Prastėjantys ekonominiai rezultatai nepalieka abejonių, kad trumpalaikės priemonės Rusijos ekonomikos nebeišgelbės – tą gali padaryti tik esminiai struktūriniai pokyčiai.

Kad gautų banko paskolą, būtiną metalo verslo plėtojimui ir investicijoms, maskvietė Elena Dibova buvo pasirengusi užstatyti beveik milijono litų vertės butą. Tačiau išaugusios palūkanų normos privertė keisti planus ir išsaugoti verslo gyvybingumą skolinantis iš kolegų. „Jei būtų galima pigiau skolintis, investuočiau į plėtrą, statyčiau, tačiau dabar tai neįmanoma“, – teigia į šeštą dešimtmetį netrukus įkopsianti moteris.
Michailui Koltunovui, turinčiam spaustuvę, pasisekė labiau: įkeitęs savo asmeninį, tėvo ir verslo partnerio automobilius, 31 metų vyras gavo paskolą iš banko su 14 proc. palūkanomis. Neturėdamas ko užstatyti, verslininkas būtų turėjęs prisiimti 20 proc. naštą. „Bankai mumis, smulkiaisiais verslininkais, netiki, o gyventi juk reikia“, – sako jis.
Virš Rusijos ekonomikos besikaupiantys tamsūs debesys tokias dilemas verčia kasdienybe. Šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, siekė vos 1,2 proc., nors ekspertai tikėjosi bent trečdaliu geresnio rezultato. Tai žemiausias rodiklis nuo 2009 m. pabaigos. Be to, metinė augimo prognozė jau sumenko nuo 3,6 iki 2,4 proc., bet dėl mažėjančių investicijų ir ji gali būti pernelyg optimistinė.
Nors „USA Today“ vis dar pašiepia, kad BVP Rusijoje auga tiek, kiek pasako Vladimiras Putinas, negatyvios tendencijos siunčia aiškų signalą apie pasiektą kritinę ribą: augimą ateityje gali užtikrinti tik struktūriniai pokyčiai.

Spartesnio augimo nesitikima

Rusijos politikai ramina gyventojus tikindami, kad augimas tik sulėtėjo. Tačiau Londono „Capital Economics“ tyrimų centro analitikai skelbia, kad šalyje jau prasidėjo recesija, nes du ketvirčius iš eilės fiksuojamas neigiamas bendrojo vidaus produkto augimas. „Recesijos nėra ir nebus. Kur kas tinkamesnis čia stagnacijos terminas. Žinoma, augimo tempai labai menki, tą lemia daug institucinių, struktūrinių, makroekonominių veiksnių. Su tuo turėsime taikstytis labai ilgą laiką“, – nesutinka ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas.
Pasak „Wall Street Journal“, tai tik ginčai dėl terminijos, kurie nesumažina kelių priežasčių nulemtų problemų. Visų pirma Rusijos iki šiol vykdyta politika atbaidė užsienio investicijas ir skatino vidaus kapitalo pasitraukimą, kartu užkertant kelią naujoms darbo vietoms kurti. Pernai tiesioginių užsienio investicijų (TUI) Rusijoje sumažėjo 15 proc. 2008 m. TUI Rusijoje siekė 75 mlrd. JAV dolerių, o po ketverių metų jos nebesudarė nė pusės tiek ir vos perkopė 30 mlrd. dolerių ribą. Įdomu, kad toks pat rezultatas ir Airijoje, kurioje gyventojų 22 kartus mažiau nei Rusijoje.
Be to, šalyje nepažabota korupcija: „Transparancy international“ skelbiamame indekse pernai Rusija užėmė 133 vietą kartu su tokiomis valstybėmis, kaip Iranas ar Hondūras. Tuo stebėtis neverta, mat per visuomenės nuomonių apklausas 30 proc. gyventojų korupciją įvardija kaip teisėtą ar bent jau toleruotiną. Nauju grobstymo simboliu jau spėjo tapti 2014 m. Sočio žiemos olimpinės žaidynės. Ekspertų skaičiavimais, tokio masto sporto renginio organizavimo išlaidos pirminę sąmatą vidutiniškai viršija 180 proc., bet Rusijoje šis rodiklis jau perkopė 500 proc.
Tai daugiausiai prisideda prie trečiosios problemos, susijusios su inovacijų ir verslumo stoka. Rusijoje verslininkų sluoksnį sudaro vos apie 3 mln. gyventojų, nėra nė vieno universiteto, patenkančio į pasaulio geriausiųjų 75-uką, o beveik pusė studentų – 45 proc. – norėtų emigruoti iš šalies.

Priemonės žada trumpalaikį efektą

Prastesni, nei tikėtasi, rezultatai verčia Rusijos valdžią ieškoti ekonomikos skatinimo būdų. Prezidentas V.Putinas dar birželį pranešė apie planus skirti 450 mlrd. rublių įvairiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. Be to, žadama palengvinti mokesčių naštą smulkiesiems verslininkams, sumažinti biurokratinius trikdžius naujiems verslams steigti, suteikti galimybę gauti lengvatinių paskolų. Tam ketinama pasitelkti Rusijos nacionalinio gerovės fondo, turėjusio spręsti ateities socialinių išmokų nemokumo problemas, lėšas.
Rusijoje įmanomi ir europiečiams neįprasti krizės sukeltų problemos sprendimo būdai. Paskelbta amnestija 13 tūkst. asmenų, nuteistų už vadinamuosius ekonominius nusikaltimus, kurių tyrimo skaidrumas neretai keldavo abejonių. Viešai pripažįstama, kad pastarąjį dešimtmetį valdžia „pervertino“ organizuoto ekonominio nusikalstamumo grėsmes ir taikė pernelyg griežtas sankcijas verslininkams. Viliamasi, kad jų paleidimas į laisvę kurs palankesnę verslui atmosferą.
Vis dėlto šios priemonės šalies neišgelbės. „Tai tik bandymas greitai pritaikomomis priemonėmis išvengti stagnacijos, bet ne siekis spręsti ilgalaikes struktūrines problemas. Reikia padaryti daug daugiau, jei norima, kad būtų pasiektas ne trumpalaikio, bet ilgalaikio augimo tikslas“, – tvirtina HSBC banko Rusijos analitikas Aleksandras Morozovas.
Net ir ministras A.Uliukajevas pripažino, kad pozityvesniems rezultatams būtinos permainos: „Be didelių permainų institucijose sunku tikėtis, kad augsime sparčiau nei viso pasaulio vidurkis.“
Pokyčių būtinybė neabejotinai paskatins politinius persistumdymus. V.Putinas simboliniu gestu – neįsileisdamas į savo vilą prie durų stoviniuojančio vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus – jau įrodė norįs, kad kaltę dėl ekonominių problemų prisiimtų vyriausybė. Motyvai – akivaizdūs: V.Putinui visuomenės apklausose skiriamas vidutinis balas už darbą per kelerius metus smuko nuo 7,21 iki 5,81. Tačiau ar su tuo taikstysis liberalesnė premjero Dmitrijaus Medvedevo įtakos grupė, tebėra neaišku.
„Akivaizdu, kad problema – politinė. Tam, kad pradėtų spręstis ekonominės problemos, reikia grąžinti žodžio laisvę, užtikrinti sąžiningus rinkimus ir parlamento veiksnumą, taip pat – savivaldos teises“, – konstatuoja Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Olegas Zamulinas.

JAV prezidento B.Obamos ambicijos „perkrauti“ santykius su Rusija patyrė fiasko Kremliui priėmus sprendimą suteikti prieglobstį „informatoriui“ E.Snowdenui.

Rusijos ir JAV santykiuose įskelta nauja žiežirba – pirmą kartą nuo šaltojo karo pabaigos dėl politinių priežasčių atšauktas ilgai planuotas dvišalis prezidentų Baracko Obamos ir Vladimiro Putino susitikimas. Pagrindine tokio sprendimo priežastimi tapo ne nesutarimai dėl Sirijos ar Irano, bet dar prieš keletą mėnesių niekam nežinomas JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas Edwardas Snowdenas, paskelbęs skandalingą informaciją apie JAV vykdomo internetinio ir telefoninio šnipinėjimo mastą.
JAV teisėsaugos institucijų apkaltintas šnipinėjimu ir slaptos informacijos nutekinimu, E.Snowdenas pabėgo iš šalies ir galiausiai atsidūrė Rusijoje, kur, praleidęs daugiau nei mėnesį Maskvos Šeremetjevo oro uosto tranzito zonoje, gavo laikiną vienų metų prieglobstį šioje šalyje. Būtent šis sprendimas, priimtas nepaisant primygtinių amerikiečių raginimų leisti jam stoti prieš teismą, supykdė JAV valdžią.
Istorija iki šiol vertinama itin prieštaringai, ir tai matyti iš nuomonių apklausų: 23 proc. amerikiečių įvardija E.Snowdeno veiksmus kaip išdavikiškus, bet net 31 proc., priešingai, laiko jį patriotu bei kovotoju dėl konstitucinių laisvių. Daugiausiai respondentų, beveik pusė, į klausimą vienareikšmiškai atsakyti negali. „Nesu nei išdavikas, nei didvyris. Tik paprastas amerikietis“, – tvirtina pats E.Snowdenas.
Kokią įtaką turės atskleista informacija, spėlioti sudėtinga, bet jau akivaizdu, kad ši istorija sukėlė diskusijas apie asmeninės erdvės apsaugą ir galimo valstybės kišimosi į ją ribas.
Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad E.Snowdenas, pramintas „informatoriumi“, simboliškai palaidojo ambicingą B.Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką.

Bandymai susikalbėti

Nors JAV užsienio politikos prioritetai pastaraisiais metais iš Europos buvo perkelti į sparčiai augantį Azijos regioną, Rusija išliko svarbia šalimi sprendžiant strateginės reikšmės klausimus. Suprasdamas tai B.Obama inicijavo „perkrovimo“ politiką, kuria siekta pagerinti tarpvalstybinius santykius, pašlijusius po karo Irake ir kliudžiusius priimti pragmatiškus politinius sprendimus.
„Paprastas faktas – „perkrovimas“ davė naudos JAV nacionaliniam saugumui ir paprastiems žmonėms, – sakė Baltųjų rūmų atstovas Jay Carney. – Vienas svarbiausių laimėjimų – užtikrintas tranzitas per Rusijos teritoriją Afganistane kariaujantiems daliniams. Be to, su Rusija efektyviau bendradarbiaujama sprendžiant Irano klausimą, taip pat pasirašyta nauja strateginių ginklų mažinimo sutartis (START).“
Siekdamas santykių stabilumo Vašingtonas buvo pasirengęs nepersistengti su kritika dėl nesutarimų priešraketinės gynybos srityje, nuolatos besikartojančių žmogaus teisių pažeidimų, opozicijos suvaržymų ar karo Sirijoje, kuriame JAV ir Rusija remia priešingas stovyklas. Pasak „Carnegie“ instituto eksperto Matthew Rojansky, tokios politikos esmė – išvengti situacijos, kai, nevykstant dialogui ir nesant krizių sprendimo mechanizmo, vieną provokaciją keičia kita. Tad suartėjimas vyksta ne dėl vienos ar kitos pusės nuolaidų, o siekiant sukurti JAV nacionalinius interesus atitinkančią bendradarbiavimo strategiją. Tačiau tokia pozicija turėjo savo kainą.
„Jie kalbėjo apie pagarbą vienas kitam, šalių interesams ir lygybę – tai labai priminė sovietmetį. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kokią pagarbą turėtume jausti V.Putinui žinodami, kaip jis elgiasi su savo žmonėmis. Todėl stebiuosi tokia JAV prezidento laikysena“, – šių metų birželį vykusį pastarąjį prezidentų susitikimą komentavo žmogaus teises ginančios „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

„Gazpromo“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita – daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei demokratinė Rusijos opozicija.

Vieno Rusijos nesisteminės opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno teismo procesas ir jam pirmosios instancijos teismo skirta bausmė sukėlė naują, bet savo turiniu jau senokai pažįstamą politinių pareiškimų ir komentarų apie įstatymo viršenybės principo laužymą, teisinės valdžios visišką priklausomybę nuo politinio režimo ir autoritarizmo tendencijas Rusijoje bangą.
Tačiau, kitaip nei prieš dešimtmetį neformalaus „politinio kontrakto“ su Vladimiro Putino politiniu režimu nesutikę sudaryti stambūs verslo magnatai (Michailas Chodorkovskis ar Vladimiras Gusinskis), A.Navalnas iškrinta iš tradicinio oligarchų ir silovarchų (politikų, kontroliuojančių strateginėse Rusijos ūkio šakose veikiančias įmones), sudarančių šiuolaikinės Rusijos politinės sistemos pamatą, kovos ringo. O juk būtent ši kova buvo lemiamas veiksnys kuriantis dabartinei Rusijos politinei vertikalei, kurios viršūnėje „arbitro“ vaidmenį atlieka prezidentas V.Putinas.
Oligarchų ir silovarchų varžybų rezultatas labai iliustratyvus: 1996 m. septyni stambiausi Rusijos bankininkai kontroliavo apie pusę visos Rusijos ekonomikos, o V.Putino pirmosios kadencijos pabaigoje vadinamųjų oligarchų dominavimą pakeitė politinio elito atstovai, kurie jau 2005 m. vadovavo penkioms stambiausioms Rusijos dujų, naftos, transporto, branduolinės energetikos bendrovėms, kontroliuojančioms trečdalį šalies bendrojo vidaus produkto.
Nepaisant to, A.Navalno veikla ir jo asmenybė sulaukė daug daugiau valdžios dėmesio ir priemonių nei kiti nesisteminės Rusijos opozicijos veikėjai. Kodėl? Viena vertus, tai galima aiškinti faktu, kad Rusijos visuomenėje A.Navalnas yra bene populiariausias Kremliaus nekontroliuojamos opozicijos veikėjas. Per 2012-ųjų pabaigoje vykusius rinkimus į opozicinių jėgų koordinacinę tarybą, nepaisant nedidelio aktyvumo, A.Navalnas gavo daugiausiai balsų ir aplenkė kitus opozicijos veikėjus: liberaliosios stovyklos atstovus Borisą Nemcovą ir Garį Kasparovą, Kairiųjų fronto lyderį Sergejų Udalcovą ir kitus.
Kita vertus, visa tai galima aiškinti ir kitaip: A.Navalnas savo veiksmais taiko į du jautriausius Rusijos politinio režimo atraminius taškus – Rusijos politinio elito korupcinius ryšius, kuriuos įtvirtina įvairios politikos ir verslo „suaugimo“ schemos, ir rusiškąjį nacionalizmą.
A.Navalno atliekami Rusijos politinio elito korupcinių ryšių tyrimai ir jų viešinimas kerta per svarbiausią dabartinės Rusijos politinės vertikalės funkcionavimo ramstį – verslo ir politikos „suaugimą“. Būtent tokia verslo ir politikos sąveika sudaro sąlygas V.Putinui, kaip svarbiausiam politinės sistemos veikėjui, atlikti „rentų davėjo“ vaidmenį, taip užtikrinant pusiausvyrą tarp skirtingų ir tarpusavyje konkuruojančių įtakos grupių sistemos viduje. Išardžius šias schemas, imtų irti ir visa V.Putino sukurta politinė sistema. Tuo, kad Rusijos politinio elito viduje egzistuoja daug įvairių interesų takoskyrų, abejoti neverta.
Nors kai kurie liberaliosios opozicijos atstovai perspėja, esą A.Navalno polinkis į nacionalizmą gali suskaldyti skėtinę opozicijos stovyklą, ne paslaptis, jog net ir kai kurie Vakarų analitikai jau pripažįsta: V.Putinui ir jo aplinkai naudingiausia, kad Rusijos opozicijoje dominuotų arba idėjinį bankrotą išgyvenantys komunistai, arba liberalai, kurių idėjos ir veikla didžiajai visuomenės daliai vis dar asocijuojasi su šoko terapija pirmaisiais posovietiniais metais.
Juk komunistinė arba liberali ir moraliniu reliatyvizmu besiremianti ideologinė opozicijos platforma natūraliai riboja jos vaidmenį į tradicionalizmą linkusioje Rusijos visuomenėje, o valdžios kontrolei nepasiduodantis nacionalistinis judėjimas gali išmušti režimo ideologinį pagrindą. Būtent todėl politinis režimas savo kultūrinę politiką suka konservatyvios tapatybės stiprinimo link, naudoja nacionalistinę retoriką, stiprina sąveiką su konservatyvia Stačiatikių bažnyčia. Būtent todėl nekontroliuojamas nacionalistas A.Navalnas jiems daug pavojingesnis nei profesionalą opozicionierių vis labiau primenantis liberalas B.Nemcovas.
Vis dėlto kalbant apie galimus Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus ir ieškant atsakymo, kas kelia didžiausią grėsmę V.Putino sukurtai sistemai, būtina atsižvelgti į politinių transformacijų posovietinėje erdvėje patirtį. O ta patirtis vienareikšmiškai teigia, kad dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius šiame regione lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje. Verta prisiminti kad ir pačios Sovietų Sąjungos žlugimą. Iš esmės jis būtų buvęs neįmanomas be konkurencijos tarp Michailo Gorbačiovo ir komunistų ortodoksų grupės, o vėliau be Boriso Jelcino, kaip alternatyvaus galios centro sistemos viduje, iškilimo.
Deja, visa tai liudija, kad Rusijos ekonomikos priklausomybė nuo energetikos, dujų koncerno „Gazprom“ pozicijos Rusijos ir užsienio rinkose, pasaulinių dujų ir naftos kainų kaita yra daug svarbesni veiksniai, galintys nulemti tolesnius Rusijos politinės sistemos raidos scenarijus, nei padėtis opozicijos stovykloje ar žmogaus teises ginančių organizacijų veikla. Be abejo, žmogaus teisių organizacijos atlieka svarbią politinės padėties stebėsenos funkciją, bet jos niekada netaps politinių permainų Rusijoje lokomotyvu.
Dar prieš keletą metų „Gazpromo“, kontroliuojančio tris ketvirtadalius Rusijos vidaus rinkos ir turinčio monopolinę žaliavų eksporto teisę, pozicijos atrodė nepajudinamos. Tačiau šiandien Rusijoje jau kalbama apie galimybę peržiūrėti dujų eksporto monopolį, kuris iki šiol privilegijuotai suteiktas šiai valstybinei bendrovei. Sunku suabejoti, kad tokį siūlymą inicijavo konkuruojančios elito grupės. Kalbama, esą tai vadinamųjų silovikų kontroliuojamos naftos įmonės „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino iniciatyva.
Ką siekdama įtakos svertų santykiuose su Rusija turėtų daryti Europos Sąjunga? Pirmiausia ir toliau plėtoti bendrą ES energetikos politiką. Trečiasis ES dujų ir elektros energetikos liberalizavimo paketas, paremtas nuosavybės atskyrimo ir rinkos demonopolizavimo principais, jau sudavė rimtą smūgį „Gazpromo“ pozicijoms ES rinkose. Pridėkime dar ir mažėjantį kiekį „Gazpromą“ ypač dominančių ilgalaikių dujų tiekimo sutarčių ir suskystintų dujų terminalų tinklo plėtrą.
O baigti galima dujų kainos formulės peržiūra (atsiejant ją nuo naftos kainų) ir bendros ES dujų įsigijimo agentūros, kuri galėtų centralizuotai derėtis su energijos išteklių tiekėjais dėl dujų kainų, įkūrimu. Būtent tada Lietuva už dujas „Gazpromui“ tikrai nebemokėtų brangiau nei Vokietija, o Rusija būtų priversta žengti esminių politinių reformų link.

Dažniausiai fundamentalius politinius pokyčius Rusijoje lemia ne masiniai opoziciniai judėjimai ar žmogaus teisių gynėjų organizacijos, bet skilimas valdančiojo politinio elito viduje.

Atskirta nuo Rusijos Kaliningrado sritis savo ateities perspektyva laiko suartėjimą su Europos Sąjunga.

“Čia turbūt aptiktume bet kokią įmanomą problemą: didelę taršą, plintančias infekcines ligas, užsilikusias atomines ir karines atliekas”, – tokį Kaliningrado srities vaizdą nupiešė buvęs Švedijos premjeras Goranas Perssonas.
Dėl nesprogusių karo liekanų, kurių likę apie 100 tūkst. tonų, politikas buvo teisus, bet jis nepastebėjo gražiosios Kaliningrado srities pusės ir dvilypumų. Jų šaknys glūdi istorijoje: čia vis dar stipriai jaučiama šimtmečiais vyravusi vokiška dvasia (kaip sakė poetas Josifas Brodskis, medžiai čia tebesišnabžda vokiškai), tačiau kartu įsigali ir rusiškas tapatumas.
Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučius – istorinė Rytų Prūsijos sostinė – buvo atskirtas nuo Vokietijos ir aneksuotas Raudonosios armijos, o netrukus pervadintas bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Todėl iki šiol toje pačioje gatvėje greta XIX a. menančių vokiškų raudonų plytų namų išvysime pilkus blokinius Nikitos Chruščiovo laikų daugiabučius. Net ir būdamas geografiškai atskirtas nuo likusios Rusijos teritorijos, apsuptas Europos Sąjungos ir NATO narių Lenkijos bei Lietuvos, Kaliningradas išlieka strategiškai svarbus Rusijos forpostas, bet jo ateitis – miglota.

Reikšmė Rusijai

Nors Kaliningradas – mažiausia Rusijos sritis, apimanti daugiau nei keturis kartus mažesnę nei Lietuvos teritoriją, jis yra reikšmingas dėl istorinių ir geopolitinių priežasčių. Sovietmečiu tai buvo militarizuota ir viena uždariausių teritorijų, o po SSRS žlugimo – Rusijos Baltijos laivyno bazė bei vienintelis neužšąlantis šalies uostas prie Baltijos jūros.
Be to, Kaliningradas atlieka itin svarbų vaidmenį Rusijos politikoje su ES. Vladimiras Putinas dar per pirmąją prezidento kadenciją įvardijo šią sritį kaip „pilotinę” ir turinčią pasitarnauti Rusijos santykių su ES gerinimui, naujų bendradarbiavimo sričių atvėrimui. Tai tapo ypač aktualu ES plėtros į Rytų Europą laikotarpiu, kai Kaliningradas atsidūrė naujų Bendrijos narių apsuptyje, o kartu kilo piliečių ir karinio transporto tranzito, dokumentų ir panašūs klausimai.
Abi pusės pripažįsta, kad tranzito klausimai išspręsti sėkmingai, tačiau kaliningradiečių kelionėms į Lietuvą vis dar reikalingos vizos, kurių pernai iš viso išduota 162 tūkst. Svarbus žingsnis šiuo klausimu žengtas praėjusių metų pradžioje, kai Lenkija ES institucijų padedama susitarė dėl 50 km teritorijos apimančio bevizio režimo Kaliningrado srities gyventojams. Vienintelė sąlyga – Rusijos piliečiams reikia įrodyti, kad Kaliningrado srityje gyvena ne mažiau kaip trejus metus. Tačiau derėtis dėl analogiškų sąlygų su Lietuva Rusija nesutinka.
Kaip pabrėžia „Carnegie Europe” ekspertai, atviresnės sienos leidžia kaliningradiečiams susipažinti su ES valstybėmis, palyginti politinę padėtį, įgyti išsilavinimą. Dalis Kremliaus radikalų priešinosi beviziam režimui, baimindamiesi, kad tai paskatins piliečių sujudimą ir permainas. Tačiau šis žingsnis yra būdas prezidentui V.Putinui įrodyti, kad Rusijos sienos, priešingai, nei manoma daugelyje Europos valstybių, yra saugios, o kartu pasiekti seną tikslą – užtikrinti bevizį režimą visiems Rusijos piliečiams.

Duobėta ekonomika

Akivaizdu, kad Kaliningradas neišnaudoja viso turimo potencialo. Nors sričiai suteiktas specialus ekonominis statusas, o augimo tempai ne vienus metus viršija Rusijos vidurkį, pagal investicinį klimatą Kaliningrado sritis užima tik 19 vietą iš 30 Rusijos regionų. Be to, pasaulinės finansų krizės laikotarpiu nedarbas čia viršijo šalies vidurkį, o ir žmonių pajamos smuko labiau. Gyventojai dėl to surengė tūkstantinį protestą prieš tuometį gubernatorių Georgijų Boosą.
Šių metų duomenimis, vidutinis mėnesio atlyginimas Kaliningrado srityje, nors ir ūgtelėjęs iki 21,4 tūkst. rublių (apie 1750 Lt), tesudarė 82,4 proc. Rusijos vidurkio. Imta kalbėti, kad dėl tokių sąlygų Kaliningrade „vargšai gyventi neišgali, o turtingesni – nenori”.
Siekdama spręsti šias problemas, šių metų kovo mėnesį Rusijos vyriausybė pristatė plėtros strategiją iki 2020 m., kurioje Kaliningrado sričiai numatė skirti 446 mlrd. rublių (apie 36,5 mlrd. Lt). V.Putinas tokį planą kritikavo, pabrėždamas, kad biudžete tam realiai numatyta 23 kartus mažesnė suma – vos 19 mlrd. rublių (1,5 mlrd. Lt).
Gaidaro instituto eksperto Vladimiro Nazarovo teigimu, regiono raidai svarbiausia ne skiriama pinigų suma, o tikslinis jų panaudojimas. „Jei nebus atliekama sąnaudų ir naudos analizė bei tobulinamos valdymo struktūros, iš investicijų nebus daug naudos. Svarbu, kad Kaliningradas būtų ekonomiškai atviresnis nei likusi Rusijos dalis, pavyzdžiui, supaprastinant muitinės procedūras ir netikrinant per sritį keliaujančių prekių po keliskart”, – pabrėžia ekspertas.
Taigi, nors rusai svajoja Kaliningrado sritį paversti savotišku Honkongo atitikmeniu, kol kas tai atrodo kaip paprasčiausios fantazijos ir klejojimai. Šiuo metu Kaliningrado sričiai iki Honkongo – kaip iki mėnulio.

Problemos verčia atsisukti į Vakarus

Kaliningrade studijuojanti Marina Karlova vis dėlto nepraranda optimizmo: „Esu buvusi kitose Rusijos dalyse ir galiu pasakyti, kad Kaliningrado padėtis palyginti labai gera. Ką mums reiškia būti europietiškiems? Pirmiausia – turtingesniems, geriau išsilavinusiems, lydimiems sėkmės. Manau, kad čia gyvenantys žmonės yra būtent tokie.”
Jai antrina jaunas vargonininkas Artiomas Chačaturovas: „Kaliningradas – ypatinga Rusijos dalis. Esame Europoje, todėl iš aplinkinių šalių atvykstantys turistai įneša savos kultūros bruožų, kuriuos vietiniai stebi ir didelę dalį perima patys. Kitur to taip aiškiai nepajusi.”
Marina ir Artiomas – tipiški jaunuoliai, jaučiantys europietišką įtaką ir tikintys, kad ateityje Kaliningrade gyvenimas bus gražesnis. Tačiau šis optimizmas atsispindi ir požiūryje į tokias Rusijoje sunkiai pažabojamas problemas, kaip korupcija, lėšų švaistymas, nekompetencija.
Apklausų duomenimis, daugiau nei 10 proc. kaliningradiečių norėtų, kad regionas sistemines problemas spręstų visiškai atsiskirdamas nuo Rusijos Federacijos, o dar penktadalis neatmeta tokio varianto. Iškalbingi ir kiti duomenys: 39 proc. srities gyventojų yra linkę protestuoti (7 proc. daugiau nei Rusijos vidurkis), o parama valdančiajai „Vieningosios Rusijos” partijai čia mažesnė ir siekia apie trečdalį rinkėjų (Rusijoje šios politinės jėgos vidutinis populiarumas siekia 44–46 proc.). Tai nestebina: 2012 m. gyvenimo kokybę esant blogesnę nei 2011-aisiais nurodė net 72 proc. vietos gyventojų.

Vladimiras Putinas ieško alternatyvų „Vieningajai Rusijai“ ir skelbia antikorupcinius šūkius, tačiau nauja strategija gali vesti į elito išskaidymą ir išbalansuoti valdžios vertikalę.

Kol Vladimiras Putinas praėjusią savaitę gyvu jaunų žmonių koridoriumi žingsniavo scenos link, jį Maskvos maniežo parodų salėje lydėjo griausmingi aplodismentai ir palaikymo šūksniai. Atsisakius statiškos ir sovietmetį primenančios žiūrovų ir kalbėtojų skirties, iš abiejų pusių tribūną apsupę klausytojai šypsojosi ir mosavo vėliavėlėmis. Nejučiomis galima susidaryti įspūdį, kad tai – anaiptol ne režimas, kurį „Freedom House“ laiko „nelaisvu“, o vakarietiškas priešrinkiminis šou.
Įvyko ir rinkimai, tačiau tokiame fone apsieita be formalių procedūrų: tam, kad V.Putinas taptų visos Rusijos judėjimo „Liaudies frontas už Rusiją“ lyderiu, pakako minios skanduojamos pavardės. Vienas judėjimo valdybos narių Stanislavas Govoruchinas dar prieš tai pripažino, kad net lyderio kandidatūros svarstymai nėra labai prasmingi.
Kitaip tariant, atsakymas akivaizdus: „tėviškas“ Rusijos prezidentas V.Putinas yra vienintelė jungiamoji grandis tarp tautos ir valstybės, o šį vaidmenį nuo šiol stiprins „Liaudies frontas už Rusiją“ – viršpartinė, ideologiškai neutrali organizacija, suburianti piliečius siekti šalies gerovės.
Tačiau spindinti išorė slepia dvilypę politinę realybę: tą pačią dieną kitoje Maskvos upės pusėje vykę protestai prieš prezidento valdymą neleido užmiršti, kad, atrodytų, stabilią valdžios vertikalę gaubia vis tirštesnė migla.

Arčiau žmonių – prieš elitą?

Kalbėdamas miniai V.Putinas ragino pamiršti, kad „Liaudies frontas už Rusiją“ prieš dvejus metus buvo praktiškai įkurtas jo sugrįžimui į šalies vadovo postą paremti. Šiandien organizacijos tikslai aprėpia gerokai daugiau: „Mus vienija vertybės, kurios yra aukščiau bet kokių politinių pažiūrų, grupių interesų ar asmeninių ambicijų. Tai turėtų būti platforma, kurioje skirtingų pažiūrų žmonės susitinka, diskutuoja ir pasiekia kompromisą. O svarbiausia – turi galimybę kurti didingą Rusiją.“
Priežastis, kodėl kuriamas naujas, nors ir oficialiai nepartinis, politinis darinys, pakankamai aiški. „Vieningoji Rusija“ – režimo partija, kuriai formaliai vadovauja ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas, V.Putinui tampa balastu. Dešimto dešimtmečio pabaigoje iš esmės konsensuso tarp Kremliaus ir įtakingo elito būdu susiformavusiai politinei jėgai nebepavyksta atsikratyti korumpuotos ir įtakingųjų interesus tenkinančios partijos etiketės. Tą patvirtina ir rezultatai: net ir neskaidriuose 2011 m. Dūmos rinkimuose „Vieningoji Rusija“ prarado 77 mandatus. Nuo to laiko partijos populiarumas, kaip rodo centro „Levada“ visuomenės apklausos, nuo 50 proc. sumažėjo daugiau nei perpus.
Pagal optimistinį V.Putinui scenarijų, tokios aplinkybės gali būti palankios. Jei „Vieningoji Rusija“ nuskęs, kartu su savimi nusitemps ir dalį į korupcinius skandalus įsivėlusio arba režimo stabilumui grėsmę keliančio pernelyg ambicingo politinio elito. Partija mažų mažiausiai tarsi kempinė sugers didžiąją dalį „purvo“ ir leis V.Putinui išlikti nesusitepusiam.
Kaip „The Economist“ teigė buvęs Boriso Jelcino patarėjas ir televizijos NTV vadovas Igoris Malašenka, šie pokyčiai atverčia naują nuo 2000 m. tebesitęsiančio V.Putino valdymo puslapį. Pasak jo, prezidentas kratosi viešo artumo su „korumpuotu“ bei „nepatikimu“ elitu. Taip savotiškai atkartojama Ispanijos diktatoriaus Franco strategija, kurios esmė – lyderio, arba Rusijos atveju „tautos tėvo“, valdžios personalizavimas ir tiesioginio ryšio su visuomene sukūrimas. Tai ne tik įteisina režimą, bet ir stiprina jį. Tokiu atveju „Vieningoji Rusija“ gali būti paaukota, o „Liaudies frontas už Rusiją“ tapti svarbiausiu naujo mechanizmo sraigteliu.

Kampanija prieš korupciją

„Vieningosios Rusijos“ įvaizdžiui visuomenėje kenkia nuolatiniai pinigų plovimo skandalai, nors dar neseniai korupcinės schemos buvo vienas pagrindinių V.Putino sukurtos valdžios vertikalės ramsčių. Užmerktos akys prieš biudžeto lėšų grobstymą pasitarnavo konsoliduojant režimui palankų elito ir vidutinio rango valdininkų sluoksnį. Tiesa, toks valdžios susitarimas su kritine visuomenės dalimi galiojo tol, kol buvo laikomasi dviejų esminių principų: atsisakyti bet kokių savarankiškų politinių ambicijų bei paklusti iš centro diriguojamai valstybinei politikai.
Žinant tai neatrodo nuostabu, kad 2000–2012 m. biurokratų armija išaugo nuo 1,3 iki 2,1 mln. tarnautojų, o saugumo tarnybų, neįskaitant armijos, – iki 2,3 ml. pareigūnų, nors tuo pat metu skaičiuota, jog dėl korupcijos mastų ir neefektyvaus valdymo Rusijos biudžetas kasmet netenka maždaug 300 mlrd. JAV dolerių (arba 16 proc. šalies BVP). Be to, per pastaruosius trejus metus iki šiemet dėl korupcijos nuteistų valstybės tarnautojų sumažėjo praktiškai perpus: nuo 10,7 iki 5,5 tūkst.
Tokios tendencijos atsispindėjo ir V.Putino retorikoje. Tuo metu jis pakiliai pasakodavo istoriją apie carą Petrą I, kuris, iškėlęs idėją ištremti korumpuotus tarnautojus į Sibirą, sulaukė nusistebėjusių pagalbininkų atsakymo: „O kas tuomet liks čia? Juk visi esame vagys.“ Paprastai tariant, korupcija buvo pateikiama kaip Rusijos mentaliteto ir tradicijų dalis, su kuria visuomenei reikia susitaikyti.
Tačiau situacija pasikeitė ir kova su korupcija per trumpą laiką tapo politikos prioritetu. „Foreign Affairs“ analitikai Ivanas Krastevas ir Vladislavas Inozemcevas išskyrė tris esmines tokių pokyčių priežastis: lėtėjanti ekonomika, politinis spaudimas iš opozicijos ir vidinės elito takoskyros.

Susinaikinimo grėsmė

Pasak ekspertų, akivaizdūs faktai apie milijardinių lėšų švaistymą, nepaisant gražių V.Putino istorijų, tarsi erozija iš lėto griauna pasitikėjimo sistema pamatus. Tai tapo ypač akivaizdu organizuojant 2014 m. žiemos olimpines žaidynes Sočyje, kurių organizacinė kaina jau spėjo išaugti keliolika kartų ir gali siekti apie 30 mlrd. dolerių: tiek pat, kiek pastarųjų penkių žiemos olimpiadų kartu sudėjus.
Antra, ypatingą vaidmenį šiame procese vaidino įtakingas opozicionierius Aleksejus Navalnas, populiariame interneto tinklaraštyje ėmęs skelbti dokumentais pagrįstą informaciją apie įtakingų politikų turtą ir korupcinius ryšius. Režimo bandymai nutildyti opozicionierių tampant jį po teismus kol kas buvo bevaisiai. Galiausiai Kremlius nėra patenkintas elito paramos stoka griežtinant retoriką Vakarų atžvilgiu, nors toks kalbėjimo būdas palankiai sutinkamas visuomenėje (1989 m. per apklausą su teiginiu, kad Rusija turi išorės priešų, sutiko 13 proc., šiemet – jau 70 proc. rusų). Dalis įtakingų asmenų, turinčių tiesioginių verslo ar kitokių interesų Vakaruose, vengia erzinti Europos ir JAV politikus bei gilinti „mes – jie“ takoskyrą, tuo nusižengdami vienam iš sistemos funkcionavimo principų: paklusti politiniams reikalavimams.
Kremliaus atsakas buvo griežtas: parlamentarams, o netrukus ir didelei daliai biurokratų skaidrumo sumetimais uždrausta turėti banko sąskaitas užsienyje. Be to, valstybės tarnautojai buvo įpareigoti teikti viešas metines pajamų deklaracijas. Antikorupcija tapo itin populiariu šūkiu: V.Putinas nuolatos kartojo, kad „visuomenė nori pamatyti esminių kovos su korupcija rezultatų“, o kartu žadėjo paversti šį norą realybe.
Imtasi ir realaus galvų kapojimo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Vieningosios Rusijos“ partijai priklausantis parlamentaras Vladimiras Pechtinas, vasarį turėjęs atsisakyti mandato, A.Navalnui atskleidus nedeklaruotą jam priklausančią 1,2 mln. dolerių vertės vilą Majamyje.

Ką reiškia ir kuo Lietuvai gresia kaimynystėje dygstančių dviejų atominių elektrinių, statomų nesilaikant tarptautinių konvencijų reikalavimų, spurtas.

Baltarusijos oficiali viešoji erdvė sprogsta nuo branduolinio entuziazmo. Astravo atominė jėgainė (AE) bus pigiausia, sparčiausiai pastatyta, saugiausia. Skambiomis antraštėmis žiniasklaidoje palydimos iškilmės kurio nors būsimos AE objekto pirmo žemės kaušo išrausimo proga. Visa laimė, kad statybvietės duobę palaimina tiek katalikų, tiek stačiatikių dvasininkai, nes, ko gero, kai kalbama apie būsimos AE saugumą, tik Dievo pagalba ir tegalima kliautis: apie branduolinės energetikos tarptautinių konvencijų reikalavimus Astrave, kaip, beje, ir Kaliningrado Baltijos AE, nė girdėti nenorima.
Ką Lietuvai reiškia atsidurti tokiame branduoliniame glėbyje, kai nuo Astravo AE iki Lietuvos sienos tėra 20 km, o nuo Baltijos AE – 12 km? Ar galime nuveikti ką daugiau, nei rengti evakuacijos planus? Galų gale – ar dar yra šansas, kad Astravo AE tėra propagandinis triukas, kaip ilgai įtikinėjo ankstesnė Lietuvos Vyriausybė?

Saugiausia pasaulyje. Ar tikrai?
Kaip praneša naviny.by ir visa baltarusių žiniasklaida, Baltarusijos pirmasis vicepremjeras Vladimiras Semaška ir Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom”, statančios ir Astravo, ir Baltijos AE, generalinis direktorius Sergejus Kirijenka vasario 1 d. sudaužė šampano butelį į ekskavatorių, kuris išrausė pirmą kaušą žemės antrojo bloko duobei.
V.Semaška pareiškė, kad armatūros duobė antrajam blokui turi būti parengta iki rugsėjo – pusmečiu anksčiau, nei numatyta. Skaičiuojama, kad jau dabar statybvietėje triūsia 1120 žmonių, metų pabaigoje jų bus iki 3 tūkst., o per statybų piką – apie 8 tūkst., giriamasi, kad 98 proc. jų baltarusiai. Keista, nes Suomija – sena branduolinė valstybė, bet tarp “Olkiluoto-3″ bloko statytojų suomių – tik ketvirtadalis.
„Rosatomo“ vadovas S.Kirijenka su patosu žada: Astravo AE bus pasaulyje pati moderniausia ir saugiausia. Jei tokia AE būtų stovėjusi Fukušimoje, jai nieko nebūtų atsitikę. Baltarusijos energetikos ministerijos Branduolinės energetikos departamento direktorius Nikolajus Gruša antrina, kad Astravo AE nenukentėtų nei nuo aštuonių balų žemės drebėjimo, nei nuo uragano, ir net ant reaktoriaus pastato nukritęs lėktuvas jai esą nepridarytų jokių problemų. O AE projektuotojų – Peterburgo „Atomenergoprojekto“ projektų direktorius Aleksandras Kazarinas pareiškė, kad Astravo AE bus toks saugumo laipsnis, kad avarijos atveju nereikėtų nė gyventojų evakuoti.
Maža, kad neva saugiausia, Astravo AE dar ir statybų spartuolė. Lyg sugrįžus į sovietmetį, visuomenė nuolat maitinama raportais, kiek pavyko pralenkti laiką. Štai kontraktas su projekto plėtotoju „Rosatomu“ pasirašytas 2012 m. kovo pabaigoje, pirmi darbai prasidėjo balandžio viduryje. “Dabar pirmojo bloko parengiamieji darbai pralenkia grafiką keturiais mėnesiais, antrojo – maždaug aštuoniais–dešimčia”, – deklaruoja V.Semaška.
Balandžio pradžioje „AEM-technologijos“, pasak bendrovės pardavimo departamento direktoriaus Aleksandro Gavriuškino, jau pradėjo ir pirmojo bloko reaktoriaus gamybą. Projektą vykdys bendrovės filialas Rusijos mieste Volgodonske, kur ką tik baigtas analogiškas užsakymas Baltijos AE. Beje, bendrovė laimėjo konkursą tik kovo 19 d., bet, Baltarusijos žiniasklaidos cituojamo A.Gavriuškino žodžiais, jie prognozavo, kad laimės konkursą, todėl darbams ėmė rengtis iš anksto – net kreipėsi į metalo gamintojus, apsvarstė transportavimo kelius. Neva realiausias jų – per Lietuvą, nors Lietuva to dar nežino.
Deklaruojama, kad AE statybos ne tik vyksta sparčiai, bet ir sparčiai pinga. Vėlgi jei pažvelgsime į “Olkiluoto-3″, daugiausia dėl saugumo reikalavimų projekto trukmė ir kaina išaugusi maždaug dvigubai.
Tai bus pavyzdinė statyba ir visų laikų tobuliausia AE, tikina Astravo AE gimdytojai. Ar tikrai?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos dujų monopolininkui sunkiai sekasi prisitaikyti prie besikeičiančios globalios dujų rinkos.

Rusijos dujų monopolininkas koncernas „Gazprom“ vis dažniau pavadinamas milžinu molinėmis kojomis, mat susiduria su vis didesniais sunkumais ir neadekvačiai į juos reaguoja. Per praėjusius metus „Gazpromo“ pajamos už dujų pardavimą smuko 5 proc., o grynasis pelnas – net 15 proc. Ir visa tai net nepaisant kylančių dujų kainų, kurios nesugebėjo kompensuoti praradimo. 2012 m. Rusijos dujų monopolininkas prarado pelningiausios pasaulio kompanijos titulą: jį aplenkė korporacijos „ExxonMobil“ ir “Apple”, uždirbusios atitinkamai 44,8 mlrd. ir 41,7 mlrd. JAV dolerių.
Be to, kaip pabrėžia įtakingas JAV finansų leidinys „Forbes“, „Gazpromo“ akcijų vertė kasmet vis labiau menksta. Tarkime, 2008 m. viena “Gazpromo” akcija kainavo kone triskart brangiau nei 2011 m. Menksta ir kiti skaičiai: pavyzdžiui, 2001 m. “Gazpromas” perdirbo 556 mlrd., o pernai – 509 mlrd. kub. metrų dujų. Negana to, buvęs energetikos viceministras, dabar opozicijos politikas Vladimiras Milovas teigia, kad tikrasis praėjusiais metais perdirbtų dujų kiekis dar mažesnis – 478 mlrd. kub. m.
Kokios pagrindinės šio nuosmukio priežastys? „Investkafe“ analitikas Grigorijus Birgas konstatuoja, kad dėl sumažėjusio pelno visų pirma kaltas sumenkęs eksportas į Europą. „Gazpromo“ atstovai taip pat pabrėžia, kad dėl visko esą kalta Europą apėmusi ekonominė krizė. Tačiau, kaip atskleidžia „Der Spiegel“, Rusijos dujų monopolininko tiekiamų dujų paklausa sumenko labiau nei bendra dujų paklausa. Štai, tarkime, Italijoje per pirmuosius tris praėjusių metų ketvirčius dujų paklausa sumažėjo 2,6 proc., tačiau per tą patį laikotarpį iš „Gazpromo“ importuotų dujų kiekis sumažėjo 11 proc. Nyderlanduose dujų paklausa krito 9 proc., tačiau iš „Gazpromo“ buvo nupirkta net 42,6 proc. mažiau dujų. Lenkijoje situacija panaši: dujų paklausa sumenko 6,2 proc., o iš „Gazpromo“ importuota 11,5 proc. mažiau.
Kompanijos „Solida“ analitikas Dmitrijus Lukašovas teigia, kad daug mažiau rusiškų dujų perka tie, kurie jas naudoja elektros energijai gaminti. Tai paprasčiausiai nebeapsimoka. 2012 m. vasarą iš „Gazpromo“ gaunamų dujų kaina buvo triskart didesnė nei dujų kaina JAV rinkoje ir didesnė nei anglių. Būtent prie elektros gamybos naudojant anglis pereinama dujų sąskaita. “Bloomberg” duomenimis, praėjusių metų lapkričio pradžioje Vokietijos įmonės, elektros gamybai naudojančios dujas, vidutiniškai patirdavo 11,7 euro nuostolį vienam elektros megavatui pagaminti. O įmonės, tam naudojančios anglis, vidutiniškai galėdavo tikėtis 14,22 euro pelno vienam megavatui pagaminti.
Štai Vokietijos bendrovė RWE, kuri yra didžiausia anglių vartotoja Europoje, per pirmuosius devynis praėjusių metų mėnesius 72 proc. savo gaminamos elektros energijos pagamino degindama anglis. Per tokį patį 2011-ųjų laikotarpį šis rodiklis siekė 66 proc.
Tendencija akivaizdi – ieškoma pigesnės alternatyvos rusiškoms dujoms. Čia galima kalbėti ne tik apie amerikietiškas anglis, nes JAV pramonė perėjo prie pigių dujų. Per praėjusius metus JAV anglių eksportas į Europą išaugo 31,5 proc. Žaliesiems tai kelia nerimą, nes būtent anglys iš viso iškastinio kuro į atmosferą išskiria daugiausiai anglies dvideginio. Tačiau, kaip teigia Europos Sąjungos agentūros, užtikrinančios energetikos reguliatorių bendradarbiavimą, vicepirmininkas Walteris Boltzas, ekonominė realybė verčia įmones ieškoti alternatyvų dujoms ir rinktis anglis.

Priverstas daryti nuolaidų

2012 m. „Gazpromas“ į tolimąjį užsienį eksportavo 138,8 mlrd. kub. m dujų, kurių vidutinė kaina siekė 402 dolerius už 1 tūkst. kub. m. Šis rodiklis yra 7,3 proc. mažesnis nei prieš metus. Remiantis pirminėmis prognozėmis, „Gazpromo“ dalis Europos dujų rinkoje smuko dviem procentiniais punktais – iki 25,6 proc. Verta atminti, kad dar prieš dešimtmetį Rusijos dujų monopolininkas buvo atsiriekęs beveik pusę Europos dujų rinkos. Koncerno atstovas Sergejus Kuprijanovas teisinasi, kad „Gazpromo“ tikslas nėra bet kokia kaina išlaikyti savo dalį Europos dujų rinkoje, tik siekiama išlaikyti maksimalias įmanomas pajamas ir kartu neatpiginti dujų.
Vis dėlto „Gazpromas“ priverstas daryti nuolaidų klientams, nors to ir nenori. „Businessweek“ pabrėžia, kad iki praėjusių metų lapkričio koncernas savo klientams sutiko padaryti nuolaidų, kurių bendra vertė siekia 4,25 mlrd. dolerių. Europa – pati svarbiausia „Gazpromo“ partnerė. 2011 m. Europos dujų vartotojai koncernui sumokėjo 57 mlrd. dolerių, o tai, „Businessweek“ duomenimis, sudaro apie 40 proc. „Gazpromo“ pajamų.
Tiesa, minėtos nuolaidos daromos dažniausiai didiesiems Vakarų Europos vartotojams, o tai pagrįstai piktina alternatyvų rusiškoms dujoms kol kas neturinčias buvusias sovietinio bloko šalis. „Mes kenčiame nuo gerokai per didelio kainų skirtumo, palyginti su konkurentais Vakaruose“, – skundžiasi „Dalkia Energia“ koncerno Budapešte vadovas Gerardas Bourlandas.
Štai Lenkijos bendrovei „PGNiG“ pavyko nusiderėti, kad 1 tūkst. kubinių metrų dujų jai kainuotų ne 500, o 450 dolerių, o Vokietijos rinkos lyderė „E.ON“ 2012 m. sugebėjo išsiderėti nuolaidų, leidusių sutaupyti 1 mlrd. eurų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Iš Rusijos pabėgę ir šiuo metu prieglobstį Lietuvoje radę JAV nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ne savo valia tapo tuo lakmuso popierėliu, kuris vienu metu patikrins, kokie yra Vilniaus santykiai ir su Vašingtonu, ir su Maskva.

Praėjusią savaitę šmėstelėjo didelio žiniasklaidos dėmesio nepatraukusi žinia, kad dvi JAV nevyriausybinės organizacijos – „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ uždarė savo atstovybes Rusijoje ir, baimindamosi galimo persekiojimo iš Vladimiro Putino režimo pusės, išvežė jose dirbusius rusus su visomis šeimomis į Lietuvą.
Amerikiečių baimė dėl jiems talkinusių rusų saugumo pagrįsta: nevyriausybinių organizacijų veikla Rusijoje pradėta riboti dar prieš porą metų. Po masinių Rusijos piliečių protestų dėl balsavimo rezultatų klastojimo Dūmos ir prezidento rinkimų metu puolimas prieš nevyriausybininkus, daugiausia užsiimančius demokratijos, parlamentarizmo ir žmogaus teisių bei laisvių plėtra, tapo paranojinis. Iš esmės visos nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su iš užsienio gaunama parama (kitokių Rusijoje nelabai yra), buvo prilygintos šnipų agentūroms, o joms talkinantiems rusams ėmė grėsti kaltinimai valstybės išdavimu ir šnipinėjimu, už kuriuos galima gauti iki 20 metų kalėjimo. Tad kai pas „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ darbuotojus ėmė lankytis FSB agentai, šių organizacijų vadovybė nutarė nerizikuoti ir nieko nelaukdama išvežė savo bendradarbius ten, kur jie galės jaustis saugūs. Į Lietuvą.
Šiuo savo sprendimu amerikiečiai pasiuntė iš karto dvi žinias. Pirmoji žinia gera – Lietuva yra valstybė, kurioje Vakarų pasaulio vertybes išpažįstantiems žmonėms saugu. Nes čia jie – tarp saviškių. Lietuva šiandien – tai tokie patys Vakarai, kokie vos prieš du dešimtmečius nuo komunistinio režimo persekiojimų bėgantiems žmonėms buvo Vakarų Berlynas, toliausiai į Rytus nutolusi Laisvės sala Europoje. Kirtai Lietuvos sieną, ir gali atsikvėpti – čia valdo demokratiškai žmonių rinkta valdžia ir įstatymas, o ne buvę KGB pulkininkai su parankiniais, susikūrę jų pačių „valdoma demokratija“ pramintą režimą. Galime kritikuoti ir bambėti, kad Lietuvos demokratija ir teisinė sistema dar nėra tokios tobulos, kokių mums norėtųsi, bet palyginti su tuo, kas prasideda už kelių dešimčių kilometrų į Rytus nuo Vilniaus, pas mus – civilizuoti Vakarai. O ten – laukiniai Rytai.
Antra žinia išplaukia iš pirmosios ir, deja, nėra tokia gera – Rytuose turime neprognozuojamą, nedemokratišką, agresyvią kaimynę, su kuria draugiškai sugyventi labai sunku, nes ji išpažįsta visiškai priešingas mums vertybes ir mato pasaulį nudažytą priešingomis spalvomis: tai, kas mums atrodo balta, Rusijos režimui atrodo juoda, ir atvirkščiai. Mums demokratiją ir žmogaus teises bei laisves skleidžiančių nevyriausybinių organizacijų veikla atrodo kaip savaime suprantamas ir teigiamas dalykas, o Kremliaus akyse – tai mirtinas blogis, tiesiogiai gresiantis režimo išlikimui. Vadinasi, tą blogį reikia persekioti ir naikinti – ne vien tik Rusijoje, bet ir jos kaimynystėje. Tad Lietuva, suteikusi prieglobstį Amerikos nevyriausybinėms organizacijoms, tampa Rusijos taikiniu.
Žinoma, su tankais ieškoti pabėgėlių rusai į Lietuvą neatvažiuos, bet kokių nors bėdų sukelti gali. Apie tai atvirai kalba ir prieglobstį Vilniuje gavę nevyriausybininkai: „Lietuvos valdžia sprendžia klausimą dėl darbo vizos suteikimo. Bet mes baiminamės, jog jie nepanorės to daryti, kad neįsiveltų į naują konfliktą su Rusija, iš kurios perka dujas.“
Štai su tokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar amerikietiškos demokratijos pasiuntiniai? Pasirinkimas nelengvas, ypač žinant dalies naujosios valdančiosios daugumos nuotaikas, tiksliausiai išreikštas Seimo pirmininko Vydo Gedvilo lūpomis: Amerika toli, o Rusijos dujos – arti. Nežinia, ar savo nuogąstavimus dėl galimo neigiamo Lietuvos Vyriausybės sprendimo (formaliai darbo vizas išdavinėja Migracijos departamentas, bet šį kartą klausimas veikiausiai bus sprendžiamas daug aukštesniu lygiu) iš Rusijos pabėgę nevyriausybininkai išmąstė patys, ar jau gavo kokią žinią iš Lietuvos atstovų. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad šiandien aukštuose valdžios kabinetuose Vilniuje pakanka tokių, kurie tyliai keikiasi dėl nelauktai kilusios būtinybės priimti nedviprasmišką, vertybėmis pagrįstą sprendimą ir labai apsidžiaugtų, jeigu tie amerikiečiai neprašomi pasiimtų tuos savo nevyriausybininkus ir išsivežtų kuo toliau, geriausiai – tiesiai į Ameriką.
Pasirinksi dujas ir nutarsi „neerzinti Rusijos“ – gausi bangą viešos kritikos iš dešiniųjų politikų ir įvairiausių nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų pusės. Amerikiečiai, žinoma, nesiginčys su demokratiškos Lietuvos valdžios sprendimu ir perkels prieglobsčio bei galimybės dirbti ieškančius nevyriausybininkus į kokią nors labiau laisvės ir demokratijos vertybes išpažįstančią šalį. Bet visi, kam reikia, pradedant „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ globojančia Respublikonų partija, baigiant Valstybės departamentu, ilgam įsimins: Lietuva, susidūrusi su poreikiu padaryti vertybinį pasirinkimą, renkasi dujas ir Rusiją, bet ne demokratiją ir jos laisvę ginančią Ameriką, kuri kaip tik šiais metais rengia didžiausias per dešimtmetį NATO karines pratybas regione, skirtas Baltijos šalių gynybos planams patikrinti.
Pasirinksi demokratiją ir Ameriką – gausi bangą kaltinimų iš oficialių Rusijos pareigūnų ir vietinių Kremliaus rankos penimų veikėjų, esą Lietuva provokuoja ir erzina Rusiją, užsiima nedraugiška ir ardomąja veikla, suteikia prieglobstį Amerikos šnipų organizacijoms ir panašiai. Rusijos teisėsauga jau yra iškėlusi bylą keliems visuomeninių organizacijų ir opozicijos veikėjams, kadaise dalyvavusiems Vilniuje surengtame seminare apie demokratinę rinkimų stebėseną. Jie kaltinami rezgę antivalstybinį sąmokslą, o Lietuvoje mokęsi rengti „rožines revoliucijas“.
Panorėjęs Rusijos režimas nesunkiai išpūstų visus šiuos kaltinimus iki Lietuvos dalyvavimo kėsinantis į Rusijos valstybės santvarką bei nacionalinį saugumą ir imtųsi kokių nors politinių ar ekonominių sankcijų. Žinant dabartinės Vyriausybės pažadus „perkrauti santykius“ su Rusija ir išsiderėti mažesnes dujų kainas, tampa aišku, kad tokia perspektyva valdančiųjų nevilioja. Tačiau prezidentės pareiškimas, kad santykiuose su Rusija „reikia išlaukti dvejus metus“, bei premjero pastaba, jog dujų kainų sumažėjimo gali tekti luktelėti iki 2014-ųjų, kai pradės veikti SGD terminalas, nuteikia optimistiškai.

Štai su kokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar Amerikos demokratijos pasiuntiniai?

Naujoji Vyriausybė ėmėsi Lietuvos santykių su kaimynais „perkrovimo“. Ką iš tiesų gali ir turi padaryti politikai, kad į mūsų dvišalius santykius ateitų ilgai lauktas pavasaris?

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis, Europos Parlamento narys Valdemaras Tomaševskis ir šiandien yra tos nuomonės, kad Lietuva nesugeba palaikyti gerų dvišalių santykių nė su vienais kaimynais. „Blogiau jau negali būti, ypač kai kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, o ar bus geriau – parodys laikas“, – dėsto V.Tomaševskis. Jo tikinimu, viena pagrindinių šaltuko tarp Lietuvos ir Lenkijos priežasčių – žemo lygio, populistinėmis vertybėmis besivadovaujantys neišprusę Lietuvos politikai.
Užsienio politiką analizuojantys istorikai ir politologai pripažįsta, kad Lietuvos dvišaliai santykiai su kaimynais tikrai neblizga, tačiau nė vienas jų šiandien nėra toks griežtas kaip V.Tomaševskis. Be to, nemažai politologų pastebi, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių santykiai pamažu šyla. Tai siejama ir su naujosios Vyriausybės pažadais „perkrauti“ mūsų santykius su artimiausiais kaimynais.
Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pabaręs apie santykių gerinimą su Rusija prisišnekėjusį Seimo pirmininką Vydą Gedvilą, draugiškos kaimynystės stiprinimo būdų ieškojo nukakęs pirmojo oficialaus dvišalio vizito į Latviją ir pažadėjo, kad tokių pokalbių ir bendrumų ieškojimo šią Vyriausybės kadenciją nestigs.
Na, o kokias pagrindines dvišalių santykių su kaimynais problemas įžvelgia ekspertai ir kaip siūlo jas spręsti?

Latvija: „drungni“ santykiai – natūrali kasdienybė

Dauguma istorikų ir politologų mano, kad Lietuvos valstybės santykiai su Latvija pastaraisiais metais tikrai nėra labai prasti. Kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos jie gal netgi geresni nei bet kada anksčiau, kai, tarkime, 1919–1920 m. lietuviai pretendavo į Liepoją, o latviai – į Mažeikius. „Šiandien tokio pobūdžio nesutarimų nebeturime. Bet istoriškai ir dėl kultūrinių, konfesinių ypatumų taip jau susiklostė, kad drungnas Lietuvos ir Latvijos santykių pobūdis yra natūrali kasdienybė“, – pabrėžia A.Kasparavičius.
Su juo sutinka ir politologas Kęstutis Girnius: „Santykiai su Latvija korektiški, bet tikrai nėra draugiški, nėra didesnio bendravimo ne tik tarp vyriausybių, bet ir tarp šalių apskritai. Tarkime, kiek mūsų žiniasklaida rašo apie Latviją, ten vykstančius procesus? Ką eilinis Lietuvos gyventojas galėtų pasakyti apie dabartinę Latvijos politiką, ar galėtų įvardyti, kas šiuo metu yra tos šalies prezidentas, premjeras? Manau, šito nežinotų dauguma lietuvių. Tikrai keista, kad apie savo artimiausius kaimynus, savo brolius baltus, mes beveik nieko nežinom ir nelabai norime žinoti“, – stebisi K.Girnius.
Kaip vieną esminių problemų, trukdančių plėtoti santykius su latviais, A.Kasparavičius nurodo nesugebėjimą per dvidešimt metų nustatyti Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. „Šiandien pats laikas ministrams, ekspertams dar kartą sėsti prie derybų stalo ir garbingai, abipusiškai naudingai tą sieną nubrėžti“, – siūlo istorikas.
„Taip pat labai rimtai siūlyčiau analizuoti Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio idėją apie bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybingumo formavimą globaliame XXI amžiuje, – toliau siūlymus dėsto A.Kasparavičius. – Baltų tautos parodė ryžtą išsilaisvindamos iš SSRS, dabar reikalinga jų drąsa ir valia kuriant Lietuvos bei Latvijos federaciją ir priešinantis globalizacijai. Gilesnė Lietuvos ir Latvijos integracija (imtinai iki bendros federacinės valstybės su viena pilietine tauta, integruotais universitetais ir elitu), galbūt lietuvių ir latvių politinę bei kultūrinę egzistenciją pratęstų dar tūkstantį metų?“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ypatingu populiarumu Lietuvoje pasižymintis Rusijos kinas šių metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus pristatomas atskiroje programoje.

Čia kino mylėtojai susipažins su nekomercinėmis rusų kūrėjų juostomis. Nuo jaudinančios ir net šokiruojančios dokumentikos iki fantastinio realizmo. Šioje programoje „Kino pavasario“ žiūrovas ras ypač gyvenimiškas, kartais nepatogias temas bei mistišką, daugelio neatrastą Rusijos kultūrą, kupiną magijos ir paslapčių.

„Į šią programą įtraukėme tik pačius geriausius ir daugiausiai pasiekusius filmus. Visų pirma, juos aukščiausiais balais įvertino rusų kino kritikai, įtraukdami į rusų kino dešimtukus. Taip pat kiekvieno filmo premjeros įvyko didžiausiuose kino festivaliuose,“ – pasakoja „Kino pavasario“ programos koordinatorius Edvinas Pukšta. „Šios programos tikslas – pristatyti kitokį, nekomercinį ir provokuojantį Rusijos kiną, kuris dažnai nepatenka į didžiuosius kino teatrus.“

Vienas tokių – režisieriaus Vasilijaus Sigarevo kino darbas „Gyventi“ („Living“). Po prieš metus Roterdamo kino festivalyje įvykusios premjeros, ši juosta kritikų buvo įvertinta kaip rusų kino etalonas. Realistiškame filme vaizduojamos trys istorijos apie gyvenimą ir mirtį mažame Jekaterinburgo regiono kaime (režisieriaus gimtinėje). Tačiau sukrečiančius herojų patiriamus sunkumus ir tragedijas perteikiantis V.Sigarevo kūrinys labiausiai akcentuoja stebuklui prilygstantį mūsų gebėjimą išgyventi.

Naujausi rusų eksperimentai kine

Festivalis „Kino pavasaris“ visada seka, ką kuria anksčiau festivalio programoje pasirodę režisieriai. Tai įrodo ir naujausias praėjusių metų festivalio žiuri nario Pavelo Kostomarovo ir režisieriaus Aleksandro Rastorgujevo sukurtas filmas „Aš tavęs nemyliu“ („I Don’t Love You“). Pasak E. Pukštos, šis filmas – eksperimentas, turintis ir vaidybos, ir dokumentikos elementų, neapibrėžiamas jokiu žanru. Ankstesniame šių režisierių dueto darbe „Aš tave myliu“, rodyto pernai „Kino pavasaryje“,   neprofesionalūs aktoriai vaikinai, gavę į rankas kameras, filmavo patys save. Šį kartą pagal tą pačią idėją statytame filme į rankas video kamerą paima mergina, atskleisdama kasdienes problemas ir netikėtas bei netradicines jų baigtis. Pasak kino kritikų, šis filmas patiks tiek I.Bergmano gerbėjams, tiek mėgstantiems „YouTube“.

Šių metų Naujojo Rusijos kino programa gerbėjams padovanos ir naujausią rusų kino klasiko Alexey Balabanovo kino darbą „Ir aš noriu“ („Me Too“). Kino mylėtojams kūrėjas gerai pažįstamas iš kultinių filmų „Brolis“, „Brolis 2“ bei „Karas“, kuriame vaidino lietuvė aktorė Ingeborga Dapkūnaitė.

„Šiame filme nevaidina nė vienas profesionalus aktorius. Man įdomiau, kai žmonės yra patys savimi, nes kai jie įsivaizduoja esą kažkas kitas ir tai vaidina, filmas tampa iš ties vaidybiniu,“ – pasakojo režisierius, pirmą kartą epizodinį vaidmenį savo filme atlikęs ir pats.

Fantastikos elementų turinčios juostos „Ir aš noriu“ personažai trokšta rasti garsiąją „Laimės varpinę“, kuri, anot senos legendos, priverčia išnykti gerus žmones. Kiekvienas keleivis viliasi, kad būtent jis taps tuo išrinktuoju.

Nematomi šalies skauduliai ir magiškoji Rusijos dalis

Naujojo Rusijos kino programoje bus galima išvysti ir debiutinį, tačiau jau ne vieną žiūrovą iki ašarų sujaudinusį Lyubov Arkus dokumentinį filmą „Antonas čia, šalia“ („Anton’s Right Here“). Kino kritikė ir ekspertė L. Arkus nusprendė debiutuoti kine, neįprastomis aplinkybėmis tapusi jaunuolio Antono, sergančio autizmu, globėja ir savo filmo istorijos dalimi. Daug kritikos sulaukusi juosta atskleidžia autizmu sergančių žmonių beviltiškumą ir agoniją bei atvirai demonstruoja jų situaciją Rusijoje.

Romos kino festivalyje startavęs ir iki šiol po tarptautinius festivalius keliaujantis režisieriaus Aleksei Fedorchenko filmas „Dieviškos pievų marių žmonos“ („Celestial Wives of Meadow Mari“) yra tarsi nepriklausomo Rusijos kino portretas, leisiantis „Kino pavasario“ žiūrovams susipažinti su unikalios pievų marių etninės grupės kultūra ir neregėtomis tradicijomis. Filme vaizduojamos dvidešimt trys trumpos moterų istorijos, kupinos magijos ir realizmo elementų. Ši juosta pakvies žiūrovus į kelionę po paslaptingą ir nepažįstamą pasaulį, kuriame vos keletas frazių nuskamba rusiškai, o visa kita – autentiška pievų marių kalba.

Kovo 14 – 28 dienomis vyksiančio 18-ojo „Kino pavasario“ programos „Naujasis Rusijos kinas“ filmų aprašymus ir video anonsus jau galima rasti festivalio puslapyje:
http://www.kinopavasaris.lt/filmai

Surengdama brangiausias žaidynes istorijoje Rusija sieks pademonstruoti savo galią, tačiau kol kas sulaukia daugiau pašaipų ir kritikos nei pasigėrėjimo.

Kadaise Sočis buvo populiarus sovietinės aukštosios nomenklatūros kurortas. Vasario 7 dieną šiame mieste prasidės 22-osios žiemos olimpinės žaidynės. Pastarąjį kartą olimpinės žaidynės Rusijoje rengtos 1980 m., o žiemos olimpiada šioje šalyje vyks apskritai pirmą kartą (įdomu, kad tai pirmas kartas, kai žiemos žaidynės bus surengtos subtropinio klimato juostoje).
Sočio olimpiadą Rusija sieks išnaudoti kaip reklamą, atskleidžiančią kitokį – modernų atsinaujinusios supergalybės veidą. Tiesa, prieš pat žaidynių pradžią ta reklama greičiau primena antireklamą.

Brangiausia olimpiada

Po naują 25 metrų ilgio plaukimo baseiną kiekviename iš 1,1 tūkst. Rusijos miestų. Ledo rūmai kiekviename mieste ir 10 tūkst. vietų sporto arena su dirbtine danga. Rusijos tinklaraštininkas Jegoras Byčkovas teigia, kad šiuos objektus buvo galima pastatyti investavus pinigus, skirtus Sočio olimpiadai. Taip esą būtų padaryta kur kas daugiau naudos šalies sporto bei infrastruktūros plėtrai.
Tačiau šiandien Sočyje iškilo modernus 40 tūkst. vietų stadionas, kuriame vyks žiemos olimpiados atidarymo, uždarymo ir apdovanojimų ceremonijos, moderni ledo ritulio arena, šalia kurios pastatyta dar viena, mažesnė ledo ritulio arena, savo forma primenanti patį šio žaidimo ritulį. Netoliese stovi ir spalvingi čiuožimo ant ledo rūmai „Iceberg“.
Žaidynėse dalyvaujantis atletai gyvens ne viename, o dviejuose olimpiniuose kaimeliuose: vienas jų yra vadinamojoje pakrantės zonoje, kur vyks čiuožimo, ledo ritulio, kerlingo ir kitos rungtys, o kitas – kalnuose esančiame Krasnaja Polianos kurorte, kuriame apsigyvens kalnuose vyksiančių rungčių atstovai.
Tai tik keli iš daugelio specialiai Sočio olimpiadai iškilusių naujų objektų. Skelbiama, kad šioms žaidynėms Rusija išleido daugiau nei 51 mlrd. JAV dolerių. Tai reiškia, kad jos įėjo į istoriją bent jau kaip pačios brangiausios. Priminsime, kad 2008 m. vasaros olimpiadai Pekine surengti Kinija išleido 40 mlrd. dolerių. O, tarkime, pastarosios vasaros žaidynės Londone atsiėjo viso labo apie 9 mlrd. svarų.
Įdomu ir tai, kad iš pradžių Rusija planavo žaidynėms išleisti tik 12 mlrd. dolerių, tačiau vėliau sąmata smarkiai išaugo. Štai vien šuolių su slidėmis tramplino statyba atsiėjo 265 mln. dolerių – šešis kartus daugiau, nei planuota.
Kalbėdami apie Sočio olimpiadą ekspertai dažniausiai neišvengia korupcijos temos: esą olimpinių objektų statybos buvo patikėtos daugiausia su Vladimiro Putino aplinka siejamiems oligarchams. Vienas tokių yra senas V.Putino bičiulis dar nuo Sankt Peterburgo laikų Arkadijus Rotenbergas. Su šiuo verslininku siejamos įmonės laimėjo kontraktų, kurių bendra vertė siekia 7,4 mlrd. dolerių – daugiau nei septintadalį visų olimpiadai išleistų pinigų. Jo įmonės tiesė kelius, dujotiekį, statė naują oro uostą, jūrų uostą ir net naują elektrinę.
Sočyje iškilo ir antra didžiausia Rusijoje geležinkelio stotis. Didesnė dabar yra tik Maskvoje. Pristatyta naujų viešbučių, kurie gali priimti 42 tūkst. svečių. Nauja greitojo geležinkelio linija sujungė pakrantės olimpinę zoną su kalnų zona. Iš vienos į kitą galima nuvykti vos per pusvalandį, o rengėjai jau didžiuojasi, kad šios žaidynės bus pačios patogiausios tiek atletams, tiek žiūrovams, nes visų rungčių vietos bus pasiekiamos per itin trumpą laiką.
Deja, ne visi Sočio gyventojai yra laimingi. Pašnibždomis žaidynės vadinamas tiesiog Putino olimpiada. Ypač daug nepatenkintųjų tarp tų Sočio gyventojų, kurie penkerius metus buvo priversti kęsti kiaurą parą vykstantį statybų bumą, priverstinius iškeldinimus. Kaip parodė prieš kurį laiką Levados centro atlikta apklausa, 65 proc. rusų mano, kad Sočio žaidynės yra paprasčiausias pinigų švaistymas.
Tiesa, prieš pat Londono vasaros žaidynes 64 proc. britų taip pat teigė, kad olimpiada yra pernelyg brangi, todėl jos neverta rengti. Tačiau iškart po žaidynių keturi penktadaliai apklaustųjų jau pripažino, kad tai daryti buvo vis dėlto verta. Klausimas, ar panašus scenarijus atsikartos ir Rusijoje. Režimas to, aišku, norėtų. Žurnalistai Rusijoje jau ne kartą skundėsi, kad apie žaidynes rašyti kritiškai tiesiog draudžiama. V.Putinas ir jo aplinka renginį Sočyje suvokia kaip progą pademonstruoti pasauliui Rusijos ekonominę ir politinę galią. Tai patvirtina ir olimpinio deglo kelionė – jis pabuvo net atvirame kosmose ir Šiaurės ašigalyje. Tai aiškus Maskvos noras parodyti, kad ši šalis dominuoja ir kosmose, ir kovodama dėl išteklių Šiaurėje.

Ar žiemą pakaks sniego?

Rengdamasi olimpiadai Rusija privalo spręsti ir proziškesnius klausimus, tarkime, kaip pasirūpinti, kad žaidynių metu pakaktų sniego. Ir tai nėra juokas, nes šių metų pradžioje, vasarį, dėl šilto oro ir sniego trūkumo buvo atšauktos Pasaulio taurės snieglenčių ir slidinėjimo rungtys. Kitose rungtyse dalyvavę sportininkai skundėsi prastomis sąlygomis.
Prieš porą metų padėtis buvo priešinga. Tuomet Europos taurės kalnų slidinėjimo rungtys buvo atšauktos dėl pernelyg gausaus sniego. Vasario mėnesį Rusijos kalnų slidinėjimo čempionato tvarkaraštis turėjo būti pakeistas dėl prasto matomumo. Vasario pabaigoje vykusių rogučių rungčių metu lijo. Visa tai – iššūkis organizatoriams, nes olimpinės rungtys vis viena turi įvykti.
Patariami suomių kompanijos „Snow Secure“, rusai teigia sugalvoję išeitį, kaip apsisaugoti nuo galimo sniego trūkumo. Į pagalbą pasitelktos daugiau nei 400 sniego gaminimo patrankų. Šių mašinų, primenančių reaktyvinius variklius, pagamintas sniegas yra saugomas dešimtyje virš rungčių vietų esančių zonų, kurių neapšviečia saulė. Sniegas uždengiamas specialia danga, apsaugančia nuo greito tirpimo. Taip šešėlyje buvo planuojama sukaupti apie pusę milijono kubinių metrų sniego. Tiesa, iki olimpiados net pusė sukaupto sniego veikiausiai jau bus ištirpę, tačiau likusio esą turėtų pakakti esant trūkumui.

Nors naujosios Vyriausybės atstovai žada gerinti santykius su Rusija, iš tikrųjų veikiausiai bus atvirkščiai.

Naujosios valdančiosios koalicijos atstovai tiek iki Seimo rinkimų, tiek po jų skelbė ateiną “perkrauti” ir pagerinti santykių su Rusija, kuriuos, pasak jų, sugadinusi konservatorių-liberalų Vyriausybė. “Bandydami kariauti su Vakarams netinkančiu Vladimiru Putinu, padedame į valdžią Rusijoje ateiti žmonėms, kurie iš tikrųjų į Lietuvą žiūrės kaip į vieną iš tų piktai kiauksinčių šunyčių, bandančių įkąsti Rusijos meškai. Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu”, – prieš metus sakė naujosios Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius.
Vykstant rinkimų debatams jis jau buvo nuosaikesnis, kalbėjo tik apie “labai atšalusius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, pasigesdamas “bendradarbiavimo diplomatiniu lygiu”, nors taip ir nepatikslino, ką turįs galvoje. Mat visi Vilniaus diplomatiniai karai su Maskva pasibaigė kartu su Gedimino Kirkilo Vyriausybės kadencija 2008 m., kai naujai suformuotos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pasiuntė žinią – jis ketinąs iš esmės peržiūrėti Lietuvos santykius su Rusija ir sieks pragmatiškesnio bendradarbiavimo su pagrindine mūsų šalies užsienio prekybos partnere.
Taip taip, tai tiesa – 2008-aisiais pradėdama darbą šiuo metu jau nueinanti Vyriausybė vienu savo prioritetų skelbė santykių su Rusija pagerinimą. Tik, priešingai nei dabar, anuomet tikrai buvo ką gerinti, mat patys prasčiausi Lietuvos santykiai su Rusija buvo 2002–2008 m., valdant Brazausko-Kirkilo Vyriausybei.
Santykių su Rusija atšalimas prasidėjo 2002 m. kautynėmis dėl Kaliningrado tranzito – Maskva siekė, kad, stodama į ES ir NATO, Lietuva suteiktų jai bevizį geležinkelio tranzito koridorių į Kaliningradą. Šiaip ne taip, su Briuselio pagalba susitarus (Vilnius tuomet padarė Maskvai didžiulę nuolaidą – nesusiejo keleivių tranzito su krovinių tranzitu) dėl Kaliningrado, 2004-aisiais plykstelėjo šaltasis žodžių karas istorijos fronte: aukščiausi Rusijos pareigūnai vienas po kito pradėjo žodinę ataką prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, neigdami okupacijos faktą, kaltindami jas kurstant „senąją Europą” prieš Rusiją ir kitomis nuodėmėmis. Lietuva (kaip ir Latvija bei Estija) neliko skolinga, tad netrukus „Pribaltika” Rusijos visuomenės sąmonėje tapo priešu Nr. 1, kuriam laikui netgi išstumdama iš šios „garbingos” vietos Ameriką.
Socialdemokratų valdoma Lietuva kariavo su Rusija ne tik žodžiais, bet ir darbais – Vilnius bene du kartus vetavo ES derybas su Rusija dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Pirmą kartą tai buvo padaryta su regioninėmis partnerėmis, o antrą Lietuva užkirto ES derybas su Rusija vienui viena, Vilniaus neparėmė netgi Varšuva, nors jos santykiai su Kremliumi tuomet buvo irgi sudėtingi. Tačiau lenkai tuo metu jau sumojo, kad sėkmės santykiuose su Rusija galima tikėtis tik veikiant išvien su Europa, o G.Kirkilo Vyriausybė, kurioje, beje, dirbo ir naujasis premjeras A.Butkevičius, nutarė sužaisti solo partiją. Ir nieko nelaimėjo, tik įdavė kozirį Maskvai, kurios diplomatai iš karto pradėjo aiškinti europiečiams: argi nesakėme, kad, priėmę į ES tuos “pribaltus”, prisidarysite bėdos, nes jie pradės gadinti Europos santykius su Rusija?
Tai menant labai keistai skamba pastarojo meto A.Butkevičiaus aiškinimai apie tuos laikus, esą “mes dirbom Vyriausybėje ir aš pats buvau susisiekimo ministru, tikrai santykiai ir su Rusija, ir su Baltarusija, ir su Ukraina, ir su Lenkija buvo normalūs”. Arba naujojo premjero labai keistas suvokimas, kas yra normalūs santykiai tarp valstybių, arba jis, švelniai sakant, kalba netiesą. Jam dirbant susisiekimo ministru Lietuvos santykiai su Rusija buvo patys prasčiausi nuo pat 1991-ųjų pučo.
Todėl kai girdi vėl įtaką partijoje atgavusį paskirtąjį teisingumo ministrą Juozą Bernatonį žadant santykių su Maskva “perkrovimą”, natūraliai kyla klausimas, ką tai reiškia. Grįžimą prie socialdemokratų vesto šaltojo karo su Rusija? O gal visišką atsidavimą Kremliaus malonei, atsisakant energetinio suvereniteto ir atiduodant Rusijos monopolininkams ne tik Lietuvos energetikos rinką, bet ir Klaipėdos uostą?
Dabar jau buvęs uosto vadovas liberalas Eugenijus Gentvilas prieš palikdamas postą atvirai perspėjo, kad uosto įmonės verčiamos įsileisti Rusijos kapitalą, priešingu atveju joms grasinama rusiškų krovinių praradimu. Rusija taip pat siekianti per sau palankius asmenis kontroliuoti būsimąjį suskystintų gamtinių dujų terminalą.
Tai visiškai teisingi klausimai, nes girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija” ir pažadus juos “perkrauti” dar nė karto neteko išgirsti detaliai, kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia? Ketvirti metai tarp Maskvos ir Vilniaus nebevyksta šaltasis žodžių karas, kuris 2004–2008 m. virė be perstojo. Ketvirti metai Lietuva nedaro jokių demaršų Briuselyje, trukdydama ES derybas su Rusija. Ketvirti metai Rusija nebedaro jokių dirbinių kliuvinių Lietuvos prekybai. Paskutinis toks ekscesas – vežėjų blokavimas 2009 m. vasarą, iš karto po Dalios Grybauskaitės išrinkimo prezidente – po kelių telefoninių ir akis į akį vykusių prezidentės ir premjero A.Kubiliaus pokalbių su tuomečiais prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir premjeru Vladimiru Putinu pasibaigė šaltąja taika: Lietuva atmetė Maskvos siūlymą dalyvauti Kaliningrado atominės elektrinės statybose, o Kremlius, supratęs, kad naujoji Vilniaus valdžia nepasiduos, nutraukė spaudimą. Per krizę 2009-aisiais kritusi, bet gretai atsigavusi Lietuvos ir Rusijos prekyba sparčiai auga treti metai iš eilės (pernai padidėjo iš karto trečdaliu!), ir jau gerokai viršytas prieškrizinis, 2008 m. lygis. Tad kai A.Butkevičius šneka, esą “šita (A.Kubiliaus) Vyriausybė stengėsi daugiau kariaut, o ne prekiaut”, jis vėlgi, labai švelniai vertinant, sako netiesą.
Lietuvos santykiai su Rusija puikūs ne tik verslo, bet ir žmogiškų ryšių srityje. Turistai iš Rusijos plūste plūsta į Palangą, Druskininkus, Vilnių. Prieš šventes nebūna nei laisvų vietų viešbučiuose ir sanatorijose, nei bilietų į lėktuvus ir traukinius.
Netgi labiausiai probleminiai Lietuvos santykiai – su “Gazpromu” –  pervesti į civilizuotus, europinius, teisinius rėmus, vadovaujantis Europos Komisijos III energetikos paketo reikalavimais, o nesutarimus sprendžiant tarptautiniame arbitraže, bet ne pasitelkus dešras ir pirteles.
Tad kaip dar galima “pagerinti” ar “perkrauti” santykius su Rusija? Atsisakyti Visagino atominio projekto ir prisijungti prie Kaliningrado AE statybos, kaip prieš trejetą metų siūlė V.Putinas, o šiandieną siūlo paskirtoji ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis? Betgi būsimosios A.Butkevičiaus Vyriausybės programos projekte atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje įvardijamos, kaip “galimai nesaugios”! Dalyvavimas jų statyboje būtų tolygus Lietuvos interesų išdavystei netgi pagal naujosios Vyriausybės supratimą.

Girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija”, dar nė karto neteko išgirsti detaliai: kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia?