Didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis įsiveržimas, kuriam priešas turėtų ruoštis iš anksto, telkti pajėgas pasienyje, paversdamas pasirengimą agresijai pastebimu žvalgybai, ypač – NATO skraidantiems stebėjimo ir vadovavimo centrams AWACS.

O matant pasirengimą agresijai galima rengtis ją atremti, savo ruožtu išskleidžiant pajėgas, – tą šiuo metu ir matome pasienyje su Kaliningrado sritimi.
Didžiausią pavojų kelia tai, kad ir Rusija, ir Baltarusija pajėgios suduoti smūgius svarbiausiems Lietuvos kariniams, vadovavimo, politiniams ir ekonomikos centrams, šių šalių sausumos pajėgoms neperžengiant Lietuvos sienos.
Lygiai taip pat, neperžengdama mūsų sienų, Rusija pajėgi sutrukdyti NATO sąjungininkų paramos pajėgų atvykimui į Lietuvą tiek jūros, tiek oro keliu. Kalbama apie trumpojo nuotolio balistines raketas “Tochka-U”, kuriomis ginkluotos Rusijos 152-oji raketinė brigada, dislokuota Černiachovske (Kaliningradas), ir Baltarusijos 465-oji raketinė brigada Asipovičiuose, esančiuose į pietryčius nuo Minsko. Rusijos brigadoje – 12 raketų paleidimo įrenginių, Baltarusijos – 36 paleidimo įrenginiai (nors nežinia, keli jų tinkami naudoti).

Rusijos raketų paunksnėje
“Tochka-U” raketa gali šaudyti 120 km atstumu, taigi išskleidus Rusijos 152-ąją brigadą arčiau pasienio su Lietuva galima apšaudyti kasetiniais (ar branduoliniais, nes tai būtų karas su NATO) užtaisais tiek Klaipėdos uostą su dujų ir naftos terminalais bei joje dislokuotomis Karinėmis jūrų pajėgomis ir Dragūnų motorizuotuoju batalionu, tiek Tauragę, kurioje dislokuotas DLK Kęstučio mechanizuotasis batalionas.
Raketos galėtų pasiekti netgi Kauną, kurio apylinkėse sutelktos pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos: “Geležinio Vilko” brigados štabas, DLK Algirdo mechanizuotasis batalionas, DLK Vaidoto mechanizuotasis batalionas, Artilerijos batalionas, Oro erdvės kontrolės centras, Jėgerių batalionas, Inžinerijos batalionas, Jonušo Radvilos mokomasis pulkas, Sausumos pajėgų mokymo centras, Karmėlavos oro uostas, galintis priimti didžiausius karinio transporto lėktuvus.
Baltarusijos 465-oji brigada gali apšaudyti Vilnių, kuriame sutelkta šalies politinė ir karinė vadovybė, Sausumos pajėgų, Savanorių pajėgų ir Jungtinis štabai, Specialiųjų operacijų pajėgų vadovybė ir Ypatingosios paskirties tarnyba, DLK Gedimino štabo batalionas, Vilniaus oro uostas; DLK Birutės motorizuotąjį batalioną Alytuje, taip pat Elektrėnų elektrinę, Ignalinos atominę elektrinę, Visagino atominę elektrinę (jeigu tokia būtų statoma).
Už dabartinių “Tochka-U” raketų šūvio ribų yra Zoknių karinė oro bazė, kurioje įsikūrusi NATO oro policijos misija, ir kuri tiesioginės karinės grėsmės Baltijos šalims atveju taptų viena pagrindinių vietų, per kurias būtų siunčiama sąjungininkų pagalba.
Tiesa, Vakarų karinėje spaudoje buvo pasirodę žinių, kad yra sukurta “Tochka-U” modifikacija, šūvio nuotolį didinanti iki 180 km. Tokia raketa jau galėtų pasiekti Zoknius iš Kaliningrado srities.
Be to, ketvirti metai Rusija skleidžia gandus, kad, atsakydama į JAV priešraketinės gynybos įkūrimą Lenkijoje, dislokuos Kaliningrado srityje naujausias trumpojo nuotolio balistines raketas “Iskander-M”, kurių šūvio nuotolis siekia iki 300 km. Pernai gruodžio mėnesį Vokietijos bulvarinis leidinys “Bild” paskelbė, jog esama palydovinių nuotraukų, liudijančių, kad Rusija jau perkėlė į Kaliningrado sritį dešimt “Iskander-M” paleidimo įtaisų. Rusijos gynybos ministerija šio vokiečių pranešimo nepatvirtino, bet ir nepaneigė, teigdama, esą sprendimas dar nepriimtas.
Spėjama, kad “Iskander-M” kompleksai galėjo būti laikinai permesti iš didžiosios Rusijos į Kaliningradą per bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas “Zapad 2013″. Kaip komentuodamas visą pastarųjų metų isteriją dėl galimo “Iskander-M” dislokavimo Kaliningrade sakė Lenkijos nacionalinio saugumo biuro vadovas generolas Stanisławas Koziejus, nėra jokio skirtumo, ar šiuo metu tos raketos dislokuotos Kaliningrade, ar jų ten nėra: tai mobilūs kompleksai, sukurti taip, kad juos būtų galima per vieną dvi dienas lėktuvais perkelti į bet kurį Rusijos tašką. Tad planuojant gynybą reikia remtis prielaida, kad tos raketos ten bus, kai Maskva to panorės.

Šachas NATO paramai?
Kaliningrado srities priešlėktuvinė gynyba 43-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje šalia Svetlogorsko turi kompleksus S-300V, o 183-iojoje priešlėktuvinių raketų brigadoje Kaliningrade – kompleksus S-300PMU, galinčius šaudyti į lėktuvus iki 250 km atstumu. Tai reiškia, kad oro erdvę virš Klaipėdos rusai uždengia visiškai, tačiau Karmėlavos ir ypač Zoknių oro uostai yra pakankamai saugūs ir galėtų priimti NATO sąjungininkų paramą.
Tačiau pernai pranešta, kad į Kaliningrade stovinčių priešlėktuvinių brigadų ginkluotę perduoti keli kompleksai S-400, šaudantys trijų modelių raketomis, kurių viena gali naikinti lėktuvus iki 400 km atstumu. Jei tai tiesa, vadinasi, ne tik Zoknių, bet netgi Rygos oro erdvė nebūtų saugi NATO paramą gabenantiems lėktuvams (manoma, kad pagal NATO sudarytus Baltijos šalių gynybos planus pirmieji į pagalbą lėktuvais būtų permetami JAV parašiutininkai ir kiti lengvieji vienetai).
Po Rusijos agresijos Ukrainoje nagrinėdami grėsmes, kylančias Baltijos šalims, NATO ekspertai atkreipė dėmesį, kad Rusija pastaruoju metu itin stengiasi aprūpinti Kaliningradą vadinamaisiais “Anti-Access/Area Denial” ginklais, užkertančiais priešo pajėgoms kelią patekti į kurią nors vietovę ar neleidžiančiais toje vietovėje jau esančioms pajėgoms veikti.
Jeigu informacija apie “Iskander-M” ir S-400 raketų sistemų perkėlimą į Kaliningradą pasitvirtintų (ar tie ginklai būtų permesti vėliau), NATO paramos Baltijos šalims tektų laukti gerokai ilgiau, nei tam skirtos 72 valandos, per kurias pagal planus privalo pasirodyti NATO greitojo reagavimo pajėgos. Tai savo ruožtu sukeltų rimtų sunkumų priešo agresiją atremti bandančioms Lietuvos bei kitų Baltijos šalių pajėgoms.
Klausimas: kaip tokios situacijos išvengti? Šaltojo karo laikais, kai NATO ir Varšuvos sutarties kariuomenės ruošėsi susikauti Europoje, taktinių balistinių raketų, kurios pagal to meto planus turėjo šaudyti branduoliniais užtaisais, naikinimas buvo pagrindinė specialiųjų pajėgų užduotis.
Kaip mena sovietinės 3-iosios gvardijos specialiosios paskirties brigados Fiurstenberge veteranai, karo atveju, kad ir kokią užduotį būtų turėjusi į NATO užnugarį išmesta grupė, jeigu pakeliui būtų aptikusi taktinių raketų bateriją, būtų privalėjusi ją naikinti, negalvodama, kas bus paskui. Analogiškos užduotys buvo keliamos ir NATO valstybių specialiosioms pajėgoms.
Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgos yra gerai išmokusios vaikyti talibus Afganistane ar užimti teroristų užgrobtus laivus, bet ar gavusios įsakymą būtų pajėgios įsiskverbti iki Černiachovsko ar Kaliningrado ir sunaikinti ten stovinčias “Tochka-U”, “Iskander-M”, S-300 ir S-400 raketų baterijas? Tai klausimas, į kurį atsakymo niekas viešai neduos. Bet kuriuo atveju tai būtų itin sudėtinga ir pavojinga užduotis, labai tikėtina, “su bilietu į vieną pusę”. Ir jokių garantijų, kad pavyks.

Suomiškas sprendimas Baltijos šalims
Tai ką daryti? Atsiduoti Rusijos malonei? Ar pasidairyti, kaip šią problemą sprendžia kiti Rusijos kaimynai?
Suomija, turinti ilgą sieną su Rusija ir dar ilgesnę sėkmingo karo su agresyvia kaimyne patirtį, pernai aprūpino savo ginkluotąsias pajėgas “ilga ranka” – 370 km nuotoliu skrendančiomis sparnuotomis raketomis JASSM, pagamintomis pagal “Stealth” technologiją ir skirtomis pirmiausia priešo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos vadavietėms bei patiems raketiniams kompleksams naikinti.
Tai buvo Suomijos atsakas į pastarojo meto nuolatines karines Rusijos provokacijas jos pasienyje ir paskelbtus planus dislokuoti priešlėktuvines raketas S-400, kurios gali šaudyti kiaurai visą Suomijos teritoriją ir neleisti pakilti į orą jos karo aviacijai. Šis Suomijos sprendimas pernai sukėlė neslepiamą Rusijos kariškių įsiūtį, nes dabar jau nebe suomiai turi gyventi jausdami nuolatinę rusiškų raketų grėsmę, o rusų kareiviai turi dairytis į dangų, ar neatskrenda radarų nematoma suomiška JASSM, tapusi regioniniu strateginiu ginklu.
Šiemet ir sparčiai savo kariuomenę ginkluojanti Lenkija tikisi gauti JAV Kongreso sutikimą leisti įsigyti JASSM, kuriomis būtų apginkluotos Lenkijos oro pajėgos. Tai jau lenkų atsakas į “Iskander” ir S-400 Kaliningrade.
JASSM – tai itin pažangus ir veiksmingas ginklas, turintis, kaip visi tokie ginklai, vieną esminį trūkumą: šios sparnuotosios raketos itin brangios, vieneto kaina prasideda nuo 10 mln. Lt. Be to, reikia dar turėti karo lėktuvų, galinčių jas nešti. Akivaizdu, toks ginklas Lietuvai – visiškai ne pagal kišenę.
2004-aisiais pradėję ieškoti “ilgos rankos” savo kariuomenei, suomiai ketino įsigyti ne tik aviacinę JASSM, bet ir sausumos pajėgų naudojamų trumpo nuotolio balistinių raketų MGM-140 ATACMS, paleidžiamų nuo standartinių amerikietiškų reaktyvinės artilerijos sistemų MLRS M270 ar HIMARS. Suomių 2012 m. Amerikoje užsisakyti “M-39 Block 1A ATACMS” modeliai turi 300 km šūvio nuotolį ir gali nešti 230 kg svorio kasetines kovines galvutes. Iš viso Suomijos armija buvo JAV užsisakiusi 70 raketų “M-39 Block 1A”, o joms palesti Olandijoje nusipirko 22 sistemas MLRS M270. Visa taktinių raketų brigada Suomijai būtų kainavusi apie 656 mln. Lt: 300 mln. Lt už paleidimo sistemas ir jų modernizavimą bei 356 mln. Lt – už raketas, jų atsargines dalis, aptarnavimą, personalo mokymą ir logistiką.
Tačiau kovo 30-ąją Suomijos gynybos pajėgų Įsigijimų departamento vadovas Arto Koski pranešė, kad Suomija anuliavo kontraktą dėl MGM-140 ATACMS įsigijimo. Oficiali priežastis – sistema brangi ir ne tokia pažangi, kokios reikėtų Suomijos kariuomenei.
Žinoma, pastaruoju metu Suomija turėjo itin daug karinių pirkimų, 2014-ųjų pradžioje įsigijo Amerikoje priešlėktuvinių raketų “Stinger” už 318 mln. Lt, Olandijoje – šimtą naudotų tankų “Leopard 2A6″ už 700 mln. Lt, JASSM kainavo 780 mln. Lt. Tad pinigų galėjo nelikti.
Kita vertus, dar pernai Suomijos karo ir politikos ekspertai diskutavo, kad tokios ginkluotės įsigijimas turės ilgalaikių esminių politinių pasekmių: ATACMS, šaudantis pagal iš anksto nustatytas taikinių koordinates, yra pirmojo smūgio ginklas, o Suomija – neutrali šalis. Taikinių koordinates turi nustatyti specialiosios pajėgos, dar iki karo pradžios permestos į priešo, tai yra Rusijos, teritoriją.

 

Visuomenės nuotaikos liudija – Lietuva moraliai pasirengusi gintis nuo Rusijos agresijos, telieka atsakyti į klausimus: nuo kokio puolimo, kuo ir kam gintis?

Sekmadienio pavakarė, vasaros sezonas dar neprasidėjęs, Kuršių nerija tokiu laiku tuščia. Prie Nidos pasienio kontrolės posto pririeda reisinis autobusas iš Kaliningrado, pasieniečiai nemato jame nieko keista, gal tik kiek daugiau darbingo amžiaus vyrų, bet tai suprantama – ryt pirmadienis, kas važiuoja į Klaipėdą su reikalais, kas į Vilnių ar Minską.
Nuriedėjęs kelis kilometrus autobusas sustoja netoli Smiltynės plente įsikūrusios pasienio užkardos. Vyrai išlipa, čia jų jau laukia pasitinkanti grupė, atvykusi iš Klaipėdoje įsikūrusio Rusijos konsulato, kuriame šiuo metu darbuojasi apie 250 žmonių. Iš diplomatiniais numeriais pažymėtų, tad policijos netikrinamų mikroautobusų iškraunami ginklai: automatai, granatsvaidžiai, prieštankinės raketos – toks pat komplektas, kokį “žalieji žmogeliukai” atsinešė į Krymo Aukščiausiosios Rados rūmus Simferopolyje. Gal net ir “žmogeliukai” tie patys – vadinamieji “podsolnuchai” iš Rusijos specialiosios paskirties centro Solnečnogorske.
Po kelių minučių jie įsiveržia į pasienio užkardą, tuo pat metu iš Kaliningrado pusės prie pasienio punkto privažiavę kiti “žalieji žmogeliukai” nuginkluoja pamainos pareigūnus.
Viskas – kelias į Klaipėdą atviras, ir trys dešimtys lengvų šarvuočių “Tigr” nurieda perkėlos link. Kolonoje važiuoja keletas visureigių su keistais strypais ir grotelėmis ant stogų – tai radijo ir mobiliojo ryšio blokavimo įranga, pakeliui slopinanti bet kokį susisiekimą su uostamiesčiu. Optinio kabelio per Kuršių marias perkirtimu pasirūpino diversantai su diplomatiniais pasais. Jei kas iš neringiškių atkreipia dėmesį į koloną ir sugeba atpažinti, kad tai ne Lietuvos kariuomenės “hamviai”, o Rusijos “tigrai”, pakelti aliarmo jis nesugebės. O karių pačioje Neringoje nėra.
Po valandos kolona jau ties perkėla, čia ją sutinka Klaipėdos išlaisvinimo komiteto, sudaryto iš tų pačių konsulato ir jo atrinktų vietos rusakalbių, atstovai, visi juda į aikštę prie savivaldybės, ant kurios skubiai iškeliama Rusijos vėliava, o kartu su kolona atvažiavę televizijos operatoriai per palydovinį ryšį transliuoja vaizdą pasauliui: “Neapsikentę pribaltų fašistų siautėjimo, Klaipėdos rusai sukilo ir paėmė į savo rankas uostamiestį, Antrojo pasaulinio karo metais aplaistytą jų protėvių krauju.”
Maždaug taip dabar, po Krymo užgrobimo ir aneksijos, dažnas įsivaizduoja Rusijos agresijos prieš Lietuvą scenarijų. Panašiai mano ir krašto apsaugos vadovybė. Tad jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja ne tik pasienio policininkai, iš arsenalų išsitraukę automatus, bet ir Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.
Tiesa, į akis krinta, kad nė vienas jų neturi granatsvaidžių, kuriais būtų galima deginti lengvai šarvuotą “žaliųjų žmogeliukų” transportą. Lengvi prieštankiniai granatsvaidžiai AT-4 Lietuvos kariuomenėje – didelis deficitas, o galingi “Carl Gustav”, trumpais nuotoliais galintys ne tik tankus naikinti, bet ir artilerijos pabūklus atstoti, – sunkūs. Be to, šaudmenų jiems irgi galėtų būti daugiau.
Ties Pagėgiais ir Vilkyškiais manevrus surengę, o iš esmės – Karalienės Luizos tiltą į Sovetską blokuojantys DLK Kęstučio mechanizuotojo bataliono karių šarvuočiai M113 – tik su lengvais kulkosvaidžiais bokšteliuose. Sunkiųjų .50 kalibro “M2HB Browning”, kurių kulkos kiaurai muša rusiškus šarvuočius, jie arba neturi, arba dėl keliolikos litų vertės movų trūkumo negali pritvirtinti bokšteliuose.
Apie tai, kad kiekviename šarvuotyje būtų po lengvąją prieštankinę raketą ir po nuo peties paleidžiamą priešlėktuvinę raketą, kol kas galima tik svajoti, nors pastarųjų, lenkų gamybos GROM, Krašto apsaugos ministerija jau pažadėjo nupirkti. Kad tik ne per vėlai.

Kremlius agresyvėja mažėjant piliečių paramai.

1999 metais, vos tik Kremliaus vadovu tapo Vladimiras Putinas, Rusijoje buvo pradėta diegti „suverenios demokratijos“ koncepcija. Ši ideologinė Kremliaus linija buvo pateikiama kaip alternatyva Vakaruose vyraujančiam liberalios demokratijos modeliui. Tačiau, kaip teigia JAV analitikas Raymondas Sondagas, trečiosios V.Putino kadencijos metais jo pagrindinė politinė linija nutolo nuo „suverenios demokratijos“, suprantamos kaip valdžios kontroliuojamas piliečių valdymas, ir pasuko autoritarinio valdymo modelio link. Mokslininko nuomone, septyniasdešimt metų diktatūros sąlygomis gyvenusioje visuomenėje demokratinis valstybės valdymo modelis neįsitvirtino, todėl V.Putinas įžvelgė galimybę dar griežčiau konsoliduoti savo galią.
Teigiama, kad būtent dėl to per trečiąją V.Putino kadenciją Kremliuje sustiprėjo prieš JAV nukreipta retorika, o siekdamas pridengti autoritarizmo apraiškas prezidentas pasirinko tradicionalistinį, socialiai jautraus vadovo vaidmenį.
Nors šis Kremliaus ideologijos posūkis vertinamas įvairiai, dažnai jo veiksmai yra lemiami poreikio iš naujo sustiprinti valdžios galią bei konsoliduoti visuomenės nuomonę. 2013 m. gruodį, praėjus pusantrų metų nuo prezidento rinkimų, V.Putino vertinimas visuomenėje buvo nusiritęs žemiausiai per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nepriklausomo Levados nuomonės tyrimų centro duomenimis, V.Putiną palankiai vertino 61 proc. respondentų, ir tai buvo prasčiausias rezultatas per trylika metų. Įprastai Rusijos vadovui paramą reiškia daugiau nei 70 proc. respondentų, o ekonominio pakilimo laikotarpiu jį palankiai vertinančiųjų buvo net 88 proc.
Pastarųjų metų Rusijos ekonomikos lėtėjimas, krintanti Rusijos rublio vertė bei investuotojų pasitraukimas piliečiams nežada nieko gero, tad jų nusivylimas ekonomine ir socialine gerove vėl sumažino simpatijas V.Putinui. Tad, sociologo Aleksejaus Levinsono teigimu, tikriausiai vėl buvo imtasi taktikos nukreipti piliečių dėmesį nuo vidaus problemų ir sustiprinti jų paramą Kremliaus vykdomai „didžiosios Rusijos“ atkūrimo politikai. „Egzistuoja teorija, kad antrasis Čečėnijos karas 1999 m. padėjo tuo metu nežinomam Putinui iškilti“, – teigia mokslininkas.
Taip pat manoma, kad karas su Gruzija 2008-aisiais padėjo sustiprinti tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijas. Tad, šalia geopolitinių bei ekonominių priežasčių, Kremliaus ekspansionizmas suaktyvėja tada, kai reikia sustiprinti piliečių paramą vykdomai politikai.

Rusai teigiamai reaguoja į Krymo aneksiją

Tai rodo ir prezidento V.Putino reitingai po įvykių Kryme. Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas šoktelėjo net 15 proc., iki 75,7 proc., ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Levados centras pateikia duomenis apie dar didesnę – 80 proc. siekiančią visuomenės paramą. Jo atstovų teigimu, tokį visuomenės nuomonės pokytį lėmė du dalykai: „geras Ukrainos politinės krizės išsprendimas bei pagalba Krymo piliečiams“.
Kitos apklausos šią argumentaciją tik patvirtina: praėjusių metų rugsėjį, dar prieš visus įvykius Ukrainoje, atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. apklaustųjų laiko Krymą Rusijos dalimi. O prieš pat priverstinį referendumą Kryme VCIOM atlikta apklausa atskleidė, kad net 92 proc. Rusijos piliečių palaiko Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Levados tyrimų centro atstovas Denisas Volkovas pabrėžia, esą nors praeityje dauguma rusų priešinosi kariniams veiksmams kitose valstybėse, „taikus“ Krymo užėmimas pasitarnavo, kad V.Putinas užsitikrintų paramą vykdomai Krymo aneksijai. Negana to, 43 proc. Rusijos piliečių Ukrainos valdžios nuvertimą vertino kaip „kruviną perversmą“, o 23 proc. – kaip „civilinį karą“.
Taigi, piliečių nuomone, V.Putino veiksmai buvo būtini, kad būtų sustabdytas galimas kraujo praliejimas įsiplieskiant etniniam konfliktui. „Jei kareiviai nebūtų pasirodę Kryme, įvykiai būtų išsirutulioję į rusų ir totorių pogromus. Nesvarbu, ką manote apie Putiną, tačiau šį kartą jis prisiėmė atsakomybę ir sustabdė beprasmiškas grumtynes Kryme“, – teigia „The Guardian“ cituojamas žurnalistas Aleksandras Železniakas.
Vis dėlto ne tik rusų piliečių sąmonėje tebegyvas revanšizmas, siekiant atsikovoti po Sovietų Sąjungos griūties prarastas teritorijas, lemia tokį požiūrį. Rusijos propagandos nuolat palaikoma „fašizmo šmėklos“ baimė atsispindi piliečių pasisakymuose. „Turime apsaugoti žmones nuo fašizmo, nuo blogio. Mes remiame Putiną“, – teigė Maskvoje vykusiame vyriausybės palaikymo mitinge „Novaja Gazeta“ kalbinamas aktyvistas Dmitrijus Enteo.
Tai, ką dalis politikos apžvalgininkų įvardija kaip projektą „Sovietų Sąjunga 2.0“, iš tiesų primena prieš dvidešimt trejus metus subyrėjusios totalitarinės imperijos laikus. Tiek Krymo, tiek Maskvos gyventojų susibūrimai buvo persmelkti nostalgijos griuvusiai Sovietų Sąjungai. „Kelis dešimtmečius buvome Ukrainos dalis, tačiau mes visada buvome rusiškas miestas. Pamatę, ką prieš kelias savaites Kijeve padarė fašistai, negalėjome likti Ukrainoje“, – teigė Sevastopolio miesto gyventoja Olga Vološanovskaja.
Kaip praneša „The National Post“, visą Kryme vykusio gyventojų referendumo dieną pusiasalyje skambėjo Sovietų Sąjungą šlovinančios dainos, o Rusijos trispalvėmis pasipuošę jauni ir seni gyventojai neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau buvo atkurtas „istorinis teisingumas“. Rusų kariuomenės įvedimą vietos gyventojai pasveikino kaip „išvadavimą nuo fašizmo grėsmės“.
Nepaisant to, kad didžioji Rusijos piliečių dalis palaiko Kremliaus veiksmus, keliolikos tūkstančių protestuotojų minia Maskvoje susirinko pasisakyti prieš vykdomą politiką. Žmogaus teisių stebėjimo agentūros “OVDInfo” duomenimis, bent 361 žmogus buvo suimtas. Vienas jų, Michailas Danielas, kaip cituoja „Christian Science Monitor“, teigė: „Yra tam tikrų dalykų, kuriems būtinas visuomenės dėmesys. Rusijos kariuomenės intervencija į suverenios valstybės teritoriją – būtent toks dalykas. Manau, kad per anksti kalbėti apie bet kokią grėsmę rusų tautybės piliečiams Ukrainoje. Tai Rusijos valdžios ambicijų įgyvendinimas.”
Rusijos propaganda aktyviai veikia ir Lietuvoje, todėl apie Lietuvos tautinių mažumų reakciją į įvykius Kryme pasigirdo nevienareikšmių žinių.

Jei Rusija vis dėlto ryžtųsi pulti Lietuvą, ar NATO ir Vakarai mus gintų ir apgintų? To klausėme Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų.
Kaip paaiškėjo po „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktos apklausos, maždaug trečdalis Lietuvos didmiesčių gyventojų yra įsitikinę, kad lietuviai dėl to gali jaustis visiškai ramūs: prireikus NATO ir Europos Sąjunga tikrai stotų ginti Lietuvos nuo Rusijos.
Vis dėlto dauguma lietuvių linkę manyti, kad pagalbos iš Vakarų dėl Rusijos karo veiksmų mes sulauktume tik su tam tikromis išlygomis, o gal ir visai nesulauktume. Kad karo su Rusija atveju galbūt sulauktume tik tam tikros pagalbos, o daugiausia turėtume pasikliauti savo pačių jėgomis, mano 38,6 proc. respondentų, o daugiau nei penktadaliui Lietuvos didmiesčių gyventojų atrodo, jog mūsų šalis apskritai yra pernelyg maža ir nereikšminga, kad Vakarai lietų dėl mūsų kraują.
Dabartinę Lietuvos politikų laikyseną Rusijos atžvilgiu gyventojai vertina kritiškai – 72 proc. respondentų mano, kad mūsų politikai turėtų elgtis neutraliau ir stengtis neerzinti Rusijos. Manančiųjų priešingai – kad Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu kaip tik turi būti griežta, apklausos duomenimis, šiandien Lietuvoje yra vos 26,6 proc.

Jūsų manymu, jei Rusija pradėtų karinius veiksmus prieš Lietuvą, ar NATO ir Vakarų valstybės gintų ir apgintų mūsų šalį, ar vis dėlto nedrįstų stoti prieš Rusiją? (proc.)
Gal ir sulauktume tam tikros pagalbos, bet daugiausia turėtume pasikliauti savo jėgomis     38,6
Taip, apgintų – mes esame visiškai saugūs     33,8
Ne, mūsų šalis per maža, kad Vakarai lietų dėl mūsų kraują     22,8
Nežinau / neturiu nuomonės     4,8

Kaip vertinate Lietuvos užsienio politiką Rusijos atžvilgiu? (proc.)
Ji per griežta – politikams reikėtų elgtis neutraliau ir neerzinti Rusijos     72
Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu griežta, bet ji tokia ir turi būti     26,6
Nežinau / neturiu nuomonės     1,4
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 19–21 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Šiemet minėsime žymiojo Oršos mūšio 500 metų jubiliejų. Tai gera proga pažvelgti į Lietuvos ir Rusijos valstybių santykius XIII–XVI a.

Dviejų milžinių politinis šokis – tokia pirma metafora ateina į galvą bandant įvertinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (MDK) santykius nuo 1248 iki 1569 m. Šiek tiek daugiau nei tris šimtmečius apimanti šių dviejų Lietuvos ir Rusijos pirmtakių istorija kupina ir taikaus sambūvio, ir agresyvių politinės ekspansijos pretenzijų viena kitai, pamažu vedusių prie vis didesnės įtampos.
Vis dėlto lemiamą šio politinio šokio partiją atliko Rusija. 1795 m., būdama galinga carinė valstybė, kartu su Austrijos ir Prūsijos imperijomis ji galutinai pasidalijo tuo metu politiškai merdėjusią Lenkijos-Lietuvos valstybę. Tačiau iki tokios atomazgos vedė ilgas šių dviejų geopolitinių jėgų susidūrimų kelias. Jis prasidėjo XIII a., o aukščiausią įtampos tašką pasiekė būtent XVI a., kai įvyko ir garsusis 1514 m. Oršos mūšis – ilgam į amžininkų ir vėlesnių kartų atmintį įsirėžusi lietuvių pergalė.

Pirmieji santykių impulsai

Istorikas Tomas Baranauskas savo knygoje “Lietuvos valstybės ištakos XIII–XIV a.” Lietuvą vadina karine monarchija, mat jos kasdienybė – kasmet rengiami karo žygiai, kurių pagrindiniai tikslai buvo du: kuo didesnio grobio plėšimas ir įtakos kaimyniniams kraštams plėtimas. Rytuose į tų kaimyninių kraštų zoną pateko buvusi Kijevo Rusios teritorija ir visa Rusia, suskilusi į atskiras Černigovo, Smolensko, Voluinės, Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystes. Maskva tuo laiku buvo tik viena iš daugelio Šiaurės rytų Rusios pilių, kuri XII a. tapo žymesniu Vladimiro ir Suzdalės kunigaikštystės miestu.
Pasak istoriko Artūro Dubonio, ekspansyviai nusiteikusios Lietuvos Kunigaikštystės ir dar tuo metu tik užgimstančios Maskvos valstybės santykiai ankstyvuoju XIII–XIV a. periodu skyla į du etapus: pirmasis – tai atsitiktiniai kontaktai, o antrasis – nuolatiniai abipusiai politiniai santykiai.
1248 m. įvyko jau vienas ryškesnių Maskvos ir Lietuvos kariuomenių atsitiktinių susidūrimų. Šiame mūšyje žuvo Vladimiro kunigaikštystės kunigaikštis. Bet atsakomajame mūšyje keršto vedamas jo brolis lietuvius sutriuškino.
O 1263 m. įvyko dar vienas susidūrimas su Maskva: karalius Mindaugas išsiuntė savo kariuomenę į Brianską, kad sutrukdytų Briansko kunigaikščio dukters vedyboms su Haličo – Vladimiro kunigaikščio Vasilko Romanovičiaus sūnumi. Kodėl? A.Dubonio manymu, čia pasireiškė tam tikras Lietuvos ir Maskvos santykių pobūdis. Galima daryti prielaidą, kad Mindaugas buvo saistomas tam tikrų taikingų ir formaliai patvirtintų santykių su Suzdalės-Vladimiro kunigaikštystės (teritorija, kurioje ir subrendo Maskvos kunigaikštystė) kunigaikščiu. Tad lietuviai puolė Brianską, kuris tapo naujuoju Černigovo kunigaikštystės centru ir realia grėsme Maskvai. Šis susidūrimas rodo, kad lietuviai buvo išnaudojami kaip įrankis Maskvai apsaugoti.
Paskutinis ryškus atsitiktinis lietuvių ir maskvėnų susidūrimas įvyko 1285 m., kai Lietuvos kunigaikštis Daumantas užpuolė Tverės vyskupo Olešnės valsčių, taip pat bandė veržtis ir į kitų Tverės kunigaikščių valdas. Tačiau Danilas Aleksandrovičius su jungtine Maskvos ir Tverės kariuomene lietuvių agresiją atrėmė.
Kad ir kaip ten būtų, Maskva šiuose susirėmimuose, A.Dubonio manymu, funkcionuoja kaip pagalbinės pajėgos, bet ne kaip visiškai savarankiška geopolitinė jėga su savomis pretenzijomis. Tai patvirtina ir istoriko Dariaus Barono teiginiai apie Rusios politinę „pauzę“ – esą jos metu lietuvių ir Rusios kunigaikštysčių santykiai buvo gana stabilūs. Mat susiskaldžiusios Rusios kunigaikštystės turėjo ribotus karinius išteklius ir skyrė menką dėmesį užsienio ekspansijai, o štai lietuviai jau buvo pakankamai stiprūs atremti svetimą agresiją.

Dviejų milžinių politinės varžybos

Nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo pradžios LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiuose akivaizdžiai matyti tam tikrų pokyčių. Pirmiausia Rusios šiaurės rytuose iškilo du nauji galingi centrai – Tverės ir Maskvos kunigaikštystės. Apie 1320 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas užmezgė svaininius santykius su Tverės kunigaikštystės dinastija – atidavė savo dukterį už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus. Nuo šios datos apie 50 metų LDK palaikė taikingus ir draugiškus santykius būtent su Tvere, bet tai buvo nukreipta prieš Maskvą. Ir čia vėl iškyla klausimas – kodėl?
Atsakyti į jį padeda žvilgsnis į to meto konfesinę aplinką Lietuvos ir Rusios teritorijose. Štai Gediminas, pratęsdamas savo brolio Vytenio politiką, Naugarduke įsteigė Lietuvos stačiatikių metropoliją. Savaime suprantama, tai buvo smūgis Rusios stačiatikių bažnyčiai, kurią tuo metu valdė Kijevo metropolitas Petras. Jis buvo itin palankus Maskvos kunigaikščiui ir aktyvus rusų Bažnyčios vienybės saugotojas. Taigi LDK pastangos skaldyti nedalomą stačiatikybės arealą iš esmės komplikavo Maskvos ir Lietuvos santykius.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors aptariamu metu Maksvos kunigaikštystė ir stiprėjo bei sugebėjo iš totorių gauti jarlyką, tai yra leidimą rinkti mokesčius savoje kunigaikštystėje (anksčiau MDK ir aplink ją esančios Rusios kunigaikštystės buvo Aukso ordos valdžioje ir privalėjo mokėti jai duoklę), vis dėlto Gediminas sugebėjo išplėsti LDK teritoriją į Rytų pusę: atplėšė dalį Naugardo žemės, sėkmingai įkėlė koją į Pskovą, ryžtingai brovėsi į Smolenską. Taip Lietuvai tapo pasiekiama svarbi prekybinė magistralė, siejusi Dauguvos, Dniepro, Volgos-Okos, Maskvos, Ilmenio ir kitų upių aukštupius. Tai Maskvai kėlė stiprų nerimą.
Istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis kunigaikščio Gedimino politiką apibūdina kaip dvikryptę. Pirmoji kryptis – tai aktyvi gynyba nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų antpuolių, o antroji – įtakos zonos plėtimas į Rytus. Tačiau, pasak A.Dubonio, santykiai su Maskva Gediminui nebuvo dominuojantis užsienio politikos klausimas. Lietuvos didįjį kunigaikštį kur kas didesni konfliktai spaudė Vakarų pusėje. Taigi, nors šiuo laikotarpiu LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykiai aštrėjo, vis dėlto Gediminas sugebėjo rasti diplomatinį būdą, kaip sureguliuoti santykius su Maskva. 1332–1333 m. jis ištekino dar vieną savo dukterį Aigustę už Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnaus Semiono ir taip užmezgė diplomatinius-dinastinius saitus.
O štai valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui viskas ėmė stipriai keistis, griežtėti ar net “karštėti”. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko vertinimu, šį periodą galima pavadinti konflikto gimimu, kai abi kunigaikštystės ėmė reikštis kaip dvi jėgos, bandančios suvokti, ko jos iš tikrųjų vertos. Čia Algirdas į karą su Maskva pamėgino įtraukti ir totorius, o po to dar ir tradiciškai susigiminiavo su Tverės valdovų šeima, tai yra pats vedė Tverės kunigaikštytę.
1367–1375 m. būtent dėl Tverės užvirė tikra karinė košė. Tuomet į šią kunigaikštystę savo ekspansiją pradėjo Maskva, kurią valdė kunigaikštis Dmitrijus Donietis. Tverės kunigaikščiui neliko kitos išeities, kaip tik bėgti į LDK, pas savo svainį Algirdą ir prašyti jo pagalbos. Šis konfliktas išvirto į Maskvos valstybės ir LDK karinį susidūrimą, pasireiškusį trimis Algirdo žygiais į Maskvą. Deja, kariniu požiūriu šie karai LDK nesuteikė jokių pranašumų.
D.Barono vertinimu, XIV a. antroje pusėje aptariamų dviejų milžinių politinėse varžybose būtent Maskva Lietuvai nužymėjo jos plėtros galimybes į Rytus. Maskvos valstybė tapo modernia monarchija su pakankamais ištekliais toliau plėtotis, o štai Lietuva Algirdo valdymo laikais pasiekė savo plėtimosi apogėjų. Po to padėtis ėmė keistis.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių pastarąjį pusmetį pasižymėjo nuosekliu ūkio atsigavimu, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“. Tuo tarpu Rusijos ir Ukrainos ekonomika išsiskyrė prasta padėtimi, kuri savo ruožtu turės neigiamos įtakos Baltijos šalių eksportui.

Greta įsisenėjusių Rusijos ir Ukrainos ekonominių problemų, šių valstybių ūkio perspektyvas temdys jų tarpusavio konfliktas, didinantis lėtesnio augimo riziką ir visame regione.
SEB grupės analitikai pablogino Rusijos ekonomikos augimo prognozę – iki 1,0 proc. 2014 m. ir 1,8 proc. 2015 m. (darant prielaidą, kad Rusijos-Ukrainos konfliktas nepasieks karinio lygmens ir nebus rimto prekybinio embargo nei iš Vakarų šalių, nei iš Rusijos pusės). Praėjusiais metais stagnavo Rusijos eksportas, pramonė ir investicijos, o vartojimas didėjo, tačiau ir pastarasis nuosekliai silpo. Struktūrinių reformų ir investicijų stoka, nepatraukli verslo aplinka rodo trapų ilgalaikį Rusijos ekonomikos potencialą. SEB grupės analitikų teigimu, naftos kainos 2014-2015 m. nuosekliai mažės ir nebus atspara Rusijos ūkiui.
Pinigų politika papildomai ribos Rusijos ekonomikos augimo galimybes – šiemet ir kitąmet centrinis bankas dar padidins palūkanų normas, prognozuoja SEB grupės ekspertai. Masyvus kapitalo nutekėjimas iš šalies ir sunkumai pritraukiant užsienio investicijas taip pat turės neigiamos įtakos. Pasak SEB grupės ekonomistų, rublio nuvertėjimas tęsis toliau ir lems importuojamų prekių brangimą. Kita vertus, valiutos silpimas šiek tiek gerins Rusijos eksporto konkurencingumą ir palengvins federalinio biudžeto pajamų surinkimą. Vartojimą palaikys tvirta darbo rinka, o valstybės skola ir biudžeto balansas, nors ir blogėja, tebėra patenkinami.
Prasčiausia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos regione išsiskiria Ukrainos ekonomika, kuri, SEB grupės analitikų prognozėmis, 2014 m. smuks 4 proc. Kitąmet laukiama 2 proc. augimo, atsigaunant eksporto rinkoms, įsivyravus stabilesnei politinei ir finansinei aplinkai bei dėl teigiamo silpnos grivinos poveikio eksportui. Kita vertus, investicijos ir vartojimas patirs smūgį dėl nestabilios politinės ir finansinės padėties bei diržų veržimosi politikos, kuri veikiausiai bus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos sąlyga. Ukraina 2014-2015 m. bus smarkiai priklausoma nuo Vakarų šalių finansinės pagalbos – trumpalaikių paskolų artimiausiu laikotarpiu, kol bus gauta TVF parama.
„Baltijos šalių eksporto į Rusiją dalis yra dviženklė visose trijose valstybėse, tad net jei ir nebus įvestos prekybinės sankcijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos eksportui papildomų iššūkių kels Rusijos ekonomikos lėtėjimas. Atsižvelgdami į padidėjusį neužtikrintumą dėl Rusijos ir Ukrainos ūkio tendencijų, pakoregavome ir Lietuvos realaus BVP prieaugio prognozę 2014 m. ir 2015 m. po 0,5 proc. punkto iki atitinkamai 3 proc. ir 4 proc.,“ — sako SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Netikėta Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kaip pakeitė visą Lietuvos gyvenimą prieš du dešimtmečius priimtas sprendimas siekti narystės NATO, kurio išsipildymo dešimtmetį minėsime šią savaitę.

Įsivaizduojate, su kokia baime trečią savaitę gyvena ne tik Rusijos puolamos Ukrainos, bet ir Gruzijos, kurios šiaurinėse užgrobtose provincijose penkti metai stovi didžiulė Rusijos karinė grupuotė, ar Moldovos, į kurios maištingąją Padniestrės sritį vienu metu su operacija Kryme Rusija permetė specialiosios paskirties brigadą, gyventojai? Kas vakarą eidami miegoti jie spėlioja: ar ryte atsikėlę per langą neišvys „žalių žmogeliukų“, riedančių nerangiais šarvuotais visureigiais? Kuri buvusi sovietinė respublika ar jos dalis taps kitu Rusijos agresijos taikiniu? Atsakymo į šiuos klausimus nėra, užtat žinoma, kad vien Kryme fašistinis Vladimiro Putino režimas nesustos – apetitas atsiranda bevalgant, o revanšistinės euforijos apimta Rusijos visuomenė reikalauja: dar!
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, yra tikriausiai vienintelės Rusijos kaimynės, apie kurių pakartotinį užgrobimą sovietų revanšistai atvirai svajoja du dešimtmečius, bet kurių gyventojai gali miegoti daugmaž ramiai – mus jau dešimtmetį saugo NATO skydas. Žinoma, nėra ramu matyti kaimynystėje siautėjantį lokį, tegu ir už grotų, nes nežinia, kiek tvirti prieš penkis dešimtmečius suvirinti jų virbai. Tačiau skubiai į Vilnių atvykęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas patikino: grotos tvirtos, o jei kas, atsiras ir didelis vėzdas lokiui per letenas užtvoti. Kalbėdamas Vilniuje antrasis asmuo Amerikos valdžios hierarchijoje pasakė aiškiai: „Mes duosime atkirtį“, o baigdamas pridūrė: „Te Dievas saugo jūsų tautas ir mūsų kariuomenes.“ Išskyriau šį žodį, kad geriau suvoktume jo reikšmę – Lietuvą saugo ne tik tegu narsi, bet nedidelė sava kariuomenė, bet ir Jungtinių Valstijų kariuomenė, kuri, nepaisant visų mažinimų, tebėra galingiausia pasaulyje. Ir Jungtinės Valstijos pasirengusios ją panaudoti, kad apgintų savo sąjungininkus NATO.
Ką tai iš tikrųjų reiškia? Pirmiausia tai, kad trečią savaitę nuo Rusijos agresijos pradžios mūsų gyvenime, o svarbiausia – šalies ekonomikoje iš esmės niekas nepasikeitė: verslas ima paskolas bankuose už tokias pat palūkanas kaip ir iki karo, tiekėjai tariasi su užsienio partneriais dėl ilgalaikio prekių tiekimo kreditan, mūsų eksportuotojai pasirašinėja ilgalaikius prekių tiekimo kontraktus, verslininkai derasi su užsienio partneriais dėl investicijų į bendrą verslą Lietuvoje.
Dabar įsivaizduokime, kad Lietuva – ne NATO narė, o, kaip isteriškame interviu putojosi Londone ekstradicijos į Lietuvą laukiantis finansinis aferistas Vladimiras Antonovas, „mažytė Rusijos pafrontės valstybė“. Kas tokiai duotų ilgalaikių kreditų, kas tiektų prekes be išankstinio apmokėjimo, kas rizikuotų investuoti čia savo pinigus, jei bet kada viską galėtų užgrobti Rusija? „Šį rytą, prieš pat pasirašant įsigijimo sutartį, užsienio investuotojas pasakė: „Niekuomet neinvestuotume į Baltijos šalis, jeigu jos nebūtų NATO dalimi“, – kovo 14-ąją savo feisbuko paskyroje užrašė Mykolas Majauskas, finansų patarėjas ir Pasaulio ekonomikos forumo Vilniaus branduolio kuratorius.
Tokia tiesa: nuo kovo 1-osios, kai pasaulis išvydo Rusijos „žalius žmogeliukus“ Kryme, už kiekvieną užsienio investicijų litą, už kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, turėsime būti dėkingi NATO ir tiems, kurie Lietuvą į Aljansą kone stumte įstūmė.
Taip išėjo, kad prieš du dešimtmečius buvau tarp pirmųjų, sužinojusių, jog Lietuva ketina siekti narystės NATO. Tuomet dirbau Lietuvos radijo studijos Seime redaktoriumi, buvo antradienis, 1994-ųjų sausio 4-oji, tylus pirmos ponaujametinės savaitės antradienis, kai dauguma įstatymų leidėjų, jų padėjėjų ir visų kitų gausių tuomet viename pastate įsikūrusių Prezidentūros ir Seimo rūmų gyventojų tebegyveno šventinėmis nuotaikomis. Praradęs viltį rasti nors kokią naujieną popietės žinių laidai, užsukau išgerti arbatos pas tuometį prezidento Algirdo Brazausko referentą užsienio politikos klausimais (dabar – Lietuvos ambasadorių Ukrainoje) Petrą Vaitiekūną. Pasiguodžiau, kad veikti nėra ką, teks eiti namo. „Palauk, neskubėk, – paslaptingai pasakė šis. – Šiandieną bus naujiena, tik luktelėk kokią valandą.“
Daugiau tuokart išpešti nepavyko, bet džiaugsmingai žibančios akys ir akivaizdi įtampa šiaip visuomet ramaus P.Vaitiekūno balse liudijo, kad palaukti verta. Tiesa, ne valandą, o kokias tris, bet žinia buvo verta laukimo: Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Wörneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į Aljansą. Po trijų savaičių jau NATO būstinėje Monse stebėjau, kaip Lietuva viena pirmųjų iš pokomunistinės Vidurio ir Rytų Eropos šalių pasirašo Partnerystės vardan taikos sutartį su NATO.
Šiandien pakanka Kremliaus propagandos papūgų, aiškinančių, kad Lietuvos įstojimas į NATO esą buvęs „nulemtas geopolitikos“, esą mus ten „amerikiečiai įtraukė“ kone prieš Lietuvos žmonių valią. Suprask – narystė Aljanse Lietuvai teko lengvai ir kone už dyką. Kaip savo akimis matęs (ir pagal išgales prisidėjęs), kaip sunkiai Lietuvai teko skintis kelią į narystę didžiausią saugumą šiame pasaulyje užtikrinančioje karinėje organizacijoje, galiu pasakyti, kad buvo priešingai: nepaisant visų mūsų, mūsų draugų, partnerių ir sąjungininkų pastangų, kiekvienas žingsnis į NATO pavykdavo itin sunkiai.
Toli gražu ne vien dėl tuomečio Lietuvos skurdumo ar menko karinio pajėgumo. Visomis išgalėmis trukdė Rusija, jos draugai Vakaruose ir jos įtakos agentai Lietuvoje. Baltijos šalims buvo siūlomas neutralitetas, buvo siūlomos „kryžminės saugumo garantijos“ iš Rusijos ir NATO pusės (kaip ir tos, kuriomis naiviai 1994-aisiais pasitikėjo Ukraina ir atsisakė branduolinio ginklo), buvo gąsdinama, esą įstojusios į NATO Baltijos šalys sugadins gerus santykius tarp Europos ir Rusijos, buvo grasinama branduoliniu karu, bandoma surengti referendumą dėl narystės (Rusijos krizės tuo metu nukamuotoje Lietuvoje rezultatas būtų buvęs žinia koks), galiausiai bandyta per Konstitucinį Teismą uždrausti Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų pajėgas. Tas pačias, kurios jau dešimt metų kildamos į orą iš Zoknių oro uosto saugo taikią Lietuvos padangę.
Lietuvos priešams neišdegė: mūsų šalis 2004 m. balandžio 29-ąją įstojo į NATO, nors dar 2002-ųjų pavasarį niekas nebuvo aišku. Tačiau tikrąją narystės Aljanse vertę pajutome tik dabar, nors gal dar ne visi įsisąmoninome.

Už kiekvieną užsienio investicijų litą, kiekvieną litą, kurį Lietuvoje paliks užsienio turistai ar kurį Lietuvos įmonės gaus pagal ilgalaikį eksporto kontraktą, nuo šiol turėsime būti dėkingi NATO.

Kaip mus veikia nuosekli ir profesionaliai parengta Kremliaus smegenų plovimo ataka.

Amerikiečių lingvistas ir kairiųjų pažiūrų politinis veikėjas Noamas Chomsky viename interviu prancūzų radijui pateikė įdomų pavyzdį: 1930-aisiais Vokietija buvo labiausiai Europoje išsivysčiusi, meno, technikos, mokslo ir filosofijos srityse aukštumas pasiekusi šalis, tačiau netrukus per labai trumpą laiką įvyko staigus posūkis ir ji tapo pavojingiausia bei barbariškiausia šalimi žmonijos istorijoje.
Kaip tai galėjo atsitikti? Pasak filosofo Martino Heideggerio, vokiečių visuomenę pavyko „perauklėti“ kryptingai viešojoje erdvėje naudojant rinkodaros strategiją, ištobulintą amerikiečių reklamos kūrėjų: subtiliai skleidžiant baimę ir taip nuosekliai spaudant reikiamus pasąmonės mygtukus.
Propaganda – minkštoji ar kietoji – savo istoriją skaičiuoja nuo antikos laikų. Skirtingais istorijos etapais skirtingose šalyse ir dėl skirtingų tikslų būdavo naudojamos pačios įvairiausios priemonės, bet iš tiesų vadinamojo smegenų plovimo ir manipuliavimo aukštasis pilotažas prasidėjo atsiradus viešųjų ryšių ir reklamos industrijai: kaip neretai atsitinka pasaulyje, geriems tikslams sumanyti dalykai blogose rankose tapo galingu įrankiu.
Propagandos čempionėmis dažniausiai tampa religinės sektos ir totalitarinės valstybės. Tai mes kuo puikiausiai patyrėme sovietų laikais. Vėliau juokėmės kraipydami galvas, kaip Šiaurės Korėjos gyventojai gali tikėti visu tuo absurdu, kuris kišamas jiems į galvas. Pastaraisiais mėnesiais propagandos ir informacinių karų scenoje pirmuoju smuiku groja Rusija, vykdydama gana profesionaliai parengtą kelių lygių kampaniją, skirtą vidaus vartojimui ir Vakarų pasauliui. Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad esame pakankamai protingi ir gerai informuoti, kad iš Kremliaus pilamas informacinis srautas į mus negali susigerti, kai kurie mąstymo ir požiūrio poslinkiai gali įvykti net nepajutus jokio trakštelėjimo smegenyse.
Tiesą sakant, kai kurie poslinkiai jau kuris laikas mūsų visuomenėje jaučiami: tai savos valstybės menkinimas ir net niekinimas, baubų kūrimas ir tiražavimas apie lietuvių vaikų atiminėjimą Skandinavijos šalyse (būtinai priduriant, kad jie atiduodami įsivaikinti homoseksualams), Vakarų moralinio supuvimo keiksnojimas, įtikinėjimas, kad mes niekam nereikalingi ir jeigu Rusija norės mus susigrąžinti, jai lengvai tai pavyks.
N.Chomsky atkreipia dėmesį į paradoksą: didesnė įtaka manipuliuojant informacija daroma labiau apsišvietusiam visuomenės sluoksniui, o didžioji viešosios nuomonės dalis yra ne tokia atidi žiniasklaidos diskursui. Kitais žodžiais tariant, tikslai pasiekiami pirmiausia veikiant šviesiausią visuomenės dalį, o masės tiesiog nueina iš paskos.

Ukraina: ką mes matome ir girdime

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio manymu, į Krymo aneksiją ir padėtį Ukrainoje Lietuvos viešojoje erdvėje reaguojama tikrai išsamiai, paliečiant daugumą aspektų. „Pastebiu, kad žiniasklaida yra linkusi formuluoti spekuliatyvius klausimus dėl konflikto karinių perspektyvų, o to prognozuoti neįmanoma, todėl nuomonių spektre atsiranda daug spekuliacijų. Mano nuomone, per didelis populizmas, ypač bandant rasti V.Putino režimo veiksmų ar Rusijos tariamų interesų pateisinimą, yra neteisingas, tačiau, deja, iš šalies reikalauti riboti nuomonių įvairovę neįmanoma“, – aiškina A.Matonis.
Pasak jo, žiniasklaidos redaktoriai turėtų laikytis pilietiškesnės redakcinės pozicijos ir atriboti dalį „kalbančių galvų“ nuo sklaidos kanalų, tačiau to tikėtis sunku, nes dėl to kenčia žiniasklaidos skaitomumas, kuris, deja, yra lemiamas veiksnys.
Režisierius ir publicistas Jonas Ohmanas vis dėlto linkęs matyti dvi puses. Viena vertus, Lietuva yra ta šalis, kuri pakankamai gerai supranta, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, domisi tuo, todėl tiekiamas informacijos srautas, palyginti su JAV, Švedija ar Vokietija, yra didelis. Antra vertus, būtent šis interesas ir domėjimasis aiškiai parodo, kuri žiniasklaidos priemonė yra priklausoma nuo jai įtaką darančių veiksnių ar tiesioginių užsakovų. „Stengiuosi to nedaryti, bet dabar padarysiu – įvardysiu laikraštį, kuris elgiasi išskirtinai iškrisdamas iš konteksto. Tai „Respublika“, – sako pašnekovas.
Pasak J.Ohmano, Rusijos informacinėje erdvėje vyksta tikras košmaras – kai kuriuos epizodus net sunku vertinti, tačiau Kremliaus vykdoma informacinė kampanija siekia paveikti ne tik šios šalies gyventojus. „Lietuvoje stengiuosi bendrauti su įvairiais žmonėmis, daugeliui jų užduodu klausimų ir matau, kad gana nemaža dalis yra veikiami rusiškos propagandos. Bent jau kažkas jiems įsėda į sąmonę. Greičiausiai tai susiję su rusiškų televizijų žiūrėjimu. Mano mėgėjišku vertinimu, tokių žmonių Lietuvoje – iki trečdalio“, – svarsto J.Ohmanas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, portalo „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė, paklausta, ar juntamas rusiškos propagandos suaktyvėjimas, atsako: tai ypač juntama iš komentarų po straipsniais ir socialiniuose tinkluose. „Akivaizdu, kad dirbamas darbas – suaktyvėjimą fiksavome per Lietuvos pirmininkavimą ES, per Sočio olimpiadą, bet toks provokavimas komentaruose dažniau buvo būdingas mūsų portalo rusiškai versijai. O dabar pradeda reikštis ir lietuviškame „Delfi.lt“. Tiesa, pastaruoju metu vis gauname pasipiktinimo laiškų, kad neteisingai nušviečiame padėtį Ukrainoje, kad ten banditai siautėja, bet visai gali būti, jog čia vieno ir to paties žmogaus darbas“, – pasakoja M.Garbačiauskaitė–Budrienė.
Jos tikinimu, redakcija, matydama, kad Lietuvos viešojoje erdvėje vis dėlto praslysta visiška prokremliška agitacija, tapo itin atsargi. „Dešimt kartų viską patikriname. Esame atsargesni ir dėl kai kurių autorių“, – teigia „Delfi.lt“ vyr. redaktorė.

Stebėdami įvykius Kryme lietuviai nesijaučia nei saugūs, nei ramūs: dauguma – 87 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį. Kad ši grėsmė, daugelio Lietuvos miestiečių nuomone, yra visiškai reali, parodė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ kovo 18–20 dienomis atlikta apklausa.
Rusijos keliama grėsme Lietuvai netiki tik kiek daugiau nei 8 proc. didmiesčių gyventojų: tiek respondentų linkę manyti, kad Lietuva, saugoma NATO, šiandien yra visiškai saugi.
„Veido“ užsakymu atlikta apklausa taip pat liudija akivaizdų Lietuvos gyventojų nepritarimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmams Ukrainoje. Rusijos veiksmų Kryme nepalaiko net 78,2 proc. lietuvių.
Kita vertus, Rusijos pusėn šiuo atžvilgiu yra linkę stoti irgi palyginti nemažai – arti penktadalio apklaustų gyventojų.

Ar pritariate Rusijos prezidento V.Putino veiksmams Kryme? (proc.)
Nepritariu     78,2
Pritariu     18,8
Neturiu nuomonės     3

Jūsų nuomone, ar grėsmė mūsų šaliai yra reali: ar Rusija gali mėginti vėl okupuoti Lietuvą ar jos dalį? (proc.)
Taip, tokia grėsmė visiškai reali     87
Ne, to negali būti, nes Lietuvą saugo NATO     8,4
Nežinau / neturiu nuomonės     4,6
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Labiausiai verslo ryšiais su Rusija susijusių asociacijų vadovai visi kaip vienas kartoja, kad Lietuvos politikai bei pareigūnai, kalbėdami apie Ukrainos krizę, turėtų atsakingiau rinktis žodžius ir stengtis nesiutinti Maskvos, nes tai gali suduoti smūgį verslo interesams. Tačiau sutinka: visai nereaguoti neįmanoma.

Šią savaitę Europos Sąjunga ketina griežtinti sankcijas Rusijai – planuojama drausti patekti į ES bei įšaldyti sąskaitas bankuose už invaziją į Krymą atsakingiems Rusijos pareigūnams, tačiau, kaip atkreipia dėmesį naujienų agentūra „Reuters“, šios sankcijos nepalies prezidento Vladimiro Putino ir užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokią ES poziciją vadina „viščiukų sankcijomis smaugliui“.
Ekspertai įsitikinę, kad Vakarų galimybės taikyti Rusijai realias ekonomines sankcijas itin ribotos: vis dėlto kone 80 proc. Rusijos eksporto yra žaliavos, tad Europa gyvybiškai nuo jo priklausoma.
Nepaisant to, dabartinė situacija ir be realių ekonominių sankcijų pakeis iki šiol susiklosčiusį verslo santykių žemėlapį: niekas negali garantuoti, kad Maskva neparodys kumščio Lietuvos eksportuotojams jau vien už tai, kad Lietuvoje, rusų propagandos teigimu, neva buvo rengiami Maidano kovotojai. Antra vertus, galbūt dabartinė situacija kaip tik ir yra tas lūžio momentas, kada verslui reikėtų padaryti rimtas išvadas ir nebesivadovauti principu „pelnas iš prekybos su Rusija – mūsų, o problemos – jūsų“.

Eksportuotojų priklausomybė

Iš visų ES šalių nuo eksporto į Rusiją labiausiai priklausomos yra Baltijos šalys, o ypač Lietuva. Todėl jei politinė įtampa peraugtų į realius prekybos apribojimus ir Rusijos rinka užsidarytų, skaudžiausią smūgį patirtų būtent mūsų šalis.
Per 11 praėjusių metų mėnesių Lietuvos eksportas į kitas ES šalis siekė 13,1 mlrd. eurų, eksportas į trečiąsias šalis – 9,4 mlrd. eurų, iš kurių beveik pusė teko Rusijai. Šiai rinkai tenka 19,7 proc. viso mūsų šalies eksporto, trečdalį jo sudaro maisto prekės, apie ketvirtadalį – metalai, elektros mašinos ir įrenginiai. Kitaip tariant, Lietuvos eksportas į Rusiją – 4,4 mlrd. eurų – lygus maždaug 13 proc. mūsų nominalaus BVP.
2014 m. sausio mėnesį Lietuva daugiausiai eksportavo į Rusiją (17,6 proc.), Latviją (10,4 proc.), Vokietiją (8,8 proc.), Lenkiją (7,9 proc.), o importavo – iš Rusijos (21,8 proc.), Vokietijos (9,7 proc.), Lenkijos (9,6 proc.) ir Latvijos (6,8 proc.). Lietuviškos kilmės prekių daugiausiai eksportuota į Vokietiją (11,9 proc.), Jungtinę Karalystę (11,3 proc.), Latviją (9,2 proc.) ir Nyderlandus (7,5 proc.).
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas pasakoja, kad kai kurios lietuviškos įmonės yra nemenkai įlindusios į Rusijos kišenę – į šią šalį eksportuoja didžiąją dalį produkcijos, todėl joms bet kokie prekybos apribojimai atsilieptų pastebimai. „Maisto pramonės sektorius yra platus – tai ne tik mėsa ir pienas, apie kuriuos dažniausiai kalbama. Tad jeigu įmonė Rusijos rinkoje parduoda iki 10 proc. savo eksportui skirtos produkcijos, tai gana saugi diversifikacija. O jeigu daugiau nei 50 proc., visko staiga perorientuoti neįmanoma. Žinoma, tokia priklausomybė nuo Rusijos rinkos atsirado ne dėl žioplumo ar neatsargumo: Rusijoje dirba tie, kuriems ten dirbti sekasi, šioje rinkoje galima uždirbti kur kas daugiau nei kitose“, – aiškina G.Bagušinskas.
Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad Rusijos rinka – nuolatinės rizikos zona, todėl ten dirbantys maistininkai yra su tuo apsipratę. „Jeigu bus taikomos sankcijos, teks keisti eksporto kryptį ir šiuo klausimu maisto pramonės įmonės aktyviai dirba. Patyrus problemų dėl pieno produktų eksporto į Rusiją buvo rimtai imtasi performuoti produktų asortimentą ir labiau orientuotis į kitas rinkas, kurios gal ir ne tokios pelningos, bet saugesnės. Lietuvos įmonės tikrai nėra užmigusios ir nelaukia, kad prekybos krizė užkluptų netikėtai“, – tikina G.Bagušinskas.
Kiek konkrečių nuostolių patirtų šalies verslininkai, jeigu užsidarytų Rusijos rinka, niekas pasakyti kol kas negali. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, paklaustas, kaip Ukrainos ir Rusijos konfliktas gali atsiliepti Lietuvos pramonininkams, sakė: „Mes kol kas neturime didelių pastebėjimų, nėra dabar jokių paskelbtų blokadų nei kažkokių sankcijų. Kol kas negalėtume kalbėti apie konkrečius dalykus, kad sustabdytas Lietuvos produktų priėmimas ar sustabdyti pervažiavimai per sieną. Kad Lietuva skamba tame kontekste, mes tą girdėjome ir iš prezidento Vladimiro Putino pasisakymų, bet reikėtų laukti ir žiūrėti, kas čia vyks.“

Užkliūva retorika

Algimantas Kondrusevičius, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prezidentas, pasisako prieš bet kokias sankcijas Rusijai ir tikina, kad toks žingsnis gal net labiau pakenktų ES šalims nei Rusijai. Jam taip pat užkliūva Lietuvos politikų kalbėjimo apie Rusiją ir įvykius Ukrainoje tonas. „Tą patį galima pasakyti ir kitokiais žodžiais, nei kalbama dabar. Žinoma, svarbu, kad Lietuva pareikštų savo politinę poziciją, bet dabar kalba kas nori, kaip nori ir ką nori – tai nedaro garbės esant tokiam jautriam klausimui, kaip santykiai su Rusija dėl konflikto Ukrainoje. Kartais susidaro įspūdis, kad vyksta varžybos, kas pasirodys didesniu Ukrainos patriotu. Tai nėra gerai“, – mano A.Kondrusevičius.
Maisto eksportuotojų asociacijos vadovas G.Bagušinskas pritaria A.Kondrusevičiui: „Lietuvos politinė pozicija drąsi, už tai mus gal kažkas ir pagiria, bet, palyginti net su latviais ir estais, ką jau kalbėti apie vokiečius ar prancūzus, ji yra „aukštesnės gaidos“. Šiuo atveju verslo interesams tai nepadeda. Mes nesame įtakos turinti šalis, esame maži, todėl žodžių parinkimas verslui padėtų. Mažau tektų gludinti kampus ir aiškintis dėl išdėstomų požiūrių.“
Lietuvos turizmo departamento duomenimis, pagal atvykstančių turistų apimtis Rusija rinkoje užimą antrą vietą po Baltarusijos. Bendras turistų kelionių į Lietuvą skaičius 2013-aisiais sudarė apie 360 tūkst. – 10 proc. daugiau nei 2012 m. Pasak Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentės Evaldos Šiškauskienės, turbūt jokia kita šalis nėra taip stipriai susijusi su iš Rusijos atvykstančiais turistais, todėl esą būtų labai negerai, jei turistų srautas sumažėtų. „Aš bijau, kad dėl tų visų kalbų neužsirūstintų rusai – dėl per drąsių pareiškimų. Turime kažkaip išlaviruoti“, – sako asociacijos vadovė.
O jeigu tai būtų ne Ukraina, o Lietuva? Ar mums būtų malonu, jeigu niekas mūsų drąsiai nepalaikytų? „Be abejo, svarbu būtų, kad palaikytų, – sutinka G.Bagušinskas. – Kai prisimename nepriklausmybės atkūrimo laikus – kokia mums buvo svarbi Islandijos pozicija ir veiksmai. Todėl nesakau, kad turėtume tylėti ir stebėti, – tik išraiškos forma gal galėtų būti diplomatiškesnė. Juk net bendraujant asmeniškai tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai ir arba puolimą išprovokuoti, arba ramiai paaiškinti parinkus žodžius.“

Knygynuose ką tik pasirodė dokumentinė rusų istoriko Nikitos Petrovo knyga „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“, atskleidžianti žiaurią tiesą apie Josifą Staliną ir jo parankinius. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio, kurioje autorius kviečia iš arčiau pažinti vieną žymiausių Stalino bendrų Lavrentijų Beriją, organizavusį ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos.

Nikita Petrovas
Iš rusų kalbos vertė Rimvydas Užukukis

Beidėjis stalinistas Berija
Sovietų „velnio“ gyvenimas ir likimas
Ko gera, nėra kito tokio piktavalio sovietų epochos simbolio, kaip Berija. Po mirties bausmės 1953 metais jo vardas buvo išbrauktas iš istorijos. Didžiulės apimties vadovėlyje aukštosioms mokykloms „SSKP istorija“, kurį studentai vadino „plyta“ dėl jo svorio tiesiogine ir perkeltine prasme, tik labai šykščiai rašyta, kad „politinis avantiūristas“ Berija „ilgą laiką pažeidinėjo įstatymus“, stengėsi vidaus reikalų ministeriją padaryti aukščiausiuoju „organu“, esančiu „aukščiau už partiją ir vyriausybę“, ir „užgrobti valdžią partijoje bei šalyje“. Ką iš tikro reiškė ši invektyva (aštrus užsipuolimas – vert.), beliko spėlioti. Apie tai, kaip pasielgta su šiuo „avantiūristu“, vadovėlyje rašyta ypač mažai: „Berija bei jo bendrininkai buvo perduoti teismui ir pelnytai nubausti“. Tačiau kas tie bendrininkai, kiek jų buvo ir kokios nusipelnė rūsčios bausmės? Liaudyje sklandę gandai buvo vienas už kitą fantastiškesni, bet visi kaip vienas tikino, kad Berija buvo seksualinis maniakas, taip pat netgi anglų šnipas.
Senas 1953 m. kovo mėnesio laikraščių straipsnių rinkinys leidžia pasinerti į keistą laiko bedugnę. Štai keletas sovietų vadų stovi per Stalino laidotuves mauzoliejaus tribūnoje. Senamadiški sunkūs paltai, archajiškos kepurės ir buki lyg buldogų veidai. Tik viena figūra šių veidų eilėje prikausto žvilgsnį išskirtinumu ir net ekscentriškumu – apsigaubusi šaliku ir žemai ant akių užsmaukta skrybėle, tai – Berija. Panašiai atrodyti sovietų šalies vadovai neturėjo. Paprastai taip buvo vaizduojami šnipai ir kiti užsienio šalių slaptųjų profesijų atstovai iš knygų serijos „Perskaityk, drauge!“
Ir tik 1986 metais Berijos paslaptis pamažu pradėjo aiškėti. Laikraščių puslapius užliejo publikacijos apie jo sušaudymą ir apie tai, kas sušaudė, apie Stalino nurodymu padarytus nusikaltimus ir, savaime suprantama, apie daugybę jo meilužių, kurios buvo skaičiuojamos šimtais. Straipsnių, apybraižų, atsiminimų apie Lavrentijų Beriją buvo publikuota tiek, kad, atrodė, tik tinginys nerašė apie jo piktadarystes. Savaime suprantama, toje daugybėje „pertvarkos“ straipsnių buvo nemaža rimtų ir teisingų, tačiau išsamios ir patikimos žinios apie Beriją pasirodė 1991 metais prasidėjus archyvinės informacijos publikacijoms. Šio niekuo nesibodinčio Stalino bendro portretas staiga įgijo apimtį, paaiškėjo daugybė detalių, labai aiškiai nesutampančių su tiesmuku Lubiankos mėsininko įvaizdžiu. Keista, kaip buvo galima suderinti iš karto po Stalino mirties prasidėjusį gydytojų reabilitavimą, kitų skambių bylų nutraukimą, iniciatyvas švelninant baudžiamąją politiką ir šio budelio ilgametę veiklą vadovaujant NKVD?
Atsirado pirmosios baugščios publikacijos – na, ne toks jau ir baisus piktadarys buvo tas Berija, juk kartais rūpinosi ir valstybe, kalė tėvynei branduolinį skydą… O pastaruoju metu atsirado dar daugiau pateisinančių jį publikacijų. Leidžiamos knygos, kuriose Berija vadinamas „geriausiu Stalino eros vadybininku“, be kurio ne tik valstybės gynyba būtų buvusi labai silpna, bet ir iš viso neaišku, ar būtų SSRS atsilaikiusi spaudžiant iki dantų ginkluotiems Vakarams. Savaime suprantama, tokiuose rašiniuose Berijos nusikaltimai arba sumenkinami ir pateisinami, arba net iš viso neigiami. Na, taip, matyti, kad papūtė nauji vėjai. Dabar labai madinga tapo rašyti apie Stalino eros kai kurių vyrų ypatingą tarnystę to meto valstybei.
Vis dėlto pamėginkime atsakyti į klausimą, kuris iš jų tikrasis Berija – baudžiantis ar atleidžiantis. Ir keista, kaip galima žavėtis Gulago vadyba, kurios esmė – kraujo troškimas?

Mažasis Stalinas
Tai kodėl 1938 metais Ježovą pakeitė ne kas kitas, o būtent Berija? Stalinas ypač vertino Beriją ne tik kaip partietį, sekretorių, kuris, be to, aktyviai dalyvavo 1937 metų vasario–kovo plenumo darbe, pažinojo jį kaip užsigrūdinusį tvirtą čekistą. 1937–1938 metais, kai Berija dar vadovavo Gruzijos CK, jis pats dalyvavo tardant ir mušant kalinius. Jis parodė retą uolumą demaskuojant „liaudies priešus“ ir vietos lygmeniu kopijavo Stalino santykius su NKVD.
Kaip ir Stalinas, jis gaudavo ir atidžiai skaitė suimtųjų tardymo protokolus, pats nurodydavo, ne tik ką būtina suimti, bet ir tai, kurį ir kaip tardyti, kurį kankinti… Dauguma regioninių partijos sekretorių tokiu uolumu nepasižymėjo. Jie, ko gera, greičiau stengėsi nuo NKVD laikytis atokiau. Savaime suprantama, ir tie buvo represijų organizatoriai, NKVD „trejetų“ nariai, pasirašinėjo protokolus, pagal kuriuos tūkstančių tūkstančiai nekaltų žmonių buvo siunčiami mirti. Berija Gruzijoje buvo tarsi mažasis Stalinas – pats baudė ir pats pasigailėdavo, be to, ir pats dalyvaudavo mušant tardomuosius.
1953 metais per tardymą buvo pateikta daugybė dokumentų apie Berijos dalyvavimą 1937–1938 metų Didžiajame terore. Tai matyti iš jo paties tarnybinių užrašų Gruzijos NKVD apie suėmimą (pavyzdžiui, 1937 m. liepos 17 d. nurodyta bene 14 suimtų žmonių) ir tardymų protokolų rezoliucijų – „suimti visus“ arba labai tipiškų užrašų ant kitų protokolų: „Jį reikia gerai apdoroti. Gali būti šnipas“, „padirbėti – priversti prisipažinti ir sužinoti agentūrą“, o kitą – „slapta pašalinti“ (sunaikinti – vert.), „prilupti“. Taip, senoji čekistų mokykla mokėjo parodyti, ko verta.

Pradėjusi karą prieš Ukrainą ir okupavusi Krymą, Rusija susidūrė su netikėtu ukrainiečių pasipriešinimu agresijai, taip pat privertė visas kaimynines valstybes, įskaitant netgi neutraliąją Švediją, susirūpinti savo gynyba ir peržiūrėti visą santykių su Rusija strategiją.

Kremliaus strategų galvose Krymo okupacija turėjo būti netgi ne “blickrygas”, o lengvas triumfo pasivažinėjimas Sevastopolio ir Simferopolio gatvėmis, vietos merginoms mėtant gėles, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams su išskleistomis dalinių vėliavomis pereinant į Krymo Respublikos pusę. Po to, vietos „banderų fašistams“ ir „totorių islamistams“ sukėlus riaušes ir pradėjus šaudyti į „Krymo kariuomenės“ karius, Rusijos pajėgos būtų atsiuntusios „taikdarius“ ir pasilikusios lygiai taip pat, kaip pasiliko „palaikyti taikos“ nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje bei nuo Gruzijos atplėštose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Taip palei visą Juodosios jūros šiaurinę pakrantę nuo Kaukazo iki Moldovos būtų sukurta tarptautinės bendruomenės nepripažintų, bet Rusijos kontroliuojamų pseudonepriklausomų valstybėlių juosta, kurianti placdarmą buvusiai Sovietų Sąjungai (kokiu nors kitu pavadinimu) atkurti.
Svarbiausia Kremliaus strategijos dalis buvo siekis išvengti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo ir Vakarų valstybių, pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, sankcijų, tad Ukrainos puolime Rusijos karinės pajėgos formaliai dalyvauti neturėjo, viskas turėjo būti daroma neva rusų kilmės Ukrainos piliečių rankomis, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nesipriešinant. Tokia operacijos eiga būtų leidusi bent jau ES, kurios didžiosios valstybės visai nedega noru ne tik kad ginklu kariauti su Rusija, bet netgi taikyti jai ekonomines sankcijas, apsimesti, kad dėl visko kalti patys ukrainiečiai, po Maidano revoliucijos pergalės nesugebėję suvaldyti savų radikalų iš Vakarų Ukrainos, ir nusiplauti rankas.
Savo ruožtu Rusija, jeigu viskas būtų ėję pagal Kremliaus strategų planus, būtų okupavusi ne tik Krymą, bet ir dalį rytinės Ukrainos, pirmiausia Charkovo, Lugansko, Donecko, Zaporožės, Chersono, Odesos sritis – vadinamąją Kairiakrantę Ukrainą ir Mažąją Rusiją, kurioje didelė gyventojų dalis kalba rusiškai arba laiko save etniniais rusais, o pastaruosius pusantro dešimtmečio parlamento ir prezidento rinkimuose balsuoja už prorusiškus politikus.
Taip Ukraina būtų buvusi suskaldyta pagal du dešimtmečius Rusijos imperinių revanšistų ir Kremliaus geopolitinių konsultantų rašomus planus: rusakalbė Ukraina su kadaise sovietmečiu išplėtota sunkiąja pramone ir derlingomis lygumomis atitenka Rusijos Federacijai, ukrainietiškai kalbanti Ukraina arba tampa (Kremliaus akyse) nevisaverte pusiau kolonijine valsybėle, arba, kaip itin dažnai kalbėta pastarąjį pusmetį, vykstant Maidano kovoms su Viktoro Janukovyčiaus kriminalizuotu režimu, išdraskoma ir prijungiama dalimis prie Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos (visų šių valstybių ultranacionalistai turi teritorinių pretenzijų Ukrainai, nors nė vienos jų vyriausybės niekada jokių pretenzijų neturėjo).
Geopolitinės atskirties linijos Ukrainoje, Kremliaus požiūriu, turėjo būti išvestos daugmaž taip pat, kaip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai egzistavo tik Ukrainos sovietinė respublika su sostine Charkove.

Kam Rusijai reikia suskaldyti Ukrainą

Toks dabartinės Ukrainos suskaldymas (galbūt ją visai panaikinant kaip valstybę) Rusiją valdančiam Vladimiro Putino režimui beveik gyvybiškai būtinas. Pirmiausia todėl, kad, kaip dar prieš du dešimtmečius atvykęs į Vilnių Lietuvos politikams ir politologams aiškino iškilus Amerikos geopolitikas Zbigniewas Brzezinskis, „su Ukraina Rusija – imperija, be Ukrainos – tik Rusija“. Ši jo daug kartų įvairiose auditorijose kartota mintis labai gerai žinoma ir Rusijoje ir, galimas dalykas, netgi geriau suprantama, nei paties autoriaus.
Kairiakrantė Ukraina, kartu su Krymu, Odesa ir Mikolajivu, Rusijai gyvybiškai reikalinga dėl trijų priežasčių: pirma, dar nuo gilaus sovietmečio ten buvo sutelkta sunkioji laivų statybos, karinė ir kosminė pramonė bei konstravimo biurai, kūrę sovietines balistines raketas, tankus, karinius transporto lėktuvus, karo laivus. Svarbu ir tai, kad Ukrainos karinis pramoninis kompleksas sovietmečiu buvo geriausias ir pažangiausias. Rusijos kosminės raketos bei lėktuvai ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kyla ir skrenda Rytų Ukrainos pramonės gaminamais varikliais, Charkovo tankai yra pagrindiniai konkurentai Uralo tankams tarptautinėje prekybos ginklais rinkoje, naują karinį transporto lėktuvą Rusija bando sukurti glaudžiai bendradarbiaudama su Ukrainos Antonovo konstruktorių biuru.
Antroji priežastis – tranzitas. Per Rytinę Ukrainą eina vienas pagrindinių magistralinių dujotiekių, per kurį „Gazpromo“ dujos tiekiamos Pietų ir Vidurio Europai, Odesos-Brodų naftotiekis yra vienas alternatyvių Vidurio Europos apsirūpinimo Kaspijos jūros nafta, apeinant Rusiją, kelių, Odesos ir Mikolajivo uostai yra pagrindiniai pietiniai Rusijos jūrų vartai, Kryme, pagal pernai gruodžio mėnesį pasirašytą susitarimą, Kinija planuoja plynoje vietoje statyti milžinišką uostą, per kurį jos prekės bus tiekiamos į Europą ir Rusiją, o į pačią Kiniją plauks Ukrainoje išauginta žemės ūkio produkcija.
Trečioji priežastis – tai, kas Rusijoje vadinama „žemės ūkio saugumu“: nepaisant milžiniškų Rusijos Federacijos teritorijų, ši šalis dėl klimato, prasto dirvožemio ir menkai išplėtotų žemės ūkio bei maisto pramonės technologijų paprasčiausiai nesugeba užsiauginti pakankamai maisto. Be importo iš abiejų Amerikų ir Europos, įskaitant Ukrainą, Rusija paprasčiausiai nepajėgia išsimaitinti, o tai savo ruožtu reiškia, jog, nepaisant visų triukšmingų Kremliaus aiškinimų, kad jis nebijąs tarptautinių sankcijų, Rusijos režimo autarkija yra neįmanoma. Derlingosios Ukrainos dalies užgrobimas gerokai palengvintų (gal net visiškai patenkintų) Rusijos apsirūpinimą maisto produktais.

Kultinė Krymo reikšmė

Pats Krymas, ypač jame esanti Rusijos Juodosios jūros laivyno pagrindinė bazė Sevastopolis, turi rusams per šimtmečius valstybinės propagandos mitologizuotą ir sakralizuotą reikšmę. Visas Rusijos imperijos istorijos periodas, XVIII amžiaus antroji pusė, populiariai apibūdinamas kaip „Očakovo Krymo užkariavimo laikai“. Atplėšusi Krymo pusiasalį nuo tuometės Osmanų imperijos (dabartinės Turkijos pirmtakės), Rusija įkūrė jame savo laivyno bazę ir tvirtovę, į kurią atsiremdama nukariavo Kaukazą ir dominavo visoje Juodojoje jūroje iki pat Bosforo sąsiaurio, kurio užgrobimas ir laisvas išėjimas į Viduržemio jūrą buvo šimtametė taip ir neišsipildžiusi Rusijos carų ir Sovietų Sąjungos “gensekų” svajonė.
Tačiau su Krymu susiję ir du patys skaudžiausi kariniai pralaimėjimai Rusijos istorijoje. Pirmasis nutiko 1856-aisiais, kai po dvejus su puse metų trukusios apsiausties ir šturmo jungtinės Britanijos, Prancūzijos, Sardinijos ir Osmanų imperijos pajėgos užėmė Sevastopolį, sunaikino rusų laivyną ir uždraudė ateityje jam išplaukti iš Juodosios jūros, taip netiesiogiai prisidėdamos prie Rusijos laivyno sutriuškinimo Cušimos mūšyje 1905 m. rusų ir japonų karo metu.
Antrasis nutiko 1942-aisiais, kai po aštuonis mėnesius trukusios apsiausties ir šturmo nacių vermachtas ir Rumunijos kariuomenė užėmė Sevastopolį, iš kurio daugiau nei 100 tūkst. karių garnizono sovietams pavyko evakuoti tik porą dešimčių tūkstančių, – kiti žuvo arba pateko į nelaisvę.
Nepaisant šių skausmingų pralaimėjimų, propaganda pavertė abu Sevastopolio šturmus „didžiomis rusų ginklo pergalėmis“, tad ir dabar Rusijos remiami Krymo separatistai dainuoja apie „legendinį priešų nepaimamą Sevastopolį“. Nors tikrovė lygiai priešinga: Krymas, grynai kariniu požiūriu, – neapginamas. Be jau minėtų šturmų 1856 ir 1942 m., Krymas buvo užimtas 1918 m. kaizerinės Vokietijos, 1920 m. – bolševikų, 1944 m. sovietai atsikariavo jį iš nacių.
Krymas neturi nei pakankamai gėlo vandens (šiuo metu 80 proc. gėlo vandens tiekiama iš Ukrainos Dniepro upės specialiu 1971 m. iškastu kanalu su eile siurblinių, esančių Ukrainoje), nei elektros energijos, visas susisiekimas sausuma, tiek automobiliais, tiek geležinkeliu, eina per sąsmauką, jungiančią Krymo pusiasalį su Ukrainos Chersono sritimi.
Kariniu požiūriu Krymas turi būti ginamas būtent Chersone, tad ne veltui iš karto po kovo 28-ąją įvykusios faktinės Rusijos okupacijos Ukrainos vyriausybė nedelsdama permetė į Chersoną dalį 79-osios atskirosios aeromobilios brigados, kuri yra viena kovingiausių ir geriausiai sukomplektuotų Ukrainos armijoje.