Evaldas Labanauskas

„Rusijoje žmonės net vienas kitą sveikino su Donaldo Trumpo pergale“, – tokie džiaugs­mingi žodžiai nuskambėjo ne kur kitur, o oficialiu Kremliaus propagandistu laikomo Dmi­trijaus Kiseliovo praėjusio sekmadienio laidoje „Ves­ti nedeli“ („Savaitės naujienos“).

Evaldas LABANAUSKAS

Po D.Trumpo santykinai netikėtos pergalės vieni skuba raminti, kad jo skandalingi pareiškimai apie NATO, jo simpatijos Rusijai tebuvo rinkimų kampanija, kuri baigėsi ir dabar vėl viskas bus kaip buvę. Štai mūsų premjeras Algirdas Butkevičius esą sulaukė skambučio iš „D.Trumpui artimo žmogaus“, kuris pasakė, kad „tikrai Lietuva tegul nesijaudina“. Tiesa, 2014 m. kovą A.Butkevičius taip pat teigė gavęs informacijos, kad Rusija išveda savo karius iš Krymo…

Rimtesni atrodo JAV ambasadorės Anne Hall, kurios išskirtinį interviu „Veidas“ spausdino praėjusiame numeryje, patikinimai, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų. Tiesa, interviu buvo duotas dar niekam nežinant JAV prezidento rinkimų rezultatų, o jie nustebino ir pačią ambasadorę.

Yra ir kita D.Trumpo pergalės vertintojų pusė – tai tie, kurie įsitikinę, kad D.Trumpo ir Vladimiro Putino meilė neišvengiama. Tai esą iliustruoja ne tik D.Trumpo proputiniškos kalbos rinkimų kampanijos metu bei atsakomosios Rusijos simpatijos jam, bet ir jo komanda, kurios nariai, tikėtina, užims svarbius postus galingiausios pasaulyje valstybės aparate.

Tarkime, galimas gynybos sekretorius leitenantas generolas Mike’as Flynnas per vieną priėmimą sėdėjo šalia V.Putino ir yra vadinamas vos ne etatiniu Rusijos propagandos ruporo „Russia Today“ komentatoriumi. Be to, kariškis neslepia, kad jo pagrindinis tikslas – radikalaus islamo sutriuškinimas, o šioje kovoje sveikintinas bendradarbiavimas su Rusija.

Kiti D.Trumpo komandos nariai taip pat turėjo ar iki šiol turi verslo santykių su Rusija, kurioje tokie santykiai tikrai nevyksta be Kremliaus žinios.

Kita vertus, Kremlius nėra naivus ir negali tikėtis, kad tik dėl D.Trumpo naujoji JAV administracija puls į glėbį V.Putinui. Nepaisant gan didelių JAV prezidento galių, Vašingtone egzistuoja per daug kitų svertų, kurie, tikėtina, gali būti panaudoti D.Trumpo „savivalei“ apriboti (tiesa, D.Trumpo atžvilgiu net statistiškai apskaičiuotos tikimybės nelabai veikia). Tuo labiau, kad ne visus potencialius naujos JAV administracijos narius galima pavadinti putinofilais.

Vis dėlto ta pati D.Kiseliovo laida, kurioje buvo rodomas džiaugsmingas dėmesys D.Trumpo pergalei, o jo konkurentė Hillary Clinton paniekinamai vadinama „blondine“, rodo, kad Kremliuje praėjusio trečiadienio rytą tikrai buvo geriamas šampanas.

Mat pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Antroji „Draugo T“ užduotis – suteikti pagreičio „populizmo mašinai“, apie kurią šiame „Veido“ numeryje kalba filosofas Gintautas Mažeikis. „Brexit“ lyderiai – Jungtinėje Karalystėje, Viktoras Orbanas – Vengrijoje, „Teisė ir teisingumas“ – Lenkijoje: taip, D.Trumpas – ne pirmas, bet jis įpūs dar didesnę jėgą šiai „populiaraus fašizmo“ bangai. Ar kitais metais jai sugebės atsilaikyti Vokietija, Prancūzija?

Tarpukaryje per Europą irgi nusirito autoritarinio fašizmo mada, o kuo ji baigėsi – visi puikiai žinome: kruviniausiu karu žmonijos istorijoje ir naujos pasaulio tvarkos sukūrimu. Todėl didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Neatsitiktinai minėtoje laidoje D.Kiseliovas neslėpdamas džiaugsmo pareiškė, kad atliko JAV prezidento rinkimų debatų analizę, iš kurios paaiškėjo, jog D.Trumpo leksikone nėra tokių sąvokų, kaip „demokratija“ ir „žmogaus teisės“, nes šių terminų naujasis JAV prezidentas nė karto nepavartojo visų trijų debatų metu.

„Pasitikėjimo avansą D.Trumpas dabar turi labai didelį“, – Rusijos poziciją išdėstė D.Kiseliovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

I.Dodonas, išrinktasis Moldovos prezidentas

Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.

Rima JANUŽYTĖ

Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.

Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės At­lan­to sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.

Rusijos pinigai – visur

Porto Montenegro

Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Ru­sijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos mi­lijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Ad­­rijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.

Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.

Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų už­sienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.

Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendro­vę „KAP aluminum“, kuri generuodavo ša­liai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto ob­jektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos ky­šu­lyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Po­lonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.

Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juod­kal­niją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.

Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sank­cijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.

Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruo­dį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spau­dai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juod­kalnijos laukia Maskvos atsakas.

Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nu­ga­lėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukš­to lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.P­u­tino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šil­tai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Ru­siją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.

Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pa­mė­gino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu bu­vo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opo­ziciją palaikančią minią ir tokios diversijos bū­du galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.

Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinki­mų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į ci­vi­l­ius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.

Protestai Juodkalnijoje

Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Ser­bi­jos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.

Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.

Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parla­mento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiu­kanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiu­ka­novičius yra vienintelis Balkanų lyderis, iš­silaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo de­šimt­me­čio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.

Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.

Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis fron­tas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Są­jun­goje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.

Ir norisi, ir baisu

Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Ju­goslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Ta­čiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Fili­po­vičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.

Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vie­nu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.

Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.

Kaimynystėje – irgi neramu

Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.

Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.

Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Vals­ty­bės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.

Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.

Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.

Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Eu­ro­pos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įta­ką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tie­sų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems prie­šams, o ne Balkanų visuomenei.

„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Va­karams Balkanuose metamas iššūkis lieka be­veik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia vi­­same regione taikoma vis veiksmingiau. Grei­čiau­siai Rusija neplanuoja karinės invazijos Bal­ka­nuo­se ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.

Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati va­duo­damasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių ne­suskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „bro­­liams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vie­ną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos ka­riuo­menės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo su­teikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena bu­vusio Serbijos prezidento Slobodano Miloše­vi­čiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, ku­rie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Bal­kanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Mask­voje.

Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti vi­suose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Di­džio­sios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Mi­lo­ševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nu­sikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.

„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – da­lis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Bal­ka­nuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Ru­­­sija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje ma­­­no, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažemi­nimo pa­vyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuo­mo­nės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wis­niews­kis.

Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pa­grin­­das – formuoti didžiosios galios ir patikimo są­jungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.

Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Eu­ro­at­lan­tinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo de­mokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo re­giono šalims bendradarbiauti su NATO. Re­mian­tis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Bal­ka­nuo­­se siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pa­keis­ti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu po­­pulizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glau­desniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.

Eilėje – Bulgarija ir Moldova

R.Radevas

Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Bal­­kanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bul­ga­rijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Ru­me­nas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos kryp­­ties Cecką Cačevą (58 m.).

Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „South­stream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bul­ga­rijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir eko­nomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.

Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.

Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje ša­lyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja to­kius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Kry­mas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pa­si­rinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.

Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eu­razijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grės­me Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.

Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. An­trajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.

Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekono­mistė, integracijos į Europą šalininkė Maia San­du.

Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pir­myn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Vilniuje neseniai įvyko antrasis Laisvosios Rusijos forumas, kuriame apie Rusijos ateitį, jos vidaus ir užsienio politiką diskutavo žinomi rusų, ir ne tik, opozicionieriai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai.

Žurnalas „Veidas“ savo skaitytojams suteikia galimybę susipažinti su viena tokių diskusijų, kurios tema – Rusijos santykiai su Vakarais. Diskusijoje dalyvavo žinomas Rusijos politologas, publicistas Andrejus Piontkovskis; žurnalistė ir rašytoja Maša Gessen;  Hadsono instituto mokslinis bendradarbis, Rusijos ekspertas Davidas Satteris; Vokietijos žurnalistas, knygų autorius, 1999–2015 m. vadovavęs Vokietijos žurnalo „Focus“ biurui Maskvoje, Borisas Reitschusteris; Vokietijos žurnalistas ir publicistas Janas Philippas Heinas. Diskusijos moderatorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytis Jurkonis.

V.Jurkonis: Diskusijos tikslas – aptarti Rusijos sulaikymo priemones. Ši tema skamba tarsi iš Šaltojo karo laikotarpio žodyno. Žinoma, mūsų kolegos iš Ukrainos paklaustų, koks čia Šaltasis karas – juk čia pat vyksta tikras karas.

A.Piontkovskis: Mes visi čia pastatyti į labai keblią padėtį, kai „blic“ formatu reikia aptarti tarptautinę krizę, kuri savo rimtumu prilygsta Karibų krizei. Diktatoriaus iššūkis Vakarams – tai nuolat pasikartojantis siužetas, aptinkamas tiek politikoje, tiek literatūroje. Rimtas diktatorius, kad ir kas tai būtų – Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Kim Čen Iras, Vladimiras Putinas, Robertas Mugabe, Hugo Chavezas, – meta iššūkį Vakarams. Kai kurios konkrečios to iššūkio aplinkybės skiriasi, tačiau esmė lieka ta pati: Vakarų egzistavimas, nepaisant visų jų trūkumų, paremtas alternatyvomis. O diktatūrai bet kokia alternatyva yra egzistencinė grėsmė.

Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai putiniškoji Rusija metė iššūkį Vakarams, istorinės analogijos gali padėti suprasti konflikto esmę ir leisti prognozuoti jo baigtį.

Juolab kad putiniškoji propaganda su malonumu vartoja terminą, kuris daug kam nepatinka. Jie šį konfliktą vadina Ketvirtuoju pasauliniu karu, kartais – Rusiško pasaulio karu su anglosaksiškuoju.

Šiuo atveju turima omenyje, kad Trečiasis pasaulinis karas – Šaltasis karas – rusų buvo pralaimėtas, o štai Ketvirtasis yra toks pat revanšas už pralaimėjimą, kaip Antrasis pasaulinis karas buvo hitlerinės Vokietijos mėginimas atsirevanšuoti už pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Ši analogija tokia akivaizdi, kad jos, dar kartą noriu pabrėžti, neslepia ir propagandistai.

Aiškesnė Ketvirtojo pasaulinio karo ideologija, planai, instrumentarijus buvo išdėstyti garsiojoje V.Putino kalboje, pasakytoje Krymo klausimu 2014 m. kovo 18 d.

Daugelis analitikų iš karto pastebėjo, kad ši kalba iš esmės yra Hitlerio kalbos apie Sudetų prijungimą prie Reicho „remeikas“.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Šioje V.Putino kalboje pasikartojo visi svarbiausi Hitlerio užsienio politikos konceptai – suskaldyta nacija, istorinių žemių „susirinkimas“. O svarbiausia, diktatorius pareiškė, kad ne tik jo teisė, bet ir švenčiausia pareiga apginti – atkreipiu jūsų dėmesį – ne Rusijos piliečius, o tautiečius, etninius rusus, rusakalbius ir taip toliau.

Kartu pristatyta ir Ketvirtojo pasaulinio karo ideologijos programa. Tai buvo euforijos laikotarpis po sėkmingo projekto „Krymas mūsų“. Suformuluotas ir tikslas siekti Novorosijos.

Nekalbėti apie Baltijos šalis šiuo atveju neįmanoma, nes pagrindinė Ketvirtojo pasaulinio karo užduotis buvo, žinoma, „apginti“ tautiečius, gyvenančius būtent Baltijos šalyse.

Baltijos šalys pasirinktos ne tik dėl imperinės neapykantos šalims, išsikovojusioms nepriklausomybę, bet ir dėl to, kad jų vieta tiko istoriniam smūgiui Vakarams suduoti ir jiems sunaikinti. Morališkai ir politiškai. Juk jeigu Vakarai nepajėgūs suteikti pagalbos pagal 5-ąjį straipsnį šalims, kuriose pasirodo žalieji žmogeliukai, tai reiškia NATO, Vakarų ir JAV, kaip pasaulinės galybės, pabaigos pradžią.

O Aljansui buvo iškeltas toks pat klasikinis klausimas, kokį Hitleris 4-ajame dešimtmetyje uždavė Vakarų demokratijoms: ar jūs pasirengę mirti už Gdanską? Tik šį kartą klausimas buvo „ar jūs pasirengę mirti už Narvą?“

Klausimas ne toks paprastas, kaip atrodo. Nepaisant to, kokios būtų pasekmės NATO atsisakius suteikti pagalbą, Vokietijoje atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 70 proc. vokiečių Rusijai įsiveržus į Baltijos šalis pasisakytų už pareigos jas ginti nevykdymą. Tokia yra masinė sąmonė. O kaip Vakarų elitas? (…)

Atsakymas buvo rengiamas dvejus metus, o galutinai ir žodžiais, ir darbais jis buvo pateiktas per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje liepos 8 d. Tai iš esmės pirmas kartas, kai buvo atvirai aptartas Rusijos vykdytas branduolinis šantažas, apie kurį, savo gėdai, visą laiką prieš tai tylėjo Vakarų spauda. Varšuvoje nuspręsta dislokuoti po NATO batalioną trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Pasakyta, kad bus sustiprintas amerikiečių karių dalyvavimas Europoje.

Trumpai tariant, atsakymas į klausimą, ar jūs pasirengę mirti, buvo toks: NATO gins bet kurį kiekvienos NATO šalies lopinėlį. O štai ar jūs, pone Putinai, pasirengęs dėl mūsų mirti?

Tai reiškė, kad Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ketvirtojo pasaulinio karo planas, paremtas branduoliniu šantažu – siekiant įbauginti Vakarus galimu branduolinio ginklo panaudojimu, žlugo.

Ne mažiau skausmingą pralaimėjimą patyrė ir tautiečių bei viso „rusiško pasaulio“ gynybos planas. Jis pirmiausia žlugo Ukrainoje – jo nepriėmė rusakalbiai ir Rusijos gyventojai Ukrainoje. Dauguma rusų Ukrainoje atmetė šią idėją ir liko ištikimi Ukrainos valstybei bei jos pasirinkimui. Tai reiškia, kad šiame kare režimas prarado ir ideologines, ir instrumentines pozicijas.

Kokia yra dabartinė Kremliaus reakcija? Tai, kas dabar ten vyksta, yra ne dienomis, o valandomis auganti karinė isterija. Mes jau girdėjome apie civilinės gynybos pratybas, kuriose dalyvauja milijonai žmonių, apie 300 gramų duonos kepaliukus, kurie bus dalijami Sankt Peterburge, apie nesibaigiančius grasinimus Vakarams. Tai isterija, tiksliau sakant, isterijos imitacija.

Man atrodo, kad žmonės, kurie priima sprendimus – o pirmam planui žlugus sprendimus priima ne vien tik V.Putinas, nes jis yra priverstas tartis, derėtis, diskutuoti su savo aplinka, – nori kažkaip nušokti nuo eskalavimo kopėčių. Tačiau pats V.Putinas sausas neišlips, jeigu visuomenei nebus sukurta tam tikra pergalės regimybė arba daugiau mažiau tenkinantis susitarimas ir grįžimas į normalų gyvenimą.

Man atrodo, kad ši beprotiškos isterijos taktika labai pavojinga, ji gali virsti realiu susidūrimu – gali netyčia susidurti lėktuvai ar kibernetinės pajėgos. Šia isterija siekiama gąsdinti Vakarus, esą V.Putinas pasirengęs didinti statymus iki pat branduolinio konflikto, ir tikimasi, kad Vakarai dėl šventos ramybės sutiks, kaip Maskvoje sakoma, taikiai sugyventi.

Bėda ta, jog Vakarai šiuo atveju neturi ko pasiūlyti V.Putinui, kad šis būtų patenkintas ir galėtų „išsaugoti veidą“ prieš Rusijos visuomenę. Apie Baltijos šalis aš jau net nekalbu – Vakarams tai egzistencinis klausimas, jis nediskutuotinas.

Ukrainą Vakarai, ko gero, iš dalies gal ir atiduotų. Neatsitiktinai pirmoji NATO ir JAV prezidento Baracko Obamos reakcija į Krymo aneksiją buvo pareiškimas, esą Ukraina nėra NATO narė, todėl karinė intervencija neįmanoma, ir panašiai. Balandžio mėnesį Ženevoje V.Putinui buvo pasiūlytas sandoris: „Na, gerai, jūs paėmėte Krymą. Jei toliau neisite, mes užsimerksime.“

Tačiau Ukrainos ir taip nebeįmanoma atiduoti, Ukraina jau nebėra objektas, nes čia atsirado pilietinė visuomenė, ir ji atsirado atsako į V.Putino agresiją metu. Su jokiais gudriais ankstesniais Zbigniewo Brzezinskio planais finliandizuoti Ukrainą ši nebesutiks.

Nieko V.Putinui Amerika negali pasiūlyti ir Sirijoje, nes ten ji jau ir taip viską atidavė. JAV jau išdavė visus, su kuriais būtų galėjusios bendradarbiauti, ir tapo Putino-Assado karinių nusikaltimų bendrininkėmis. Galima sakyti, kad V.Putinui buvo įteikta pergalė – galimybė nebaudžiamam naikinti Alepo gyventojus. Tačiau ši „pergalė“ Rusijai nieko neduos.

Artimiausiu metu kažkokio „išrišimo“ Sirijoje nebus, bent jau iki B.Obamos kadencijos pabaigos. Jei JAV rinkimus laimės Hillary Clinton, ji su V.Putinu elgsis labai griežtai, todėl karinę isteriją Vakarams „parduoti“ lengviau dabar.

Vis dėlto noriu pasakyti, kad Rusija gyvena labai gerai. Nėra paliesta jokia nacionalinė Rusijos problema – nei Sirijoje, nei Ukrainoje, nei Baltijos šalyse. Visa tai vadinamojo Ketvirtojo pasaulinio karo „fantazmai“. O mūsų sėkmė bus tuomet, jeigu pavyks maniaką atitraukti nuo branduolinio mygtuko.

V.Jurkonis: Branduolinis šantažas skamba kaip apokalipsė. M.Gessen yra parašiusi knygą „Žmogus be veido“, o štai A.Piontkovskis sako, kad tą veidą reikia kažkaip išsaugoti. Taigi papildomas klausimas – ar Vakarai nepakankamai vertina Kremliaus keliamą grėsmę, ar ją pervertina?

M.Gessen: Mano nuomone, klausimas ne vien toks, ar pervertina, ar vertina nepakankamai. Nors man atrodo, kad greičiau vertina nepakankamai rimtai, svarbu, kokią žinutę Vakarai gauna iš Kremliaus ir kokią siunčia jam. Mano nuomone, visa Vakarų politika Kremliaus atžvilgiu paremta dviem klaidingomis prielaidomis.

M.Gessen

Pirmoji klaida: Vakarų lyderiai ir didžioji elektorato dalis mano, kad V.Putino elgesys yra „reaktyvus“. Kitaip sakant, kad jo veiksmus lemia susiklostančios situacijos ir kad tai daugiausia atsakas į Vakarų elgesį. Iš tiesų V.Putino politiką lemia jo paties pasaulio įsivaizdavimas. Jis elgiasi taip, kaip elgiasi. O vienintelis būdas jam išlaikyti valdžią – visuomenės mobilizacija. Ir būtent siekis išlaikyti visuomenę mobilizuotą diktuoja jo politiką, o ne kokie nors Vakarų veiksmai.

Antra klaidinga prielaida, tiesiogiai susijusi su pirmąja, yra Vakarų įsivaizdavimas, jog savo elgesio strategiją reikia modeliuoti taip, kad ji maksimaliai efektyviai veiktų V.Putino elgesį. Pavyzdžiui, sankcijų įvedimo logika buvo tokia, kokia buvo: įveskime sankcijas laipsniškai, nes jei V.Putinas tikrai turi omenyje tai, kuo grasina, jis sustos.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokia Vakarų strategija gali pasiteisinti. Tačiau tai gilus įsitikinimas, kad jei mes tinkamai pasirinksime, kaip elgtis, kaip paveikti V.Putino aplinką, jis pasikeis. Tai klaida. Visus savo įsivaizdavimus, koks yra pasaulis, jis susikuria instinktyviai, ir visų jų tikslas – išsilaikyti valdžioje.

Kitas klausimas – tai kuo gi Vakarams remtis, jei ne V.Putino elgesiu? Ir štai kyla pati sunkiausia problema – reikia keisti suvokimą. Reikia sau pripažinti, kad jokia strategija neveiks.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Vakarams tėra vienas pagrindas, ant kurio galima statyti visą politiką, – tai pačių Vakarų suvokimas, kas jie tokie yra.

Kokios vertybės, kokie susitarimai Vakarus padaro tuo, kas jie yra. Veiksmai, pagrįsti šia filosofija, o ne kokie nors migloti svaičiojimai, kaip gali sureaguoti V.Putinas, yra vienintelė išeitis Vakarams.

Įvesdami sankcijas Vakarai turėjo mąstyti, kad negalima turėti reikalų su nusikaltėliais, negalima žaisti pagal jų taisykles. O ne manyti, kad vienokios ar kitokios priemonės nusikaltėliams padarys įtaką, jie ims ir pasikeis. Čia ir sustosiu.

V.Jurkonis: Labai ačiū. O dabar – žvilgsnis iš JAV.

David Satter

D.Satteris: Labai dažnai aptarinėjami V.Putino motyvai: kas jį motyvuoja, kaip jis elgiasi. Nes daugeliui V.Putino įsiveržimas į Ukrainą ir Krymo okupacija buvo netikėtumas. Tačiau dažnai mūsų diskusijos turi vieną trūkumą: JAV vyrauja amerikietiškas mentalitetas. Amerikiečiai žino faktus, bet juos interpretuoja remdamiesi savo pačių supratimu ir negalvodami, kad gali egzistuoti visai kitoks pasaulio supratimas. Galiu pasakyti, kaip man viskas atrodo. Tiesa, aš nesitariau nei su V.Putinu, nei su jo aplinka, kad žinočiau, ką tiksliai jie galvoja. O jei ir konsultuočiausi, nemanau, kad jie man pasakytų tiesą. Tačiau atvirai sakant, man atrodo, kad viskas, ką daro V.Putino režimas, bet koks karas tėra vidaus politikos instrumentas.

Tą patį darė, beje, ir Borisas Jelcinas. Jei prisiminsime Pirmąjį Čečėnijos karą, tuomet buvo tiesiai pasakyta, jog mums reikia greito ir pergalingo karo, kad išaugtų prezidento reitingai. 1994-aisiais B.Jelcinui populiarumo labai reikėjo, tačiau karas pasirodė netrumpas ir nepergalingas. Vis dėlto jis buvo pradėtas turint būtent tokių tikslų.

Jei kalbėtume apie Antrąjį Čečėnijos karą, tai buvo mėginimas išsaugoti B.Jelcino šeimą ir privatizacijos rezultatus. 1999-aisiais Rusijos prieš savo pačios tautą įvykdytas teroro išpuolis, be kurio joks karas nebūtų buvęs įmanomas, leido įsiveržti į Čečėniją antrą kartą. Ir tai turėjo greitą rezultatą: V.Putinas tapo prezidentu. Galime ilgai kalbėti apie šio įvykio aplinkybes, tačiau laikas to neleidžia.

Karas Ukrainoje irgi buvo pradėtas dėl absurdiškų pretekstų ir dėl vidaus politikos priežasčių. Viskas, kas nutiko Ukrainoje, buvo mėginimas ten atrasti savo pačių visuomenės atspindį. O kas gali būti geriau, nei mažos grupelės sukilimas?

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Kad nukreiptų dėmesį nuo to, kas vyko, Rusijai būtinai reikėjo naujo karo.

Beje, kai šis karas prasidėjo, atsirado galimybė įvykdyti dar vieną avantiūrą – pradėti puolimą Sirijoje. Jei žvelgsime į B.Jelcino ir V.Putino režimus, galėsime geriau suprasti, ko iš jų galima tikėtis.

Tačiau kaip turi reaguoti Vakarai? Manau, idėja, esą Rusija ruošiasi atkurti savo imperiją, yra perdėta. Tai nerealu. Su viena sąlyga: jeigu nebus vidaus krizės pačioje Rusijoje. Nes tam, kad nukreiptų dėmesį nuo vidaus problemų, Rusija visuomet imasi ir gali imtis jau pasiteisinusios priemonės – karo.

Žinoma, jei kariaujama su tais, kurie gali apsiginti, rizika yra per didelė. Todėl labai svarbu sustiprinti Rusijos atgrasymą. Ir ne tik kariniu požiūriu, bet ir moraliniu, intelektiniu. Nes vienas iš režimą stabdančių veiksnių yra suvokimas, kad potencialus priešas adekvačiai supranta Rusijos mentalitetą, galimybes ir galimus veiksmus.

Pati didžiausia Vakarų silpnybė yra… Žinote, neseniai kalbėjausi su JAV Senato Užsienio reikalų komiteto nariais ir priminiau jiems, kaip Johnas Kerry guodėsi, kad Sergejus Lavrovas jam į akis melavo. Aš buvau tiesiog apstulbęs. O ko jis tikėjosi? Kad S.Lavrovas jam sakys tiesą?..

Tai ne tik juokinga, tai pavojinga. Tokia šalis kaip JAV privalo rasti intelektinių resursų suvokti, su kuo turi reikalą. Tačiau šiuo metu – prezidentinės lenktynės ir vyksta daug keistų dalykų. Iš vienos pusės, turime demokratiją. Iš kitos, tuomet, kai buvo akivaizdu, jog Rusijos režimas žudo žmones, tokius kaip Aleksandras Litvinenka ar Ana Politkovskaja, prasidėjo santykių „perkrovimas“…

H.Clinton kuria įspūdį, neva ji kovoja su V.Putino režimu, o šis mirtinai bijo jos pergalės rinkimuose. Tai, beje, visai įmanoma, nes jos oponentas Donaldas Trumpas kalba tokias kvailystes, kurios yra net kvailesnės už mūsų oficialią politiką. Toks nesusipratimas kaip D.Trumpas įmanomas tik visuomenės nesupratimo fone.

Šis Rusijos nesupratimas būtų nieko baisaus, jei nebūtų grėsmės, kad Rusija mus iš tiesų gali įtraukti į labai rimtą krizę. Todėl situacija reikalauja iš amerikiečių susipažinti su realiais faktais. O jūs, šio forumo dalyviai, galite prie to prisidėti.

V.Jurkonis: Labai svarbus veikėjas Vakarų santykiuose su Rusija, be jokios abejonės, yra Vokietija. Tad įdomu, kokios nuotaikos Berlyne?

B.Reitschusteris

B.Reitschusteris: Leninas yra prikalbėjęs daug kvailysčių, bet yra pasakęs vieną protingą dalyką: vokiečiai, prieš organizuodami revoliuciją, prieš grobdami traukinius, pirmiau nusipirks bilietą į tą traukinį. Dabar vyksta tas pats. Kad įsitikintų, jog Rusija yra agresorė, jog ji puola, vokiečiai reikalauja pasirašytų pareiškimų, kuriuos antspaudu būtų patvirtinęs notaras. Nes šiaip iš pasakojimų juk negali tiksliai žinoti. Juk V.Putinas tvirtina, kad jis geras…

Čia tas pats, kas raupsai. Dešimtmečius ši liga laikoma išnykusia, ir mes jau nebeturime jai imuniteto. Nes mes dešimtmečius gyvename gerovės ir taikos pasaulyje. Todėl kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“ Tai toks kolosalus proto užtemimas ir nenorėjimas suvokti realybės, kad aš siūlau erelį Vokietijos herbe pakeisti stručiu.

Kai aš vokiečiams aiškinu, jog V.Putinas – ne vegetaras, o grobuonis, jie į mane žiūri kaip į nykstančią rūšį zoologijos sode ir sako: „Baik tu, jis tik išdykauti nori. Reikia su juo sėstis prie derybų stalo, ir viskas bus gerai.“

Kas lemia tokią visuomenės simpatiją V.Putinui? Visų pirma labai stiprus vokiškas antiamerikonizmas. Antras dalykas – labai stiprios kairuoliškos nuotaikos. Žmonės mano, kad viskas, kas yra Rusija, tai Leninas. Ir nesupranta, kad, palyginti su V.Putinu, B.Obama yra tikras socialistas.

Mane labai išgąsdino tai, jog anksčiau maniau, kad denacifikacija Vokietijoje buvo sėkminga. Dabar, kai V.Putinas valdžioje, imu tuo abejoti. Vokietijoje egzistuoja tam tikras fiure… hm, lyderio ilgesys.

Visuomenėje į bausmę žiūrima kaip į kažką netinkamo. Na, kaipgi taip, reikia supratingumo. Tas pats su V.Putinu: gal atšaukim tas sankcijas, negalima šitaip…

Vokietijos politikos kritikai sako, kad pas mus ne politika, o socialinė pedagogika – kaip vaikų darželio auklėtojų rengimas. Toks pat santykis su V.Putinu. Bet kad reikia atgrasymo, o ne padlaižiavimo, supranta nedaugelis. Vienintelė Angela Merkel, kuri pati yra iš buvusios Rytų Vokietijos, todėl labai gerai žino, kas yra V.Putinas.

Todėl Vokietijos ir Rusijos santykius labai stipriai veikia tai, kas yra kancleris. Jeigu A.Merkel bus pakeista (manau, kad V.Putinas ties tuo jau dirba), tai Vokietijos vaidmuo Vakarų santykiuose su Rusija taps antraeilis.

V.Jurkonis: Nuskambėjo kritika dėl per didelio Vakarų atsipalaidavimo. O kaip Vokietijos ir Rusijos santykius bei Rusijos įtaką Vakarų visuomenės nuomonės formavimui vertinate jūs?

J.P.Heinas

J.P.Heinas: Tarp Vakarų ir Rusijos egzistuoja tam tikri klientelistiniai santykiai. Kalbėjote apie tai, kad V.Putinas elgiasi taip, kaip elgiasi, dėl savo realybės suvokimo. Klausimas, kiek V.Putino realybė yra ir mūsų realybė. A.Piontkovskis minėjo, kad 70 proc. vokiečių neitų ginti Baltijos šalių. Tai labai įdomu, nes susiję su tuo, kaip V.Putino realybė perkeliama į mūsų realybę.

Rusijai taip gerai sekasi mus priversti elgtis taip, kaip ji nori, nes iš tiesų mes patys tai norime daryti. Tai svarbu suprasti. V.Putino režimas siekia akceleruoti savąjį suvokimą mumyse.

Daugybė žmonių Vokietijoje nežino, ką reiškia sovietinė okupacija. Tačiau jie mano, kad dabar yra okupuoti ES. Tai labai įdomu.

Mano karta užaugo apsupta patogumų ir malonumų, ir mums labai sunku pripažinti, kad padarėme klaidą praradę budrumą. Rusija tuo naudojasi projektuodama savo realybę mūsų visuomenėje. Ir jai labai gerai sekasi: užtenka pažvelgti į tai, ką rašo Vakarų žiniasklaida, ir pamatysime daugybę žinučių, kurias suformulavo pati Rusija, o mes jas priėmėme už gryną pinigą. Rusijai nėra sunku daryti mums įtaką, nes viskas kyla iš mūsų pačių.

Parengė Rima JANUŽYTĖ

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

E.Schmittas, asm. archyvo nuotr.

Vilniuje pirmą kartą vykusioje Pasaulinėje specialiųjų operacijų pajėgų konferencijoje („Global SOF Symposium“) viešėjo apie du šimtus gynybos ekspertų iš dvidešimties šalių. Tarp jų – ilgametis „The New York Times“ žurnalistas, rašytojas, dviejų Pulitzerio premijų laureatas Ericas Schmittas, savo įžvalgomis apie gynybą, saugumą, tiriamąją žurnalistiką sutikęs pasidalyti su „Veido“ skaitytojais.

Rima JANUŽYTĖ

– Šiandien ėmėte interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Ką „The New York Times“ skaitytojai iš šio pokalbio sužinos apie Lietuvą?

– Taip, man jis padarė įspūdį per sveikinimo kalbą! Iš da­lies čia esu todėl, kad rengiu straipsnį apie tai, kaip Bal­­tijos šalys reaguoja į Rusijos vykdomą hibridinį ka­­rą, kokių veiksmų būtų imtasi tikro karo akivaizdoje.

Čia juntamas didelis nerimas dėl situacijos Rytų Ukrainos, Krymo okupacijos. Norėjau pasikalbėti su Lietuvos karinių pajėgų atstovais, civiliais ir išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kokių veiksmų imasi politikai ir kariai.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų atgrasoma bet kokia Rusijos agresija.

Kadangi R.Šimašius – politikas, tai norėjau sužinoti, ką jis darytų, kaip mobilizuotų Vilniaus gyvento­jus.

– Labai smalsu, ką sužinojote.

– Kalbėdamasis su kariškiais supratau, kad svarbiausia – konvencinis atgrasymas. Kitaip sakant, NATO ba­­­­­­talionas, konkrečiai – vokiečių kariai. Tai viena. Ru­­­­sijai tarsi sakoma, kad štai pirmiausia jums reikėtų praeiti pro mus, paskui pasimatyti su Lietuvos pa­jė­gomis, prieš jums vėl atsikandant bent kąsnelį mū­sų šalies.

Jei D.Trumpas taptų prezidentu ir Rusijai pasiūlytų susitar­ti, kaip žada JAV rinkėjams, V.Putinas jį suvalgytų gyvą.

Šiandien klausydamasis pulkininko pranešimo apie savanorius, kuriuos mes vadiname nacionaline gvar­dija, supratau, kad Lietuvoje labai daug patriotizmo. Daug sąmoningumo. Nerimo. Gal ir baimės dėl Rusijos.

Pamačiau aiškų skirtumą, kaip viską vertina amerikiečiai, ir kaip – lietuviai. Amerikoje Sovietų Są­jun­ga, kuri buvo bloga, yra praeitis. Dabar yra Rusija, su ku­ria galima dirbti. Čia, Lietuvoje, viskas kitaip: Lie­tuva visada įtariai žiūrėjo į Rusiją, konkrečiai – į Vla­dimirą Putiną. Galima sakyti, kad budrumas Ru­sijos atžvilgiu čia yra kasdienybė.

Žinoma, praleidau tik porą dienų ir nespėjau pa­sikalbėti su daugybe žmonių, tačiau iš to, ką sužinojau, susidariau būtent tokią nuomonę.

– Užsiminėte apie JAV požiūrį į šiandieninę Rusiją. Tai valstybės ar gyventojų nuomonė? Kaip manote, ką apie Rusiją mano jūsų skaitytojai?

– Viskas labai paprasta: yra dvi nuomonių stovyklos. Vienoje – manantieji, kad Rusija įsilaužė į JAV politi­nių partijų korespondencijos sistemas ir kad net pa­mėgino paveikti prezidento rinkimų kampanijos ei­gą ir rezultatus. Daug žmonių, kurie prieš metus ar dve­jus būtų pasakę, kad tai visiškai nerealu, dabar pra­deda suvokti: o taip, realu. Rusija gali taip elgtis. Ma­nau, kad amerikiečiai pamažu pradeda pasivyti lie­tuvius suvokimu, kas yra Rusija.

– Kitoje pusėje – tikintieji Donaldo Trumpo žodžiais, esą Rusija gali būti ne priešas, o partneris?

– Manau, kad daugybė amerikiečių, net iš paties D.Trumpo partijos, su tuo nesutinka. Daug kas yra labai susirūpinę dėl to, kas vyksta, nes akivaizdu, kad Ru­sijos įtaka pasireiškė net atskirose valstijose. Ru­­sijos jėgos sugebėjo ten patekti ir sukelti dvejonių dėl rinkimų rezultatų. Žinoma, gal nerimas, kad Rusija re­guliuoja JAV rinkimų eigą, šiek tiek perdėtas, ta­čiau kai ateina D.Trumpas ir pradeda aiškinti, kad, girdi, net neaišku, ar tai buvo programišių įsilaužimas… Aš su juo visiškai nesutinku.

Abi partijos sutaria, kad tai, kas įvyko, buvo įsilaužimas.

– Ar jums, kaip žurnalistui, yra tekę susidurti su ko­kiais nors Rusijos mėginimais daryti įtaką jums pa­čiam?

– Pačioje mano karjeros pradžioje – taip. Dirbau Va­šingtone. Tai buvo 1998-ieji. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo Rusijos diplomatas. Išsiaiškino, kad esu jaunas reporteris, kad dirbu „The New York Times“, ir tada staiga tapo labai draugiškas. Pakvietė mane kavos. Aš pamaniau – ką gi, puiku, neturiu daug rusiškų šaltinių, nežinai, kada ko gali prireikti.

Tačiau manau, kad jis su manimi norėjo eiti kavos ne todėl, kad pajuto man draugiškumą, o būtent todėl, jog dirbau „The New York Times“. Bet kavos mes taip ir neišgėrėme – persikėliau į Niujorką ir ryšys su šiuo diplomatu nutrūko. Tai buvo, ko gero, artimiausias ryšys su bet kokiu rusu. Beje, ir Rusijoje nesu buvęs. Baltijos šalys – arčiausiai Rusijos, kur man yra tekę būti.

– O kiek įtakos savo darbe juntate iš JAV politikų? Ar esate susidūrę su valdžios mėginimais sutrukdyti jums atlikti kokį nors tyrimą ir parašyti kokį nors straipsnį?

– Laisvoje, demokratinėje visuomenėje įtaką politikai visuomet mėgina daryti. Labai dažnai oficialūs asmenys paneigia tai, ką ketini publikuoti. Kadangi rašau nacionalinio saugumo, žvalgybos klausimais, tai labai jautrios informacijai sritys.

Prieštaravimus ar paneigimus iš valdžios pusės kiek­­vienu atveju vertiname labai rimtai, bandome su­­prasti, ar vyriausybė turi priežasčių siekti, kad mes kažko neviešintume ar nukeltume publikaciją vėlesniam laikui. Reikia įvertinti, ar straipsnis nesukels grės­­­mės JAV ir jos gyventojams, taip pat – mūsų są­jun­gininkams. Galbūt bus suteikta per daug informa­cijos priešui apie mūsų pajėgumus. Visa tai mes įvertiname, tariamės su redakcine kolegija, ar straips­­­nyje yra kažkas, ką visuomenei būtina sužinoti. Kartais pakanka labai subtilių korekcijų, kurios nekeičia esmės, tačiau apsaugo priešą nuo tam tikros informacijos, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti.

Tokios diskusijos vyksta nuolat. Tačiau niekada nesu sulaukęs iš valdžios pareiškimo, kad kažko publikuoti negalima. To nėra buvę nuo pat mano darbo žiniasklaidoje pradžios ir tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.

– „The New York Times“ dirbate ilgiau, negu leidžiamas savaitraštis „Veidas“, kaip tik švenčiantis 24 metų gimtadienį. Turėjote progą iš vidaus stebėti labai ilgą „The New York Times“ evoliuciją. Kokie jūsų pastebėjimai dėl spausdintinės žiniasklaidos pokyčių ir kokia ateitis jos laukia visame pasaulyje?

– Ačiū, kad primenate, koks esu senas. O jei rimtai, pasakysiu taip: viena vertus, žurnalistikai dabar – auk­so amžius, nes mes turime tiek daug įrankių, tiek priemonių. Dabartinis mano darbas ir galimybės nepalyginami su tuo, kaip buvo, kai prieš 34 metus pradėjau savo reporterio karjerą. Internetas, komunikacija per socialinius tinklus, galimybė keliauti po visą pasaulį… Visa tai didelis privalumas. Galimybė į pasakojimą įterpti garso ir vaizdo medžiagą, pasitelkti įvairiausius įrenginius leidžia istoriją pateikti kur kas įtikinamiau.

Didžiausia problema susijusi su pačiu verslo mo­de­liu. Daugybė žiniasklaidos kompanijų atsisako spau­dos leidinių, nes sparčiai mažėja reklamos apim­tys, spaudos žurnalistai pereina į kitas visuomenės informavimo priemones, nes laikraščiai tampa per maži ir nebeišsilaiko. Tačiau mes ieškome finansinio modelio, kuris mums leistų išlikti ir tęsti kokybiškos žurnalistikos tradiciją. Norime išlaikyti kokybės standartus. Deja, „The New York Times“ – vienas iš vos kelių likusių spausdintinių laikraščių. „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ir dar keli laikraščiai vis dar randa finansinių galimybių egzistuoti ir užsiimti kasdiene tiriamąja žurnalistika. Bet visi jie ieško naujų formų.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas – daugiausiai išlaidų ten sudaro saugumas. Dar 7 mln. dolerių kainuoja reporterių darbas informuojant apie prezidento rinkimų kampaniją skirtingose valstijose.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas.

Taigi, tai iššūkių laikas. Labai džiaugiuosi, kad man tai ne verslas, nes žmonės, kuriems laikraščiai yra verslas, dabar turi labai atidžiai svarstyti įvairias ilgalaikes perspektyvas.

– Paminėjote biurą Irake. Kaip manote, kas yra efektyviau: vykti į karštuosius taškus ir viską pamatyti savo akimis, ar likti redakcijoje, bet iš toliau pamatyti platesnį kontekstą?

– Man pasisekė, kad darau ir viena, ir kita. Būdamas Vašingtone stengiuosi kuo geriau suprasti politiką, po­litinius sprendimus, visas aplinkybes. Tačiau nėra ge­resnio būdo viską geriau suprasti, nei nuvykti į Af­ga­nistaną. Ar, tarkime, ši konferencija, kurioje ga­li­ma gyvai pasikalbėti su įvairiausiais žmonėmis ir su­sidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta.

Ypač tie žurnalistai, kurių sritis yra tarptautiniai santykiai ir saugumas, privalo derinti abu šiuos dalykus. Jei darysi tik vieną, vis tiek galėsi parašyti gerą istoriją, bet ji nebus tokia išsami.

– Viena iš jūsų dažnų temų – kova su terorizmu. Kaip manote, koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, kai kalbama apie teroristinių išpuolių prevenciją?

– Mūsų misija – viso pasaulio skaitytojams paaiškinti, kas yra teroristinės grupės, kas jas motyvuoja, kokios jų galimybės. Po Rugsėjo 11-osios labai daug JAV pa­­reigūnų laikėsi taktikos slėpti informaciją, mes žinojome labai nedaug, o tai gali baigtis grėsmės išpūtimu. Kai žinai daugiau, viskas nebeatrodo taip baisu ir pradedi ieškoti būdų, kaip su ta grėsme kovoti.

Taigi žiniasklaidos misija – kelti klausimą, ar politikų būdai kovoti su grėsmėmis yra teisingi. Štai da­bar JAV vyksta karštos diskusijos dėl veiksmų Si­ri­jo­je. Daug amerikiečių kelia klausimą, ar JAV iš viso tu­ri kištis, o jeigu taip, gal kažkokiomis kitomis formomis? Ar tikrai Baracko Obamos administracija turėtų kariniais veiksmais atakuoti Sirijos armiją? Juk tai gali grėsti net kariniu susirėmimu su Rusija.

Taigi žiniasklaida turi kuo detaliau informuoti, kas ten vyksta, kaip veikia ISIS ir jos tinklai Eu­ro­po­je, kodėl mes Sirijoje darome tai, ką darome. Visa tai lei­džia priimti teisingus sprendimus politikams, o vi­suo­menei – tuos sprendimus vertinti: kritikuoti ne­sėk­mes, paploti sėkmės atveju.

– Jei kalbame apie sėkmę, kaip manote, ko Europa turėtų pasimokyti iš JAV kovoje su terorizmu?

– Europa dabar mokosi iš savo pavyzdžių. Išpuoliai Briuselyje gali daug ko pamokyti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Problema ta, kad Europa ir Amerika te­ro­rizmo klausimu per mažai kalbasi tarpusavyje. Yra per daug kliūčių, per mažai pastangų kartu imtis veiksmų. Tas pats ir tarp atskirų Europos valstybių.

Europos terorizmo istorija gerokai ilgesnė nei JAV – prisiminkime išpuolius Ispanijoje, Didžiojoje Bri­­tanijoje, Italijoje, Vokietijoje. Tačiau tik penkių Europos valstybių žvalgyba tarpusavyje dalijasi informacija. Išpuoliai Europoje atskleidė būtent dalijimosi informacija spragas.

– Šiame kontekste vėl prisiminkime Rusiją. Ar kovoje su pasauliniu terorizmu Rusija kada nors galėtų tapti sąjungininke, ar jos niekas nepriims į partnerių gretas?

– Galiu tai įsivaizduoti. Rusijos ir JAV vyriausybių bendradarbiavimo terorizmo klausimu praeityje jau būta. Buvo gerų ir blogų pavyzdžių. Bostono išpuolis atskleidė, kad Rusija mums nepasakė visko, ką galėjo pasakyti ir kas galbūt būtų padėję šiam išpuoliui užkirsti kelią.

Jei kalbame apie Siriją, amerikiečiai ir rusai tarpu­savyje nesusikalba net dėl to, kas yra teroristai. JAV nori susitelkti ties ISIS, o Rusija sako – ne ne, tai kur kas daugiau nei vien ISIS, tai kur kas platesnė grupė. Tai trukdo bendradarbiauti.

Šiuo metu aplinkybės Rusijai ir JAV bendradarbiau­ti bet kuriuo klausimu yra labai sudėtingos, bet gal­būt kova su ISIS – viena tų sričių, dėl kurių abi pu­sės gali susitarti.

– Konferencija, kurioje dalyvavote, pirmą kartą vyksta ne JAV. Kodėl jai pasirinkta Lietuva? Ar tai JAV žinutė mums, kad galėtume jaustis saugūs, ar žinutė Rusijai? Jei taip, kokia ji?

– Manau, viskas paprasčiau. Tiesiog ši organizacija – „Global SOF Organisation“ – nutarė išsiveržti iš JAV ribų ir parodyti, kad jos mastas yra tarptautinis.

Kita vertus, Lietuvos noras priimti šią konferenciją yra žinutė JAV, jog per pastaruosius 15 metų JAV specialiųjų operacijų pajėgos buvo taip susikoncentravusios į kovą su terorizmu, kad galbūt dėmesio ne­teko kai kurios kitos grėsmės. Ši konferencija yra priminimas, kad specialiosios pajėgos gali būti panaudotos ne tik kovoje su teroristais, bet ir įvairių formų kovoje su kitomis valstybėmis, jei to prireiktų.

Specialiųjų operacijų pajėgų gebėjimai – unikalūs ir gali labai pasitarnauti informacinio, hibridinio ka­ro atveju. Pradedama suprasti, kad tokios pajėgos ga­li praversti Baltijos šalyse.

– Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai skamba dvejonė, ar NATO tikrai mums padėtų karinės agresijos atveju. Juk net gyventojų apklausos įvairiose NATO priklausančiose valstybėse rodo, kad daug kas rinktųsi į konfliktą nesikišti, nepaisant 5-ojo straipsnio. Kokios amerikiečių – jūsų skaitytojų – nuotaikos?

– NATO įvaizdis vis dar geras, nors ir ne toks, koks buvo Šaltojo karo laikotarpiu. Daug kam dar visai neseniai gal atrodė, kad NATO buvo reikalinga tol, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, o dabar, kai jos nebėra, NATO turi užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, misija Afganistane.

Pastaruoju metu daug kas šį požiūrį pradeda keisti ir vėl prisimena Rusiją. Amerikiečiai suvokė, kad Ru­­sija vėl kelia grėsmę. Žinoma, ne tokią kaip Šaltojo karo laikotarpiu – toli gražu. Tačiau atsirado po­reikis iš naujo užtikrinti Baltijos šalis, kad JAV bus čia, jeigu prireiks. Beje, net tarp paprastų amerikiečių vis dažniau vietoj „užtikrinimo“ pasigirsta žodis „atgrasymas“.

Tai nereiškia, kad Rusija yra priešas, koks buvo Sovietų Sąjunga Šaltojo karo laikais. Dabar kiti laikai, kitos aplinkybės. Tačiau vis daugiau amerikiečių suvokia, kad Rusija nėra ir draugė. Taigi, sakyčiau, šiuo metu vyksta nuomonės pokytis.

– Kol vyko ši konferencija, Vilniuje prasidėjo kitas renginys – Laisvos Rusijos forumas. Į jį susirinko daug garsių Rusijos opozicijos atstovų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. Visi jie svarsto, kaip Rusijoje sukurti demokratiją, ir dalis jų, regis, tiki, kad tai tikrai įmanoma. Kokia jūsų nuomonė? Ar įsivaizduojate Rusiją vakarietišką, demokratinę? Tokią, su kuria išties galima draugauti?

– Manau, kol Rusijai vadovaus V.Putinas, tai labai sunkiai įmanoma. Juk jis konsoliduoja vis daugiau ga­­lios ir ne kartą parodė norą atkurti buvusią imperi­ją su tokia pat struktūra. Jo aplinkoje – buvusios So­vie­tų Sąjungos „aparatčikai“, KGB žmonės. Ra­šan­tys apie saugumą žurnalistai amerikiečiai Rusiją su­vo­kia kaip KGB valstybę. Juk  V.Putinui oponuojantys žmonės susiduria su tiesiogine grėsme. Jie net nužudomi. Taigi artimiausiu metu vilčių nedaug.

Kita vertus, Rusijos gyventojai jau spėjo paragauti vakarietiškos ekonomikos skonio, pajuto, kuo ji ski­riasi nuo komunistinės ekonomikos. Pačioje Ru­si­joje randasi vis daugiau žmonių, tikinčių, kad vieną die­­ną Rusija ims keistis. Tačiau tai neįvyks per trumpą laiką. V.Putinas daro viską, kad ir toliau liktų valdžio­je.

JAV įstatymų leidėjai, ta pati Hillary Clinton, su­v­o­­kia, kad apie Rusiją reikia galvoti kaip apie V.Pu­ti­­no Rusiją. Jei H.Clinton būtų išrinkta ir net perrinkta antrai kadencijai, manau, Rusijai tuo laiku vis dar tebevadovautų V.Putinas.

Neaišku, kaip į Rusiją žiūrėtų D.Trumpas, jei tap­tų prezidentu. Ar jam pavyktų pakeisti santykius? Esu nusiteikęs skeptiškai. Manau, kad jei jis V.Pu­ti­nui pa­sakytų tai, ką aiškina JAV rinkėjams, – „susitar­ki­me“, V.Putinas jį suvalgytų gyvą. Na, bet pažiūrėsime.

Aišku viena: Amerikoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, niekas nenori konflikto. Tačiau apie susitarimus su Rusija, kol kas, manau, anksti kalbėti.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

A.Piontkovskis, DELFI nuotr.

Prieš penkiolika metų atviraširdis George‘as Bushas, tiesiog iki ašarų sujaudintas Putino iš anksto paruošto pasakojimo apie gaisre išgelbėtą kryželį, pažvelgė jam į akis ir pamatė ten kažkokius nuostabius dalykus.

Geopolitika.lt, Laisvės radijas

Man net teko į tą jo repliką atsakyti ištisa knyga „Another Look into Putin‘s Soul“ (Kitas žvilgsnis į Putino sielą). Stiprėjanti Donaldo Trumpo, kaip „Putino pudelio“, reputacija šiandien skatina smarkų savaiminį Amerikos politinio elito auklėjimąsi žvelgiant į tas Putino režimo puses, į kurias tas elitas iki šiol nesiryždavo pažvelgti.

Pirmiausia tai gausėjantys duomenys, liudijantys strateginį Kremliaus ir Rusijoje uždraustos „Islamo valstybės“ bendradarbiavimą, ir tai, kad Maskva teroristus naudoja kaip savotišką „Ledlaužį-2“ (čia turimas omenyje rašytojo V. Rezuno-Suvorovo, perbėgusio į Vakarus buvusio SSRS šnipo, romanas „Ledlaužis“, kuriame teigiama, kad Stalinas, siekdamas įvykdyti pasaulinę revoliuciją, Hitlerį naudojo kaip „pasaulinio kapitalizmo ledlaužį“ – vertėjo past.), t. y. priemonę Vakarams silpninti ir griauti:

- anksčiau nukištas į stalčių JAV finansinės žvalgybos pranešimas apie Kremliaus kuruojamą Basharo Assado ir „Islamo valstybės“ prekybą nafta (Putino žodžiais tariant – „statinėmis su rusų krauju“);

- tūkstančių Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų piliečių buvimas „Islamo valstybės“ gretose, šimtai jų buvo FST aprūpinti rusiškais užsienio pasais ir pasiųsti į Artimuosius Rytus kaip savos rūšies kariai internacionalistai;

- Rusijos aviacijos Sirijoje kovinių veiksmų pobūdis, kai Obamai ir Kerry‘iui nuolaidžiaujant ir net tyliai pritariant naikinami sunitų sukilėliai, kovojantys su Assadu ir „Islamo valstybe“, ir žudomi juos remiantys civiliai gyventojai;

- vis atviriau ir ciniškiau po kiekvieno didesnio islamistų teroristinio akto Kremliaus propagandos vykdomas Europos ir JAV vadovybės bei gyventojų šantažas: atšaukite sankcijas ir pradėkite bendradarbiauti su mumis, nes priešingu atveju sprogimai tęsis.

Stalino ledlaužis „Adolfas Hitleris“ buvo naudojamas išskirtinai užsienio politikos tikslams. Pradėdamas savo didįjį geopolitinį žaidimą Kremliaus kalnietis, tapęs absoliučiu diktatoriumi, visas savo vidaus politikos problemas jau buvo išsprendęs. Putino ledlaužis „Radikalusis islamas“ – per namų sprogdinimus, per Basajevo žygį į Dagestaną – nuo pat pradžių buvo nukreiptas iš esmės į vidaus politikos problemas, į valdžios užgrobimą. Tačiau Putinas suprato, kad, nepaisant visko, jo režimas, visiškai kitoks nei Stalino, be profilaktinio jį supančios erdvės performavimo taip pat negali būti ilgalaikis.

Pirma, posovietinė erdvė turi būti griežtai kontroliuojama Kremliaus, kad nė viena tos erdvės šalis negalėtų išsiveržti iš pokomunistinių kleptokratinių režimų grandinės ir taip tapti itin nepageidaujamu pavyzdžiu Rusijos piliečiams.

Antra, Vakarai turi būti įbauginti, sutrikdyti ir pakrikę tokiu mastu, kad ne tik kad nepalaikytų bėglių (Gruzijos, Ukrainos), bet net su sargyba sugrąžintų juos į Rusijos kleptokratų „privilegijuotų interesų zoną“.

Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir jokiu būdu nesustos, kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo svetimoje teritorijoje“.

Štai būdingos konkrečios „gerojo tardytojo“ Sergejaus Markovo rekomendacijos: reikia skubiai nutraukti Rusijos ir Vakarų konfliktą dėl Ukrainos. „Chuntą“ reikia pakeisti technine vyriausybe, pakeisti Konstituciją, pašalinti neonacistus, surengti naujus laisvus rinkimus. „Kijevo chunta“ – tai viena svarbiausių kliūčių bendrai JAV, ES ir Rusijos kovai su teroristais.

„Blogojo tardytojo“ vaidmenį atlieka kažkuris skeptiškai nusiteikęs, laidoje „Vakaras su Solovjovu“ dalyvaujantis parlamentaras, kuris „nėra įsitikinęs, jog užteks vieno teroristinio akto Paryžiuje, kad būtų pradėta kalbėtis su Putinu“. O premjeras Medvedevas savo spaudos konferencijoje tiesiai pareiškė: teroro aktai ES ir kitose pasaulio vietose vyksta todėl, kad Vakarų šalys laikosi Rusijos izoliavimo kurso.

Kremliaus mafija beveik atviru tekstu siūlo Vakarams „stogą“ nuo būsimų teroro aktų, tačiau, suprantama, griežtomis savo sąlygomis. Kad Maskva džihadistinėse struktūrose turi savo agentūrą ir daro joms tam tikrą įtaką, seniai nėra paslaptis. Tai ir žmonės, užverbuoti dar KGB pagal „nacionalinių išsivadavimo judėjimų“ liniją, ir Saddamo karininkai, mokęsi SSRS ir sudarantys kadrinį „Islamo valstybės“ pajėgų stuburą, ir jaunieji Alacho kovotojai iš Kaukazo, rūpestingai globojami FST.

Pirmą kartą slapta užuomina – „bendradarbiaukite su Kremliumi, priešingu atveju būsite sprogdinami“– Putino propagandos ir jos užsienio agentūros visa jėga buvo panaudota po brolių Carnajevų teroristinio akto per Bostono maratoną. Tačiau bet kuris Amerikos prokuroras, žurnalistas ar politikas, panorėjęs sužinoti tiesą apie Carnajevų teroro aktą, galėtų įsitikinti, kad „Bostonui skirtas sprogdiklis buvo užtaisytas jau seniai“ („Novaja gazeta“, 2013 m. balandžio 27 d.). Prieš įvykdydamas teroro aktą vyresnysis Carnajevas aštuonis mėnesius gyveno Rusijoje ir buvo kontroliuojamas FST. Jis nesislaptydamas, per Šeremetjevo oro uostą, iš JAV atvyko į Rusiją žinodamas, kad Maskva oficialiai perspėjo amerikiečius: Carnajevai yra susiję su islamistais, o jį Jungtinėse Valstijose dėl to du kartus apklausė.

Carnajevas niekada nebūtų ryžęsis to daryti, jeigu nebūtų buvęs absoliučiai tikras, kad Rusijoje jis bus visiškai saugus. Ir tikrai, prižiūrimas FST jis laisvai keliavo po Kaukazą, susitikinėjo su pogrindžio aktyvistais (po šių susitikimų kelis žmones demonstratyviai likvidavo). O pats Carnajevas liko gyvas ir sveikas, ramiai sugrįžo į Maskvą ir sėkmingai išvyko į JAV pasitikti savo likimo.

Kai jau po teroro akto į Maskvą atvyko JAV senatorių grupė, kad su rusų kolegomis bendradarbiautų tiriant įvykį, šie kolegos pasiuntė senatorius „į lankas“, pareikšdami, kad jokio Carnajevo 2012 metais Rusijoje nebuvo. O vienas iš Amerikos diplomatų, lydėjusių delegaciją, tapo specialiųjų tarnybų provokacijos auka: jam pasiūlė perduoti slaptus duomenis, o tada, kaip kine, plieskiant televizijos kameroms, sulaikė.

Amerikos valdžia ir teisėtvarkos organų vadovybė tikriausiai žino tiesą apie teroristinio akto Bostone organizatorius. Tačiau jie nesiryžta pažvelgti šiai tiesai į akis – ji per daug siaubinga ir pareikalautų pernelyg rimtų išvadų bei veiksmų. Tačiau tebesitęsiantis aklumo žaidimas gali atvesti prie naujų tragedijų.

Donaldas Trumpas – itin vertingas Putino agentas Amerikoje, toks, kokio sovietinė sistema ir KGB neturėjo per visą SSRS istoriją. Didžiausia Trumpo vertybė yra ta, kad jo niekas neverbavo, niekas jam nemokėjo ir jis nepasirašė jokių pasižadėjimų. Todėl formaliai demaskuoti Trumpo kaip agento neįmanoma. Tiesiog jis, kaip išskirtinai naudingas beraštis buržuazinis idiotas, prezidento poste rengiasi siekti būtent tų tikslų, apie kuriuos svajoja Putinas: faktinio JAV pasitraukimo iš pasaulinės arenos, NATO iširimo, Ukrainos atidavimo visiškai Kremliaus savivalei.

Trumpas – tikras savimyla, nuoširdžiai laikantis save Amerikos patriotu. O štai kas yra tikrieji seni, faktiškai Kremliaus apmokami agentai, – tai jo artimiausi bendradarbiai: rinkiminės kampanijos vadovas Paulas Manafortas ir patarėjas Rusijos klausimais Carteris Page‘as. Abu jie daugelį metų už milžiniškus pinigus dirbo pas Rusijos oligarchus ir Viktorą Janukovyčių. Manafortas ir Page‘as puikiai žino, už ką ir kam jie dirba, jie visaip kursto ir tvirtina proputiniškas savo kliento nuostatas. „Pagrindinis mūsų priešas – „Islamo valstybė“, Putinas kovoja su terorizmu, todėl mes privalom atmesti visus savo smulkius nesutarimus ir vienytis su Putinu“ – štai tas nesudėtingas štampas, kurį į Trumpo sąmonę bruka Manafortas ir Page‘as.

Trumpo pasiryžimas atiduoti Putinui Rytų ir Centrinę Europą – tam tikra prasme panašių Baracko Obamos politikos tendencijų tęsinys. Visi juk prisimena Amerikos prezidento interviu žurnalui „Atlantic“, kuriame vos ne paraidžiui buvo pasakyta: rusams norisi išprievartauti Ukrainą daug labiau, nei mums norisi ją ginti, taip bus visada ir mums tenka su tuo skaitytis. Šis atviravimas parodo, kad panašios pavargimo nuo pasaulinės atsakomybės nuotaikos yra būdingos Amerikos politinei klasei. Todėl Trumpo kandidatūra yra idealus tokių pažiūrų besilaikančių veikėjų koncentracijos taškas. Tačiau Obama bent neatsisako nuo JAV, kaip NATO narės, įsipareigojimų, ir Amerikos prezidento parašas po griežta neseniai vykusio vadovų susitikimo deklaracija dar kartą tai patvirtina. O Trumpas maksimaliai ekspolatuoja visada JAV egzistavusias izoliacionistines nuotaikas.

Tokios nuotaikos (objektyviai – prohitleriškos) JAV buvo stiprios Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Prezidentui Franklinui Rooseveltui reikėjo padėti daug pastangų, kad Amerikos žmones įtikintų būtinumu priešintis fašizmui Europoje. Būdinga, kad Trumpas savo rinkiminei kompanijai pasiskolino ketvirto dešimtmečio Amerikos izoliacionistų šūkį „America First“ („Pirmiausia – Amerika“).

Kartais tenka išgirsti nuomonę, kad, tapęs prezidentu, Donaldas Trumpas nepajėgs realizuoti savo ardomųjų užsienio politikos nuostatų, nes susidurs su Amerikos politinės sistemos svertų ir atsvarų sistema. Bet esmė ne ta, kad visuose Amerikos politinio elito ešalonuose, įskaitant ekspertų bendruomenę, yra pakankamai daug izoliacionistų, atsisakymo nuo atlantinių įsipareigojimų šalininkų (giliai įsitikinusių ir dosniai Kremliaus apmokamų). Siekdami įgyvendinti savo nuostatas jie visi aktyviai naudosis Trumpu ir jo milžiniškomis vykdomosios valdžios vadovo galimybėmis.

Būdinga, kad apie labiausiai nevykusius Trumpo pasisakymus kol kas nė žodžio neištarė tokie Amerikos užsienio politikos guru kaip Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis. Na, dėl pirmojo viskas aišku. Kissingeris ir artimiausias jo patarėjas Rusijos klausimais Thomas Gremas jau daugiau nei dešimtmetį tarnauja Kremliaus interesams. Kad tuo įsitikintumėte, perskaitykite bet kurią jo publikaciją. O štai „didįjį Zbigą“ ilgosios Lubiankos rankos pasiekė palyginti neseniai, prasidėjus Ukrainos krizei, kai vienas iš Putino dvaro oligarchų veterano antitarybininko vadovaujamam Strateginių ir tarptautinių tyrimų centrui CSIS paaukojo didelę pinigų sumą. Po to senukas Brzezinskis netikėtai su įkarščiu ėmė kalbėti apie Ukrainos finliandizaciją.

Šiandien, sprendžiant iš visuomenės nuomonės apklausų, Hillary Clinton lenkia Trumpą. Bet įsivaizduokite, kad maždaug apie spalio vidurį Amerikoje įvyks grandiozinis teroro aktas su daugybe aukų, kuriame aiškiai dalyvaus islamistai, o prezidentas Obama, kaip visada, sakys: islamas čia ne prie ko, islamas – tai puiki, taikinga religija. Tai, žinoma, suerzins Amerikos rinkėjus ir į Trumpo pusę patrauks naujų šalininkų.

Trumpas turi galimybę ateiti į valdžią, ir toks artėjančių rinkimų rezultatas bus kolosali Putino pergalė. Būsimasis Trumpo kabineto valstybės sekretorius, Atstovų Rūmų pirmininkas dešimtame dešimtmetyje, anaiptol ne didžiosios politikos marginalas, o priešingai – aukščiausio Amerikos politinio elito atstovas Newtas Gingrichas neseniai pareiškė, kad Estija – tai Sankt Peterburgo priemiestis ir dėl jos jis nesirengia rizikuoti branduoliniu karu su Rusija. Tokia sentencija pati savaime reiškia milžinišką dvejus metus trunkančio atviro, prieš Vakarus nukreipto Kremliaus šantažo branduoliniu karu pergalę. Iš esmės tai – tiesioginis „mandagių žaliųjų žmogeliukų“ kvietimas vykti eilinių atostogų į Baltijos valstybes. Įdomu, ar Gringrichas žino, kad jis pažodžiui kartoja Stalino argumentaciją, kurią šis naudojo skebdamas karą Suomijai, atseit pati Suomijos geografinė padėtis yra grėsmė Leningrado saugumui. Gringricho, būsimo prezidento Trumpo vardu paskelbusio apie JAV kapituliaciją, žodžiai Kremliuje skambėjo kaip muzika.

JAV atsisakymas nuo karinės NATO šalies gynybos, nuo branduolinio sulaikymo principo reikš NATO galą, JAV kaip pasaulinės didžiosios valstybės galą, Vakarų pasitraukimą iš pasaulio istorijos. Tai – didelė pagunda „Rusų pasaulio“ ideologams ir praktikams, ir Putinas, be abejo, rimtai svarsto, kaip pasinaudoti tokia galimybe ir, svarbiausia, kaip šią galimybę maksimaliai padidinti.

Kad ateitų į valdžią, Putinas ryžosi namų sprogdinimui Rusijoje. Jis pasiuntė Carnajevą į JAV, kad būsimiems trumpams įteigtų mintį, jog su Kremliumi būtina bendradarbiauti. Šiandien Putinas yra per žingsnį nuo, atrodytų, neįsivaizduojamos geopolitinės pergalės ir kad nepraleistų unikalios galimybės laimėti Trečiąjį pasaulinį karą „praliejant mažai kraujo ir priešo teritorijoje“, nesustos prieš nieką. Įsilaužimas į Demokratų partijos rinkimų štabo serverius gali pasirodyti tik nekalta išdaigėlė.

Šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Protestas Maskvoje

Penktadienį, šeštadienį Vilniuje įvyks jau antrasis „Laisvosios Rusijos forumas“, kuriame bus svarstoma Rusijos užsienio politika ir Rusijos išėjimo iš ekonominės bei civilizacinės krizės variantai.

Tarp temų – Rusija ir Vakarai, rugsėjo rinkimų Rusijoje rezultatai, Rusija po Putino, korupcija ir kleptokratija. Forume netrūks žinomų dalyvių ir pranešėjų: tai Rusijos opozicijos lyderiai Garis Kasparovas ir Ilja Ponomariovas, politologas Andrejus Piontkovskis, žmogaus teisių gynėja Lilija Šibanova, ekonomistas Andrejus Ilarionovas ir t.t. Pirmasis „Laisvosios Rusijos forumas“ Lietuvoje vyko šių metų kovą. Tuomet išgarsėjo Rusijos valstybinės televizijos „Rosija 24“ žurnalistai, kurie bandė įsiveržti į renginį be kvietimo, persekiojo kai kurios forumo dalyvius ir už tai buvo deportuoti iš Lietuvos.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Motuzas

Prieš dvidešimt penkerius metus savo pirmuosius atkurtos nepriklausomybės  žingsnius žengianti Lietuvos Respublika ir Rusija atkūrė diplomatinius santykius. Tai, atsižvelgiant į to laikotarpio politines aplinkybes, buvo svarbus įvykis tiek Lietuvos, tiek Rusijos visuomenės gyvenime.

Remigijus MOTUZAS, Lietuvos ambasadorius Rusijoje

Sutarties dėl diplomatinių santykių atkūrimo pasirašymas ne tik įteisino oficialių santykių atkūrimo faktą, bet ir simbolizavo išsivadavimą iš sovietinės sąmonės gniaužtų. Buvo suprasta ir pripažinta, kad abi tautos, nukentėjusios nuo stalinizmo ir sovietinės sistemos sukeltos stagnacijos, turi žengti laisvės ir demokratijos keliu, gerbdamos viena kitos apsisprendimo teisę savarankiškai kurti savo valstybę ir užmegzti lygiaverčius tarpvalstybinius santykius, laikydamosi geros kaimynystės ir pagarbos viena kitai principų.

Reikia pripažinti, kad Rusijos sprendimas pripažinti nepriklausomą Lietuvos Respubliką bei užmegzti diplomatinius santykius nebuvo netikėtas. Tuo metu atgimstanti Rusija, su Borisu Jelcinu priešakyje, buvo aktyvi tautų apsisprendimo ir demokratinės santvarkos sąjungininkė. Sąjūdžio bei tautinio atgimimo laikotarpiu, dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose besilankantys lietuviai jausdavo paprastų Rusijos gyventojų palaikymą ir paramą, o jau atkūrus nepriklausomybę, kruvinų 1991 m. sausio įvykių metu, šimtai tūkstančių Rusijos gyventojų Maskvoje bei Sankt Peterburge (tuomet dar Leningrade) spontaniškai išėjo į gatves nešdami Lietuvos vėliavas ir atvirai reikšdami paramą mūsų nepriklausomybės siekiams.

Šių metų pradžioje Maskvoje pažymėjome Sausio 13-osios įvykių Vilniuje 25-ąsias metines. Iškilūs Rusijos visuomenės atstovai, dalyvavę šiame atminimo vakare, ne kartą pabrėžė, jog tai buvo nepaprastas laikotarpis ir ypatingos dienos, nes Rusijos žmonės, gindami Lietuvos laisvę, jautė, kad ir patys yra laisvi, ir pripažino, kad išsivadavimo procesai Lietuvoje turėjo įtakos liberalaus demokratinio judėjimo Rusijoje pradžiai. Ne be jaudulio ir teigiamų emocijų buvo prisiminta, kad Vilnius tada jungė visus ir kad šūkis ,,Už mūsų ir jūsų laisvę!“ gimė būtent Vilniuje.

Pastarieji dvidešimt penkeri metai tiek Lietuvai, tiek Rusijai buvo didelių politinių ir ekonominių transformacijų metas – būta skirtingų bendradarbiavimo etapų, skirtingų patirčių, šviesesnių bei tamsesnių tarpsnių, tačiau visuomet pavykdavo rasti bendrą kalbą ir sutarimą. Dabar išgyvename ne patį lengviausią dvišalių santykių laikotarpį. Turime pagrįstų nuogąstavimų dėl mūsų valstybės saugumo, gerokai trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Patriotizmas, didžiavimasis savo istorija ir kultūra yra sveikintinas reiškinys, bet jis turi būti pozityvus ir kuriantis, o  ne ekspansyvus ir besiveržiantis už nacionalinės valstybės sienų, dėl vienokių ar kitokių nesėkmių šalies viduje ieškant kaltų išorėje.

Po įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje Maskvoje daug diskutuojama dėl Rusijos ir Europos Sąjungos susiklosčiusių santykių ir bendradarbiavimo ateities. Lietuva, būdama ES ir NATO nare, nelieka nuošalyje nuo viso pasaulio problemų ir niekuomet netylės, matydama tarptautinės teisės pažeidimus ir kylančias grėsmes taikiam sambūviui tarp valstybių.

Iš tiesų, šiandien sunku numatyti dvišalių santykių su Rusija raidą ir perspektyvas, tačiau neišvengiamai yra daug praktinio bendradarbiavimo klausimų, dėl kurių reikia diskutuoti ir ieškoti sprendimų. Į pabaigą eina Rusijos ir Lietuvos sienos demarkavimo darbai, rengiami keli bendri tarpvalstybiniai susitarimai, įgyvendiname bendrus bendradarbiavimo per sieną projektus, artimiausiu metu Lietuvą su Kaliningrado sritimi sujungs naujas tiltas, keliauja kroviniai, pritraukiama investicijų, tebeplėtojame prekybinius ryšius, vėl pradėjo didėti turistų, atvykstančių į Lietuvą, skaičius.

Džiaugiamės, kad mūsų ambasada tapo kultūrinės veiklos ir traukos centru: parodas čia rengia ir koncertuose dalyvauja abiejų valstybių menininkai. Tai ne tik kultūrinis, bet ir visuomeninis dialogas. Tik geriau pažįstant kitos valstybės istorinį ir kultūrinį palikimą, bendraujant abiejų valstybių kultūros ir visuomenės veikėjams gimsta bendri projektai ir idėjos.

Neturėtume ir būti abejingi Rusijoje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Rusijos Federacijoje gyvena 13,8 proc. (85 617) visų pasaulyje gyvenančių lietuvių. Tai yra antra pagal dydį (po Jungtinės Karalystės) pasaulyje gyvenanti lietuvių diaspora.

Tačiau turime pripažinti, kad abi šalys patiria kartų kaitą ir pastebime, kad vis mažiau esame žinomi, ypač tarp jaunesnės Rusijos kartos atstovų. Lietuva šioje srityje jau yra pramynusi kelią – puikiausias pavyzdys yra jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektas ,,Misija Sibiras“.

Daugelio politikų ir diplomatų nuomone, normaliems santykiams su Rusija atkurti prireiks tikrai nemažai laiko. Tačiau visi sutinka, kad dialogas būtinas, nes be jo didėja nepasitikėjimas ir yra dalykų dėl kurių mes turime susitarti. Akivaizdu, kad toks dialogas gali vykti tik tuomet, kai bus nuoširdžiai pripažįstamos ir gerbiamos pamatinės vertybės, svarbios abiejų valstybių žmonėms ir visai tarptautinei bendruomenei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Raketinės sistemos ISKANDER

Estijos ir Turkijos transliuotojai pirmieji paskelbė, kad Rusijos Baltijos laivynas civiliniu laivu „Ambal“ (koks simboliškas pavadinimas) iš Ust Lugos uosto į Kaliningradą išgabeno raketų sistemą „Iskander“.

„Iskander-M“ raketos gali sunaikinti strateginius objektus 500–700 kilometrų ar net šiek tiek didesniu atstumu. Ši sistema skirta strategiškai svarbiems objektams, tokiems kaip oro uostai, geležinkeliai, kariniai štabai ir t.t., naikinti. Iš Kaliningrado srities jos gali pasiekti pietinę Lenkiją bei centrinę Suomiją, taip pat tokias Europos sostines, kaip Berlynas ar Kopenhaga, ką jau kalbėti apie Vilnių, Rygą ar Taliną.

2010 ir 2011 m. Rusijos 26-oji raketų brigada prie Peipaus-Pskovo ežero (jis yra Rytų Estijoje ir Rusijos Pskovo srityje) buvo aprūpinta 12 tokių raketų sistemų. O apie galimą šių raketų dislokavimą vakarinėje Rusijos srityje taip buvo kalbama ne kartą. Apie tai, kad šių raketų dislokavimas Kaliningrade taptų rimtu Maskvos atsaku į NATO sprendimus Varšuvos susitikime Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti rotacines pajėgas, liepą kalbėjo ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.

Tiesa, Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius įvardija paprastesnę priežastį – esą „Iskander“ į Kaliningradą gabenama tik todėl, kad Rusijoje vykdomi kariniai mokymai. „Visoje Rusijoje dabar vyksta pratybos ir štabų mokymai. Karaliaučiuje taip pat vyksta pratybos, ir jų scenarijuje yra „Iskander“ raketinių kompleksų dislokacija bei galimas panaudojimas. Apie tai mes žinome“, – aiškina L.Linkevičius, nors atkreipia dėmesį, kad patys mokymai iš anksto neskelbti, ir štai šis faktas kelia nerimą.

Rusijos gynybos ministerija aiškina, kad nieko ypatingo nereikia įžvelgti nei mokymuose, nei „Iskander“ perdislokavime. „Šie raketiniai daliniai buvo dislokuoti ne vieną kartą. 2014 m. vykstant pratyboms Kaliningrade taip pat atsidūrė tolimo nuotolio raketų sistemos. Šį kartą jos bus dislokuotos kaip Rusijos karinių pajėgų pratybų dalis“, – aiškina Rusijos gynybos ministerijos atstovas spaudai Igoris Konašenkovas.

Vis dėlto kai kurie ekspertai visko taip supaprastinti nelinkę. Juolab, kad „Iskander“ gabenimą lydi ir keletas incidentų, pavyzdžiui, Estijos bei Suomijos oro erdvės pažeidimai. Priminsime, kad, Suomijos gynybos ministerijos duomenimis, rusų karinis lėktuvas Su-27 ketvirtadienį du kartus – 17 ir 21 val. pažeidė šalies oro erdvę, o Estijos oro erdvę netoli Vaindlo salos Rusijos lėktuvas kliudė penktadienį po pietų. Kaip teigia Estijos gynybos pajėgų atstovai, atvejis buvo „įprastas“: lėktuvas šalies teritorijoje išbuvo mažiau nei minutę, skrydžio planas nebuvo užpildytas, lėktuvo atsakiklis neveikė.

Ekspertų nuomone, tokie atvejai, kaip ir netikėti kariniai patikrinimai, ginkluotės kaupimas Kaliningrado srityje ir jau ne kartą išdėstyti Rusijos planai dėl raketų „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje, kelia susirūpinimą. Tokie veiksmai gali pažeisti vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį, jie didina įtampą Baltijos regione, mažina pasitikėjimą ir neigiamai veikia šio regiono saugumą. Tai esą dar kartą parodo Rusijos agresyvų nusiteikimą NATO šalių atžvilgiu ir patvirtina būtinybę visapusiškai įgyvendinti NATO vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimus dėl NATO atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimo.

Apie tokius Rusijos veiksmus bei jų vertinimą Lietuva nuosekliai kalba ir kalbės įvairiose tarptautinėse saugumo struktūrose, tarp jų ir NATO Taryboje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Lukašenka, BFL nuotr.

Apie Baltarusijos ekonomiką kalbama dviprasmiškai. Prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai palankūs šaltiniai skelbia, kad šios šalies ūkis veikia stabiliai, valdžia rūpinasi žmonėmis ir tai tęsiasi jau 20 metų. Pasak kitos nuomonės, daugiausia užsienio ekspertų, Baltarusijos ūkis yra praskolintas, priklausomas nuo Maskvos ir jį bet kada gali ištikti krachas.

Gytis JANIŠIUS

Didžiausias dešimto dešimtmečio laimėjimas – stabilumas

1994 m. Baltarusijos prezidentu tapus A. Lukašenkai, buvo sustabdytos liberalios reformos, ir šiek tiek reformuota sovietinė sistema liko įšaldyta. Jau tuomet daug ekspertų prognozavo, kad toks pusiau planinis modelis negyvybingas ir pasmerktas greitai žlugti, tačiau jie klydo. Nuo 1997 iki pat 2011 m. Baltarusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolat augo. Net 2009 m., kai pasaulį krėtė finansų krizė, Baltarusija fiksavo 0,2 proc. kilimą.

Daug žmonių ir net politikų Rytų Europoje su pavydu žvelgia į Baltarusiją, nes jos nekamuoja didelės socialinės problemos, būdingos kaimyninėms šalims. Baltarusijoje labai mažas nedarbas, nedidelė emigracija, palyginti mažai skurstančių žmonių. Net Rusijoje A. Lukašenkos valdymo modelis laikomas pavyzdiniu. Kaip tai pavyko?

Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių socialistinių respublikų ir Maskvos santykiai greitai pradėjo blogėti. Baltarusija pasirinko priešingą modelį ir išreiškė lojalumą Kremliui. Tai patiko Rusijos vadovams ir jie pradėjo remti A. Lukašenką mažesnėmis energijos žaliavų kainomis, paskolomis ir kitomis lengvatomis. Tokia parama tęsiasi visą laiką.

Priešingai nei kitos Rytų Europos šalys, Baltarusija netaikė šoko terapijos ekonomikoje: neprivatizavo įmonių, išlaikė kolūkių sistemą ir aktyviai reguliuoja rinką, todėl iki šiol valstybės ūkis labai priklausomas nuo nurodymų iš Minsko, o tai reiškia – nuo valdančiųjų sumanumo ir sėkmės.

Paternalistinė šalis

Pagal Baltarusijos Konstituciją, šalis yra socialiai orientuota. Kaip mėgsta sakyti šalies pareigūnai, Valstybė – liaudžiai.

70 proc. įmonių yra valstybinės, daug iš jų didelės, jose dirba tūkstančiai darbininkų. Daugelis įmonių yra išlaikę poilsio namus ir vasaros stovyklas, sporto centrus ir poliklinikas, vaikų darželius ir lopšelius. Po universiteto absolventai gauna paskyrimus į valstybines ir privačias įmones, o jos savo darbuotojams pastato būstą.

Prezidentas ne kartą yra pabrėžęs, jog šalyje būtina pagaminti viską, ko reikia žmonėms, kad nieko nereikėtų importuoti. 98 proc. dirbamos žemės priklauso valstybei ir kolūkiams, vos 2 proc. – ūkininkams, šie negali skųstis, nes moka tik  1 proc. pajamų mokestį.

Tokia valstybės santvarka neprimena kitų Europos šalių, net socialine gerove besididžiuojančios Skandinavijos, o labiausiai artima smetoninės Lietuvos politikai XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Atrodo labai patraukliai, tai kodėl tokios pat politikos nesilaiko kitos šalys, net Rusija? Todėl, kad tai labai brangu ir pati sistema savęs neišlaiko. Tokiam „stebuklui“ būtina parama iš išorės.

Visiška priklausomybė nuo Rusijos

Baltarusijos centrinio banko valdytojas Pavelas Kalauras prisipažįsta, kad kiekvieną dieną meldžiasi: “Dieve, kad tik Rusijoje būtų gera situacija.“ Jis tai daro ne be pagrindo, nes ir tarptautiniai, ir Minsko ekonomistai pripažįsta labai didelę šalies priklausomybę nuo Rusijos. Dauguma prekių ir paslaugų iš Baltarusijos keliauja į didžiąją kaimynę, o mainais tiekiama nafta ir dujos už gerokai mažesnę kainą nei rinkoje. „Reuters“ skaičiuoja, kad kasmet Rusija savo sąjungininkę paremia 3 mlrd. dolerių. Tai trečdalis Baltarusijos biudžeto pajamų.

2014 m. smarkiai kritus naftos kainoms ir pati Maskva susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Buvo devalvuotas Rusijos rublis, o rusų perkamoji galia labai sumažėjo. Tai greitai atsiliepė Baltarusijai, ir tiek metų saugotas stabilumas susvyravo. 2015 m. pirmą kartą per dvidešimt metų šalies BVP smuko 3,9 procento. Smukimas tęsiasi ir šiemet, prognozuojamas ir 2017 metais.

„Eksportas į Rusiją sumažėjo. Dabar Rusijai parduodame dešimtadalį visų pusgaminių, o jie prašo tik pigiausių produktų“, – pasakoja Naugarduko kepyklos „Provit“ darbuotoja Svetlana Golovniova. Tokia pati situacija visoje šalyje. Eksportas į Rusiją smuko trečdaliu net ir įskaičiavus padidėjusį uždraustų maisto produktų reeksportą iš Europos. Iš paskos sekė ir kiti negatyvūs ekonomikos veiksniai: sumažėjusios pajamos į biudžetą, didelė infliacija, vietos rublio devalvacija, išsekusios užsienio valiutos atsargos ir kt. Užsidarius pagrindinei rinkai, labai išaugo subsidijų poreikis gamykloms, nes veikti pelningai jos negali, o atleisti darbuotojų ir apkarpyti kitas opias išlaidas irgi negali, nes tai sukeltų socialinius neramumus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus.

A. Lukašenka desperatiškai pradėjo ieškoti vienintelio išsigelbėjimo – kas galėtų paskolinti pinigų. Maskva pažadėjo, bet neaišku, ar įvykdys savo įsipareigojimus. Rusija vis dar nesuvaldo didelio savo biudžeto deficito, o Rezervų fondas sparčiai senka, todėl dar ir skolinti Minskui gali tapti nebepakeliama. Taigi baltarusiai paprašė iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos – 3 mlrd. dolerių, o šis mainais – reformų.

Reformos ar jokių reformų?

„Reforma“ yra neutralus ir korektiškas terminas, tačiau Rytų Europoje šis žodis turi blogą šlovę. Žmonės labai gerai žino, kad ekonomistų paleista frazė „būtinos reformos“ reiškia ekonominius ir socialinius sunkumus. Ne išimtis ir TVF reikalavimai Baltarusijai.

Tarptautiniai ekspertai, skolindami pinigus, reikalauja, kad Minskas nustotų subsidijuoti savo įmones, nustatytų realias, o ne iškreiptas energijos kainas, sudarytų vienodas konkuravimo sąlygas visiems rinkos dalyviams ir kitaip liberalizuotų savo rinką.

Baltarusijos pareigūnai sutinka, kad reformos šalyje būtinos, bet jie taip pat labai gerai žino, kad pradėjus liberalizaciją šalis susidurtų su tomis pat problemomis, su kuriomis susidūrė kitos Rytų Europos valstybės XX amžiaus dešimtame dešimtmetyje: darbuotojų atleidimai, įmonių bankrotai bei padidėjęs spaudimas ir taip prastiems valstybės finansams. O ką tada baltarusiai pradėtų galvoti apie savo dabar taip mylimą prezidentą? Negi stabilumas, kurį išsaugojo A. Lukašenka, pasirodytų esantis iliuzija?

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima.

Minsko valdžia atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Pradėjus reformas, šalyje didėtų socialinė įtampa, ir visai neaišku, kuo ji gali išvirsti. Kita vertus, nedaryti nieko nebegalima, nes laikantis mažoms naftos kainoms Rusija nebeįperka baltarusių produkcijos, o kitose šalyse ji nekonkurencinga. Paskutinė vinis į Baltarusijos ekonomikos karstą būtų, jei rusai pakeltų kainas už energetikos žaliavas. Labiausiai tikėtina, kad kol kas Minskas bandys tempti laiką imdamas greituosius kreditus iš Rytų ir Vakarų, galbūt inicijuos ir vieną kitą smulkesnę liberalizavimo reformą, atšauks vizas užsieniečiams, bet tai ne problemos sprendimas, o tik jos nukėlimas. Ar pavyks ir šįkart išsaugoti baltarusišką „stebuklą“?

Šis straipsnis pirmą kartą buvo spausdintas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Rusija

Erikas Niilesas Krossas, Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „…ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Šis straipsnis lietuvių kalba pirmą kartą publikuotas svetainėje Geopolitika.lt

Išversta iš POLITICO

Geopolitika.lt

Scanpix nuotr.

Visas su Rusijos Valstybės Dūmos ir žemutinių Federalinės Asamblėjos rūmų rinkimais susijusias naujienas galima apibendrinti įprasta fraze: ir vėl nieko itin naujo. Blogąja prasme, žinoma.

Rima JANUŽYTĖ

Dar likus porai savaičių iki rinkimų sužinoti, kaip sekasi Vladimiro Putino oponentams, buvo nebeįmanoma: Rusijos teisingumo ministerija pa­skelbė, kad nepriklausomas apklausų centras „Le­vada“ yra „užsienio agentas“ ir toliau nebegali tęsti veiklos. „Tai praktiškai reiškia politinės cenzūros įvedimą ir nepriklausomų apklausų neįmanomumą. Tai tipinis šio represyvaus režimo elgesys“, – sako uždaromo centro vadovas Levas Gudkovas.

Žinoma, Kremlius teigia, kad anokia čia politinė cenzūra, tad priešingai aiškinančio L.Gudkovo žo­džiai – tik balsas tyruose. Ką ir bepridursi, kai už­­sienio agentais savo noru privalo užsiregistruoti vi­­sos nevyriausybinės organizacijos, gaunančios kad ir menkiausią finansinę paramą iš užsienio.

Tad tyruose – ir visos Rusijos sociologinės ap­klau­sos, kurias, be „Levados“, rengia dar keletas bendrovių, ir tas keletas nėra „užsienio agentai“. Jos – Kremliaus agentai, nes jas kontroliuoja valstybė, o skelbia jos tai, ką pasako Kremlius.

O Kremlius, kuris savo piliečius pažįsta geriausiai, sako: Vladimiro Putino palaikymas – tiesiog re­kordinis, siekia 82 proc., o „Vieningosios Ru­­si­jos“ – „kur kas didesnis nei oponentų“.

Beje, partijos „Vieningoji Rusija“ ir V.Putino populiarumo reitingai esą niekaip nesusiję. Pre­zi­de­n­tas atsiribojo nuo partijos tapęs prezidentu, o da­bar partijos lyderis – premjeras Dmitrijus Med­vedevas. Bet visa tai – tik formalumai, nes visi ir taip žino, kieno partija yra „Vieningoji Rusija“.

Tokie valstybės kontroliuojamų sociologinių ap­klausų bendrovių tyrimų rezultatai – dar vienas įrodymas, kad „Levadą“ reikėjo uždaryti: vos prieš savaitę ši „agentų irštva“ paskelbė oi kokius nemalonius skaičiukus: „Levados“ apklausų duomenimis, partiją „Vieningoji Rusija“ palaikančių žmonių nuo liepos mėnesio sumažėjo nuo 57 iki 50 proc. Be to, centro duomenimis, 39 proc. rusų ma­no, kad balsavimas apskritai yra beprasmis.

Kritęs partijos populiarumas, pasak ekspertų, parodė, kad politinės kovos, ar bent jau pasistumdymo, vis dėlto esama, nes rinkimų kampanijos me­tu apie savo egzistavimą priminė ir kitos partijos, paprastai tūnančios užribyje, pavyzdžiui, Ru­sijos liberalų demokratų partija. „Atsirado politinių jėgų rinka, apie kurią žmonės nė nenutuokė“, – tada aiškino „Levados“ centro direktoriaus pa­vaduotojas Aleksejus Graždankinas.

Scanpix nuotr.

Vis dėlto rinkimų laimėtojai aiškūs, nežinomas tik balsų už „Vieningąją Rusiją“ procentas. Per pra­ėjusius rinkimus už šią partiją balsavo 49 proc. į rinkimus atėjusių žmonių, bet tūkstančiai kitaip galvojančiųjų rinkosi į gatves ir mėgino sakyti, kad rezultatai – suklastoti.

Dabar „Vieningoji Rusija“ gali sulaukti gerokai ma­žesnio palaikymo, nes daugelis rusų vis labiau piktinasi valdžia dėl šalyje siaučiančios finansinės krizės, kurią sukėlė Vakarų sankcijos, skirtos Rusijai dėl Ukrainos konflikto, ir kritusios naftos kainos.

Tad laimėti sunkmečiu reiškia dar daugiau, nei laimėti pakilimo laikotarpiu. Na, o jei yra nepaten­kintųjų – jiems skirta šiek tiek pažadų.

„Nėra pinigų, bet laikykitės“, – šiemet pensinin­kams pranešė premjeras D.Medvedevas. Ir prižadėjo, kad 2017 m. sausį pensininkams bus skirtos vienkartinės 5 tūkst. rublių (68 eurų) išmokos. Tai esą tas pats, kas pensijos dydį „pririšti“ prie didėjančios infliacijos tempo, nors iš tiesų pensininkai liks gerokai apgauti, nes infliacija Rusijoje didėja labai sparčiai.

Kad ir kaip būtų, dėl rinkimų kampanijos kūrybiškumo ir įtaigumo „Vieningosios Rusijos“ lyderiai galvos per daug nesuka: kam investuoti į tai, ką jie gaus nemokamai, – pergalę.

„Partija neturi jokios žinios, išskyrus tai, kad „vi­si kiti yra blogesni už mus“. Bet balsavimas už opo­zicines partijas, nors ir yra pasipriešinimo balsas, vis tiek reiškia, kad sistema palaikoma“, – sako „Carnegie“ tyrimų centro Maskvoje pirminin­kas Andrejus Kolešnikovas.

8 tūkstančiai kandidatų

Dar rugpjūčio pradžioje Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė, kad norą dalyvauti parlamento rinkimuose pareiškė daugiau kaip 8 tūkst. kandidatų. Kaip jie pasiskirstys, priklausys nuo balsavimo pagal mišrią rinkimų sistemą. Tai reiškia, kad pusę iš 450 parlamentarų piliečiai rinks pagal partijų sąrašus, pusę – vienmandatėse apygardose.

Šiuo metu „Vieningoji Rusija“ parlamente turi net 238 vietas. Antri – Genadijaus Ziuganovo va­do­vaujami komunistai, toliau – Sergejaus Mi­ro­no­vo „Teisingoji Rusija“ ir Vladimiro Žirinovskio li­beraldemokratai. Šios partijos neabejotinai ir to­liau liks valdžioje. Kaip rodo įvairios visuomenės apklausos, jų reitingai yra didžiausi.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Dvi pagrindinės opozicinės partijos – Rusijos demokratinė partija „Jabloko“ ir Boriso Nemcovo Liaudies laisvės partija (PARNAS), kuriai dabar vadovauja buvęs ministras pirmininkas Michailas Kasjanovas, rinkimuose dalyvaus atskirai.

Birželį Kremliaus kritikas Michailas Chodor­kovs­kis pristatė savo remiamus kandidatus į Vals­ty­bės Dūmą. Vien šis buvęs verslo magnatas per savo fondą „Atvira Rusija“ iškėlė daugiau nei dvi dešimtis kandidatų. Tarp jų – fizinę negalią tu­rin­tis 23 metų sportininkas Jaroslavas Sviatos­lavs­kis ir gerai žinoma Marija Baronova, dalyvavusi protestuose prieš V.Putiną 2012 m.

Jos kandidatūra Valstybės Dūmos rinkimuose „Atviros Rusijos“ fondo lėšomis iškelta Maskvoje, nors tai padaryti ir nebuvo lengva. Visų pirma – dėl anksčiau pateiktų kaltinimų dalyvavus protestuose. Nors kalėjimo ji išvengė, tačiau ilgo teisminio proceso metu jai buvo uždrausta išvykti iš Mask­vos. Galiausiai M.Baronova turėjo surinkti daugiau nei 14 tūkst. Maskvos gyventojų parašų, kad galėtų iškelti savo kandidatūrą rinkimuose. Po dau­gybės durų varstymo M.Baronova reikiamą skai­­čių parašų vis dėlto surinko ir pateikė juos paskutinę dieną. Ji sakė prisitrynusi ant pirštų pūslių, nes reikėjo pasirašyti ant visų 14 911 dokumentų. „Nemiegojau 81 val. Išsilaikiau neužmigusi, apsiliedama šaltu vandeniu ir vartodama meldonį. Tačiau mums pavyko“, – sakė kandidatė.

M.Baronova teigia, kad ji ir M.Chodorkovskio judėjimas ruošiasi ateičiai: „Jei agituosime ir pradėsime (įgyvendinti) projektus dabar, po 10 metų bus žmonių, kurie galės perimti šalį į savo rankas po­tencialiu kriziniu laikotarpiu. Jei laimėsiu, pritrauk­sime daugiau žmonių ir bus daugiau tokių, kurie tiki pozityvia ir demokratine Rusijos ateitimi.“

Deja, kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, M.Baronovos platforma, kaip ir kitos „užkulisinės“ politinės jėgos, turi nedaug šansų peržengti 5 proc. rinkimų slenkstį.

Politikos analitikas iš Sankt Peterburgo Mi­chai­­las Kominas įsitikinęs, jog opozicijos atstovams kelti savo kandidatūras – beprasmiška, mat net patys rinkėjai netiki, kad jų balsai skaičiuojami sąžiningai. „Jie nemato didelio skirtumo tarp politi­nių partijų – visos atrodo tarsi viena didelė po­litinė dėmė. Gyventojai supranta, kad deputatai ir Valstybės Dūma turi mažai įtakos sprendimų pri­ėmimo procesui, kuris sutelktas prezidento ran­kose“, – sako analitikas.

Beje, šiuos rinkimus stebės nemažas būrys už­sie­nio svečių, tarp jų – ir septyni Lietuvos atstovai, kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos kvietimu deleguos Užsienio reikalų ministerija.

Pokyčiai artimiausioje aplinkoje

„Veidas“ neseniai rašė, kad artėjant Dūmos rin­kimams artimiausioje V.Putino aplinkoje prasidėjo įdomūs kadrų pokyčiai. Pavyzdžiui, vieną seniausių Rusijos prezidento bendražygių – Krem­liaus administracijos vadovą Sergejų Ivanovą pa­keitė jo pavaduotojas Antonas Vaino. Ne per se­niausiai be dar­bo liko dar vienas buvęs V.Putino ben­dražygis iš KGB laikų – Viktoras Ivanovas, ku­ris ėjo Fe­de­ra­li­n­ės narkotikų kontrolės tarnybos vadovo pareigas. Šiais metais buvo priverstas at­sis­tatydinti „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vla­di­miras Jakuninas. Kai kurių analitikų nuomone, aukšto rango pareigūnai perkeliami siekiant neutralizuoti bet kokias opozicijos V.Putinui užuomazgas.

Politikos analitikas Glebas Pavlovskis įsitikinęs, kad V.Putinas siekia pašalinti visus, kurie pažįsta jį ga­nėtinai ilgai, o štai naujai paskirtus asmenis vienija tai, kad jie neturi politinio identiteto ir politinio svorio. „V.Putino draugai aplink jį buvo bent jau ne­oficiali kontrolė. Kai nėra net neoficialios kontrolės, kyla pavojus. Centras lieka be jokių apribojimų, o tai gali būti tik pavojinga“, – teigia G.Pavlovskis.

Net artimi Kremliui asmenys nežino tikrosios po­kyčių priežasties, užtat tai nesustabdo spėlionių.

„Akivaizdus demonstratyvus informacijos trūkumas. Dabar sistema gali įgyvendinti esmines per­­mainas ne tik be paaiškinimo visuomenei, bet ir be paaiškinimo elitui. Neturime apie ką diskutuo­ti, nes nežinome faktų“, – sako G.Pavlovskis, pri­mindamas, kad pokyčiai neabejotinai susiję su rinkimais. Ir ne tik Dūmos.

Jau ruošiamasi ir prezidento rinkimams?

Pernai liepą Rusijos prezidentas V.Putinas pa­sirašė įsaką parlamento rinkimus trimis mėnesiais paankstinti, mat anksčiau planuota, kad parlamento rinkimai vyks 2016 m. gruodį. Šios iniciatyvos šalininkai, tarp jų Valstybės Dūmos pirminin­kas Sergejus Naryškinas, aiškino, esą rinkimus reikia paankstinti norint sėkmingai suformuoti ir vykdyti 2017 m. biudžetą. Tačiau kritikai įsitikinę, kad tokio skubėjimo tikslas – visai kitoks. Beje, tai prieštarauja ir šalies Konstitucijai, nes suteikia nesąžiningą pranašumą Kremliaus šalininkams. Ir štai kodėl.

Proputiniškoms partijoms – tai šansas pademons­truoti geresnius rezultatus po kuklios rinkimų kampanijos vasarą, kai daugelis Rusijos žmonių atostogavo. Kai kurie šį sprendimą netgi laiko mėginimu patikrinti, ar rusai taip pat palaikytų ir prezidento rinkimų paankstinimą (jie numatyti 2018 m. kovą), kuris leistų dar labiau įtvirtinti V.Pu­­­tino pozicijas valdžioje.

Ilgametis V.Putino sąjungininkas ir buvęs fi­nansų ministras Aleksejus Kudrinas jau pasiūlė, kad 2018 m. prezidento rinkimai būtų paankstinti, nes Kremliui tuomet esą būtų lengviau pradėti re­formas, kurios galėtų padėti Rusijai išbristi iš ekonomikos krizės. Žinoma, V.Putinas savo ruožtu ne­atmetė galimybės siekti naujos kadencijos. Be­veik niekas neabejoja, kad jis laimėtų rinkimus. Na, nebent atsirastų įpėdinis.

Arba įpėdinė. Pavyzdžiui, puse lūpų būsimąja Ru­sijos prezidente tituluojama Krymo generalinė prokurorė, Geležine Krymo princese vadinama 36 metų Natalija Poklonskaja, jau paskelbusi, kad da­lyvaus rinkimuose.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rugpjūčio 12-ąją pasikeitė Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Iškilo 44 metų amžiaus Antonas Vaino, o ankstesnis vyr. administratorius Sergejus Ivanovas (63 m.) tapo specialiuoju prezidento atstovu gamtosaugos, ekologijos ir transporto srityse – „katyčių patikėtiniu“, kaip juokavo žiniasklaida, nes tai postas, iš kurio tik į pensiją. A.Vaino, greta kitų nuopelnų, yra išradęs nooskopą – dalyką, kurio keliais žodžiais nenusakysi.

Arūnas BRAZAUSKAS

Etninis estas A.Vaino, kaip jį pristatė Rusijos TV, išlindo iš šešėlio – žiniasklaida paknopstom ėmė ieškoti informacijos apie iškilėlį. Gimęs Taline, jis gal ir susikalba estiškai, o japonų ir anglų kalbomis šneka laisvai. A.Vaino senelis – Karlas Vaino (g. 1923 m.) vis dar gyvas paskutinis Estijos kompartijos pirmasis sekretorius, išėjęs į pensiją 1990 m. Jo sūnus Eduardas, Antono tėvas (g. 1949 m.), Talino politechnikos instituto auklėtinis, šiuo metu yra bendrovės „Avtovaz“ viceprezidentas ryšiams su valdžios organais.

A.Vaino baigė prestižinę aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, 1996–2001 m. dirbo Rusijos pasiuntinybėje Tokijuje, paskui Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 2003 m. pradėjęs triūsti Rusijos prezidento aparate, A.Vaino administraciškai iki šiol neatitrūksta nuo V.Putino. 2012-aisiais buvo paskirtas prezidento administracijos vadovo pavaduotoju, šį rugsėjį pakilo laipteliu aukščiau.

Laisvu nuo administravimo laiku A.Vaino užsiima moksline poezija – sunku kitaip apibūdinti jo veikalų žanrą. Jam tapus prezidento aparato vadovu, žiniasklaida įsikibo nooskopo – mįslingo prietaiso, o gal tiktai koncepcijos, kuri siejama su A.Vaino įžvalgomis. „Nooskopas – pirmasis prietaisas, leidžiantis tyrinėti žmonijos kolektyvinę sąmonę“, – 2012-aisiais rašė A.Vaino straipsnyje „Ateities kapitalizacija“, rusų kalba išspausdintame žurnale „Ekonomikos ir teisės klausimai“. Pasak autoriaus, nooskopas analizuoja visus procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir tai panaudojama valstybės valdyme.

Erdviniai santykiai skiriasi nuo spalvinimo būdo

Didesnę dalį profesinės karjeros praleidęs kaip reikalų tvarkytojas, A.Vaino tame straipsnyje rašo: „Nėra jokių būdų, kuriais galima įrodyti, t.y. pagrįsti logiškai, kad mums tiek įprastas išorinis pasaulis – pažįstamas mums per regėjimą, klausą, lytėjimą – egzistuoja realiai, o ne vien mūsų vaizduotėje. Lygiai taip pat nėra jokių būdų tiesiogiai palyginti mūsų pojūčius, kurie sudaro mūsų subjektyvios pasaulėjautos esmę. Taigi ir sensorinė, ir visa kita jutimo sistema pajungta išorinio pasaulio modelio kūrimui smegenyse, ir tas modelis dažnai panašus į gaublio ir pasaulio politinio žemėlapio kombinaciją: pirmajame pavaizduoti erdviniai santykiai kardinaliai skiriasi nuo jo spalvinimo būdo.“

Scanpix nuotr.

A.Vaino priklauso neformaliam V.Putino aplinkos būriui, kurio nariai nevengia intelekto žaismės ir kuria ateities vizijas: gamtamokslines, socialines, ekonomines. Vienas iš naujojo vyr. administratoriaus bendraautorių Viktoras Sarajevas leidiniui gazeta.ru paaiškino nooskopo idėją: „Šiuo žodžiu vadinu tam tikrą metodų ir priemonių visumą, kuri leidžia pagreitinti pažinimo procesą… Intriga glūdi tame, ar 10 žmonių gali pagimdyti idėją 10 kartų greičiau…“

Straipsnyje „Ateities kapitalizacija“ A.Vaino rašo, kad nooskopas kūriamas NBIC technologijos pagrindu (N – nano, B – bio, I – info, C – kogno (nuo lot. cogito – mąstau), nooskopo branduolys yra konvergencinis keitiklis, į kurį įeina erdvinis skeneris, prototipavimo sistema, konvergencinis tinklas…

Rusijos mokslų akademijos Pseu­domokslų ir tyrimų sukčiavimo komisijos narys Aleksandras Sergejevas žiniasklaidai sakė, kad nooskopo aprašymai – tai žodžių srautas, kurio tikslas – įtaiga. Nė viena formuluotė neturi aiškios prasmės, pasakė mokslininkas ir pasiūlė perprasti A.Vaino sakinį: „Rinkos kodas – laiko perėjimo į erdvę ir erdvės į laiką mechanizmo holografinė sutelktis, ir jų projekcija pasireiškia rinkos kapitalizacija.“ Pasak A.Ser­gejevo, panašius tekstus naudoja totalitarinių sektų ir komercinių kultų guru, kad manipuliuotų sekėjais. Mokslų akademijoje geros reputacijos kol kas neturintis A.Vaino apibūdinamas kaip uolus, darbštus, reiklus ir mandagus administratorius, visiškai atsidavęs V.Putinui. n