Naujosios kadencijos metu V.Putinas mažiau dėmesio žada kreipti į šalies vidaus reikalus ir susitelkti ties didžiąja politika – per 6 metus tikisi radikaliai pakeisti Rusijos vaidmenį.

Vladimiras Putinas negali sugrįžti į Kremlių, nes jis niekada iš ten ir nebuvo išėjęs. Taip būtų galima apibūdinti po prezidento rinkimų Rusijos laukiančius pokyčius, tiksliau, jokių pokyčių nebuvimą. Analitikai numato, kad galbūt stiprėjanti vidurinioji išsilavinusių žmonių klasė privers V.Putiną kiek sušvelninti toną ir modernizuoti valdymą, kita vertus, neišvengiamai eižėjantis pasitikėjimas V.Putinu privers šį šalies lyderį griebtis visų įmanomų priemonių, kad būtų išlaikytos esamos Kremliaus grietinėlės privilegijos. Tačiau šie svyravimai Rusijos vidaus politikoje greičiausiai bus tokie nežymūs, kad joks seismografas jų negalės užfiksuoti.
Užtat visai kas kita – užsienio politika. Šioje sferoje V.Putinas jau spėjo driokstelėti naujieną – likus kiek mažiau nei savaitei iki rinkimų, jis paskelbė didžiulio pasaulio susidomėjimo sulaukusį straipsnį apie tai, kaip jis įsivaizduoja šalies tarptautinius reikalus vėl sėdėdamas prezidento kėdėje.
Kol kas dar premjeras V.Putinas 6060-tyje žodžių straipsnyje, kurį prieš savaitę išspausdino laikraštis „Moskovskije Novosti“, iškoneveikė JAV, nepagailėjo liaupsių Kinijai, akivaizdžiai užstojo Iraną ir išdėstė mažų mažiausiai originalią poziciją arabų šalių klausimu. Daugiau nei trylikos puslapių straipsnis atskleidė iš esmės du dalykus.
Pirmiausia, V.Putinas užsimojo imtis visų pasaulio geopolitinių reikalų viršininko vaidmens ir šioje srityje nušluostyti nosį JAV bei Europai, ir, antra, su Vakarais visa galva nerti atgal į šaltąjį karą.

Su JAV – tik trumpai ir aiškiai

„Neabejoju, kad pasaulinis saugumas gali būti pasiektas tik drauge su Rusija, o ne mėginant ją nustumti į pašalį kaip kokį trukdį ir sumenkinti jos vaidmenį geopolitikoje bei jos pačios gynybos pajėgas“, – dėsto V.Putinas, be jokių užuolankų leisdamas suprasti, kad kompromisų nebus ir kad Rusija ne tik kad nenustos kištis į tarptautinius klausimus, bet dar ir imsis lyderio pozicijos juos sprendžiant.
Ypač griežtai V.Putinas nusiteikęs reikalus aiškintis su Vakarais, JAV ir ypač – NATO. Pasak V.Putino, fundamentaliai skiriasi NATO ir Rusijos supratimas, kas yra nacionalinis saugumas. Ir panašu, kad V.Putinas derintis prie kitokio požiūrio nė nesiruošia. „Mes nukreipsime savo užsienio politiką tokia kryptimi, kuri naudinga mums patiems, ir nesileisime į jokias kitų diktuojamas rezoliucijas. Su Rusija skaitomasi tik tada, kai ji yra stipri ir tvirtai stovi ant kojų“, – dėsto V.Putinas tekste, skirtame nušviesti pasaulio lyderius, ko tikėtis iš „naujojo senojo“ Rusijos prezidento.
Rusijos Politinių technologijų centro vadovas Aleksejus Makarinas įsitikinęs, kad V.Putino užsienio politika gerokai skirsis nuo Dmitrijaus Medvedevo politikos, ir ne vien žodžiais. „Galima manyti, kad šiuo V.Putino straipsniu bus paremta įstatymų, susijusių su tarptautiniais santykiais, leidyba. Rusijos užsienio politika gali dramatiškai pasikeisti“, – svarsto A.Makarinas. Jo nuomone, D.Medvedevas užsienio politiką išnaudojo kaip idėjų šaltinį vairuoti vidaus politiką, ir dėl to Rusijoje reikalai, jei ir nedaug, bet krypo į demokratinę pusę. Tuo tarpu V.Putinas imsis priešingos taktikos – išnaudos Rusijos patirtį įgyvendindamas užsienio politiką. O tai žada daug radikalesnį požiūrį, ir, svarbiausia, veiksmus.
„V.Putinas pabrėžia, kad sieks Rusiją paversti visiškai nepriklausoma, individualistine geopolitikos žaidėja“, – teigia Vokietijos politologas Alexanderis Rahras. Jis primena, kad pirmą kartą V.Putinas prezidentu buvo išrinktas kaip tik tuo metu, kai JAV bombardavo Kosovą. Nuo tada JAV ir kai kurios kitos Vakarų šalys ėmė elgtis taip, lyg turėtų visišką teisę nuversti bet kokį režimą bet kurioje šalyje, kad ir kokia suvereni ta valstybė būtų. Tačiau Rusija visuomet tam priešinosi ir niekada nepritarė Vakarų kišimuisi į kitų reikalus. Tą dar kartą įrodė ir Rusijos pozicija dėl Sirijos, kai po ilgų pasitarimų Rusija pasinaudojo veto teise dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos imtis šioje šalyje karinių veiksmų. „Dabar V.Putinas apie jokias tarptautines operacijas, kaip galima suprasti, net nebesileis į diskusijas“, – teigia Vokietijos analitikas.
Ypač aštrus V.Putino tonas juntamas kalbant apie NATO. Į tai, beje, jau spėjo sureaguoti JAV užsienio politikos strategai, o štai žurnalas „Foreign Policy“ netgi pavadino V.Putino straipsnį „naujo šaltojo karo deklaracija“, kurioje liejama tulžis dėl visų NATO sprendimų, pradedant veiksmais Libijoje, baigiant galimomis Irano atakomis.
Amerikiečiai V.Putino kalboje įžvelgė net atvirų grasinimų. Pavyzdžiui, jo žodžius, kad tiesiog nepakenčiama matyti, kaip JAV pasijuto visiškai nepažeidžiama, pastarosios šalies analitikai įvertino kaip bandymą pasakyti, jog Rusija gali imtis priemonių tą pažeidžiamumą apnuoginti.
Tiesa, Rusijos analitikai kolegas už Atlanto ramina sakydami, kad V.Putinas šiuo atveju tik bando pasakyti, kad neketina nusiginkluoti iki pačiai Rusijai „pavojingos“ ribos, bet tai – tiek vienų, tiek kitų analitikų politinės interpretacijos.

Su Europa nebepolitikuos

Užtai su Europa V.Putinas, regis, iš viso nebenori jokių politinių diskusijų. Prieš Europos užsienio politiką V.Putinas nepasakė nė vieno blogo žodžio. Ir nors Europa apskritai paminėta tik pačioje V.Putino straipsnio pabaigoje, o tai aiškiai rodo, kad mūsų žemynas jam nėra prioritetas, tačiau svarbu tai, kad V.Putinas apie Europą kalba tik per ekonominę prizmę.
Rusijos politologas Nikolajus Zlobinas neabejoja, kad pradėjęs eiti Rusijos prezidento pareigas, V.Putinas iš karto mėgins sustiprinti ekonominius saitus su Europa, kurie buvo sušlubavę D.Medvedevo prezidentavimo metu, mat pastarasis daugiau dėmesio skyrė santykių su JAV „perkrovimui“.
Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto analitikas Vladislavas Belovas atkreipia dėmesį, kad V.Putinas apskritai nebeketina su Europa „politikuoti“, o bet kokie santykiai bus pagrįsti tik abipuse ekonomine nauda ir finansiniais susitarimais, ir net nebūtinai su atskiromis Europos valstybėmis, o netgi su atskiromis kompanijomis, stambiais koncernais, nepriklausomai nuo to, kokioje Europos šalyje jie yra.
„Tai liudija kur kas racionalesnį, blaivesnį V.Putino požiūrį į santykius su Europa, kurių, regis, neturėtų temdyti politiniai nesutarimai“, – spėja V.Belovas. Beje, jo nuomone, V.Putinas tuo pačiu įgelia Europos koncernams už pastaraisiais metais išlendantį nenorą bendradarbiauti su Rusija dėl politinių priežasčių. Pavyzdžiui, jis jaučia pagiežą, kad kai kurios Vakarų kompanijos politiniais sumetimais atsisakė investicijų Rusijoje, ir, priešingai, kai kurioms Rusijos kompanijoms nepavyko įsigyti Vakarų koncernų akcijų. Tarkime, 2009-aisiais „Sberbank“ nepavyko iš „General Motors“ įsigyti Vokietijos automobilių gamintojos „Opel“, be to, ne taip seniai buvo kilęs konfliktas su Vengrijos naftos kompanija MOL.
Įdomu, kad V.Putinas ekonominiams santykiams su Europa skiria visą skyrių, pavadintą „ekonomine diplomatija“ – regis, Europos kompanijoms tai gana aiškus signalas iš naujo peržiūrėti galimybes plėtoti verslą su partnerėmis Rusijoje. Tuo pačiu jis ne sykį užsimena, kad nors stengsis stiprinti ekonominius santykius ir su kitomis šalimis, pavyzdžiui, JAV, nepasiduos šių diktuojamam „politinės inžinerijos“ modeliui, turėdamas omenyje tai, kad ekonominiuose santykiuose su JAV sąlygas sieks diktuoti Rusija.

„Pamiršo“ NVS

Visgi pats keisčiausias V.Putino užsienio politikos pokytis, ko gero, susijęs su NVS šalimis. Analitikai nežino, kaip paaiškinti tą faktą, kad didžiuliame užsienio politikos prioritetus nušviečiančiame straipsnyje šios valstybės nepaminėtos nė vienu žodžiu.
„Tai tiesiog stulbina, nes NVS šalys iki šiol buvo absoliutus Rusijos prioritetas tiek ekonomine, tiek politine prasme“, – stebisi N.Zlobinas. Jo nuomone, tai gali reikšti tik viena – Rusija „išplaukia į platesnius vandenis“ ir imasi stambių geopolitinių reikalų, tokių kaip santykių su Kinija plėtojimas, aiškinimasis su NATO. Svarbus vaidmuo skiriamas naujoms demokratinėmis virstančioms arabų šalims, kur V.Putinas nuo vairo siekia nustumti JAV ir už jo sėsti pats, nes JAV, jei ką ir sugeba, tai tik kurstyti ekstremizmą ir separatizmą jaunose, dar nepatyrusiose demokratijose.
„Taigi, NVS šalys tapo savotišku lokaliu reikalu, Rusijai jos nebeįdomios. Tai signalizuoja apie didžiulius geopolitinius Rusijos užmojus“, – apibendrina analitikas V.Belovas.

Vladimiras Putinas paskelbė, kad jis laimėjo prezidento rinkimus, nesulaikydamas ašarų priešais daugiatūkstantinę šalininkų minią prie Kremliaus sienų.

Opozicija ginčija sekmadienį vykusio balsavimo legitimumą ir žada atsakyti masiniais gatvių protestais.

Oficialiais duomenimis, gautais apdorojus 99,3 proc. balsalapių, už vyriausybės vadovą, kuris siekė trečios kadencijos Kremliuje, buvo atiduota 63,75 proc. balsų.

“Mes laimėjome! Mes iškovojome pergalę atviroje ir sąžiningoje kovoje. Dėkoju, draugai”, – kreipėsi V.Putinas Maniežo aikštę į tūkstančius šalininkų, praėjus dviem valandoms po apylinkių uždarymo.

“Mes laimėjome šiandien ir didžioji dalis mūsų rinkėjų iškovojo skaidrią pergalę”, – sakė V.Putinas, nesišluostydamas per skruostus riedančių ašarų, kurias jis vėliau priskyrė vėjui.

AFP

Rusijoje sekmadienį vyksta prezidento rinkimai. Balsavimo teisę visoje šalyje turi apie 110 mln. rinkėjų.

Rinkimų favoritu laikomas ministras pirmininkas Vladimiras Putinas. Jis jau vadovavo Kremliui nuo 2000 iki 2008 metų. Paskutinės apklausos prieš rinkimus rodė, kad V. Putinas gali surinkti nuo 50 iki 66 proc. balsų.

Prezidento posto taip pat siekia Komunistų partijos kandidatas Genadijus Ziuganovas, liberaldemokratas Vladimiras Žirinovskis, milijardierius Michailas Prochorovas ir Sergejus Mironovas iš „Teisingosios Rusijos“ partijos. Jei nė vienas kandidatas nesurinks absoliučios balsų daugumos, bus rengiamas antrasis rinkimų ratas.

Prieš rinkimus Rusijos žinybos ėmėsi saugumo priemonių. Balsavimo dieną saugumu rūpinsis iš viso 450 tūkst. karių ir policininkų. Kad būtų išvengta galimų teroro aktų, rinkėjai pirmiausiai didmiesčių rinkimų apylinkėse bus tikrinami metalo detektoriumi.

Rinkimus stebės 200 Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai.

Opozicija baiminasi balsų klastojimo ir „vienų purviniausių rinkimų“ Rusijoje apskritai, nes juose spręsis V. Putino politinė ateitis.

Pirmą kartą žmonės balsavimą daugelyje rinkimų punktų iš 96 000 gali stebėti tiesiogiai internetu.

Rusijos prezidento kadencija nuo šiol truks šešerius metus, o ne ketverius, kaip iki šiol. V. Putino pergalės atveju dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas taps Rusijos ministru pirmininku. Naujasis prezidentas darbą pradės gegužę.

2000-aisiais V. Putinas prezidento rinkimus laimėjo surinkęs 50,94 proc. balsų, o 2004-aisiais – 71,3 proc.

Komunistų partijos vadovas G. Ziuganovas prezidento posto sieks ketvirtą kartą. Iki šiol jis visada likdavo antras (1996 – 32,03 proc., 2000 – 31,21 proc., 2008 – 17,7 proc.). Ketvirtą kartą rinkimuose dalyvauja ir V. Žirinovskis (1996 – 5,7 proc., 2000 – 2,7 proc., 2008 – 9 proc.). S. Mironovas rinkimuose dalyvavo 2004 metais ir surinko 0,75 proc. balsų.

Lietuvos kiaulių augintojai tvirtina, kad nuo praėjusių metų birželio, kai Rusija dėl mūsų šalyje kilusio kiaulių maro užvėrė savo rinką, augintojai negavo apie 20 mln. Lt pajamų.

„Palyginę gyvų kiaulių kainą kaimyninėse valstybėse matome, kad gauname nuo 5 iki 10 proc. mažesnes kainas, nei galėtume, jei eksportuotume į Rusiją”, – apgailestauja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Augintojai piktinasi, jog nors kiaulių maro problema jau seniai įveikta, Žemės ūkio ministerija ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) numojo ranka į jų bėdas ir nebededa pastangų, kad siena būtų atverta. Gyvas kiaules į Rusiją veža estai, latviai, be to, Rusijos rinka vėl atverta lietuviškai kiaulienai (bet ne gyvoms kiaulėms).
„Pagrindinė problema – nejaučiame, kad ŽŪM, VMVT ar Užsienio reikalų ministerija metodiškai ieškotų galimybės atidaryti rinką. Nežinome, nei kad vyksta susitikimai, nei jų plano, nei ar iš viso tą planą turi“, – tvirtina A.Baravykas.
Asociacijos duomenimis, Lietuvos kiaulių augintojai į Rusiją išveždavo apie 40 proc. gyvų kiaulių ir tai sudarė net 90 proc. viso jų eksporto.
Tuo tarpu VMVT Pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus vedėja Jolita Mačiulytė atremia priekaištus aiškindama, kad Veterinarijos tarnyba yra atlikusi visus veiksmus, būtinus eksportui į Rusiją atnaujinti. „Rusijos federalinė veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba, su kuria šiuo klausimu vyksta derybos, yra nuolat oficialiai, raštu informuojama apie gyvūnų užkrečiamųjų ligų padėtį mūsų šalyje, tačiau eksporto leidimo atnaujinimas – šios Rusijos atsakingos institucijos kompetencijos klausimas“, – teigia J.Mačiulytė.

Energetikos ministras Arvydas Sekmokas neseniai pareiškė, kad elektros gamybos savikaina naujojoje Visagino atominėje elektrinėje turėtų būti 7-10 lietuviškų centų. Toks ambicingas tikslas keliamas Lietuvos derybininkams dėl naujos atominės elektrinės statybų.  Ką reiškia ši žinia?

Užteks šelpti Rusiją
Lietuva sėkmingai ruošdamasi statyti naują ir modernią atominę elektrinę vėl pati gamins pigią elektros energiją, kokia buvo gaminama Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) iki 2010 metų. Sustabdžius IAE antąjį bloką, Lietuvoje elektros energijos gamybos kaina iškart šoktelėjo dvigubai.
Žvelgiant taupiai ir ūkiškai – tai reiškia, kad mes nebemokėsime Rusijai už importuojamą elektros energiją kasmet po 1 milijardą litų. Kaip žinome, Rusijos biudžeto pagrindą sudaro pinigai, gauti už eksportuotus energijos išteklius. Vėliau kaimynai už tuos pinigus gamina raketas, perka mistralius, finansuoja karą Čečėnijoje ir t.t.
Paradoksas, tačiau sumokėdami Rusijai už elektrą ar dujas, kurias degindami patys gaminamės elektrą, subsidijuojame Rusijos energetikos infrastruktūrą. Gal šiuos pinigus investuokime į Lietuvos energetikos infrastruktūrą?  Sukurta infrastruktūra mums užtikrins ilgalaikį energetinį ir ekonominį saugumą.
Pigi elektra net šaltą žiemos naktį kai nėra vėjo
Šaltą žiemą, tokią kaip ši, mūsų elektros kaina bus stabili ir nepasieks kosminių aukštumų. Kaip nutiko šią šaltą žiemą kai kur Europoje – dėl elektros stygiaus, jos kaina prieš keletą savaičių buvo pasiekusi 10-ties litų (čia ne klaida) už kilovatvalandę rekordą.
Per šalčius net Vokietija vėl įjungė kelias atomines elektrines. Vidutinei paros oro temperatūrai lauke esant -22,4°C, Lietuvoje buvo fiksuotas elektros energijos suvartojimo maksimumas. Išaugusio poreikio kompensavimui Elektrėnuose pilnu galingumu dirbo du didžiausi elektros gamybos blokai. Taip vėl papildėme kaimyninės valstybės biudžetą, degindami išskirtinai brangias rusiškas dujas.
Turėdami galingą bazinės elektros gamybos generatorių – Visagino atominę elektrinę, nepritrūksime elektros net tamsiausią naktį, kai vėjo – nė gūsio, o už lango – 30 laipsnių žemiau nulio. Beje, ne tik šalčiuose esmė. Šiltoji Ispanija, turinti nepalyginamai daugiau galimybių plėtoti saulės ir vėjo energetiką, atšaukė sprendimą uždaryti vieną iš atominių elektrinių, veikiančią jau 40 metų. Elektrinės darbo laikas pratęstas penkeriems metams siekiant sumažinti valstybės priklausomybę nuo naftos ir dujų bei subalansuoti įvairius elektros gamybos būdus.
Milijardai litų investicijų į atsiperkantį projektą
O dabar apie skaičius. Į 7-10 centų elektros gamybos VAE savikainą bus įtrauktos išlaidos, reikalingos elektrinės darbui, branduolinio kuro pirkimui, atominės elektrinės uždarymui ir panaudoto kuro saugojimui. Kita projekto išlaidų dalis – investicijos į jos statybas, vadinamieji kapitalo kaštai – atsipirks pardavinėjant elektrą rinkoje. Prognozuojama elektros kaina rinkoje 2020 metais – 17-25 centai už kilovatvalandę. Už tokią kainą pardavinėdama elektrą,VAE sugebės ne tik grąžinti paskolas ir taip padengti kapitalo kaštus, bet tuo pačiu bus pigiausia elektros gamintoja Lietuvoje. Neatmetama, kad ji pelningai dirbs jau nuo pirmųjų dienų.
Po šešerių veiklos metų bus sugrąžinta pusė paskolų – tuomet dalį pelno kaip vienas akcininkų jau gaus ir Lietuvos valstybė. Dar po 12 metų paskolų naštos iš viso nebeliks. Visas pelnas liks akcininkams, tai reiškia – kartu ir Lietuvos valstybei. Bendra projekto nauda Lietuvai gali siekti kelias dešimtis milijardų litų.
Paprastai kalbant, tai reiškia, kad Lietuvos vartotojų neužguls jokie papildomi įsipareigojimai. VAE bus pelninga įmonė, o jos pelną savo piliečių reikmėms paskirstys valstybė.
Toks yra ambicingas ir ilgalaikis Lietuvos tikslas. Jis vadinamas energetine nepriklausomybe, kurios pamatus dedame būtent dabar. Dažniausiai skaičiuojama tik kaina mūsų energetinei nepriklausomybei pasiekti, kažkodėl pamirštant realią ir ilgalaikę jos naudą vartojojui, verslininkui ir kiekvienam iš mūsų, kurie ne tik kasdien vartoja elektros energiją, bet ir moka mokesčius.
Akivaizdu, kad ta kelių dešimčių milijardų nauda sustiprintų valstybės biudžetą ir atitinkamai leistų mažinti mokesčius. Visagino atominė elektrinė yra gyvybiškai svarbi ne tik mūsų energetiniam saugumui, bet ir visos šalies gerovei.

Antrus metus iš eilės Lietuvių gamintojo AB „Vilkyškių pieninė“ produktai vasario 13–17 dienomis Maskvoje vykusioje „Prodexpo 2012“ parodoje pelnė aukso medalius.

Šiemet didžiausioje Rytų Europoje maisto produktų, gėrimų ir žaliavų parodoje „Geriausio metų gaminio“ titulą pelnė du „Vilkyškių pieninės“ produktai – sūris „Maasdam“ ir „Vilkyškių“ jogurtas su agrastais.
Subtilaus skonio „Maasdam“ sūrio gamyba reikalauja ilgametės patirties ir kruopštaus darbo. Lietuvoje šis „Vilkyškių pieninės“ sūris 2001 m. jau buvo apdovanotas aukso medaliu parodoje „Agrobalt“. Pasak AB „Vilkyškių pieninė“ generalinio direktoriaus Gintaro Bertašiaus, sūris „Maasdam“ taip pat labai populiarus kaimyninėje Rusijoje, ką įrodo ir šis svarbus apdovanojimas.
„Labai maloniai nustebino ir „Vilkyškių“ jogurto su agrastais pripažinimas, nes tai išties subtilaus skonio unikalus produktas – neįprastas tiek Lietuvos, tiek Rusijos rinkoms. „Vilkyškių“ jogurtas su agrastais Lietuvos rinkoje pasirodė visai neseniai, tačiau pirkėjai labai greitai pamėgo reto, išskirtinio skonio produktą ir šiandien tai yra vienas populiariausiųjų tarp visų „Vilkyškių“ jogurtų. Jis ypač vertinamas vartotojų, kurie mėgsta mažiau saldžius, gaivesnius ir natūralesnius produktus“, – sakė G. Bertašius ir pridūrė, kad šie apdovanojimai paskatins „Vilkyškių pieninę“ ateityje dar drąsiau kurti išskirtinius produktus.
Pernai „Prodexpo“ parodoje Rusijoje aukso medaliu jau buvo apdovanotas „Vilkyškių pieninės“ sūris „Prūsija“, apdovanojimus taip pat gavo sūriai „Legenda“ ir „Žalgiris“.
„Prodexpo“ yra didžiausia kasmetinė specializuota paroda Rusijoje ir Rytų Europoje, atliekanti svarbų vaidmenį plėtojant šalies maisto pramonę. „Prodexpo“ priklauso Pasaulinei parodų industrijos asociacijai (UFI) bei Rusijos parodų ir mugių sąjungai (RUEF), joje reguliariai dalyvauja vidaus ir užsienio maisto pramonės lyderiai, suinteresuoti pristatyti savo prekių ženklus Rusijos rinkai. Šiemet jau aštuonioliktą kartą vykusiame renginyje savo produkciją pristatė daugiau kaip 2000 atstovų iš 55 šalių. Daugiau informacijos apie parodą – oficialiame jos puslapyje internete: http://www.prod-expo.ru/en/.

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos lyderiai ėmėsi senos taktikos – skaldyk ir valdyk. Tai pasakytina tiek apie vidaus, tiek ir apie užsienio politiką.

Rusija tiesiog įsiutino tarptautinę bendruomenę paskelbusi veto Jungtinių Tautų ketinimams įsikišti į pilietinį karą Sirijoje, kur tūkstančiais skerdžiami civiliai gyventojai. Dar didesnis pasipiktinimas kilo, kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ėmėsi savarankiškai derėtis su Sirijos diktatoriumi Basharu Assadu, nederindamas savo veiksmų nei su Jungtinėmis Tautomis, nei su JAV, nei su Europos šalimis.
Pastaruoju metu Rusija tokios sunkiai paaiškinamos taktikos – mesti iššūkį tarptautinei bendruomenei ir pačiai pradėti savotiškai spręsti tarptautines problemas – griebiasi vis dažniau. Lygiai taip pat neseniai Rusija visus suglumino, iš pradžių nepritardama sankcijoms Iranui, o paskui prabildama dar ir apie glaudesnius santykius su šia valstybe.
Na, o jei Rusijos derybininkams pavyks sušvelninti B.Assado poziciją ir kruvinas konfliktas Sirijoje liausis, Rusija iš esmės galės džiaugtis užėmusi JAV vietą ir tapusi globalių klausimų arbitre, nors ir kaip tuo būtų nepatenkintos kitos galingosios pasaulio valstybės.
Tačiau užsienio politika – tik vienas aspektas. Pažvelkime, kaip Rusijos lyderiams sekasi šeimininkauti namie. Pasirodo, ir čia taktika “skaldyk ir valdyk” pasiteisina visai neblogai. Ypač ją mėgsta premjeras Vladimiras Putinas, kurio nė kiek negąsdina nei menkstantis populiarumas, nei stiprėjantis demokratijos išsiilgusių gyventojų pasipiktinimas, nes užtenka supykdyti gyventojus vienus su kitais, ir kelias į prezidento postą bus visiškai atviras.
Štai praėjusį savaitgalį, nepaisydami didžiulio speigo, rusai gausiai rinkosi į masinius protestus. Tik viena smulkmena – visi protestavo kas sau. Vieni pamėlusiomis nuo šalčio rankomis mosavo premjerą V.Putiną velniop siunčiančiais plakatais ir iš anksto liejo nepasitenkinimą būsimais prezidento rinkimais ir jų rezultatais. Jie skandavo, žygiavo, sakė kalbas, verkė ir grūmojo kumščiais.
Kiti, organizuotai iš namų atvežti autobusiukais, trypčiojo ant Nusilenkimo kalno (Poklonnaja gora) rytinėje Maskvos dalyje ir, gurkšnodami nemokamai dalijamą arbatą bei krimsdami pyragaičius su lašinukais, ramiai šnekučiavosi apie šalčius. Politinių batalijų čia beveik nebuvo – seniūnai ar bendrijų pirmininkai tų protestuotojų paprašė kelias valandas pastovėti už V.Putiną ir paprotestuoti prieš kitus maskviečius, vadinamuosius oranžininkus.
Politologų vertinimu, valdžios taktika supriešinti gyventojus, padalijant juos į dvi stovyklas, – puikus būdas suaktyvėjusioms priešiškoms jėgoms neutralizuoti. Sociologas Vladimiras Rimskis neabejoja, kad dirbtinai organizuoti protestai prieš oranžinės revoliucijos siekiančius rusus jau duoda pirmuosius vaisius: tai pabudino V.Putiną palaikančių gyventojų budrumą, ir jau visą savaitę Rusijoje netyla kalbos apie tai, kad vasario 26-ąją, kai vėl protestuoti ketina opozicijos atstovai, lygiai taip pat į gatves išsiruoš ir minios V.Putino gerbėjų, tik šį kartą gal jau ir savo iniciatyva.

Spjūvis į protestuotojų reikalavimus

V.Putiną palaikančias minias įkvepia ne tik gražus susibūrimo ant Nusilenkimo  kalno pavyzdys, bet ir V.Putino viešai rodoma panieka opozicijos keliamiems reikalavimams.
Prieš savaitę opozicijos atstovai buvo sudarę specialių pageidavimų sąrašą, o praėjusią savaitę V.Putinas abėcėlės tvarka juos visus tiesiog sutrypė. Pavyzdžiui, protestuotojų šeštadienį sudarytame reikalavimų sąraše buvo punktas, kuriame reikalaujama leisti prezidento rinkimuose dalyvauti “Jabloko” partijos įkūrėjui Grigorijui Javlinskiui. O jau trečiadienį Rusijos aukščiausiasis teismas atmetė jo skundą dėl Centrinės rinkimų komisijos sprendimo neregistruoti jo kandidatu į prezidentus.
Tą patį šeštadienį protestų dalyviai iškėlė reikalavimą V.Putinui paleisti į laisvę visus politinius kalinius, nuteistus pažeidžiant jų teises, kalinamus nesuteikiant reikiamos medikų pagalbos.
Valdžios atsakymas į tai vertas F.Kafkos romano. Ketvirtadienį paskelbta, kad pirmą kartą Rusijos istorijoje bus teisiamas jau miręs kalinys Sergejus Magnitskis, kuris buvo suimtas pareiškus įtarimus dėl mokesčių vengimo, nors, žinia, mokesčiai čia niekuo dėti, nes S.Magnitskis buvo rimtas valdžios kritikas. Jam dar esant gyvam, opozicija ketino kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, įtardama, kad su S.Magnitskiu buvo ne tik susidorota, bet jis dar ir kalinamas buvo nežmoniškomis sąlygomis, nebuvo jam suteikta ir būtinoji medikų pagalba.
“Rusijos teismai pranoko patys save”, – apie sprendimą teisti jau mirusį suimtąjį rašo žurnalo “Foreign Policy” analitikai, primindami, kad po savo mirties nebuvo teisiamas net A.Hitleris.
Dar viena praėjusios savaitės aktualija – netiesioginis, bet aiškus V.Putino atsakymas į protestuotojų reikalavimą bent jau išdrįsti viešai atsakinėti į gyventojų klausimus, o ne organizuoti, kaip įprasta, iš anksto surežisuotas spaudos konferencijas, kur klausimus, būtinai patogius, užduoti gali tik statistai.
Norėdamas “įsiteikti” situaciją keisti užsimaniusioms opozicinėms jėgoms, V.Putinas praėjusios savaitės pradžioje pareiškė, kad net nedalyvaus politiniuose debatuose su oponentais ir jau tikrai nesusitikinės su gyventojais. Pastarąją užduotį jis patikėjo 499 asmenims, vadinamiesiems patikėtiniams – jų Rusijos rinkimų įstatymas leidžia turėti iki 700, o šių asmenų darbas – atstovauti kandidatą susitikimuose su gyventojais ir agituoti už jo išrinkimą.
Kurioziška, tačiau šiems jį palaikantiems išrinktiesiems V.Putinas uždraudė leistis į politines diskusijas su rinkėjais, atsakinėti į su užsienio politika, korupcija, valdžios funkcijomis, demokratija susijusius klausimus. Kitaip tariant, tie atstovai jų klausiantiems aiškina ir toliau aiškins primityvias, banalias detales (pavyzdžiui, kad V.Putinas, tapęs prezidentu, sumažins mašinų su švyturėliais skaičių arba priešinsis vizų įvedimui vykstant į NVS šalis). Politologas Andrejus Piontkovskis įsitikinęs, kad tokiu būdu V.Putinas bando išvengti priekaištų, kad rinkėjams net nieko nebežada, tačiau, kita vertus, iš tiesų nieko ir nežada, o kalbos apie laukiančias permainas yra niekinės.

Persvara protestuotojų pusėje

Lygiai taip pat nieko neverta ir praėjusią savaitę Kremliaus paskelbta naujiena, kad nuo šiol gyventojai galės dalyvauti įstatymų priėmimo procese. Esą surinkus 100 tūkst. parašų, nuo šiol bus galima siūlyti įstatymų pataisas, tačiau opozicijos atstovai tokius Kremliaus pažadus vadina kliedesiais. “Kaip galima tikėtis, kad valdžiai nenaudingas visuomenės pasiūlymas prasimuš iki Dūmos, jei dabar net G.Javlinskiui esą nepavyko surinkti reikiamo parašų skaičiaus, o juk jį palaiko ir už jį pasirašė tikrai daugiau nei 300 tūkst. gyventojų, kurių parašai galiausiai nieko nereiškė”, – kritikavo vienas pastarųjų protestų Rusijoje organizatorių rašytojas Grigorijus Čhartišvilis, plačiai žinomas Boriso Akunino pseudonimu.
Tiesa, pripažinti, kad lygiai tokie pat niekiniai yra ir opozicijos protestai, nei jis, nei politologai nėra linkę. Nors jokiomis gyventojų apklausomis iki galo pasitikėti negalima, tačiau Sankt Peterburge esančio Europos universiteto politikos mokslų ir sociologijos fakulteto dekanas Vladimiras Gelmanas įsitikinęs, kad šiuo metu visuomenėje protestuojančiuosius palaikančių žmonių yra daugiau nei tų, kurie nesuka galvos dėl rinkimų skaidrumo. “Persvara yra protestuotojų pusėje. Apie tai galima spręsti vien iš to, kad 4 iš 5 apklaustų gyventojų norėtų save išbandyti kaip rinkimų stebėtojai, o 40 proc. gyventojų, Visuomenės nuomonės tyrimų fondo duomenimis, netiki, kad rinkimai bus skaidrūs”, – atkreipia dėmesį politologas.
Beje, B.Akunino nuomone, nors V.Putinas greičiausiai tikrai laimės prezidento rinkimus, bet pasiekimas būtų jau vien tai, jei jam prireiktų antrojo turo. Be to, dabar vykstantys masiniai protestai, nors ir nenulems “putinizmo” eros pabaigos, bet gal bent jau taps naujo etapo, kai nebebijoma kovoti už savo įsitikinimus, pradžia. “Mūsų kova už normaliai funkcionuojančią demokratiją tik prasideda. Putino pergalė, net jei įvyks, bus apkartinta. Ją menkina tai, kaip šlykščiai vyksta priešrinkiminė kampanija, kaip iškraipomos naujienos žiniasklaidoje, kaip savo pozicijos išsakyti neleidžiama kitiems kandidatams. Neabejoju, kad šiuos tikrosios gyventojų nuomonės neatspindinčius rinkimus vainikuos rezultatų klastojimas. Bet gyventojai nėra akli – visi šie nešvarūs žaidimai tik dar plačiau jiems atvers akis. Šioms niekšybėms turės ateiti galas”, – opozicijos tikslus, kol kas dar labiau utopinius, apibendrina B.Akuninas.

Lietuvos verslas ir pramonė retai sulaukia gerų naujienų, bet šiemet vienos sulauks: 2012-aisiais Rusijai prisijungus prie Pasaulio prekybos organizacijos, Lietuvos eksportuotojų gyvenimas šiek tiek palengvės.

Oficialiai skelbiama, kad iki 2012 m. liepos 15 d. Rusija turi parengti ir ratifikuoti stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) dokumentų paketą. Ši šalis viršija rekordus, tiksliau, antirekordus, pagal prisijungimo prie PPO laiką, nes procesas truko net 18 metų, nuo 1993-iųjų. Vien dėl paslaugų sektoriaus Rusija turėjo sudaryti 30 dvišalių sutarčių, o dėl prisijungimo prekių srityje pasiekti 57 susitarimai. Po sutarties ratifikavimo bus pakeista per 700 muitų.
Pasak Lietuvos pramonininkų konferderacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojo Gintaro Morkio, Rusijos įstojimo į PPO data priklausys nuo ratifikavimo procedūros, tai yra nuo to, kaip sklandžiai pavyks ją baigti. Didelė tikimybė, kad ratifikavimas gali įstrigti, nes Rusijoje artėja rinkimai. Vis dėlto tikimasi, kad sutartis įsigalios šiemet.

Nuo 10 iki 7,8 proc.

Atkreiptinas dėmesys, kad po visų procedūrų visų Rusijos taikomų muitų vidurkis mažės nuo dabartinių 10 iki 7,8 proc. Žemės ūkio prekių muito vidurkis nuo 13,2 sumažės iki 10,8 proc. Pieno produktų – nuo 19,8 iki 14,9 proc.
Bet daugiausiai mažėja gyvų kiaulių muitai – nuo 40 iki 5 proc. Tuo gali džiaugtis daugelio PPO priklausančių valstybių kiaulių augintojai, tačiau Lietuvos mėsos perdirbėjai nesitiki ženklaus prekybos su Rusija pagyvėjimo. Priešingai – gali pradėti stigti žaliavos. UAB „Agaras“ komercijos direktorės Dainos Būtėnės teigimu, kadangi atvėsintos kiaulienos importo mokesčiai sumažinti nebus, o kvotos galios iki 2020 m., didelio prekybos pokyčio tikėtis neverta.
Lietuvos gamintojams svarbu tai, kad pramoninių prekių muito vidurkis Rusijoje nuo 9,5 sumažės iki 7,3 proc., tarp jų automobilių – vidutiniškai nuo 15,5 iki 12 proc.
Neblogas plėtros perspektyvas Rusijoje matantis UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ pardavimo direktorius Andrius Eiva prognozuoja, kad dėl šio pokyčio jų įmonės gaminamų vilkikų priekabų ir puspriekabių pavyks parduoti daugiau. Pastaruoju metu ši bendrovė dėl didelių muitų buvo priversta apie 50 proc. produkcijos į Rusiją siųsti atskirais komponentais ir ten juos surinkti. Nors prieš kelerius metus, iki Rusijoje įvedant iki šiol vis dar galiojančius muitus, didžiąją bendrovės produkcijos dalį sudarė gatavi gaminiai. Bendrovė „Schmitz Cargobull Baltic“ Rusijoje ketina steigti „Trailer“ centrą, nes visi didieji pasaulio gamintojai „Mercedes“, „Volvo“, „Scania“, MAN ten stato arba jau pasistatė gamyklas, taip apsisaugodami nuo didelių Rusijos muitų, taikomų importuojamiems automobiliams ir jų dalims.
Dėl naujos muitų tvarkos rankomis trina ir „Lietuvos geležinkeliai“, nes nuo 2013 m. liepos 1 d. nebebus taikomi diskriminaciniai dvigubi geležinkelio paslaugų tarifai. Be to, didėjant eksportui, daugiau darbo turės ir mūsų šalies krovinių vežėjai, tai yra vilkikų bendrovės.
Mūsų šaliai svarbu ir tai, kad tapusi PPO nare Rusija privalės sumažinti medienos eksporto muitus. Tai sudarys Lietuvos pramonei galimybių pigiau pirkti žaliavas. Tikėtina, kad dėl to šiek tiek atpigs lietuviški baldai ir kiti medienos gaminiai.
Beje, jau netrukus Lietuvos verslui pagerės sąlygos prekiauti ne tik su Rusija, bet ir su Kazachstanu bei Baltarusija. Kai buvo kuriama Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjunga, Rusija turėjo aukščiausius muitų tarifus, kuriuos nuo 2010 m. turėjo įsivesti ir kitos Muitų sąjungos šalys. Stodama į PPO, Rusija privalo gauti Kazachstano ir Baltarusijos sutikimą, kad ir šios taikys tokius pat, tai yra sumažintus, tarifus. Tikimasi, kad tai gerokai pagyvins prekybą naudotais automobiliais.
Atrodo, kad lietuviams naudotų automobilių kainos kils, nes Lietuvos turguose gerokai padidės jų paklausa. Tai puiki žinia naudotų automobilių perpardavinėtojams ir remonto meistrams, bet Rusijos lengvųjų automobilių gamintojai dėl to skambina pavojaus varpais. Jų skaičiavimais, iki 2014 m. lengvųjų automobilių gamyba Rusijoje gali susitraukti 58 proc. Rusiškų vilkikų gamyba, kaip prognozuojama, sumažės net 98 proc., o tai reikš apskritai šios pramonės šakos žlugimą.

Ilgi pereinamieji laikotarpiai

Kita vertus, net ir po aptariamos permainos žaibiško pagerėjimo Lietuvos prekybos santykių su Rusija srityje nėra ko tikėtis, nes procesus lėtins numatyti ilgi pereinamieji laikotarpiai bei kvotos, nustatytos tam tikrai produkcijai.
Pasak pramonininkų atstovo G.Morkio, Lietuva nenorėjo tokių ilgų pereinamųjų laikotarpių, tačiau Rusijai juos pavyko išsiderėti. ES ir kitos šalys mąstė, kad jau geriau Rusijai įstoti į PPO su pereinamaisiais laikotarpiais, nei apskritai likti „už borto“.
Taigi koks dabar yra susitarimas? Pasirodo, maždaug trečdalio įvairių prekių muito tarifai turės būti sumažinti iškart vos tik įstojus į PPO. Apie ketvirtadalio prekių grupių muitų mažinimas bus atidėtas trejiems metams. O štai automobiliams, malūnsparniams ir keleiviniams lėktuvams numatytas septynerių metų pereinamasis laikotarpis. Paukštienos muitams nustatytas net aštuonerių metų pereinamasis laikotarpis.
Daugeliui plataus vartojimo prekių, mėsai, paukštienai bus numatytos importo kvotos. Kvotose išsitenkančiai produkcijai bus taikomas sumažintas muito mokestis, o kvotą viršijančiai produkcijai – padidintas. Pavyzdžiui, jautienos kvotos ribose muito mokestis bus 15 proc., o kvotą viršijančios – 55 proc. muitas. Paukštienos – 25 proc. kvotos ribose, ir 80 proc. – be kvotos.

Dujos nepigs

Iš tikrųjų Lietuvos pramonė ir verslas gana santūriai priima šias naujienas, nes jos ne revoliucingos, o tik šiek tiek gerinančios padėtį. Tarkime, jokio pagerėjimo nepajus gamtines dujas iš Rusijos naudojanti pramonė, mat lieka galioti 30 proc. rusiškų dujų eksporto muitas. Įžvelgiama ir keletas neigiamų šios sutarties aspektų. „Kartais Rusiją pavykdavo ES lygiu prispausti dėl dempingo sąlygų ir tikėtis laimėti antidempingo bylas. Dabar į procesą įsitraukia PPO. Jei ES taikys Rusijai antidempingo procedūras, ši ES paduos į PPO teismą. Šiuo atveju Lietuvos gynybiniai interesai ES rinkoje, pavyzdžiui, dėl dujų, pasunkėja“, – įsitikinęs G.Morkis.
Lietuvos įmonės, kurių produkcija priklauso nuo gamtinių dujų iš Rusijos, šiuo atveju nieko neišloš. Kaip paaiškėjo, Rusija savo įmonėms gali taikyti apie tris kartus mažesnę kainą už dujas nei Lietuvos įmonėms. Mes perkame dujas po 450 JAV dolerių už 1000 kub. m, o Rusija savo viduje jas parduoda už 150–200 dolerių. Natūralu, kad energetines žaliavas tokia kaina gaunančioms mūsų šalies įmonėms sunku konkuruoti su Rusijos gamintojais.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos Išorinių santykių departamento direktorės Rasos Adomaitienės, pagerėjimu pirmiausia reikėtų laikyti ne muitų mažinimą, kuris, be abejo, taip pat bus naudingas Lietuvos verslui, bet netarifinių barjerų naikinimą ir prekybinių santykių prognozuojamumo didėjimą. Kitaip tariant, iš dvišalės prekybos bus pašalinta svarbi kliūtis – neskaidrus ir diskriminacinis sanitarinių ir fitosanitarinių normų taikymas. Svarbu, kad Rusija įsipareigoja netaikyti diskriminacijos pasienyje, nustatydama mokesčius ir rinkliavas už muitinės procedūras, muitinį vertinimą. Be to, Muitų sąjungos muitinės kodeksas ir kiti teisės aktai turės atitikti PPO reikalavimus. Svarbu, kad Rusija įsipareigoja viešai skelbti visus teisės aktus ir jų projektus.
Ne kartą esame girdėję istorijų, kai Rusija atsisakė priimti lietuviškų produktų, neva piene ar daržovėse aptikus viršytą tam tikrų medžiagų normą. Įstojus į PPO tokių priemonių nelieka, o jei jos ir atsiranda, Rusiją galima skųsti PPO. Iki šiol pasiskųsti nebuvo kam.

Rusijos laimėjimas – gera reputacija

Ekonominiu požiūriu Rusijai nenaudinga priklausyti Pasaulio prekybos organizacijai, tai yra 153 šalių klubui, tačiau šiuo atveju labiausiai buvo atsižvelgta į valstybės reputaciją. Vienai didžiausių pasaulio šalių būti „už borto“ tapo negarbinga. Pasaulinių standartų nepaisymas Rusiją galėjo stumti į dar didesnį atsilikimą. Dabar siunčiamas signalas, kad ši šalis irgi taiko pasaulines prekybos taisykles ir standartus. Galimiems investuotojams tai ženklas, kad Rusija pamažu tampa prognozuojama šalimi.
Kita vertus, Rusija pagaliau neatsispyrė ES ir JAV spaudimui. „Lietuvos verlas ir pramonė palaikė Rusijos narystę PPO, keldama tam tikras sąlygas. Mūsų šalies verslas ir pramonė savo reikalavimus ir nuomonę išsakė mūsų šalies derybinę poziciją ES formuojančiai Lietuvos užsienio reikalų ministerijai. Nors Rusijai Lietuva – visai mažas žvėrelis, sakyčiau, netgi blusa, bet ji vis tiek kandžiojasi. Ir į jos reikalavimus irgi tenka atsižvelgti“, – teigia G.Morkis.
Rusija – didelė ir svarbi rinka. Lietuvai ne vis tiek, kokius tarifinius ir netarifinius barjerus ji taiko. Nebūdama PPO nare, Rusija įvedė didelius muitus ir įvairiai manipuliuodavo netarifiniais barjerais, savo produkcijai taikydama įvairias protekcionistines priemones. Tikimasi, kad ratifikavus Rusijos stojimo į PPO sutartį ir išgyvenus perinamuosius laikotarpius, to nebeliks bent jau sutartyje numatytoms prekių grupėms.

LPK gen. direktoriaus pavaduotojas G.Morkis: „Nors Lietuva Rusijai – visai mažas žvėrelis, sakyčiau, netgi blusa, bet ji vis tiek kandžiojasi.“

Muitai Rusijai įstojus į PPO (proc.)

Prekių grupės    Dabartinis muitas    Muitas įstojus į PPO
Maisto prekės
Gyvos kiaulės, grynaveisliai gyvuliai    40    5
Pieno produktai    19,8    14,9
Augalinis aliejus    9    7,1
Kruopos    15,1    10
Alus iš salyklo    0,6 euro/l    0,018 euro/l
Kiti fermentuoti gėrimai, nealkoholiniai gėrimai ir jų mišiniai    20    12,5
Stiprūs alkoholiniai gėrimai    2 eurai/l    1,5 euro/l

Pramoninės prekės
Automobiliai    15,5    12
Elektronika    8,4    6,2
Chemija    6    5,2
Mediena ir popierius    13,4    8
Sulankstomos dėžės iš popieriaus arba kartono    15    5
Šlako, akmens ir mineralinė vata    15    10
Metalinės konstrukcijos    15    6
Šaltinis: “Veidas”, Užsienio reikalų ministerija

Šiuo metu Lietuvos santykiai su visomis kaimynėmis nėra puikūs, o su kai kuriomis – net ir visai apverktini. Ypač santykiai nesiklijuoja su Lenkija ir Rusija.

Čia kyla klausimas, kiek tai lemia objektyvios priežastys, o kiek esama mūsų pačių kaltės. „Veidas“ nusprendė pasidomėti, ką apie mūsų valstybės užsienio politiką mano Lietuvos gyventojai.
Taigi iš „Veido“ užsakymu tyrimų bendrovės „Prime consulting“ atliktos sociolognės apklausos sužinome, kad daugiau nei du penktadaliai apklaustųjų dabartinę Lietuvos užsienio politiką vertina vidutiniškai, o daugiau nei trečdalis – neigiamai. Pasidomėjus, koks šiuo metu svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas, daugiausiai, 37 proc., respondentų minėjo, kad šiuo metu svarbiausia gerinti santykius su Rusija. 17,8 proc. apklaustųjų pabrėžė, kad mums reikėtų aktyviau orientuotis į itin glaudų bendradarbiavimą su Skandinavijos šalimis, 12,8 proc. ragino siekti glaudesnių santykių su JAV, o 16,6 proc. linksta į tai, kad Lietuva aktyviau kovotų dėl didesnės Baltijos sesių vienybės.

Kaip vertinate dabartinę Lietuvos užsienio politiką? (proc.)

Vidutiniškai    41,6
Neigiamai    36,4
Teigiamai    21,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,6

Jūsų nuomone, koks šiuo metu svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas? (proc.)

Gerinti santykius su Rusija    37
Orientuotis į itin glaudų bendradarbiavimą su Skandinavijos šalimis    17,8
Siekti, kad didėtų Baltijos šalių vienybė    16,6
Siekti kuo glaudesnių santykių su JAV    12,8
Siekti kuo glaudesnių santykių su Vokietija ir Prancūzija    9,6
Kita    3,2
Gerinti santykius su Lenkija    1,8
Gerinti santykius su Baltarusija    0,6
Gerinti santykius su NVS šalimis    0,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,2

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. sausio 15–18 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Sausio 13-ąją Kaune iš lietuvių tyčiosis sovietinio revanšizmo dainius ir Vladimiro Putino marodierių šlovintojas, garsus dirigentas Valerijus Gergijevas.

Itin prieštaringa asmenybė. Iš vienos pusės – pasaulinio garso menininkas, Londono simfoninio orkestro dirigentas, iš kitos – asmeninis V.Putino draugas. Dar „perestroikos“ ir Rusijos demokratinio pakilimo laikais tapęs Peterburgo Marijos teatro meniniu vadovu, nedvejodamas iš nebūties ištraukė ir dirigavo Sergejaus Prokofjevo “Kantatą Spalio revoliucijos XX metinėms” (kurios sukako 1937-aisiais, kai Stalinas pradėjo kruviną „didįjį valymą“) ir “Pašlovinimą Stalinui”.
Į pasipiktinusiųjų balsus V.Gergijevas atšaudavo, esą jis nemaišąs muzikos su politika. Tačiau, kaip dirigento adresu pastebėjo „The New York Times“ straipsnyje, nedviprasmiškai pavadintame „Lojalistas“ (Ištikimasis), „Rusija – ne ta šalis, kurioje lengva atskirti muziką nuo politikos“. Tiek carų laikais, tiek sovietmečiu, tiek dabar muzika užima sureikšmintą vaidmenį Rusijos gyvenime, visuomet yra valstybės vadovų dėmesio centre, atlikdama ir ideologinį bei propagandinį vaidmenį. Tad nėra ko stebėtis, kad 2008 m. rugpjūtį V.Putino pasiųstų marodierių padegtų gruzinų kaimų fone V.Gergijevas Pietų Osetijos sostinėje Tschinvalyje surengė koncertą, kuriame šlovino “Didžiosios Rusijos armiją išvaduotoją”.
Negausūs užsienio žiniasklaidos atstovai buvo priblokšti išvydę, kad vos keli žingsniai nuo aikštės, kurioje vyko koncertas, įrengtuose narvuose buvo laikomi nusiaubtų kaimų gyventojai gruzinai. „O juk kai kurie iš jų atpažino, kad tai skamba Čaikovskis ir Prokofjevas“, – rašė sukrėsti žurnalistai.
Toks įžūlus cinizmas (netgi atsižvelgiant, kad pats V.Gergijevas savo kilme yra osetinas) nuskambėjo per visą muzikos gerbėjų pasaulį, per V.Gergijevo gastroles buvo rengiami piketai, jam pačiam teko atsakinėti į nemalonius klausimus.
Talentas talentu, bet tai neišlaisvina nuo moralės. Genialusis Wilhelmas Furtwängleris buvo viso labo Adolfo Hitlerio mėgstamas dirigentas, niekada nepriklausė nacių partijai ir netgi padėjo muzikams žydams. Nepaisant to, po karo jis turėjo stoti prieš denacifikavimo tribunolą.
Lygiai neįmanoma atskirti muzikos nuo politikos. Kompozitorius Richardas Wagneris gyveno XIX amžiuje ir tikrai neturėjo nieko bendra su naciais – tiesiog jie mėgo jo muziką. To pakako, kad beveik septynis dešimtmečius, nuo 1938-ųjų iki 2001-ųjų, R.Wagnerio muzika būtų faktiškai uždrausta Izraelyje. Nes, deja, yra muzikos kūrinių, kurie vieniems gal tik menas, bet kitiems – pasityčiojimas iš patirtų kančių. Ypač jeigu atliekami netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje, kaip, pavyzdžiui, V.Gergijevo mėgstama Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“, turinti simbolizuoti „sovietų liaudies kovą prieš fašizmą“, kurią jis pernai dirigavo Rusijos ambasados Estijoje organizuotame renginyje „Menas prieš fašizmą“. Manau, nereikia aiškinti, kieno kovą su kuo turėjo galvoje V.Gergijevas, vykdamas kovoti su „fašizmu“ į Estiją?
Tad į V.Gergijevo koncertą Kaune Sausio 13-ąją tenka žvelgti ne kaip į eilinį garsaus muziko koncertą, o kaip į sudėtinę dalį prieš Baltijos šalis nukreipto Kremliaus informacinio karo, kuriame dalyvauja šis neabejotinai talentingas muzikantas. Šiandien jau nebeįmanoma atsieti V.Gergijevo nei nuo V.Putino režimo, nei nuo etninių valymų Rusijos užgrobtoje Pietų Osetijoje, iš kurios buvo išvyti visi likę gyvi gruzinų kaimų gyventojai, nei nuo kovos su „fašizmu“ Estijoje.
Kita vertus, galime didžiuotis, kad informacinis karas meninėmis priemonėmis, Rusijos pradėtas prieš dešimtmetį, rengiant Lietuvos valstybinių švenčių dienomis rusiško „popso“ atlikėjų koncertus, šiandien pakylėtas į aukščiausią lygmenį. Jau nebe Gazmanovas linksmina Vasario 16-ąją ir nebe rusų „specnazo“ šlovintojai „Liube“ koncertuoja Šiauliuose Kovo 11-ąją. Dabar pas mus atvyksta pasaulinio lygio atlikėjai – V.Gergijevas Sausio 13-ąją, o Vasario 16-ąją šiauliečius ir NATO oro bazės karius linksmins Sankt Peterburgo valstybinis baletas ant ledo, atvežantis „Gulbių ežerą“.
Spektaklis „visiems, kam per 35-erius“, irgi su potekste – būtent „Gulbių ežerą“ 1991-ųjų rugpjūtį visos televizijos transliavo pirmąją Maskvos pučo, kurio metu komunistai bandė išsaugoti byrančią Sovietų Sąjungą, dieną.
Kodėl gazmanovus ir „liube“ Lietuvoje keičia gergijevai ir baleto klasika? Po keleto skandalų dėl rusų atlikėjų koncertų per Lietuvos valstybines šventes jau nebedrįstama Vasario 16-ąją išleisti Kirkorovo, o Kovo 11-ąją – Pugačiovos. Dabar jų koncertus organizatoriai iš „Makroconcerto“ sudėlioja aplink valstybines šventes, taip gerokai mažindami psichologinį-propagandinį poveikį. O štai dėl V.Gergijevo ir „Gulbių ežero“, manoma, lietuviai triukšmo kelti nedrįs.

Dar niekada pralaimėjimų nepatyrusi Vladimiro Putino partija “Vieningoji Rusija” ir vėl laimėjo rinkimus, nors ir mažesniu skirtumu nei įprastai. Rusijos terminais kalbant, tai tikras demokratijos proveržis.

Liberaliausia ir išties demokratija alsuojanti Rusijos partija “Jabloko” ką tik įvykusiuose Dūmos rinkimuose tegavo 3 proc. rinkėjų balsų ir liko už borto, mat kad patektum į Dūmą, reikia būti palaikomam bent 7 proc. rinkėjų. Užtat Vladimiro Putino “Vieningoji Rusija” gavo bemaž 50 proc. balsų. Tiesa, daugiausiai, per 99 proc. rinkėjų, šiai partijai pirmenybę suteikė tik… Čečėnijoje ir Rusijos psichiatrijos ligoninėse.
Gal Vakaruose tokia “demokratija” ir kelia šypsnį, bet Rusijoje – tikrai ne. Buvęs prezidentas, o dabar premjeras V.Putinas vaikštinėja neva perkreiptu veidu, o “opozicija” trina rankas – girdi, va dabar tai pasidarbuosim iš peties.
Žinoma, visa tai primena absurdo teatrą, nes aišku, kad Kremlius kaip reguliavo Dūmai gyvenimą, taip ir toliau reguliuos. Tačiau rinkimų rezultatai vis dėlto išties netikėti: pirmą kartą nepriklausomos Rusijos istorijoje “Vieningosios Rusijos” atstovai Dūmoje nesijaus vieniši, nes čia pateko daugiau nei bet kada kitų partijų atstovų, pasiglemžusių iš “Vieningosios Rusijos” 77 parlamento krėslus, palyginti su praėjusia kadencija.
Ir nors “Vieningoji Rusija”, net ir turėdama mažiau postų, toliau tvarkys reikalus Dūmoje, V.Putinui balsų persiskirstymas yra išties prasta žinia. Regis, tai pati niūriausia V.Putino prezidentinės kampanijos pradžia, kokią tik jis galėjo įsivaizduoti. Rugsėjį, iškilmingai pranešęs, kad vėl sieks prezidento posto per 2012 m. kovą vyskiančius prezidento rinkimus, V.Putinas į kairę ir dešinę iki šiol žarstė drąsius pareiškimus, kad jo partijos sėkmė Dūmos rinkimuose bus ta pusė darbo, kurią atlikus prieš prezidento rinkimus nebebus jokių abejonių dėl nugalėtojo. Vis dėlto tų abejonių, regis, bus iki paskutinės minutės.

V.Putinui prireiks antro turo?
Toks klausimas – ar V.Putinui prireiks antro rinkimų turo – dar prieš keletą metų būtų nuskambėjęs kaip didžiausia erezija. Tačiau dabar V.Putinui, po rinkimų pasirodančiose nuotraukose primenančiam liūdnojo vaizdo riterį, tikrai nebepakaks išspausti dirbtinės šypsenos ar papozuoti su medžiotojo uniforma, kad minios iš karto atiduotų už jį savo balsus.
“Praėjusios savaitės Dūmos rinkimai užbrėžė brūkšnį tarp V.Putino politinės karjeros praeities ir ateities. Rusijos rinkėjams reikia daugiau nei anksčiau – jiems nebepakaks V.Putino pagyrų ir svaičiojimų apie teisingumą. V.Putinui teks paaiškinti, kodėl jis nori grįžti į politiką ir ką ketina daryti tapęs prezidentu”, – pokyčius Rusijoje apibendrina Maskvos “Carnegie” centro analitikas Nikolajus Petrovas.
Tiesa, puikiai viešuosius ryšius išmanantis V.Putinas praėjusią savaitę dėl visa ko išmėgino anksčiau gelbėjusius triukus. Praėjusį pirmadienį “Vieningosios Rusijos” suvažiavime jis priminė, kiek laiko yra nuolankus Rusijos tarnas (tai, žinoma, visas jo gyvenimas), ir paragino minią skanduoti “ura”.
Tai nepadėjo, ir, kaip ironizuoja politologas Glebas Pavlovskis, džiaugtis reikia jau vien tuo, kad susirinkusi vienuolikos tūkstančių minia vietoj šlovinančių skanduočių nepradėjo švilpti.

Švilpianti revoliucija
Švilpimas ir švilpavimas Rusijoje dabar turi ypatingą prasmę – labai panašią į tą, kokią Baltarusijoje turi katučių plojimas, tad analitiko G.Pavlovskio džiugesys dėl neįvykusio V.Putino nušvilpimo nėra atsitiktinis.
Besikeičiančias rusų nuotaikas ir vis drąsiau reiškiamą nuomonę apie anksčiau neliečiamaisiais laikytus politikus išduoda ne vien rinkimų rezultatai.
Garsiausias švilpimas šį mėnesį pasigirdo per legendinės Rusijos grupės “Mashina Vremeni” (Laiko mašina) koncertą Kuzbaso regione esančiame Kemerovo mieste. Koncertas vyko kuo sklandžiausiai, kol vedėjas nepranešė, kad pagrindinis renginio rėmėjas – “Vieningosios Rusijos” atstovai vietos valdžioje.
Nelaimingajam vedėjui nepavyko užbaigti net sakinio – minios švilpimas nustelbė bet kokius mėginimus pagarsinti mikrofoną. Nepadėjo net keistoki į sceną išbėgusio mero mėginimai paaiškinti, esą tariama partijos parama – tai tik nevykusi vedėjo provokacija bandant išjudinti minią. Ką gi, minia pasirodė tikrai judri, o švilpimas, tapęs pagrindiniu persisotinimo “Vieningąja Rusija” simptomu, pasigirdo ne vien Kemerove.
Po kelių savaičių jis pasikartojo Čeliabinske, kai vietinės ledo ritulio komandos “Traktorius” kapitonas Vladimiras Antipovas po rungtynių su CSKA ledo arenos viduryje išrėžė prakalbą apie Rusijos didybę ir Čeliabinsko valdžios nuopelnus, o pabaigoje sušuko “mes mylim gubernatorių!”. Šaižus švilpimas tęsėsi tol, kol patriotiškasis V.Antipovas vėl atsisėdo ant suolelio.
Kad “Vieningosios Rusijos” žvaigždė gęsta ne tik provincijoje, bet ir sostinėje Maskvoje, o švilpti vis dažniau išdrįstama ne tik prieš paskirus vietos valdžios veikėjus, bet ir prieš patį V.Putiną, buvo galima įsitikinti ir lapkričio 20-ąją, kai šalies premjeras Maskvos stadiono ringe pasveikino kovų turnyro nugalėtoją Fiodorą Emilianenką ir pavadino jį tikru Rusijos kunigaikščiu. Žodžiai gražūs, tačiau jų buvo neįmanoma girdėti per 20 tūkst. žmonių švilpimą ir skandavimą “Putinai, lauk”.
Tačiau tai, jog rusams įgriso V.Putinas ir “Vieningoji Rusija”, dar nereiškia, kad jie išsiilgę demokratijos. Tai matėme ir per rinkimus, kai tikri demokratijos šaukliai ir vėl liko už borto, o štai “Vieningajai Rusijai” į kompaniją Dūmoje išrinkti visokio plauko keistuoliai, komunistai, prisitaikėliai ir radikalai.

Derėtis teks su klounais
Taigi, ką rusai nori išvysti vietoj V.Putino? Daug rusų balsų pelnė mylimiausias Rusijos nacionalistas, klounu vadinamas antisemitas Vladimiras Žirinovskis, vadovaujantis šiuo atveju absurdiškai besivadinančiai Liberalų demokratų partijai. Beje, anksčiau šio žydų nekenčiančio keistuolio radikalo pavardė buvo Vladimiras Volfovičius Eidelšteinas, bet jis labai pyksta, kai primenama, kad išsižadėtąją pavardę jis gavo iš savo tėvo Lenkijos žydo.
V.Putinui V.Žirinovskis yra tikra rakštis, nes konkuruoja stipriausiose V.Putino stichijose – moka įtikinamai mojuoti kumščiu ir neslepia imperinių ambicijų. Tačiau kartu ir nekelia didelės grėsmės, nes yra savotiškas “nišinis” politikas, turintis saujelę gerbėjų ir niekaip neprasimušantis į tikrąsias aukštumas, tad per daug paisyti jo nuomonės V.Putinui neprireiks. Juolab kad tarp pačių naujausių “inovatyvių” ligšiolinio Rusijos Dūmos vicepirmininko V.Žirinovskio idėjų – tokie utopiniai sumanymai, kaip atominės bombos numetimas į Šiaurės Atlantą, kad būtų paskandinta Didžioji Britanija, grasinimai sukurti rusų valstybę Estijoje ar siūlymas Graikijai prisijungti prie NVS.
Kitas laimėtojas Genadijus Ziuganovas yra dar vienas kumščiais mojuojantis politikas, kurio arkliukas – šlovinti J.Staliną ir propaguoti komunistines idėjas. Tačiau V.Putino nė kiek neerzina, kad G.Ziuganovas per kiekvienas V.Stalino metines ant jo kapo padeda po raudoną gvazdiką. Netgi priešingai: pernai per paties G.Ziuganovo gimtadienį V.Putinas jam įteikė iškalbingą dovaną – ankstyviausią “Komunistų manifesto” leidimą. Su sąlyga, kad G.Ziuganovas ir toliau laikysis nuostatos neskelbti “erezijų” apie privačios nuosavybės panaikinimą. Taigi dėl šio veikėjo V.Putinui – jokio vargo.
Kitas kolega Dūmoje Sergejus M.Mironovas – tikra dovana V.Putinui. Vos ištaikęs progą, jis visuomet liaupsina Rusijos premjerą, ir nors ketina dalyvauti 2012-ųjų prezidento rinkimuose, V.Putinui dėl jo galvos tikrai neskauda.
Paprastai tariant, kasdienis Dūmos gyvenimas nepasikeis, tik galbūt taps šiek tiek įdomesnis. Tikėtina, kad dėl atsiradusios partinės įvairovės padaugės pertraukėlių diskusijoms, per kurias Dūmos nariai ir politinį gyvenimą sekantys piliečiai bent jau spės įsigilinti į naujų įstatymų bei pataisų esmę. Juk ne vienam rusui tikrai įsiskaudėjo galvą mėginant spėti su pastaruoju metu priimamų įstatymų tempu: apskaičiuota, kad vidutiniškai vienai naujai įstatymo pataisai spalį buvo skiriamos dvi minutės.
Tad jei Dūmos rinkimuose rusai balsavo ne už demokratiją, tai bent jau už galimybę ramiau ir įdomiau laukti būsimų prezidento rinkimų.

Rusijos Dūmos rinkimuose triumfavusios partijos
Partija    Lyderis    Gavo rinkėjų balsų 2007 m.    Gavo rinkėjų balsų 2011 m.    Vietų skaičius Dūmoje     Prarasta ar įgyta vietų
“Vieningoji Rusija”    V.Putinas    64,3 proc.    49,54 proc.    238    –77
Komunistų partija    G.Ziuganovas    11,57 proc.    19,16 proc.    92    +35
“Teisinga Rusija”    S.M.Mironovas    7,74 proc.    13,22 proc.    64    +26
Liberaldemokratų partija    V.Žirinovskis    8,14 proc.    11,66 proc.    56     +16

Praėjusią savaitę pirmą kartą po 1998-ųjų defolto Rusijai nepavyko išplatinti euroobligacijų emisijos. Užsienio investuotojai jau buvo susiruošę nupirkti vieno milijardo eurų vertės „Vnešekonom“ banko platinamų obligacijų, kai, likus vos dviem valandoms iki pardavimo pradžios, atšaukė savo pasiūlymus.

Tai padaryti juos paskatino dvi priežastys – maskviečių protesto akcija prieš savaitgalį vykusių Dūmos rinkimų rezultatų klastojimą ir Vilniuje viešėjusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimas, kad rinkimai Rusijoje buvę nelaisvi ir neteisingi.
Iš esmės tai reiškia, kad kapitalo rinkos suabejojo vienuolika metų Rusiją valdančio Vladimiro Putino valdžios ateitimi, ir tai daug baisesnis signalas Kremliaus režimui, nei kelių dešimčių tūkstančių opozicionierių mitingas. Prieš V.Putiną protestuota ne kartą ir ne du, mitingų būta gerokai gausesnių ir vaikyti jie nė kiek ne švelniau nei dabar. Tačiau jokios įtakos kapitalo rinkoms tai neturėdavo ir dar prieš savaitę net įsivaizduoti nebuvo galima, kad galėtų turėti: V.Putino režimas atrodė amžinas, o jo sugrįžimas į prezidento postą 2012 m. pavasarį – iš anksto nulemtas. Tik staiga viskas per vieną naktį pasikeitė. Kas atsitiko?
Savaitgalį V.Putinas pralaimėjo rinkimus į Rusijos Dūmą. Ir pralaimėjo žiauriai: oficialiai jo kišeninė „Vieningosios Rusijos“ partija turi 49,5 proc. balsų, iš tikrųjų – ne daugiau kaip 30–35 proc. Palyginti su dviem trečdaliais balsų (tuomet daugiausia tikrų, nors klastojimo, savaime suprantama, būta) ir konstitucine dauguma, kuriuos „Vieningoji Rusija“ surinko per 2007-ųjų Dūmos rinkimus, tai sutriuškinimas. Ne esmė, kad Dūma Rusijoje tėra dekoracija, o tikra valdžia sutelkta Kremliuje ir vyriausybėje, kurie kaip darė, ką nori, taip ir toliau ketina daryti. Bet daryti, ką nori, žinant, kad tauta tave iš esmės remia, tai viena, o daryti, ką nori, žinant, kad tauta tavęs nekenčia ir pirmai progai pasitaikius sudraskys į skutus – visai kas kita. Kerta per smegenis.
Tai, kad V.Putino režimas, nepaisant kartkartėmis vykstančių rinkimų, nėra demokratinis, niekam nebuvo paslaptis nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų. Ne veltui pats V.Putinas vadino jį „valdoma demokratija“ arba „suverenia demokratija“. Bet lig šiol tokia formali demokratija rusus tenkino. V.Putinas visą dešimtmetį, nuo pat kabineto Kremliuje perėmimo 1999-ųjų pabaigoje, neabejotinai buvo pats populiariausias ir didžiausią pasitikėjimą turintis Rusijos politikas. Taigi V.Putino valdžia buvo teisėta netgi pagal pačius griežčiausius demokratijos reikalavimus, ir tiek Europa, tiek Amerika su tuo turėjo skaitytis. Žinia, per tą dešimtmetį vykusių rinkimų rezultatai būdavo paklastojami V.Putino naudai, bet esminės įtakos galutiniam rezultatui tai nedarė.
Tačiau šį kartą V.Putino partijos rinkimų rezultatas buvo suklastotas iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse. Nuo šiol jis laikosi tik iš inercijos ir slaptųjų tarnybų, policijos, kariuomenės, kurių vadovybė kol kas besąlygiškai remia savo finansinį geradarį V.Putiną, dėka. Bet akivaizdu, kad ilgai taip tęstis negali: V.Putinas turės arba susigrąžinti Rusijos pasitikėjimą per 2012-ųjų prezidento rinkimus, arba pasitraukti, o kartu su juo – visa ta „sukčių ir vagių partija“, kuri per dešimtmetį pavogė ir daugiausia į Europos bei Amerikos bankus išvežė šimtus milijardų dolerių ar eurų.
Pasivogtų milijardų likimas – šiomis dienomis didžiausias Rusijos valdančiųjų galvos skausmas. Daugelis jų paniškai bijo, kad tą pačią akimirką, kai tik už jų nugaros visiems laikams užsitrenks Kremliaus durys, klastingi vakariečiai (pirmiausia anglosaksai ir amerikiečiai) atims iš jų Vakaruose saugomus turtus, lygiai kaip pats Rusijos režimas atiminėjo turtus iš jam neįtikusių verslininkų. Paradoksas, bet šią Rusijos režimo baimę gerokai paskatino Lietuvos Vyriausybės veiksmai, nacionalizuojant bankrutuojantį „Snorą“. Daugiausia iš savo pačių susikurtų sąmokslo teorijų pasaulyje gyvenantys Rusijos valdantieji negali patikėti, jog Lietuva pati drįstų perimti rusišką banką vien todėl, kad savininkai jį išvogė. Jų supratimu, mūsų Vyriausybė tik vykdo „klastingų anglosaksų“ valią, taip siųsdama signalą, kas laukia „kremlinių“ pinigų Vakaruose.
Todėl dabar V.Putinas darys viską, kad kaip nors iš tikrųjų, o ne balsų skaičiuotojų pastangomis laimėtų prezidento rinkimus. Ir darys taip, kaip pripratęs – kurdamas Rusijos, kaip priešų apgultos tvirtovės, kurią išgelbėti gali tik jis vienas, įvaizdį. Rusijos kaimynams, įskaitant Lietuvą, tai nieko gera nežada.

Šį kartą Rusijos rinkimų rezultatai buvo suklastoti iš esmės – pralaimėjimas pavadintas laimėjimu. Tą pačią sekundę, kai šitai tapo aišku, V.Putino režimas tapo neteisėtas tiek pačių rusų, tiek Vakarų akyse.