Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove.

Viktor Denisenko, www.geopolitika.lt

Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V.Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo. Yra gana nemažai požymių, rodančių neadekvačią Rusijos politinio elito reakciją į globalius įvykius. Šiame tekste ir pabandysime šiuos požymius išskirti ir aprašyti.

Politikos mirtis

Viena iš akivaizdesnių problemų šiandieniniame Rusijos politiniame gyvenime yra ta, kad iš jo išnyko esmė, t.y. politika. Tai, kas liko, geriausiu atveju galima būtų pavadinti politikos imitavimu. Valdžios vertikalė galutinai sustingo, ji prarado bet kokį lankstumą. Tokioje situacijoje Rusijos valdantysis režimas priverstas kiekvieną dieną demonstruoti nuobodulį keliantį politinį spektaklį.

Savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti.

Šią situaciją iliustruoja neseniai įvykusi Rusijos prezidento spaudos konferencija. Gruodžio pabaigoje Vladimiras Putinas tradiciškai kelias valandas bendravo su žurnalistais, atsakydamas į jų klausimus. Pažymima, kad Rusijos prezidentas iš esmės neatsakė nė į vieną aštresnį klausimą, apsiribodamas tradiciniais abstrakčiais samprotavimais be aiškios vidinės minties.

Rusijos portalo ej.ru autorius Andrejus Kolesnikovas mano, jog V. Putino spaudos konferencija atskleidė, kad dabartinis Rusijos vadovas net nesistengė jai pasiruošti. Jo manymu, tai parodo, kiek V.Putinas iš tikrųjų nutolo nuo realių problemų sprendimų ir realios politikos.

Pažymima ir tai, kad savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti. Be to, jis padarė tai ne vieną kartą. Melagingus Rusijos prezidento pasisakymus nuosekliai demaskavo portalo meduza.io žurnalistai, kurie suskaičiavo net šešis atvejus, kai V. Putino atsakymai į klausimus prasilenkė su tiesa.

Nuobodulys konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V.Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant separatistus Ukrainos rytuose.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie naują transporto mokestį, kuriuo yra labai nepatenkinti tolimųjų reisų vairuotojai, pervežantys krovinius, Rusijos prezidentas pareiškė, kad lengvojo ir krovininio transporto valdytojai moka vienodą transporto mokestį (tai yra netiesa). Be to, V.Putinas buvo ne visai tikslus kalbėdamas apie Maskvos gyventojų galimybę nemokamai naudotis apmokestintomis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis šalia jų namų, ir panašiai.

Įdomiausiai, ko gero, skambėjo V.Putino teiginys, kad Rusija nežinojo, jog Turkija prieštarauja Sirijos turkmėnų (turkomanų) pozicijų bombardavimui. Šiuo atveju Rusijos vadovą melu apkaltino pats Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas, pareiškęs, kad buvo asmeniškai informavęs V.Putiną apie turkomanų klausimą ir oficialią Ankaros poziciją.

Kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi.

Ko gero, politinis nuobodulys aprašomoje spaudos konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V.Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant vadinamuosius separatistus Ukrainos rytuose. Žinoma, Rusijos vadovas pasisakė šiuo klausimu gana abstrakčiai. Jis pareiškė, kad Rusija niekada neneigė, jog Donbase veikia jos piliečiai, kurie, „be kita ko, sprendžia ir kai kuriuos karinius klausimus“.

Vėliau V. Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui teko „tikslinti“ savo vadovo žodžius. Pasak D.Peskovo, Rusijos prezidentas turėjo omenyje „savanorius“, kovojančius už nepripažintas respublikas, o ne kokius nors patarėjus ar Rusijos reguliariosios kariuomenės karius.

Beje, tai jau ne pirmas atvejis, kai V. Putinas prasitaria Ukrainos klausimais. Jau anksčiau propagandiniame dokumentiniame filme apie „Krymo susigrąžinimą“ Rusijos prezidentas pripažino, jog užgrobiant pusiasalį dalyvavo Rusijos karinės pajėgos.

Klaidingi sprendimai

Gyvenimas „virtualioje realybėje“ iš tikrųjų atneša Rusijai ir nemažai problemų. Pirmiausia tai susiję su sprendimų priėmimu. Kaip žinome, priimti efektyvius ir apgalvotus sprendimus galima analizuojant turimą informaciją ir faktus. Tačiau kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi objektyvios realybės atžvilgiu.

Tokio proceso apoteoze tampa situacija, kurioje šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija – tik tai, ką jie nori girdėti.

Galima tik numanyti, kur atsirado vadinamoji sisteminė klaida, kuri formuoja dabartinės Rusijos „politikos“ kontūrus. Pirmiausia tai gali būti susiję su dabartinio Rusijos režimo autoritarine sistema. Tokioje sistemoje nelieka vietos alternatyviai nuomonei, vadinasi, ir potencialiam objektyvumui. Be to, tokia sistema diktuoja tam tikras taisykles. Informacija skirstoma į „teisingą“ ir „neteisingą“, arba į tą, kurią valdžia nori girdėti, ir tą, kurios nenori girdėti. Tokio proceso apoteoze (ją, atrodo, dabartinis Kremlius jau yra pasiekęs) tampa situacija, kurioje aukščiausius šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija, kitaip sakant, tik tai, ką jie nori girdėti.

Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti.

Tokią situaciją savo straipsnyje aprašo Aleksandras Sytinas, buvęs pagrindinio rusiško analitinio centro – Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) – ekspertas. Kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos Kremlius priėmė dėl Ukrainos, A.Sytinas nurodo, kad Rusijos valdžia rėmėsi ekspertų bendruomenės nuomone, tačiau ta nuomonė iš esmės buvo klaidinga, nes Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti. Iš esmės jie palaiko tuos stereotipus, kuriais gyvena Kremlius.

Pavyzdžiui, tokie ekspertai įtikinėjo valdžią, kad Rytų Ukrainos gyventojai svajoja susivienyti su Rusija. Tai lėmė Kremliaus sprendimą dėl avantiūros Donbase. Galiausiai Rytų Ukraina pasirodė esanti ne tokia „prorusiška“, kaip teigė tie patys ekspertai.

Lygiai taip pat Kremlius buvo įsitikinęs, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, tingus ir mąsto tik realpolitik kategorijomis. Tokį įsitikinimą kiek sustiprino ir pirminė ES ir JAV reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir separatistinių nuotaikų skatinimą Donbase. Ši reakcija iš tikrųjų buvo lėta ir vangi, tačiau vėliau tapo aišku, kad ekonominis spaudimas, kurį kaip esminį instrumentą pasirinko Vakarai, negali būti ignoruojamas.

Artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe.

Nepaisydamas to, Kremlius vis dar tikėjo, kad Vakarai negeba išeiti už realpolitik ribų, ir, atitinkamai, bandė išmainyti Ukrainą į savo dalyvavimą sprendžiant Sirijos konfliktą. Čia rezultatas irgi gana aiškus: 1) Vakarai atsisakė negrabios Rusijos „pagalbos“ Sirijoje (nors Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje ir bandė įtikinti kitus Vakarų koalicijos partnerius priimti Rusiją į sąjungininkus); 2) Vakarai aiškiai atskiria Sirijos klausimą nuo Ukrainos klausimo, t. y. apie jokius geopolitinius mainus nekalbama. Tad akivaizdu, kad ir čia Kremliaus sprendimai prasilenkė su realybe.

Išvados

Nėra jokių požymių, kad Kremlius gali atgauti adekvatų realybės suvokimą. Tai neįmanoma, kol veikia dabartinė sistema. Todėl artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe ir elementaria logika. Šie sprendimai pirmiausia yra pražūtingi pačiai Rusijai, bet jų pasekmės gali paliesti ir artimiausius Rusijos kaimynus, o gal net nuskambėti globaliu mastu.

Situacija gana rimta, nes dabartinė Rusijos valdžia, įtikėjusi, kad „aplinkui priešai“, ir įtikinusi tuo didžiumą savo visuomenės, iš dalies primena vėžlį, kuris užimdamas gynybinę poziciją slepiasi kiaute (tačiau nepamirškime, kad tas abstraktus vėžlys kartais gali būti labai greitas ir agresyvus).

Režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus ir rengtis jėga išlaikyti valdžią.

Klaidingi sprendimai, gyvenimas „virtualioje realybėje“ ir viso to pasekmės kelia potencialią grėsmę dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus (apibendrintus Vakarus) ir rengtis jėga išlaikyti valdžią savo rankose (visai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias Federalinio saugumo tarnybos pajėgoms masinių neramumų atvejais šaudyti į minią net tada, kai joje yra moterų, nepilnamečių ir neįgaliųjų).

Kitaip sakant, tai yra „objektyvi Kremliaus realybė“, pagal kurią jis tvarko gyvenimą šalyje ir nuo kurios pačiai Rusijai jau nėra kur bėgti. Čia ir slypi esminė moderniosios Rusijos tragedija.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2016 m. sausio 4 d.

Kai Vladimiras Putinas atėjo į valdžią, interviu metu jo buvo paklausta, kuriais bendražygiais pasitiki labiausia. Jis įvardino 5 asmenis, kurie ir po 15 metų išlieka valdžios viršūnėje, rašo BBC ir pateikia dar 5 pavardes įtakingiausių Rusijoje žmonių.

1. Nikolajus Patruševas

Jis buvo Federalinės saugumo tarnybos vadovas nuo 1999 iki 2008 m., kuomet tapo Rusijos saugumo tarnybos sekretorius.

2. Sergejus Ivanovas

Jis užėmė gynybos ministro ir premjero pavaduotojo pareigas. Nuo 2011 m. S.Ivanovas yra prezidento administracijos vadovas.

3. Dmitrijus Medvedevas

2008-2012 m. jis ėjo Rusijos prezidento pareigas ir dabar yra ministras pirmininkas.

4. Aleksejus Kudrinas

Iki 2011 m. buvo finansų ministras. Šiuo metu neužima jokių formalių pareigų, tačiau iki šiol pataria V.Putinui finansų ir ekonomikos klausimais.

5. Igoris Sečinas

Jis ėjo aukštas pareigas prezidento administracijoje ir vyriausybėje. Dabar vadovauja valstybiniam naftos monopolistui “Rosneft”.

V.Putino tuomet per interviu nepaminėti asmenys, bet taip pat labai įtakingi:

6. Arkadijus Rotenbergas

Vienas turtingiausių Rusijos žmonių. Jis buvo atsakingas už Sočio žiemos olimpines žaidynes.

7. Sergejus Šoigu

Jis buvo nepaprastųjų situacijų ministras, V.Putino partijos “Vieningoji Rusija” lyderis, o dabar gynybos ministras.

8. Jurijus Trutnevas

2000 m. jis tapo gubernatoriumi, o 2004 m. buvo paskirtas natūralių išteklių ir ekologijos ministru. 2013 m. J.Trutnevas tapo premjero pavaduotoju ir prezidento įgaliotiniu Tolimųjų Rytų federalinei apygardai.

9. Viačeslavas Volodinas

Jis padeda V.Putinui nuo 2011 m. ir dabar yra pirmasis prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, kuris atsakingas už Rusijos vidaus politikos “perkrovimą”.

10. Aleksandras Galuška

Jis yra daugelio patariamųjų komitetų narys ir nuo 2013 m. Tolimųjų Rytų regiono vystymosi ministras.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija “Amnesty International” pateikė ataskaitą, kurioje sakoma, kad mažiausiai 200 civilių žuvo per Rusijos aviacijos atakas Sirijoje, praneša BBC.

“Amnesty International” taip pat apkaltino Rusiją naudojant kasetines ir nenutaikomas bombas civilių gyvenamose vietovėse. Pasak žmogaus teisių gynėjų, tai gali būti vertinama, kaip karo nusikaltimai.

Maskva neigia kaltinimus ir tvirtina, kad taikosi tik į “teroristus”, o kaltinimai tėra “informacinis karas” prieš Rusiją.

Pasak žmogaus teisių gynėjų, tai gali būti vertinama, kaip karo nusikaltimai.

Rusija oro atakas Sirijoje pradėjo rugsėjį. Pasak žmogaus teisių gynėjų, jie išnagrinėjo daugiau nei 25 Rusijos atakas, kurios surengtos Homse, Hamoje, Idlibe ir Alepo. Jie informaciją rinko intervuodami vietinius gyventojus, analizuodami video įrašus ir ginklų ekspertų įžvalgas.

Pavyzdžiui, lapkričio 29 d. Rusijos lėktuvas paleido tris raketas į pilną žmonių turgų Arihoje. Iš viso 49 civiliai žuvo ar dingo be žinios tuomet.

“Buvo eilinis sekmadienis, nieko neįprasto. Žmonės apsipirkinėjo, vaikai valgė, – pasakojo vienas liudininkas. – Iš pradžių pasigirdo didelis sprogimas, pakilo dulkių debesis, kurį sekė žmonių riksmai, degėsių kvapas ir chaosas.”

“Kai kurios oro atakos buvo nukreiptos tiesiogiai prieš civilius ir civilinius objektus: gyvenamuosius rajonus, ir net medicinines įstaigas. Tai sąlygojo civilių mirtis ir sužalojimus,”- teigė ”Amnesty International” atstovas Philipas Lutheris.

“Amnesty International” taip pat tiria JAV vadovaujamos koalicijos oro smūgius Sirijoje.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

 

Vakarai nesupranta Rusijos, o Rusija – Vakarų. Tad kaip surasti bendrą kalbą? Klausia ir siūlo atsakymą “European Council on Foreign Affairs” ekspertė Kadri Liik, kurios sutrumpintą straipsnį pateikiame:

Po Krymo aneksijos daug Europos politikų nusprendė, kad buvo klaida taip lengvai leisti Rusijai išsisukti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją: “Mes aiškiai nepasisakėme dėl Gruzijos, todėl jie perėjo prie Ukrainos.”

Šis pavyzdys iliustruoja problemą, su kuria dabar susiduria Rusija ir Vakarai. Mūsų suvokimas apie priimtiną elgesį tarptautinėje arenoje, tikslus ir veiksmus – visiškai skirtingas. Šie skirtumai ir nesusikalbėjimas išaugo į priešiškus naratyvus.

Jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Rusijoje, kur sprendimai priėmimų galios yra sukoncentruotos siauros ir panašiai mąstančios žmonių grupės rankose, antivakarietiškas požiūris pasiekė tokį lygį, kad beveik neįmanoma per jį prasiskverbti. Tai gali būti labai pavojinga: jei abi pusės matys viens kitą kaip agresorę, oponento veiksmų nesupratimas gali sąlygoti neapgalvotus veiksmus.

Esant tokiom skirtingoms kultūroms, ar vis dar įmanoma kalbėtis su Rusija ir kiek tai kainuos?

Dabar šis klausimas vyrauja NATO ir ES. NATO kartais suvokia nesusikalbėjimo grėsmę, ES diskusijos labai dažnai vadovaujasi biurokratine logika. Siekis “pozityvaus dialogo” kartu (arba vietoj) sankcijų, suteikia tokią viltį: jei Rusiją pavyks įtraukti, tuomet ji sušvelnės ir “naujas susitarimas” dėl bendradarbiavimo su Rusija gali būti surastas. Pastaruoju metu minimas ES ir Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) bendradarbiavimas, kaip galima išeitis.

Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva.

”Pozityvaus dialogo” siekis – suprantamas ir bendradarbiavimas su Rusija turėtų išlikti ilgalaikiu Europos strateginiu tikslu, tačiau paviršutinis požiūris į tai yra pavojingas. Mūsų skirtumai tokie dideli, kad negali būti išspręsti su dar viena biurokratine iniciatyva. Dar blogiau, kad esant nesusikalbėjimui, didelės viltys, kurios paremtos neteisingomis prielaidomis, ves ne tik į nusivylimą. Kiekvienas naujas nusivylimas bus vis stipresnis ir atneš pavojingesnes pasekmes.

JAV perkrovimo politikos patirtis – puikus pavyzdys. Amerikai perkrova tebuvo “pozityvus pokalbis”. Tai buvo pragmatiška politika – bandymas dirbti su Rusija ten, kur abi šalys turi bendrų interesų ir sumažinti viešus nesutarimus. Tačiau Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą: esą Amerika veikė per arti to, ką Rusija laiko savo įtakos zona.

Dažnai Rusijos politikai ir ekspertai teigia, kad Rusija tik nori, jog su ja būtų elgiamasi, kaip “su lygia”. Kai kas teigia, kad su Rusija elgiamasi, kaip su daugiau nei lygia: ji buvo priimta į visas Vakarų organizacijas, nebūtinai jai atitinkant keliamus reikalavimus. Vakarai padarė viską, kas įmanoma, kad susietų Rusiją su ES ir NATO, kaip panašiai mąstančius “strateginius partnerius”. Tačiau Rusija iki šiol jaučiasi pažeminta ir nelygi. Kodėl?

Rusija “perkrovimą”, kuris pradėtas netrukus po Gruzijos karo, suprato, kaip geopolitinį atsiprašymą.

Iš tiesų, atrodo, kad Rusija niekada nenorėjo, kad su ja būtų elgiamasi, kaip su lygia Vakarų sukurtoje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) sistemoje. Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles. Tai reiškia geopolitinio veto teisę ir nekritišką jos režimo prigimties ir veiksmų pripažinimą.

Skirtingai nei daugelis teigia, Rusija nėra ekspasionistinė galia. Ji nenori dominuoti pasaulyje, užkariauti  Europą ar atstatyti Sovietų Sąjungą. Tačiau ji nori kontroliuoti tai, ką ES vadina Rytų partnerystės erdvė, ir ji nori, kad tai būtų pripažinta, kaip tarptautinių santykių principas.

Rusijos politikai mato Vakarus per savo paradigmą: jie nuoširdžiai tiki, kad Vakarai sukonstravo “spalvotas revoliucijas” tikėdamiesi susilpninti Rusijos įtaką ir sustiprinti savo. Jie įtaria, kad galutinis tikslas yra režimo pakeitimas pačioje Rusijoje.

Maskvai būti “lygia” reiškia turėti teisę nustatyti ir keisti taisykles.

Vakarai, savo ruožtu, iki šiol nesuprato, kaip mąsto ir veikia Rusija. Tikima, kad Rusijai suvokus bendradarbiavimo naudą, ji taps pilnavertė ESBO pagrindu sukurtos sistemos narė. Tai nėra vien tik tai intelektualios tinginystės rezultatas. Tai susiję su komunikacijos stoka. Taip pat lyderių, visų pirma Vladimiro Putino, bendravimo subtilybėmis.

“Jiems (rusams – red. past.) nepatiko (NATO) plėtra, bet jie suprato, kad jos stabdymo kaina yra nepriimtina, todėl jie išsiderėjo kompensaciją. Visi Rusijos norai, kuriuos Maskva išreiškė, buvo patenkinti – ar Rusija sugebėjo tuo pasinaudoti – tai kitas klausimas. Bet tai buvo susitarimas ir Rusija žinojo, kad su juo sutiko”, – sakė vienas Rusijos ekspertas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”

Šie pokalbiai vyko tarp Boriso Jelcino ir Billo Clintono. Atėjus į valdžią V.Putinui ir George’ui W.Bushui Rusijos gebėjimas išreikšti savo norus ir Vakarų gebėjimas juos suprasti pradėjo nykti.

V.Putino požiūrį į pasaulį, veikimo būdą ir bendravimą labai paveikė Sovietų Sąjungos normos. Jo komunikacija turi labai daug sovietinių subtilybių ir kai ji naudojama bendraujant su Vakarais, dažnai tampa nesuprantama, o pats V.Putinas atrodo apgaulingas.

Sovietinėje sistemoje veidmainiavimas buvo norma. Tų laikų populiarus posakis skelbia: “Jie apsimeta, kad mums moka, mes apsimetame, kad dirbame.”  Sovietiniais laikais apsimesti, kad dirbi, kad tiki į komunizmą, buvo būtina. Tokiomis sąlygomis diskusija apie realų gyvenimą buvo įmanoma tik dviem būdais: tarp eilučių (naudojant oficialią retoriką) arba patikimoje aplinkoje, paliekant veidmainiavimą nuošalyje.

Bendraudamas su Vakarais V.Putinas naudoja abi taktikas: jis pasinaudojo Vakarų liberalia retorika, kad skelbtų savo, dažniausia visai neliberalią, žinią. Jis taip pat griebiasi agresyvios “tiesos” teigdamas, pavyzdžiui, kad “Ukraine – net nėra valstybė”.

Negalima teigti, kad Vakarai niekada nenaudoja “tarp eilučių” komunikacijos. Tačiau jie naudoja skirtingiems tikslams – apeiti nesutarimų kampus ir išspręsti keblias problemas. Tai niekada netapo nei norma, nei įtvirtino kitokią realybę. Taisyklės gali būti laužomos, bet jos vis tiek lieka taisyklės, net tiems, kurie jas laužo.  Sovietinėje sistemos taisykles buvo fikcija net ir tiems, kurie jomis vadovavosi.

Rusija gali labai preciziškai paraidžiui cituoti taisykles, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią.

Ši logika gali paaiškinti, kodėl Rusija yra tokia nelaiminga dėl daugelio tarptautinių taisyklių ir normų, po kuriomis ji savanoriškai pasirašė.  Ar tai būtų ESBO ar Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklės: Rusija niekada negalvojo, kad jų reikės laikytis paraidžiui.

Rusijos santykis su taisyklėmis yra labai įdomus. Ji gali labai preciziškai paraidžiui jas cituoti, bet kartu visiškai ignoruoti jų dvasią. Krymo aneksija – puikus pavyzdys: laikytasis įstatymo raidės, t.y. surengtas referendumas ir esą patys žmonės nusprendė.

Daugelis europiečių tai vadina “Putino melu”. Tačiau šiame mele yra logikos. Juo ne tik siekiama apgauti, bet ir komunikuoti. Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms. Tai ne tik fizinės, bet ir sąmoningas jėgos demonstravimas, Vakarams sakantis: “Jūs galite žinoti, kad mes čia, bet jūs negalite to įrodyti. Taigi jūs negalite padaryti nieko, todėl geriau sutikite su mūsų sąlygomis.”

Krymo žinutė buvo ta, kad Rusija nori ir gali primesti savo taisykles kaimynėms.

Dažnai sakoma, kad V.Putinas puikus taktikas, neturintis strategijos. Galbūt, bet jis labai gerai žino, ko nori, naudoja atvirumą ir dažnai naudoja eskalaciją, kaip kvietimą į pokalbį arba reikalavimą vertinti jo norus rimtai.

“Rusija niekada nesakė, kad nori įtakos Ukrainoje. Jei jie būtų tai pasakę, mes žvelgtume kitaip į šį klausimą”, – teigė vienas Briuselio pareigūnas.

Nei Rusija, nei V.Putinas to nesakė, nes tai atrodė taip akivaizdu, kad net nereikėjo aušinti burnos.

V.Putinui perėmus valdžią, Rusijos žiniasklaida charakterizavo jo užsienio politiką, kaip “bulkakovišką”, cituodama ištrauką iš Michailo Bulgakovo “Meistro ir Margaritos”: “Turėtum niekada nieko neprašyti. Niekada. Ypač iš tų, kurie yra galingesni už tave.”

Tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo.

Skirtingai nei daugelis manė, V.Putinas nepradėjo konfliktuoti dėl Baltijos valstybių priėmimo į NATO, jis neprašė pinigų ar įtakos zonų. Po Rugsėjo 11-osios jis palaikė JAV ir nieko neprašė mainais. Bet tai, kad jis nieko neprašė, nereiškia, kad jis nieko nesitikėjo. Tai, ką V.Putinas laikė dideliu savo indėliu, Vakarai interpretavo tik kaip bendrą interesą, ir vietoj atlygio, paprasčiausiai pasakė “ačiū”. Taip ir prasidėjo nesusikalbėjimo užburtas ratas.

Po Krymo aneksijos, Vakaruose įsivyravo trys politikos Rusijos atžvilgiu  požiūriai:

Pirma, sulaikyti Rusiją: NATO gynybos planai, Rusijos įtakos ne NATO šalyse ribojimas, ekonominės sankcijos. Visa tai anksčiau ar vėliau turėtų nuversti režimą.

Antrasis požiūris, kurį palaikė tokie JAV užsienio politikos mohikanai, kaip Zbigniewas Brzezinskis ir Henry Kissingeris, – tai geopolitinis susitarimas su Rusija, kuris užtvirtintų Ukrainai “neprisijungusios” statusą.

Trečiasis požiūris – lazdos ir meduolių. Tai dažniausiai Europoje girdimas požiūris: mes turime įgyvendinti sankcijas, kad galėtume kontroliuoti padėti Ukrainoje, bet tuo pačiu turime ieškoti naujų būdų, kaip suteikti Rusijai statusą Europos tvarkoje. Tai gali būti padaryta per ES bendradarbiavimą su EES. Taip pastaroji būtų legitimizuota.

V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Visos šios idėjos kilo iš gerų intencijų, bet žmonės nesupranta kokios pasekmės laukia įgyvendinus juos. Rusijos sulaikymas yra būtinas, bet reikia atsispirti pagundai vesti paraleles su Šaltuoju karu. Naujoji sulaikymo politika gali ir nebūti tokia sėkminga, kaip Šaltojo karo laikų. Dabar Rusija yra ženkliai silpnesnė nei Vakarai, bet Vakarai dabar yra ženkliai labiau išsiblaškę. Naujasis Šaltasis karas taptų asimetriniu karu, o Vakarams nelabai sekasi kariauti asimetrinių karų. Be to, V.Putino režimui tiktų naujasis Šaltasis karas, nes tai leistų mobilizuoti gyventojus prieš bendrą priešą ir išlaikyti valdžią.

Geopolitinis susitarimas su Rusija – taip pat ne išeitis. Tai ne tik sujauktų dabar apibrėžtą Europos valstybių elgesį, tvarką, bet ir sunkiai įgyvendinama. Nes jei anksčiau galima buvo išlaikyti įtakos zonas pasitelkus prievartą, tai dabar reikia patrauklumo. Maskva gali teigti, kad tai jos įtakos zona, bet negalės jos išlaikyti, jei tos šalies visuomenė nesutiks.

Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties ji tikisi: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos peržiūrėjimo.

Trečiasis būdas gali būti Rusijos nesuprastas, kaip ji nesuprato ir “perkrovimo”. ES ir EES bendradarbiavimas turi natūralias ribas. Pavyzdžiui, ne visos EES narės yra PPO narės, o visi ES prekybos susitarimai yra PPO taisyklių pagrindu. Jei bus padarytos išimtys, tuomet Rusija gali suprasti, kad jai suteiktos išskirtinės teisės. To ES nesuteikia net savo narėms.

ES gali tikėtis, kad ribotas bendradarbiavimas su Rusija peraugs į didesnį ir padarys Rusiją Vakarų partnere. Bet taip nebus, nes pusiau simboliniais gestais nepavyks “papirkti” Rusijos. Jei žvilgtelėsime į dabartinius Rusijos pasiūlymus, tai taps aišku, ko išties tikisi Rusija: po Šaltojo karo susiklosčiusios tvarkos ir principų peržiūrėjimo.

Kaip tuomet kalbėtis su Rusija? Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų. Pirminis komunikacijos tikslas būtų racionalizuoti kontektrą ir sutarti dėl nesutarimų prigimties. Skirtumai išliks, bet jie kels mažesnį pavojų.

Reikia pradėti kalbą ne nuo bendrų dalykų, o nuo skirtumų.

Kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai bando ginti savo principus Ukrainoje, o ne ruošia puolimą prieš Maskvą, tuomet įspėjamojo smūgio Vakarų sąjungininkams galimybė sumažės. Lygiai taip pat, kai Rusija bus įtikinta, kad Vakarai net ir labai norėdami bendradarbiauti su Rusija, išliks griežti, kai kalbama apie pamatinius principus, tuomet dar vienos Ukrainos scenarijus bus ženkliai mažiau tikėtinas.

Tokie pokalbiai būtini įvairiose vietose ir įvairiais formatais. Svarbu į tai įtraukti V.Putiną, nors šis ir gyvena “skirtingame pasaulyje”. Svarbu, kad Rusija negalėtų pasinaudoti šiais pokalbiais, kad legitimizuotų savo veiksmus Ukrainoje. Rusai turėtų būti tikri, kad Vakarai pasiruošę ginti NATO teritoriją, bet nesiruošią pulti Rusijos teritorijos.

Diplomatiniame fronte Vakarai turėtų labai aiškiai išdėstyti savo viziją dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo: tik visiškas jų įgyvendinimas bus laikomas sąlyga sankcijų panaikinimui.

Instituciniame lygmenyje reikia peržiūrėti diskusijų formatus. Dauguma jų yra paremti prielaida, kad Vakarai ir Rusija turi bendrų interesų arba net vertybių. O tai erzino abi puses. Rusija nuolat kritikuojama, o Vakarų sąjungininkai jaučiasi, kad nuolat turi rinktis tarp gerų santykių su Rusija ir jų požiūrio į tiesą. Atsikratykime to.

Taip pat reikėtų įtraukti Rusijos pilietinę visuomenė, nors Kremlius tai padarė labai sudėtinga užduotimi. Kai kurios Rusijos nevyriausybinės organizacijos yra aktyvios ir gerai organizuotos – būsimo Rusijos elito inkubatoriai.

Be to, būtina tęsti pokalbius su Rusijos ekspertais. Nors kai kurie jų yra režimo “atstovai spaudai”, dauguma jų bando išties suprasti, kas vyksta, o dar kiti balansuoja tarp šių dviejų grupių.

Trumpai tariant Europa turėtų pradėti daugiasluoksnį pokalbį su Rusija apie mūsų skirtumus, nesiekiant greitai juos išspręsti per kokius nors didelius mainus. Mes turime racionalizuoti juos.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Rusijos „Novaja gazeta“ vis dar pateisina savo pavadinimą – naujasis laikraštis. Greta kitų temų leidinys sugeba nušviesti rizikingą sritį – valdžios korupciją. Gruodžio 9-ąją Vilniaus „Vartų“ galerijoje pristatytas laikraščio tinklalapis rusų kalba „Novaja gazeta – Baltija“. Ta proga į Lietuvos sostinę atvykęs laikraščio vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas davė  interviu „Veidui“.

Arūnas BRAZAUSKAS

Klausantis „Novaja gazeta“ komandos pasisakymų „Vartų“ galerijoje liko įspūdis, kad bent jau dalis Rusijos visuomenės norėtų paskleisti žinią, kuri nustelbtų Kremliaus propagandą: esama ir rusų, ištikimų demokratijai. D.Muratovas sakė pastarąjį kartą Vilniuje buvęs 1991 m. sausį. Tada jis buvo taikaus lietuvių pasipriešinimo liudininkas. Rusijoje dabar taikios piliečių demonstracijos faktiškai uždraustos. Gruodžio 12-ąją, Rusijos konstitucijos dieną, policija išvaikė piketus Puškino aikštėje Maskvoje. Per 30 žmonių buvo areštuota, tarp jų – ir vienas konstitucijos autorių Georgijus Satarovas.

Novayagazeta.ru žvilgsnį patraukia animacija – iš visų jėgų plasnojanti žuvėdra. Tai užuomina į skandalą, kilusį dėl Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos šeimos narių turtų ir sąsajų su kriminaliniu pasauliu („čaika“ rusiškai reiškia žuvėdrą). Aleksejaus Navalno vadovaujamas Kovos su korupcija fondas paskelbė internete dokumentinį filmą „Čaika“, kuriame nušviesti J.Čaikos sūnų Artiomo ir Jurijaus verslai.

Filme parodytas prabangus viešbutis Graikijoje – vienas iš jo savininkų yra A.Čaika. Kita savininkė – Olga Lopatina, buvusi generalinio prokuroro pavaduotojo Genadijaus Lopatino žmona, susijusi su nusikaltėliais iš Pietų Rusijos, Segejaus Capko gauja, išgarsėjusia dėl vieno iš daugelio nusikaltimų – 14 žmonių nužudymo Kuščiovskajos kaime.

Filmo „Čaika“ peržiūrų skaičius greitai viršijo milijoną. O „Novaja gazeta“ paskelbė dokumentus, patvirtinančius filmo teiginius.

– Ar jaučiatės saugūs?

– Tai vienintelis klausimas, dėl kurio redakcija sutarė, – niekada neatsakinėsime. Jūs puikiai suprantate: jei pasakysime, kad nebijome, vadinasi, esame idiotai, jei pasakysime, kad visko bijome – negalėsime prisiliesti prie kompiuterio ir rengti medžiagų.

Atsakymą padalysiu į tris dalis. Pirmiausia apie tyrimą dėl generalinio prokuroro J.Čaikos šeimos. Veikiausiai pastebėjote, jog po to, kai pasirodė vienos iš herojų – generalinio prokuroro pavaduotojo buvusios žmonos paneigimas, kad tai ne ji, mes tuojau pat išspausdinome dokumentą, įrodantį, kad tai ji. Tolesni prieštaravimai, paneigimai mūsų adresu irgi bus rimti, bet mes visuomet gerai žinome, ką atsakysime. Mes nepulsime, bet būtinai atsakysime.

Visų tyrimų atvejais mes elgiamės, atleiskite už kalambūrą, kaip ornitologai. Mums svarbi ne politinė istorijos dalis, o tik jos faktinė pusė. Kur paukštis nuskrido? Kur jis pridergė? Kur nutūpė? Kur peri kiaušinius?

Mūsų tinklalapyje dabar yra baneris – plasnojanti žuvėdra. Jos skrydis reiškia paprastą idėją. Valdininkas, kurio atžvilgiu pateikti įtarimai žiniasklaidoje, turi sustabdyti savo veiklą ir įgaliojimus tol, kol tiriami faktai: ar tai būtų generalinis prokuroras, ar ministras, ar parlamento pirmininkas – visiškai nesvarbu kas. Po tokiu reikalavimu renkame parašus – surinkome daug verifikuotų, patikrintų parašų. Ir iki Naujųjų metų pateiksime juos Valstybės Dūmai. Tai beprasmiška institucija. Pateiksime ir prezidento administracijai – organui, kuris, atvirai sakant, turi daugiau galių ir prasmės.

Apie saugumą pasakysiu tokį dalyką. Būna nemaloni savaitė. Tai lemtinga, bjauri savaitė, kurios aš labai nemėgstu. Tai savaitė tarp to momento, kai medžiaga jau parengta, ir momento, kai ji spausdinama. Per tą savaitę mes siunčiame paklausimus visiems mūsų istorijos dalyviams – tiems, kuriuos kritikuojame, kieno atžvilgiu atliekamas tyrimas. Tai rašytiniai paklausimai. Jokių telefoninių pokalbių į bylą neįsegsi.

Siunčiame paklausimą, kuriame rašoma: „Ar tiesa, kad…“ Pavyzdžiui, ar tikras dokumentas, kad jūs turite turto nurodytoje vietoje? Ar tiesa, kad jums priklauso žemė, kurios kaina – tiek ir tiek Šveicarijos frankų? Per tą savaitę redakcijai neišvengiamai daromas spaudimas.

Generalinio prokuroro J.Čaikos ir jo aplinkos atveju buvo lygiai taip pat. Mes iš anksto – prieš savaitę iki spausdinimo – pasiuntėme paklausimą. Beje, Generalinė prokuratūra spėjo atsakyti.

Jūs sakėte, kad generalinio prokuroro istorija – visiškas ribų peržengimas. Jūs pamenate Jurijų Ščekočichiną, mano artimiausią draugą. Greta to, kad buvo „Novaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, jis, kaip Valstybės Dūmos deputatas, buvo Kovos su korupcija komisijos narys. Jo nužudymas liko neišaiškintas. Valstybė padarė daug, kad pagautų su mūsų laikraščiu bendradarbiavusios Anos Politkovskajos žudikus, tačiau, mano didžiam apgailestavimui, šio nusikaltimo užsakovas nerastas, byla sustabdyta.

Dėl mūsų redakcijos žmonių, kurie žuvo vykdydami savo profesinę pareigą, galima pasakyti, kad visiškai išaiškinta Anastasijos Baburovos byla. Ji nužudyta kartu su advokatu Stanislavu Markelovu. Tai buvo nacistinė grupuotė BORN. Daug kartų grasino „Novaja gazeta“ redakcijai.

J.Ščekočichino ir A.Politkovskajo atvejai neištirti, o štai Igorio Domnikovo nužudymo užsakovas rastas – tai aukštas valstybės tarnautojas. Tačiau dėl senaties byla nutraukta – jis išėjo iš teismo salės. Dėl valstybės neveiklumo šioje byloje kreipėmės į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Šiam teismui ieškinio dėl A.Politkovskajos kol kas nepateikėme. Jeigu valstybė nevykdys priedermių ir nepradės tyrimo dėl užsakovo, mes kreipsimės į teismą Strasbūre.

– Vaizdžiai kalbant, kyla klausimas apie jūsų vietą ciklone. Politikoje ir visuomenėje esama įvairių vektorių. Antai kada Dūmos deputatas Josifas Kobzonas, apie kurio ryšius su organizuotu nusikalstamumu daug rašyta, reikalauja ištirti J.Čaikos reikalus, tai atrodo kaip mafijos istorijos epizodas. Tarsi mafiozas Mejeris Lanskis reikalautų ištirti kito mafiozo Al Capone’s bylą. Klausimas ne tiek apie jūsų šaltinius, kiek apie jūsų „stogą“ – ant kokios atramos stovite?

– Labai taiklus klausimas. Kažkada pasakiau, kad Dūma panaši į pasiutusį spausdintuvą. Ir aš rimtai nežiūriu į jų žodžius bei komentarus. Jie gali pasakyti viena, kitą dieną pasakyti kita. Man tai nėra labai įdomi istorija. Žurnalistas kalba apie tai, ką žino. Aš nežinau, ar J.Kobzonas mafiozas. Aš neturiu dokumentų. O tyrime dėl J.Čaikos dokumentai yra. Kadrų ir administraciniai ištekliai Rusijoje yra vieno žmogaus rankose. Tas žmogus – Rusijos prezidentas. Nors jis nieko nepamiršta, niekada neveiks, vadovaudamasis kokios nors publikacijos Rusijos žiniasklaidoje faktu.

Koks publikacijos rezultatas? Jis nesusijęs su tuo, ar kas nors atsistatydino, ar ne. Svarbiausia, kad šalis su didžiuliu dėmesiu žiūrėjo A.Navalno filmą. Vakar būta trijų milijonų žiūrovų, nežinau, kiek šiandien.

Nežinau ir to, kiek šimtų tūkstančių perskaitė „Novaja gazeta“ tyrimą. Tačiau tai tapo viešosios nuomonės faktu. Visuomenė turi poreikį, kad valstybė nebūtų korumpuota. Kad tokie valdininkai liautųsi juoktis. Va tai ir yra mūsų „stogas“. Jūs tai vadinate „stogu“, mes tai vadiname atrama.

Mes daugelį metų atliekame įvairius tyrimus, ir labai dažnai tai rėmėsi tuo, kad gauni informaciją, kurią tau kažkas atnešė. Bet pasaulis per pastaruosius kelerius metus tapo iš principo kitoks. Dabar apie 90 proc. informacijos randame atviruose šaltiniuose – jeigu tinkamai jais naudojamės.

Kaip dabar tai daroma? Sukuriama kompiuterio programa, reaguojanti į tam tikrus signalus tinkle. Į programą įvedami rūpimi vardai. Tarkime, kas nors iš jų pasirodė tinklo erdvėje: užregistravo sandorį, pervedė pinigus, įsigijo nekilnojamojo turto, jį pardavė. Taip pat susituokė, išsiskyrė – nors į šią sritį mes niekada nesikišame. Ir štai į kompiuterį ateina signalas – kas nors apsireiškė. Tiesiog tu mokėjai laukti kaip niekas kitas, ir tavo programoje pasirodo pranešimas, kad kažkas kažką padarė. Mes pradedame tai tikrinti.

Ką padarėme J.Čaikos šeimos atveju? Pasiuntėme paklausimus. Į Graikijos kadastrą reikėjo užeiti asmeniškai. Paaiškėjo, kad tenai yra ir antras viešbutis – vieno iš pono Čaikos sūnų vardu. Manau, kad J.Čaikos sūnūs ar oligarchų Rotenbergų sūnūs turėtų dėstyti aukštojoje ekonomikos mokykloje: startuolių fakultete skaityti specialų kursą, kaip būnant 27 metų tapti milijardieriumi. Manau, kad tie itin talentingi, sakyčiau, genialūs žmonės mūsų studentus ir visuomenę gali išmokyti daugelio naudingų dalykų.

– Kokią matote savo leidinio ateitį?

– Manau, kad žmonija, taip pat ir žiniasklaida pasiekė savo raidos stadiją, kai niekas nieko neatšaukia, nenustelbia. Kai daugelis dalykų gali egzistuoti greta. Kartu gali veikti žmonės, kurie rašo rašikliu, kurie įrašo savo mintis į diktofoną, kurie rašo kompiuteriu. Yra tokių, kurie nori spausdintis ant popieriaus, ir tokių, kurie egzistuoja tiktai internete – gyvena socialiniuose tinkluose. Visi tie dalykai papildo vieni kitus.

Man popierius – tarsi notaro patvirtintas internetas. Viename didžiausių JAV laikraščių mačiau, kaip jie sulig kiekvienu numeriu mažino skilčių skaičių ir netgi skilčių matmenis – spauda tai leidžia. Pastaruoju metu pas juos visa tai ėmė vėl plėstis. Vėl atsirado „Newsweek“ spausdintinė versija. Ir mano draugas Davidas Remnickas, „The New Yorker“ vyr. redaktorius, nepatiria jokių sunkumų dėl to, kad spausdinasi ant popieriaus.

Tam yra paprastas paaiškinimas: žmonės iki 30 metų, kol jie vystosi ir mokosi, mėgsta virtualų popierių – kompiuterius, planšetes, įvairius priedėlius. Kada nors atsiras kaip skarelė susilankstantis kompiuteris. Nuo savo piršto galėsi projektuoti vaizdus ir skaityti tekstus ant bet kurios sienos. Bet kai žmogui sukanka 30 metų ir jis pasiekia ypatingų savo karjeros aukštumų, jam norisi turėti ne kieno nors kolektyvinį egzempliorių, o nuosavą žurnalo „Veidas“ numerį.

Galima patirti daugybę meilės istorijų, kai gyveni studentų bendrabutyje. O paskui tu įsimyli kokį nors visiškai konkretų žmogų. Dažniausiai laikinai, bet būtent tą žmogų. Tas pats vyksta suvisuomenintoje interneto erdvėje ir tavo individualioje erdvėje ant popieriaus.

Kol mums neatšaukė pirštų ir jie yra jautrūs – tol tu nori kartu su kavos kvapu jausti spaustuvės dažų kvapą, liesti popierių. Ir nieko čia nepadarysi. Neatsitiktinai visame pasaulyje kartojasi istorija su senais fotoaparatais: „Smena“, „Zenit“, „Leica“ – kai kas vertina fotojuosteles. Mes su jumis atsimename tą gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Sakydavome – „tai firminis daiktas“. Kaip šaunu, kad „firminis“, o ne savadarbis, kaip džinsai, kuriuos štampuodavo pogrindinėse dirbtuvėse.

Dabar, kai sakoma „firminis“, – tai jau neigiamas vertinimas, o kai sakoma, kad tai rankų darbas, hand made, – tai geresnis dalykas. Žiniasklaida ant popieriaus turi būti rankų darbo – asmeniškai tik jums, only for you. O internetas – visiems.

– Klausimas apie prezidentą, kuris, anot jūsų, nieko nepamiršta. Kokia, jūsų požiūriu, Rusijos valdžios sąranga?

– Esama nepajudinamų stereotipų. Pavyzdžiui, kad Leonido Brežnevo aplinka buvo žmonės iš Dniepropetrovsko ar Borisas Jelcinas mėgo atsivesti žmonių iš Uralo. Vladimiras Putinas atsivedė kooperatyvą „Ozero“. Jei kalbame apie „politbiurą“, tai ir yra tas „Ozero“.

XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje į mažą žemės lopinėlį įsikėlė keletas žmonių, pažinojusių vieni kitus, nes kartu dirbo. Jie statėsi ten mažus namelius, pėrėsi pirtyse. Tai buvo įprastas sovietinis kooperatyvas – be jokios prabangos. Ir visi manė, kad istorija apie „Ozero“ viską paaiškina.

Aš manau – tai mano subjektyvi nuomonė – kad V.Putinas visuomet tesi draugams duotą žodį. Apie tai kalba visi – visi kaip vienas laikraščiai rašo, visi kaip vienas stebėtojai. Tačiau kai jis duoda žodį, o jam duotas žodis sulaužomas, jis pirmą kartą atleidžia, o antrąkart – ne.

Jeigu pažiūrėsite įdėmiai, koncepcija, kad šalį valdo kooperatyvas, sugriuvo. Kur yra vienas įtakingiausių to kooperatyvo žmonių – kalbėkime plačiau, jis ne vien sklypo kaimynas – ponas Vladimiras Jakuninas, vadovavęs „Rusijos geležinkeliams“? Kur iš Peterburgo kilęs Borisas Gryzlovas, vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai? Jis yra Rusijos pagrindinės partijos „Jedinaja Rosija“ kūrėjas. Paskui jis pirmininkavo Dūmai. Manau, kad B.Gryzlovas kur nors yra. Bet jis dabar tikrai nėra prezidentui artimos aplinkos žmogus.

Mano prielaida – V.Putinas stipriai nusivylė tuo elitu, kuris jį supa. Panašiai kaip kadaise B.Jelcinas, kuris kažkada pasakė apie Aleksandrą Koržakovą, Olegą Soskovecą ir Michailą Barsukovą, kad jie per daug imdavo ir per mažai duodavo. Pasigirsta panaši V.Putino intonacija – nusivylimas.

Tokią matau valdžios konfigūraciją. Vienas žmogus, kuris mano, kad jis atsako už visą šalį, ir elitas, kurį jis laiko nevisiškai susidorojusiu su elitui patikėtomis funkcijomis.

– Kodėl sukūrėte Baltijos šalims skirtą tinklalapį?

– Tarkime, man Baltijos šalys labai įdomios. Daugelis procesų, susijusių su SSRS pabaiga, prasidėjo 1991 m. sausio 13-ąją Vilniuje. Tai prasidėjo prie Televizijos bokšto – argi ne? Paskui viena buvusios šalies dalis ėjo į vieną pusę, o kita – į kitą. Štai kas įdomu – viena valstybė stato patogią, o ne didžią šalį, kita valstybė negali pastatyti patogios, todėl stato didžią, ir man baisiai įdomu, kaip tai vyksta.

– Vienas „Novaja gazeta“ savininkų – Michailas Gorbačiovas. Kaip jį vertinate?

– Jis turi 10 proc. mūsų laikraščio akcijų. Manau, kad M.Gorbačiovas, nepaisant tragiškų Vilniaus įvykių (kaip žinoma, ne jis pasiuntė ten specialią „Alfa“ grupę, dėl ko paskui buvo ilgai aiškinamasi), sugebėjo be kraujo atsisveikinti su komunizmu. Ir tai vienas jo nuopelnų. Neįmanoma iš viso be kraujo atsisveikinti su totalitarine santvarka. Nuoširdžiai linkiu jam sveikatos, taip pat išsaugoti puikų juodąjį humorą, kurio jam nestinga.

 

 

 

Nuo santykių su Turkija ir Ukraina iki savo dukrų gyvenimo. Tokius klausimus išgirdo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per tradicinę didžiulę spaudos konferenciją, kuri truko tris valandas ir joje dalyvavo apie 1,4 tūkst. žurnalistų. Pateikiame svarbiausių V.Putino atsakymų penketuką:

1. Turkijai neatleis:

Jei kas iš Turkijos vadovybės nusprendė palaižyti amerikiečiams vieną vietą, nežinau, ar to reikia amerikiečiams.

Kalbėdamas apie Turkiją, kuri numušė į jos erdvę įskridusį karinį Rusijos lėktuvą, V.Putinas negailėjo piktų žodžių ir, žinoma, nepraleido susieti incidento su Vašingtonu: “Jei kas iš Turkijos vadovybės nusprendė palaižyti amerikiečiams vieną vietą, nežinau, ar to reikia amerikiečiams.”

“Mes savo buvimą Sirijoje padidinome, padidinome karinės aviacijos kiekį. Ten nebuvo rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos – dabar ten S-400. Jei anksčiau Turkija skraidė ir nuolat pažeisdavo Sirijos oro erdvę, tai dabar tegu paskraido”, – pridūrė V.Putinas.

2. Iš Sirijos neplanuoja trauktis:

Tiksliau, V.Putinas iškėlė tokias Rusijos kariuomenės pasitraukimo sąlygas, kokios dar tikrai ilgai nebus įgyvendintos: “Kai mes pamatysime, kad suartėjimo procesas prasidėjo, prasidėjo politinis procesas ir pati Sirijos vadovybė nuspręs, kad reikia baigti šaudyti ir pradėti kalbėtis, nuo to laiko ir mes nesiruošiame būti didesni sirai, nei patys sirai.”

Mes niekada nesakėme, kad ten (Rytų Ukrainoje – red. past.) nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tarp jų – ir karinius.

3. Ukrainoje – ir yra, ir nėra Rusijos karių:

“Mes niekada nesakėme, kad ten (Rytų Ukrainoje – red. past.) nėra žmonių, kurie sprendžia tam tikrus klausimus, tarp jų – ir karinius, bet tai nereiškia, kad ten yra reguliari Rusijos kariuomenė. Pajauskite skirtumą”, – rėžė Rusijos vadovas. Kalbėdamas apie Ukrainą V.Putinas taip pat pridūrė, kad nesiruošia įvesti sankcijas Kijevo atžvilgiu.

4. Dukrų gyvenimas – paslaptis:

V.Putinas, atsakydamas į klausimą apie gandus, susijusius su jo dviem dukromis, teigė, kad jos gyvena Rusijoje, mokėsi Rusijoje, neužsiima verslu ir politika.

“Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę į savo likimą. Jos niekada nebuvo “vaikai žvaigždės” (…) Jos gyvena savo gyvenimą ir daro tai garbingai”, – tik tiek paminėjo jis.

5. Rusijos ekonomikos krizė baigėsi:

V.Putinas prognozavo, kas kitais metais Rusijos ekonomika, pasiremdama 50 dolerių už barelį naftos kaina, augs 0,7 proc., o 2017 m.  - jau 1,9 proc. ir 2,4 proc. – 2018 m.

“BVP krenta, infliacija 12,3 proc., pajamos, investicijos krenta, bet ekonominės krizės pikas – jau praeitis”, – tvirtino Rusijos prezidentas.

Konferencijos vaizdo įrašo ieškokite čia

Politikų, ypač Rusijos vadovų, deklaruojamas Kinijos ir Rusijos suartėjimas tiek ekonomikoje, tiek tarptautinėje politikoje nelabai sėkmingas, rašo “The New York Times”.

“Ant žemės” – kitaip

Sugundyta Rusijos ir Kinijos santykių atšilimo, kinų verslininkė Li Lihua ėmėsi investuoti į pasienyje, prie Amūros upės esantį nedidelį Blagoveščensko miestą. Atidarė kinų restoraną, nusipirko kelias gamyklas ir pradėjo 120 mln. JAV dolerių nekilnojamo turto projektą – daugiabučių statyba jaunoms rusų šeimoms.

Dvi šalys deklaruoja esančios pasiryžusios bendradarbiauti. Tačiau “ant žemės” bendrų veiksmų nelabai matosi.

Tačiau šis projektas sustojo Rusijos ekonomikai ritantis žemyn. Verslininkė dabar nerimauja, jog teks parduoti kitus verslus, kad tik gebėtų užbaigti projektą.

“Dvi šalys deklaruoja esančios pasiryžusios bendradarbiauti. Tačiau “ant žemės” bendrų veiksmų nelabai matosi”, – teigė 48-erių kinė.

Pekinas ir Maskva dar tikriausiai niekada nesakė vienas kitam tiek šiltų žodžių. Abi pusės žada plėsti tarpusavio prekybą ir investicijas, kad tik atsispirtų Vakarų įtakai. Šią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas lankosi Kinijoje su keturių dienų vizitu.

Tačiau realybė rodo, kad rankų paspaudimai sunkiai perauga į artimesnį bendradarbiavimą.

Didelis nepasitikėjimas

“Egzistuoja rimti faktoriai, kurie trukdo plėtoti santykius, – “The New York Times” teigė Aleksandras Gabuevas, Rusijos Azijos ir Ramiojo vandenyno programos Carnegie centre vadovas.  - Egzistuoja didelis ir senas kultūrinis nepasitikėjimas.”

Vien Blagoščensko istorija tai įrodo. 1900 m., kai Kinijos pajėgos apšaudė miestą, iš jo buvo išvaryti visi kinai, kurių tūkstančiai nuskendo bandydami perplaukti Amūro upę. Šaltojo karo laikais, SSRS ir Kinijai konkuruojant dėl “tikrojo” komunistinės valstybės vardo, pasienį skyrė tūkstančiai kilometrų spygliuotos vielos ir bunkeriai.

Po 10 dienų kelionės iš Maskvos, W.Xino sunkvežimis tris savaites laukia, kol jo krovinį patikrins muitininkai ir jis persikels per Amūrą.

Kinijai pradėjus įgyvendinti laisvos rinkos reformas, šaltukas padėjo tirpti. 1986 m. pradėta prekyba tarp Blagoveščensko ir kitoje upės pusėje esančio Kinijos Heihe miesto, 2000-aisiais pasienyje suformuota speciali ekonominė zona. Heihe parduotuvių iškabos pasipuošusios tiek kiniškais hieroglifais, tiek rusų kirilica.

Wangas Xinas 2008 m. pradėjo iš Rusijos importuoti šokoladą, sausainius ir saldainius. Šiandien jo verslo apyvarta siekia 150 tūkst. dolerių per mėnesį. Vis dėlto produktų pervežimas per sieną užtrunka ir vis dar brangus. Po 10 dienų kelionės iš Maskvos, W.Xino sunkvežimis tris savaites laukia, kol jo krovinį patikrins muitininkai ir jis persikels per Amūrą. Tiek Kinija, tiek Rusija taiko papildomus mokesčius.

Savų interesų vedami

Tiesa, abi pusės jau pasirašė pagrindinius susitarimas energetikos ir finansų srityje. Prekyba tarp šalių 2014 m. siekė 95 mlrd. dolerių – tai yra prekyba išaugo 4 kartus per pastaruosius 10 metų.

Rusai “žiūri į Aziją, kad pasakytų Vakarams, jog “mes turime kitų draugų”, bet tai nėra taip paprasta.

Bet Kinija nėra raitelis ant balto žirgo, kurio tikisi Rusija. Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į gamtinių išteklių, infrastruktūros projektų užsakymų ir vartotojų aukso kasyklą. Krentant naftos kainoms, Kinija spaudžia Rusiją sudaryti Pekinui naudingas rusiškų gamtinių dujų tiekimo sąlygas.

Praėjusiais metais Kinijos investicijos Rusijoje išaugo daugiau nei dvigubai, bet vis dar tesiekia 5,6 proc. visų investicijų. Kinai pernai per Heihe pervežė į Rusiją 4 kartus daugiau produkcijos, nei atsivežė iš Rusijos.

Rusai “žiūri į Aziją, kad pasakytų Vakarams, jog “mes turime kitų draugų”, bet tai nėra taip paprasta,” – teigia Edwardas Chow iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone.

Abu miestai – vis dar skirtingi pasauliai. Pavyzdžiui, vienu ir tuo pačiu keltu kartu negali keliauti rusai ir kinai. Blagoveščensko gyventojai mieliau kalba šiek tiek angliškai, nei kinietiškai. Barjerai, pradėti verslą Rusijoje, taip pat išlieka dideli.

Heihe – tai Kinijos klestėjimo pavyzdys: sutvarkytos gatvės, modernūs biurų pastatai ir viešbučiai su vaizdu į upę. Blagovešenskas – priešingai, ten dominuoja sovietinio laikotarpio pastatai, kurie sukuria įspūdį, kad geri laikai jau seniai praeityje.

Pasak verslininkės L.Lihua, santykius tarp Kinijos ir Rusijos puikiai iliustruoja senas posakis: “Nėra amžinų draugų, yra tik amžini interesai.”

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Kartojam, kartojam ir patikės. Praėjusią savaitę Kremliaus propagandos taikiklyje – tie patys taikiniai, tokie patys teiginiai. Tiesa, Ukraina, regis, nustumia Turkiją ir sugrįžta į lyderius, o visas pasaulis toliau tėra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV), Vašingtono ir Vakarų Europos sąmokslų arena.

Pateikiama įdomiausių Kremliaus propagandos išsigalvojimų 10-tuką, pagal  ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” ir veidas.lt duomenis:

1. JAV atakavo Sirijos režimo karius ir taip norėjo įtraukti Rusiją į karą su NATO. Nei atakavo JAV, nei nori įtraukti Rusiją į karą.

2. Turkija, ir būtent jos prezidento šeima, ir Ukraina pelnosi iš naftos prekybos su  Islamo valstybe (ISIS arba “Daesh”). Taip pat Turkijos prezidentas yra artimas islamistams ir nupirko pergalę rinkimuose už vahabitų režimo Saudo Arabijoje pinigus. Jau atsibodo, bet pakartosim: nėrą jokių įrodymų.

3. Kaip ir minėjome, dėmesys Ukrainai sugrįžta. Štai, garsusis “Vesti nedeli” vedėjas Dmitrijus Kiseliovas savo sekmadieninę laidą anonsavo ne kuo kitu, o muštynėmis Ukrainos Radoje ir neslėpdamas pagiežos rėžė: “Aukšiausioje Radoje vienas kitą nusprendė apkabinti, vienas nesipriešino, bet supyko.”

4. Kitos Rusijos žiniasklaidos priemonės pranešė apie tariamai Ukrainos specialiųjų tarnybų vykdomus “etninius valymus” ir kad Kijevas užėmė kelis naujus kaimus Rytų Ukrainoje.

5. “Zvezda TV” nepraleido pro akis JAV viceprezidneto Joe Bideno vizito Kijeve ir pranešė, kad jis pasiūlė padalinti Ukrainą į keletą mažų valstybių.

6. Beje, šiame kontekste paminėta ir mūsų kaimynė Lenkija – esą per ją Ukraina parduoda ginklus ISIS. Greitai gal ir Lietuvoje Kremliaus propagandistai atras “ISIS teroristų bazes”?

7. Ne ES sprendžia, ar pratęsti sankcijas Rusijai, o Vašingtonas. Kaip gi ne taip, juk Vašingtonas yra “didysis pasaulio blogis”.

8. Kita vertus, tokios kaip ES net nėra, nes tai tėra iliuzija, kurią sukūrė slaptas pasaulio elitas su tikslu valdyti pasaulį.

9. Tęsiant Vašingtono, kaip blogio įsikūnijimo temą, – ne kas kitas, o CŽV remia ISIS ir net perveža teroristus į JAV, iš JAV į Turkiją ir į Libiją.  Mat “tikrasis” Amerikos tikslas – sunaikinti Sirijos režimą, kad perimtų visų Artimųjų Rytų gamtos išteklius ir apsuptų Rusiją.

“Net nenoriu užteršti jūsų smegenų eilinėmis banalybėmis iš Ovalaus kabineto,” – vėl cituojame D.Kiseliovą:  “JAV veikia neatsakingai, sužlugdydama valstybes ir net regionus, kas sąlygoja tūkstančius mirčių ir milijonus pabėgėlių.”

10.  Pikti turkai bandė taranuoti rusų karinį laivą, kuris net buvo priverstas iššauti įspėjamąjį šūvį. Tiesa, ta, kad turkų laivo kapitonas nepastebėjo nei kad laivas yra rusų, nei šūvio.

Kur poilsiauti rusams? Į Egiptą – pavojinga, į Turkiją – negalima, nes šalys konfliktuoja, į Baltijos valstybes – ten “fašistai”, o Vakarų Europa – dėl krizės Rusijoje tampa per brangi. Belieka tik Sirija. Rusijos kelionių agentūra “Megapolis” ruošiasi siųsti turistus į Siriją, rašo “Foreign Policy”.

Nuo kitų metų “Megapolis” planuoja pardavinėti kelionių paketus “Assado turai” – tai 4-5 dienų kelionė “su viskas įskaičiuota” už 1,5 tūkst. dolerių. Kelionės pavadinimas nestebina – Rusija jau kelis mėnesius savo karine aviacija ir kitaip aktyviai palaiko Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą.

Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai.

Pasak Anatolijaus Aronovo, kurio kompanija padėjo užpildyti prašymą “Megapoliui” dėl licencijos kelionėms išdavimo, šiuo metu rusai turi daug privalumų keliaudami į Siriją. A.Aronovas leidiniui “Novaja gazeta” teigė, kad sirai jau įprato prie rusų karių buvimo. Daug sirų studijavo Rusijos universitetuose, todėl kalba rusiškai ir turistams nekils kalbos barjero. Be to, sirams labai trūksta pajamų ir kainos rusų tikrai neišgąsdins.

Ir visai nesvarbu, kad jau kelerius metus vykstantis konfliktas privertė milijonus sirų palikti šalį, dar milijonai tapo pabėgėliais savo šalyje. Taip pat neįdomu, kad Rusija, Prancūzija, JAV ir kitos šalys nuolat bombarduoja pilietinio karo ugnyje paskendusią šalį.

“Megapolis” jau derasi su Sirijos viešbučiais ir transporto kompanijoms bei laukia patvirtinimo iš Maskvos ir Damasko.

Tiesa, tai ne pirmas toks rusų kelionių kompanijų originalus pasiūlymas. Praėjusiais metais “Megapolis Kurort”  siūlė panašias keliones į karo nusiaubtą Rytinę Ukrainą. Tuomet keturių dienų kelionė kainavo 3 tūkst. dolerių – dvigubai daugiau nei dabar į Siriją, nors ši gerokai toliau nei Ukraina.

“Klausiate, kiek bepročių atsiras? Visi turistai yra bepročiai – jie moka pinigus, kad galėtų pamatyti tai, ką per televizorių gali matyti nemokamai”, – teigė A.Aronovas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Po karo su Gruzija 2008-aisiais Rusija pradėjo didžiulę karinių pajėgų reformą. Jos rezultatus dabar matome Sirijoje, rašo “Foreign Policy”.

Štai šią savaitę Rusija iš povandeninio laivo, buvusio Viduržemio jūroje, raketomis apšaudė Raką, “de facto” Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) sostinę. Kiek anksčiau Rusija paleido raketas iš Kaspijos jūroje esančių laivų.

Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS.

Maskvos kampanija Sirijoje kol kas sąlyginai ribota, bet Kremlius ją naudoja, kad patikrintų savo karines galimybes. Kartu Maskva taip įspėja JAV ir kitas Vakarų valstybes.

“Raketų paleidimas iš povandeninio laivo buvo labiau politinis ginklas, kurio tikslas – Vašingtonas, nei karinis, kurio tikslas – ISIS”, – “Foreign Policy” sakė karinio jūrų laivyno analitikas iš Karo studijų instituto Chrisas Harmeris.

Manoma, kad povandeninis laivas “Rostov na Donu” yra vienas tyliausiai veikiančių pasaulyje. Jis puikiai tinka slaptoms operacijoms. Pasak Ch.Harmerio, jo panaudojimas apšaudant ISIS yra keistas sprendimas, nes ženkliai pigiau ir efektyviau tam pasitelkti aviaciją.

“Nėra jokios taktinės priežasties Rusijai naudoti raketas. Jie jas naudoja, kad parodytų pasauliui, kad jie tai gali”, – sakė ekspertas.

Bombardavimo kampanija Sirijoje išsiskiria ir savo atvirumu  - Rusijos gynybos ministerija viską dokumentuoja ir viešina socialinėje medijoje, o pagrindinė žiniasklaida taip pat skiria tam labai didelį dėmesį.

Rusijos kariuomenės ekspertas iš Niujorko universiteto Markas Galeotti mano, kad Rusija ne tik bando išsaugoti Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimą, bet ir “tikrina naujas technologijas bei naujus būdus naudoti senas technologijas.”

“Taip pat parodoma potencialiems klientams, kad rusiški ginklai gali daryti įspūdingus dalykus”, – pridūrė ekspertas.

Be savo laivyno galios, Rusija naudoja ir šoko bei baimės taktiką per oro antpuolius. Lapkričio 17 d. Rusija įgyvendino didžiulę oro ataką, kurioje dalyvavo iš Rusijos pietų pakilę sunkiųjų bombonešių eskadronai. Maskva taip pat dislokavo S-400 žemė-oras raketas Sirijoje.

Naujausias galios demonstravimas – Vladimiro Putino teiginys, kad gali būti panaudotas branduolinis ginklas prieš ISIS. Tiesa, Rusijos vadovas pridūrė, kad tikisi, jog to niekada nereikės.

2014 m. Rusija aneksavo Krymą be kraujo ir su specialiųjų pajėgų bei jūrų pėstininkų pagalba. Maskva taip pat niekad nepripažino, kad aktyviai dalyvavo konflikte Ukrainos rytuose. Dabar, Sirijoje, ji elgiasi visiškai priešingai – atvirai ir nieko neslėpdama.

Bet kokiu atveju visos šios trys karinės kampanijos rodo pokyčių, kurie įgyvendinti po 2008 m. agresijos prieš Gruziją, rezultatus.  2010 m. pradėta armijos modernizacijos programa iki 2020 m. numatė pakeisti 70 proc. sovietinių laikų įrangos. Tai 50 naujų karo laivų, šimtai naikintuvų ir tūkstančiai karinių transporto priemonių.

Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos.

Vis dėlto ambicingas planas buksuoja dėl Rusijos ekonomikos sunkmečio, kurį iššaukė Vakarų sankcijos ir naftos kainų kritimas. Pasak M.Galleoti, Maskva dabar lenktyniauja su laiku.

“Nors rusai nenori pripažinti, bet jie jau karpo išlaidas,”-  sakė jis. Maždaug vieną trečdalį karinių pajėgų jau pavyko reformuoti. Šie elitiniai daliniai buvo dislokuoti Ukrainoje ir Sirijoje.

Ar Rusija išlaikys reformų tempą, kaip ji toliau veiks Ukrainoje bei Sirijoje, – parodys laikas. Kol kas nekyla klausimų, kad Rusijos misija Sirijoje yra palaima Kremliui.

“Tik pradėdami operaciją Sirijoje, su 30 lėktuvų jie nuvertė nuo bėgių didelę dalį JAV užsienio politikos,” –  sakė M.Galeotti.

Visą tekstą skaitykite čia

 

 

Turkija ir toliau neabejotinai išlieka pagrindiniu Rusijos propagandos taikiniu. Pasinaudodami ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” duomenimis, pateikiame praėjusios savaitės Kremliaus propagandos “uogytes”:

1. Rusijos žiniasklaidą toliau valdo sąmokslo teorijos dėl numušto karinio lėktuvo Su-24. Tradiciškai “kaltė krito” ant JAV Centrinės žvalgybos valdybos, Baltųjų rūmų ar/ir NATO, kuri esą ruošiasi karui su Rusija.

2. Žinoma, ir toliau plėtojamas tariamas Turkijos ryšys su Islamo valstybe (ISIS arba “Daesh”), esą ši yra pagrindinė ISIS naftos pirkėją ir t.t.

3. Turkija slapta susitarė su ES dėl žmonių kontrabandos – t.y. ES mokės už tai Turkijai, o ši pinigus perduos ISIS. Iš tos pačios operos: Turkijos premjeras ir jo šeima kasmet skiria 2 mln. dolerių ISIS teroristams.

Egipto faraonai buvo slaviškos kilmės.

4. Įdomiausia, kad vėl pasiteisino sena propagandistų taisyklė – dažnai kartojamas melas tampa tiesa. T.y. Rusijos inspiruojamas sąmokslo teorijas pasigauna kai kurie Europos žiniasklaidos kanalai. Pavyzdžiui, vienas čekų portalas teigia, kad migrantų krizė – tai JAV planas sunaikinti Europos civilizaciją “sumaišius” europiečius su “mažiau protingais” afrikiečiais.

5. “Rasijskaja gazeta” nenustoja stebinti. Šį kartą pranešė, kad Vakarų Ukrainoje bus uždraustas Senis šaltis ir snieguolė.

6. Egipto faraonai buvo slaviškos kilmės.

7. Migrantai Suomijoje išprievartavo mažametę moksleivę, o policija tai bandė nuslėpti.

8. Nacizmas – ant bangos Vokietijoje ir net gi perleidžiama Adolfo Hitlerio knyga “Mano kova” (“Mein Kampf”).

9. ISIS nafta per Turkiją patenka į Odesą, t.y. Ukrainą.

10. Separatistiniuose Ukrainos rajonuose veikia ukrainiečių grupės, kurios platina banknotus užkrėstus Kiaulių gripu.

Daugiau propagandinių nesąmonių rasite čia.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas komentuoja Turkijos ir Rusijos santykių krizę.

– R.Erdoganas ir V.Putinas tęsia žodžių dvikovą. Kaip toliau rutuliosis dviejų valstybių konfliktas?

– Apsižodžiavimai visų pirma skirti kiekvienos šalies vidaus politikos auditorijai. Jais norima parodyti savo tvirtumą šalies gyventojams. Įvertinant abiejų politinių režimų Turkijoje ir ypač Rusijoje specifiką ir šių šalių lyderių vadovavimo pobūdį, tai neturėtų stebinti.

Tačiau labai abejoju, jog tai galėtų išsivystyti į kokią nors naują karinę konfrontaciją ar Rusijos atsaką, kad ir pavėluotą, tiesiogiai Turkijai, o ne jos remiamiems sukilėliams. Greičiausiai bus apsiribota švelniomis priemonėmis, tokiomis kaip ekonominės sankcijos, kurias Rusija jau dabar pradeda taikyti.

– Ar minėtos sankcijos nebus „popierinės“, jei tai irgi tėra pasirodymas, skirtas vidaus politikos rinkai?

Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

– Viskas priklausys nuo to, kiek Rusijos institucijos pačios norės šias sankcijas taikyti, įvertinusios jų kenksmingumą ne tik Turkijos įmonėms, turizmo sektoriui ar konkretiems maisto produktų eksportuotojams, bet ir Rusijos gyventojams.

– Ar Rusijos ir Turkijos konfliktas paveiks kovą su ISIS ir kokie bus tolesni JAV veiksmai?

– Šis konfliktas – tik dar vienas signalas, kad Vakarams su Rusija bendrą kalbą rasti sudėtinga. Skiriasi net šio įvykio interpretacijos ir pateikiami faktai dėl to, ar Rusijos lėktuvas buvo Turkijos oro erdvėje, ar vyko komunikacija tarp Turkijos pajėgų ir Rusijos lakūnų, ar ne.

Tokios skirtingos NATO šalių, visų pirma Turkijos, kurios poziciją parėmė ir JAV, interpretacijos, kai sunku rasti bendrą kalbą net dėl faktų, rodo, kaip bus sudėtinga bent kiek intensyviau koordinuoti tarpusavio veiksmus siekiant spręsti situaciją Sirijoje ir Irake. Tai ir politinis nepasitikėjimas, ir skirtingi politiniai tikslai. Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

Tokie skirtingi įsivaizdavimai trukdys koordinuoti veiksmus dėl bet ko daugiau nei „Islamo valstybės“ neutralizavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.