Priešingai nei dauguma Europos ir NATO valstybių, Šiaurės šalys Danija, Norvegija, Suomija ir Švedija, nepaisydamos jas irgi palietusios ekonominės krizės, pastaruosius ketverius metus nuosekliai didina išlaidas gynybai, pirkdamos vis naujesnius ir galingesnius ginklus, nes tiesiogiai jaučia kylančią Rusijos karinę grėsmę.

Pastaruoju metu tikriausiai nebūna mėnesio, kad Šiaurės šalių žiniasklaidoje nepasirodytų žinių apie kylančią Rusijos karinę grėsmę bei poreikius bendrai rengtis atremti ją ginklu. Žinant bendrą skandinavų santūrumą ir ypač santūrumą Rusijos atžvilgiu, tai jau vertintina kaip viešas pavojaus būgnų mušimas. Savo ruožtu ir Rusija, matydama vis didėjantį Šiaurės šalių karinį bendradarbiavimą bei pasirengimą priešintis jėga, ima atvirai grasinti Šiaurės valstybėms.

Rusija grasina Suomijai

Birželio pradžioje Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. „Rusijos karinis bendradarbiavimas su NATO plėtojasi gerai ir duoda naudos abiem pusėms, – per susitikimą su Suomijos kariškiais ir gynybos ekspertais dėstė Rusijos generolas. – Ir priešingai – Suomijos karinis bendradarbiavimas su NATO kelia grėsmę Rusijos saugumui, tad Suomija neturi net galvoti apie narystę Aljanse: jai reikia stiprinti karinį bendradarbiavimą su Rusija.“
Vis dėlto Suomijos kariškius ir saugumo specialistus labiausiai nustebino ne šie, gana įprasti, Rusijos generalinio štabo viršininko grasinimai, ne bandymai drausti Suomijos karinėms pajėgoms rengti pratybas rytinėje šalies dalyje kartu su Švedijos bei Norvegijos pajėgomis ir net ne kaltinimai, kad „remiamos Gruzijos revanšistų pastangos atsiimti Pietų Osetiją ir Abchaziją“. Pasak žymaus Suomijos gynybos eksperto, Tarptautinių santykių instituto darbuotojo Charly Saloniaus-Pasternako, jam ir kitiems susitikimo dalyviams net žandikaulis atvipo, kai generolas N.Makarovas it niekur nieko parodė Europos priešraketinės gynybos žemėlapį, kuriame Vakarų Europa priskirta NATO gynybos zonai, o Rytų Europa, įskaitant ES priklausančias Baltijos šalis ir Suomiją, – Rusijos gynybos zonai. Tai suomiams iš karto priminė Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriame Vokietija ir Sovietų Sąjunga lygiai taip pat buvo pasidalijusios įtakos sferas Europoje.
Čia verta priminti, kad apie karinės įtakos sferų pasidalijimą Europoje, kuriant priešraketinės gynybos sistemą, Rusijos generolas kalbėjo jau po to, kai gegužę vykęs NATO viršūnių susitikimas Čikagoje kategoriškai atmetė šią Maskvos idėją ir nurodė, jog visos NATO šalys bus po vienu – Aljanso priešraketiniu skėčiu. Beje, kaip parodė iš karto po šio N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa, narystės NATO šalininkų skaičius Suomijoje padidėjo iki 20 proc., o neigiamai narystę Aljanse vertinančiųjų krito žemiau 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti pačiu aukščiausiu lygiu: birželio 22-ąją Sankt Peterburge susitikęs su naujai išrinktuoju Suomijos prezidentu Sauli Niinisto Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomijos teritorijoje atsiras naujų raketinių sistemų, o Suomijos narystė NATO taps grėsme jos suverenumui. „Bet kurios šalies įsitraukimas į karinį aljansą tam tikru laipsniu sumažina jos suverenitetą, nes kai kurie sprendimai priimami aukštesniu lygmeniu“, – bandė atkalbėti suomius nuo glaudesnio bendradarbiavimo su NATO V.Putinas, tačiau jo bauginimai ir iš karto po jų pasigirdusios vilionės ekonominiu bendradarbiavimu vargu ar darė įspūdį S.Niinisto, kuris, priešingai nei jo pirmtakė, NATO nekentusi socialdemokratė Talja Halonen, palankiai žiūri tiek į Aljansą, tiek į vis stiprėjantį gynybos bendradarbiavimą su kitomis Šiaurės šalimis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

ES ir Rusijos santykiai išgyvena stagnacijos laikotarpį. Derybos dėl naujos “bazinės sutarties” susiduria su milžiniškais sunkumais. Per pastaruosius metus nepasiekta jokios ženklesnės pažangos, siekiant sustiprinti esamus arba sukurti naujus institucinius mechanizmus, kad deklaruojamoji ES ir Rusijos strateginė partnerystė įgytų realų turinį. Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Tuo pat metu Rusijos ir ES tarpusavio priklausomybė toliau didėja. Ir ES, ir Rusiją smarkiai paveikė pasaulio ekonomikos krizė. Akivaizdu, kad ir ES, ir Rusijai būtinas esminis jų politinių ir ekonominių sistemų modernizavimas.
Ar atsižvelgiant į šį kontekstą įmanoma atnaujinti ES ir Rusijos santykius taip, kad jie būtų pakylėti į kokybiškai naują lygmenį?
ES ir Rusijos partnerystės iniciatyva, kurios tikslas – modernizavimas, buvo patvirtinta prieš dvejus metus ES ir Rusijos vadovų susitikime Rostove prie Dono. Jos esmė – prisidėti prie Rusijos ūkio plėtros bei suartinti ES ir Rusijos ekonomikas. Tačiau jau dabar aišku, kad toji iniciatyva ar bent dabartinė jos versija yra neefektyvi, bendradarbiavimo prioritetai nėra aiškūs, jos turinys amorfiškas.
Kita vertus, Rusija atsisako prisiimti bet kokius finansinius įsipareigojimus, kad Partnerystės iniciatyva būtų įgyvendinta. Rusija akcentuoja naujas ir modernias technologijas, kurios ją domina labiausiai ir kurias ji norėtų gauti iš ES. O ES bent kol kas nelinkusi su Rusija dalytis naujausiomis technologijomis ir skatina Rusiją į partnerystę žiūrėti plačiau, t.y. kurti pačioje Rusijoje investicijoms ir naujoms technologijoms palankią aplinką, kas savo ruožtu skatintų viso Rusijos ūkio modernizavimą. Kalbama apie didesnį Rusijos rinkos atvėrimą tiesioginėms užsienio investicijoms, užsienio prekybai, taip pat institucines reformas regioniniu ir vietiniu lygmeniu, žinoma, ir struktūrines ūkio reformas, rinkos reguliavimo normų peržiūrą. Tam visų pirma būtina nauja Rusijos modernizavimo strategija, visą dėmesį sutelkiant inovacijoms ir reformoms institucinės sąrangos srityje.
Pagal daugelį parametrų Rusija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, yra visai normali rinkos ekonomikos valstybė. Tačiau pagal kitus svarbius parametrus Rusiją sunku vadinti rinkos ekonomikos šalimi: politinio elito, apskritai politikų įtaka verslui peržengia sveiko proto ribas, valstybės struktūrų daroma įtaka verslui iškreipia pačią rinką, paversdama ją rinkos karikatūra. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: Michailo Chodorkovskio, Platono Lebedevo, Sergejaus Magnitskio bylos ir likimai yra tik keli, pasauliui geriausiai žinomi atvejai.
Derybos dėl naujos ES ir Rusijos sutarties, kurioms startas buvo duotas Chanty Mansijske 2008 m. birželio mėnesį, formaliai vyksta. Naujoji sutartis turi pakeisti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą, kurio galiojimo terminas seniai baigėsi, tačiau šio susitarimo galiojimas formaliai vis pratęsiamas, tikintis sėkmingos derybų dėl naujosios sutarties pabaigos. Šie ES ir Rusijos susitarimai apima bendradarbiavimą tokiose srityse, kaip politinis dialogas, ekonominis bendradarbiavimas, moksliniai tyrimai, švietimas ir kultūra, o sutarties pusių prisiimti įsipareigojimai yra privalomi. Naujojoje sutartyje su Rusija, kuri turi būti sudaroma, remiantis Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklėmis ir abiejų pusių jau prisiimtais įsipareigojimais, daug vietos turi būti skirta prekybos ir investicijų klausimams. Tačiau Rusija, kuriai teko atlikti nemažos apimties “namų darbus”, siekiant narystės PPO, tuos namų darbus traktuoja kaip nuolaidas ir spyriojasi dėl naujų įsipareigojimų. O tai nepatinka ES derybininkams, nes mes tai suprantame kaip atsisakymą atverti Rusijos rinką naujoms investicijoms ir prekybai.
Daugelis europiečių daug naudos tikėjosi iš Rusijos įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją. Buvo ir tebėra tikimasi, kad narystė PPO privers Rusiją elgtis civilizuotai, pagal taisykles. Ypač sprendžiant pagrindinį, daugiausiai dėmesio sulaukiantį klausimą – ES reikalingų energijos resursų importą iš Rusijos, kurį ši dažnai naudoja kaip politinio spaudimo ir šantažo priemonę. Vaizdžiai kalbant, Rusijos įpročiai daužyti kaimynų langus, siekiant politinių tikslų, o vėliau bandymai vaizduoti džentelmenus, siekiant priklausyti džentelmenų klubui – Europai, Rusijos kaimynams ir visai Europai gerokai pabodo ir yra nepriimtini.
Tačiau čia turiu pastebėti, kad Rusijos įstojimas į PPO nepakeis mūsų santykių esmės. ES nauda dėl Rusijos įsijungimo į PPO bus palyginti nedidelė, nors ir tikimasi, kad bent kiek didesnę naudą ES kompanijos turėtų patirti dėl geresnės prieigos prie Rusijos investicijų ir prekybos rinkų.
ES ir Rusijos ekonominių santykių ateitis priklauso nuo politinio konteksto ir nuo Rusijos ūkio plėtros, šalies valdžios pasirengimo ir ryžto vykdyti sparčias ekonomines reformas. Partnerystė su ES galėtų daryti milžinišką teigiamą poveikį ekonomikos modernizavimui Rusijoje, bet tik tuo atveju, jei Rusijos valdžia imsis įgyvendinti modernią ekonomikos vystymo strategiją.

Rusijos rinkimų ciklai – Dūmos, prezidento rinkimai – dar labiau politizavo ES ir Rusijos santykius.

Krymsko tragedija dar kartą atskleidė Rusijos politinės sistemos negalias.

“Ką, negi mes turėjome asmeniškai eiti pas kiekvieną žmogų ir perspėti jį apie potvynį?” – tokiu tiesmukai cinišku klausimu Krasnodaro regiono gubernatorius Aleksandras Tkačiovas reagavo į žurnalistų ir vietinių gyventojų priekaištus, kad potvynio nusiaubto Krymsko miesto gyventojai nebuvo perspėti apie gresiančią stichiją.

Sąmokslo teorijos

Kaip jau įprasta Rusijoje ir daugelyje kitų nedemokratinių valstybių, akis bado ne tik pats tragedijos mastas, kurio buvo galima išvengti sukūrus tinkamą išankstinio perspėjimo sistemą ir ėmusis kitų būtinų saugumo priemonių. Vakarų žiniasklaidos dėmesį taip pat prikausto Rusijoje tiesiog įsišaknijęs nepasitikėjimas valdžia, verčiantis abejoti kiekvienu valdininko išsakytu žodžiu. Šis nepasitikėjimas, kurį skatina pačios valdžios nesiskaitymas ir panieka eiliniams žmonėms, dažnai skatina piliečius kurti ir tikėti sąmokslo teorijomis, o ne oficialiais pareiškimais.
Tiesa, tokioje šalyje kaip Rusija sąmokslo teorijų visiškai atmesti negalima. Taip teigti verčia pačios valdžios veikla, kai oficialūs katastrofų tyrimai dažnai yra paviršutiniški, vengiantys kai kurių svarbių klausimų ar net specialiai sukurpti taip, kad būtų palankūs valdančiajam elitui, kuris yra tiesiog suaugęs su užimamais postais ir bet kokia kaina siekia juos išlaikyti. Rusijos politinė sistema yra sukonstruota taip, kad regionų gubernatoriai atskaitingi ne vietiniams gyventojams, o vieninteliam Vladimirui Putinui, sukūrusiam šalyje valdžios piramidę.
Viena populiariausių sąmokslo teorijų teigia, kad Krymsko miestas ir 57 tūkst. jo gyventojų buvo paaukoti specialiai siekiant apsaugoti Novorosijsko uostą, kuris yra labai svarbus naftos eksportui ir kuriame yra daug Rusijos turtuolių vilų. Nors valdžia tai paneigė, tačiau vietos gyventojai vis dar yra tvirtai įsitikinę, jog netoli Krymsko kalnuose esantis rezervuaras buvo specialiai ištuštintas, kad tik stichija nepadarytų žalos Novorosijsko uostui, kurio dalis priklauso vyriausybei, o kita dalis – valstybinei naftotiekių monopolijai “Transneft”.
Versiją, kad vanduo buvo specialiai išleistas iš rezervuaro, paneigė ir nepriklausomas aplinkosaugininkas Surenas Gazarijanas, kuris prieš tai ne kartą yra susikibęs su gubernatoriumi A.Tkačiovu. Tačiau, duodamas interviu leidiniui “Kommersant”, žymus Rusijos žurnalistas Olegas Kašinas pareiškė, kad vietiniai gyventojai jokiu būdu netiki, kad potvynis buvo tik smarkaus lietaus padarinys. “Rusijoje yra tiesiog normalu visiškai nepasitikėti valdžia, ar kalbėtume apie gamtines stichijas, ar rinkimus, ar futbolą. Esu tikras, kad Krymskas bus atstatytas, kompensacijos bus išmokėtos, o žuvusieji – palaidoti. Tačiau reikia sutikti, kad visa tai nepanaikins pasitikėjimo krizės”, – kalbėjo Maskvoje gyvenantis žurnalistas.
Vietiniai gyventojai netiki ne tik tuo, kad rezervuaras nebuvo specialiai ištuštintas, o vanduo nukreiptas Krymsko link. Netiki jie ir valdžios skelbiamu žuvusiųjų skaičiumi. “Novaja gazeta” žurnalistų kalbinti vietiniai buvo įsitikinę – valdžia slepia tikrąjį aukų skaičių. Vietinių nuomone, žuvo ne 171 žmogus, kaip oficialiai skelbiama, o keliskart daugiau. Šio regiono gyventojai artimiesiems, gyvenantiems Maskvoje ar užsienyje, siunčia apskritai šiurpias žinutes, esą aukų būta net 3 tūkst.
“Novaja gazeta” žurnalistas Dmitrijus Bykovas rašė, kad vietos valdžia ir policija po tragedijos uždraudė imti interviu iš nukentėjusiųjų. Tačiau, anot jo, patys žmonės tiesiog gaudė žurnalistus gatvėse ir pasakojo jiems savo istorijas ir versijas, visiškai priešingas tam, ką oficialiai deklaravo valdžia. Žmonės, kurių giminaičiai ar pažįstamieji dirba specialiosiose tarnybose, pripažino – aukų skaičius smarkiai sumažintas.
“Nėra jokio centrinio žuvusiųjų registro. Kūnai vežami į skirtingas institucijas. Veikiausiai niekada nesužinosime, kiek iš tikro žmonių žuvo per potvynį”, – savo nuomonę, kad aukų iš tikro buvo daugiau, nei skelbia statistika, išsakė ir Rusijos Dūmos narys Ilja Ponomariovas.
Vietiniai teigia, kad potvynis prasidėjo naktį, apie 3 val. 10 min., o jau po 15–20 min. vandens lygis siekė krūtinę. Pagalba savo ruožtu atvyko tik apie 10–11 val., o pavojaus sirena vietiniame konservų fabrike nuskambėjo tik 5 val. ryto.
Kaip viena priežasčių slėpti tikrąjį tragedijos mastą nurodoma baimė, kad tai neva gali pakenkti netoliese esančiame Sočyje vyksiančios 2014 m. žiemos olimpiados įvaizdžiui. A.Tkačiovas yra itin artimas V.Putino bendražygis ir būtent per jo rankas eina dauguma pinigų, skirtų olimpinių objektų statybai.

Nepakeičiamasis gubernatorius

Internetinis dienraštis “Gazeta.ru” konstatuoja, kad A.Tkačiovas per savo politinę karjerą yra prisidirbęs tiek, kad to užtektų jam atstatydinti ne tik bet kurioje normaliai funkcionuojančioje Vakarų demokratinėje šalyje, bet ir pačioje Rusijoje. Tačiau tikrovė byloja kitaip ir kadaise iš Komunistų partijos į V.Putino “Vieningąją Rusiją” perbėgęs politikas jau 12 metų yra laikomas nepakeičiamu. Tai leidžia jam sausam išbristi iš visų skandalų.
Štai 2007 m. Krasnodaro regione per gaisrą senelių namuose žuvo 63 žmonės. Beje, prieš nelaimę, motyvuojant taupumo sumetimais, buvo panaikintas netoliese senelių namų buvęs gaisrinės punktas. O 2010 m. visoje Rusijoje nuskambėjo tame pačiame regione esančios Kuščiovskajos gyvenvietės vardas. Ją tiesiogine to žodžio prasme valdė vietinius engusi organizuota nusikalstama grupuotė. Ir tai vyko su vietinės valdžios palaiminimu. Beje, gaujos vadas Sergejus Capka priklausė rajono tarybai.
Galiausiai Krasnodaro regionas jau anksčiau yra patyręs ne vieną potvynį, tačiau jokių realių žingsnių siekiant apsaugoti gyventojus nebuvo imtasi. 2002 m. potvynis buvo kilęs ir Krymsko apylinkėse, o 2010 m. per potvynius Krasnodaro regione žuvo 11 žmonių, dar trys dingo be žinios. Ir vis dėlto perspėjimo sistemos imtos montuoti tik po pastarosios tragedijos.
Nė vienas skandalas nė nesudrebino A.Tkačiovo kėdės. Šį kovą politikas skubiai buvo paskirtas dar bent vieną kadenciją vadovauti regionui. Akivaizdu, kad svarbiausiu kriterijumi sprendžiant tampa Kremliaus interesai ir išskaičiavimai, o ne vietinių žmonių gerovė.
Kaip ir buvo galima laukti, dėl įvykių visą kaltę bandoma sumesti žemesnės grandies pareigūnams. Jau sulaikyti buvęs Krymsko regiono vadovas Vasilijus Krutko, Krymsko meras Vladimiras Ulanovskis ir municipalinio perspėjimų dėl pavojaus komiteto vadovas Viktoras Ždanovas. Pats A.Tkačiovas sulaukė tik nežymaus V.Putino pagrūmojimo pirštu.

Melo pėdsakai driekiasi per visą istoriją

Faktas, kad Rusijos valdžia dažnai numoja ranka į savo piliečius, tampa neginčytinas vos tik peržvelgus pastarųjų keliasdešimties ar net keliolikos metų istoriją. Tereikia prisiminti kad ir Černobylio katastrofą, kai informacija apie tragediją porą dienų buvo slepiama nuo piliečių, o vėliau dar kurį laiką teigta, kad įvyko tik nežymi avarija.
Gausu neatsakytų klausimų ir kalbant apie Smolensko tragediją, per kurią žuvo visas Lenkijos politinis elitas. Dėmesio vertas vien jau nenoras lenkams atiduoti sudužusio lėktuvo nuolaužas. O ką jau kalbėti apie paviršutinišką bendradarbiavimą su kolegomis Lenkijoje.
2000 m. įvykusi povandeninio laivo “Kursk” tragedija taip pat yra puiki valdžios slapukavimo iliustracija. Iš pradžių buvo teigiama, kad įvyko tik šiokių tokių techninių nesklandumų, o paskui atsisakyta visos iš užsienio siūlomos pagalbos. Duomenys rodė, kad bent dalis iš 118 įgulos narių išgyveno pirminį sprogimą, nors Maskva oficialiai tai ir neigė. Galiausiai net ir išgyvenusieji dėl valdžios abejingumo buvo pasmerkti mirčiai. Įdomu tai, kad pats V.Putinas viso šio įvykio metu tiesiog atostogavo ir pasyviai stebėjo žmonių tragediją.
Regis, nuo to laiko jis pasimokė tik viešųjų ryšių triukų reitingams išlaikyti. Po Kursko katastrofos V.Putinas suprato, kad ištikus nelaimei būtina būti kuo arčiau žmonių. Mat Krymske bandydamas įtikinti, jog už potvynio neslypi jokia sąmokslo teorija, jis praleido net tris dienas. Televizorių ekranuose prezidentas nuolat šmėžavo dalydamas nurodymus pareigūnams arba juos peikdamas už neatliktą darbą.
Praėjusiais metais pakilęs sudužo Jaroslavlio ledo ritulio komandos “Lokomotiv” lėktuvas. Vietiniai po avarijos kalbėjo, kad dėl nelaimės gali būti kalti valdžios atstovai, kurie siekė kuo greičiau atlaisvinti pakilimo takus į ekonomikos forumą atvykstantiems aukščiausio rango politikams.
Be to, dar galime prisiminti ir sprogimą Sajano-Šušenskajos hidroelektrinės užtvankoje ir dėl susikaupusių metano dujų kilusį sprogimą Raspadskajos anglių kasykloje.

Pilietinės visuomenės užuomazgos?

Tiesa, kartais net ir didžiausioje tragedijoje galima įžvelgti tam tikrų vilties spindulių. Ne išimtis yra ir potvynis Krymske. Netrukus po nelaimės žmonės ėmė kurti savanoriškas labdaros grupes. Į Krymską ėmė plūsti suaukoti pinigai, materialinės gėrybės. Iš Maskvos atvykę savanoriai po nuolaužomis ieškojo nukentėjusiųjų ir prisidėjo dalydami labdarą.
Socialiniame tinkle “Twitter” netrūko žinučių, siūlančių pavėžėti iki Krasnodaro ar skelbiančių, ko labiausiai trūksta nuo stichijos nukentėjusiems žmonėms. Visa tai leidžia klausti, ar ši spontaniška pilietinė iniciatyva nereiškia, kad Rusijos visuomenė vaduojasi iš visiškos priklausomybės nuo valdžios ir pati stengiasi atlikti bent kai kuriuos darbus, kurie anksčiau tradiciškai pasyviai stebint piliečiams būdavo patikimi visagalei valdžiai.

Teritorijos, dėl kurių pešasi kelios valstybės, tampa savotiškais skurdo ir karinės grėsmės kalėjimais jų gyventojams.

Pastarosiomis savaitėmis tarp Japonijos ir Rusijos vėl visu aštrumu iškilo Kurilų salų, arba, kaip jas vadina japonai, šiaurinių teritorijų, klausimas. Po ką tik įvykusio susitikimo su Japonijos atstovais Rusijos lyderiai pareiškė, kad aptariamose salose reikia liautis vartoti japoniškus bei ainiškus (ainai – seniausi Japonijos salų gyventojai) pavadinimus, ir pranešė, jog netrukus bus surengta Kurilų gyventojų apklausa dėl salų pavadinimų keitimo į “rusiškesnius”.

Rusija ir kitaip “rūpinasi” Kurilų salų gyventojų interesais – ką tik nuspręsta šias salas dar labiau militarizuoti. Priminsime, kad Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pasiūlė atnaujinti keturiose salose dislokuotos Rusijos kariuomenės ginkluotę. Kaip pabrėžia Tokijo laikraštis „Asahi Shimbun“, didžiausioje gyventojų skaičiumi Iturupo ir kiek mažesnėje Kunaširo salose ir dabar įkurdinta 2–3 tūkst. rusų kareivių, o nuo 2013-ųjų pabaigos iki 2015-ųjų pradžios Rusija dviem prancūziškais „Mistral“ tipo desantiniais laivais ketina sustiprinti Ramiojo vandenyno karinį laivyną (beje, vienas šių laivų prie Kurių salų bus perdislokuotas iš Baltijos jūros).

Skurdas ir vargas

Nors Maskvoje ir Tokijuje sėdintiems politikams tokie pasiskeryčiojimai kelia nemažai aistrų, Kurilų gyventojams tiek “Mistralis”, tiek vietovardžių pavadinimai rūpi mažiausiai. Per pastaruosius 65 metus jie patyrė didžiulių sunkumų – tai viena skurdžiausių Rusijos teritorijų, kurioje bene vienintelė galimybė pramisti yra žvejyba ir kasyba, mat Kuriluose randama nemažai vertingų mineralų.

Žvelgiant iš paukščio skrydžio matyti tik skurdas – viena kita trobelė, vienas kitas kelias. Tiesa, Rusija be galo didžiuojasi, kad didžiausioje Iturupo saloje, kurioje gyvena 8 tūkst. žmonių, neseniai Maskvos lėšomis nutiestas kelias ir galbūt baržos čia ilgainiui nebebus pagrindinė susisiekimo priemonė. O Kurilske (didžiausiame Iturupo kaime) neseniai atidarytas net oro uostas, kainavęs 44 mln. JAV dolerių. Tačiau gyventojams tai labai menka paguoda, nes jie neturi pinigų nei pasiskraidymams, nei pasivažinėjimams.

Iš viso Kuriluose gyvena apie 16,8 tūkst. žmonių: ginčytinoje Kunaširo saloje – apie 4 tūkst., Šikotane – apie 3 tūkst., Iturupe – apie 8 tūkst., o Habomajuje civilių gyventojų apskritai nėra, ten įsikūrę tik rusų pasieniečiai. Pusė visų Kurilų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos – už mažiau nei tris dolerius per mėnesį. Daugelis jų neturi elektros, nors kaip tik šiemet pradedama Baranskio geoterminės elektrinės rekonstrukcija žada šiokių tokių permainų.

Kita vertus, Kurilų gyventojams “pasisekė” bent jau tuo, kad jie gyvena vienoje ramiausių ginčytinų teritorijų pasaulyje. Nors retsykiais senieji ainai išeina paprotestuoti ir pareikalauti geresnio gyvenimo Japonijos prieglobstyje, jokių rimtesnių karinių konfliktų salose nėra nutikę nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai 1945 m. Rusija užėmė salas, kuriose ir gyveno japonams artima ainų bendruomenė.

Gyvenimas lyg kalėjime

Kur kas baisesnė padėtis yra didžiausiu pasaulio kalėjimu vadinamoje Gazoje – teritorijoje, kurioje glaudžiasi palestiniečiai ir kurios jiems niekaip nenori atiduoti Izraelis. „Daily Mail“ žurnalistas Robertas Hardmanas šią vietą vadina viena beviltiškiausių ir niūriausių vietų Žemėje ir tikina dar niekur nematęs tokio skurdo ir tiek baimės bei netikrumo. Juk vienintelis būdas išgyventi Gazoje – kasti tunelius kontrabandai ir jais gabenti viską, kas tik įmanoma: ginklus, maistą, vaistus, kurių gauti nėra kitų galimybių dėl Izraelio vykdomos blokados.

Žydų valstybė blokadą šiai teritorijai paskelbė dar 2007 m., kai Gazos ruožo kontrolę perėmė grupuotė „Hamas“ – islamo fundamentalistų organizacija, atsisakanti pripažinti Izraelio teisę egzistuoti. Tačiau „Hamas“ ir šiandien vis dar kontroliuoja Gazos ruožą, o raketos iš jo ir dabar tebešaudo į Izraelio teritoriją. Ir atvirkščiai.

Deja, Gazos gyventojai negali palikti šios teritorijos. Kaip pabrėžia R.Hardmanas, mažytis gabalėlis žemės ūkio paskirties žemės niekada neišmaitins visų anklave gyvenančių palestiniečių. O gauti norimų prekių iš Izraelio ir Egipto palestiniečiams itin sunku. Negelbsti net garsiai deklaruojama arabų valstybių broliška meilė: Egiptas su palestiniečiais elgiasi taip pat griežtai, kaip ir Izraelis.

Į Gazos ruožą draudžiama importuoti net statybines medžiagas, argumentuojant, kad jos gali būti panaudotos raketoms kurti ar bunkeriams statyti. Beje, Izraelis ir Egiptas uždraudė Gazos ruožui importuoti net ir tokius dalykus, kaip šokoladas, makaronai, šampūnas, čiužiniai ar žaislai. “Šiame žemės lopinėlyje vis dar galima įžvelgti geresnio gyvenimo, kuris čia kadaise egzistavo, likučių. Viename apgaulingai viliojančiame paplūdimyje pastebėjau iš sudžiovintų palmių lapų pagamintus stalus. Tikriausiai dar prieš keletą metų jie priklausė paplūdimio kavinei. Vaikai čia galėjo džiaugtis jodinėjimu ant kupranugarių, o banglentininkai – Viduržemio jūros bangomis. Tačiau dabar čia likę tik prisiminimai apie visus šiuos malonumus”, – įspūdžius pasakoja žurnalistas.

Humanitarinę pagalbą teikiančių organizacijų duomenimis, Gazą pasiekia maždaug ketvirtadalis jos poreikius tenkinančių daiktų. Jungtinės Tautos 80 proc. ruožo gyventojų aprūpina miltais, cukrumi ir aliejumi. Visu kitu palestiniečiai turi pasirūpinti patys. Ir pasakyti “tegul dirba” tikrai nėra kaip – vien oficialus nedarbas Gazos ruože siekia 40 proc.

Laukia aklavietė?

Vis dėlto Gazos gyventojai nepraranda vilties, kad padėtis kada nors susitvarkys, ir vieną dieną palestiniečiai čia galės mėgautis taika bei žmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Ar tokia jų viltis nėra tuščia, parodys laikas.

Deja, kai kurie teritoriniai ginčai tęsiasi dešimtmečius ir jų sprendimo kaip nėra, taip nėra. Štai visai netoli nuo Gazos yra Vakarų Krantas, kuriame sąlygos šiek tiek švelnesnės, bet vis tiek nelepina gyventojų. Tą patį galima pasakyti ir apie Golano aukštumas, kurias prigriebė Izraelis, bet kurias susigrąžinti vis mėgina Sirija.

Nuo 1967 m., kai per Šešių dienų karą teritoriją okupavo Izraelis, Golano aukštumose nuolat gyvena apie 18 tūkst. naujakurių izraeliečių ir kiek mažiau drūzų – mažos religinės bendruomenės atstovų, kurie nuolat įtraukiami į susišaudymus pasienyje ir nesulaukia paramos nei iš islamiškos Sirijos, nei iš Izraelio.

Dalyvauti valstybių konfliktuose priversti ir, tarkime, Kašmyro gyventojai. Kašmyras – tai į keturias dalis padalyta teritorija, kurią po gabalą išsidalino Pakistanas, Indija ir Kinija, o viena iš šių dalių laikoma laisvąja zona. Kašmyro gyventojų situaciją Jungtinės Tautos pripažįsta viena kritiškiausių, nes Pakistanas jam priskirtos teritorijos gyventojus nuolat ginkluoja ir verčia dalyvauti kariniuose išpuoliuose prieš Indijos teritorijoje gyvenančius Kašmyro žmones. Be to, čia itin didelis skurdas ir neraštingumas, klesti teroristinės organizacijos, prekyba ginklais ir narkotikais.

Namai – minų laukas

Nereikia ir Artimųjų Rytų ar Azijos, kad rastume panašią baimę ir skurdą patiriančių ginčytinų teritorijų senbuvių bei naujakurių. Prisiminkime kad ir Kalnų Karabachą, kurį tarptautinė bendruomenė vis dar pripažįsta esant Azerbaidžano dalimi, bet kurį kontroliuoja Jerevano palaikomi etniniai armėnai, kurie ten įsitvirtino per siaubingą karą, įsiplieskusį subyrėjus Sovietų Sąjungai ir nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.

Šis regionas, kuriame dabar gyvena beveik vien tik armėnai, yra pasivadinęs Kalnų Karabacho Respublika, tačiau jo nepriklausomybės nepripažįsta net pats Jerevanas. Natūralu, kad esant tokiai situacijai ši teritorija yra tarsi atkirsta nuo pasaulio: jos nefinansuoja nei Azerbaidžanas, nei Armėnija, o gyventojai, kaip ir Gazoje, gali guostis nebent buvusios prabangos ir saugumo prisiminimais.

Kalnų Karabacho autonominė sritis pagal ekonominius rodiklius tarp visų Azerbaidžano regionų kadaise užėmė ketvirtą vietą. Tačiau nuo to laiko daugelis žemdirbystės įmonių sustabdė savo veiklą – buvo sugriauti vynuogių ūkiai, medvilnės įmonės. Be to, palei demarkacinę liniją, nusistovėjusią po 1994 m. paskelbtų paliaubų, iki šiol dažnai vyksta žmonių gyvybę nusinešančių susišaudymų, o Kalnų Karabacho miškuose po karo yra likę daugybė sausumos minų.

Panašiai gyvena ir Abchazijos bei Pietų Osetijos gyventojai. Jie irgi puikiai žino, ką reiškia ginkluoti susirėmimai ir sugriauta ekonomika. “Pinigų gal ir yra, bet nėra ekonomikos, nes niekas tų pinigų į ekonomiką neinvestuoja”, – tiek Abchazijos, tiek ir daugelio kitų ginčytinų teritorijų padėtį apibendrina Abchazijos didvyriu laikomas Aslanas Kobachija.

Svarbesni teritoriniai ginčai pasaulyje
Konfliktuojančios šalys    Ginčytina teritorija
Japonija ir Rusija    Kurilų salos
Japonija ir Kinija    Salos Rytų Kinijos jūroje
Kambodža ir Tailandas    Šventykla šalių pasienyje
Marokas ir Mauritanija    Vakarų Sachara
Azerbaidžanas ir Armėnija    Kalnų Karabachas
Rusija ir Gruzija    Pietų Osetija
Izraelis ir palestiniečiai    Gazos ruožas, Vakarų Krantas

Visos Rusijos per vienas atostogas nei apkeliausi, nei pažinsi, nebent kelionė truktų keletą metų. Todėl dažnas turistas, susiruošęs į Rusiją, keliones renkasi pagal savo pomėgius: žvejai traukia į šiaurę, slidininkai ir žygeiviai – į kalnus, istorijos ir meno mėgėjai – į Sankt Peterburgą ar Maskvą. O kiti miestai, skaičiuojantys ne vieną šimtmetį, dažnai be reikalo pamirštami.

Tarp lietuvių keliautojų vis dar gajus mitas, kad dauguma Rusijos miestų yra apleisti ir nykūs, pasidabinę kaminų miškais ar apgriuvusia sovietine architektūra. Vis dėlto šiuos stereotipus derėtų pamiršti, nes iš tiesų Rusijoje gausybė miestų, kurie turistus užburia cerkvių kupolais, didingais senamiesčiais ir vaizdinga gamta.
Tuo įsitikino ir Larisa Stročilo, su vyru bei dviem dukromis aplankiusi Sibiro miškų apsuptą Tiumenę, istorinį Jekaterinburgą, netoliese jo esantį gamyklinį Polevskojaus miestelį ir didingąją Kazanę ant Volgos kranto.
Keturių asmenų šeimai lėktuvo bilietas iš Vilniaus į Tiumenę per Maskvą kainavo 3100 Lt, skrydis iš Kazanės į Vilnių, stabtelint Maskvoje, – 2058 Lt, už vizas teko pakloti apie 1000 Lt, už kupė apšnerkštame traukinyje – apie 800 Lt, dar 100 Lt kainavo iš Polevskojaus į Jekaterinburgą atvežęs taksi. Maisto produktų kainos panašios: atvežtiniai produktai kainuoja panašiai tiek, kiek ir Lietuvoje, o štai vietiniai nudžiugina gerokai mažesnėmis kainomis. Pavyzdžiui, jūros gėrybių rinkinio pakuotė maždaug tris kartus pigesnė nei Lietuvoje.
Tiesa, ponios Larisos kelionės tikslas nebuvo vien įdomūs turistiniai objektai, mat šeima kelionę derino su daugybę metų nematytų vyro giminių lankymu. Šios giminės istorija, kaip ir visos pokario kartos, verta ištiso romano ar kino filmo. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo keturios paauglės seserys liko našlaitėmis, neturinčiomis kur prisiglausti: motina mirė, o tėvas dingo be žinios Staliningrado blokados metu, mergaičių gimtasis kaimas netoli Maskvos buvo užminuotas, o namas subombarduotas. Paauglės neturėjo kito pasirinkimo, kaip užsirašyti į tuo metu kuriamus savanorių būrius, kurie buvo siunčiami atstatyti suniokotų miestų. Taip dvi seserys atsidūrė Lietuvoje, viena – Urale, ketvirta įsikūrė Kurske. Iš pradžių seserys ir jų vaikai bendravo, tačiau vėliau bendravimas nutrūko ir tik prieš metus giminaičiai vieni kitus susirado per internetą.

Miškų ir pelkių apsuptyje
Ponia Larisa savo viešnagę Rusijoje pradėjo nuo Tiumenės, Vakarų Sibiro miesto, įsikūrusio prie Turos upės ir apsupto pelkynų bei miškų. “Kai lėktuve pranešė, kad atskridome į Tiumenę, pradėjau žvalgytis pro langą. Žiūriu – tik pelkynai, miškai, ežerai, ir daugiau nieko nėra. Pagalvojau, kurgi čia mes patekom”, – pirmą įspūdį prisimena moteris.
Pasak keliautojos, nors juokaujama, kad Tiumenė – kaimų sostinė, mat įsikūrusi totorių gyvenviečių vietoje, su kaimu šio miesto lyginti nedera. Iš tiesų Tiumenė maždaug tokio paties dydžio kaip Vilnius ir sparčiai plečiasi. Statoma daugybė įvairios paskirties pastatų bei gyvenamųjų namų, kurių butus išgraibsto iš šiaurinių regionų atvykę žmonės (o butai čia kainuoja panašiai kaip Vilniuje).
Pasirodo, Rusijoje jaunuoliai, norėdami užsidirbti pinigų būstui, renkasi sunkius darbus šiaurėje, kur, be atlyginimo, dar mokamas priedas už kenksmingas sąlygas. Pasak Larisos, gyvenimo sąlygas apsunkina ne tik mažai apgyvendintos vietovės, bet ir pati gamta, nes šiaurėje plyti galybė pelkynų, kurie vasarą sušyla ir pradeda skleisti nuodingas dujas bei garus. Dėl to vasarą vaikus stengiamasi kur nors išvežti, o valstybė apmoka vaikų poilsį pietuose. Tokiomis sąlygomis padirbėję dešimt–penkiolika metų, vėliau žmonės patraukia į gerokai švelnesnio klimato zonoje esančią Tiumenę ir čia įsikuria.
Miestas itin stengiasi pritraukti turistų – kuriama tam skirta infrastruktūra, steigiamos kaimo turizmo sodybos, statomi SPA centrai. Lankantis Tiumenėje nevertėtų praleisti progos pasipliuškenti gydomojo vandens baseinuose, mat čia gausu terminių vandenų, natūraliai prisotintų mineralinių medžiagų. „Gali rinktis kokį tik užsigeisi vandenį, kuriame daugiau ar mažiau kalcio ar magnio. Visur surašyta šių mineralų kiekis bei kiek laiko rekomenduojama tokiame vandenyje maudytis”, – paaiškina Larisa.
Turint laiko Tiumenėje galima aplankyti bene visų religijų šventyklas. Verta bent trumpam stabtelėti prie didingo XVII a. Šventosios Trejybės vyrų vienuolyno, to paties amžiaus grakštaus balto ir mėlyno soboro, nedidukės XX a. raudonų plytų katalikiškos Šv. Juozapo bažnyčios, pasigėrėti mečečių minaretais bei sinagoga. Keliaujant su vaikais įdomu apsilankyti visoje Rusijoje garsėjančiame Tiumenės lėlių teatre.

Užuosti visus Mendelejevo lentelės elementus
Iš Tiumenės vilniečiai patraukė į Jekaterinburgą – miestą, esantį į rytus nuo Uralo kalnų, kuriuose randama gausybė įvairiausių naudingų iškasenų. Jekaterinburgą, kaip geležies gavybos ir apdirbimo centrą, XVIII a. pr. įkūrė Petras I ir pavadino savo žmonos carienės Jekaterinos I garbei. Miestas ypač suklestėjo, kai XIX a. buvo nutiestas geležinkelis. Šiuo metu čia apdirbama platina, varis, geležis, išplėtota chemijos pramonė. Tačiau dauguma gamyklų ir fabrikų stūkso užmiestyje, tad miesto centras, pasak Larisos, labai švarus ir gražus.
Priminsime, kad būtent Jekaterinburge buvo kalinamas ir sušaudytas Rusijos caras Nikolajus II su šeima. O Sverdlovsku šis miestas buvo pervadintas sovietų veikėjo Jakovo Sverdlovo garbei. Kai Sverdlovsko sričiai ėmėsi vadovauti Borisas Jelcinas, mažytė kukli koplyčia, pastatyta paskutiniam Rusijos carui pagerbti, buvo nugriauta ir jos vietoje iškilo didinga cerkvė.
Vis dėlto Larisos šeima šiam miestui skyrė mažiau dėmesio, mat jų tikslas buvo už maždaug šešiasdešimties kilometrų stūksantis pramoninis Polevskojus, kuriame gyvena Larisos vyro Georgijaus teta. “Polevskojus – mažuliukas miestelis, panašiai kaip mūsų Elektrėnai. Pagrindinė vietinė įdomybė yra gal už kokių dešimties kilometrų, ten, kur gyveno ir kūrė XIX a. rašytojas ir folklorininkas Pavelas Bažovas. Galima keliauti jo kūrybos motyvais – yra kaimelis Ziuzelka, Ziuzelskajos pelkė, Uralo kalnai“, – pasakoja Larisa.
Priminsime, kad P.Bažovas surinko daugybę įdomių Uralo tautų folkloro pavyzdžių, parašė nemažai pasakų apie mitinių kalnų būtybių ir žmonių santykius.
Kita miestelio įdomybė, jei tik taip galima pavadinti, yra milžiniški fabrikai, gaminantys pačią įvairiausią įrangą. „Vienas fabrikas gamina didžiulius vamzdžius. Į tokį vamzdį puikiai tilptų trijų kambarių butas“, – pasakoja moteris ir priduria, kad nors čia daugybė fabrikų ir gamyklų, nuolat ieškoma naujų darbuotojų, tačiau žmonės gyvena sunkiai – atlyginimai maži, o darbo sąlygos sunkios.
„Vienas giminaitis smalsaudamas buvo užėjęs į vieną cechą pasižiūrėti, kaipgi vyksta darbas. Po penkiolikos minučių bėgte išbėgo ir apsivėmė, mat neištvėrė karščio, ūžesio ir triukšmo“, – teigia keliautoja.
Sudėtingos ne tik darbo, bet ir gyvenimo sąlygos. Vietos gyventojai juokauja, kad jie kasdien kvėpuoja visa Mendelejevo lentele. Dėl itin kenksmingomis medžiagomis užterštos aplinkos žmonės serga įvairiausiomis ligomis. Dėl sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų dauguma darbininkų tampa alkoholikais arba svaiginasi narkotinėmis medžiagomis.

Visų religijų miestas
Trumpai paviešėję Polevskojaus miestelyje, vilniečiai įlipo į traukinį, kuriame jų laukė netikėtas šokas. „Keliaujant Rusijoje reikia labai atidžiai rinktis traukinius. Mes pataikėme į tokį, kuriuo iš šiaurinių rajonų namo grįžta vyrai, dirbantys naftos platformose. Traukinys buvo ypač purvinas ir apšnerkštas. Keliauti su dviem vaikais tokiu traukiniu buvo labai sunku“, – pasakoja moteris ir priduria, kad tai vienintelis dalykas, kuris per visą kelionę jai nepatiko.
Kazanėje vilniečių šeima pasijuto patekusi į didžiules visame mieste vykstančias statybas – rodos, visi keliai užtverti, visur verda darbas. Pasirodo, miestas ruošiasi 2013 m. Rusijos universiadai ir privalo per metus baigti statyti 39 sporto kompleksus. Tačiau šios masinės statybos miesto grožio neužgožė.
Kazanėje, kaip ir Tiumenėje, gausybė įvairių religijų viena už kitą įspūdingesnių šventovių – bažnyčių, cerkvių, mečečių. Tikriausiai todėl šiame mieste architektui ir menininkui Ildarui Chanovui kilo idėja pastatyti Visų religijų šventovę, kurioje būtų sujungti stačiatikių cerkvės, katalikų bažnyčios, mečetės, sinagogos, pagodos ir netgi kitų, jau išnykusių, religijų šventyklų elementai. Unikalus statinys pradėtas statyti 1994 m. ir dabar smalsuolius žavi įvairiaspalviais bokštais.
Kazanė skaičiuoja jau ne vieną šimtmetį, todėl unikalių architektūrinių ir istorinių paminklų čia ne vienas. Verta užsukti į XVIII a. Petropavlovsko soborą, pasigrožėti grakščia XVIII a. Mardžani mečete, įdomu apžiūrėti XVI a. Kazanės kremlių su puikiai išlikusiais įtvirtinimais, didingus ir pompastiškus XIX a. Gubernatoriaus rūmus bei universiteto pastatus.
Poniai Larisai labai patiko pagrindinė Kazanės Baumano gatvė – joje daugybė bronzinių skulptūrų, suteikiančių nemažai džiaugsmo ir suaugusiems, ir vaikams, pavyzdžiui, fontanas su varlėmis, bronzinė karieta, į kurią galima įlipti, ir kt. Moteris atkreipė dėmesį ir į daugybę miestą puošiančių fontanų.
Vieną įspūdingiausių ekskursijų – pasiplaukiojimą po Volgą motoriniu laiveliu ir vaišes iš čia pat pagauto 8 kg šamo – Larisai ir jos šeimai surengė draugai.
Viešint Kazanėje, kaip pataria keliautoja, reikėtų nepraleisti ir progos išsimaudyti Mėlynajame ežere, kurio vanduo turi gydomųjų savybių. Nediduko ežero vandens temperatūra ir žiemą, ir vasarą vienoda – keturi laipsniai šilumos, o vanduo toks skaidrus, kad dugno akmenėliai, gulintys 18 metrų gylyje, atrodo ranka pasiekiami.

Rusijos parama Sirijos režimui stumia šią šalį į dar nuožmesnį pilietinį karą ir taip siutina Ameriką, kad verčia prisiminti šaltojo karo laikus.

Prieš savaitę JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton itin aštriais žodžiais sukritikavo Rusijos ir Kinijos paramą Sirijos režimui, o tiksliau – trukdymą pulti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą.
Kalbėdama „Sirijos draugų“ konferencijoje Paryžiuje, Rusijos ir Kinijos lyderius ji paragino trauktis į paraštę, o kitas daugiau nei šimtą Jungtinių Tautų (JT) narių aiškiai pasakyti, kad Kinija ir Rusija sumokės už tokią savo poziciją.
„Raginu ne prašyti, o pareikalauti iš Rusijos ir Kinijos, kad jos nedelsiant trauktųsi mums iš kelio. Esu tikra, kad kol kas jos nemano, jog parama Assadui joms atsirūgs”, – griežtai kalbėjo H.Clinton, rinkdamasi šaltojo karo terminologiją ir atvirai grasindama JT milžinėms, kurių vadovai net nesiteikė atvykti į Paryžių patys to paklausyti.
Ameriką labiausiai ir siutina tai, kad Kinija ir Rusija, dvi per amžių amžius su Sirija prekybinius (ypač – prekybos ginklais) santykius puoselėjančios, o dabar ir vėl ginklais B.al-Assadą remti susimokiusios valstybės, arba vetuodavo visus ankstesnius JT užmojus pasmerkti kraujo liejimą Sirijoje ir jėga nuversti kraugerį diktatorių, arba neatvykdavo į svarbius balsavimus.
Beje, ši konferencija Paryžiuje, kurią inicijavo Vakarų ir arabų šalys, buvo surengta kaip tik tam, kad būtų pasitarta, kaip elgtis su Rusija ir Kinija, kaišiojančiomis pagalius į planų smogti Sirijos režimui ratus.
Viena išeičių – taikyti Kinijai ir Rusijai griežtesnes ekonomines sankcijas. Kita – dar uoliau remti prieš diktatūrą kovojančią Sirijos opoziciją. Pasibaigus oficialiajai daliai, H.Clinton pasiūlė ir trečią kelią: suteikti JT Saugumo tarybai teisę taikyti papildomas sankcijas pagal JT chartijos 7-ąjį skyrių – tą patį, kuriuo buvo pagrįstas įsikišimas į Libiją. Paprastais žodžiais kalbant, H.Clinton neformaliai pasiūlė apeiti Rusiją bei Kiniją ir panaudoti jėgą – fizinę ar bent jau ekonominę.
JAV ir Rusijos bei Kinijos konfrontacija, įgaunanti vis aiškesnius kontūrus ir tiek žodžiais, tiek darbais vis labiau grąžinanti šaltojo karo prisiminimus, įtraukia vis daugiau valstybių. Iš esmės Sirija tampa pretekstu pasidalyti į stovyklas „už“ ir „prieš“ ir pareikšti, su kuriais esi. Ir svarbiau ne tai, ar palaikai Sirijos režimą, ar opoziciją, bet tai, ar esi su amerikiečiais, ar prieš juos.
„Pasaulis dėl Sirijos gali sugrįžti į šaltojo karo laikus, o kadangi pasaulis nėra vieno žmogaus šou ir šiame kare dalyvauja ne vien JAV, Rusija ar Kinija, bet ir visi Artimieji Rytai, tai gali turėti nenuspėjamų padarinių“, – aiškina anonimiškumą išsaugoti pageidaujantis aukšto rango Izraelio kariškis.

Skirtingi interesai

Artimuosiuose Rytuose šiai situacijai abejingų iš tiesų nėra. Sirijos diktatoriaus pusėje – Iranas ir iki dantų ginkluotas “Hesbollah” judėjimas Libane. Turkija aktyviai remia pasipriešinimo judėjimą.
„Iranas tiekia ginklus alavitams – diktatūrą ginančiai daugumai. Turkija, Saudo Arabija ir Kataras remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį“, – aiškina Turkijos analitikas Canas Kasapoglu.
Savo ruožtu šios Sirijai vienaip ar kitaip neabejingos valstybės vis akyliau stebi ir viena kitą. Izraeliui ir Iranui Sirija – dar viena priežastis galąsti ginklus (tikėkimės, bent jau ne branduolinius) vienai prieš kitą.
O kadangi visos šios valstybės nori, kad chaosas Sirijoje kuo greičiau baigtųsi, jų pastangos remti vieną ar kitą pusę itin aktyvios. Juk Turkijai problemos Sirijoje reiškia nesibaigiantį galvos skausmą dėl pabėgėlių iš šios kaimyninės valstybės. Libano lyderiai būgštauja, kad jų šalis gali tapti Sirijos pilietinio karo fronto linija. Jordanijos režimas baiminasi, kad, pašonėje griuvus tokiai didelei diktatūrai, toks pat likimas gali ištikti ir jį patį, ką jau kalbėti apie tokių pat baimių kankinamą Saudo Arabijos diktatūrą ir net patį Iraną. Šiitų vyriausybė Irake bijo, kad jei pergalė bus Sirijos diktatoriaus pusėje, sunitų teroristai įgis praėjimo į Irako teritoriją „tunelį“ ties siena su Sirija.
Beje, Izraelio ekspertų vertinimu, Sirijos klausimas Artimuosiuose Rytuose pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius „užkūrė“ tokią aštrią sunitų ir šiitų kovą dėl įtakos regione, kai svarbiau ne pragmatiniai išskaičiavimai, o principinė kova dėl įsitikinimų.
Racionaliausios šioje vis labiau kunkuliuojančioje pasidalijimo į stovyklas arenoje yra dvi JT atskalūnės – Rusija ir Kinija, kurioms labiau nei paerzinti Ameriką rūpi savi ekonominiai reikalai. Pavyzdžiui, Rusijai labai aktualus klausimas dėl jos laivyno Sirijos uoste Tartuse – vienintelio, kurį jai pavyko iki šių dienų išlaikyti Viduržemio regione.
Tad Rusijos atstovas NATO Sergejus Lavrovas nedviprasmiškai užsimena, kad remia ne chaosą, o „tvarką“ – tiksliau, tą pusę, kuri vėl viską suims į griežtą kumštį ir leis Rusijos laivams toliau bazuotis ten, kur jiems ir vieta, bei su džiaugsmu tęs Rusijai labai naudingą prekybą ginklais ir nafta. Rusija žino: jei pergalę švęstų sunitai, iš Sirijos ji neatgautų kelių milijardų šiai valstybei suteiktų paskolų, be to, galėtų pamiršti apie sutartis dėl ginklų ir naftos, nes sunitai su Rusija į kalbas nesileidžia visuose Artimuosiuose Rytuose.
„Sirija ir Iranas – paskutiniai Rusijos įtakos Artimuosiuose Rytuose bastionai. Juos prarasti šiai šaliai itin nenaudinga, nes sulig diktatūrų pabaiga šiose valstybėse baigtųsi ir Rusijos galimybės daryti bent minimalią įtaką jų lyderiams“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikas Robertas D.Kaplanas.
Tad Rusijos mėginimus kryžium gultis prieš JT bandymus nuversti B.al-Assadą yra ne kas kita, kaip mėginimas išsaugoti pozicijas regione ir neužleisti jų amerikiečiams bei šių sąjungininkams.
„Tai ir vadinama šaltojo karo diplomatija“, – pasikartojančius Rusijos veto per JT balsavimus ar tylų pasišalinimą, kai sprendžiamas Sirijos likimas, komentuoja JAV analitikas Kamranas Bokhari, pabrėždamas, kad svarbiausias šaltojo karo požymis yra ne tiesioginė supergalybių konfrontacija, o būtent netiesioginės grumtynės dėl įtakos periferiniuose regionuose.

Sąskambis su XX amžiumi

Ekspertai primena, kad tokia pati šaltojo karo diplomatija buvo vykdoma ir pokario metais: galingosios valstybės ne pačios ėmėsi ginklų, bet ginklavo savo sąjungininkes ir viena su kita kovojo svetimomis rankomis. Bet tik tol, kol neperžengdavo patogių sau ribų.
Tokie netiesioginiai susirėmimai tarp Rusijos ir Amerikos po 1945 m. kartojosi ne kartą ir pačiose įvairiausiose pasaulio valstybėse: Graikijoje, Korėjoje, Vietname, Libane, Afganistane, Angoloje, Mozambike, Kuboje, Salvadore ir Nikaragvoje.
Vis dėlto Rusija susilaikė nuo bet kokių veiksmų, kurie būtų reiškę tiesioginę konfrontaciją su NATO pajėgomis. Pavyzdžiui, Rusija nesiėmė jokių karinių veiksmų, kai Vakarų sąjungininkai 1999 m. bombardavo jos sąjungininkės buvusios Jugoslavijos narę Serbiją, prasidėjus pilietiniam karui dėl Kosovo. Arba kai 2003-iaisiais Vašingtono vadovaujami sąjungininkai įžengė į Rusijai draugišką Iraką.
Lygiai taip pat santūriai elgėsi ir tebesielgia JAV. Juk Rusijos ir Gruzijos karas galėjo nesunkiai baigtis NATO atakomis prieš Rusiją, o ši turėjo savų priežasčių karinėmis priemonėmis sukliudyti NATO veiksmams Libijoje pernai vasarą.
Atrodo, kad susirėmimų nebus ir šį kartą, bent jau artimiausiu metu. Ir nors Rusijos ir JAV santykiai pastarosiomis savaitėmis atšalo tiek, kad juos galima vadinti net naujo šaltojo karo pradžia, Rusija, regis, nedrįs žengti kokio nors kito žingsnio, nei Sirijos režimo rėmimas.
Juk net po griežtų H.Clinton pareiškimų, kad Rusija savo atsiims, šios prezidentas Vladimiras Putinas ne tik neatsikirto, bet ir apskritai neišdėstė jokios naujos pozicijos Amerikos atžvilgiu. Vienintelis šiokiu tokiu atsaku kvepiantis žingsnis – praėjusio ketvirtadienio rytą paskelbta žinia, kad Rusija nenutrauks senos sutarties su Sirija dėl priešlėktuvinių gynybos sistemų.
„Rusija turi įsipareigojimų Sirijai, susijusių su senomis sutartimis, – sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2008 metais, ir vėlesnėmis dėl priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jos yra vykdomos ir bus įvykdytos. Tačiau šiuo metu mes nepasirašinėjame jokių naujų sutarčių“, – diplomatiškai Rusijos ketinimus tiekti Sirijai priešlėktuvinės gynybos sistemas aiškina Rusijos federalinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas bendradarbiavimo karinių technologijų srityje klausimais Viačeslavas Dzirkalnis.
Ir, žinoma, taip pat diplomatiškai priduria: Rusijos sprendimas nepasirašinėti naujų sutarčių su Sirija, kol joje vyksta susirėmimai, jokiu būdu nereiškia, kad pasikeitė Rusijos politika arba kad Maskva nusprendė paklusti Vakarų sprendimui taikyti ginklų embargą B.al-Assado režimui.

Politinis aktyvistas, kovotojas dėl politinių laisvių ir žmogaus teisių A.Illarionovas Rusiją lygina su Zimbabve ir netiki, kad autoritarinis V.Putino režimas galėtų būti įveiktas taikiai.

Birželio 18–19 d. Seimas kartu su NATO Parlamentine Asamblėja surengė 80-ąjį „Rose-Roth“ programos seminarą „Rytų partneriai: dabarties iššūkiai ir ateities perspektyvos“, kurio pagrindinis tikslas – apžvelgti ekonominius, visuomeninius bei politinius procesus Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Moldovoje.

Šia proga į Vilnių buvo atvykę apie šimtą parlamentarų iš NATO valstybių bei Aljanso partnerių, tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, akademinės visuomenės.

Apie posovietinių valstybių politinę ir ekonominę padėtį „Veidas“ kalbėjosi su seminare viešinčiu buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju, žinomu kovotoju dėl atviros visuomenės ir demokratinio kapitalizmo, Ekonominės analizės instituto prezidentu Andrejumi Illarionovu.

VEIDAS: Asamblėjoje skaitėte pranešimą apie 20 metų laikotarpį po Sovietų Sąjungos griūties to meto komunistinėse valstybėse. Koks šis dvidešimtmetis kiekvienai iš jų?

A.I.: Visur ekonominė transformacija buvo sėkminga. Žinoma, ji buvo skirtinga, bet visi pripažįsta, kad normali ekonomika funkcionuoja visose buvusiose komunistinėse valstybėse. Netgi tokie lyderiai, kaip broliai Castro ar jūsų artimas kaimynas Aleksandras Lukašenka, mažais žingsneliais juda nuo planinės link rinkos ekonomikos. Tas pats vyksta ir Kinijoje, Vietname. Bet ekonominė transformacija – toli gražu ne viskas.

VEIDAS: O kaip vertinate pokomunistinių valstybių demokratijos lygį?

A.I.: Politinė transformacija – pats svarbiausias dalykas. Tai judėjimas iš totalitarinio ar autaritarinio režimo link liberaliosios demokratijos. Ir šiuo atveju yra labai daug skirtingų kelių, kuriais nuėjo posovietinės valstybės. Kai kurios iš karto, vos pasibaigus sovietinei erai, “įšoko” į politinę laisvę ir čia pasiliko. Pavyzdžiui, Lietuva. Nepaisant problemų, su kuriomis susiduriate, Lietuvoje veikia politinės institucijos, užtikrinančios politines laisves, žmogaus teises. Tas pats pasakytina ir apie kitas Baltijos šalis, Višegrado valstybes, Slovėniją ir, įdomiausia, – Mongoliją. Kitoms valstybėms sekėsi prasčiau – tai tik iš dalies laisvos valstybės.

VEIDAS: Kokias šalis priskirtumėte prie tokių pusiau laisvų?

A.I.: Jų yra dvi grupės. Viena – Balkanai, pavyzdžiui, Kroatija, Serbija, Albanija, Makedonija, Kosovas, Rumunija, Bulgarija. Beje, pastarosios dvi prieš keletą metų buvo visiškai politiškai laisvos, tačiau nusmuko žemyn į pusiau laisvų grupę. Kita grupė valstybių – tai Juodosios Jūros regionas ir Kaukazas: Moldova, Ukraina, Gruzija ir Armėnija. Nepaisant visų jų skirtumų, jos yra pusiau laisvos šalys. Bet dar keturios šalys vis dar yra komunistinės: Kinija, Vietnamas, Kuba ir Šiaurės Korėja. Čia, savaime suprantama, politinė transformacija neįvyko.

VEIDAS: Nepaminėjote Rusijos. Į kurią grupę patenka ji?

A.I.: Tai man pati įdomiausia grupė, nes ir aš pats esu iš Rusijos, – aš ją vadinu NVS-8. Tai Rytų slavų ir musulmonų šalys. Šiai grupei priklausančios valstybės labai tvirtai “įšoko” į politinę laisvę 1991–1992 m. ir kai kurios buvo beveik pasiekusios politiškai laisvų valstybių statusą. Pavyzdžiui, Rusija tai galėjo padaryti 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Baltarusija irgi buvo netoli to 1991–1992 m. Tačiau praėjus penkeriems metams nuo tvirtos pozicijos tarp pusiau laisvų valstybių Rusija ėmė labai staigiai ristis žemyn. Dabar ji atsidūrė tame pačiame nelaisvų šalių sąraše kaip Kinija, Vietnamas, Kuba, Šiaurės Korėja. Tai tikras šokas Rusijos gyventojams.

VEIDAS: Rusiją esate palyginęs su Zimbabve. Ar tebesilaikote tokios nuomonės?

A.I.: Tai ne nuomonė, o faktas. Egzistuoja ir toks terminas – “Zimbabvės liga”, kuris reiškia institucijų, politinių laisvių ir teisių, nepriklausomų teismų nykimą. Jei vaizduotume grafiškai, tai per pastaruosius 20 metų Zimbabvės politinės laisvės tiesia linija čiuožė žemyn. Rusijos kreivė – stebėtinai panaši. Yra tik vienas skirtumas: 1991-aisiais Rusijos kreivė buvo iškilusi kur kas aukščiau nei Zimbabvės. Vėliau kiekvienais metais prie jos artėjo, 2009-aisiais susilygino, o dabar politinių laisvių požiūriu Rusijoje padėtis blogesnė nei Zimbabvėje.

VEIDAS: Kaip manote, ar Rusijoje gali įvykti taiki revoliucija? Juk į gatves prieš prezidento rinkimus Maskvoje ir visoje Rusijoje išėjo šimtai tūkstančių žmonių, V.Putino populiarumas nebėra toks didelis, stiprėja opozicija?

A.I.: Visa tai nesąmonė. Visi, kurie tiki, kad Rusijoje įmanomas taikus perversmas, nestudijavo politikos mokslų. Galiu pasakyti ir iš praktikos, ir iš teorijos: toks perversmas gali įvykti tik švelnaus autoritarinio režimo atveju. Rusijoje šis režimas yra griežtas, o tokiais atvejais pokyčiai įmanomi tik esant kariniam pasipriešinimui. Taip buvo ir arabų šalyse, pavyzdžiui, Libijoje.

VEIDAS: Ar manote, kad Rusijoje susidarytų kritinė masė režimu nepatenkintų žmonių, kurie imtųsi ginklo ir stotų į kovą?

A.I.: Kad žmonės nėra patenkinti – taip. Tačiau ginkluotas pasipriešinimas neįsivaizduojamas.

VEIDAS: Vadinasi, Rusijoje ir toliau pakaitomis “valdys” V.Putinas ir Dmitrijus Medvedevas?

A.I.: Taip,V.Putinas Rusiją savo gniaužtuose laikys tol, kol norės, o norės iki mirties.

Iš NATO vadovų susitikimo Čikagoje Dalia Grybauskaitė siuntė pergalės ženklus, kad tai pats rezultatyviausias Baltijos šalims forumas, o Lietuva pasiekė visus užsibrėžtus tikslus. Ar tai nerodo, kad tiek triukšmo sukėlę Lietuvos prezidentės atsisakymai Varšuvoje paderinti baltų ir lenkų pozicijas, o prieš porą metų – susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama Prahoje nė kiek nepakenkė Lietuvos interesams, gal net atvirkščiai? Gal Lietuvos užsienio politika ne tokia jau nekryptinga, kaip dažnai kritikuojama, jei duoda konkretų rezultatą?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškome su Lietuvos užsienio politiką ir tarptautinius santykius tyrinėjančiu Istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoju dr. Algimantu Kasparavičiumi.

A.K.: Būtų daug įtikinamiau, jei reveransus Lietuvos užsienio politikai būtų išsakę mūsų esminiai strateginiai partneriai, pavyzdžiui, JAV ar Lenkija, o ne mes patys. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politikos rezultatai – ne tiek mūsų pačių pastangų, kiek palankios tarptautinės konjunktūros rezultatas.
Taip, JAV prezidentas glėbesčiavosi su mūsų prezidente, lygiai kaip ir su kitais valstybių vadovais. Bet tai ne politika, o tik diplomatinis etiketas, kurį, kaip rodo istorija, pervertinti rizikinga.
VEIDAS: Kokie esminiai mūsų diplomatijos trūkumai suformavo tokį skeptišką jūsų požiūrį į šiandienos Lietuvos užsienio politiką?
A.K.: Po D.Grybauskaitės atėjimo į S.Daukanto aikštę Lietuvoje iš esmės tėra užsienio politikos prezentacija. Iki tol, nors neretai klaidinga, neadekvati, kai kada net apsišaukėliška, bet ji egzistavo, o prezidento diriguojama Užsienio reikalų ministerija labai aiškiai suvokė jos prioritetus ir tikslus.
Tai, kas dabar prezentuojama kaip užsienio politika, turi du esminius trūkumus. Pirma, joje per maža moralumo ir adekvatumo mus supančiai aplinkai. Naujausias pavyzdys – 1941-ųjų laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimas: Vyriausybė skyrė lėšų, bet nei jos, nei Prezidentūros, nei Užsienio reikalų ministerijos atstovai renginiuose nedalyvavo. Tai rodo ir chaosą valstybės užsienio politikos srityje, ir moralės, atsakingumo už savo veiksmus stygių.
Antras trūkumas – akivaizdus istorijos perteklius. Mūsų užsienio politika tiesiog turi tokį istorijos antsvorį, kokio jau nebepatempia. Vardan “teisingos” istorijos mūsų veikėjai pasiryžę istorinėms falsifikacijoms ir kovai su pasauliu nuo Maskvos iki Vienos ar Tel Avivo. Užsienio politiką formuojame nuolat žvilgčiodami atgal; didžioji dalis tariamų ar realių užsienio politikos problemų susijusios su istorija: santykiai ir su Rusija, Lenkija, nuo pernai vasaros – ir su Austrija, Izraeliu. Istorinių nesutarimų, ir gana rimtų, turi visos valstybės: britai ir prancūzai niekada nesutars dėl Napoleono pergalių, JAV valstybės susikūrimas vienaip vertinamas prancūzų, kitaip britų, bet istorija nediktuoja Vašingtono, Paryžiaus ir Londono šiandienos užsienio politikos.
VEIDAS: Lietuvos užsienio politiką esate prilyginęs vaikščiojimui į padėvėtų drabužių parduotuves matuojantis praeitį. Tačiau kitiems atrodo, kad taip paisoma valstybės moralinių nuostatų. Ar būtų moralu užmiršti sovietmečio praradimus, nekelti kompensavimo už juos klausimo, vėl priminto praėjusią savaitę?
A.K.: Užmiršti nereikia nieko. Mažos valstybės didžiausi užsienio politikos dividendai – garbinga istorija ir morali laikysena. Tačiau mums būtent to ir trūksta. Kai pernai Austrija, remdamasi savo teisine sistema, paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą, koks kilo Lietuvos politinio elito pasipriešinimas? Tačiau dabar juk viešai nesipiktiname, kad britai tiria lietuvių įrodymus ir neskuba mums išduoti buvusių „Snoro“ savininkų. Kodėl? Austrija – mažytė, tad leidžiame sau ją vadinti visokiais vardais, užmiršę, kad ji 1991 m. mus pripažino keliomis dienomis anksčiau nei Didžioji Britanija, o jos humanitarinė parama 1990–1991 m. buvo keliskart didesnė nei britų. Elgiamės kaip paauglys chuliganas – spardome, ką pajėgiame, bet susigūžiame prieš stipresnį.
O dėl sovietų okupacijos žalos, mano galva, mums svarbiausia būtų moralinė kompensacija: kad šiandieninė Rusija oficialiai pripažintų Baltijos šalių okupacijos faktą. Jį priimtų kaip komuniją ir atsiprašytų. Dėl materialinės kompensacijos – beprasmis reikalas. Pavyzdžiui, Lenkija į ją turi ne mažiau teisių nei Lietuva, tačiau šio klausimo nekelia ir nekels. Savo poziciją lenkai aiškina taip: jie netapatina stalinizmo ir rusų tautos, suvokia, kad nuo stalinizmo fiziškai ir morališkai daugiausiai nukentėjo patys rusai, todėl dabartinei Rusijos valstybei neturi jokių ekonominių ar finansinių pretenzijų.
Palaikydami santykius su Rusija, kurie yra mūsų politikos Achilo kulnas, galėtume pasinaudoti kaimynės Lenkijos pavyzdžiu. Lenkai sugebėjo atitirpdyti tarpusavio įtampą ir rado sprendimą net sudėtingu Katynės klausimu.
O štai lietuviai, kaip prieš 20 metų, taip ir šiandien, jau po NATO skėčiu, tik pagoniškai burnoja prieš Rusiją, bet nieko neveikia, kad padėtis Rytuose pasikeistų į gera. Norint pakeisti rusų, Kremliaus požiūrį į Lietuvą, rasti konvencinius sutarimus XX a. politinės istorijos klausimais reikia ne nuo ryto iki vakaro rypuoti Vilniuje, bet ilgai, kantriai dirbti Maskvoje su konkrečiais žmonėmis prie realių projektų. Būtų kvaila antirusiškumą paversti naująja lietuvių religija, kada piktybės gėlės žydi pačioje Lietuvoje.
Prezidentės pareiškimas Čikagoje, kad Lenkija keičia gerus santykius su Rusija mainais už Lietuvą, labai švelniai tariant, neadekvatus. Tarptautinės bendrijos akyse visada prastai atrodys valstybė, kuri nepatenkinta, jei kiti jos kaimynai tarpusavyje gerai sutaria. Pavydui čia ne vieta. Taigi absoliučiai nepritariu apokaliptinei politologų nuomonei, kad visi gerų santykių koziriai – tik Kremliaus rankose ir nuo Lietuvos niekas nepriklauso.
VEIDAS: Tačiau reikėtų pripažinti, kad Lenkija ar Vokietija palaiko santykius su Rusija kaip labiau lygiavertės partnerės, o Lietuvai – mažai, energetiškai nuo jos priklausomai valstybei – Rusija norėtų diktuoti. Pavyzdžiui, statyti ar nestatyti naują atominę ar suskystintų dujų terminalą. Tad ar įmanomi orūs dvišaliai santykiai?
A.K.: Įmanomi. Nors tokia galimybė kasmet mažėja, nes patys sau vis susikuriame problemų. Ne Rusija iš mūsų atėmė Mažeikius ir jų pelną. Ne Rusija uždarė Ignalinos AE, prieš tai naujos net projekto neparengus. Negi mūsų derybininkai dėl narystės ES buvo neįgalūs suvokti elementarios tiesos, kad jei uždarome atominę prieš tai nepastatę naujos, Rusija (kaip ir bet kuri kita valstybė, turėdama tokią galimybę) nepraleis savo branduolinio šanso pasinaudoti situacija? Teko kalbėtis su pora derybininkų: klausimas, kaip pasikeis mūsų energetinė priklausomybė uždarius AE, Briuselyje net nekeltas.
VEIDAS: Norite pasakyti, kad Lietuvos ir Rusijos santykių štilis – tik dėl Lietuvos kaltės?
A.K.: Noriu pasakyti, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos 22-aisiais nepriklausomybės metais pasibaisėtina, ir iš tos situacijos daug žmonių gauna milžinišką pelną, kuriuo per rinkimus paremia vieną ar kitą politinę jėgą, ši ateina į valdžią ir toliau išlaiko tą status quo. Iki šiandien iš esmės visi energetinės nepriklausomybės siekiai buvo tik retorika. Realių darbų ir rezultatų nėra, net europinės geležinkelio vėžės ir dujų terminalo. Socialdemokratų Vyriausybė turėjo „Leo LT“, konservatoriai – korėjietiško atomo idėją. Bet kas iš to, jei traukinys jau nuvažiavo ir Lietuva „užšachuota“ iš Karaliaučiaus ir Gudijos? Rudenį gal ateis kita koalicija ir pasiūlys lietuviams trečią energetinį brolį?
Bėda ta, kad Lietuvos užsienio politika pernelyg personalizuota. Kaip bibliniais laikais kiekvienas mūsų prezidentas užsienio politiką kuria pagal savo atvaizdą. Apie nacionalinius interesus daugelis net nemąsto, nes neišmano. Bet juk gyvename ne kokiais 33-iaisiais, o 2012 metais po Kristaus.
Manau, kad dalis mūsų elito puola Rusiją tik todėl, kad negali pasinaudoti jos ekonominėmis preferencijomis arba siekia jų neprarasti. Bet esmė ta, kad mūsų elito ir valdininkijos veiklos modeliai, mąstymo klišės kultūros, jurisdikcijos, ekonomikos srityse absoliučiai rusiškos. Tiesiog turime armiją turtingų, pasipūtusių lietuviakalbių rusų pačia negatyviausia prasme. Būtent ši “tautinė mažuma” Lietuvai ir yra grėsmingiausia.
VEIDAS: Kaip galėtume normalizuoti santykius su Lenkija?
A.K.: Tai tiesiog privaloma ir turėtų būti natūralu. Mes kaimynai, mus sieja katalikybė, kultūra, emocijos ir šimtmečių istorija, kurioje yra daug didybės, bet nėra neišsprendžiamų problemų. Tačiau dažnai savo užsienio politiką įkinkome į smulkmenų kinkinį: nei dvišalių santykių, nei valstybės tarptautinio autoriteto negerina tokie atvejai, kaip Lietuvos metų metais tampomas klausimas dėl lenkų pavardžių rašybos.
Politika yra menas. Didžioji politika – didysis menas. Ir jei vaikai kadaise šio meno neišmoko smėlio dėžėje, bergždžia laukti stebuklų, kai jie jau padeda ranką ant Konstitucijos.
Mano manymu, didžiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos juodoji skylė yra santykių su Vokietija suvedimas praktiškai į nulį. Daug ir entuziastingai kritikuojame ją už gerus santykius su Rusija, nors reikėtų tuo džiaugtis. Nematau čia jokių grėsmių Lietuvai. Nesuvokiu, sąmoningai ar ne, šiandien esame visiškai atsukę nugarą pagrindinei ES šerdžiai, ignoruojame lemiančius ES politiką svertus – ne tik Vokietiją, bet ir Prancūziją, nors pastarosios politinė ir ekonominė parama Lietuvai 1990–1991 m. buvo ženkli. Paryžius pripažino Lietuvą anksčiau nei daugelis kitų.
VEIDAS: Buvome tai labai proamerikietiški, tai broliavomės su lenkais, tai skelbėmės Gruzijos ir Ukrainos advokatais, dabar norime tapatintis su Šiaurės Europa.
A.K.: Ar girdėjote, kad Austrija, Portugalija, Ispanija, netgi Latvija keltų klausimą: eiti į pietus, į šiaurę, į mėnulį ar pas marsiečius? Kas mus sieja su šiaure, išskyrus neprigijusius Vazas ir švedų invaziją XVII a. viduryje? Deja, į valdžios olimpą lipa visai nepasirengę atlikti šių funkcijų žmonės. Todėl nuolat blaškomasi, kažkur skubama, o visa veikla grindžiama tik improvizacijomis, bravūra ir konjunktūra.
VEIDAS: Tai kokios Lietuvos užsienio politikos perspektyvos?
A.K.: Europos valstybių užsienio politika paprastai pagrįsta gerais santykiais su kaimynais. Nežinau kitos ES valstybės, kuri turėtų tiek problemų dėl savo kaimynų, kaip Lietuva. Britai turi gerą patarlę: „Geros tvoros ir kaimynus daro gerus.“ Žodžiu, tauta ar valstybė tvirtai jaučiasi savo žemėje, elgiasi oriai ir garbingai, yra pasiturinti ir gyvybinga – problemų dėl kaimynų nėra. Problemų atsiranda, kai ištinka stagnacija, dekadansas ir kolapsas. Neblogas pavyzdys – Žečpospolita. Dar geresnis – Rusijos imperija ir SSRS.
Žinoma, daug problemų lemia tai, kad praradome aristokratiją, skonį estetikos, humoro ir politikos srityse. Išlindo blogąja prasme valstietiškas tiesmukas pragmatizmas, kuris išsiliejo ir 1940 m. atvažiavus sovietų tankams, ir 1941 m. per Kauną žygiuojant naciams. Reiškiasi jis ir po 1990-ųjų kovo 11-osios. Jo nestingo per privatizacijos vajų, nestinga ir šiandien įsisavinant ES lėšas. Ką bendra su morale turi tai, kad dalis politinio elito nuo ryto iki vakaro burnoja prieš ES, nesuvokdami, kad tik jos dėka mūsų ūkis dar šiaip taip funkcionuoja, o kaimynai mus toleruoja? Kritikuojame valstybes, kurios yra Europos kultūros ir tarptautinės teisės altorius ir be kurių ES būtų apskritai neįmanoma. Tačiau nekeliamas klausimas, ką Lietuva per aštuonerius narystės metus davė ES.
Turint galvoje ekonominius, finansinius ir demografinius Lietuvos parametrus, mūsų valstybės ateities garantijos yra griežtas prisirišimas prie tarptautinės teisės, solidarumas su NATO, ištikimybė ES ir kuo gilesnė jos integracija. Aš bijau, kad Lietuvoje žiauriai trūksta politinės klausos, todėl nedaug kas šį pavasarį išgirdo vokiečių kanclerės Angelos Merkel žodžius, kur galėtų nusiristi Europa, jei ES žlugtų. O tai nėra neįmanoma. ES žlugimas mums galėtų reikšti ir armagedoną.

Krepšinis, sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvęs Lietuvos kovos už laisvę simboliu, šiandien tapo tuo įrankiu, kurio pagalba Rusija atkūrinėja vieningą posovietinę erdvę.
Lietuviams nereikia aiškinti, kad sportas – tai politika. Legendinės sovietmečio „Žalgirio“ kovos su Maskvos centriniu armijos sporto klubu (CASK) buvo ne šiaip krepšinio varžybomis, bet tikriausia kova su okupantu, kurios esmę po pirmosios pergalės trumpai nusakė „Amerikos Balsas“: Kauno „Žalgiris“ įveikė Sovietų sąjungos rinktinę. Kadangi tuometis CASK tokiu ir buvo, kovos su juo de facto tapo tarpvalstybinėmis varžybomis, rodančiomis nepalaužtą Lietuvos kovos dvasią, o žalgiriečių sutiktuvės oro uoste – pirmaisiais masiniais mitingais, kurių nebedrįso vaikyti okupacinė valdžia.
Savaime suprantama, kad iškovojus nepriklausomybę, Lietuvos krepšininkai nedelsdami pasitraukė tiek iš Sovietų sąjungos pirmenybių, tiek iš SSRS rinktinės. 1992-siais Barselonoje jų iškovota olimpinė bronza, padauginta iš ankstesnių nuopelnų, lietuvių akyse užtemdė netgi Romo Ubarto auksą. Ši santykinė krepšininkų sėkmė buvo pakartota 1996 m. Atlantoje ir 2000 m. Sidnėjuje, bet tuo viskas ir baigėsi – olimpinės pergalės perėjo į lengvaatlečių, pirmiausia – disko metiko Virgilijaus Aleknos – rankas. Kadangi disko metimo rungtis yra Olimpinių žaidinių simboliu, tai V.Aleknos iškovoti olimpiniai aukso medaliai yra patys auksiausi iš visų įmanomų olimpinių medalių ir jis vienas savo pasiekimais daro visus krepšininkus, kaip bulius ėriukų bandą.
Visi tie politikų organizuojami „olimpiečių sutikimai“, kuriuose kažkodėl lig šiol didžiausias dėmesys tenka kasmet vis prasčiau žaidžiantiems krepšininkams, tėra bandymas nematyti, kuo šiandieną Lietuvoje virto kadaise legendinė sporto šaka: 1) Krepšinis šiandien tapo ne pergalių, o apmaudžių pralaimėjimų simboliu; 2) Krepšinis negarsina Lietuvos vardo pasaulyje, nes jis populiarus tik tarp Pietų slavų, kelių tūkstančių rusų bei ispanų ir Amerikos juodaodžių; 3) Pasinaudodama krepšinio populiarumu, Rusija neskubėdama, bet nuosekliai ir kryptingai susigrąžina Lietuvą į posovietinę erdvę.
Prieš kokius šešerius metus atsidūrus šalia Kauno Sporto halės per akis rėžė didžiulis užrašas ant jos sienos: „Žalgirį“ remia Rusijos Vieningoji energetinė sistema. Kad įvairios su rusišku kapitalu susijusios įmonės bando sustiprinti savo pozicijas, remdamos sportą, buvau girdėjęs. Bet faktas, kad sovietinio imperinio revanšizmo simboliu esanti Inter RAO JES faktiškai perėmė laisvės legenda buvusį Kauno „Žalgirį“, sukėlė lengvą šoką. Į klausimą – kaip tai galėjo atsitikti? – pažįstami kauniečiai numykė nuleistomis akimis: Pinigai….Pats supranti.
Taigi, kad pinigai, kuriuos sovietiniai lietuviai myli labiau už viską. Kai 2006-siais buvęs sovietų olimpietis Aleksandras Volkovas pasiūlė sukurti krepšinio lygą, vienijančią „stipriausias buvusios Sovietų Sąjungos šalių komandas“, jis irgi kalbėjo apie pinigus: „Lietuva, Latvija ir Estija verda savose sultyse, ne gana to, anksčiau ar vėliau šiose šalyse baigsis finansiniai resursai <…> Iš nacionalinių čempionatų komandos turės išeiti. Prie Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių turėtų prisijungti Baltarusija, Gruzija, Kazachstanas. Potencialūs naujojo turnyro rėmėjai gaus unikalią rinką – beveik 300 milijonų žmonių, gyvenančių posovietinėje erdvėje”. Jam antrino tuometis „Žalgirio“, o dabar Rusijos profesionalų lygos direktorius Ginas Rutkauskas: „Idėja įdomi. Jeigu ją suvyniotume į kitokį popieriuką, o ne vadintume Sovietų Sąjungos lyga“.
Štai taip – jeigu rusai duos pinigų ir suvynios į grąžų popieriuką, tai lietuviai patys grąžins savo ir kitų posovietinių respublikų krepšinio komandas į vieningą čempionatą. O kad jis (bent pradžioje) vadinsis ne Sovietų sąjungos ar Rusijos atviruoju, o kokia VTB – tai koks skirtumas? Svarbu esmė – kad Lietuvos „antrąja religija“ vadinamo krepšinio sirgaliai priprastų, jog jų dievukai žaidžia ne Sietle, Los Andžele, Barselonoje ar Madride, o Maskvoje, Tiumenėje, Kubanėje, kalba ne angliškai ar ispaniškai, bet rusiškai (spėkit, kokia tos VTB darbinė kalba?), kad į „Siemens areną“ suvažiuoja pažaisti Sovietinė krepšinio rinktinė, o Lietuvos krepšinio simboliais tapę Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis kaulija iš prezidento Valdo Adamkaus Lietuvos pilietybę sovietų rinktinės treneriui Aleksandrui Gomelskiui. Kas pamiršo – okupacinės sovietinės kariuomenės generolui. O prezidentas duoda, nes – krepšinis.
Saviapgaulė būtų manyti, esą po pastarojo skandaliuko, kuomet VTB, perdėm grubiai bandžiusi perimti tiesę skirstyti kelialapius į Eurolygą ir panaikinti nacionalinius čempionatus, turėjo atsitraukti, kažkas iš esmės pasikeis. Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir ją nuosekliai vykdys iki galo. Tam ji turi ir laiko, ir pinigų.
Žinoma, laisvoje Lietuvoje privačių krepšinio klubų savininkai turi teisę patys spręsti, kur jei nori žaisti – atgaivintame Sovietų sąjungos čempionate ar kur kitur. Bet ir Lietuvos Vyriausybės turi teisę spręsti: ar jos remia mokesčių mokėtojų pinigais Rusijos revanšistinius planus, ar tas sporto šakas, kurios skina Lietuvai šlovę Olimpiadose ir integruoja ją ne į posovietinę erdvę, o į Europą. „Nors daugelis šalių vis dar didžiavosi savo sporto šakomis ir sporto renginiais – Čekija ledo rituliu, Lietuva ir Kroatija (kad ir kaip būtų keista) krepšiniu, žemyno mastu tai buvo tik atskiri įvykiai, – rašo britų istorikas Tony Judt neseniai ir lietuviškai išleistoje knygoje „Pokaris“. – Iš tikrųjų Europą vienijo futbolas“. Jis žinojo, ką rašo.

Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir nuosekliai vykdys ją iki galo. Tam Rusija turi ir laiko, ir pinigų.

Sakoma, kad sportas vienija tautas. Deja, buvusios penkiakovės vicečempionės Donatos Rimšaitės pavyzdys byloja ką kita. Jau daugiau nei metus besimėgaujančiai Rusijos teikiamais patogumais, perspektyviai sportininkei niekaip nesiseka išplėšti teisės atstovauti šiai šaliai Londono olimpinėse žaidynėse.
D.Rimšaitės silpnybė ta, kad lipant ant apdovanojimų pjedestalo jai labai patinka girdėti Rusijos himną, todėl 2010 m. pabaigoje ji išvyko į Rusiją, pareikšdama, jog nuo šiol atstovaus šiai šaliai. Nuo tokio poelgio „apšalo“ ne tik visa Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacija, bet ir sportininkės treneris Jurijus Moskvičiovas.
D.Rimšaitės motyvai buvo aiškūs: Rusijoje ji gavo keleriopai didesnes pajamas ir nepalyginti geresnes treniruočių sąlygas. Tiesa, sportininkė kažkodėl nesiryžo pasirodyti iki galo pragmatiška ir visiems norintiems jos klausytis ėmė sekti  pasakas apie užjūriuose gyvenančią meilę, tiksliau, apie Rusijoje gyvenantį mylimąjį. Kas jis toks – neatskleidė, tačiau 2011-ųjų vasarį vis dėlto ištekėjo už šio nematomo vyro. Nors iki dabar neaišku, kas jis: matyt, pabaisa vis dar neatvirsta į princą.
Nepaisant to, santuoka paspartino proziškesnius įvykius: praėjusių metų liepą Dmitrijus Medvedevas D.Rimšaitei suteikė Rusijos pilietybę, taigi atsirado oficiali galimybė atstovauti šiai šaliai. Gavus naująjį pasą, D.Rimšaitei teko atsisveikinti su Lietuvos pilietybe.
Kai galimybė dalyvauti šių metų olimpiadoje buvo jau ranka pasiekiama, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas trenkė ant stalo tūzą ir nesuteikė jai išimties, nepraėjus trejų metų laikotarpiui, olimpinėse žaidynėse atstovauti kitai valstybei. Tad, ko gero, D.Rimšaitei dar kelerius metus teks mėgautis jos pačios minėtais „žydinčiais sodais“ Rusijoje ir slaptojo vyro meile, kol pavyks lipant ant olimpinių žaidynių pjedestalo išgirsti šios valstybės himną.

Silpnas, tautos paramą ir legitimumą Vakarų akyse praradęs Vladimiras Putinas Kremliuje yra geriau, nei koks nors tvirtai besijaučiantis opozicijos nacionalistas, su kuriuo Europa ir JAV labai norėtų susitarti, gal net geopolitinių nuolaidų sąskaita.

Po Rusijos prezidento rinkimų Vakarų, taip pat ir Lietuvos, politikams bei apžvalgininkams tapo tarsi gero tono požymiu apgailestauti, kad juos laimėjo Vladimiras Putinas, ir nuogąstauti dėl pavojų „Rusijos demokratijai“.

Ilgalaikiam sandėriui reikia partnerio
Šiek tiek sveiko proto į šį chorą įnešė nebent europarlamentaras Vytautas Landsbergis, taikliai pastebėjęs, kad „Rusijoje nekyla grėsmės demokratijai, nes ten demokratijos nėra. Negali kilti grėsmės tam, ko nėra“. Tačiau pati klausimo formuluotė rodo, kad Europos ir JAV žiniasklaida visuomenei jau yra įkalusi į galvas, kad apskritai paėmus toji demokratija Rusijoje yra, tik vienas kitas politikas jai kelia pavojų. Priešingai nuo, pavyzdžiui, Baltarusijos, kurioje yra diktatūra.
Su šiuo Vakarų požiūriu „Veidui“ teko susidurti pernai vasarą, kai JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vadovas, patyręs diplomatas Davidas Krameris ėmė aiškinti, jog Maskvoje yra du politinės galios centrai – prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras V.Putinas, tad Rusija esą valdoma demokratiškiau nei vieno Aleksandro Lukašenkos Baltarusija. O nuogąstavimai, kad nuvertus A.Lukašenkos režimą ekonomiškai nesavarankiška Baltarusija bus tiesiog stumte įstumta į Rusijos glėbį, jo požiūriu, nepagrįsti.
Tokia Vakarų atstovų pozicija veikiau liudija apie nevienodą Rusijos ir Baltarusijos geopolitinę reikšmę. Rusija Europos ir JAV akyse – tai energetinių žaliavų šaltinis bei strateginė partnerė grumtynėse su Kinija dėl dominavimo Centrinėje ir Pietryčių Azijoje. O Baltarusija – neaiški posovietinė teritorija be tvirtų valstybingumo ir nacionalinės tapatybės tradicijų. Jos reikšmė, ypač Europai, – tik tranzitinė, nes per Baltarusiją eina strateginės transporto ir energetinių žaliavų trasos iš Rusijos į Europą.
Be to, atsižvelgdami ir į tai, kad Europoje šiuo metu taip pat vyksta reikšmingos politinės permainos, ES vairui tvirtai gulant į Paryžiaus ir Berlyno rankas, negalime atmesti tikimybės, kad ar Berlynas, ar Paryžius, ar Briuselis, ar Vašingtonas nepabandys sudaryti su Rusija ilgalaikio strateginio sandėrio XX a. pradžios Antantės ar XX a. vidurio sąjungininkų dvasia. Juoba iš Berlyno dabar girdimi ne tik XIX a. geopolitiniai terminai apie „Mitteleuropa“, bet ir XXI a. naujakalbė apie Europos regionalizavimą, nutrinant sienas tarp XX a tradicinių nacionalinių valstybių.
Bet tam, kad sudarytų su Rusija tokį strateginį sandėrį, Europa ar Amerika turi turėti su kuo jį sudaryti. Pagal dabartinę tradiciją tai turi būti demokratiškai išrinkta, tautos pasitikėjimą ir ilgalaikę perspektyvą veikti politikoje turinti politinė jėga. Nei V.Putinas, nei jo iš biurokratinio valdžios ir jėgos struktūrų aparato sudaryta „Vieningoji Rusija“ šių reikalavimų neatitinka. Su V.Putinu Europa bandė šnekėtis, bet „mažas pergalingas“ karas su Gruzija padėjo tašką galimos partnerystės istorijoje. V.Putinas Vakaruose pripažintas, kaip rusai sako, „nerankaspaudžiu“.

Rusijos demokratai – imperininkai
Todėl kažkada D.Medvedevo išrinkimas Rusijos prezidentu buvo sukėlęs tokį džiaugsmingą ažiotažą Vakaruose. Amerikos prezidentas Barackas Obama vežė į Maskvą „perkrovimą“ ir stacionarios priešraketinės gynybos sistemos Lenkijoje ir Čekijoje atsisakymą. Tokie Vašingtono veiksmai, atvirai ignoruojantys tradicines Vidurio Europos valstybių geopolitines baimes, iš karto sukėlė nuogąstavimų, ar nebus amerikiečiai pardavę buvusios posovietinės zonos Rusijai mainais į paramą Afganistane ir Irane. Amerika po to dėjo (ir deda) tikrai daug pastangų, siekdama išsklaidyti Vidurio europiečių ir Baltijos šalių baimes. Bet akivaizdu, kad ilgalaikėje perspektyvoje JAV akys krypsta į Indijos ir Ramųjį vandenyną, nebe į Atlantą.
Savo ruožtu ES vairuojančios Prancūzija ir Vokietija geopolitiniu požiūriu yra istorinės Rusijos partnerės. Tiesiog anksčiau (o ir šiuo metu) Paryžius ir Berlynas konkuravo tarpusavyje dėl Rusijos meilės. O dabar, vieningoje „Merkozy“ Europoje, gali ir susitarti, nes ilgalaikė partnerystė su Rusija pavers europiečius Amerikai prilygstančia pasauline jėga.
Bet tam reikia, kad Kremliuje sėdėtų kitas žmogus, ne V.Putinas ir ne kuris nors iš jo statytinių, nes V.Putino režimas neturi ilgos ateities. Tą vienareikšmiškai rodo gruodį–vasarį šimtus tūkstančių žmonių visoje Rusijoje sutraukę protesto mitingai prieš Dūmos rinkimus falsifikavusį V.Putino režimą. Ši bundanti Rusijos demokratija iš karto sulaukė daugybės entuziastingų šalininkų Europoje.
Tik štai bėda – panagrinėjus, ką rašo tiek „demokratai“, plaukai šiaušiasi. Tai šalti, ciniški nacionalistai imperininkai, neturintys nieko bendra su tais „jelcininės“ Rusijos demokratais, kurie prieš du dešimtmečius rėmė Baltijos šalių laisvės siekius. V.Putinas jiems blogas pirmiausia todėl, kad parsidavė Vakarams ir Amerikai, Baltijos šalys, kaip ir Gruzija, – priešai, tad, kaip ir kitos buvusios sovietinės respublikos, turi būti geruoju ar jėga sugrąžintos į Rusijos sudėtį. Bet jeigu jie demokratiniu būdu paims valdžią, tiek Paryžius su Berlynu, tiek Vašingtonas su jais entuziastingai derėsis ir sieks partnerystės.
Kaip tai gali paveikti Lietuvos interesą? Tiesiogiai, nes akivaizdu, kad sudarinėdama partnerystę su Europa būsimoji Rusija pareikalaus sumokėti. Kaina bus Baltarusija. Šiai patekusios į Rusijos glėbį Baltijos šalys taptų susietos su Europa tik siauručio „Suvalkų koridoriaus“, kurį iš vienos pusės spaudžia Rusija Minske, iš kitos – Rusija Kaliningrade. Baltijos šalių sugrąžinimas į „motušės Rusijos“ sudėtį taptų tik laiko klausimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuva, Latvija, Estija – tai trys Rusijos kaimynės, į kurias per du dešimtmečius su vizitu nebuvo atvažiavęs nė vienas Rusijos prezidentas, taip demonstruodamas Vakarams, jog „de facto“ Kremlius nėra pripažinęs savarankiškų Baltijos valstybių ir tebelaiko jas laikinai pabėgusiomis maištininkėmis.

Kaliningradas virsta Koenigsbergu
Toks Kremliaus elgesys suprantamas, nes geopolitinis nepriklausomų Baltarusijos ir Baltijos šalių veiksnys turi ir atvirkščią poveikį: jeigu šios keturios valstybės dar bent kelis dešimtmečius išlieka nepriklausomos, Rusija praranda Kaliningradą, nes jo atsiskyrimas tampa tik laiko klausimu.
Jau šiandien Kaliningrade Rusijos gyventojais save laiko vos 40 proc. vietinių! Kiti dalijasi taip: 54 proc. jaučiasi kaliningradiečiais, dar 2 proc. – europiečiais, likusieji – neapsisprendę. Diskusijos apie referendumą dėl srities pavadinimo keitimo į Koenigsbergą vyksta srities vadovybės lygmeniu. Ankstesnis gubernatorius buvo už, dabartinis – prieš, mat dar gyvi 360 karo veteranų, kadaise šturmavusių Koenigsbergo tvirtovę. Jie galį nesuprasti. O po dvidešimties metų kaip bus? Juoba kad srities gyventojai buitiškai savo sostinę ir vadina „Kionigu“, tą liudijančių užrašų galima rasti kiekviename žingsnyje – nuo autobusų stoties, į kurią keleivius veža „Kionig-Auto“ iki kavinių ir interneto portalų pavadinimų.
Diskusijos apie galimą Kaliningrado atsiskyrimą nuo Rusijos – visiškai normalios viešojoje erdvėje, politologai netgi nagrinėja „kaliningradietiško separatizmo“ reiškinį. Tiesa, kol kas sutariama, kad tai labiau ekonominis, o ne politinis siekis, bet kryptis aiški. Juoba ekonominiu požiūriu „Kionigas“ smarkiai atsilikęs nuo Rusijos, jo BVP mažesnis trečdaliu, nedarbo lygis viršija 10 proc. ir vietiniai tai sieja pirmiausia su srities autonomijai priešiška Maskvos politika, neleidžiančia laisvai bendrauti ir prekiauti su iš visų pusių sritį supančia Europos Sąjunga.
Ketverius metus trukusią diskusiją apie specialių kaliningradietiškų pasų, leidžiančių be vizų keliauti į ES, įvedimą pernai birželį kirste nukirto V.Putinas. „Jokiais būdais negalima išskirti kokio nors Rusijos regiono ir suteikti jam ypatingų lengvatų be vizų lankytis Europos Sąjungoje, nes visi rusai turi turėti lygias teises“, – sakė Dūmos ir prezidento rinkimams besirengiantis premjeras. Tą jis padarė atsižvelgdamas į Kaliningrado FSB viršininko rekomendaciją, duotą Maskvai iš karto po milžiniškų, dešimtis tūkstančių kaliningradiečių sutraukusių mitingų 2009 m. lapkritį–2010 m. sausį. Tuomet protestuota ne tik prieš Maskvos ekonominę priespaudą, bet ir prieš Kremliaus draudimą kaliningradiečiams patiems rinkti savo valdžią iš vietos politikų.
Kaliningradas „atsidėkojo“ V.Putinui, per rinkimus šių metų kovą duodamas jam patį mažiausią visoje Rusijoje balsų kiekį – tik 52,7 proc. (pačiame „Kionigo“ mieste – tik 47 proc., ir tai po visų „administracinių priemonių“!). Dabar padarykime šių tendencijų projekciją kokius 20–30 metų į ateitį – kas išeina? Dar 2004 m. vienas Vokietijos Bundestago narys nuo krikščionių demokratų užklausė Vyriausybę apie euroregiono „Koenigsberg“, vienijančio Lenkiją, Lietuvą ir Rusiją, galimybę. Matyt, visai atsitiktinai šis euroregionas atkartoja Rytų Prūsijos sienas. Kaip prieš porą metų vienoje diskusijoje pastebėjo Kaliningrado Immanuelio Kanto universiteto studentas: „Nejau tai atsitiktinumas, kad Vokietija nutarė atsisakyti atominės energetikos kaip tik tuomet, kai Rusija nutarė statyti pas mus atominę elektrinę?“
Gal ir atsitiktinumas, bet apie elektros kabelį Baltijos dugnu iš Kaliningrado į Vokietiją kalbama jau visai atvirai.

Europarlamentaro Vytauto Landsbergio vertinimas

Karaliaučiaus kraštas yra Europa. Ir Europos Parlamentas 2004 m. buvo priėmęs atitinkamų dokumentų, kad Kaliningrado sritis ir tai, kas ten darosi, yra Europos problema. Ne tik Rusijos, bet ir Europos problema. Bet Rusijoje nuo 2000 metų jau atsirado kieta ranka, ir kokie nors variantai, kad šis kraštas galėtų būti ypatingas Rusijos Federacijoje, kad būtų labiau europietiškas, kad jam būtų leidžiama ekonomiškai jaustis esant Europoje, – atėjus Vladimirui Putinui tokios iliuzijos dingo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. O ligi tol mat ir pačiame Karaliaučiuje-Kaliningrade buvo nemaža tos krypties politinių jėgų, kas iš tikrųjų atrodė sukėlę nacionalistinės Putino Rusijos valdžios susirūpinimą, kai padarytos apklausos parodė daugumos gyventojų, ypač jaunimo, visišką nesidomėjimą Rusija. Ar buvote didžiojoje Rusijoje? – Nebuvom. – Ar norite ten lankytis? – Nenorim. – Norit lankytis Europoj? – Taip, norim būti Europoj. Mums įdomu Europoj, jaučiamės europiečiais.
Tai Kremlių išgąsdino, kad kraštas gali pasislinkti. Buvo jau netgi partija už rusiškos respublikos nepriklausomybę. Tačiau viską užgniaužė. Mes, žinoma, būtume palaikę. Mes šen ir ten palaikėm kaip demilitarizavimą. Net Amerikos Kongrese su mūsų draugų pagalba buvo pavykę pravesti vieną dokumentą, kuriame kalbėta apie blogybę, kad kraštas yra taip militarizuotas, žemė užnuodyta karinių bazių ir kad kraštas neatsigaus, jei jame ir toliau bus prikimšta kariuomenės. Dabar ten dar labiau prikimšta. Tačiau šis klausimas irgi yra dalis mūsų nepriklausomybės, arba kirvis, kuris kabo virš galvos.
Iš paskaitos VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute 2011 m.

V.Putino ramybės dienos baigėsi – sugrįžusio į prezidento postą jo laukia nerimstantys protestai ir didėjančios opozicijos gretos nuo Sachalino iki Uralo, nuo Karaliaučiaus iki Maskvos.

Rusijoje neatsirado nė vieno regiono, miestelio ar miesto, išskyrus Maskvą, kuriame Vladimiras Putinas nebūtų gavęs bent 50 proc. rinkėjų balsų. Kai kuriuose Rusijos regionuose jam sekėsi tiesiog stulbinamai. Štai Čečėnijoje už V.Putiną, nors ir sunku patikėti, balsavo 99,76 proc. rinkėjų. Sklando net anekdotas, kuriame klausiama, kas tuomet tie likę 0,24 proc., o V.Putinas atsako: nesijaudinkite, mes žinome jų pavardes.
Lygiai taip pat anekdotiškai atrodo ir tai, kad per 90 proc. balsų V.Putinui atidavė ir Dagestano, Ingušijos, Karačiajų Čerkesijos, Tuvos rinkėjai. Panašiai ir Mordovijoje bei Tatarstane, Tiumenėje, Saratovo srityje ir daugybėje kitų Rusijos vietų bei vietelių.
Kiek šie balsai nuoširdūs, o rinkimų komisijos – sąžiningos, kitas klausimas, į kurį atsakymą rasti vis dar pasiryžusi Rusijos opozicija.
Nevyriausybinė organizacija „Golos“, kovojanti dėl rinkėjų teisių ir skaidraus rinkimų proceso, teigia per visą šalį praėjusį sekmadienį suskaičiavusi apie 3 tūkst. rinkimų tvarkos pažeidimų ir jokiu būdu nesutinkanti su V.Putino pergalės akimirką ištartais žodžiais, kad jis laimėjo sąžiningą kovą.

Daugėja baltų dėmių
Nors V.Putino supratimas, kas yra demokratija, ir nepajudinamas, jis tikrai neserga jokia akių liga, kad nepastebėtų, jog raudonoje Rusijoje ima ryškėti baltos demokratėjimo salelės – teritorijos, kuriose bent 40–50 proc. gyventojų nepavyko priversti įmesti į urną biuletenio su V.Putino pavarde.
Didžiausias akibrokštas V.Putinui, žinoma, yra Maskva – šalies sostinė, kurioje telkiasi inteligentija, stiprėjanti išsilavinusi, pasaulio mačiusi vidurinė klasė, nebenorinti spoksoti į tuos pačius veidus Kremliuje.
Boluoja ir teritorijos aplink kitus didesnius Rusijos miestus – Sankt Peterburgą, Irkutską, Omską, Magadaną. Karšta meile V.Putinui nebedega ir Primorės, Permės gyventojai, o mūsų kaimyninėje Karaliaučiaus srityje už V.Putiną balsavo tik 53 proc. rinkėjų.
Visa tai – V.Putinui itin nemalonūs ženklai, nes praktika rodo, kad tendencijos didžiuosiuose Rusijos kultūros lopšiuose, ypač Maskvoje ir Sankt Peterburge, paprastai netrukus pasklinda po didžiąją šalies dalį.
Vadinasi, opozicija gali džiaugtis bent tuo, kad V.Putino laukiantys šešeri prezidentavimo metai, po kurių Rusijos valdymo trukme jis susilygiuos su Leonidu Brežnevu, jam nebus lengvi. Rusijoje bus ir naujų protestų, ir vis daugiau „Vieningosios Rusijos“ oponentų, kurių pakako, kad ši partija tik per plauką vėl taptų valdančiąja. Priminsime, jog pernai gruodį ši 2 mln. narių turinti partija net nebegavo 50 proc. rinkėjų balsų ir turėjo susitaikyti su tuo, kad Dūmoje šalia jos 238 narių įsitaisė ir 92 komunistai, ir 64 socialistai iš „Teisingosios Rusijos“, ir 56 Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai.
Visus juos sužiūrėti vis prasčiau vertinamam ir vis griežčiau kritikuojamam V.Putinui nebus taip paprasta. Gal kaip tik todėl paskelbus V.Putino pergalę jam iš akių pabiro ašaros. Geležinį vaizduojantis Vladimiras tuoj paaiškino, kad dėl to kaltas stiprus vėjas, o Maskva, kaip žinome, ašaromis netiki. Tačiau vienas populiariausių Rusijos opozicijos atstovų rašytojas Aleksejus Navalnas savo tinklaraštyje (jis dabar vienas populiariausių visoje Rusijoje) šmaikščiai pajuokavo, esą V.Putinas apsiverkė apsidairęs ir pamatęs, kiek daug opozicijos atstovų jam teks atremti. „Dieve mano, ką aš su jais darysiu“, – ko gero, gana teisingai V.Putino mintis žodžiais išreiškė politinis aktyvistas, kuris žada organizuoti nesankcionuotus mitingus. „Vieną po kito, kad V.Putinui nebūtų nuobodu“, – grasina opozicionierius. Ir toks jis – toli gražu ne vienintelis.
„Tai ne rinkimai, o gėda. Patyrėme dar vieną spjūvį į veidą. Atsidėkodami jau ryt vėl išeisime į gatves“, – audringą patvaldystę V.Putinui žada radikalaus socialistų judėjimo „Kairysis frontas“ lyderis Sergejus Udaltsovas.
Net jei šie judėjimai, kaip ir iki rinkimų, neprivers V.Putino elgtis kur kas demokratiškiau nei iki šiol, tai bent jau nesibodės priminti, kad prieš savaitę jis sulaukė ne tik 64 proc. balsų „už“, bet ir 36 proc. balsų „prieš“, o tai daugiau nei trečdalis visų 64 proc. prie balsadėžių atėjusių rusų. Kitaip sakant, V.Putino Kremliuje nebenori matyti mažiausiai 25 milijonai sąmoningų Rusijos piliečių, su kuriais nesiskaityti jis nebegalės.