Po Sovietų Sąjungos griūties Rusija jau daugiau nei du dešimtmečius niekaip nesugeba užgniaužti savo imperinių ambicijų: siekdama išlaikyti kuo didesnę kontrolę buvusiose 15-oje sovietinių respublikų ir rytinėse Europos valstybėse, ji meta milžiniškas lėšas, kuria įvairius blokus, imasi destrukcinių veiksmų ir manipuliacijų. Laimė, dažnai šios pastangos būna nesėkmingos.

Buvęs Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas mano, kad dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėtų sugrąžinti Rusiją į demokratijos kelią. O pastarasis mano, kad M.Gorbačiovas turėtų patylėti, nes jis padarė bene didžiausią klaidą praėjusiame amžiuje – leido subyrėti Sovietų Sąjungai.
Ir, beje, V.Putinas ne tik taip mano, bet ir daug metų pačiomis įvairiausiomis priemonėmis atkakliai bando vėl išauginti savo galią bei įtaką, siekia turėti kuo daugiau kontrolės svertų kuo didesniame skaičiuje valstybių. Ir tam per šį dvidešimtmetį skyrė šimtus milijardus eurų, nemažai gamtos išteklių ir stulbinamai didelius žmogiškuosius resursus. Na ir, žinoma, vadovavosi principu, kad tikslas pateisina priemones.
Tiesa, reikia pripažinti, kad Rusija lanksti – įvairiose valstybėse taiko skirtingus metodus: vienur užtenka mažesnių naftos, dujų ir elektros kainų, kitur pasitelkiamas šantažas ir importo ribojimas, dar kitur bandoma paveikti rinkimų rezultatus arba suteikiama finansinė parama ir metami milijardai, o kartais (Gruzijos atžvilgiu) nevengiama panaudoti ir jėgos. Ir tų Rusijos naudojamų priemonių arsenalas tikrai platus, skaičiuojamas šimtais. Tik klausimas, kam to reikia ir ar rezultatai būna tokie, kokių siekia Rusija.
Šiuo metu svarbiausias Rusijos uždavinys – kad iš jos gniaužtų neištrūktų Ukraina. Per pastaruosius tris mėnesius Rusija veikė visais įmanomais flangais: ir pinigų siūlė, ir dujomis šantažavo, ir gąsdino pramonės įmonių uždarymu, ir aukso kalnus už įstojimą į Eurazijos sąjungą žadėjo, o jau propagandos srityje rusai buvo apskritai nepralenkiami. „Neįtikėtina, bet Rusijos propaganda ir Kremliaus draugai Ukrainoje mums vis kalė ir kala, kad Maidano protestai – tai nacionalsocializmo grįžimas į Europą“, – stebisi  amerikiečių istorikas Timothy Snyderis.
Jo teigimu, iš tikrųjų tai V.Putinas Rusiją veda nacionalistinės diktatūros link.

Rusija užkūrė destrukcinius mechanizmus

Iš tiesų pastarosiomis savaitėmis Rusija veikia jau desperatiškai, o tada pasipila klaidos. O kai pasipila klaidos, pasimato ir tikrasis Rusijos veidas, kad ir kaip jį būtų bandoma pagražinti. Vakariečiai neretai bando pateisinti Rusiją, bet po tokių demaršų pateisintojų gretos drastiškai susitraukia.
Nors šiuo metu daugėja manančiųjų, kad Ukrainoje triumfuos demokratija, tačiau geriau pažįstantieji rusus ir Rusiją dėl to galvos neguldytų. Juolab kad šiuo metu Rusija įsiutusi. “Viskas Ukrainoje dar tik prasideda – tiksliau, įgauna pagreitį: procesas, kuris bus ne mažiau sudėtingas nei ne itin sėkmingas Arabų pavasaris arba, pasibaigus šaltajam karui, prasidėjusios “gėlių” revoliucijos, įskaitant ir 2004 metais Ukrainoje vykusią Oranžinę revoliuciją“, – įvykius Ukrainoje komentuoja „USA Today“.
Šio leidinio analitikų teigimu, V.Putinas tikrai bandys Ukrainą suskaldyti ir taip sutrukdyti jai judėti į Vakarus. Ilgai nedelsdama Rusija užkūrė visus savo destrukcinius machanizmus: ji vienu metu ir stengiasi, kad prezidento rinkimus Ukrainoje laimėtų jai palankus politikas ar politikė, ir atšaukė savo finansinę paramą, ir vėl ėmė skleisti gandus, kad nuo Ukrainos atsiskirs Krymas.
„Prisimenant 2008 m. V.Putino invaziją į Gruziją negalima atmesti ir karinio įsikišimo tikimybės. Būtent dėl šios priežasties Vakarai, bandydami Rusiją pripratinti prie demokratinės ir nepriklausomos Ukrainos, turi pasiųsti aiškią žinią: bet koks įsikišimas virs katastrofa ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai“, – teigia „The Washington Post“.
Vakarų šalių lyderiai, tarp jų ir JAV prezidentas Barackas Obama bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel, bando įtikinti V.Putiną netrukdyti permainoms Ukrainoje, bet negi jis tokius raginimus išgirs. Pernai jis buvo pasiekęs galios bei įtakos viršūnę ir kai dabar viskas slysta iš po kojų, nebelieka vietos nuolaidoms ir diplomatijoms.

Vakariečių naivumas

„Įvykiai Ukrainoje paveiks visą posovietinę erdvę – bent jau taps akivaizdžiu įrodymu, kad Maskvos dominavimas „artimajame užsienyje“ pastebimai susilpnėjo“, – pabrėžia „Le Monde“. Tačiau čia, regis, dvelkia vakariečių naivumu. Rusija padarys viską, kad taip neatsitiktų, ir darys tai dar atkakliau bei rafinuočiau.
Tiesą sakant, ji tai daro be atvangos. Ji visiškai užspaudusi Moldovą, ji užspeitusi Gruziją, ji šokdina Lietuvą, ji bando suvedžioti Vengriją, ką jau kalbėti apie Vidurinę Aziją: dėl šio regiono posovietinių respublikų kontrolės V.Putinas gali būti visiškai ramus.
O štai posovietinių valstybių gyventojai ramūs būti negali. Lietuvos gyventojai – taip pat. Nekyla nė mažiausių abejonių, kad Rusija bandys paveikti ir artėjančius prezidento rinkimus Lietuvoje, ir artėjantį suskystintų gamtinių dujų terminalo atidarymą, ir toliau išnaudos eksporto ribojimą, galų gale pašokdins mus elektros kainų pasiutpolke. Rusijai niekada nedings noras išnaudoti kietosios galios instrumentų.
Keista, bet rusai nesuvokia, kad tai veda į gana liūdną atomazgą: bendras priešiškumas Rusijai ir jos režimui Rusijos vakaruose, pietuose ir rytuose vis labiau didėja. Ir ateityje jo nesumažins nei šimtai milijardų eurų, nei nafta, nei dujos, nei manipuliacijos.
Posovietinių studijų centro eksperto Levano Kakhiashvilio teigimu, Rusija po Sovietų Sąjungos žlugimo lyg ir įsisąmoninusi, kad vien kietąja galia grindžiamas įtakos plėtimas nėra nei tikslingas, nei efektyvus. Nors ir tebesiremdama savo kietąja energetinės ekonomikos galia, ilgainiui Rusija ieško vis naujų būdų, kaip užtikrinti savo įtaką. Ypač ji mėgsta veikimą verslo kanalais, kai įsigyjant nuosavybės ar perimant pirmiausia Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS), o vėliau ir „artimajame užsienyje“ esančių valstybių verslą siekiama užtikrinti Rusijos, kaip „natūralios“ regiono lyderės, vaidmenį.
Pasak Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus, Lietuvoje stambųjį verslą sieja itin glaudūs ryšiai su Rusija. Svarbu ir tai, kad pernai Rusija buvo didžiausia Lietuvos ekonominė partnerė (pagal eksportą ir importą). Tai rodo aktyvią verslo sąveiką. Tiesa, džiugina tai, kad Lietuvoje Rusijos veikimas verslo kanalais kur kas menkesnis, palyginti su Baltarusija, Ukraina, Azerbaidžanu, Armėnija ar Centrinės Azijos regionu.

Geografinis Rusijos ir ES artumas sujungia ir teikia bendradarbiavimo galimybių, tačiau bendra kaimynystė kuria ir konfliktus.

Rytų ir Pietryčių Europa, buvusios Rytų bloko šalys, istoriškai ilgą laiką buvo Vakarų ir Rytų geopolitinių bei ekonominių interesų susidūrimo zona. Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo vykdyta sovietizacija buvo siekiama transformuoti šių valstybių politinę ir socialinę sistemą. Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija, pasitelkdama politines ir ekonomines priemones, toliau siekia daryti įtaką Rytų bloko šalims.
ES nuo pat Europos anglių ir plieno bendrijos, tapusios pirmu žingsniu Europos integracijos link, siekė ekonomiškai ir politiškai integruoti Europos šalis. Laikui bėgant ir Europos Sąjungai plečiantis, saugumo, taikos ir ekonomikos klestėjimo užtikrinimas Europos rytinėse kaimyninėse šalyse tapo pačios ES gerovės, ilgalaikio stabilumo sąlyga ir priemone atsverti Rusijos įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES ir Rusija sėkmingai bendradarbiauja sprendžiant Afganistano, Irano ir kitas tolimesnes tarptautines problemas, tačiau artimos kaimynystės klausimai – sudėtingesni. ES formuojant Europos kaimynystės politiką Rusija atsisakė joje dalyvauti. Rusija suvokia ES ne kaip projekto partnerę, bet kaip konkurentę dėl įtakos regione, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.
ES Rytų partnerystės siūlomos integracijos į ES vidaus rinką galimybės ir laisvesnio asmenų judėjimo su beviziu režimu perspektyva sukuria konkurenciją Rusijos kuriamai integracinei erdvei. Pastaruoju metu ES kaimyninių šalių patiriamas Rusijos spaudimas aštrina ES ir Rusijos santykius. ES ir Rusijos konkurencijos objektu ir svarbiausia Rytų partnerystės šalimi galime įvardyti daugiakryptę užsienio politiką ES ir Rusijos atžvilgiu vykdančią Ukrainą.
Dar vienu ES ir Rusijos susidūrimo frontu galime laikyti Vakarų Balkanų regioną. Tačiau, kitaip nei Rytų partnerystės šalių atveju, Vakarų Balkanų regiono integracija į ES jau yra įgavusi pagreitį. 2003 m. Salonikuose vykusios Europos Vadovų Tarybos metu Vakarų Balkanų valstybėms buvo suteikta narystės ES perspektyva. Ją galime laikyti paskata (nors ir kritikuojama dėl savo išblėsusio patrauklumo) šio regiono šalims vykdyti sudėtingą vidaus reformų procesą ir plėtoti regioninį bendradarbiavimą.
Iki šiol Rusijos konkurencija ES vykdomam Vakarų Balkanų valstybių integracijos procesui nebuvo ryški, tačiau jam įgaunant vis didesnį pagreitį galime stebėti Rusijos pastangas didinti įtaką Serbijoje ir kitose Vakarų Balkanų valstybėse.

Rusijos „ne“ Ukrainos integracijai į ES

Ukraina tiek ES, tiek Rusijai visų pirma yra svarbi savo ekonomikos dydžiu, taip pat ir kaip tranzito šalis tarp Azijos ir Europos, ypač energetikos srityje. Apie ketvirtadalį ES importuojamų gamtinių dujų importuojama iš Rusijos, net apie 80 proc. jų atkeliauja per Ukrainą. Ukraina Rusijai svarbi ir dėl konkrečių pramonės sektorių, tokių kaip metalo ar žemės ūkio. Šie pramonės sektoriai vaidina svarbų vaidmenį Rusijos ekonomikoje dar nuo Sovietų Sąjungos laikų. Viešai Rusija taip pat išsako savo nuogąstavimus dėl Ukrainos prekybos su ES liberalizavimo, nes tai padidintų konkurenciją rusiškoms prekėms.
Vis dėl to, nepaisant istoriškai susiklosčiusių kultūrinių ir ekonominių ryšių su Ukraina, šios šalies svarba Rusijai peržengia kultūros ir ekonomikos sritis. Rusijai Ukraina svarbi ir dėl strateginių, karinių priežasčių. Sevastopolio mieste įkurta Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno bazė turėtų būti vertinama ne tik kaip sovietinis palikimas, bet ir kaip ateities strategija.
Geografiniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai lemia tai, kad Ukraina, būdama teritorija tarp ES ir Rusijos, yra ir abiejų pusių geopolitinių interesų susidūrimo taškas. 2009 m. pradėtoje įgyvendinti Rytų partnerystės programoje Ukraina vaidina esminį vaidmenį. Rytų partnerystė Ukrainos atžvilgiu apima susitarimus, priartinančius ją prie europinių taisyklių ir įtvirtinančius ES ekonominės bei politinės įtakos erdvėje. Ukrainos „praradimas“ Rusijos įtakos zoną grąžintų į XVII amžių, todėl visos iniciatyvos, skatinančios Rytų partnerystės šalių suartėjimą, skatina konfliktą tarp Briuselio ir Maskvos.
Iki šiol posovietinėje erdvėje Rusija siekė išlaikyti ir didinti savo įtaką derindama „minkštosios“ ir „kietosios“ galios instrumentus. Tačiau dabar Vladimiro Putino kuriama ekonominė sąjunga vertinama kaip kokybiškai naujas žingsnis. Sukurta sąjunga ne tik apimtų laisvosios prekybos zoną – dėl jos Rusija įgytų papildomų priemonių prekybai su trečiosiomis šalimis kontroliuoti ir taip daryti įtaką Ukrainos santykiams su ES. Tai iš esmės pakirstų pagrindinį Rytų partnerystės iniciatyvos ramstį – per laisvosios prekybos susitarimą perduoti europines žaidimo taisykles.
Dėl istoriškai neįvykusios desovietizacijos Ukraina savo susiformavusia institucine santvarka, įsitvirtinusia oligarchija ir visuomenės požiūriu į bendrą praeitį vis dar yra labai artima Rusijai. Dauguma ukrainiečių norėtų, kad jiems nereikėtų rinktis tarp ES ir Rusijos. 2013 m. atliktos apklausos parodė, kad ukrainiečiai nėra vienareikšmiškai apsisprendę, ar norėtų integruotis į ES, ar į Eurazijos muitų sąjungą. Dėl to ES reikalaujamų reformų įgyvendinimas Ukrainai siekiant integruotis į Bendriją bus labai sudėtingas. O štai Rusijos siūlomos paskatos Ukrainai nereikalauja sudėtingų politinių sprendimų, ir tai iš esmės sukuria palankesnes sąlygas Ukrainos dalyvavimui Rusijos kuriamoje integracinėje erdvėje.
Suvokdama savo geopolitinę svarbą Ukraina vis dar bando balansuoti tarp ES ir Rusijos polių. Tai ypač būdinga Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vykdomai politikai, siekiant išsaugoti sukurtą politinę sistemą Ukrainos viduje ir kartu suartėti su ES vadovaujantis pragmatiniais interesais. Tačiau dėl to, kad Ukrainos ekonomika balansuoja ties bankroto riba ir dėl artėjančių 2015 m. prezidento rinkimų V.Janukovyčius turės labiau stengtis stabilizuoti valstybės ekonomiką, o tam būtina finansinė išorės parama.
ES finansiniai pajėgumai bandant atkurti euro zonos ir ES ekonomikos stabilumą yra riboti. Tarptautinis valiutos fondas už finansinę paramą taip pat reikalauja įgyvendinti sudėtingas vidaus reformas. O Rusija, siūlydama integracijos alternatyvą, ne tik nereikalauja sudėtingų reformų, bet ir siūlo konkrečias finansines paskatas, galinčias nusverti Ukrainos integracinių alternatyvų sąnaudų ir naudos balansą. Rusija Ukrainai kelia tik vieną sąlygą – sustabdyti savo integraciją į ES ir prisijungti prie kuriamos Eurazijos ekonominės sąjungos.

Strategiškai apgalvotas Rusijos “taip” Vakarų Balkanų valstybių integracijai į ES

Kitaip nei Ukraina, Serbija niekuomet nebuvo Rusijos sudėtyje, tačiau jas sieja glaudūs kultūriniai, politiniai ir ekonominiai ryšiai. Tai slavų tautos, vienijamos bendros religijos, bendrų priešų ir turinčios etninių neramumų skaldomus teritorinius vienetus. Istoriškai Rusija nuolat palaikė artimus santykius su Serbija (ir buvusia Jugoslavija), todėl ten turėjo stiprią įtaką.
1999 m. vykstant Kosovo karui tuometinė Jugoslavija pateikė oficialų prašymą įstoti į NVS, o 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę nuo Serbijos Rusija visuomet stipriai palaikė jos poziciją nepripažįstant Kosovo nepriklausomybės tiek dvišalių santykių, tiek tarptautiniu mastu.
Paskutinėmis savo pirmininkavimo ES Tarybai dienomis Lietuva pasiekė labai svarbų (o Serbijai kol kas istorinį) susitarimą dėl ES mandato narystės deryboms su Serbija ir derybų pradžios datos. Šių metų sausio 21 d. įvyko pirmoji ES tarpvyriausybinė konferencija su Serbija, kurios metu derybos buvo oficialiai pradėtos.
Atvirai priešindamasi Ukrainos ir ES suartėjimui, Rusija laikosi kitokios politikos dėl Vakarų Balkanų valstybių integracijos į ES. Serbijos integracijos į ES siekiai bent jau kol kas nepaskatino Rusijos spaudimo ir įtampos tarp Maskvos ir Briuselio didėjimo. Rusija neprieštarauja Serbijos geopolitiniams interesams tapti ES nare, tačiau pabrėžia, kad ES neturėtų spausti Serbijos priimti šaliai nenaudingus sprendimus (sprendžiant Kosovo statuso klausimą). Tokia Rusijos pozicija iš esmės gali reikšti, kad ji neprieštaraus Serbijos integracijai į ES tol, kol šis procesas nedarys žalos dvišaliams santykiams arba Rusijos interesams regione.
Tačiau stebint naujausias Serbijos ir Rusijos dvišalių santykių tendencijas galima matyti, kad Rusija, viešai reikšdama paramą Serbijos integracijai į ES, šiam procesui vis labiau įsibėgėjant stengiasi išlaikyti ir net padidinti savo įtaką šalyje. Praėjusiais metais Rusijos ir Serbijos bendradarbiavimas buvo įtvirtintas daugelyje sričių. Bene svarbiausiu susitarimu, sukėlusiu diskusijas dėl Serbijos apsisprendimo integruotis į ES, galima laikyti 2013 m. gegužės 24 d. Serbijos ir Rusijos pasirašytą strateginės partnerystės deklaraciją. Taip pat pasirašyti dvišaliai susitarimai, apimantys švietimo, kultūros sričių ir karinį bendradarbiavimą, geležinkelių infrastruktūros plėtojimą. Praėjusių metų kovo 27 d. Serbija pasirašė dujų tiekimo iki 2021 m. sutartis su koncernu „Gazprom” (dujų kaina buvo sumažinta apie 13 proc.), o lapkričio mėnesį buvo pradėta dujotiekio „South Stream” statyba.
Kitaip nei Ukraina, Serbija turi realią narystės ES perspektyvą. Ji tikisi aplenkusi jau pusantrų metų besiderančią Juodkalniją derybas dėl narystės ES baigti iki 2020 m. pabaigos ir tapti kita prie Bendrijos prisijungsiančia valstybe. Rusija negali Serbijai pasiūlyti tikros alternatyvos, todėl jos politika yra kitokia nei Ukrainos atžvilgiu. Rusija šią šalį mato kaip sąjungininkę, per kurios integracijos į ES procesą galėtų padidinti savo įtaką ES. Atsižvelgiant į tai, Rusijai svarbu išlaikyti ir padidinti įtaką šioje šalyje.

Pasišaipymai iš kuriozų Sočio olimpiadoje tapo Vakarų žiniasklaidos kasdienybe, tačiau perdėtas kartais nepagrįstų faktų eskalavimas ne tik neturės jokio teigiamo efekto, bet ir gali tapti papildomu Kremliaus propagandos meistrų įrankiu.

Vasario mėnesį viso pasaulio akys nukrypo į Sočį – vos už kelių šimtų kilometrų nuo Čečėnijos įsikūrusį kurortinį Rusijos miestą, kuriame savo vasarnamį buvo įsirengęs Josifas Stalinas. Iš pradžių diskusijų centre buvo protu sunkiai suvokiamos išlaidos sporto šventei organizuoti bei Vakarų politikų atsisakymas vykti į žaidynes, taip simboliškai protestuojant prieš žmogaus teisių bei demokratijos pažeidimus, tačiau netrukus dėmesys nukrypo į kuriozus, virtusius pašaipomis iš rusų negebėjimo organizuoti tokio masto renginių.

Dilema politikams

Olimpiada tapo savotišku išbandymu ir viso pasaulio politikams: simbolinis jų dalyvavimas žaidynių atidarymo ceremonijoje laikomas tam tikro prielankumo arba bent jau neutralumo šeimininkų atžvilgiu ženklu. Todėl dėl įvairių politinių aplinkybių Sočyje nebuvo nei JAV prezidento Baracko Obamos, nei Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono, nei Vokietijos kanclerės Angelos Merkel.
Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė taip pat buvo viena pirmųjų, pranešusių apie sprendimą nevykti į Rusiją, todėl aukščiausio rango šalies atstovas šiame renginyje buvo ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Jis ne tik dalyvavo atidaryme, bet ir pasveikino Lietuvos sportininkus bei sprendė politinius rebusus su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu ir dujų koncerno „Gazprom“ atstovais.
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nebuvo bendros Europos Sąjungos pozicijos dalyvauti ar nedalyvauti žiemos olimpinėse žaidynėse. Šiame renginyje dalyvavo ir kaimyninių šalių vadovai, pavyzdžiui, aš pats skridau į Sočį su Latvijos prezidentu Andriu Bėrziniu. Kaip ministras pirmininkas jaučiau pareigą palaikyti mūsų šalies sportininkus svarbiame tarptautiniame renginyje“, – „Veidui“ sakė Vyriausybės vadovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad tokios kelionės nėra rengiamos turistiniais tikslais. „Politikai Sočyje vykstančiose olimpinėse žaidynėse, kaip ir kituose tarptautinio lygio renginiuose kitose šalyse – parodose, viršūnių susitikimuose, elgiasi pragmatiškai, sugeba suderinti to renginio funkcijas ir dvišalius pokalbius. Visos šalys, kurios siekia surengti aukšto lygio tarptautinius renginius, kartu siekia atkreipti į save dėmesį, užmegzti santykius, pritraukti investuotojų, ir Rusija šiame kontekste nėra išimtis. Tai, kad Sočyje greta varžybų vyko ir dvišaliai politinio lygio susitikimai, pavadinčiau normalia praktika“, – teigia A.Butkevičius.
Su tuo, kad Lietuvos vadovams šiuo atveju pavyko rasti aukso vidurį tarp griežtesnės pozicijos atsisakant dalyvauti bei racionalaus išskaičiavimo, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius: „Politinis sprendimas buvo labai subalansuotas – prezidentė į olimpiadą nevyko ir viešai argumentavo priežastis; tuo metu premjero vizitas tokiomis aplinkybėmis yra priimtinas žingsnis, užtikrinantis atstovavimą šaliai.“

Kuriozai ir išankstinė nuostata

Vis dėlto šie Vakarų politikų sprendimai beveik visą laiką tebuvo antrame plane: prieš olimpiadą žiniasklaidos dėmesys krypo į Rusijoje priimtą informacijos sklaidą apie seksualines mažumas nepilnamečiams ribojantį įstatymą bei milijardines sumas, išleistas žaidynėms surengti. Sočio olimpiada kainuos dvigubai daugiau nei antros brangiausios istorijoje žiemos žaidynės Nagane, Japonijoje. Be to, prieš pat renginio pradžią žurnalistų taikinyje atsidūrė kurioziniai Sočio kasdienybės vaizdai. Tarp sukėlusių daugiausiai šypsenų – tualeto kambariai su dviem neatskirtais unitazais, apgriuvę viešbučiai ir valgiaraščiai, kuriuose darkyta anglų kalba siūloma pasmaguriauti „ledais užpakalyje“.
„Tokie svarstymai prasidėjo dar ruošiantis olimpiadai. Kartais susidarydavo įspūdis, kad daugiau kalbama ne apie sporto renginį, o apie politiką – terorizmo grėsmę, seksualinių mažumų teises ir kitus dalykus. Bet argumentai prieš Rusiją yra suprantami, nes, pavyzdžiui, kai Kinija rengė vasaros olimpiadą, taip pat plačiai buvo eskaluojamos žmogaus teisių, nedemokratiško režimo problemos“, – svarsto politologas dr. Vadimas Volovojus.
Pasak N.Maliukevičiaus, kitko ir nebuvo galima tikėtis, žinant Rusijos specifiką ir milžiniškas, per 50 mlrd. JAV dolerių siekiančias investicijas. „Svarbūs du veiksniai. Visų pirma tai išlaidos, nes našumo stoka ir neefektyvumas sukėlė daug abejonių ne tik Vakarams, bet ir Rusijos opozicijai. Antra, reikėtų išskirti pirminę reakciją, nulemtą psichologinio fono. Ankstesni Rusijos organizuotų didelių renginių pavyzdžiai, tokie kaip politikos lyderių susitikimas Vladivostoke, parodė, kad specialiai tam nutiesti keliai ir įrengta infrastruktūra tuoj po to ėmė griūti. Todėl ir dabar išlikusi automatinė psichologinė reakcija bei stereotipinis mąstymas, kurį bandoma pagrįsti pavyzdžiais. Tarkim, žurnalistai, nuvykę į Rusiją dar prieš prasidedant varžyboms, nelabai turėjo ką veikti, todėl ieškojo kabliukų ir jų, be abejo, surado“, – aiškina politologas.

Skamba paradoksaliai, bet sportas yra viena politikos formų. Pasirodo, olimpinės žaidynės keičia valstybių raidą, tarptautinius santykius ir galių balansą.

Praėjusį penktadienį Sočyje, Rusijoje, prasidėjo 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Atrodo, kad kol kas pasaulis daugiau žino, ką apie jas mano vienos ar kitos valstybės politikai, nei apie pačius besirungiančius sportininkus. Tačiau stebėtis nederėtų – tai tik iliustruoja seną tiesą, kad didysis sportas yra vienas politikos instrumentų.
Olimpinės žaidynės ar kiti didieji sporto renginiai yra gana tikslus tarptautinių santykių ir nuotaikų veidrodis, o kartu – ir efektyvus įrankis jiems paveikti. Kaip aiškina Richardas Epsy, knygos „Politika olimpinėse žaidynėse“ autorius, iš tiesų sportas – tai diplomatija: pasiuntusios atletų delegacijas į užsienį, šalys gali sukurti pamatą diplomatiniams ryšiams ar juos efektyviau plėtoti. Ir, priešingai, sportinio apsilankymo kitoje šalyje atšaukimas valstybės gali būti panaudojamas kaip priemonė nepasitenkinimui tam tikra vyriausybe ar jos vykdoma politika išreikšti. Kartais tai gali padėti sušvelninti dvišalius santykius, padėti gauti nuolaidų ar išsiderėti geresnes sąlygas.

Olimpinių žaidynių istorija persismelkusi politika
Atkreiptinas dėmesys, kad modernios olimpinės žaidynės imtos rengti pirmiausia turint politinę motyvaciją, tai yra viliantis, jog sportas pagerins santykius tarp valstybių ir padės kurti taikingesnę pasaulio bendruomenę. Laikui bėgant šie aspektai tik ryškėjo – olimpinės žaidynės, prikaustančios viso pasaulio dėmesį, greitai pradėtos naudoti tarsi scena, leidžianti plačiai paskleisti tam tikrą ideologiją ar pasaulėžiūrą.
Dar per 1906 m. Graikijoje surengtas Atėnų vasaros olimpines žaidynes airių sportininkas Peteris O’Connoras, kovojęs kaip Didžiosios Britanijos atletas, trišuolio rungtyje pelnė medalį. Jis norėjo pabrėžti savo kilmę, tad ant apdovanojimų pakylos užlipo nešinas Airijos vėliava. Šis poelgis atspindėjo tuometę situaciją, kai Airija siekė vis didesnio savarankiškumo, o galiausiai ir nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Taigi toks P.O’Connoro gestas turėjo stiprų simbolinį nacionalistinį užtaisą.
Vėliau irgi netrūko tarpvalstybinių santykių aiškinimosi. Tarkime, 1908 m. Londono olimpinėse žaidynėse įtampa kilo tarp Rusijos ir Suomijos, kada pirmoji paprieštaravo, kad suomiai eitynėse pasirodytų su savo vėliavomis. Kadangi Suomija dar 1809 m. po Švedijos ir Rusijos karo buvo prijungta prie Rusijos, suomių sportininkams buvo nurodyta žygiuoti su Rusijos vėliava. Protestuodami suomiai pasirodė apskritai be jokios vėliavos, tuo pabrėždami, kad yra atskira tauta.
Nestigo čia įtampos ir tarp olimpiados rengėjų britų bei amerikiečių: kai pastarieji pastebėjo, kad jų vėliavos nėra tarp nacionalinių, puošiančių olimpinį stadioną per atidarymo ceremoniją, JAV vėliavos nešėjas nesutiko nuleisti vėliavos prieš karalių Edvardą VII (čia reikėtų prisiminti, kad JAV būtent su Didžiosios Britanijos monarchija kariavo JAV nepriklausomybės kovose).
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1920 m. Belgijoje, Antverpene, po pertraukos vėl surengtos olimpinės žaidynės. Jose varžytis nebuvo leista Pirmojo pasaulinio karo pralaimėtojų – Vokietijos, Austrijos, Bulgarijos, Turkijos ir Vengrijos sportininkams. Be to, pasauliui išgyvenus tokį siaubingą konfliktą, taika tapo dar svarbesniu vasaros olimpinių žaidynių akcentu: tais metais pirmą kartą oficialia atidarymo ceremonijos dalimi tapo taikos balandžių paleidimas.

Olimpinės žaidynės pasitelkiamos ir ideologijai skleisti
1936 m. Vokietijos sostinėje Berlyne vykusios vasaros olimpinės žaidynės – ryškus pavyzdys, kaip žaidynėmis siekiama pasinaudoti ideologijai skleisti. Tuo metu valdžioje jau buvo įsitvirtinęs Adolfas Hitleris (teisė rengti olimpiadą Vokietijai buvo suteikta dar prieš nacionalsocialistams ateinant į valdžią). Jiems tai buvo proga ne tik pademonstruoti, koks efektyvus yra nacių režimas, bet ir pasaulio publikai iliustruoti nacių puoselėtos rasių teorijos, pagal kurią vokiečiams arijams, be abejo, teko aukščiausias hierarchijos laiptelis, „teisingumą“. Vis dėlto iš to išėjo šnipštas, kai afroamerikietis atletas Jesse Owensas (esą žemesnės rasės atstovas) laimėjo keturis olimpinius aukso medalius, pagerino vienuolika olimpinių rekordų ir įveikė vokiečių blondiną, mėlynakį ariją, Vokietijos sporto žvaigždę Lutzą Langą. Žinoma, sukeldamas didelį vokiečių nepasitenkinimą.
Kita olimpiada buvo surengta tik po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m., Didžiojoje Britanijoje, Londone. Joje nebuvo pageidaujamos svarbiausios vadinamosios ašies valstybės Japonija ir Vokietija (jos nebuvo pageidaujamos ir Sankt Morice, Šveicarijoje, vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse). Įsibėgėjant šaltajam karui, olimpinėse žaidynėse vis labiau ėmė ryškėti varžymasis tarp vieno ir kito bloko šalių. Būtent ši ideologinė kova iš dalies ir lėmė išaugusį pasaulio bendruomenės susidomėjimą žaidynėmis, ir tai veikė kaip tam tikras garo nuleidimas.
1956 m. Melburne, Australijoje, vykusiose olimpinėse žaidynėse pirmąkart buvo panaudotas tikras boikotas, tai yra Kinija boikotavo olimpiadą dėl Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo tarp dalyvių įtraukti Taivaną. Kinijos nacionalistinei Gomindano vyriausybei pralaimėjus kovą su Kinijos komunistų partija, pirmajai teko pasitraukti į Taivano salą, kur ji toliau formavo Kinijos Respublikos vyriausybę. Taivanas save nuo 1950-ųjų laikė nepriklausoma valstybe, o Kinija į salą žiūrėjo kaip į maištininkų regioną, kurį vėl reikia prijungti prie Kinijos.
Negana to, Egiptas, Irakas ir Libanas boikotavo žaidynes dėl Izraelio įžengimo į Sinajaus pusiasalį ir dėl Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos veiksmų Egipte dėl Sueco kanalo. Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukė Sovietų Rusijos įsiveržimas į Vengriją po to, kai ši pasitraukė iš Varšuvos pakto. Trys Europos šalys (Nyderlandai, Šveicarija ir Ispanija) palaikydamos Vengriją taip pat atsisakė dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Blogus šių valstybių santykius atspindėjo ir sportininkų santykiai – netrūko konfliktų (net muštynių) tarp rusų ir vengrų.
Minėta Kinijos ir Taivano santykių problema aktuali išliko ir vėliau. Kitose olimpinėse žaidynėse Taivanui vėlgi nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, o siūlyta dalyvauti kaip Kinijos Taipėjaus komandai. Tada taivaniečiai dalyvavo, bet siekdami pabrėžti atskirumą nuo Kinijos nutarė dalyvauti be pavadinimo ant sportinės aprangos. O 1976 m. Monrealio olimpiadoje, kai vėl nebuvo leista vadintis Kinijos Respublika, Taivanas dalyvauti atsisakė. Galiausiai 1984 m. Los Andželo olimpiadoje Taivanas dalyvavo vadindamasis Kinijos Taipėjumi. Šiose žaidynėse daugiau nei po trijų dešimtmečių vėl dalyvavo Kinija.

Daugiausiai gyvybių kainavusios olimpinės žaidynės
1968 m. Meksikos olimpiada – pirmoji surengta trečiojo pasaulio šalyje. Prieš žaidynių pradžią Meksike sustiprėjo antivyriausybiniai pilietiniai neramumai. Likus dešimčiai dienų iki olimpiados pradžios policijos ir kariuomenės pajėgos apšaudė neginkluotų savo piliečių, daugiausia studentų, minią, kuri protestavo  prieš autoritarinio režimo prievartą. Kiek tada žuvo žmonių, tiksliai nėra aišku: Meksikos vyriausybė paskelbė, kad žuvo apie dvi dešimtis studentų, tačiau įvykio liudininkų teigimu, aukų buvo šimtai. Be to, daugybė studentų dar  buvo sumušti, įkalinti arba tiesiog dingo.
Ši olimpiada garsi ir dėl juodaodžių emancipacinių nuotaikų. JAV tuomet buvo labai stiprūs dėl juodaodžių teisių kovojantys judėjimai, taigi du JAV atletai, laimėję pirmą ir trečią vietą 200 metrų bėgimo rungtyje, skambant JAV himnui ant pakylos stovėjo iškėlę ranką, rodydami, kad sveikina šiuos judėjimus.
Aukų neišvengta ir 1972 m. Miunchene vykusiose olimpinėse žaidynėse. Tuomet Vokietijos grįžimą į tarptautinę areną aptemdė Palestinos judėjimo „Juodasis rugsėjis“ teroristinis išpuolis: teroristai įsiveržė į Izraelio atletų gyvenamąsias patalpas, du sportininkus nužudė iš karto, o devynis paėmė įkaitais. Teroristai siekė iš Izraelio vyriausybės išsiderėti, kad būtų paleista kuo daugiau palestiniečių kalinių, tačiau Izraelis bet kokias derybas atmetė. Tada įkaitai buvo nužudyti, kartu žuvo ir vokiečių policininkas.
1980 m. Maskvos olimpinės žaidynės sutapo su nesenu Sovietų Sąjungos įsiveržimu į Afganistaną. Tuometis JAV prezidentas Jimmy Carteris inicijavo žaidynių boikoto kampaniją. Prie šio protesto prisidėjo apie 60 šalių, o dar 15 valstybių sportininkai žygiavo ne su savo šalių nacionalinėmis, bet su olimpinėmis vėliavomis, esą taip protestuodami švelniau. Maskvai tai buvo didelis smūgis, todėl atsilygindama Sovietų Sąjunga (kaip ir dauguma kitų Varšuvos pakto valstybių) atsisakė dalyvauti kitoje olimpiadoje, 1984 m. vykusioje Los Andžele.
Svarbu paminėti ir 1988 m. Pietų Korėjos sostinėje Seule vykusias vasaros olimpines žaidynes. Jos laikomos viena svarbiausių priežasčių, padėjusių įsitvirtinti demokratijai šalyje. Seului gavus teisę rengti olimpines žaidynes, šalį dar valdė diktatoriškas režimas, ir žaidynės buvo vertinamos kaip galimybė gauti jam daugiau paramos. Bet olimpiada vis dėlto tapo pirmaisiais Pietų Korėjos žingsniais demokratijos link. Tai suteikė daugiau galimybių visuomenei, siekusiai šalyje įvesti konstitucinį valdymą.
Kadangi Pietų Korėjos valdžiai buvo labai svarbu, kad tik olimpiada nebūtų atšaukta, stengtasi neperžengti ribų. 1987 m. šalyje vyko daug protestų – žmonės įgavo drąsos, žinodami, kad režimas prieš juos nedrįs panaudoti ginklų, nes tai reikštų olimpinių žaidynių atšaukimą. O kai vis dėlto vienas protestuojantis studentas buvo nukankintas, režimo vadovas generolas Chun Doo-hwanas turėjo atsistatydinti ir perleisti valdžią bendražygiui, galiausiai priverstam nusileisti protestuotojams ir įvykdyti konstitucinę reformą. Taigi dar prieš prasidedant olimpinėms žaidynėms Pietų Korėja tapo parlamentine demokratija.
Kažko panašaus tikėtasi ir suteikus šansą Kinijai 2008 m. Pekine surengti vasaros olimpines žaidynes. Nors toks sprendimas buvo vertinamas prieštaringai, tai iš tikrųjų suteikė puikią progą spausti Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, aplinkosaugos, politikos Afrikos žemyne, etninių ir religinių mažumų diskriminacijos, ypač Tibete. Deja, šiuo atveju tokių ryškių pokyčių kaip Pietų Korėjoje pasiekta nebuvo.
O Sovietų Sąjungos subyrėjimo pasekmės iš karto pasimatė ir 1992 m. olimpinėse žaidynėse, vykusiose Barselonoje. Būtent šioje olimpiadoje Lietuva, Latvija, Estija dalyvavo jau kaip atskiros komandos, o susivienijusi Vokietija ėjo su viena vėliava. Čia taip pat aiškiai pasijuto ir Balkanuose kilusi įtampa: Jugoslavijos, panaudojusios karinius veiksmus prieš Bosniją ir Hercegoviną bei Kroatiją, komandoms dalyvauti leista nebuvo.
Na, o baigiant aukų pareikalavusių olimpiadų temą negalima nepaminėti dar ir 1996 m. Atlantos vasaros olimpinių žaidynių. Jų metu sprogusi bomba nusinešė dviejų žmonių gyvybes, o daugiau nei šimtas buvo sužeista. Aukų galėjo būtų kur kas daugiau, bet, laimei, apsaugos darbuotojas bombą pastebėjo dar prieš sprogimą. Dėl to pavyko evakuoti daugybę į renginį susirinkusių žiūrovų.

Šią savaitę Briuselyje susitiks ES ir Rusijos lyderiai. Ekspertai prognozuoja, kad rezultatų tai neduos. Tiesą sakant, per šiuos kas pusmetį vykstančius susitikimus dar niekada neprieita prie esminių sutarimų.

Sunkus lagaminas, kurio nebesinori tempti paskui save, tačiau nedrįstama ir išmesti. Tokią ar panašias analogijas politikos apžvalgininkai pasitelkia bandydami apibūdinti kas pusmetį vykstančius Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikimus.
Iš tiesų šie susitikimai naudos tarpusavio santykiams duoda mažai: Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui jie tampa dar viena proga pasakyti Vakarams, ką jis iš tiesų apie juos mano, o ES – atsikertant pakartoti, ką jau ir taip ne kartą yra sakiusi apie padėtį Rusijoje.
Nepaisant to, nuo 1994-ųjų, kai pasirašyta Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartis, abiejų pusių lyderiai buvo susitikę jau 31 kartą.

Briuselis siunčia signalą

Teigiama, kad šį kartą susitikimas bus šaltesnis nei įprastai. ES pareigūnai, atšaukdami tradicinę vakarienę ir dviejų dienų susitikimą sutraukdami į kelias valandas, V.Putinui pasiuntė signalą, kad šiuo metu santykiai tarp jų nėra sklandūs. Kaip praneša naujienų agentūra „Reuters“, pagrindinė to priežastis – Kremliaus Ukrainai darytas spaudimas prieš praėjusių metų lapkritį vykusį ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikimą Vilniuje, kuriame ji siekė pasirašyti Asociacijos sutartį su ES ir taip pasukti vakarietiška kryptimi.
Diplomatai užsimena, kad Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy ir ES vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikos klausimais Catherine Ashton su Rusijos prezidentu V.Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu bandys atvirai kalbėtis apie aktualius ir probleminius dvišalių santykių klausimus, nevengdami ir aštrių aspektų, tokių kaip dažnėjantys žmogaus teisių pažeidimai Rusijoje ar Ukrainos aktualijos.
Tiesa, V.Putinas daugelį priekaištų galės nesunkiai atremti, nes pastaraisiais mėnesiais pasirašė nemažai potvarkių: iš kalėjimo paleido feminisčių pankroko grupės „Pussy Riot“ nares, panaikino kaltinimus „Greenpeace“ aktyvistams, suteikė malonę vienam žinomiausių politinių Rusijos kalinių Michailui Chodorkovskiui.
Kita Briuseliui ne mažiau aktuali tema – Ukraina. Paklaustas, ar Rusija per susitikimą yra pasirengusi diskutuoti šiuo klausimu, Rusijos ambasadorius ES Vladimiras Čižovas atsakė: „Aš esu tikras, kad prezidentas V.Putinas bus pasirengęs diskutuoti bet kokiu klausimu, kuris domins prezidentus Van Rompuy ir Barroso.“

Rusija veikia senais metodais

Analitinio „Carnegie“ centro Maskvoje ekspertė Lilija Ševcova teigia, kad du dešimtmečius besitęsiantys ES ir Rusijos lyderių susitikimai jau seniai nebevaisingi ir velkasi iš tų laikų, kai dar buvo tikimasi integruoti Rusiją į Europos normatyvinę darbotvarkę. “Briuselis ir Maskva daug kartų susitiko ir kūrė Rusijos integracijos strategijas. Ir nors viltys integruoti Rusiją į Europą žlugo seniai, biurokratinis aparatas tebeveikia“, – pabrėžia analitikė.
Žodžiais puoselėta „strateginės partnerystės“ tarp ES ir Rusijos idėja politiniame lygmenyje seniai išblėso, o šiuo metu jie vartojami kalbant išimtinai apie ekonominę tarpusavio priklausomybę. O „partnerystė vardan modernizacijos“, inicijuota Vokietijos kaip atsakas atšilimą, kurio tikėtasi Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu, taip pat tampa tik praeities detale.
Pastaraisiais metais Kremlius ne kartą parodė, kad ten, kur kertasi Rusijos ir ES interesai, jis yra pasiryžęs veikti savais metodais ir pasiekti tikslą bet kokia kaina.
Ir šį kartą tikėtis apčiuopiamų sprendimų ar prošvaisčių pagerinti santykius tarp abiejų pusių – naivu. Briuselyje įsikūrusio „Carnegie Europe“ centro analitikas Dmitri Treninas atkreipia dėmesį, kad vieša paslaptis yra neretai niekinantis Kremliaus požiūris į šiandieninius ES lyderius. Jis taip pat primena, kad šių metų gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą, tad iš principo keisis visas prie ES vairo stovintis elitas. Todėl tai dar viena priežastis, kodėl V.Putinas nerodys didelio entuziazmo ieškoti bendrų sąlyčio taškų su ES lyderiais.

Kas galingesnis: diktatoriškas buvusios supervalstybės lyderis ar vyriausiasis pasaulyje dominuojančios valstybės kariuomenės vadas?

Šį klausimą uždavęs žurnalas „Forbes“ pateikė nemažai daliai skaitytojų šiek tiek netikėtą atsakymą: 2013 m. įtakingiausių žmonių reitinge Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užėmė pirmą vietą ir aplenkė JAV vadovą Baracką Obamą, nustumdamas jį į antrąją. Tačiau tai tikrai nereiškia ir JAV įtakos pasaulyje sumažėjimo.

Skelbiama, kad Vladimiras Putinas įtvirtino savo valdžią Rusijoje, o štai Barackas Obama išgyvena nesėkmių periodą, kuris, analitikų teigimu, jį prislėgė anksčiau, nei įprastai tai nutinka dviejų prezidento kadencijų laikotarpiu: nesėkmingos derybos dėl intervencijos Sirijoje, Edwardas Snowdenas ir JAV nacionalinės saugumo agentūros šnipinėjimo skandalas bei galiausiai neseniai įvykęs vyriausybės „išjungimas“ – visi šie veiksniai, „Forbes“ vertinimu, lėmė, kad B.Obama pastaraisiais metais nebesugeba tinkamai išnaudoti JAV prezidento posto jam suteikiamų galių.

„Forbes“ staigmena

Šiais metais į žurnalo “Forbes” sudarytą 72 įtakingiausių pasaulio asmenybių reitingą pateko septyniolika valstybių vadovų (šios valstybės bendrai generuoja apie 48 trln. JAV dolerių) bei 27 didžiųjų pasaulio korporacijų vadovų, bendrai sukuriančių maždaug trijų trilijonų dolerių metines pajamas. Moterų tarp pasaulio įtakingiausiųjų – tik 12 proc., ir čia persistumdymų mažai: įtakingiausia pasaulio moteris yra Vokietijos kanclerė Angela Merkel, iš įtakingiausiųjų dešimtuko neiškrintanti nuo 2010-ųjų.
2009, 2011, 2012 metais įtakingiausiųjų sąrašo viršūnėje karaliavo B.Obama, tačiau šiemet V.Putinas jį nukarūnavo. Todėl daugeliui kyla klausimas, kodėl „Forbes“ nusprendė pirmą vietą skirti būtent diktatūros apraiškomis persmelktos Rusijos lyderiui bei amžinam JAV antagonistui? Ar jis iš tiesų nusipelnė tokio pripažinimo? Britų dienraščio „The Guardian“ apžvalgininko Simono Tisdallo teigimu, šis įvertinimas tik dar labiau sustiprins kaprizingo autoritaro ~macho~ pasimėgavimą, tačiau iš tiesų šio titulo jis nenusipelno.
Naujienų portalas „EU Observer“ pabrėžia, kad buvęs KGB agentas pasidėjo pamatus galimybei išlikti prezidento poste iki pat 2024-ųjų, o kontroliuodamas šalies naftos ir dujų sektorius V.Putinas neturi pagrindo nerimauti dėl nuolatinės JAV ir ES kritikos, kurios sulaukiama dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų Rusijoje.
Nepaisant gausios kritikos žurnalui „Forbes“, kurio dalis žurnalistų Baltiesiems rūmams pasiūlė nebeprenumeruoti, „Business Insider“ analitikas Adamas Tayloras teigia, kad pagaliau įtakingiausiųjų reitingas sudarytas teisingai: „Sąrašas yra teisingas, o V.Putinas šiuo metu yra iš tiesų galingiausia pasaulio asmenybė. Pokyčiai „Forbes“ reitinge suponuoja, kad įtikinamai padidėjo V.Putino naudojama galia veikti pasaulio politikos procesus, kurią jis pademonstravo suteikdamas prieglobstį E.Snowdenui ar laikydamasis griežtos pozicijos vykstant deryboms dėl Sirijos.“

Aplenkė V.Putinas, o ne Rusija

Sudarydamas įtakingiausių asmenybių reitingą “Forbes” vadovaujasi keturiais kriterijais: kokio dydžio populiacija priklauso nuo jų, kokią pinigų sumą jie valdo, kokiose srityse turi įtakos ir kaip aktyviai išnaudoja savo galią, darydami įtaką pasaulyje. Akivaizdu, kad pagal pirmus du kriterijus B.Obama turi akivaizdžią persvarą (Rusijoje yra 142 mln., o JAV – 314 mln. gyventojų, Rusija sukuria per 2 trln. dolerių BVP, o JAV – aštuonis kartus daugiau). Todėl yra likę du lemiami kriterijai, kurie atspindi asmenybės, tačiau ne valdomos valstybės ar korporacijos galią.
Tikroji asmeninė galia, kurią ir siekia įvertinti „Forbes“, matuojama galimybėmis ir sugebėjimais, o ne realiu panaudojimu. Šioje srityje Kremliaus galva turi daug daugiau erdvės nei demokratinės „stabdžių ir atsvarų“ sistemos suvaržytas JAV prezidentas. „Kas kitas galėtų įkalinti vieną turtingiausių šalies asmenų, nepaisydamas tarptautinės bendruomenės pasmerkimo?“ – klausia „Business Insider“.
Čia kyla klausimas: galbūt tuomet ir Kinijos lyderis galingesnis ir įtakingesnis nei JAV prezidentas B.Obama? Pasak kinų analitiko Cheng Li, taip teigti būtų neteisinga: „Kinijos vadovo galia yra daug mažesnė nei JAV prezidento, nes jis apribotas devynių Nuolatinio komunistų partijos komiteto narių, tarp kurių yra tik pirmas iš lygiųjų.“
„USA Today“ apžvalgininkas ir buvęs Baltųjų rūmų korespondentas Richardas Benedetto teigia, kad B.Obamos užsienio politika gali būti apibūdinama kaip „vadovavimas iš galinės eilės“. Kitaip tariant, JAV prezidentas leidžia kitoms nacijoms pasireikšti tarptautinėje erdvėje, nes amerikiečiams šiuo metu labiau rūpi vidaus politikos klausimai.
Iš tiesų amerikiečiai šiandien kur kas mažiau suinteresuoti užsienio politika, nei buvo prieš dešimtmetį ar anksčiau. Todėl, R.Benedetto vertinimu, B.Obama koncentruojasi į vidaus politikos klausimus: ekonominį nestabilumą, imigraciją, sveikatos apsaugos politiką. JAV prezidento postas jam suteikia daugiau galių, nei B.Obama yra linkęs išnaudoti užsienio politikos srityje, todėl „Forbes“, remdamasis dviejų didžiausių – Sirijos ir NSA šnipinėjimo – klausimų vertinimu, V.Putiną įvardijo šios „dvikovos“ nugalėtoju.
Labiau į konservatyviąją pusę linkstantis žurnalas „Forbes“, B.Obamą nuleisdamas į antrą vietą, šiuo veiksmu greičiausiai siekė parodyti nepasitenkinimą prezidento valdymu. Juk iš tikrųjų V.Putinas diplomatinę pergalę dėl Sirijos pasiekė tik todėl, kad B.Obamos atsitraukimas buvo priimtinas daugumai JAV piliečių, nenorinčių, jog JAV įsitrauktų į dar vieną konfliktą.
Tačiau jei V.Putinas sugalvotų pademonstruoti savo raumenis tose srityse, kurios amerikiečiams labai skauda ir rūpi, B.Obamos pozicija greičiausiai nebūtų taip lengvai įveikiama. Juk JAV karinės išlaidos yra didesnės nei dešimties po JAV einančių valstybių karinių biudžetų suma, todėl, nepaisant didelių pokyčių pasaulio politikoje bei įtakingiausiųjų galios persiskirstymo, kalbėti apie Jungtinių Valstijų dominavimo pabaigą būtų visiškai naivu.

Lietuva net ir būdama Europos Sąjungos periferijoje įrodė, kad gali turėti įtakos svarbiems politiniams sprendimams: Rytų partnerystės politikos sėkmė ir ateitis paaiškės viso žemyno vadovų susitikime, kuris lapkričio pabaigoje vyks Vilniuje.

Aktyvus Lietuvos vaidmuo Rytų partnerystės politikos procese leidžia tikėtis, kad demokratijos ribos lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančiame Europos vadovų suvažiavime pasislinks į Rytus ir sukurs dar didesnį mūsų šalies saugumą.

Bus nubrėžta trajektorija

Kai statybininko iš Kijevo Andrejaus K. buvo paklausta, kuriuo keliu turėtų pasukti Ukraina – suartėti su Europos Sąjunga ir pasirinkti vakarietišką integracijos kryptį ar stoti į Eurazijos muitų sąjungą, diriguojamą Rusijos, jis lakoniškai atkirto: „Man šitie politikų žaidimai visiškai neįdomūs. Tik noriu, kad mano šalis, šeima ir vaikai turėtume geresnes gyvenimo sąlygas, stipresnę ekonomiką. Pažiūrėkite, kiek dabar turime problemų… Galbūt dėl to Vakarai atrodo gražiau.“
Tačiau Andrejus, kaip ir didelė dalis tautiečių, lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiančio ES Rytų partnerystės politikos viršūnių susitikimo, kuriame bus nuspręsta, ar Ukraina pasirašys Asociacijos sutartį, nevadina „lūžiniu“, „lemiamu“ ar kitais skambiais terminais, pamėgtais politologų ir politikų.
Pabrėždami politinę reikšmę bei svarstomų sprendimų kompleksiškumą, politikai ir diplomatai paprastesnius ir eiliniams žmonėms suprantamus argumentus dažniausiai palieka nuošalyje. Tačiau šį sykį jie tam turi svarų pagrindą: dar šį mėnesį Vilniuje, tikėtina, bus nubrėžta Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos raidos trajektorija, kurią pakeisti bei pasirinkti kitokį kelią ateityje bus sunku. Be jokių abejonių, svarbiausias klausimas yra dėl Ukrainos, o prie šio klausimo sprendimo maksimaliai prisidėti stengiasi ir Lietuva.

Lietuvos indėlis – gana svarus

Priminsime, kad Rytų partnerystės politika yra kertinis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetas. Tiek diplomatai, tiek politikai, tiek pilietinė visuomenė išties aktyviai siekia svarbiausio šio laikotarpio tikslo – kad Ukraina po ilgiau nei penkerius metus trunkančių derybų pasirašytų Asociacijos sutartį bei visapusiškos laisvosios prekybos susitarimą ir sukurtų tvaresnį ekonominį ryšį su ES šalimis. Susitarimas būtų naudingas abiem pusėms: skaičiuojama, kad prekyba su ES galėtų padvigubėti, vien žemės ūkio produkcijos eksporto pajamos ukrainiečiams galėtų išaugti 360 mln. eurų kasmet, o gerovės prieaugis ilgainiui galėtų siekti 5–10 proc. Tuo metu ES valstybėms atsivertų nauja 45 mln. gyventojų rinka.
Vis dėlto šis Lietuvos aktyvumas ir veiksmai turi savo kainą: kadangi Rytų partnerystės tikslai tiesiogiai prieštarauja Rusijos interesams posovietinėje erdvėje, ekspertai pabrėžia, jog tai ne tik paskatino sustabdyti lietuviškų pieno produktų eksportą į Rusiją, bet ir lemia, kad už dujas šiandien mokame didžiausią kainą Europoje. Tuo stebėtis neverta, mat 2008 m. Lietuva ryžosi dukart vetuoti ES ir Rusijos partnerystės derybas, siekdama įtraukti į svarstymus energetinio saugumo, taip pat ir konflikto Gruzijoje klausimus.
Mūsų kaimynai latviai elgiasi šiek tiek kitaip: nors ir palaikydami Rytų partnerystės iniciatyvą, jie stengiasi išvengti tiesioginių konfrontacijų su Rusija ir kol kas jiems tai pavyksta, tad už dujas jie moka gerokai mažiau nei mes, o ir problemų dėl eksporto neturi. Kyla klausimas, kas esant šiai situacijai elgiasi išmintingiau.
Lietuva, žinoma, elgiasi principingiau ir deramai atiduoda moralinę skolą už laisvę ir demokratiją, tačiau dėl to daug sunkumų patiria mūsų verslas ir gyventojai. Latviai elgiasi pragmatiškiau, stengiasi neerzinti Rusijos, tad jų verslui bei gyventojams kol kas netenka mokėti didelės kainos dėl kietos ar aštrios užsienio politikos. Kuri valstybė pasirinko geresnį modelį ir vaidmenį, paaiškės jau kitąmet.
Vis dėlto neapsisprendimas ar amžinas dvejojimas užsienio politikos srityje nėra vertinamas teigiamai. Kaip „Veidui“ sakė „Freedom House“ projektų vadovas dr. Vytis Jurkonis: “Jei užsienio politikoje ar pirmininkaudami ES išsikeliame tikslus, tai ir turime jų laikytis. Žinoma, visada bus nepatenkintų, o dėl konkrečių prioritetų gali kilti spaudimas, bet tai buvo žinoma, turėjo būti įvertinta ir pasirengta iš anksto. Tačiau atsitraukti dėl tam tikro kaimynų elgesio tikrai neverta, nes visi puikiai žinome, kad sprendimas dėl Ukrainos Asociacijos sutarties bus labai reikšmingas: arba tai bus didelis žingsnis į priekį, arba visame regione potencialiai labai ilgą laiką liks neapibrėžta situacija.“

Nuosaiki retorika Rusijos atžvilgiu nuolaidų negarantuoja

Bet kokiu atveju istorija ir patirtis rodo, kad retorikos švelninimas ar strateginių siekių atsisakymas bendraujant su Rusija naudos Lietuvai savaime neduoda. Prof. Gediminas Vitkus pabrėžia, kad netrukus po nepriklausomybės atkūrimo į valdžią sugrįžus pragmatiškus santykius su Rusija palaikyti siekiančioms kairiosioms politinėms jėgos Vilnius parengė pavojingų krovinių tranzito į Kaliningradą taisykles, tačiau Maskva, nepaisant nuolankaus Lietuvos tono ir kitų sprendimų, pareiškė, kad jos yra nepriimtinos, todėl atsisakė jų laikytis. Kadangi tai buvo dvišalės derybos, Lietuva iš esmės neturėjo svertų (išskyrus vienašališkas nuolaidas) priversti Rusiją sutikti su reikalavimais.
Todėl ir šį sykį „prikandusi liežuvį“ ar “nepraleidusi progos patylėti” Lietuva vargu ar galėtų tikėtis didžiosios Rytų kaimynės prielankumo. Pasak Rytų Europos studijų centro eksperto, istoriko dr. Viliaus Ivanausko, net jei Lietuva ir būtų tylesnė, tai automatiškai nereikštų, kad patirtume mažiau politinio ar ekonominio spaudimo. “Be abejo, visada įmanomas geresnis balansas ir dar aiškesnis išsikeltų tikslų komunikavimas, kuris iš dalies galėtų švelninti situaciją, bet pataikavimas Rusijai būtų visiškai nevykęs variantas, – neabejoja istorikas. – Iš tiesų mes atsidavėme idėjai, dėl to sulaukiame ekonominių pasekmių, bet galime gauti kitokių dividendų: terpės iniciatyvai, pagarbos.”
Beje, Lietuvos veiklumas neliko nepastebėtas tarptautinėje bendruomenėje. Pasak Suomijos tarptautinių santykių instituto ekspertės Kristi Raik, Lietuva įrodė, kad maža, ES periferijoje esanti valstybė, net ir neturėdama tiesioginės įtakos ar politinės galios, nuosekliu bei ryžtingu darbu gali sėkmingai paveikti ES darbotvarkę ir pakeisti išorinių santykių tendencijas. Tai pozityvus pavyzdys, rodantis, kad pirmininkavimą ES Tarybai galima paversti efektyviu įrankiu ir išplėsti mažųjų valstybių įtaką. Tiesa, Lietuvos padėtį palengvino pati Rusija, ekonominėmis ir politinėmis spaudimo priemonėmis tik sustiprindama Vilniaus argumentų pagrįstumą.

Bendrauti ir bendradarbiauti su neprognozuojamais kaimynais sunku, bet tai išmoko lankstumo.

Nors Lietuvos gamintojai ir apskritai verslininkai jau daug kartų pasimokė, kad didžioji rytinė kaimynė yra neprognozuojama, labai rizikinga, dažnai elgiasi necivilizuotai, tačiau net ir nukentėję, net ir daug praradę, po kurio laiko jie vėl ima didinti eksporto apimtis į Rusiją. Iki pastarojo konflikto maisto produktų ir kitų prekių eksportas buvo pasiekęs jau 20 proc. viso mūsų šalies eksporto. Taigi Rusija yra didžiausia mūsų eksporto partnerė.
Beje, dar praėjusį mėnesį įvairūs mūsų žemės ūkio atstovai ir gamybininkai ragino šią dalį dar labiau didinti, nes Rusija mums nuo seno pažįstama rinka, ten turime daug pažinčių ir partnerių, rusai lietuviškus maisto produktus mėgsta, tad gal ten ir vežkime daugiau maisto produktų, nes vakariečiai mūsų produkcijos nežino, o ir pažinčių ten dar mažai turime. Kitaip tariant, mūsų budrumas nusilpo, dar kartą užlipome ant to paties grėblio, ir to pasekmės ne pirmą kartą bus išties skaudžios, o nuostoliai didžiuliai.
Beje, didžiulių nuostolių gali patirti ne tik mūsų pieno produktų gamintojai – Rusija, regis, nusprendė rimtai pasityčioti iš Lietuvos. O štai Lietuvos atsakas neatrodo rimtai: verslininkai viską, ką galėjo (o galėjo nelabai daug), jau padarė, politikai dirbo ir tebedirba labai formaliai (tiesa, ir priemonių necivilizuotam kaimynui paveikti nesama daug), diplomatai jau seniai išsikvėpę, tik žiniasklaida labai daug šūkavo ir gąsdino, bet tai galiausiai šioje istorijoje labiau pakenkė, nei padėjo.
Šiandien dauguma lietuvių (beje, ir valdžios atstovų) laukia, kol mums kažkas padės: gal Europos Parlamentas, gal Europos Komisija, gal Pasaulio prekybos organizacija, gal dar kokia tarptautinė institucija, tačiau šios viltys labai naivios. Niekas mums nepadės, o jei padės, tai labai negreitai. Taip, mus paguos, padrąsins, pasakys, kad esame teisūs, o Rusija neteisi, bet kas mums iš to? Iš tiesų šią problemą turėsime išspręsti patys.
Deja, kaip ir kiekvieną kartą, mes nežinome, kaip tai daryti, nes neturime jokių planų, kaip elgtis susidarius ypatingai situacijai. Juk pirmą kartą apie nuodugnią mūsų vilkikų patikrą išgirdome prieš mėnesį, ilgokai klausėmės ir kaip bus sustabdyti pieno, vėliau galbūt mėsos ar žuvies produktai iš Lietuvos, bet ir vėl nieko nedarėme, vien tiktai piktindamiesi.

Smūgis visai ekonomikai

Jei tokios taktikos nekeisime, dar kiek laiko pasipiktinę, turėsime pradėti skaičiuoti nuostolius, o jie tikrai nebus menki, ypač maisto gamintojams ir vežėjams. Tarkime, “Rokiškio sūris” į Rusiją eksportuoja maždaug 20 proc. savo produkcijos: per pirmąjį šių metų pusmetį išvežtos produkcijos vertė siekia 81 mln. Lt. Panašią dalį produkcijos į Rusiją išgabena ir “Žemaitijos pienas”. Bet labiausiai Rusijos sprendimas neįsileisti lietuviškų pieno produktų pakenks „Pieno žvaigždėms“, nes ši bendrovė gauna daugiausiai pelno iš prekybos Rusijoje: parduodama savo produktus NVS šalims ji gavo net 47 proc. pajamų. Reikšmingą dalį – maždaug trečdalį produkcijos į Rusiją eksportuoja ir Vilkyškių pieninė: eksporto dydis per šešis šių metų mėnesius siekia maždaug 52 mln. Lt.
„Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa neabejoja, kad smūgį dėl Rusijos veiksmų gali patirti ne vien didieji Lietuvos pieno perdirbėjai, bet visa šalies ekonomika. Jis skaičiuoja, kad vien keturios didžiausios pieno pramonės įmonės per pusmetį Rusijoje pardavė produkcijos, vertos 500 mln. Lt, vadinasi, per metus vien pienininkai iš Rusijos gauna milijardą litų pajamų.
Jei savo necivilizuotas žaidimo taisykles Rusija primes dar ir mėsos, žuvies perdirbėjams ar kitos produkcijos gamintojams, turėsime milžinišką nuostolių puokštę. “Tokie praradimai gamintojams reiškia didžiulį iššūkį. Tiesa, tie praradimai dar nėra žinomi, nes viskas priklausys nuo Rusijos veiksmų trukmės, – komentuoja D.Trumpa. – Blogiau už finansinius nuostolius dėl neparduotos produkcijos gali būti prarastos pozicijos Rusijos rinkoje. Jei draudimas įvežti produktus galios ilgai, Rusijos pirkėjai atras naujus gaminius. Tokiu atveju visas įdirbis, kuris susiklostė dar nuo sovietinių laikų, ir verslo pastangos pastaraisiais metais nueis veltui. Svarbias pozicijas reikėtų išsikovoti iš naujo. Nė nereikia sakyti, kad toks darbas kainuotų daug pastangų, pinigų ir laiko.“
Rusijos vartotojų įpročiams atsisakyti lietuviškų gaminių įtakos gali turėti ir pareiškimai apie prastą lietuviškų produktų kokybę, nepaisant to, ar tokie teiginiai atitinka tikrovę. Draudimas įvežti pieno gaminius į Rusijos Federaciją, kaip prognozuojama, bus antireklama Lietuvos gamintojams ir pakenks jų reputacijai.
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas mano, kad tai gali sutrikdyti visą užsienio prekybos santykių grandinę: “Juk dabartiniai Rusijos institucijų sprendimai atsilieps ne tik Lietuvos gamintojams, bet ir jų partneriams. Ši situacija, galima sakyti, nepalanki abiem pusėms. Kenčia juk ir Rusijos verslininkai, kurie užsako lietuviškų produktų. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje, kurioje parduodama itin daug lietuviškų maisto produktų, griaunama visa tiekimo sistema.“
Be maisto pramonės, svarbu aptarti ir dar vieną reikšmingą mūsų ekonomikos sektorių – transportą. Pasirodo, mūsų transporto ir logistikos įmonės į Rusiją eksportuoja apie trečdalį savo paslaugų. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas tikina, kad transporto sektorius yra dar labiau pažeidžiamas nei maisto pramonė, todėl skaičiuoja, kad jei dėl draudimo vežti pieno gaminius į Rusiją Lietuvos vežėjai praras užsienio užsakovus, ilgainiui transporto verslas gali patirti milijardinių nuostolių ir prarasti konkurencingumą regione.
„Gamintojai savo produktus gali nukreipti į kitas rinkas, tačiau transporto įmonės susiduria su kur kas didesnėmis problemomis. Jų sustabdymas gali pakenkti įvaizdžiui ir patikimumui, sugriauti taip kruopščiai kuriamą tilto tarp Rytų ir Vakarų įvaizdį“, – komentuoja Ž.Mauricas.

Rusijos provokacija prieš Lietuvą lyg šaltas dušas perliejo valdančiąją daugumą, turėjusią iliuzijų, kad su didžiąja Rytų kaimyne galima gražiai sugyventi.

Padėtis vidinėse Rusijos muitinėse grįžta į normalias vėžes: masinis lietuviškų krovinių stabdymas ir nuodugnus tikrinimas liovėsi, o vežėjai iš Lietuvos lengviau atsikvėpė.

„Rusai švelnina patikros režimą, – praėjusios savaitės pabaigoje pranešė vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius. – Ar tai yra bendrų veiksmų su Europos Komisija pasekmė, ar pati Rusija daro tam tikras išvadas, sunku pasakyti.“

Lietuvos vežėjai, kurių kroviniai įstrigo pasienyje, buvo įsiutę. Bet ne tokie įsiutę, kokie galėtų būti. Tiesą sakant, vežėjai neatrodė nei labai nustebinti, nei sugniuždyti tokių aiškią politinę potekstę turinčių Rusijos veiksmų. Kur kas labiau už juos graudenosi ir realią padėtį daug niūresnėmis spalvomis vaizdavo politikai. Net ir dėl nuostolių, kuriuos sukėlė prastovos, labiau nei vežėjai panikavo būtent politikai.

Visi pasigavo „Linavos“ prezidento žodžius, esą visų 13 tūkst. vilkikų, važiuojančių į Rusiją, vienos dienos prastova reiškia apie 2 mln. Lt nuostolių. Bet „Veido“ žurnalistams bandant aiškintis, kas slypi už šių skaičių, paaiškėjo, kad čia buvo daug spekuliacijų: dauguma vežėjų skaičiavo ne realius nuostolius, o dėl pervežimų kritimo 20 proc. atitinkamai neuždirbtas pajamas, išskyrus tuos retus atvejus, kai dėl prastovų nukentėjo krovinys, tarkime, sugedo užlaikyti maisto produktai. Tačiau tokie pavyzdžiai buvo nebent pavieniai. Taigi vežėjų prastovos visų pirma reiškė mažesnį pelną, bet ne realius nuostolius.

Žinoma, tokie tyčiniai krovinių stabdymai, kaip sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, yra netoleruotini ir vežėjams pridarė labai daug problemų, dalis įmonių dėl to nukreipė krovinių srautus į kitas šalis. Bet turime pripažinti, kad vežėjai į tokius Rusijos veiksmus gana ramiai ir atlaidžiai reagavo irgi ne be pagrindo. Taip yra dėl to, kad tai nei pirma, nei paskutinė ekonominė Rusijos provokacija Lietuvos atžvilgiu (pastaroji vežėjų blokada vyko 2009 m. rugpjūtį), ir kiekvienas verslininkas, jau ne pirmus metus dirbantis su Rusija, žino, kad tokia rizika yra tarsi natūrali verslo šioje specifinėje rinkoje dalis. Šią riziką dažnas jų tiesiog įskaičiuoja į savo produktų ar paslaugų kainą.

„Man atrodo, šis reikalas buvo per daug sureikšmintas ir išpūstas“, – pareiškė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius. Jis neneigia, kad problemų tikrai esama, bet buvo nustebęs, kiek daug netikslios informacijos, susijusios su šiomis neoficialiomis Rusijos ekonominėmis sankcijomis Lietuvai, pasirodė žiniasklaidoje. Pasak J.Miliaus, informacija apie neva pasienyje sustabdytus pieno produktus taip pat buvo gerokai perdėta – iš tiesų tik viena įmonė nusiskundė, kad jos varškė sieną pervažiavo baigiantis galiojimo terminui. Praėjusią savaitę paskelbta žinia apie griežtinamus reikalavimus į Rusiją eksportuojamiems pieno produktams, pasak J.Miliaus, taip pat dar nėra oficialiai patvirtinta.

„Ne vien su Rusija, o su visomis šalimis, su kuriomis norime turėti prekybinių santykių, visada vyksta ilgos ir nuoseklios derybos, sąlygų visada keliama daug ir įvairių, o su mažais konfliktais susiduriame kone kasdien, bet niekada nesistengiame į visa tai įtraukti trečiosios šalies – viską sprendžiame dvišalėse derybose, kiek tai leidžia Europos įstatymai. Tai yra mūsų darbo kasdienybė ir aš nepasakyčiau, kad situacija su Rusija šiandien yra labiau komplikuota nei su kitomis šalimis“, – tvirtina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas.

Turime pripažinti, kad kiekvieną kartą, kai kalbama apie Rusiją, esame linkę sutirštinti spalvas. Kaip sako istorikai, tai akivaizdus pookupacinio sindromo simptomas, iš kurio Lietuvai jau pats laikas išsivaduoti, nes priešingu atveju tai tik palengvina Rusijos kelią siekiant savo tikslų – parodyti savo galybę ir Lietuvos silpnumą. Būtent to Rusija ir siekia savo provokacijomis.

Tikrino A.Butkevičiaus Vyriausybės “raumenis”

Tad kokias išvadas galime padaryti po pastarosios vežėjų blokados bei trukdžių, kurių patyrė lengvaisiais automobiliais į Rusiją važiuojantys vairuotojai? Dėl kokių priežasčių Kremlius vėl nutarė paauklėti Lietuvą?

Versijų išgirdome visokių – pradedant spaudimu dėl kaip tik šiuo metu vykstančių derybų su dujų tiekėju „Gazprom“ (kurių, kaip pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė, net nepavadinsi derybomis) ar įvairių iki galo neaiškių niuansų, susijusių su Lietuvos pirmininkavimu ES, baigiant dar vienu Maskvos siekiu išbandyti dabartinę Lietuvos Vyriausybę, kitaip tariant, patikrinti Algirdo Butkevičiaus valdančiosios daugumos „raumenis“. Ir, ko gero, visos šios versijos yra gana realios.

Opozicijos atstovas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Audronius Ažubalis neabejoja, kad keistais politinių santykių su Rusija perkrovos šūkiais nešina atėjusi 16-oji Vyriausybė pati tapo savo šūkių įkaite: derybų su „Gazpromu“ ir Lietuvos pirmininkavimo ES fone Maskva nutarė patikrinti, ko galima pasiekti paspaudus jiems pataikauti bandančią Lietuvos valdžią. „Ši Vyriausybė rusų vertinama kaip silpna. Rusijos ministrai šios Vyriausybės ministrų net neprisileidžia ir su jais nesikalba“, – teigia A.Ažubalis. Jis stebisi, jog Lietuvos Vyriausybė taip ilgai delsė dėl Rusijos provokacijų kreiptis į Europos Komisiją.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė teigia, kad pastaruosius įvykius galima apibūdinti vieno rusų klasiko žodžiais: „Protu Rusijos nesuvoksi.“ „Reikia atsikratyti rusofobijos, kuri būdinga dabartinei valdžiai, nustoti pataikauti Rusijai ir nebegyventi iliuzijomis, kad su šia valstybe galima normaliai sutarti jai tokio noro visai nerodant. Neįsivaizduoju tokių Rusijos veiksmų esant stipriam premjerui. O jei rusai tik pamato, kad gali paspausti, tą jie ir daro. Tad dabartinė valdžia gavo gerą pamoką, tik neaišku, ar ją išmoks. Ateityje gali būti daug baisesnių scenarijų, tad reikia atlikti namų darbus – susikurti tokią ekonomiką ir tokią energetinę sistemą, kurios rusai nebepašantažuotų“, – įsitikinusi konservatorė.

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Arūnas Molis, pats paprasčiausias Rusijos veiksmų paaiškinimas būtų, kad postimperines ambicijas tebepuoselėjanti šalis siekia daryti įtaką kitų valstybių vidaus ir užsienio politikai. Galbūt, pasak A.Molio, stiprinamomis patikromis pasienyje ar išgalvotais priekaištais dėl produktų kokybės siekiama užrūstinti šalies verslininkus, kad jie spaustų ir kritikuotų Vyriausybę, o ši, nenorėdama prarasti verslo paramos, galiausiai pradėtų ieškoti kompromisų su Rusija, pati siūlytų jai nuolaidas ir pan. Tiesa, bent jau kol kas didesnio pasipiktinimo nei iš vežėjų, nei iš verslininkų nesulaukta, tad šis scenarijus gali būti laikomas žlugusiu. Na, o užsienio politikos srityje rusai galbūt bando sumenkinti Lietuvos įvaizdį jos pirmininkavimo ES laikotarpiu, sumažinti tokių šalių, kaip Ukraina, pasitikėjimą ES.

„Bet šie aiškinimai, man regis, yra pernelyg optimistiniai ir supaprastina tikrąjį vaizdą, – priduria A.Molis. – Manyčiau, šiandien matome bandymus akivaizdžiomis provokacijomis patikrinti Lietuvos ir ES reakciją. Po to, ypač jei mūsų reakcija Maskvai nieko bloga nežadės, galima numanyti, kad Rusija atvers savo kortas ir bandys pasinaudoti mūsų sąlyginiu pasyvumu mūsų šalies santykiuose tiek su Rusija, tiek su ES kaimynėmis – Ukraina, Gruzija, Moldova, Baltarusija. Tai labiausiai ir kelia nerimą: kokiems tolesniems veiksmams Rusija ruošia dirvą? Suprasti, ką sugalvojo Rusija Baltijos šalyse, ypač sudėtinga.“

Šios versijos kol kas ir lieka tik versijomis, nes oficialių paaiškinimų iš Rusijos dar nesulaukiama. Tylos siena atsitvėrė ir Rusijos ambasada Lietuvoje ar generalinis Rusijos konsulatas Klaipėdoje – jų atstovai žurnalistus visiškai ignoruoja.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pasinaudodamas vakarietiškais rinkimų metodais sėkmingai pasirodęs per Maskvos mero rinkimus, Aleksejus Navalnas pažymėjo naujo etapo Rusijos politikoje pradžią, tačiau kalbėti apie didelę grėsmę Vladimiro Putino režimui dar gerokai per anksti.

„Mes stovime čia, nes Aleksejus Navalnas padarė stebuklą – žmonės išėjo į gatves ir tiki, kad atėjo permainų metas“, – šypsosi Maskvoje gyvenanti jauna dainininkė Nadežda Kritskevič. Maskvos mero rinkimuose dalyvavęs A.Navalnas jai, kaip ir nemažai daliai miestiečių, asocijuojasi su nauju, skaidresniu ir demokratiškesniu jei ne visos Rusijos, tai bent sostinės valdymu.
Tokie lūkesčiai nėra iš fantastikos srities. Jaunas ir entuziastingas opozicionierius, kurio vardą Vladimiras Putinas primygtinai vengia net ištarti, vadovavosi sena amerikietiška taisykle, kad rinkimuose surinktų balsų kiekis yra tiesiog proporcingas kampanijos metu paspaustų rankų skaičiui, – remdamasis tokia vakarietiška metodika jis metė rimtą iššūkį Kremliaus statytiniui Sergejui Sobianinui. Nors pirmą kartą po dešimties metų pertraukos surengtus tiesioginius rinkimus S.Sobianinas laimėjo jau pirmajame ture oficialiai surinkęs 51 proc. balsų, visų dėmesys krypo į A.Navalną, kuriam pavyko gauti opoziciniam kandidatui neregėtus 27 proc., arba 630 tūkst., balsų ir įrodyti, kad Maskvoje siaučia permainų vėjai.
„Nematau šios minios pabaigos, bet faktas, kad čia stovite lyjant, įrodo, jog padėtis keičiasi, – sau įprastu stiliumi rėžė charizmatiškasis A.Navalnas, viena ranką apkabinęs svarbų vaidmenį rinkimų laikotarpiu suvaidinusią žmoną Juliją. – Žinome, kaip paversti šią augančią politinę mašiną garvežiu, nušluosiančiu „Vieningąją Rusiją“. Mes esame jėga!“
Vis dėlto permainų viltys, kurias skubotai ir itin entuziastingai po sėkmingo pasirodymo su A.Navalnu sieja Vakarų žiniasklaida ir apžvalgininkai, neturėtų kurti iliuzijų: norint išvysti realų V.Putino sukurtos valdžios vertikalės aižėjimą reikės nueiti dar labai ilgą kelią.

Pirmoji „vakarietiška“ kampanija Rusijoje

Dar rugpjūčio pradžioje toks sėkmės scenarijus atrodė sunkiai įgyvendinamas. 2011 m. didžiuliuose mitinguose prieš V.Putino režimą aktyviai dalyvavęs A.Navalnas atsidūrė valdžios taikinyje ir buvo nuteistas penkeriems metams už valstybinei įmonei priklausančios medienos grobstymą, tačiau bent laikinai paleistas į laisvę pateikus apeliaciją.
Kremlius vylėsi pademonstruoti galią ir per balsavimą nušluoti ambicingąjį oponentą, todėl ne tik netrukdė, bet netgi padėjo A.Navalnui rinkti parašus Maskvos mero, vadovaujančio 12 mln. žmonių miestui su metiniu 52 mlrd. JAV dolerių biudžetu, todėl laikomo įtakingiausiu tiesiogiai renkamu pareigūnu po prezidento, rinkimams.
Kitaip nei S.Sobianinas, kuris pasikliovė per trejus mero kėdėje praleistus metus susikurtu įvaizdžiu bei mėgavosi Kremliaus atveriamais žiniasklaidos ištekliais (populiariausio Pirmojo kanalo žiniose jis pasirodė net 24 kartus per šešias savaites), A.Navalnas laikėsi amerikietiško tipo agitacijos strategijos: bendravo su rinkėjais viešuose renginiuose, pasitikdavo juos prie metro stotelių, aktyviai dalijo lankstinukus.
Rinkimų agitacijai A.Navalanas, prisistatantis kaip paprastas daugiabutyje gyvenantis, šeimą mylintis maskvietis, sugebėjo ne tik sutelkti tūkstantinį būrį jaunų, demokratiškai mąstančių savanorių, bet ir surinkti daugiau nei 3 mln. dolerių smulkių aukų – tai neregėtas skaičius šalyje, neturinčioje praktiškai jokios panašaus pobūdžio filantropijos kultūros. „Navalno komanda“, arba „N karta“, – taip Vakarų spauda praminė savanorius, sužavėtus naujojo lyderio užsidegimo ir įsitraukusius į šį politinį eksperimentą, kuriam Kremlius, nors ir kaišiojo pagalius į ratus, tačiau skersai kelio beveik nestojo.
Pats A.Navalnas teigia nemažai idėjų pasisėmęs iš amerikiečių politinio serialo “Blakė” („The Wire“). „Charizmatiškas 37-erių metų teisininkas su džinsais ir baltais marškiniais atraitotomis rankovėmis savo stiliumi puikiai derėtų greta amerikiečių politikų. Šalyje, kurioje politiniai sprendimai priimami už Kremliaus sienų, tai visiškai nauja“, – rašo britų žurnalas „The Economist“.
Tikėtina, kad A.Navalnas šių gudrybių išmoko JAV, kur 2010 m. šešis mėnesius praleido lyderystės ugdymo programoje – dėl šio fakto jam bandoma prikišti Amerikoje parengto šnipo etiketę.
Tačiau jaunajam politikui, kurio agitacija rėmėsi šūkiu „Pakeiskime Rusiją – pradėkime nuo Maskvos“, tai nė motais. Kampanijos pradžioje A.Navalnas dar ieškojo savo stiliaus ir nebuvo tikras, ką turi sakyti minioms. Tačiau kampanijai baigiantis jis tapo visiškai savimi pasitikinčiu politiku, pasiryžusiu atsakyti į bet kokį klausimą.
Akivaizdu, kad jo metodai veikė. „Navalnas mane įtikino. Buvau apie jį girdėjusi, tačiau maniau, kad jis – eilinis vagis, siekiantis valdžios tik tam, kad gautų asmeninės naudos. Bet kai gavusi lankstinuką atėjau į renginį, man atsivėrė akys – žinojau, už ką balsuosiu“, – entuziastingai tikino pensininkė Tatjana Petrovna.
Jai antrino A.Navalno tinklaraščio įkvėptas laisvasis žurnalistas Aleksejus Šagalas: „Mes turime susivienyti. Tai istorinis momentas. Užteks stagnacijos!“

Lyderis, suvienijęs aktyvius piliečius

Nors rinkimų kampanijos pradžioje sociologų apklausos A.Navalnui žadėjo vos 3 proc. balsų, šis skaičius sparčiai didėjo ir galiausiai pasiekė beveik 20 proc. Tačiau galutinis rezultatas pranoko net ir didžiausių optimistų lūkesčius: nepaisant to, kad opozicionieriui nepavyko iškopti į antrąjį turą, S.Sobianinui palankus absoliučią daugumą užtikrinantis rezultatas kybojo ant plauko – vos 31 tūkst. balsų.
Entuziazmo nestokojantis A.Navalnas rezultatą apskundė, reikalaudamas dalies balsų perskaičiavimo, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, valdžios institucijų palaikymo nesulaukė. Tiesa, net ir nepriklausomi rinkimų stebėtojai šį sykį pripažįsta, kad užfiksuoti pažeidimai yra palyginti smulkūs, palyginti su tuo, kas dėjosi 2011 m. renkant parlamentą.
„Jau seniai laukiau naujosios kartos politikų, kurie norėtų realios valdžios ir dėl jos kautųsi, o ne paverstų politiką verslu ir viso labo parduotų balsus Kremliui, – sakė politologas Stanislavas Belkovskis. – Ateina jauni žmonės, kurie nušluos vilčių nepateisinusią senąją kartą.“
Maskvos analitinio „Carnegie“ centro ekspertės Mašos Lipman teigimu, A.Navalnas sugebėjo pasinaudoti pilietiniu aktyvumu, kuris jau keletą metų laukė, kol galės prasiveržti. „Jų darbai susiję su kūryba bei individualiais tikslais, todėl šie rinkėjai atsikratė įprasto požiūrio „niekas nuo mūsų nepriklauso“ – jie pasikliauja savimi“, – apie naująją, išsilavinusią bei demokratiškai mąstančią piliečių kartą atsiliepė analitikė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šie metai Vladimiro Putino režimui nėra patys sėkmingiausi. Gresianti ekonominė recesija, iš kontrolės slystanti ksenofobijos banga ir diplomatiniai nesutarimai su savo pagrindiniu geopolitiniu varžovu JAV – tai tik keletas problemų, kurios atrodo vis sunkiau išsprendžiamos.

Atrodytų, kas gi čia tokio – dabartinis Kremliaus caras su tokiomis ar panašiomis negandomis kovoja jau dvyliktus metus. Vis dėlto akivaizdu, kad Rusijoje problemos labiau kaupiasi, nei yra sprendžiamos, o autoritarinis Vladimiro Putino režimas vis dažniau parodo dar nematytų desperacijos ir sutrikimo požymių.

Ekonominės problemos

Kai visas pasaulis vis užtikrinčiau kelia galvą po 2008 m. ekonominės krizės, Rusija jau šeštą metų ketvirtį iš eilės fiksuoja lėtėjantį ekonomikos augimą. Tai atrodo gana keista, turint omenyje, kad pagrindinė šalies ekonomikos varomoji jėga yra gamtinių išteklių (daugiausia dujų ir naftos), kurių kaina pastaruoju metu tik kyla, eksportas.
Kaip teigia Kimas Zigfeldas iš „PJ Media“, stagnacijos priežastys yra kitos. Visų pirma tai drastiškas tiesioginių užsienio investicijų smukimas: pastarąjį metų ketvirtį – 15 proc., o imant nuo 2008 m. – daugiau nei per pusę (nuo 75 mlrd. iki 31 mlrd. JAV dolerių 2012 m.). Skausmingas investicijų trūkumas atsiranda dėl pačios Rusijos kaltės: nepalanki šalies teisinė bazė bei nedviprasmiškas politinės valdžios šnairavimas verčia užsienio bendroves bėgti neatsigręžiant.
Su tuo susijusi ir antroji Rusijos ekonomikos sunkumų priežastis – inovacijų stoka. Technologinis atsilikimas beveik visuose pramonės sektoriuose daro rusų darbą neefektyvų, tačiau protekcionistinis ir savas taisykles visoms šalyje veikiančioms bendrovėms primetantis V.Putino režimas verčiau jau patenkins savo paranojišką siekį kontroliuoti „atvykėlius“, nei leis padėti modernizuoti Rusijos ekonomiką.
Panaši padėtis ir gamtinių išteklių išgavimo bei eksporto sektoriuje. Nepaisant fakto, kad Rusijoje beveik neabejotinai slypi didžiuliai revoliuciją energetikos srityje sukėlę skalūnų dujų ir naftos telkiniai, V.Putinas ir šią sritį kontroliuojantys oligarchai net nemano pasinaudoti tokia gamtos dovana. Kodėl? Nes tai reikalautų investicijų, bendradarbiavimo su skalūnų revoliucijos pirmeiviais iš JAV ir, svarbiausia, iš šiltų vietų išjudintų tuos pačius oligarchus, kurie savo turtus susikrovė iš konvencinių energijos išteklių eksporto.
Be abejo, padėtis, nors ir bloga, nėra katastrofiška. Kaip žinome, Rusijos eksportuojami ištekliai vis dar puikiai parduodami už didžiulę kainą. Netgi turint omenyje skalūnų revoliuciją ar teisines problemas, susijusias su vienu pagrindinių gamtinių išteklių importuotojų ES dėl monopolinės prekybos, artimiausiu metu šaliai gresia nebent importuojamų išteklių kainos kritimas, bet ne pačios paklausos išnykimas.
Be to, kaip teigia “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, Rusijos skola siekia tik 10 proc. bendrojo vidaus produkto ir yra viena mažiausių pasaulyje, o valiutos rezervas, padėjęs atlaikyti 2008 m. krizę, – vis dar labai didelis (ketvirtas pasaulyje).
Vis dėlto ekonomikos, paremtos po truputį iš mados išeinančių energijos išteklių eksportu, stokojančios investicijų bei inovacijų ir stojantį ekonomikos variklį gelbstinčios pinigais iš rezervo, ateitis nėra šviesi.

Ksenofobija ir tapatybės paieškos

Kita vidinė problema, kankinanti Kremliaus valdytojus, yra kylanti ksenofobijos banga, kurios mastas kelia nerimą netgi pačiam V.Putinui.
Įtampa tarp etninių rusų ir atvykėlių iš Šiaurės Kaukazo ar Centrinės Azijos nėra naujas fenomenas Rusijoje, tačiau pastaruoju metu čia galima išskirti keletą įdomių poslinkių.
Po miglotomis aplinkybėmis apipinto policijos ir prekybininkų iš Dagestano susidūrimo, įvykusio liepos 27 dieną, šalies valdžia ir visuomenė pratrūko agresyvia ksenofobija. Policija rengė reidus ieškodama nelegalių migrantų (būtent migrantų, nes dažniausiai jie – tokie patys Rusijos piliečiai), o žmonės didžiųjų miestų turguose – parodomąsias nelegalų koneveikimo akcijas, kurių ne viena baigėsi smurtu ar netgi mirtimis.
Itin charakteringai vyko „švarinimo“ nuo nelegalų akcijos Sankt Peterburgo turguose. Visą informaciją turinti policija įsikišdavo tik po to, kai rusų nacionalistai gerokai pasismagindavo išvartydami daugybę neetninių rusų prekybininkų stalų ir apkuldami ne vieną nelegalą.
Dera pabrėžti, kad situacija yra ganėtinai šizofreniška. Rusija nenustoja plėsti savo įtakos sferos inicijuodama karinius, ekonominius ir politinius susivienijimus, kuriuose mielai laukiamos visos buvusios sovietinės respublikos, tarp jų ir Centrinės Azijos. Tačiau įtakos plėtimas ir dalijimasis, tarkim, darbo vieta – rusams visiškai skirtingi dalykai. Kitaip tariant, pagal Rusijos logiką, politinis keliaklupsčiavimas nesuteikia teisės Centrinės Azijos gyventojams Rusijoje ieškoti geresnio gyvenimo.
Kita vertus, ne su visomis Centrinės Azijos valstybėmis Rusija yra išlaikiusi gerus santykius, tačiau neapykantos šaknys vis tiek prieštaringos. Štai neapykanta Šiaurės Kaukazo gyventojams dar labiau glumina. Ten esantys federaciniai vienetai – respublikos istoriškai dažniausiai būtent dėl imperialistinės Rusijos politikos atsidūrė jos sudėtyje, tad atrodo labai keista, kai dagestanietis ar čečėnas persekiojamas už tai, kad mėgina prasigyventi šalyje, kuri iš esmės visada siekė į save inkorporuoti jo istorinę tėvynę.
Nenuostabu, kad ši etninės ir imperinės tautos prieštara Rusijoje kelia galvos skausmą V.Putinui. Jis pats asmeniškai pasistengė apmaldyti šią etninę nesantaiką, kuri, beje, buvo kurstoma netgi jo artimų bendražygių, tokių kaip naujiems rinkimams besirengiantis Maskvos meras Sergejus Sobianinas. Padėtį komplikuoja tai, kad pasinaudoti etninės įtampos korta S.Sobianiną pakurstė ne kas kitas, o Kremliaus persekiojamas opozicionierius Aleksandras Navalnas. Šis gana populiarus opozicijos atstovas, taip pat siekiantis Maskvos mero posto, pasižymi atviru populizmu, kurio vienas pagrindų – būtent kova su nelegaliais migrantais.
V.Putino simultanas tuo nesibaigia. Trapus aljansas su vietiniu smogiku Ramzanu Kadyrovu Čečėnijoje ar draugystė su nauju bei kol kas lojaliu Dagestano prezidentu Ramazanu Abdulatipovu gali nutrūkti, jei ksenofobija didžiuosiuose miestuose nebus pažabota. V.Putinas puikiai supranta, kad tuomet ir šiaip nestabilus Šiaurės Kaukazo regionas gali visiškai išslysti iš kontrolės, o to Rusija sau leisti negali.

Vyriausybė toliau pasiryžusi laukti Maskvos pasiūlymų, o Prezidentė „Gazprom“ vadovo vizito į Lietuvą linkusi nesureikšminti.

Draugiškų „Gazprom“ dovanėlių Lietuvai tikrai nebus – tai paaiškėjo praėjusį penktadienį, pasibaigus daugiau kaip dvi valandas trukusiam Rusijos pusės inicijuotam Aleksejaus Milerio ir Algirdo Butkevičiaus darbiniam susitikimui. Ekspertų prognozės, kad trokštamas dujų kainų sumažinimas rusų atvežamose lauktuvėse bus kietai įvyniotas į vadinamąjį „package deal“, arba papildomų „Gazprom“ reikalavimų rezginį, pasitvirtino.
Premjeras A.Butkevičius anksčiau teigė, kad Lietuva derybose dėl dujų kainos nedarys nuolaidų nei dėl trečiojo ES energetikos paketo, nei dėl ilgalaikės dujų tiekimo sutarties, nei dėl ieškinio Stokholmo arbitraže, tačiau sieks penktadaliu mažesnės dujų kainos. Dabar tapo aišku, kad vykdant šį pažadą tektų susitaikyti su nuolaidomis vis dar vieninteliam į Lietuvą tiekiamų gamtinių dujų pardavėjui kituose rinkos baruose.

Pasisiūlė supirkti akcijas

„Manome, kad galima kalbėti apie esminį kainos sumažinimą, bet tik kompleksinio susitarimo rėmuose. Šis susitarimas apima investicinius, komercinius klausimus ir tranzitą“, – teigė A.Milleris.
Būtent rusiškų gamtinių dujų tranzito į Kaliningradą klausimo iš anksto tikėjosi Vyriausybės derybininkai, todėl tikėtina, kad šio aspekto gynybinės pozicijos lietuvių buvo „geriausiai sutvirtintos“. „Mūsų tikslas iš tranzito kuo daugiau uždirbti. Koks žioplys, turėdamas infrastruktūrą, galėtų nenorėti pasiimti jos uždirbamo pelno?“ – ironiškai klausė A.Butkevičius, žurnalistų tardomas apie būsimųjų derybų nuostatas.
Ne mažiau optimistiškai šiuo klausimu jis liko nusiteikęs ir išėjęs iš derybų kabineto: „Dėl tranzito lieka tik pasirašyti sutartį, kuri tikriausiai bus pasirašyta artimiausiu metu, vadovaujantis Europos Sąjungos teise ir Pasaulio prekybos organizacijos teise. Čia, manau, kad neturėtų kilti jokių problemų, nes gauti pajamas už tranzitą yra ir mūsų interesas“.
Kitas lengvai nuspėjamas punktas, slypintis „komercinių klausimų“ formuluotėje, yra galimybė iki kitų metų pabaigos perpirkti „Gazprom“ turimas dujų perdavimo operatorės „Amber Grid“ akcijas. Po susitikimo A.Butkevičius neslėpė, kad jei „Gazprom“ tokiam sandėriui pasiryžtų, Lietuvos valstybė greičiausiai šį akcijų paketą įsigytų. Kol kas „Amber Grid“ akcininkų struktūra identiška „Lietuvos dujų“ akcijų pasidalijimo proporcijoms: „E.On“ valdo 38,9 proc., „Gazprom“ – 37,1 proc., o Vyriausybės įgaliota Energetikos ministerija – 17,7 proc. akcijų. Akivaizdu, kad įsigijusi „Gazprom“ valdomą „Amber Grid“ akcijų dalį Energetikos ministerija taptų dujų perdavimo bendrovės kontrolinio paketo valdytoja.
Žinoma, „Gazprom“ laisvas ieškotis ir kito, palankesnio savosios akcijų dalies pirkėjo. Pavyzdžiui, anksčiau plačiai aptarinėta jo tarpusavio akcijų mainų su „E.On“ galimybė. Tačiau jei per metus naujo „Amber Grid“ akcijų dalies savininko nepavyktų rasti – iškiltų grėsmė jų apskritai netekti. Mat tokiu atveju pagal Trečiojo energetikos paketo nuostatas „Gazprom“ būtų priverstas rinktis, ką pasilikti: dujų tiekėjos („Lietuvos dujų“) ar jų transportuotojos („Amber Grid“) akcijas. Kadangi gamtinių dujų gavybos ir prekybos milžinei vertingesnis turėtų atrodyti dalyvavimas „Lietuvos dujų“ valdyme, o privaloma tvarka išpirkti „Amber Grid“ akcijų dalies mūsų valstybė nėra įsipareigojusi, Lietuvai atsirastų bent teorinis šansas šias akcijas perimti dykai. Nors visi suvokia, kad toks įvykių scenarijus mažai tikėtinas, Vyriausybės pasisiūlymą pirkti „Amber Grid“ akcijas formaliai galima traktuoti kaip mažutę geranorišką paslaugą ES reikalavimų į kampą spraudžiamiems bendro verslo partneriams.
Beje, Lietuvai penktadienio susitikime atstovavę derybininkai tvirtina, kad principinis Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo klausimas jame, kaip ir tikėtasi, nebuvo svarstomas.

Sunkiausi mūšiai dar laukia

„Pokalbis ilgas, bet konstruktyvus. Reikia luktelėt ir tada žinosime daugiau“, – po dviejų akistatos valandų lakoniškai jos rezultatus komentavo A.Butkevičius.
„Pasikeitėme nuomonėmis dėl kompleksinio susitarimo galimybės. Mes remsimės abipusės bendradarbiavimo naudos principu. Tai turi būti naudinga Lietuvai, tai turi būti naudinga “Gazprom“. Galiu pasakyti, kad derybose pasiekta pažanga, nors derybas dar reikės baigti. Abi pusės tikisi, kad tai ilgai netruks“, – po susitikimo vertino A.Milleris.
Tai reiškia, kad Vilnius vėl pasiryžęs laukti oficialių raštiškų „Gazprom“ pasiūlymų, o išnagrinėję juos ekspertai pratęs kompleksines derybas dėl dujų kainų.
Iki susitikimo Lietuvos derybininkai viešoje erdvėje leido suprasti, kad įteikę savuosius pasiūlymus „Gazprom“ jie savo darbą nuveikė ir žiovaudami telaukia pranešimų apie siūlomas naujas kainas iš Maskvos. Netgi tikėjosi, kad A.Milleris atskraidins tuos pasiūlymus tarsi baltas taikos balandis.
„Galime konstatuoti, kad ekspertinių pokalbių, ekspertinių derybų etapas pasibaigė. Manau, jau atėjo laikas, kai mūsų partneriai turėtų pradėti priimti sprendimus. Iš mūsų pozicijų žiūrint, norėtųsi kainų racionalizavimo kuo greičiau”, – prieš gerą mėnesį tvirtino J.Neverovičius.