Scanpix nuotr.

Vis pasigirsta balsų, jog Vladimiro Putino režimo dienos suskaičiuotos. Tačiau režimas kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja, taip pat daug ir aktyviai dirba, kad išsilaikytų valdžioje. Daugiausiai – manipuliuodamas visuomenės nuomone, o pastaraisiais metais tam sumaniai išnaudodamas ir kalbas apie „tikrųjų vertybių“ gynimą.

Panašu, jog V.Putinas užčiuopė silpnąją Europos vienybės vietą – vertybes. Finansinė Graikijos, vėliau – ir pabėgėlių, krizė išryškino atotrūkį tarp Vakarų, Pietų bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų elito ir visuomenių. Krizės padidino įtampas ir pačiose visuomenėse, o išgyvenamas fizinio ir socialinio saugumo trūkumas sustiprino kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias populistines jėgas.

Rusijos režimas šiais procesais sumaniai pasinaudojo gilindamas antivakarietiškas ir antieuropietiškas nuostatas bei toliau skaldydamas Europos šalių visuomenes. Pragmatiškas V.Putino virsmas tradicinių vertybių, krikščioniškosios moralės ir savo valstybės interesų gynėju jam atsipirko – ne tik padėjo išlaikyti Rusijos visuomenės palaikymą gilėjant ekonominei krizei, bet ir laimėti dalies vis radikalėjančių dešiniųjų jėgų Europoje simpatijas.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Nors tradiciškai polinkį žavėtis ir draugauti su Rusija turėdavo kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, pavyzdžiui, „Syriza“ Graikijoje ar „Poemos“ Ispanijoje ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), tačiau panašu, jog pragmatiškąjį V.Putiną su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiniu požiūriu, šiandien sieja kur kas daugiau.

Ši naujai kuriama sąjunga sudaro itin palankias sąlygas V.Putinui ir toliau plėsti savo įtaką Europoje. Tą supranta ir atvirai prokremliškos organizacijos ir veikėjai – štai Valdemaro Tomaševskio partija artėjant rinkimams pakeitė pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, siekdama, anot partijos lyderio, „žengti koja į koją su laiku“.

Šios apžvalgos ištraukose (visą apžvalgą galima rasti www.hrmi.lt) pateikiami keli pavyzdžiai iš Prancūzijos, Vengrijos, Austrijos, Latvijos ir Lietuvos, kaip aljansai kuriami ir veikiama ne tik su politinėmis partijomis, bet ir visuomeninėmis organizacijomis, religinio pobūdžio judėjimais bei religinėmis institucijomis.

Prancūzija: „Les Republicains“ (anksčiau – UMP (Union pour un mouvement populaire))

Aktyviausias Prancūzijos „putinistų klubo“ veikėjas centro dešinėje yra buvęs transporto ministras, parlamento narys Thierry Mariani. Būdamas Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos pavaduojantysis, o vėliau nuolatinis narys, jis dažnai keliaudavo į Ukrainą ir Rusiją.

Th.Mariani vadovauja „droite forte“, partijos „Les Républicains“ (Respublikonai) vidiniam judėjimui, primenančiam JAV „Arbatėlės judėjimą“. Taip pat kartu su Vladimiru Jakuninu, įtakingu Rusijos oligarchu ir (dabar jau buvusiu) svarbiu V.Putino aplinkos žmogumi, pirmininkauja asociacijai „Dialogue Franco-Russe“ (Prancūzų–rusų dialogas). Ji finansuoja ir kultūrinius renginius, kuriuose nevengiama pasisakyti prieš sankcijų Rusijai politiką.

2014 m. lapkričio 13 d. laikraštis „Vedomosti“ paskelbė, kad Th.Mariani yra CFG Capital dalininkas – tarp fondo investuotojų yra ir Rusijos pilietis Konstantinas Malofejevas, suvaidinęs nemenką vaidmenį remdamas separatistus Ukrainoje.

Prisidengdamas „atnaujinto dialogo“ politika, Th.Mariani suorganizavo net keletą Prancūzijos parlamento narių vizitų į Maskvą ir Krymą.

„Le Front National“

Daug rašyta apie populistinio, euroskeptiško ir ksenofobiško Marine le Pen vadovaujamo „Le Front National“ („Nacionalinis frontas“) artimą draugystę su V.Putinu. Šia draugyste partija didžiuojasi, o jos lyderiai su Rusija turi stiprių sąsajų. Aymeric’ą Chaupprade’ą, Europos parlamento narį, buvusį M.Le Pen patarėją tarptautiniais klausimais ir nuolatinį Rusijos gynėją, sieja artimi ryšiai su K.Malofejevu. 2014-ųjų kovą A.Chaupprade’as vyko į Krymą stebėti taip vadinamo referendumo.

Jeanas-Lucas Schaffhauseris – kitas Europos Parlamento narys, taip pat stipriai atsidavęs Rusijai, yra dirbęs prancūziškose įmonėse Mas­kvoje ir palaiko ten santykių tinklą. J.-L.Schaffhauseris 2014 m. vadovavo deryboms dėl 9 mln. eurų Pirmojo Čekijos–Rusijos banko paskolos „Le Front National“ ir papildomos 2 mln. eurų paskolos M.Le Pen. 2016 m. vasarį M.Le Pen partija vėl kreipėsi į Maskvą paskolos 2017 m. rinkiminei kampanijai, šį kartą – 27 mln. eurų.

Bendradarbiavimo pagrindas, be pinigų, matyti iš M.Le Pen 2014 m. gegužės interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“: „Ponas Putinas yra patriotas. Jis prisirišęs prie savo žmonių suvereniteto. Mes giname bendras vertybes. Tai Europos civilizacijos ir krikščioniško palikimo vertybės.“

Mažosios dešinės partijos

Šalia „Les Républicains“ ir „Front National“ Prancūzijoje bando gyvuoti ir mažos dešiniosios partijos. Ir visos jos laikosi tos pačios prorusiškos politinės linijos. „Debout la France“ („Kelkis, Prancūzija“), Nicolas’o Dupont’o-Aignan’o euroskeptiška partija remia bendradarbiavimą su Rusija sprendžiant Sirijos ir Ukrainos klausimus, net jeigu oficialiai N.Dupont’as-Aignan’as ir skelbiasi nesąs „Putino gerbėjas“.

Tas pats ir su „Parti Chrétien-Democrate“ („Krikščionių-demokratų partija“), vadovaujama parlamento nario Jean’o-Frederic’o Poisson’o. J.-F.Poisson’as 2015 m. spalį kartu su dar dviem parlamento nariais vyko į Siriją ir susitiko su Basharu al-Assadu. Šį vizitą puikiai išnaudojo Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida, nušviesdama susitikimą kaip „protingų“ Europos politikų žingsnį taisant Vakarų klaidas Sirijos atžvilgiu.

Žiniasklaida

Vienas iš proputiniškos spaudos pavyzdžių – ultrakonservatyvus savaitraštis „Valeurs“ („Vertybės“), kurio tarptautinių naujienų redaktorius yra Frédéricas Ponsas, žurnalistas, buvęs Prancūzijos armijos karininkas, 2014 m. parašęs V.Putiną liaupsinančią biografiją. Po knygos išleidimo F.Ponsas tapo populiariu Rusijos politikos „žinovu“ ir buvo aktyviai kviečiamas dalyvauti pokalbių laidose, konferencijose bei įvairių proputiniškų Prancūzijos sluoksnių susitikimuose.

Kaip teigia F.Ponsas, „Putinas yra brolis, nes jis yra tas, kuo dauguma lyderių nėra arba bijo būti. Demokratiškai išrinktas, jis yra patriotiškas lyderis, atsidavęs savo valstybės krikščioniškoms šaknims ir ginantis savo žmonių ilgalaikius interesus. Jis demonstruoja autoritetą ir suverenumą. Jo politika realistiška ir pragmatiška, toli nuo politinio teatro, kuris virto rutina Vakaruose, kur vyriausybės tapo visuomenės nuomonės apklausų ir žiniasklaidos pramogų įkaitais“.

Populiarus katalikiškas tinklaraštis „Le salon beige“ („Smėlio spalvos svetainė“) 2014–2015 m. ėmė publikuoti seriją V.Putinui skirtų straipsnių. Kai kurie buvo jo svarbesnių kalbų vertimai, kituose diskutuota apie V.Putino požiūrį į religiją, preziumuojant, jog V.Putinas yra nuoširdus tikintysis. Tinklaraštis apibūdina Rusiją kaip tobulą bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdį.

Panašių idėjų galima rasti ir kituose tradicionalistų tinklaraščiuose, pavyzdžiui, „Riposte catholique“ („Katalikų atsakas“).

Vengrija: „Jobbik Magyarországért Mozgalom“

Prorusišką darbotvarkę Vengrijoje „stumia“ išskirtinai vietiniai veikėjai. Vengrų politikai buvo puikiai panaudoti Rusijos vidinei propagandai, pavyzdžiui, partijos „Jobbik Magyarországért Mozgalom“ („Jobbik, judėjimas už geresnę Vengriją“) parlamentarų atveju, stebėjusių tariamus referendumus Kryme ir Donbase arba ministro pirmininko Viktoro Orbano, kurio stipri retorika, nukreipta prieš ES, nuolat retransliuojama Rusijos televizijos kanalų. Istorijos apie Rusijos įtaką Vengrijoje daugiausiai sukasi apie du asmenis – „Jobbik pinigine“ pramintą ir šnipinėjimu Rusijai įtariamą Bélą Kovácsą ir buvusį Rusijos ambasados pareigūną Szilardą Kissą.

B.Kovácsas ir „Jobbik“ lyderis Gaboras Vona ne kartą keliavo į Maskvą. Jų tenykštėje aplinkoje – Aleksejaus Žuravliovo vadovaujamos „Rodina“ partijos lyderiai, parlamentarai iš Vladimiro Žirinovskio partijos RLDP (Rusijos liberalų demokratų partija) ir NOD (Nacionalinis išsivadavimo judėjimas) nariai. NOD – tai nauja organizacija, tarnaujanti kaip V.Putino antimaidaniško judėjimo pagrindas ir organizuojanti provalstybinius mitingus Maskvoje. Nemažai G.Vona bendraminčių, tokių kaip Dūmos deputatai Ivanas Gračiovas ir Vasilijus Tarasiukas (pastarasis vadovauja ir Rusijos–Vengrijos draugystės bendruomenei), yra energetikos profesionalai ir specializuojasi energetikos teisėkūroje. Dujotiekiai ir branduolinė energetika yra pagrindiniai Rusijos ir Vengrijos santykių aspektai, o „Jobbik“ tradiciškai remia tokius Rusijos energetikos projektus kaip „South Stream“.

Austrija: naujoji marginalinė žiniasklaida

Ukrainos įvykių metu Austrijoje atsirado mažiausiai trys žiniasklaidos priemonės, besižavinančios Rusijos prezidentu: „Neopresse“, nuo 2012 m. leidžiama Stefano Hofbauerio, Lince įsikūrusio informacinių technologijų specialisto, 2013 m. rudenį dviejų kraštutinių aktyvistų Andreaso Keltscho ir Marco Maierio įkurtas „Contra Magazin“ ir „Info Direkt“, pradėjęs veikti kaip internetinė platforma 2015 m. vasarį, o nuo 2015 m. spalio jau išleidęs penkis spausdintus leidinius.

FPO („Freiheitlichen Partei Osterreichs“)

2014 m. FPÖ palaikė Krymo aneksiją ir stebėjo tariamą referendumą Kryme. Partijos narys Johannas Gudenusas, kuris vedė partiją Vienos vietinio parlamento rinkimuose 2010 m. ir 2015 m. ir tapo vicemeru, yra svarbiausias partijos tarpininkas bendradarbiaujant su Rusija. J.Gudenusas vyko stebėti tiek 2014-ųjų kovo referendumo Kryme, tiek ir 2014 m. rugsėjo vietinių rinkimų Sankt Peterburge.

Latvija: tėvynainiai ir visuomeniniai judėjimai

Konservatyvusis V.Putino posūkis neaplenkė ir Latvijos tėvynainių, kurie, pajutę pokyčius, prisijungė prie naujos bangos. Pavyzdžiui, Vladimiras Lindermanas, neregistruotos Nacionalbolševikų partijos ir partijos „Už gimtąją kalbą“ Latvijoje lyderis anksčiau rūpinosi tik Latvijos nepiliečių problema, tačiau dabar aktyviai agituoja ir tradicinės šeimos klausimais.

Kitas aktyvus tėvynainių politikos veikėjas istorikas Viktoras Guščinas buvo vienas iš pasirašiusiųjų laišką Latvijos politikams dėl Lailos Braiz, latvių imigrantės Didžiojoje Britanijoje, iš kurios vaiko teisių tarnybos dėl nepriežiūros paėmė vaiką, taip sukeldamos stiprią Latvijos visuomenės reakciją. Protesto judėjime šiuo klausimu 2013 m. rugsėjį aktyviai dalyvavo tėvų organizacija „Dzimta“, kovojanti su „juvenaline justicija“, homoseksualumo propaganda ir vaikų paėmimu iš šeimų.

„Dzimta“ intensyviai bendradarbiauja su asociacija „Apginkime mūsų vaikus“, kurios narys, jau minėtas V.Lindermanas, dalyvavo įvairiose viešose akcijose, susijusiose su tėvynainių politikos sklaida. 2013 m. asociacijos nariai ortodoksų dvasininkas Kasparas Dimiteris ir V.Lindermanas siekė inicijuoti vaiko teisių įstatymo pataisas ir uždrausti informacijos apie tos pačios lyties asmenų santykių sklaidą, tikėdamiesi, jog tai padės užkirsti kelią 2015 m. Rygoje vykusiam „Baltic Pride“ renginiui. Taigi nacionalbolševikas V.Lindermanas tapo aktyviu konservatyvių idėjų rėmėju.

Toks pat staigus polinkis į tradicines vertybes stebimas ir prorusiškose partijose. 2014 m. Latvijos Rusų sąjunga kartu su Latvijos regionų asociacija inicijavo vaiko teisių įstatymo pataisas, draudžiančias lytinį švietimą mokyklose ir darželiuose. Pataisas parėmė Latvijos parlamento dauguma. Prieš pakeisdami pavadinimą iš „Už žmogaus teises suvienytoje Latvijoje“ į „Latvijos Rusų sąjungą“, jos nariai vengė diskusijų apie tradicinę šeimą, tačiau situacija pasikeitė, V.Putinui pradėjus kaltinti ES griaunant tradicinę šeimą.

Lietuva: Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga

Partijos lyderį V.Tomaševskį, Europos Parlamento Konservatorių ir reformistų frakcijos narį, galima laikyti įtakingiausiu prokremlišku Lietuvos politiku. 2012 m. lapkričio 4 d. žiniasklaida pranešė, kad tų pačių metų vasarą LLRA ir Rusų aljanso atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdyboje, kuri, manoma, yra atsakinga už Kremliaus rėmėjų koordinavimą vadinamajame „artimajame užsienyje“. Po to LLRA paskelbė eisianti į Seimo rinkimus kartu su Lietuvos liaudies partija ir Rusų aljansu. Į savo rinkiminį sąrašą LLRA įtraukė ir tėvynainių asociacijos „Otečestvo“, Slavų gailestingumo fondo ir televizijos kanalo „Pervij Baltiskij Kanal“ atstovus.

A.Ufarto, BFL nuotr.

Nei V.Tomaševskis, nei kai kurie kiti partijos nariai neslepia prokremliškų pažiūrų. Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo socialinio tinkle paskyroje yra parašęs, jog NATO turi imtis iniciatyvos ir bombarduoti Kijevą, kad įtvirtintų taiką, kaip kad NATO bombardavo Belgradą Serbijoje, kad ši pripažintų Kosovo nepriklausomybę.

LLRA laikosi socialiai konservatyvių vertybių linijos. 2013 m. partijos frakcija įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo siekta uždrausti abortus. Partija taip pat pasisako už tradicinę šeimą.

Lietuvos liaudies partija

2010 m. buvusios ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo Rusijos Dūmos užsienio reikalų komiteto pirmininkas, „Vieningosios Rusijos“ narys Konstantinas Kosačiovas. Tais pačiais metais K.Prunskienė vyko į Maskvą ir pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su „Vieningąja Rusija“. K.Prunskienei pasitraukus iš aktyvios politikos, Lietuvos liaudies partija išliko ir 2012 m. LLRA sąraše dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nesėkmingai.

Šiuo metu jai vadovauja Lietuvos Neprik­lausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas. Savo svetainėje partija teigia besiremianti krikščioniškomis ir humanistinėmis vertybėmis, ilgamete liaudies išmintimi ir jos kultūrinėmis tradicijomis bei kūrybišku novatoriškumu.

Socialistinis liaudies frontas

Marginaliai prokremliškai partijai vadovauja Edikas Jagelavičius, pakeitęs buvusį partijos primininką Algirdą Paleckį, su Kremliumi siejamo judėjimo „Pasaulis be nacizmo“ Lietuvos skyriaus „Lietuva be nacizmo“ lyderį.

Kitas Socialistinio liaudies fronto narys ir vienas iš „Lietuva be nacizmo“ steigėjų yra Karlis Bilansas, vadovaujantis Nepriklausomam žmogaus teisių centrui, žmogaus teisių gynimu prisidengiančiai visuomeninei organizacijai, vykdančiai politinę, Rusijos oficialią liniją palaikančią veiklą. Nors centro svetainėje teigiama, kad organizacija įkurta 2014 m., žiniasklaidos pranešimų teigimu, ji įregistruota 2013 m. birželio 26 dieną, o tų pačių metų gruodį iš nežinomų šaltinių gavo 15 tūkst. eurų paramos.

Marginalinė žiniasklaida ir judėjimai

Lietuvos internetinėje erdvėje išplitusi marginalinė žiniasklaida smarkiai prisideda prie Rusijos režimui palankios informacijos sklaidos. Ekspertai.eu, laisvaslaikrastis.lt, komentaras.lt, slaptai.lt, ldiena.lt, revoliucija.org, sarmatas.lt, sauksmas.lt, lietuviais.lt, versijos.lt, infa.lt svetainėse gausu nacionalistinių, euroskeptiškų ir V.Putino režimą garbinančių įrašų. Europos Sąjunga kaltinama griaunanti tradicines vertybes, svetainėse netrūksta prieš LGBT bendruomenę nukreiptų žinučių, norint pailiustruoti tariamą ES „supuvimą“. Pavyzdžiui, 2013 m. liepos 16 d. ekspertai.eu publikavo Vyganto Kelerto straipsnį „Europos „lytinis švietimas“ – vėžys Lietuvai“, kuriame jis rašo: „Kai tik Rusijos Dūma priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo propagandą, ir kitose šalyse kilo visuomenės bruzdėjimas prieš primetamas „vertybes“, Europos Naujosios Tvarkos architektai – Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja – iškart pradėjo aršų puolimą, išleisdama dokumentą – pranešimą (angl. Tackling discrimination on the grounds of sexual orientation and gender identity)“.

V.Kelertas, kaip ir dar nemažas būrys prokremliškų veikėjų, yra itin aktyvus socialiniuose tinkluose, kuriuose šie veikėjai šliejasi prie įvairių protesto judėjimų arba patys juos organizuoja. Pavyzdžiui, 2013 m. V.Kelertas kartu su kitais prokremliškais aktyvistais įsteigė ir administravo „Facebook“ grupę „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“, protestavusią iš pradžių prieš Lietuvos, paskui Norvegijos bei kitų Europos šalių vaiko teisių apsaugos politiką. Panašias tendencijas galima buvo stebėti ir kituose socialiniuose protesto judėjimuose – dėl žemės pardavimo užsieniečiams ar skalūnų dujų žvalgybos, kuriuos prokremliški aktyvistai išnaudojo savo idėjoms skleisti.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

„Pareigūnų“ iš Kaliningrado, dirbančių po įvairių Rusijos institucijų priedanga, yra sulaukusios Šakių, Jurbarko, Pagėgių, Šilutės savivaldybės. Jose tokie agentai mėgina rinkti duomenis apie procesus savivaldybėse, verslininkus, teisėsaugos pareigūnus. „FST siekia gerai išmanyti politinę, ekonominę ir karinę situaciją Lietuvos pasienio rajonuose, įgyti juose įtaką ir aktyviau įtraukti į tarptautinio bendradarbiavimo su Rusija projektus“, – teigiama VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui.

FST pareigūnams netrūksta ir išradingumo. Pavyzdžiui, jie naudojasi tuo, kad daug pasienio rajonų gyventojų vyksta į Rusiją pirkti pigesnių prekių ar net lankosi savo išsinuomotose žemėse (taip daro nemaža dalis dzūkų ir suvalkiečių, kuriems Kaliningrade žemę nuomotis pigiau nei Lietuvoje). Dalis jų sulaukia tikrų, o dar didesnė – fiktyvių kaltinimų dėl kontrabandos gabenimo ar procedūrinių pažeidimų kertant sieną, ir čia pat sulaukia pasiū­lymo bendradarbiauti, žadant užtikrinti neribotas galimybes ir toliau vežti prekes iš Rusijos. FST taikiniais tampa net ir neturintys galimybių vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvos piliečiai – teikti paprastą vizualinę informaciją apie objektus Lietuvos pasienio teritorijoje (pastatus, kelius ir pan.) iš tiesų gali bet kuris asmuo. Vis dėlto labiausiai FST domina turintieji bet kokių ryšių Lietuvos teisėsaugos institucijose.

VSD duomenimis, FST siekia suformuoti agentūrinį tinklą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie VRM (VSAT). FST vertina VSAT kaip integralų Lietuvos kovinį vienetą, todėl siekia į ją įsiskverbti ir surinkti detalią informaciją apie Lietuvos sienos su Rusija apsaugai skiriamus žmogiškuosius ir techninius resursus (VSAT pareigūnus, jų skaičių, ekipuo­tę ir ginkluotę, automobilius, vaizdo stebėjimo kameras, patruliavimo maršrutus, sąveiką su kitomis valstybės institucijomis).

Vis dėlto vietinės FST veikla, matyt, buvo nepakankama, nes Kremlius į Kaliningradą neseniai pa­siun­tė patikimesnių kadrų.

Naujas gubernatorius – irgi FST vaikinas

Neseniai Kaliningrado gubernatoriumi po netikėto Genadijaus Cukanovo atsistatydinimo tapo buvęs Vladimiro Putino asmens sargybinis, FST generolas majoras Jevgenijus Ziničevas.

Karjerą specialiosiose tarnybose J.Ziničevas pradėjo dar 1987 m., kai įstojo į KGB gretas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, šis karininkas trumpam įsidarbino FST, vėliau dirbo Federalinėje apsaugos tarnyboje, kur ir saugojo V.Putiną. 2015 m. J.Ziničevas grįžo į FST ir pradėjo vadovauti jos regioniniam padaliniui Karaliaučiuje. Na, o dabar tapo srities ge­ne­raliniu.

Ekspertai šią rokiruotę Karaliaučiuje vertina skirtingai. Viena vertus, tokiu sprendimu V.Putinas gali siekti pademonstruoti NATO bei ES vadovams, jog stiprina strateginę Kaliningrado reikšmę, taip atsakydamas į NATO aktyvumo didinimą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Būtent todėl jis didina FST kontrolę regione.

Kita priežastis – artėjantys parlamento, o kitąmet – ir prezidento rinkimai. Galbūt V.Putinas pajuto, kad ankstesnis gubernatorius G.Cukanovas – nepakankamai lojalus, ir nutarė jį pakeisti „savu“ žmogumi, taip konsoliduodamas valdžią ir sustiprindamas savo galios vertikalę atokiame ir palyginti savarankiškame Rusijos regione.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

FST žmogaus skyrimas gubernatoriumi patvirtina vadinamųjų „silovikų“ – karininkų ir jėgos struktūrų atstovų – įtaką Rusijos politikoje.

Rusijos prezidento noras turėti patikimus žmones rodo regiono svarbą Kremliui, be to, Maskva gali mėginti plėsti specialiųjų tarnybų įtaką periferijoje. „Ne paslaptis, kad Kaliningrado sritis tiek dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tiek pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje buvo centrinės valdžios dėmesio peri­ferijoje“, – aiškina analitinio centro „Peterburgo politika“ prezidentas Michailas Vinogradovas.

Beje, J.Ziničevas nėra pirmas jėgos struktūrų žmogus, paskirtas vadovauti vienam ar kitam Ru­sijos regionui – šiemet gubernatoriais tapo trys vei­kėjai iš Federalinės apsaugos tarnybos, kuri saugo Rusijos vadovus.

Iš prezidento atstovo posto Šiaurės Kaukaze at­leistas Sergejus Melnikovas perkeltas į neseniai įsteigtos Rusijos nacionalinės gvardijos pavaduotojo pos­tą. S.Melnikovas bus pavaldus kitam buvusiam V.Putino asmens sargybiniui – Viktorui Zolotovui.

Be to, naujuoju ambasadoriumi Ukrainoje siūlomas buvęs aukštas FST pareigūnas Michailas Ba­bi­čius.

FST veiklos suaktyvėjimas Kaliningrade Baltijos valstybėms ir Lenkijai kelia vis didesnį nerimą. Ir pirmoji praktinių veiksmų ėmėsi Lenkija.

Lenkija Kaliningradui panaikino bevizį režimą

Ruošdamasi NATO viršūnių susitikimui ir popiežiaus Pranciškaus vizitui, Lenkija prieš mėnesį atnaujino patikras pasienyje su Rusija ir Ukraina. Vėliau ukrainiečiams palengvinta sienų kirtimo tvarka buvo atnaujinta, o Rusijos Kaliningrado srities gyventojams – ne.  „Mažojo pasienio judėjimo“ Len­kija nebeatkūrė aiškindama, esą „priežastys, susijusios su saugumu, neišnyko“. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susidariusią situaciją vadina  rūpinimusi šalies saugumu.

Tačiau dienraštis „Gazeta Wyborcza“ spėja, kad Lenkijos vyriausybės sprendimas nebeišduoti supaprastintų vizų kaliningradiečiams gali būti demonstratyvus atsakas į Rusijos prezidento V.Putino veiksmus, tarp kurių – ir naujojo laikinojo Kaliningrado gubernatoriaus paskyrimas.

Beje, įdomu tai, kad buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis šiuo atveju yra didis Rusijos interesų gynėjas, o valdančiųjų veiksmus vadina „nepamatuotu ir kvailu nacionalizmu“, pakenksiančiu politiniams ir ekonominiams dvišaliams santykiams.

Tačiau kalbėti apie politinę partnerystę tarp Lenkijos ir Rusijos ir taip nėra ko.

Rusijos veiksmai Kaliningrado srityje visuomet sulaukia griežto ir žaibiško atsako Lenkijoje. Ir priešingai.

Pavyzdžiui, per patį Rusijos ir Gruzijos karą Lenkija ir JAV pasirašė sutartį dėl „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių dislokavimo Lenkijoje. Po metų ši sistema jau buvo Lenkijoje.

Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į šį manevrą buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Žinoma, klausimas, ar jos įveiktų „Patriot“, kad bent jau jas pasiektų – galima garantuoti.

Karo ekspertų nuomone, lyginant amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nėra. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos iš galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų ti­pų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškųjų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Be to, 255 km sienų su Lietuva turinčioje Ka­li­nin­grado srityje dislokuota kelios dešimtys tūkstančių aukštos pa­rengties karių, regione sutelkti priešlėktuvinės, kran­to gynybos, „žemė-žemė“ klasės raketų pajėgumai.

Kiekvienas Rusijos veiksmas čia sulaukia didelio NATO, ypač Baltijos šalių ir Lenkijos, dėmesio, nes akivaizdu, kad galimo karo atveju Kaliningrado srityje dislokuotos pajėgos galėtų gerokai apsunkinti NATO sąjungininkų atvykimą ginti Baltijos šalis.

Na, o pastaruoju metu tokių Rusijos veiksmų čia būta gana ryškių.

Pakeitė karinio laivyno vadus

Neseniai iš pareigų buvo atleistas Lietuvos pašonėje, Kaliningrade, dislokuoto Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų.

Vienintelis atleidimo išvengęs aukšto rango karininkas Baltijos laivyne –  viceadmirolas Sergejus Jelisejevas, buvęs Ukrainos karinio laivyno vado pavaduotojas, iš esmės – tėvynės išdavikas. Krymo aneksijos metu S.Jelisejevas sutiko su Rusijos pasiūlytu didesniu atlyginimu ir geresnėmis gyvenimo sąlygomis ir persimetė į priešo stovyklą. Ukrainos teisėsauga jį yra paskelbusi ieškomu asmeniu, o jam pareikšti kaltinimai – išdavyste ir dezertyravimu.

Tačiau Baltijos karinio laivyno vado vairas šiam išdavikui neatiteko: vadovavimą mažiausiam Ru­si­jos laivynui perima du patyrę admirolai iš Juodosios jūros ir Ramiojo vandenyno laivynų. Baltijos laivyno vadu paskirtas Juodosios jūros laivyno viceadmirolas Aleksandras Nosatovas, o jo pavaduotoju – Ra­mio­jo vandenyno laivyno viceadmirolas Igoris Mu­chametšinas.

Sprendimą nuimti senuosius laivyno vadus ir pakeisti juos naujais Rusijos gynybos ministras Ser­gejus Šoigu esą priėmė lankydamasis Kaliningrade ir vaikštinėdamas parke.

Kodėl parke į galvą šauna tokios idėjos? Gy­ny­bos ministerija apsiribojo lakonišku pranešimu, jog viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, jo štabo vadas, kontradmirolas Sergejus Popovas ir dešimtys aukšto rango karininkų atleisti dėl „rimtų pažeidimų“. Baltijos jūros laivyno vadovybė esą neįvykdė kovinio rengimo reikalavimų, blogai rūpinosi laivyno narių gyvenimo sąlygomis.

Tačiau tikrosios priežastys greičiausiai yra visai kitos. Viena – S.Šoigu į Kaliningradą atvyko jau turėdamas tikslą pakeisti laivyno vadovybę Kremliui lojaliais karininkais. Juolab kad valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą „bankų kuratoriumi“.

Valymai prasidėjo visos Rusijos mastu. Pavyzdžiui, birželio pradžioje V.Putinas iš pareigų atleido FST Ekonominės žvalgybos tarnybos vadą Jurijų Jakovlevą, jo įtakingą pavaduotoją generolą Viktorą Voroniną, dažnai vadinamą bankų kuratoriumi.

Jis, kaip manoma, rūpinosi svarbiausiomis Rusijos finansinėmis operacijomis, taip pat – pavedimais į lengvatinio apmokestinimo sąskaitas.

V.Voroniną poste gali pakeisti Igoris Tkačiovas – 2004 m. Igorio Sečino rūpesčiu įkurtos 6-osios FST valdybos vadas. Ši institucija „specializuojasi“ oligarchų, ypač neįtikusių V.Putinui, „priežiūros“ srityje.

Taigi, V.Putinas svarbiausiose jam institucijose siekia turėti tik visiškai lojalius, atsidavusius ir patikimus vadus. Kai kurie šaltiniai (pavyzdžiui, rusiškas portalas lenta.ru) teigia, kad S.Šoigu Baltijos laivyno vadovybės lojalumu suabejojo dar kovą lankydamasis Kaliningrade. Po kilusių įtarimų birželio pradžioje buvo pradėtas patikrinimas, o po jo sekė minėtas laivyno vadovybės „valymas.“

Kiti šaltiniai, tokie kaip fontanka.ru, atskleidžia, kad atleistas laivyno vadas V.Kravčiukas buvo susijęs su buvusiu Rusijos laivyno vadu admirolu Viktoru Čirkovu, taip pat – vadinamuoju „gintaro baronu“ Viktoru Bogdanu, kuris, įtariama, prekiavo iš Baltijos karinio jūrų laivyno vogtais degalais ir kon­troliuoja Kaliningrado gintaro kontrabandos į Lenkiją biznį.

Pagaliau Rusijos žiniasklaidoje pasirodė spėjimų, esą sprendimą pakeisti laivyno vadovybę S.Šoigu priėmė paaiškėjus, kad Baltijos jūros laivyno karininkai klastodavo į Maskvą siunčiamas ataskaitas apie laivyno būklę ir pasirengimo lygį. O būklė, kaip paaiškėjo, kur kas apverktinesnė, nei galvota Maskvoje.

Laivynas – nerimtas?

Naujuoju Rusijos laivyno vadu paskirtas Viktoras Čirkovas Baltijos jūros laivyno būklę vertina geriausiu atveju šešetu. Pavyzdžiui, Baltijsko uoste sutelkta Rusijos karinių laivų eskadra į Baltijos jūrą išplaukia rečiau, nei numatyta. O jei išplaukia, neapsieina be nemalonių incidentų. Antai vienų pratybų metu (beje, tiesiai prieš V.Putino akis) buvo sugedęs Rusijos desantinis laivas. O išminavimo laivai pratybų metu nesugeba aptikti minų. Pavyzdžiui, į Kremlių apie laivus „Sergejus Kolbasiovas“ ir „Leo­nidas Soboliovas“ siųstose ataskaitose rašoma, kad užduotys įvykdytos, o iš tiesų šie „senukai“ minų ne­be­sugeba aptikti.

Be to, ankstesnė Baltijos jūros laivyno vadovybė stengėsi nuslėpti informaciją apie laivuose kildavusius gaisrus, incidentus povandeniniuose laivuose, korupciją organizuojant konkursus dėl karinių objektų statybos.

Informacinis Kaliningrado karas prieš Lietuvą

Kaliningrado verslo ypatumai – kiek kitokie nei visoje Rusijoje. Nors visoje šalyje verslas neatsiejamas nuo politikos, Kaliningrade tai ypač ryšku. Kiek įtakos verslui turi gubernatorius ir ar lietuviams, turintiems verslus Kaliningrade, kas nors keisis, G.Cukanovą pakeitus J.Ziničevu?

Pasak „Veido“ šaltinių, ir iki šiol Lietuvos verslinin­kai Kaliningrade nuolat susidurdavo su FST: iš esmės čia bandoma verbuoti visus. Dabar, tikėtina, šie procesai bus dar aktyvesni, o tikrų ir dirbtinų apribojimų lietuviškam verslui gali atsirasti dar daugiau.

Tiesa, kai kurie vietos veikėjai su naujuoju gubernatoriumi sieja viltis išjudinti Kaliningrado ekonomiką ar net bendradarbiavimą su Lietuva, bet tokių – mažuma.

Opozicinės frakcijos Karaliaučiaus Dūmoje „Rusijos Vakarai“ vadovas Solomonas Ginzburgas, kuris regiono parlamentui  pateikė klausimą  dėl J.Ziničevo skyrimo, teigia, kad geopolitinė įtampa yra tik fonas, o didžiausią nerimą regione kelia ekonominės ir socialinės problemos. „Išoriniai faktoriai, NATO grėsmė ir kita yra tik fonas, o kur kas didesnės grėsmės Rusijai yra ekonomikos stagnacija, aukšto lygio korupcija, investicijų nebuvimas, pragyvenimo lygio sumažėjimas, socialinė poliarizacija ir tai, kad nebuvo Kaliningrado plėtros strateginės krypties“, – aiškina S.Ginzburgas. Pasak jo, per pa­staruosius šešerius metus, kol gubernatoriumi bu­vo G.Cu­kanovas, „į priekį nejudėjo derybos su to­kio­mis broliškomis šalimis, kaip Lietuva, nei dėl in­vesticijų, nei dėl vizų režimo sąlygų palengvinimo“.

Beje, viešojoje Kaliningrado erdvėje apie Lietuvą, kaip apie brolišką valstybę, apskritai beveik neišgirsi – čia vyrauja negatyvi nuomonė apie mūsų šalį, nors Kaliningrado srityje, neoficialiais duomenimis, gyvena apie 10 tūkst. asmenų iš Lietuvos.

Ypač daug neigiamos informacijos – socialiniuose tinkluose.

Pernai socialiniuose tinkluose pradėjo veikti Baltijos valstybėms priešiški Vilniaus, Latgalos, Baltijos rusų „liaudies respublikų“ puslapiai, dalyje visuomenės sukėlę nerimą dėl Ukrainos scenarijaus pasikartojimo. Vasarį tiesioginiame eteryje suklastoti TV3 apklausos apie propagandos poveikį rezultatai, siekiant parodyti, kad Rusija neužsiima propaganda, o sako tiesą. Birželį įsilaužus į Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo svetainę pateiktas klaidingas karinių pratybų „Kardo kirtis“ tikslas. Vėliau šį suklastotą pranešimą dalis rusiškos žiniasklaidos pateikė kaip originalų, stengdamasi parodyti priešiškus Lietuvos ketinimus Baltijos regione ir net aneksuoti Kaliningrado sritį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį rasite ČIA

P.Porošenka BFL nuotr.

Ir Ukrainos, ir Rusijos retorika praėjusią savaitę priminė rengimąsi naujam ginkluoto konflikto proveržiui: Rusija viešai apkaltino Ukrainą siekiant jėga atsiimti Krymą, o Ukrainos valdžia Rusiją apkaltino provokacijomis.

Nors Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as šią savaitę paragino neeskaluoti dviejų šalių konflikto, Rusijos ir Ukrainos veiksmai neatsilieka nuo žodžių. Nuo rugpjūčio pradžios Kryme netoli Ukrainos žemyninės dalies telkiama rusiška karinė technika, o Ukrainos Donbaso regione įvesta aukščiausia karinė parengtis.

Rusijos versija tokia: šalies specialiosios tarnybos, remiamos kitų jėgos struktūrų dalinių, esą sutrukdė diversinei teroristinei grupei įsiveržti į Krymą iš Ukrainos teritorijos. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pranešime nurodoma, kad vykdant operatyvines paieškos priemones naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie Armiansko miesto, kurį Krymo totoriai vadina Ermeni Bazaru, buvo tariamai aptikta grupė diversantų. Sulaikant juos per susišaudymą, žuvo vienas FST pareigūnas.  Taip pat pranešama, kad kitą naktį į rugpjūčio 8-ąją esą Ukrainos gynybos misterijos specialiosios pajėgos mėgino surengti du diversinių teroristinių grupių įsiveržimus, tačiau jiems sutrukdė Rusijos FST ir su ja bendradarbiaujančių žinybų jėgos padaliniai. Pasak FST, įsiveržimą mėginta užmaskuoti masiniu apšaudymu iš gretimos valstybės ir Ukrainos šarvuotųjų ginkluotųjų pajėgų pusės.

Ukrainos valdžios atstovų teigimu, tokie kaltinimai – prasimanymai, kuriais mėginama eskaluoti konfliktą.

Ukrainos generalinio štabo nuomone, jokio apšaudymo nebuvo – Pietų Ukrainoje šalies kariuomenė paprasčiausiai vykdė planuotas karines pratybas.

„Kad toliau kaitintų konfliktą, V.Putinas nusprendė surengti pigų vaidinimą“, – komentavo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininkas Oleksandras Turčinovas.  Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Dmytro Kuleba socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, jog „Rusija aktyviai kuria pasakojimus, kad pateisintų karą“.

Priminsime, kad Rusija Krymą aneksavo 2014 m. Nuo tada pačiame Kryme situacija buvo palyginti rami. Tačiau Rytų Ukrainoje mūšiuose tarp Rusijos kariuomenės remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų nuo tada žuvo daugiau nei 9,5 tūkst. žmonių.

Analitikai perspėja, kad konfliktas po pastarosios savaitės įvykių gali vėl įsiliepsnoti. „Įvykiai klostosi pagal gana blogą scenarijų. Situacija Rytų Ukrainoje gali eskaluotis, o tai yra labai pavojinga“, – teigė Maskvos politinių technologijų centro vadovo padėjėjas Aleksejus Makarkinas

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Hamedano bazė

Rima JANUŽYTĖ

Antradienį Rusijos bombonešiai smogė džihadistų forpostams netoli Alepo. Prieš kelias dienas Rusija buvo skelbusi, kad drauge su ja džihadistus atakuoti sutinka ir vėl draugauti norinti Turkija, o dabar Rusijos partnere tapo ir Iranas.

Rusija karą “Islamo valstybei” paskelbė po to, kai džihadistai virš Sinajaus pusiasalio numušė Rusijos keleivinį lėktuvą. Tačiau ši kova tapo dar ir priedanga pliekti Sirijos režimo priešus. Štai kodėl Rusijai taip sunku susirasti kovos su ISIS partnerių tarp Vakarų valstybių, nors siūlymų vienyti jėgas Rusija buvo pateikusi ne tik Turkijai, bet ir Prancūzijai. Net JAV.

Tačiau į Rusijos pasiūlymą bendradarbiauti, sutapk tu man taip, su didžiausiu entuziazmu atsiliepė tos šalys, kurios labiausiai tikisi ne sunaikinti ISIS, o numalšinti Sirijos sukilėlius ir atstatyti Sirijos režimą.

Rusijos bombonešius įsileido Iranas

Nuo 1979 m. revoliucijos Iranas pirmą kartą leido pasinaudoti savo teritorija kitos užsienio valstybės pajėgoms. Šia užsienio šalimi tapo Rusija: jos bombonešiai su užduotimi smogti džihadistams  antradienį kilo būtent iš Irano oro pajėgų bazės Hamedane ir atakavo džihadistų grupuotes Sirijoje.

Nuo bombonešių Tu-22M3 ir atakos lėktuvų Su-34 kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje. Bombardavimo taikiniais tapo ir trys džihadistų vadavietės netoli Džafros miestelio ir Deir ez Zoro.

Kliuvo džihadistų mokymo stovykloms netoli Alepo, Deir ez Zoro, Sarakibo kaimo Idlibo regione ir al Babo – ISIS kontroliuojamo miesto Alepo provincijoje.

Atakų metu, kaip skelbiama, buvo sunaikinti penki dideli sandėliai, kuriuose buvo ginklų, šaudmenų ir degalų. Vis dėlto Vakarų analitikai jau kelia klausimą, ar atakuoti buvo tik džihadistai, ar ir JAV remiami sukilėliai. Tokių kaltinimų Rusija sulaukia nuolat, nors pati tvirtina kovojanti tik su „Islamo valstybe” ir „Jabhat al Nusra” ekstremistais.

Šį kartą įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad Rusijos lėktuvai kilo iš Irano – juk kaip tik Rusija ir Iranas yra svarbiausi Sirijos prezidento Basharo al Assado sąjungininkai kovoje prieš Vakarų palaikomus sukilėlius.

Beje, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pirmadienį paskelbtame interviu kaip tik tvirtina, kad Rusija ir JAV  artimiausiu laiku gali pradėti bendras operacijas prie Alepo miesto, kur Sirijos režimo pajėgos, palaikomos Rusijos aviacijos, kovoja dėl kontrolės su sukilėliais. Šiame interviu S.Šoigu tik kelis kartus pamini džihadistus, o klausantis, galima susiadryti įspūdį, kad Rusijos tikslas yra įveikti būtent sukilėlius.

Sukilėlių pozicijos pastaruoju metu ir taip yra susilpnėjusios, ypač – aplink Alepą. Jų padėtis dar labiau komplikavosi režimo pajėgoms liepos viduryje atkirtus paskutinį sukilėlių kontroliuojamų rajonų aprūpinimo kelią.

Atkirto kelią į Europą

Nors sukilėliai šiuo metu užima gynybos pozicijas, gera žinia ta, kad silpnėja ir ISIS. Antai šį savaitgalį ISIS po kelis mėnesius trukusių kovų galiausiai neteko svarbaus ir net porą metų kontroliuoto Mandžibo miesto, kuris buvo jų “vartai į Europą”. Pro šį miestą veda ir keliai į Alepą ir ISIS sostinę Raką. Keliai, einantys pro Manbidžą yra gyvybiškai svarbūs ISIS galimybėms transportuoti kovotojus, ginklus ir kitus išteklius į Siriją ir iš jos.

Šį miestą iš ISIS atkovojo kurdų ir arabų kovotojai. Mūšiai truko 73 dienas, o jų metu buvo išlaisvinta 2 tūkst. civilių, kuriuos ISIS naudojo kaip gyvuosius skydus.

Trys klausimai Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresniajam analitikui dr. Laurynui Kasčiūnui

– Kokią pagrindinę žinią pateikė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Kaip vertinate sąjungininkų batalionų Baltijos šalyse ir Lenkijoje reikšmę šių valstybių apginamumui ir bendrai saugumo situacijai?

– Be abejo, rezultatus reikia vertinti labai pozityviai. Nuo Vidurio Europos valstybių nuraminimo ir užtikrinimo strategijos, kuri imta taikyti, kai Barackas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką su Rusija, pereita prie atgrasymo strategijos, kuri, mano požiūriu, santykiuose su Rusija yra efektyviausias receptas. Rusija supranta galios kalbą, gerbia tik tuos, kurie turi užnugarį, ir dabar, po šių spendimų, kurie bus įgyvendinti artimiausiu metu, tą užnugarį savo žemėje mes turėsime realų, ne tik teisinį ir popierinį.

NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

Aišku, vertinant tai, kiek Rusija yra sutelkusi savo karinių pajėgų aplink mus regione, ir lyginant su tuo, kas bus padaryta iš NATO pusės, kariniu požiūriu reikėtų daugiau. Nepaisant to, šie sprendimai mus labai stipriai integruoja į visą NATO gynybos sistemą. NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

– Baltijos šalys dažnai Vakaruose būdavo kritikuojamos dėl pernelyg aštraus, nelankstaus tono Rusijos atžvilgiu. Ar NATO viršūnių susitikimas parodė, kad ši kritika buvo nepagrįsta ir Vakarų bei pokomunistinių valstybių pozicija dėl Rusijos grėsmės tarsi išsilygina?

– Neabejotinai taip, Baltijos šalių mintis, kad Rusijos revizionizmas nėra dingęs ir niekur nebuvo dingęs, anksčiau buvo suvokiama kaip tam tikra istorinės rusofobijos apraiška. Šiandien galime konstatuoti, kad mūsų saugumo samprata ir Europos saugumo sistemos supratimas yra daug labiau paplitę NATO nei, tarkime, prieš 4–5 metus, kai tai buvo suprantama kaip kelių šalių reikalas, o jos tarptautinėje politikoje vadinamos vieno klausimo valstybėmis. Be abejo, tai įvyko ne tik dėl mūsų diplomatinių pastangų, bet ir dėl pakitusios tarptautinės sistemos.

Anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Vis dėlto Vakarai, ypač vokiečiai, kurių įtaka vis didėja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO, vienoje rankoje laikydami šį botagą, kitą ranką vis tiek bandys ištiesti Vladimirui Putinui. Bet anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Faktas, kad Prancūzijos prezidentas gali pasakyti, jog Rusija yra partnerė, bet kartu ir atsiųsti savo pajėgas, rodo, kad yra įvykęs lūžis. Bijočiau blogesnio scenarijaus, kad ilgainiui Rusija bus paleista iš izoliacijos, kurioje dabar yra, – kalbu apie sankcijas, apie Ukrainos derybinių pozicijų silpnėjimą, NATO ir ES plėtros, kuriai priešinasi Rusija, sustabdymą.

– Kaip galėjo vykti pasidalijimas, kurio regiono kariai bus dislokuojami Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip tai vyko, bet faktas, kad Vokietijos įsitraukimas į mūsų valstybę rodo didžiulį jų gynybinės strategijos ir Rytų politikos pokytį. Konfliktas su mumis reikštų konfliktą su Vokietija. Kartu šios šalies įtaka Baltijos šalims labai išaugs, kai kuriais klausimais jie turės kozirį ir mums kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, pabėgėlių, gali tekti nusileisti.

"Scanpix" nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Specialiai „Veidui“ iš Estijos

Gegužės 27 d. priešakiniai Botnijos daliniai įžengė į Estijos ir Latvijos teritorijas. Puolimas vykdytas trimis kryptimis: pirmoji priešininko pajėgų grupė pajudėjo palei Suomijos įlanką Talino link, antrosios išeities taškas – šiek tiek piečiau, o tikslas – Ryga, trečioji puolimą pradėjo dar piečiau, jos tikslas – irgi Ryga.

Visose Baltijos valstybėse, Lenkijoje ir kitose NATO šalyse paskelbta ypatingoji parengtis. Estijos kariuomenė kartu su šalyje esančiomis sąjungininkų pajėgomis pradėjo įgyvendinti operaciją kodiniu pavadinimu „Kardo riteris“. Tikslas – sustabdyti arba bent jau sumažinti priešininko judėjimo greitį.

Tuo pat metu pagal pavojų pakeltos Vo­kie­tijoje dislokuotos JAV pajėgos. Netrukus šarvuočių kolonos pajudėjo į šiaurę. Prie amerikiečių prisijungia Vokietijos mechanizuotosios pajėgos. Operacijos „Dragūnų žygis“ tikslas – kuo greitesnis prisijungimas prie sunkiai gebančių sulaikyti agresiją Latvijos ir Estijos karinių junginių.

Pradeda veikti planas „Greitas atsakas“, pagal kurį turi būti užtikrinta, kad „dragūnų“ kolonos nebūtų priverstos sustoti ir pasiektų sąjungininkus nepaisant galimų priešo veiksmų ir inžinerinių iššūkių, tarkim, tiltų per Nemuną Lietuvos teritorijoje sunaikinimo.

Veikimas mažomis mobiliomis grupėmis, sėkmingas nešiojamųjų priešlėktuvinių ir prieštankinių sistemų („Javelin“, „Stinger“ ir pan.) panaudojimas leido pristabdyti Botnijos pajėgų puolimą.

Nors Lietuvoje šūviai kol kas neaidi, šalyje paskelbta visuotinė mobilizacija. Savanorių pajėgos sukoncentruojamos ties rytiniu pasieniu, jei Botnija ryžtųsi pulti iš savo sąjungininkės teritorijos. Kitos Lietuvos karinės pajėgos bei NATO sąjungininkai pradeda įgyvendinti operaciją „Geležinis vilkas“, kurios uždaviniai – bet kokia kaina išlaikyti Suvalkų koridoriaus praeinamumą iš Lietuvos pusės ir izoliuoti Kaliningrado sritį.

Kitoje sienos pusėje, Lenkijoje, – taip pat mobilizacija. Kartu su JAV, Vokietijos ir kitų NATO sąjungininkų pajėgomis įgyvendinamas planas „Anakonda“ (įdomu: anakonda, prieš prarydama savo auką, ją užsmaugia). Tikslas – izoliuoti ir padaryti neveiksnias Kaliningrado srityje dislokuotas Botnijos pajėgas. Taip užtikrinamas Suvalkų koridoriaus praeinamumas ir panaikinamas Botnijos A2/AD (angl. „anti-access and area denial“) pranašumas.

Šį tikslą padeda pasiekti ir NATO šalių karo laivai Baltijos jūroje. „Baltops“ operacijos metu izoliuojamas Botnijos karinis laivynas ir užtikrinama, kad sąjungininkų pagalba be kliūčių pasieks Klaipėdą, Rygą ir Taliną.

Jėgų santykis pradeda išsilyginti. Iki tol Bot­nija turėjo absoliutų sunkiosios ginkluotės pranašumą prieš Baltijos šalių lengvai ginkluotus ir negausius karinius vienetus. Estijoje ir Latvijoje esančių amerikiečių ir kitų besirotuojančių NATO pajėgų taip pat nebuvo pakankamai.

Veikimas mažomis mobiliomis grupėmis, sėkmingas nešiojamųjų priešlėktuvinių ir prieštankinių sistemų („Javelin“, „Stinger“ ir pan.) panaudojimas leido pristabdyti Botnijos pajėgų puolimą. Prie to smarkiai prisidėjo sąjungininkų, visų pirma JAV, karinė aviacija (tankų naikintuvai A-10, bombonešiai B-52), kurių atakas iš žemės koregavo vietos kariškiai.

Tiesa, kol nebuvo panaikintas Botnijos priešlėktuvinės gynybos bei A2/AD pranašumas, sąjungininkai patyrė didelių nuostolių tiek ore, tiek ant žemės.

Vis dėlto pirmosios sąjungininkų sunkiosios šarvuotosios pajėgos artilerija jau pasiekė Rygos uostą ir tuoj Latvijos sostinės prieigose įsitraukė į mūšius su Botnijos tankų armada. Iš pietų Suvalkų koridorių sėkmingai įveikęs „Dargūnų žygis“ perkirto Botnijos puolamųjų pajėgų komunikacijos linijas ir paliko jas be palaikymo iš užnugario. Antroji ir trečioji Botnijos puolamosios grupės, atsidūrusios apsuptyje, buvo priverstos kapituliuoti.

Pirmoji grupė, kurios tikslas – Estijos sostinė, galutinai buvo sustabdyta netoli Talino. Pirmieji su priešu susidūrė žvalgai, kurie į pagalbą iškvietė bombonešius B-52, tankų naikintuvus A-10 ir „Apache“ sraigtasparnius. Likusį darbą padarė artilerija, tarp viso kito – HIMARS, reaktyvinės mobiliosios artilerijos sistemos. Išsklaidytą ir demoralizuotą priešininką galutinai atmušė pėstininkai, palaikomi šarvuočių.

„Visi mes ir kiekvienas mūsų atskirai kuriame ateitį. Tai mes apsaugojome Estiją, kaip laisvą šalį savo vaikams. Saugokime ir ginkime Estiją toliau. Ilgiausių metų Estijai“, – birželio 23 d. Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Il­vesas kreipėsi į iškilmingai išrikiuotas estų bei sąjungininkų pajėgas ir gausybę susirinkusiųjų Veru miestelyje, esančiame šalies pietryčiuose.

Didžiausios pratybos nuo Šaltojo karo laikų

Kaip rašoma kai kuriose knygose ar kai kurių kino filmų subtitruose, šis karo scenarijus neturi nieko bendra su realybe, visi veikėjai išgalvoti, ir jei kažkas sutampa, tai tėra atsitiktinumas.

Vis dėlto faktas lieka faktu – šiemet gegužės-birželio mėnesį Baltijos regione vyko didžiausios pratybos nuo Šaltojo karo laikų pabaigos. Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Baltijos jūroje dalyvavo dešimtys tūkstančių karių iš NATO ir partnerių šalių. Po­ligonuose riaumojo tankai „Leopard“, „Ab­rams“ ir kita šarvuota technika, griaudėjo artilerija, ore skraidė strateginiai bombonešiai B-52 ir kiti kariniai lėktuvai, buvo išmestas desantas iš oro ir jūros, inžineriniai daliniai rentė laikiną tiltą per Vyslą.

Šių manevrų smaigalys – pratybos „Kardo kirtis“, kurios prasidėjo gegužės 27 d. ir baigėsi birželio 22 d. Tai kasmetinės pratybos, vykstančios nuo 2010 m., tačiau anksčiau jos vykdavo, tarkim, imituojant karo veiksmus Af­ga­nis­ta­no konflikto zonoje.

Su kuo kariauti mokytasi šį kartą?

Turėjome puikią galimybę pabendrauti su sąjungininkais, kariais iš kitų šalių. Pasimokyti iš jų ir pasidalyti savo patirtimi, žiniomis.

Būtent šį klausimą kariškiams nuolat už­duodavo žinomas BBC žurnalistas Jonathanas Beale’as, kuris kartu su savaitraščio „Veidas“ žurnalistu ir kitų NATO šalių žiniasklaidos atstovais dalyvavo pratybų „Kardo kirtis 16“ baigiamojoje dalyje. Atsakymas visiems kaip ir žinomas, bet niekas – nuo eilinio JAV kario iki Estijos kariuomenės vado – tiesiai neatsakė.

„Turėjome puikią galimybę pabendrauti su sąjungininkais, kariais iš kitų šalių. Pasimokyti iš jų ir pasidalyti savo patirtimi, žiniomis“, – tarsi maldelę kartojo JAV kareiviai, neužsimindami apie jokią Rusiją ar Botniją (Botnija – tai šalis agresorė, užpuolusį Estiją, pagal pratybų „Kardo riteris“ scenarijų).

Prieš kameras atviresnis buvo tik Estijos premjeras Taavi Ryjevas: „Visų pirma Rusija labai tiesmukiškai kišasi į savo kaimynų vidinius reikalus. Kaip ir minėjau, turime omeny kelis atvejus – 2008 m. įvykius Gruzijoje, 2014 m. įvykius Ukrainoje. Ir tai tęsiasi. Todėl NATO turi veikti kartu, turi didinti bendradarbiavimą gynybos srityje, kad išvengtų bet kokių bandymų patikrinti kolektyvinės gynybos idėją, ir nesvarbu, kas tai bandytų padaryti, tarp jų – ir Rusija.“

Nori taikos – ruoškis karui?

Be „Kardo kirčio 16“, vyko „Baltops 16“, „Geležinio vilko 2016“, „Anakondos 16“, „Greito atsako 16“, „Dragūnų žygio II“, „Kardo riterio“ pratybos. Kaip „Veidui“ aiškino vienas „Dragūnų žygyje“ ir „Kardo kirtyje“ dalyvavęs karininkas iš JAV sausumos pajėgų Europoje 2-ojo kavalerijos pulko, „Kardo kirtis“ – tai tarsi skėtinės pratybos, kurios apėmė didelę dalį kitų, bet kartu nebūtinai visų jų planai, veiksmai buvo tiesiogiai derinami ar susiję.

„5-ojo Šiaurės Atlanto sutarties punkto įgyvendinimo scenarijus“, – taip Estijos armijos viešųjų ryšių karininkas apibūdino „Kardo riterio“ pratybas. Taip tikriausiai galima apibūdinti ir kitas pratybas, jų tikslus bei scenarijus.

Provokacija buvo nerengti tokių pratybų Ukrainoje ir Gruzijoje. Tai baigėsi invazija į Gruziją ir Ukrainą.

Minimas 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis skelbia: „Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad (…) kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai (…), įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione (…). Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.“

Ar tai pasirengimas karui su Rusija?  Ir taip, ir ne.

„Pastaraisiais metais mes matėme Rusijos pratybas, kuriose dalyvavo 100 tūkst. ir daugiau kariškių. Šios pratybos („Kardo kirtis“ – E.L.) – kasmetinės, jos vyksta jau šešerius metus ir yra labiau apie tai, kaip mums sekasi bendradarbiauti, kad Aljansas sugebėtų apsiginti visose srityse. Aš nemanau, kad tai kokia nors provokacija. Priešingai, provokacija buvo nerengti tokių pratybų Ukrainoje ir Gruzijoje. Tai baigėsi invazija į Gruziją ir Ukrainą“, – po parodomosios „Kardo kirčio“ pratybų dalies sakė Estijos gynybos pajėgų vadas generolas leitenantas Riho Terras.

Jam antrino šalia stovintis JAV pajėgų Europoje vado pavaduotojas generolas majoras Timothy McGuire’as: „Nėra geresnio būdo išlaikyti taiką, kaip būti pasirengusiems, todėl šios pratybos labai svarbios. Viskas dėl bendradarbiavimo. Nėra geresnio būdo, nei tai stiprinti. Manau, kad šiuo klausimu mes turėtume daryti daugiau.“

Generolai taip komentavo birželio viduryje Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio išdėstytus teiginius, esą NATO pratybų intensyvėjimas tik kursto galimą konfliktą. „Tie, kurie mano, kad simboliniais tankų paradais prie rytinių sienų didina saugumą, klysta“, – tuomet pareiškė ministras laikraščiui „Bild“.

BFL nuotr.

Tikslas – atgrasyti

Nors NATO pratybos buvo intensyvios ir apėmė daug karinių sričių, tikrojo konflikto mastai, pajėgų dydžiai būtų gerokai didesni. Kol kas tokių didelių manevrų Baltijos valstybėse dar nebuvo surengta.

Kita vertus, gegužės-birželio pratybos aiškiai rodo NATO nusiteikimą ginti Baltijos šalis, nepaisant kai kurių NATO šalių simpatijų Rusijai ar net nesuvokimo, kad grėsmė yra tikra. Pasivaikščiojimo kaip Kryme Rusijos „žalieji žmogeliukai“ Baltijos šalyse negali tikėtis. Nepaisant turimo pranašumo, kaina, kurią Kremlius sumokės už agresiją, bus labai didelė. Tai ir yra vienas pagrindinių tikslų – atgrasyti.

Nėra jokio skirtumo, ar 30 km, ar metras nuo Ru­sijos sienos. Visa Estijos teritorija yra NATO teritorija.

„Manau, jog pratybos siunčia labai aiškią žinią, kad mes esame vieningi, kad NATO – tai vienas už visus ir visi už vieną. Ir ši žinia labai svarbi. Kartu nenoriu nuvertinti pratybų svarbos. Pratybos – tai ne tik praktinis įdirbis, mokymasis veikti kartu, bendradarbiauti, bet ir vienareikšmė žinia, kad NATO į visų savo narių teritorijų gynybą žiūri labai rimtai. Taip pat noriu pabrėžti, kad visos šios pratybos skirtos gynybai, todėl niekas neturėtų įžvelgti kokių nors provokacijų apraiškų“, – teigė žurnalistams Estijos premjeras T.Ryjevas.

Po kelių dienų apie 30 km nuo Rusijos sienos esančiame Veru miestelyje, kuriame birželio 23 d. vyko iškilmingas Estijos nepriklausomybės minėjimas ir estų bei sąjungininkų karių paradas, o virš galvos praskrido bombonešis B-52, sutiktas JAV ambasadorius Estijoje Ja­me­sas Melville’as taip pat pabrėžė: „Nėra jokio skirtumo, ar 30 km, ar metras nuo Ru­sijos sienos. Visa Estijos teritorija yra NATO teritorija. Ir kaip sąjungininkės Jung­ti­nės Valstijos moko ir kartu treniruojasi su Estijos bei kitais partneriais NATO teritorijose. NATO yra gynybinis aljansas. NATO negrasina niekam“, – pridūrė ambasadorius.

NATO karinis Šengenas

Intensyvios gegužės-birželio pratybos vyko prieš pat NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje. Neabejotina, kad šį penktadienį ir šeštadienį Nacionaliniame Lenkijos stadione, kuriame vyks renginys, bus kalbama ir apie „Kardo kirčio“ bei kitų pratybų pamokas, išaiškėjusius trūkumus ir pan.

„Pratybos suteikia taktinių pamokų: žiūrima, kaip kariai veikia kartu, ar technika suderinta, ar radijos „susišneka“, ar ryšys palaikomas, ar veikia kriptoįranga. Kita dalis pratybų – labiau strateginio lygio: žiūrima, kaip praktikoje veiktų gynybos planai. Tai yra strateginė žinutė, joks atgrasinimas negali veikti be realiai testuotų gynybos planų. Planai turi būti realūs, testuoti, peržiūrėti, kaip veikia realybėje. Tik tada galima sakyti, kad tavo atgrasymo strategija veikia“, – jau Vilniuje aiškino Lietuvos krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius Vaidotas Urbelis.

Rusai gali perdislokuoti didžiules pajėgas bei labai daug technikos itin greitai ir dideliais atstumais.

Oficialiai teigiama, kad visos pratybos buvo sėkmingos ir užsibrėžti tikslai įgyvendinti. Vis dėlto Lenkijoje vykusias pratybas „Anakonda“ stebėjęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas BBC prisipažino, kad didžiausias iššūkis – gebėjimas greitai permesti karius ir techniką. Čia rusai turi didelį pranašumą. „Rusai gali perdislokuoti didžiules pajėgas bei labai daug technikos itin greitai ir dideliais atstumais“, – sakė B.Hodgesas. Pasak jo, NATO turi išvystyti tokį patį gebėjimą, kad galėtų perdislokuoti pajėgas per tris dienas.

Palyginkime: „Dragūnų žygis II“ iš Vo­kie­ti­jos miesto Filzeko į Estijos Tapą (2200 km) truko 15 dienų. Tiesa, 1,4 tūkst. JAV 2-ojo kavalerijos pulko ir Vokietijos žvalgybos kuopos iš 12-osios mechanizuotosios brigados karių per daug neskubėjo – apsilankė Prahoje, sustodavo kituose miestuose, kur bendravo su vietiniais (įdomu: viena „Dragūnų žygio“ grupė užsuko ir į Daugpilį, kuriame vyrauja rusakalbiai ir, anot BBC dokumentinės simuliacijos „Trečiasis pasaulinis karas: karo kambarys“, Rusija būtent ten, Latvijos rytuose, galėtų pakartoti Ukrainos rytuose išbandytą separatizmo scenarijų).

„Kiekvieną kartą mes labai daug ko išmokstame, sprendžiame vis naujus iššūkius“, – diplomatiškai apie patirtį organizuojant ir derinant „Dragūnų žygį“ pasakojo JAV karininkas, jau du kartus dalyvavęs žygyje (pernai „Dra­gū­nų žygis“ vyko priešinga kryptimi – iš Estijos į Vokietiją).

Problemos sprendimas, bent jau B.Hodgeso nuomone, – NATO karinė Šengeno zona, t.y. leidimas 28 šalių blokui laisvai judėti jo narių teritorijoje. Apie laisvą NATO pajėgų judėjimą savo sveikinimo kalboje užsiminė ir Estijos premjeras T.Ryjevas, iškilmingai uždarydamas pratybas „Kardo kirtis“.

„Tai labai svarbu. Stebėjome atvykimą iš Vo­kietijos į Estiją, kurio metu buvo įvairių al­ter­natyvų. Manau, kad tai buvo itin rimtas lo­gistinis iššūkis, labai naudingas kariams. Klau­sinėjau tiek amerikiečių, tiek vokiečių nuo­monės, ir jie paaiškino, kad viskas vyko pagal planą. Bet, žinoma, esant neatidėliotinam poreikiui tai galėtų būti padaryta gerokai greičiau“, – vėliau aptakiai aiškino „Veidui“ T.Ryjevas.

Kiek įmanomas NATO karinis Šengenas? Sudėtingas klausimas. Ar leistume, tarkim, kad ir Latvijos kariams be jokio leidimo važinėtis savo šarvuočiais po Pasvalį?

Žiūrint į galimas krizes ar konfliktą, mes esame viena operacinė erdvė, ir jeigu NATO teritorijoje kils krizė, tai pajėgų permetimo greitis bus labai svarbus.

„NATO pajėgos turi turėti kuo mažiau kliūčių keliauti ir imtis veiksmų NATO šalių teritorijose: kad būtų kuo mažiau suvaržymų ir visokių procedūrų, kad jos galėtų iš vienos šalies patekti į kitą. Žiūrint į galimas krizes ar konfliktą, mes esame viena operacinė erdvė, ir jeigu NATO teritorijoje kils krizė, tai pajėgų permetimo greitis bus labai svarbus“, – komentavo „Veidui“ gynybos politikos direktorius V.Urbelis, kartu pabrėždamas, kad tam tikrų suvaržymų vis dėlto liks.

Galbūt tai bus pokalbių per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje tema. Tačiau tai labiau taktinio lygio, kariškių kompetencijos klausimas, o valstybių vadovai turėtų imtis platesnių temų.

„Tai labiau karinio planavimo reikalas, sprendžiamas kitu lygiu. Varšuvoje bus kalbama apie tai, kaip iš principo bus ginama NATO teritorija ir kaip NATO gali ir privalo atgrasyti visus potencialius priešininkus, kad ir kas jie būtų. Tai yra tiek nacionalinių pajėgumų stiprinimas, tiek NATO priešakinio buvimo įtvirtinimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, tiek pastiprinimo priėmimo galimybės ir testavimas, būtent ir mūsų regione bei kituose regionuose. Krizės galimos ne tik Baltijos šalyse. Jos galimos ir kitose NATO valstybėse“, – aiškino V.Urbelis.

E.Labanausko nuotr.

Papildomos besirotuojančios batalionų grupės

Tikrai aišku, kad bus oficialiai paskelbta, jog Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje bus įkurdintos papildomos besirotuojančios batalionų kovinės grupės.

„Rotacinių pajėgų įkurdinimas yra vienas svarbiausių sprendimų, priimtų Varšuvos susitikimo metu. Tad pranešimas apie tai bus padarytas greitai. Jungtinės Valstijos labai rimtai žiūri į rotacinių pajėgų sistemą“, – teigė JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as.

„Financial Times“ pranešė, kad britai vadovaus Estijoje dislokuotai bataliono kovinei grupei, JAV – Lenkijoje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Latvijoje. Bataliono kovinė grupė yra didesnė už paprasto bataliono dydžio pajėgas ir ją sudaro apie tūkstantį karių.

Tokios žinios jau sulaukė priešiškos reakcijos iš Rusijos – kaltinimų agresyviu militarizmu ir susitarimų laužymu.

Visada galvosūkis, kiek reikia pajėgų, kad būtų užtikrintas agresijos sulaikymas.

„Tai yra rotacinės pajėgos ir jos skiriasi nuo nuolatinių pajėgų. NATO ir Rusijos susitarime sakoma, kad šalyse, kurios tapo NATO narėmis po 1999 m., nebus dislokuota nuolatinių stiprių kovinių pajėgų. Stiprios kovinės pajėgos apibrėžtos maždaug kaip viena brigada atskiroje šalyje, – kritiką atremia Robertas Bellas, vyriausiasis civilinis JAV gynybos departamento atstovas Europoje ir JAV misijos prie NATO patarėjas. – Tad visų pirma mes kalbame tik apie batalioną, o brigadoje yra trys arba keturi batalionai. Taigi tai daug mažiau, nei riboja susitarimas. Antra, NATO ir Rusijos susitarimas sako ne tik tai, ko negalima, bet ir tai, kas galima, kad abi pusės neįžvelgtų provokacijos. Besirotuojančios pajėgos būtent tai ir yra.“

Kritikos žeria ir kai kurie Vakarų ekspertai. Vieni mano, kad papildomų pajėgų per mažai, o kiti įspėja apie galinčias prasidėti ginklavimosi varžybos, kai vienos pusės pajėgų didinimas skatina kitą imtis analogiškų veiksmų ir šis varžymasis tik didina regiono militarizavimą, kartu – karo grėsmę. Ar užteks papildomų maždaug 6 tūkst. karių Rusijos agresijai neutralizuoti?

„Visada galvosūkis, kiek reikia pajėgų, kad būtų užtikrintas agresijos sulaikymas. Galime prisiminti 2014 m. prezidento Baracko Oba­mos apsilankymą Taline, kur jis pasakė savo gar­siąją kalbą, kad nėra didelių ar mažų NATO sąjungininkų, arba pirmos ir antros klasės sąjungininkų, arba naujų ir senų sąjungininkų, yra tik sąjungininkai. Jei esate sąjungininkas, tai reiškia, kad patenkate tarp tų, kuriems galioja 5-asis straipsnis, ir Jungtinės Valstijos garantuoja jums saugumą (…). NATO aiškiai pareiškė, kad mūsų įsipareigojimai pagal 5-ąjį straipsnį yra geležiniai ir atgrasymas remiasi visu galimo konflikto spektru – nuo hibridinio ir konvencinio iki branduolinio karo. Kiekvienas priešininkas, kuris svarsto įsiveržimo galimybę, turi pagalvoti apie potencialias pasekmes“, – primena R.Bellas.

"Scanpix" nuotr.

Trys pagrindiniai iššūkiai

Estijos Tapos karinėje bazėje visu pajėgumu vyksta statybos – ruošiamasi priimti sąjungininkus. Pasak V.Urbelio, Lietuva, be abejo, irgi prisidės prie batalionų grupių infrastruktūros kūrimo.

„Kai bus paskelbtos valstybės, akivaizdu, kad prasidės derybos dėl to, kaip, kur, kada tos bataliono grupės atsiras mūsų šalyse. NATO dokumentuose užfiksuota, kad priimančioji NATO šalis turi suteikti gana didelę paramą. Kokia ta parama bus? Koks bus jos dydis, finansinė išraiška? Dar truputį per anksti kalbėti, bet akivaizdu, kad tokie dalykai, kaip gyvenimo sąlygos, pajėgų apsauga, NATO praktikoje, istorijoje dažniausiai būna priimančios šalies atsakomybė“, – sakė V.Urbelis.

Per pastaruosius metus NATO ir sąjungininkai padarė ypač daug, kad sustiprintų Baltijos šalių gynybą, ir galima sakyti, jog Varšuvos susitikimas vainikuos šias pastangas. Ar rytinio NATO flango byla uždaryta? Tuo labiau kad po teroro išpuolių Stambulo oro uoste Turkija, NATO narė, gali reikalauti didesnio Aljanso įsitraukimo stabilizuojant padėtį Artimuosiuose Rytuose.

Taigi iššūkių yra daug, bet pagrindiniai – oro gynyba, Baltijos jūra ir didesnių vienetų panaudojimas Baltijos šalių gynyboje.

„Aišku, kad susitikimas labai smarkiai sustiprins Baltijos šalių saugumą. Mūsų nacionalinių pajėgų stiprinimas ir planų adaptacija, sąjungininkų pajėgų atsiradimas didina mūsų saugumą. Tačiau tai nereiškia, kad visas darbas jau padarytas. Reikia dar daug pastangų skirti oro gynybai. Tai iki šiol vienas didžiausių mūsų trūkumų. Taip pat reikia labai smarkiai akcentuoti Baltijos jūrą ir NATO gebėjimą veikti Baltijos jūroje. Na, ir galvoti, kaip sugebėtume priimi ne tik NATO greitojo reagavimo pajėgas, bet ir tas, kurios seks paskui greitojo reagavimo pajėgas. Apie jų įtraukimą ir platesnį panaudojimą Baltijos šalyse, Lenkijoje. Taigi iššūkių yra daug, bet pagrindiniai – oro gynyba, Baltijos jūra ir didesnių vienetų panaudojimas Baltijos šalių gynyboje“, – apibendrino V.Urbelis.

Todėl tikėtina, kad neatslūgs ir NATO karinių pratybų intensyvumas. Gali būti, kad jos bus dar didesnio masto nei šiemet.

„Pratybos vyks ir kitais metais. Aš tikiuosi, kad bus didesnės, bet reikia atsižvelgti į fizinius apribojimus – Baltijos šalių mokymų teritorijų dydžius. Net ir praplėtus mūsų mokymo teritorijas, įskaitant Pabradės poligoną, kuris yra didžiausias Lietuvoje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse, ten gali išsiskleisti tik bataliono dydžio pajėgos. Mes neturime galimybės vienoje vietoje treniruoti visos brigados. Išliks tam tikri apribojimai, bet organizuoti pratybas reikės ir tai darysime. Egzistuoja įvairūs sprendimai, bet fizinės ribos išlieka. Pavyzdžiui, visą diviziją su visa technika būtų sudėtinga mokyti. Divizijos štabas, tarkim, praėjusiais metais buvo atvykęs, bet tai nereiškia, kad buvo atvykusi visa divizija su visa technika“, – aiškino Krašto apsaugos ministerijos gynybos politikos direktorius.

Tęsti karinį bendradarbiavimą su Baltijos valstybėms žada ir JAV.

Baltijos šalys turėtų susikoncentruoti ties keturiais pagrindiniais sektoriais, kuriuose esančios modernios technologijos ir ginkluotė leidžia nedideliems junginiams įgyti pranašumą.

„Mes suprantame, kad mažesnieji sąjungininkai, kurių gyventojų skaičius yra nedidelis ir dėl to jų gynybos biudžetai riboti, išties negali sau leisti įsigyti labai pažangių karinių technologijų, kokių gali turėti didžiosios šalys. Turiu omeny lėktuvnešius, labai daug tankų, penktosios kartos naikintuvų. Vis dėlto mažų šalių karinės pajėgos, ypač antžeminės, suskirstytos į mažus kovos junginius, gali būti didelio karinio pajėgumo dėl technologijų ir ginkluotės sistemų, skirtų mažiems junginiams“, – aiškino JAV misijos prie NATO patarėjas R.Bellas.

Jis pabrėžė, kad JAV toliau plėtos bendradarbiavimą šia linkme. Pasak R.Bello, Baltijos šalys turėtų susikoncentruoti ties keturiais pagrindiniais sektoriais, kuriuose esančios modernios technologijos ir ginkluotė leidžia nedideliems junginiams įgyti pranašumą.

„Vienas jų – kareivių iš mažų junginių gebėjimas sunaikinti šarvuotą techniką. Tai galima daryti, tarkim, „Javelin“ prieštankinėmis raketinėmis sistemomis. Antra, kariai mažuose junginiuose gali sunaikinti sraigtasparnius ir naikintuvus. Tai galima padaryti nešiojamosiomis priešlėktuvinėmis sistemomis, tokiomis kaip „Stinger“. Norėdami tai atlikti turite žinoti, į ką šaudote ir kur yra priešas, – tai yra situacijos pažinimas, kuris pasiekiamas naudojant taktinius dronus ar kitus per atstumą valdomus įrenginius. Galiausiai net ir turint tokią karinę galią kartais reikia palaikymo. Reikia prisikviesti pagalbą iš oro. Taigi ketvirtasis įgūdis yra JTAC – išmokyti nedidelius junginius išsikviesti sąjungininkų aviacijos palaikymą“, – paaiškino R.Bellas.

E.Labanausko nuotr.

Valymai Baltijos kariniame laivyne

Karinio aktyvumo nežada mažinti ir Rusija. Vien 2013–2015 m. Rusija surengė 18 didelių pratybų, kai kuriose jų dalyvavo per 100 tūkst. karių, imituotas branduolinio ginklo panaudojimas.

„Rusijos karinis aktyvumas aplink Baltijos šalis ir Kaliningrado srityje yra labai didelis. Nesakyčiau, kad kažkas pasikeitė į gera mūsų regione“, – sakė V.Urbelis.

JAV ambasadorius Estijoje J.Melville’as pabrėžė, kad, priešingai nei Rusijos organizuojamos pratybos, NATO pratybos vyksta visiškai skaidriai ir atvirai. „Pavyzdžiui, apie „Kardo kirtį“, „Anakondą“, „Baltops“ Rusijos pusė buvo įspėta ir pakviesti jų stebėtojai. Jokių staigmenų. Deja, mūsų draugai Rytuose ne visada taip elgiasi“, – teigė diplomatas.

Esu šimtu procentų tikras, kad sąjungininkai ateis į pagalbą. Esu tikras, kai NATO siunčia aiškią žinią, kad mes esame vieningi.

Dar viena įdomi detalė. Netrukus po „Kardo kirčio“, „Baltops“ ir kitų NATO pratybų buvo nušalinti Rusijos Baltijos karinio laivyno vadas viceadmirolas Viktoras Kravčiukas, šio laivyno karinio štabo vadas viceadmirolas Sergejus Popovas ir dar apie 50 aukštų pareigūnų. Tai vos ne didžiausias laivyno valymas nuo Stalino laikų, tik šį kartą nušalintųjų niekas nesušaudė. Rusijos žiniasklaidoje aptariamos įvairios versijos, bet neabejojama, kad pagrindinė priežastis – noras stiprinti Baltijos karinį laivyną, kurio reikšmė, didėjant trinčiai su Vakarais, išaugo.

„Visų pirma reikia pabrėžti, kad tai beprecedentis įvykis šiuolaikinės Rusijos istorijoje. Kažkas panašaus nutiko 1987 m., kada masiškai buvo atleisti priešlėktuvinių pajėgų vadovai, po to, kai Matias Rustas nusileido Rau­do­nojoje aikštėje Maskvoje. Taigi galima spėti, kad dabar įvyko kažkas panašaus į šį žeminantį pralaimėjimą, ir tai nuo mūsų nuslėpė“, – „Laisvės radijui“ komentavo vienas žinomiausių Rusijos karinių ekspertų Aleksandras Gol­cas.

Taigi sveiki atsibudę pafrontės valstybėje. Baltijos regiono militarizavimo tendencijos išliks, ir belieka tikėtis, kad pradžioje paminėtas karinio konflikto scenarijus niekada netaps realus.

Pabaigoje šiek tiek optimizmo iš Estijos premjero T.Ryjevas lūpų: „Esu šimtu procentų tikras, kad sąjungininkai ateis į pagalbą. Esu tikras, kai NATO siunčia aiškią žinią, kad mes esame vieningi. Geriausia, ką galime padaryti, tai nusiųsti aiškią žinią, kuri užkirs kelią bet kokioms interpretacijoms, ir kai tą padarysime, bet kokio karinio konflikto galimybė taps gerokai mažesnė. Bet jei vis dėlto kokioje nors NATO šalyje įvyktų konfliktas, mes padarytume viską, kad jį išspręstume. Galime būti tikri, kad NATO įsipareigojimai yra tvirti kaip uola.“

"Scanpix" nuotr.

"Scanpix" nuotr.

Sprendžiant iš visko, Kremlius rimtai svarsto konflikto su Vakarais scenarijų ir yra didelė tikimybė, kad gali sukelti šį konfliktą Baltijos valstybėse. Prie šios labai nerimastingos išvados aš priėjau po kelių akivaizdžių pavojaus signalų, pasirodžiusių pastarosiomis dienomis.

Jevgenijus Kiseliovas, radijo stotis «Эхо Москвы»

Pirmiausia aš turiu omeny neseniai padarytą griežtą Federacijos Tarybos (FT) pirmininkės Valentinos Matvijenko pareiškimą.

Rusija, sakė V. Matvijenko, nenori „ramiai žiūrėti“ į rusus, kurių teisės kai kuriose buvusios SSRS respublikose yra varžomos, ir gins užsienyje esančius savo tėvynainius. Matvijenko nurodė Latviją, Estiją, Ukrainą ir – kas gana netikėta – Baltarusiją. Ji taip pat davė suprasti, kad posovietinėje erdvėje yra ir kitų valstybių, kuriose reikia ginti etninius rusus.

Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai.

Išeina, kad anksčiau Rusija į tuos teisių suvaržymus žiūrėjo ramiai, bet dabar viskas keičiasi ir gins rusus net ir toli už savo ribų. Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai. Kaip Kryme.

Kaip čia neprisiminti, kad Krymo užgrobimo pretekstu tapo tariamai tenykščiams rusams kilusi grėsmė – būtent tuo Putinas iš pradžių teisino savo veiksmus.

Prisipažinkime atvirai: nors formaliai Valentina Matvijenko – trečias asmuo valstybėje ir vadovauja valdžios organui, kuris pagal Konstituciją duoda leidimą prezidentui vykdyti karinius veiksmus už Rusijos ribų, tačiau ji nėra savarankiška politinė figūra ir šiuo atveju tik išsako Putino ir jo aplinkos mintis ir ketinimus.

Be to, Kremliui artimi propagandistai, įvairūs „rusų pavasario“ agentai vienas per kitą kartojo: jeigu rusų kariškiai nebūtų užėmę Krymo, tai po dviejų savaičių ten jau būtų buvę NATO kariai.

Vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją.

Negaliu neprisiminti, kad pirmą kartą kažką panašaus išgirdau po sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 metais. Paskui tą pačią argumentaciją – „jeigu ne mes, tai ten jau būtų amerikiečiai“ – girdėjau Afganistane 1979 m., kai SSRS įvedė ten savo „ribotą kontingentą“, kartu likviduodama sovietų karius pakvietusį prezidentą Aminą, atbuline data pripažinusi jį „CŽV agentu“.

Štai ir dabar vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją. Ir tai – dar vienas nerimą keliantis signalas: panašu į propagandinį artilerinį kariškių ir specialiųjų tarnybų pasirengimą „prevencinei“ hibridinei operacijai.

Iš tikrųjų, šiuo metu Latvijoje vyksta kariniai NATO mokymai, kurių tikslo niekas neslepia – aljansas derina įvairių kariuomenės rūšių sąveiką galimos Rusijos agresijos atveju. Karių ir technikos kiekis šiuose mokymuose nepalyginamai mažesnis nei grupuotės, dislokuotos Rusijos teritorijoje prie Latvijos sienų, pajėgos.

Kaip pareiškė Latvijos ginkluotųjų pajėgų vadas Raimondas Graubė, analogiškuose rusų mokymuose dalyvauja nuo 30 iki 50 tūkstančių karių. Graubė priminė, kad rusų karinės aviacijos bazėje Ostrove, 26 km nuo Latvijos sienos, bazuojasi 70–80 sraigtasparnių, o visiškai arti Latvijos sienos yra dislokuotos raketos „Iskander“.

Tos pačios, su viena kurių dokumentiniame filme „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“, BBC parodytame vasario mėnesį, tarp Rusijos ir NATO prasideda lokalus branduolinis konfliktas.

Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą.

Pasak filmo kūrėjų versijos, tas konfliktas kyla dėl prorusiškų jėgų veiksmų Daugpilyje, staigiai plinta maždaug pagal tokį patį scenarijų kaip Kryme ir Donbase, skirtumas tik tas, kad čia kalbame apie „hibridinį“ karą, kurį NATO šalies teritorijoje vykdo „mandagūs žalieji žmogeliukai“, „savanoriai-atostogautojai“ ir kitokie „savanoriai“. Per NATO valstybės sieną važiuoja nekviesti „humanitarinės pagalbos“ konvojai.

Konflikto apogėjuje rusų taktinio branduolinio užtaiso sprogimas virš Baltijos jūros sunaikina du karinius laivus – amerikiečių ir britų. O Kremlius iš karto pradeda atsiprašinėti aiškindamas, kad vadas, įsakęs paleisti raketą, viršijo savo įgaliojimus ir bus nubaustas.

Turiu pasakyti, kad dar gerokai prieš filmo pasirodymą man asmeniškai teko girdėti iš Vakarų diplomatų būtent tokią versiją – kad Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą, kuris nepadarys daug žalos, ir tas incidentas bus nurašytas kuriam nors išprotėjusiam generolui.

Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą.

Kartu Vakarai bus pastatyti prieš velnišką alternatyvą: ignoruoti Maskvos pasiaiškinimus ir suduoti atsakomąjį smūgį – su eskalavimo iki Trečiojo pasaulinio karo perspektyva, arba atsitraukti atsisakius vykdyti įsipareigojimus, numatytus NATO įstatų 5-ame straipsnyje. O tai, be abejo, grės paties Šiaurės Atlanto bloko egzistavimo baigtimi.

Panašu, kad Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą, dabar mes žinome, kaip reikia veikti.

Tačiau patį didžiausią rūpestį pastaruoju metu sukėlęs signalas – tai plačiai nuskambėjęs epizodas, kai per neseniai vykusį Ekonominės tarybos prezidiumo posėdį Putinas įsivėlė į polemiką apie užsienio politikos prioritetus su savo dvariškiu liberalu Aleksejumi Kudrinu.

Priminsiu: Kudrinas ragino Putiną mažinti geopolitinę įtampą, atsisakyti konfrontacijos su Europa ir Amerika, nes technologinio Rusijos atsilikimo sąlygomis ir nesant Vakarų investicijų jokie rimtesni ekonomikos pokyčiai į gerąją pusę neįmanomi.

Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą

Atsakydamas Putinas leido suprasti, kad niekada „neprekiaus suverenitetu“ ir neatsiprašinės už konfliktus, kuriuos ne jis pradėjo. Taip pat pažadėjo ginti Rusijos nepriklausomybę – dėmesio! – iki savo gyvenimo pabaigos, o tai savaime daug ką sako.

Diagnozė nekokia: Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą ir apskritai Vakarai „pradėjo pirmi“. Tas Putinas, kaip bebūtų paradoksalu, mąsto kaip banalus rusų miesčionis, kurio smegenys gerokai praplautos Kremliaus propagandos, ir netgi ima nuoširdžiai tikėti, kad kokybiško maisto trūkumas parduotuvėse, negalėjimas pigiai poilsiauti Egipte ir Turkijoje – klastingų Vakarų kėslų rezultatas.

Svarbu ne tik šis epizodas, bet ir tai, kad diskusijos, kaip Rusijos ekonomiką reikia išvesti iš užsitęsusios krizės, atsiremia į viena – į Putino režimo pastangas bet kuria kaina išlaikyti valdžią. Kremliuje puikiai supranta, kad rimtos reformos neįmanomos be politinės liberalizacijos. Pradėjęs reformas neišvengiamai neteksi valdžios arba bent jau turėsi ja dalintis. Vienintelė alternatyva – policinių priemonių griežtinimas, naujų represinių įstatymų priėmimas, dar žiauresnė kova su opozicija, cenzūros griežtinimas, kitaip manančių persekiojimas ir t.t. Ir visa tai – po nacijos telkimo išorės grėsmių akivaizdoje vėliava.

Todėl karinė konfrontacija su Vakarais darosi vis realesnė. Realiausia – Baltijos valstybėse.

Tačiau gali būti ir kiti, egzotiškesni scenarijai, kurių kategoriškai atmesti nereikėtų. Juolab kad Matvijenko užsiminė, jog posovietinėje erdvėje yra ir kitų šalių, kur gali prireikti ginti etninius rusus.

Pagalvokime, ką ji turi omenyje. Manau, kad pirmiausia Kazachstaną, kur pastaruoju metu padėtis destabilizuojasi.

Ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų?

Almatoje trečią gegužės dešimtadienį vyko gausiausios per visą posovietinę Kazachstano istoriją opozicijos akcijos. Po jų – neramumai Aktobe mieste, lyg ir inspiruoti islamo radikalų. Tai – visai arti sienos su Rusija. Puikus pretekstas skubiai pradėti ginti rusus – nuo nežinia iš kur atsiradusių islamistų. O gal – nuo kazachų kilmės „spalvotų revoliucionierių“.

Dar įdomiau tai, kad Matvijenko savo pareiškime paminėjo Baltarusiją. Nors Nazarbajevui sunku prikišti rusofobiją, vis dėlto jis kuria nacionalinę kazachų valstybę. Kuria taip, kaip moka. To kūrimo procese rusakalbiams gali kilti problemų. Arba atsirasti skundų. Bet jau Baltarusijos vadovybę apkaltinti etninių rusų engimu – tai, atrodytų, visiškas absurdas.

Jeigu ne viena aplinkybė. Ir Lukašenka, ir Nazarbajevas vis dažniau atsargiai, tačiau gana nedviprasmiškai reiškia nepasitenkinimą padėtimi Muitų sąjungoje ir kituose bendruose su Rusija „integraciniuose“ projektuose; korektiškai, tačiau atkakliai priešinasi Maskvos bandymams šių projektų pagrindu sukurti viršnacionalinius organus, nepripažįsta Krymo okupacijos, nepalaiko Maskvos pozicijų Ukrainą liečiančiais klausimais.

Štai čia savaime kyla klausimas: ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų, priminti abiem, kas posovietiniame name yra šeimininkas ir kas gali atsitikti nepaklusniems lyderiams, įsivaizduojantiems, kad jie gali daryti viską, ką tik panorėję.

Juolab kad Rusijos įsikišimas tolimajame Kazachstane arba „paskutinio Europos diktatoriaus“ tėvonijoje nesukels tokios liguistos Vakarų reakcijos kaip karinės avantiūros Baltijos valstybėse.

Bet kuriuo atveju aš rimtai žvelgčiau į patyrusio Ukrainos politiko ir diplomato Romano Besmertnyj įspėjimus. Jis anksčiau buvo pasiuntiniu Baltarusijoje, paskui dirbo trišalėje Minsko susitarimų įgyvendinimo komisijoje , o prieš kelias dienas pareiškė: Rusija Baltarusijoje ir Kazachstane ėmėsi realizuoti „Donbaso scenarijų“, ten taip pat artėja „liaudies respublikų“ sukūrimas.

Bet tai, kartoju, – egzotiški scenarijai. O iššūkiai Latvijos ir Estijos saugumui (mažesniu lygiu – Lietuvos, kur mažesnis etninių rusų procentas ir tarpnacionalinių santykių kampai labiau suapvalinti, nors drąsus ir ryžtingas Vilniaus užsienio politikos kursas Kremliui sukelia daugiausia neapykantos) – rūsti realybė.

Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Tarp kitko, žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas, vos ne pirmas prakalbęs apie Putino režimo keliamą grėsmę Vakarų saugumui, daro prielaidą, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra pasiekti savo be visaverčio karo. „Jeigu tau pavyksta išmušti priešininką iš vėžių, palikti jį be draugų ir palaužti jo valią, karo nebereikia.“

Lukasas mano, kad šiandien Vakarams daug didesnę grėsmę kelia ardomoji Rusijos specialiųjų tarnybų veikla Europoje. Remdamasis autoritetingo britų žvalgybos specialisto Marko Galeotti nuomone, jis rašo, kad kol Vakarų žvalgybos užsiima rutininiu informacijos rinkimu, rusų specialiosios tarnybos organizuoja žmogžudystes, reikiamų žmonių papirkimus, šantažuoja, vykdo ardomąsias propagandines akcijas.

Tokių „aktyvių priemonių“ tikslas – Europos šalių vyriausybių nuvertimas ir destabilizacija, operacijos Rusijos ekonominiams interesams palaikyti ir atakos prieš Kremliaus politinius priešininkus. Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Ir vis dėlto, gerbdamas analitinius E. Lucaso, kurį turiu garbės pažinti nuo jo darbo žurnalo „The Economist“ korespondentu Maskvoje laikų, sugebėjimus ir žinias, aš neimčiau menkinti Putino režimo pasauliui keliamos karinės grėsmės.

Visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Griežtai dozuotas žvanginimas ginklais, pradžioje skirtas atskiriems silpnų nervų Europos vadovams, palengva pereinantis į įprotį, negali atvesti prie gero. Netikite? Bet juk jau kiek metų per pergalės prieš fašistinę Vokietiją dienos šventimą žmonės, visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Giriasi, giriasi ir vieną gražią dieną gali galutinai tuo įtikėti.

Kaip tai primena ketvirtojo dešimtmečio pabaigą! Jeigu rytoj karas, rytoj – į žygį, mūsų šarvai stiprūs, o tankai greiti, į mūšį mus veda draugas Stalinas ir priešų žemėje mes juos triuškinsime!

O paskui buvo 1941-ųjų katastrofa. Norite pakartoti?

Tekstą parengė ir publikavo 2016 m. birželio 17 d. svetainė geopolitika.lt

"Scanpix" nuotr.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Susirūpinimas dėl Rusijos propagandos vis akivaizdesnis. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leidinys „The Observer“ pesimistiškai pareiškė, jog „Rusija laimi informacinį karą“. Straipsnyje pažymima, kad Rusijos propagandinis resursas RT turi gana didelę auditoriją Vakaruose, dalis jos net neįtaria, jog tampa nuolatinio informacinio Rusijos propagandos poveikio taikiniu.

Kita vertus, šiame straipsnyje žavimasi Rusijos gebėjimu plėtoti propagandinį naratyvą, pateikti savo, kad ir melagingą, pasakojimą. „The Observer“ net siūlo Vakarų pasaulio politikams pasimokyti komunikacijos iš pramogų pasaulio žvaigždžių ir pasistengti atsakyti į nuolatinį Rusijos propagandos poveikį, kuris yra gana pavojingas.

Anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą.

Čia, žinoma, kyla kitas klausimas, susijęs su tikruoju Rusijos propagandos mastu. Būtina paminėti, jog anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą. Tačiau bet kuriuo atveju dėmesys šiam reiškiniui yra tiesiog būtinas. Taip pat svarbu žinoti, kaip su rusiškos propagandos sfera sąveikauja kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė tyrimas „Naujasis Rusijos nacionalizmas. Imperializmas, etniškumas ir autoritarizmas 2000–2015“. Leidinio, kuriame paskelbti šio tyrimo rezultatai, redaktoriai yra Norvegijos mokslininkai Palas Kolsto ir Helge Blakkisrud. Knygoje nagrinėjama, kaip pasikeitė požiūris į nacionalizmą naujausioje Rusijos istorijoje, ir aptariama, kaip Maskva naudoja nacionalizmą savo interesams palaikyti ir užtikrinti.

Tyrėjai pažymi, jog etninis nacionalizmas Rusijoje sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Viena vertus, tai buvo natūralus procesas. Faktiškai būtent Rusijai po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo didžiausių tapatybės problemų. Visoms kitoms sovietinėms respublikoms šis geopolitinis įvykis atvėrė naujų galimybių, kuriomis jos pasinaudojo (nors ir skirtingai), o Rusijoje Sovietų Sąjungos žlugimas laikomas katastrofa. Tai patvirtina ir Vladimiro Putino pasisakymas 2005 metais: jis apibūdino šį istorinį įvykį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“. Tas posakis iš esmės išreiškė tai, ką jautė nemaža šalies gyventojų dalis. Rusija visada buvo imperinis Sovietų Sąjungos centras ir kartu su SSRS žlugimu neteko šio statuso bei dalies ankstesnių galių.

Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Tačiau ir nacionalizmo iššūkis buvo Rusijai ne iš lengvųjų. Minėtos knygos autoriai pažymi, kad, viena vertus, dabartinė Rusijos valdžia akcentuoja, jog būtent etniniai rusai yra šalį formuojanti nacija. Kita vertus, ši pozicija savotiškai yra pavojinga pačiai Rusijai, kurioje gyvena labai daug įvairių etninių grupių. Iš tikrųjų Kremlius negali tiesiogiai skatinti rusų nacionalizmo, nes tai kelia papildomų įtampų ir gali paskatinti atsakomąjį kitų etninių grupių nacionalizmą (ir atitinkamai separatizmą). Atrodo, kad šiandien Maskvai pavyko rasti šios problemos sprendimą. Knygos autoriai teigia, jog Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Cituojamoje knygoje taip pat teigiama, jog imperinio nacionalizmo idėja yra susijusi ir su „ypatingojo Rusijos kelio“ idėja, t.y. Rusija interpretuojama kaip specifinė, nepanaši į kitas, civilizacija, kuriai netinka „vakarietiškos vertybės“. Taip pat ir šalies gyventojai turi šio „ypatingojo kelio“ žymę. Tai stiprina ir rusiško nacionalizmo karingumą, nes faktiškai kalbama apie įgyvendinamą civilizacijų susidūrimo konceptą (apie tai praeityje rašė Samuelis Huntingtonas).

Verta pažymėti ir tai, kad tyrimo apie rusų nacionalizmą autoriai nagrinėja nacionalistinių nuotaikų Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo raidą. Jie pažymi, jog praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje egzistavo skirtingos nacionalistų grupės, kuriose dominavo skirtingos idėjos ir nuotaikos – nuo noro atkurti Sovietų Sąjungą iki antisemitinių nuotaikų, o po 2000 metų pagrindiniu nacionalistų taikiniu tapo migrantai iš Vidurio Azijos ir Kaukazo.

Kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Knygos apie rusų nacionalizmą autoriai pažymi, jog 2014 metais, po įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijoje aiškiai sumažėjo nusikaltimų, nukreiptų prieš migrantus, skaičius. Žinoma, tai nereiškia, jog nacionalistai staiga pamilo kitataučius. Tyrimo autoriai numano, kad nemaža dalis nacionalistų tiesiog išvažiavo kariauti į Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, nes ten veikiantys vadinamieji separatistiniai judėjimai atitinka jų įsivaizdavimą apie augančią Rusijos (ir rusų tautos) galią bei įtaką. Tačiau kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Taip pat pažymima, kad maždaug nuo 2008 metų Rusijos valdžia aktyviai bandė inkorporuoti nacionalistinį naratyvą į esminį valstybinį diskursą. Įdomu, jog nuo 2005 metų kasmet per Nacionalinės vienybės dieną (lapkričio 4 d. – gana nauja šventė, pradėta švęsti 2004 metais) vyksta vadinamieji Rusų maršai, kuriuos organizuoja nacionalistai. Nuo 2009 metų tokio paties pavadinimo renginį Nacionalinės vienybės dieną organizuoja ir prokremliškas jaunimo judėjimas „Naši“, kurio nariai teigia, jog taip bando atimti šį „prekės ženklą“ iš nacionalistų. Tačiau sunku pasakyti, kas šiuo atveju vyksta iš tikrųjų – kova ar konvergencija.

Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Suprantama ir tai, kad imperinis nacionalizmas yra platesnio pobūdžio nei tautinis nacionalizmas. Su jo koncepcija puikiai sugyvena „Rusų pasaulio“ vizija, kuri tapo ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pagrindu. Verta priminti, kad „Rusų pasaulio“ pamatu pasirinktas kalbos veiksnys, iš dalies nustumiantis į šalį tautiškumo problematiką. Be to, „Rusų pasaulis“ yra savotiška įsivaizduojamos imperijos, neapsiribojančios fizinėmis Rusijos sienomis, idėja ir būdas, suteikiantis Kremliui galimybę „privatizuoti“ visas rusakalbes bendruomenes, nesvarbu, nori jos to ar ne. Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų.

„Rusų pasaulis“ tampa natūraliu pagrindu ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia paaiškinti Maskvos veiksmus jai palankioje šviesoje. Taip bet kokia agresija ar bandymas daryti spaudimą kitoms valstybėms yra pridengiamas Maskvos įsipareigojimu ginti „Rusų pasaulį“ (įsipareigojimas, kurį Maskva pati susigalvojo ir prisiėmė). Šio koncepto panaudojimas verčia Rusijos propagandą kurti ir „pavojingus antipodus“ – „Pabaltijo fašistus“ ar „Kijevo banderovcus“, nuo kurių Maskva pasiryžusi „ginti rusus“. Kitaip sakant, įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų. Šis visiškai virtualus vaizdas gana sėkmingai naudojamas kaip prielaida realiai agresijai. Galbūt tai ir yra esminis dabartinės Rusijos propagandos pavojus.

„Rusų pasaulio“ gynimas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina nesulaukia protestų Rusijos visuomenėje, nes atitinka vyraujančio imperinio nacionalizmo principą. Tai leidžia Maskvai sustyguoti visą kuriamą propagandinę-patriotinę sistemą.

Atsižvelgiant į tai, galima numanyti, jog Rusija stengsis stiprinti imperinį nacionalizmą, nes jis stiprina ir valdžios veiksmų palaikymą, – vadinasi, jo ženklų Rusijos propagandoje bus vis daugiau. Žinoma, šis konceptas pirmiausia yra skirtas vidaus auditorijai, tačiau jo elementų jau dabar galima aptikti ir propagandoje, kurią Maskva gamina užsienio vartotojams. Jis dažniausiai naudojamas kaip kreivo veidrodžio atspindžio principas: Rusija iš esmės kaltina „imperiniu nacionalizmu“ visas kitas valstybes (pirmiausia JAV), o paskui pareiškia, kad jeigu visi neva žaidžia pagal tokias taisykles, tai ir ji turi tam teisę.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 20 d.

Birželio 5 d. Kazachstano mieste Aktobėje (buvęs Aktiubinskas) įvyko susišaudymas, kurio metu, valdžios duomenimis, žuvo mažiausiai 19 žmonių, tarp jų 12 teroristų. Užpuolikai, pasivadinę „Kazachstano išlaisvinimo armija“, išplėšė ginklų parduotuves, užgrobė autobusą, kuriuo taranavo karinio dalinio vartus.

Arūnas Brazauskas

Kitą dieną Kazachstano nacionalinio saugumo komitetas pranešė, kad dar sausį sulaikytas turtingas aludaris Tochtaras Tulešovas rengė valstybės perversmą. Pranešta, kad suimti tariami T.Tulešovo bendrininkai: buvęs Kazachstano generalinio prokuroro pirmasis pavaduotojas, buvęs Konstitucinės tarybos narys, policijos generolas ir pulkininkas, du pulkininkai – karinių dalinių vadai.

Sausį suėmus T.Tulešovą, „Reuters“ jį apibūdino kaip prorusišką oligarchą, kurio sulaikymas gali pabloginti Rusijos ir Kazachstano santykius. Išties verslininkas 2008 – 2011 m. buvo Rusijos Dūmos komiteto visuomeninis patarėjas. T.Tulešovas vadovavo ir Rusijoje įsikūrusio Teroristinių pavojų analizės centro (TPAC) Kazachstano padaliniui. Pats TPAC komentare dėl suėmimo vadina T.Tulešovą „prorusišku visuomenės veikėju“. Centras, vadinamoji idėjų kalvė (think tank), be viso kito „kala“ propagandą, kokia būdinga ir Lietuvos „nesisteminei žiniasklaidai“ – tai prieš JAV, Ukrainą, NATO, ES nukreipti rašiniai (http://www.catu.su/).

Esant tokiam „pamušalui“ kelių teisininkų, kariškių, policijos pareigūnų suėmimas prašosi vienareikšmio vertinimo: Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas siunčia signalą, kad slopins prorusiškas jėgas šalies viduje.

Pagal išteklius Rusija šiuo metu turi daugiau galimybių mirtinai draugystei ir vaišingumui. O garbaus amžiaus N.Nazarbajevas garsėja gudrumu.

Ta proga verta prisiminti 2014 m. rugpjūtį, kada įvyko aukščiausio lygio informacinis susišaudymas tarp Rusijos ir Kazachstano. Rugpjūčio 27 d. Vladimiras Žirinovskis interviu radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, kad Kazachstane kurstomos rusofobiškos nuotaikos. Paklaustas, kada jis pareikš teritorines pretenzijas Kazachstanui, V.Žirinovskis atsakė, kad reikia palaukti ir pirmiau „išsiaiškinti su Ukraina“. Po poros dienų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susitikime su jaunimu buvo paklaustas dėl kazachų rusofobijos, kurią, anot klausėjos, sulaiko tik N.Nazarbajevas. V.Pu­tinas išsakė daug pagyrimų N.Nazar­bajevui: tas padaręs Kazachstaną valstybe – esą iki tol kazachai valstybingumo neturėję. Toks komplimentas priminė įžeidimą, ir N.Nazar­bajevas sureagavo atitinkamai: netrukus pareiškė, kad niekada neišduos Kazachstano nepriklausomybės, o šalis gali pasitraukti iš Muitų sąjungos, į kurią dar įeina Armėnija, Baltarusija, Kirgizija, Rusija.

Prieš antpuolį Aktobėje būta įdomių viešosios erdvės virpėjimų. Gegužės 20 d. Rusijos Orenburgo srities tinklalapyje pasirodė gubernatoriaus pranešimas dėl neatidėliotinų priemonių, susijusių su „tragiškais įvykiais šiauriniuose Kazachstano respublikos rajonuose“. Gegužės 23 d. data (nors buvo gegužės 20-oji) paskelbtas pranešimas vėliau priskirtas programišiams. Birželio pradžioje Rusijos Fe­deracijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko pareiškė, kad Rusija nenori ramiai stebėti, kaip skriaudžiami rusai buvusiose SSRS respublikose.

V.Putino ir N.Nazarbajevo abipusiai komplimentai, kurių apstu internete, primena stepių tautų vaišingumo paprotį: pats šeimininkas maitina svečią plovu. Dedant kąsnį į burną ypač patogu didesnį gabalą įgrūsti į gerklę ir neparankų svečią užspranginti. Pagal išteklius Rusija šiuo metu turi daugiau galimybių mirtinai draugystei ir vaišingumui. O garbaus amžiaus N.Nazarbajevas garsėja gudrumu. Tiktai padėtis Kazachstane dabar įtempta dėl ekonominių priežasčių – tinkamas metas Rusijos vaišėms.

"Scanpix" nuotr.

„Aš prisimenu Putiną kaip merijos tarnautoją. Jis buvo harmoningas, adekvatus pareigoms ir aplinkai. Už baimę, už skiriamą dalį, už pinigus geriems žmonėms atriekdavo miesto nuosavybės gabalus, sutvarkydavo reikiamus popierius, išduodavo licencijas, derėdavosi dėl procentų, spausdavo dėl kyšių, kažką suko su vokiečiais. Žodžiu, miesto aprūpinimo maistu grandinėje užėmė jo gabumus atitinkančią nišą. Gimtajam miestui netgi kartais galėjo būti naudingas.“ Tokį Vladimirą Putiną prisimena verslininkas Maksimas Freidzonas.

Dmitrijus Volčekas, „Svoboda“ (parengė geopolitika.lt)

Peterburge gimęs Maksimas Freidzonas iškėlė ieškinius „Gazpromui“, „Lukoilui“ ir kitoms rusų kompanijoms bei jų vadybininkams: „Gazpromo“ direktorių tarybos pirmininkui Aleksejui Mileriui, „Gazprom-neft“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Djukovui, kompanijos „Lukoil-bunker“ direktoriui Ali Beglovui ir kompanijos „Horizon International Trading“ direktoriui Grahamui Smithui.

M.Freidzonas tvirtina, kad atsakovai privalo jam sumokėti 540 mln. dolerių už jo dalį naftos kompanijoje „Soveks“, aptarnaujančioje Pulkovo oro uostą. Kartu su savo partneriu Dmitrijumi Skiginu, mirusiu 2003 m., M.Freidzonas valdė 29 proc. kompanijos „Sigma“ akcijų, o jai priklausė „Soveks“ akcijos. Interviu radijui „Svoboda“, išspausdintame 2016 m. vasario mėnesį, Maksimas Freidzonas pasakojo apie savo gyvenimą. 9-ame dešimtmetyje jis buvo Leningrado žydų bendruomenės aktyvistas, moelis (chirurgas, kuris pagal judaizmo kanonus atlieka ritualinius apipjaustymus), repatrijavo į Izraelį, 1990 m. grįžo į SSRS, užsiėmė ginklų policijai gamyba. Kai buvo kuriamos kompanijos „Sigma“ ir „Soveks“, jis susipažino su Peterburge klestėjusia verslininkų, banditų ir miesto administracijos valdininkų sąjunga.

2007 m. „Soveks“ nupirko „Lukoilas“ ir „Gazpromas“, o dar anksčiau, kai po D.Skigino mirties M.Freidzonas susidomėjo savo akcijų likimu, į jo gyvybę buvo pasikėsinta: Peterburge jį žiauriai sumušė, po to jis išvyko į Izraelį.

Panamos dokumentų publikacija M.Freidzoną sudomino, jis yra įsitikinęs, kad tarp šių dokumentų bus galima surasti aiškių įrodymų to, kaip Peterburgo merijos Išorės ryšių komiteto (IRK) pirmininkas Vladimiras Putinas ir jo draugai „kalė“ savo pirmuosius kapitalus. Tarp pinigų, kurių valdininkai prievartavo iš verslininkų, buvo ir 20 tūkst. dolerių, priklausiusių M.Freidzonui. Verslininkas radijui „Svoboda“ papasakojo, kaip ši tais laikais solidi suma nukeliavo A.Mileriui ir V.Putinui.

- Kaip juda jūsų reikalai Niujorko teisme?

- Byla juda. Šiuo metu bandome spręsti techninius klausimus. Kitas galimas žingsnis – kreipimasis į JAV Aukščiausiąjį Teismą.

- Visai gali būti, kad jums padės Panamos dokumentai. Kokį įspūdį jie jums sukėlė?

- Įdomu. Konkrečiau apie tai pakalbėsime truputį vėliau, kai atsiras laiko susipažinti su visu archyvu. Žvelgiant iš teisingumo atkūrimo taško, būtų labai įdomu sugretinti konkrečius žmones, įvykių datas, kompanijų pavadinimus ir pinigų pervedimus, tada labai daug kas taptų skaidru. Kartu, aš manau, išaiškės kai kurie kriminaliniai epizodai ir nusikaltimų užsakovai, kas, ką ir už ką nužudė, kur paskui pervedė pinigus, kokia nuosavybė kam perėjo. Jeigu kas šituo užsiimtų rimtai, tai, manau, išplauktų labai daug įdomių sąryšių.

Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

Apskritai viskas dėsninga. Tai turėjo vienu ar kitu būdu iškilti. Matyt, buvo išeita už leistino pakantumo ribų. Nes tą, kas pavogta nedideliais kiekiais, dar galima paslėpti, o čia tai tapo sistema. Bet malonu, kad tuo susidomėta. Tikiuosi, kad dabar vis dėlto bus išsiaiškinta, kur, kaip ir kas prisigrobė. Tai padės atkurti teisingumą. Ką nors pakeisti Rusijos valdymo sistemoje esant dabartinei nuosavybės struktūrai neįmanoma.

- Jūs veikėte tais laikais, kai dar vogdavo ne tokiais mastais, bet su tokiu pačiu užsidegimu. Kaip jūs nustatėte, kad merijos valdininkai, įskaitant ir dabartinį Rusijos prezidentą, yra įnikę į asmeninio turto kaupimą?

- Konkrečiai ir rimtai apie tai reikia kalbėti teisme. Bet jeigu kalbėtume apie Putiną, tai yra toks šmaikštus liaudiškas apibrėžimas: „prie nusikaltėlių prisiplakęs komitetininkas“ („приблатненный комитетчик“). Šį apibrėžimą aš išgirdau maždaug 1992 metais iš draugų, kurių klausdavau apie merijos IRK. Tame IRK man reikėjo sutvarkyti dokumentus tarptautiniam verslo projektui. Paprastas dalykas, bet, kaip visada pirmą kartą, buvo reikalingi ryšiai ir rekomendacijos.

Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.

Aš paklausiau: kas tai per žmonės? „Komitetininkas yra susijęs su nusikalstamu pasauliu, „maitinasi“ iš humanitarinės pagalbos, bet už pinigus viską sutvarko teisingai.“ Viskas taip ir įvyko. Mane rekomendavo. Jie tada buvo įsikūrę Antonenkos gatvėje, turėjo savo specialų urvą, atskirai nuo Smolnio. Aš atėjau į Antonenkos gatvę, pasakiau keletą nereikšmingų žodžių – apie Rusijos ir Vakarų draugystę, apie ekonominius ryšius. Besikalbant ponas, stulbinamai panašus į Rusijos Federacijos prezidentą V.Putiną, užrašė skaičių ir baigdamas pasakė: „Apiforminimu užsiims Aleksejus Mileris.“

Taip ir išsiskyrėme. Reikia pasakyti, kad jie viską atliko labai tvarkingai, greitai ir be problemų.

- Jūs tada buvote tet-a-tet ar dalyvavo ir A.Mileris?

- Ne, mes buvome tet-a-tet.

- Ir kokią sumą jis užrašė?

- Dešimt tūkstančių dolerių.

- Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

- Matyt, aš dariau turtingo svečio iš užjūrio įspūdį. A.Mileris sąžiningai viską sutvarkė, pinigus paėmė. Suprantama, ne aš vienas kreipdavausi su panašiais prašymais. Apskritai visa ta idėja, kad Vladimiras Vladimirovičius buvo kažkoks autoritetingas gangsteris, yra labai išpūsta, ir gali būti – jo paties. O realybė proziškesnė. Kiek aš žinau, jis tada daug ir produktyviai dirbo su banditais, juos aptarnaudavo, stengėsi būti jiems naudingas. Ir, suprantama, stropiai mokėsi iš vyresniųjų draugų, aktyviai augo, perimdavo priešakinę patirtį, elgesio manieras. Kurias, tarp kitko, dabar taip aiškiai demonstruoja…

Savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs.

Kaip aš suprantu iš žmonių, kurie tada iš tikrųjų mieste priimdavo sprendimus, požiūrio, o tie žmonės buvo perdėm nusikalstamos prasmės ir turinio, jis buvo niekas. Paslaugus prisiplakęs komitetininkas, reikalingas todėl, kad turi apiforminti ir pasirašyti. Kartu gali pasiūlyti naują “temą”. Na, prašys savo dalies, reikia duoti truputį, apskritai smulkus, bet naudingas parankinis. Tai buvo skirtingi ne tiek sprendimų priėmimo lygiai, kiek galimybės savarankiškai tuos sprendimus įgyvendinti.

Aš manau, kad Volodia, kaip jį vadino D.Skiginas, daugelį dalykų tada darė kompensuodamas patiriamą baimę. Naudos sau, suprantama, nepamiršdavo, savo dalį ėmė pinigais ir procentais, bet, kaip teigia žmonių išmintis, visi mes – iš mėsos ir kaulų, o apsaugos dvidešimt keturioms valandoms per parą niekas neskirs. Jo buvusi Kontora tada pati trūkinėjo per siūles ir jį dengė visai nežymiai: sukis kaip išmanai, išgyvensi – tada pažiūrėsime. Tuo metu mieste vyravo visokiausių ryžtingų žmonių grupuočių priešprieša ir jam teko laviruoti tarp žmonių, kurie vienas kito nepernešė net kvapo. Sukosi, išgyveno. Užsidirbdavo, kaip pajėgė.

- Kad mūsų skaitytojams prieš akis būtų teisingas vaizdas: kaip tai atrodė? Prisimenu, man teko duoti pinigų pasininkei, aš juos į atvirą stalčių padėjau. Kas vokelyje kur nors palieka, kas į sąskaitą perveda…

- Ne, tai ne tokia situacija. Kai suma nurodyta, yra vykdytojas, kuris tvarko popierius ir paima pinigus. Popieriai sutvarkyti – gauk pinigus.

- Tai yra paprasčiausiai grynaisiais iš kišenės?

- Suprantama, grynaisiais iš kišenės. Būtų keista, jeigu jie iš manęs būtų ėmę čekius. Kas dėl kitų, atvirai pasakius – nežinau. Dima Skiginas kartkartėmis vykdavo su juo susitikti. Kartais į restoraną „Luna“, kur Volodia skirdavo susitikimus.

- Ar matėte Kumarino interviu „Nepažįstu aš Putino“?

- Mačiau. Iš tikrųjų, jį kažkaip išskyrė iš narsių žmonių plejados. Jo interviu suprantamas, žmogus juk sėdi kalėjime.

- Kiek jūs turėjote tokių susitikimų su Putinu, kai jis rašė sumą?

- Apie kitą susitikimą aš jau kažkada pasakojau. Aš pas juos buvau, kai reikėjo pasirašyti policijos ginkluotės kūrimo programą. Ir tada jie mane nustebino, nes reikalas buvo valstybinis, ginklai – milicijai. Bet pasikartojo tas pats – suma raštu, Aleksejus sutvarkys. Tas pats A.Mileris ir pinigus paėmė – dešimt tūkstančių. Tarifas.

- O Roldugino pavardė jums tuo metu buvo žinoma?

- Roldugino pavardė tuo metu man nebuvo žinoma. Žinojau kitas pavardes.

- Graži schema – panaudoti violončelininką…

- Įprastinė schema.

- Bet ne visi turi savo parankinį violončelininką…

- Violončelininkas – tai atitikmuo „kioskelis benamio, numirėlio vardu“, nutekindavo pinigus, paskui juos išsklaidydavo, o tada vėl surinkdavo. Patikimų adresatų pinigų pervedimui po ranka buvo pakankamai. Tuo daug ir profesionaliai užsiėmė Skiginas su Smithu. Dima daugiau Rusijoje, Smithas – Lichtenšteine, Monake, JAV ir kitose Vakarų šalyse.

2000-aisiais vyko tyrimas dėl Rusijos mafijos pinigų plovimo Monake, bet jis kažkaip keistai nuslopo. Kiek aš suprantu, Putinui skirtus pinigus tuo metu plovė ir aptarnavo Smithas. Keista, kad Smitho kol kas niekas nebando patraukti atsakomybėn. Tikiuosi, kad dabar patrauks.

- Bendraudamas su Putinu jūs vargu ar įtarėte, kad prieš jus žmogus, kurio portretas pasirodys ant „Time“ viršelio?

- Ne. Net ir blogiausiame sapne to nebuvo įmanoma įsivaizduoti. Žmogus akivaizdžiai kompensuoja kompleksus. Ir neturėdamas nei pakankamai proto, nei pakankamai jėgų. Vartodamas žargoną, pasakyčiau taip: Volodia pučiasi. O, kaip žinoma, jeigu pučiasi – nusipūs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: pūtėsi prieš turkus, jie numušė lėktuvą – nusipūtė. Sistema „pavyko – nepavyko“.

- Jus, kaip Izraelio gyventoją, pirmiausia neramina jo Artimųjų Rytų politika?

- Viskas tas pats. Persai juo netiki ir negerbia, ir tai natūralu: juk jis jiems tai ką nors parduoda, tai ko nors neparduoda. Teroristų grupuotėms „Hezbollah“, „Hamas“ – jis kaip tik patogus: jiems kas nors numetama, ir jau gerai. Aš manau, kad tie bandymai įsibrauti į Artimuosius Rytus galutinai suformavo jį kaip žmogų, tiesiogiai palaikantį terorizmą ir blogiausias ekstremizmo apraiškas. Kartu jis kovoja už Golano aukštumų perdavimą Sirijai. O Golano aukštumos – tai integrali Izraelio dalis. Ir apskritai Vladimirui Vladimirovičiui nėra ką veikti Artimuosiuose Rytuose, jo šalies interesai pietų kryptimi turi baigtis tuoj pat už Voronežo.

Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Gana įmantrus jo veiksmas po Panamos dokumentų publikavimo – Nacionalinės gvardijos sukūrimas. Matyt, vidinė opozicija pakankamai rimta. Yra toks standartinis klausimas: tai jūsų apsauga ar palyda į daboklę? Manau, kad apsauga pavirs į palydą gana greitai, nes jis veiklius žmones, kurie teisėtai ar neteisėtai uždirbdavo pinigus ir pervesdavo juos į Vakarus, pastatė į labai nepatogią padėtį. Dabar greičiausiai prasidės patikrinimai ir sąskaitų areštai, o jau gana nejauniems žmonėms nesinori likti be pinigų, ypač kai jų žmonos ir vaikai yra Vakaruose.

Aš manau, kad jo baimės – pagrįstos, tačiau Nacionalinė gvardija, kardinolo gvardiečiai, vargu ar jį išgelbės. Prie Stalino, kurį dabar Rusijoje taip myli, Vladimirą Vladimirovičių būtų sušaudę pačioje jo politinės karjeros pradžioje – tiesiog už vagystes.

- Tarp milijardų, kurie, kaip kalbama, jam priklauso, yra ir jūsų dvidešimt tūkstančių…

Taip. Lašas jūroje.

Originalų tekstą rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Energetinių išteklių kainos jau nustojo būti vien ekonominiu reiškiniu. Energetinis karas, kaip poveikio priemonė, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje geopolitinių procesų sampratoje. Tačiau kartu atsiranda ir supratimas bei sutarimas, kaip reaguoti į šį iššūkį. Valstybės, kurioms tenka importuoti energetinius išteklius, viliasi išsigelbėti diversifikuodamos rinką: kuo daugiau alternatyvių tiekėjų tampa rinkos žaidėjais, tuo mažiau tikėtina, kad energetinių išteklių eksportas ar jų kainos gali būti panaudota kaip „ginklas“.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Verta priminti, kad energetinį karą iš esmės sugalvojo Rusija. Ji gana aktyviai manipuliavo dujų kainomis, vienas valstybes skatindama už lojalumą, o kitas bausdama už nepaklusnumą.

Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų.

Kitu aiškiu tokio karo elementu tapo Maskvos nesutarimai su Ukraina: Rusija kelis kartus demonstratyviai buvo užsukusi dujų čiaupą šiai valstybei ir versdavo nerimauti ne tik Kijevą, bet ir Europą, kuri dalį rusiškų dujų tranzitu gauna per Ukrainos teritoriją. Po Rusijos ir Ukrainos santykių paaštrėjimo, kurio priežastimi tapo Maskvos įvykdytas Krymo pusiasalio užgrobimas ir vadinamųjų separatistų Ukrainos Donbaso regione skatinimas, Rusija buvo pažadėjusi nuo 2019 metų palikti Ukrainą be dujų tranzito (ir atitinkamų įplaukų į biudžetą). Padaryti tai turėtų leisti naujo dujotiekio projekto realizavimas, tačiau šiandien šis klausimas vis dar lieka atviras.

Atrodo, Rusijai dar negreitai pavyks eliminuoti Ukrainą iš tranzito schemų. Prisiminkime, kad pirmiausia realizuoti šį tikslą turėjo padėti „Pietų srauto“ dujotiekio projektas, kurį Maskva pati nutraukė. Tokio žingsnio priežastis – nepasitenkinimas ES energetinės rinkos reguliavimo principais, neparankiais Rusijai ir jos energetikos milžinei – korporacijai „Gazprom“.

Nutraukusi „Pietų srauto“ projektą Maskva siekė parodyti, kad ji ir pati turi alternatyvų. „Pietų srauto“ projektą turėjo pakeisti vadinamasis „Turkų srauto“ projektas, kurį realizavus rezultatas būtų toks pat – naujas dujų tranzito į ES teritoriją maršrutas. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad tai irgi yra ne vien ekonominis, bet ir politinis projektas. „Turkų srauto“ realizavimo darbai judėjo gana lėtai, o po incidento, kai Turkija numušė Rusijos bombonešį „Su-24“, dalyvavusį karo operacijoje Sirijoje, šis projektas taip pat buvo nutrauktas.

Nesusipratimai dėl naujo dujotiekio projekto ne vienintelis dalykas, kuris turėtų versti nerimauti Rusiją šioje srityje.

Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Energetinio saugumo iššūkis šiandien gana plačiai pripažįstamas. Apie tai byloja, pavyzdžiui, tai, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, be kitų savo struktūrinių padalinių, yra įsteigusi ir Energetinio saugumo centrą. Simboliška ir tai, kad toks centras buvo įsteigtas Vilniuje. Lietuva, ilgą laiką buvusi priklausoma nuo Rusijos valstybinės bendrovės „Gazprom“ eksportuojamų dujų, gana aktyviai kėlė energetinio saugumo klausimą skirtingais lygmenimis. Faktiškai NATO pripažino, jog mūsų valstybė kompetentinga sprendžiant energetinio saugumo klausimus ir gerai išmano jų aspektus.

Be to, vien tai, jog toks NATO centras buvo įsteigtas, rodo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija energetinį saugumą supranta kaip integralią bendros saugumo sampratos dalį. Tai turėtų būti gana aiškus signalas Rusijai, itin pamėgusiai nekonvencines agresijos ir poveikio priemones.

Beje, ir pačios Lietuvos pavyzdys rodo, kad energetinio saugumo klausimai yra išsprendžiami. Čia būtina paminėti strateginį suskystintų dujų terminalo Klaipėdoje projektą, kuris iš esmės išsprendė Lietuvos priklausomybės nuo rusiškų dujų klausimą. Neatsitiktinai ir laivas-saugykla, pastatytas Lietuvos vyriausybės užsakymu Pietų Korėjoje, buvo pavadintas „Independence“ – t. y. „Nepriklausomybė“.

Suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Suskystintų dujų alternatyva atveria daug galimybių. Anksčiau pasaulyje savo sąlygas diktavo dujotiekių infrastruktūra, o ir patys dujotiekiai tapdavo įtakos šaltiniu ir priemone (prisiminkime kad ir šiame straipsnyje minėtą Rusijos manipuliavimą „Pietų srauto“ ir „Turkijos srauto“ projektais), o suskystintų dujų terminalo įrengimas gana aiškiai keičia ankstesnį jėgų balansą ir geografinę ar net geopolitinę valstybės priklausomybę nuo vieno tiekėjo.

Svarbia naujiena tapo tai, kad suskystintas dujas į Europą pradėjo pardavinėti ir transportuoti ir JAV. Pavyzdžiui, amerikietiškos dujos jau yra pasiekusios suskystintų dujų terminalą Rafnes Norvegijoje. Tai nutiko dar kovo pabaigoje. Ši naujiena gali atrodyti gana netikėta, nes Norvegija pati išgauna dujas. Pažymima, jog prieš porą metų idėja eksportuoti dujas iš JAV į Norvegiją galėjo pasirodyti visiškai absurdiška, tačiau pakitusios (t.y. kritusios) energetinių išteklių kainos pavertė realybe ir tokį projektą.

JAV suskystintos dujos yra pasiekusios ir Europos Sąjungos teritoriją. Balandžio pabaigoje pirma amerikietiškų suskystintų dujų partija buvo pristatyta į Portugaliją. Kartkartėmis vis užsimenama apie galimybę tiekti amerikietiškas dujas ir Klaipėdos terminalui. Regioninis energetinis saugumas turėtų dar sustiprėti, kai dujas pradės priiminėti galingas suskystintų dujų terminalas Lenkijoje, Svinouiscio uoste.

JAV suskystintų dujų gamybos kompanijos gana aktyviai veržiasi į Europos rinką, o pačioje rinkoje kyla natūrali konkurencinė kova. Tikėtina, kad, be JAV, svarbiausiais jos dalyviais tampa Rusija ir Kataras (pastarasis būtent suskystintų dujų sektoriuje). Suprantama, čia paminėti tik pagrindiniai žaidėjai. Šalia atsiranda ir kitų konkurencinės kovos dalyvių, pavyzdžiui, Iranas, kuriam panaikintos sankcijos. Pažymima, kad Teheranas norėtų pardavinėti į Europą ne tik naftą, bet ir dujas.

Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Žinoma, Rusija turi Europoje savo lobistų. Vienas jų, pavyzdžiui, yra dujų prekybos ir saugojimo įmonės „Wingas“ vadovas Gerhardas Königas. Kita vertus, vargu ar jis turi didelį pasirinkimą, nes nuo šių metų pradžios vienintelė šios įmonės savininkė yra Rusijos milžinė „Gazprom“. G.Königas aktyviai pasisako už tai, kad „ekonomika būtų atribota nuo politikos“, ir tikina, kad „Europai reikalingas „Gazprom“. Kartu „Wingas“ vadovas nuogąstauja, kad Europoje į rusiškas dujas žiūrima ne vien pozityviai. Tačiau čia galima tik dar kartą priminti, kad ne kas kitas, o Rusija, pasinaudodama „Gazprom“ korporacija, sumaišė verslą su politika ir kaip tik dėl to į rusiškas dujas susiformavo tas ne itin palankus požiūris.

Kita vertus, vargu ar Rusija gali būti visiškai išstumta iš Europos rinkos. Neseniai buvo pranešta, jog prie dujų eksporto į Europą bus leista prisijungti dar vienai rusiškai valstybinei korporacijai – „Rosneft“. Iki šiol dujų eksporto monopolis priklausė vienam „Gazprom“.

Tačiau Europos vykdoma rinkos diversifikacija vis dėlto gali stipriai pagadinti nervus Rusijai. Konkurencinė kova tampa įnirtingesnė. Europa jau yra nušokusi nuo rusiškų dujų kabliuko. Be to, JAV ir Europos Sąjunga visai neseniai yra sutarusios plėtoti Pietinį dujų koridorių, kuris leistų eksportuoti dujas tiesiai iš Azerbaidžano, apeinant Rusiją. Maskvai tai yra nemaloni žinia. Galima tik dar kartą paminėti, jog Rusijos biudžetas didžiąja dalimi priklauso nuo energetinių išteklių prekybos, tačiau ši rinka po truputį slysta iš Kremliaus rankų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 11 d.

Baltarusijos vadovas A.Lukašenka (kairėje) ir Ukrainos prezidentas P.Porošenka / "Scanpix" nuotr.

Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Tiesą sakant, jų santykiai niekada ir nekėlė didesnio tarptautinių žaidėjų susidomėjimo. Abi valstybės po SSRS žlugimo susidūrė su gana panašiomis problemomis, tačiau nesistengė bendradarbiauti ieškodamos sprendimų, dėl to dvišaliai politiniai santykiai ir nepasižymėjo intensyvumu. Nepaisant to, teoriškai galima spėti, jog perspektyvų Kijevui ir Minskui suartėti dar yra – juk pablogėjusi situacija regione nepaveikė jų santykių stabilumo. O galbūt atvirkščiai – laikui bėgant tarp jų vis mažės bendrų taškų?

Diplomatiniai Ukrainos ir Baltarusijos santykiai užsimezgė 1991 m., o šiandien galima priskaičiuoti per 170 jų pasirašytų dvišalių tarptautinių susitarimų. Baltarusijai santykiai su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, tarp jų ir Ukraina, – prioritetinių užsienio politikos partnerių sąrašo viršuje, tačiau to paties negalima pasakyti apie Kijevo poziciją.

Po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos.

Friedricho Eberto fondo parengtoje Ukrainos 2015 m. vykdytos užsienio politikos analizėje Baltarusijos tarp svarbiausių partnerių (JAV, Kanada, Kinija, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Turkija) net nebuvo. To priežasčių – labai daug, bet išskirtini keli pagrindiniai aspektai. Visų pirma, po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos (nors galbūt susivienijus būtų buvę galima sustiprinti abiejų derybinę poziciją prieš trečiąją jėgą – Rusiją).

Antra, skyrėsi Baltarusijos ir Ukrainos politinio elito požiūris į saugumo klausimus. Kijevui Maskva dažniau asocijavosi su įvairiomis grėsmėmis, ypač po 2014 m. prasidėjusios Rusijos agresijos Ukrainoje. Baltarusija savo ruožtu rūpinosi „paskutinės diktatūros“ Europoje režimo išlaikymu ir laviravimu tarp Rytų ir Vakarų.

A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai.

Iš pažiūros silpnas politinis Baltarusijos ir Ukrainos dialogas pamažu vėrė niūrią perspektyvą tarpusavio santykiams, tačiau Baltarusija, prisiimdama taikdarės vaidmenį Minsko derybose dėl Ukrainos, kiek pagyvino jų tėkmę. Aišku, A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai. Kad ir kiek skeptiškų vertinimų buvo išsakyta, toks Minsko gestas parodė, jog jis iki tam tikros ribos pasiryžęs sustiprinti bendradarbiavimą su Kijevu.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, Ukrainos ir Baltarusijos bendradarbiavimas skaičiais didelio įspūdžio taip pat nedaro. 2015 m. duomenimis, svarbiausių ekonominių Baltarusijos partnerių sąraše rikiavosi Rusija, Didžioji Britanija ir trečioje vietoje – Ukraina, sudariusi tik 9,4 proc. viso eksporto. Baltarusija savo ruožtu stabiliai jau daug metų laikosi Ukrainos pagrindinių ekonominių partnerių penketuke, tačiau praėjusiais metais ją aplenkė keturios valstybės – Rusija, Kinija, Vokietija ir Lenkija.

Ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

2015 m. tarpusavio prekybos mastai (bendra apimtis – 3,47 mlrd. JAV dolerių) labai sumažėjo: palyginti su 2014 m., eksportas į Ukrainą smuko 38 proc., importas į Baltarusiją – net 43,8 procento. Anksčiau prekybiniai šių šalių ryšiai plėtojosi savaime, tačiau 2010 m. pagaliau buvo nuspręsta juos institucionalizuoti, įkuriant Baltarusijos ir Ukrainos patariamąją tarybą. Vis dėlto ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

Tenka pripažinti, jog suirutė Ukrainoje pakeitė nusistovėjusią padėtį Rytų Europos regione. Pastarųjų metų įvykiai rodo, kad Minskas ir Kijevas staigiai nepuolė vienas kitam į glėbį, kurdami suartėjimo strategijas, tačiau susidariusi situacija gali tapti reikšmingu postūmiu glaudesniam politiniam ir ekonominiam dialogui užmegzti. Jam skatinti būtinas aktyvesnis Ukrainos įsitraukimas, nes Minskas tam jau visiškai pasiruošęs – užtenka prisiminti A.Lukašenkos aktyviai vykdomą planą padidinti prekybos apimtį su kuo daugiau valstybių, siekiant diversifikuoti ekonominius partnerius ir taip sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Abiejų šalių patariamoji verslo taryba – daug žadantis žingsnis šioje srityje, tačiau vėlgi reikia daugiau atsidavimo ir įdirbio, kad būtų galima matyti realius jos darbo rezultatus.

Vis dėlto svarbiausia nepamiršti, jog be politinio dialogo koncentruotis vien į ekonominius klausimus gali būti per sunku: jie gali netgi kurstyti naujus ginčus tarp valstybių.

Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis.

Siekiant politinio dialogo koją gali pakišti Baltarusijos specifika. Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis. Be to, jį visur lydės vidiniai suvaržymai, bijant pakenkti politinio režimo stabilumui. Žvelgiant į galimybę suartėti iš Kijevo varpinės, reikia nepamiršti, kad Ukrainos užsienio politikos darbotvarkės prioritetus į šalį gali nustumti vidaus rūpesčiai. Vis dėlto nereiktų galvoti vien tik apie kliūtis – Ukrainai susiduriant ir su ekonominėmis problemomis, Kijevas gali pasiryžti intensyviai stiprinti bendradarbiavimą su kitomis NVS narėmis, tarp jų ir Baltarusija.

Tiek Minskui, tiek ir Kijevui naudingiausia būtų bendradarbiauti ekonominėje ir energetinio saugumo srityse, į politines diskusijas įtraukiant ir kitas valstybes ir nekeliant nereikalingos įtampos regione. O ir platformos, kur būtų galima suintensyvinti tarpusavio santykius, jau veikia – Eurazijos Sąjunga, GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova), Kinijos inicijuota Šilko kelio ekonominė juosta.

Baltarusijos ir Ukrainos suartėjimą apsunkina ir per ilgus metus susiformavęs kontekstas, ir vidinė šalių specifika, ir pastarųjų metų įvykiai, tačiau ne konkurencinis požiūris vienos į kitą, o būtent pozicijų stiprinimas regioniniuose projektuose gali tapti raktu į glaudesnį bendradarbiavimą. Ar Minsko ir Kijevo politikai sugebės tame įžvelgti naudą ir formuoti abiem pusėms naudingą politinę darbotvarkę, priklausys tik nuo jų.

Dabar kaip tik palankus metas pradėti kurti ilgalaikę strateginę tarpusavio santykių viziją, pasiryžtant atsisakyti tipinio posovietinių valstybių užsienio politikos bruožo – žvelgti į potencialius partnerius pro nepasitikėjimo ir protekcionizmo prizmę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 9 d.