“Vieningoji Rusija” tikriausiai gaus daugiau kaip pusę mandatų naujos sudėties Valstybės Dūmoje, RF parlamento žemuosiuose rūmuose. Tai pirmadienį pranešė Centrinė rinkimų komisija (CRK).

“Vieningosios Rusijos” partijai vadovauja premjeras Vladimiras Putinas, o jos sąraše per sekmadienį įvykusius rinkimus pirmuoju buvo įrašytas prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

CRK informavo, kad, apdorojus protokolus iš 96 procentų rinkimų komisijų, “Vieningoji Rusija” gavo 49,54 procento balsų. Tai jai užtikrina 238 mandatus 450 vietų Valstybės Dūmoje.

RF komunistų partija iškovojo 19,16 procento balsų, socialistinė “Teisingoji Rusija” – 13,22 procento, o nacionalistinė RLDP – 11,66 procento balsų. Komunistai turėtų gauti 92 mandatus, “Teisingoji Rusija” – 64, o Vladimiro Žirinovskio vadovaujami liberalai demokratai – 56 mandatus.

CRK vadovo Vladimiro Čiurovo duomenimis, rinkėjų aktyvumas sudarė 60,2 procento. Jis buvo 3 procentais mažesnis nei 2007 metais įvykusiuose Valstybės Dūmos rinkimuose.

Ankstesnės sudėties Valstybės Dūmoje “Vieningoji Rusija” turėjo konstitucinę daugumą – jai priklausė 315 mandatų. Tad V. Putino ir D. Medvedevo partija tikriausiai praras 77 vietas Rusijos parlamento žemuosiuose rūmuose.

REUTERS

Lietuvoje gyvenantys Rusijos piliečiai sekmadienį rinks savo šalies parlamentą – Valstybės Dūmą.

Rusijos ambasados Vilniuje duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena kiek daugiau nei 13 tūkst. Rusijos piliečių, kurie gali balsuoti Dūmos rinkimuose.

Pasak Rusijos ambasados, per rinkimus Lietuvoje veiks trys balsavimo punktai  - Vilniuje, Klaipėdoje ir Visagine.

Per šiuos rinkimus Dūma pirmą kartą bus renkama penkerių metų kadencijai, iki šiol kadencija trukdavo ketverius metus.

Šį pirmadienį „Skalvijos“ kino centre prasideda Rusijos kino savaitė. Matysime penkias juostas: Konstantino Buslovo kriminalinę komediją „Pinigai“, Aleksandros Strelianajos dramą „Suchodolas“, Bakuro Bakuradzės „Medžiotoją“, Aleksejaus Učitelio „Pakraštį“ ir kone labiausiai Lietuvoje laukiamą Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“. Režisieriai K.Buslovas ir S.Snežkinas žada apsilankyti Vilniuje ir susitikti su žiūrovais.

Veltui šalau rudeninio Vilniaus gatvėse. Revoliucija, apie kurią daug kalbėta pastarosiomis dienomis, mūsų kraštą aplenkė. Ir ne šiaip aplenkė, o net nebuvo priartėjusi prie Lietuvos sienų.

Tylu Latvijoje, tylu Baltarusijoje, tylu Rusijoje, ir tik turtingų Vakarų valstybių piliečiai laiko savo gyvenimo sąlygas tokiomis blogomis, kad yra pasiruošę reikalauti geresnių net su Molotovo kokteiliais.

Teisingai sakoma: „Nori sužinoti, ar tau gerai, ar blogai, – palygink”. Tik štai ką ir su kuo lyginti? Matęs Švedijos socialinę sistemą, darbo santykius Prancūzijoje ar JAV maisto produktų kainas, lygins su tuo, ką matė. Tačiau tokios jau mūsų realijos, kad tie, kurie tą matė, – tą patį ir mato, nes jų tarp mūsų jau nebėra. O štai gyvenantieji Lietuvoje, kaip ir dauguma likusių savo šalyse Rytų Europos šalių piliečių, turi kitokių jiems žinomų pavyzdžių.

Štai čia mes turėtume atsukti mūsų atminties juostelę šiek tiek atgal – į tarybinės imperijos konvulsijų laikotarpį, į pirminio kapitalo kaupimo laikotarpį, į „berniukų“ ir „šeimų“ karaliavimo laikotarpį. Kai pasakoju savo vaikams, kad buvo laikas, kuomet aplink turgų stovėjo dešimtys žmonių, pardavinėjančių dulkių siurblių „žarnas“, gautas kaip atlyginimą, jie juokiasi. Jie manimi tiki, bet matau, kad neįsivaizduoja, kaip tai atrodo iš tikro. Kažkas panašaus buvo ir man, kai spaliukiškai pioneriškos vaikystės laikais skaičiau knygas apie Rusijos pilietinio karo laikus ir man atrodė, kad šios istorijos iš visiškai kito pasaulio ir taip tiesiog nebūna.

Atmintis apie šį laikotarpį išliko. Kaip ir išliko įsitikinimas, kad kiekvienas pokytis neišvengiamai sukels problemų. Perversmas atves į valdžią dar didesnį tironą, revoliucija – skurdą, rinkimai – naują demagogą. Ar mes esame kuo nors unikalūs? Tikrai ne. Kinų prakeiksmas „Kad tau tektų gyventi permainų laikotarpiu“ atsirado ne šiandien ir ne vakar, o atkeliavo iš amžių glūdumos.

O kur dar kitokio pobūdžio istorinė patirtis, kurį mums pataria: „Nesikišk, nekalbėk garsiai, sutik”. Naujausia Lietuvos, kaip ir visų Rytų Europos šalių, istorija rašyta krauju, kurį liejo ir svetimi, ir savi. Jus man pasakysite, kad ji jau pamiršta? Nepamiršta, kol iš praeities mus pasiveja totalitarinių ideologijų pasėkėjai. Nepamiršta, kol mes patys nutylame supratę, kad mūsų vieno ar kito istorinio fakto vertinimas nebeatitinka šiuo metu galiojančios „teisingos“ jos versijos.

O juk istorinis procesas – tai ne vien vadovėlių puslapiai ar konferencijų temos. Tai identiteto klausimas. Pateisindami rudą, raudoną ar tautinį smetoninį diktatą, mes tuo pačiu pirmiausia „išskalbiame“ nuo kruvinų dėmių ne tik istorinius faktus, bet ir suteikiame sau pagrindą pateisinti panašų diktatą, jei jo spalva mums pasirodys tinkama. Ir nėra didesnės klaidos manyti, kad gali atsirasti „teisinga diktatūra“ ar „teisingas diktatorius“.

Skaitau šios dienos interneto komentarus. Vox populi vox dei, tačiau atrodo, kad šią šalį išminties dievai apleido jau seniai. Praleidžiu dešimtys paverkšlenimų dėl mažų pensijų, pašalpų, dėl brangių dujų ir „pigaus“ komentatorių darbo įvertinimo. Bet nuolat užkliūva teiginiai „Reikia lyderio“, „Aš eičiau protestuoti, bet neisiu su…”.(toliau išvardinamas visas sąrašas netinkančių) ir apeliavimas į „gerą valdžią“. Ir tik vienas kitas parašo – duokite mums galimybę įtakoti bent ir dabartinę valdžią.

Todėl sugrįžkime prie vadinamosios pasaulinės revoliucijos reikalų. Procesai, prasidėję Ispanijoje šūkiu „¡Democracia real YA!“ ir maištu prieš tradicinę politinę sistemą, yra be galo tolimi mums įprastam protesto šūkiui „Darbo, duonos, teisingumo!“. Prie darbo, duonos kąsnio ir veiksnios teisinės sistemos vakariečiai yra jau pripratę, ir tai, kas jiems šiandien atrodo kaip baisi krizė, mums 1991-aisiais atrodytų lyg Dievo dovana. Vakarų piliečiai nori ne tik geros, bet ir jų betarpiškai kontroliuojamos valdžios. Nors prancūzų, ispanų ar italų valdžia niekuomet nesugalvos uždrausti piliečiams išeiti į gatves net ir galimo nekontroliuojamo pilietinio protesto akivaizdoje, ji vis tiek jau netenkina didelės dalies piliečių, kurie laiko ją atgyvenusia.

Pilietinis protestas Lietuvoje – tai išimtis, kuri patvirtina taisyklę: nepriteklių ir negandų kamuojamas žmogus labiausia bijo prarasti tą, ką vis dar turi. Jei padėtis nepablogės taip smarkiai, kad neliks ko prarasti, jokių protestų ir nebus. O jei gyvenimas pagerės ir „Darbo, duonos teisingumo“ lūkesčiai bus bent iš dalies patenkinti?

Mes juk iš tiesų suvokiame, kad gali būti kur kas blogiau. Žodžiai „hiperinfliacija”, „devalvacija” ar „deficitas” mums nėra sausi ekonominiai terminiai, o asmeninės patirties dalis. Čia prašosi dar vienas palyginimas – ši kartą su dabartine Rusija, kurioje visi visuomeniniai judėjimai nurimo, vos tik Putinas atėjo į valdžią ir eilinis rusas pajuto pagerėjimą. ( Tie, kurie nenurimo, buvo užstumti į užribį.) Leidimai mitingams neišduodami, rinkimai ir televizijos tapo kontroliuojamos. Ar nematome kai kuriu panašumų su Lietuva? Juk ir mes, norintys tik darbo ir duonos, galime puikiausiai išsiversti be teisingumo.

Nors paprastai klausiama, kas geriau, bet Rusijos atžvilgiu tikslesnis klausimas – kas blogiau: D.Medvedevas pasirodė esąs modernesnis ir demokratiškesnis už V.Putiną tik savo retorika, o iš šio vakarietiškų permainų nė nesitikima. Ir tokios prognozės – dvylikai metų.

„Kuo skiriasi rinkimų sistema JAV ir Rusijoje? JAV žinomos taisyklės, bet nežinomas rezultatas. Rusijoje – atvirkščiai: taisyklės neaiškios, o nugalėtojai žinomi“, – Seimo Užsienio reikalų komiteto nariui buvusiam diplomatui Petrui Auštrevičiui Rusijos prezidento posto dalybos primena seną anekdotą.
Iš tiesų anekdotiška: prezidento rinkimai Rusijoje – tik kitąmet kovą, o nugalėtojas jau yra. Galbūt net trims kadencijoms, iki 2024-ųjų, kai Vladimirui Putinui bus septyniasdešimt.
Prieš dešimt dienų valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavime suvaidintas šou, kai dabartinis premjeras V.Putinas pasiūlė dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui būti partijos sąrašo vedliu, o šis – savo pirmtakui V.Putinui – susigrąžinti prezidento postą, Rusijos žmonių neturėjo per daug nustebinti. Rusijos Levados analitinio sociologinio centro apklausose net 41 proc. respondentų neabejojo, kad V.Putinas grįš į pirmojo asmens Rusijoje postą.
Rusijoje reakcija dvejopa: oficialūs sluoksniai ir kontroliuojama televizija demonstruoja pabrėžtiną optimizmą, o internete vyrauja juodas pesimizmas. Antra vertus, de facto iš pirmojo asmens posto V.Putinas nė nebuvo pasitraukęs. Kol Vakarai bandė prisijaukinti demokratiškesnį atrodžiusį D.Medvedevą, tik 12 proc. rusų manė, kad jis turi realią valdžią. 27 proc. buvo įsitikinę, kad iš tikrųjų valdo V.Putinas.
Tad Rusijai Vladimiro Amžinojo, kaip jį pavadino „Wall Street Journal“, sugrįžimas nėra didelė sensacija, nors tai ir nuvylė tuos, kurie su D.Medvedevu siejo Rusijos demokratėjimo viltis. Tačiau tai, kaip D.Medvedevas atsisakė ambicijų išlaikyti postą – net nepaaiškindamas kodėl, tik įrodė, kad jis tebuvo V.Putino tampoma marionetė, į kurią Vakarai dėjo nepamatuotai daug vilčių.
Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuvai rusiškos valdžios dalybos – nieko naujo. O jei kas Berlyne, Briuselyje ar net Vašingtone turėjo kokių nors iliuzijų dėl galimybės matyti modernizacijos keliu einančią Rusiją, tai jų nebeliko. Visos santykių atnaujinimo su Rusija strategijos turėtų būti padėtos į stalčių su užrašu: „Pasibaigusios naivios svajonės“.

Rusijos ir Lietuvos santykiuose – stagnacija
Ekspertai neprognozuoja, kad po V.Putino sugrįžimo Lietuvos ir Rusijos santykiai atšals, tačiau taip mano dėl vienintelės priežasties – jie ir dabar šalti. „D.Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu Rusijos ir Lietuvos dvišaliuose santykiuose nebuvo jokių esminių pokyčių. Darbinis bendradarbiavimas vyksta, bet jau ilgą laiką nėra nei dvišalių aukšto lygio vizitų, nei veiksmų, kurie parodytų, kad kažkas galėtų pasikeisti, – pastarasis laikotarpis keistai apatiškai ramus. Ko gero, šiandien Rusijai nesame pirmaeilės svarbos valstybė“, – konstatuoja P.Auštrevičius.
Buvęs diplomatas mano, kad vienpusis Lietuvos veržimasis į draugystę su Rusija nieko nebūtų davęs: skirtingas požiūris į istoriją, kai kuriuos kitus klausimus neleidžia tikėtis didelio proveržio. Tačiau kaimyninių santykių įšaldymas taip pat nepriimtinas. Ką galėjome padaryti, pavyzdžiui, kad bent jau būtų įvykęs Lietuvos prezidentės vizitas į Maskvą?

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/40
2011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dmitrijus Medvedevas šeštadienį Rusijos Dūmą valdančiai partijai Vieningajai Rusijai“ ateinantį kovo mėnesį pasiūlė paremti dabartinio šalies premjero Vladimiro Putino kandidatūrą į šalies prezidentus.

Šeštadienį kalbėdamas partijos suvažiavime, jis taip pat pareiškė esąs pasirengęs dirbti „atnaujintoje vyriausybėje“, kurią, jo tvirtu įsitikinimu, sudarys „Vieningoji Rusija“ po būsimos pergalės parlamento rinkimuose.

„Atsižvelgiant į mano sutikimą būti pirmajam partijos sąraše, manau, kad būtų teisinga paremti V. Putino kandidatūrą į šalies prezidento postą“, – sakė jis.

„Tai, ką mes pasiūlėme suvažiavimui, yra gerai apgalvotas sprendimas. Netgi daugiau – mes tikrai svarstėme šį įvykių raidos variantą tuo metu, kai susiformavo draugiška mūsų sąjunga“, – teigė Rusijos prezidentas D. Medvedevas.

„Praėję metai mums ir, tikiuosi, daugumai mūsų piliečių įrodė mūsų strategijos teisingumą ir mūsų valdymo modelio efektyvumą“, – pažymėjo jis.

Priminsime. Kad V. Putinas pastaraisiais mėnesiais jau vyko aktyvią reklaminę politiką – skraido naikintuvais, nardo šaltuose ežeruose, pilotuoja sraigtasparnius, dalyvauja baikerių suvažiavimuose. Žodžiu, jis jau dar viską, kas patinka eiliniams rusams: tik degtinės stiklinėmis negeria, vizituoja pačius atšiauriausius Rusijos regionus.

Savo ruožtu partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis V. Putinas patvirtino, kad „mes gana seniai, jau prieš kelerius metus, susitarėme, ką darysime, kuo užsiimsime ateityje“. Numatoma, kad tapęs prezidentu, (apklausos rodo, kad už V. Putiną rinkimuose pasisakys daugiau kaip trys ketvirtadaliai rinkėjų), V. Putinas juos išbus dvi  kadencijas iki 2018 metų. Valstybės politika kaip pat, vargu ar keistis: opozicija ir toliau iškis labai silpna, o Kremliuje šeimininkaus „vienintelis ir neklystantis caras“.

Partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis V.Putinas įsitikinęs, kad partija, kurios rinkimų sąraše pirmas įrašytas Rusijos prezidentas, laimės, o D.Medvedevas vadovaus Rusijos vyriausybei.

Kiek anksčiau V.Putinas priėmė pasiūlymą kelti savo kandidatūrą į Rusijos prezidento postą per kitų metų pavasarį vyksiančius rinkimus.

„Norėčiau išsakyti savo dėkingumą už palankią reakciją į pasiūlymą man balotiruotis į Rusijos prezidentus. Man tai didelė garbė“, – sakė jis .

Dar anksčiau šeštadienį prezidentas D.Medvedevas pasiūlė partijai „Vieningoji Rusija“ palaikyti V.Putino kandidatūrą į būsimo Rusijos prezidento postą.

„Dabar aš visus norėčiau paraginti rimtai ir atsakingai dirbti. Ir jeigu mums viskas pavyks, tada mes turėsime ir šiuolaikinį, kreatyvų, kaip dabar sakoma, veiksmingą parlamentą; ir mes garbingai atliksime prezidento rinkimus, išrinksime savąjį kandidatą, ne ką nors kitą“, – kalbėjo D.Medvedevas suvažiavime.

O kada tai bus padaryta, pridūrė jis, „turės atsirasti ir vyriausybė“.

„Ir jeigu mums tai pavyks, aš esu pasirengęs šiai vyriausybei vadovauti ir dirbti šalies labui“, – pabrėžė D.Medvedevas.

Kaip komentuoja rusų politologai,  „intriga dėl to, kas eis į prezidentus, nuimta. O pats tandemas išliko, tik jo dalyviai pasikeis vietomis – Putinas bus prezidentas, o Medvedevas, visiškai akivaizdu, federacinės vyriausybės vadovas“, – sakė A.Makarkinas agentūrai „Interfax“.

Anot politologo, prezidento ir premjero tandemas gali išlikti iki pat prezidento rinkimų 2018 metais.

„Putinas su Medvedevu veiks kartu tandeme, mažiausiai iki rinkimų į Valstybės dūmą 2016 metais, bet visiškai įmanoma – ir iki valstybės vadovo rinkimų 2018 metais“, – pažymėjo A.Makarkinas.

Vis dėlto, anot jo, vargu ar tokia V.Putino ir D.Medvedevo sąveika taps nuolatine Rusijos valdžios tradicija.

„Tokio tandemo dalyviai yra žmonės, kurie negali būti techniniais vadovais. Kaip tik tokie ir yra Putinas su Medvedevu, – aiškino politologas. – Putinas, kaip prezidentas, žinoma, bus stiprus, o jo partneriu bus stiprus premjeras Medvedevas. Tačiau žvelgiant apibendrintai per visą Rusijos istoriją, ministras pirmininkas, išskyrus Černomyrdiną ir Primakovą, yra grynai techninė figūra.

Politologo nuomone, prezidento ir premjero tandemas įmanomas tik tada, kai jame dalyvauja V.Putinas. „Tandemas – Putino išradimas. Be jo (Putino) tokia konstrukcija nebus darbinga“.

Regis, kad buvęs Sankt-Peterburgo elitas Maskvos Kremlių užvaldys dar ilgam.

„Vladimiras Putinas, kuris yra mano kolega ir senas draugas, ir aš iki šiol didele dalimi atstovaujame tai pačiai politinei jėgai“, – D.Medvedevas birželį sakė interviu dienraščiui „The Financial Times“.

Šių metų kovą D.Medvedevas žengė neįprastą žingsnį, sukritikavęs V.Putiną dėl jam būdingų nediplomatiškų pareiškimų apie Vakarų šalių karinę kampaniją Libijoje.

Tačiau vėliau, tarsi nusvilęs nagus nuo šio pernelyg ryžtingo poelgio, D.Medvedevas grįžo prie   įprastos retorikos apie savo harmoniją su V.Putinu. Netrukus po to „valdantysis tandemas“ buvo nufotografuotas minantis dvivietį dviratį.

Teisininko išsilavinimą įgijęs D.Medvedevas susipažino su V.Putinu praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai jiedu dirbo savo gimtojo Sankt Peterburgo mero biure. Dabartinis Rusijos vadovas už visą savo politinę karjerą turi būti dėkingas V.Putinui, buvusiam KGB agentui.

V.Putinas pasikvietė savo globotinį į Maskvą, kai buvo paskirtas premjeru 1999 metais. D.Medvedevas greitai iškilo į dujų milžinės „Gazprom“ valdybos pirmininko ir Kremliaus administracijos vadovo postus, o vėliau tapo pirmuoju vicepremjeru.

Vis dėlto D.Medvedevas, kitaip nei V.Putinas, stengėsi kurti atviros šalies įvaizdį Rusijoje, į kurią iki šiol įtariai žvelgia beveik visas aplinkinis pasaulis, taip pat pasisakė už santykių „perkrovimą“ su Jungtinėmis Valstijomis.

Kalbėdamasis su pasaulio lyderiais D.Medvedevas šypsodavosi, tačiau jis dažnai atrodydavo susikaustęs, kai savo šalyje žerdavo griežtus pareiškimus, veikiausiai mėgindamas neatsilikti nuo stačiokiškais pasisakymais garsėjančio V.Putino.

Mėgindamas palikti savo pėdsaką Rusijoje, D.Medvedevas nurodė pastatyti pažangiųjų technologijų centrą Pamaskvėje esančiame Skolkovo miestelyje, tęsdamas šalies modernizacijos programą.

Šis Rusijos vadovas dažnai matomas išdidžiai laikantis savo planšetinį kompiuterį „iPad“, kuris jam buvo padovanotas per vizitą JAV Silicio slėnyje. Per jo kadenciją rusai itin suaktyvėjo internete; šis faktas gali duoti svarbių vaisių ateityje.

Vienas iš svarbiausių D.Medvedevo darbų buvo regionų valdžios pertvarkymas, per kurį buvo pakeisti kai kurie itin įtakingi vadovai, užsibuvę valdžioje nuo 10-ojo dešimtmečio, įskaitant Maskvos merą Jurijų Lužkovą.

D.Medvedevas taip pat pasiuntė Rusijos karius į Gruziją 2008 metais. Šis sprendimas buvo smarkiai sutrikdęs santykius su Vakarų šalimis, tačiau prezidentas tvirtino priėmęs šį sprendimą savarankiškai.

ES biurokratinis nerangumas žlugdo Lietuvos kiaulių augintojų ir mėsos perdirbėjų verslą: daugiau nei mėnesį nesugebėta atšaukti draudimo eksportuoti lietuviškas kiaules ir kiaulieną į užsienį.

Maro epidemijos per vasarą iškankinti Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai praėjusią savaitę pagaliau sulaukė pirmos geros žinios: ES atšaukė draudimą Lietuvai užsienyje prekiauti gyvomis kiaulėmis ir kiaulienos gaminiais. Šio sprendimo lietuviams teko laukti lygiai mėnesį, nuo rugpjūčio 9 d., kai Lietuva paskelbė visiškai susitvarkiusi su kiaulių maro pasekmėmis. Tas mėnuo – nieko nereiškianti laiko atkarpa ES veterinarijos biurokratams, dėl atostogų visą rugpjūtį nesugebėjusiems susirinkti posėdžio ir atšaukti pačių liepos pradžioje paskelbtą draudimą įsileisti lietuviškų kiaulių fermų ir mėsos fabrikų produkciją. Visai kitaip tas mėnuo tiksėjo Lietuvos verslininkams, kiekvieną draudimo dieną patiriantiems nuostolių dėl uždarytų eksportų rinkų.
Daugiausia pajamų – mažiausiai 5 mln. Lt per mėnesį – kiaulių augintojai netenka dėl užsivėrusios Rusijos rinkos. Šioji lietuviškos produkcijos importą taip pat draudžia nuo pat vasaros pradžios, o įsileisti mūsų kiaules žada tik tada, kai draudimą jų prekybai panaikins ES. O kol pastaroji niekur neskubėjo, lietuvių atlaisvintas vietas Rusijos rinkoje suskubo užimti kiti europiečiai – vien Vokietijoje leidimus įvežti gyvas kiaules į Rusiją per praėjusią vasarą gavo 600 pirmiau šioje milžiniškoje Rytų rinkoje neprekiavusių kiaulių fermų.

Prarado milijonus

Šių metų vasarą Lietuvos kiaulių augintojai spalvina juoda spalva: birželio 1 d. “Beržų komplekse” (Jonavos r.) plykstelėjęs kiaulių maras bėdos pridarė ne tik šiam visas 24 tūkst. savo kiaulių turėjusiam sunaikinti fermų kompleksui, bet ir visos Lietuvos kiaulių ūkiams. Mat liepos pradžioje Jonavos rajone aptikus naujų kiaulių maro židinių, ES uždraudė gyvų kiaulių ir kiaulienos gaminių importą iš visos Lietuvos, tokiu draudimu suskubo pasekti ir Rusija – pagrindinė Lietuvos galvijų ir mėsos gaminių eksporto rinka. Palyginti: į visas ES šalis per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvežta 89 tūkst. gyvų kiaulių, o Rusijoje per tą patį laikotarpį parduota 194 tūkst. kiaulių.
“Per vieną šios vasaros mėnesį netekome maždaug 4–5 mln. Lt pajamų. Juk rusai yra pagrindiniai mūsų prekybos partneriai”, – liūdnai skaičiuoja Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas.
Suplanuotos pajamos neįplaukė ir į Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių sąskaitas. Štai didelių ambicijų Rusijos rinkoje turėjusi ŽŪB “Nematekas” gali į archyvą pasidėti pavasario pabaigoje pasirašytas sutartis su Rusijos prekybos tinklais dėl nemenkų kiekių savo kiaulienos gaminių pristatymo. “Pavasarį veždavome bandomąsias kelių tonų siuntas ir štai, kai jau Rusijai krovėme normalias 20 tonų siuntas – driokstelėjo maras, kurį iš karto sekė draudimas įvežti gaminius į Rusiją”, – apgailestauja įmonės vykdomasis direktorius Kęstutis Vaicekauskas. Jis skaičiuoja, kad sėkmingos prekybos atveju Rusijos rinkoje “Nematekas” per vasarą būtų gavęs daugiau negu milijoną litų pajamų. Dar daugiau negu pusė milijono litų įmonės nepasiekė dėl draudimo prekiauti gyvomis kiaulėmis – jas bendrovė taip pat veždavo į Rusiją.
Skaičiais kiaulių maro paženklintos vasaros negali įvertinti kita Rusijos rinką aktyviai žvalganti Lietuvos mėsos perdirbimo įmonė “Krekenavos agrofirma”, tačiau ir jai apmaudu, kad kelią į Rusijos prekybos tinklų lentynas jau pamažu skynusi produkcija per vasarą ten bus visiškai pamiršta. “Vežėme dar nedaug, tik bandomąsias siuntas, bet dabar jau galime nubraukti savo ankstesnes pastangas – vėl viską reikės įrodinėti iš naujo”, – apgailestauja generalinis direktorius Linas Grikšas.

Pyksta dėl nerangumo

Kiaulių maras – žaibiškai plintanti ir ypatingos atidos likviduojant jo pasekmes reikalaujanti nelaimė, kurios neišvengia nei Vakarų, nei Rytų valstybės. Lietuvos kiaulių augintojai ir mėsos perdirbėjai vertina, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, užklupus šiai nelaimei, elgėsi gana operatyviai ir profesionaliai, tačiau skaičiuoja ir klaidas, iš kurių inspektoriai turėtų pasimokyti ateityje.
K.Vaicekauskas mano, kad jau po pirmojo maro protrūkio reikėjo skubiai ir ryžtingai “uždaryti” visą Lietuvą, o ne tik maro židiniu tapusį fermų kompleksą – taip būtų buvę išvengtą liepą pasikartojusio maro protrūkio naujose fermose. “Visi tada būtumėm patyrę staigių nuostolių, bet jie būtų buvę trumpalaikiai, o dabar viskas truko visą vasarą”, – apgailestauja jis.
A.Baravykas priekaištauja, kad Lietuvos veterinarai darė nepakankamą spaudimą ES ir ši visą rugpjūtį nepriėmė sprendimo atšaukti mums nustatytą draudimą. “Formalių priežasčių delsti eurobiurokratai visada suras, bet reikėjo iš visų jėgų stengtis priversti juos suktis greičiau”, – mano asociacijos vadovas. Jis taip pat kritikuoja veterinarijos tarnybos vadovus, kad šie elgėsi pernelyg formaliai su Rusijos veterinarijos tarnyba. “Siuntinėti rusams raštus anglų kalba yra tiesiausias kelias juos įžeisti ir nieko nepasiekti”, – ironizuoja jis.
Lietuvos maisto perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius antrina, kad Lietuva turėjo ypač stengtis, kad ES kuo greičiau atšauktų draudimą prekiauti kiaulėmis ir kiauliena, nes nuo Briuselio sprendimo priklausė, kada atsivers mums ypač svarbi Rusijos rinka. “Apmaudžiusia, kad šį kartą reikalus vilkino mums padėti turinti ES”, – pabrėžia jis.

Gyvų kiaulių eksporto iš Lietuvos į Rusiją pokyčiai per 4 metus (vienetais; sausio–rugpjūčio mėn.)
2008 m. 352 tūkts.
2009 m. 506 tūkst.
2010 m. 282 tūkst.
2011 m. 105 tūkst.
Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Gyvų kiaulių eksportas į Rusiją šiemet (vienetais)
Sausį 17 tūkst.
Vasarį 16 tūkst.
Kovą 28 tūkst.
Balandį 21 tūkst.
Gegužę 23
Birželį 0
Liepą 0
Rugpjūtį 0
Šaltinis: Lietuvos kiaulių augintojų asociacija

Tik faktai
– Iki šios vasaros kiaulių maro protrūkiai Lietuvoje buvo nustatyti 1990, 1991, 1992 ir 2009 metais.
– 2011 m. birželio 1 d. “Beržų komplekse” Jonavos rajone išplitęs kiaulių maras buvo didžiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį. Šiame komplekse buvo utilizuota 24 tūkst. kiaulių.
– Liepos pradžioje Jonavos rajone buvo aptikta naujų kiaulių maro židinių, – juose buvo utilizuota dar apie 15 tūkst. kiaulių.
– Bendrovė “Lietuvos draudimas” “Beržų kompleksui” nuostoliams atlyginti išmokėjo 3,2 mln. Lt. Tai yra didžiausia išmoka už gyvūnų draudimą per pastaruosius 21 metus.
– Draudimas prekiauti gyvomis kiaulėmis visoje Lietuvoje galiojo nuo liepos 9 d. iki rugpjūčio 9 d.
– Per vieną delsimo mėnesį vien Lietuvos kiaulių augintojai skaičiuoja negavę maždaug 4–5 mln. Lt. pajamų už produkciją, kuri būtų buvusi parduota užsienio rinkose.

Nors Lietuvos pramonė per du dešimtmečius smarkiai pasistūmėjo į priekį, vis dėlto dar nesugebėjome prisivyti Europos įmonių pagal našumą, parduoti užsienyje produkcijos su savo prekių ženklais ir atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos.

Kazlų Rūdos savivaldybėje įsikūrusi įmonė “Jūrės medis” – viena didžiausių klijuotos medienos konstrukcijų gamintojų Baltijos šalyse. Per 20 metų ši bendrovė, kaip ir visa Lietuvos pramonė, pasikeitė neatpažįstamai – pakeista visa gamybos įranga ir technologijos, automatizuoti gamybos procesai, o klientų geografija iš Lietuvos išsiplėtė po visą Europos Sąjungą ir net nusidriekė iki Tolimųjų Rytų šalių – Japonijos, Pietų Korėjos ir Kataro. Užsakymų tiek daug, kad 2,5 pamainos visu pajėgumu dirbdama gamykla nespėja patenkinti paklausos.
“Prieš 20 metų gaminome tris tūkstančius kubinių metrų medinių konstrukcijų per metus, o dabar – 30 tūkst. kubinių metrų. Pradėjome gamindami pėsčiųjų tiltus per autostradas Kaune ir Vievyje, o dabar į Norvegiją siunčiame konstrukcijas automobiliniams tiltams autostradose”, – žymius pokyčius vardija “Jūrės medis” valdybos pirmininkas Ovidijus Jankauskas.
Beje, išaugęs gamybos mastas, įdiegtos naujos technologijos atsiliepė ir įmonės finansiniams rezultatams – metinė įmonės “Jūrės medis” apyvarta nuo 8 mln. Lt prieš porą dešimtmečių šoktelėjo iki 40 mln. Lt.
Šis konkretus pavyzdys geriausiai atskleidžia, kaip pasikeitė Lietuvos pramonė per 21 nepriklausomos Lietuvos metus. Naujų technologijų diegimas, mažėjanti aplinkos tarša, sudėtingesni produktai ir naujų rinkų užkariavimas būdingas daugeliui iki šių dienų išlikusių pramonės įmonių. Tie pokyčiai labai svarbūs, nes Lietuva – pramonės šalis. Statistikos departamento duomenimis, 18 proc. pridėtinės vertės sukuriama būtent apdirbamojoje pramonėje. “Swedbank” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis priduria, kad visoje pramonėje – ne tik apdirbamojoje gamyboje, bet ir statybos sektoriuje, ir elektros, dujų, vandens tiekime – yra sukuriama maždaug trečdalis viso Lietuvos BVP. O priskaičiuojant ūkio šakas, kurios aptarnauja pramonę, – tokias kaip transportas, sandėliavimas, ryšiai – prisideda dar mažiausiai 15 proc. BVP.
“Kuo šalyje stipresnis industrinis karkasas, tuo didesnės galimybės plėtotis ir paslaugų, informacinių technologijų, logistikos, finansiniam sektoriui”, – įsitikinęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys.
Dėl šios priežasties didžiosios pramonės įmonės yra ne tik didžiausios bendrovės Lietuvoje, bet ir atsiduria tarp didžiausių mokesčių mokėtojų ir eksportuotojų. Pernai didžiausių eksportuotojų trejete rikiavosi naftos perdirbimo gamykla “Orlen Lietuva”, trąšų gamintojai “Lifosa” ir “Achema”. Didžiausių mokesčių mokėtojų titulas kiekvienais metais taip pat tenka “Orlen Lietuva” įmonei, pernai šalies biudžetą papildžiusiai daugiau nei milijardu litų. Kita vertus, didžiausių pramonės įmonių nešama nauda turi ir kitą pusę – jos taip pat yra ir didžiausios teršėjos šalyje.

Pagal produktyvumą vis dar atsilikėliai Europoje

Apžvelgdamas pramonės raidą per 20 metų G.Rainys atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia – išnyko ištisos pramonės šakos – mašinų gamybos, elektrotechnikos, radijo elektronikos. Tačiau atsirado ir naujų, modernių pramonės šakų – pakuotojų, spaustuvininkų, plastiko gamintojų. Štai Klaipėdoje įsikūrę PET granulių gamintojai “NEO Group” ir “Orion Global PET” per mažiau nei dešimt metų sugebėjo tapti vienos didžiausių šalies įmonių – ir pagal apyvartą, ir pagal eksportą.
O išlikusioms pramonės šakoms atsivėrė tarptautinės rinkos ir jos privalėjo daug investuoti, kad taptų konkurencingos. Palyginus Lietuvos pramonės produktyvumo augimą, pažanga aiškiai matyti. Statistikos departamento duomenimis, vieno darbuotojo sukuriama pridėtinė vertė per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai – vieno užimtojo sukurta bendroji pridėtinė vertė 2000 m. siekė 31 tūkst. Lt, o 2010 m. – 72 tūkst. Lt.
Vis dėlto atsinaujinusios, su ES įmonėmis sugebančios konkuruoti Lietuvos apdirbamosios gamybos produktyvumas siekia dar tik trečdalį ES vidurkio. Kodėl?
“Lietuvoje apdirbamosios gamybos sukuriama pridėtinė vertė sudaro didesnę BVP dalį nei ES vidurkis ir nedaug atsilieka nuo tokių šalių kaip Švedija ar Vokietija. Tačiau pačios pramonės struktūra skiriasi nuo išsivysčiusių pasaulio šalių. Lietuvoje dominuoja žemos arba vidutinės pridėtinės vertės prekių gamyba. Praėjusį dešimtmetį daugiausia investicijų buvo pritraukiama į žemos pridėtinės vertės ir darbui intensyvias pramonės šakas – pagrindinis kriterijus buvo nebrangi darbo jėga”, – aiškina N.Mačiulis.
Deja, kur kas produktyvesnė aukštųjų technologijų pramonė Lietuvoje dar labai menka. Lietuvių pasididžiavimas – biotechnologijų sektorius susideda tik iš trijų didesnių įmonių – “Fermento”, “Sicor Biotech Teva” ir “Biocentro”, o lazerių ir šviesos pramonės sektorius generuoja vos 0,1 proc. BVP. Palyginkime – skaičiuojama, kad vien “Orlen Lietuva” sukuria 1,8 proc. Lietuvos BVP.
G.Rainys pabrėžia, kad palyginti su ES vidurkiu Lietuvos gamintojų produktyvumas mažas ne dėl to, kad įmonės blogai dirba ar naudoja senas technologijas, o dėl to, kad tik labai mažą produkcijos dalį Lietuvos įmonės pardavinėja su savo prekių ženklu. “Lietuva didele dalimi yra pasiekusi tik pradinį pridėtos vertės kūrimo grandinės etapą – siuvame ar gaminame daiktus, kuriuos parduodame kitai Europos įmonei, užsidedančiai garsų prekių ženklą, antkainį ir sėkmingai iš to gyvenančiai. Pavyzdžiui, mados namai Paryžiuje turi gamyklas Kinijoje, o konsolidavus apyvartą paaiškėja, kad keliasdešimt žmonių turinti galinė institucija Paryžiuje kuria milžinišką pridėtinę vertę”, – lygina G.Rainys.
Kita vertus, N.Mačiulis pastaraisiais metais jau pastebi ir teigiamų tendencijų – investicijų pritraukimą į aukštos pridėtinės vertės gamybą, pavyzdžiui, saulės elementų, medicinos įrangos. Be to, ir Lietuvoje darbuotojų kvalifikacija tampa daug svarbesnė nei jų kaina. “Ateityje Lietuva galės konkuruoti tose pramonės šakose, kur Kinijos ir kitų panašių valstybių konkurenciniai pranašumai – pigi darbo jėga ir labai mažos sąnaudos dėl masto ekonomijos – neveiks. Jau dabar, tokios šalys kaip Vokietija nekonkuruoja su Kinija, o gamina nišinius, specializuotus produktus, kur svarbu ne masinė gamyba, o kokybė ir su tais produktais teikiama kita pridėtinė vertė”, – galimas gaires Lietuvos pramonei piešia N.Mačiulis.

Neišnaudojame potencialo

Be to, kad per 20 metų nesugebėjome įsitvirtinti su savo prekių ženklais eksporto rinkose, nedaug proveržio pasiekėme ir dar vienoje srityje – bandydami sumažinti priklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos, iš kurios ir šiandien importuojama didelė dalis pramonei reikalingų žaliavų ir kuri yra viena svarbesnių eksporto rinkų Lietuvai. Pavyzdžiui, Rusija Lietuvai gamtines dujas parduoda didesnėmis kainomis negu daugumai kitų ES šalių ir tai smarkiai kerta per kišenę pramonės įmonėms – ypač trąšų gamintojoms.
“Lietuva didžiausius ekonominius ryšius turi su šalimis kaimynėmis ir didžiosiomis ekonomikomis. O Rusija atitinka abu kriterijus – yra ir kaimynė, ir didelė ekonomika”, – kodėl Rusija išlieka svarbi eksporto rinka dėstė G.Rainys.
Dar viena mūsų pramonės bėda – neišnaudojome viso turimo potencialo. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad yra viena pramonės šaka – kasyba ir karjerų eksploatavimas, kuri Lietuvoje yra beveik neišplėtota ir sukuria labai mažai pridėtinės vertės – mažiau nei pusę procento Lietuvos BVP. “Viena to priežasčių yra ir riboti Lietuvos gamtiniai ištekliai, tačiau ir šioje srityje ateityje galėtų būti reikšmingų proveržių, pavyzdžiui, pradėjus eksploatuoti milžiniškus bevandenio gipso klodus arba išgaunant skalūnines dujas”, – pabrėžia N.Mačiulis.
G.Rainys mini kitą didelę problemą – praktiškai neegzistuojantį antrinių žaliavų perdirbimą. “Perdirbame tik kelis procentus plastiko, gerokai mažiau makulatūros nei kitos šalys. Mes visai nesuvokiame, kad mūsų ekonomika užkasama į sąvartynus”, – dėl neišnaudotų progų apgailestauja G.Rainys.
Kaip matyti, per 20 metų sparčiai pasitempusi Lietuvos pramonė dar turi nuveikti daug darbų. O vienas svarbiausių – išlįsti iš kitų Europos įmonių šešėlio ir būti ne juos aptarnaujantis personalas, o lygiavertis partneris.

Didžioji riekė BVP pyrago tenka pramonei ir ją aptarnaujantiems sektoriams
Ekonominė veikla    proc. nuo BVP
Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė    3
Kasyba ir karjerų eksploatavimas    0,39
Apdirbamoji gamyba    18,2
Elektros, dujų ir vandens tiekimas    3,66
Statyba    5,65
Didmeninė ir mažmeninė prekyba    17,05
Transportas, sandėliavimas ir ryšiai    15,19
Finansinis tarpininkavimas    2,4
Nekilnojamasis turtas, nuoma    13,72
Viešasis valdymas ir gynyba    6,9
Švietimas    5,44
Kitos šakos    8,3

Šaltinis: Statistikos departamentas

Kokios didžiausių pramonės įmonių perspektyvos?
“Orion securities” Įmonių finansų skyriaus vadovo Karolio Rūko komentaras:
1. “Orlen Lietuva” – esant aukštoms naftos kainoms, turėtų išsilaikyti ir aukštos perdirbimo gamyklų maržos, nors “Orlen Lietuva” gana brangiai perka žaliavą.
2. “Achema” ir “Lifosa” – “Lifosos” 2011 m. I pusmečio pelnas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais, nors antrą ketvirtį sumažėjo. Dėl brangstančių žaliavų per metus ar dvejus pelningumas gali būti mažesnis, tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvę šios įmonės atrodys gerai.
3. Mėsos perdirbėjai – Lietuvoje nėra stipriai išplėtota mėsinė gyvulininkystė, todėl perdirbėjai perka brangią žaliavą ir turi importuoti. Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonių per daug – jeigu jos per artimiausius penkerius metus nesikonsoliduos, didelių pelnų nebus.
4. Plastiko gamintojai – jų žaliavos priklauso nuo naftos kainų, tačiau išlaidas gali perkelti padidindami kainas vartotojams. Jų situacija ateityje neturėtų itin keistis.

Nors paprastai klausiama, kas geriau, bet Rusijos atžvilgiu tikslesnis klausimas – kas blogiau: D.Medvedevas pasirodė esąs modernesnis ir demokratiškesnis už V.Putiną tik savo retorika, o iš šio vakarietiškų permainų nė nesitikima. Ir tokios prognozės – dvylikai metų.

„Kuo skiriasi rinkimų sistema JAV ir Rusijoje? JAV žinomos taisyklės, bet nežinomas rezultatas. Rusijoje – atvirkščiai: taisyklės neaiškios, o nugalėtojai žinomi“, – Seimo Užsienio reikalų komiteto nariui buvusiam diplomatui Petrui Auštrevičiui Rusijos prezidento posto dalybos primena seną anekdotą.
Iš tiesų anekdotiška: prezidento rinkimai Rusijoje – tik kitąmet kovą, o nugalėtojas jau yra. Galbūt net trims kadencijoms, iki 2024-ųjų, kai Vladimirui Putinui bus septyniasdešimt.
Prieš dešimt dienų valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavime suvaidintas šou, kai dabartinis premjeras V.Putinas pasiūlė kandidatuoti dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, o šis – savo pirmtakui V.Putinui, Rusijos žmonių neturėjo per daug nustebinti. Rusijos Levados analitinio sociologinio centro apklausose net 41 proc. respondentų neabejojo, kad V.Putinas grįš į pirmojo asmens Rusijoje postą.
Rusijoje reakcija dvejopa: oficialūs sluoksniai ir kontroliuojama televizija demonstruoja pabrėžtiną optimizmą, o internete vyrauja juodas pesimizmas. Antra vertus, de facto iš pirmojo asmens posto V.Putinas nė nebuvo pasitraukęs. Kol Vakarai bandė prisijaukinti demokratiškesnį atrodžiusį D.Medvedevą, tik 12 proc. rusų manė, kad jis turi realią valdžią. 27 proc. buvo įsitikinę, kad iš tikrųjų valdo V.Putinas.
Tad Rusijai Vladimiro Amžinojo, kaip jį pavadino „Wall Street Journal“, sugrįžimas nėra didelė sensacija, nors tai ir nuvylė tuos, kurie su D.Medvedevu siejo Rusijos demokratėjimo viltis. Tačiau tai, kaip D.Medvedevas atsisakė ambicijų išlaikyti postą – net nepaaiškindamas kodėl, tik įrodė, kad jis tebuvo V.Putino tampoma marionetė, į kurią Vakarai dėjo nepamatuotai daug vilčių.
Lietuvos ministras pirmininkas Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuvai rusiškos valdžios dalybos – nieko naujo. O jei kas Berlyne, Briuselyje ar net Vašingtone turėjo kokių nors iliuzijų dėl galimybės matyti modernizacijos keliu einančią Rusiją, tai jų nebeliko. Visos santykių atnaujinimo su Rusija strategijos turėtų būti padėtos į stalčių su užrašu: „Pasibaigusios naivios svajonės“.

Rusijos ir Lietuvos santykiuose – stagnacija
Ekspertai neprognozuoja, kad po V.Putino sugrįžimo Lietuvos ir Rusijos santykiai atšals, tačiau taip mano dėl vienintelės priežasties – jie ir dabar šalti. „D.Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu Rusijos ir Lietuvos dvišaliuose santykiuose nebuvo jokių esminių pokyčių. Darbinis bendradarbiavimas vyksta, bet jau ilgą laiką nėra nei dvišalių aukšto lygio vizitų, nei veiksmų, kurie parodytų, kad kažkas galėtų pasikeisti, – pastarasis laikotarpis keistai apatiškai ramus. Ko gero, šiandien Rusijai nesame pirmaeilės svarbos valstybė“, – konstatuoja P.Auštrevičius.
Buvęs diplomatas mano, kad vienpusis Lietuvos veržimasis į draugystę su Rusija nieko nebūtų davęs: skirtingas požiūris į istoriją, kai kuriuos kitus klausimus neleidžia tikėtis didelio proveržio. Tačiau kaimyninių santykių įšaldymas taip pat nepriimtinas. Ką galėjome padaryti, pavyzdžiui, kad bent jau būtų įvykęs Lietuvos prezidentės vizitas į Maskvą?
Žinoma, visi supranta, kad Lietuvos prezidentės pakvietimas atvykti, nenurodant konkrečios datos, o pasakant – jai patogiu laiku, de facto nėra oficialus kvietimas. Tačiau, P.Auštrevičiaus manymu, Lietuva diplomatiniais kanalais galėjo jį priminti, ir gal jis būtų virtęs realybe. „Toks vizitas būtų žingsnis į priekį dvišaliuose santykiuose. Štai pasirašymo laukia nemažai dvišalių sutarčių. O visi žino, ką Rusijoje reiškia vadovaujančios asmenybės: jei duos kokį pavedimą, reikalai sprendžiami, jei ne – žinome, kokia klampi Rusijoje biurokratija“, – primena pašnekovas.
Rusijos politikos ekspertas, Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų dėstytojas dr. Arūnas Molis primena, kad prezidentu esant tiek V.Putinui, tiek D.Medvedevui Baltijos šalys turėjo vilčių normalizuoti santykius su Rusija bent praktiniais, tai yra ekonominiais, klausimais – susitarti dėl bendro istorijos traktavimo, siekti bendrų interesų energetikos, transporto, kultūros, laisvo asmenų judėjimo bei kitose srityse.
„Trumpalaikių laimėjimų būta, tačiau sistemiškai didesnės pažangos nepasiekta – Rusija taikė sankcijas, grasino, nesąžiningai elgėsi ir valdant “liberaliajam” D.Medvedevui. Todėl didelių pokyčių nesitikėčiau, nebent Rusija dar atviriau ir intensyviau bandytų naudotis mūsų priklausomybe energetikos, transporto, žemės ūkio produktų eksporto srityse“, – prognozuoja A.Molis.
Žinoma, kad santykiai taptų geresni, reikia abiejų pusių pastangų, o iš Rusijos, tai yra stipresnės pusės, eksperto manymu, jų nebuvo. Belieka pridurti – artimiausiu metu ir nebus.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/402011 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusija paskelbė ketinanti 350 kilometrų aukštyje virš Žemės statyti pirmąjį kosmoso viešbutį. Jame esančiose 4 kabinose galėtų viešėti septyni svečiai.

Be to, iš kiekvienos jų pro didžiulius langus būtų matyti apačioje besisukanti Žemė. Tačiau tokios atostogos atsieis nepigiai. Už kelionę teks sumokėti 1,9 mln. litų, už penkių dienų viešnagę – dar 400 tūkst. litų.

Vien kelionė iki viešbučio bus tikras nuotykis. Norint ten nukakti, teks dvi dienas praleisti raketoje „Sojuz“.

Viešbutis, arba, tiksliau, Komercinė kosminė stotis (KKS), turėtų pradėti veikti 2016 metais. Pasak viešbučio sumanytojų, ji bus „daug patogesnė“ nei Tarptautinė kosminė stotis (TKS), kurią naudoja astronautai ir kosmonautai.

Kosmose esant nesvarumo būsenai, svečiai galės pasirinkti vertikalias arba horizontalias lovas. Dušai bus hermetiški – kad vanduo nepatektų ten, kur nereikia.

Turistai, kuriuos lydės patyrusi įgula, maitinsis Žemėje paruoštu ir raketa atgabentu maistu, kuris bus pašildomas mikrobangų krosnelėse.

Planuojama atsisakyti maisto iš tūbelių, kuriuo maitinasi astronautai, ir pakeisti jį delikatesais – troškinta veršienos šonine su grybais, baltų pupelių piurė, pomidorų sriuba ir slyvų kompotu. Taip pat KKS bus galima atsigaivinti šalta arbata, mineraliniu vandeniu ar vaisių sultimis, tačiau alkoholį vartoti bus griežtai draudžiama.

Tualetuose vietoj vandens bus naudojama oro srovė. Nuotekos bus perdirbamos, o oras bus filtruojamas, pašalinant pašalinius kvapus ir bakterijas, bei vėl tiekiamas į kabiną.

Viešbutį statysiančios kompanijos „Orbital Technologies“ generalinis direktorius Sergejus Kostenko teigė: „Mūsų planuojamo modulio vidus neprimins TKS. Viešbučio vidus turi būti patogus. O į Žemę bus galima žiūrėti pro didžiulius liukus.“

„Viešbutis bus skirtas turtingiems asmenims ir privačioms kompanijoms dirbantiems žmonėms, kurie nori kosmose atlikti tyrimus“, – kalbėjo jis.

Tačiau viešbutyje apsistoję turistai gali sulaukti ir netikėtų svečių. Jei TKS įvyktų nelaimė, planuojama viešbutį naudoti kaip atsarginę slėptuvę astronautams, o ne gabenti juos į Žemę.

Iš pirmo žvilgsnio karinio Rusijos ir Kinijos susirėmimo tikimybė šiuo metu yra maža. Tačiau tai dar nereiškia, kad ateityje įvykiai negali pakrypti kitokia linkme. Šiame kontekste esminiai yra keli klausimai. Pirmiausia, ar Kinija žiūri į kaimynines Rusijos žemes kaip į savo teritoriją ir planuoja jas okupuoti?

Antra, kokiu atveju ji gali ryžtis tokiam žingsniui ir koks būtų jo rezultatas?

Lebensraum reikalauja plėtros

Dar 1987 m. Kinijos kariuomenės leidžiamas laikraštis rašė, kad „siena nustato valstybės bei šalies gyvenamąją erdvę ir yra susijusi su visa apimančios nacionalinės galybės didėjimu ar mažėjimu“, „atspindi bendrą valstybės galią ir tarnauja jos egzistenciniams, ekonominiams, saugumo ir moksliniams interesams“. 1988 m. tas pats laikraštis tvirtino: „Ilga ir efektyvi strateginio rajono, kuris yra už geografinių sienų ribų, kontrolė galiausiai veda prie jų perkėlimo“.

Tačiau ekspertai nesutaria dėl Kinijos planų Rusijos atžvilgiu. Viešojoje erdvėje populiari nuomonė, kad už Uralo rusų greitai visai neliks, o kinų ten amžiaus viduryje gali būti vos ne 10 milijonų, ir tai taps puikiu pretekstu Kinijai „apginti tėvynainių teises“. 2002 m. žinoma Rusijos demografijos specialistė Ž. Zainočkovskaja pažymėjo, kad Rusijos pasienio regionuose vienu metu gali būti apie 200–300 tūkstančių kinų. Čia atkreiptinas dėmesys į žodžius „vienu metu“, kurie reiškia, kad nuolat gyvenančių Rusijoje kinų (net turint omenyje nelegalią migraciją) gali būti mažiau (ne taip seniai jų buvo apie 40 tūkstančių). O štai A. Lukinas nelinkęs pervertinti demografinę kinų grėsmę. Jo manymu, šie apokalipsiniai perspėjimai tėra „didžiąja dalimi niekuo nepagrįsti ir daug kartų specialistų paneigti pareiškimai“.

Dabar apie geopolitiką ir geoekonomiką. Pavyzdžiui, ilgai dirbęs Kinijoje kaip sovietinės užsienio žvalgybos agentas ir gerai išmanantis kinų mentalitetą (visiškai perprasti jį ne kinui be galo sunku) A. Deviatovas mano, kad Pekinui nereikia imtis karinės agresijos prieš Rusiją siekiant jos Sibiro ir Tolimųjų Rytų. Pasak jo, šios žemės Kinijai yra strategiškai svarbios, bet naudos iš jų ji pasistengs gauti ne ginklu, o gudrumu. Be to, ekspertas pareiškė: „Rusija ir Kinija – kaimynai flange. Frontas yra nukreiptas Ramiojo vandenyno kryptimi. (…) Pagrindinis priešas – tai JAV“ (visą interviu galima rasti čia).

Savo ruožtu Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotojas A. Chramčichinas neabejoja, kad Kinijos agresija prieš Rusiją tėra laiko klausimas. „Kinija objektyviai nėra gyvybinga dabartinėse savo sienose. Ji turi tapti didesnė, jeigu nenori tapti mažesnė. Ji negali apsieiti be išorinės ekspansijos, kurios tikslas būtų resursų ir teritorijų užgrobimas. Tokia tikrovė. Be to, nereikia išsigalvoti, kad pagrindine Kinijos ekspansijos kryptimi taps Pietryčių Azija. Ten per mažai teritorijos ir išteklių ir labai daug vietinių gyventojų. Atvirkštinė situacija – labai daug teritorijos, daugybė išteklių ir visai mažai gyventojų – Kazachstane ir azijinėje Rusijos dalyje“, – tvirtina analitikas.

Kitaip tariant, niekas neabejoja, kad Kinijai reikia ekonominio artimiausių Rusijos žemių potencialo, tačiau neaišku, ar sprendimas jas paimti iš tikrųjų padėtų jai išspręsti savo vidines socialines ekonomines problemas, nes karas gali jas tik dar labiau komplikuoti ir sužlugdyti Kinijos ekonominį augimą.

Pagaliau verta paminėti civilizacinio suderinamumo aspektą. Įdomiai skamba eilinio interneto vartotojo iš Rusijos mintis apie kardinalų rusų ir kinų skirtumą kaip Kinijos ekspansijos į Rusiją stabdį. „Taip jau išėjo, kad žmogui psichologiškai lengviau varžytis ir kariauti su tais, kurie panašūs į jį. Užkariauti azijiečius mongoloidus (visas Ramiojo vandenyno regionas) kinams bus lengva, bet kaip užtikrinti europiečių ar rusų, kurių prigimtis jiems yra visai nežinoma, paklusnumą? Dominuoti ginklo jėga pernelyg neefektyvu, o socialinės arba, jei norite, psichologinės dominavimo pasaulyje sistemos Kinija pasiūlyti negali – dėl grynai biologinių priežasčių. Etniniai skirtumai tarp mūsų per dideli, europinės rasės kodo kinai nesulaužys, kaip ir mes jų“, – konstatavo forumo dalyvis. Kita vertus, yra nuomonė, kad gyvenantiems Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose rusams patiks kinų įvesta tvarka bei dėmesys regionų raidai ir jie nesipriešins Kinijos ekspansijai. Žiūrint iš ruso savimonės pusės, šis argumentas yra abejotinas: rusai visada priešinosi užkariautojui, kad ir kokia sunki būtų jų padėtis, ir todėl kinus jie sutiks greičiau su neapykanta nei ištiestomis rankomis (ką jau kalbėti apie kinų kariavimo tradicijas: puldami jie negaili nieko, ir tai tik paskatintų rusų pyktį). Žinoma, didesnę vietinių gyventojų dalį galima tiesiog išnaikinti ir apgyvendinti užimtas teritorijas savo darbo jėga. Tačiau egzistuoja nuomonė: kad ir kokie ištvermingi ir darbštūs būtų kinai, rusiško Sibiro ir Tolimųjų Rytų klimatas nėra jiems priimtinas ir važiuotų jie ten visam laikui tik kraštutiniu atveju.

Trumpai sakant, kad Kinija eis kariauti su Rusija, tikrai nėra akivaizdu. Kinijos karinė mintis aukština pergalę be karo ir ataką, kai teigiamas rezultatas yra neabejotinas. Taigi Pekinas kol kas demografiškai skverbiasi į Rusijos teritoriją ir stengiasi negadinti santykių su Maskva, ir tai užtikrina jam taikią naudą. Paimti kaimynės žemes karo keliu jis bandys tik žinodamas, kad nesulauks praktiškai jokio pasipriešinimo, o tai įmanoma tik aštrios Rusijos valstybingumo krizės atveju. Tokių tendencijų nematyti, todėl Kinija lauks. Pagaliau Amerika agresijos atveju greičiausiai stotų Maskvos pusėn, nes nėra suinteresuota, kad Pekino galia dar labiau išaugtų Rusijos sąskaita. Be to, čia būtų gera proga įtraukti Rusiją į NATO ir taip galutinai susieti ją su Vakarais. Tokiu atveju Kinijos planai visiškai žlugtų, tai ji puikiai supranta ir todėl nenori žudyti savęs savo rankomis.

Kai kalba patrankos

Tačiau įsivaizduokime, kad kinai vis dėlto ryžtasi puolimui. Kadangi ateitį nuspėti sunku, tenka remtis šiandieniniais duomenimis apie teorinį ir praktinį abiejų šalių kariuomenių ir atskirų jų dalinių pajėgumą. Branduolinio karo variantą atmeskime iš karto, nes atominis ginklas vargu ar būtų naudojamas. Detaliai aprašinėti čia hipotetinio karinio konflikto scenarijų nėra prasmės.

Liepos mėnesį vėl augo iš Rusijos įvežamų gamtinių dujų kaina Lietuvai. Šilumos tiekimo įmonės už dujas liepą mokėjo 1721 Lt/už tūkstantį kub.m. su transportavimo mokesčiu – 73 litais daugiau nei birželį, kuomet dujos kainavo 1648 Lt/tne.

Per tris pastaruosius mėnesius dujų kaina pakilo net 239 litais – per 40 proc. daugiau nei dujos brango per visus 2010 metus. Gegužę dujų kaina sudarė 1598 Lt/tne, balandį – 1482 Lt/tne su transportavimo mokesčiu. 2010 metų sausio mėnesį šilumos tiekimo įmonės už dujas mokėjo 1248 Lt/tne, gruodį – 1414 Lt/tne su transportavimo mokesčiu.

“Nuo 2005 metų, kuomet gamtinių dujų kainos metinis vidurkis sudarė 439 Lt/tne, iki šios dienos dujos pabrango daugiau nei keturis kartus. Belieka tik pasikartoti, kad esant tokiai situacijai, būtina skubiai rūpintis gamtinių dujų keitimu vietiniu biokuru, kuris išlieka daugiau nei dukart pigesnis už dujas”, – sako Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Tačiau, anot jo, biokuro katilinėms diegti reikia milžiniškų investicijų. “Siekiant, kad šilumos vartotojai kuo greičiau pajustų brangių gamtinių dujų atsisakymo naudą ir būtų stabilizuotos šilumos kainos, vietinio kuro diegimui būtina valstybinė investicinė programa. Į šią sritį taip pat būtina kreipti Europos Sąjungos fondų lėšas.”