"Scanpix" nuotr.

Himnas: vienas iš pirmųjų Vladimiro Putino sprendimų, perėmus valdžią 2000-aisiais, buvo sovietų himno sugrąžinimas. Pasak apklausų, net du trečdaliai rusų tokiam žingsniui pritarė. Tiesa, kai kurie sovietinio himno žodžiai buvo išbraukti, pavyzdžiui, apie Komunistų partiją.

Partija: Sovietų Sąjungoje egzistavo tik viena partija – Komunistų, ir visi, kurie norėjo siekti karjeros, turėjo jai priklausyti. Dabartinėje Rusijoje kitos partijos neuždraustos, bet valdžia tiek regionuose, tiek nacionaliniu lygmeniu priklauso V.Putino Vieningosios Rusijos partijai. Narystė joje – taip pat uždega žalią šviesą į šviesų asmeninį rytojų.

Skirtumas toks, kad anksčiau KGB buvo paklusti Komunistų partijos tarnaitė, dabar partijai “Vieningoji Rusija” vadovauja KGB veteranai.

Šnipai: jau dešimtmetį 80 proc. Rusijos valdžios elito sudaro žmonės, vienaip ar kitaip susiję su saugumo tarnybomis. Dauguma jų, kaip ir pats V.Putinas, išeiviai iš KGB. O ir KGB įpėdinė Federalinė saugumo tarnyba (FST) dabar yra ženkliai galingesnė ir kelianti baimę nei po SSRS subyrėjimo. Kaip ir KGB, FST užsiima ne tik kova su ekstremizmu, šnipinėjimu, bet ir politinės opozicijos persekiojimu. Tiesa, skirtumas toks, kad anksčiau KGB buvo paklusti Komunistų partijos tarnaitė, dabar partijai “Vieningoji Rusija” vadovauja KGB veteranai.

"Scanpix" nuotr.

Disidentai: sovietiniais laikais disidentai buvo kalinami ir žudomi ar atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Dabar režimo kritikai dažniausiai susilaukia kaltinimų dėl kriminalinių nusikaltimais. Su jais taip pat susidorojama fiziškai. Šiuo metu, pasak visuomeninės organizacijos “Memorial”,  Rusijoje yra apie 50 politinių kalinių. Tai ženkliai mažiau, nei sovietiniais laikais, bet vis tik politinių kalinių yra.

Anksčiau Maskva vadovavosi komunizmo ideologija ir skelbė karą kapitalizmui, dabar V.Putinas kelia konservativizmo vėliavą prieš esą amoralius Vakarus.

Žiniasklaidos kontrolė: Sovietų Sąjungoje nebuvo laisvos žiniasklaidos. Viską kontroliavo režimas, o užsienio žiniasklaida buvo sunkiai pasiekiama eiliniams piliečiams. Tik užėmęs sostą V.Putinas ne tik grąžino sovietinį himną, bet ir perėmė pagrindinių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Tiesa, Rusijoje dabar galima gauti informacijos iš užsienio žiniasklaidos. Taip pat  veikia nedidelės nepriklausomos žiniasklaidos kompanijos, kurios leidžia sau kritikuoti valdžią, tačiau jų poveikis nėra didelis.

Priešiškumas Vakarams: Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, sugrįžo prie priešiškumo Vakarams. Vienas pastarųjų dienų pavyzdžių, Rusijos parama Sirijos Basharo al-Assado režimui, kurį Vakarai laiko nusikalstamu ir siekia jo pasitraukimo. Skirtumas tik tas, kad anksčiau Maskva vadovavosi komunizmo ideologija ir skelbė karą kapitalizmui, dabar V.Putinas kelia konservativizmo, tradicinių vertybių vėliavą prieš esą amoralius Vakarus.

Homofobija: Sovietų Sąjungos laikais už homoseksualizmą grėsė 5 metai kalėjimo. V.Putino Rusijoje už “homoseksualizmo propagavimą” taip pat gresia areštas, nors homoseksualumas nėra nusikaltimas, tačiau netradicinės seksualinės orientacijos atstovai dažnai tampa smurto aukomis.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

"Scanpix" nuotr.

Tai, kas vyksta Rusijoje, galima pavadinti kova tarp televizoriaus ir šaldytuvo – tiksliau mūšiu tarp patriotiškumo pripumpuotos propagandos ir vis blogėjančios ekonominės padėties.

Dauguma statistinių rodiklių rodo, kad Rusijai sekasi vis blogiau. Infliacija didėja, algos krenta. Rublio vertė irgi krenta. Ekonomikos augimas – neigiamas. Kritusios naftos kainos smarkiai smogė šalies ekonomikai. Dalis verslo ir paprastų gyventojų sunkiai sugeba išmokėti paskolas.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą.

Tačiau žmonių nuotaikoms šios negandos neturi poveikio. Rusai viską vertina ženkliai pozityviau nei prieš metus. Pagal Gerovės indeksą, kurį kasmet sudaro “Legatum” institutas, 2015 m. Rusija iš 68 vietos pakilo į 58-ąją.

Kaip paaiškinti tokį fenomeną? V.Putino agresyvi užsienio politika ir puikiai veikianti propagandos mašina atitraukia eilinių rusų dėmesį nuo blogėjančių gyvenimo sąlygų. Tačiau tokia praraja tarp suvokimo ir realybės ilgai gali nesitęsti.

Todėl reikia atkreipti dėmesį ne tik į skirtumą tarp realybės ir suvokimo, bet ir tarp suvokimo ir elgesio. Kapitalo bėgimas iš Rusijoje 2013-2014 m. išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 61 mlrd. iki 15i,5 mlrd. JAV dolerių, o tai neatrodo patriotiškai. Problema yra tai, kad autoritariniuose režimuose sunku pasakyti, kiek nuoširdūs yra apklausų dalyviai.

V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės.

Propaganda Rusijoje – tai ne tik tam tikra indoktrinacija, tai gali būti signalas visuomenei, siunčiantis tam tikrą elgesio kodą – tai ką, reikėtų ir ko nereikėtų kalbėti viešai, jei norite būti saugus.

Propagandos poveikis / "Scanpix" nuotr.

V.Putinas yra manipuliacijų ir klaidinimo meistras. Jis puikiai moką paversti televizorių galingesniu nei šaldytuvas. Galima net pritaikyti tokią metaforą: V.Putinas yra matadoras, kuris naudoja propagandos peleriną, kad išvengtų buliaus, t.y. realybės. Kol kas jam sekasi, bet kyla klausimas, kokių naujų patriotinių ir karinių pergalių jam prireiks, kad toliau išvengtų buliaus ragų.

Pasak Kremliaus propagandos, didžiausias Rusijos priešas yra Jungtinės Valstijos, kurios tariamai kontroliuoja tiek “fašistus” Ukrainoje, tiek ISIS Artimuosiuose Rytuose.

Išties, JAV ir Rusija – labai skirtingos. JAV ekonomika atsigauna, infliacija nėra didelė, o gyvenimo trukmė beveik 10 metų ilgesnė nei Rusijoje. Tačiau  tik 35 proc. amerikiečių pasitiki vyriausybe, Rusijoje šis rodiklis – 73 proc. Linksmiausia, kad tik 40 proc. amerikiečių tiki, jog rinkimai jų šalyje yra skaidrūs. O net 48 proc. rusai mano, kad jų šalyje rinkimai vyksta sąžiningai.

Daugumoje pasaulio šalių, objektyvūs (ekonomikos) ir subjektyvūs (apklausos) rodikliai yra susiję: jei ekonomika gerėja, gerėja ir žmonių nuotaikos, bei atvirkščiai.

Vis dėlto labai įdomu nagrinėti ir skirtumą tarp suvokimo ir realybės. Pavyzdžiui, suvokimas, kad šalyje paplitusi korupcija gali padidėti šalyse, kurios sėkmingai su tuo kovoja, nes žiniasklaida apie tai informuoja ir atkreipia dėmesį.

Tačiau toks paaiškinimas Rusijai netinka. Skirtumo tarp suvokimo ir realybės priežastis – puikiai sustyguota Kremliaus propaganda. JAV piliečių suvokimo ir ekonomikos padėties skirtumą paaiškina tai, kad išsivysčiusiose demokratijose žmonės linkę daugiau reikalauti iš vyriausybės. Todėl suvokimas svarbus – jei žmonės nesuvokia, reiškia ir nereikalaus geresnės vyriausybės, kartu jos ir negaus.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

Scanpix

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

BFL / K.Vanago nuotr.

Kova su Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) teroristais ir pasaulio išgelbėjimas pasaulio nuo teroro – tai yra pagrindinė Kremliaus žinia tiek vidinei, tiek užsienio auditorijai, kalbant apie rusų kariuomenės dalyvavimą Sirijos konflikte. Bet ar tikrai?

Hugo Spauldingas, ekspertas iš  Karo studijų instituto, teigia, kad Rusija turi kitų tikslų. Businessinsider.com svetainėje analitikas įvardina 5 mitus apie Rusijos karinę operaciją Sirijoje.

1-as mitas: Rusija siekia sunaikinti ISIS.

Šis mitas Rusijai leido suskaldyti Vakarus, kurie siekė nušalinti Sirijos vadovo Bassado al-Assado režimą, bei išlaikyti savo karinę įtaką Artimuosiuose Rytuose. Be to, kalbos apie tarptautinę koaliciją prieš terorizmą leido išsivaduoti Rusijai iš tarptautinės izoliacijos dėl Krymo anekcijos ir konflikto Ukrainos rytuose eskalavimo.

Maskvos noras operaciją Sirijoje parodyti, kaip atsaką ISIS, yra Rusijos refleksinės kontrolės doktrinos pavyzdys: skleisti dezinformacija, kad pakeisti oponento požiūrį į įvykius ir imtis veiksmų, kurie labiausiai atitinka Rusijos interesus.

Rusijos karinės bazės įkurdinimas prie Viduržemio jūros kelia tiesioginę grėsmę NATO pietiniam flangui.

Rusija sutelkė visą savo karinę jėgą į taikinius, kurie kelia didžiausią pavojų B.Al-Assado režimui. Rugsėjo 30 d. pradėjusi oro atakų kampaniją Rusija susikoncentravo į opozicijos Sirijos režimui taikinius Šiaurės Vakarų Sirijoje, t.y. apie 50 km nuo ISIS kontroliuojamų teritorijų. Mat ten opozicijos pajėgos kėlė didžiausią grėsmę Sirijos režimui. Tik po to Rusija nukreipė savo pajėgas į Rytus, kur tuo metu ISIS pasiekė rimtų pergalių. “Reuters” karinių analitikų teigimu, keturi penktadaliai Rusijos atakų buvo prieš opoziciją, o ne ISIS. JAV valstybės departamento teigimu, pirmąją kampanijos savaitę ISIS teko tik 10 proc. visų Rusijos smūgių.

Rusijos karinės bazės įkurdinimas prie Viduržemio jūros kelia tiesioginę grėsmę NATO pietiniam flangui. Rusija ten augina savo karinę galią ir toliau įkurdindama naikintuvus, raketų sistemas ir karinius laivus – tai priemonės, kurios nėra efektyvios kovojant su ISIS (islamistai neturi avaicijos).

2-as mitas: Rusija taikosi į teroristų grupuotes.

Rusija bando ištrinti skirtumą tarp teroristų ir Sirijos opozicijos, kad legitimizuotų B.al-Assadą ir jo vykdomą kovą už išlikimą. Tuo pačiu atsakydama į kaltinimus, jog nekovoja su ISIS, Rusija teigia, kad naikina kitas teroristų grupuotes. Maskva net sugebėjo “išrasti” neegzistuojančias teroristų gruopuotes. Pavyzdžiui, “Sirijos Talibaną”.

3-ias mitas: Rusija nori bendradarbiauti su Sirijos opozicija.

Maskva teigia, kad nori įtraukti nuosaikias ir patriotiškas opozicijos grupes į politinį susitarimą su B.al-Assado režimu. Atvirkščiai, Rusija siekia delegetimizuoti tarptautiniu mastu Sirijos opoziciją, kad išsaugotų B.al-Assado režimą. Tokie diplomatiniai veiksmai, kaip ir kariniai Rusijos smūgiai, gali paskatinti atskiras opozicijos grupuotes prisijungti prie islamo radikalų.

4-as mitas: Rusija siekia suburti koaliciją kovai su terorizmu.

Rusijos bandymas įtraukti į savo vadovaujamą koaliciją tokius svarbus regiono veikėjus, kaip Egiptas, Irakas, Jordanija ir Izraelis, tėra tik noras sumažinti Vašingtono įtaką regione. Įkurdama bendrą Irano-Sirijos-Irako koordinacijos centrą Bagdade Rusija parodė, kad siekia išstumti JAV iš žaidimo. Rusija taip pat ne kartą siūlėsi Irake pradėti aviacijos kampaniją prieš ISIS ir tai tiesiogiai atsilieptų JAV vykdomai kovos su islamistais operacijai šioje šalyje. Kartu Maskva gali pasinaudoti ISIS korta, kad dislokuotų savo pajėgas Egipte ar Irake.

5-as mitas: Vakarų bendradarbiavimas su Rusija sunaikins ISIS ir pabaigs pilietinį karą Sirijoje.

Dabartiniai Rusijos veiksmai rodo, kad kova su ISIS nėra Rusijos prioritetas. Jai svarbiausia – Sirijos režimo išsaugojimas. Šio prioriteto nepakeitė nei išpuoliai Paryžiuje, nei Rusijos keleivinio lėktuvo susprogdinimas, už kurį atsakomybę taip pat prisiėmė ISIS.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Pasinaudodami ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” bei ukrainiečių StopFake.org surinkta informacija, pateikiame Rusijos propagandos mašinos išsigalvojimus.

Kaip teigia viena žymiausių Rusijos eksperčių Anne Applebaum, “sekite Rusijos žiniasklaidą bet kuriuo laikotarpiu ir greitai pastebėsite naujienų pranešimų šablonus. Niekas taip paprasčiausia “nenutinka”. Kiekvienas įvykis yra didesnė istorija, dažniausiai sąmokslo. Rusija, o greičiau sąmokslas sunaikinti ar pažeminti Rusiją, visada yra centre. Realūs faktai įpinami į istoriją, tačiau jie supainiojami su prasimanymais, kad atitiktų nubrėžtą istorijos liniją.”

Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai”

Taigi, prie konkrečių faktų: Turkijai numušus Rusijos bombonešį Su-24, Ukrainos, kaip propagandos taikinio, vietą užėmė Turkija. Žinoma, nepamiršti ir tradiciniai Rusijos “priešai” – Vakarai.

Labiausiai paplito faktais nepatvirtintos istorijos apie Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sūnaus naftos verslą su Islamo Valstybe (ISIS arba “Daesh”). Pranešta, kad ir jo dukrai priklauso ligoninė, kurioje gydomi ISIS teroristai. Esą tai sąlygojo sprendimą numušti Rusijos lėktuvą.

Net išplatinta nuotrauka, kurioje politiko sūnus stovi su dviem barzdotais vyrais, neva ISIS lyderiais. Bet pasirodo, kad tai tėra restorano, kuriame lankėsi politiko sūnus savininkai, kurie visada fotografuojasi su žymiais asmenimis, apsilankiusiais jų įstaigoje Stambule.

Dar viena versija: bombonešis buvo numuštas, nes Turkija savavališkai “pastūmė” savo sienas Sirijos teritorijoje.

Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Toliau dar įdomiau – Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai” (pagiežingas ukrainiečių nacionalistų įvardijimas). Ne kas kitas, o Turkija liepė Ukrainai pradėti Rusijos aneksuoto Krymo energetinę blokadą.

Na žinoma nepamiršta ir JAV bei ES. Esą turkai leidimą gavo iš jų, nes Vakarai bando patikrinti Rusijos karinius pajėgumus. O jei “tiksliau”, tai JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) “viską surežisavo”, asmeniniu prezidento Baracko Obamos “įsakymu”. Mat, ne kas kitas o CŽV visame pasaulyje remia terorizmą.

Kita vertus, pranešta, kad JAV pripažino, jog numušusi Rusijos lėktuvą, Turkija įvykdė teroristinį aktą. Esą Prancūzija taip pat pasmerkė Ankaros veiksmus ir netrukus Turkija bus išmesta iš NATO.

Dar nepavargote nuo tokio melo? Pabaigai – uogytė. Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Ir avys sveikos, ir vilkas sotus – tokia užduotis dabar iškilo JAV diplomatijai dėl Turkijos ir Rusijos santykių krizės. JAV pirmadienį pripažino, kad turkai Rusijos lėktuvą numušė virš savo oro erdvės, tačiau viešai nepateisino tokių veiksmų. Barackas Obama susitikęs su Vladimiru Putinu Paryžiuje ragino surasti bendrą sprendimą iš krizės.

Pasak leidinio “Foreign Policy“, Vašingtonui reikia Rusijos pagalbos ieškant taikaus Sirijos konflikto sprendimo, todėl šis negali užsipulti Maskvos dėl neteisėto jos lėktuvo įsiveržimo į Turkijos oro erdvę. Tuo pat metu Turkija yra pagrindinė regiono galybė ir gyvybiškai svarbi JAV sąjungininkė, todėl jos versijos paremti taip pat negalima.

Dabar Vašingtonas bando apraminti aistras. Kaip pirmadienį pareiškė JAV Valstybės departamento atstovė Elizabeth Trudeau, “svarbiausia – dabar nuraminti aistras ir pradėti dialogą.” Prieš tai B. Obama susitiko su V.Putinu ir pareiškė užuojautą dėl rusų lakūno ir jūrų pėstininko mirties incidento su Turkija metu.

“Vašingtonas gali netekti ir Ankaros, ir Maskvos pagarbos. Rizikuojama, kad Obama parodys rusams, jog sutinka dėl taikos Sirijoje bet kokia kaina.”

Nors Rusija atsisako neberemti Sirijos vadovo Basharo al-Assado, kurį Vašingtonas vadina pagrindine kliūtimi taikai Sirijoje, Vakarai nepraranda vilties surasti sprendimą ir siekia paliaubų Sirijoje. Po teroristinių išpuolių Paryžiuje, JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Iranas, Saudo Arabija ir Prancūzija pasirašė susitarimą, kuriame numatoma, kad iki sausio 1-osios turėtų įsigalioti paliaubos ir prasidėti derybos tarp Sirijos valdančiojo režimo ir opozicijos. Tiesa, kol kas nei B.al-Assadas, nei Sirijos opozicija nesutiko su tuo.

Naujas diplomatines iniciatyvas paskatino Islamo valstybės (ISIS arba” Daesh”) surengti išpuoliai Paryžiuje lapkričio 13 d., kurių metu žuvo virš 120 žmonių, bei Rusijos keleivinio lėktuvo susprogdinimas virš Egipto Sinajaus pusiasalio, dėl kurio atsakomybė taip pat prisiėmė “Daesh”.

Tačiau Turkijos ir Rusijos konfliktas dėl numušto karinio lėktuvo gali visas šias pastangas sugriauti. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas atsisakė atsiprašyti Rusijos bei pareiškė, kad jei dar kartą koks nors karinis lėktuvas įsiverš į Turkijos teritoriją – taip bus numuštas. Rusija, savo ruožtu, planuoja atsisakyti bevizio režimo su Turkija ir uždrausti vaisių bei daržovių importą iš Turkijos. Maskva taip pat Sirijoje dislokavo S-400 raketines sistemas bei pranešė, kad savo bombonešius Su-34 apginkluos oras-oras raketomis. Dar daugiau, V.Putinas apkaltino Turkijos valdžią pelnantis iš naftos verslo su “Daesh”.

Vieni ekspertai teigiamai vertina B.Obamos pasirinktą poziciją: retoriškai remti savo NATO sąjungininkę Turkiją, bet kartu diplomatiniais būdais užkirsti kelią konflikto eskalacijai. Yra ir kitaip manančių.

“Vašingtonas gali netekti ir Ankaros, ir Maskvos pagarbos, – teigė “Foreign Policy” Sirijos ekspertas iš Vašingtono instituto Artimųjų Rytų politikai Andrew Tableris. – Rizikuojama, kad Obama parodys rusams, jog sutinka dėl taikos Sirijoje bet kokia kaina.”

“Tik silpnai palaikydamos Turkiją mūšyje su Rusija, JAV parodys Erdoganui, kad beatodariškai nerems jo.”

Dar vienas faktorius šioje diplomatinėje šachmatų partijoje – JAV netenkina Turkijos bendradarbiavimas kovojant su ISIS. Ankara labai lėtai bando uždaryti savo sieną su Sirija, per kurią kovoti už “Daesh” vyksta užsienio islamistai. Be to, Turkija atakavo ir bombardavo kurdų pajėgas Sirijoje, kurias Vašingtonas laiko savo sąjungininkais ir pagrindine atsvara ISIS.

“Tik silpnai palaikydamos Turkiją mūšyje su Rusija, JAV parodys Erdoganui, kad beatodariškai nerems jo”, – teigė Joshua Landisas, ekspertas iš Oklahomos universiteto.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia.

Scanpix

Antradienį Sirijoje prie sienos su Turkija numuštas karinis lėktuvas. Praėjus kiek mažiau nei valandai nuo naujienos apie numuštą lėktuvą pasirodymo Rusijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino, kad šis lėktuvas priklausė Rusijos aviacijos grupei. Lėktuvas sprogo ore, o liepsnojančios nuolaužos nukrito Sirijos teritorijoje šalia Turkijos sienos.

Turkijos kariuomenės atstovai tikina, kad Turkijos naikintuvai F-16 antradienį numušė „neįvardytą karinį lėktuvą, kuris prie sienos su Sirija pažeidė šalies oro erdvę ir nereagavo į perspėjimus“. „Rusijos lėktuvas Su-24 buvo numuštas pagal kovos veiksmų taisykles, nes jis pažeidė Turkijos oro erdvę, nepaisydamas perspėjimų“, – sakoma Turkijos prezidentūros pranešime.

Rusijos gynybos ministerijos šaltinis pranešė, kad Sirijos teritorijoje buvo apšaudytas ir numuštas Rusijos aviacijos grupei priklausantis šturmo lėktuvas „Suchoj Su-24“, kuris visą laiką buvo išskirtinai Sirijos teritorijoje, maždaug kilometras iki sienos su Turkija, virš Latakijos regiono.

Kitas klausimas, kieno tai buvo klaida arba provokacija – Rusijos ar Turkijos. Viena vertus, Rusija jau ne pirmą kartą provokuoja Turkiją tikrindama savo ribas ir galimybes jai priklausančioje oro erdvėje. Antai spalio 16 d. net po kelių incidentų su Rusijos kariniais lėktuvais Turkijos karinės oro pajėgos prie Sirijos sienos numušė bepilotį lėktuvą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė Rusijai. Be to, jau ne kartą pavojingai prie NATO lėktuvų priartėję Rusijos orlaivių pilotai nepaisė dispečerių perspėjimų. Panašiai – ir šį kartą.

Jungtinių Valstijų kariškiai antradienį patvirtino Turkijos pareiškimą, kad turkų pilotai 10 kartų perspėjo Rusijos karinį lėktuvą prieš jį numušdami, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. „Mes girdėjome viską, kas ten vyko, tas ryšys vyko atvirais kanalais“, – patvirtino koalicijos atstovas spaudai pulkininkas Steve’as Warrenas per telekonferenciją iš Bagdado. Vis dėlto Turkija dabar kritikuojama dėl sprendimo numušti Rusijos

Su-24, nes tai reiškia Rusijos ir NATO krizę.

Beje, ją švelninti dabar mėgina abi pusės, ir vien tai, kad paaiškėjo, jog abu lėktuvo pilotai liko gyvi, šiek tiek mažina situacijos aštrumą. Tiesa, iš karto po įvykio buvo pranešta, kad vienas lėktuvo, skridusio 6 km aukštyje, pilotas žuvo. Be to, patvirtinta, kad iš teroristų kontroliuojamos teritorijos buvo sunaikintas dar ir Rusijos sraigtasparnis Mi-8, dalyvavęs paieškų ir gelbėjimo operacijoje bombonešio Su-24 kritimo vietoje Sirijoje, o per ataką žuvo Rusijos jūrų pėstininkas gelbėtojas. Tačiau dabar tiek Rusijos, tiek Turkijos pareigūnai tvirtina, esą abu Su-24 pilotai yra gyvi ir sveiki.

Kita vertus, Rusija Turkijos smūgio taip lengvai atleisti tikrai neketina. Stiprėjant diplomatinei įtampai tarp Maskvos ir Ankaros Rusijos užsienio reikalų ministras trečiadienį netgi atšaukė numatytą vizitą į Ankarą. Rusijos žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie karo su Turkija pavojų. Tiesa, politologai sutartinai vengia teiginių, kad akistata su Turkija reiškia Rusijos akistatą su NATO. Priešingai, stengiamasi pabrėžti, kad Turkijos sprendimas numušti Rusijos orlaivį nebuvo NATO sprendimas, kad šį žingsnį Turkija žengė visiškai savarankiškai.

„Turkija jau seniai vykdo savarankišką politiką, nepaiso nei NATO, nei kitų organizacijų pozicijos, nes Recepas Tayyipas Erdoganas turi Osmanų imperijos ambicijų ir stumia Turkiją į radikalią pusę“, – aiškina Rusijos politologai.

Be to, jie priduria, kad Turkija, numušdama Rusijos lėktuvą, į nugarą smogė ne tik Rusijai, bet ir savo pačios ekonomikai.

Viena vertus, Rusijos turizmo agentūra jau uždraudė turizmo bendrovėms pardavinėti kelionių į Turkiją pasiūlymus. „Turkijoje susiklostė tokios aplinkybės, kurios sudaro sunkumų užtikrinant Rusijos piliečių saugumą ir suteikiant jiems atitinkamą Rusijos priežiūrą. Šios aplinkybės vertinamos kaip grėsmė turistų saugumui“, – teigiama „Rosturizm“ pranešime.

Iš kitos pusės, Rusija jau perspėja, kad jeigu įsipliekstų karas su Turkija, ji nutrauktų dujų tiekimą, o tai smogtų Turkijos ekonomikai dėl to, kad pusė šioje šalyje suvartojamos elek­tros energijos gaminama būtent iš Rusijos dujų.

Scanpix

1902 m. Rusijos caras išleido auksinę 37,5 rublio monetą, dabar numizmatų laikomą viena vertingiausių pasaulyje: jos tiražas siekė vos 200 vienetų, tad aukcionuose ši moneta dabar gali kainuoti iki 100 tūkst. dolerių. Tuometė monetos vertė – 37 rubliai ir 50 kapeikų – gali pasirodyti keistoka, tačiau ji visai ne atsitiktinė, nes šis pinigas buvo skirtas ne apyvartai, o caro lošimams Prancūzijos kazino.

Rima JANUŽYTĖ

100 Prancūzijos frankų anuomet kainavo kaip tik tiek – 37,5 rublio, tad Nikolajus II pasilengvino sau išloštų arba praloštų pinigų konvertavimą.

Tuo metu turtingi rusai, jau bebaigią pamiršti kelis iš eilės Rusijos karus su Prancūzija, plūdo į Žydrąją pakrantę leisti savo turtų ir lėbauti. Nicoje ir gretimuose Prancūzijos Rivjeros miesteliuose jie leisdavo savaitgalius, statėsi vilas vasaros atostogoms ir net cerkves, kuriose uoliai lankė pamaldas ne tik per didžiąsias religines šventes – prabangą mėgstantys rusai Prancūzijoje švęsdavo ir krikštynas ar vestuves.

Prancūzams rusų turčiai buvo tikras lobis ir vėlesniais metais. Štai bėgdami nuo bolševikų valdžios daugelis jų spruko būtent į Prancūziją ir, teigiama, gerokai papildė šios šalies biudžetą.

Jį papildė net ir bolševikai, prisidėję prie vienos didžiausių prancūziškų-rusiškų aferų istorijoje ir iš pradžių papirkinėję prancūziškus leidinius, politikus bei kitus žinomus veikėjus, kad tie visuomenei formuotų teigiamą SSRS įvaizdį ir spaustų vyriausybę pripažinti Sovietų Sąjungą, o paskui juos dėl to šantažavę ir galiausiai pasiekę savo.

Rusų ir prancūzų draugystę visais laikais būtum galėjęs pavadinti meile tik iš išskaičiavimo. Štai pernai baigėsi didelį rezonansą tiek Rusijoje, tiek Prancūzijoje sukėlusi byla dėl teisių į Nicoje stovinčią Šv. Nikolajaus ortodoksų katedrą. Kasacinis teismas po ilgo, dar 2007-aisiais prasidėjusio teismų maratono galiausiai pripažino, kad šios katedros raktai – Rusijos federacijos nuosavybė, mat ją 1912-aisiais caras Nikolajus II pastatė toje vietoje, kur 1865 m. mirė jo dėdė.

Nieko asmeniško, tik pinigai, Prancūziją su Rusija vienija ir kitais, daug svarbesniais šių dienų klausimais. Kaip 1967 m. prancūzų diplomatas Jeanas de Grandville’is yra sakęs Henry Kissingeriui, „viskas Prancūzijos politikoje sukasi apie gerų santykių su Maskva palaikymą“.

Šis dėsnis nėra labai pasikeitęs, o prancūziškas-rusiškas aljansas, tiesą sakant, niekada ir nebuvo išardytas. Tai liudija ir pavieniai į viešumą išlendantys neformalių Rusijos ir Prancūzijos bendradarbiavimo atvejų įrodymai. Pavyzdžiui, toks yra tarsi atsitiktinis valandą trukęs Vladimiro Putino susibėgimas su Francois Hollande’u Maskvos oro uoste, apie kurį paskelbė „pro šalį ėję žurnalistai“, arba nelaimingai pasibaigęs ir tik dėl to į viešumą iškilęs „Total“ vadovo vizitas, tapęs akivaizdžiausiu įrodymu, kad Vakarų sankcijos Rusijai veikia tik popieriuose.

Bendri Rusijos ir Prancūzijos reikalai taip įsibėgėja, kad Rusijoje jau prabilta apie vizų režimo liberalizavimą į Prancūziją vykstantiems Rusijos piliečiams. Tokias kalbas kursto net Prancūzijos ambasadorius Rusijoje Jeanas Maurice’as Ripert’as, pareiškęs, kad trumpalaikių vizų panaikinimas rusams yra sena jo svajonė.

Prancūzai tik dėl akių rusams nepardavė ir „Mistral“ klasės laivų, kurie iškeliavo į Egiptą ir, kol kas neoficialiais duomenimis, iš ten, padarę šiokį tokį lankstą, anksčiau ar vėliau gali vis tiek atitekti rusams. O iki to laiko Rusija dar pasipelnys, mat prancūzų spaudžiamas Egiptas iš Rusijos perka 50 kaip tik „Mistral“ klasės laivams pritaikytų atakos sraigtasparnių Ka-52: Rusija Prancūziją buvo perspėjusi, kad „Mistral“ įsigijusi valstybė iš Rusijos turės įsigyti minėtų sraigtasparnių.

Tiesa, „Mistral“ projektas Rusijai jau davė nemažai naudos. Oficialiai Rusija „privertė“ Prancūziją sumokėti jai kompensaciją už neįvykdytą „Mistral“ sandorį – iš viso Maskva iš Paryžiaus gavo net 949 754 859 eurus, t.y. beveik tiek, kiek kainuoja abu „Mistral“ laivai (1,2 mlrd. Eur). Už gautus pinigus ji tikrai įpirktų šiuos laivus iš Egipto, kitaip sakant, gautų juos nemokamai, tik šiek tiek vėliau, negu tikėjosi.

Prancūzija irgi nė kiek nepralošė, nes kompensacijai skirtą sumą atsiėmė iš ES, o už laivus gavo pavedimą iš Egipto, tad galiausiai neprarado nei pinigų, nei draugystės su Rusija, o kalbant paprastai – drauge su rusais gražiai „išdūrė“ Europą. Ir ruošiasi tai padaryti dar kartą.

„Atsivėrimas“ Rusijai

Dabar Prancūzija ir Rusija žengia į dar tvirtesnę ir jau oficialiai net kitų Vakarų šalių laiminamą sąjungą. Kaip sakoma, nelaimė suartina. Šiuo atveju Rusiją ir Prancūziją santuokos sakramentui pastūmėjo 129 žmonių gyvybę nusinešusios atakos Paryžiuje ir Rusijos keleivinio lainerio susprogdinimas virš Egipto, dėl kurių atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“ (ISIS). Tad abi valstybės pareiškė norą drauge įveikti šią džihadistų grupuotę. Tokios detalės, kaip Rusijos vidaus reikalų ministerijos dovana Pran­cūzijos policijai – mažytis vokiečių aviganių veislės šunytis, turėsiantis pakeisti per antiteroristinę operaciją Paryžiaus priemiestyje nukautą ir jau garsenybe tapusį šunį Dieselį, – tik žiedeliai.

Po F.Hollande’o ir V.Putino pokalbio praėjusią savaitę ir susitikimo gyvai lapkričio 26-ąją Kremlius patvirtino, kad, nepaisant incidento, kai Turkijos pajėgos numušė Rusijos orlaivį, Rusija pasiryžusi bendradarbiauti su kita NATO nare – Prancūzija. Ir kad abiejų šalių kariuomenės bei saugumo tarnybos bendradarbiaus kovodamos su teroristų grupuotėmis Sirijoje. Kaip tiksliai tai bus daroma, apibrėš nauja Saugumo Tarybos rezoliucija, kurios prašo ir atskirus, bet savo turiniu labai artimus dokumentus rengia ir Rusija, ir Prancūzija.

Rusija Jungtinėms Tautoms pateiktame rezoliucijos projekte raginama kovoti su džihadistų judėjimu ISIS, o Prancūzija nurodo, kad dalis to teksto gali būti įtraukta į jos pačios siūlymą, pateiktą Saugumo Tarybai po atakų Paryžiuje. Jeigu 15 narių turinti Taryba pritars sujungtam rezoliucijos tekstui, išdėstančiam tarptautinį požiūrį į kovą su ISIS ekstremistais, tai ir bus šventiko palaiminimas: Rusija taps oficialia Vakarų martele.

Na, o piršlybos jau įsibėgėjusios. „Būtina užmegzti tiesioginį ryšį su Prancūzija ir dirbti su jais kaip su sąjungininkais“, – aiškina Rusijos ambasadorius prie JT Vitalijus Čiurkinas. „Vyksta, taip sakant, atsivėrimas rusams. Manome, kad jie yra nuoširdūs ir kad mums reikia suvienyti visas savo pajėgas“, – antrina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent’as Fabiusas.

Rusijos prezidento V.Putino raginimas karinėms jūrų pajėgoms bendradarbiauti su Prancūzijos kariniu laivynu „kaip sąjungininkams“ – pirmasis atvejis nuo Antrojo pasaulinio karo, kai Paryžius ir Maskva susivienijo prieš bendrą priešą. Na, o Rusija tuo nepaprastai džiaugiasi: kas gali pralinksminti labiau nei faktas, kad Maskvai peršasi Paryžius – viena NATO sostinių, kai kita sostinė Ankara suka galvą, kuo baigsis Rusijos lėktuvo numušimas.

Vis dėlto tai neturėtų stebinti – Prancūzijai visuomet buvo nusispjaut į tai, ką apie ją mano kitos Vakarų šalys ir partnerės. Nuo 1871 m. Vokietijos susivienijimo Prancūzija ir Rusija nuolat prisimindavo aljanso formatą, siekdamos silpninti kaimyninės Vokietijos įtaką. Charles’is de Gaulle’is, vos paskelbęs apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO 1966 m., netrukus jau viešėjo Maskvoje ir buvo pirmasis Sovietų Sąjungos sostinę aplankęs Vakarų lyderis. 2003 m. Gerhardas Schröderis ir Jacques’as Chiracas sudarė neformalų aljansą su V.Putinu, kad pasipriešintų Šiaurės Amerikos intervencijai į Iraką. Šį kartą Maskvos ir Paryžiaus aljansas, kurio paradinė pusė yra kova su ISIS, pamėgins susilpninti net dviejų valstybių įtaką: per krizę daug kreditų užsidirbusios Vokietijos ir su globaliomis problemomis nesusitvarkančių JAV.

Beje, įdomi detalė. F.Hollande’o V.Putinui pateiktas siūlymas bendradarbiauti yra absoliučiai identiškas tam, kurį rugsėjo 28 d. pateikė V.Putinas prieš pat JT Asamblėją. Tuo, kad dabar F.Hollande’as bendradarbiavimą su Rusija pateikia kaip savo idėją, nušaunami iš karto du zuikiai – po vieną Paryžiui ir Maskvai. Pastarajai tai leidžia pasijusti „pakviestai“, o ne įsiprašiusiai. Kitaip sakant, Prancūzija, žaisdama diplomatinėmis kortomis, Maskvai leidžia oriai ateiti į geopolitikos sceną. Paryžius savo ruožtu gauna mandatą tapti Vakarų valstybe, suabejojusia JAV strategija Sirijoje ir ketinančia parodyti, kaip reikalai tvarkomi iš tikrųjų.

Dar vienas svarbus aspektas – NATO pamatų klibinimas. Penktasis straipsnis „Vie­nas už visus ir visi už vieną“ F.Hollande’o nustumiamas į antrą planą, nes pasakęs, kad Prancūzija dalyvauja kare, jis kovai su terorizmu prašo ne NATO pagalbos, o dairosi į Rusiją.

Be to, Prancūzija yra linkusi sudarinėti dvišales sutartis ir su kitomis valstybėmis, tad iš esmės skaldo NATO. Kaip ir bet kokią organizaciją, kuriai priklauso Prancūzija.

Antai bandymas sukurti karines Europos pajėgas ir pradėti karinę integraciją žlugo dėl Prancūzijos kaltės: būtent Paryžius 1954 m. pasipriešino šiai idėjai ir privertė kitus Europos lyderius ją pamiršti. O dabar Prancūzija mėgina priversti suabejoti ir penktuoju straipsniu, o mums, gyvenantiems „fronto linijoje“, tai labai prasta naujiena.

Aljansas – labai trapus

Kita vertus, naujai formuojamas prancūziškas-rusiškas aljansas vis dėlto yra labai nepatvarus.

Abi šalys labai skirtingai įsivaizduoja tiek Sirijos perspektyvas, tiek savo galutinius tikslus šiame regione, tiek dabartinės situacijos ištakas. Paryžiaus supratimu, Sirijos krizė yra pilietinio karo, Arabų pavasario padarinys. Iš esmės – tai režimo pasikeitimas, po kurio laukia perėjimas prie demokratijos. O teroristų tinklai gimė iš Sirijoje vyravusios tironijos. Paprasta.

Maskva viską mato gerokai kitaip. Sirijos krizę, jos supratimu, sukėlė Vakarų remiamos sunitų pajėgos, veikiančios per nevaldomais tapusius džihadistų judėjimus. Ant kortos pastatytas Rusijos karinių bazių saugumas, Irano įtakos stiprėjimas bei prorusiškos šiitų ir alavitų pozicijos išsaugojimas.

Dar labiau bendradarbiavimą apsunkins tai, kad Rusija ir Prancūzija turės mažai galimybių derinti veiksmus, mat Prancūzija yra pavaldi NATO ir negalės atskleisti Rusijai visos informacijos.

Žvelgiant dar plačiau, ilgalaikiai Rusijos ir Prancūzijos tikslai šiame regione yra ne tik ne tokie patys, bet netgi priešingi. Rusija tikisi Irano iškilimo ir šiitiškos ašies susiformavimo – ją turėtų sudaryti Sirija, Libanas, Jemenas bei Šiaurės rytų provincijos Saudo Arabijoje ir atsverti sunitų pajėgumus Saudo Arabijoje, Persų įlankos monarchijose, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, pagaliau – toje pačioje Turkijoje, su kuria praėjusią savaitę jau prasidėjo neoficialus Rusijos „karas“.

O Prancūzija viliasi savitarpio supratimo (ypač paremto dujų ir naftos tiekimu) su sunitais, ypač – Irano klausimu.

Kitoje plotmėje Prancūzijos ir Rusijos aljansas susvyruos, vos tik vėl paaštrės situacija Ukrainoje. Juk Maskvai reikia, kad Donbase tęstųsi įšaldytas konfliktas, silpninantis Ukrainos vyriausybę ir kliudantis tiek NATO, tiek ES plėtrai. O Paryžius visokeriopai remia Kijevo valdžią ir Rytų partnerystę.

Visiškai tikėtina, kad kol kas šis Paryžiaus-Maskvos aljansas duos gerų trumpalaikių rezultatų, jei rezultatais vadinsime ISIS sunaikinimą ar apnaikinimą bei situacijos Sirijoje apraminimą. Tačiau kiekvieną minutę ši dvišalė sąjunga gali iširti, o auksinės monetos, tik šį sykį skirtos ne kazino, o kariniams lošimams, vėl taps tik numizmatų pramoga ir nebegalės nupirkti jokių naujų bendrų pergalių Artimųjų Rytų fronte.

Scanpix

Rusijos visuomenės rūmai prašo Lietuvos nešaudyti į Aleksandrovo ansamblį – tokia žinia pasklido rusiškuose interneto plotuose. Propaganda ne visuomet paiso logikos – kaip galima šaudyti į tai, ko Lietuvoje nebus?

Į Rusijos armijos Aleksandrovo ansamblio choro sužlugusias gastroles sureagavo Rusijos visuomenės rūmai. Tai įstaiga, kuri užsiima valdžios ir visuomeninių organizacijų interesų derinimu, dalį jos narių skiria Rusijos prezidentas. Kaip skelbia pranešimai, Visuomenės rūmai ketina kreiptis į Lietuvos kultūros ministrą Šarūną Birutį su prašymu atšaukti gruodžio 6-ąją numatyto koncerto Visagine draudimą. Teigiama, kad „Lietuvos valdžia uždraudė ansamblio turnė, prilyginusi gas­troles okupacijai, o patį kūrybinį kolektyvą pavadinusi agresoriaus armija“.

Akivaizdu, kad tokios propagandinės formuluotės paveikesnės nei korektiškas įvykių aprašymas. Lietuvos valdžia čia dėta tik tiek, kad Kultūros ministerijai pavaldus Visagino kultūros centras atsisakė suteikti ansambliui salę. Tačiau didelio masto gastrolių idėją palaidojo patys turo organizatoriai – privati Latvijos firma „ART Music“. Nuogąstaujant dėl galimų visuomenės protestų, pradžioje norėta surengti uždarą renginį, į kurį patenkama su kvietimais, tačiau atsisakius privatiems organizatoriams, – Pramogų  bankui, „Compensai“, – koncertas apskritai atšauktas.

Ansamblio gastrolės Latvijoje irgi pakibo ant plauko: šalies užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius  pareiškė, kad koncertas gali būti neleistino pobūdžio, nes pasirodymai grindžiami ideologine koncepcija, aktyviai propaguojančia Rusijos armijos galią, ir tai neadekvatu Baltijos šalių istorijos kontekste.

Rusijos kariuomenės kadrams priklausančių dainininkų repertuare – daina „Mandagūs žmonės“, kurios turinys tiesiogiai siejasi su Rusijos agresija prieš Ukrainą: Krymo okupaciją 2014 m. įvykdę rusų kariškiai be atpažinimo ženklų buvo ironiškai praminti „mandagiais žmonėmis“.

Aleksandrovo ansamblis, be kitų kraštų, šįmet gastroliavo Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Moldovoje. Protesto piketų būta Lenkijoje. Piketus Čekijoje organizavęs Tomašas Pešinskis taip apibūdino Rusijos kolektyvą: „Galbūt, esant kitokiai padėčiai Europoje ir pasaulyje, mes juos laikytume muzikantais, tačiau dabar jie mums – hibridinio karo batalionas ir jų turnė mes laikome karine operacija“.

Aleksandrovo ansamblio koncertinės grupės nėra vieninteliai rusų atlikėjai, dėl kurių protestuojama pasaulyje.

Šįmet sausio 29 d. Niujorko Metropoliteno operoje po Piotro Čaikovskio operos „Jolanta“ spektaklio į sceną išėjo JAV gyvenantis rusų kilmės verslininkas Romanas Torgovickis, nešinas plakatu, kuriame buvo pavaizduoti į Hitlerį panašaus Vladimiro Putino karikatūra ir dvi spektaklio žvaigždės: dirigentas Valerijus Gergijevas ir dainininkė Ana Netrebko. Plakato užrašas skelbė, kad šie atlikėjai palaiko V.Putino agresiją prieš Ukrainą. R.Torgovickis buvo suimtas (kaip ir po ankstesnės savo akcijos Bostone), tačiau nė vienu atveju reikalas nenuėjo iki teismo. A.Netrebko išties yra paaukojusi lėšų Donecko operai, kai mieste jau šeimininkavo Rusijos armija ir vietos kolaborantai, tačiau dainininkė paskui bandė atsiriboti nuo politikos – esą tai grynai humanitarinis veiksmas.

O V.Gergijevas, kuris 2008-aisiais palaikė Rusijos agresiją prieš Gruziją, taip pat 2014 m. parašu pritarė Krymo okupacijai, žadino protesto bangas ir Lietuvoje. 2012 m. sausio 13 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje V.Gergijevas dirigavo Sankt Peterburgo Marijos teatro orkes­trui. Koncertas vis dėlto buvo pradėtas tylos minute, tačiau norintiems uždegti scenoje žvakučių nebuvo leista jų įsinešti – administracija nurodė į priešgaisrinės apsaugos taisykles.

Rusijos propogandai anksčiau Lietuvoje išvis nebuvo priešinamasi. Antai Rusijos desantininkų siautėjimą Čečėnijoje šlovinančio ansamblio „Liube“ koncertas Kaune vyko 2005 m. Kovo

11-ąją. Taip pat 2006 m. vasario 16 d. Šiauliuose koncertavo dainos „Gimęs SSRS“ autorius Olegas Gazmanovas.

„Liube“ kūrinys, kuriame dainuojama apie Rusiją „nuo Volgos iki Jenisiejaus“, nebuvo toje šalyje palaikytas provokacija, nors nurodytose ribose išsitenka mažiau nei pusė Rusijos teritorijos. Dabar „Liube“ pasitaisė politiškai, bet ne geografiškai – dainuoja apie Rusiją „nuo Krymo ligi Jenisiejaus“.

„Rusijos užsienio politika pasižymi dviem neatsiejamais refleksais: blogi dalykai nutinka, kai Rusijai nebeleidžiama saugoti savo kaimynių; dar blogesni dalykai prasideda, kai Rusijos kaimynės nebenori, kad Rusija jas gintų“, – „Foreign Policy“ rašo Frankas Jacobsas.

Žemėlapių serija – pirmasis jų buvo publikuotas Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Express Gazeta“ dar 2012 m. liepą, gerokai prieš Rusijos invaziją Ukrainoje – iliustruoja Maskvos sumanymus. Jei tikėtume šiais žemėlapiais, Rusija iki 2035 m. bus užgrobusi ne tik Krymą (jau padaryta!) ir Donbasą. Kremlius taip pat bus užgrobęs Pietų Ukrainą, kurios sritys susisiekia su Padniestre, taigi Ukraina bus netekusi priėjimo prie Juodosios jūros.

Žemėlapį reikėtų vertinti kaip kartografinę Rusijos svajonių iliustraciją, atspindinčią dalies Rusijos visuomenės viltis ir nusivylimus. Pagal šį žemėlapį išeina, kad Rusijoje tikimasi, jog Europa 2035-aisiais bus susiskaldžiusi, stipriai „islamizuota“ ir kenčianti nuo atgimstančios Vokietijos. Straipsnyje užsimenama, kad to nenutiktų, jeigu Rusija vis dar būtų tokia supervalstybė, kokia ji buvo iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

1899 m. išleistoje knygoje „Svajonių interpretacija“, Sigmundas Freudas norų išsipildymą vadina užslopintų troškimų patenkinimu per pasąmonėje vykstantį mąstymo procesą, pavyzdžiui, sapnus, svajones ir haliucinacijas. Šis žemėlapis kaip tik ir yra Rusijos svajonė, kylanti iš frustracijos dėl mažėjančio vaidmens pasaulyje, įgyvendinama pasitelkus geopolitines fantazijas apie savo kaimynes.

Vakarų Europa

Rusijos požiūriu, kuris nuo komunizmo laikų iš esmės ne tik nepasikeitė, bet galbūt netgi sustiprėjo, Vakarų Europa yra moraliai ir ekonomiškai bankrutavusi ir atsidūrusi ties žlugimo riba. „Po 2013 m. referendume Škotijos priimto sprendimo žengti nepriklausomybės keliu Šiaurės Airija pajunta valstybės trauką ir prisijungia prie suvienytos Airijos, gerokai sumažindama Jungtinę Karalystę iki Anglijos ir Velso“, –  rašo „Express Gazeta“.

Pasak šio leidinio, rašančio, tarsi jau šiandien būtų 2035-ieji, pastarųjų metų ekonomikos krizė paspartino ir Ispanijos decentralizaciją, kuri neišvengiamai baigiasi Katalonijos ir Baskijos atsiskyrimu. Kaimyninė Prancūzija savo ruožtu praranda dalį teritorijos baskų naudai, tačiau pagrindinė jos žlugimo priežastis – visai kita. Ją ištinka „multikultūrinis kolapsas“ dėl nesugebėjimo įsisavinti „laukinių spalvotų žmonių“ – imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų.

Pagal putiniškos dvasios žemėlapį, Prancūzija bus priversta deportuoti tautines mažumas į Prancūzijos pietryčiuose esančias teritorijas, vadinamas Arabų Pjemontu. Ten įsitvirtins islamas, o Marselis bus jo sostinė. Korsika atsiskirs, o Vokietija vėl aneksuos Elzasą ir Lotaringiją.

Belgija taip pat pasmerkta: Flandrija šiaurėje įsilies į Olandų Sąjungą, tik prancūziškai kalbančiai Valonijai pavyks nepakliūti į Prancūzijos rankas.

Italija taip pat skyla į dvi dalis, o pasidalijimą lemia ekonominis faktorius: Šiaurės lyga kontroliuoja šalį iki Toskanos ir Lacijaus pasienio. Roma patenka į Pietų Italijos teritoriją, kuri yra pernelyg neturtinga, kad sugebėtų užkirsti kelią Sardinijos ir Sicilijos atsiskyrimui.

Vidurio Europa

Bosnija ir Hercegovina nušluojama nuo žemės, o jos žemes išsidalija Kroatija ir Serbija. Turkija pasiglemžia Albaniją su Kosovu, taip pat Serbiją ir Makedoniją. Revanšistinė Vengrija atgauna kai kurias teritorijas, prarastas po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo 1918 m., ir iš naujo aneksuoja Serbijos Voivodiną bei dalį Rumunijai priklausančios Transilvanijos.

Užtat vargšelė Lenkija, anot rusų svajonių, už savo neištikimybę motinai Rusijai nubaudžiama dezintegracija. Vokietija pasiglemžia Pomeraniją ir Sileziją. Berlynas netgi priglaudžia Rytprūsius, priversdamas pačią Rusiją atsisakyti šiaurinės jų dalies. Atrodo keista, kad Rusija noriai atsisveikintų su savo teritorija, tačiau tai tampa precedentu, svarbesniu net už Rusijos sienų šventumą: Varšuvai parodoma, ką reiškia pasitraukti iš po globėjiško Rusijos skėčio.

Rytų Europa

Estija praranda Narvą. Latvija netenka Daugpilio. Baltarusija paverčiama Rusijos gubernija. Ukraina baudžiama už savo vakarietiškas nuodėmes: Rusija ne tik aneksuoja jos rytinę ir pietinę dalis, bet ir mėgaujasi skylančių Ukrainos vakarų vaizdu. Nuo Ukrainos atplyšta nepriklausoma Galicijos teritorija, kuriai netgi pavyksta prigriebti ir rytinį Lenkijos kampelį.

Kad Rumunijai būtų kompensuota Transilvanijos netektis, ji gauna Moldovą – išskyrus, žinoma, tą jos dalį, kuri atitenka Rusijai. Bulgarija už neištikimybę Rusijai nubaudžiama Turkijos rankomis. Ši atsikanda Bulgarijos gabalą aplink Burgaso uostą, kuriame apgyvendinama Bulgarijos turkų mažuma.

V.Putino kritikas Andrejus Piontkovskis neseniai pavadino Kremliaus šeimininką durininku. Tokios tat Kremliaus durininko ir nemažos dalies jo valdomos Rusijos svajonės ir troškimai.

Scanpix

Baltutėlės staltiesės. Sudaužiamų taurių skimbtelėjimas. Kreivas šypsnys. Daugiau nei pusantros valandos užtrukęs susitikimas už uždarų durų. Nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios, kai žaibais laidėsi Rusijos ir Amerikos vadovai Nikita Chruščiovas ir Johnas F.Kennedy, šių šalių lyderiai dar nebuvo tokios prastos nuomonės apie vienas kitą.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir JAV vadovui Barackui Obamai šios sa­­vai­tės pradžia buvo sekinanti. Lyg priverstinis dalyvavimas realybės šou „Ak­va­riu­mas“, po kurio norisi pabūti vienumoje ir pailsėti nuo įgrisusių kompanionų. Po apsilankymo Jungtinėse Tautose V.Putinas pripažino, kad san­tykiai tarp Rusijos ir JAV – prasti, o tam api­­būdinti nereikią jokių komentarų.

Abu lyderiai neblogai apšilo jau prieš susitikimą: B.Obama priminė, kad Rusija, vykdydama agresiją Ukrainoje, pažeidė tarptautinę tei­sę, o jos parama diktatoriui Basharui al Assa­dui pratęsė Sirijos pilietinį karą. V.Putinas pa­kar­tojo, kad 2003-iųjų JAV invazija į Iraką iš­pro­vo­kavo „Islamo valstybę“, (angl. ISIS), ir pa­­ra­gino pasaulį padėti B.al Assadui kovoti su ISIS.

Vis dėlto abu lyderiai susižvilgčiojo, paspaudė vienas kitam ranką ir apšlifavo jei ne tarpusavio, tai bent savo vadovaujamų valstybių santykius.

Rusijos izoliacija baigiasi?

B.Obamos ir V.Putino santykiai išties kybojo ties bedugne, ir jau porą metų, nuo dvišalio su­sitikimo 2013-ųjų birželį. Tiesa, praėjusių me­­tų lapkritį jie buvo neoficialiai susitikę as­meniškai, o kartais šnektelėdavo telefonu – pa­starąjį kartą liepos viduryje.

B.Obamos sprendimas susitikti su V.Putinu sukėlė nemažai diskusijų JAV, o politologai ir politikai lyg vaistininkai svėrė šio susitikimo kai­ną. Galiausiai JAV pareigūnai nusprendė, kad kaina yra maža, palyginti su nauda daugiau su­žinoti apie neaiškius V.Putino ketinimus.

Tačiau vien tai, kad susitikimas įvyko, yra aiš­kus signalas, jog nuostata, kad Rusija izoliuojama, gerokai išvargino JAV. B.Obama pripažino, kad Rusija sėdasi prie to paties stalo, geria iš tos pačios taurės, o jos nuomonė apie pa­saulio reikalus nėra nei paskutinėje, nei prieš­paskutinėje vietoje. Ir kad nėra jokių „G-8 minus vienas“, o V.Putinas Jungtinėse Tau­to­se kalbą sako pirmą dieną, kai iš tribūnos pra­­byla visi svarbiausieji.

„Esame pasirengę mūsų santykius su JAV at­kurti“, – po susitikimo su juntama arogancija aiš­kino Rusijos prezidentas. Ir su jam būdinga ci­nizmo gaidele pabrėžė, kad „esama galimybių kartu dirbti dėl bendrų problemų“.

V.Putino viešieji ryšiai

Jungtinėse Tautose V.Putinui iš tiesų sekėsi. „Putinas turėjo nuostabias porą dienų savo viešiesiems ryšiams, – sako buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. – Kiek­vie­nas norėjo sužinoti, ką Putinas nori pasakyti, ir visi kalbėjomės apie Siriją.“

Kaip pastebi Rusijos politologė Lilija Ševcova, Rusija diktavo JT temas, be to, dalijosi vi­zijomis ir ant stalo dėjo pasiūlymus, o kiti lyderiai tik arba pritardavo, arba ne.

„Putinas tik pakartojo tai, ką Kremlius pa­sta­rosiomis dienomis ne kartą aiškino. Putinas pa­siūlė Vakarams naują „Grand Bargain“ – di­džiulį sandorį ir būdą pamiršti konfrontaciją. Štai pagrindinė jo žinia: „Susivienykime prieš ben­drą priešą. Mums reikia kartu jį nustatyti ir pamiršti konfliktus. Aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas, panaikinsiu jūsų galvos skausmą. Išspręsiu Artimųjų Rytų problemą. Iš­gel­bėsiu Europą nuo pabėgėlių antplūdžio. Pa­dė­siu Obamai su jo palikimu. Žengsime į nedalomo pasaulio ir ramybės erą“, – rašo L.Ševcova.

Jos nuomone, tam, kad padėtų norintiems atrasti ramybę ir rastų sau argumentų palaikyti sandorį, V.Putinas pasiūlė savo pasaulio santvar­kos supratimo principus. „Kaip jums „integra­cijų integracija“ – ES susijungimas su Eu­ra­zi­jos Sąjunga?“ – ironiškai klausia politologė.

Pasak V.Putino, kaip ir Antrojo pasaulinio karo antihitlerinė koalicija, tokia sąjunga su­vie­nytų įvairias sistemas: demokratijas, diktatorių režimus ir net teokratijas. Rusijos vadas tei­gė, kad tik paremdami dabartines vyriausybes – net ir tokias kaip B.al Assado režimas Da­­maske – galėsime užgniaužti revoliucinius ju­­dėjimus, kurie grasina tarptautiniam stabilumui, ir priminė dienas, kai taiką užtikrino Jal­tos sistema.

Ką pamiršo V.Putinas?

„The Washington Post“ redaktorių kolegija spe­cialiame savo komentare

tokius V.Putino postringavimus vertina kritiš­kai. Nes V.Putinas pamiršo paminėti, kad JAV ir kiti sąjungininkai tais laikais kovėsi ne tik prieš fašizmą, bet ir už demokratiją, sąjunga su Sovietų Sąjunga ir jos diktatoriumi Sta­li­nu buvo „būtinasis blogis“, o minėta Jaltos tai­ka atėmė laisvę iš pusės Europos valstybių ir vis tiek vargiai garantavo taiką bei saugumą.

Rusijos vadas, „Wshington Post“ nuomone, suk­lydo ir vertindamas dabartį, kad dėl pilietinio karo Sirijoje kaltas Vakarų demokratijos sklei­­dimas. Taip pat dienraštis pritaria B.Oba­mai, kuris Jungtinėms Tautoms priminė, kad karas Sirijoje prasidėjo tada, kai B.al Assadas jėga išvaikė demokratinių permainų norinčius protestuotojus. O pasaulyje negali būti taikos, kuri paremta tironija.

„Katastrofos, kokią matome Sirijoje, nenutinka valstybėse, kuriose yra tikra demokratija ir saugomos universalios žmogaus teisės, o jas ga­rantuoja valstybės institucijos“, – iš JT Ge­ne­ralinės Asamblėjos tribūnos teigė B.Obama.

Kita vertus, dienraštis kritiškai vertina ir JAV vadovo pasirodymą JT scenoje. B.Obama py­­los gavo už tai, kad iš JAV lyderio niekas ne­iš­girdo jokios aiškios strategijos, kaip spręsti globalias problemas: „Negana to, kad jis nesuskubo laiku paremti Sirijos opozicijos pajėgų ir jų kontrolę perėmė ekstremistinių judėjimų ly­deriai, paskui jis nesugebėjo deramai atsakyti į B.al Assado „raudonosios linijos“ peržengimą, o cheminį ginklą prieš savo piliečius pa­nau­dojęs Sirijos diktatorius išsisuko Rusijai prastūmus abejotiną nusiginklavimo sutartį, dabar B.Obama nesiūlo jokio plano ir linksta sutikti su V.Putino sumanymais.“

Tiesa, ne visai jokio. B.Obama drauge su Pran­cūzijos lyderiu Francois Hollande’u paragi­no B.al Assadą atsistatydinti. Nenuostabu, kad V.Putinas tokį patarimą Sirijos diktatoriui at­virai išjuokė: jei būtų norėjęs tai padaryti ar­ba būtų linkęs paisyti JAV patarimų, B.al Assadas jau seniai būtų pasitraukęs.

„Aš su didele pagarba žiūriu į savo kolegas – Amerikos ir Prancūzijos prezidentus, bet jie, kaip man žinoma ir kaip man atrodo, nėra Sirijos piliečiai ir todėl vargu ar turėtų dalyvauti sprendžiant kitos šalies vadovybės likimą“, – tyčiojosi buvęs KGB papulkininkis po susitikimo su JAV prezidentu.

Prieštaringų reakcijų sulaukė ir atsargios B.Obamos užuominos apie galimą bendradarbiavimą su Rusija ir Iranu, ieškant kompromisinio Sirijos karo sprendimo. Jo iškeltas tikslas – lėtas perėjimas nuo B.al Assado valdžios – nepriimtinas nei Teheranui, nei Maskvai, be užuolankų remiantiems Sirijos diktatorių.

„Vis dėlto planas geriau už jokį planą“, – B.Obamos ir V.Putino pasirodymus apibendrina buvęs JAV iždo sekretorius Timothy F.Geit­­ne­ris. „Washington Post“ priduria: „Trum­pa­regiškas ir ciniškas V.Putino planas Sirijai to­kia­me kontekste vis tiek atrodo geriau, nei B.Oba­mos taip ir neišplėtota strategija.“

Ukraina nebereikalinga?

Vis dėlto Sirijos diktatorius bent jau išgirdo pa­svarstymų, ką su jo valstybe daryti. O štai Uk­rainos prezidentui tokia laimė nenusišypsojo. Ir ne todėl, kad, V.Putinui pradėjus kalbą Jung­tinėse Tautose, Ukrainos delegacija kartu su prezidentu Petro Porošenka išėjo iš salės. Net toks būdas atkreipti dėmesį nepadėjo Uk­rainai tapti svarbiausia JT susitikusių lyderių pokalbių tema – Ukraina tiesiog nublanko kitų įvykių kontekste, o jos problemos pasauliui paprasčiausiai nusibodo.

Tai liudija ir Ukrainos paminėjimo eiliškumas B.Obamos kalboje. Pirmiau kelis kartus įgė­­lęs V.Putinui dėl paramos B.al Assadui, pa­s­kui su­pei­kęs Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jū­ro­je ir Ira­no ajatolas, galiausiai – paraginęs už­­baig­ti de­šimtmečius trukusį JAV embargą Ku­bai, B.Oba­ma suprato kažką pamiršęs. Uk­rai­ną?

Tuomet B.Obama didžiai susirūpinusiu vei­du pareiškė, kad pasaulis negali ramiai žiūrėti, kaip Rusija nebaudžiama pažeidžia Ukrainos su­verenumą. Ir perspėjo, kad jeigu Rusija ne­sulauks pasekmių dėl Krymo aneksijos, taip ga­li atsitikti su bet kuria kita JT šalimi. Ir tuoj pat pasitaisė: JAV nenorinčios izoliuoti Rusijos; jis pats norįs, kad Rusija prisidėtų diplomatinėmis priemonėmis „sprendžiant krizę Ukrainoje to­kiu būdu, kuris leistų Ukrainai pačiai pasirinkti savo ateitį ir kontroliuoti savo teritoriją“.

Ko gero, P.Porošenka suklydo pasirinkdamas, kieno kalbą praleisti, nes B.Obama net ke­lis kartus pasakė tai, nuo ko Ukrainos preziden­tui turėtų užimti kvapą. JAV vadovas pa­brė­žė, kad jokio šaltojo karo nėra, kad su Ru­­sija verta bendradarbiauti, o ukrainiečiams „kaip niekada rūpi jungtis su Vakarais“. Rūpi ukrainiečiams, bet ne Vakarams.

„Ukrainos žmonės kaip niekada suinteresuoti bendradarbiauti su Europa vietoj Ru­si­jos, todėl mes ir toliau spaudžiame rasti šios krizės sprendimą. Tokį, kad suvereni ir demokratinė Ukraina galėtų pati spręsti savo likimą ir kon­troliuoti savo teritoriją. Ir ne todėl, kad no­rime izoliuoti Rusiją, – visai ne, mes norime stip­rios Rusijos, kuri dirbtų su mumis, kad būtų sus­tiprinta visa tarptautinė sistema“, – teigė JAV prezidentas.

Štai ir viskas. Tiesa, Ukrainą pasaulio lyderiams antradienį vėl priminė pats P.Porošenka. Uk­­r­ainos prezidentas pareiškė, kad jo šalis ken­čia nuo išorinės agresorės, o ta agresorė yra Ru­si­­ja. Be to, jis netiesiogiai įgėlė ir Jung­ti­nė­ms Tau­­toms – pirmiausia dėl SSRS narystės JT Sau­gumo Taryboje perdavimo Rusijai, pavadindamas tai „abejotina procedūra“, bei lygiai taip pat abejotinos veto teisės, kuria Rusija sėk­mingai pa­­sinaudojo siekdama, kad būtų nu­trauktas ty­ri­mas dėl Rusijos kariškių numušto Malaizijos ke­­leivinio lėktuvo MH-17, kai žuvo 298 žmonės.

„Rusija naudojasi savo veto teise kaip licencija žudyti. Veto teisė negali būti naudojama tik ta­da, kai reikia, kai norima išvengti atsakomybės už nusikaltimus“ , – savo kalboje pabrėžė P.Po­ro­šen­ka. Ir, kad neprarastų auditorijos dėmesio, pe­­rėjo prie Sirijos reikalų, pavadindamas Rusiją te­roristine valstybe. P.Porošenka ironiškai klausė, ar V.Putinas turi kokią nors teisę siūlyti antiteroristinės koalicijos kūrimą prieš „Islamo valstybę“, kai pats yra agresorius ir terorizmą naudoja kaip priemonę savo agresijai įgyvendinti.

Scanpix

Italijos žurnalistas, šiemet traukiniu keliavęs po Rusijos platybes, nutarė atlikti nedidelę apklausą ir išsiaiškinti, ar šio traukinio keleiviai rusai smarkiai pyksta ant prezidento už negandas, patiriamas dėl sankcijų. Didelei italo nuostabai, bendrakeleiviai ne tik užstojo Vladimirą Putiną, bet ir pareiškė, kad jų tauta dar ne tiek iškentėjo, todėl jokios sankcijos jiems nebaisios.

Rima JANUŽYTĖ

Italų žurnalisto „apklausa“ nėra vieša ir Vakarų analitikams ji neprieinama. Apie ją „Veidui“ papasakojo Rusijoje keliavusio žurnalisto bičiulis lietuvis, iki šiol negalintis atsistebėti rusų tolerancija kančiai ir keista meile valdžios vertikalei. Tarkim, jei Lietuvos prezidentė prisivirtų tiek košės, kad mūsų šalis būtų nubausta tarptautinėmis sankcijomis, į gatves protestuoti tikriausiai išeitų net kantrieji lietuviai.

Kažko panašaus europiečiai tikėjosi ir Rusijoje. Prognozuota, kad sankcijos labai skaudžiai paveiks Rusijos ekonomiką, o sunki ekonominė padėtis privers rusus blaiviai pažvelgti ir į Vladimirą Putiną. O tada jo dienos valdžioje – suskaičiuotos, nes jei ne kritinė gyventojų masė, tai bent artimiausia V.Putino aplinka pasinaudos proga jį pašalinti iš valdžios ir tikėtis, kad už tai jiems bus atleista.

Juolab kad Rusijos prezidentas daugelyje kitų, net tolimiausių planetos kampelių yra tarp nekenčiamiausių planetos lyderių ir lenkia net kai kuriuos nuožmiausius diktatorius. Tai patvirtina instituto „Pew Research Center“ paskelbtas tyrimas. 45,4 tūkst. respondentų iš 40 šalių negalėjo sumeluoti: V.Putiną palankiai vertina vos 24 proc. pasaulio gyventojų.

V.Putinu žavimasi tik Vietname ir Kinijoje, kur jo gebėjimą teisingai tvarkyti pasaulio reikalus vertina atitinkamai 70 ir 54 proc. gyventojų.

Nepalankiausiai V.Putinas vertinamas Ispanijoje (92 proc.), Lenkijoje (87 proc.), Prancūzijoje (85 proc.) ir Ukrainoje (84 proc.). Be to, V. Putiną neigiamai vertina maždaug trys ketvirtadaliai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos ir Artimųjų Rytų gyventojų.

Svarbiausia, kad pasaulio gyventojai V.Putino ypač nemėgsta būtent dėl to, kad per jį dabar kenčia paprasti rusai. Juos užjaučiantieji nesuvokia, kad patiems rusams ši kančia – lyg koks mazochistinis malonumas. Naujausių apklausų duomenimis, pačioje Rusijoje V.Putiną teigiamai vertina bene 88 proc. gyventojų, o apie jo pasitraukimą iš valdžios svaičioja tik nedidelė grupelė aršiausių oponentų.

Rusijos opozicijos radijo stotyje „Echo Moskvy“ žurnalistas Leonidas Radzichovskis yra sakęs, kad naftos kainai pasaulio biržose nukritus iki 70 JAV dolerių už barelį ir dar žemiau, vadinamoji putinomika parodė visišką savo neveiksmingumą, ir tuo netruks įsitikinti kiekvienas rusas. Tačiau šiandien nafta kainuoja tik 43–53 dolerius už barelį, o rusai vis tiek nepraregėjo.

Jiems tarsi nė motais, kad žiemą visiškai nuvertėjęs, o pavasarį šiek tiek atsigavęs Rusijos rublis vėl krinta, kad Rusijos regionai patiria didžiulių nuostolių, o maždaug 20 iš 83 regionų apskritai bankrutuoja. Rusų lyg ir nejaudina, kad silpna vidaus paklausa ir besitraukianti eksporto rinka sumažino dujų koncerno „Gazprom“ gamybos apimtis, o V.Putino planus rasti rusiškos energijos eksporto į Europą pakaitalą Kinijoje žlunga dėl pačios Kinijos ekonomikos ir entuziazmo investuoti į projektus su Rusija silpnėjimo.

Didžiausių pasaulio bankų, tokių kaip „JP Morgan Chase“ ir „Morgan Stanley“, analitikai teigia, kad Rusijos ekonomikos laukia gili recesija. Jau dabar Rusijoje infliacija didžiausia per pastaruosius 13 metų. Rusijos centriniam bankui tenka didinti bazinę palūkanų normą, o tai dar labiau stabdo ekonomikos augimą.

Investuotojai netiki, kad Rusijos ekonomika gali pasveikti, ir skuba atsikratyti šioje šalyje turimais aktyvais. Spėjama, kad iki metų pabaigos iš Rusijos pasitrauks dar 90 mlrd. dolerių užsienio kapitalo. Ekonomistų skaičiavimais, Rusijos BVP šiemet trauksis 3,5 proc.

Vaizdžiai sakant, Rusijos laukia tikras badas, bet rusams tai, regis, tik dar vienas jaudinantis iššūkis.

Malonumas kentėti

Interneto komentatoriai Rusijoje noriai vardija pavyzdžius, kai Rusija „didingai“ kentė badą. Rusijos Pavolgis išgyveno siaubingą badą 1922–1923 m., paskui 1932–1933 m., taip pat 1942–1944 m. per tuomečio Leningrado blokadą, kai miestą buvo apsupusi Vokietijos armija.

Rusams teko patirti ir pokario laikų badą 1946–1947 m., tačiau net to patys savo kailiu nepajutę jauni rusai įsitikinę, kad viską galima ir net būtina vertinti kaip pergalę, o ne pralaimėjimą. Ko gero, niekur kitur nėra toks gajus požiūris, kad tai, kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius. Pavyzdžiui, gyvenimas be ispaniškų pomidorų ar itališkų alyvuogių.

Vakaruose atrodo neįtikėtina, bet rusai demonstratyviai atsisako net tų užsienietiškų produktų, kurie dar likę jų parduotuvių lentynose, o grėsmingos išvaizdos kazokai surežisuotuose reportažuose dantimis lamdo Vakaruose pagaminto alaus skardines.

Sociologų vertinimu, sąmoningai vakarietiškų prekių šiandien neperka 25 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau nėra duomenų, kad būtų išaugusi nepatenkintųjų V.Putinu dalis ar kad rastųsi žmonių, kaltę dėl ekonominių problemų verčiančių Kremliaus valdžiai.

„Prieš Antrąjį pasaulinį karą visiška izoliacija Sovietų Sąjungai atnešė patį didžiausią BVP augimą per visą žmonijos istoriją – 15–30 proc. per metus“, – giriasi ne vienas Rusijos naujienų komentatorius, matyt, nelabai jau žinantis, kad šis beprecedentis augimas – dar labiau precedento neturinčio milijonų konclageriuose uždarytų kalinių darbo rezultatas.

Tokį rusų požiūrį į savo vadą ekspertai aiškina įvairiai. Vieni įsitikinę, kad represijos prieš opoziciją ir įtvirtinta autoritarinė politinė sistema atgrasė šalies gyventojus nuo bet kokio domėjimosi politika. O apolitiška visuomenė nebejaučia Kremliaus pulso.

Kiti rusų polinkį į mazochizmą aiškina traumuotos asmenybės sindromu ar net sąmoningų valdžios pastangų rezultatu. Buvęs Rusijos strateginių tyrimų instituto bendradarbis Aleksandras Sytinas straipsnyje „Nesėkmės anatomija: apie Kremliaus užsienio politikos sprendimų mechanizmą“ teigia, kad minėtas institutas ne tik vykdo prezidento administracijos užsakymus, bet ir nuolat formuoja visuomenės nuostatą, kad Europos ir Rusijos civilizacijos skiriasi savo misija, o mąstyti kitaip, nei įprasta Vakaruose, yra visiška norma ir net ruso pareiga. Dėl to Krymo aneksija Rusijoje vertinama kaip laimėjimas, o sankcijos – tik nedidelė šios pergalės kaina.

„Nenuostabu, kad šio instituto ekspertai sveikino Krymo aneksiją ir stengėsi įteigti savo klientams iš prezidento administracijos poreikį remti Novorusijos idėją. Buvo siunčiama dešimtys pranešimų, atkreipiančių dėmesį į būtinybę Ukrainoje formuoti prorusišką pogrindį, o į Pietus, Mariupolio–Mikolajevo–Odesos kryptimi siųsti diversantų grupes ir sukurti Didžiąją Novorusiją, į kurios sudėtį įeitų ir Padniestrė, kuri, kaip ir Krymas, esą turėjo prisijungti prie Rusijos. Bet tuose pranešimuose nebuvo nė žodžio apie Ukrainos galimybę priešintis, jos kariuomenės ir savanorių mobilizaciją, galimas sankcijas ir jų pasekmes, galimą JAV ir NATO priklausančių Europos šalių reakciją“, – rašo A.Sytinas.

Savo tekstu jis siekė atskleisti savotiškas užsienio politikos formavimo tendencijas Rusijoje ir paaiškinti, kodėl V.Putino veiksmai nesukelia priešiškos elito ir visuomenės reakcijos.

Nuspėjamas nenuspėjamumas

Tiesą sakant, V.Putino pasitraukimo savotiškai bijo netgi kai kurie jo, švelniai tariant, nemėgstantys Vakarų lyderiai. V.Putino eros pabaigos jie ir tikisi, ir baiminasi. V.Putinas sunaikino nepriklausomas šalies institucijas, dėl to jam palikus valdžios postą Rusijoje neva įsivyrautų chaosas. Be to, jie tikina, kad tik V.Putinas yra pajėgus suvaldyti nacionalistus, kurie po jo valdymo šalyje įvestų fašistinį režimą. Pagaliau Arabų pavasario pavyzdžiai liudija, kad autoritarinį režimą retai pakeičia demokratinė santvarka.

„Žinodami liberalios opozicijos silpnumą ir V.Putino saugumo aparato stiprybę esame priversti baimintis, kad po jo pasitraukimo teks ilgėtis banditiškai nuspėjamo nenuspėjamumo“, – teigia svetainės „The New Republic“ apžvalgininkė Julia Ioffe.

„Jeigu JAV atsikratytų V. Putino, jos nebegalėtų kontroliuoti to, kas vyktų po to“, – perspėja ir žurnalo „Forbes“ analitikas Markas Adomanis.

V.Putiną nuo pasitraukimo iš valdžios savotiškai atkalbinėja net JAV valdžios elitas. „Mes nenorime jo pažeminti. Mes nesiekiame pakeisti režimo. Mes nesiekiame fundamentalių pokyčių Rusijoje. Mes norime, kad jis elgtųsi racionaliai“, – šių metų pavasarį pareiškė JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Paprastai tariant, J.Bidenas, kaip ir jo pirmtakai praeityje, bijo bet kokių pasikeitimų Rusijoje, manydamas, kad po V.Putino ten atsivertų tikra juodoji skylė. Vakarai, beje, taip pat manė ir po Michailo Gorbačiovo pasitraukimo,

Laukti, kol numirs, ar susitarti?

Pati geriausia išeitis iš putinomikos ir putinokratijos, analitikų vertinimu, būtų kompromisas arba susitarimas. Panašus susitarimo scenarijus buvo įgyvendintas dar ne taip seniai, tik ne į tą pusę, kai prezidentas Borisas Jelcinas drauge su oligarchais ir suinteresuotais asmenimis pasirinko V.Putiną kaip įpėdinį ir, pasinaudodami savo finansais bei įtaka žiniasklaidai, nulėmė rinkimų rezultatus dabartinio Rusijos prezidento naudai.

Neva ir šį kartą gali įvykti panašiai – tam reikia tik įpėdinio. Neatmetama, kad elitas gali pasiūlyti alternatyvų kandidatą, kuris būtų priimtinas ir Rusijos verslui, ir švelniosios linijos šalininkams, ir Vakarams. Pavyzdžiui, tokiu kandidatu, kai kurių analitikų vertinimu, galėtų tapti buvęs Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Susitarimo scenarijų, tik kiek kitu kampu, išsamiai analizuoja ir liepos 27-osios „Laisvės“ radijo laida „Laukti, kol Putinas numirs, ar susitarti?“ Joje savo nuomonę apie įvykius Ukrainoje dėstė Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius istorijos daktaras Aleksejus Mileris, kurio nuomone, laukti nebegalima: „Jei lauksime, kol numirs Putinas, iki to laiko numirs Ukraina.“

Tiesa, jo nuomone, rūmų perversmas artimiausiu metu Kremliuje neįmanomas, tad reikia siekti kompromiso su pačiu V.Putinu, nes be jo sutikimo Ukrainoje ir Europoje stabilumo nebus.

Priešingas scenarijus – atviras konfliktas tarp V.Putino ir jo aplinkos. Žurnalistas Rafas Šakirovas įsitikinęs, kad tai vienas labiausiai tikėtinų scenarijų, nes jis susijęs su daug žmonių, kurie turi skirtingų tikslų. Juolab kad V.Putino populiarumas valdžios elite susvyravo po konflikto su Ukraina ir opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo.

Į Vakarus pasitraukęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas kalba apie tokį scenarijų, o straipsnyje „Vakarams liko tik vienas klausimas: ką daryti su Putinu“ rašo, kad reikia pastangų, kurios galėtų realiai sudrausminti V.Putiną, nes jo problema jau tapo globali. Pasak G.Kasparovo, geriausias scenarijus – didėjantis Rusijos elito suvokimas, kad V.Putino situacija beviltiška: „Kai tik elitas suvoks Putino doktrinos aklavietę, vaizdas ims keistis iš esmės. Prisiminkime fašistinę Vokietiją ir kariškių sąmokslą prieš Hitlerį 1944 m. liepą po sėkmingo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje.“

Vis dėlto nuosaikesni V.Putino oponentai dar tiki, kad Rusija nėra galutinai prarasta ir čia tebeegzistuoja konstitucinio scenarijaus galimybė. Tam reikia vieno, nors ir sunkiai tikėtino, dalyko: kad V.Putinas pripažintų, jog nebegali eiti prezidento pareigų.

Rusijos konstitucijoje numatoma, kad tokiu atveju laikinuoju prezidentu tampa ministras pirmininkas, o po trijų mėnesių skelbiami prezidento rinkimai.

Kas juose laimėtų – V.Putino pasirinktas įpėdinis, opozicijos lyderis, o gal savo įtaka pasinaudojęs oligarchas?

Į šį klausimą atsako Rusijoje traukiniu keliavęs italų žurnalistas: „Atsistebėti rusų mentalitetu neįmanoma. Paklausti, už ką jie balsuotų, jei Putinas pasitrauktų iš valdžios, jie atsako paradoksaliai: už Putiną. Kito mums nereikia.“