Tag Archive | "rusai"

Baltarusiai ir rusai išėjo į gatves protestuoti

Tags: , ,



Paskutinį kovo savaitgalį – kovo 25 ir 26 d. Baltarusijoje ir Rusijoje vyko precedento neturinčios demonstracijos. Abiejose šalyse protestai apėmė ne vien sostines, bet ir provinciją. Sulaikyti šimtai žmonių. Baltarusijoje nepasitenkinimą įžiebė prezidento Aliaksandro Lukašenkos įsakai dėl vadinamųjų veltėdžių apmokestinimo. Rusijoje į gatves pakvietė Aleksejaus Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas.

Protestai Rusijoje vyko daugiau nei 80 miestų ir gyvenviečių. Įvairių šaltinių duomenimis, visoje šalyje sulaikyta arti tūkstančio žmonių. Protestų dingstis – kova su korupcija. Kovo pradžioje Kovos su korupcija fondas (rus. santrumpa FBK) paskelbė tyrimą „Jis jums ne Dimonas“ (tai premjero Dmitrijaus Medvedevo pravardė), parodė to paties pavadinimo filmą. Demonstracijų išvakarėse youtube.com paskyroje filmą buvo pažiūrėję arti 10 mln. žmonių. Tyrimo medžiagoje aprašytas turtas, kuriuo naudojasi D.Medvedevas: prabangios rezidencijos, butai, jachtos. Vienos pastatytos valstybės sąskaita, kitos yra oligarchų dovanotos – faktiškai tai kyšiai.

Per demonstraciją Maskvoje buvo suimtas pats A.Navalnas. Policijos furgoną apsupusi minia skandavo „Gėda!“, „Paleiskite!“, tačiau suimtasis galiausiai buvo išvežtas. Kovo 27-ąją vyko A.Navalno teismas. Jam buvo pateikti kaltinimai pagal Rusijos administracinės teisės pažeidimų kodeksą – esą jis nesilaikęs nustatytos susirinkimų ir demonstracijų organizavimo tvarkos.

Iškart po to jam buvo pateikti kaltinimai pagal kitą to paties kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Dvi administracinės bylos suteikia teismui galimybę siekti, kad lygtinė kalėjimo bausmė, kuri prieš kelerius metus A.Navalnui skirta vadinamojoje „Yves Rochette“ byloje (A.Navalnas neva padaręs žalą šiai bendrovei) būtų pakeista realia. Šioje byloje nuteistas ir A.Navalno brolis Olegas, kuris šiuo metu atlieka bausmę kalėjime. Antroji administracinė byla užklupo A.Navalno advokatus netikėtai – jie tegavo 5 min. susipažinti su byla.

Kalbėdamas teisme A.Navalnas pareikalavo iškviesti ministrą pirmininką D.Medvedevą – pasak A.Navalno, pagrindinį protestų organizatorių, nes demonstracijų dingstimi tapo premjero korupcija, kurią atskleidė FBK.

A.Navalnui skirta 20 tūkst. rublių bauda, nors pradinė kaltinimo formuluotė numatė areštą. Advokatų teigimu, A.Navalną sulaikę policininkai atgaline data padarė pataisas sulaikymo protokole, kad A.Navalnui būtų galima reikalauti arešto. Galiausiai taip ir atsitiko – teismas jam skyrė 15 parų daboklės.

Daugelyje Rusijos vietų demonstracijos vyko be valdžios leidimo. Maskvoje žmonės tiesiog vaikštinėjo gatvėmis – tokių buvo arti 20 tūkst. Ten sulaikyta apie 700 žmonių – tai daugiau nei per protestus Bolotnajos aikštėje prieš penkerius metus. Sankt Peterburge susirinko apie 8 tūkst. protestuotojų. Iš pradžių jie mitingavo Marso lauke, paskui pajudėjo Rūmų aikštės link. Suimta apie 130 žmonių. Dagestane kovo 26-osios akcijos metu suimta 150 aktyvistų. Policininkai bandė vaikyti protestuotojus Tuloje, Krasnodare, Žemutiniame Naugarde, Tambove, Samaroje, Chabarovske, Jekaterinburge, Lipecke.

Nepaisant demonstracijų masto kovo 26-ąją nė vienas Rusijos valstybinis TV kanalas apie demonstracijas nepranešė. Jų transliaciją internetu surengė kelios žiniasklaidos priemonės, tarp jų radijas „Svoboda“. Transliavo ir FBK, tačiau fondo darbuotojai buvo sulaikyti organizacijos būstinėje.

Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Kremliuje protestų mastas vertinamas blaiviai. Pasak jo, tai, kad didžioji žiniasklaida neskyrė demonstracijoms dėmesio, – redakcijų ir redaktorių reikalas. D.Peskovas sakė turįs žinių, kad kai kuriems nepilnamečiams buvo mokama už dalyvavimą protestuose.

Kitą dieną, kovo 27-ąją, visoje Rusijoje prasidėjo tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojų streikas. Tai neterminuota akcija, kurios tikslas – išsireikalauti, kad valdžia atšauktų pervežimų apmokestinimo sistemą „Platon“. Nuo balandžio 15 d. įvedami padidinti sistemos tarifai. Sistemos „Platon“ operatorius yra bendrovė, kurios 50 proc. akcijų priklauso Igoriui Rotenbergui, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimam žmogui. Valstybė operatoriui kasmet skiria 10,6 mlrd. rublių, pati iš sistemos uždirba iki 40 mlrd. rublių.

Kovo 25-ąją, šeštadienį, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose opozicija paminėjo Laisvės dieną. 1918-aisiais tądien buvo paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybė. Prezidento A.Lukašenkos valdžia neleido ilgai švęsti, žmones imta suiminėti. Suėmimai tęsėsi ir kitą dieną, nes daug žmonių išėjo į gatves solidarizuodamiesi su tais, kurie buvo suimti. Tarp suimtųjų – pora dešimčių žurnalistų.

Laisvės diena Baltarusijoje minima kasmet, tačiau šįmet tai virto protestu prieš vadinamąjį veltėdžių mokestį. Dėl šio mokesčio Baltarusija nerimsta nuo vasario. Įstatymas, kuriuo jis įvestas, numato, kad kiekvienas oficialiai nedirbantis pilietis kasmet turi sumokėti valstybei apie 200 eurų.

 

Kaip atrodytų agresija prieš Lietuvą: specialiosios pajėgos ar konvencinis karas?

Tags: , , , , ,


Scanpix

Turėdama tokią nenuspėjamą kaimynę, kaip Rusija, Lietuva gana abejingai žiūrėjo į grėsmę. Dabar Lietuvoje dislokuotos NATO pajėgos, o ir pati valstybė susirūpino gynybiniais pajėgumais. Bet ar to užtektų netikėto puolimo atveju?

Galimą Rusijos agresijos scenarijų interviu „Veidui“ yra pateikęs kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas. Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje ir Kryme parodė, kad naujo pobūdžio konfliktuose atliekami nekonvenciniai kariniai veiksmai, panaudojant vietinius gyventojus. Tai pavyksta padaryti, kai nepatenkinti šalies politika žmonės sukurstomi, ima mitinguoti, pulti taikius demonstrantus, o netrukus netikėtai atsiranda daug naujai atvykusių žmonių – „specnazo“, Rusijos federalinės saugumo tarnybos instruktorių, kurie nėra vietiniai, tačiau įsilieja į vykstančius neramumus. Taip gimsta nekonvencinė kariuomenė, kariaujanti netradicinį karą: ji užiminėja miestus, stato blokpostus. Tokiu atveju tradicinė kariuomenė nedaug ką gali padaryti, nes ji artilerija ar aviacija nešluos šių dalinių, kurie dangstosi ir naudojasi civiliais gyventojais.

„Labai abejoju, kad rusai kada nors veršis pas mus su tankais, kaip darė per Antrąjį pasaulinį karą. Netgi Čekoslovakijoje 1968-aisiais jie jau darė kitaip. Atskris civiliniais lėktuvais turistai: trumpai kirpti, gerai nuaugę vaikinai gražiais drabužiais, ir staiga Vilniuje jų atsiras labai daug. Ir suskris jie ne per vieną dieną, o per kelias savaites. Tada staiga atsiras ir uniformų, ir ginklų. Prieš juos nepadės nei prieštankiniai ežiai, nei kitokios kliūtys. Tą reikia labai gerai suvokti. Jei prasidės kokie neramumai, civilių kurstymas, pasų dalijimas, tai įkandin to pas mus iš karto atsiras žmonių ne iš Lietuvos, kurie dar vakar buvo paprasti turistai“, – galimą agresijos scenarijų apibrėžė kariuomenės vadas.

Tokį puolimo prieš Lietuvą veiksmų planą realiausiu laiko ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio manymu, puolimo atveju visų pirma būtų stengiamasi paslėpti akivaizdžius karo veiksmus. O agresija būtų naudojama, jei šalyje pavyktų sukelti nestabilumo situaciją, kai piliečiai supriešinami tautiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu. Kita galima aplinkybė – didelio masto krizė toli už Lietuvos ribų: „Islamo valstybėje“, Turkijoje ar kur kitur. Jei NATO sąjungininkai į šią krizę turėtų koncentruoti visą savo dėmesį, atsirastų proga veikti kitose vietose.

Panašią tragišką istorinę pamoką jau esame patyrę: 1991 m. sausį pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persų įlanką, kur JAV ir jų sąjungininkai ruošėsi pulti Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Istorikai ir politologai beveik vieningai sutaria, kad Maskvos nebylus pritarimas šiems veiksmams kartu atrišo rankas ir agresijai Lietuvoje.

V.Rakučio teigimu, tylios priedangos operacijos scenarijus Lietuvoje yra mažiau įmanomas, užtat kur kas realesnis kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur rusų tautinė mažuma kur kas gausesnė. Ypač pažeidžiamas šiuo požiūriu rytinis Latvijos Latgalos regionas, kuriame ne tik daugumą sudaro tautinės mažumos, bet ir pastebima nemaža socialinė atskirtis, palyginti su kitomis šalies vietovėmis.

Pavyzdžiui, antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje gyvena apie 100 tūkst. žmonių, tačiau čia latviai sudaro vos 20 proc. Prieš keletą metų surengtame referendume dėl antros rusų valstybinės kalbos įvedimo šalyje už tai pasisakė net 85 proc. šio miesto gyventojų, o visoje Latgaloje – daugiau nei pusė (56 proc.). Nesudėtinga įsivaizduoti ypatingą Rusijos „susirūpinimą“ dėl pažeidžiamų šių žmonių teisių bei veiksmų situacijai atitaisyti.

Pernai rudenį Latgaloje pasirodė pranešimų, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje, o prorusiški aktyvistai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos.

„Pirmiausia viskas būtų iš vidaus – pagrindinis atramos punktas yra vietiniai gyventojai. Išorinis smūgis, neturėdamas vidaus palaikymo, yra beveik beprasmiškas: jei nėra vietinių jėgų, remiančių agresiją, ilgalaikiu požiūriu kažką pasiekti yra labai sunku, bet trumpalaikiu, žinoma, galima. Kai sakoma, kad Lietuvą galima užimti per dvi valandas, – galima tai padaryti, ir net dar greičiau užimti: atskristi lėktuvu ir išlaipinti žmones. Bet ar šis desantas kažką reiškia? Nereiškia nieko, jei vietiniai nepripažįsta šios valdžios. Vis tiek po to reikia atlikti visus sunkios okupacijos dalykus – ne greitis ir ne dvi valandos čia svarbu, kaip rodo ir Ukrainos atvejis“, – komentuoja V.Rakutis.

Galima prisiminti, kad tokių vidinių krizių ar kilusių autonominių judėjimų, kuriais galima pasinaudoti pateisinant išorinę agresiją Baltijos šalyse, buvo ne viena, tačiau jos vyko tais laikais, kai Rusijos užsienio politika dar buvo paremta kitokia doktrina. Vos atkūrus nepriklausomybę su rimtomis teritorinio integralumo problemomis susidūrė Estija, kurios Rytų Virumos regione sovietmečiu susitelkė gausi rusų tautinė mažuma, iš esmės nepritarusi naujai valstybės krypčiai.

1993-iaisiais didžiausiame regiono mieste Narvoje, kur ir šiandien daugiau nei 90 proc. gyventojų sudaro rusakalbiai, savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Čuikinas suorganizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Tokį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, tačiau referendumą nelegaliu paskelbė Estijos teismas. Po kelių mėnesių Estija uždraudė pilietybės neturintiems gyventojams būti miestų tarybos nariais ir taip išsprendė krizinę padėtį. Boriso Jelcino Rusija tuomet nesikišo, tačiau jeigu analogiška situacija pasikartotų šiandien, Rusijos reakciją prognozuoti būtų kur kas sunkiau. Po Krymo aneksijos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete Rusija išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje, ir tai dar kartą sukėlė baimių, kad šis Rytų Estijos regionas gali tapti naujuoju Rusijos taikiniu.

Kitokio pobūdžio krizė kilo Taline 2007-aisiais, perkeliant „Bronzinio kario“ skulptūrą. Tuomet per kelias dienas užsitęsusias riaušes tarp vietinių rusakalbių ir Estijos pareigūnų netgi buvo žuvusiųjų. Po dvejų metų panaši istorija pasikartojo Rygoje, kai opozicinių partijų ir profsąjungų mitingas dėl ekonominio sunkmečio padarinių išvirto į riaušes, per kurias iš viso buvo sužeista penkiasdešimt protestuotojų.

Nereikėtų pamiršti ir Lietuvos. Nors čia analogiški protestai prieš ekonominę krizę masiškumu vykusiems kaimyninėje Latvijoje neprilygo, mėginimas sukurti Rusijai palankų autonominį darinį Pietryčių Lietuvoje buvo dar nepriklausomybės aušroje, 1989-aisiais, kai Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, o prie jų prisidėjo ir aplinkiniai rajonai. Jau po pučo Maskvoje žlugimo Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Visagino tarybos dėl to buvo paleistos, įvedant čia tiesioginį valdymą.

Būtent tokio pobūdžio neramumai, neišspręsti ir įsisenėję tautinių mažumų integracijos klausimai, grėsminga socialinė atskirtis ir nelygybė dabartiniame geopolitiniame kontekste kelia ypač didelį pavojų. Tokia padėtimi nesunkiai gali pasinaudoti valstybei priešiškos jėgos.

Kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius, karybos ekspertas Deividas Šlekys, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus galėjo įvykti tik ten, kur Rusija turėjo palankią bendruomenę, palaikančią tokius veiksmus, be to, šis scenarijus jau įvyko, ir Lietuva padarė daug namų darbų, kad tokio pobūdžio veiksmus būtų galima neutralizuoti.

„Atsirado Lietuvos greitojo reagavimo pajėgos, priimti sprendimai, kad panašios situacijos atveju Prezidentės dekretu būtų galima skelbti tam tikrus karinius veiksmus ar įvesti karo padėtį konkrečioje teritorijoje. Taigi esame investavę į savo budrumą ir pasiruošę“, – tikina D.Šlekys.

Diversantų scenarijus mažai tikėtinas ir dėl to, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, beveik nėra vietovių, kuriose jie galėtų sėkmingai veikti. Išimtis galėtų būti nebent retai apgyventa Kuršių nerija, lengvai pasiekiama iš Kaliningrado srities. Nuo čia netoli ir Klaipėda, kurioje aktyviai veikia didelis Rusijos konsulatas. Tačiau tokiai veiksmų sekai užkardyti jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.

VU TSPMI docentas Tomas Janeliūnas neabejoja, kad esant stabiliai valdžiai beveik neįmanoma pražiūrėti kažkokių valstybės jėgos struktūroms nepriklausančių „žaliųjų žmogeliukų“ veiklos – jie būtų pastebėti per valandą. Tuo Lietuva reikšmingai skiriasi nuo Ukrainos, kur Krymo aneksijos metu politinė situacija buvo labai nestabili, vyko realus valdžios pasikeitimas ir iš Kijevo buvo sunku suvaldyti, efektyviai reaguoti, o dažnai ir suprasti, kas vyksta kituose regionuose. Lietuvoje į tokio pobūdžio veiksmus būtų reaguojama nedelsiant, pradedant policija ir baigiant įvairiomis sukarintomis struktūromis.

Klausimas, ar Rusija ryžtųsi prieš Baltijos šalis pradėti konvencinį karą ir kaip jis galėtų atrodyti, jau ilgą laiką kelia įvairiausias diskusijas. Ar išdrįstų Rusija pulti NATO narę? Ar būtų puolama vienu metu iš Kaliningrado srities ir iš Baltarusijos? Ar būtų atakuojamos iš karto visos trys Baltijos valstybės? Kiek laiko galėtų atsilaikyti Lietuvos kariuomenė? Galų gale – kada atvyktų NATO pagalba? O galbūt, pabūgusi galimo branduolinio karo, iš viso neatvyktų ir taip nuspręstų „paaukoti“ Baltijos valstybes?

Be to, neaiškūs būtų ir galimi tokio puolimo tikslai. Galbūt būtų siekiama pakeisti Baltijos šalių politinę valdžią, visiškai jas okupuoti arba sunaikinti konkrečius strateginius objektus? Nuo to priklausytų ir konkretūs kariniai veiksmai bei pasirinkta strategija.

Reikėtų pradėti nuo to, kad dideli kariuomenės manevrai, jos judėjimas Rusijoje ar Baltarusijoje ir telkimas prie sienų neliktų nepastebėti NATO žvalgybos. O šiandien netoli Baltijos valstybių turimos Rusijos pajėgos nėra tokios didelės, kad galėtų nedelsiant pasiekti teigiamą rezultatą. Skaičiuojama, kad Kaliningrado srityje gali būti dislokuota apie 15 tūkst. kareivių (kitų šaltinių duomenimis – ir iki 30 tūkst.), Pskove – dar 7–8 tūkst., panašus skaičius – ir Lugos bazėje Leningrado srityje. Būtent šie daliniai pirmiausia ir galėtų būti panaudoti prieš Baltijos valstybes.

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis įsitikinęs: į Lietuvos teritoriją įžengusi svetima kariuomenė atkirčio iš Lietuvos greitojo reagavimo pajėgų sulauktų per vieną dvi valandas, o gal ir dar greičiau. Jos priimtų pirmąjį smūgį, visomis įmanomomis priemonėmis stabdytų priešininką, bandytų sutrukdyti jo tolesnį judėjimą, sumažinti jo motyvaciją ir norą pulti. O per tą laiką neabejotinai prasidėtų sąjungininkų pajėgų siuntimas.

„O jeigu toliau kalbame apie konflikto eskalaciją, viską lemia tai, kas tuo metu dominuoja oro erdvėje, kas yra užsitikrinęs viršenybę ore. Be tokios viršenybės jokia įprastinė sausumos operacija nėra įmanoma. Kai tik būtų užsitikrinta ši viršenybė, visos priešininko pastangos būtų sukaustytos ir priešas sunaikintas. O užsitikrinti oro viršenybę jau yra ne Lietuvos užduotis – tą ne kartą yra pasakęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas gen. Philipas Breedlove`as“, – pabrėžia ekspertas.

Ar agresijos prieš Lietuvą atveju NATO iš tikrųjų laikytųsi sutarties 5-ojo straipsnio, įtvirtinančio kolektyvinę Aljanso gynybą, o gal ieškotų spragų, kaip jį apeiti, kad nerizikuotų didžiuliu konfliktu – galbūt net trečiuoju pasauliniu karu? Tokios galimybės plačiai svarstomos. Vis dėlto, A.Matonio teigimu, spekuliuoti dėl pagalbos iš NATO buvo galima tuomet, kai Aljansas Rusiją traktavo kaip galimą partnerę ar bent jau nekeliančią grėsmės kaimynę, bet po Krymo aneksijos ir akivaizdžiai Rusijos remiamos agresijos Rytų Ukrainoje visų Aljanso valstybių pozicija pasikeitė.

Tačiau vis vien išlieka klausimas: jei NATO suskubtų į pagalbą, kaip ši pagalba būtų priimta – juk dar palyginti neseniai, kaip viskas konkrečiai turėtų būti, nelabai žinojo net mūsų karinė valdžia? T.Janeliūno teigimu, po truputėlį šis vaizdas neabejotinai dėliojamas. Per pastaruosius metus ne kartą rengtos pratybos, skirtos koordinuoti konkretiems veiksmams, jei tektų priimti paramą iš kitų NATO šalių narių, ir jau patys karinių pratybų scenarijai skirti tikėtinoms situacijoms išbandyti. Nors, žinoma,  kaip reaguoti, kokius kontingentus siųsti į Lietuvą, kaip geriau tai daryti, būtų sprendžiama atsižvelgiant į konkretų atvejį, vis vien praktiškai išbandytos situacijos leistų užtikrinti sklandų NATO pagalbos priėmimą.

Nors Lietuva su NATO bendradarbiauja dar nuo 1991-ųjų, o 2004 m. tapo šio gynybinio aljanso nare, dėl konkrečių Baltijos šalių gynybos planų nebuvo apsispręsta net iki 2010 m. Iki 2008 m. NATO atliktas grėsmės nustatymas – karinio planavimo pagrindas – apskritai atmetė Rusijos karinės grėsmės galimybę, tad niekas tam nematė rimto reikalo.

„Planai slapti, bet, matyt, ten užfiksuota, per kiek laiko, kur išsilaipintų, o gal net kokia apimtimi atkeliautų NATO pagalba. Nemanau, kad šie patvirtinti gynybos planai būtų statiški. Manau, kaip tik visos tos vykstančios karinės pratybos verčia juos koreguoti ir pildyti“, – svarsto T.Janeliūnas.

Drąsos suteikia ir pernai Lietuvoje viešėjusio NATO jūrinio komponento vadavietės vado, Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno viceadmirolo Peterio Dereko Hudsono žodžiai, kad NATO neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik ginti bet kurią užpultą Aljanso narę, nes nuo to priklauso ne tik visos organizacijos reputacija, bet ir egzistavimo prasmingumas.

Galimos agresijos prieš Lietuvą ar apskritai Baltijos valstybes kontekste nevienareikšmiška korta išlieka Baltarusija. Kartais atrodo, kad Baltarusija yra linkusi demonstruoti savo savarankiškumą ir nesutikti su „didžiosios sesės“ Rusijos pozicija bei veiksmais. Pavyzdžiui, taip nutiko prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad Baltarusija nepritaria Rusijos veiksmams dėl Krymo, ir stengiantis kiek įmanoma atsiriboti nuo Rusijos karinių veiksmų. Antra vertus, karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas yra labai glaudus ir į pastarąją dažnai žvelgiama kaip į tam tikrą Rusijos kariuomenės tęsinį, todėl kyla klausimas, ar Baltarusijai apskritai būtų įmanoma pasirinkti – prisidėti prie Rusijos planų ar ne.

Politologas Vytis Jurkonis atkreipia dėmesį, kad spekuliacijų tiek pirmu, tiek antru atveju netrūksta, vis dėlto jis į Baltarusijos kariuomenės savarankiškumą ir neretai prieštaringą Minsko retoriką žiūri skeptiškai. Argumentų tam netrūksta: juk be to, kad abi valstybės priklauso vienam kariniam aljansui ir egzistuoja bendra jų oro erdvė, Baltarusijoje yra nemažai Rusijai strategiškai svarbių karinių objektų. V.Jurkonis iš tokių karinės reikšmės objektų pamini esančius Baranovičiuose (radarus ir oro uostą), Vileikoje (komunikacijos centrą, reikalingą povandeniniams laivams, esantiems tiek Norvegų jūroje, tiek Šiaurės Atlante), taip pat Lydoje, Breste, planuojamus Bobruiske ir kitur.

Čia galima vėl paminėti Lietuvos, Lenkijos pašonėje Baltarusijos kartu su Rusija rengiamus kasmetinius mokymus – didžiulio masto karines pratybas, diskusijas apie Rusijos karinių lėktuvų turėjimą. „Karinis bendradarbiavimas vyksta ir optinės elektronikos srityje. Yra baltarusiškų gamybos įmonių, tiekiančių Rusijai naktinio matymo įrenginius. Taip pat yra tokia įmonė „BelTechExport“, kuri irgi susijusi su tam tikrų karinių prietaisų ir įrenginių eksportu bei techniniu bendradarbiavimu šioje srityje, be to, netoli Minsko yra traktorių gamykla, gaminanti transporterius balistinėms raketoms…. Tokių pavyzdžių būtų galima minėti be galo“, – vardija V.Jurkonis ir prideda, kad nereikia pamiršti, jog daug aukšto karinio rango pareigūnų Baltarusijoje yra išėję mokymus ne kur kitur, o Rusijoje arba buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Vadinasi, gana realu, kad kažką panašaus kaip ir Ukrainos atveju A.Lukašenka galėtų deklaruoti prasidėjus agresijai prieš Baltijos šalis. Kita vertus, natūralu, kad Baltarusijos priešlėktuvinė gynybos sistema, apskritai oro apsaugos erdvės sistema integruota į bendrą sistemą su Rusija, ir jeigu prieš Baltijos būtų naudojama karinė aviacija, Baltarusija nori nenori būtų į tai įtraukta. Galbūt ji aktyviai neįtrauktų savo karinių lėktuvų, bet radarų stotys, visa komunikacija neišvengiamai eitų per ją.

Daugelis analitikų teigia, kad Baltarusija taip elgiasi pirmiausia galvodama apie savo ekonominius interesus, o A.Lukašenka virtuoziškai laviruoja tarp Rytų bei Vakarų ir išnaudoja Rusiją, kad, tarkime, ši neva už dyką aprūpintų Baltarusiją karine technika. Deja, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, tad Baltarusijai už gautas gėrybes vis tenka mokėti savo kariniu, ekonominiu ar energetiniu savarankiškumu, informacine laisve. O ženklų, rodančių, kad būtų judama mažesnio bendradarbiavimo ir mažesnės integracijos su Rusija link, esama labai mažai.

Galiausiai akcentuotinas Baltarusijos balsavimas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dėl Krymo. Nepaisant visų pareiškimų, Baltarusija buvo viena iš dešimties valstybių, stojusių į Kremliaus pusę. Taigi, kai reikėjo priimti esminį sprendimą, Baltarusija palaikė Rusiją. V.Jurkonis net kelia klausimą, ar visa Rusijai nepalanki retorika, susitikimai su Petro Porošenka, priimti Kremliui gana patogūs Minsko susitarimai tiesiog nebuvo tam tikras „suderėtas“ vaidmuo.

Visi analitikai sutaria, kad Rusija nėra pajėgi kariauti prieš NATO. Rusija galėtų surengti pavienes operacijas prieš atskiras Aljanso nares, bet nebūtų pajėgi atsilaikyti prieš visą NATO, todėl į atvirą konfliktą greičiausiai nesiveltų.

Politologo T.Janeliūno manymu, jeigu iš tikrųjų į Lietuvą būtų masiškai gabenama karinė technika, artilerija, naudojama aviacija, tokiu atveju mūsų karinėmis pajėgomis visų pirma būtų bandoma apsaugoti tik tam tikrus strateginius objektus ir greičiausiai būtų koncentruojamasi į galimybę išlaikyti oro uostų kontrolę, Klaipėdos jūrų uostą, tam tikrus kelius ir pan., o tiesiogiai kaktomuša susidurti su masyvia konvencine ginkluote nebūtų mėginama.

Kitas galimas Rusijos puolimo scenarijus – mėginimas prieš Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes surengti ataką, prisidengiant rengiamomis karinėmis pratybomis. Pavyzdžiui, 2013-aisiais vykusiosiose pratybose „Zapad 2013“ galėjo dalyvauti apie 40–45 tūkst. rusų ir baltarusių kareivių, šimtai tankų, lėktuvų ir artilerijos pabūklų. Tuomet buvo imituojamas teroristų, kurie greičiausiai buvo įsivaizduojami kaip Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai, bandymas nuversti Baltarusijos valdžią bei sėkmingas Rusijos atsakas, kuris, kai kurių analitikų vertinimu, kartu reiškė Baltijos valstybių okupaciją bei šių šalių politinių lyderių pakeitimą Maskvai palankiais politikais.

Šiose pratybose dalyvavo daugiau karių nei visų trijų Baltijos valstybių pajėgos kartu sudėjus, todėl neatmestina, kad tokios pratybos galėtų tapti realios agresijos priedanga. Tačiau į tokią pavojingą situaciją reaguoja ir Lietuva, per pratybas sustiprindama kariuomenės parengtį. Galima neabejoti, kad tokius kaimynų manevrus akyliau stebi ir NATO žvalgyba.

Kaliningrado deblokavimas ir bandymas prasiskinti koridorių iki Baltarusijos, ką per pratybas dažnai repetuoja Rusijos kariuomenė, pasak D.Šlekio, yra vienas realiausių puolimo scenarijų, nors pratybos ir nėra vien tik idėjų testavimas ir karių parengimas – jos gali būti naudojamos ir kaip tam tikras apgaulės manevras, siekiant įtikinti priešininką, kad elgsiesi būtent šitaip.

Tačiau, žinoma, gana neilgos sienos su Lenkija atkirtimas ir sausumos kelio į Vakarus uždarymas būtų vienas realiausių tikslų, nes tokiu atveju pagalba iš Vakarų galėtų atkeliauti tik jūros keliu arba iš oro. D.Šlekio teigimu, akivaizdu, kad rengiant Lietuvos gynybos planus į tokį scenarijų atsižvelgta, nes vienas iš dviejų Lietuvos greitojo reagavimo grupių – Birutės ulonų batalionas veikia Alytuje. Taigi Pietų Lietuvoje laikyti aukštos parengties pajėgas yra labai logiška.

Iš Kaliningrado galima judėti trimis kryptimis: per Tauragę link Klaipėdos arba Šiaulių, ties Jurbarku arba Šakiais judėti Kauno kryptimi arba ties Vilkaviškiu veržtis į Baltarusijos sienos pusę. Visos trys kryptys yra panašiai reikšmingos, nes išsikeltas tikslas gali būti ne tik atkirsti sieną su Lenkija, bet ir užimti vienintelį karinį oro uostą bei uostamiestį.

D.Šlekio manymu, agresijos atveju neabejotinai būtų bandoma kontroliuoti šalies oro erdvę – tai yra kiekvieno šiuolaikinės karybos dalyko pradžiamokslis: užsitikrini oro kontrolę, kuri leidžia atlikti žvalgybą ir paremti sausumos pajėgas, kad ir kokia forma jos juda. Todėl labai svarbu, kaip suveiktų oro policija bei turima priešlėktuvinė ginkluotė, galinti bent jau pristabdyti puolimą iš oro, laukiant NATO paramos.

Kaip pastebi Estijos apžvalgininkas Vahuras Kooritsas, tikėtina, kad Rusija mėgintų suduoti staigų smūgį ir pasiekti pergalę iki atvykstant NATO pagalbai. Jei jau būtų pasirinktas toks kelias, visos trys Baltijos šalys greičiausiai būtų puolamos vienu metu. Kadangi prie Latvijos sienos Rusijos kariuomenės beveik nėra, Pskove dislokuoti daliniai turėtų atakuoti tiek pietrytinę Estijos dalį, tiek Latgalą.

Žinoma, labai daug priklausytų ir nuo Baltarusijos pozicijos – ar į puolimą būtų įtraukta ir šios šalies armija. Jeigu taip, Baltijos valstybių galimybės apsiginti labai sumažėtų. Tačiau net ir tokiu atveju, V.Kooritso skaičiavimu, visiškai Lietuvos, Latvijos bei Estijos okupacijai ir kontrolei prireiktų maždaug 120 tūkst. karių (Lietuvos teritorijoje – 60 tūkst.), o tai išties didelis skaičius, kurį sudėtinga nepastebimai mobilizuoti. Net ir su tokiomis pajėgomis liktų nemažai nuošalesnių vietovių, kuriose galėtų sėkmingai veikti partizaninio pobūdžio grupės, kurios itin gerai teritoriniu principu išplėtotos Estijoje.

Akivaizdu, kad didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis Rusijos kariuomenės įsiveržimas, bet faktas, kad tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje yra dislokuotos taktinės ir priešlėktuvinės raketos, galinčios atakuoti svarbius Lietuvos objektus iš savo teritorijos, taip pat ir sutrukdyti atvykti pagalbai iš NATO sąjungininkų. Šiuo metu Černiachovske ir Asipovičuose (į pietryčius nuo Minsko) yra dislokuotos trumpojo nuotolio balistinės raketos „Tochka-U“, galinčios šaudyti maždaug 120 kilometrų atstumu ir pasiekti Klaipėdą bei joje dislokuotas pajėgas (Karines jūrų pajėgas bei Dragūnų motorizuotąjį batalioną), Ruklą, kurioje sutelkta didelė dalis šalies karinių pajėgų, Ignalinos atominę elektrinę ar atakuoti sostinę Vilnių su politine ir karine šalies vadovybe. Modifikuota „Tochka-U“, apie kurios sukūrimą buvo pasirodę pranešimų, gali pasiekti ir Zoknių karinę oro bazę.

„Didžiausias jų pavojus Lietuvai toks, kad jos gali sunaikinti oro taikinius, kurie yra Lietuvos teritorijoje, ir taip Lietuvą izoliuoti iš išorės. Jeigu kalbame, kad ateis pagalba, tai ta pagalba turi kažkaip ateiti, o variantai iš esmės yra trys: per Lenkijos sieną, kuri, mano nuomone, yra pažeidžiamiausia vieta, taip pat laivais, bet tada mes turime išlaikyti Klaipėdos uostą, ir kažin kaip čia sektųsi, nes Baltijos jūroje, ko gero, dominuotų Rusijos laivynas, o dominavimas jūroje iš esmės užkerta kelią bet kokiems perdislokavimams. Trečias kelias yra oras, kuris, kaip žinoma,  patikimiausias. Tad jeigu atsiranda priešlėktuvinės raketos, kurios dengia Lietuvos teritoriją, o apie tai ir kalbama, kai Rusija iš Kaliningrado pasiekia mūsų oro erdvę, tokiu atveju mūsų sąjungininkų atėjimas susidurs su labai konkrečiomis logistinėmis problemomis“, – aiškina V.Rakutis.

O dar grėsmingiau skamba žinios, kad Kaliningrade jau dislokuotos ir balistinės raketos „Iskander-M“, kurių šūvio nuotolis apima visą Lietuvos teritoriją. Pirmieji pranešimai apie „Iskander-M“ buvimą Kaliningrado srityje pasirodė dar 2013-aisiais, tačiau tuomet buvo spėjama, kad raketos galėjo būti laikinai čia permestos per „Zapad 2013“ pratybas. O šiemet kovą vienas Rusijos gynybos pareigūnas patvirtino, kad raketos Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje bus dislokuotos artimiausiu metu.

Raketų panaudojimas puolimo atveju reikštų, kad Rusija galėtų smogti į svarbiausius šalies karinius, strateginius ar infrastruktūros objektus ir tik tuomet pradėti sausumos invaziją. Tokiu atveju galimybės apsiginti patiems liktų menkos. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kad pirmieji kariniai taikiniai galėtų būti Zoknių oro uostas ar Rukla, kur sutelkta didžioji dalis Lietuvos kariuomenės.

Tačiau, kaip tvirtinta V.Rakutis, „Iskander-M“ raketos kelia pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ar Vokietijai, o jų panaudojimas atima galimybę viską daryti po priedanga ir slėpti savo veiklą. Todėl tokio puolimo galimybė mažai tikėtina.

„Jeigu jau smogė raketomis iš Kaliningrado, tai viskas aišku, kas čia kaltas, ir galima tada pasakoti ką nori. Rusija taip tikrai neskubės elgtis: nepaisant visokių grasinimų, ji vis dėlto siekia kažkaip maskuoti savo veiklą, kad dalis Vakarų europiečių bent tikėtų jos pasakomis. Tokių raketų naudojimas mažai tikėtinas, tai labiau gąsdinimo priemonė ir tam tikra korta derybose. Jos gali būti panaudojamos tik jei konfliktas tampa globalinis, kai nuomonės jau tampa nebesvarbios. Tačiau tai per daug brangiai kainuoja, prieš Lietuvą neverta imtis tokių priemonių“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius.

Puolimą „Iskander-M“ raketomis ne itin realiu laiko ir T.Janeliūnas. Pasak jo,  vykdant hibridinį karą informaciją dar galima blokuoti, mėginti aiškintis, kas ką darė, o ko ne, bet raketiniai šaudymai bemaž akimirksniu yra fiksuojami palydovais ar kitomis komunikacijos priemonėmis. Tokiu atveju Rusija akivaizdžiai paskatintų visą galimą NATO atsaką, ir NATO nebūtų jokio preteksto susilaikyti, tarkime, nuo aviacijos smūgių Rusijos taikiniams, visų pirma tiems, iš kurių būtų paleistos raketos. „Tai reikštų masyvų NATO karą prieš Rusiją. Ar Rusija tam būtų nusiteikusi? Labai abejočiau. Šiuo atveju amerikiečiai net ir su tam tikrais nuostoliais turi geresnių galimybių padaryti Rusijai didesnę žalą“, – sako analitikas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio ginkluotės panaudojimas greičiausiai reikštų ne vien Lietuvos ar kitų Baltijos šalių užpuolimą. Rukloje šiuo metu dislokuoti amerikiečių kariai, o Zokniuose Baltijos valstybių oro erdvę pakaitomis saugo kitų NATO šalių naikintuvai. Todėl galima neabejoti, kad tokie veiksmai sulauktų ryžtingo atsako.

Tokios atakos atveju, pasak D.Šlekio, didelis klausimas yra ir pirmieji galimi taikiniai – tai priklauso nuo konkrečių atakos tikslų. Mokslininkas pabrėžia, kad šiuo metu dominuojanti JAV oro pajėgų ir raketų naudojimo strategija nurodo, jog pirmasis tikslas dažniausiai yra ne kariuomenė ar jos bazės, o politiniai lyderiai ir komunikacijos sistemos. Taip siekiama palaužti pasipriešinimą psichologiškai, sutrukdyti komunikaciją ir sukelti sumaištį, dėl kurios pergalė tampa lengvai pasiekiama. O kariuomenė, remiantis šia strategija, jau yra paskutinis ir tikrai nebūtinas taikinys, nes paprasčiausiai nebeprireikia naudoti resursų fiziškai ją naikinant.

„Galima užduoti klausimą, kas būtų pirmasis taikinys, jei Rusija iš tiesų pultų. Tai gali būti ir Vilniuje esanti vadovybė, ir karinės bazės, ir mūsų infrastruktūra – oro uostai, Klaipėdos uostas, Televizijos bokštas ir kt. Rukloje dislokuota tikrai nemaža dalis karinių pajėgų, tačiau reikėtų paieškoti tokios dienos, kai visi kariai vienu metu būna kareivinėse, – juk jie nuolat dalyvauja pratybose, būna kur nors išsiųsti. Be to, yra ir šioks toks išskaidymas – daliniai Panevėžyje, Tauragėje, Alytuje ir kitur“, – svarsto D.Šlekys.

Sudėtingiau kažką pasakyti apie Rusijos raketų ir antskrydžių strategiją, nes tokių pavyzdžių nėra daug. Per antrąjį Čečėnijos karą, pasimokiusi iš savo klaidų, Rusijos kariuomenė sistemingai bombardavo Grozną ir įžengė į jį tik tuomet, kai tai padaryti pasidarė daug paprasčiau, o pasipriešinimas buvo beveik palaužtas.

Šiuo metu Lietuva efektyvios priešraketinės gynybos neturi. A.Matonio teigimu, „Iskander-M“ paleidimą pastebėti radarais galima jam jau įvykus, o tokia raketa iki Vilniaus, priklausomai nuo konkrečios paleidimo vietos Kaliningrade, skrietų nuo dviejų su puse iki keturių minučių. Tad į ją sureaguoti nėra jokių galimybių.

Efektyvi gynyba prieš „Iskander-M“, amerikietiškos „Patriot“ sistemos, Lietuvai sunkiai įperkamos, be to – ir ne itin lengvai prieinamos, nes siekiant jų įsigyti būtinas JAV Kongreso pritarimas. A.Matonio manymu, Lietuva nebent galėtų pradėti pokalbius su sąjungininkais dėl galimo tokios ginkluotės dislokavimo. Ekspertas pateikia pavyzdį: „Patriot“ buvo dislokuotos Turkijos pietuose po to, kai įsiliepsnojus karui Sirijoje šios valstybės saugumas pastebimai sumažėjo.

Be brangiai kainuojančios priešraketinės gynybos trūkumo, Lietuvos gynybą pažeidžiamą daro ir lengvai ištaisomi netoliaregiški sprendimai. Pasak A.Matonio, vienas pagrindinių būtų tas, kad ginkluotės laikymo sandėliai yra gana stipriai centralizuoti. Tokia praktika veikiau buvo tinkama kitokios grėsmės epochai, todėl būtų protinga kuo skubiau decentralizuoti šią sistemą, kuo daugiau ginkluotės laikyti daliniuose. „Ypač kai kalbama apie krašto apsaugos savanorių pajėgas, kad kilus pavojui jie savo dislokacijos vietose jau turėtų reikalingų ginklų, taip pat ir prieštankinių. Jiems tikrai nebūtų laiko vykti į centrinius arsenalus ar kitas vietas, kad jų gautų“, – teigia gynybos ekspertas.

Be to, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog taip juos lengviau sunaikinti, o tai būtų stiprus smūgis mūsų gynybai. Kadangi tai konfidenciali informacija, tiksliai negalime žinoti, ar po Krymo įvykių nebuvo apsispręsta dėl decentralizacijos, tačiau dar visai neseniai tai buvo opi problema.

Sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengusiam. Tačiau Lietuvos kariuomenė realia šalies gynyba susirūpino tik išaugus grėsmei. Kaip ir daugelis kitų valstybės sričių, Lietuvos krašto apsaugos sistema išgyveno postūmį modernizuotis, stiprėti ir tapti šiuolaikiškesnė, kai aktyviai buvo siekiama kaip galima greičiau įsilieti į karinį saugumą užtikrinančią NATO organizaciją. Pasiekus šį tikslą krašto apsauga ir jos finansavimas pateko politikų nemalonėn, todėl paprastai likdavo kaip trečiaeilis klausimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs buvęs šalies kariuomenės vadas gen. mlr. Jonas Algirdas Kronkaitis, Lietuvoje į ginkluotę daugiau investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernių prieštankinių ir taktinių priešlėktuvinių ginklų. Tačiau vėliau persiorientuota į sėkmingą dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir daugiausia joms skirtos, tačiau realiai gynybai ne itin naudingos ginkluotės pirkimą. Toks pavyzdys gali būti šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems įsigyti reikėjo itin daug lėšų, bet jie buvo neefektyvūs ir nereikalingi valstybės gynybai.

Lietuvai aktyviai siekiant narystės NATO 2001-aisiais patvirtintos krašto apsaugos gairės numatė kasmet kariuomenės personalo skaičių didinti bent penketu procentų, daug dėmesio skirti mobilizacinio rezervo rengimui, nemažinti iš biudžeto skiriamo kariuomenės finansavimo. Tačiau 2002-aisiais Prahoje per NATO viršūnių susitikimą Lietuvai sulaukus oficialaus kvietimo tapti Aljanso nare dėmesys kariuomenei netrukus nuslopo. Jau po metų priimtose krašto apsaugos sistemos 2004–2009 m. plėtros gairėse numatyta, kad pertvarkant šalies kariuomenę iki 2008 m. ginkluotosios pajėgos sumažės beveik du kartus, bus parengtas vienas batalionas, atitinkantis Aljanso dalyvavimo tarptautinėse operacijose reikalavimus, suplanuota kariuomenėje laipsniškai mažinti šauktinių dalį, taip pat krašto apsaugos savanorių pajėgų dalinius, profesinės karo tarnybos savanorių skaičių.

2003–2004 m. gynybai Lietuva dar skyrė 1,36 proc. BVP, bet po oficialaus stojimo į NATO ši kreivė ėmė pastebimai leistis žemyn, kol krizės metais nusirito iki 0,88 proc.

Per ekonominę krizę, palyginti su kitomis ministerijomis, Krašto apsaugos ministerijos išlaidos nukentėjo bene labiausiai. 2009 m. pavyko sutaupyti degalų, šaudmenų rezervus, iš kurių kariuomenė gyveno dar ir kitus metus, tačiau KAM biudžetas tuomet sumažėjo nuo 1,2 mlrd. iki 0,85 mlrd. Lt, o minimaliems poreikiams patenkinti reikėjo bent 0,98 mlrd. Lt. Tuomet įšaldytos arba į ateitį nukeltos ir visos ginkluotės įsigijimo programos. Pagal krašto apsaugos finansavimą tuo metu atsilikome nuo kaimynių Lenkijos, Latvijos, o ypač Estijos, kuri beveik pasiekė 2 proc. BVP finansavimo lygmenį. 2010 m. daugiau nei du kartus mažesnė Estija ne tik beveik dvigubai lenkė Lietuvą pagal BVP dalį, skiriamą krašto apsaugai finansuoti, bet ir aplenkė mūsų šalį absoliučiais skaičiais: Lietuva tais metais skyrė 850 mln., o Estija – 893 mln. Lt.

2008-aisiais, prieš Seimo rinkimus, buvo atsisakyta ir šauktinių kariuomenės. Tai padaryta neturint realaus plano, kas juos pakeis. Taip iš esmės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. Tikėtasi, kad šauktinių vietą sėkmingai užpildys profesionalūs kariai, tačiau jų gretos nepilnėjo taip sparčiai, kaip planuota, o tam ir nebuvo numatyta finansavimo.

Požiūris į krašto apsaugą bei grėsmių vertinimas pasikeitė po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008-aisiais. Be to, akivaizdžiai pakito ir NATO pozicija. Teigiama, kad iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo bandyti užsiminti apie Baltijos šalių gynybos planus – esą teritorinė gynyba yra šaltojo karo atgyvena, o Rusija nekelia jokio pavojaus. Po karo Gruzijoje požiūris į Baltijos šalių gynybą tapo visai kitoks. Nors Lietuvos krašto apsaugos finansavimas nuo to ir nepagerėjo, tačiau kariuomenei vadovaujant generolui leitenantui Arvydui Pociui buvo parengti Lietuvos gynybos planai – suformuotos trys operatyvinės kryptys, nustatyta kariuomenės sąveika su Vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kt.

„Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė ir pradėta galvoti: o ką mes darysime, jei kas nors įvyks? Daug gal ir nepasiekėme, bet sutarėme, kad tam reikia ruoštis ir turėti planus, žinoti, kaip veiks mobilizacija. Trumpai tariant – žinoti, kaip viskas veiks, kai prasidės krizė. Dėl to pirmą kartą per pastaruosius 25-erius metus atsirado gynybos planai“, – teigė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas.

Pasak jo, iki tol po priėmimo į NATO gyvenome jausdami euforiją ir manydami, kad ginti Lietuvos teritorijos nereikės, nes dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, galioja 5-asis straipsnis, o mums tereikia turėti pajėgas, galinčias vykdyti tarptautines misijas už Lietuvos ribų, ir bataliono kovinę grupę, kurią galima greitai perdislokuoti vykdyti operacijų NATO pajėgų sudėtyje.

Panašiai situaciją vertino ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kurios teigimu, Lietuva, stodama į NATO, prisižadėjo būti pavyzdinga narė, tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai išblėso. „Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo“, – sakė ji.

Šių metų vasarį Valstybės gynimo taryba pareiškė, kad dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir agresyvesnės bei mažiau nuspėjamos Lietuvos kaimynystės penkerių metų laikotarpiui grąžinami šauktiniai. Kaip pranešė Lietuvos kariuomenės vadas, dešimtyje Lietuvos kariuomenės batalionų realus etatų užpildymas siekia tik 30 proc. Vos dviejuose batalionuose – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalione – kareivių pareigybės užpildytos 54 ir 72 proc. Kai kur šis skaičius tesiekia penktadalį. Tokia padėtis kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Kareivinių skyles kamšyti šauktiniais nuspręsta laikinai – šiemet planuojama pašaukti apie 3 tūkst. vyrų, o per penkerius metus batalionuose iš viso parengti apie 16 tūkst. šauktinių, kurie taptų trūkstamu kariuomenės rezervu.

Šiemet pagaliau susirūpinta ir krašto apsaugos finansavimu: šalies išlaidos valstybės gynybai padidėjo net 30 proc. ir pasiekė prieškrizinį 2008-ųjų lygmenį. Finansavimas išaugo iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt), arba 1,11 proc. BVP. Pinigų kariuomenei pradėjo skirti net ir patys šalies gyventojai: pernai 2 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio jai pervedė beveik 900 žmonių, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. Užpernai tokių gyventojų tebuvo trys.

Pastebimai padidėjęs finansavimas lemia, kad šiemet turėsime daugiau pratybų su kitomis NATO narėmis, taip pat bus didinamas profesionalių karių skaičius, vykdoma karinių poligonų plėtra bei perkama ginkluotė.

Pagaliau susirūpinta realiomis Lietuvos galimybėmis apsiginti Rusijos agresijos atveju. Šiuo metu kuriamos NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys. Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, čia iškelti reikalavimai kariuomenei turėti ir parengtą rezervą bei užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis.

Agresijos atveju vos 8 tūkst. karių Lietuvos kariuomenei tektų atremti kur kas didesnes pajėgas, tad, kol atkeliautų NATO parama, svarbus vaidmuo tektų pilietinei gynybai. A.Matonis atkreipia dėmesį, kad iš Ukrainos istorijos galėjome pasimokyti, jog šaliai svarbu turėti kuo daugiau kariškai parengtų žmonių, nors ir civilių, kurie galėtų identifikuoti priešų taikinius, fiksuoti jų koordinates, stebėti jų judėjimą ir skubiai apie tai pranešti draugiškoms pajėgoms – kitaip tariant, teikti žvalgybinius duomenis.

Jei būtų prieita prie to, kad būtų skelbiama gyventojų mobilizacija (pasirengimas kolektyvinei valstybės gynybai, drauge ir pasirengimas priimti sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų pagalbą), tai būtų daroma pagal viešai neskelbiamus mobilizacijos planus. Yra vienas „bet“ – gyventojų mobilizacijai reikalingos atitinkamos lėšos, o jų nacionaliniame ižde nenumatyta, tad veikiausiai nesklandumų kiltų jau šiame etape.

Dar didesnė atsakomybė tektų organizuotoms sukarintoms piliečių struktūroms, pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Krašto apsaugos savanoriai yra aktyvi kariuomenės rezervo dalis, kai žmonės derina savo civilinį gyvenimą su karine veikla – darbu ar studijomis. A.Matonio teigimu, KASP tikrai būtų pasirengusios visavertiškai įsilieti į teritorinę gynybą ir padėti šalies kariuomenei. Juolab kad savanoriai gerai pažįsta tas vietoves, kuriose yra dislokuoti, mokėtų ginti miestus, gatves, strategiškai svarbius objektus.

Pabrėžtina, kad krašto apsaugos savanoriai turėtų reikalingos įrangos, priemonių, ginklų ir būtų parengti tuo naudotis, nes kiekvienas tarnybos metu įgyja karinę specialybę. Apie savanorių pasirengimą byloja ir tai, kad jie dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose, misijose. Įžengus priešiškai kariuomenei, KASP galėtų sustiprinti reguliariosios kariuomenės vienetus, vykdyti gynybines funkcijas, suteikti paramą sąjungininkų pajėgoms.

Kol kas ne visas savanorių potencialas išnaudojamas, jie tebėra jaunesniojo brolio vietoje, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, galima tikėtis, kad artimiausiu metu jie sulauks daugiau dėmesio.

LŠS visoje Lietuvoje turi apie 8 tūkst. narių, iš kurių nemaža dalis yra atlikę tarnybą kariuomenėje ar ketina ją atlikti. Sukarintos visuomeninės organizacijos, integruotos į Lietuvos gynybos sistemą, pagrindinis uždavinys yra visais reikiamais būdais remti reguliariąją šalies kariuomenę. Tai gali būti nuo svarbių objektų apsaugos ar viešosios tvarkos palaikymo funkcijų, provokacijų stabdymo iki žvalgybinės informacijos teikimo, įvairių diversijų vykdymo. Yra rikiuotės šaulių, kurie gali veikti ir koviniuose būriuose (tai aukščiausio parengimo šauliai, turintys karinių žinių), ir yra šaulių, kurie prie bendrų tikslų gali prisidėti savo civiliniais gebėjimais.

Pasak LŠS vado atsargos pulkininko leitenanto Liudo Gumbino, šiandien organizacija dar nėra tokia, kokios norima, bet einama teisinga kryptimi, juolab kad Ukrainos įvykių kontekste prie jos aktyviai prisideda daug naujų narių. „Kada egzistuoja koordinuota disciplinuota struktūra, ją kur kas lengviau pasitelkti vienokioms ar kitokioms užduotims, negu išbarstytus žmones“, – pabrėžia L.Gumbinas.

Karo atveju visa kariuomenė bus mobilizuota ir, žinoma, kiekvienas bataliono vadas apsidžiaugtų, jei papildomai gautų gerai parengtą, gerai apginkluotą šaulių būrį, kurį, gal ir ne svarbiausioms užduotims, tikrai galėtų panaudoti.

Kad viskas vyktų pagal tokį scenarijų, labai svarbu formuoti šaulių kovinius būrius (jų jau dabar yra). Kitas dalykas – šauliai turėtų perimti svarbių karinių objektų, visos infrastruktūros apsaugą, nes reguliarioji kariuomenė paprasčiausiai neturėtų galimybių ir saugoti savo teritorijos, ir tuo pačiu metu kariauti, o šauliai tam labai tiktų. Be to, šauliai jau turi nemažai bendradarbiavimo su policija ir kitomis panašiomis struktūromis patirties. Na, o  aktyviai kovai netinkami šauliai galėtų savo gebėjimus panaudoti kibernetinėje, informacinėje erdvėje.

Deja, organizacijos gynybinį potencialą smukdo labai žemiškos problemos – ginkluotės ir amunicijos trūkumas. Kol kas dažnai verčiamasi su asmeniniais šaulių ginklais, skirtais medžioklei, sportui ar savigynai, nors, reikia pripažinti, jie mažai kuo skiriasi nuo kariuomenės turimos ginkluotės. „Tarkime, medžiotojų medžiokliniai šautuvai gali atlikti snaiperio funkcijas – šauti gana toli ir gana taikliai. Tokių ginklų turi nemažai šaulių, ir šiandien yra tas etapas, kai šauliai, turintys kokybiškos ginkluotės, imti burti į padalinius, pavyzdžiui, dabar kaip tik formuojamas snaiperių būrys“, – pavyzdį pateikia L.Gumbinas.

Ginkluotės turi ir pati Šaulių sąjunga, nors tai nėra toks kiekis, kad būtų galima visus aprūpinti ginklais. Viltys siejamos su šalies kariuomene, iš kurios tikimasi, kad ji perduos tam tikrą perteklinės amunicijos kiekį šauliams. Deja, kol kas rezultatų nėra.

Nepaisant to, šiuo metu yra suaktyvėjęs šaulių rengimas, bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene, kuriami padaliniai, formuojamas mokymo centras, kuriame jie apmokomi, stengiamasi padidinti ginkluotės atsargas. O jei teritorija faktiškai vis dėlto būtų užimta ir joje nebeliktų reguliariosios kariuomenės, lauktų pilietinis pasipriešinimas – partizaninis karas, ir viena iš LŠS funkcijų būtų pasipriešinimo okupantams organizavimas.

O ką piliečiai galėtų padaryti, jei jiems tektų stoti prieš tankus? L.Gumbinas ramina, kad be pėstininkų ar kitos paramos tankai yra labai pažeidžiami. Juos sustabdyti, užtvėrus kelią įvairiomis kliūtimis, padėjus geležinių „ežių“, tiesiog iškasus griovių, ar sulėtinti „Molotovo kokteiliais“ nėra sunku. Realiai tam gali pakakti primityvių priemonių. Šiuolaikiniame kare tankai palyginti mažai ko verti.

Beje, įdomių įžvalgų apie Lietuvos gyventojų nuotaikas pateikia „Veido“ užsakymu  atlikta 500 didmiesčių gyventojų apklausa. Uždavus klausimą, koks, jų manymu, Lietuvos gynybos planas būtų geriausias, daugiausiai palaikymo (33 proc.) sulaukė variantas, kad vertėtų susitelkti į kelių svarbiausių miestų žiedinę gynybą (pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). 28,4 proc. atsakė, kad protingiausia būtų bandyti okupantų pajėgas sustabdyti plačiu frontu ties kuria nors riba (pavyzdžiui, ties Kaunu, Vieviu, Trakais). O 10,6 proc. gyventojų mano, kad iš paskutiniųjų reikėtų ginti tik Vilnių. Likusieji atsakymo nežinojo.

Na, o jei sulauktume blogiausio scenarijaus ir Lietuva būtų okupuota, tai dauguma apklaustų (32,8 proc.) gyventojų labiausiai pritartų planui, kad Lietuva būtų vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas, daugiau nei ketvirtadalis (25,4 proc.) atsakė, kad geriau būtų pulti užpuolusios šalies teritoriją (tarkime, Kaliningrado sritį), o priešininko pajėgos pasitrauktų iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimėtų karą. Likusieji apie tai negalvoja.

Dovaidas Pabiržis, Vaiva Sapetkaitė

 

Kaip manote, koks Lietuvos gynybos planas geriausias? (proc.)
1. Bandyti sustabdyti okupantų pajėgas plačiu frontu ties kuria nors riba (pvz., Kaunu, Vieviu, Trakais?)     28,4
2. Susitelkti į kelių miestų žiedinę gynybą (pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos)        33
3. Iš paskutiniųjų ginti tik Vilnių        10,6
4. Nežino  28

Kuriam okupuotos Lietuvos planui pritartumėte? (proc.)

1. Lietuva vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas          32,8
2. Puolama užpuolusios šalies teritorija (pvz., Kaliningrado sritis), o priešininko pajėgos pasitraukia iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimi karą        25,4

3. Apie tai negalvoja 41,8

 

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. balandžio 29–gegužės 1 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

 

Rusijos kariuomenė stiprinama

Kaip „Veidui“ paaiškino atsargos majoras Daivis Petraitis, Rusijos karinė reforma oficialiai pradėta dar 2008 m. pabaigoje ir ją planuojama galutinai užbaigti tik 2020 m. Ją būtų galima padalyti į tokius etapus: pasirengimą reformoms, trukusį 2003–2008 m., reformą, vykdytą taktiniu lygiu, naujosios brigados sukūrimą (2008–2010 m.), operacinio ir strateginio lygio reformą (2010–2012 m.), valstybinės karinės struktūros optimizavimą – Gynybos ministerijos ir kitų susijusių institucijų (2012-2015 m.).

Be šių procesų, tuo pačiu metu lygia greta vykdytas ir Rusijos kariuomenės perginklavimas. Jį taip pat galima suskirstyti į du etapus. Pirmuoju etapu siekta perginkluoti reorganizuotas pajėgas modernizuotais ginklais. Šie veiksmai pradėti dar 2010 m. Antrasis etapas turėtų prasidėti kitais metais ir tęstis iki 2020 m. Jo pagrindinis tikslas yra perginkluoti pajėgas jau ne modernizuotais, o naujos kartos ginklais.

Šiuo metu matome, kad Rusijos operacinių pajėgų kūrimas eina į pabaigą, jau yra suformuotos branduolinės ir greitojo reagavimo pajėgos, kurių veikimo galimybės ir pajėgumai jau išbandyti per karines pratybas ir dabar šalinami pastebėti trūkumai. Pakol kas vėluoja nebent vadinamųjų kosmoso pajėgų kūrimas. Anksčiau skelbtas jų įkūrimo terminas – 2016 m. vasario 1 d.

Kariuomenei reikalingų specialistų ir karininkų rengimo sistema, kuri prasidėjus reformai buvo beveik panaikinta, dabar jau pertvarkyta ir karininkai vėl rengiami. 2013 m. į karo mokyklas ir kitas rengimo institucijas buvo priimta apie 15 tūkst. naujų kadetų, o tai beveik tiek pat, kiek buvo priimama Sovietų Sąjungos laikais. Atsargos karininkų rengimas civilinėse aukštojo mokslo institucijose irgi atnaujintas.

Verta paminėti ir tai, kad pradėta kurti karinių dalinių kovinio parengimo sistema. Jos pagrindu atsiras kovinio parengimo centrai, įkurti kiekvienoje karinėje apygardoje. Kiekviename jų bus galima iš karto rengti netgi visą brigadą, o per metus apmokytų karių skaičius turėtų siekti 30 tūkst. Pirmasis toks centras jau pradėjo veikti Mulino vietovėje prie Maskvos.

Vyksta agresyvi karių verbavimo kampanija, iš viso tikimasi turėti apie 800 tūkst. rezervo karių. Tai leistų, esant poreikiui, suformuoti dar apie 180 brigadų. Ofi­cialiai skelbiama, kad Rusijos kariuomenės dydis turėtų siekti bene 1 mln. karių (1,8 mln. po mobilizacijos).

D.Petraičio teigimu, nėra abejonių, kad Rusijos kariuomenė tampa vis pajėgesnė ir galinti greitai reaguoti. Toks vertinimas tampa vis pagrįstesnis, ypač matant, atrodo, visai sėkmingai baigtą operacinių pajėgų kūrimą, didėjantį kadetų, priimtų į karo mokyklas 2013–2014 m., skaičių, vis intensyvėjantį atnaujintos ginkluotės tiekimą, neginčijamą karinių reikalų prioritetą ir kitus požymius. Jei ši karinė reforma vyktų taip, kaip planuojama, tai jau 2020 m. Rusija galėtų turėti tokio pat pajėgumo kaip ir pasaulyje pirmaujančių valstybių kariuomenę.

 

Svarbiausios Lietuvoje pernai vykusios NATO pratybos

2014 m. gegužė. „Juodoji strėlė 2014“

Gegužės 12–23 d. Gaižiūnų poligone (Rukla, Jonavos r.) vyko didžiausios praėjusių metų Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ lauko taktinės pratybos „Juodoji strėlė 2014“. Per jas apie 1,5 tūkst. karių iš MPB „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų kartu su NATO sąjungininkų kuopa iš JAV sausumos pajėgų Europoje 173-iosios oro desanto brigados treniravosi vykdyti gynybines operacijas Lietuvoje.

2014 m. birželis. „Kardo kirtis 2014“

Birželio 9–20 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu vykusios tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“ – tai kasmetinės Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų Europoje (angl. ~U.S. Army in Europe~, USAREUR) organizuojamos tarptautinės pratybos Baltijos šalyse. Tai buvo didžiausios tarptautinės pratybos Lietuvoje nuo šalies įstojimo į NATO.

2014 m. lapkritis. „Geležinis kardas 2014“

Šios pratybos – tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų organizuojamos tarptautinės pratybos. Pernai jos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą, o ateityje planuojama organizuoti kasmet.

 

 

Rusams kentėti – malonumas

Tags: , , , ,


Scanpix

Italijos žurnalistas, šiemet traukiniu keliavęs po Rusijos platybes, nutarė atlikti nedidelę apklausą ir išsiaiškinti, ar šio traukinio keleiviai rusai smarkiai pyksta ant prezidento už negandas, patiriamas dėl sankcijų. Didelei italo nuostabai, bendrakeleiviai ne tik užstojo Vladimirą Putiną, bet ir pareiškė, kad jų tauta dar ne tiek iškentėjo, todėl jokios sankcijos jiems nebaisios.

Rima JANUŽYTĖ

Italų žurnalisto „apklausa“ nėra vieša ir Vakarų analitikams ji neprieinama. Apie ją „Veidui“ papasakojo Rusijoje keliavusio žurnalisto bičiulis lietuvis, iki šiol negalintis atsistebėti rusų tolerancija kančiai ir keista meile valdžios vertikalei. Tarkim, jei Lietuvos prezidentė prisivirtų tiek košės, kad mūsų šalis būtų nubausta tarptautinėmis sankcijomis, į gatves protestuoti tikriausiai išeitų net kantrieji lietuviai.

Kažko panašaus europiečiai tikėjosi ir Rusijoje. Prognozuota, kad sankcijos labai skaudžiai paveiks Rusijos ekonomiką, o sunki ekonominė padėtis privers rusus blaiviai pažvelgti ir į Vladimirą Putiną. O tada jo dienos valdžioje – suskaičiuotos, nes jei ne kritinė gyventojų masė, tai bent artimiausia V.Putino aplinka pasinaudos proga jį pašalinti iš valdžios ir tikėtis, kad už tai jiems bus atleista.

Juolab kad Rusijos prezidentas daugelyje kitų, net tolimiausių planetos kampelių yra tarp nekenčiamiausių planetos lyderių ir lenkia net kai kuriuos nuožmiausius diktatorius. Tai patvirtina instituto „Pew Research Center“ paskelbtas tyrimas. 45,4 tūkst. respondentų iš 40 šalių negalėjo sumeluoti: V.Putiną palankiai vertina vos 24 proc. pasaulio gyventojų.

V.Putinu žavimasi tik Vietname ir Kinijoje, kur jo gebėjimą teisingai tvarkyti pasaulio reikalus vertina atitinkamai 70 ir 54 proc. gyventojų.

Nepalankiausiai V.Putinas vertinamas Ispanijoje (92 proc.), Lenkijoje (87 proc.), Prancūzijoje (85 proc.) ir Ukrainoje (84 proc.). Be to, V. Putiną neigiamai vertina maždaug trys ketvirtadaliai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Artimųjų Rytų gyventojų.

Svarbiausia, kad pasaulio gyventojai V.Putino ypač nemėgsta būtent dėl to, kad per jį dabar kenčia paprasti rusai. Juos užjaučiantieji nesuvokia, kad patiems rusams ši kančia – lyg koks mazochistinis malonumas. Naujausių apklausų duomenimis, pačioje Rusijoje V.Putiną teigiamai vertina bene 88 proc. gyventojų, o apie jo pasitraukimą iš valdžios svaičioja tik nedidelė grupelė aršiausių oponentų.

Rusijos opozicijos radijo stotyje „Echo Moskvy“ žurnalistas Leonidas Radzichovskis yra sakęs, kad naftos kainai pasaulio biržose nukritus iki 70 JAV dolerių už barelį ir dar žemiau, vadinamoji putinomika parodė visišką savo neveiksmingumą, ir tuo netruks įsitikinti kiekvienas rusas. Tačiau šiandien nafta kainuoja tik 43–53 dolerius už barelį, o rusai vis tiek nepraregėjo.

Jiems tarsi nė motais, kad žiemą visiškai nuvertėjęs, o pavasarį šiek tiek atsigavęs Rusijos rublis vėl krinta, kad Rusijos regionai patiria didžiulių nuostolių, o maždaug 20 iš 83 regionų apskritai bankrutuoja. Rusų lyg ir nejaudina, kad silpna vidaus paklausa ir besitraukianti eksporto rinka sumažino dujų koncerno „Gazprom“ gamybos apimtis, o V.Putino planus rasti rusiškos energijos eksporto į Europą pakaitalą Kinijoje žlunga dėl pačios Kinijos ekonomikos ir entuziazmo investuoti į projektus su Rusija silpnėjimo.

Didžiausių pasaulio bankų, tokių kaip „JP Morgan Chase“ ir „Morgan Stanley“, analitikai teigia, kad Rusijos ekonomikos laukia gili recesija. Jau dabar Rusijoje infliacija didžiausia per pastaruosius 13 metų. Rusijos centriniam bankui tenka didinti bazinę palūkanų normą, o tai dar labiau stabdo ekonomikos augimą.

Investuotojai netiki, kad Rusijos ekonomika gali pasveikti, ir skuba atsikratyti šioje šalyje turimais aktyvais. Spėjama, kad iki metų pabaigos iš Rusijos pasitrauks dar 90 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Ekonomistų skaičiavimais, Rusijos BVP šiemet trauksis 3,5 proc.

Vaizdžiai sakant, Rusijos laukia tikras badas, bet rusams tai, regis, tik dar vienas jaudinantis iššūkis.

Malonumas kentėti

Interneto komentatoriai Rusijoje noriai vardija pavyzdžius, kai Rusija „didingai“ kentė badą. Rusijos Pavolgis išgyveno siaubingą badą 1922–1923 m., paskui 1932–1933 m., taip pat 1942–1944 m. per tuomečio Leningrado blokadą, kai miestą buvo apsupusi Vokietijos armija.

Rusams teko patirti ir pokario laikų badą 1946–1947 m., tačiau net to patys savo kailiu nepajutę jauni rusai įsitikinę, kad viską galima ir net būtina vertinti kaip pergalę, o ne pralaimėjimą. Ko gero, niekur kitur nėra toks gajus požiūris, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius. Pavyzdžiui, gyvenimas be ispaniškų pomidorų ar itališkų alyvuogių.

Vakaruose atrodo neįtikėtina, bet rusai demonstratyviai atsisako net tų užsienietiškų produktų, kurie dar likę jų parduotuvių lentynose, o grėsmingos išvaizdos kazokai surežisuotuose reportažuose dantimis lamdo Vakaruose pagaminto alaus skardines.

Sociologų vertinimu, sąmoningai vakarietiškų prekių šiandien neperka 25 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau nėra duomenų, kad būtų išaugusi nepatenkintųjų V.Putinu dalis ar kad rastųsi žmonių, kaltę dėl ekonominių problemų verčiančių Kremliaus valdžiai.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą visiška izoliacija Sovietų Sąjungai atnešė patį didžiausią BVP augimą per visą žmonijos istoriją – 15–30 proc. per metus“, – giriasi ne vienas Rusijos naujienų komentatorius, matyt, nelabai jau žinantis, kad šis beprecedentis augimas – dar labiau precedento neturinčio milijonų konclageriuose uždarytų kalinių darbo rezultatas.

Tokį rusų požiūrį į savo vadą ekspertai aiškina įvairiai. Vieni įsitikinę, kad represijos prieš opoziciją ir įtvirtinta autoritarinė politinė sistema atgrasė šalies gyventojus nuo bet kokio domėjimosi politika. O apolitiška visuomenė nebejaučia Kremliaus pulso.

Kiti rusų polinkį į mazochizmą aiškina traumuotos asmenybės sindromu ar net sąmoningų valdžios pastangų rezultatu. Buvęs Rusijos strateginių tyrimų instituto bendradarbis Aleksandras Sytinas straipsnyje „Nesėkmės anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų mechanizmą“ teigia, kad minėtas institutas ne tik vykdo prezidento administracijos užsakymus, bet ir nuolat formuoja visuomenės nuostatą, kad Europos ir Rusijos civilizacijos skiriasi savo misija, o mąstyti kitaip, nei įprasta Vakaruose, yra visiška norma ir net ruso pareiga. Dėl to Krymo aneksija Rusijoje vertinama kaip laimėjimas, o sankcijos – tik nedidelė šios pergalės kaina.

„Nenuostabu, kad šio instituto ekspertai sveikino Krymo aneksiją ir stengėsi įteigti savo klientams iš prezidento administracijos poreikį remti Novorusijos idėją. Buvo siunčiama dešimtys pranešimų, atkreipiančių dėmesį į būtinybę Ukrainoje formuoti prorusišką pogrindį, o į Pietus, Mariupolio–Mikolajevo–Odesos kryptimi siųsti diversantų grupes ir sukurti Didžiąją Novorusiją, į kurios sudėtį įeitų ir Padniestrė, kuri, kaip ir Krymas, esą turėjo prisijungti prie Rusijos. Bet tuose pranešimuose nebuvo nė žodžio apie Ukrainos galimybę priešintis, jos kariuomenės ir savanorių mobilizaciją, galimas sankcijas ir jų pasekmes, galimą JAV ir NATO priklausančių Europos šalių reakciją“, – rašo A.Sytinas.

Savo tekstu jis siekė atskleisti savotiškas užsienio politikos formavimo tendencijas Rusijoje ir paaiškinti, kodėl V.Putino veiksmai nesukelia priešiškos elito ir visuomenės reakcijos.

Nuspėjamas nenuspėjamumas

Tiesą sakant, V.Putino pasitraukimo savotiškai bijo netgi kai kurie jo, švelniai tariant, nemėgstantys Vakarų lyderiai. V.Putino eros pabaigos jie ir tikisi, ir baiminasi. V.Putinas sunaikino nepriklausomas šalies institucijas, dėl to jam palikus valdžios postą Rusijoje neva įsivyrautų chaosas. Be to, jie tikina, kad tik V.Putinas yra pajėgus suvaldyti nacionalistus, kurie po jo valdymo šalyje įvestų fašistinį režimą. Pagaliau Arabų pavasario pavyzdžiai liudija, kad autoritarinį režimą retai pakeičia demokratinė santvarka.

„Žinodami liberalios opozicijos silpnumą ir V.Putino saugumo aparato stiprybę esame priversti baimintis, kad po jo pasitraukimo teks ilgėtis banditiškai nuspėjamo nenuspėjamumo“, – teigia svetainės „The New Republic“ apžvalgininkė Julia Ioffe.

„Jeigu JAV atsikratytų V. Putino, jos nebegalėtų kontroliuoti to, kas vyktų po to“, – perspėja ir žurnalo „Forbes“ analitikas Markas Adomanis.

V.Putiną nuo pasitraukimo iš valdžios savotiškai atkalbinėja net JAV valdžios elitas. „Mes nenorime jo pažeminti. Mes nesiekiame pakeisti režimo. Mes nesiekiame fundamentalių pokyčių Rusijoje. Mes norime, kad jis elgtųsi racionaliai“, – šių metų pavasarį pareiškė JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Paprastai tariant, J.Bidenas, kaip ir jo pirmtakai praeityje, bijo bet kokių pasikeitimų Rusijoje, manydamas, kad po V.Putino ten atsivertų tikra juodoji skylė. Vakarai, beje, taip pat manė ir po Michailo Gorbačiovo pasitraukimo,

Laukti, kol numirs, ar susitarti?

Pati geriausia išeitis iš putinomikos ir putinokratijos, analitikų vertinimu, būtų kompromisas arba susitarimas. Panašus susitarimo scenarijus buvo įgyvendintas dar ne taip seniai, tik ne į tą pusę, kai prezidentas Borisas Jelcinas drauge su oligarchais ir suinteresuotais asmenimis pasirinko V.Putiną kaip įpėdinį ir, pasinaudodami savo finansais bei įtaka žiniasklaidai, nulėmė rinkimų rezultatus dabartinio Rusijos prezidento naudai.

Neva ir šį kartą gali įvykti panašiai – tam reikia tik įpėdinio. Neatmetama, kad elitas gali pasiūlyti alternatyvų kandidatą, kuris būtų priimtinas ir Rusijos verslui, ir švelniosios linijos šalininkams, ir Vakarams. Pavyzdžiui, tokiu kandidatu, kai kurių analitikų vertinimu, galėtų tapti buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Susitarimo scenarijų, tik kiek kitu kampu, išsamiai analizuoja ir liepos 27-osios „Laisvės“ radijo laida „Laukti, kol Putinas numirs, ar susitarti?“ Joje savo nuomonę apie įvykius Ukrainoje dėstė Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius istorijos daktaras Aleksejus Mileris, kurio nuomone, laukti nebegalima: „Jei lauksime, kol numirs Putinas, iki to laiko numirs Ukraina.“

Tiesa, jo nuomone, rūmų perversmas artimiausiu metu Kremliuje neįmanomas, tad reikia siekti kompromiso su pačiu V.Putinu, nes be jo sutikimo Ukrainoje ir Europoje stabilumo nebus.

Priešingas scenarijus – atviras konfliktas tarp V.Putino ir jo aplinkos. Žurnalistas Rafas Šakirovas įsitikinęs, kad tai vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, nes jis susijęs su daug žmonių, kurie turi skirtingų tikslų. Juolab kad V.Putino populiarumas valdžios elite susvyravo po konflikto su Ukraina ir opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo.

Į Vakarus pasitraukęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas kalba apie tokį scenarijų, o straipsnyje „Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu“ rašo, kad reikia pastangų, kurios galėtų realiai sudrausminti V.Putiną, nes jo problema jau tapo globali. Pasak G.Kasparovo, geriausias scenarijus – didėjantis Rusijos elito suvokimas, kad V.Putino situacija beviltiška: „Kai tik elitas suvoks Putino doktrinos aklavietę, vaizdas ims keistis iš esmės. Prisiminkime fašistinę Vokietiją ir kariškių sąmokslą prieš Hitlerį 1944 m. liepą po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje.“

Vis dėlto nuosaikesni V.Putino oponentai dar tiki, kad Rusija nėra galutinai prarasta ir čia tebeegzistuoja konstitucinio scenarijaus galimybė. Tam reikia vieno, nors ir sunkiai tikėtino, dalyko: kad V.Putinas pripažintų, jog nebegali eiti prezidento pareigų.

Rusijos konstitucijoje numatoma, kad tokiu atveju laikinuoju prezidentu tampa ministras pirmininkas, o po trijų mėnesių skelbiami prezidento rinkimai.

Kas juose laimėtų – V.Putino pasirinktas įpėdinis, opozicijos lyderis, o gal savo įtaka pasinaudojęs oligarchas?

Į šį klausimą atsako Rusijoje traukiniu keliavęs italų žurnalistas: „Atsistebėti rusų mentalitetu neįmanoma. Paklausti, už ką jie balsuotų, jei Putinas pasitrauktų iš valdžios, jie atsako paradoksaliai: už Putiną. Kito mums nereikia.“

 

 

 

 

 

Lietuviai tolerantiški imigrantams, neperžengiantiems jų namų slenksčio

Tags: , , , , , , , , , ,


 

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

 

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

 

 

 

Rusai nusitaikė į Latvijos valdžios Olimpą

Tags: ,


Šiųmetės priešrinkiminės nuotaikos Latvijoje – kone apokaliptinės. Daugėja manančių, kad jei spalio 4-osios rinkimuose laimės prorusiški veikėjai, galima pradėti ruoštis okupacijai.

Įsivaizduokite: šalies, kuri nuo sausio perima pirmininkavimą Europos Sąjungai, populiariausias politikas, o kartu ir tos šalies sostinės meras yra žmogus, kuris, nuvažiavęs į Maskvą, viešai pareiškia: Putinas – geriausia, kas tik šiuo metu gali būti. Įsivaizduoti sunku, tiesa? O mūsų broliams latviams tai – kuo tikriausia kasdienybė.

2011 m. rinkimus laimėjusios, nors koalicijos ir nesudariusios, prorusiškos partijos “Santarvės Centras” (SC) lyderis Nilas Ušakovas jau penkerius metus yra Rygos meras. Nors vadovauja Europos sostinei, jis kiekviena pasitaikiusia proga liaupsina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir, kaip manoma, petys petin bendradarbiauja su Maskvos konsulatu Rygoje.

Artėjant spalio 4 d. parlamento rinkimams, Latvijoje lyg smogas tvenkiasi nerimas, kad šalyje tuoj tuoj apskritai baigsis palyginti ramios dienos. Bet ne dėl to, kad keičiantis valdžiai visuomet juntamas šioks toks sujudimas. Ir net ne todėl, kad prasideda aktyvus Latvijos pasiruošimas minėtajam ES pirmininkavimui. Latviai prisipažįsta pradedą tikėti, kad, parlamento rinkimuose gerai pasirodžius prorusiškoms jėgoms (o joms gerai pasirodyti yra visos sąlygos), sekanti eilėje po Kijevo gali būti Ryga.

Latvijos naujienų portalo “TVNET.lv” redakcijos skiltyje prieš keletą dienų net buvo aprašytas visas grėsmingasis scenarijus. Kraupoka, tačiau kol kas viskas tikrai vyksta kaip iš minėtojo rašto.

Pavyzdžiui, TVNET.lv redakcija buvo perspėjusi, kad prorusiška partija SC veikia kaip Kremliaus agentai, kurių rankomis bus mėginama įgyvendinti Latvijos okupaciją. Pagrindinis jų uždavinys, pasak portalo – šalyje kurstyti neramumus, mažinti gyventojų pasitikėjimą valdančiaisiais, diskredituoti Latviją kitų Vakarų šalių akyse.

Nepraėjo nė savaitė, o ši partija rugsėjo 28 d. Rygos centre jau suorganizavo mitingą. Iš pažiūros – visiškai savalaikį. Mat SC paviešino skandalingą informaciją, jog valdančioji koalicija slapta derasi dėl Latvijos banko “Citadele” pardavimo, o kaina, už kurią ketinama perleisti dalį stambiausio Latvijos banko, esanti juokingai maža – 63 mln. eurų. Taigi, SC nedelsiant sukvietė piliečius pareikšti pasipiktinimo neskaidriu sandoriu, o į šį kvietimą sureagavo apie 300 žmonių. Beje, į mitingą jie buvo atvežti specialiai užsakytais Rygos miesto autobusais…

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kremliaus pasakos ir tos „niekšiškos“ Baltijos šalys

Tags: ,


Atrodo, belieka tik susitaikyti su tuo, kad esame iki ausų murkdomi Rusijos propagandoje. Knygynuose randame knygų, aukštinančių Josifą Staliną, spaudoje skaitome Kremliaus pateiktas įvykių versijas, rusiški televizijos kanalai meluoja ir kursto nesantaiką.

Vaiva Sapetkaitė

Įdomių dalykų gali rasti sugalvojęs pasivaikščioti po rusiškus sostinės knygynus, Kalvarijų ar kitas turgavietes arba užsukęs į vietas, kur pardavinėjami sendaikčiai. Šie nestebina. Matrioškos per muges, sovietiniai ženkliukai ar kažkas panašaus – taip pat. Vis dėlto knygynas „Homo sapiens“, besigiriantis esąs didžiausias Lietuvos knygynas, prekiaujantis knygomis rusų kalba, priverčia kilstelėti antakius: čia, šiuolaikiškai atrodančioje vietoje, įėjęs netrunki pamatyti didelį atlasą su Rusijos prezidento Vladimiro Putino atvaizdu. Neskoninga, bet nieko blogo. Įdomumas prasideda patekus į istorijos, karybos bei politikos skyrių.

Dėmesį patraukia Igorio Vasiljevičiaus Pyhalovo knyga „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“. Autorius garsėja kaip žmogus, įnikęs į Josifo Stalino valdymo laikotarpį ir slaptąsias Sovietų Sąjungos tarnybų temas. Jam taip patinka J.Stalinas, kad jis jo garbei sukūrė interneto puslapį „Už Staliną!“. Ten pamatysime raudonus J.Stalino, ruso kareivio ar pionieriaus paveiksliukus ir galėsime svaigintis sovietine nostalgija, taip pat paskaityti šiek tiek propagandos su įkandimais Rusijos ar Sovietų Sąjungos priešams. Tiesa, tinklalapis „Už Staliną!“ nėra dažnai atnaujinamas.

I.Pyhalovo knygos pagrindinė idėja paprasta: J.Stalinas buvo vienas geriausių Rusijos lyderių, todėl Rusijos priešai metų metais nepaliauja jo kritikuoti ir šmeižti, taip kartu norėdami sumenkinti socialistinės santvarkos laimėjimus. „Stalinas be melo. Priešnuodis nuo „liberalaus“ užkrato“ neva peržiūri populiarius „antisovietinius mitus“, juos paneigia ir „pateikia neginčijamų įrodymų“, kad didingoji stalinizmo epocha buvo rusų istorijos kulminacija. Būtent tada Rusija pasiekia savo galios ir įtakos viršūnę, todėl Rusijos priešai taip įnirtingai siekia šį laikotarpį sumenkinti.

Na, autorius parašė dar ne vieną knygą apie J.Stalino laikus, tarkim, „Kaip meluoja apie „stalinistines represijas“. Viskas buvo ne taip!“ (potekstė – argi patys ukrainiečiai ar Baltijos šalių gyventojai nebuvo kalti?), „Stalinas be melo. Vadas žinojo, kaip išgelbėti Rusiją“, „Stalino revanšas. Grąžinti rusiškas žemes“ (diktatorius giriamas, kad sugebėjo grąžinti naujai susikūrusias „pasienio valstybes“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, aiškinama apie Baltijų valstybių rusofobiją ir pan.).

Netoli padėta ir Michailo Meltiuchovo knyga „Pabaltijo placdarmas 1939–1940. Sovietų Sąjungos sugrįžimas prie Baltijos krantų“. Čia esą kritiškai ir nešališkai peržiūrimi sudėtingi to metų sovietų ir Baltijos šalių gyventojų santykiai. Esmė – 1940-aisiais Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių neokupavo.

Į šį istoriką buvo atkreiptas dėmesys, jam parašius knygą „Praleistoji Stalino galimybė“, kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjunga, užpuldama Lietuvą, nė nereiškė pretenzijų į Latviją ar Estiją. O ir šiaip Lietuva pati kalta dėl neigiamos Rusijos reakcijos: kūrė antisovietinę Baltijos Antantę, grobė sovietų kariškius ir krėtė kitokias eibes.

Panašių knygų tikrai ne viena. Įdomu, kad Lietuvos baudžiamajame kodekse įrašyta, jog pritarimas Sovietų Sąjungos ar Vokietijos nacių vykdytai Lietuvos okupacijai, užgaulus arba įžeidžiamas šių režimų nusikaltimų menkinimas arba neigimas gresia bauda arba kalėjimu iki dvejų metų. Vis dėlto panašias versijas siūlančios knygos laisvai platinamos.

Be nusiskundimų dėl nuolatinio šmeižto ir melo, skleidžiamo Rusijos ar Sovietų Sąjungos laimėjimais nepatenkintų priešų, išaiškėja, kad Rusija – vargšė auka. Tarkime, Valentino Katasonovo knyga „Ekonominis karas prieš Rusiją ir stalininė industrializacija“, kurioje kritikuojamas kapitalizmas, Vakarai. Autorius teigia, kad dabartinės Vakarų sankcijos Rusijai dėl Ukrainos įvykių nėra kažkas sensacinga ar nauja. Jo teigimu, prieš Rusiją ekonominis karas kariaujamas bent šimtmetį. Sankcijos, embargas, blokados – nuo to apsaugojo tik J.Stalino įdiegta industrializacija, kada šalis esą tapo ekonomiškai nepriklausoma.

Valstybės saugumo departamento (VSD) kovo ataskaitoje dėl grėsmių Lietuvai atvirai rašoma apie nuoseklias Rusijos pastangas menkinti prieš sovietinę okupaciją kovojusių partizanų įvaizdį ir reabilituoti sovietinėse represinėse struktūrose dirbusius asmenis, kurie prisidėjo prie Lietuvos piliečių persekiojimo, trėmimo ir žudymo. Kad rusams būtų suformuotas Lietuvos, kaip fašizmą propaguojančios, rusakalbius skriaudžiančios valstybės, įvaizdis.

Kur turėtų baigtis tolerancija

Kodėl Kremliui palankią poziciją išreiškiančios, Lietuvos istoriją iškraipančios knygos laisvai platinamos nepriklausomoje vakarietiškoje valstybėje?

„Demokratinėje valstybėje gali būti prieinama net didžiausia „makulatūra“, vadinasi, ir knygos, su kurių autoriais niekada nesutiksime. Laikome juos tiesiog Rusijos politinio elito įrankiais, bet šiuo atveju Lietuvoje automatiškai nesuveikia kažkoks apribojimas ar cenzūra, kuri neleistų tokios literatūros atsivežti ar platinti. Priešingai nei Rusijoje. Joje, be abejonės, tokių knygų, kurios nesutiktų su oficialiąja istorijos koncepcija, sunkiai pamatytume, ypač išverstų iš lietuvių kalbos“, – teigia Seimo narys, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.

Vis dėlto kyla klausimas: jei turime Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį, kad sovietų nusikaltimų neigimas ar švelninimas gali užtraukti baudą arba laisvės atėmimą, ar tokie principai neturėtų būti taikomi ir tiems, kurie platina tai skelbiančias knygas? Regis, „tolerancija“, „nuomonių įvairove“ ir panašiais gražiais žodžiais vėl ėmėme teisinti savo trumparegiškumą.

Seimo narys Liutauras Kazlavickas, besigilinantis į istorinės atminties tematiką, tiesiai sako, kad pas mus per daug liberalaus požiūrio į istorinės atminties formavimą ir per mažai kontrolės. Viską paleidome iš rankų ir kaip valstybė neatlikome reikalingų namų darbų.

„Teigdami, jog žmonės gali patys atsirinkti ir todėl jiems reikia leisti susipažinti su kuo daugiau informacijos, nesuvokėme vieno: kad galėtume atsirinkti ir suvoktume, jog istorija yra iškraipoma ar klastojama, turime turėti bazinį žinių bagažą. Be šito esame kaip baltas popieriaus lapas, kuriame suinteresuotos jėgos, besilaikančios kryptingos istorinės atminties politikos, gali „užrašyti“ bet kokias nuostatas“, – dėsto L.Kazlavickas.

„Lietuva neturi istorijos politikos. Tik keli politikai supranta istorijos reikšmę šalies valstybingumui. Kažkodėl sakoma, kad istorija moko, na, bet istorija nemoko – ji baudžia už nemokėjimą, nežinojimą. Nenoriu sulaukti to laiko, kai būsime nubausti“, – panašiai situaciją vertina istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

L.Kazlavickas pabrėžia, kad Rusijos istorijos politika, kitaip nei mūsų, yra nuosekli ir aktyvi. „Leidžiamos knygos, kuriami filmai iškraipant įvykius. Kai kurie Lietuvoje mano, kad istorinė atmintis gali savaime įsitvirtinti, tačiau pagrindo savaiminiam atsiradimui nedaug. Turime kelias kartas, kurios išaugo mokydamosi iš sovietinių istorijos vadovėlių su iškraipyta istorija. Tada turime jaunimą, kuris istoriją mokėsi atskirais gabalais, ir jų istorijos suvokimas yra fragmentiškas, jiems nėra perteikta įvykių prasmė ir reikšmė mūsų istorijoje“, – optimizmu netrykšta parlamentaras.

Televizija ir masės

Pernai rudenį kilo skandalas dėl „Pervyj Baltijskij kanal“ (PBK) paskleistos melagingos informacijos apie Sausio 13-osios įvykius. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nustatė, kad laidoje „Žmogus ir įstatymas“ buvo paskleista neapykantą kurstanti ir tikrovės neatitinkanti informacija, tyčiojamasi iš Lietuvos žmonių ir niekinamas kovotojų dėl Lietuvos laisvės atminimas. Tada PBK transliacijos buvo sustabdytos trims mėnesiams. Šiemet Valstybės saugumo departamento paskelbtoje ataskaitoje apie grėsmes Lietuvai PBK atvirai įvardytas rusiškos įtakos instrumentu.

Po kurio laiko į akiratį pateko ir kiti du rusiški kanalai „RTR planeta“ ir „NTV Mir Lithuania“. Vėlgi dėl propagandos ir tautinės nesantaikos kurstymo buvo apribotos jų transliacijos.

Žurnalistas Andrius Tapinas savo liepą paskelbtame žurnalistiniame tyrime nurodo, kad vienas didžiausių Lietuvoje palydovinės televizijos transliuotojų „Viasat“ daro kur kas didesnę įtaką nei šie rusiški kanalai.

„Viasat“ dėl jo turinio suvaldyti niekaip nepavyksta: retransliuotojas paprasčiausiai ignoravo Lietuvos institucijų reikalavimus sustabdyti rusiškų kanalų retransliacijas – tuo iš esmės viskas ir baigėsi. Kadangi retransliuotojas skelbia pasiekiantis apie 4 mln. Baltijos šalių gyventojų, leisti jam elgtis kaip užsimano, matyt, neprotinga.

Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos vadovė Vaiva Žukienė tokią situaciją vadina anekdotine. Pasak jos, jei šis Švedijos žiniasklaidos grupei „Modern Times Group“ priklausantis retransliuotojas, teikiantis paslaugas Lietuvoje, čia sudarinėjantis sutartis ir mokantis pridėtinės vertės mokestį, niekaip nėra suvaldomas, tai kelia nuostabą. „Jei tiek su mūsų žmonėmis ir valstybe susijusios įmonės negalima priversti klausyti valstybinės institucijos nurodymų, situacija yra anekdotinė, – mano V.Žukienė. – Čia reikėtų pradėti nuo valios trūkumo ir įstatymo spragų.“

Ji apibendrina, kad pastarieji dveji metai buvo ne prevenciniai, vyko ne „priešgaisriniai“ veiksmai, o veikiau gaisrų gesinimas. V.Žukienė sutinka, kad atsirado daugiau dėmesio prevencijai, vis dėlto pabrėžia, jog sunku staigiai kažką pakeisti, jei daug metų nieko nebuvo daroma.

A.Jakubčonis antrina, kad bendro požiūrio į istorijos politiką nesama. Taip, yra keletas institucijų, kurios tuo užsiima, tačiau jų veikla siaura ir išskaidyta. „Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Nacių ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija, Seime yra Lietuvos valstybės atkūrimo, istorijos tyrimo ir atmintinų datų paminėjimo komisija, bet su šios kadencijos Seimu darbas nutrūkęs, prie Vyriausybės įsteigta Vasario 16-osios šimtmečio paminėjimo komisija, tik ar kas žino apie ją?“ – retoriškai klausia istorikas.

Vis dėlto tam tikri pokyčiai vyksta. Paskelbta, kad Lietuvoje transliuojami rusiški televizijos kanalai praranda dalį reklamos dėl taikytų sankcijų ir besiformuojančios neigiamos viešosios nuomonės, o kitąmet gali prasidėti dar drastiškesni pokyčiai reklamos rinkoje. TNS duomenys rodo, kad palyginus šių metų aštuonis mėnesius su tuo pačiu laikotarpiu pernai matyti, jog kanaluose „NTV Mir Lietuva“ ir PBK reklamos išlaidos (be nuolaidų) mažėjo atitinkamai 48,9 ir 34,2 proc.

Galima sutikti su A.Anušausku, teigiančiu, kad pirmiausia reikia informuoti visuomenę ir aiškinti jai daromą įtaką. Jei visuomenės nuomonė yra kritiška ir nepalanki Kremliaus poziciją skleidžiantiems kanalams, reklamos užsakovai nori nenori turės rinktis kitas priemones.

Padėtį norėta pagerinti kuriant bendrą Baltijos šalių kanalą rusų kalba, taip tikintis patraukti dalį rusiškų kanalų auditorijos. Vis dėlto planai stringa ir vietoj bendro kanalo pasitenkinta bendra žinių laida. Nors idėja graži, gal taip ir geriau: įkurti ir išlaikyti televizijos kanalą – brangu, o garantijos, kad pavyks išsikovoti reputaciją ir dalį rinkos, nėra.

Kelių frontų informacinis karas

Kremliaus ruporu VSD įvardijo ne tik PBK televizijos kanalą, bet ir laikraščius „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“. Žiniasklaidos ekspertas doc. dr. Mantas Martišius sutinka, kad žiūrint iš šalies yra didelė tikimybė, jog dalis rusakalbės žiniasklaidos yra „remiama iš šono“.

„Dirbant spaudoje reikia mokėti honorarus, atlyginimus, patalpų nuomą, užtikrinti leidybą, platinimą ir kita – visa tai nemažai kainuoja. Jei dirbi rinkoje, turi būti užėmęs tam tikrą jos dalį, generuoti reklamos pajamas ir panašiai. Tada galima sakyti, kad tai padengia išlaidas, – aiškina M.Martišius. – Taip pat turime suvokti, kad spauda Lietuvoje apskritai išgyvena sunkius laikus ir reklamos biudžetai traukiasi, tad pradedame galvoti, iš ko jie išsilaiko. Juolab kad rusakalbių bendruomenė Lietuvoje mažesnė negu lenkų. Didelė tikimybė, kad juos kažkas paremia iš šono.“

Lietuviškoje praktikoje tai nebūtų naujas dalykas ir tai galime palyginti su kai kurios lietuviškos spaudos egzistavimu regionuose, kai vietinė valdžia ją remia, turėdama politinį motyvą, kad vietiniai gyventojai remtų valdžią.

Kaip primena politologas dr. Nerijus Maliukevičius, informacinis karas nėra naujas dalykas, jis tik naujas savo technologijomis, nes atsiranda naujų ne tik žiniasklaidos, bet ir socialinių tinklų galimybių, reikia labiau atsižvelgti į žiniasklaidos globalumo aspektą.

Informacinį karą galima kariauti įvairiuose frontuose. M.Martišius pateikia propagandos pavyzdį, su kuriuo neseniai teko susidurti. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) yra tokia galimybė, kad gali pasisakyti ne tik valstybių narių delegacijos, bet ir įvairios nevyriausybinės organizacijos (NVO). Taigi ten galima pamatyti tokių organizacijų atstovų iš Latvijos ar Lietuvos. Tarkim, Antifašistinių karo veteranų sąjungą, kuri neva atstovaudama Lietuvai iš tiesų pasisako labai prorusiškai. Blogiausia, kad tai fiksuojama įvairiuose ESBO protokoluose ar kitokiuose dokumentuose.

„Galiu pasakyti labai paprastai: jos tikriausiai iš kažko gauna už tai pinigų. Paprastos NVO dažniausiai neturi galimybių važinėti į įvairius tarptautinius renginius, – įsitikinęs M.Martišius. – Iš kur NVO gauna pinigų, jei ji nedidelė ir nesvarbi? Žinoma, yra ES, Lietuvos valstybinių fondų, kurie gali kažkiek finansuoti kažkokią veiklą, bet į juos dažnai tokios NVO nė nesikreipia.“

Pavyzdžiui, neseniai kalbėta apie naujienų agentūros BNS žurnalistų pasiklausymo bylą ir nuo to bandyta pritempti iki rusiškų propagandinių kanalų transliacijų sustabdymo.

„Bandoma sulipdyti abu šiuos dalykus į vieną istoriją, nors tokie skirtingi nutikimai tikrai neturėtų būti siejami. Vienas dalykas yra žurnalistų pokalbių pasiklausymas be teisinio pagrindo, o kitas – rusiškų kanalų, skleidusių dezinformaciją, kursčiusių tautinę nesantaiką, laikinas sustabdymas. Čia – pilkoji propaganda“, – įvardija M.Martišius. – Dėl Latvijos pasakojama, pavyzdžiui, apie rusakalbių problemą. Yra sukurta tokių nevyriausybinių organizacijų, kurios tuo užsiima.“

Sovietinė nostalgija niekur nedings

Kodėl žinant, kad Rusija kovoja propagandinį karą, vis tiek vartojama tiek daug rusiškos informacinės produkcijos?

Pasak dr. Ievos Petronytės, mūsų visuomenė labai nevienalytė, taigi, nors viena dalis šalies gyventojų yra dėl to susirūpinusi, vyksta viešos diskusijos, kita dalis politika beveik nesidomi ir, nesekdama įvykių, net nesugeba sieti rusiškų žinių, filmų ar muzikos vartojimo su galimu poveikiu. „Tą rodo ir tyrimai. Tarkime, politika nesidomi apie 50 proc. gyventojų, o maždaug 30 proc. mano, kad jiems nėra būtina žinoti politinių naujienų“, – apibendrina I.Petronytė.

Profesorė Ainė Ramonaitė yra atlikusi įdomių tyrimų gilindamasi į Lietuvos visuomenės paveikslą. Paaiškėjo, kad Lietuvoje vis dar didelė visuomenės dalis palankiai žvelgia į praeitį. Tarkime, apskaičiuota, kad 2007 m. (žymesniems pokyčiams nėra prielaidų) apie 40 proc. Lietuvos gyventojų teigė, jog sovietiniais laikais gyventi buvo geriau.

„Sovietinė nostalgija glaudžiai susijusi su laimėjimu ir pralaimėjimu po sovietinės sistemos griūties“, – pabrėžia I.Petronytė.

Taigi dalis tų, kuriems dėl objektyvių priežasčių buvo geriau sovietiniais laikais (ėjo geras pareigas, turėjo namą, buvo prisitaikę), po nepriklausomybės atkūrimo prarado darbus, jiems buvo sunku ar apskritai nepavyko prisitaikyti prie šios sistemos. Natūralu, kad pralaimėjusieji sovietinę praeitį vertina kur kas palankiau, priešingai nei sugebėjusieji prisitaikyti.

Beje, pastebėtas stiprus ryšys tarp Lietuvos vertinimo ir dabartinių įsidarbinimo galimybių šalyje. Jei žmogus ir jo artimiausia aplinka neturi darbo, jam dažniausiai atrodys, kad sovietiniais laikais gyventi buvo geriau. Taigi lietuviams ekonominė dimensija tokia pat svarbi (o neretai ir svarbesnė) nei vertybinė. „Kadangi kaip šalis vis dar gyvename gana neturtingai, čia tinka Abrahamo Maslow piramidės pavyzdys: pagrindiniai ekonominiai poreikiai mums vis dar dažnai pakiša koją, kai kalbama apie vertybes ir vertinimus“, – dėsto I.Petronytė.

Natūralu, kad Lietuvos tautinėms mažumoms – dar sudėtingiau. Integracijos problemos ne iš piršto laužtos, o atsimuša į žemišką ekonominį pagrindą. Nepaneigsi, kad žymi dalis tautinių mažumų gyvena skurdžiau, ir tai yra ir mūsų valstybės problema. Ilgą laiką tam nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tad dabar ir turime gana palankią terpę propagandai. „Jei tautinės mažumos nepritampa visuomenėje, iš tiesų gali stiprėti identifikacija su kitomis valstybėmis“, – sako politologė.

Tiesa, ir čia nesame pavyzdiniai – į rusų ar lenkų kalbą verstų lietuviškų istorijos darbų nėra labai daug.

Rusijos motyvai – žemiški

Rusijos informacinės atakos suaktyvėjo, kai Lietuva pradėjo pirmininkauti ES Tarybai. „Matyčiau daug objektyvių paaiškinimų, kodėl suaktyvėjimas prasidėjo per mūsų pirmininkavimą ir kodėl tas pats bus, kai pirmininkaus Latvija. Vienas iš pirmininkavimo akcentų buvo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ir konkrečiai – Ukrainos klausimas. Tai sukėlė atsakomąją Rusijos reakciją“, – dėsto  N.Maliukevičius.

Pasak jo, viena iš V.Putino pretenzijų – diskredituoti ES ir NATO per jų silpnųjų narių kompromitavimo kampanijas. Akivaizdu, kad vienu atveju geriausias laikas tam buvo per Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, o kitu – per JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Taline. Per pastarąjį pamatėme konkrečią agresyvią akciją prieš estų saugumo policijos pareigūną Estoną Kohverą, kada  Rusijos saugumo tarnybos jį pagrobė – oficialiai „suėmė“ ir netrukus jis buvo apkaltintas šnipinėjimu.

„Tokia informacinė politika, lygiai taip pat kaip energetinė, yra viena esminių valdžios išlaikymo sąlygų. V.Putinas energetiką naudoja kaip tam tikrą savo rato praturtėjimo šaltinį (ne tik kaip Rusijos galios šaltinį), o informacinius, propagandinius įrankius naudoja tam, kad mobilizuotų visuomenę ir taip išlaikytų valdžią savo rankose, – teigia N.Maliukevičius. – V.Putino pagrindinis motyvas šiuo metu yra ne kažkokios grandiozinės geopolitinės vizijos, bet aiškus siekis išlikti valdžioje.“

Ne tik dėl asmeninių ambicijų, bet ir potencialios rizikos, kad atlygis už dabartinius Rusijos veiksmus galėtų būti netgi tarptautinis tribunolas, tad galios perskirstymas valdžioje nėra pageidaujamas.

Taigi informacinio karo išpuoliai, istorijos falsifikavimas dažnai būna skirta ne priešininkams pakenkti, o vidaus auditorijai.

O ką apie tai mano patys istorikai? Kodėl Rusijoje neatsiranda kritinės masės intelektualų? A.Anušauskas pabrėžia, kad Rusija labai didelė. Žinoma, egzistuoja dabartinės valdžios palaikoma grupė, kuri istoriją intensyviai panaudoja informaciniame kare, ypač prieš naująsias ES valstybes, tačiau yra ir objektyvių istorikų. „Be abejonės, istorikams, kritikuojantiems kolegas, smerkiantiems represijas, okupacijas, Rusijoje sunku, bet jei tai profesionalai, jie vertinami užsienio universitetuose, naudojamasi jų paslaugomis, jie dalyvauja tarptautiniuose projektuose“, – neabejoja A.Anušauskas.

Politikas pabrėžia, kad dalis istoriją iškraipančių Rusijos istorikų tyrimų yra labai riboti, negilūs, praleidžiantys, ignoruojantys daugybę faktų, kitokia nuomones, didžiausius klodus dokumentų. „Kita vertus, Rusijoje kitaip rašyti gal ir būtų sunku, nes dalis archyvų kaip kažkada buvo įslaptinti, taip ir liko. Vietiniai istorikai nė negali prieiti prie dalies informacijos“, – atkreipia dėmesį jis.

Vis dėlto tikėtis, jog didžiulės pastangos ir pinigai, metami į informacinį karą, taip išsekins Rusiją, kad nepatenkinta visuomenė sukils, irgi nevertėtų. „Pažiūrėkime į Šiaurės Korėją. Ji išsekinta iki negalėjimo, bet valdžioje laikosi ta pati šeima, – lygina N.Maliukevičius. – Jei tai ir išsekintų visuomenę, dar klausimas, ar tai turėtų įtakos V.Putino valdžiai. Manau, pasitelkęs propagandą jis sukūrė tokį naratyvą, kad visada sugebės pasiteisinti  ir išaiškinti, jog visos bėdos – dėl Amerikos, Europos ar tų trijų Baltijos šalių, kurios esą tik ir ieško progų, kaip įkąsti Rusijai.“

Jo teigimu, dažnai daroma esminė klaida vertinant padėtį Rusijoje. Dažniausiai žiūrima iš demokratinės, pliuralistinės visuomenės konteksto, o autoritarinio, totalitarinio režimo sąlygomis kitokia nuomonė ar prieštaravimas reikalauja didžiulių pastangų. Taip užsukama vadinamoji tylos spiralė. Kas nutinka nepaklusus, galime pamatyti kad ir iš režimą kritikuojančio legendinės Rusijos roko grupės „Mašina vremeni“ lyderio Andrejaus Makarevičiaus pavyzdžio: Rusijos žiniasklaidoje prieš jį prasidėjo, kaip jis pats rašė, „propagandos ir melo orgija“.

Taigi ėmus prieštarauti tenka susitaikyti su rizika, kad gali tekti palikti šalį ar bent susidurti su dideliu spaudimu.

Aukštosios ir masinės kultūros įtaka

Vilniaus universiteto Rusijos filologijos katedros vedėjas doc. dr. Pavelas Lavrinecas įsitikinęs, kad per kultūrą galima daryti didelį poveikį žmogaus pasaulėžiūrai bei elgsenai. Istorinių pavyzdžių juk turime. „Šiuolaikinė literatūra XVIII a. Europoje ir susiformavo kaip visuomenės elgsenos reguliatorius. Bažnyčios vaidmuo mažėjo, ir kartu su modernizacija, industrializacija, miestų augimu mažėjo tradicinės kaimų, nedidelių miestelių bendruomenės spaudimas žmogaus elgsenai. Kaip vienas to pakaitalų ir atsirado šiuolaikinis teatras ir šiuolaikinė literatūra, kaip tam tikras vertybinis visuomenės institutas“, – primena P.Lavrinecas.

M.Martišius antrina, kad jei skaitysime „Brolius Karamazovus“, „Karą ir taiką“, klausysimės Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo ar Sergejaus Prokofjevo, dar netapsime Maskvos agentais. „Reikėtų kalbėti apie masinę kultūrą, kuri paveikia kur kas daugiau žmonių. Ji dažniau susipina su aktualiais politiniais įvykiais ir tendencijomis, tad potencialiai turi daugiau įtakos nei prieš šimtą metų parašytas literatūros kūrinys“, – neabejoja žiniasklaidos ekspertas.

I.Petronytė taip pat mano, kad intelektualioji kultūra yra visai kita plotmė: „Žmonės, skaitantys rusų klasikus, dažniausiai nebus tie, kurie pasiduoda propagandai. Galų gale ten propaguojamos vertybės visai kitos.“

P.Lavrinecas mano, kad propagandos „pamušalas“ veikiau matomas kine. Pavyzdžiui, yra toks kanalas „Naše kino“, per kurį galima pamatyti daug įvairaus senumo filmų, ir kada žiūri senesnius filmus, ypač apie karą, drąsius kagėbistus, pokario metais kariavusius su „banditais“, išaiškėja kino tendencija – armijos, kariuomenės ir represyvių struktūrų aukštinimas. P.Lavrinecas primena, kad kažkada ir per lietuvišką televiziją buvo rodomi tokie seni filmai, tačiau kartu būdavo aptariami, o jei „vienos tonacijos“ ketvirtojo dešimtmečio ar pokario metų filmai rodomi be komentarų, tikrai tikėtina, kad žiūrovams tai daro atitinkamą įtaką.

Populiariosios muzikos poveikis taip pat didelis. Tarkim, rusiškų televizijų transliuojamuose koncertuose, konkursuose intensyviai eksploatuojamas Didžiojo tėvynės karo tematika.

Diagnozė – Rusija

Rusijos elgsena primena siurrealistišką Salvadoro Dali paveikslą, vaizduojantį  keistos logikos ir keistų gamtos dėsnių veikiamą žemę. Vis dėlto šioje realybėje, jei Rusija būtų asmuo, jai jau seniai būtų diagnozuotas psichikos sutrikimas. Simptomų pakanka.

Akis bado tai, kad pacientas prarado racionalų ryšį su realybe ir gyvena savo susikurtų iliuzijų pasaulyje. Ligą peni nepalaužiami ir nepaveikiami, tačiau iš sergančio ir neadekvataus mąstymo gimę argumentai. Rusija vis dar gyvena praeitimi ir nenori susitaikyti su išblėsusiais laimingesniais laikais. 1721–1917 m. gyvavusios Rusijos imperijos suirimas, tiksliau, jos sunaikinimas pačių rusų rankomis per Vasario revoliuciją, ir po to prasidėjusios bėdos (pilietinis karas ir kovos dėl valdžios, ekonomikos smukimas, išplitęs badas) pareikalavo milijonų gyvybių, ir ta trauma jaučiama dabartinėje Rusijoje.

Nuo tada Rusija taip ir nesusitaikė su susilpnėjusia galia ir ne kartą per savo istoriją siekė susigrąžinti buvusį statusą bei jėgą – nesvarbu, ar vilkėdama Sovietų Sąjungos, ar modernios Rusijos drabužiais. Paveldimumas – svarbus veiksnys, lemiantis, ar toks psichikos sutrikimas paveiks kaimynus. Rusija didelę dalį savo istorijos įsivaizdavo save kažkuo kitu, negu buvo tuo metu iš tiesų, kitaip tariant, ją persekiojo haliucinacijos. Neišsipildančios svajonės ir planai ją paskatino imtis neadekvačių veiksmų, pastūmėdami į maniakinę būseną.

Nestebina, kad Rusijos visuomenei būdingi prieštaravimai: štai vieną dieną ji gali rengti didžiausius karinius paradus ir funkcionierių lūpomis kalbėti apie mesianistinę Rusijos misiją, jos didybę, pareigą būti alternatyva dekadantiškam Vakarų pasauliui, didžiuotis savo klasikine kultūra ir čia pat gniaužti laisvą bei kritišką intelektualią mintį, mobilizuoti visuomenę, gąsdinti visokiais baubais ir priešais.

Rusijos visuomenė apimta paranojos. Jai vis atrodo, kad priešai puola šalį, rengia visokius daug žalos pridarančius sąmokslus (Rusijoje viskas būtų daug geriau, jei niekas jai nekenktų, pavydėdami jos laimėjimų), be to, skriaudžia ir engia rusakalbius kitose valstybėse. Bandydama jiems pagelbėti, ji net bando praplėsti savo valstybingumo ribas ne savo teritorijose. Tą matėme ne tik Ukrainoje (atimtas Krymas) – toks principas taikytas ir separatistiniuose Gruzijos regionuose Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, taip pat Moldovos Padniestrėje.

Atrodo, Rusijai kyla net suicidinių minčių. Investuodama į karinį konfliktą Ukrainoje, kišdama tiek pinigų į propagandą, bandydama padaryti stipraus vyruko įspūdį, ji save alina ir, natūralu, anksčiau ar vėliau prisišauks bėdų. Vis dėlto kol Rusija nėra atskirta nuo pasaulio ir jai leidžiama siautėti – rizikuoja aplinkiniai.

Lietuvos gyventojų kalbų mokėjimas (proc.)

Nors lietuviai gali pasigirti dideliu užsienio kalbas mokančiųjų procentu, vis dar vyrauja rusų kalba, kurią vyresnė karta buvo priversta mokytis sovietmečiu. Anglų kalbos mokėjimas didėja, tačiau tebėra maždaug dvigubai mažesnis. Tokia situacija apriboja nuomonių pliuralizmo galimybę.

Moka daugiau nei gimtąją kalbą              78,5

Moka vieną užsienio kalbą 41,6

Dvi kalbas     29

Tris kalbas     6,6

Keturias ir daugiau kalbų   1,3

Rusų kalbą    63

Anglų kalbą  30,4

Lenkų kalbą  8,5

Vokiečių kalbą                    8,3

Šaltinis: 2011 m. visuotinio Lietuvos Respublikos gyventojų ir būstų surašymo duomenys

Apsieitume be rusiškų dujų

Tags: , ,


Lietuviškas suskystintų dujų terminalas kompensuotų rusiškų dujų stygių ir jų dar liktų latviams.

ES naujienas apžvelgiantis laikraštis „EUObserver“ pateikė Vokietijos Kelno universiteto ekspertų atliktą kompiuterinį modelį, parodantį, kurios Sąjungos valstybės būtų labiausiai pažeidžiamos Rusijai nutraukus dujų tiekimą.

Tarp potencialių aukų – Suomija. Šalis būtų viena labiausiai nukentėjusių valstybių, jei Rusija į ekonominę kovą paleistų savo sunkiąją artileriją – dujų ir elektros blokadą. Rugsėjo 8-ąją Suomija kartu su keliomis kitomis valstybėmis atsisakė pritarti naujoms Europos Sąjungos sankcijoms Rusijos atžvilgiu: taip pasielgė Vokietija, Kipras, Italija ir Austrija.

Vokietijos ar Austrijos pozicija nieko pernelyg nenustebino – šios valstybės jau gerokai anksčiau užėmė poziciją, kad reikia derėtis su Rusija, juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel Europos užkulisiuose neretai vadinama Vladimiro Putino drauge. Bet suomių laikysena šiek tiek netikėta. Jie – Rusijos kaimynai, kuriems, kaip ir kitoms Baltijos regiono valstybėms, ne visai adekvačių V.Putino sprendimų atveju kyla didžiausia grėsmė.

Baltijos šalys – Estija, Latvija, Lietuva tvirtai pasisako už sankcijų Rusijai sugriežtinimą, o Suomija nusprendė pasukti kitu keliu ir pritarė galimybei atidėti arba, esant reikalui, atšaukti naujus ekonominius suvaržymus Rusijai.

Lietuva – saugi?

Kokią ateitį ES apžvalgininkai ir mokslininkai piešia Lietuvai? „EUObserver“ nuomone, Lietuva bus viena saugiausių šalių, kurios visiškai nepajus dujų trūkumo, jei koncernas „Gazprom“ nutrauks dujų tiekimą vienam, trims, šešiems ar devyniems mėnesiams. Rusiškų dujų stygiaus nepajus energetiškai nepriklausomos valstybės – Norvegija, Belgija, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Kelno universiteto mokslininkai savo prognozę, paremtą kompiuteriniu skaičiavimu, atliko ištyrę visų ES šalių dujų vamzdynų sistemas, dujų talpyklas bei suskystintų gamtinių dujų (SGD) infrastruktūrą.

Seimo narys, buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys, kalbėdamasis su „Veidu“, buvo optimistas: „Jeigu SGD terminalas Klaipėdoje pradės veikti laiku, mes išvengsime didžiųjų rizikų. Jei Rusija dujas atjungtų visoje teritorijoje, iš pradžių galėtų kilti techninių nesklandumų, kažkur galbūt trūktų pralaidumo. Tačiau tokios techninės problemos yra sprendžiamos. Šis „EUObserver“ pateiktas tyrimas iš principo teisingas. O jei dujos bus atjungtas po SGD terminalo paleidimo, tai rizikos mes visai nepatirsime. SGD terminalas kompensuotų rusiškas dujas ir jų dar liktų latviams.“

Klaipėdos SGD terminalas nuo pat projekto pradžios buvo vertinamas jei ne kaip energetinės nepriklausomybės garantas, tai bent kaip vienas svarbiausių žingsnių jos link. Tačiau jis turėtų pradėti veikti tik gruodžio 3-iąją. Kas būtų, jei Rusija dujas nustotų tiekti jau rytoj?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m

Rusija jau manipuliuoja sankcijomis

Tags: , ,


Europos šalys, vos patyrusios sankcijų Rusijai žalą, viena po kitos „pamiršta“ Europos vienybę ir savarankiškai ima siūlyti iš pažiūros abiem pusėms naudingas išimtis, iš tiesų leisdamos Rusijai tapti dviguba laimėtoja.

 

„Svarbiausi ir Rusijai reikšmingiausi sandoriai su Europa tęsiasi, lyg jokių sankcijų nė nebūtų: prancūzai ir toliau rusams stato „Mistral“ laivus, Rusija toliau ieško naftos su norvegais. Tikėtis pažaboti Rusiją sankcijomis – naivu“, – konstatuoja JAV ekonomistas Cliffordas Gaddy iš tyrimų centro „Brookings Institution“.

Jis primena, kad JAV pusšimtį metų taikė embargą Kubai, bet ir šiandien ten valdo Castro šeima. Sankcijomis varžoma ir Šiaurės Korėja, bet Kim dinastija kaip valdė, taip ir valdo šią valstybę. „Galbūt pirmomis dienomis, kai įsigaliojo sankcijos, kažkam ir atrodė, kad Rusija pabūgo, bet tai buvo tik laikinas Vladimiro Putino susirūpinimas“, – aiškina analitikas.

Iš tiesų tuomet, kai Rusijos televizijos kanalai ėmė aiškinti, kad rusai kuo puikiausiai išsivers ir be itališko parmezano sūrio ar ispaniškos chorizo dešros, atrodė, jog Rusija tikrai spraudžiama į kampą. Vėliau, premjerui Dmitrijui Medvedevui paskelbus, jog kai kurioms Vakarų prekėms arba atskiroms įmonėms bus daromos išimtys ir iš dalies atnaujinamas importas, galėjo susidaryti įspūdis, kad mūsų galingoji Rytų kaimynė pripažįsta Vakarų pranašumą: esą tik Suomija gali Rusiją aprūpinti reikiamu kiekiu pieno be laktozės, tik Vokietija – bulvėmis be krakmolo. Tačiau Rusijos išskaičiavimas – ne (vien) aprūpinti savo vartotojus tuo, prie ko jie įpratę, ir sumažinti sankcijų ekonominę žalą, bet ir sustiprinti atskirų Europos valstybių priklausomybę bei didinti Europos susiskaldymą, o kartu netrukdomai tęsti ir savo vykdomą politiką Ukrainoje.

Štai kodėl sankcijos, kurias Rusija nuo pat pradžių vadino meškos paslauga, šiomis dienomis virsta kone atvira paslauga „meškai“: Europos valstybių, kurios viešai ar neoficialiais kanalais prabilo nepritariančios Rusijai taikomoms sankcijoms arba nieko nekalbėdamos toliau tęsia ekonominį bendradarbiavimą, skaičius artėja prie dešimties.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Ar kelia pavojų Baltijos šalyse rusų tautinė mažuma

Tags: , , , ,



Latvijoje rusų kilmės gyventojai sudaro 27 proc., Estijoje – 24 proc., o Lietuvoje – apie 6 proc. gyventojų. Ar rusų tautinė mažuma galėtų tapti Rusijos įrankiu ir Baltijos šalyse?

Suirus Sovietų Sąjungai Kremliaus koridoriuose buvo nukaltas terminas naujai susikūrusioms respublikoms Rytų ir Vidurio Europoje apibrėžti – „artimasis užsienis“. Jį pradėjo vartoti tuometinis užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas, tačiau koncepcija kur kas labiau išpopuliarėjo ėmus valdyti Vladimirui Putinui. Pasak jo, artimasis užsienis yra Rusijos įtakos sfera, gyvybiškai svarbi Rusijos galiai išsaugoti.
Rusijos įtaka artimajame užsienyje pasireiškia įvairiai: pradedant itin plačiais prekybiniais ryšiais bei energijos išteklių priklausomybe ir baigiant rusiškos informacijos bei kultūros sklaida. Kraštutiniu atveju šią įtaką Kremliaus strategai suvokia ir kaip galimybę pasitelkti karinius veiksmus savo interesams užtikrinti: tai įrodo 2008 m. intervencija į Gruziją bei šiuo metu vykstanti Krymo okupacija ir aneksija.
Pasak buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, Rusijos prezidentas invazijos tiek į Gruziją, tiek į Ukrainą atveju pasinaudojo ta pačia taktika, nes Pietų Osetijoje bei Abchazijoje pirmiausia taip pat buvo įvesti kareiviai be identifikacijos ženklų, kuriuos Kremlius vadino rusų savigynos būriais. „Jei Ukrainos valdžia būtų pasidavusi provokacijai, Putinas būtų sakęs, esą „tai nebuvo mūsų kariai, bet dabar juos privalome įvesti“, – neabejoja M.Saakašvilis.
Komentuodamas įvykius Ukrainoje, Rusijos prezidentas pareiškė nepripažįstąs valstybinio perversmo, todėl pasiliekąs teisę imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius.
„Veidas“ domėjosi, ar panašus scenarijus galėtų pasikartoti ir Baltijos valstybėse.

Estijoje įtampą pakursto politika

Istorinės bei politinės aplinkybės lėmė, kad Estijoje ir Latvijoje rusakalbių gyventojų yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, rusų kilmės gyventojų Latvijoje suskaičiuota 556 tūkst. – jie sudaro net 27 proc. visų šalies gyventojų. Estijoje rusakalbių gyvena 320 tūkst., arba 24 proc. visų šalies piliečių. Todėl rusai šiose šalyse yra didžiausios tautinės mažumos. O Lietuvoje rusakalbiai piliečiai tesudaro apie 6 proc. visų šalies gyventojų – 175 tūkst.
Estijoje dauguma šalies rusų koncentruojasi sostinėje Taline (apie 38 proc. visų gyventojų) arba šiaurės rytuose esančiame Rytų Virumos regione (pavyzdžiui, Narvoje net 80 proc. miestiečių sudaro rusai). Rusų kilmės Estijos pilietė, šiuo metu studijuojanti Jungtinėje Karalystėje, Polina Tropova sako įtampos tarp rusų ir estų nejaučianti. „Įtampa buvo padidėjusi tik 2007-aisiais, kai buvo nuspręsta perkelti Bronzinio kario paminklą“, – teigia ji.
Bronzinio kario paminklas, simbolizuojantis sovietų armijos pergalę Antrajame pasauliniame kare, estams buvo okupacijos ir represijų simbolis. Tačiau dėl skirtingos istorinės patirties rusams jis simbolizavo pergalę prieš fašistinį režimą, todėl tuometinei valdžiai nusprendus paminklą iškelti iš centrinės miesto vietos, prasidėjo ne tik vietinių rusakalbių protestai, virtę riaušėmis. Įtampa pasinaudojo ir Kremlius, prieš Estijos valdžios institucijas surengęs vieną pirmųjų kibernetinių atakų.
Estų politiko Silverio Meikaro teigimu, šiandien Estija užtikrina pakankamas socialines, ekonomines ir pilietines garantijas, kad rusų tautinė mažuma išliktų lojali valstybei. „Estijoje šiandien nėra kritinės masės piktų rusų, kurie lauktų pagalbos iš Kremliaus“, – tikina S.Meikaras.
Jam pritaria ir iš Narvos kilusi studentė P.Tropova: „Nors rusakalbiai gyventojai kartais susiduria su sunkumais, iš principo manau, kad rusų bendruomenė Estijoje jaučiasi gerai. Nepaisant to, įvykiai Ukrainoje ir Kryme rodo, kad rusų tautinės mažumos padėtis Rytų Europos regiono valstybėse yra nestabili ir gali padėti Kremliui siekti savo tikslų.“
O štai rusų kilmės amerikietė žurnalistė Julia Ioffe teigia, kad rusų tautybės Estijos gyventojai toli gražu nėra lygiaverčiai piliečiai. „Estijai atkūrus nepriklausomybę rusai negavo pilietybės, net jei jie yra gimę šalyje. Jie negali balsuoti ir yra tikrinami kalbos inspekcijos, ar moka estų kalbą“, – pabrėžia žurnalistė.

Latviją siekta suskaldyti referendumu

Latvijoje dauguma rusų tautinės mažumos, kaip ir Estijoje, gyvena pagrindiniuose miestuose. Pavyzdžiui, Rygoje maždaug pusė visų gyventojų yra rusai, o Daugpilyje jie sudaro daugumą. Rusų tautinės mažumos padėtis čia iš esmės yra panaši, nes Latvija po nepriklausomybės atkūrimo taip pat nesuteikė pilietybės rusų kilmės gyventojams. Todėl, nors abiejose Baltijos šalyse tautinės mažumos gyvena sau įprastu ritmu, nesantaika tarp gyventojų įprastai pakurstoma politiniais motyvais.
Prieš dvejus metus Latvijos rusų bendruomenės iniciatyva buvo inicijuotas referendumas dėl rusų, kaip antrosios oficialios kalbos, įteisinimo. Nors rusakalbiams gyventojams pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, referendume 75 proc. balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą. Rusijos politinės partijos „Demokratinė sąjunga“ įkūrėjos ir žmogaus teisių aktyvistės Valerijos Novodvorskajos teigimu, referendumą dėl dvikalbystės įteisinimo Latvijoje inicijavo Rusijos slaptosios tarnybos. Jos nuomone, šiuo referendumu siekta destabilizuoti padėtį šalyje ir taip palengvinti galimybes Rusijai daryti joje įtaką.
Nors rusų teisės vartoti kalbą viešajame bei privačiame gyvenime nėra ribojamos, Maskva siekia pateikti šį referendumą kaip dar vieną latvių bandymą paversti rusų tautinę mažumą „antrarūše“ – toks yra Lenkijoje veikiančio Rytų studijų centro vertinimas.
J.Ioffe vertinimu, naujosios Ukrainos valdžios žingsnis panaikinti Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu priimtą įstatymą, kuriuo rusų kalba prilyginta oficialiai, buvo viena iš priežasčių Kremliui susirūpinti Ukrainoje gyvenančių rusakalbių piliečių teisėmis. Tačiau metodai, taikomi Ukrainoje, vargiai įsivaizduojami Latvijoje ar Estijoje, kurias saugo ne tik ES, bet ir NATO skydas.

Vyriausybei delsiant apsispręsti, aplink Visaginą sukiojasi “Rosatom” atstovai

Tags: , ,



Diena, kai Vyriausybė turi paskelbti, ar Lietuva lieka atominės energetikos valstybė, vis nukeliama, o tuo metu Vyriausybės ir Seimo koridoriais zuja ir su aukštais šalies pareigūnais susitikinėja Rusijos energetikai bei jų interesų Lietuvoje lobistai.

Jau prasidėjo kovas – kaip Naujųjų metų išvakarėse mums žadėjo naujasis premjeras Algirdas Butkevičius, laikas, kai bus aišku, ar Lietuva lieka atominės energetikos valstybė, ar deda tašką septynerius metus plėtotame Visagino atominės elektrinės (VAE) projekte. Aiškumo nėra.

Terminas pratęstas dvigubai

Regis, du mėnesiai naujajam Vyriausybės vadovui atrodė pakankamai ilgas laikas, per kurį bus galima kažką nuspręsti. Nors išmanantieji, kas yra valstybės energetikos strategija, kurią peržiūrėti ir perrašyti žadėjo socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė, iš karto sakė, kad du mėnesiai – nerealus terminas. Netrukus tas terminas pratęstas dvigubai, nes, kaip sako A.Butkevičius, „skubių sprendimų nepriiminėsime”.
Bet Lietuvos regioniniai partneriai VAE projekte nebenori laukti. Tiek Latvijos, tiek Estijos vadovų lūpomis įgarsintas primygtinis raginimas Lietuvai kuo greičiau duoti atsakymą. Prieš savaitę Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, paklaustas apie dalyvavimą VAE projekte, rėžė: „Prieš septynerius metus susitikę Trakuose susitarėme imtis šio projekto. Kas pasikeitė per tą laiką? Galima sakyti, niekas nepasikeitė. Septynerius metus girdėjome, kaip svarbu priimti vieną ar kitą įstatymą. Ir laukėme. Staiga vieną dieną pasakoma: “Mes to jau nebenorime.” Estijai toks sprendimas reiškia viską, ko nepadarėme, nes planavome turėti atominę jėgainę. Galėjome imtis savo energetinių projektų.”
Ar galimas Lietuvos Vyriausybės teigiamas apsisprendimas pakeistų Estijos nuomonę, prezidentas T.H.Ilvesas nesiėmė spręsti – pasak jo, tai klausimas Estijos įmonėms.
Pasakymas neatsitiktinis. Ilgai prie VAE projekto dirbę žmonės teigia, kad didžiausias stabdys visą laiką buvęs koncerno “Eessti Energija” vadovas Sandoras Liive. Pretenzijos Lietuvai, išsakytos Estijos prezidento lūpomis, tik dūmų uždanga, kuria siekiama pridengti šio koncerno norą trauktis iš VAE projekto, kartu visą kaltę už žlugdymą suverčiant Lietuvai.
Gali būti, kad tai tiesa. Tačiau negalima paneigti fakto, kad būtent dabartinė Lietuvos Vyriausybė savo blaškymusi įdavė estams į rankas argumentą. VAE projektas stovi nuo rugpjūčio, kai socialdemokratai ir kitos opozicinės partijos prisijungė prie referendumo prieš Visagino atominės statybą, o vėliau, po Seimo rinkimų, A.Butkevičius be perstojo skelbė prieštaringus pareiškimus: vieną dieną jis už atominę, kitą dieną – prieš atominę, ryte už derybas su „Hitachi”, vakare – už kokį kitokį reaktorių.
Ką tokiomis aplinkybėmis apie Lietuvą, jos politikų solidumą ir strateginių projektų tęstinumą turėjo galvoti latviai, estai ir lenkai, kurie, beje, iki šiol nėra pasakę „ne” dalyvavimui VAE projekte? O ką turi jie galvoti dabar, kai per du mėnesius išgirdo keturis terminus, iki kada Lietuva turi apsispręsti dėl atominės energetikos? Galime kiek norime badyti pirštais į veidmainius estų politikus ir energetikus, bet kalti, jei kas, liksime patys.

“Rosatom” ir “Inter RAO” desantas

Kita vertus, ne viskas su atomine strategija taip blogai, kaip yra, pavyzdžiui, su Klaipėdos suskystintų dujų terminalo statyba, kuri žlugdoma per Viešųjų pirkimų tarnybą, palaiminus Birutės Vėsaitės vadovaujamai Ūkio ministerijai.
Tačiau galimybė kaip nors daryti įtaką tiek Visagino AE, tiek energetikai apskritai iš B.Vėsaitės buvo atimta. Pirmiausia ji gavo vadovauti ne Energetikos, kaip ruošėsi, bet Ūkio ministerijai. Iš pradžių šiai ministerijai pavaldi buvo Visagino AE, savo ruožtu valdanti pagrindinių Lietuvos energetikos bendrovių akcijas. Bet vos tik kojas ministerijoje apšilusi B.Vėsaitė pabandė nušalinti VAE valdybą ir paskirti jos vadovu buvusį „Lietuvos energijos” direktorių Rymantą Juozaitį, apie kurio glaudžius ryšius su Rusijos energetikais pasakojamos legendos, kilo skandalas. Ministrės pasirašytas potvarkis buvo paskelbtas negaliojančiu, Vyriausybė nedelsiant parengė nutarimą, pagal kurį Ūkio ministerijos valdomos VAE akcijos perduodamos Finansų ministerijai. Nerišlių B.Vėsaitės protestų, esą ji mananti, kad Ūkio ministerija, valdydama VAE akcijas, galėtų geriau pasirūpinti VAE, valdančios kontrolinius AB „Lietuvos energija” ir AB “Lesto” akcijų paketus, veikla, niekas net neketino klausytis: Vasario 15-ąją Visagino atominės elektrinės bendrovė perėjo Finansų ministerijos žinion.
Atvirai už „Rosatom” interesus agitavusios B.Vėsaitės nušalinimas nuo atominio projekto vyko kaip tik tuo metu, kai po Vilnių blaškėsi aukštų Rusijos energetikų, vadovaujamų „Inter RAO JES” valdybos pirmininko Boriso Kovalčiuko ir „Rusatom Overseas” viceprezidento Aleksandro Mertenio, atsakingo už atominių elektrinių statybą Rytų Europoje, delegacija. Rusijos energetikai bandė patekti pas Vyriausybės pareigūnus, galinčius priimti sprendimus energetikos klausimais, bet atsitrenkdavo į uždarytas duris. Nors patys rusai yra teigę, kad į Vilnių atvyko Energetikos ministerijos kvietimu, ministro Jaroslavo Neverovičiaus vyriausioji patarėja Daiva Rimašauskaitė „Veidui” kategoriškai šitai paneigė. Pasak jos, jokio kvietimo nebuvo, ir nei ministras, nei kas iš ministerijos vadovų su rusais nesusitiko.
Tarpininkaujant Seimo Socialdemokratų frakcijos nariui Mindaugui Basčiui, vedžiojusiam rusus Seimo koridoriais, A.Merteniui pavyko susitikti su Seimo pirmininku Vydu Gedvilu, kuris nei energetikos, nei bet kokiais kitais ekonomikos klausimais nieko nesprendžia ir spręsti negali, tad tegalėjo jiems pasiūlyti kreiptis į Vyriausybę. Bet premjeras A.Butkevičus, kaip teigia jo atstovė spaudai, atsisakė rusų pasiūlymo susitikti su „Rosatom” generaliniu direktoriumi Sergejumi Kirilenka, atskiro susitikimo Vyriausybėje su atvykusiais Rusijos energetikas irgi išvengė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusų protestai žada permainų, bet ne revoliuciją

Tags: , , , ,



Šimtatūkstantinės protestuotojų minios Maskvoje, judėjimai regionuose bei interneto erdvėje Rusijai žada neramius metus. Tačiau nusikratyti valdžios įsikabinusių lyderių rusams nebus lengva.

Baltomis juostomis pasidabinę protestuotojai masinėmis eitynėmis užbaigė praėjusius metus ir tokiomis pačiomis nuotaikomis pradėjo naujuosius. Dar didesnį šurmulį jie ketina sukelti prieš kovo pradžioje vyksiančius prezidento rinkimus. Ši Rusijoje netikėtai prasidėjusi masinių protestų banga jau vadinama dar viena spalvotąja revoliucija, kurią Rusijoje šį kartą simbolizuoja balta spalva.
Bet ar tai reiškia, jog “mums su Putinu ne pakeliui” skanduojantys rusai pasieks, kad šalyje pasikeistų ir valdžios niekam užleisti nenorintys lyderiai, ir žmonėms įgrisusi santvarka?
Analitikų vertinimu, tai nebus drastiška revoliucija – kardinalios permainos neprasidėjo nė po vienos spalvotosios revoliucijos. Tačiau be rezultatų baltoji revoliucija irgi neliks, o tai, kas šiuo metu dedasi Rusijoje, jau primena pagal panašų scenarijų dėl suklastotų rinkimų rezultatų vykusius protestus Serbijoje 2000-aisiais, Gruzijoje 2003-iaisiais, Ukrainoje 2004-aisiais, Kirgizijoje 2005-aisiais. Po visų jų vyko didesnės ar mažesnės permainos, nors žodis “mažesnės” šiuo atveju tinka labiau.
Rusijoje kilę protestai, nors viso pasaulio spaudoje vadinami masiniais, kvapą gniaužiančiais ir stulbinančiais, nėra tokie jau didžiuliai. Tiesa, 100 tūkst. Maskvoje susirinkusių žmonių – nemaža minia, tačiau prisiminkime, kad prieš du dešimtmečius Vilniuje prieš sovietų valdžią protestavo per 300 tūkst. lietuvių.
Vis dėlto nepaneigsi – Rusijoje tokia minia prieš Vladimiro Putino valdžią neprotestavo dar nė karto. Regis, todėl V.Putinui teks jei ne atsisakyti valdžios, tai bent šiek tiek pamaloninti ir apraminti gyventojus tikromis ar tariamomis reformomis. Jis pripažįsta ir pats esąs “šiek tiek” nustebęs dėl kilusio rusų nepasitenkinimo, nors bando sumenkinti protestų dalyvius, apkaltinti juos parsidavėliškumu Vakarams, kvailumu arba pareikšti, kad protestuoja tik nuobodžiaujantys turčių vaikai.

Kodėl trūko kantrybė

V.Putinui nerimauti tikrai yra pagrindo. Juk visi ankstesni opozicijos bandymai maištauti buvo kur kas menkesni, o Kremlius juos bemat numalšindavo, po kiekvieno pasispardymo įvesdamas dar daugiau suvaržymų ir “drausmės”.
Pavyzdžiui, tuomet, kai Ukrainoje vyko vadinamoji oranžinė revoliucija, šioks toks opozicijos pagyvėjimas buvo juntamas ir Rusijoje – aktyvistai reikalavo bent šiek tiek modernizuoti politinę sistemą. Tačiau V.Putinas sistemą geležine ranka “modernizavo” savaip: 2005-aisiais Rusijoje atsirado daugybė naujų institucijų, organizacijų ir šūkių, kurių visuma vis labiau priminė totalitarinį režimą. Atsirado ir naujų, Kremlių be paliovos liaupsinančių televizijos kanalų: “Russia Today”, pravoslaviškas “Spas” bei karinis “Zvezda”.
Į tuomečių naujovių sąrašą galima įtraukti ir vadinamąjį Visuomeninį kabinetą ar lapkričio 4-osios paskelbimą nacionaline diena. Galiausiai viską taikliai apibendrino V.Putino ideologas Vladislavas Surkovas, pavadindamas Rusiją “suverenia demokratija”.
Nuo tada, kai buvo įvestas šis keistokas putininio režimo pavadinimas, opozicijos pastangos ką nors keisti tapo visiškai bevaisės. Užtat V.Putinas pasijuto visiškai atsipalaidavęs ir nebeabejojo, kad Rusijai, pasikeisdamas su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, vadovaus kone amžinai.
Ukrainos politologas Andreas Umlandas įsitikinęs, kad kaip tik tas ramumas ir buvo didžiausia V.Putino klaida. Šio ir kitų politologų nuomone, pernykščių rinkimų rezultatai buvo tik pretekstas, o iš tiesų rusus protestuoti privertė stiprėjantis įniršis dėl vis didesnių suvaržymų ir ypač – dėl visas ribas peržengusios korupcijos.
“Kurdamas Rusijos valdymo sistemą, V.Putinas padarė kelias esmines strategines ir taktines klaidas. Jei būtų buvęs apdairesnis ir gudresnis, rusai ramūs būtų likę kur kas ilgiau”, – aiškina A.Umlandas.
Jo manymu, V.Putinas labiausiai prašovė būtent dėl atsainaus požiūrio į korupciją, išsikerojusią visose posovietinės Rusijos gyvenimo srityse. A.Umlandas pabrėžia, kad tuo rusiškasis modelis labiausiai ir skiriasi nuo kitų diktatūrų – Pietų Korėjos, Taivano ar Singapūro, kur postai perkami ar reikalai tvarkomi sumokant besąlyginiu lojalumu, o ne šlamančiaisiais.
“Jei jau kuri diktatūrą, negalima leisti kitiems valdžios vertikalėje esantiems tarnautojams kyšininkauti – tai mažina aukščiausio lyderio autoritetą, kelia chaosą, siutina gyventojus”, – aiškina politologas, kuris nesuvokia, kaip V.Putinas leido korupcijai išplisti taip plačiai ir įsišaknyti net specialiosiose tarnybose. Matyt, ne veltui vienas Rusijos žurnalistas, pradėjęs rašyti tinklaraštį apie baltąją revoliuciją, pasirinko pseudonimą Aleksej Navalnyj (rus. “navalnyj” – netikras).
Belieka palaukti ir sužinoti, ar mėginimai atskleisti Rusijos valdymo sistemos ydas, priartėti prie tikrosios demokratijos ir priversti Kremlių skaitytis su žmonių nuomone gali būti sėkmingi. Tam šimtatūkstantinės minios nepakaks: reikalingi ir nauji, charizmatiški lyderiai, ir senųjų antivakarietiškų bei imperinių nuostatų pasikeitimas, o kol kas Rusijoje tuo dar toli gražu nekvepia.

Rusijos navigacijos sistema papildys GPS

Tags: , , ,



Lapkričio pradžioje iš Baikonūro kosmodromo į orbitą pakilo dar trys rusiškos palydovinės navigacijos sistemos GLONASS palydovai.

Dabar aplink Žemę jau sukasi 30 palydovų, iš kurių 23 sudaro navigacijos sistemą, tapusią visaverte amerikiečių GPS (Global Positioning System) konkurente. Tikslumu naujoji sistema prilygsta GPS, be to, ji šiek tiek tikslesnė artėjant prie šiaurinio ir pietinio planetos polių. Pasak GLONASS vadovo Aleksandro Gurko, ši sistema neketina konkuruoti su GPS, o ją tiesiog papildys.
Tą byloja ir išmaniųjų telefonų bei kitų prietaisų, kuriuose veikia navigacija, gamintojai – vis daugiau įrenginių sugeba naudotis abiejų sistemų duomenimis. Štai spalio pradžioje bendrovės „Apple“ pristatytas išmanusis telefonas „iPhone 4S“ palaiko naująją rusišką navigacijos sistemą. Be „Apple“, su GLONASS jau suderinami ir kai kurie bendrovių „Motorola“, „Sony Ericsson“, „Samsung“ įrenginiai. Apie tai, kad jos telefonuose veiks ši sistema, jau pranešė ir „Nokia“.
Priminsime, kad GLONASS, kaip ir GPS, pradėta kurti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, tačiau vėliau darbai nutrūko dėl Sovietų Sąjungos žlugimo.
Nors ir vėluodama, Europos Sąjunga irgi bando suspėti į navigacijos sistemų varžytuves. Spalio mėnesį, po daugiau nei dešimties metų bergždžio planavimo ir lėšų švaistymo, į orbitą buvo paleisti pirmieji du „Galileo“ sistemos palydovai. Žadama, kad jau 2014 m. ji pradės veikti – vartotojai esą šia sistema galės naudotis nemokamai. O 2020-aisiais „Galileo“ turėtų būti visiškai baigta ir teikti labiau specializuotas navigacijos paslaugas.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...