Kenanas Aliyevas / G.Karpavičiūtės nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

„Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui“, – teigia naujojo medijos projekto „Dabartinis laikas“ („Nastojaščeje vremja“ arba „Current Time“) vykdomasis redaktorius Kenanas Aliyevas.

Jau netrukus Lietuvos rusakalbiams ir vi­siems kitiems, kurie supranta rusiškai, tu­rėtų būti pasiūlytas naujas televizijos kanalas. Kuo jis skirsis nuo kitų? Vienas jo vadovų K.Aliyevas interviu „Veidui“ teigia, kad tai ne­bus propagandos ar antipropagandos kanalas. „Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę“, – sako jis.

– Kiek žinau, televizija „Dabartinis laikas“ yra gan neseniai gyvuojantis projektas. Gal galėtumėte plačiau apie jį papasakoti?

– „Dabartinis laikas“ – tai medijos projektas. Tai ir televizija, ir socialinė medija, ir palydovinė televizija. Projektas pradėtas 2014 m. spalį kaip kiekvienos dienos 30 minučių trukmės informacinė laida. Iki šiol ši laida egzistuoja ir ją galima matyti per mūsų partnerius, tarp jų ir Lietuvoje (LRT, LNK). Taip pat mūsų laidą galima matyti Latvijoje, Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Vidurinėje Azijoje.

– Tai laida rusų kalba?

–  Taip, rusų kalba. Kol kas tai buvo kasdieninė laida, bet mes planuojame plėstis ir tapti tikru televizijos kanalu, kuris bus transliuojamas Lie­tuvoje. Mes įžvelgiame galimybių. Jau dabar projektas sėkmingas, sulaukia auditorijos dėmesio ir, mūsų manymu, tai svarbus informacijos šaltinis, ypač šalyse, kurios ribojasi su Rusija.

– Bet ne pačioje Rusijoje?

–  Žinoma, ir pačioje Rusijoje. Rusijoje mus galima matyti per socialinę mediją arba internetą. Kitas žingsnis – mes pradedame palydovinės televizijos veiklą Rusijoje. Transliacijos vyks kiekvieną dieną, 24 valandas. Tai bus tarptautinių naujienų kanalas rusų kalba, skirtas rusakalbių auditorijai. Transliacijos prasidės jau šią vasarą. Todėl mes jau ieškome partnerių Lie­tuvoje, kurie įtrauktų mūsų televiziją į ka­belinių televizijų paketą.

Mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Žinoma, Lietuvoje ši auditorija nėra didelė, bet ji mums svarbi. Mes norime jai teikti subalansuotą, objektyvią ir profesionalią informaciją bei naujienas. Žinau, kad šioje rinkoje jau veikia daug žaidėjų, bet mes tikime, kad rasime savo nišą.

– Tai bus naujienų kanalas?

–  Taip, tai bus naujienų kanalas, bet kartu bus rodomi dokumentiniai filmai, kultūros, kelionių ir net realybės šou laidos. Taip pat norėtumėme kurti specialią laidą Baltijos valstybėms.

Siekiame, kad mūsų laidos būtų naudingos žmonėms tiek informacijos, tiek pramoginiu po­žiūriu. Mūsų žurnalistai labai kvalifikuoti. Daug jų yra iš Rusijos, Ukrainos ir t.t. Mes turime didelį žurnalistų tinklą ir šiais talentais naudosimės kurdami aukštos kokybės produkciją.

– Kokio dydžio dabar jūsų redakcija?

–  Nepakankamai didelė. Bet kokiu atveju mūsų gretos augs. Naujoje medijos eroje mes esame ne tik televizija, mes – ir socialinė medija.

Nors rinka labai konkurencinga – daug naujienų ir žiniasklaidos organizacijų, trans­liuo­jan­čių rusų kalba, vis dėlto manome, kad turime nišą: mes necenzūruojame naujienų, nekuriame propagandos, nemeluojame savo auditorijai – mes atskleidžiame tiesą.

Pavyzdžiui, kalbėdami apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir agresiją Rytų Ukrainoje mes bandome išklausyti abi puses, kad žmonės ga­lėtų susidaryti aiškų paveikslą, kas vyksta. Kal­bėdami apie Baltijos valstybes mes nagrinėjame tokias temas, kaip saugumas, energetinis saugumas, gynyba ir politiniai klausimai, iššūkiai, su kuriais susiduria šios šalys.

Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

Baltijos šalyse yra daug žmonių, turinčių is­torinių ryšių su Rusija, ir tai svarbi auditorija. Žinau, jog vietos televizijos daro viską, kad pasiektų šią auditorijos dalį. Mūsų vaidmuo – pateikti tarptautinę įvykių perspektyvą rusų kalba: kas vyksta Ukrainoje, Sirijoje ar JAV rin­kimuose? Tai svarbūs įvykiai, ir manau, kad žmonės turi teisę matyti juos iš skirtingų perspektyvų.

– Vis dėlto jūsų medijos projekto pagrindas – televizija?

–  Taip, bet kartu ir internetas bei socialinė medija. Mūsų duomenimis, per savaitę pasie­kiame 2 mln. žmonių Rusijoje. O Rusijos rinka yra labai ribojama. Rusijos televizijos lengvai pasiekiamos čia, bet Rusijoje transliuoti labai sunku. Manau, kad žmonės, kurie ieško tiesos, objektyvios informacijos, visada ją suras, ir bū­tent todėl matome nišą.

– Ar tikrai žmonės nori žinoti tiesą? Juk dažnai tiesa nėra labai maloni.

–  Negalime teisti auditorijos. Žmonės turi skir­tingų vilčių, vieni naujienas gauna per pramogas, kiti – per rimtus kanalus. Žmonėms reikia suteikti pasirinkimo galimybę. Jie patys nu­spręs, ką nori žiūrėti, skaityti ar ko klausytis. Mūsų tikslas – duoti žmonėms didesnį pasirinkimą. Internetas ir kitos naujosios technologijos suteikia šią galimybę.

Be to, reikia turėti omenyje faktą, kad pa­saulyje yra 300 mln. kalbančiųjų rusiškai.

– Kiek korespondentų biurų turite?

–  Tai bendras projektas su „Europos laisvės ra­diju/Laisvės radiju“ ir „Amerikos balsu“. Mū­sų pagrindiniai biurai yra Prahoje ir Va­šingtone. Žurnalistai dirba visame pasaulyje, turime 19 biurų.

– Tai yra jūs naudojatės jau turima „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ infrastruktūra?

– Taip, tai jungtinis projektas. Kartu mes la­bai skaidrūs dėl mūsų finansavimo. Mus finansuoja JAV Kongresas.

– Jei ne paslaptis, koks jūsų biudžetas?

–  Jūs jį galite surasti svetainėje bbg.gov. Ten pateikiami visų šių struktūrų biudžetai. Savo ruožtu pasakyčiau, kad tai tikrai nėra pakankamai didelis biudžetas.

Medija, ypač televizija, kainuoja nemažai. Vis dėlto turime užtektinai pinigų, kad vykdytume veiklą.

– Neįsižeiskite, bet turiu paklausti: ar galime lyginti jūsų medijos projektą su „Russia Today“, „Al Jazeera“ ar „Sputnik“ žiniasklaidos organizacijomis?

–  Nemanau. Visų pirma mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo. Nepaisant to, kad Rusijos žiniasklaida, būtent Dmitrijus Kiseliovas, net keletą kartų savo laidose paminėjo mus kaip grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui.

Mes nepozicionuojame savęs kaip propagandos ar antipropagandos kanalo.

Jeigu tiesos sakymas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, tai jau jų problema. Mes ne­ma­nome, kad esame grėsmė. Mes esame profe­sionalūs žurnalistai. Mūsų komandoje yra žmonių, kurie dirbo „Dožd“, „Laisvės radijuje“; žmonių, kurie atėjo iš Ukrainos televizinės rinkos. Tai profesionalūs žurnalistai. Jie prisidėjo prie mūsų tikrai ne kurti propagandos. Jie mato, kad mes esame profesionalai.

Galite pasirinkti bet kokį mūsų straipsnį arba reportažą ir patikrinti, ar jis objektyvus, subalansuotas, teisingas ir profesionalus, ar ne.

Aš tikiu, kad niekas neturi tiesos monopolio. Mūsų tikslas – nušviesti svarbius įvykius, ren­ginius profesionaliai ir objektyviai. Ir jei tai neatitinka Kremliaus strategijos, t.y. neleisti, kad žmonės žinotų daugiau, kas vyksta už Ru­si­jos ribų ir jos viduje, tai nėra propaganda. Tai tik­ras naujienų nušvietimas, taip, kaip daro be­veik visas pasaulis.

"Scanpix" nuotr.

– Vis dėlto jūsų „taikinyje“ – ne tik Rusija, bet ir kitos posovietinės šalys?

–  Būtent. Lietuva – laiminga šalis, nes turi tikrai nepriklausomą žiniasklaidą. Bet jei pažvelgsime į buvusios Sovietų Sąjungos žemėlapį – labai daug šalių iki šiol kovoja, kad turėtų laisvą žiniasklaidą. Dauguma šalių vertinamos kaip pusiau laisvos.

Jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Mūsų vaidmuo – užpildyti šią spragą, suteikti žmonėms informacijos, kurios jie negali gauti savo šalyje. Tai ilgas procesas. Tarkim, „Laisvės radijas“ veikia jau 65 metus, tarnaudamas savo auditorijai. Dabar mes esame naujame etape – tai naujųjų technologijų era.

– O kaip jūs įsivaizduojate pačios žurnalistikos ateitį šioje naujųjų technologijų eroje?

–  Manau, kad jokia technologija, jokia socialinė žiniasklaida neatstos žurnalistikos, nes žurnalistų vaidmuo – paaiškinti, kas vyksta ir ko­dėl tai vyksta.

Taip, tai iššūkių metas žurnalistikai, nes da­bar labai daug informacijos ir dažnai sunku ją patikrinti, o tuo kartais bando pasinaudoti valdžia.

Mes nuolat diskutuojame, kaip pritraukti daugiau auditorijos. Mes privalome prisitaikyti prie naujos realybės.

– Kokį vaidmenį čia vaidina socialinė medija?

–  Mes turime būti ten, kur yra auditorija. Ne­ga­lima to ignoruoti. Jei „The New York Ti­mes“ dabar pirma paleidžia svarbias naujienas per savo „Facebook“ paskyrą, tam yra priežastis. Jie bando pasiekti auditoriją.

Mes turime būti ten, kur yra auditorija.

Tačiau kartu mes niekada negalime pamiršti tikslumo. Greitis negali pakeisti tikslumo. Nes jei kartą suklysite, neteksite pasitikėjimo. Mums svarbu pasitikėjimas, todėl mes stengiamės būti objektyvūs ir profesionalūs kiek įmanoma. Ar mes darome klaidų? Taip, mes darome klaidų ir nesigėdijame jų pripažinti.

– Kaip „Dabartiniam laikui“ sekasi socialinėje medijoje?

–  Mes vis dar naujas vardas, bet įsitraukimo skai­čiai yra daug geresni nei turimų sekėjų skaičius. O įsitraukimas yra svarbiausia. Galbūt da­bar skaičiai kuklūs, bet jie didėja kiekvieną dieną.

Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

Vien Lietuvoje, kur mūsų laidą rodo du te­levizijos kanalai, savaitės auditorija siekia 13 proc. Tai labai geri skaičiai, ypač turint omeny, kad Lietuva nėra rusakalbė šalis. Tai reiškia, kad ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviškai kalbantys žmonės mus žiūri. Netrukus mes būsim prieinami Lietuvoje 24/7.

– Ar turite biurą Baltijos valstybėse?

– Ne, mes naudojamės laisvai samdomų žurnalis­tų paslaugomis. Galbūt kada nors atidarysime čia biurą. Dabar mums svarbiausia rasti kuo daugiau partnerių, kuriems mūsų turinys – visiškai nemokamas.

Kenanas Aliyevas

• Gimė Azerbaidžane. Studijavo žurnalistiką Baku ir Vašingtone.
• Nuo 1994 m. „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ rusų kalba bendradarbis.
• Vėliau dirbo Vašingtone „Amerikos balse“ ir bendradarbiavo su BBC.
• 2003 m. laimėjo „Amerikos balso“ aukso medalį už profesinius pasiekimus.
• Taip pat vertėjavo, dėstė Kaukazo istoriją, politiką ir religiją JAV valstybės departamento Užsienio tarnybos institute.
• 2004 m. grįžo į Prahą, į „Europos laisvės radiją/Laisvės radiją“.
• Iki 2015 m. vadovavo „Europos laisvės radijo/Laisvės radijo“ Azerbaidžano tarnybai.
• Šiuo metu yra projekto „Dabartinis laikas“ vykdomasis redaktorius.
• Moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, čekų ir turkų kalbas.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ivano Rūsčiojo laikais veikusios slaptosios policijos, vadintos opričnina, užduotis buvo rasti asmenis, galbūt rengiančius sukilimą prieš carą, atimti jų žemes ir nubausti nenaudėlius mirties bausme. Opričnikams, kurių Rusijoje buvo apie 6 tūkst., negaliojo jokie įstatymai, o panorėję įtartinus asmenis jie galėjo žudyti be įspėjimo.

Vos per septynerius metus nuo 1565 iki 1572 m. šie teroristai išžudė tūkstančius kilmingųjų, aristokratų ir tiesiog jiems neįtikusių žmonių. Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Šis siaubas po trijų šimtmečių tapo įkvėpimu Piotrui Čaikovskiui – žymusis kompozitorius, perskaitęs apie Ivano Lažečnikovo tragediją, pats sukūrė tokio paties pavadinimo operą „Opričnikas“. 1874-aisiais ji buvo pirmą kartą pristatyta didžiojoje scenoje – pirmieji Rusijoje ją išgirdo Sankt Peterburgo gyventojai.

Opričnikams pasirodžius kuriame nors Rusijos mieste gyventojus apimdavo panika: jie žinojo, kad opričnikai su gyvybe nesiskaito.

Tiesa, opričnikai P.Čaikovskio operoje jau nebėra tokie baisūnai, kokie buvo iš tikrųjų. Opričniku tapęs Andrejus – mylintis, neapkenčiantis, atgailaujantis žmogus, nežudantis nekaltųjų, o galiausiai maldaujantis caro atleisti jį nuo tarnybos opričninoje, mat tai skaudina jo motiną, ir pats prisišaukiantis mirties bausmę už nepaklusnumą.

Šaudys be įspėjimo

Ivano Rūsčiojo opričnina Rusijoje egzistavo ir vėliau, atgimdama vis naujomis formomis ir pavadinimais. Slaptąją policiją turėjo bolševikai ir Josifas Stalinas, o jai visuomet vadovaudavo bejausmiai, užtat labai patikimi parankiniai, tokie kaip Feliksas Dzeržinskis.

Šiandien Ivano Rūsčiojo opričnina įgauna dar modernesnį pavidalą ir pavadinimą. Kaip ir XVI a. opričnikai, XXI a. „nacgvardiečiai“ kovos su blogiu. Oficialiai – su terorizmu, narkotikais ir organizuotu nusikalstamumu. O jiems vadovaus „apsauginis“, kuriam anksčiau buvo žadamas vidaus reikalų ministro postas, bet dabar nuskilo dar geriau.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo.

Rusijos vidaus reikalų ministerijos pajėgų pagrindu kuriama Nacionalinė gvardija nuo šiol pati atliks visas specialiųjų pajėgų funkcijas, anksčiau vidaus reikalų ministrui pavaldžios specialiosios pajėgos dabar atsiskaitys Nacionalinės gvardijos vadui Viktorui Zolotovui, o šis – tiesiogiai Vladimirui Putinui.

„Sprendimas priimtas – mes kuriame naują federalinį vykdomosios valdžios organą VRM vidaus kariuomenės pagrindu. Kuriame Nacionalinę gvardiją kovai su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Ji, glaudžiai kontaktuodama su VRM, toliau vykdys funkcijas, kurias vykdė „Omon“, riaušių policijos, greitojo reagavimo ir kiti padaliniai“, – pranešė V.Putinas.

Kaip ir prieš daugiau nei 400 metų, Nacionalinės gvardijos vaikinai galės ir dar kai ką – žudyti be įspėjimo. Dūmai jau pateiktame Nacionalinės gvardijos steigimui būtinų įstatymų pataisų projekte juodu ant balto įrašyta, kad Nacionalinės gvardijos kovotojai tam tikrais atvejais turi teisę šaudyti be įspėjimo. Įstatymo projekto, kuris skelbiamas Rusijos Dūmos interneto svetainėje, 16 straipsnyje įvardijami ir tokie atvejai. Pavyzdžiui, teigiama, kad „Nacionalinės gvardijos karys turi teisę neįspėti apie ketinimus panaudoti fizinę jėgą, specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus, jei įspėjimas apie ketinimus keltų tiesioginį pavojų piliečio ar Nacionalinės gvardijos kovotojo gyvybei ar sveikatai arba reikštų rimtus padarinius.“

Asmeninė V.Putino gvardija

Nuo balandžio 5-osios, kai V.Putinas pasirašė įsaką, naujai kuriama Nacionalinė gvardija tampa šiuolaikinio Rusijos „caro“ priemone susidoroti su tais, kurie trukdo jo sistemai.

Ekspertai ir politikai sutinka, kad valdžia steigia galingą kovinį dalinį su rimtomis funkcijomis, tačiau kol kas nėra vieno atsakymo, kam to reikėjo.

Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Naivesni analitikai aiškina, esą Nacio­nalinės gvardijos kūrimas – tik priemonė nukreipti dėmesį nuo ekonominių šalies problemų. „Ekonominė krizė tęsiasi ir gali sukelti socialinę krizę, – sakė Konstantinas Kalačevas, vadovaujantis politinei ekspertų grupei Maskvoje. – Vadinasi, saugumo pajėgas reikia stiprinti ir rengtis blogiausiam“, – pridūrė jis.

Kiti ekspertai įžvelgia ir rimtesnių priežasčių. Pavyzdžiui, susijusių su artėjančiais rinkimais, mat V.Putino aplinka ruošiasi galimiems masiniams neramumams. Pagal vieną iš versijų, kurią kelia ir „Stratfor“ analitikai, Nacionalinė gvardija steigiama dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui apsaugoti.

Amerikiečių „Stratfor“ ekspertai spėja, kad tikroji Nacionalinės gvardijos įkūrimo Rusijoje priežastis – šalies prezidento V.Putino bandymas apsisaugoti nuo galimos kitų jėgos struktūrų, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, išdavystės „valdžios perversmo“ atveju.

Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų lojalumą.

„Įsteigdamas Nacionalinę gvardiją ir paskyręs jos vadovu V.Zolotovą, V.Putinas, visai gali būti, siekia apsaugoti savo administraciją nuo valdžios perversmo grėsmių“, – teigia analitikai, aiškindami, kad Kremliaus galva veikiausiai nerimauja, ar valdžios perversmo atveju pavyktų išlaikyti kitų jėgos struktūrų – Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos pajėgų ir netgi armijos lojalumą. Pasak analitikų, atsižvelgdamas į Rusijos istoriją V.Putinas akivaizdžiai stengiasi išvengti pavojingo pažeidžiamumo, kurį visą valdymo laikotarpį jautė jo pirmtakas Borisas Jelcinas. Štai kodėl Nacionalinę gvardiją Rusijoje galima vertinti kaip asmeninę Rusijos prezidento armiją.

„Kuriama asmeninė V.Putino armija. Tai bus galingos sukarintos saugumo pajėgos, veiksiančios visoje šalyje“, – savo tinklaraštyje „In Moscow’s Shadows“ teigia ir kitas analitikas – Niujorko universitete dirbantis Rusijos ekspertas Markas Galeotti.

Rusijos valdžios opozicijos atstovai irgi mano, kad Nacionalinės gvardijos atsiradimas faktiškai reiškia visavertės kariuomenės steigimą, kuri būtina dabartiniam režimui ir asmeniškai V.Putinui saugoti. „Prieš metus V.Putinas pradėjo stiprinti Vidaus reikalų ministeriją, o Nacionalinė gvardija taps pereinamąja struktūra“, – situaciją aiškino „Parnas“ partijos pirmininkas Michailas Kasjanovas.

Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?

Tačiau nerimą dėl Nacionalinės gvardijos kūrimo Dūmoje kol kas išreiškė tik komunistai. Antai Dūmos deputatas komunistų partijos atstovas Vladimiras Rodinas pabrėžė, kad pastaruoju metu jis vis dažniau pastebi susidūrimus tarp fizinių asmenų, kovojančių dėl savo teisių, ir policininkų. „Ar žmonės pasidarė blogesni, ar jie tiesiog nebegali kentėti?“ – piktinosi jis.

V.Rodinas mano, kad teisėsaugininkai įtikino V.Putiną dėl būtinybės steigti visavertį kovinį dalinį. „Šis kelias pavojingas, jėga piliečių pasitikėjimo nesusigrąžinsi“, – įsitikinęs Dūmos deputatas.

V.Zolotovo pergalė

Kaip teigia M.Galeotti, sprendimą iki šiol nepriklausomas Rusijos federalinę narkotikų kontrolės tarnybą (FSKN) ir Federalinę migracijos tarnybą „pakišti“ po VRM sparnu galima laikyti paguodos prizu vidaus reikalų ministrui Vladimirui Kolokolcevui, tačiau FSKN vadovui Viktorui Ivanovui teks nuryti karčią piliulę – jis turės paklusti Vidaus reikalų ministerijos vadovybei.

Užtat Nacionalinei gvardijai vadovausiantis V.Zolotovas, anksčiau buvęs atsakingas už prezidento apsaugos tarnybą, o pastaruoju metu vadovavęs vidaus kariuomenei, švenčia didelę pergalę.

Jis V.Putiną lydi dar nuo darbo Sankt Peterburgo merijoje laikų: paskutinį XX a. dešimtmetį V.Zolotovas dirbo Anatolijaus Sobčiako, kuris tuo metu buvo Sankt Peterburgo meras, apsaugos darbuotoju.

V.Zolotovas apibūdinamas kaip nepaprastai Rusijos prezidentui atsidavęs žmogus, todėl M.Galeotti Nacionalinę gvardiją lygina su pretorionų gvardija – Romos laikų asmenine kariuomene, kuri stengtųsi gniaužti ne tik masių, bet ir elito nepasitenkinimą.

„V.Zolotovas – buvęs V.Putino apsaugos darbuotojas ir, remiantis turimais duomenimis, vienas tų žmonių, kuriais dabartinis Kremliaus vadovas pasitiki labiausiai. Taip, kaip B.Jelcinas pasitikėjo Aleksandru Koržakovu. Paskirdamas V.Zolotovą Nacio­nalinės gvardijos vadovu V.Putinas atskleidė tikrąją šios iš pirmo žvilgsnio perteklinės jėgos struktūros prigimtį ir pagrindinę užduotį“, – teigia „Stratfor“ analitikai.

Juolab kad V.Zolotovui Nacionalinės gvardijos vadovo pozicija buvo prognozuojama jau anksčiau. Vienintelė staigmena – sprendimo kurti tokią gvardiją skubotumas.

M.Galeotti atkreipia dėmesį, kad sprendimų skubotumas yra tam tikras Rusijos valdžios elito standartas. „Kaip ir daugelis svarbiausių sprendimų Rusijoje, pastarasis buvo priimtas staiga. Tai tik parodo, kad pagrindinius sprendimus Kremliuje priima siauras V.Putino ir jo patikėtinių ratas“, – įsitikinęs M.Galeotti.

Kita vertus, idėja įkurti Nacionalinę gvardiją ir suvienyti visas viešojo saugumo pajėgas Rusijoje nėra nauja – ji būdavo iškeliama reguliariai, nors visada atmetama.

Apie tokio dalinio atsiradimą kalbėta dar dešimtajame dešimtmetyje. Kaip primena „Nezavisimaja gazeta“, B.Jelcinas faktiškai anonsavo specialiųjų gvardiečių, kurie turėtų ginti šalies Konstituciją ir demokratines vertybes, atsiradimą. Tiesa, pavadinimo tada būna kitokio – Rusijos gvardija. Formuoti šią struktūrą imtasi 1991 m., tačiau planai žlugo gvardiečių projekto kuratoriui perėjus į opoziciją.

Politologas Jevgenijus Minčenka teigia, kad šiomis dienomis kuriamos Nacionalinės gvardijos projektas egzistuoja ketverius metus. Iš pradžių manyta, kad Nacionalinei gvardijai visų pirma bus nurodoma vykdyti apsaugines funkcijas: malšinti sukilimus, užkirsti kelią masiniams neramumams ir juos likviduoti. Vis dėlto vėliau Nacionalinės gvardijos funkcijos išsiplėtė ir dabar turėsime šiuolaikinę opričniną.

Ivano Rūsčiojo laikais tai baigėsi tuo, kad be taisyklių egzistavęs prievartos aparatas išslydo jo kūrėjams iš rankų ir atsisuko prieš juos pačius: ilgainiui opričnikai nužudė beveik visus opričninos sumanytojus. Ar laikui bėgant V.Zolotovas netaps grėsme V.Putinui? Pamatysime.

Three Su-24M bombers return to Chelyabinsk Region from Khmeimim Air Base

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Staigi pradžia

Pirmiausia reikėtų priminti, kad oficiali Rusijos operacijos Sirijoje pradžia buvo tokia pat staigi kaip ir jos pabaiga. Maskva pasiuntė savo aviaciją į šią valstybę praeitų metų rugsėjo 30 dieną. Iki to momento Kremlius visus planus įsitraukti į aktyvią karinę operaciją Sirijoje laikė paslaptyje. Anuomet irgi buvo daug spėliojama, kodėl Rusijos aviacija buvo pasiųsta į šį karštąjį tašką.

Maskva buvo oficialiai pareiškusi, kad planuoja kautis Sirijoje su teroristine „Islamo valstybės“ (ISIS) organizacija, kuri yra užgrobusi dalį šalies teritorijos. Žinoma, iš karto kilo klausimas, kodėl Rusijos aviacija nusprendė veikti tik Sirijos teritorijoje, nors ISIS kontroliuoja dalį žemių ir kaimyniniame Irake.

„Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Tiesa, atsakymas į šį klausimą buvo rastas gana greitai. Beveik iškart po šios operacijos pradžios pasirodė informacija, kad Rusijos aviacija bombarduoja Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado oponentų – vadinamosios susivienijusios opozicijos – kontroliuojamą teritoriją, o prieš ISIS nukreipta tik apie 20 proc. visų antskrydžių. Rusija taip pat buvo smarkiai kritikuojama ir dėl didelio skaičiaus civilių žmonių žūčių per jos vykdomą operaciją. „Syrian Observation for Human Rights“ duomenimis, dėl Rusijos pajėgų vykdytų bombardavimų žuvo apie 1,7 tūkst. taikių gyventojų.

Būtina paminėti ir tai, jog Maskvos sprendimas įsitraukti į karinę operaciją Sirijoje buvo siejamas su jos geopolitiniais žaidimais. Įtarta, kad Kremlius taip bando priversti Vakarų pasaulio valstybes, kurios dalyvauja sprendžiant Sirijos klausimą, sėsti prie vieno derybų stalo, atnaujinti tarpusavio dialogą, nutrūkusį dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu.

Taip pat gana plačiai buvo aptarinėjama versija, kad taip Kremlius nori nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos problemos ar net išmainyti Maskvos palaikomą B.al-Assadą ir savo vaidmenį Sirijos konflikte į teisę daryti Ukrainoje ką nori, Vakarams nesikišant į šią, kalbant Maskvos terminais, „Rusijos ypatingo strateginio intereso zoną“.

Iš tikrųjų sunku pasakyti, kokia buvo esminė Maskvos intencija, paskatinusi operacijos Sirijoje pradžią, tačiau gana aišku, kad Vakarai neįsivėlė į jokius sandėrius ar suokalbius su Kremliumi. Tai tapo dar vienu geopolitiniu Rusijos pralaimėjimu, koks, kaip numanoma, yra ir dabartinis pasitraukimas.

Įvykdyti uždaviniai?

Kaip jau buvo minėta, Maskva nusprendė trauktis iš Sirijos staiga, deklaravusi esminį „uždavinių įgyvendinimą“. Tokie pareiškimai irgi verčia tik stebėtis, nes akivaizdu, kad nei deklaruoti, nei numanomi slapti uždaviniai iš tikrųjų įgyvendinti nebuvo.

Teroristinė organizacija ISIS nėra nugalėta. Ji tebekontroliuoja dalį Sirijos teritorijos. Taip pat nėra nugalėtos ir susivienijusios opozicijos jėgos (jeigu manytume, kad tai jos buvo pagrindinis Rusijos taikinys). Rusijos įsikišimas tik šiek tiek sustiprino B.al-Assado pozicijas, tačiau ne tiek, kad Sirijos diktatorius galėtų nustoti nerimauti dėl savo ateities.

Vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą.

Pateikdamas oficialią operacijos statistiką, Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pareiškė, kad per visą operaciją buvo įvykdyta daugiau negu 9 tūkst. antskrydžių, per kuriuos sunaikinta daugiau negu 2 tūkst. kovotojų. Nesunku paskaičiuoti, kad pagal šią statistiką vienam sunaikintam kovotojui tenka 4,5 antskrydžio, kas byloja apie itin žemą Rusijos karinių oro pajėgų efektyvumą ir akivaizdžiai paneigia teiginius, kad Rusija naudojo Sirijoje modernią ginkluotę.

Dar vienu operacijos Sirijoje rezultatu tapo sugadinti santykiai su Turkija, kurią Maskva dar ne taip seniai laikė strategine partnere. Verta priminti, kad šių dviejų valstybių santykiai stipriai atšalo, kai praeitų metų lapkričio 24 d. Turkija numušė į jos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“. Tai buvo jau ne pirmas tokio pobūdžio pažeidimas. Be to, pažymima, jog bombonešis pažeidė Turkijos oro erdvę po to, kai subombardavo vadinamųjų turkomanų, kuriuos aktyviai palaiko Ankara, pozicijas.

Todėl galima teigti, kad Rusijos laimėjimai Sirijos fronte mažų mažiausiai yra abejotini.

Pasitraukimo versijos

Šiame tekste beliko aptarti versijas, kodėl Maskva nusprendė pasitraukti iš Sirijos. Jose atsispindi gana nemažai konspiracijos teorijų. Pavyzdžiui, kalbama, jog šis Maskvos žingsnis gali būti signalas, kad Kremlius planuoja naują puolimą Ukrainos rytuose, kur vis dar neišspręstas pseudoseparatistinis konfliktas.

Taip pat skamba versijos, kad Maskva rengia naują, netikėtą smūgį Rytų Europos regione. Tenka pripažinti, jog pastaraisiais metais demonstruojamas Rusijos vadovybės neadekvatumas neleidžia visiškai atmesti šių versijų.

J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną.

Originalią įžvalgą dėl pasitraukimo iš Sirijos pateikė Rusijos karo ekspertas Jurijus Feltešinskis. Jis mano, kad Maskva nusprendė „atiduoti“ B.al-Assadą, nes išlaikyti jį valdžioje darosi vis sunkiau ir sunkiau. J.Feltešinskio teigimu, Kremlius priėmė sprendimą palaikyti kurdus, kurie siekia įkurti savo nepriklausomą valstybę – Kurdistaną. Kartu tai reikštų Sirijos subyrėjimą, o su tuo B.al-Assadas negali sutikti. Kita vertus, Kurdistano sukūrimas taip pat būtų spjūvis į veidą Turkijai. J.Feltešinskis prognozuoja tiesioginį Turkijos ir Kurdistano karą, kurį lydės islamiška Turkijos radikalizacija. Tai būtų didelis išbandymas tiek NATO – organizacijai, kurios narė yra Turkija, tiek Europos Sąjungai, į kurią Ankarą nori įstoti. Todėl, J.Feltešinskio manymu, pasitraukimas iš Sirijos yra strateginis geopolitinis Rusijos sprendimas.

Tačiau istorikas Andrejus Zubovas mano, kad trauktis iš Sirijos Vladimirą Putiną galėjo priversti sunki finansinė padėtis Rusijoje, nes ekonomika pateko į sąstingį dėl gana žemų naftos kainų ir Vakarų pasaulio taikomų sankcijų. A.Zubovas mano, jog susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos ir paskatins apleisti savo pozicijas tiek Sirijoje, tiek galbūt Ukrainoje.

Susiklosčiusi padėtis gali priversti Kremlių atsisakyti globalios geopolitinės konfrontacijos su Vakarais taktikos.

Kartu egzistuoja versija, kad Rusijai galėjo tekti trauktis iš Sirijos dėl objektyvių priežasčių. Karo aviacijos ekspertas Vadimas Lukaševičius atkreipia dėmesį į keistą epizodą su kovo 12 d. virš Sirijos numuštu karo lėktuvu. Galiausiai buvo pareikšta, kad tai Sirijos karinių oro pajėgų naikintuvas „MiG-21“, tačiau V.Lukaševičius nurodo, jog ši versija kelia daug abejonių. Pirmiausia, neaišku, ką ore virš karo veiksmų zonos darė naikintuvas, skirtas oro mūšiui, bet ne teritorijos bombardavimui. V.Lukaševičius primena, kad nei ISIS, nei susivienijusios opozicijos pajėgos savo karo aviacijos neturi, t.y. Sirijos konflikto kontekste oro mūšiai nevyksta. Be to, pranešama apie du lakūnus, vienas iš jų žuvo, o kitas spėjo išsigelbėti. Tačiau „MiG-21“ yra vienvietis lėktuvas.

Visa tai leido V.Lukaševičiui padaryti prielaidą, kad kovo 12 dieną iš tikrųjų buvo numuštas Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvas „Su-34“, kurį labai sunku būtų sunaikinti paprastų zenitinių pabūklų ugnimi. Tai taip pat leidžia numanyti, jog susivienijusios opozicijos pajėgos gavo mobiliuosius raketinius zenitinius kompleksus (juos kovotojams galėjo suteikti Saudo Arabija). Jeigu tai tiesa, tai Sirijos dangus tapo Rusijos aviacijai ne toks saugus kaip anksčiau. V.Lukaševičiaus nuomone, tokioje situacijoje Rusijos aviacijos lauktų neišvengiami nuostoliai, kurių neįmanoma būtų nuslėpti. Tai ir galėjo paskatinti rusų sprendimą nutraukti savo operaciją.

Dar vienas svarbus klausimas – kiek Rusija iš tikrųjų traukiasi iš Sirijos. Pažymima, kad kalbama apie aktyvios karinės operacijos nutraukimą, tačiau dalis Rusijos pajėgų liks šioje valstybėje.

Negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Verta priminti, kad Rusija turi Sirijoje karinę jūrų bazę Tartuso mieste. Be to, dėl savo įsitraukimo į konfliktą Maskva iš esmės įgijo šios valstybės teritorijoje dar vieną naują bazę Hmeimimo aerodrome, kur buvo dislokuota karo aviacija. Trauktis iš šios bazės Rusija irgi nesirengia. Todėl galima konstatuoti, jog nors Rusijos karinė avantiūra Sirijoje kol kas pasibaigė (kad ir kokios būtų tokio sprendimo priežastys), negalima teigti, kad Maskva visiškai prarado interesą šiame regione ir pasitraukė iš visų pozicijų. Reikalui esant, ji dar gali grįžti į žaidimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 23 d.

"Scanpix" nuotr.

Šalis, kurią mums rodo per televizorių, neegzistuoja. Tačiau rusai kol kas nenori to pastebėti.

Dmitrijus Travinas (Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius), geopolitika.lt

Prieš ketverius metus (2012 m. kovo 4 d.) Vladimiras Putinas dar kartą laimėjo prezidento rinkimus. Nuo to laiko jam pavyko daug ko pasiekti, tačiau tik ne tai, kas galėtų Rusiją išgelbėti nuo krizės.

Prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Šiandien dažnai kalbama, kad Rusija yra pasidalinusi į imperinę daugumą, palaikančią Kremliaus politiką, ir demokratinę mažumą, esančią opozicijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Dvi viena prieš kitą nusistačiusios visuomenės dalys ne tik turi tiesiog skirtingus požiūrius į vykstančius įvykius, bet ir gyvena iš esmės dviejose skirtingose šalyse. Arba, tiksliau sakant, prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Televizinė Rusija atrodo maždaug tokia… Tai šalis, kuri dešimto dešimtmečio pabaigoje buvo ant subyrėjimo ribos, nes buvo išorinių ir vidaus priešų įtakoje. Oligarchai ir jų pasamdyti „liberastai“ stengėsi Rusiją suskaldyti, mat tokią ją būtų lengviau užgrobti sėlinančiam prie mūsų sienų Šiaurės Atlanto aljansui, kuris iš esmės yra ne karinis-politinis blokas, o tik grupė Europos valstybių – JAV marionečių.

Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso.

Laimė, atsirado Vladimiras Putinas ir gyvenimas ėmė sparčiai gerėti. Padidėjo atlyginimai ir pensijos, daugėjo gerai mokamų darbų. Visa tai – pasekmė to, kad Putinas sutramdė oligarchus. Šie nustojo vogti ir mokėti „liberastams“ už jų veiklą, vadinasi, liaudžiai likdavo daugiau pinigų. Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso: iš pradžių – Šiaurės Kaukazą, įskaitant Abchaziją ir Šiaurės Osetiją, o vėliau – Krymą. Amerika mūsų išsigando, bet toliau mezga intrigas, todėl dabar parduotuvėse nėra daugelio įprastų produktų. Naftos kaina nukrito dėl JAV sąmokslo su arabais (ir galbūt turkais). Dabar amerikiečiai nori mus įveikti ne padedama nacionališdavikų, o ekonominėmis sankcijomis. Tačiau su mumis Kinija, BRIKS šalys, ir tai reiškia, kad mes esame ne silpnesni nei Amerika – tiek kariniu, tiek ir ūkiniu požiūriu.

Interneto formuojamas pasaulio vaizdas – visiškai kitoks. Kai pradedi gretinti informaciją iš daugelio tinkle esančių nepriklausomų šaltinių, paaiškėja, kad realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Pirma, dešimto dešimtmečio pabaigoje iš Rusijos sudėties buvo pasirengusi pasitraukti tik Čečėnija. Baškirijai ir Tatarstanui Kremlius leido neperduoti federaliniam centrui dalies pajamų iš naftos, todėl separatizmas ten visiškai sunyko. Šiandien tokiu pat būdu federacijos sudėtyje išlaikoma jau ir Čečėnija, skirtumas tik toks, kad nuolankiosios respublikos tiesiog pasilikdavo sau dalį to, ką pačios uždirbo, o Čečėnijai Maskva skiria pinigus, paimamus iš regionų – donorų. Bet kai Maskvos pinigai pasibaigs…

Antra, jokio susidorojimo su oligarchais nebuvo. Pridariusios daug triukšmo istorijos su Berezovskiu ir Chodorkovskiu sudarė įspūdį, kad stiprinama valstybė. Tačiau beveik visi oligarchų dešimtame dešimtmetyje turėti turtai liko pas šeimininkus ir netgi padidėjo. Be to, iš Putinui artimų ar jo sistemoje tarnavusių žmonių tarpo atsirado naujų turtuolių. Ir kiekvienas oligarchas turi suprasti, kad vos Kremliui pareikalavus privalo valdžiai pervesti pinigų, skirtų įvairiems jos poreikiams. Tokie pervedimai garantuoja jų turtų neliečiamumą.

Trečia, gyvenimas gerėjo visai ne dėl to, kad Putinas atėmė pinigus iš oligarchų, o dėl to, kad ėmė kilti naftos kainos. Dėl tos pačios priežasties, tarp kitko, didėjo ir oligarchų kapitalai. Ir dėl tos pačios priežasties gyvenimas dabar blogėja. Mūsų prezidentas vis dar tas pats Putinas, bet iš buvusio ekonominio stebuklo neliko nė pėdsako. Dėl didelės infliacijos mūsų pajamos nuvertėja, o valstybė neturi jokių galimybių kompensuoti vartojamųjų prekių kainų didėjimo rinkoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių naftos kainos nepradės kilti, ateityje situacija tik blogės.

Ketvirta, Šiaurės Atlanto aljansas artėja prie Rusijos sienų, nes to paprašė šalys, kurios nepasitiki Rusija. Į jų skaičių įeina Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Baltijos respublikos, bet ne Ukraina ir ne Gruzija. Nepasitikėjo Rusija tos šalys, kurios anksčiau susidūrė su sovietinės (o dar anksčiau – carinės) kariuomenės įsiveržimais į savo teritoriją. Pasitikėjo tos, su kuriomis nuo senovės buvo draugiški santykiai su mumis. Po istorijos su Krymu ir Pietų Osetija nuotaikos Ukrainoje iš esmės keičiasi: atramos ieškoma Vakarų galioje. Ir nors kol kas į NATO jų nepriims, mąstysena šios šalys jau tapo mūsų priešininkėmis.

Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.

Penkta, įprastiniai produktai iš parduotuvių dingo visai ne dėl sankcijų, Vakarų šalių taikomų Rusijai, o dėl sankcijų, kurias mūsų šalis taiko Vakarams. Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“. Prieš Rusiją nukreiptos sankcijos – tai priemonės, kurių eilinis pilietis iš esmės net nejaučia: juodasis valdininkų ir politikų, norinčių važinėti į Europą ir JAV, sąrašas, Rusijos kompanijų kreditavimo apribojimai, Rusijos ir Vakarų verslo bendradarbiavimo karinėje srityje nutraukimas…

Koks gi yra realus, o ne televizinis pasaulio vaizdas?

Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dešimtame dešimtmetyje Rusija buvo vieninga valstybė, tokia ji ir liko. Oriolo ar Briansko kraštai jokio separatizmo nežino. Čečėnija kaip gyveno pati savimi, taip ir dabar pati savimi tebegyvena, aktyviai siurbdama Rusijos resursus. Rusai iš jos pabėgo ir nesirengia ten grįžti. Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dutūkstantaisiais metais dėl brangios naftos ekonomika pakilo, o paskui žlugo. Šiandien mes turime tokią pat nekonkurencingą ekonomikos sistemą kaip ir tais metais, kai Putinas pasirodė Kremliuje. Šalies gyvenimo lygis, žinoma, yra aukštesnis nei dešimto dešimtmečio pabaigoje, bet per 16 metų jis pakilo visose normaliose pasaulio valstybėse, išskyrus pačias beviltiškiausias. Rusija galbūt ir liovėsi klūpėti, tačiau tuojau pat pritūpė. Ši poza, kaip žinome, yra labai nepatogi. Jeigu nieko nedarysime – greitai žnektelsime ant užpakalio.

Pajamų diferenciacija Rusijoje buvo labai didelė, tokia ji liko ir šiandien. Tačiau problemos priežastis yra visiškai ne oligarchai (jie – tik pasekmė), o biurokratijos visavaldystė, kuri televizijos žiūrovų sąmonėje tampa įmantria sąvoka „valstybinis reguliavimas“. Biurokratija iš tikrųjų viską reguliuoja, bet su kyšių ir „otkatų“ pagalba. Ir kuo labiau biurokratinė valstybė „rūpinasi“ savo liaudimi, tuo didesni tampa korupcijos mastai.

Esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją.

Vienintelis džiaugsmas šiame liūdname fone: Šiaurės Atlanto aljansas kaip mums negrasino, taip ir negrasina. Padėję ranką ant širdies, mes visa tai suprantame. Net ir tie, kurie nuolat tvirtina apie grėsmes. Nes esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją. Ir viena, ir kita baigtis būtų siaubinga. Ir tas, kas tiki panašaus karo realumu, turėtų iš siaubo jau būti patekęs į psichiatrijos ligoninę.

Tačiau mūsų smegenys kol kas dar laikosi, nes „NATO grėsmė“ – tai imitacija, kuri labai patinka didžiajai daliai gyventojų. Juk jeigu NATO nori užpulti, bet nesiryžta, vadinasi, mes esame labai stiprūs, nepaisant krizės, gyvenimo lygio smukimo ir ribų nežinančios korupcijos. Televizijos žiūrovui tai – gera naujiena. Tiksliau, ne naujiena, o iliuzija, imitacija. „Ak, apgauti mane nesunku, aš pats džiaugiuosi apgaunamas“, – kadaise tiksliai pasakė Puškinas.

Vis dėlto Putinas– didis imitatorius. Todėl ir laimi vienus rinkimus po kitų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 18 d.

Trys klausimai Kauno technologijų universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentui dr. Mindaugui Puidokui.

– Rusija pranešė atitrauksianti didžiąją dalį karinių pajėgų iš Sirijos. Ar tai gera žinia?

– V.Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris, regis, žinia apie karinės įtampos mažinimą Sirijoje liko patenkintas. Panaši buvo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio reakcija. Jis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas Basharui al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

Taigi V.Putinas pasirinko labai tinkamą laiką paskelbti savo sprendimą trauktis iš Sirijos.

– Tačiau Vakarų pozicija B.al Assado atžvilgiu labai sušvelnėjo. Ar tai nėra savotiškas V.Putino, nuo pat pradžių palaikiusio Sirijos režimą, triumfas?

– Apie triumfą kalbėti būtų per drąsu, bet Rusija Artimuosiuose Rytuose iš tiesų pasiekė keletą labai svarbių užsienio politikos pergalių. Visų pirma ji privertė JAV pradėti tiesiogines derybas su Rusija ir sukurti bendrą koordinacinį paliaubų priežiūros centrą. Taip Rusija pasiekė ir kitą svarbų tikslą – padidėjo jos politinė ir kartu karinė įtaka Artimuosiuose Rytuose. Be to, su Irano, Rusijos ir B.al Assado įtaka aktyviai kovojusios Artimųjų Rytų šalys jau pripažino Rusijos vaidmens svarbą, tad neatmetama galimybė, kad gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija. Vadinasi, ji turėtų daugiau įtakos formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Kariniu požiūriu Rusijos operacija Sirijoje irgi buvo gana sėkminga, nes prie pralaimėjimo ir visiškos katastrofos ribos buvusioms B.al Assado pajėgoms pavyko perlaužti karo eigą – pereiti į aktyvų puolimą, atsiimti dideles teritorijas ir gerokai sutvirtinti derybines pozicijas prieš Ženevos taikos procesą.

– Kai kurie analitikai perspėja, kad kariniai veiksmai Sirijoje tėra Rusijos repeticija prieš veiksmus Baltijos šalyse. Ar tokia grėsmė reali?

– XXI a. valstybės, neišskiriant ir Rusijos, niekada nepriima visiškai nepamatuotų geopolitinių sprendimų. Jei priimamas kad ir labai rizikingas sprendimas, koks buvo Ukrainos atveju, jis būna pamatuotas. Krymo ir Sevastopolio uosto Rusijai reikėjo tam, kad galėtų kontroliuoti Juodąją jūrą. Be to, jei nebūtų ėmęsis veiksmų Ukrainoje, V.Putinas būtų parodęs silpnumą ir patyręs didžiulį politinį radikalių politinių jėgų Maskvoje spaudimą.  Ukraina Rusijai labai svarbi ir iš istorinės pusės. Ne veltui vienas žymiausių JAV politologų Zbigniewas Brzezinskis Rusiją su Ukraina vadina imperija, o be Ukrainos – tik regionine galybe.

Baltijos šalys Rusijai geopolitiškai nėra tokios svarbios. Baltijos jūros karinei kontrolei ji turi Kaliningradą. XXI a. nėra prasmės atakuoti valstybės, kurios visuomenė labai stipriai priešiškai nusiteikusi galimo agresoriaus atžvilgiu, nes tokios teritorijos išlaikymas itin brangiai atsieina.

Be to, Rusija jau ieško būdų, kaip panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje įvestas ir šaliai labai pakenkusias sankcijas, tad galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių turėtų kariniai veiksmai prieš Baltijos valstybes. Galiausiai tai reikštų ir veiksmus prieš NATO nares, o tai grėstų Trečiojo pasaulinio karo sukėlimu. Taigi, nemanau, kad tam būtų ryžtasi.

Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai užsisakė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas ir po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad plakato iškabinimo diena buvo pasirinkta neatsitiktinai: tai – Stalino mirties metinės. Kas yra plakate „šitas“ – irgi menka paslaptis. Neabejojama, kad kalbama apie dabartinį Kremliaus šeimininką.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Rusijos po Putino tema vienaip ar kitaip iškyla jau ne pirmą kartą. Pirmiausia tenka pripažinti, kad Vladimirui Putinui ir jo aplinkai pavyko suformuoti Rusijoje naują autoritarinį režimą su polinkiu į tam tikras totalitarines tendencijas. Pati Rusijos valdžia yra linkusi šią sistemą vadinti „suverenia demokratija“ arba „valdžios vertikale“. Tiesa, šiandien šie apibrėžimai prisimenami vis rečiau, nes jų paskirtis buvo užmaskuoti naujojo autoritarizmo gimimą Rusijos politiniame gyvenime (ir pirmiausia įtikinti Vakarų pasaulį, kad Rusija tebeeina demokratijos keliu, tačiau šis kelias yra ypatingas, t. y. „suverenus“). Žinoma, po Rusijos agresijos prieš Ukrainą tokia maskuotė prarado aktualumą.

Bet kuriuo atveju V.Putino valdymas vertinamas kaip tam tikra epocha politiniame Rusijos gyvenime, o tai leidžia kelti klausimą: kada ir kaip ji galėtų pasibaigti ir kokia valdžios sistema ją pakeis?

Tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis.

Ypač daug pradėta kalbėti apie Rusiją po Putino pastaruoju metu. Tai sąlygoja pirmiausia stiprėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu (iš esmės – naujo Šaltojo karo situacija). Be to, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos daro pastebimą neigiamą poveikį ekonominei situacijai, ir tikėtina, jog anksčiau ar vėliau šalies gyventojai pradės suprasti, kad blogėjantis gyvenimo lygis yra susijęs su dabartinės valdžios neefektyvumu bei klaidomis. Tai gali sudaryti esminę prielaidą dabartinio Rusijos režimo pokyčiams, nes autoritarinio valdymo situacija neleidžia tikėtis, kad pokyčiai galėtų įvykti įprastu – t.y. rinkimų – keliu. Galima numanyti, kad vienaip ar kitaip režimo pokytis Rusijoje bus susijęs su politiniais arba visuomeniniais sukrėtimais (vadinamąja „spalvotąja revoliucija“, kurios taip bijo Kremlius, valstybiniu perversmu ar V.Putino mirtimi).

Kalbant apie modernią Rusiją, būtina paminėti kelis esminius niuansus, kurie yra tiesiogiai susiję su režimo pasikeitimo klausimu. Pirmiausia, net ekonominio nuosmukio situacijoje Kremlius neskuba mažinti finansavimo kariuomenei ir savo informaciniams resursams (t.y. propagandai). Dabartinis režimas neabejotinai stengsis iki paskutinės akimirkos išlaikyti valdžią savo rankose, naudodamas tam abi priemones – tiek meduolį (propagandą), tiek rimbą (jėgos struktūras).

Nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Pavyzdžiui, yra įtarimų, kad per Maidano įvykius Kijeve mintį nuskandinti protestą kraujuje tuometiniam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pakuždėjo būtent patarėjai iš Rusijos saugumo struktūrų, atvykę į šalį gelbėti V.Putino statytinio. Jeigu ši prielaida teisinga, tikėtina, jog Kijevo gatvėse iš esmės buvo išbandytas scenarijus, numatytas „spalvotosios revoliucijos“ situacijai Maskvoje. Laimė, V.Janukovyčiui neužteko ryžto eiti iki galo. Tačiau nėra abejonių, kad Kremlius padarė išvadas iš Maidano istorijos ir jos (atsižvelgiant į V. Putino ir jo aplinkos polinkį) greičiausiai yra tokios: pavojaus atveju veikti greičiau, ryžtingiau ir kiečiau.

Kitas svarbus niuansas yra susijęs su klausimu, kiek Rusijos politika iš tikrųjų priklauso nuo V. Putino. Čia egzistuoja kelios galimos versijos. Viena jų – kad V.Putinas yra klasikinis autoritarinis lyderis, t.y. kad Rusijos politika formuojama tik jo asmeninių sprendimų pagrindu. Kitaip sakant, V.Putinas yra režimas, o režimas yra V.Putinas. Tokiu atveju dabartinio Rusijos prezidento figūra yra esminė ir vien nuo jos priklauso galimos arba potencialios permainos, o tai reiškia, kad V.Putino režimas žlugs tuo metu, kai jis nueis nuo politinės scenos.

Pagal kitą versiją V.Putinas, nors yra matomas ir svarbus, iš tikrųjų jau neatlieka nekvestionuojamai pagrindinio vaidmens, t.y. kalbama apie „kolektyvinį Putiną“, kurį sudaro taip pat ir dabartinio prezidento aplinka. Tokiu atveju politinis režimas yra potencialiai stabilesnis, nes turi vidinio lankstumo. Kitaip tariant, jeigu ši prielaida yra teisinga, V.Putino pasitraukimas iš politinės scenos dabartiniame Rusijos režime nieko iš esmės nepakeis, nes „kolektyvinis Putinas“ sugebės tęsti pradėtą kursą, vykdyti savo funkcijas ir be realaus V.Putino.

Tiksliai atsakyti, kuri iš versijų atitinka realybę, kol kas neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad svarstymai apie Rusiją po Putino neturi prasmės. Pavyzdžiui, apie Rusijos ateities situaciją po numanomo režimo pasikeitimo ne taip seniai diskutavo Rusijos nesisteminės opozicijos atstovai. Tokia diskusija vyko “Laisvosios Rusijos forume”, kuris buvo organizuotas Vilniuje.

Ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks.

Nors diskusija ir nepateikė garantuotų receptų ir stabilios Rusijos po Putino vizijos, joje buvo pagarsinti keli svarbūs aspektai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad ne taip svarbu, kada „Putinas praras“ valdžią, svarbiau sutarti dėl veiksmų ir sprendimų, kurie turės būti įgyvendinti, kai tai atsitiks. Minėtoje diskusijoje liberaliosios opozicijos atstovams pavyko suformuluoti pagrindinius principus, kurie leistų po Putino režimo žlugimo grąžinti Rusiją į europinės demokratijos kelią.

Buvo sutarta, kad pereinamuoju laikotarpiu bus būtina įgyvendinti liustraciją. Tiesa, skirtingų opozicinių jėgų atstovai siūlė skirtingus šio proceso įgyvendinimo principus. Iš Rusijos pasitraukęs koncerno „Evroset“ įkūrėjas ir buvęs savininkas Jevgenijus Čičvarkinas siūlė apriboti liustraciją tik „artimiausios V.Putino aplinkos žmonėmis“. Jis taip pat siūlė palikti turtus tiems valdininkams, kurie įgijo juos ne visai teisėtu būdu, bet nedalyvavo nusikaltimuose žmogiškumui (J.Čičvarkino siūlymu, tokie žmonės galėtų legalizuoti savo kapitalą naujojoje Rusijoje, sumokėję tam tikrą mokestį).

Kitokią poziciją išsakė buvęs Dūmos deputatas, politikas Ilja Ponomariovas. Pasak jo, bus būtina vykdyti visuotinę liustraciją – be jokių išimčių.

Diskusijos dalyviai taip pat sutarė, jog „Rusijai po Putino“ būtina parengti aiškų reformų planą, kuris turėtų būti pateiktas visuomenei. Tiesa, iki galo nepavyko sutarti, apie kokio pobūdžio planą reikėtų kalbėti – ar labiau politinį, ar ekonominį.

Nekilo jokių abejonių, kad kardinaliai turi būti reformuota ir politinė Rusijos Federacijos sistema. Vienas iš esminių reformos uždavinių – saugiklių, kurie neleistų sistemai vėl nuslinkti į autoritarizmą, įvedimas.

Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Būtina paminėti, kad diskusijoje nuskambėjo ir keli pasiūlymai, kurie yra gana radikalūs. Pavyzdžiui, žinomas opozicijos veikėjas Garis Kasparovas pasiūlė nerengti numanomu pereinamuoju laikotarpių rinkimų, nes, pasak jo, rinkimai įmanomi tik tada, kai bus įtvirtinta demokratinė sistema. Jis taip pat pasiūlė, kad pirmuose rinkimuose negalėtų dalyvauti žmonės, kurie vykdys politinės sistemos pertvarką (ir tai būtų dar viena garantija, sauganti nuo valdžios koncentracijos vienose rankose).

Kitas opozicijos politikas, buvęs vicepremjeras Alfredas Kochas pažymėjo, kad vykdant pertvarką Rusijai vertėtų laikinai atsisakyti dalies savo suverenumo ir perduoti tam tikras politines funkcijas (pavyzdžiui, rinkimų organizavimą, Konstitucinio Teismo funkciją) tarptautinėms organizacijoms. Šiame pasiūlyme galima iš esmės įžiūrėti aliuziją į pertvarkos kelią, kurį nuėjo Vokietija ir Japonija po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare.

Viena esminių šios diskusijos išvadų yra ta, jog Rusijoje gana greitai gali susidaryti revoliucinė situacija, kurioje valdantysis režimas paleis valdžią iš rankų, o ją paims tie, kas bus tam pasirengę.

Žinoma, nėra jokių garantijų, kad „po Putino“ valdžia atiteks vadinamajai liberaliajai opozicijai, o jeigu taip vis dėlto nutiks – tai dar nereiškia, kad bus įgyvendinta būtent tokia demokratinė pertvarka, kaip anonsuota “Laisvosios Rusijos forume” (nepamirškime, kad kitas žinomas opozicionierius Michailas Chodorkovskis pasiūlė garantuoti neliečiamybę V.Putinui ir jo aplinkos žmonėms). Suprantama, kad „Rusijos po Putino“ vaizdinys yra vis dar labai labai miglotas, tačiau kalbėti apie jį (svarstant įvairius variantus) iš tikrųjų jau laikas.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 16 d.

"Scanpix" nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė, kad nuo šiandien atitraukia karines pajėgas iš Sirijos. Ko siekė ir ką pasiekė ar nepasiekė V.Putinas Sirijoje savo netikėtu sprendimu įsitraukti į karą bei taip pat netikėtai pasitraukti iš jo. Aiškinasi “Stratfor”.

Pasak Rusijos vadovo, pajėgų išvedimas užtruks apie 5 mėnesius, bet Rusijos karinė oro bazė Latakijoje ir karinio laivyno bazė Tartuse išliks veiksminga.

Pasak “Stratfor”, įsitraukdama į karą Sirijoje Rusija siekė 4 pagrindinių tikslų:

1. Užtikrinti Basharo al Assado režimo stabilumą ir Rusijos interesų Sirijoje įtvirtinimą.

2. Pademonstruoti ir patikrinti savo karinius gebėjimus, kurie šiuo metu modernizuojami.

3. Susilpninti Islamo valstybę (ISIS arba “Daesh”) bei kitas teroristines organizacijas, ypač turint omeny, kad daug Rusijos piliečių prisijungė prie Sirijoje veikiančių ekstremistų.

4. Pats svarbiausias tikslas – susieti Rusijos veiksmus Sirijoje su kitais įvykiais, tarp jų – konfliktą Ukrainoje, ginčus dėl ES ir JAV sankcijų Rusijai.

Nuo praėjusių metų rugsėjo pabaigos vykstančios karinės kampanijos Rusija (ne)pasiekė:

1. Rusijos, kaip ir Irano bei “Hezbollah”, sustiprino Sirijos rėžimo padėtį, privertė atsitraukti opozicines pajėgas. Tačiau sukilėliai nebuvo sutriuškinti ir Rusijos pasitraukimas gali vėl susilpninti B.al Assado pozicijas. Vis dėlto Iranas nežada mažinti paramos Sirijos režimui, todėl šis gali išlaikyti savo pranašumą.

2. Rusija Sirijoje pademonstravo ženkliai geresnius karinius pajėgumus, nei tikėtasi. Taip pat išbandė naujausią ginkluotę ir tai gali būti ypač svarbu didinant ginklų pardavimus.

3. Rusija taip pat susilpnino ISIS, nors jos indėlis tebuvo dalis platesnės JAV vadovaujamos kampanijos prieš islamistus dalis. Vis dėlto “Daesh” nebuvo iki galo sutriuškintos, nors dabar yra ženkliai silpnesnės nei prieš 5 mėnesius.

4. Pagrindinis tikslas – neaišku, ar buvo pasiektas. Daug kas priklausys nuo taikos derybų baigties. Vis dėlto sankcijos Rusijai nebuvo panaikintos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos opozicijos politikas Ilja Jašinas vos prieš kelias savaites Maskvoje pristatė pribloškiančią 64 puslapių ataskaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“ apie galimus Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo nusikaltimus. Tačiau skandalą sukėlė ne šis dokumentas, o pats Ramzanas, pagrasinęs, kad gali trauktis iš posto ir vėl atverti nė kiek neužsitraukusią Čečėnijos žaizdą.

I.Jašino ataskaita liudija Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, federalinių įstatymų pažeidimus, švaistant lėšas. Korupciją I.Jašinas savo ataskaitoje aprašo atskirame skyriuje, pavadintame „O tu įrodyk, kad tai ne iš Alacho“.

Šis pavadinimas – citata iš R.Kadyrovo žurnalistei Marianai Maksimovskajai duoto interviu. Žur­nalistei pasiteiravus, iš kur Čečėnijoje tiek pinigų, jis atšovė: „O tu įrodyk, kad ne iš Alacho.“

Daug dėmesio ataskaitoje skirta ir Čečėnijos vado privačiai kariuomenei, kurią sudaro mažiausiai 30 tūkst. karių. Nors oficialiai ji priklausanti Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau iš tikrųjų klauso tik R.Kadyrovo. I.Ja­ši­nas ragina apklausti R.Kadyrovą dėl galimų są­sajų su daugeliu plačiai nuskambėjusių žmogžudysčių, tarp kurių ir opozicijos politiko Bori­so Nemcovo nužudymas.

Šią ataskaitą, į kurią, beje, Rusijoje niekas nekreipė dėmesio, R.Kadyrovas užmaskavo as­meniniu performansu. Visų pirma jis ją išplatino anksčiau, negu tai spėjo padaryti pats ataskaitos autorius. Nelaukdamas oficialaus ataskait­os pristatymo R.Kadyrovas dokumentą iš­platino socialiniame tinkle „VKontakte“. Kur ją galima rasti, Čečėnijos lyderis paskelbė ir sa­vo „Instagram“ bei „Facebook“ paskyrose.

„Partijos „Parnas“ atstovai daug rašė apie atas­kaitą „Grėsmė nacionaliniam saugumui“. Ją anonsavo kaip kažkokią sensacingą medžiagą. Šian­­dien autoriai ketina pateikti Maskvoje žurna­listams medžiagą kaip sensaciją. Ir mes ją pub­li­kuojame, kad kiekvienas, kas nori, galėtų su ja susipažinti, nelaukdamas spaudos konferen­cijos. Savo požiūrį į šį vieno aktoriaus teatrą iš­reiškiu tuo, kad tiražuoju šį kūrinį. Ne­ži­nome, ko­kios pliur­­pologijos dar bus, tačiau ta­me, kas pa­rašyta, nė­ra nieko daugiau, tik pliurpalai“, – so­­cia­li­nia­me tinkle likus kelioms va­landoms iki I.Ja­šino ataskaitos paskelbimo parašė R.Ka­dy­ro­vas.

Jo veiklą demaskuojančios ataskaitos turinys nuo to nepasikeitė, bet akimirka, turėjusi sudrebinti Rusiją ir Čečėniją, buvo sugadinta.

Tačiau Čečėnijos lyderio pasirodymas tuo nepasibaigė – savo auditorijai jis surengė dar di­desnį spektaklį. Praėjus vos kelioms dienoms Rusijos televizijos žurnalistams jis pareiškė, kad jo laikas Čečėnijos vadovo poste baigiasi: „Šiuo metu, kad mano vardo nenaudotų prieš mano tautą, manau, kad valstybės valdymui reikia rasti kitą žmogų.“ O paskui pridūrė, kad norėtų atsidėti šeimai, asmeniniam gyvenimui, verslui ir islamo studijoms.

„Tai yra ne kas kita, kaip Kadyrovo perrinkimo kampanija. Jam reikia gauti vieną balsą, štai ir viskas“, – sako Maskvos politinės informacijos cen­tro direktorius ir daugelio knygų apie Krem­liaus politinius klanus autorius Alek­sejus Mu­chi­nas, turėdamas galvoje, kad tas vienas jam la­biausiai reikalingas balsas yra Vladimiro Pu­tino.

A.Muchino nuomone, pareiškimu, kad gali trauktis iš Čečėnijos lyderio pozicijų, R.Ka­dy­rovas Rusijos vadui pateikia ultimatumą: arba šis įsikiša ir asmeniškai palaiko R.Kadyrovo kandidatūrą rugsėjį vyksiančiuose rinkimuose, arba rizikuoja prarasti garantijas dėl „tvarkos“, kurią R.Kadyrovas per pastaruosius devynerius metus įvedė Čečėnijoje.

R.Kadyrovo „tvarka“

Čečėnijos vado R.Kadyrovo įžūlumas nieko nestebina. Jis ne kartą yra sakęs, kad Rusijoje jis yra pirmas asmuo po V.Putino, o kai kada iš jo elgesio ir pasisakymų atrodo, kad jaučiasi net pranašesnis už Rusijos prezidentą.

Ir pastarasis tam bent kol kas negali pa­prieštarauti. Nors antrajame Čečėnijos kare, vy­­kusiame 1999–2005 m., formali laimėtoja bu­vo Rusija, Čečėnija, vėl tapusi Rusijos dalimi, už tai pareikalavo išskirtinių privilegijų, tad ga­lima sakyti, kad Rusija Čečėnijos lojalumą iki šiol perka. Ir labai brangiai.

Visų pirma šioje teritorijoje Rusijos įstatymai negalioja – čia gyvenama pagal šariato ir R.Kadyrovo taisykles. Tad I.Jašino pareiškimas, kad čia pažeidžiami federaliniai įstatymai, nie­kam nėra naujiena. Be to, Čečėnijos elitui, ku­rį sudaro Kadyrovų klanas, suteiktas neliečiamųjų statusas: R.Kadyrovas ne kartą yra iš­bandęs savo ribas ir visuomet įsitikina, kad liks ne­nubaustas.

Štai neseniai pristatydamas naują Krem­liaus propagandinį dokumentinį filmą R.Ka­dy­ro­vas pareiškė, jog su Islamo valstybe (ISIS) Si­rijoje kaunasi elitinės čečėnų pajėgos, o kai kurie kariai yra infiltruoti į ISIS, kad rinktų žval­gybinę informaciją.

Jeigu R.Kadyrovas sako tiesą, vadinasi, me­luoja Kremlius, teigdamas, kad Rusijos kariai nedalyvauja žemės operacijose. Tačiau R.Ka­dyrovui dėl šio išsišokimo niekas nepriekaištavo, nors Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Pe­s­kovas ir atsisakė komentuoti tokius jo pa­reiškimus.

Daug sau R.Kadyrovas leido ir balandį, kai su­teikė leidimą savo policijos pareigūnams šau­ti į bet kokį iš kito Rusijos federacijos regiono atvykusį pareigūną, „jei šis trukdo eiti savo pareigas“, t.y. jeigu vykdo operacijas, nesuderintas su Čečėnijos valdžia. Šis leidimas suteiktas po to, kai Stavropolio pareigūnams nušovus čečėną kilo Čečėnijos valdžios ir Rusijos jėgos struktūrų konfliktas.

Naudodamasis neliečiamojo statusu R.Ka­dy­­rovas Čečėniją nuo 2007 m. pavertė savotiška feodaline totalitarine valstybe, kurioje „nė­ra“ kitaip mąstančiųjų ir kurioje vyrauja R.Ka­dyrovo asmens kultas.

Galiausiai – pinigai. Maskva Groznui moka mil­žinišką duoklę – dešimtis milijardų rublių kas mėnesį. Skaičiuojama, kad tik kas dvidešimtas rub­lis Čečėnijos biudžete yra ne iš Mask­vos. Tai lei­do atstatyti karo metu sugriautą miestą ir net pastatyti čia didžiausią Rusijoje mečetę.

Be to, nieko keista, kad R.Kadyrovas leidžia sau pasiimti asmeninę duoklę: jis garsėja praban­giu gyvenimu, kurio neatsiejama dalimi ta­po pompastiški gimtadienio vakarėliai su Va­­ka­rų popkultūros žvaigždėmis, prabangios vi­los ir reti automobiliai.

R.Kadyrovas neapsieina ir be kito diktatoriaus atributo – baimės palaikymo. O gąsdina jis visus – tiek Čečėnijos gyventojus, tiek Ru­si­jos valdžios elitą, tiek jo opoziciją.

Čečėnams R.Kadyrovas kala į galvą, kad tik jo pastangomis čia įsivyravo taika ir stabilumas. Vos R.Kadyrovo nebeliktų, čia bemat atsirastų Rusijos kariuomenė ir prasidėtų žudynės, plėšimai bei prievartavimai. „Ar jums to reikia?“ – klausia jis ir gauna vienareikšmį atsakymą: čečėnai renkasi mažesnę blogybę iš dviejų.

Grasinimų paiso ir Kremlius, kuriame vis dar tikima, kad R.Kadyrovas laiko užveržęs kraujuojančią Čečėnijos galūnę ir padeda bent jau Rusijoje palaikyti mitą, jog V.Putinui pavyko pažaboti karingą čečėnų ordą.

„Tačiau Kadyrovo Čečėnija Rusijai – nenumatytų padarinių zona. Taip, ten tvarka įvesta, bet po dviejų karų šioje vietoje pasiekta kraštutinio žiaurumo, ten dauguma žmonių išaugo su ginklu rankoje ir gali nužudyti be sąžinės graužimo“, – primena Maskvos Carnegie centro vyresnysis mokslinis darbuotojas Andrejus Ko­les­nikovas.

Vis dėlto su Maskvos elitu R.Kadyrovui ten­ka žaisti sudėtingesnį žaidimą, vien spaudimo bei išsišokimų nepakanka – tenka ir gerokai pa­plušėti, siekiant įtikti. Tad kelis pastaruosius mė­­­nesius R.Kadyrovas nenuilsdamas šokdina Ru­­sijos opoziciją. Ją vadina šakalais, liaudies prie­šais ir kitokiais žodžiais, daug kam primenan­čiais Josifo Stalino politinių represijų laikus.

Beje, šie išsišokimai Kremliaus irgi buvo už­glais­tyti. Kremliaus atstovo spaudai D.Peskovo teigimu, stalinistiniai R.Kadyrovo pasisakymai „turėtų būti skaitomi ramiu tonu“.

Be to, nukreipti jie neva tik prieš tuos opozicijos veikėjus, kurie veikia pažeisdami Ru­si­jos įstatymus. „Tai yra žmonės, kurie veikia už įs­tatymo ribų, kurie pasirengę laužyti įsakymus, net jei tai pakenks visai Rusijos valstybei“, – R.Kadyrovo agresiją gina D.Peskovas.

Tačiau net ir Kremliaus viešųjų ryšių virtuozai ne kiekvienam R.Kadyrovo išsišokimui yra parengę tinkamą paaiškinimą. Antai praėjusį mė­nesį R.Kadyrovas internete išplatino filmuo­tą reportažą, kuriame opozicijos lyderis, bu­­vęs ministras pirmininkas Michailas Kas­ja­no­vas nufilmuotas tarsi per snaiperio šautuvo op­tinį taikiklį. O netrukus įkėlė ir savo paties at­vaizdą su snaiperio ginklu, pridurdamas, kad kas nesuprato – supras.

Dar vieną Kremliaus kritiką – Andrejų Piont­­kovskį R.Kadyrovui pavyko net išvyti iš Rusijos, kurią A.Piontkovskis paliko pajutęs rea­lią grėsmę būti apkaltintas ekstremizmo kurs­ty­mu. Mat po jo straipsnio apie R.Kadyrovo ir Krem­liaus ryšius Čečėnijos „parlamento“ pirminin­kas pareikalavo ištirti, ar šis opozicionierius ne­skatina „ekstremistinių jausmų“.

A.Piontkovskis neabejoja, jog išpuolius prieš V.Putino kritikus R.Kadyrovas pasitelkia tam, kad įtiktų V.Putinui, pademonstruotų sa­vo lojalumą ir jo naudingumą, įtikintų V.Pu­ti­ną, kad yra nepakeičiamas jo sąjungininkas: „Ka­dy­rovas žino, kad Rusijos jėgos struktūrose daugelis jo nekenčia, o jo atrama Kremliuje yra tik asmeniškai Putinas. Todėl jo kampanija prieš disidentus adresuota auditorijai, kurioje – tik vienas žmogus.“

Juolab kad tikrai ne visas Rusijos elitas R.Ka­dyrovą palaiko ar bent pakenčia. Jis puikiai nutuokia, kad yra itin nemėgstamas Ru­sijos jėgos struktūrose – FSB ir Vidaus reikalų ministerijoje ir kad šių struktūrų kariškiai neigiamus signalus apie R.Kadyrovą siunčia į pačią Kremliaus viršūnėlę.

„Čečėnijos projekto“ žlugimo pradžia

„Kadyrovas jaučia, kad jo padėtis prastėja. Yra ženklų, kad Kremlius juo nepatenkintas, o rusų elito nuotaikos darosi jam vis priešiškesnės dėl jo nenuspėjamo, neprotingo elgesio. Jis jaučia netekęs pasitikėjimo aukščiau“, – sako I.Ja­ši­nas, kurio ataskaita apie R.Kadyrovo nu­si­kaltimus Rusijoje liko beveik neišgirsta ir prime­na iškalbingą detalę: prieš porą mėnesių R.Ka­dy­rovas siekė susitikimo su V.Putinu, tačiau šis neatsiliepė. „Todėl Kadyrovas nervinasi ir toliau siunčia signalus apie savo ištikimybę. Be abejo, jis nenori išeiti“, – neabejoja I.Jašinas.

Tačiau analitikai perspėja, kad toks R.Ka­dyrovo ir V.Putino žaidimas eina į pabaigą. Vie­­­­­­na priežasčių – sunkėjanti Rusijos ekonomi­­­nė padėtis, mat V.Putinui pradeda trūkti pi­nigų, o šalies gyventojai jį spaudžia nešvaistyti lėšų, turėdami galvoje ir Krymą, ir Čečėniją, ir kitus panašius Rusijos šalpos objektus.

Kol kas V.Putinas dar laviruoja su tais ištekliais, kuriuos turi. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Čečėnijai buvo atiduoti visi vietiniai naftos telkiniai, atėmus juos iš pačios „Ros­neft“ bendrovės.

Užtat V.Putino kritikas Aleksejus Navalnas įsitikinęs, kad kai tik visi ištekliai išseks, R.Ka­dyrovas tiesiog ims ir paskelbs nepriklausomą islamo valstybę.

Todėl JAV analitinių tyrimų kompanijos „Strat­­for“ ekspertai neabejoja, kad V.Putino priežastys nuolaidžiauti R.Kadyrovui ir stengtis iš­saugoti jo palankumą – labai rimtos. Mat R.Ka­­dyrovas ne tik užtikrino savotišką stabilumą neramiame regione. Jo valdžioje – ir keliasdešimt tūkstančių karių. Be to, jis padeda užsitikrinti V.Putinui atsvarą vykdant federalinės saugumo tarnybos veiklą ir rodo pasitikėjimą Ru­­sijos lyderiu „asmeniniame lygmenyje“.

Tai jam labai reikšminga jau vien dėl to, kad silpnėjanti Rusijos ekonomika vis labiau menkina elito pasitikėjimą V.Putino gebėjimu su­val­dyti padėtį. O ir patį V.Putiną apniko abejonės dėl artimo rato veikėjų ištikimybės.

Taigi V.Putinas pradeda suprasti, kad reikia veikti, ir greitai. R.Kadyrovo įpėdinio jis neturi, pinigų naujam „užsiauginti“ – irgi. Belieka leisti R.Kadyrovui dar daugiau, net jeigu tai siutina įtakingus Rusijos jėgos struktūrų pareigūnus ir šios šalies gyventojus.

Ką kita galėtų byloti nei iš šio, nei iš to pa­skelbta valstybės valdomo Rusijos viešosios nuo­monės tyrimų centro apklausa, neigianti tai, kas vi­siems akivaizdu: daugelio rusų anti­patiją R.Ka­dyrovui. Naujasis nuomonės tyrimas liudija, kad per devynerius Čečėnijos lyderio poste pra­leistus metus R.Kadyrovas pelnė Rusijos gy­ventojų simpatijas: 2007 m. jį palaikė tik 10 proc. rusų, o dabar jis sulaukė jau net 30 proc. apklaustųjų simpatijų.

Be to, ši apklausa parodė, kad antipatiją R.Ka­­­­­­­dyrovui jaučia tik 13 proc. gyventojų, o jo veiksmus Rusijoje smerkia vos 2 proc. apklaustųjų. Dauguma apklausos dalyvių teigia, kad R.Ka­­dyrovas yra V.Putino sąjungininkas, o kas ketvirtas apklaustasis mano, jog Čečėnijos vadas yra tiesiogiai atsakingas V.Putinui.

Tad, regis, ne tik R.Kadyrovas pataikauja V.Pu­­­tinui, bet ir Rusijos vadas ruošia dirvą to­les­niam R.Kadyrovo viešpatavimui ir jo pateisinimui rusų akyse. Bent kol kas būtent Čečėnijos vadas ­Ru­sijoje yra kur kas didesnė žvaigždė nei jo nešvarius darbelius demaskuoti mėginantys oponentai.

R.Kadyrovo biografija

l  Gimė 1976 m. spalio 5 d. (39 m.) Centarojaus kaime, Čečėnijoje.

l  Su žmona Medni turi 8 vaikus.

l  R.Kadyrovas yra musulmonų imamo sūnus, sunitas.

l  Pirmojo Čečėnijos karo metu drauge su tėvu kovėsi prieš Rusijos pajėgas.

l  Po karo dirbo asmeniniu tėvo, tapusio dvasiniu separatistų lyderiu, vairuotoju ir asmens sargybiniu.

l  Antrojo Čečėnijos karo metu su tėvu persimetė į Rusijos pusę, o jo vadovaujamas karines pajėgas parėmė Rusijos FSB. Kadyrovų klano valdoma karinė organizacija buvo pavadinta „kadyrovcais“.

l  2007 m. V.Putinas jį paskyrė naujuoju Čečėnijos prezidentu.

R.Kadyrovo valdymo metodai

(Iš I.Jašino ataskaitos „Grėsmė nacionaliniam saugumui“)

„O tu įrodyk, kad ne iš Alacho“

Šioje ataskaitos dalyje kalbama apie korupciją Čečėnijoje. Pavyzdžiui, tarnautojai pasirašo, kad gauna premijas, tačiau šių pinigų jie niekada nemato. O lėšos, skirtos labiausiai nepasiturintiems, išleidžiamos Kadyrovų klano prabangiam gyvenimui.

Privati armija

Šiame skyriuje pasakojama apie 30 tūkst. karių armiją, kuri yra pavaldi Rusijos vidaus reikalų ministerijai, tačiau lojali tik savo lyderiui R.Kadyrovui. Jos branduolį sudaro buvę separatistai, kuriems R.Kadyrovas suteikė amnestiją.

Ataskaitoje minima, kad šios pajėgos dalyvauja kariniuose veiksmuose Pietryčių Ukrainoje.

Politinės žmogžudystės

I.Jašino ataskaita liudija galimą Čečėnijos lyderio dalyvavimą vykdant politines žmogžudystes, tarp kurių – opozicijos politiko Boriso Nemcovo, žurnalistės Anos Politkovskajos ir kitų nužudymas.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

Jacekas Janas KOMARAS

Jeigu Ukraina kada nors ir atgaus Donbasą, tai nedaug ką ten ras. Rusai ir toliau išveža iš okupuotos teritorijos viską, ką galima išvežti. Neseniai iš Donbaso išvežta dar viena gamykla. Gamyklų grobimas prasidėjo dar 2014 m. Rusai įrenginius išveža tais vilkikais, kurie neva į Donbasą gabena humanitarinę pagalbą.

Buvęs Lenkijos gynybos ministras Romualdas Szeremietiewas interviu „TV Respublika“ jau tada sakė, kad bandė sudominti tarptautinę bendriją žiniomis apie Rusijos vykdomus plėšimus, bet niekam tai nebuvo įdomu: „Kodėl niekas nenorėjo tikrinti sunkvežimių, kurie grįždavo į Rusiją? Juk Rytų Ukrainoje buvo pastatytas visas karinės pramonės kompleksas, be kurio pagalbos rusų armija negali ne tik modernizuoti savo technikos, bet ir gaminti dabar naudojamos ginkluotės. Rusai bandys išvežti viską, ką pajėgs.“

Kremlius net nesistengia slėpti, kad iš Ukrainos išgabena ištisas gamyklas. Internete galima rasti filmukų, kuriuose rodomos Rusijos TV žinios apie tai, kaip Rusija „išgelbėjo“ dar vieną gamyklą nuo ukrainiečių agresijos ar bombardavimo. Rusai daugiausia plėšia karinės pramonės gamyklas, pavyzdžiui, gamyklą „Topaz“, gaminusią modernius radarus. Ukrainiečiai teigia, kad šie radarai gali susekti netgi amerikiečių lėktuvus su „Stealth“ technologija.

Į Čiuvašiją išvežta Luhansko mašinų gamykla, o į Rostovą – Luhansko elektromechaninių prietaisų gamykla, kurioje buvo gaminami kristalai, naudojami karinėje pramonėje. Tai labai brangi ir moderni įranga.

Krasnodone iš gamyklos „Junost“ demontuotos ir išvežtos praktiškai visos technologinės linijos, skirtos raketų elementams gaminti. Iš Luhansko rusai pagrobė amunicijos gamyklą. Bet rusams įdomios ir kitos gamyklos. Išplėštos ir į Rusiją išgabentos pakuočių gamykla „Poli-Pak“ ir santechnikos armatūros gamykla „Maršal“. Abi atsidūrė Voronežo srityje.

Kremlius tokiu būdu tęsia sovietų plėšikavimo tradicijas okupuotose žemėse. 1945 m. Raudonoji armija užgrobtoje Europos dalyje plėšė viską, ką galėjo išvežti. „Raudonarmiečiai yra blogesni nei bėgantys vokiečiai, niekada nežinosi, kas jiems dar pasirodys vertinga. Dingsta net bėgiai ir kitos geležinkelių instaliacijos“, – 1945-ųjų gegužės 30-ąją savo ataskaitoje rašė Žemutinės Silezijos Kozlo rajono meras.

Sovietai vogė traktorius, arklius, maistą, žemės ūkio mašinas ir visas gamyklas. Lenkijos istorikų teigimu, iš teritorijų, kurios po karo buvo atiduotos Lenkijai, į Rusiją buvo išvežta per 1000 gamyklų.

Speciali komunistinės Lenkijos vyriausybės operacinė grupė, kuri turėjo perimti vokiečių turtą, rašė iš Glivicių: „Dabar vyksta milžiniška mašinų, įrenginių ir žaliavos demontavimo ir išgabenimo akcija. Ne tik iš didelių ar vidutinio dydžio gamyklų, bet ir iš mažųjų. Gabenama be pertraukos – sunkvežimiais ir geležinkeliu. Grobia ir per šventes. Sovietų atstovai mums aiškina, kad paliks tik sienas ir pliką žemę, o visa kita išveš.“

Jau po Jaltos konferencijos buvo aišku, kad Stalinas aneksuos rytines prieškarinės Lenkijos žemes iki Bugo upės, o lenkams atiduos Vokietijos žemes iki Oderio. Vakarų sąjungininkai neprotestavo, o Potsdame oficialiai patvirtino Stalino pasiūlytą naująją tvarką. Komunistinė Lenkijos valdžia irgi sutiko su Stalino pasiūlyta tvarka ir su Kremliumi pasirašė sutartį.

Sutartyje buvo punktas, kad SSRS atsisako teisės į visą vokiečių turtą, liekantį naujosios Lenkijos teritorijose. Stalinas dar pridėjo lenkams 15 proc. visko, ką sovietai išveš iš Vokietijos. Praktika parodė, kad SSRS niekas net nesiruošė laikytis sutarties.

Lenkų istorikai tvirtina, kad grobimo mastai buvo milžiniški. Pavyzdžiui, Blachovnios miesto sintetinio benzino gamyklą beveik 8 tūkst. žmonių demontavo ir krovė į traukinius net 4 mėnesius. Išvežė absoliučiai viską, iki paskutinio vamzdžio. 164 tūkst. tonų įrenginių sukrauti reikėjo net 10 tūkst. vagonų. Panašiai pasielgė ir su sintetinio benzino gamykla Policėse, netoli Ščecino. Gamyklą demontavo iki 1946 m. lapkričio 1-osios.

Vokiečiai neturėjo savo naftos telkinių, tai natūralu, kad statė sintetinio benzino gamyklas, kuriose benzinas buvo gaminamas iš anglių. Tačiau kam tų gamyklų reikėjo sovietams – juk jie naftos turėjo į valias?

Sovietų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Majskis rašė, kad SSRS po karo norėtų gauti reparacijų 40 tūkst. staklių. Taigi iš pradžių sovietų reikalavimai buvo gana kuklūs. Bet Sovietinei armijai artėjant prie Berlyno Stalino apetitas augo. Per specialiosios reparacijų komisijos posėdį I.Majskis jau tvirtino, kad „iš Vokietijos reikia išvežti viską, kas įmanoma“.

Kad sąjungininkai neprotestuotų, maršalas Klimentas Vorošilovas, kuris atstovavo Kremliui derybose su sąjungininkais, aiškino, kad taip daroma siekiant sumažinti Vokietijos potencialą, o SSRS reikia skubiai atkurti pramonę.

Sovietai apiplėšė ne tik buvusias vokiečių žemes, bet ir geresnes gamyklas iš teritorijų, kurios prieš karą priklausė Lenkijai. Taip į SSRS išgabenta Poznanės traktorių gamykla, Chožuvo ir Dombrovos Gurničos liejyklos bei aukštos įtampos elektros linijos iš Viršutinės Silezijos. Yra šaltinių, pagal kuriuos iš Bydgoščiaus kelių statybos „Oemler“ bendrovės pagrobti visi įrenginiai ir mašinos buvo pristatyti į Kauną.

Ir nors po karo SSRS labai greitai išaugo automobilių, traktorių, motociklų ir žemės ūkio mašinų gamyba, sovietams nepavyko paleisti nemažos dalies Europoje prisigrobtų gamyklų, ypač su moderniausiomis technologijomis.

Ne tik todėl, kad rusams trūko specialistų. Daug įrenginių buvo gabenama atviruose vagonuose, todėl staklės ir įrenginiai surūdijo, kol buvo pristatyti į paskyrimo vietą. Tokio likimo sulaukė ir sintetinio benzino gamykla iš Silezijos. Surūdijusius įrenginius rusai išmetė Makarevo laukuose, Vakarų Sibire. Vienas rusų tarnautojas savo ataskaitoje rašė, kad nebuvo kranų įrenginiams pakrauti, todėl darbininkai tampė juos per laukus ir daugumą sugadino.

1956 m. lapkritį Lenkijos delegacija, kuri Maskvoje vedė derybas dėl naujos ekonominės sutarties, prabilo apie kompensaciją dėl patirtos žalos. Bet Kremliaus vadai griežtai atsisakė apie tai kalbėti. Ir dar pagrasino, kad patys gali pareikalauti kompensacijų dėl Lenkijos „išvadavimo“. Lenkai dar prieš keletą metų bandė rusams priminti apie jų šlykštų elgesį Lenkijoje iškart po karo, bet atsakymas buvo toks pat griežtas kaip ir 1956 m.

Taigi tikėtis, kad ir Lietuvai pavyks kada nors išsireikalauti kompensacijos už kraštui SSRS padarytą žalą, yra nerealu.

Sirijos miestas Alepas yra tapęs savotišku pasaulio geopolitikos epicentru. Aplink jį spiečiasi visi Sirijos konflikto dalyviai – vietinės kovotojų grupės, jų regioniniai rėmėjai ir juos palaikančios didžiosios valstybės. Labiausiai ugnimi vienas kitam į veidą iš priešingų stovyklų Alepo apylinkėse alsuoja Rusija ir Turkija.

Kai kurie analitikai sako, kad tas kvėpavimas tankėja ir klausti reikia ne „ar“, o „ka­da“ prasidės atviras karinis konfliktas.

Aplinkybės bent iš pažiūros tam atrodo subrendusios. Alepo apylinkėse kovoja Sirijos sukilėlių grupės, kurios čia lyg ir turi teisę būti, nes yra remiamos Vakarų, taip pat Saudo Ara­bijos ir Turkijos. Jų priešai vienu metu yra ir Sirijos režimo armija, ir Islamo valstybė. Tačiau sukilėlius atakuoja Rusijos bombonešiai, be to, Maskva ne tik remia Basharą al Assadą, bet ir palaiko kurdų pajėgas Sirijoje, kurios, kovodamos su Islamo valstybe, gauna vis didesnę paramą ginklais ir specialiosiomis pajėgomis iš JAV.

Rezultatai akivaizdūs: Assado režimas su Ru­­sijos pagalba šiaurinėje Alepo provincijoje lai­mi vieną pergalę po kitos, o Turkijos remiami su­kilėliai iš ten pamažu išstumiami. Vietoje jų po­zicijas vis labiau įtvirtina kurdai.

Turkija sukilėlių bombardavimą ir kurdų pa­laikymą vadina didžiausia Rusijos niekšybe. O juk šiaurės Alepe Ankara ilgą laiką turėjo didingų planų. Su NATO sąjungininkais ji tikėjosi čia sukurti „saugumo zoną“ – prieglobstį pabėgėliams ir demokratiškiems sukilėliams.

Sirijos priešlėktuvinės gynybos stiprinimas ir itin galingų Rusijos „žemė-oras“ raketų S-400 įrengimas šiuos planus sugriovė. Priešlėktuvinė rusų gynyba Turkijai tampo nervus dar ir todėl, kad Rusija dabar gali kada tinkama pažeisti Tur­kijos oro erdvę ir tikrinti Turkijos kantrybės ri­­bas. Tai kerštas už lapkričio 24-ąją, kai du tur­kų F-16 naikintuvai numušė rusų lėktuvą

Su-24, bombardavusį Assadui priešiškas pajėgas ir pažeidusį Turkijos oro erdvę.

Nuo to laiko konfliktas aštrėja: Turkijos prezidentui T.R.Erdoganui, kaip ir Rusijos prezidentui V.Putinui, dabar konflikto kurstymas ir priešininko provokavimas yra garbės reikalas. O šiame reikale ypač svarbus vaidmuo tenka būtent kurdams.

Turkijos prezidentas Erdoganas jau pradėjo kampaniją, reklamuojančią naują šalies konstituciją. Ja parlamentinis valdymas būtų pakeistas į prezidentinį, o parlamento pastangos ne­leisti prezidentui pradėti atvirų karo veiksmų su kurdais, o galbūt ir su Rusija, būtų nubrauktos.

„Rusija ir Turkija kariauja šaltąjį karą, kuris labai greitai gali peraugti į karštąjį, o tam yra rengiama netgi teisinė bazė“, – teigia Turkijos naujienų portalo „Al-monitor“ užsienio politikos apžvalgininkas Kadri Gürselis.

Erdoganas mojuoja špaga už „įžeidžiančius“ Rusijos prezidento kaltinimus, kad Turkija re­mia su „Al Qaeda“ susijusius islamistus. Ir tikina, kad jei kas ir užsiima teroristiniais veiksmais, tai tik Rusija. Turkijos lyderis aiškina, kad kurdų veiksmai Sirijoje koordinuojami iš Mask­vos. Va­dinasi, galėtume daryti prielaidą, kad Ankara ne­tiesiogiai kaltina Maskvą ir dėl vasario 17 d. grei­čiausiai kurdų surengto teroristinio iš­puolio.

Tą dieną degant raudonam šviesoforo signalui didžiulis keturratis sustojo greta kariuomenės autobusų eilės, o jo vairuotojas, Sirijos pa­bė­­gėlis Salihas Necaras, detonavo sprogmenis.

Turkų teisėsaugininkų teigimu, teroristas iš Sirijos buvo artimas Kurdų demokratinės sąjungos (PYD) ginkluotajam sparnui – Kurdų liaudies apsaugos vienetui (YPG), kuris savo ruožtu bendradarbiauja su Sirijos kurdų darbininkų partija (PKK). PKK – aršiausias Ankaros priešas, o konfliktas su šia organizacija nuo 1984-ųjų pareikalavo jau per 40 tūkst. gyvybių. Nors konfliktas buvo prigesęs, jis vėl atsinaujino pernai nutraukus taikos derybas su Turkija.

Erdogano teigimu, teroristinis išpuolis An­ka­roje yra Rusijos veiksmų Sirijoje padarinys – kurdų ambicijos auga, tad jas būtina užgesinti.

Dėl kurdų Erdoganas visiškai teisus: jie sparčiai plečia savo teritoriją, ir tai negali neerzinti Turkijos. Kurdai tapo savotiškais atsilaisvinusių teritorijų „medžiotojais“: jei tik kur nors pralaimi ir atsitraukia arba Assado, arba sukilėlių pa­jėgos, kurdai tame regione iš karto steigia savo administraciją. Vis dėlto daugiausia žemių kurdai atsikando iš Islamo valstybės. Stebėtojų teigimu, kurdų pajėgos kontroliuoja tris ketvirtadalius 800 km ilgio sienos su Turkija.

Užvirus kautynėms dėl Alepo, kurdai, remiami Rusijos aviacijos, sugebėjo pralaužti Islamo valstybės apgultį Afrino mieste. Jų žinioje jau seniai ir Kobanė, dėl kurios neseniai virė aršios kovos, o kad sukurtų solidų administracinį trikampį, jiems trūksta tik Alepo.

Turkija tam visomis išgalėmis kliudo. Jei reikės, Sirijoje pradės sausumos operaciją.

Tokiu atveju kurdams pagalbą žada Rusija. Ir tai ne viskas. V.Putinas yra užsiminęs, kad atei­tyje, pasibaigus Sirijos konfliktui, galbūt pa­rems kurdų pretenzijas į federalinį statusą. Tie­sa, patys kurdai mieliau priimtų Vakarų pa­ramą – jie visomis išgalėmis siekia parodyti, kad yra rimčiausia su ISIS Sirijoje kovojanti jėga. Tačiau Vakarai su pažadais atsargesni nei Maskva, o kurdams reikalinga bet kokia pagalba.

Rusams tai irgi geras įrankis – jei ne fiziškai, tai bent psichologiškai jie gali spausti Turkiją ir toliau ją provokuoti. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomas Kurdistanas, vienijantis kur­dų teritorijas Turkijoje, Sirijoje ir Irake, yra didžiausia visų kurdų svajonė ir didžiausias Tur­kijos siaubas.

Irako kurdai jau dabar kalba apie referendumą dėl savo ateities. Paskui gali ateiti eilė Sirijos kurdams, o jau tuomet apie atsiskyrimą nuo Tur­kijos neabejotinai prabils ir Turkijos kurdai.

Toks scenarijus būtų ne tik stulbinama kur­dų, bet ir Rusijos pergalė. Kaip toliau klosty­sis šis painus žaidimas, nežino net JAV politikai ir diplomatai, sėdantys prie derybų stalo su Ru­sija, žodžiais palaikantys kurdus, bet priklausantys tai pačiai NATO stovyklai, kaip ir Turkija.

Tiesa, dėl Turkijos elgesio kurdų atžvilgiu pa­­­mažu keičiasi ir JAV elgesys Turkijos atžvilgiu: jos viena nuo kitos tolsta.

Laimėtoja šioje situacijoje kol kas yra Rusija. Nors finansiniu požiūriu jos reikalai yra tragiški ne tik dėl Vakarų sankcijų, bet ir dėl apmirusių dešimčių milijardų vertės ekonominių santykių su Turkija, užtat ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – prie derybų stalo susėdo tartis dėl Sirijos su JAV. Ir sėdi V.Putinas ten gana ramiai, nes Tur­kija jam neatrodo lygiavertė priešininkė. Matyt, V.Putinas mano, kad šiuo atveju ją nuo atvirų karinių veiksmų atgrasytų pareigos NATO.

Kiek kitaip reikalai gali imti klostytis, jeigu Er­doganas tikrai pakeis šalies konstituciją ir taps oficialiu diktatoriumi.

Paviešinti krizinių pokalbių protokolai rodo, kad prieš dvejus metus ES didžiosios valstybės ir JAV ragino Kijevą nesipriešinti Rusijos invazijai į Krymą, rašo “euobserver”.

Ukrainos Rados nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paviešintose protokoluose – istorinės 2014 m. vasario 28 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos susitikimo akimirkos.

Tarybai vadovavo tuo metu laikinai prezidento pareigas ėjęs Oleksandras Turčinovas. Po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo buvo praėjusi tik savaitė, o Rusijos specialios pajėgos jau buvo perėmusios Krymo vyriausybės kontrolę.

O.Turčinovas norėjo paskelbti karo stovį ir atsikovoti Krymą. Tačiau ministrai ir kiti susitikimo dalyviai teigė, kad Ukraina viena, be Vakarų pagalbos, to nepajėgs padaryti.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį.

“Mes nepasiruošę plataus masto karui. Mums reikia laiko, mums reikia pagalbos. Mums reikia griežtos pasaulio, tarptautinės bendruomenės reakcijos. Aš kalbėsiu atvirai. Šiandien mes neturime armijos. Ji buvo sistematiškai naikinama Janukovyčiaus ir jo aplinkos”, – teigė gynybos ministras Ihoris Teniuchas. Jis pridūrė, kad Ukraina gali mobilizuoti tik 5 tūkst. karių, o Rusija Ukrainos rytiniame pasienyje vykdo pratybas, kuriose dalyvauja 38 tūkst. karių, šarvuota technika, aviacija ir laivynas.

“Tai ne tik jėgos demonstravimas, tai tikras pasirengimas invazijai į mūsų teritoriją”, – kalbėjo ministras.

Kiti ministrai antrino, kad nereikia tikėtis, jog Krymo gyventojai priešinsis Rusijai. Pasak jų, dėl to kalta Rusijos propaganda, kuri įteigė, kad Kijevo fašistai ateina žudyti rusakalbių. Be to, esą Rusijos žvalgyba ne vienerius metus vykdė ardomąją veiklą Kryme.

Dieną prieš Tarybos posėdį premjeru tapęs Arsenijus Jaceniukas O.Turčinovui teigė, kad šalis neturi pinigų karui, nes V.Janukovyčius viską pavogė.

“Mūsų ižde visiškai neliko pinigų”, – teigė jis.

Neseniai iš kalėjimo išėjusi buvusi premjerė Julija Tymošenko pareiškė, kad jei Ukraina pasiųs armiją į Krymą, kils panika.

“Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį”, – kalbėjo politikė.

JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas.

A.Jaceniukas pranešė, kad JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas. Paklaustas, ar NATO “bijo” padėti Ukrainai, premjeras atskakė: “Dabartinėse sąlygos, aiškiai.”

“Nemanau, kad kokia šalis, tarp jų ir Budapešto memorandumo dalyvės, norės padėti Ukrainai”, – teigė A.Jaceniukas, kalbėdamas apie 1994 m. pasirašytą sutartį, pagal kurią Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV pažadėjo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į jos atiduotą branduolinį ginklą.

Premjeras pridūrė, kad Vakarai nori išvengti “karinio konflikto su Rusija Europos viduryje… mes turime susidoroti patys.” A.Jaceniukas taip pat pažymėjo, kad jei Ukraina paskelbs karos stovį, Rusija tai priims, kaip karo jai paskelbimą.

J.Tymošenko priminė, kad Krymo scenarijus atitinka Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais. Esą Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis irgi tikėjosi, kad JAV bei NATO jam padės, bet taip neįvyko.

“Jis (Rusijos vadovas Vladimiras Putinas – red. past.)  tik ir laukia, kad jam duotume priežastį. Prisimenate, kaip Saakašvilis prarijo jo jauką ir pralaimėjo? – kalbėjo J.Tymošenko.

Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų.

Jai pritarė tuometinis Ukrainos žvalgybos vadovas Valentinas Nalvaičenka: “Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų, nes jų žvalgyba teigia, kad Putinas tuo pasinaudos pradėti plataus masto invaziją.”

Susitikimo metu aptartos tokios mintys, kaip kreipimasis į JT Saugumo Tarybą, prašymas Vakarų finansinės paramos ir raginimai ukrainiečiams užsienyje protestuoti prie Rusijos ambasadų visame pasaulyje.

“Mes turime tapti taikingiausia tauta planetoje, elgtis kaip taikos balandžiai”, – teigė J.Tymošenko.

O.Turčinovas atsakė: “Tikrai siūlote nieko nedaryti?”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia