir ypatingą dėmesį supančiai aplinkai. Ją sutvarkyti grafas patikėjo žymiam prancūzų kraštovaizdžio architektui Eduardui Fransua Andre (Edouard Francois Andre), kuris atvyko į Užutrakį 1898 m. ir suplanavo jo kūrybai būdingą mišraus stiliaus parką. Priešais rūmus suprojektuoti taisyklingų formų parteriai su karpomų liepų alėjomis, ornamentiniais gėlynais, marmuro vazomis ir skulptūromis. Rūmus su prancūziškais parteriais supa peizažinis parkas. E.F.Andre meistriškai išnaudojo kontrastingą pusiasalio peizažą, dirbtinių uolų kompozicijomis pabrėždamas jo kalvas, o didingą Galvės ir Skaisčio spindesį papildydamas pažemėjimuose ir pelkutėse iškastų tvenkinių veidrodžiais.
Po porą metų vykusio restauravimo, nuo 2011 m. rudens Užutrakio parkas vėl atviras lankytojams. Jis atkurtas pagal tikslius E.F.Andre brėžinius, atstatytos parką puošiančios skulptūros.

Radvilų rūmuose atidaryta dailininko Alfonso Motiejūno (1912–1979) šimtmečiui skirta paroda „Spalvų kelionės“. „Iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos“, – teigė vienas ryškiausių lietuvių koloristinės tapybos atstovų. Iš vargingos šeimos kilęs A.Motiejūnas nevažinėjo po užsienio šalis, bet daug keliavo po savo kraštą. Jo mokytojai buvo Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas ir kiti žymūs Lietuvos menininkai. Parodoje eksponuojami 72 dailininko piešiniai ir tapybos darbai.

Iš viso per pastaruosius 2,5 metų šį dar nebaigtą statyti ir įrengti nacionalinį muziejų aplankė per 80 tūkst. žmonių.
Tokie lankytojų srautų rekordai stebina ne tik dėl to, kad Valdovų rūmai yra dažnai kritikuojami, jų statyba apipinta skandalais, o muziejuje net neatidaryta pagrindinė ekspozicija, nors ir demonstruojami kai kurie unikalūs archeologiniai radiniai.
Paradoksą paaiškina ne vien tai, kad žmonės plūsta pažiūrėti “plikų” sienų suvilioti “uždrausto vaisiaus” traukos. Pasak Valdovų rūmų direktoriaus Vydo Dolinsko, tai ir vadybiniais sugebėjimais stebinančio Valdovų rūmų kolektyvo nuopelnas. “Mūsų kolektyvas jaunas, pilnas idėjų, kurias stengiamės įgyvendinti. Daug prie muziejaus viešinimo ir populiarinimo prisideda ir savanoriai, praktiką pas mus atliekantys studentai”, – komandą giria pats puikiai kultūros vadybos principus praktiškai pritaikantis V.Dolinskas.