Viena ryškiausių šalies muziejininkių, jau ketvirtį amžiaus vadovaujanti Maironio lietuvių literatūros muziejui, pristato skaitytojams trečią savo romaną „Kaip žaibas“.

Renata Baltrušaitytė

Pagyvenusi pora provincijos sodyboje laukia vasaros atostogų iš Airijos parskrendančio jaunėlio sūnaus su nauja, ten surasta drauge. Tačiau vietoj brangių svečių patys gauna kvietimą nedelsiant atvykti. Pasirodo, po įprastų tenykščių darbininkų išgertuvių jų sūnus negyvai sumušė tautietį, buvusį savo mylimosios draugą. Ir Lietuvon bus parskraidintas jau su konvojumi, tiesiai į kalėjimo kamerą… Nusikaltėliu tapusio vaikino artimieji, ieškodami sukrečiančio įvykio paaiškinimų, mintyse perkrato savo pačių gyvenimus – tokia, lakoniškai perteikiant, būtų naujojo A.Ruseckaitės romano fabula. O lietuviška žiniasklaida kasdien vis naujais pavyzdžiais liudija, kad ne tik romano…

VEIDAS: Negailestinga romanisto dalia: baigei stambesnį kūrinį, ir norisi jį pamiršus užsiimti kitais darbais, tačiau pasirodžiusi knyga verčia vėl aptarinėti išgyventą siužetą. Ar lengvai jus paleidžia parašytų knygų veikėjai? Ar dažnai kaltina atsisukę, kad palikote juos vienus vargelio vargti?

A.R.: Paklausėte labai taikliai – ši mano knyga „Kaip žaibas“ dar rašymo procese paleido gana sunkiai. Jau buvau kaip ir parašiusi, galvoju – atsipūsiu, teskaito redaktorė, tuomet po jos pastabų dar gal tikslinsiu, koreguosiu. Bet ankstyvais rytais, net neprabudus,  kažkas vis mušė į galvą – lyg sapnas, lyg kokia vizija, kai pagrindinė veikėja Marija man ėmė priekaištauti: kodėl mus jau palikai, dar nebaigei, mes nemokame be tavęs gyventi! Ir ką manote – sėdau prie teksto, dar apie mėnesį darbavausi, pildžiau, tikslinau, sukūriau naujų scenų, žodžiu, pagal veikėjų prašymą vis dar jų nepalikau… O kai tekstas įgauna knygos pavidalą, iš pradžių lyg dega pirštai jį sklaidyti. Tik po kurio laiko, kai jau reikia per knygos sutiktuves kokią ištrauką paskaityti, grįžtu prie teksto, renkuosi.

Šio romano veikėjai iš tikrųjų nepaleidžia dar ir dėl to, kad mano skaitytojai, kurie knygą jau perskaitė, sieja ją su visokiais mus ištinkančiais įvykiais, kurių aplinkui gana daug. Jie man sako – štai gyvenime vėl nutiko labai panašūs dalykai kaip tavo knygoje…

Ilgiausiai, žinoma, nuo manęs nenutolo klasikas Maironis iš romano „Šešėlis JMM“, nes Lietuvoje knygą pristačiau apie šešiasdešimtį kartų: bibliotekose, muziejuose, kultūros centruose, mokyklose. Galėčiau pretenduoti į Rekordų knygą, nes ar rastųsi kitas rašytojas, tiek važinėjęs po šalį, tiek krikštų suteikęs savo knygai? Matyt, Maironis norėjo po Lietuvą „pakeliauti“, nes gyvas būdamas mėgo parapijose pas bičiulius klebonus svečiuotis. Maironį ir sapnavau, ir bijojau, kad į lankas nenukrypčiau, ir tikrai ne kartą jis mane „kėlė“ iš miego… Parašiusi „Šešėlį…“, sau (ir pagrindiniam veikėjui) pažadėjau – pareigą atliksiu iki galo ir važiuosiu visur, kur kvies. Taip ir įvyko. O štai 2010 m. išėjęs mano romanas „Marios vandens“ vaizduoja klasės susitikimą, tad pažįstami, vykdami į susitikimus, jį veždavo dovanų mokytojams, bendraklasiams ir man raportuodavo, ką panašaus knygoje ir savo gyvenime atradę.

Nors kiekvienas autorius yra pasirengęs savo knygą lyg kokį vaiką globoti ir ginti, vis tiek negalima veikėjų ilgam ant savęs „užsileisti“ – tegul jie ir savarankiškai pagyvena, pavargsta, antraip pats per juos iš galvos gali išeiti…

VEIDAS: Romaną „Kaip žaibas“ galėčiau pavadinti kukliu šiuolaikišku „Nusikaltimo ir bausmės“ variantu. Kukliu todėl, kad viskas čia – kaip dažniausiai nutinka tikrame gyvenime: nei iš anksto kruopščiai suplanuoto nusikaltimo, nei nuoseklaus jo tyrimo, nei ištikimos mylimosios, pasiryžusios iš paskos klampoti į lagerius… Tik alkoholio sukeltas pykčio priepuolis, tik akinantis svetimos erdvės, kurioje leidžiama tai, kas namie draudžiama, pojūtis ir įvykio pasekmių apstulbintos šeimos emocijos. Būtent joms, o ne pačiam nusikaltėliui, skyrėte daugiausiai dėmesio. Ar tai bandymas įrodyti, kad šeimos ryšiai mums tebėra svarbesni, nei daugelis linkę manyti?

A.R.: Ką čia kalbėti apie „Nusikaltimą ir bausmę“ – tai pasaulinio lygio klasika, o mes lekiame XXI amžiaus greitkeliu… Nesu kokia kriminalistė, išties tai ne mano temos, bet tiesiog taip likimas lėmė, kad su panašiu atveju susidūriau gan artimoje giminių aplinkoje. Be abejo, viskas išgalvota, tik situacija kiek pažįstama. O kai ištikta to įvykio ėmiau dairytis aplinkui, supratau, kad panašaus tragizmo yra labai daug. Kai nusikaltimą padaro sūnus ar dukra, jų tėvai taip pat yra pasmerkiami, sumaišomi su žemėmis, mūsų pyktis juos sudrasko į gabalus. O išties ką tie žmonės jaučia? Kaip laikosi? Kaip išgyvena? Kas juos stiprina, kad patys nenusižudytų, neišprotėtų, neprasigertų? Jų skausmas didžiulis – ir dėl savo nuodėmėje pražuvusio vaiko, ir dėl to svetimo, kurio jau nebėra.

Po pirmojo „Kaip žaibas“ pristatymo Raseiniuose gavau dovanų garsaus latvių fotografo Vilhelmo Michailovskio fotoalbumą „Kvietimas mirties bausmei“. Ten įvykiai rutuliojosi Rygoje: kai jaunas vyras 1984 m. nušovė du žmones, žudiką nuteisė mirties bausme, kurios jis laukė trejetą metų, o jo gyvenimą leido fiksuoti fotografui ir operatoriui. Šito nusikaltėlio motina paskutiniame savo laiške prieš sūnaus mirtį parašė: „Aš kad ir gyvenu, bet esu gyvas lavonas. Supratau, kad asmenybe nustojau būti nuo to momento, kai tu, sūnau, paėmei į rankas šautuvą, kuris pirmiausia iššovė į mane…“  Argi čia ne didžiulė tragedija?

Mano šios knygos tikslas ir buvo atsigręžti į  nusikaltėlio artimuosius. Šeimos ryšiai išties turėtų būti mums svarbūs, nes jie suteikia daugiau žmogiškumo, ypač kai ištinka nelaimė. Jie gali būti vienintelis inkaras, žmogų dar laikantis šiame pasaulyje, kai norisi pakelti prieš save ranką. Mano romane vargu ar Lukas išgyventų, jeigu jo nepalaikytų šeima ir jeigu jis neieškotų Dievo.

VEIDAS: Skaitytojas jaučia pasakotojos simpatiją jautriam vaikinui, kuris, gindamas mylimos moters garbę, tampa žmogžudžiu. Galbūt netgi didesnę nei jo auka tapusiam užgauliotojui… Ar tikite, kad nusikaltėliais žmones gali paversti nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Ar taip pat manote, kad prasikaltęs sūnus palaidūnas, kurio nelaimė suvienija bepasklindančią šeimą, vertas daugiau rūpesčio nei jo brolis teisuolis?

A.R.: Taip, pirmiausia atsakau, kad susiklosčiusios aplinkybės arba atsitiktinumas – galingas ginklas, kuris daug ką formuoja, daug ką nulemia. Atsitiktinumas yra filosofinė kategorija, nagrinėjama nuo antikos laikų. Dažnas žmogus patenka į tokias aplinkybes, kad sunkiai randa išeitį, o kartais jos ir neranda.

Savo knygoje rėmiausi Šventuoju Raštu, kurį ir pati gana dažnai skaitau. Analizavau „Evangeliją pagal Luką“, atramos tašku man tapo „Paklydusios avelės palyginimas“, kai šeimininkas palieka dykumoje devyniasdešimt devynias avis ir išeina ieškoti vienos pražuvusios, taip pat „Sūnaus palaidūno“ istorija. Žinoma, Biblijoje yra perkeltinės, paslėptos prasmės, bet man jos tiko. Tikrai nekūriau savo veikėjui Lukui, keršto, afekto būsenos nužudžiusiam žmogų, simpatijų. Jis ne šventasis, ne geradaris, bet aš domiuosi klampiu žmogaus vidiniu pasauliu – juk tikrai visi esame daug sudėtingesni, nei vieni kitus pažįstame. Turbūt kiekvienas turime tos avies pražuvėlės  ar sūnaus palaidūno nusidėjimų, kad ir labai mažų. Betgi kaip svarbu, kai tavęs kažkas ieško, vertina, džiaugiasi, padeda. Man įdomu ieškoti priežasčių, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip.

Čia net galiu nukrypti į savo darbą, į muziejininkystę. Štai vis dar visokie „teisuoliai“ puola poetę Salomėją Nėrį, bet kas iš jų sluoksnelis po sluoksnelio bando atidengti jos elgesio priežasčių klodus? Gal ji ir turi išdavystės kaltės, bet teisti ne mums: mes tuo metu negyvenome ir mūsų nė vieno per naktį nelaikė tuometėje Sovietų Sąjungos atstovybėje, nereikalavo „Poemos apie Staliną“, kai namie laukia mažas nesveikas vaikas…

Bet grįžtu prie savo romano. Ne, nemanau, kad gerasis sūnus mažiau mylimas ar mažiau juo rūpinamasi. Esu tos nuomonės, kad ir visuomenėje, ir šeimoje yra tam tikros bangos, etapai. Šiuo atveju romane silpniausia ir nelaimingiausia grandis yra Lukas, apie jį ir sukasi siužetas, nes nelaimė nukrito į šeimą lyg sunkus akmuo ir visus prislėgė kartu su nusikaltėliu sūnumi. Jis tebėra šeimoje pilnateisis, mylimas narys, juo rūpinamasi, dėl jo skaudžiai išgyvenama, ieškoma priežasčių.

Man yra įkritusi į sąmonę rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės citata iš laiško savo augintiniui A.Kasperavičiui: „Prašau tavęs nesmerkti vaikinų, kaip nedorėlių ir tinginių, bet pasigailėti kaip labai nelaimingų išsigimėlių ir padėti jiems kaip nors tvarkytis…“ Čia ji rašo apie kitus savo augintinius, brolio vaikus. Pasigailėti!  Gailestis ir atlaidumas pas mus retas svečias…

Aš šiuo metu nelabai įsivaizduoju, kokioje auditorijoje galėčiau drąsiai diskutuoti apie atlaidumą nusikaltėliui, tikriausiai labai greitai būčiau nušvilpta ar apmėtyta kiaušiniais, nors esame kaip ir giliai katalikiškas kraštas, besiremiąs Jėzaus Kristaus mokymu. Juk romane ir Luko motina pripažįsta, kad sūnus turi kalėjime atbūti savo kaltę, ji nenorėtų, kad jį, nusidėjusį, išteisintų, tačiau turi būti suteikta galimybė nusikaltėliui suvokti nuodėmę, atgailauti, atsitiesti. Antraip – vardan ko tikėjimas? Štai per „Kaip žaibas“ sutiktuves kunigas, moralinės teologijos daktaras Petras Algirdas Kanapka pasakė: „Supraskim, šėtonas krinta kaip žaibas, nes yra nutrenktas Dievo galybės žemyn, o Jėzus kaip žaibas viską nušviečia, nors ir didžiausia tamsa būtų užtemdžiusi žmogaus protą ir jausmus, padeda prisikelti iš nevilties ir nuopuolio…“

Svarstau, kad tokią knygą būtų lengviausia (ir kartu sunkiausia) pristatyti kalėjime ir pasikalbėti su pačiais nusikaltusiaisiais. Žinoma, vargu ar taip įvyks.

VEIDAS: Kur, jūsų manymu, driekiasi tėvų moralinės atsakomybės už suaugusių vaikų poelgius ribos? Vieni tą atsakomybę jaučia iki pat mirties, nevengdami stipriai reguliuoti užaugusių atžalų gyvenimo, kiti laikosi nuomonės, kad gimdytojų įsipareigojimai privalėtų nutrūkti vaikams sulaukus pilnametystės arba jiems sukūrus šeimas. Antraip marčių ir anytų, žentų ir uošvių konfliktų niekaip neišvengsi…

A.R.: Šiuose santykiuose nežinau jokių taisyklių. Vis dėlto mūsų gan šaltame, susvetimėjusiame pasaulyje šeima yra didelė vertybė, užuovėja, šiluma. Labiausiai priimtini santykiai grįsti supratimu, pagarba, laisve, kitos asmenybės pripažinimu. Bet, kaip aš vis mėgstu sakyti, visi gyvename pirmą kartą ir nežinome, koks elgesys pats tinkamiausias, kaip nepadaryti klaidų…

Be abejo, blogai, kai tėvai „užtęsia“ atžalų vaikystę, reguliuoja ir nepaleidžia, nė kiek ne geriau ir kai vaikai vos ne iki pensijos dar lenda po gimdytojų sparnu. Bet kiekviena šeima yra kitokia. Manoji, sukurta romane „Kaip žaibas“, yra rami, lietuviškai tvarkinga ir tradicinė. Aš to ir siekiau, kad šis šiurpus įvykis paliestų būtent tokią šeimą, o paskui jau „stebėjau“, kaip jie elgiasi šiuo kraštutiniu atveju.

Galiu čia (jau dabar ir iš savo patirties…) pasakyti, kad tikrai yra šeimų, kurios pameta savo nusikaltėlius vaikus, jų nelanko jokiuose kalėjimuose, nerašo laiškų, galbūt net atsižada. Kaip vertinti tokius poelgius? Niekam nesu teisėja, bet man atrodo, kad tai išdaviškiška – nei tėvu, nei motina niekada nenustosi būti, juk čia ne profesija… O atsakomybė? Žinoma, vaikai užauga ir privalo už save atsakyti, bet tėvų meilė vieną dieną nesibaigia kaip koks vynas butelyje, juk ji amžina. Todėl taip ir sukasi užburtas ratas – tėvai, vaikai, anūkai…

VEIDAS: „Kaip žaibas“ istorija dėstoma atvirai sentimentaliai, akcentuojant veikėjų vidinius virsmus. Toks pasakojimo būdas šiais ne itin jausmingais laikais neretai tapatinamas su „moteriškuoju“. Ar rašydama savo skaitytojas kaip tik ir įsivaizdavote kaip brandžias, šilto ir šalto mačiusias, savo vaikus į artimus ar tolimus miestus išleidusias moteris, primenančias pagrindinę knygos veikėją Mariją? Ar sutinkate, kad literatūroje turi teisę gyvuoti vyrams bei moterims „subalansuoti“ kūriniai?

A.R.: Pajuokausiu, kad šitą mano romaną pirmiausia perskaitė vyriškoji lytis: kolegos, bičiuliai, draugių vyrai, iš jų sulaukiau pakankamai gerų žodžių. Jie nevertino kūrinio kaip moteriško. Betgi, varge mano, tai kaip čia galima kitaip rašyti: esu moteris, mano toks stilius, matyt, toks būdas – šiek tiek sentimentalus, šiek tiek graudus, tai kodėl turėčiau save laužyti į kažkokias vyriškas puses… Nors per knygos sutiktuves vienas rašytojas manęs paklausė: kodėl ėmėtės tokios vyriškos temos?.. Čia galėtų būti amžini amžiniausi ginčai – vyriška, moteriška kūryba, ir po tų ginčų niekas nepaaiškėtų. Nors 1935 m. gruodžio mėnesį pradėdama Moterų menininkių literatūros ir muzikos vakarą Lietuvos moterų tarybos pirmininkė žurnalistė Vincenta Lozoraitienė pastebėjo, kad „moterų  kūryba skiriasi nuo vyrų kūrybos ne savo esme, bet savo ypatumais – ji turi savo atspalvį!“ Tikriausiai – tiesa…

Prisipažinsiu, kad rašydama apie skaitytoją niekada negalvoju, tačiau iš patirties žinau, kas skaito knygas. Ir išties jas daugiausia skaito, kaip jūs sakote, brandžios moterys, bet, žinoma, kartais ir vyrai, netgi jaunimas… Gink Dieve, nebalansuoju savo kūrybos nei vyrams, nei moterims, tai būtų visai nepatrauklu, rašau tiesiog žmogui. Dar pridursiu, kad šiek tiek sentimentalumo literatūrai reikia, tai nėra nieko bloga, nes labai jau realistiškėdami, pragmatiškėdami pavirsime šaltais ledo gabalais arba robotais.

Beje, romane man buvo labai įdomu kurti vyriškus personažus, jų daugiau ir yra: ir tėvas Juozas, ir du sūnūs, ir Vilius. Ir romane, ir gyvenime vyrų yra ir verkiančių, ir sentimentalių, ir jautrių… O kai ištinka bėda, kartais žmogus gali ir pats savęs nepažinti, ir reakcijos jam gali būti netikėtos.

VEIDAS: Ši knyga pasirodė po „Šešėlio JMM“ – sėkmingo biografinio romano, skirto Maironiui. Kylant informacijos vertei ir leidžiantis meninio žodžio, kaip vertybės, suvokimui, beletristikos ir autentiškos faktologijos samplaikos prozoje tampa vis labiau pageidautinos. Tiek metų vadovaudama Maironio lietuvių literatūros muziejui galėtumėte vieną po kito kepti romanus apie rašytojų likimus ir vargo nematyti… Vis dėlto sukate mažiau patogiu keliu. Kodėl?

A.R.: Oho, jeigu kepčiau romanus apie rašytojų likimus, matyčiau labai daug vargo… Aš negaliu tokių romanų rašyti atmestinai, paviršutiniškai: rašyti apie konkrečią asmenybę, kartais tautos ikoną ar simbolį – milžiniška atsakomybė. Reikia viską labai ištyrinėti, „pagyventi“ to personažo gyvenimą – kaip man buvo su Maironiu. Šitiek metų jo namuose! Esu viską ištyrinėjusi – kiekvieną rankraštėlį, fotografiją, autografą ir kita, ir kita. Naktį pabudinta galiu tikslių tiksliausiai nupaišyti, kur koks baldas ar daiktelis jo memorialiniame bute yra… Ir šiuo atveju praėjo daug laiko, kol ryžausi rašyti. Ko gero, jeigu ne poeto 150 metų jubiliejus, jeigu ne visas tas šurmulys, tai būčiau šią temą ir palikusi stalčiuje. Baugoka buvo.

Be abejo, skaitytojai manęs klausinėja, ar dar parašysiu romaną apie kurį kitą lietuvių rašytoją, netgi siūlo man autorius, išgirstu visokių „pageidavimų“. Jeigu rašymu uždarbiaučiau, galbūt imčiausi taip nerimtai žaisti, bet dabar tikrai negaliu. Gal kad dirbu muziejuje, į rašytojus žiūriu su pagarba, atsargiu žvilgsniu, skaitau jų archyvų laiškus, žinau, jog ne visi jie viešumos norėtų. Jeigu Dievulis leis, galbūt kokį ciklą novelių pabandysiu parašyti apie lietuvių rašytojus, o gal ir ne… Nežinau, į kokį šoną mane nuneš mintys ir darbai, nesu kūrybos strateguotoja iš anksto, noriu būti laisva.

O šiuo nepatogiu keliu – į kitas temas – pasukau todėl, kad aplink mane ir gyvenimo yra daug „nepatogaus“. Aš nesu labai visuomeniška, bet vis tiek ne po gaubtu gyvenu… Norėjau pajudinti šią skaudžią nusikaltimo temą.

VEIDAS: Vienu metu šalies leidyklos buvo užverstos lietuvių emigrantų (buvusių ir tebesamų) literatūriniais bandymais, tačiau publikuotų kūrinių kokybė vertė abejoti, ar laikas meniniam naujų tautiečių patirčių apibendrinimui jau pribrendęs.  Kaip manote, ar kiekybiškai augančios išeivijos raštija ateityje taps tokia pat reikšminga nacionalinei literatūrai, kokia buvo tapusi praėjusio amžiaus pokariu, po pirmosios nepriklausomybės inteligentijos emigracijos bangos? O gal svetur subrandinti lietuviškos kilmės talentai neberegės prasmės tapatintis su lietuvių literatūra?

A.R.: Tikrai nemanau, kad galėtų pasikartoti tokia situacija, kokia buvo po 1944-ųjų, kai atėjus sovietams iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė du trečdaliai rašytojų: ir jaunų talentingų, ir vyresniųjų, jau su kūrybiniu bagažu, su garsiais vardais. Taigi didžioji dalis rašytojų galėjo kurti lietuvių literatūrą laisvame pasaulyje, ji klestėjo, gimė stiprūs, puikūs kūriniai, kurie, nukritus uždangai, per šituos dešimtmečius jau susiliejo į vieną bendrą literatūrą, nesvarbu, kur autorius gyveno.

Dabar situacija kita. Pasaulis darosi mažesnis, kosmopolitėja, į mūsų kultūrą dideliais šuoliais veržiasi anglų kalba. Štai stebiu per TV „Auksinį balsą“, jame tik kada ne kada padainuoja lietuvišką dainą, o šiaip vis angliškai ir angliškai. Mano giminės iš kaimo klausia – kodėl? Aš jiems sakau – mada tokia, esame laisvame bendrame pasaulyje su viena tarptautine kalba.

Taigi manau, kad ateitis numato didelę įvairovę: mūsų emigrantai rašys ir lietuviškai, ir angliškai, ir galbūt bandys įsilieti į tos valstybės, kurioje gyvens, literatūrą, ir be abejo, kai kam pavyks, nes visada būna talentingų žmonių. Manau, kad sentimentai lietuvių kalbai, literatūrai, netgi valstybei laikui bėgant menkės, nes tokios matomos tendencijos. O ir pačios lietuvių tautos mažėjimo tendencijos yra žiaurios.

Bet vilties nepraraskime. Lietuvių tauta patyrė karų, marų, badų, okupacijų, sovietų genocidą, o kol kas nepražuvome. Tikiu, kad ir emigracijoje, ir Lietuvoje parašytos knygos palaikys ir lietuviškos kalbos grožį, ir tautos dvasią. Tačiau niekas nesikartoja, todėl  niekada nebus taip, kaip buvo kažkada. Ateina kitos kartos, kitas supratimas ir idėjos, kitokio pažinimo pasaulis – logiška, natūralu… Turime priimti ramiai, nes, anot Maironio, niekada „nesustabdysi upės bėgimo…“

VEIDAS: Atleiskite už sausą anketinį tiesmukumą, bet kaip įvertintumėte šiuolaikinės lietuvių literatūros (ypač prozos) būklę: prastai, gerai ar patenkinamai? Kokiais argumentais savo nuomonę pagrįstumėte?

A.R.: Nesu didelė vertintoja, nors lietuvių literatūros procesą, kiek suspėdama, seku. Žinoma, kai išeina amžinybėn tokie didieji grandai, kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, per trumpai gyvenę – Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas, Ričardas Gavelis, lieka daug tuščio lauko. Pasakymas, kad tuštumos nebūna, man nepriimtinas. Taigi, bendrai vertinant, lietuvių proza yra gana stipri, neseniai išėjusieji tikrai paliko puikios klasikos, tad jaunajai kartai, po to dar kitai ir kitai jaunajai – belieka skaityti, domėtis, suprasti. Tik bėda, kad praeitį mes vertiname jau kaip istoriją ir labiau domimės šiandiena.

O šiandienoje tebėra stiprių vardų ir kūrinių, ateina nauji, dialektinis procesas vyksta. Ir poetai kartais persimeta į prozą, parašo gerų, net laurus skinančių romanų, ir kasmet yra išrenkamas geriausių prozos knygų penketukas, nors galbūt pastaraisiais metais jis nebėra toks ryškus kaip anksčiau ir išrinkti jį darosi sunkoka. Galop ką mes laikome proza – juk ne tik romanus, noveles, bet ir eseistiką, prisiminimus, dienoraščius, kurie šiuo metu madingi ir jų pasitaiko ir stiprių, ir įdomių. Tad, mielas skaitytojau, išsijuosęs skaityk lietuvių prozą ir turėsi ką veikti nuo ryto iki vakaro.

“Šešėlis JMM” – dešimtoji rašytojos ir muziejininkės A.Ruseckaitės knyga. Autorė pabrėžia, kad tai – ne mokslinė monografija, o grožinis tekstas, pastatytas ant realių pamatų.

- Tiek metų muziejuje besirūpinus tiek kūrybiniu, tiek materialiu Maironio palikimu, veikiausiai buvo nelengva knygai atrinkti charakteringiausias detales. Kokiais kriterijais rėmėtės?
A.R.: Atrinkti charakteringiausias Maironio paveikslo ir gyvenimo detales nebuvo sunku, nes jų nėra per daug. Atvirkščiai – džiaugiausi viskuo, ką pavyko rasti archyvuose, spaudoje, prisiminimuose. Poetas nerašė dienoraščio, mažai išliko jo laiškų, nors epistolinį žanrą jis mėgo, iš visur draugams pasakodavo savo naujienas. Berašant tekstą, jis tarsi savaime plėtėsi: jau, atrodo, viską pasakiau, ką galėjau, o, žiūrėk, kokiame archyve imu ir randu visai neskelbtos, nežinomos medžiagos. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos archyve radau daug informacijos apie Maironį kaip rektorių, tuomet galėjau parašyti, kaip sunkiai A.Smetonos nurodymu Maironis atidavė iš seminarijos bibliotekos į Vatikaną M.Daukšos „Postilę“, išleistą 1599 m., kiek ūkinių ir organizacinių problemų ir rūpesčių jis turėjo, kiek raštų prirašė, kol sukeitė Žemaitijoje buvusį Kunigų seminarijos palivarką arčiau Kauno į Šakių palivarką, kurį 1928 m. arkivyskupija pavadino Maironiškiu. Arba vėlgi straipsniai iš senosios spaudos, kai suradau, kaip jaunieji rašytojai puolė ir kritikavo per laikraščius pagyvenusį poetą, o šis neiškentęs gana piktai jiems atsikirsdavo – mėgo gintis, rašyti atsakymus. Laikraščiuose radau, kada Maironį apdovanoja Gedimino ordinu, kada ištiko pirmasis ligos priepuolis, kur jam atlikta operacija, kada išvažiuoja gydytis į Vokietiją ir dar daugybę faktų. Spauda yra puikus žinių ir informacijos šaltinis. Net Palangos bulvarinis laikraštėlis „Pliažas“ pranešdavo, jog Maironis jau atvyko ilsėtis. O kur dar aptikti neskelbti Maironio laiškai ar jo nepublikuoti tekstai… Žodžiu – kaip ir ne aš tuos kriterijus nustačiau, o informacijos šaltiniai juos formavo.
- Knygoje, viena vertus, regime nuolat naujų įkvėpimo šaltinių besidairantį Kūrėją, kita vertus – kritiškai laiko permainas vertinusį žmogų. Gal ne pačios svarbiausios, bet iškalbingos detalės: Maironis atsisakydavo būti tapatinamas su žemaičiais dėl netaisyklingo tarmės kirčiavimo bei griežtai nepripažino reformuoto kalendoriaus perstumdytų datų. Kaip pati sau aiškinate tokį dualizmą?
A.R.: Nemanau, kad šie teiginiai leidžia kalbėti apie Maironio dualizmą. Jį kankino ir degino kitos priešpriešos: kirtosi pareigos ir jausmai, dvasininko varžtai ir poeto laisvė, pagarbos troškimas ir pažeminimo bangos. Jeigu žmogus buvo gimęs, anot Maironio, spalių 21-ąją, tai kaip jis gali būti staiga gimęs lapkričio 2-ąją? Jis pripažino Grigaliaus kalendorių, kuris Lietuvoje buvo įvestas 1915 m., tačiau jo nesiejo su gimimo diena. Ar mes su savo datomis kitaip elgtumėmės, jeigu kas jas stumtelėtų dešimčia dienų pirmyn ar atgal?.. Dėl prisipažinimo žemaičiu – gal žaidimas toks buvo, gal išties patiko Suvalkijos žemė, jos darbštūs žmonės, tarmė: juk ir vienas iš slapyvardžių buvo Zanavykas. Bet kelių asmenų prisiminimuose užfiksuota, jog kratėsi savo žemaitiškumo. Šiaip Maironis nebuvo konservatyvių pažiūrų, šiandienos požiūriu net modernus. Vienas pirmųjų Kaune turėjo telefoną, elektrą, mėgo keliauti, jaunesnis būdamas atostogaudavo užsienyje, mokėjo septynias kalbas, daug skaitė. Jis performavo Kauno kunigų seminarijos mokslą, padarė jį dviejų pakopų, 1922 m. kūrė Lietuvos universitetą, formavo ten mokslo programas. Galbūt konservatyvesnis buvo įvairių naujų literatūros srovių vertinimuose, jį erzino visokie modernizmai, labiau laikėsi klasikos dalykų. Ir pats prisipažino: „Man asmeniškai nepatinka dekadentizmas, impresionizmas, kubizmas, futurizmas, žodžiu, visi –izmai. (…) tai tik liguistas pasireiškimas dabartinės žmonių psichikos“. Tačiau vėlgi keistas dalykas – paties Maironio butas, ypač darbo kabinetas, buvo labai moderniai išdekoruotas, tarytum art deco stiliumi – margas, ornamentuotas, spalvingas…
- Dar vienas prieštaravimas – tarp dvasingo Poeto ir kartu šykštoko jam patikėto ūkio valdytojo, gebančio atrėžti nepasiturintiems seminaristams, kad be lėšų nesą ko į kunigus veržtis, arba prieš nosį užtrenkti duris labdaros rinkėjams. Beje, įdomu būtų sužinoti, koks likimas laukė Poeto iki paskutiniųjų gyvenimo dienų Aleksote atkakliai statyto namelio…
A.R.: Taip, Maironį kaip rektorių buvę klierikai prisimena įvairiai: ir jo griežtumą, kartais niūrumą, reiklumą – matyt, taip ir buvo. Tačiau Kauno kunigų seminariją nebuvo lengva valdyti. Kai 1909 m. Maironis tapo šios institucijos rektoriumi, seminarija buvo nušiurusi, apleista, pastatuose tvyrojo šaltis ir drėgmė, klierikai gyveno po kelis susikimšę, sirgdavo džiova, jiems buvo nepatogu ir sunku. Maironis užsibrėžė atstatyti seminariją, pagerinti sąlygas, galop tuomet lenkiška dvasia persmelktą mokslo įstaigą sulietuvinti. Jam viskas pavyko, rektorius už milijoną litų pastatė seminarijai naujų pastatų, pertvarkė esančius. Seminarijos rūmai nušvito, suklestėjo. Bet dėlto Maironiui teko kietai suspausti delną, laikyti jame kiekvieną litą, labai taupyti, gesinti be reikalo degančią lempą, tuo pačiu ir mokesčio iš klierikų už mokslą reikalauti – juk ne sau… Maironio klausdavo, kodėl jis toks ponas – rektorius, profesorius, prelatas, o neturi automobilio, trankosi visur traukiniais? Tuomet atsakydavo, jog būtų gėda važinėti automobiliu, kai seminarija yra beturtė. Kodėl mes pamirštame, kad Maironis, pirkdamas didžiuosius rūmus Kaune, Rotušės aikštėje, kuriuose dabar yra Maironio lietuvių literatūros muziejus, sudėjo visas savo Peterburge uždirbtas santaupas, paėmė didelę paskolą iš Vilniaus banko, iki 1920 m. visas skolas grąžino ir rūmus užrašė kaip turtą Kauno kunigų seminarijai, kuriai po to pats mokėjo nuomą?
O dėl labdaros rinkėjų ir visokių prašalaičių prašytojų – taip, poetas buvo tikrai griežtas, jis sakydavo, jog nereikia jaunimo įpratinti prašinėti, elgetauti visokiems baliukams, vakarėliams. Užtat jis išleido į mokslus giminaičius, siekiančius išsimokslinimo. Maironis be galo vertino mokslą, apie jį nuolat kalbėdavo savo auklėtiniams klierikams, kad pinigų ir turtų vertė krinta, o mokslo visada auga. Poetas aukodavo ir kitokiems dideliems reikalams, pvz., bažnyčių statybai.
Iš tiesų Maironis buvo gana turtingas žmogus, jis ir pats tą pripažino testamente, surašytame 1930 m. gruodžio 17 d.: „Nors savo giminaičių mokslui ir tikrai labdaringiems tikslams nesigailėjau pinigo, bet eidamas aktualiai iki pat senatvei pareigas, sunkiai dirbdamas, (…) nemėtydamas pinigų, savo taupumu įsigijau turtą…“ Iš šio dokumento matome, jog Maironio santaupos buvo gana didelės, jas išdalino labai tikslingai, stropiai ir smulkiai, kiekvienam paskyrė atlyginimą, kuris atliks bent kokį menkiausią darbelį jam mirus, o taip pat paliko ir vargšams, neturtėliams, prieglaudoms, įvairioms katalikiškoms draugijoms, ligoninėms, bažnyčioms. Man atrodo, jog Maironiui būtų buvusi gėda neturėti užgyvento turto ir nieko niekam nepalikti.
Kaip minėjau, didžiuosius savo rūmus Rotušės aikštėje Maironis buvo padovanojęs Kauno kunigų seminarijai, tad norėjo turėti savo nuosavybę, būstą, galvojo ne tik apie save, bet ir kartu su juo nugyvenusią seserį Marcelę, kuriai norėjo aprūpinti senatvę. Gavo iš valdžios sklypą ir nusprendė pasistatyti namą Aleksote, ant kalno, kur grynas oras, o ir miestas čia pat. Juk poetas jau ėjo septyniasdešimtuosius gyvenimo metus, ruošėsi išeiti pensijon ir gyventi naujame name, nes kur jam, išėjusiam iš Kunigų seminarijai priklausančių rūmų, gyventi? Tačiau nusikraustyti ten nespėjo, iškeliavo iš šio pasaulio. Tą namą buvo užrašęs seseriai Marcelei, be to, testamente numatęs, jog kada nors ten būsiąs jo vardo muziejus. Pripažinkime – mąstė ir apie amžinąją šlovę… Tačiau viskas susiklostė kitaip: Maironio memorialinį muziejų nuspręsta atidaryti didžiuosiuose rūmuose, o Aleksoto namą tuoj po brolio mirties sesuo Marcelė pardavė Švietimo ministerijai. Šiuo metu tame pastate yra katalikiškasis vaikų darželis.
- Nuo Poeto mirties prabėgo 80 metų, tačiau atsisakote aiškiai įvardinti daugelį knygos veikėjų: Ona Balčiūnienė knygoje taip ir liko paslaptingąja Beatriče, profesorė Vanda Zaborskaitė – tik Profesore. Kaip biografinių etiudų autorei – neįprastas sprendimas. Kas jį lėmė?
A.R.: Pasirinkimas buvo visiškai laisvas, galėjau elgtis kaip tinkama. Vengiau nuogos tikrovės. Mano siekis buvo iš dviejų dalių: kuo daugiau surinkti dokumentinės medžiagos, faktų ir informacijos, o po to laisvai disponuoti, kurti siužetus, patraukti menine intriga. Kas slypi po Beatričės ar Profesorės vardais – niekam ne paslaptis, smalsesnis skaitytojas tuoj susigaudė. Argi būtina jam pateikti viską kaip juodai baltoje fotografijoje – tegul pats apsišviečia… Net buvau nusprendusi ir Maironio neįvardinti, o tik vadinti Poetu, Profesoriumi, Rektoriumi, Sodininku, Poilsiautoju ir kitokiais vardais, tačiau berašydama supratau, kad taip „neišsisuksiu“.
- Siužetine ašimi pasirinkote senstančio prelato ir jo jaunos kaimynės draugystės istoriją. Neslepiate, jog tam paskatino keletas jos palikuonių už Atlanto tebesaugomų Poeto laiškų, kurie prašalaičiui maža tepasakytų. Ar visos knygoje kruopščiai atkurtos Poeto ir Beatričės bendravimo scenos yra paremtos biografiniais šaltiniais? Kiek leidote savo vaizduotei?
A.R.: Maironis buvo poetas, ieškantis įkvėpimo iš aplinkos, gamtos, iš bičiulystės su žmonėmis. Svarbios buvo ir moterys mūzos ar, kaip vadino, beatričės. To ir neslėpė. Juk leisdamas ketvirtąjį kartą 1920 m. „Pavasario balsus“, Maironis įdėjo keletą moterų nuotraukėlių iš savo albumų, kurioms skyrė eilėraščius, prie jų atvirai parašydamas bičiulių inicialus – vadinasi, nedarė iš to didelės paslapties, nors tuo ir supykdė kritikus bei dvasiškius. O jaunoji Beatričė – reali moteris – bendravo su poetu paskutiniuosius septynerius jo gyvenimo metus, pasimatė ligoninėje net paskutinę Maironio gyvenimo dieną. Surinkau medžiagos ir sužinojau apie šią bičiulystę ne taip jau mažai. Pirmiausia yra išspausdinti pačios Onos Balčiūnienės prisiminimai, kuriuose galima daug ką įskaityti tarp eilučių: „Mes bendravome ne tik pobūvių metu. Užsukdavau pas jį ir paprastą dieną, įpratau dalintis su juo savo mintimis, rūpesčiais, klausti jo patarimo. Man tada buvo 23 metai, o jis, daug gyvenimo metęs žmogus, buvo man geras draugas ir globėjas.“ Radau prisiminimų ir apie ją pačią, ir keli Maironio laiškai atveria paslapčių, išlikę pora jos pačios laiškelių poetui. Žinoma, jog daug leidau savo vaizduotei: juk težinojau, kad ateidavo rudenį skinti obuolių, o sukūriau ištisą etiudą apie tai.
„Šešėlio JMM“ rašymo pirmasis impulsas išties buvo tie keli Maironio laiškeliai, kurių kopijas atvežė parodyti Onos (man jau vardai taip persipynė, jog atrodo, kad jos tikrasis vardas – Beatričė) giminės iš JAV. Apie šį epistolinį ryšį nebuvo nieko žinota, todėl iš karto uždegė smalsumu. Tos kopijos gulėjo mano stalčiuje kelerius metus, po to pradėjau galvoti – gal parašyti kokį romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną mūzą, nieko konkrečiai neįvardijant. Bet išėjo visai kitaip.
- Nors Beatričė Poeto namuose nebuvo laikoma svetima, tačiau subtiliai leidžiate suprasti, kad ypatingo pasitikėjimo tarp jaunosios damos ir Mačiulių giminės nebūta: šeima baiminosi dėl prelato turto palikimo. Kiek pagrįsti gandai, jog Poetas dosniai rėmė savo mūzą, kuri ilgainiui būdama šalia jo neblogai prasigyveno?
A.R.: Tokiomis žiniomis piktnaudžiauti negaliu, ko nežinojau, intrigų neprikūriau. Bet apie tai, jog giminės bijojo, kad Onai Balčiūnienei Maironis neužrašytų dalies turto, ji pati rašo spausdintuose prisiminimuose: „Jie labai pavydėjo man draugystės su Maironio, bijojo, kad nebūčiau varžovė į jo turtą“. Dėl jos pačios turto – vėlgi yra prisiminimų, kad poetas bus jai padėjęs pasistatyti būstą ar kartais finansuodavęs jaunosios bičiulės poilsį Palangoje. Bet kokios tai sumos, kiek rėmė – šiandieną nei žinoma, nei svarbu. Svarbiausi čia būtų jausmai, bet jų gelmė slypi paslaptyje: ką jautė poetas, ką – Beatričė?
- Poeto archyve apie jo jaunąją draugę – vos kelios užuominos. Kaip manote, ar jos rašytus laiškus Maironis sunaikino pats, ar tai buvo padaryta vėliau „dėl šventos ramybės“? Pagaliau ar visus JAV saugomus Maironio laiškus Jums pavyko perskaityti?
A.R.: Pradėsiu nuo antros klausimo dalies: ne, visų Maironio laiškų, rašytų O.Balčiūnienei, nemačiau, neperskaičiau, tik tuos tris trumpučius ir labai neutralius, nors man, muziejininkei, jie nemažai informacijos atvėrė. Visi kiti laiškai, kurių manau, dar turėtų būti bent keletas, o gal keliolika, yra pas gimines JAV. Galima tik numanyti, kas juose rašoma, o gal kaip tik labai netikėti dalykai – kas žino… Nors sensacijų nesitikėčiau vien dėlto, kad Maironis mėgo rašyti atvirlaiškius, kuriuos gali paskaityti ir paštininkas, ir namiškiai. Tai kokios gi paslaptys visų regimuose tekstuose? Gal yra siųstų ir vokuose, nežinau. Turėjo būti ir kokia dedikuota nuotrauka – juk buvo mada keistis fotografijomis, gal dovanota knyga su autografu – nežinau, informacija neteikiama ir tai yra tos šeimos teisė. O Maironio albumuose telikę O.Balčiūnienės du atvirukai: vienas ilgesnis laiškelis – beje, siųstas voke iš Palangos, kuriame pasakojama, kaip pavyko traukiniu kelionė, ką sutiko kurorte… O kitas atvirukas – sveikinimas su Jono vardadieniu, vienas linkėjimų sakinys. Manau, turėjo būti daugiau medžiagos – ir Onos fotografijų, ir laiškelių. Dabar, kai paklausėte, ir pati susimąsčiau, kaip galėjo būti? Turbūt ir taip, ir anaip. Manau, ir pats Maironis dėl šventos ramybės galėjo jų nesaugoti. Bet jeigu buvo gavęs iš Onos nuotrauką, ji turėjo išlikti albume, nes poetas nė vienos savo mūzos ar bičiulės fotografijų nenaikino, labai pagarbiai saugojo albumuose. Svarbu, kad šis tas išliko, o Balčiūnienės nuotrauką susiradau Kauno miesto archyve – graži buvo…
- Knygoje nesyk minima neperžvelgiama Maironio veido kaukė. Kokios jos dengiamos paslaptys Jums pasirodė labiausiai intriguojančios: kunigystės pasirinkimas, antrojo „Pavasario balsų“ leidimo likimas, o gal šalia eilėraščių spausdintų Poeto mylėtų moterų fotografijų išsižadėjimas?
A.R.: Maironis iš tikrųjų yra labai sudėtinga asmenybė, gelminga, neatsiverianti. Lieka paslaptimis ir tie dalykai, kuriuos čia minite. Iki šiol mįslė, kodėl 1905 m. antrąjį kartą leisdamas „Pavasario balsus“ užrašė, kad tai esąs trečiasis leidimas – niekam nepavyko išsiaiškinti, o jau tiek mokslininkų tyrinėjo. Kodėl išvažiavęs į Kijevą studijuoti literatūros po vieno semestro studijas metė ir grįžęs įstojo į Kauno kunigų seminariją? Čia lyg ir aiškiau – Kijeve dėstytojai ir mokslai jį nuvylė, bet manau, jog ne vien tai. Jaunasis Mačiulis jau tuomet buvo likimiškai pašauktas lietuvybei, juk visą gyvenimą taip ir liko kitataučių, ypač lenkų, apšauktas litvomanu. O kokį darbą Lietuvoje jis galėjo gauti baigęs Kijeve literatūros mokslus? Į Kauno kunigų seminariją jau buvo įstoję jo gerų bičiulių, galop lėmė ir tikėjimas: kaip be jo būtų rinkęsis šį sunkų kelią? Nors vėliau ne kartą klausė savęs: “ar ateitis tiktai vienuolio laimę lemia?..” Dar lieka sielos paslaptys, kiek išgyventa dėl siekio ir troškimo gauti vyskupo titulą – yra šiuo klausimu likęs archyve ypatingai skaudus ranka parašytas juodraštis, kuriame Maironis klausia, už ką jį Roma įtraukė į juodus sąrašus: „Klausiau savęs ne kartą, už ką mane Roma laiko prasikaltėliu, įrašius į savo juodąją knygą. Mačiau juodą nedėkingumą už mano darbus, griaužiaus.“
Dėl moterų–mūzų lieka neaišku, kodėl leidžiant 1920 m. „Pavasario balsus“ poetas surašo prie eilėraščių savo mūzoms dedikacijas, įdeda nuotraukėlių, vėliau 1925 m. per spaudą jų išsižada, tarytum tą padarė ne pats, ir kitame poezijos leidime – 1927 m. Raštų tome „Lyrika“ – jau beveik visas dedikacijas nubraukia.
- Kokių jubiliejinių Maironio metų renginių siūlytumėte nepraleisti „Veido“ skaitytojams?
A.R.: Pirmiausia šįmet, Maironio metais, visiems siūlau paimti iš lentynos poeto lyrikos tomelį ir ramiai, susikaupus dar ir dar kartą paskaityti jo eilėraščių. Paskaityti sau, vaikams, anūkams, draugams. Tai bus didelė pagarba Poetui.
O Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta poeto jubiliejinė paroda, tad siūlau aplankyti muziejų, apžiūrėti jo aštuonis memorialinius kambarius. Didysis ir pagrindinis Maironio iškilaus 150 metų minėjimas vyks Kauno dramos teatre lapkričio 16 dieną. Manau, turėtų būti įspūdinga šventė.

Print