Šiemet Rumunija švenčia narystės ES dešimtmetį ir kartu su Lietuva sutiko tryliktąsias įstojimo į NATO metines. Taigi ES ir NATO kontekste mus sieja labai rimta partnerystė.

Arvydas POCIUS

Lietuvos ambasadorius Rumunijoje

Kalbant apie Lietuvos ir Rumunijos bendradarbiavimą reikia pripažinti, kad gilesnių istorinių sąsajų ar ryškesnių pėdsakų bendraujant tarp mūsų šalių nelabai ir randama. Tiesa, LDK laikais turėjome bendrą valstybinę sieną ir šiokių tokių reikalų su tuometine Moldavijos kunigaikštyste.

Tačiau abiem šalims tapus NATO ir ES narėmis bendradarbiavimas suaktyvėjo. Po 2014 m. Krymo aneksijos ir Rusijos karinių veiksmų Rytų Ukrainoje Rumunija pajuto grėsmę savo pašonėje ir ypač Juodojoje jūroje. Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas ir aviacija agresyviai demonstruoja savo jėgą.

Rumunija jūroje turi naftos ir dujų gręžinių, todėl tokie veiksmai jų kaimynystėje kelia nerimą. Nerimo dėl saugumo ir ateities daug, todėl Rumunija, kaip aktyvi NATO narė, leido savo teritorijoje dislokuoti JAV priešraketinės gynybos bazę. Kaip ir kitose NATO Rytų flango šalyse, įkurta NATO integruota priešakinė vadavietė. Po Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pritarta nutarimui įsteigti NATO daugiašalę brigadą Rumunijos brigados pagrindu. Rumunai aktyviai organizuoja NATO Pietryčių regiono šalių karines pratybas, iki šiol aktyviai dalyvauja tarptautinėse taikos rėmimo operacijose ir šiuo metu Afganistane turi bataliono dydžio vienetą.

Nežinau, ar tai senų užsilikusių stereotipų pasekmė, tačiau nemažai žmonių Lietuvoje ir šiomis dienomis vis dar klaidingai tebemano, kad rumunų tauta – tai romai. Tai visiška nesąmonė. Rumunai yra senos išnykusios dakų tautos, kurią nukariavo senovės romėnai, palikuoniai. 60 proc. literatūrinės rumunų kalbos dabar sudaro senoji romėnų (lotynų) kalba, 20 proc. yra likusios dakų kalbos žodžių ir kiti 20 proc. – skoliniai iš kaimyninių bulgarų, serbų, rusėnų, ukrainiečių kalbų. Romų tautybės žmonių Rumunijoje anksčiau buvo apie 4 proc., o dabar, kai Rumunija tapo ES nare ir sienos į Europą atsivėrė, daugiau nei pusė jų išvyko į kitas ES šalis. Iš 19 mln. šalies gyventojų didžiąją dalį – 90,6 proc. sudaro rumunai.

Šiais laikais Lietuvoje, o gal ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, jeigu paklaustumėte žmonių, ką jie žino apie Rumuniją, tai didžiausia tikimybė būtų išgirsti, kad Drakula yra kilęs iš Transilvanijos, t.y. iš dabartinės Rumunijos teritorijos. Ši legenda paplitusi knygose ir įvairiausiuose kino filmuose apie vampyrus, ir čia nėra nieko blogo.

Tol, kol egzotikos ieškantys užsienio turistai nenuvyksta į Brano pilį, esančią netoli Brašovo miesto, kuri vadinama dar ir Drakulos pilimi, tol nesužino tikrosios šios pilies istorijos. Baisiomis legendomis apipintas tikro Transilvanijos istorinio personažo Valakijos princo Vlado III Tepeš-Drakulos, pagarsėjusio savo žiaurumu, gyvenimas visiems atrodo paslaptingas ir susijęs su mistiniais dalykais, kuriuos daugeliui teko anksčiau matyti filmuose ar girdėti žmonių pasakojimuose. O iš tikrųjų tai yra airių kilmės rašytojo Bramo Stokerio vienas geriausių fantastinių siaubo romanų ,,Drakula“, išleistas 1897 m. Nors B.Stokeris ir nesugalvojo vampyro, tačiau jo romanas turėjo didelės įtakos vampyrų atsiradimui įvairiuose XX ir XXI amžiaus kūriniuose.

Rumunai išpopuliarėjusį personažą labai sėkmingai išnaudoja užsienio turistams į Rumuniją pritraukti. Suvenyrų su Drakulos ir vampyrų atvaizdais pasiūla yra didžiulė. Tai turizmo verslo dalis. XV a. statyta Brano pilis buvo viena iš daugelio V.Tepeš-Drakulos rezidencijų, bet šiais laikais pilis yra vienas lankomiausių Rumunijos turistinių objektų. Žodžiu, Drakula yra ,,įdarbintas“ turizmo versle ir duoda naudos Rumunijai bei verslininkams, investavusiems į šią sritį.

Rumunija užsienio turistus iš viso pasaulio vilioja ne tik Drakulos legenda, bet ir Juodosios jūros pakrantės kurortais, nepakartojama Dunojaus upės delta su žuvų ir migruojančių paukščių gausybe, Karpatų kalnais, geoterminiais mineraliniais vandenimis, unikaliomis linksmosiomis kapinėmis Sapincos kaime ir nacionaliniais rumuniškais raštais tapytais vienuolynais, tradiciniais šio krašto kaimais su daugybe vynuogynų ir, žinoma, gaminamo vyno rūšių įvairove bei nepaprastai gražia karališkosios šeimos rezidencija kalnuose – Pelešo pilimi.

Gal Drakulos populiarumui ir žinomumui neprilygsta, bet arti jo yra ir buvusio Rumunijos komunistinio laikotarpio diktatoriaus Nicolae Ceausescu asmenybė. Jo iniciatyva pastatyti gigantiški Rumunijos parlamento rūmai, anuomet vadinti ,,Liaudies namais“, pastaruoju metu taip pat yra tapę vienų lankomiausių turistinių objektų.

Be šių, ne iš gerosios pusės pagarsėjusių dviejų asmenybių, Rumunija, aišku, turi ir teigiamų šalį visame pasaulyje išgarsinusių tautiečių – tai pasaulinio garso sportininkai, dailininkai, kompozitoriai, mokslininkai ir kitų sričių atstovai. Viena tokių legendinių asmenybių yra absoliuti sportinės gimnastikos olimpinė čempionė Nadia Comaneci. Būdama tik 14 metų ji tapo jauniausia olimpine čempione ir Monrealio olimpinėse žaidynėse pirmoji gimnastikos istorijoje gavo geriausią įvertinimą – 10 balų. 1976 m. N.Komaneci BBC buvo pripažinta garsiausiu metų žmogumi tarp užsieniečių. Monrealio olimpinėse žaidynėse ji iškovojo tris aukso medalius už atskirus gimnastikos pratimus ir tapo nugalėtoja daugiakovėje.

Kitas vienas garsiausių ir pasaulyje žinomiausių Rumunijos sportininkų yra buvęs teniso žaidėjas Ilie Nastase. 1973 m. tarptautinės Profesionalų teniso asociacijos reitinge jis užėmė pirmą vietą.

Muzikos pasaulyje labiausiai žinomas Rumuniją išgarsinęs kompozitorius George Enescu (1881–1955). Jo vardo festivalis yra svarbiausias klasikinės muzikos tarptautinis konkursas, vykstantis Rumunijoje, kartu ir vienas didžiausių Rytų Europoje. Šiemet rugsėjo 2–24 d. aštuoniuose miestuose vyksiančiuose šio festivalio renginiuose varžysis daugiau kaip 3 tūkst. užsienio ir Rumunijos atlikėjų.

Rumunijos dailę labiausiai yra išgarsinęs tapytojas Nicolae Grigorescu (1838–1907). Tai vienas geriausiai šalyje ir užsienyje žinomų Rumunijos moderniosios dailės atstovų, daug metų gyvenęs, tapęs ir savo darbus eksponavęs garsiausiuose Paryžiaus dailės salonuose. N.Grigorescu darbai parduodami įvairiose dailės galerijose JAV ir Europoje. 2016 m. jo paveikslas „Tarancute (De la fantana)“ buvo parduotas už 320 tūkst. eurų. Ši suma laikoma rekordine parduodant XIX–XX a. rumunų tapytojų darbus.

Šio laikotarpio rumunų dailininkas Adrianas Ghenie, gimęs 1977 m., yra pripažintas brangiausiai pastaraisiais dešimtmečiais parduodamų darbų naujosios kartos rumunų dailininku. Keletas jo darbų meno kūrinių aukcionuose yra parduoti įvertinus net po kelis milijonus eurų. Štai šių metų praėjusį mėnesį aukcione Londone jo darbas „Self Portrait as Charles Darwin“ buvo parduotas už 3 252 500 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų.

Pasaulinio garso skulptorius Constantinas Brankusi (1876–1957) – vienas įtakingiausių XX amžiaus skulptorių. Jis kūrė skulptūras iš uolienų, akmens ir medžio. Jo vardu yra pavadinta išskirtinė Brancuci skaptavimo technika. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido dirbdamas Paryžiuje.

Jei kalbėsime apie šiuolaikinio kino pasaulį, Rumunijos kino kūrėjas Cristianas Mungiu buvo apdovanotas geriausio režisieriaus prizu 2016 m. Kanų kino filmų festivalyje Prancūzijoje už filmą „Baccalaureat/Graduation“. Tai buvo jau trečias jo apdovanojimas Kanų festivalyje.

Beje, šių metų 22-ajame Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ buvo rodomi net šeši Rumunijos kino meistrų sukurti filmai.

2016 m. Rumunijos ekonomika tarp ES šalių augo daugiausiai – 4,8 proc. (Europos Komisijos duomenys). Šiemet EK prognozuoja 4,4 proc. augimą, kurį lems pernai gerokai sumažėjęs nedarbas ir po naujosios vyriausybės sprendimų padidėjusios gyventojų pajamos, taip pat didėjančios išorės paklausos skatinama eksporto plėtra.

Plečiasi ir dvišalis Lietuvos ir Rumunijos ekonominis bendradarbiavimas. Jaučiamas aktyvesnis ekonominių ryšių potencialas chemijos pramonėje, baldų, maisto produktų gamybos srityje. Rumunija pritraukia ir vis daugiau Lietuvos investuotojų. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos prekyba su Rumunija padvigubėjo. 2016 m. prekybos apimtys siekė daugiau kaip 120 mln. eurų.

Rumunija – NATO rytinio flango dalis, kaip ir Lietuva. Pietinėje flango dalyje ji yra lyderė ir atsakomybės už šį regioną imasi labai rimtai bei atsakingai. 2017 m. Rumunija jau skyrė 2 proc. BVP gynybos reikmėms. Saugumo užtikrinimo požiūriu Lietuva ir Rumunija susiduria su tais pačiais iššūkiais, todėl bendradarbiavimas šioje srityje abiem šalims yra reikalingas.

Pagrindiniai Rumunijos strateginiai tikslai yra tapti Šengeno nare ir prisijungti prie euro zonos.

Rumunai yra aktyvūs savo ateities kūrėjai. Tai jie pademonstravo šių metų vasario–kovo mėnesiais, kai Bukarešte, o vėliau ir visoje Rumunijoje žmonės išėjo į šimtatūkstantinius protesto mitingus prieš vyriausybės priimtus korupcijos įstatymų pakeitimus. Taip žmonės pademonstravo savo solidarumą ir parodė, kad nesitaikstys su politikų savivale. Didžiąją protestuotojų dalį sudarė jaunimas, suprantantis, kad šalies ir piliečių gerovės kūrimas visų pirma priklauso nuo jų pačių pilietiškumo bei aktyvumo stebint valdžios veiklą ir šalyje vykstančius procesus.

Jau atėjo laikas sugriauti senus su šia šalimi susijusius mitus, kurie yra užsilikę mūsų atmintyje. Šiandieninė Rumunija jau kitokia ir ją, labai pasikeitusią, reikia atrasti iš naujo.

Moldavija, Bulgarija ir Rumunija – šalys, kurių keliautojai paprastai dar privengia, tačiau drąsesnieji džiaugiasi vaizdinga gamta, uolose išskobtais vienuolynais, istoriniais miestais ir turistų dėmesio dar neišpaikintais žmonėmis.

Tiek Europos šalių, tiek lietuvių keliautojų, išmaišiusių ne vieną šalį, akys vis dažniau krypsta į Moldaviją, Bulgariją ar Rumuniją. Juolab kad abi pastarosios šalys, tik įstojusios į Europos Sąjungą, atkreipė į save dėmesį kaip perspektyvios nebrangaus turizmo kryptys. Kalnuotas Rumunijos reljefas, viduramžių miestai ir, be abejo, grafo Drakulos Transilvanija, kurią XIX a. pabaigoje išgarsino Bramas Stokeris savo romanu „Drakula“, – tiek informacijos visai užtenka, kad ši šalis parūptų keliautojams. O Bulgarija su kaimyne varžosi viliodama vaizdingais Juodosios jūros paplūdimiais, rožėmis, neaukštais kalnais ir senoviniais vienuolynais, tokiais kaip Rilos, Roženo ar Bachkovo.
Svarbu pabrėžti, kad nors šios šalys nemažai investuodavo į turizmo infrastruktūrą, norėdamos sulaukti kuo daugiau keliautojų, bet ir šiandien joms dar sunkoka atsikratyti sovietinių laikų naštos ir palikimo: Bulgarijoje erzina prastokas aptarnavimas, kurortuose išpūstos kainos, vyrauja savotiškas chaosas, kuris Lietuvos pajūriui buvo būdingas pačioje nepriklausomybės pradžioje, o Rumunijoje vargina elgetų būriai, itin prasti keliai, kurie, tiesa, pradėti taisyti ES paramos lėšomis.
Na, o Moldavija šalia savo didžiųjų kaimynių dažniausiai iš viso pamirštama. Jos ir istorija gerokai liūdnesnė: teritorija ne kartą dalyta ir perdalyta, galiausiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, šiai iširus šalis įstojo į NVS, bet vis dar svajoja apie narystę ES. Galbūt istoriniai vingiai ir lėmė, kad Moldavija yra savotiška balta dėmė pasaulio turizmo žemėlapyje ir lankoma dažniausiai tik pavienių keliautojų. Kita vertus, būtent tokios šalys domina tuos, kurie nuolat ieško naujų ir neįprastų maršrutų.
Būtent tokias kryptis renkasi patyrusi keliautoja vilnietė Vilma Venskutonytė-Vaičiulienė, jau aplankiusi daugybę šalių. Vilma su vyru Virginijumi ir dviem vaikais – nė dvejų metų neturinčia Vilnele ir pusketvirtų Vėju praėjusio pavasario pabaigoje išsiruošė apžiūrėti Moldavijos, šiaurinės Bulgarijos ir Rumunijos. Per kiek daugiau nei dvi savaites šeima automobiliu sukorė apie 5 tūkst. km, nakvodavo palapinėje šalia upių ar ežerų, o kai smarkiai lydavo, apsistodavo kempinguose ar populiariuose Rumunijos pensionuose.
„Vengėme didmiesčių, nes kai kelionei turi kiek daugiau nei dvi savaites laiko, tai didieji miestai, tokie kaip Bukareštas, tampa laiko vagimi. Be to, keliaudami su mažais vaikais stengiamės kuo daugiau būti gamtoje, kad mažieji palakstytų, prie vandens pabūtų, gryname ore išsimiegotų“, – pasakoja Vilma.
Tokia įspūdžių pilna kelionė šeimai kainavo apie 2,5 tūkst. Lt, įskaičiuojant ir automobilio, kuris sugedo besikratydamas duobėtais Rumunijos keliais, remontą. Beje, dyzelinas Moldavijoje kainuoja apie eurą, Rumunijoje ir Bulgarijoje – šiek tiek daugiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Europos Parlamento pilietinių laisvių komitetas pirmadienį didele balsų dauguma priėmė rekomendaciją priimti Bulgariją ir Rumuniją į Šengeno erdvę.

Rekomendacija bus pateikta balsuoti Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, kuri vyks birželio 6-9 dienomis, o galutinį sprendimą priims Europos Vadovų Taryba, kuri teisingumo ir vidaus reikalų ministrų lygiu išnagrinės ją birželio 9 -10 dienomis.

Bet ir priėmus sprendimą reikės dar kiek laiko sienoms realiai atidaryti. Komiteto nariai tikisi, kad ši data bus patvirtinta iki 2011 metų pabaigos.

Komiteto nuomonė pagrįsta pranešimais, kaip yra pasirengusios tam šios abi šalys. Komiteto nariai pareiškė, kad Europos Parlamentui reikės informacijos apie papildomas priemonės prie sienų tarp Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos, kurios leistų susidoroti su galimu migracijos padidėjimu.

Pagrindinė priėmimo į Šengeno erdvę sąlyga – šalies sugebėjimas užtikrinti ES išorinių sienų apsaugą.

Prieš tai, kai Europos Vadovų Taryba ministrų lygiu panaikins pasų kontrolę prie sienų tarp dabartinių Šengeno erdvės narių ir šalių naujokių, reikės patikrinti, kaip pastarosios vykdo Šengeno kodekso reikalavimus (dėl sausumos, jūros ir oro sienų kontrolės, vizų išdavimo, policijų bendradarbiavimo, pasirengimo prisijungti prie Šengeno informacijos sistemos ir ja naudotis, dėl duomenų apsaugos).

Komiteto narių nuomone, likę trūkumai nėra kliūtis Bulgarijos ir Rumunijos kelyje į Šengeną, bet reikalauja dėmesio.

“Ar pasirengusios šios dvi šalys įsijungti į Šengeno erdvę? Mano tvirtas atsakymas – taip. Kai kuriais aspektais jos net geriau pasirengusios nei kitos Šengeno erdvės narės”, – sakė Pilietinių teisių komiteto pranešėjas Carlosas Koelho (Karlosas Koelju).

Jis pažymėjo, kad šios šalys nusipirko moderniausių ir efektyviausių sienų ir dokumentų kontrolės įrenginių.

Komiteto nariams susirūpinimą kelia sienų tarp Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos rajonas, kuris yra silpnoji vieta nelegalios imigracijos prasme. Bulgarija turi parengti ir įvykdyti specialų papildomų priemonių planą, kuris turi būti suderintas su Turkija ir Graikija.

Šengeno atvirų sienų erdvė nuo 1995 metų išsiplėtė nuo penkių ją įsteigusių šalių iki 25 valstybių. Į ją įeina 22 ES šalys ir trys asociacijos sutartį sudariusios narės – Norvegija, Islandija ir Švedija. Be to, netrukus asociacijos sutartį pasirašys Lichtenšteinas.

Ji aprėpia teritoriją, kurioje gyvena 400 mln. žmonių, ją juosia 42 tūkst. 673 km jūros ir 7 tūkst. 721 km sausumos išorės sienos.

Vokietija ir Prancūzija ketina blokuoti Rumunijos ir Bulgarijos stojimą į Šengeno zoną, nes pastarosios šalys nepakankamai kovoja su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu.

Abiejų šalių prisijungimas prie bevizės zonos buvo planuojamas kitų metų kovą.

“Manome, kad dar per anksti svarstyti šalių prisijungimą prie Šengeno zonos 2011 metų kovą”, – rašoma ES komisarui Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų nusiųstame laiške.

Rumunija ir Bulgarija įstojo į Eurpos Sąjungą 2007 metais, tačiau Europos Komisija ne kartą pažymėdavo, kad nepadaryta jokios esminės pažangos kovojant su korupcija ir nusikalstamumu.

Šengeno zonos šalys nuogąstauja, kad per šias dvi valstybes gali padidėti nelegalių migrantų ir narkotikų srautas į Vakarus. Tačiau abi šalys neketina nusileisti.

“Mes nepakęsime jokios diskriminacijos, net iš galingiausių ES šalių. Mes turime turėti tas pačias teises, kaip ir kitos šalys, nes tai numatyta stojimo sutartyje”, – pareiškė Rumunijos prezidentas Traianas Basescu (Trajanas Besesku). Jo žodžius citavo laikraštis “Evenimentul Zilei”.

Bulgarijos vidaus reikalų ministras Cvetanas Cvetanovas reagavo santūriau, pareikšdamas, kad laiškas nepakeitė Sofijos planų prisijungti prie Šengeno zonos ir dabar rengiami visi tam reikalingi dokumentai.

Moldova gali tapti Rumunijos dalimi per artimiausius 25 metus, ir Rumunijos bei Europos Sąjungos siena eis Dniestro upe, pareiškė antradienį Rumunijos prezidentas Traianas Basescu (Trajanas Besesku) interviu laikraščiui “Romania Libera”, pranešama tinklalapyje lenta.ru.

Anot Rumunijos lyderio, toks įvykių posūkis paskatintų Ukrainos demokratizavimą ir Kijevo siekį įstoti į Europos Sąjungą.

T.Basescu pabrėžė, jog jo šalis niekada nepasirašys sutarties dėl sienos su Moldova, nes toks pasirašymas reikštų “Molotovo ir Ribbentropo pakto įteisinimą”.

Rumunijos prezidentas sakė nepasitikįs Maskva, nes Rusija tebelaiko savo karines pajėgas Padniestrėje bei pratęsė Karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje nuomą iki 2042 metų. Beje, ir Rusija lygiai taip pat nepasitiki Bukareštu, pažymėjo jis.

Anot T.Basescu, rusų karių išvedimas iš Padniestrės būtų tam tikras “testas”, kurį Maskva privalo atlikti.

Nuo 1918 metų Moldova priklausė Rumunijai, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą ją aneksavo Stalino valdoma Sovietų Sąjunga.

Šią rumuniškai kalbančią šalį su Rusija ir dabar sieja glaudūs kultūriniai ryšiai. Moldovos visuomenė pasidalijusi į dvi priešiškas stovyklas: viena jų, daugiausia jaunesni žmonės, nori glaudesnių santykių su ES ir kaimynine Rumunija, tuo tarpu vyresnio amžiaus piliečiai tebejaučia nostalgiją sovietinei praeičiai.