Į Vakarus nukreiptos Ukrainos burės su ambicija vieną dieną galbūt net tapti Europos Sąjungos nare buvo sudarkytos stipraus vėjo iš Rytų. Krymo aneksija – aiškus Rusijos signalas, kad jokios krypties į Vakarus nebus, o bet kokios vakariečių pastangos Rusiją bausti tėra menkas brizas, kuris galiausiai tampa Europos lyderių „stipriu susirūpinimu“ ir „griežtu nepritarimu“.

Izabelė Pukėnaitė

Gyvenimas Kryme persmelktas patyčių, nukreiptų į vietos gyventojus, ir jų noro vėl būti laisviems. O tai – nuo 2014-ųjų vyraujanti pusiasalio kasdienybė. Krymo totoriai pasakoja besijaučiantys bejėgiai pakeisti savo pačių ir regiono likimą. Kai kurie ant savo namų kelia totorių vėliavą, kurią plazdina vėjas. Akis į dangų pakėlęs senolis klausia – kada nurims šis vėjas?

Krymo totoriai apie politiką kalba nedaug, gerokai dažniau skundžiasi prasta televizijos vaizdo kokybe (o apie nepriklausomą žiniasklaidą niekas seniai nebekalba) ir silpnu interneto ryšiu, dėl kurio pokalbiai su per aneksiją atskirtais šeimos nariais tampa itin sudėtingi. Daugiau niekuo skųstis ar net džiaugtis nevalia, nes už tai grasinama ginklu.

Lyderis naujas – siekis tas pats

Dar gegužę Lietuvoje viešėjęs Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Refatas Čubarovas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi tą patį tikslą kaip ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas – Krymo pusiasalį palikti be totorių. Tikslas toks pat, tik „herojai“ ir tautos naikinimo būdai – skirtingi. J.Stalinas 1944-aisiais per kelias dienas į gyvulinius vagonus susodino daugiau nei 220 tūkst. Krymo totorių. V.Putinas šiek tiek subtilesnis.

Vardais neprisistatę krymiečiai motina ir sūnus rizikavo gyvybe, kad pasidalytų savo istorija. Moteris – viena iš tremtį patyrusių ir jos siaubą Uzbekistane išgyvenusių totorių. Senolė prisimena, kaip į jos namus apie ketvirtą valandą ryto įsiveržę du kariai davė 15 minučių pasiruošti. Kam – nesakė. Ašarų kupinomis akimis totorė dalijasi prisiminimais, kad gyvuliniai vagonai buvo pilni kitų moterų, senjorų ir vaikų, o galiausiai pratrūksta verkti pasakodama, kaip visi be išimties vienoje patalpoje buvo išrengti nuogi, kad kariai juos dezinfekuotų nuo parazitų.

V.Putino metodika – sudaryti sąlygas Krymą palikti patiems totoriams. Kitas Kryme gyvenantis totorius, senjoras Junus, pasakoja apie priešiškai nusiteikusius rusus, kurie jau iš tolo šaukia totoriams nešdintis iš pusiasalio. Provincijoje gyvenantis vyras atskleidžia viešą vietos paslaptį – visi totoriai stebimi.

Niekam neįspėjus totorių namuose lankosi ginkluoti kariai, kurie kambarius verčia ieškodami nežinia ko. Tai vienas iš Rusijos menamos kovos su terorizmu būdų. R.Čubarovas Vilniuje pasakojo, kad pastaruoju metu teroristų tarp Krymo totorių paieškos ypač suaktyvėjo. Politiko duomenimis, 27-iems Krymo totoriams pateikti kaltinimai dėl teroro aktų rengimo ir priklausymo teroristinėms organizacijoms.

Tačiau net ir šiame kontekste narystė neva teroristų gretose tėra vienas iš būdų užsitraukti prokurorų nemalonę. Krymo totoriai pasakoja, kad vien pastebėti besiklausantys ukrainietiškos muzikos gali būti nubausti, – jei ne policijos, tai vietinių agresyvių rusų.

Krymą palieka tūkstančiai

Įvairiais skaičiavimais, po aneksijos Krymą jau paliko apie 30 tūkst. totorių. Ar šis skaičius didės, priklausys nuo to, kiek dar truks Krymo okupacija ir iš dalies nuo pačių totorių. Kai kurie jų, pirmą kartą palikę Krymą gyvuliniuose vagonuose, antrąsyk to nebedarys. Kaip sakė anksčiau minėtas tremtinės sūnus: „Bent jau ne dėl Putino.“

To paties vyro motina pasakoja, kad grįždama į Krymą sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Moteriai tai žiauraus susidorojimo su jos tauta istorija, kuri gavus leidimą sugrįžti į Krymą, atrodė, liko praeityje. Jos sūnus, kuris garbaus amžiaus senolę prižiūri, prisipažįsta jau susitaikęs su savo, kaip totoriaus, bejėgiškumu. „Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – likti čia ir sulaukti pabaigos“, – sako jis.

Kitas krymietis iš Krymo išlydi savo dukterį. Iš gimtinės išvykstanti mergina neslepia emocijų dėl to, kad reikia palikti namus, o jos tėtis atrodo su tuo susitaikęs – sako, kad toks jau gyvenimas, ir tą patį pakartoja prancūziškai: „C‘est la vie.“

Ar Vakarai netaps Rytais?

Naujienų interpretacija – žiniasklaidos atsakomybė. Ukrainos žurnalistai kaip pergalę sutiko šalies prezidento Petro Porošenkos vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficialus susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu sutartas nebuvo, tačiau vis dėlto įvyko. Tiesa, be oficialios vakarienės – šią detalę pasigavo Rusijos žiniasklaida. Esą D.Trumpas taip parodė P.Porošenkai vietą.

Savo ruožtu ukrainiečiai didžiavosi, kad D.Trumpas pirmiau susitiko su jų prezidentu, o ne su V.Putinu, kuriam simpatijų JAV vadovas neslėpė dar būdamas kandidatu eiti šias pareigas. Abu lyderiai ne kartą apsikeitė komplimentais, o vienas iš D.Trumpo pareiškimų turbūt geriausiai iliustruoja tarpatlantinio flirto potekstę: „Jei jis sakys gerus dalykus apie mane, ir aš sakysiu gerus dalykus apie jį.“

P.Porošenkos susitikimas su D.Trumpu iki paskutinės minutės nebuvo patvirtintas. Spausdamas JAV vadovui ranką P.Porošenka sakė, kad JAV yra vienas svarbiausių Ukrainos karinių partnerių. Tačiau ir šis pareiškimas – labiau mandagumo gestas, lydimas prašymo sulaukti karinio pastiprinimo.

P.Porošenka neišgirdo JAV pažado nešvelninti ir nepanaikinti Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos. Vilties suteikė anksčiau JAV Senato priimtas sprendimas, pagal kurį D.Trumpas negalėtų keisti sankcijų nepritarus Kongresui. Tačiau reikalams nejudant iš vietos Rusija toliau gali remti Ukrainos separatistus ir kurti visas sąlygas, kad Krymo totoriai patys paliktų savo namus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius anksčiau žiniasklaidai sakė, kad padėtis Kryme ne tik negerėja, o vis blogėja. Tą patį tvirtina ir Krymo totoriai, kurie per skaipą nuolat bando susisiekti su Kijeve gyvenančias giminaičiais. Paklausti, kas naujo, krymiečiai kartoja: „Nieko naujo, vis tas pats.“

Visi savo patirtimi pasidaliję Krymo totoriai – dokumentinio filmo „Kada nurims šitas vėjas“ (angl. „When Will This Wind Stop“) herojai. Režisierei Anielai Astrid Gabryel savo namus ir širdis atvėrę žmonės rizikavo gyvybe, atvirai rodydami savo buitį ir atskleisdami savo nuomones bei jausmus, nes tai, nors ir neformaliai, Rusijos aneksuotame Kryme nėra pageidaujama.

Visos Europos mastu atliktas tyrimas parodė, ką ir kaip europiečiai kalba, galvoja ir ko tikisi iš Rusijos. Vienose šalyse Rusija matoma kaip didžiausia įmanoma grėsmė, kitoms ji kone neegzistuoja, trečios į ją žvelgia pro rožinius akinius ir neatsistebi, ko šiaušiasi labiausiai dėl Rusijos nerimaujančios Baltijos šalys.

Rima JANUŽYTĖ

Prahoje veikiančio analitinio centro „European Values Think Tank“ ekspertai ką tik paskelbė tyrimą, atskleidžiantį, kaip per pastaruosius dešimt metų keitėsi visų ES šalių politikų, politologų, saugumo ekspertų, žiniasklaidos ir visuomenės nuomonė apie Rusiją.

Tyrimui pasitelktos analitikų studijos, vieši politikų pareiškimai, įvairios saugumo tarnybų ataskaitos, straipsnių antraštės, oficiali šalies pozicija vienu ar kitu klausimu (pavyzdžiui, kaip vienos ar kitos šalies politikai reagavo į Krymo aneksiją, kokia retorika naudota šiuos faktus skelbiant, kaip šie įvykiai keitė visuomenės požiūrį į Rusiją nuomonių apklausose etc.).

Analitikai atkreipė dėmesį, kad pasikeitė daugelio ES šalių saugumo tarnybų elgesys: jos ėmė kur kas atviriau kalbėti apie Rusijos veiksmus, apie šios šalies mėginimus kištis į valstybių vidaus politiką. Ypač tai pasakytina apie anksčiau gana santūrius Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Čekijos Respublikos saugumiečius. Kai kurie saugumo vadai atvirai prakalbo apie Rusijos keliamas grėsmes, nors tokio žodžio aukšto rango saugumo darbuotojai anksčiau apskritai vengdavo.

Vis dėlto ne saugumo vadų pareiškimai, o energetika ir verslo interesai yra svarbiausi daugelio ES šalių Rusijos vertinimo kriterijai. Kuo priklausomybė nuo Rusijos didesnė, tuo šalies pozicija atsargesnė ir malonesnė.

Kai kurios čekų analitikų išvados – gana netikėtos, kai kurias buvo galima nuspėti, tačiau tyrimas atskleidė daug faktų ne tik apie ES šalis ir jų gyventojus, bet ir apie pačią Rusiją: kaip ji save pozicionuoja bendraudama su viena ar kita ES šalimi, kiek aktyvūs Rusijos agentai, kiek vieną ar kitą ES šalį „myli“ patys rusai.

Septynios stovyklos

Čekų analitikai visas ES šalis suskirstė į septynias grupes – nuo labiausiai Rusijos agresijos grėsmę suvokiančių iki šilčiausius jausmus jai puoselėjančių valstybių.

Visoje ES tokių šalių, kurios suvokia Rusijos agresiją ir žodžių į vatą nevynioja, yra keturiolika. Dalis jų apsiriboja tik žodžiais, kitos – ne tik kalba, bet ir mato būtinybę į šią agresiją vienaip ar kitaip reaguoti. Tokių „aktyvisčių“ Europoje yra šešios. Tarp jų, be jokios abejonės, pirmu numeriu rikiuojasi Lietuva, taip pat Latvija ir Estija. Be Baltijos sesių, čia yra Lenkija, o iš tolimesnių „draugių“ – Didžioji Britanija ir Danija.

Nuosaikesnės yra šalys, tyrime pavadintos „atsivertėlėmis“: šios šalys tik dabar atsitokėjo ir susigriebė, kad Rusija nėra tokia, kaip joms anksčiau atrodė. Tarp praregėjusių ir naujas Rusijos spalvas išvydusių valstybių – Suomija, Švedija, Nyderlandai, Čekijos Respublika ir Vokietija.

Nuo pastarosios, analitikų teigimu, labiausiai priklausys, kaip formuosis visų šių šalių pozicija Rusijos atžvilgiu: ar ji priartės prie lietuviškosios aktyvaus reagavimo, ar prie suomiškosios nuosaikios pozicijos, pamatysime po Vokietijos rinkimų ir valdančiosios koalicijos sudarymo.

Šiuo metu minėtos keturiolika valstybių neturi nei aiškaus lyderio, nei aiškios strategijos, ką daryti su Rusija. Vokietija lyderio vaidmens nesiima dėl artėjančių rinkimų, Lenkijoje sumaištį kelia neprognozuojama jų pačių vyriausybė, Didžioji Britanija jau viena koja pasitraukusi iš ES.

Likusios ES narės rikiuojasi skalėje nuo abejingų Rusijai iki labai jai draugiškų.

Pavyzdžiui, Portugalija, Malta ir Airija su Rusija neturi iš esmės jokių reikalų, kaip ir nuomonės apie šią šalį. Dar šešios valstybės stengiasi niekaip nesikišti ir nereaguoti į su Rusija susijusius įvykius, apsiribodamos grynai dalykiniu, pragmatišku bendravimu.

Dvi šalys – Slovakija ir Vengrija laikosi prorusiškos linijos, mat ši pozicija padeda pelnyti daugiau rinkėjų balsų. O štai Graikijai, Italijai ir Kiprui tarsi uždėti rožiniai akiniai – jos Rusiją teigiamomis spalvomis piešia nepaisydamos jokių aplinkybių. Kaip sako čekų analitikai, nežinia, ką dar turėtų padaryti Rusija, kad šios šalys ją imtų vertinti bent jau neutraliai.

Lyderė čia yra Italija, uoliai besipriešinanti sankcijoms ir kiekviena proga liaupsinanti Rusijos veiksmus Sirijoje. Tiesa, jei Prancūzijos prezidento rinkimus laimėtų Rusijos svajonių kandidatė Marine Le Pen, Italija gali būti nustumta į šoną, nes ją pakeistų svarbesnė ir didesnė draugė Prancūzija.

Stovykla nr. 1: Lietuva ir jos draugės

Tyrimo išvadose Lietuva, Latvija ir Estija vadinamos „labiausiai Europoje susirūpinusiomis dėl Rusijos vykdomos agresijos“, nors mums tai, žinoma, jokia naujiena. Kur kas įdomiau, kad mūsų stovykloje – ne tik Lenkija, bet ir Didžioji Britanija bei Danija. Jei nežinojome, kad esame ne vieni, tai dabar galime būti ramūs, mat šios dvi Europos šalys pasiruošusios ne tik postringauti apie Rusijos grėsmę, bet ir veikti, jei tik prireiktų.

Didžioji Britanija iš pat pradžių buvo viena labiausiai už sankcijas po Krymo aneksijos ir konflikto Rytų Ukrainoje pasisakančių ES šalių. Tokia šalies pozicija iš esmės nepasikeitė ir po pernykščio balsavimo dėl pasitraukimo iš ES. Viena vertus, Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos vis susiduria su Rusijos lėktuvų įsiveržimu į Didžiosios Britanijos oro erdvę, virš jos teritorinių vandenų. Jie ir pernai, ir šiemet jau kelis kartus „užklydo“ netoli Šetlando salų, skrisdami į ir iš operacijų Sirijoje.

Šaltukas Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykiuose dvelkia jau senokai: nors šalys Antrojo pasaulinio karo metais buvo sąjungininkės, tačiau Šaltojo karo laikotarpiu priešiškumas buvo didžiulis. Prie draugiškesnių santykių neprisidėjo ir Aleksandro Litvinenkos nužudymas bei nuolat pasikartojantys diplomatiniai nesutarimai dėl įtariamųjų perdavimo Rusijai.

Nors Didžioji Britanija yra labai mėgstama rusų, ypač pačių turtingiausių, be to, yra viena didžiausių užsienio investuotojų Rusijoje, šalys labai dažnai susiduria ir su nesklandumais verslo srityje.

Visa tai atsispindi ir Didžiosios Britanijos retorikoje: šalies politikai, strategai ir saugumo ekspertai nevengia kritikos Rusijai. Iš kitos pusės, Britanijos viešoji nuomonė teigia, kad Rusijos elgesį, ypač Ukrainos atžvilgiu, lėmė „netinkamos diplomatinės Briuselio priemonės“, kitaip sakant, Rusijos agresija esą buvo išprovokuota.

Danijoje tokių nuomonių bent jau iš oficialių asmenų neišgirstume. Šios šalies pozicija – aiškus Rusijos pasmerkimas už jos veiksmus ir bekompromisis reikalavimas laikytis Minsko susitarimų sąlygų.

Kaip pastebi analitikai, Danijos santykiai su Rusija labai atšalo nuo pat Vladimiro Putino eros pradžios: Danija buvo bene pirmoji Vakarų šalis, įsivėlusi į diplomatinius nesutarimus su šiuolaikine Rusija.

Na, o labiausiai Danijos ir Rusijos santykius sugadino Čečėnijos karas, Danijoje sukėlęs didelį ir labai neigiamą atgarsį ir paskatinęs aktyviai įsitraukti sprendžiant šį konfliktą. Rusiją savo ruožtu labai suerzino Danijos atsisakymas išduoti jai čečėnų separatistų lyderį Achmedą Zakajevą.

Be to, Danijoje itin jautrios temos yra žmogaus teisės ir aplinkosauga, o būtent šiais dviem klausimais Rusija nelabai kuo turi pasigirti. Ypač daug kritikos Danijoje sulaukia dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu. „Švedija ir Suomija dažnai save pozicionuoja kaip šalis „tarp Rytų ir Vakarų“, o Danija save laiko grynai Vakarų šalimi, ir joks tarpininko vaidmuo jai nėra įdomus“, – teigia analitikai.

Danijos nevaržo ir jokie ekonominiai ar energetiniai interesai: šios šalies prekyba su Rusija labai nereikšminga, be to, Danija yra tarp nedaugelio Europos šalių, energetiškai visiškai nepriklausomų nuo Rusijos naftos ir dujų, – viską ji gauna iš savo pačios išteklių Šiaurės jūroje. Tiesa, skaičiuojama, kad maždaug 2022-aisiais Danijos iškastinio kuro ištekliai ims mažėti, tad šaliai dalį kuro gali tekti importuoti iš Rusijos, o tai gali reikšmingai pakoreguoti tarpusavio santykius.

Jei taip nutiktų, Lietuva liktų viena su savo bendramintėmis Baltijos sesėmis bei Lenkija, mat Didžioji Britanija tuo metu jau bus „anapus“ ES sienos, o Danija, gali būti, sušvelnins savo toną Rusijos atžvilgiu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

„Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Rusijos karinės agresijos atveju regiono valstybės turėtų galimybę efektyviai pasipriešinti tik savo teritorijoje turėdamos tokius nacionalinius bei sąjungininkų pajėgumus, kurių pakaktų savarankiškai vykdyti operacijas iki papildomų NATO pajėgų perdislokavimo į regioną“, – įspėjama Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) visuomenei pateiktame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Rugsėjį planuojami plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų mokymai „Zapad 2017“. Oficialiais duomenimis, juose dalyvaus apie 13 tūkst. karių, tačiau tikėtina, kad netgi daugiau. Mokymų scenarijuje numatyta simuliuoti ginkluotą konfliktą su NATO. Dalis mokymų vyks visiškai greta Lietuvos valstybės sienos, neatmestina tyčinių ar atsitiktinių incidentų tikimybė.

Toliau stiprinama Kaliningrado srityje sutelkta Rusijos karinė grupuotė. 2016 m. Baltijos laivynas gavo du mažuosius raketų laivus, ginkluotus raketų kompleksais „Kalibr“, galinčiais naikinti taikinius 2 tūkst. km atstumu. Sustiprinta kranto gynybos sistema – 2016 m. gautos „Bal“ ir „Bastion“ kranto raketų sistemos. Tai Rusijai suteikia galimybę naikinti antvandeninius taikinius beveik visoje Baltijos jūros akvatorijoje. 2016 m. pradėta atnaujinti kovos lėktuvų parką. Numatytas raketų brigados perginklavimas operaciniais-taktiniais raketų kompleksais „Iskander“.

Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Rusija, agresyviai siekianti dominuoti regione ir pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą, yra didžiausias grėsmių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui šaltinis. Rusijoje vis daugiau galios sutelkiama Vladimiro Putino rankose, todėl didėja neprognozuojamų veiksmų rizika. 2017 m. Rusija, siekdama sustiprinti savo, kaip pasaulinės galios, statusą arba padidinti paramą režimui, gali imtis naujų užsienio politikos avantiūrų.

Sisteminė Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos taip pat išlieka rizikos veiksniu Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2016 m. aktyvią ir agresyvią veiklą prieš Lietuvą tęsė Rusijos bei itin glaudžiai su ja bendradarbiaujančios Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Dėl 2016 m. vykusių Seimo rinkimų Rusijos žvalgybos tarnybos ypač stengėsi rinkti informaciją apie vidaus politikos procesus, o Rusijos teritorijoje verbavo net ir žvalgybinių galimybių neturinčius Lietuvos gyventojus. 2016 m. toliau buvo fiksuojamas nuolatinis Rusijos žvalgybos tarnybų karininkų, kurie į Lietuvą atvyko dirbti prisidengdami diplomatų pareigomis, lankymasis įvairiuose su tarptautiniais santykiais, politika, gynyba, ekonomika, energetika, finansais susijusiuose renginiuose, mokslinėse konferencijose ir kt.

Pernai po šešiolikos metų pertraukos Rusija atnaujino Informacinio saugumo doktriną, kurioje apibrėžtos jos informacinio karo prieš Vakarus priemonės. 2016 m. Lietuvoje sustiprėjo Kremliaus propagandą skleidžiančios agentūros „Rossiya segodnya“, kuriai vadovauja į ES nepageidaujamų asmenų sąrašą įtrauktas Dmitrijus Kiseliovas, pozicijos. Agentūrai „Rossiya segodnya“ tęsiant propagandos sklaidai užsienyje skirto multimedijų projekto „Sputnik“ plėtrą, pradėjo veikti portalas „sputniknews.lt“ lietuvių ir rusų kalbomis.

2016 m. Lietuvoje toliau aktyviai veikė kitas su agentūra „Rossiya segodnya“ siejamas ir Rusijos lėšomis finansuojamas propagandinis projektas „balt-news.lt“.

Kibernetinis šnipinėjimas prieš Lietuvos valstybės institucijas, šalies kritinės infrastruktūros objektus, politikus, privatų sektorių taip pat tebėra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Lietuvos energetiniam saugumui didžiausią pavojų kelia Astravo atominės elektrinės statyba bei bandymai atgaivinti Baltijos atominės elektrinės Kaliningrado srityje projektą.

Neatmestina, kad Lietuva, kaip ES ir NATO narė, gali tapti teroristų taikiniu, tačiau tokia tikimybė, VSD ir AOTD vertinimu, šiuo metu nėra didelė.

3 klausimai apie protestus  Baltarusijoje politologui, VU TSPMI dėstytojui Vyčiui Jurkoniui

– Kaip manote, ar Aliaksandro Lukašenkos reakcija į protestus, jų dalyvių suėmimai užgniauš kylantį gyventojų nepasitenkinimą, o gal priešingai – įžiebs dar didesnį norą keisti šalies gyvenimą?

– Žmonės, kovo 25-ąją išėję pažymėti Laisvės dienos, baltarusiškos Vasario 16-osios, taip pat išreikšti nepasitenkinimo prasta socioekonomine situacija, žinojo, kad represijos tikėtinos. Dar prieš savaitgalį preventyviai buvo suimta daugiau nei 300 žmonių, todėl daugelis gana sąmoningai išreiškė savo poziciją ir valią, nepaisant gana didelės rizikos galimybės. Matysime, kokie bus teismo nuosprendžiai ir kaip toliau vystysis situacija, bet jau dabar aišku, kad valdžia pasirinko baimės ir represijų, o ne dialogo kelią.

Suprantama, bus bandančiųjų sumenkinti žmonių skaičių, protestų reikšmę sakant, kad ne tūkstantis ir net ne dešimtys tūkstančių keis situaciją. Bet, pirma, išėjusiųjų nepaisant minėtos grėsmės buvo nemažai. Sulaikytųjų skaičius irgi didžiausias per pastaruosius metus. Nereikia nei mažinti šio skaičiaus, nei menkinti išėjusiųjų pilietiškumo ar ryžto. Antra, kiekviena didesnė permaina prasideda nuo pirmo žingsnio. Juk Nijolė Sadūnaitė ir jos bendražygiai prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987-aisiais irgi nebuvo masinis judėjimas, o žinome, kuo tai baigėsi.

Kita vertus, euforijos ar nepagrįstų vilčių irgi nereikia puoselėti, bet Laisvės diena rodo, kad buvo peržengtas tam tikras baimės slenkstis.

– Rusijoje įvyko tas pats, kas Baltarusijoje. Ką Rusija, šį kartą tapusi Baltarusijos veidrodiniu atspindžiu, norėjo pademonstruoti ir kam skirta ši žinutė?

– Protestai, vykę abiejose kaimyninėse valstybėse, ir ypač valdžios reakcija į juos parodė, kad jos panašiai elgiasi su savo piliečiais bei pilietinės visuomenės atstovais ar žiniasklaida. Abiejose protestai vyko ir regionuose, abiejose būta nepasitenkinimo ir socioekonomine situacija, ir valdžios cinizmu. Paralelių tikrai daug, nors Baltarusijos režimas buvo statomas gerokai ilgiau nei Rusijoje. Kremliaus represinis aparatas labai aiškiai siuntė signalą Rusijos visuomenei, kad kritika nebus toleruojama, o protestai bus malšinami jėga. Iš principo Bolotnajos scenarijus tęsiasi, tik, matyt, jo dabar nebeužteks. Galų gale akivaizdžiai ir ne pirmą kartą rodoma, kad joms nusispjaut į tarptautinę teisę ir principus.

– Kaip vertinate tarptautinių organizacijų, institucijų, vyriausybių reakciją į savaitgalio įvykius Baltarusijoje? Ar Minskas ir vėl lyg niekur nieko būtų pasirinktas Europos lyderių susitikimams, pavyzdžiui, Ukrainos klausimu?

– Baltarusijos valdžia stengiasi manipuliuoti naiviais europiečiais, o praėjusios savaitės įvykiai dar kartą parodė, kas yra kas Minske. Tai, kad buvusi Baltarusijos užsienio reikalų viceministrė Alena Kupčina yra kandidatė tapti ESBO generaline sekretore, yra pasityčiojimas iš tarptautinių institucijų. Daugelis Europos valstybių Baltarusijoje desperatiškai ieškojo permainų, kartais jas net išrasdamos ar sugalvodamos. Tarptautinių institucijų principingumo ir atidumo stoka iš dalies lėmė ir tai, kad oficialusis Minskas leido sau tokį represijų mastą. Esu įsitikinęs, kad tikima, jog šią situaciją dar bus galima „išsukti“ spekuliuojant geopolitinėmis grėsmėmis bei aiškinimais, kad šie protestai buvo nesankcionuoti, todėl jėgos struktūros neva turėjo visišką teisę veikti.

George‘o Orwello kūrinyje „1984“ vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi.

Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G.Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Ramybės drumstėjos

Robertas Kaganas žurnale „Foreign Affairs“ (š.m. vasaris) vadina Kiniją ir Rusiją revizionistinėmis, nes jos sukilo prieš JAV palaikomą tarptautinę tvarką.

Dešimtmečiais stipri pozicija pasaulyje, kurią užėmė JAV ir jų sąjungininkai, nesulaukė rimtų iššūkių. Kol JAV buvo laikomos patikimomis sąjungininkėmis, Kinijos ir Rusijos lyderiai bijojo, kad agresyvūs žingsniai smogs bumerangu ir išklibins jų režimus – gal net negrįžtamai. Todėl kai kurie istorikai ir politologai teigė, kad vienpoliam pasauliui, kuriame dominuoja JAV, būdingas prigimtinis stabilumas. Kai nepatenkintos regioninės galybės, Kinija ir Rusija, bandydavo išjudinti status quo, sunerimę jų kaimynai kreipdavosi į tolimą Ameriką, kad ši sulaikytų grėsmingas ambicijas. Ir tai darė poveikį. Kai JAV įsikišdavo, Rusija ir Kinija dažniausiai pasitraukdavo – jeigu iš viso pajudėdavo dėl JAV prevencinių veiksmų.

Dėl šių kliūčių abi valstybės, siekiančios ardyti pasaulio tvarką, pagal galimybes stengdavosi silpninti JAV įtaką iš vidaus, arba bent jau vylėsi tai padaryti. Tam bandyta atskirti JAV nuo sąjungininkų skleidžiant abejones dėl JAV pasiryžimo juos ginti – taip norėta, kad galimi JAV partneriai, sąjungininkai atsisakytų palaikyti esamą pasaulio tvarką ir siektų susitarimų su tais, kurie tvarką griauna.

Todėl šiuolaikinė sistema priklauso ne vien nuo Amerikos galios, bet ir nuo demokratinio pasaulio vienybės ir darnos. JAV turėjo atlikti vien šios tvarkos esminio garanto vaidmenį, ypač strateginiu ir kariniu atžvilgiu, tačiau šios tvarkos ekonominė ir politinė šerdis, demokratinės Europos ir Azijos šalys, taip pat turėjo išlikti santykinai sveikos ir pasitikinčios savimi.

Pastaraisiais metais išklibintos abi atramos – tiek JAV, tiek visas kitas demokratinis pasaulis. Demokratinė tvarka skilinėjo ir silpnėjo savo šerdyje. Sunkios ekonominės sąlygos, nacionalizmo ir netgi gentiškumo atgimimas, silpna ir nepasitikinti politinė valdžia, nejautrios politinės partijos, naujoji komunikacijos era, kuri, užuot silpninusi nacionalizmą, kartu su juo sukėlė nepasitikėjimą ne vien demokratija, tačiau visu liberaliu Apšvietos projektu. Šis projektas individo teisių ir vieningos žmonijos principus iškėlė virš etninių, rasinių, religinių, nacionalinių ir gentinių principų. Buvo bandoma skatinti didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kuri peržengė sienas. Siekta sukurti skirtumus gludinančias, švelninančias, bendradarbiavimą skatinančias tarptautines institucijas. Visa tai praeityje – pastarąjį dešimtmetį stiprėjo nacionalizmas ir gentiškumas, nepasitikėjimas svetimaisiais, taip pat vyriausybėmis, visa kapitalistine sistema bei demokratija. Taigi įvyko kažkas priešinga anksčiau skelbtai „istorijos pabaigai“. Mes matome sugrįžtančią istoriją – ji reiškiasi tamsiąja savo puse: geidžiama stipraus lyderio, kuris vadovautų sumaišties laikais.

Amerikos pasitraukimas

Kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos požiūris į Amerikos pasaulinį vaidmenį buvo dviprasmiškas, tačiau jo esminė strategija iš esmės reiškė pasitraukimą. Savo veiksmais ir pareiškimais jis kritikavo ankstesnę Amerikos strategiją ir skatino visuomenės nuotaikas, pritariančias mažiau aktyviam JAV vaidmeniui ir siauriau apibrėžtam Amerikos interesui. B.Obamos administracija reagavo į George‘o W.Busho administracijos klaidas Irake ir Afganistane ne atkurdama JAV galią ir įtaką, tačiau ją mažindama. Nors B.Obama žadėjo iš naujo subalansuoti JAV užsienio politiką Azijoje ir Ramiajame vandenyne, praktiškai tai reiškė globalių įsipareigojimų mažinimą ir susitaikymą su galybėmis, kurios maištavo prieš JAV. Susitaikymą sąjungininkų sąskaita.

Per daug ankstyvas Amerikos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija smogė pirmą smūgį JAV kaip patikimo sąjungininko reputacijai. Kadangi „perkrova“ prasidėjo netrukus po Rusijos intervencijos į Gruziją, tai atrodė kaip atlygis Maskvai už agresiją. „Perkrova“ vyko JAV sąjungininkų Centrinėje Europoje sąskaita: karinio bendradarbiavimo su Lenkija ir Čekijos Respublika programos buvo apkarpytos, kad būtų nuramintas Kremlius. O Rusijos politika Vakarų atžvilgiu, nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį su savais žmonėmis, darėsi vis agresyvesnė. Užuot paskatinusi Rusiją geriau elgtis, „perkrova“ padrąsino V.Putiną spausti dar labiau.

Pasak R.Kagano, tarp liberalios demokratijos šalių paplitęs mitas, kad revizionistinės valstybės gali būti nuramintos darant joms nuolaidų. Pagal tokią logiką, Amerikos pasitraukimas turėtų sumažinti įtampą ir varžybas. Deja, praktika rodo, kad yra priešingai. Kuo saugiau jaučiasi revizionistinė valstybė, tuo daugiau ambicijų ji turi. Tokia valstybė siekia pakeisti sistemą savo naudai, nes atrodo, kad pasipriešinimas jos veikimui silpnėja. Rusija ir Kinija per pastaruosius du šimtmečius nebuvo labiau apsaugotos nuo išorės antpuolio nei dabar. Tačiau abi nepatenkintos ir darosi vis agresyvesnės siekdamos pranašumų, nes Jungtinės Valstijos daugiau nebesipriešina, kaip tai darė anksčiau.

Pastaruoju metu Rusija panaudojo ginklą, kurio kinai neturi arba nusprendė jo nenaudoti. Tai galimybė tiesiogiai kištis į Vakarų rinkimus, tiek siekiant paveikti jų rezultatus, tiek siekiant diskredituoti demokratiją. Rusija remia dešiniąsias populistines Europos partijas, pavyzdžiui, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, remia Rusijai tinkamus kandidatus ir smukdo jų oponentus, skleidžia pramanytas žinias, kad paveiktų rinkėjus, kaip tai buvo per Italijos referendumą, įsilaužia į politinių organizacijų ir privačių asmenų kompiuterius. 2016-aisiais Rusija panaudojo šį ginklą, kad paveiktų JAV prezidento rinkimus.

Skaldyk ir atgrasink

Z.Brzezinskis pernai Osle skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į Rusijos ir Kinijos prieštaravimus. Pasak jo, ilgalaikė Kinijos įtakos stiprinimo programa gali apimti Pekino planą laipsniškai infiltruoti didžiulius Sibiro plotus. Per Rusijos ir Kinijos sieną nuolatos plūsta darbo jėga iš Kinijos, ir nesimato rimtų Rusijos vyriausybės pastangų vystyti tas teritorijas – atgaivinti senas gyvenvietes ir statyti naujas.

Rusijos Amūro srityje gyvena 830 tūkst. žmonių. O visame Rusijos Tolimųjų Rytų regione yra 6 mln. gyventojų. Kitoje Amūro pusėje esančioje Kinijos provincijoje gyvena 40 mln. žmonių. Toks kontrastas gali išprovokuoti geopolitinę įtampą tarp Kinijos ir Rusijos. Tuščių Sibiro plotų užkariavimas gali tapti ilgalaikiu Kinijos tikslu.

Kinija skverbiasi į Centrinę Aziją, kad paklotų kelius tiesioginiam prekybiniam susisiekimui su Europa. Tai atvedė prie Rusijos ekonominės įtakos susilpnėjimo. Kinijos programa „Viena juosta – vienas kelias“ kelia Maskvai nerimą, todėl ji linkusi stabdyti Kinijos skverbimąsi Europos link, tačiau mažai ką gali padaryti.

Jungtinėms Valstijoms būtina aiškiai patvirtinti pasirengimą ginti Vakarų ir Centrinę Europą. Jos turi būti pasirengusios reaguoti karinėmis priemonėmis, nors pasaulio bendrija abejoja, kad Amerika, jeigu prireiks, imsis ryžtingų veiksmų. Todėl reaguoti reikėtų netgi tam, kad būtų išsklaidytos panašios abejonės. Svarbu, kad JAV nedviprasmiškai praneštų Kremliui, jog Amerika Europoje neliks pasyvi stebėtoja.

JAV nesirengia imtis rimtų politinių ar karinių veiksmų, kad izoliuotų Rusiją, tačiau Kremlius turi suprasti, kad jeigu bus pasikėsinta į Latvijos ar Estijos nepriklausomybę, Rusijos uostai Baltijos ir Juodojoje jūroje bus blokuoti. Gyvybiškai svarbių Sankt Peterburgo ir Novorosijsko uostų blokada sutrikdys maždaug du trečdalius Rusijos jūrų prekybos.

Ryžtinga JAV reakcija ne vien smarkiai apribos Rusijos tarptautinės prekybos galimybę, bet ir duos pakankamai laiko, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Europoje įvestų į Centrinę ir Rytų Europą kuo daugiau kariuomenės. Jei Kinija liktų neutrali, Rusijai tektų rinktis tarp pražūtingos kapituliacijos ir kariuomenės atitraukimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Pirmosios Donaldo Trumpo savaitės Baltuosiuose rūmuose nepraėjo veltui: per šį trumpą laiką jis jau spėjo „pažaboti imigraciją“, sužlugdyti viltis Europai pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JAV, paralyžiuoti santykius su Meksika, sukelti sumaišties Kinijoje ir padrąsinti Vladimirą Putiną. Spėliojama, kad būtent telefoninis V.Putino pokalbis su D.Trumpu gali būti atsinaujinusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis. Arba pasekmė.

Rima JANUŽYTĖ

Nors 45 minučių trukmės pokalbis telefonu tarp Rusijos ir JAV prezidentų buvo tik vienas iš kelių, kurie tą dieną laukė Donaldo Trumpo, regis, šiam pašnekesiui jis iš tiesų labai ruošėsi ir jo labai… laukė.

Tą dieną jis dar kalbėjosi su Vokietijos kanclere, taip pat Japonijos, Australijos, Prancūzijos lyderiais.

Šiame pokalbių sąraše V.Putinas buvo tik trečias, tačiau, analitikų nuomone, būtent šis pokalbis buvo pats reikšmingiausias ir rimčiausias geopolitiniu požiūriu. Ne todėl, kad kalbėdamasis su Australijos premjeru Malcolmu Turnbullu D.Trumpas nuolat šmaikštavo ir demonstravo atsipalaidavimą bei pasitikėjimą savimi, o šalia tebuvo tik pora žmonių – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynnas bei jo atstovas spaudai Seanas Spiceris. Ir ne todėl, kad kalbėdamasis su Angela Merkel D.Trumpas, priešingai, atrodė nesusikaupęs ir žarstėsi tik formaliomis frazėmis.

Pašnekesys su Rusijos prezidentu ne tik sutelkė visą D.Trumpo komandą – be M.Flynno ir S.Spicerio, šalia ausis ištempęs stovėjo viceprezidentas Mike’as Pence’as, Baltųjų rūmų štabo vadovas Reince’as Priebusas, taip pat postą nacionalinio saugumo taryboje D.Trumpo sprendimu gavęs strategas Steve’as Bannonas.

Pokalbiui su V.Putinu JAV prezidentas kruopščiai pasiruošė: teigiama, kad pokalbio metu jis atrodė susikaupęs, priešais turėjo pasidėjęs iš anksto parengtą medžiagą, o jo stalas buvo nuklotas įvairiais dokumentais.

Apie ką juodu kalbėjosi, žinome tik iš gana lakoniškų pranešimų spaudai, kuriuos išplatino Baltieji rūmai ir Kremlius.

Baltieji rūmai visuomenę informavo gana šykščiai: apie pokalbį, kuris pavadintas „Pasveikinimo skambučiu“, atskleista tik tiek, kad jis buvo pozityvus ir kad simbolizuoja santykių tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gerinimo pradžią. „Ir prezidentas Trumpas, ir prezidentas Putinas tikisi, kad po šiandieninio pokalbio abi pusės galės greitai imtis svarstyti terorizmo ir kitus svarbius klausimus, rūpimus abiem pusėms“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime.

Rusams atskleista šiek tiek daugiau detalių. Kaip teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, „ankstesniais metais trūko abipusės pagarbos, o tai iš dalies ir buvo mūsų pablogėjusių santykių priežastis“.

Jam antrino ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, pareiškęs, kad tai buvęs geras pokalbis politiniu ir ekonominiu požiūriu. „Parodytas gebėjimas bendrauti be moralizavimų. Jie abu sutarė tęsti bendradarbiavimą ekspertų lygiu. Abiejų šalių ekspertai turės patikslinti, kaip mūsų bendri interesai gali virsti bendrais mechanizmais sprendžiant problemas“, – aiškino S.Lavrovas.

Tiesa, Kremliaus atstovų tvirtinimu, nors D.Trumpas ir V.Putinas išreiškė norą palaikyti reguliarų ryšį ir susitikti, tačiau realių planų tai padaryti artimiausiu metu kol kas nėra. Kremliaus pareiškime pabrėžiama, kad abiejų šalių vadovai sutarė plėtoti abipusius santykius ir kurti veiksmų prieš „Islamo valstybę“ strategiją. Be to, pasak Kremliaus atstovo D.Peskovo, „pozityvaus“ pokalbio metu kalbėta ir apie Irano branduolinės programos sutartį, įtampą Korėjos pusiasalyje, prekybinius santykius, konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, o svarbiausia – konfliktą Ukrainoje.

Sutarimas „bendradarbiauti“ pastaruoju klausimu iš karto sukėlė ant kojų Ukrainos vyriausybės narius. Jie išreiškė būgštavimus, kad atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali pakenkti strateginei Kijevo pozicijai ir sumažinti JAV paramą Ukrainai.

Regis, jų nerimas ne šiaip išsipildė, o išsipildė su kaupu.

Avdijivkos pragaras

Sutapimas ar ne, tačiau iš karto po V.Putino ir D.Trumpo pokalbio Rytų Ukrainoje atsinaujino kruvinas konfliktas.

Rusijos remiami sukilėliai pradėjo Avdijivkos miesto prieigų atakas ir artilerijos apšaudymą. Šis miestas yra į šiaurę nuo separatistų užimto Donecko, o atakų teritorija išplito į pietus link Mariupolio – svarbiausio vyriausybei pavaldaus miesto Azovo jūros pakrantėje.

Ukrainos pareigūnai ir Rusijos palaikomi separatistai sako, kad per praėjusį sekmadienį prasidėjusius susirėmimus žuvo iš viso 35 žmonės. Tokio didelio kraujo liejimo nebuvo nuo konflikto kulminacijos 2015 m.

Gyventojų situacija čia jau vadinama humanitarine katastrofa ir lyginama su padėtimi 2014 m. Žmonės čia jau daugiau nei savaitę gyvena be vandens ir šilumos, o jų gyvybei gresia realus pavojus.

Naujoji Vašingtono ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley pasmerkė Rusijos agresyvius veiksmus Ukrainoje, tačiau neišsklaidė abejonių, kad dėl atsinaujinusio konflikto iš dalies kaltas D.Trumpo ir V.Putino susitarimas „gerinti santykius“.

Kai kurie analitikai aiškina, esą telefoninio pokalbio metu D.Trumpas V.Putinui atrišo rankas ir leido veikti netiesiogiai pažadėdamas nesikišti ir neremti Ukrainos. Tokios nuomonės, be kitų, laikosi „Stratfor“ analitikai.

Kitų nuomone, V.Putinas taip tikrina ribas – aiškinasi, kiek naujasis JAV vadovas jam leis ir kur yra jo ribos. „Nuo pat sekmadienio nesiliaujanti į Ukrainos kariuomenės pozicijas nukreipta raketų „Grad“ ir sunkiosios artilerijos kruša kur kas labiau panėšėja į naujajam JAV prezidentui surengtą testą, kuriuo bandomas išsiaiškinti jo atsparumas Maskvos savivalei“, – rašo „The Washington Post“.

Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis, versijų yra daug, o viena jų – kad iš telefoninio pokalbio V.Putinas galbūt galėjęs pajusti D.Trumpo abejingumą Ukrainos temai ir būtent todėl ėmęsis veiksmų.

Mat per šį pokalbį Rusijos ir JAV prezidentai daug dėmesio Ukrainai neskyrė. Pasak oficialių šaltinių, D.Trumpas tepavadino Ukrainos situaciją probleminiu klausimu.

Dar viena versija – kad V.Putinas siekė sužlugdyti Ukrainos prezidento Petro Porošenkos susitikimą su Vokietijos kanclere A.Merkel, svarbiausia jo šalininke Vakarų Europoje.

Kad ir ką kalbėtų ambasadorė N.Haley, Ukraina kol kas yra palikta viena, o parama jai išreiškiama tik žodžiais. Daugiausia tik žodžiais Ukraina kol kas atremia ir Rusijos agresiją.

Pavyzdžiui, Ukrainos ambasadorius Volodymyras Jelčenka apkaltino Rusiją, kad ši trukdo atkurti elektros tiekimą į Avdijivką ir taip dirbtinai sukelia humanitarinę krizę.

„Tai yra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Kremlius siekia sukelti humanitarinę krizę Avdijivkoje, kaip Rusijos armija padarė Alepe“, – sakė ambasadorius, turėdamas galvoje Sirijos režimo pajėgų su Rusijos karine pagalba užimtą miestą.

Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas savo ruožtu apkaltino Kijevą, esą šis kursto konfliktą norėdamas patraukti tarptautinį dėmesį ir sulaukti naujosios JAV administracijos paramos. „Kijevas mėgina pasinaudoti susirėmimais, kuriuos jie patys pradėjo, kaip pretekstu pasitraukti iš Minsko susitarimų, – aiškino jis. – Matyt, taip Kijevas siekia, kad jų pačių išprovokuota krizė toliau liktų tarptautinėje darbotvarkėje, ir kartu stengiasi savo neprotinga konfrontacine politika įtraukti į tai naujai išrinktus valstybių vadovus.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Aušra LĖKA

„Utro krasit niežnym cvetom stieny drevnego Kremlia, prosypajetsia so svietom vsia sovietskaja strana!“ – originalo kalba dainuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Nemokantiems rusiškai subtitrai paaiškina: „Rytas dažo švelnia šviesa senojo Kremliaus sienas, keliasi su aušra visa sovietų šalis!“
Ir baigiantis 27-tiems nepriklausomybės metams Lietuvos didžiausiuose devyniuose televizijų kanaluose beveik 200 valandų per savaitę vis dar budinama sovietų šalis ar bent jau nostalgija jai. Du trečdaliai šio laiko tenka dviem kanalams – „Lietuvos ryto“ televizijai ir BTV, per savaitę rusiškos produkcijos transliuojantiems po beveik 70 valandų, darbo dienomis – ir 13–15 valandų.

Šie du kanalai viršijo visus pernykščius rusiško šnekėjimo eteryje rekordus. Ir rodė toli gražu ne kokius Rusijos kino meno šedevrus. Juo toliau laiko juostoje tolstame nuo liūdno savo valstybės istorijos etapo, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, tuo daugiau rusiškai šnekančių vyrukų raudonais treningiukais su užrašu CCCP (SSRS – Sovietų Sąjunga) laksto lietuviškų televizijos kanalų ekranuose.

2007 m. per vieną sausio savaitę, politologo dr. Nerijaus Maliukevičiaus tyrimo duomenimis, lietuviški kanalai transliavo 79 val. rusiškos produkcijos. Pernai „Veidas“ nutarė suskaičiuoti, kiek per devynerius metus pakito šis skaičius, ir rezultatas šokiravo – jis liuoktelėjo vos ne dvigubai, iki 151 val. O šiemet pernykštis rekordas viršytas su kaupu: rusiškos produkcijos transliuojama 198 val., tai yra dviem paromis per savaitę daugiau nei pernai.

Kuo taip žavi Rusijos televizinė produkcija, kad ji poroje lietuviškų kanalų darbo dienomis užima daugiau laiko nei viso kito pasaulio produkcija kartu sudėjus?

„Lietuvos ryto“ TV – nostalgija raudoniems treningiukams

Spust pultelį ties „Lietuvos ryto“ TV kanalu, ir ekraną užlieja užsklandėlė „Graži mūsų Lietuva“ su nuostabiausiais mūsų valstybės vaizdais. Bet netrukus imi abejoti, gal ta Lietuva vėl ne mūsų, o rusų, jei toliau po keturias ir daugiau valandų kanalas valstybine kalba prabyla tik… reklaminių intarpų metu. Koks trumpas kitakalbis inkliuzas, ir vėl kelios valandos rusiškų keiksmų, snukiadaužio (tiesiogiai verčiant rodomos produkcijos herojų kalbą), žinoma, degtinės ir naminukės, nuo sovietmečio užsilikusio interjero.

„Lietuvos ryto“ TV pagal rusiškos produkcijos kiekį šiemet aplenkė savo konkurentę šioje srityje BTV: kas savaitę tokios transliuoja 69 val. 30 min., valanda ilgiau nei BTV, darbo dienomis – apie 10–13 val., savaitgaliais perpus mažiau.

Beje, „Lietuvos ryto“ TV didžiąją dalį rusiškos produkcijos tik subtit-ruoja. Pernai apie tai šnekintas kanalo vadovas Linas Ryškus motyvavo ir misija mokyti rusų kalbos. Graži misija. Tik žodyno mokoma tokio, kad nelabai praverstų pokalbiui su kultūringu rusu, nes serialų herojai – nesvarbu, ar banditai, ar milicininkai, ar gydytojai, vienodai plūstasi ir kalba žargonu.

Iš „Lietuvos ryto“ TV rodomų dešimties rusiškų serialų (pernai buvo šeši) devyni – kriminaliniai. Štai praėjusį šeštadienį šis kanalas su pertraukomis parodė net keturias „Skubaus iškvietimo“, o po to dar dvi kriminalinio serialo „Kartą Rostove“ serijas. „Skubus iškvietimas“, bent jau sprendžiant pagal vieną matytą seriją, atrodytų nekaltas detektyvinis filmas, pasakojantis, kaip juodąją buhalteriją tvarkęs finansininkas nutaria pasidaryti plastinę operaciją ir tapti neatpažįstamas, o jį vaikosi ir buvęs viršininkas, ir banditai, ir iš jo norintis pasipelnyti ligoninės personalas.

Bet Rusijos televizinė produkcija, bent jau ta, kuri bandoma (ir sėk-mingai) įbrukti valstybėms, kurias buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, kaip čiulpinukai – iš paviršiaus nekalti, bet netrukus pajunti putiniškos propagandos įdarą. Štai seriale vyriškis sužadėtinę žadina dainele apie sovietų šalį, ligoninėje pacientas dėvi raudoną treningiuką su CCCP ženklu. Ak, tikriausiai visai atsitiktinai viena medicinos seselė kilusi iš Padniestrės – tarsi milžiniškoje Rusijoje scenarijaus autoriai nerado tinkamos vietovės, tad paminėjo šią, lyg tai būtų kokia Rusijos sritis, nors iš tikrųjų tai formaliai – Moldovos teritorija, tik prorusiškų jėgų neteisėtai nuo jos atplėšta.

Kito serialo „Kartą Rostove“ veiksmas vyksta 1962 m., kai sumažinus atlyginimus ir pabranginus maisto produktus Novočerkasko gyventojai išėjo į taikią demonstraciją, tačiau valdžia ėmė malšinti nepatenkintuosius karinėmis priemonėmis. Iš vienos serijos galima susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai palaiko kovotojus su sovietiniu režimu. Tačiau, matyt, ne veltui Ukrainoje šis serialas uždraustas transliuoti: čia priimtas įstatymas, draudžiantis rodyti šalies agresorės Rusijos filmus, propaguojančius Rusijos jėgos struktūras. Bet Lietuvai tokie filmukai labai patinka. Štai pernai būtent sausio 13-ąją „Lietuvos ryto“ TV parinko serialo apie „gerąjį“ karvedį Staliną premjerai.

O serialai „Miškinis“ ir „Bitininkas“ skirti tiems, kam patinka stebėti Rusijos glūdumą. Praėjusią savaitę „Bitininke“ iki detalių rodyta, kaip siautėja į kaimą iš kariuomenės grįžę keturi atitarnavę girti šauktiniai, rusiškai vadinami dembeliais. Jie priekabiauja prie jaunos medikės, suteikusios jiems pagalbą, tyčiojasi iš moterų, užpuola vaiką, padega šieną, bando įsilaužti į kaimo parduotuvę ir t.t., ir pan. Daugelis, net milicijos pareigūnai, iš pradžių bando taikstytis – kad tik nesugadintų dembeliams šventės, mat, paaiškinama, rusams tokia proga įprasta prisigerti iki žemės graibymo. Bet pagaliau tvarką imasi daryti Glebas Zbrujevas – buvęs vienas geriausių Maskvos kriminalistų operatyvininkų, kuris, dėl sveikatos „nurašytas“ į atsargą, o dar ir paliktas žmonos, persikraustė į kaimą ir užsiėmė bitininkyste.

Daug naminukės, apleisti nameliai, nešienauta žolė. Gal iš tiesų „Lietuvos ryto“ TV, rodydama rusišką produkciją, mano vykdanti šviečiamąją-mokomąją misiją: palyginti net su labiausiai apleistais lietuviškais kaimais, mūsiškiai atrodo klestintys.

„Miškinyje“ – visiška Rusijos glūduma, kaimas taigoje, kur, atrodo, veiklūs tik banditai ir brakonieriai. Subtitrų vertėjas bando bent kiek civilizuočiau išversti ne tik banditų, bet ir milicininkų leksiką: štai milicininkas siunčia žmones į „obezdjanik“ – suprask, beždžionyną, bet vertėjas, pagrįstai spėdamas, kad Lietuvoje žmonės gali nesuprasti, kuo čia dėta zoologija, verčia – į areštinę.

„Albanas“ – kriminalinis serialas su tarptautiniu politiniu atspalviu, tik nieko bendra su Albanija: Albanas – specialiosios paskirties būrio majoro Viktoro Albancevo pravardė. Rusiškasis Terminatorius rangą ir vardą užsitarnavo šalindamas neįtikusiuosius sovietinės valstybės valdžiai, vėliau  vykė kriminalinio pasaulio autoritetų užsakymus. Bet dabar jis – teigiamas herojus. Albanas infiltruojamas į nacionalistinę nusikaltėlių organizaciją, kuri įtariama kėsinusis į kinus studentus, paskui Kinijos ambasadorių.

O „Moterų svajonės apie tolimus kraštus“ pasakoja painią istoriją, kaip jaunas vienos stambios įmonės finansininkas Vadimas siunčiamas į Sočį nugabenti lagamino su begale pinigų. Jis kartu pasiima ir mylimąją Galią, tikėdamasis romantiško savaitgalio prie jūros. Bet dingo ir mylimoji, ir pinigai. Kaip visuose rusiškuose serialuose, ir šiame daug degtinėlės, girtų ašarų, sentimentalumo, korupcijos ir ilgakojų blondinių.

Vienintelis rusiškas detektyvinis serialas, kuriame pareigūnai negirtauja ir neblevyzgoja, tyrėjai dirba su modernia aparatūra ir jų patalpos nėra avarinės būklės, – „Pėdsakas“. Tai rusiškas „CSI“ klonas.

Rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose paprastai būna arba kriminalai, arba pigūs juokeliai, arba mistika. Pastarosios auditorijai skirtas serialas „Chiromantas“.

„Lietuvos ryto“ televizija rodo ir du rusakalbius Ukrainos gamybos serialus. Be seniai rodomo „Moterų daktaro“ – naujas, 2015 m. serialas „Neišsižadėk“.

Siužetas toks: mergina išėjo į mokslo metų pradžios šventę, po to – atminties praradimas, o atsikvošėjo kruvinomis rankomis. Apkaltinta žiauria politiko žmogžudyste, kalėjime pasijunta esanti nėščia. Mergina supranta, kad politikas ją išprievartavo. Naujagimę ji atiduoda auginti seseriai. Po 17 metų kalėjime ji rengiasi grįžti pas dukrą, bet prasideda karas Donbase.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad taip dažnai rusiškai kalbanti „Lietuvos ryto“ TV nutarė parodyti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos šių įvykių versiją. Ukrainoje kilo pasipiktinimas, kad seriale beveik nėra ukrainietiškai kalbančių veikėjų, kai kuriuose epizoduose palankiai pavaizduoti teroristai ir Rusijos kariai Donecke, o serialas perša antiukrainietiškas nuostatas. Svarstyta šio serialo rodymą Ukrainoje nutraukti. Jo kūrėjai aiškinosi, kad filmas yra rusų kalba, nes… sunku rasti ukrainietiškai kalbančių aktorių.

BTV – nepabudę iš sovietmečiu  patirtos komos

BTV kanalas, nors šįsyk pagal rusišką produkciją užleido lyderystę „Lietuvos ryto“ televizijai, pasiekė dienos rekordą: trečiadienį rusiškai BTV kalbėjo 14 val. 50 min., t.y. apie 62 proc. paros. Tiesa, priešingai nei „Lietuvos ryto“ TV, rusiški serialai BTV įgarsinti lietuviškai.

BTV irgi rodo dešimt rusiškų serialų (pernai – perpus mažiau), iš jų aštuonis kriminalinius. Beje, ši tematika populiari ir BTV rodomuose kitų šalių serialuose.

Serialų „Tokia tarnyba“, „Muchtaro sugrįžimas“, „Sudužusių žibintų gatvės“, „Galvų medžiotojai“ schema panaši į analogiškos tematikos vakarietiškų serialų – nusikaltimų tyrimas atmiežiamas tyrėjų pasišaipymais vieniems iš kitų ir jų asmeninio gyvenimo siužetais. Bet yra ir nepalyginamų dalykų, tai visų pirma suvartojamo alkoholio kiekiai ir tyrimų techninės įrangos modernumas.

„Prokurorų patikrinime“ skurdžiame prokuratūros interjere prokurorai bando atsikratyti besikreipiančiųjų, technikos skyriaus viršininkas Saša darbo kabinete paskiria pasimatymus iš karto dviem – vienai brunetei, kitai blondinei. Tiriamoje byloje rodoma ligoninė su sugedusiais liftais ir aplaidžiais darbuotojais, imančiais kyšius. Vyr. gydytoja gydosi prisiklijuodama ant rankų avižų ir kviečių, kita medikė siunčia pacientus šarlatanams, šie juos apnuodija ir numarina.

„Farų karai“ (pagal originalą turėtų būti „Mentų karai“) pasakoja istoriją apie nušautą dėstytoją, pas kurį merginoms studentėms egzaminą tekdavo laikyti demonstruojant ne žinias, o savo kūną. Policininkė prie negyvėlio irgi išsitraukė veidrodėlį, nes tuoj susitiks su patinkančiu jai kitu pareigūnu. O seriale „Šuo“ pareigūnas savo tarnybiniam šuniui sako: „Tu – šuo, ji – mergina, turėtum būti protingesnis.“ Seksistinių pareiškimų ir vaizdų rusiškuose serialuose netrūksta.

„Paskutiniame fare“ (vėl kažkodėl išversta „faras“, o ne taip kaip originale ir kaip realybėje – „mentas“) milicijos kapitonas Aleksejus Davidovas pabunda po 20 metų trukusios komos. Jį viskas stebina: kad pasikeitė milicija, kad nėra spirito „Rojalis“, o kur dar internetas, mobilieji telefonai. Žodžiu, daug komiškų situacijų kriminalinėje aplinkoje.

Tik žiūrint ir kitus rusiškus serialus susidaro įspūdis, kad jų kūrėjai, priešingai nei „Paskutinio faro“ herojus, vis dar panirę į komą ir, regis, nenori iš jos pabusti: nors serialai palyginti nauji, kai kurie vaizdai juose atrodo lyg filmuoti prieš ketvirtį amžiaus. Gal kad rusiški serialai orientuoti į sovietmečio nostalgiją? Tokiu atveju pateisinami ir „kodiniai“ vaizdeliai – beviltiškai senamadiški interjerai ir garderobai, sovietiniais metais buvę priimtini įpročiai ir chamizmas. Gal todėl rusiškuose serialuose geria visi – banditai, gydytojai ir internai, karo didvyriai, prokurorai ir milicininkai.

BTV po žiaurybių pereina ir prie „Mistinių istorijų“ ar juokų – komedijos žanrui atstovauja trumpas istorijas apie tipines moteris tipinėse situacijose pasakojantis serialas „Viena už visus“.

BTV rusiškame meniu – ir pokalbių laida „Kalbame ir rodome“, nesiskirianti nuo kitose šalyse pagal tą patį formatą kuriamų laidų. Šią savaitę jauna moteris ieškojo tėvo, prieš 25 metus palikusio jos besilaukiančią motiną. Viskas lyg ir gerai. Tik klausimas: kodėl labiau norima rodyti rusišką kontekstą, o ne bet kurios kitos valstybės?

Kvatojame ir buriame rusiškai

TV6, trečias ant rusiškos produkcijos pakylos, daugiausiai kvatoja, kikena ar žvengia. „6 kadrai“ – situacijų rinkinys, pavyzdžiui, kaip Levu Tolstojumi gydoma nemiga ar kaip milicijos majoras į cheminę valyklą atneša kostiumą su dviem šautinėmis skylutėmis ir žada vakare atnešti dar.

„Saša ir Tania“ – dar vienas ne itin gilių buitinių juokelių, besisukančių apie vieną šeimą, šiupinukas. Pavyzdžiui, Tania vyro prašo atidaryti stiklainį agurkų ir giria už vyriškumą. Tiesa, pripažįsta, kad šaldytuve yra atidarytas, bet nori padrąsinti vyrą, kuriam naktį ne viskas pasisekė.

„Rezidentai“ toliau tęsia pasakojimus apie nevykėlius rezidentus: ligoninės skyriaus vadovas po avarijos patenka į komą, tad pasinaudoję proga rezidentai vienas nuo kito gainioja pacientus, o geriausias komos ištikto gydytojo draugas darbo kabinete geria su avariją sukėlusia mergina, bando ją suvilioti, teisindamasis, kad taip atkeršytų už draugo sužalojimą. Žodžiu, laaaabai juokinga.

„Naša Raša“ – gerokai aukštesnio humoro kategorijos, galima sakyti, savotiška Rusijos gyvenimo parodija.

TV1 nuosekliai rūpinasi mistika. „Būrėją“ net vadina realybės dokumentika. O serialas „Akloji“ pataria: visada rūpinkitės, kad jūsų drabužių sagos būtų vienodos, nes viena užkalbėta raudona saga vos neišardė šeimos.

Rusiškai kalba ir TV8 – kasdien vaikučiams skiria po dozę sovietinių laikų „multikų“, nes juk auditoriją reikia ugdytis nuo mažens. Iš tiesų kai kurie filmukai labai mieli. Klausimas tik dėl keistų proporcijų tarp Rusijos ar netgi dar Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio kartu sudėjus.

Didieji komerciniai kanalai rusišką produkciją praktiškai palikę savo antriniams kanalams: TV3 terodo „Ekstrasensų mūšį“, kitą rusišką produkciją palikę TV6 ir TV8; LNK rusiškos produkcijos visai nerodo, nes tai su kaupu „kompensuoja“ šios grupės BTV kanalas, taip pat TV1.

Rusakalbėje lavinoje prieš srovę – tik LRT Kultūros kanalu rusų kalba transliuojamos trumpos „Deutsche Welle“ žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos „Dabar pasaulyje“.

Televizijos pabūklai informaciniame kare

Akivaizdu, bet neįtikėtina (čia ne apie tokio pavadinimo rusišką laidą): Lietuvos sovietinė praeitis tolsta, rusakalbių gyventojų mažėja, o rusiškos produkcijos Lietuvos televizijos tinkleliuose pastebimai daugėja.

Maža to, kaip primena politologas dr. Mažvydas Jastramskis, visuomenės apklausų duomenimis, standartinis Lietuvos žmogus Rusiją vertina kaip nedraugišką Lietuvai valstybę, kuri kelia grėsmę, jam nepatinka Vladimiras Putinas, o Rusijos žiniasklaidos jis nelaiko objektyvia. Tik nedidelė mažuma, apie 10–15 proc. Lietuvos gyventojų, yra labiau prorusiškų nuostatų.

Tad Rusijos „minkštąsias galias“ tyrinėjantis politologas N.Maliukevičius retoriškai klausia: kokia ta metų metais egzistuojanti didžioji paslaptis, kad lietuviškuose TV kanaluose toks didžiulis kiekis rusiškos produkcijos?

LNK grupės, kuriai priklauso ir BTV, atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius aiškina, kad BTV – vienintelis šios grupės kanalas, kuriame yra daugiau rusiškos produkcijos, ir tai susiklostė istoriškai: „Daugiau tokios produkcijos BTV pradėjo transliuoti apie 2001–2002 m., o mes šį kanalą galutinai įsigijome tik 2013 m. BTV kanalo auditorijos įpročiai formavosi daugiau nei dešimt metų, o visi žino, kad televizijos auditorija labai inertiška, jos įpročius keisti yra nelengvas darbas. Pastaraisiais metais ne kartą bandyta BTV žiūrovams pasiūlyti vakarietiškos produkcijos, rodytos kelios dešimtys geriausių pasaulio serialų, apdovanotų prestižiniais „Auksiniais gaubliais“, tokių kaip „Moderni šeima“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“, geriausiu laiku parodėme kritikų išliaupsintą „Kortų namelį“. Bet kalbant apie komercinę televiziją, kuri išsilaiko parduodama savo pritraukiamą auditoriją, reikia pabrėžti, kad televizija seka žiūrovų įpročius, o ne atvirkščiai. Kodėl žiūrovai renkasi vieną ar kitą dalyką – tai jau mentaliteto klausimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas mokslininkų. Kelių ir klystkelių būdu mes ieškome programų, kurių žiūrovai lauktų ir jas žiūrėtų. Vieni dalykai pasiteisina, kiti ne. Šiame procese teisėjas yra žiūrovas.“

Beje, LNK atstovas siūlo ne mechaniškai skaičiuoti rusiškos produkcijos valandas, o pasidomėti jos pritraukiama auditorija. Pavyzdžiui, serialas „Muchtaras“ gruodį buvo populiariausias tarp visų rusiškų programų BTV, bet teužėmė 22 vietą šio kanalo programų rikiuotėje. Vakarais, kai žiūrovų daugiausiai, nuo 20.30 val. BTV rusiškų programų netransliuoja.

G.Malaškevičius atkreipia dėmesį, kad kiti LNK grupės kanalai rusiškai transliuoja nedaug: LNK visai nerodo rusiškos produkcijos, TV1 teturi du serialus, kurie netrukus baigsis, o „Info TV“ kasdien rusų kalba transliuoja žinias „Šiandien pasaulyje“, kurias rengia „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Jos, pasak LNK atstovo spaudai, rodomos jaučiant pareigą padėti rusakalbei auditorijai atsilaikyti prieš galingą Rusijos propagandą rusiškuose kanaluose.

G.Malaškevičius aiškina, kad sudarant programą grupės kanalams siekiama maksimaliausio kainos ir žiūrovų santykio. Jeigu Lietuvos rinka būtų didesnė, mūsų kanalai transliuotų tik lietuvišką produkciją, nes tradiciškai Lietuvoje autorinė produkcija yra žiūrimiausia.

Ar tiek rusiškos produkcijos – tik iš „biednumo“? Pernai apie tai šnekintas „Lietuvos ryto“ TV vadovas L.Ryškus tai paneigė: jo tikinimu, didelių kainų skirtumų tarp kitų šalių ir Rusijos analogiškos produkcijos nėra, be to, neteisingai manoma, jog perkant paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, o paskui viską privalu ištransliuoti.

Tad kodėl tuomet tiek daug laiko „Lietuvos ryto“ kanalas skiria rusiškai produkcijai? „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri“, – teigė L.Ryškus.

Tačiau galima abejoti, ar tikrai tiek daug rusiškos produkcijos yra todėl, kad toks auditorijos poreikis, nes tokią produkciją itin gausiai rodančių kanalų – „Lietuvos ryto“ TV ir BTV reitingai atsilieka nuo rusiškai beveik nerodančių TV3, LNK ir LRT televizijos.

Maža to, pasak N.Maliukevičiaus, nors galima sakyti, kad taip atsiliepiama į dalies vyresnės kartos, tebeturinčios nostalgijos sovietmečiui, poreikius, TV kanalų susikoncentravimas į rusišką produkciją – kelias į savotišką liūdną jų pabaigą, nes vyresnės kartos, kuri žiūri šią produkciją, mažėja ir vis mažės.

Dėl L.Ryškaus minėtos rusiškos produkcijos kokybės taip pat galima ginčytis – lietuviški TV kanalai rodo tikrai ne iškilią rusišką klasiką ar vertingus naujus kūrinius. Žinoma, prie kultūros lobyno nepriskirsi ir ekranus užplūdusių turkiškų ar kitų serialų, bet skirtumas tas, kad rusiškieji dar turi ir papildomą „misiją“.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas neabejoja: „Reikia aiškiai suvokti, kad tai nėra tik kinas, tik televizija. Kultūra ir politika Rusijoje susipynusi, Rusija televiziją laiko savo minkštosios galios instrumentu. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius dalykus, prijungia tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės bei informacinės erdvės, o iš to plaukia visa kita. Žinau, kai kas tokį požiūrį vadina paranojišku, bet aš taip nevadinčiau. Tai rimti dalykai, kurie klibina tapatybinį pasaulį, diegia rusiško pasaulio koncepciją per bendras sampratas, vertybes, gyvenimiškas situacijas. O Rusija gerai moka tai daryti.“

Politologas N.Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio banalias rusiškas komedijas ir įprastinius serialus, juose vaidina aktoriai, kurie yra vieni didžiausių V.Putino politikos apologetų. Akivaizdu, kad lig šiol esame įstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje televizinėje erdvėje, nors politinėje erdvėje jau tiek metų priklausome kitam – Vakarų pasauliui.

Parlamentaras L.Kasčiūnas svarsto, kad reiktų galvoti, kaip padėti vystyti nacionalinę televizinę produkciją ir taip atsilaikyti prieš Rusijos dempinguojamas rusiškos produkcijos pardavimo kainas. Kad būtų labiau integruojamasi į europinę, o ne rusišką informacinę erdvę, jo iniciatyva Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siūloma bent jau mažinti rusų kalba retransliuojamų televizijos programų, kad ES kalbomis jos sudarytų ne mažiau kaip 90 proc. kiekviename vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Beje, praėjusios kadencijos Seimas buvo atmetęs panašias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisas.

Pastaraisiais metais akivaizdi tendencija: intensyvėja Rusijos informacinis karas, o kartu daugėja rusiškos produkcijos Lietuvos komerciniuose TV kanaluose. Kodėl ir kas tuo suinteresuotas – akivaizdu. Bet visai kitas klausimas, kodėl taip darome. Juolab jei tokia produkcija nei labai populiari, nei pigesnė, kaip tikino rusiškiausio mūsų valstybėje „Lietuvos ryto“ TV vadovas.

Ir dar vienas apmaudus lietuviškų televizijų liapsusas: maža, kad kai kurie kanalai pusę laiko skiria rusiško ar greičiau vis dar sovietinio gyvenimo būdo propagavimui ir nostalgijos kurstymui, bendrystės su Rusija ugdymui, tam imama antrinti ir lietuviška nacionaline televizine produkcija. Štai TV3 rodo lietuviškuosius „Rezidentus“, sukurtus pagal rusiškus „Interny“. Tiesa, klinika čia prabangesnė, bet klonuojamas rusiškas nuo sovietmečio nepakitęs gyvenimo būdas. Ar nebūtų vertingiau sekti vakarietiško gyvenimo pavyzdžiais?

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kadangi susitikimas su žvalgybų vadovais buvo iš anksto numatytas, o jų pranešimo turinys nutekintas į žiniasklaidą anksčiau, nei oficialiai paviešintas, šnekusis D.Trumpas visaip reiškėsi, tviteriu bendravo su pasauliu ir skleidė nuomonę, kad žvalgybininkų duomenys abejotini. Esą jis, D.Trumpas, turįs žinių iš kitų šaltinių. Iš jų D.Trumpas įvardijo tik Ekvadoro ambasadoje Londone besislapstantį Julianą Assange‘ą, kurio nuomonę išrinktasis JAV prezidentas pritariamai pacitavo: „WikiLeaks“ įkūrėjas svarstė, kad Demokratų partijos serverį, kurį neva nulaužė Rusijos programišiai, galėjo įveikti net 14 metų paauglys.

Vis dėlto po susitikimo su žvalgybininkais išrinktojo prezidento aparato vadovas Reince‘as Priebusas pareiškė, kad D.Trumpas pripažino Rusijos įsikišimą, ir netgi gali Rusijai pritaikyti sankcijas. Tačiau R.Priebusas pakartojo, kad Demokratų partija nepadarė nieko, kad apsaugotų savo duomenis, – kitaip tariant, demokratai patys kalti, nes žiopli.

Galima suprasti D.Trumpą, kuriam neparanki versija, kad Rusija siekusi jam padėti. Regimai nenumaldomas D.Trumpo noras dar iki inauguracijos siųsti Rusijai draugystės signalus irgi turi racionalių paaiškinimų. D.Trumpas ketina griežčiau kalbėti su Kinija, ir jau pradėjo ją erzinti, pvz., tik išrinktas telefonu bendravo su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. O Pentagono požiūriu, Kinija ir Rusija kelia JAV didžiausias karines grėsmes. Be to, šalys turi ir bendrų ekonominių interesų, pvz., rusai turi vilčių parduoti Kinijai energetinių išteklių, kurių vis mažiau pavyksta įpiršti Europai. Matyt, nereikia būti genialiu strategu, kad suprastum, jog konfrontuojant su Kinija reikėtų susitarti su Rusija, – tegul ši bent jau lieka nuošaly.

D.Trumpas ketina ir Iraną iš naujo „pastatyti į vietą“ – atšaukti JAV prezidento Baracko Obamos susitarimus su šia valstybe dėl jos branduolinių programų. O iki B.Obamos atėjimo į valdžią būta daug kalbų apie galimą JAV ir Izraelio smūgį Iranui. B.Obamai pradėjus tartis su iraniečiais, Izraelis pagrasino pats vienas smogsiąs tai šaliai.

Rusija negali veikti Sirijoje be Irano paramos. Vaizdas iš Alepo miesto dalies, kurią užėmė Sirijos diktatoriaus Basharo al Assado pajėgos, atskleidžia, kas yra kas: ten greta iškabinti plakatai su Rusijos prezidento Vladimiro Putino, B.al Assado, musulmonų šiitų karinės organizacijos „Hezbollah“ vado ir Irano dvasinio lyderio atvaizdais – visiems jiems reiškiama padėka.

Taigi D.Trumpo pastangos pervilioti į savo pusę Rusiją visiškai suprantamos. Tai silpniausia neviešos trijų valstybių sąjungos grandis. D.Trumpas gali turėti vilčių, kad nors ir nedidelės nuolaidos Rusijai ją neutralizuotų, juolab kad neaišku, ką JAV žvalgyba slepia užantyje. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios 2014-aisiais vis pašnekama, kad JAV laiko Rusijos oligarchus už gerklės – visuomet galima areštuoti jų banko sąskaitas. Tai liečia ir V.Putiną. Ne mažiau nemalonus dalykas V.Putinui būtų paviešinti duomenys apie jo tiesiogiai ar per tarpininkus valdomus turtus.

Po to, kai buvo priremtas prie sienos argumentais dėl Rusijos kišimosi, D.Trumpui bus sunku pirmosiomis savo kadencijos dienomis apdalyti Rusiją dovanėlėmis. Ateitis parodys, ar dovanėlės tikrai būtinos, kad Rusija būtų neutralizuota, kai JAV susidauš kaktomis su Kinija ir Iranu. Gal JAV ir Rusijai pakaks išlaikyti šaltai mandagų toną.

V.Putinas suvirškintų net simbolines nuolaidas – kokių nors nereikšmingų sankcijų atšaukimą. Kremliaus propaganda Rusijos viduje išpūstų tai kaip didžiulę V.Putino diplomatijos pergalę.

D.Trumpo politika iš kalbų virs darbais tik po jo inauguracijos. Tada paaiškės, kokį lauknešelį V.Putinui sukrovė 93 metų politikos veteranas Henry Kissingeris, pasisiūlęs būsimam JAV prezidentui tarpininkauti tarp Vašingtono ir Kremliaus.

"Scanpix" nuotr.

Turkija, Rusija ir Iranas gruodžio 27 dieną rengia susitikimą Maskvoje. Jo metu šios priešingas Sirijos kovotojų stovyklas remiančios šalys mėgins dar kartą rasti išeitį iš padėties be išeities.

Rima JANUŽYTĖ

Beveik šešeri metai – tiek laiko tęsiasi Sirijos konfliktas, kurio pradžią jau baigiame pamiršti, bet jo pabaigos vis dar nematyti.

Praėjusį mėnesį Basharo al Assado režimo kariai pradėjo vieną svarbiausių puolimų per šešerius metus: visos jėgos buvo sukoncentruotos į vieną svarbiausių miestų – Alepą. Atsiimti šį sukilėlių kontroliuotą miestą, kuriame 2005 m. gyveno 2,3 mln. gyventojų, o dabar – apie 40 tūkst., režimui reiškė įveikti dar vieną svarbią psichologinę ribą.

Ir jam, galima sakyti, pavyko. Nors bombardavimai tęsiasi, Sirijos prezidentas B.al Assadas skuba skelbti, kad Alepo miestas „išlaisvintas“.

Prieš tai B.al Assado pajėgos ir jų sąjungininkai užėmė bemaž visus sukilėlių rankose buvusius kvartalus. „Išlaisvinus Alepą galima sakyti, kad situacija pasikeitė – ne tik Sirijai, ne tik regionui, bet visam pasauliui. O prasidėjus evakuacijai galima kalbėti apie padėtį „prieš“ ir „po“, – sako Sirijos diktatorius B.al Assadas.

Daugelio analitikų vertinimu, tai, kad sukilėliai buvo išstumti iš Alepo rytinių rajonų, iš tiesų yra didžiausia B.al Assado režimo pergalė per pastaruosius penkerius metus. Jį su Alepo išvadavimu ir pergale prieš „teroristus“ jau pasveikino ir Iranas, o Rusijoje kalbama ne tik apie Sirijos režimo, bet ir apie Rusijos pergalę. Ir JAV pralaimėjimą.

„Mes sveikiname sirų tautą su pergale prieš teroristus bei neramumus kurstančių vyriausybių elementus ir su Alepo išlaisvinimu. O Vakarų kritika, kad čia mes remiame teroristus, yra tik plepalai, siekiant nuslėpti žlugusią Vakarų politiką Sirijoje, Irake ir Jemene ir skleidžiant paniką, kad būtų toliau sudaromi pelningi ginklų sandoriai su arabais“, – pareiškė vienas Irano parlamentaras.

JAV pastaruoju metu iš tiesų sulaukia nemažai kritikos dėl to, kas jau šešti metai vyksta Sirijoje. Štai neseniai NATO vadovybė turėjo teisintis dėl viešai mestų kaltinimų, kad NATO Sirijoje nesiima reikiamos iniciatyvos. Jenso Stoltenbergo atsakymas paprastas: NATO nenori eskaluoti konflikto ir tikisi, kad neveikimu bus išgelbėta daug gyvybių.

Paprastai sakant, tikimasi, kad konfliktas baigsis. Tačiau sukilėlių prarandamos pozicijos ir B.al Assado pergalės toli gražu nereiškia, kad karas Sirijoje artėja prie pabaigos.

Kas nenori bendradarbiauti?

Karo tarp Sirijos režimo, kurį palaiko Rusija ir Iranas, ir sukilėlių baigtis iš tiesų aiškėja. Analitikų vertinimu, kova dėl Alepo buvo lemiama ir pati svarbiausia. Tačiau kovojančių elementų Sirijoje yra kur kas daugiau nei vien režimas ir jo oponentai.

„Islamo valstybės“ (ISIS) kovotojai taip greitai rankų tikrai nenuleis, nors sąjungininkai juos iš tiesų gerokai spaudžia į kampą. Vos prieš savaitę ISIS kovotojai atkovojo Palmyros miestą – jiems tai didelė pergalė, taip pat ir materialiniu požiūriu, nes ISIS susirinko visą režimo paliktą techniką – šarvuotus automobilius, artileriją.

O ar tai – didelis pralaimėjimas su ISIS kovojančioms pajėgoms? Analitikų vertinimu, ši naujausia ISIS sėkmė istoriniame Palmyros mieste rodo tik tai, kad Rusijos karinė pagalba Sirijos prezidento B.al Assado režimui turi ribas. Be to, gali būti, kad Sirijos pajėgos suklydo taktikos požiūriu: visą dėmesį sutelkusios į Alepą, Palmyrą jos tiesiog „pamiršo“. O galbūt šio miesto gynybai tiesiog neužteko žmogiškųjų išteklių.

Beje, Rusija, kuri šių metų kovą kartu su Si­rijos pajėgomis buvo išvijusi ISIS kovotojus iš Pal­myros, šia pergale nepaprastai didžiavosi. Tačiau dabar vėl praradus šį miestą kaltinamos JAV ir jų nenoras bendradarbiauti su Rusija Si­rijoje. Be to, Maskva kaltina JAV, kad šios nesugebėjo koordinuoti karinių operacijų ir leido ISIS kontratakuoti Palmyrą.

Valstybės departamento atstovas Johnas Kirby pareiškė, kad nei Rusija, nei B.al Assadas apskritai niekada net nekovojo su ISIS Sirijoje. „Buvo siekiama žiauriai susidoroti su opozicija ir tai kainavo labai daug nekaltų žmonių gyvybių, tačiau kovos su ISIS čia nebuvo“, – sako J.Kirby.

Dėl to, kas iš tiesų nenori bendradarbiauti, kas kaltas, kas meluoja, kiekviena pusė turi savo nuomonę. Štai Prancūzija kaltina Rusiją nuolat me­luojant apie savo vaidmenį Sirijoje, o Pran­cū­zijos užsienio reikalų ministro Jeano Marco Ay­rault nuomone, derybos tarp Rusijos ir JAV dėl kruvino konflikto užbaigimo nesistumia į priekį dėl Rusijos kaltės. „Vyksta dvigubos derybos ir kažkoks nuolatinis melas iš Rusijos pusės. Viena vertus, jie sako: kalbėkimės, kalbėkimės ir pasiekime paliaubas. Kita vertus, jie tęsia karą“, – sako Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kalbėdamas tiek apie Palmyrą, tiek apie Alepą, tiek apie visą karą apskritai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m

Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.

"Scanpix" nuotr.

Korumpuota antikorupcinė tarnyba Rusijoje visai neskamba kaip sviestas sviestuotas. Tokia yra Rusijos realybė. O kiekvienų metų pabaigoje šioje šalyje švenčių proga skerdžiamas korumpuotas atpirkimo ožys. Šiemet paaukoti net du: vienas kovos su korupcija padalinio vadovų Dmitrijus Zacharčenka ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas.

Rima JANUŽYTĖ

Tikrai gražus duetas: vadovaujamas pareigas einantis kovos su korupcija agentūros prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas ir Rusijos ekonomikos plėtros ministras.

Pirmojo darbas – siekti, kad šalyje su šaknimis būtų išrauta korupcija. Antrasis – žmogus, kuris turėtų rūpintis, kad klestėtų šalies ekonomika. Pirmojo bute Maskvoje per kratą rasta daugiau kaip 120 mln. JAV dolerių (111,7 mln. eurų) vertės grynųjų, laikytų dėžėse ir plastikiniuose maišeliuose. Dalis šių pinigų – pagrobtos „Nota-Bank“ lėšos. Kiti pinigai, manoma, gauti kaip kyšiai.

Mat specialiosios tarnybos, nagrinėdamos su korupcija susijusias bylas, reguliariai kreipiasi dėl atitinkamos informacijos į Rusijos vidaus reikalų ministerijos Kovos su korupcija ir ekonominio saugumo valdybos padalinį, kurio specializacija – degalų ir energetikos srities nusikaltimai. Taigi D.Zacharčenka žinojo apie visus operatyvinius veiksmus, vykdytus aukšto rango valdininkų ir stambių verslininkų atžvilgiu, ir esą naudojo turimą informaciją asmeninio praturtėjimo tikslams. „Turime pagrindo manyti, kad jis ne kartą yra gavęs didelių kyšių už įvairaus pobūdžio „paslaugas“, – teigia tyrėjai.

Antroji žvaigždė – ministras A.Uliukajevas – suimtas dėl įtarimų paėmus 2 mln. dolerių kyšį, susijusį su didžiulės vertės sandoriu, kuriame dalyvavo valstybės kontroliuojama naftos milžinė „Rosneft“.

„Šių žmonių mentalitetas yra būtent toks. Rei­kia gauti iš visur: reikia gauti grynaisiais, kad ne­būtum ištrauktas į dienos šviesą. Reikia su­kaupti atsargų sau, kad be vargo galėtum gyventi senatvėje. Reikia maksimaliai užsidirbti einant aukštas pareigas“, – kyšininkų mentalitetą aiškina ekonomikos mokslų daktaras Nikita Kri­čevskis.

Kad korupcija – didžiausia Rusijos problema, neabejoja ir „Transparency International“ Ru­sijos skyriaus valdybos pirmininkė Elena Pan­fi­lova. Jos nuomone, tai susiję su naujai atsiveriančiomis oligarchų galimybėmis patekti „prie lo­vio“ – valdžios.

Vis dėlto ar ne tiksliau būtų sakyti, jog oligarchais Rusijoje tampama, nes lovyje yra tiek ėdesio, kad galima prisigrūsti pilnas kišenes dolerių, o paskui išsikraustyti kad ir į Panamą. Geriems korupcijos meistrams pakanka vienos kadencijos, kuklesniems – keleto.

Rusijos ekonomikos plėtros ministras A.Uliu­kajevas buvo dar tik pakeliui į svajonių gyvenimą be rūpesčių. Ir še tau, kad nori: lapkritis jam iškrėtė nemalonią staigmeną: būtent jis tapo tuo garsiuoju kasmet suimamu valdžios atstovu, kurio pavyzdžiu pademonstruojama: a) kad Rusijoje korupcija netoleruojama, b) gėris visada laimi c) vogti vis dar yra ką, vadinasi, nėra taip jau blogai.

Jei neatkreipėte dėmesio, šis scenarijus kartojasi jau daugelį metų. Antai pernai gruodžio pradžioje Kovos su korupcija fondas (FBK), įkurtas opozicionieriaus Aleksejaus Navalno, paskelbė didžiausią 2015 m. tyrimą, kurio herojais tapo Rusijos Federacijos generalinio prokuroro Ju­rijaus Čaikos šeimos nariai. FBK aktyvistai išsiaiškino nemažai nusikalstamų schemų, kurias or­ganizavo ši šeimynėlė. 2013–2014 m. rudenį „krito“ virtinė gubernatorių, 2012 m. lapkričio mėnesį dėl didelio korupcijos skandalo posto ne­teko Rusijos gynybos ministras Anatolijus Ser­diukovas.

Gal tik sutapimas, bet paprastai tokie skandalai įvyksta maždaug tuo metu, kai paskelbiamas „Transparency International“ kasmet skaičiuojamas korupcijos suvokimo indeksas. Savaime suprantama, jis Rusijai niekada nebūna palankus. Štai ir dabar vos prieš keletą dienų paskelbtas indeksas liudija, kad Rusija – viena korumpuočiausių valstybių pasaulyje, kyšį čia yra davę mažiausiai 34 proc. žmonių.

Neliečiamųjų kasta

Tiesa, kova su korupcija Rusijoje iš tiesų vyksta. Ar ji yra nuoširdi ir, svarbiausia, efektyvi – ki­tas klausimas. Tačiau per metus šalyje už korupciją nuteisiama iki 10 tūkst. žmonių. Deja, didžioji dalis – už smulkių kyšių (iki 50 eurų) ėmimą. O stambiosios žuvys vienuose vandenyse pagaunamos – į kitus paleidžiamos.

A.Serdiukovas

Juk kalėjime nesėdi ir tas pats A.Serdiukovas. 2012 m. dėl vaidmens daugelio milijonų dolerių vertės neteisėtoje turto schemoje jis buvo atleistas iš gynybos ministro posto. Tačiau jam buvo pateiktas tik nereikšmingas kaltinimas, paskui byla apskritai nutraukta. O pernai gegužę buvusi gynybos aukšto rango pareigūnė Jevgenija Va­sil­jeva, kuri esą buvo užmezgusi romaną su A.Ser­diukovu, buvo nuteista penkerius metus kalėti už 328 mln. rublių (dabartiniu kursu 4,66 mln. eurų) pasisavinimą iš valstybės apgaulės būdu. At­ro­dytų, kokia neteisybė: A.Serdiukovas laisvėje, o jo meilužė – kalėjime. Nenusiminkite – rudeniop ir jai buvo suteikta malonė.

Jokios bausmės nesulaukė ir, pavyzdžiui, į di­delę korupcijos schemą įsitraukusi buvusi žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik. Iki šiol ji nenuteista, nors buvo įtariama, kad ji iki 2009 m. paskiriant ministre, vadovaudama valstybinei agropramoninei lizingo bendrovei „Rosa­gro­lizing“, pasisavino ar iššvaistė apie milijardą do­lerių valstybinės bendrovės lėšų. Vis dėlto ji pateko į vadinamųjų neliečiamųjų kastą: J.Skrynik ga­vo ne teismo nuosprendį, o asmeninį V.Putino palaiminimą gyventi Prancūzijoje, kur jai priklauso didžiulė prabangi vila.

Filmų galia

Nors bausmėmis Rusija negali pasigirti, užtat turi daug vaizdingos „dalomosios medžiagos“. Pa­vyzdžiui, pirmą kartą kaltinimai J.Skrynik nu­skambėjo dokumentiniame filme „Turintys valdžią“, parodytame per Rusijos televizijos kanalą „Rosija“.

Filme atskleista ir jau minėtos Čaikų šeimos ko­rupcijos istorija – ją filme gražiai sudėliojo J.Navalnas ir jo komanda.

Filmas PUTINO ŽAIDIMAI

Išskirtinis atvejis – dokumentinis filmas „Pu­tino žaidimai“ („Putin’s Games“), atskleidžiantis korupciją statant olimpinius objektus Sočyje. Įdo­miausia dalis – ne pats filmas, o tai, jog prodiuserei Simone Baumann buvo pasiūlyti… didžiuliai pinigai už tai, kad ši juosta neišvystų dienos šviesos. Įdomu, kad kyšis buvo pasiūlytas dar tik kuriant dokumentinę juostą, kai jos turinys niekam nebuvo žinomas, išskyrus autorius.

Ar toks kyšio davimas – kvailumas, drąsa ar akiplėšiškumas? O gal kaina, kurią verta sumokėti už Sočio viešuosius ryšius? Juk po šio filmo, o dar labiau – po žinios, kad V.Putinas bando šį filmą uždrausti, susidomėjimas Sočiu ir noras sužinoti, ko ten pristatyta už tiek milijonų, tikrai sustiprėjo.

Šių metų „derlius“

Nikitos Belych sulaikymas

Pastarųjų metų kovoje su korupcija Rusijoje irgi nestinga melodramos elementų. Juostos ne­kuriamos, tačiau korumpuoti pareigūnai sulaikomi tarsi filme. Antai šių metų birželį Kirovo re­giono Centrinėje Rusijoje gubernatorius Nikita Belychas buvo areštuotas viename Maskvos restoranų, kur, kaip įtariama, tuo metu ėmė 400 tūkst. eurų kyšį. Tyrėjai paskelbė nuotraukas, ku­riose matyti užtemdytoje patalpoje prie 100 eurų banknotų šūsnimis nukrauto stalo sėdintis N.Belychas.

2015 m. kovą Tolimuosiuose Rytuose esančiame Sachaline, kur išgaunama daug gamtinių du­jų, vizualiai efektingai buvo areštuotas gubernato­rius Aleksandras Chorošavinas, įtariamas di­džiulio kyšio paėmimu.

Beje, kyšius šis Sachalino valdovas ėmė ne tik grynaisiais: per kratas A.Chorošavino valdose Sa­­chalino saloje ir Maskvoje konfiskuota daug ju­velyrinių dirbinių, brangių laikrodžių ir mobiliųjų telefonų…

2015 m. rugsėjį atokaus Rusijos šiaurės vakaruose esančio Komijos regiono gubernatorius Via­česlavas Gaizeris filmuojant televizijos kameroms buvo areštuotas ir apkaltintas ne tik sukčiavimu, bet ir vadovavimu nusikalstamai organizacijai.

Gynybos spragos

Atskira korupcijos sritis, nervinanti net ko­rumpuočiausią elitą, – gynybos sektorius. Nors Ru­­sija skiria didžiules lėšas įvairioms karinėms technologijoms ir strategijoms kurti, šios lėšos žaibiškai išgrobstomos, o pasigirti vis nėra kuo.

Jau minėtas buvęs gynybos ministras A.Ser­diukovas grobstymo gynybos sąskaita klausimu „dirbo“ itin uoliai. Korporacija „Oboronservis“, kurios direktorių tarybos pirmininku iki 2011 m. buvo pats A.Serdiukovas, glaudžiai bendradarbiaudama su Rusijos gynybos ministerija, valdė nemažai ginkluotųjų pajėgų nekilnojamojo turto objektų ir karinėms pajėgoms priklausančių že­mės sklypų. Manipuliuojant šiais objektais iš valstybės biudžeto buvo grobstomos didelės pinigų sumos.

Nevienareikšmiškai vertinama ir jo nuo 2008 m. vykdyta karinė reforma. Esminis reformos tiks­las buvo modernizuoti ginkluotųjų pajėgų struktūrą, perorientuoti jas į veiksmus lokaliuose konfliktuose (numanu, kad tam įtakos turėjo 2008 m. karas su Gruzija) ir kitaip optimizuoti karinius šalies pajėgumus. Šiandien pačioje Ru­sijoje nesutariama dėl to, ar reforma pavyko. Apie jos „sėkmę“ galima išgirsti labai skirtingų nuo­­­monių.

Vietoj A.Serdiukovo, kuris nuo 2007 m. sausio „patikimai“ dirbo šiame poste keturiose vyriausybėse, buvo paskirtas kitas Rusijos Federacijos vyriausybių senbuvis – Sergejus Šoigu. Įdomu, kad pernai A.Navalno kovos su korupcija fondas eli­tiniame Maskvos Rubliovkos rajone „aptiko“ S.Šoigu rūmus, kurių vertė – 18 mln. dolerių (apy­­tikriai 16,35 mln. eurų).

Kitas gynybos „efektyvumo“ pavyzdys – prieš ketvertą metų Rusijos elitą šokiravusios naujienos iš navigacijos įrenginių gamyklos. Neteisėtais veiksmais įtarta akcinė bendrovė „Rusijos kosminės sistemos“ („Rossijskije kosmičeskije sistemy“), pagal valstybinės korporacijos „Roskos­mos“ užsakymą dirbusi prie rusiškos navigacinės sistemos GLONASS plėtros. Šis projektas, kuris, kaip iki šiol tebesvajoja Maskva, turėtų nurungti pasaulyje plačiai naudojamą amerikiečių navigacinę sistemą GPS, buvo prioritetinis tarp visų vals­tybės vykdomų projektų. Tačiau paaiškėjo, kad bendrovės „Rusijos kosminės sistemos“ va­do­vai grobstė navigacinei sistemai kurti skirtas lė­šas: užsakant darbus fiktyvioms firmoms ir pas­kui „atsiskaitinėjant už paslaugas“ jiems pa­vyko pasisavinti mažiausiai 6,5 mlrd. rublių (beveik 2 mln. eurų).

Beje, ši sukčiavimo schema buvo naudojama ne vienus metus, o buvęs vicepremjeras Sergejus Iva­novas yra prasitaręs, kad apie šią nusikalstamos veiklos schemą žinojo dar nuo 2010 m., ta­čiau jokių aktyvių veiksmų grobstymams nu­traukti nebuvo imtasi, esą siekiant „nenubaidyti nusikaltėlių“ ir leisti užbaigti tyrimą.

Tyrėjai taip pat atskleidė korupciją Rusijos gink­luotosiose pajėgose, bet rimtų bausmių ka­riš­kiams nebuvo skirta ir čia.

Tiesa, 2015 m. rugpjūtį buvęs Rusijos sausumos pajėgų vadas Vladimiras Čirkinas buvo nu­teis­tas penkerius metus kalėti už kyšio paėmimą. Jis yra vienas aukščiausio rango Rusijos karininkų, kada nors nuteistų už korupciją. Teismas pripažino, kad jis paėmė 450 tūkst. rublių (tuometiniu kursu 18,6 tūkst. eurų) kyšį už pagalbą vienam karininkui gaunant tarnybinį butą.

Po kelių mėnesių svarstydamas V.Čirkino ape­liaciją karinis tribunolas kaltinimą sušvelnino ir nusprendė, kad vietoj kalėjimo jis turi sumokėti 90 tūkst. rublių baudą.

Beje, sumokėjęs šia baudą jis kreipėsi į teismą su prašymu: V.Čirkinas tikisi, kad jam bus panaikinta žyma „teistas“. Teistumo panaikinimą že­mesnės instancijos teismas panaikino nedelsiant, nors vėliau šis sprendimas buvo apskųstas ir da­bar V.Čirkinas varsto teismų duris laukdamas galutinio sprendimo. Kaip lapkričio 18 d. užsiminė Rusijos agentūros TASS žurnalistams, dar ne­nuveikta daug darbų gynybos srityje, ir jis jaučiąs, kad turės grįžti į valstybės tarnybą.

Kodėl korupcija neįveikiama?

Jei korupcija tokia įsišaknijusi, o korumpuotieji – tokie įžūlūs, kodėl V.Putinas nestoja su jais į karą? Paaiškinimų esama įvairių. Viena vertus, ma­noma, kad ir jis, ir jo aplinkos žmonės yra su­siję su korupcija. Antai visai neseniai paviešinta in­­­­formacija apie pasakiškus V.Putino atstovo spau­­­dai Dmitrijaus Peskovo turtus. Tačiau proble­­­mos gali būti kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.

„Įprastas Vakarų žiniasklaidos paaiškinimas byloja, kad pats V.Putinas yra stipriai korumpuotas – iš tiesų jis sėdi Rusijos korumpuotos sistemos epicentre. Gali būti. Tačiau kaip žmogus, nu­gyvenęs savo gyvenimą Balkanuose (ir todėl šį bei tą išmanantis apie korupciją), aš supratau, kad buvimas korumpuotam nėra priežastis ne­skelbti karo korupcijai. Priešingai, tai gali būti akstinas tai daryti, nes nėra nieko, ko korumpuoti politikai nekęstų labiau, kaip kitų korumpuotų žmonių“, – įsitikinęs politologas, Liberalių strategijų centro Sofijoje pirmininkas, Vienos humanitarinių mokslų instituto mokslinės draugijos narys Ivanas Krastevas.

Straipsnyje, išspausdintame „The New York Ti­mes“, jis aiškina, esą V.Putino nenoro įveikti ko­rupciją ir nubausti kaltuosius priežastys gerokai sudėtingesnės. Viena vertus, kaltinimai ko­rup­cija reikalingi kaip priemonė žaisti galios žaidimus Kremliaus elite. Antra vertus, išnaikinus korupciją gali išnykti kone visa Rusijos vidurinė klasė.

„Šiandienos Rusijoje vidurinė klasė daugiausia susideda iš tų pačių kyšius imančių pareigūnų, į kuriuos turėtų būti nukreiptos kovos su korupcija kampanijos“, – savotišką argumentą dėsto I.Krastevas.

Tačiau tai, anot jo, tikrai ne vienintelė priežastis. Ne mažiau svarbu kitas dalykas: tai ne korupcijos lygis, o visuomenės suvokimas, kiek šalis yra ko­rumpuota. „Maži ir sėkmingi karai užsienyje ga­li būti geresnė priemonė keičiant žmonių suvoki­mą apie korupcijos lygį šalyje, nei faktinės pa­stan­gos mažinant korupciją. Tarpusavio ryšys nė­ra priežastinis, tačiau Krymo aneksijos pradžioje rusų, manančių, kad korupcija didėja, sumažėjo nuo 50 iki 30 proc.“, – rašo analitikas.

Įdomu, kad korupcija V.Putiną iš tiesų jaudina tik vienu požiūriu – kaip ginklas, kurį prieš jį gali pa­naudoti Rusijos išoriniai priešai. Kremlių jaudina ne tai, kad Rusijos pareigūnai korumpuoti, bet tai, kad jie jautrūs Vakarų spaudimui, mat jų pa­­vogti turtai, kaip ir jų vaikai, yra Vakaruose. Ko­­rupcija paprastai padeda suvienyti elitą, ta­čiau taip pat ji paverčia juos gerais darbuotojais. Šiuo požiūriu Maskva neturėtų džiaugtis Vakarų pastangomis išvalyti slaptas ofšorines sąskaitas.

Paprastai sakant, Rusijos elitas turi teisę būti korumpuotas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu įrodė savo lojalumą. Paradoksas, tačiau Vakarų sankcijos prieš Rusijos prezidentui artimus verslo veikėjus padėjo išteisinti kai kuriuos dėl korupcijos labiausiai pagarsėjusius Rusijos oligarchus ir leidžia Rusijos propagandai pateikti save kaip pasiaukojantį tėvynės gynėją.

Na, o pati svarbiausia priežastis, kodėl V.Puti­nas nenori skelbti karo korupcijai, – bet kokia ko­­vos su korupcija kampanija įkvėps visuomenę rei­kalauti pokyčių. Ir būtent šio pokyčių reikalavi­mo Kremlius bijo labiausiai. Rusijos lyderiai ven­­g­ia žadėti, kad rytoj gyvenimas bus geresnis. Už­tat jie tikrai žada, kad gyvenimas neblogės…

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

V.Putinas, R.T.Erdoganas

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas. Kremlius ir toliau per valstybinę korporaciją „Gazprom“ bando prastumti projektą „Šiaurės srautas-2“. Visa tai verčia plačiau apžvelgti situaciją.

Viktoras DENISENKO

Vėl „amžina“ draugystė su turkais

„Turkų srauto“ dujotiekio istorija panaši į detektyvą. Kiek ironizuojant galima pasakyti, kad tai yra sunkaus likimo dujotiekis. Pirmiausia jis gimė kaip „Pietų srauto“ projektas. Jo tikslas buvo dar labiau pririšti Europą prie rusiškų dujų ir užtikrinti šio energetinio ištekliaus tranzitą apeinant „nedraugiškos“ Ukrainos teritoriją. Suprantama, kad po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Maskva, ir separatistinio konflikto Donbase sukurstymo atimti iš Ukrainos tranzitą (ir už jį gaunamus pinigus) Rusijai tapo dar aktualiau.

Tačiau Maskvai teko nutraukti „Pietų srauto“ projektą, nes jai nepavyko įveikti Europos Sąjungos vidinio reguliavimo, kuris yra nepalankus Kremliaus planams naudoti dujas kaip poveikio priemonę. Iš esmės objektyvių priežasčių stabdyti šį projektą nebuvo, išskyrus Maskvos nenorą žaisti pagal europines taisykles. Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Sustabdęs „Pietų srauto“ projektą Kremlius neatsisakė planų sukurti kitą rusiškų dujų kelią į Europą. Beveik iš karto buvo anonsuotas naujas, alternatyvus, „Turkų srauto“ projektas.

Anuomet Rusija pozicionavo Turkiją kaip strateginę partnerę. Tačiau jau tada teko rašytiapie problemas dėl šio projekto įgyvendinimo, nes Maskvai „Turkų srauto“ dujotiekis akivaizdžiai buvo reikalingesnis nei Ankarai. Atitinkamai Turkija norėjo gauti daugiau materialios naudos, kol Maskva buvo įsitikinusi, kad Ankara turėtų ją palaikyti vien dėl noro įgelti Europos Sąjungai, kuri vis laiko Turkiją prie savo slenksčio ir neskuba priimti jos į ES.

Galutinai „Turkų srauto“ projekto vos nepalaidojo geopolitinis Turkijos ir Rusijos ginčas, susijęs su įtaka Sirijoje. 2015 metų rugsėjį Maskva kiek netikėtai tiesiogiai įsitraukė į Sirijos konfliktą, pasiuntusi į šią šalį savo karo aviaciją. Rusų lakūnai gana neatsakingai elgėsi konflikto zonoje (galima numanyti, kad Maskva taip tikrina vadinamąsias raudonąsias linijas šiame konflikte). Pavyzdžiui, Turkija kelis kartus buvo pareiškusi apie savo oro erdvės pažeidimus ir net kaip aiškų įspėjimą numušusi nepilotuojamą orlaivį(tikėtina, priklausantį rusams). Kai ir tai Maskvos nepaveikė, 2015 metų lapkričio 24 dieną Turkija numušė rusų bombonešį „Su-24“, kuris pažeidė jos oro erdvę.

Rusija labai skausmingai reagavo į savo karo lėktuvo sunaikinimą. Turkija kaip pagrindinis priešas net kuriam laikui išstūmė iš rusiškos informacinės erdvės Ukrainą. Ankaros adresu skambėjo prakeiksmai ir grasinimai. Tapo aišku, kad tokioje situacijoje Maskva negali tęsti bendradarbiavimo su Turkija. Tarp kitų projektų kuriam laikui (tada atrodė, galutinai) buvo nutrauktas ir „Turkų srautas“.

Tačiau šiandien galima pasakyti, kad konfliktas su Turkija buvo stebėtinai trumpalaikis. Pirmų santykių atšilimo požymių pasirodė dar 2016 metų pavasarį, kai Turkijos vadovas T. Erdoganas atsiprašė Maskvos dėl numušto lėktuvo. Kiek tas atsiprašymas buvo realus (pasak kitos versijos, T. Erdoganas ne atsiprašė, o tik dar kartą išreiškė apgailestavimą dėl incidento ir šiek tiek sušvelnino poziciją) – atskiras klausimas, tačiau abi pusės interpretavo šį įvykį sau palankia linkme.

Kitas santykių pagerėjimo etapas buvo pastebėtas po nepavykusio karinio valstybės perversmo Turkijoje 2016 metų liepos pradžioje. Tada taip pat kalbėta, kad Rusijos slaptosios tarnybos perdavė Ankarai svarbią informaciją, kuri leido Turkijos valdžiai operatyviai reaguoti į sąmokslą.

Paminėtina, kad dėl paties perversmo vis dar lieka nemažai klausimų, kurie gimdo įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, jog sąmokslą galėjo pakurstyti Maskva, norėdama padaryti spaudimą T. Erdoganui, ar net pats Turkijos prezidentas, siekdamas apriboti šalyje demokratines laisves ir pateisinti represijas.

Kartu su Rusijos ir Turkijos draugyste atgijo ir strateginiai projektai. Kad „Turkų srauto“ projektas bus atgaivintas, tapo žinoma dar liepos pabaigoje, o jau rugpjūčio pradžioje šią naujieną patvirtino V. Putinas ir T. Erdoganas. Spalio pradžioje buvo pasirašyta politinė Rusijos ir Turkijos deklaracija, kuri dar kartą patvirtino, jog minėto dujotiekio projektas iš esmės yra gyvas. Beje, įdomu paminėti ir tai, kad, ekspertų manymu, bent nominalaus „Turkų srauto“ projekto atgaivinimo Maskvai reikėjo, kad padarytų spaudimą Europai, kuri vis dar rimtai dvejoja dėl „Šiaurės srauto-2“ projekto. Apie tai, kokių kliūčių atsiranda šio projekto kelyje, mes toliau ir pakalbėsime.

Nori praplėsti „Šiaurės srautą“

Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą.

Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.

Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.

Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.

Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.

Kai dominuoja politika

Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.

Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.

Čia yra ir kitų aspektų. Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

Galima numanyti, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.

„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.

Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.

Šis straipsnis buvo publikuotas svetainėje www.geopolitika.lt

Geopolitika.lt