Scanpix

Nešvarioji diplomatija. Ką tik nugriaudėjęs FIFA skandalas – tik ledkalnio viršūnė. Jo papėdėje – viso pasaulio valstybes apraizgęs korupcijos tinklas.

Šveicarijos policija dėl JAV pareikštų kaltinimų korupcija suėmė kelis aukštus Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) pareigūnus. Jiems pareikšti kaltinimai dėl bene du dešimtmečius besitęsiančios korupcijos, be kurios, kaip įtariama, neapsieita tiek renkant pasaulio futbolo čempionato šeimininkus, tiek sudarant sandorius dėl varžybų transliacijų.

Tarp pareikštų kaltinimų – pinigų plovimas, reketavimas bei sukčiavimas. JAV įtaria, kad FIFA pareigūnai nuo 1990-ųjų galėjo paimti 100 mln. dolerių vertės kyšių. „JAV Niujorko Rytų apygardos prokuratūra tiria šiuos individus dėl įtarimų ėmus kyšius nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios iki dabar. Įtariamieji kyšininkavimu – sporto žiniasklaidos ir reklamos firmos, tyrimo duomenimis, galbūt mokėjo futbolo funkcionieriams, FIFA delegatams ir kitiems žemesnio lygio FIFA organizacijų atstovams, pinigų sumas, viršijančias 100 mln. dolerių. Mainais, įtariama, jie gaudavo futbolo turnyrų Lotynų Amerikoje žiniasklaidos, rinkodaros ir rėmimo teises. Kaip teigiama JAV paraiškoje, šie nusikaltimai buvo organizuoti ir rengiami JAV teritorijoje, o mokėjimai atliekami per JAV bankus“, – teigia šveicarų pareigūnai.

Tiesa, FIFA prezidentas Josephas „Seppas“ Blatteris ne tik nepateko tarp įtariamųjų, bet ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. 79-erių metų šveicaras pareiškė, kad jo paties dėl pastarųjų įvykių kaltinti negalima, nes jis negalįs nuolat stebėti kiekvieno pareigūno. Užtat įtariamųjų laukia labai dideli nemalonumai. Tarp tokių minimi FIFA viceprezidentas Jeffrey Webbas bei kiti FIFA darbuotojai: Eugenio Figueredo, Jackas Warneris, Eduardo Li, Julio Rocha, Costas Takkas, Rafaelis Esquivelis, José Maria Marinas ir Nicolás Leozas.

Vis dėlto daug analitikų mano, kad šie asmenys – tik atpirkimo ožiai, ir sunku patikėti, kad vadovas nežinojo to, kas du dešimtmečius badė akis net nepriklausomiems stebėtojams. Juk FIFA, ko gero, dažiau nei bet kuri kita pasaulinio lygio organizacija buvo kritikuojama, kad skirstydama lėšas vengia skaidrumo, o jos sprendimai dažnai pakurstydavo kalbas apie nešvarius sandorius.

Beje, reikia pabrėžti, kad FIFA – ne tik galinga sporto organizacija, bet ir stambi finansinė bendrovė, kurią galima palyginti su didžiausiais pasaulio bankais. Savo rezervuose ji turi sukaupusi 1,5 mlrd. dolerių, o organizacijos pajamos 2011–2014 m. sudarė 5,7 mlrd. dolerių.

Organizaciją sudrebinęs skandalas, žinoma, jos nenuskurdins, nors kai kurie svarbūs FIFA rėmėjai, tokie kaip „Visa“, „Coca-Cola Co“, „Adidas“ ir kiti, pareiškė nepasitikėjimą organizacija ir svarstys dėl tolesnio bendradarbiavimo.

Vis dėlto svarbiau tai, kad šis korupcijos skandalas išjudino tylų ledkalnį ir galbūt pakeis daugelį dešimtmečių pasaulyje galiojančią korumpuotą sistemą, kurioje veikia ne tik viešos organizacijos ar privatūs asmenys, bet ir valstybės. Juk su FIFA, kaip įtariama, nešvarius sandorius sudarė ne tik geresnių sąlygų siekusios kompanijos, bet ir tokios valstybės, kaip Rusija bei Kataras. Pirmoji tikriausiai paklojo nemenką sumelę, kad 2018 m. joje būtų surengtas pasaulio futbolo čempionatas, antrasis tokio renginio šeimininko teises, jei pasitvirtins įtarimai, nusipirko 2022-iesiems.

Šveicarijos federalinė prokuratūra, pradėjusi baudžiamąjį tyrimą dėl FIFA veiksmų suteikiant teisę organizuoti pasaulio čempionatus Rusijoje ir Katare, apklaus bent 10 FIFA tarybos narių, tarp kurių atsidūrė ir Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko.

Beje, 2010 m. priimtas sprendimas pasaulio futbolo čempionatus rengti Rusijoje bei Katare nuo pat pradžių buvo prieštaringas. Viena vertus, pirmą kartą savo istorijoje FIFA iš karto paskelbė du čempionato šeimininkus: Rusija laimėjo prieš jungtinę Ispanijos ir Portugalijos kandidatūrą bei Angliją, o Kataras per rinkimus įveikė JAV.

Tuomet fanai, komandos bei varžybų transliuotojai labiausiai buvo šokiruoti dėl Kataro laimėjimo. Atrodė keista, kad žaidėjams teks rungtis tvyrant milžiniškam karščiui, o konservatyviuose musulmonų stadionuose nebus parduodamas alus. Tačiau dar keistesnis toks sprendimas atrodė dėl to, kad 2010 m. Kataras dar neturėjo nė vieno stadiono.

Nors Rusijos pergalė tuomet neatrodė tokia prieštaringa kaip Kataro, Rusijos veiksmai Ukrainoje situaciją netrukus pakeitė. Vis dėlto dar balandį Rusijoje viešėjęs FIFA vadovas J.Blatteris pareiškė, jog „niekas nesukliudys Rusijai suorganizuoti geriausio pasaulio futbolo čempionato“. O dabar nieko nestebino, kad jo kandidatūrą FIFA prezidento rinkimuose uoliai rėmė Vladimiras Putinas.

Pati Rusija kaltinimus kokia nors korupcija, žinoma, neigia ir šią istoriją vadina JAV sąmokslu, siekiant pakenkti Maskvos reputacijai, bei mėginimu išplėsti savo jurisdikciją į kitas valstybes. Ir, matyt, toliau dirba čempionato klausimu, nes net FIFA sudrebinęs skandalas iš Rusijos greičiausiai neatims teisės po trejų metų surengti šią didžiulę ir daug pinigų pritrauksiančią sporto šventę.

Tačiau pastarasis skandalas – tik viena mažytė Rusijos korupcijos dėlionės dalelė.

Tokios pat smulkmenėlės – ir Kremliaus lėktuvų parkas, vertas milijardo dolerių, ir į V.Putino parankinių kišenes nusėdęs trečdalis Sočio olimpinių žaidynių biudžeto, siekusio 51 mlrd. dolerių. Tik nereikšmingos detalės yra paties V.Putino jachtos ar vila už milijardą. Visa tai nieko nestebina ir beveik nieko nepiktina. Rusija tiesiog tuo gyvena, tuo kvėpuoja, o kai kada atrodo – ir mėgaujasi tuo bei didžiuojasi.

Pernai metų pabaigoje tarptautinės organizacijos „Transparency International“ sudarytame korupcijos suvokimo indekse Rusija surinko 27 balus ir užėmė 136 vietą iš 175 pasaulio šalių, o lyginant su 2013 m. nukrito per devynias pozicijas ir šiuo metu yra greta tokių šalių, kaip Nigerija, Libanas, Kirgizija, Iranas ir Kamerūnas. Negana to, pelno nesiekiančios JAV organizacijos „Trace“, kuri įmonėms padeda išvengti korupcijos pinklių, vadovė Alexandra Wrage sako, kad net Nigerija jai kelia daugiau pasitikėjimo nei Rusija, ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Indija ar Kinija. Ir štai kodėl.

Rusijos ir kitų besivystančių rinkų korupcijos lygio vertinimą atlikusi „Trace“ savo išvadose Kiniją apibūdina kaip apverstą piramidę, nes čia labiausiai korumpuoti yra aukščiausi valdžios sluoksniai. Situacija Indijoje – visiškai priešinga: ten daugiausiai kyšių duodama žemiausios grandies pareigūnams, o vadovų munduras lieka bent jau apyšvaris. Na, o Rusijoje kyšius duoda visi ir visiems – kiekvienais metais šioje šalyje kyšiams išleidžiama 300 mlrd. dolerių. Net pats Rusijos centrinis bankas yra suskaičiavęs, kad, pavyzdžiui, du trečdaliai 2012 m. iš Rusijos išplaukusių 56 mlrd. dolerių susiję su neteisėta veikla – kyšiais, narkotikų prekyba, mokesčių vengimu. O kokia yra tikroji į užsienį kyšių pavidalu išplaukianti suma, neįmanoma pasakyti, bet, ko gero, oficialiąją statistiką reikia padauginti iš dešimties.

„Rusija yra vientisas blokas, korupcija čia klesti visais lygiais. Žvelgiant iš teisinės pusės, čia tvyro visiško nebaudžiamumo atmosfera. Niekas nesiima kovoti su kyšininkavimu nei mažiausiuose, nei didžiausiuose valdžios kabinetuose“, – konstatuoja A.Wrage.

Kova su korupcija Rusijoje tik imituojama – labai dažnai oficiali Rusijos vyriausybės kova su kyšininkavimu tėra parodomasis procesas, o realią kovą su šia problema vykdo tik įvairios nepriklausomos organizacijos. Būtent jos, taip pat ir V.Putino oponentai, yra pagrindiniai šaukliai, iš kurių galima nugirsti nuotrupų apie korupcinius Rusijos reikalus.

Kaip analitiniame naujienų portale ~hvylia.net~ rašo Sergejus Daciukas, korupcija jau seniai nebėra vien tik Rusijos vidaus reikalas – ji išsiveržė į plačiuosius vandenis ir tapo pasauline problema. O tai, kad Vakarų politikai ir pasaulio verslo elitas nesuvokia šios problemos masto, kelia net pasaulinio karo grėsmę. „Mėginimas dozuoti informaciją, susijusią su korupcijos skandalais, Vakarų žiniasklaidai leis tik trumpam pristabdyti šį procesą“, – nuogąstauja apžvalgininkas.

Jis pabrėžia, kad tiek vidinės, tiek pasaulinės korupcijos Rusijoje esmė yra vadinamieji „blogi pinigai“. Šis primityvus posakis iš tiesų reiškia nuolat minimaliomis pastangomis gaunamas didžiules lėšas, kuriomis be jokios kontrolės siekiama netinkamų tikslų. Jei kalbėtume konkrečiau, „blogi pinigai“ yra lėšos, kurias Rusijos verslo elitas drauge su korumpuotu politiniu elitu uždirba iš energijos pardavimo. Už „blogus pinigus“ įsigyjami didžiuliai Rusijos oligarchų turtai. „Blogi pinigai“ leidžiami valdžiai palaikyti. „Blogi pinigai“ leidžiami imperinėms Rusijos ambicijoms kare prieš Gruziją ir Ukrainą. „Blogais pinigais“ paperkamos politinės partijos ir politikai visame pasaulyje, o mainais šie užsimerkia prieš tokias Rusijos ambicijas. Nedidelė dalis „blogų pinigų“ išleidžiama ir Rusijos piliečiams papirkinėti, kad šie netrukdytų oligarchų verslui ir politinei valdžiai.

Kovo mėnesį Garis Kasparovas interviu Ukrainos televizijos kanalui „1 + 1“ pareiškė, kad egzistuoja tam tikras socialinis susitarimas tarp Rusijos valdžios ir piliečių: geresnės gyvenimo sąlygos mainais už pilietines teises ir laisves. Pasak G.Kasparovo, Rusijos prezidento režimas perka lojalumą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.

Be to, esą galima konstatuoti, kad Rusijos korupcija tapo svarbiu Vakarų politikos išsigimimo veiksniu. G.Kasparovo nuomone, Rusijos korupcija nelyginant rūdys ėmė ėsti Vakarų finansų institucijas. Ir viskas tik todėl, kad Vakarų lyderiai neįvertino korupcijos masto Rusijoje, – jis įveikė Vakarų demokratines institucijas ir jų politiką Rusijos atžvilgiu. Be to, Rusijos korupcija ima kenkti ne tik Vakarų finansų, bet ir valdžios institucijoms ir net Vakarų įmonėms.

Kaip antrina portalas „Politico“, įrodymai – po ranka. Rusijos elito atstovai viską, kas jiems brangu, laiko Europoje – nekilnojamojo turto ar sąskaitų bankuose pavidalu. Teoriškai ši Rusijos grietinėlė pažeidžiama: ES galėtų užversti rusus tyrimais dėl pinigų plovimo ir vizų draudimais. Bet rusai jau senokai įsitikino, kad europiečiai nesugeba priimti net ko nors panašaus į JAV galiojantį Sergejaus Magnickio įstatymą, draudžiantį daliai Rusijos pareigūnų atvykti į Ameriką.

Kai Rusijos kariai 2008 m. pasiekė Gruzijos sostinės Tbilisio priemiesčius, pranešimų ir pasipiktinimo nestigo. Bet niekas nė necyptelėjo apie rusiškus milijardus Vakaruose. Kai Rusijos opozicionieriai buvo užversti tiesiog juokingais kaltinimais, ES ėmė skelbti susirūpinimo kupinus laiškus, bet vėlgi apie Rusijos turtus Senajame žemyne net neužsiminė. „Kremlius įsitikinęs, kad Rusija dabar žino purvinas Europos paslaptis“, – rašo „Politico“.

Rusija dabar tiki, kad Briuselis tik kalba apie žmogaus teises, bet iš tiesų jomis nebesirūpina. Esą Europą valdo politikai, kurių moralė – kaip liūdnai pagarsėjusių ribotos rizikos fondų vadovų: bet kokia kaina užsidirbti, o „bloguosius pinigus“ pasidėti sąskaitose užjūryje.

Didžiąją dalį šių pinigų sumoka rusai. Tačiau vietoj bausmių dėl šių pinigų rusų oligarchams Londone britų bankininkai tiesia raudonus kilimus.

Dar detaliau Vakaruose veikiančios rusiškos korupcijos priežastis nagrinėja ekonomistas Sergejus Gurijevas, tapęs „Jukos“ veiklos Rusijoje liudininku. Jo nuomone, anksčiau Vakarai Rusijos korupciją vertino kaip kažką bent iš dalies naudinga, beje, ne tik teisininkams ir advokatams Londone, – bet ir kaip atgrasymo priemonę, kuri sulaikytų Rusijos režimą nuo izoliacijos ir padėtų išvengti jos agresijos. „Kai kurie Vakarų politikai manė taip: kadangi Rusijos politikai disponuoja sąskaitomis užsienio bankuose, o jų vaikai lanko Vakarų mokyklas, tai taps garantu, kad Rusija išliks civilizuoto pasaulio dalimi. Tačiau visa tai nesuveikė“, – konstatuoja S.Gurijevas.

S.Daciukas įsitikinęs, kad galiausiai korupcija pakenkė ir pačios Rusijos ekonomikos augimui, o juk būtent tai buvo V.Putino legitimumo šalies viduje pagrindas. Iki 2014 m. visi ekonomikos augimo ištekliai buvo išsemti, o reformoms, kurios būtų galėjusios situaciją bent kiek pagerinti, prieštaravo korumpuotas Rusiją valdantis elitas.

„Žmonės, kurie anksčiau jam sakė – tu valdyk, kaip nori, o mes už tai gauname pajamų ir vartojimo augimą, ėmė abejoti putininio režimo esme. Taigi V.Putinui teko ieškoti kito savo legitimumo šaltinio ir kito būdo išsaugoti populiarumą. Juo tapo svetimos teritorijos užgrobimas“, – teigia S.Daciukas.

Jo nuomone, atskaitomybės neegzistuojančiai pilietinei visuomenei nebuvimas ir rusiškos korupcijos keliamos grėsmės nuvertinimas dabar Rusijos valdžiai leidžia kurti blogį – griauti egzistuojančią pasaulio tvarką dėl didesnės korumpuotos įtakos.

Beje, perprasti rusiškos korupcijos schemą nesudėtinga. Jeigu viena ar kita valstybė yra sudedamoji pasaulio tvarkos dalis, tuomet kitų valstybių santykis su ja remiasi interesų visuma. Tačiau kai Rusija pradeda griauti pasaulio tvarką, savo kailiu patirdama sankcijas iš tų šalių, kurios už tą tvarką atsako, valstybinė lojalumo Rusijai sistema tampa jos korupcijos sistema.

Paprastai kalbant, S.Daciukas teigia, kad korumpuotos šalys yra tos, kurios pasisako už sankcijų Rusijai panaikinimą, nepaisydamos solidarios ES ir JAV pozicijos. Taip pat ir tos, kurių vadovai gegužės 9-ąją vyko į Maskvą paminėti Pergalės dienos, nepaisydamos pastaraisiais metais nusistovėjusios pozicijos to nedaryti.

Remiantis šia prielaida, korupcijos su Rusija saitais galima įtarti nemažai Europos valstybių: Austriją, Vengriją, Italiją, Kiprą, Čekiją, Slovakiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją. Iš dalies korumpuotos (t.y. korumpuotos tik kai kurios politinės jėgos) gali būti ir Prancūzija, Vokietija bei Suomija.

Suomijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių politikai ar verslo atstovai nuo pat pradžių atvirai aiškino, kad „ieškos būdų“ išlaikyti ekonominius santykius su Rusija apeidami sankcijas, ir šiuos savo žodžius įgyvendino nepriekaištingai.

Pavyzdžiui, pagrindinė Suomijos pieno produktų gamintoja „Valio“ sankcijų, galima sakyti, net nepajuto: Rusija šiai bendrovei uždegė žalią šviesą tiekti Rusijos rinkai pieną be laktozės. Beje, šios bendrovės per metus Rusijai eksportuojamo pieno be laktozės vertė sudaro maždaug tiek pat, kiek per metus į Rusiją įvairios pieno produkcijos išveža visos Lietuvos įmonės kartu sudėjus. Tad nieko nestebina, kad Suomijos politikai nesivaržydami vadina ES sankcijas Rusijai nesusipratimu, kurio Europa šiuo metu finansiškai negalinti sau leisti.

Prisiminkime, kaip, vos paskelbus sankcijas Rusijai, Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico puolė ginti su Rusija susijusių interesų, visu balsu šaukdamas, kad ketvirtadalis Slovakijoje pagaminamų automobilių keliauja į Rusijos Federaciją, tad esą galima tik įsivaizduoti, kokį katastrofišką poveikį sankcijos turės automobilių pramonei ir kokį pavojų tokie sprendimai kels ekonomikai bei žmonėms.

Tą patį šaukte šaukė Vengrijos vyriausybė, pasirašiusi sutartį su Rusija dėl jos atominės elektrinės Pakše rekonstrukcijos, ar Čekija, kurios prezidentas Milošas Zemanas gegužės 9-ąją buvo tarp V.Putinui malonią kompaniją sudariusių Vakarų vadovų.

Beje, šioje vietoje verta paminėti ne vien Vakarus, bet ir Kiniją. Nors jai nė motais skausmingi Vakarų prisiminimai iš Antrojo pasaulinio karo laikų, tačiau Kinijos lyderio Xi Jinpingo draugija Gegužės 9-osios renginiuose V.Putinui buvo ne tik maloni, bet ir naudinga. Kur nauda, ten, žinoma, ir pinigai. O kur rusiški pinigai, ten neapsieinama ir be korupcijos. Kinijos žiniasklaida apie tai tyli, Rusijos – rašo nenoriai, tačiau kai kurie nepriklausomi šaltiniai vis dėlto užsimena apie keistą „meškos ir drakono“ sąjungą.

Nekalbėsime apie politinius motyvus, pavyzdžiui, kad Rusijai Kinija reikalinga siekiant bent truputį sustiprinti savo įtaką, o Kinijai rusiška meškutė yra puiki atsvara JAV. Šie motyvai, žinoma, svarbūs, tačiau yra ir grynai pragmatinių reikalų. Tarkime, Rusija kaip įmanydama siekia iškišti savo gamtinius išteklius Kinijos pramonei. Kinija laukia, kada galės Rusijai pardavinėti savo karinę techniką, pavyzdžiui, laivus „Type 054A“.

Beje, keli įspūdingi sandoriai jau įvyko. Rusijos energetikos milžinė „Gazprom“ ir „China National Petroleum Corp“ (CNPC) praėjusių metų gegužę pasirašė sutartį, pagal kurią Rusija ateinančius tris dešimtmečius Kinijai kasmet parduos 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, o šios nuo 2018 iki 2030 m. galiosiančios dujų tiekimo sutarties vertė – 400 mlrd. dolerių.

Dujos bus tiekiamos naujuoju dujotiekiu, sujungsiančiu Sibiro dujų telkinius tiesai su Kinijos vartotojais, – to pareikalavo Kinija, apsidraudusi nuo galimo dujų nukreipimo kur nors kitur.

Be to, deramasi ir dėl dar maždaug 30 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų per metus. Ir nors atrodytų, kad šie sandoriai – nepaprastai naudingi abiem pusėms, daug klausimų kelia, pavyzdžiui, dujų kaina. Mat Rusija ne tik savo lėšomis pastatys didžiąją dujotiekio atkarpą, bet ir parduos dujas pigiau savikainos, tai yra maždaug po devynis dolerius už milijoną britų terminio vieneto (BTU), kuriuos dabar Kinija moka už Turkmėnijos dujas, nors mažiausia Rusijos siūlyta kaina buvo maždaug 9,67 dolerio už milijoną BTU.

Jei remsimės S.Daciuko teorija, toks sandoris – neabejotinas aukščiausiu lygiu veikiančio korupcijos tinklo įrodymas. Bet ne vienintelis. Ir čia vėl grįžkime prie Vakarų.

Korupciją, pasak S.Daciuko, išduoda ir vienos ar kitos šalies lyderių pasisakymai Ukrainos ir Rusijos konflikto klausimu (šiuo atveju į akis krinta Italijos pozicija) arba valdžios pozicija dėl korupcinių Rusijos verslo interesų (prisiminkime Austrijos teismo sprendimą dėl Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo, daugelį metų atstovavusio Rusijos interesams pasaulinėje energijos gamintojų rinkoje).

D.Firtašo pavyzdys – išties įtikinamas. Austrijos teismas atsisakė išduoti D.Firtašą JAV, kur jam pareikšti įtarimai korupcija. Teismo nepaveikė net paties D.Firtašo parodymai, nors jis atvirai pasakojo apie korupcinį sandėrį su dabartiniu Ukrainos prezidentu, po 2013–2014 m. įvykių siekiant sutrukdyti į valdžią grįžti Julijai Tymošenko.

Beje, mums, lietuviams, Austrijos ryšiai su Rusija įtarimų kelia dar nuo Michailo Golovatovo sulaikymo laikų. Tuomet, nepaisydami Lietuvos prašymo išduoti KGB būriui „Alfa“ vadovavusį įtariamąjį Sausio 13-osios byloje, Austrijos pareigūnai leido jam išvykti. Nors pas mus apie tai buvo diskutuojama tik neoficialiuose pokalbiuose, Latvijos teisingumo ministras Aigaras Stokenbergas tuomet aiškiai pasakė, kad tokį Austrijos sprendimą lėmė ne kas kitas, kaip „Rusijos investicijos“.

Vis dėlto svarbiausia tarptautinės Rusijos korupcijos dedamoji Europoje – prekyba energijos ištekliais, kurią Ukrainos laikraštis „Savaitės veidrodis“ pernai pavadino „Gazokratijos pergale prieš demokratiją“. Žurnalistų atlikto tyrimo išvados skelbė, kad „lanksti Europos sąžinė“ nuo sankcijų apsaugo bene 70 proc. Rusijos pajamų, nors būtent Rusijos kainų politika į Europą eksportuojamoms dujoms labiausiai kalta dėl Europos ekonomikos stagnacijos. Rusijos energetinės korupcijos ašimi buvo įvardyta Berlynas–Ciurichas–Europa.

Beje, tyrimo autorių nuomone, Europos dujų korupcija jau seniai yra ne vien atskirų Europos valstybių reikalas – ji esą apraizgiusi net svarbiausias ES institucijas. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys, kad Europos Komisija jau seniai nebereikalauja iš Rusijos, kad būtų užtikrinta gamtinių dujų tranzito iš Centrinės Azijos į Europą laisvė, nors būtent tai turėtų būti Rusijos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje sąlyga. „O kam tai daryti, jei Centrinės Azijos dujos pateka į ES pagal „elegantišką šveicarišką schemą“, – rašoma publikacijoje. Turimas omeny dujų perpardavimas ir manai – vietoj Centrinės Azijos dujų eina rusiškos.

Tiesa, tyrimo autoriai guodžia, kad globalios Rusijos korupcijos priešnuodis yra JAV. Tačiau užtenka prisiminti urano rūdos sandorių skandalą, į kurį neseniai įsivėlė Clintonų šeimos fondas, ir tampa aišku, kad Rusijos korupcija siekia ir už Atlanto, o ten apraizgo net politinį elitą.

2013 m. Rusijos kompanijai „Rosatom“ perėmus į savo kontrolę Kanados bendrovę, turinčią teisę išgauti uraną nuo Centrinės Azijos iki pat Amerikos vakarų pakrantės, Rusijos spauda trimitavo apie milžiniško masto pergalę, skelbdama, kad Rusijos branduolinė energetika užkariauja pasaulį. O „The New York Times“ atliktas žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad Rusijos bandymas užvaldyti urano gavybos rinką buvo susijęs su Clintonų šeimos fondu.

Manoma, kad su šiuo fondu susiję asmenys padėjo V.Putinui paversti Rusiją didžiausia pasaulyje urano tiekėja. Juolab kad būtent Kanados urano gavybos bendrovės atstovai buvo vieni dosniausių Billo Clintono ir jo šeimos fondo rėmėjų. Tie patys žmonės vėliau pardavė Rusijai bendrovę, pavadintą „Uranium One“. Kartu su milžiniškais urano klodais Kazachstane Rusija gavo ir penktadalį JAV urano produkcijos.

Turint omenyje, kad B.Clintonas – ne tik buvęs JAV prezidentas, bet ir, ką gali žinoti, gal ir būsimos prezidentės vyras, ši istorija liudija, jog viena yra kalbėti apie mėginimus visose įmanomose srityse riboti Rusijos įtaką, o visai kas kita – iš tiesų ją riboti.

Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kovą su Rusijos korupcija. Regis, net tarptautiniu mastu vykstanti kova su korupcija yra tik parodija. Net Jungtinių Tautų konvencija kovai su korupcija parašyta lyg specialiai Rusijai. Pirmoji šios konvencijos nuostata byloja, kad su korupcija privalo kovoti valstybės. Tačiau kaip kovoti, jei Rusijos korupcijos schemoje dalyvauja net JAV ar Kinija. Pirmojoje tai bent jau vertinama neigiamai, o štai Kinijoje Rusijos niekas nelaiko pernelyg dideliu blogiu, su kuriuo reikėtų kovoti.

Netgi priešingai – šios šalys tampa partnerėmis ne tik tiesdamos dujotiekius ir apsikeisdamos ginklais, bet ir… išvien kovodamos su korupcija. Mums galbūt kelia juoką, tačiau gegužės pradžioje Rusija ir Kinija pasirašė kovos su korupcija deklaraciją. Joje teigiama, kad Kinijos generalinio štabo komitetas ir Antikorupcijos tarnyba bendradarbiaus su V.Putino administracija kovoje su korumpuotaisiais.

Skamba taip pat, kaip, ko gero, skambėtų kokios Šveicarijos ir Liuksemburgo deklaracija išvien kovoti su šalyse gyvenančiais milijonieriais.

Rima Janužytė

Korupcijos suvokimo indeksas

Su kuo lygiuojasi Rusija?

Vieta      Šalis      Indeksas

136        Kamerūnas  27

136        Iranas     27

136        Kirgizija  27

136        Libanas    27

136        Nigerija   27

136        Rusija     27

142        Komorai    26

142        Uganda     26

142        Ukraina    26

145        Bangladešas           25

145        Gvinėja    25

145        Kenija     25

145        Laosas     25

145        Papua Naujoji Gvinėja 25

Šaltinis: „Transparency International“

Scanpix

Kultūra ir politika.  Ar „Eurovizijos“ žiuri nariai iš Lietuvos ignoravo europiečių simpatijas pelniusią Poliną Gagariną vien tam, kad demonstratyviai neskirtų balsų Rusijai? Riba tarp kultūros ir politikos mūsų šalyje neaiški. Lietuvos žiniasklaidoje esama rusofobiškų nuotaikų, netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius.

Austrijos „Wiener Stadthalle“ scenoje rusė Polina Gagarina su žemę siekiančia balta suknele jausmingai dainuoja apie taiką, išgijimą, svajones. Ranką ji glaudžia prie širdies. Už jos lengvučio balto apdaro, kuris atrodo akytas dėl prožektorių šviesos, boluoja pritariančios figūros. Tyriausių žmogiškųjų vertybių nuoširdumą įtvirtina ilgaplaukis būgnininkas – jis prisimerkęs, nes įsijautė į tokią sielovadą.

2015 m. „Eurovizijos“ finale nereikėjo įjungti švilpimą ir panašias publikos emocijas slopinančios aparatūrą, kuria dainų konkurso organizatoriai pasirūpino po praėjusių metų rusaičių dvynių Tolmačiovų nušvilpimo. Jos irgi dainavo apie šviesą tamsoje, kuri skirta lyg ir meilės objektui, lyg ir Krymui. Polina iš pradžių bijojo, kad ir šiemet publika ims baubti. Šįkart atlikėjos fone iškyla pasaulio vaizdas, ir perstumdytų Rusijos sienų tenai nematyti. Daina baigiasi, Polina darkart rėkte išrėkia frazę apie „milijonus balsų“, kurie tarsi palaiko šviesius dainos simbolius. Publika ploja, prestižinę teatro mokyklą baigusi aktorė keliskart sukūkčioja: „Spasibo“ – ačiū.

P.Gagarina išties gavo tuos „milijonus balsų“, apie kuriuos dainavo. Kaip sako televizijos projektų žiuri nariai – atlikėja „įtikino“. Už Rusijos atstovę „Eurovizijos“ dainų konkurso finale teigiamai nebalsavo tik trys šalys iš 41-os. Nė vieno balo Polinai neskyrė Lietuva. Kita šalis – San Marinas, pagal gyventojų skaičių prilygstantis Kaišiadorių rajono savivaldybei. Trečioji – Rusija, nes už savo dalyvę balsuoti negali.

Ar Lietuva ignoravo Europą įtikinusio Rusijos pasirodymo profesionalumą vien tam, kad demonstratyviai prieš visą Europą neskirtų jai balsų? Ar paneigiame šalies kultūrą, nes manome, kad net ir devintas vanduo nuo kisieliaus yra blogis, jeigu kilo iš Rusijos?

Vertinimo komisijos narių nuomonė ne tokia primityvi. „Asmeniškai aš svarsčiau, koks Rusijos pasirodymas dabartiniame kontekste, kad ir politiniame, man padarytų įspūdį. O tai galėjo būti būtent jaudinantis, gilus rusų meninės kultūros motyvas, daina. Kažkas, kaip mes klasikine prasme įsivaizduojame šios kultūros klodus. Bet šis pasirodymas visai ne tas atvejis. Rusijos pasirodymas „Eurovizijos“ finale buvo visiška ir absoliuti komercija. Ir emocinė, ir muzikinė, ir politinė – kokia tik nori komercija. Apie rusų kultūrą nekalbame, nes čia jos nebuvo nė kvapo“, – kategoriškai nukerta „Liepaičių“ choro vadovė Jolita Vaitkevičienė, įvertinusi stiprų atlikėjos vokalą ir Rusijos pasirodymui skyrusi 13 vietą – gerokai aukštesnę nei kai kurie lietuviškos komisijos nariai.

2009-aisiais pasikeitus balsavimo sąlygoms, pusę šaliai skiriamų balsų lemia iš profesionalų sudaryta nacionalinė komisija. Žiūrovų balsai telefonu duoda kitą pusę galutinių balų. Rusijos kosmoso didvyrio Jurijaus Gagarino pavardė P.Gagarinai visiškos sėkmės negarantavo, ji liko antroje vietoje. Pergalę iš panosės nuskynė kitas herojus – Švedijos atstovas Mansas Zemerlowas ir jo daina „Heroes“. Daugiausiai žiūrovų simpatijų pelnė Italijos atstovai, kurie profesionalams padarė mažesnį įspūdį.

Lietuvoje telefoniniai balsai ir profesionalų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Žiūrovai Rusijos atstovei skyrė trečią vietą, komisija – dvidešimtą. Du iš penkių komisijos narių – muzikos vadybininkas Lauras Lučiūnas ir žurnalistė, tekstų autorė Jurga Čekatauskaitė Rusijai skyrė paskutinę vietą – 26-ą iš 26-ių galimų.

Analogišką sprendimą, kad Rusijos daina nusipelnė paskutinės vietos, priėmė tik dar vienas komisijos narys iš Gruzijos. Iš viso – trys nariai iš keliasdešimties šalių komisijų, kurias sudaro po penkis narius. Dvidešimtmetis San Marino komisijos narys Rusiją nuleido į 25 vietą, nors ši valstybė neturi su Rusija nesuvestų sąskaitų.

Organizatorių sumanymu, profesionalų komisija turi vertinti profesionaliuosius aspektus ir pasiekti lygsvarą tarp subjektyvių žiūrovų simpatijų ir profesionalaus vertinimo. Žinoma, net ir profesionalų vertinimas yra subjektyvus, bet profesionalams „Eurovizijos“ organizatoriai nubrėžia gaires. Nacionalinės komisijos narių prašoma įvertinti vokalą, dainos kompoziciją ir originalumą, pasirodymą scenoje ir, žinoma, bendrą įspūdį. Šie atskaitos taškai, atrodytų, turėtų neleisti vyrauti politinėms nuostatoms, bet būna visaip. Kaip sako profesionalai, vertinant pasirodymą negalima sureikšminti vien vokalo.

Iš tiesų nuo 1956 m. organizuojamas Europos dainų konkursas nebent pirmaisiais savo gyvavimo metais buvo vien tik muzikinis. Kuo toliau, tuo labiau simpatijas ir antipatijas lemdavo politiniai motyvai, o balsai, skiriami dainai, prilygo balsavimui už šalis – artimas, kaimynines, priešes ir t.t.

Tikroji politika prasidėjo jau po „Eurovizijos“ rezultatų paskelbimo. Kitą dieną  internete išplito Rusijos eurovizinė daina, kurios originalų klipą pakeitė nesurežisuoti realybės vaizdai iš Ukrainos. Rusijos tankų vikšrai, degantys daugiabučiai, siaubo perkreipti Mariupolio gyventojų veidai nebuvo tokie tyri kaip P.Gagarinos akys ar perregima suknelė.

Tokia reakcija į Rusijos siunčiamą žinią apie taiką ir naują pradžią yra anokia naujiena pačiai Rusijai. 2008 m. „Euroviziją“ laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas. Praslinkus vasarai po jo pergalės Rusija įsiveržė į Gruziją. Vėliau Gruzija svarstė ir persigalvojo dėl dalyvavimo 2009 m. Maskvoje vykusioje „Eurovizijoje“. Galiausiai Gruzija pristatė savo eurovizinę dainą „We Don’t Wanna Put In“ (pagal turinį jos pavadinimas būtų „Mes nenorime Putino“), pašiepiančią Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Bet Europos transliuotojų sąjunga (EBU) kūrinį diskvalifikavo: konkurso sąlygos numato, kad „?urovizijoje“ negali būti politinio ar panašaus pobūdžio žodžių. Tad Gruzija tąkart nepasirodė, o šiemet į „Euroviziją“, suprantama, neatvyko Ukraina, kuri 2004-aisiais su Ruslanos daina „Wild Dances“ laimėjo šį konkursą.

Lietuva šiemet daugiausiai balsų skyrė Latvijos atstovei Aminatai, dešimt balsų gavo 2015 m. „Eurovizijos“ nugalėtojas – M.Zelmerlowas, aštuonis balsus Lietuva atidavė Estijos atstovams. Kaip sako žemiausią vietą Rusijai skyręs komisijos pirmininkas L.Lučiūnas, Lietuva šiemet pademonstravo puikų muzikinį skonį, daugiausiai balų skirdama Latvijai. Ir politiškai korektiška paremti „broliukus“, ir skoninga muzikiniu požiūriu.

Latvija ir Estija Rusijai skyrė atitinkamai 12 ir 10 balsų, tad Lietuva išsišoko. Skaičiuojant balsus iš Vilniaus paaiškėjo, kad iš Baltijos šalių Rusijos pasirodymas nepavergė tik Lietuvos. Ši smulkmena nepaliko abejingų viešojoje erdvėje.

Žiniasklaidoje pasipylė žiūrovų komentarai, kad jie, balsavę už gerą Rusijos dainą ir pakėlę ją į trečią vietą, jaučiasi apgauti. Gali būti, kad Lietuvoje siekiant išlaikyti „lygsvarą“ bent jau Rusijos pasirodymo atžvilgiu nutiko atvirkščiai, nei tikisi „Eurovizijos“ organizatoriai. Žiūrovai laikėsi politinių nuostatų arba principingai jas metė šalin, bet komisija nuo konteksto atsiriboti negalėjo.

Dėl politikos pergalės žiniasklaidoje apgailestavo ir dainininkė Rosita Čivilytė. Ji skyrė Rusijos atstovei aukščiausią iš komisijos narių 10 vietą, nes vertino muziką ir dainą.

13 vietą Rusijai paskyrusi „Liepaičių“ choro vadovė sako, kad iš keturių profesionalų įvertinti prašomų kriterijų stipriausias buvo P.Gagarinos vokalas. J.Vaitkevičienė pasakoja pasirodymą iš pradžių mintyse, o vėliau popieriuje vertinusi brėždama kreivę tarp „taip“ ir „ne“. Pasirodo, tikrai buvo už ką rašyti „taip“, nes Rusijos daina nebuvo blogiausia. „Daina buvo efektinga savo muzikine forma, emocija. Vokalas stiprus ir nekeliantis abejonių“, – aiškina J.Vaitkevičienė.

Nepaisant muzikinių kriterijų, vokalo duomenų, „Liepaičių“ vadovė primena, kad vertinant profesionaliuosius aspektus neįmanoma atsiriboti nuo bendro kūrinio, jo atlikimo, pasirodymo įspūdžio. Šis pasirodymas, pasak jos, yra puikiai supakuotas produktas, tačiau žmogiškoji ir prasminė jo emocija visiškai neįtikina.

„Bendrą įspūdį sudaro viskas: ir šou elementai, ir siunčiama žinia, ir daug kitų dalykų. Tad man buvo nemalonu žvelgti į tokią atidirbtą kaukę. Pati emocija, susigraudinimas dainos pabaigoje yra gerai išdirbta klišė. Todėl man kyla mintis, kad tai gerų specialistų puikiai supakuotas produktas, bet aš juo patikėti negaliu, – komentuoja J.Vaitkevičienė. – Kai žmogus kaskart lieja gražias ašaras, tai jau verčia suabejoti. Rumuno žinia niekuo neypatingoje dainoje apie laimės ieškoti ir duonos uždirbti išėjusius tėvus, vaiko laiškas mane sujaudino kur kas labiau nei gražios rusaitės šauksmas pasauliui, kad nutiesus naujus tiltus viskas bus gerai. Tarsi bus gerai tada, kai pasakys Rusija. Ir dar tas pasaulio vaizdas jai už nugaros. Ne.“

Paklausta apie Rusijos atstovės pasirodymą ir muzikalumą, palyginti su kitais finalo dalyviais, J.Vaitkevičienė tikina, kad daina tikrai nebuvo pati prasčiausia. Bet, tarkim, nėra kaip jos palyginti su nugalėtojo, nes Švedijos atstovo pasirodymas geresnis visais požiūriais.

Vis dėlto dviem Lietuvos komisijos nariams atrodė, kad Rusija nusipelnė prasčiausios vietos. Žemiausią vietą jos dainai skyręs muzikos vadybininkas L.Lučiūnas taip pat neabejoja, kad narių nuomonės subjektyvios, jų matematiškai lygiai atspindėti negali visi keturi vertinti kriterijai. Komisijos pirmininkas savo asmeninį pasirinkimą paaiškina paprastai – dirbtinė daina ir neįtikinanti vaidyba. „Man nepatinka, kai daina ne dainuojama, bet vaidinama. Manau, tai buvo toks atvejis. Ispanijos atstovė irgi bandė tą daryti, bet jai nepavyko taip gerai, kaip P.Gagarinai“, – apie režisūrinį dainos atlikimą svarsto L.Lučiūnas.

Jo teigimu, Rusija pasirinko Europai siųsti būtent tokią žinią, tad, natūralu, turi būti pasirengusi priimti ir įvairias komisijų narių nuomones. „Kiekviena šalis sprendžia, kaip išmano, ir kai kuriuos komisijos narius suvaidinta daina paperka, kai kuriuos – priešingai“, – priduria L.Lučiūnas.

Rusijoje, kitaip nei Lietuvoje, žiūrovai eurovizinės dainos nerenka. Rusijai atstovausiančią dainą per vidinę atranką išrinko valstybinis nacionalinis transliuotojas „Pervyj kanal“.

L.Lučiūnas sako, kad Rusija, užuot pasiuntusi į Vieną angliškai sugebančius dainuoti atlikėjus, pavyzdžiui, „Tesla Boy“ ar kitus artistus, kurių pasirodymai, kaip paaiškėjo Rusijos TV projekte „Balsas“, galėtų atitikti pasaulinius standartus, pasirinko pigiausią variantą. Esą Rusijoje įprasta parinkti dainininką, parašyti jam dainą, kuriai palaikymą turėtų garantuoti ir plati diaspora. Tačiau toks šalies pasirinkimas nebūtinai sutaps su profesionalų komisijų narių nuomonėmis.

„Manau, kad kiekvienas esame subjektyvus ir turime vienokių ar kitokių simpatijų. Nesvarbu, ar kalbame apie dainas, ar apie šalis. Mano galva, Rusija pasirinko primityvų, pigų kelią“, – komentuoja L.Lučiūnas.

Alternatyvios muzikos gerbėjas sako turintis priekaištų ne tik Rusijai. Didžiausius balus jis skyrė Latvijos ir Gruzijos dainoms, bet priekaištų turėtų ir joms, ir laimėtojo dainai, kuri primena Švedijos didžėjaus Avicii formatą ir tos pačios Švedijos išpopuliarintą stilių, kuriuo šį kartą tos šalies atstovui puikiai pavyko pasinaudoti.„Saldainių masėje buvo ir anyžinių“, – vaizdingai palygina pašnekovas.

Jau kitą dieną po „Eurovizijos“ paskelbus balsavimo rezultatus, Lietuvos nacionalinės komisijos nariai žiniasklaidos buvo paprašyti pasiaiškinti, kodėl tokius balsus skyrė Rusijai. Juos toks ažiotažas nustebino, nes nuomonių skirtumų pasitaikė balsuojant ir už kitas šalis, pavyzdžiui, Italiją. Juolab kad šių metų „Eurovizijoje“ buvo kur kas didesnių įvykių už Rusijos dalyvavimą. Pirmą kartą ne kaip viešnia konkurse dalyvavo ir gerai pasirodė Australija, konkurso transliaciją stebėjo Kinija, žiūrimumo reitingai pakilo ir Lietuvoje. Nereikia niekam atsiskaitinėti: Rusija atsiuntė dainą, tekstą, atlikėją, bet nieko baisaus, jei pasirodymas nepatiko.

„Ažiotažas per didelis. Manęs klausia, kodėl neskyriau balsų Rusijai, bet nesulaukiau nė vieno prancūzo ar ispano skambučio su klausimu, kodėl balso nedaviau jiems. Tos dainos man buvo vienodai blogos. Bet Rytų kaimynai išsiuntė prastą dainą ir ėmė jaudintis. Jei, mano nuomone, daina yra prasta, aš nebijau tos nuomonės pasakyti. Mums nereikia niekam teisintis. Laikas atsikratyti komplekso: visada turėti poną virš galvos ir jam aiškintis. Ką padarysi, kad ponas nepatenkintas“, – apibendrina L.Lučiūnas.

Gali būti, kad P.Gagarina Lietuvos ilgai nepamirš – ne vien teigiamu požiūriu. Galėtume paklausti: ar prastas Rusijos vertinimas yra ženklas, kad dėl pablogėjusių dvišalių santykių, nuolatos eskaluojamos įtampos lietuviai po truputį ima atmesti viską, kas rusiška, taip pat ir kultūrą?

Nereikia pamiršti, kad kultūra dažnai tampa vadinamosios minkštosios galios ar net šiurkščios propagandos įrankiu. Dėl patrauklių kultūros dalykų palankiau vertiname ir pačią valstybę, jos politinius sprendimus. Rytų Europos studijų centro l.e.p. direktorius, politologas dr. Laurynas Kasčiūnas įsitikinęs, kad Rusijoje politika ir kultūra yra glaudžiai susijusios. Kai Kremliui patogu ir naudinga, nevengiama manipuliuoti kultūra, panaudoti to kaip politinio įrankio. „Kai kalbama apie Rusiją, kultūros joje negalima vertinti tik kaip kultūros. Tai ypač gerai matoma pažiūrėjus į pagrindines Rusijos politikos koncepcijas. Kultūra čia visada atlieka labai svarbų vaidmenį. Rusišką politiką ir kultūrą matau tame pačiame rinkinyje“, – pabrėžia politologas.

Jo teigimu, „Eurovizijos“ konkurso kontekste svarbiausia ne pati Rusijos atstovės daina, o tai, į ką būtų galėjusi išvirsti Rusijos pergalė, politinė, ideologinė tokios pergalės potekstė. „Akcentuočiau ne pasirodymą, o kokie naratyvai apie pergalę būtų kuriami: būtų pasiųsti tam tikri signalai Rusijos visuomenei, pavyzdžiui, apie europiečių pripažįstamą rusų kultūrinę viršenybę; taip pat žinios ir mums: „pažiūrėkite, kaip, nepaisant Vakarų sankcijų Rusijai, esame palankiai priimami“, „mūsų vis tiek nesužlugdysite“, – sako ekspertas.

Filosofas ir kultūros teoretikas prof. Gintautas Mažeikis kultūros ir politikos sąsajos Rusijoje klausimu yra nuosaikesnis. Pasak jo, ne paslaptis, kad Kremlius norėtų, kad ypač populiarioji kultūra eitų koja kojon su jo siekiais ir pasitarnautų vykdomai politikai, bet, kita vertus, negalima nurašyti Rusijos meno ir akademinio pasaulio intelektualų. „Čia esama daug oponentų, kurie priešinasi Kremliaus vizijai. Sakyčiau, tai yra ta terpė, kuri suburia daugiausiai balsų prieš prezidentą V.Putiną. Žinoma, veikiausiai didžioji dalis Rusijos menininkų, atlikėjų yra nusiteikę konformistiškai dėl Kremliaus politikos, o kai kurie net aktyviai ją palaiko. Būtent juos Lietuvoje daugiausia ir girdime“, – svarsto G.Mažeikis.

Aiškiai reikia pasakyti ir kitą dalyką: prie Kremliaus kurso prisitaikantiesiems gyvenimas yra lengvesnis. Antraip menininkas gali negauti valstybinio finansavimo, jam bus sunkiau dalyvauti įvairiose atrankose, knygos ar kiti darbai apskritai gali niekada neišvysti dienos šviesos. G.Mažeikis apie įvairius cenzūrinius suvaržymus žino iš pačių Rusijos intelektualų ir kūrėjų, kurie išvažiuoja į Ukrainą, Baltijos šalis ar kur kitur – tokių yra gana daug. „Žinoma, pataikaujant šansai gauti paramą yra didesni“, – neabejoja filosofas.

Tai gerai iliustruoja ir Rusijos atstovės P.Gagarinos pavyzdys. Ši atlikėja, europiečiams dainavusi apie taiką, žmonių vienybę ir toleranciją, yra sukūrusi dainą ir bendram Rusijos, Ukrainos filmui „Mūšis dėl Sevastopolio“, pasakojančiam apie raudonosios armijos 25-ojoje pėstininkų divizijose tarnavusią ukrainiečių snaiperę Liudmilą Pavličenko. Dėl to, ar tai propagandinis įrankis, ar tiesiog biografinė drama, daug diskutuota ir Lietuvoje.

Kaip žinome, Rusija labai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos laikmečio, ten idealizuojamas Antrasis pasaulinis karas, rusų vadinamas Didžiuoju tėvynės karu, – rusų visuomenė tam labai imli. Juolab kad juostą stengtasi užbaigti būtent iki gegužės 9 dienos, kada Rusija minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją septyniasdešimtmetį.

Vieną kartą (po to, kai 1942 m. buvo sužeista), L.Pavličenko propagandos tikslais keliavo po JAV, Kanadą, Jungtinę Karalystę (netgi tapo pirmąja Sovietų Sąjungos piliete, kurią priėmė Amerikos prezidentas), tad kodėl negalėtų panašiai pasitarnauti ir antrą kartą – šįkart kaip filmo herojė? Po Krymo aneksijos Sevastopolis ukrainiečiams yra susijęs su nacionaliniu pažeminimu. Ukrainoje filmas vadinamas ne „Mūšis dėl Sevastopolio“, o „Nepalaužiamoji“.

Kad Rusija nevengia panaudoti propagandai vienos populiariausių medijų, pabrėžia ir L.Kasčiūnas: „Bandoma kurti visokius filmus, kurie dažnai dar būna supakuojami į vakarietišką saldainio popierėlį, nors parodoma rusiška istorijos interpretacija, pavyzdžiui, menkinanti Vakarų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare.“

Beje, reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu rusams peršamas Sovietų Sąjungos įvaizdis iš esmės skiriasi nuo to, kurį kritikuojame mes, ir to, kurį pateikia sovietologai. Vakaruose tai vadinama kūrybiniu arba ideologiniu revizionizmu. Kremlius perdaro Sovietų Sąjungos vaizdą, pasitelkdamas kūrybines industrijas, ir paverčia jį iš ideologinio fenomeno vaizdiniu. Vadinasi, jis užgožia buvusią ideologiją ir yra pateikiamas kaip labai patrauklus kūrinys.

Žinoma, globaliame pasaulyje esant lengvai informacijos sklaidai, tai ne visada lengva, būtent todėl Rusija netgi turi ambicijų susikurti atskirą internetą. Nežinia, ar planas bus įgyvendintas, bet tam tikra prasme tai jau pavyko dėl Rusijoje plačiai taikomos interneto cenzūros. Galima apskųsti ne tik interneto puslapius, bet ir atskiras dideles kompanijas (netgi „Facebook“ ar „Twitter“). Joms grasinama: jeigu nesielgs „tinkamai“ – sulauks sankcijų.

Kaip, žinodami tokius dalykus, į rusišką kultūrą apskritai reaguoja lietuviai?

„Manau, kad Lietuvos žiniasklaidoje gana ryškios rusofobinės nuotaikos ir netrūksta iracionalumo vertinant Rusijos piliečius. Apskritai nesugebama atskirti demokratinės Rusijos sąjūdžio nuo Kremliaus ar tiesiog paprastų šalies gyventojų. Dažnai viskas suplakama į vieną krūvą. Nesutikčiau su tvirtinančiais, kad šalies intelektualai, siekiantys demokratijos Rusijoje, neturi galimybių. Dažniausiai žiūrima į Maskvą, bet pamirštama plačioji Rusijos diaspora, kurioje kaip tik dominuoja arba yra ryški Rusijos opozicinė mintis. Vadinamoji „Bolotnaja opozicija“ masiškai emigruoja pirmiausia į Baltijos šalis ir Suomiją. Sakyčiau, jos įtaka bent tų šalių elitui gana didelė. Galbūt to nėra matoma oficialiojoje Maskvoje, rinkimų metu, tačiau ryškiau pastebima Sankt Peterburge, Kaliningrado srityje ir politinės emigracijos lauke (taip pat ir Lietuvoje). Kitas dalykas, kad pasireiškia vadinamasis buitinis nacionalizmas, buitinė rusofobija. Anksčiau labiau dominavo sovietinių laikų nostalgija“, – pastebi G.Mažeikis.

Kad politika ir kultūra nevaikšto po vieną, parodė ir tai, jog pernai Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai atsisakė važiuoti į Sankt Peterburge vykusį teatrų festivalį „Baltijskij dom“, kuriame tradiciškai dalyvaudavo. Šio teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus atvirame laiške rašė, kad atsisakymo dalyvauti priežastis – festivalio „Baltijskij dom“ direktoriaus Sergejaus Šubo parašas Rusijos kultūros ministerijos išplatintame laiške, kuriame išreiškiama parama Rusijos prezidento V.Putino politikai dėl Ukrainos ir Krymo.

Kaip pasakoja šio teatro aktorius Aleksandras Špilevojus, teatro aktorių kolektyvas didelis (apie penkiasdešimt žmonių), todėl beveik neįmanoma, kad visi vienbalsiai pritartų bet kokiam sprendimui. Be abejonės, po susirinkimo, surengto dėl šio klausimo, liko ir nepatenkintų tokiu sprendimu, abejojančių, ar reikia painioti kūrybinį darbą su politika, tačiau dauguma vis dėlto pritarė siūlymui atsisakyti vykti į „Baltijskij dom“ festivalį.

„Manyčiau, tas atsisakymas teatrui buvo gana didelis praradimas. Tradiciškai kiekvienais metais į Sankt Peterburgą veždavome parodyti geriausiai parengtą to sezono spektaklį, todėl natūralu, kad aktoriams kilo šioks toks nusivylimas. Kitas blogas dalykas – kad tai paskatino virtinę kitų dalykų. Turėjome keliauti į šį festivalį, – tam mūsų aktoriams buvo parengtos vizos, – o po to gastroliuoti kituose miestuose, bet kadangi nevažiavome į „Baltijskij dom“, automatiškai anuliavo mūsų vizas, ir negalėjome surengti kitų suplanuotų pasirodymų. Aišku, tai ne katastrofa, bet buvo gana nemalonu“, – prisimena aktorius.

Jo tikinimu, teatre tikrai nėra prorusiškų nuotaikų, ir Rusijos agresijos nepalaikymo tendencijos aiškios. Nors tokie klausimai nėra dažnai eskaluojami, galima sakyti, kad teatre labiau jaučiamos proukrainietiškos nuotaikos. Tai puikiai matyti iš to, kaip palaikoma kolektyvui priklausanti ukrainietė aktorė Jevgenija Gladij, kurios šeima gyvena Ukrainos sostinėje, kaip domimasi, ar jos šeimai nieko nenutiko.

Paklaustas, ar pablogėję Rusijos ir Lietuvos santykiai kaip nors paveikė į spektaklius ateinančią auditoriją, A.Špilevojus sako to nepajutęs. Pasak jo, problema yra ta, kad Lietuvos rusų dramos teatras dar nėra „užsiauginęs“ didesnės lietuvių auditorijos. „Tai vienas mūsų siekiamų tikslų – kol kas mūsų auditoriją sudaro daugiausia rusai. Galbūt tai pristabdė tokią galimybę“, – svarsto aktorius.

Vis dėlto intelektualų sluoksnį tokios nuotaikos paprastai aplenkia ir jie sugeba kritiškai mąstyti apie Rusiją, neatmesdami jos kultūros. Dr. Pavelas Lavrinecas, Vilniaus universiteto docentas, Rusų filologijos katedros vedėjas, sako, jog paaštrėję dvišaliai santykiai nekeičia to, kad studentai taip pat noriai domisi rusų literatūra ir suvokia, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti ir apie Fiodorą Dostojevskį, ir apie Levą Tolstojų, apie šiuolaikinę rusų literatūrą. Tokio populiariosios kultūros įvykio, kaip „Eurovizija“, ir su juo susijusių aspektų jis siūlo per daug neišpūsti, nors ir sutinka, kad saviems interesams įgyvendinti labiausiai tinka priemonės, sutraukiančios didžiausias auditorijas. Be to, ne paslaptis, kad tokie žmonės yra kokybiškai žemesnė auditorija negu geros literatūros skaitytojai, rimtų filmų žiūrovai ar dailės gerbėjai, todėl natūralu, kad būtent pirmieji dažniau bus pasirenkami taikiniais.

„Masės yra labiau paveikiamos propagandos, tokie žmonės paprasčiausiai nėra įpratę kritiškai vertinti pasisakymų, analizuoti naujienų. Dažniausiai kaip naujiena pateikiama, taip ją ir priima“, – prideda P.Lavrinecas.

Kaip „Veidui“ patvirtino viešosios įstaigos „Vasaros teatro festivalis“ direktorius Edgaras Briedys, tarptautinis Rimo Tumino vardo teatro festivalis Druskininkuose „Vasara“, nepaisant paaštrėjusios politinės situacijos, liepos ir rugpjūčio mėnesiais vėl bus rengiamas. Jame, be lietuvių teatrų, savo spektaklius žada rodyti svečiai iš Latvijos, Gruzijos ir Rusijos.

Gabrielė Tuminaitė-Radvinauskienė, viename ankstesnių „Vasaros“ festivalių pelniusi pagrindinį konkursinį prizą, skiriamą iš lietuvių ir rusų teatralų sudarytos komisijos, užsimena, kad tokio festivalio pageidauja jį remiantys kurorto sanatorijų ir SPA centrų savininkai. „Nors teigiama, jog turistų iš Rusijos Druskininkuose sumažėjo, tai juk nereiškia, kad jų vietą užima amerikiečiai. O nepasitikėti kitų šalių menininkais – tas pats, kas ligoninėse nepasikliauti kitataučiais chirurgais. Argi ligoniui labai svarbi jį operuojančio daktaro tautybė?“ – klausia pašnekovė ir priduria, kad vasarą Druskininkuose arba Neringoje sutikusi poilsiaujančius pažįstamus rusų aktorius tikrai nežada jų šalintis ar bėgti į priešingą gatvės pusę „dėl politinių sumetimų“.

„Painioti meną su politika – neprofesionalu. Kultūrinių įtakų baimes Lietuvoje kursto kultūrininkais apsimetantys neprofesionalai. Pirmajame „Vasaros“ festivalyje buvo padaryta klaida, rusakalbiams spektakliams nepateikus lietuviško vertimo, bet ji viešai pripažinta, dėl jos atsiprašyta ir jos daugiau nežadama kartoti“, – pabrėžia režisieriaus R.Tumino dukra.

Žymus Klaipėdos menininkas Anatolijus Klemencovas, daug metų kūręs masiškiausio Lietuvoje kasmetinio renginio – Jūros šventės dekoratyvinius akcentus, taip pat teigia, kad valstybių politinių nuostatų nederėtų tiesmukai perkelti į kultūros sritį. Tiesa, pati rusų kultūros sąvoka Lietuvoje dažnai suprantama groteskiškai, sutapatinant ją vien su rusiškais „bumčikais“.

„Esu etninis rusas, bet man neatrodo, kad, tarkim, Filipo Kirkorovo spygavimai arenose tikrai atstovauja rusų kultūrai. Kas kita – Maskvos Didžiojo teatro ar Sankt Peterburgo Marijos teatro artistų pasirodymai. Bet netgi dirigentui Valerijui Gergijevui Lietuvos žiniasklaida nepamiršdavo prikišti jo politinių pasisakymų prezidento V.Putino atžvilgiu“, – primena A.Klemencovas, svarstantis, kad menininkas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, turi teisę savo nuožiūra vertinti politinius įvykius ir tai neturėtų būti pretekstas nepelnytai menkinti ar didinti jo profesinių laimėjimų. Nes pirmapradė kultūros paskirtis – griauti įvairių tautų žmones skiriančias sienas, o ne pabrėžti jau egzistuojančias arba tuo labiau ręsti naujas.

Ar menininkas pastebėjo, kad politinė situacija būtų kaip nors paveikusi dviejų kaimyninių Klaipėdos ir Karaliaučiaus miestų kultūrininkų santykius? „Kadangi mano draugai – menininkai, kaip ir anksčiau bendraujame tolerantiškai, ypatingų pokyčių nesu pastebėjęs. Tiesa, girdėjau, kad kolegoms iš Rusijos ryškų įspūdį padarė anksčiau jų besąlygiškai garbinto režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išpažintis apie besikeičiantį požiūrį į rusų kultūrą. Jie nesuprato, kodėl taip įvyko“, – prisimena Karaliaučiuje lankęsis klaipėdietis.

Neseniai „Boriso Godunovo“ premjerą Vilniuje pristatęs E.Nekrošius rusų liaudį pavaizdavo įkalintą aukštuose primityvaus kampuoto silueto mediniuose veltiniuose. Nuteikti tokią liaudį palaikyti naują apsišaukėlį carą – vienas juokas…

„Pastaruoju metu mano požiūris labai smarkiai keičiasi. Ir nieko negali sau padaryt. Keičiasi nuomonės ir apie rusų teatrą, ir apie rusų kiną, visą rusų kultūrą. Nors aš pats galbūt nenorėčiau, bet jausmas pradeda priešintis. Tai sunku paaiškinti. Pradedi laikytis distancijos. Nuo to, ką anksčiau aklai, vienareikšmiškai aukštino ne tik Lietuva, bet ir Baltijos bei kitos šalys. Rusų kultūrą aukštinome net nužemindami savo kultūrą. Žiūrėdavom į rusų kultūrą iš liokajaus, iš mažesniųjų pozicijos“, – pripažino režisierius E.Nekrošius.

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ vadovė Irena Zacharova nesistebi „Eurovizijos“ pasirodymų vertinimo skirtumais Lietuvoje. Jos ir kolektyvo narių, kurių dauguma kilę iš mišrių, pusiau lietuviškų šeimų, nuomone, nedidelės komisijos nariai tiesiog pabijojo objektyviai vertinti P.Gagarinos pasirodymą, nes suprato, kad jo pripažinimas galėtų neigiamai atsiliepti pačių tolesnėje karjeroje. Tarkim, tuomet, jei kiltų klausimas dėl valstybinės paramos privačiai mokyklai, knygų arba įrašų leidybai.

Teiginį, jog rusų mažumos kultūrinei veiklai remti lėšų Lietuvoje belieka vis mažiau, I.Zacharova iliustruoja faktu, kad penkiolika metų gyvavusiai tarptautinei programai „Kultūrų dialogas“, rengiančiai ir kalėdinės muzikos festivalius, šiemet lėšų Kultūros taryba nebesurado. Tiesa, kol kas valstybine parama dar gali džiaugtis dešimtą kartą šį lapkritį organizuojamas slavų muzikos festivalis „Pokrovskije kolokola“.

„Jei paraiškoje būtume nurodę, kad jame viešės vien lenkų ir ukrainiečių kolektyvai, tikriausiai būtume sulaukę dosnesnės paramos, – spėja festivalio organizatorė. – Tačiau nenorėjome spekuliuoti ir dėl politinių tendencijų nutraukti ryšių su niekuo dėtais rusų folklorininkais, su kuriais draugiški ryšiai mus sieja daugelį metų. Turime draugų ir Ukrainoje, nuolat susirašome, pasitikriname, ar jie sveiki gyvi. Apskritai kuo dažniau kalbėtų mūzos, tuo rečiau šaudytų patrankos.“

„Arinuška“ stengiasi Lietuvoje išlaikyti ir propaguoti senąją, su sentikių tradicijomis siejamą rusų muzikinę kultūrą. Tačiau kartais, mėgindami prisitaikyti prie publikos skonio, folklorininkai kartu su lietuvių atlikėjais dalyvauja rusiškų romansų programose. Tarkim, pernai „Arinuška“ dalyvavo Gyčio Paškevičiaus inicijuotame rusiškų romansų programos koncertiniame ture.

„Vilniuje, Klaipėdoje pasirodymai praėjo sėkmingai, o štai Gyčio gimtuosiuose Šiauliuose publika, susirinkusi į rusų romansų koncertą, solistui pradėjo šaukti: „Dainuok lietuviškai!“ Tada G.Paškevičius nutraukė dainą ir paskatino to pageidaujančius savo nuomonę išreikšti viešai, nuo scenos. Tačiau norinčių neatsirado“, – prisimena I.Zacharova.

Ji tvirtina žinanti atvejų, kai Lietuvoje veikiančių muzikos mokyklų vadovai, vengdami galimų nemalonumų, neišleisdavo savo mokinių į garsaus smuikininko Vladimiro Spivakovo fondo Rusijoje organizuojamus meistriškumo kursus, nors garsių atlikėjų rengiamos pamokos jauniems muzikantams neturi nieko bendra su karinėmis jaunimo stovyklomis. Tiesa, ne visus jaunuolius administratorių draudimai įstengia sulaikyti.

Prieš porą mėnesių Vilniuje, „Compensa“ salėje, kartu su savo vadovaujamu kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“ jubiliejinį pasirodymą surengęs V.Spivakovas Lietuvoje žiniasklaidos buvo išvadintas Krymo aneksijos rėmėju, nes jo pavardė figūravo tarp pasirašiusiųjų garsųjį kultūros veikėjų pareiškimą, remiantį V.Putino politiką. Nepaisant to, klausytojų jubiliejiniame muzikanto koncerte Vilniuje susirinko daugiau kaip pusantro tūkstančio.

„Lietuviai greiti smerkti, tačiau nė nemėgina domėtis, kokiomis aplinkybėmis parašai po propagandiniu pareiškimu Rusijoje buvo renkami, ar tikrai visi jį pasirašę asmenys yra nuoširdūs V.Putino rėmėjai, ar tiesiog pasidavė valdžios šantažui. Apskritai tiek Vilniuje, tiek Maskvoje valdžios atstovai menininkus teprisimena tuomet, kai prireikia jų autoriteto abejotinoms politinėms iniciatyvoms palaikyti. Nebūtų tokių  iniciatyvų, neatsirastų ir menininkų „pilkųjų sąrašų“, – svarsto I.Zacharova, apgailestaudama, kad rimtų, „nepopsinių“ Rusijos atlikėjų pasirodymų Lietuvoje matysime vis rečiau.

Gabija Sabaliauskaitė, Renata Baltrušaitytė, Vaiva Sapetkaitė

„Nekalta“ operetė

Birželio 11 d., Rusijos dienos proga, Klaipėdos žvejų rūmuose vyks Kaliningrado artistų operetės spektaklis „Sevastopolio valsas“. Viačeslavo Leonidovo režisuota operetė pristatoma kaip Antrojo pasaulinio karo meilės istorija. (Sevastopolis – Rusijos aneksuoto Krymo uostamiestis.) Renginį organizuojanti Klaipėdos rusų bendrija LADA pripažįsta, kad tokį reginį Klaipėdai pasiūlė Rusija. Bilietai į operetę kainuoja 8–11 eurų.

Informacinio karo ekspertas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius abejoja, kad operetė Klaipėdoje yra atsitiktinumas. Pasak jo, „rusiško pasaulio“ legenda apie Sevastopolį teigia to pasaulio vertę, perša Rusijos Krymo ideologiją (pusiasalis – istorinė Rusijos dalis, aplaistyta rusų krauju) ir puikiai tinka rodyti Rusijos dienos proga: birželio 12-oji minima kaip diena, kai 1990 m. Rusija paskelbė deklaraciją apie valstybės suverenumą.

„Manau, kad tokia operete tikslingai siekiama rezonanso, – komentuoja N.Maliukevičius. – Turime suprasti, kad politiniai ir kūrybiniai pojūčiai auditorijose paaštrėję. Kai vyksta agresija, į kūrybą, dainas apie taiką negalima reaguoti neutraliai. Komunikacijos požiūriu siuntėjas supranta, kokias emocijas gali sukelti auditorijai. O Sevastopolio mitas „rusiško pasaulio“ kontekste yra iliustratyvus. Tai dalis politikos, dalis kūrybos.“

Ekspertas paaiškina, kad tokia jau Kremliaus politika – ieškoti „rusiško pasaulio“ salelių ne tik Klaipėdoje. „Svarbiausia mums patiems neužaštrinti konflikto. Esminis Kremliaus politikos tikslas – remiantis tėvynainių politika, „rusiško pasaulio“ koncepcija, skaldyti visuomenes. Mūsų iššūkis yra integruoti tautines bendrijas, pasakyti, kad tai yra ne Vladimiro Putino tėvynainiai, o mūsų. Tai aliarmo skambutis mums patiems, kad pagaliau aktyviai dirbtume su tautinėmis bendrijomis“, – apie Rusijos darbotvarkės sujaukimą integruojant taurines mažumas į visuomenę kalba politologas.

Nuo gegužės 1 d. Lietuvos kino teatruose rodytas ir filmas, atkuriantis Antrojo pasaulinio karo istoriją, – „Mūšis dėl Sevastopolio“. Ukrainos ir Rusijos filmas buvo pradėtas kurti dar iki karinio konflikto tarp Rusijos ir Ukrainos.

Scanpix

Geopolitika. Artėjant derybų tarp Vakarų šalių ir Irano kulminacijai, į dviejų žaidimą įsitraukė trečioji – Rusija.

Likus mažiau nei mėnesiui iki galutinio Vakarų, pirmiausia JAV, susitarimo su Iranu, kuriuo šis mainais už sankcijų atšaukimą turėtų prisiimti jam keliamus reikalavimus dėl branduolinių objektų uždarymo bei pertvarkymo, šį ir taip keblų žaidimą dar labiau supainioti pamėgino Rusija. Jos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką, atšaukiantį draudimą tiekti Iranui zenitines raketų sistemas S-300, ir pradėjo prekybinius mainus su Teheranu, demonstruodamas Kremliaus ryžtą stiprinti ekonominius ryšius su Irano Islamo Respublika.

Ši zenitinių raketų sistemos korta ištraukiama jau ne pirmą sykį. 2007-aisiais žinią apie Irano ir Rusijos susitarimą dėl gynybos sistemos pardavimo „Washington Post“ palygino su šaltojo karo aidu. Tiesa, labiausiai dėl to, kaip ir dabar, tuomet sielojosi Izraelis: jis skambino varpais aiškindamas, kad kartu su jau anksčiau iš Rusijos įsigyta „Tor-M1“ raketų sistema Iranas smarkiai sumažins Izraelio galimybes savarankiškai suduoti smūgį Iranui. Paskui Izraelio politikai šiek tiek atsikvėpė – Rusija pasidavė Jungtinių Tautų spaudimui ir kontraktas tiekti Iranui šiuolaikines raketų sistemas 2010 m. buvo sustabdytas, o Iranas savo ruožtu kreipėsi į Ženevos tarptautinį arbitražo teismą, pateikdamas Rusijos kompanijai „Rosoboroneksport“ 4 mlrd. JAV dolerių ieškinį, kurį dabar greičiausiai atsiims.

Na o Rusija, prieš penkerius metus dėl Iranui paskelbtų sankcijų patyrusi laikiną pralaimėjimą, regis, skuba pirmoji pasinaudoti sankcijų Teheranui panaikinimu. Rusijos interesai čia daugiasluoksniai. Pirmiausia – pinigai. Rusijai šiuo metu reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinti galinčių priemonių, o susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur). Neatsitiktinai dar pernai analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg didele našta prislėgus Rusijos ekonomiką, Kremlius gali reaguoti parduodamas S-300 sistemas Teheranui.

„Vienas svarbiausių susitarimo tarp Teherano ir Maskvos aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V.Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada pranašavo JAV demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.

Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Mat, be gynybinių raketų tiekimo sutarties, kuri 2007-aisiais buvo vertinama 800 mln. dolerių, Rusija Iranui pagal barterinį susitarimą mainais į naftą (tiksliau, daug naftos – iki 500 tūkst. barelių per dieną) pradės tiekti grūdus, įrangą ir statybines medžiagas. Iranas yra trečia daugiausiai Rusijos kviečių perkanti valstybė pasaulyje, o dėl šio barterio buvo deramasi daugiau kaip metus.

Tačiau tai, kad susitarta būtent dabar, irgi nėra atsitiktinumas. Po sankcijų Iranui paskelbimo JAV steigė „prieš Iraną nukreiptą“ priešraketinės gynybos skydą Rytų Europoje, nors Rusijai visuomet buvo akivaizdu, kad šis skydas su Iranu turi mažai ką bendra. Dabar Rusija žengia panašų žingsnį teigdama, kad Iranui parduodamos raketų sistemos šiai šaliai reikalingos apsiginti, gink Dieve, ne nuo JAV (tik neaišku, nuo ko, nes Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu V.Putinas dievažijosi, kad Izraeliui S-300 irgi nekelia jokios grėsmės). JAV toks argumentas, žinoma, kelia juoką. Tik pro ašaras. Nors JAV prezidentas Barackas Obama, užbėgdamas už akių spekuliacijoms, patikino, kad Iranas neapsaugotų savo branduolinių objektų nuo puolimo, net jeigu juos saugotų rusų raketų kompleksai S-300, o jų dislokavimas šioje šalyje nesudarytų problemų JAV, kurių karinis biudžetas, siekiantis šiek tiek mažiau nei 600 mlrd. dolerių, – daugiau nei 30 kartų didesnis už Rusijos karinį biudžetą, siekiantį 17 mlrd. dolerių.

JAV deklaruoja, kad S-300 nepajėgios susekti amerikietiškų naikintuvų, kurie šioms sistemoms yra nematomi. Atseit šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20, ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“.

Tačiau ekspertai pabrėžia, kad Iranui bus tiekiamas modernizuotas S-300 variantas „Almaz-Antei S-300PMU-1“, prilygstantis naujausioms sistemoms S-400. Kai kurie JAV gynybos ekspertai neabejoja, kad naujo ginklo, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą: šiai šaliai nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile.

„Atsižvelgiant į tai, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki. Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos žemė–oras situaciją paverstų itin sudėtinga. Tai rimtas sprendimas“, – leidinyje „The Daily Beast“ teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, pridurdamas, kad jei S-300 nekeltų jokio pavojaus, JAV valdžia nebūtų dėjusi tiek pastangų Rusijos įkalbinėjimams šių sistemų Iranui neparduoti. O B.Obamos administracija nebūtų taip džiūgavusi 2010-aisiais, kai Rusija pagaliau nusileido. „Juk tuomet tai vadinta didžiuliu užsienio politikos laimėjimu“, – primena ekspertai.

Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, jog Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai taptų neįveikiami įprastiems naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.

Be to, Kinija, ką tik paskelbusi perkanti iš Rusijos naujausias priešraketinės gynybos sistemas S-400 „Triumf“, atvirai šaiposi iš JAV mėginimo sumenkinti Iranui parduodamų sistemų pajėgumus – ji laiko šias sistemas visiškai adekvačiomis ir negaili už jas mokamų milijardų.

„S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis iš JAV negaus F-35 naikintuvų“, – teigia ekspertai.

O net ir sulaukus F-35 reikia atsiminti, kad šis gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin gerai apsaugotiems taikiniams Irane: kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.

Kitaip sakant, rusiška gynybinė sistema JAV neparanki tuo, kad JAV liktų vienintelė šalis, turinti priemonių įvykdyti Irano branduolinių objektų ataką. O JAV savo rankomis to daryti, savaime suprantama, netrokšta. Iniciatyva pats smogti nedega ir Izraelis, vis raginantis JAV imtis „prevencinio smūgio“. Tačiau turėti bent jau psichologinę persvarą prieš Iraną jam yra svarbiau net už gerus santykius su Rusija. Tačiau toks Izraelio spaudimas Rusijos nuomonės šį sykį greičiausiai nepakeis, juolab kad sunkus 2010-aisiais priimtas Rusijos sprendimas įvesti Iranui embargą S-300 kompleksams buvo priimtas „esant dideliam Izraelio spaudimui“. Tuomet Izraelis mainais už Rusijos sprendimą atsisakė planų parduoti aukštosiomis technologijomis paremtą ginkluotę Ukrainai ir Gruzijai. Dabar vėl mėginama naudotis tokiomis pačiomis spaudimo priemonėmis, tačiau Rusija šį sykį jaučiasi daug tvirčiau, mat jos pusėje yra ir daugiau valstybių, kurios susigundė remti Iraną ir padėti jam „atsilaikyti prieš NATO“.

Irano gynybos ministras Hosseinas Dehghanas balandžio 16 dieną patvirtino, kad jo šalis bendradarbiaus su Rusija, Indija ir Kinija, siekiant pasipriešinti NATO planams „plėstis į Europą“. Be to, į Rusiją per vieną savaitę nuvyko ir Irano gynybos vadovas, ir šalies parlamento komitetų, dirbančių užsienio politikos srityje, vadovas. Negana to, Rusijos kompanija „Lukoil“ paskelbė atnaujinanti veiklą Irano energetikos sektoriuje. Beje, tą patį paskelbė ir „Royal Dutch/Shell“ bei „Total“. Apie bendradarbiavimą paskelbė ir Irano nacionalinės naftos kompanijos bei Kinijos valdžios atstovai, tvirtindami, kad pastaruoju metu buvo pasirašytos trys sutartys dėl Kinijos investicijų Irano naftos ir dujų sektoriuose.

Akivaizdu, kad derybų su Iranu baigtis bent jau „rusiškajam flangui“ nebėra tokia jau reikšminga: ledai pajudėjo, sutartys pasipylė, Irano nafta ir vėl netrukdomai keliaus iš Artimųjų Rytų į Rusiją. O ar išsipildys JAV generolų perspėjimai, kad rusiškos raketų sistemos pakeis visas žaidimo taisykles ir privers JAV pergalvoti strategiją Irane, parodys artimiausi įvykiai, kurių sulauksime dar iki derybų su Iranu pabaigos birželio gale.

Rima Janužytė

Kinas. Prieš aštuonerius metus įspūdingai Valstybiniame jaunimo teatre debiutavusiai aktorei šiandien priklauso nacionalinė Rusijos kino premija „Auksinis erelis“ ir Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimas, skirti už geriausiu pripažintą vaidmenį filme „Žvaigždė“.

„Naują rusų kino filmą reklamuoja nuoga aktorė Severija Janušauskaitė“, – prieš metus skelbė lietuviško interneto portalo antraštė. Ir nežinia, kas joje tautiečius turėjo šokiruoti labiau: tai, kad aktorė nuoga, ar tai, kad reklamuojamas filmas – rusų.

Pati S.Janušauskaitė į panašius straipsnelius ar jų antraštes teigia nebekreipianti dėmesio, o savo nuomonę tiek apie nuogo kūno filmavimus, tiek apie intervencinę Rusijos politiką seniai išdėsčiusi. „Įdomiausia, kad tame filmo plakate – netgi ne mano kūnas. Jo kūrėjai panaudojo fotomontažą“, – juokiasi Severija, neslepianti, kad tokiomis nekaltomis gudrybėmis plakato kūrėjai sąmoningai stengėsi apsaugoti vaidinusias užsienietes nuo bereikalingo puolimo.

Net jeigu kūnas plakate būtų pačios aktorės – vargiai išeitų jį pavadinti nuogu, mat viską nuotraukoje dengia storas, neperšviečiamas, ryškų kombinezoną primenantis dažų sluoksnis. Tų dažų „džiaugsmus“ filmuojant „Žvaigždę“ teko patirti ir Severijai: jos vaidinama filmo veikėja Rita, turtingo sugyventinio išvyta iš namų, kūno atspaudais kurdama šiuolaikinį meną mėgina užsidirbti pragyvenimui.

Lietuvoje daug kas įsitikinę, kad lietuvių aktoriai rusų kinematografui „parsiduoda“ už labai solidžius honorarus. Bet S.Janušauskaitė tvirtina, kad filmas filmui nelygu: jei esi kviečiamas dirbti populiariame TV seriale ar komedijoje, kuri sėkmingai atsipirkdama suksis kino teatruose, gali tikėtis padoraus atlyginimo, tačiau festivaliams skirtų autorinių filmų prodiuseriai turi ribotą biudžetą ir pinigais nesišvaisto. Žymesnės tai sau galinčios leisti rusų žvaigždės tokiose juostose apskritai sutinka filmuotis be atlygio, šitaip sąmoningai palaikydamos nekomercinio kino kūrėjus. Taip pat elgiasi ir nemaža dalis filmavimo grupės personalo: kostiumininkai, grimuotojai, dailininkai…

Žinodami, kad filmas bus demonstruojamas užsienio festivaliuose, daug garsių specialistų patys siūlo savo paslaugas Anos Melikian vadovaujamai filmavimo grupei, ką jau kalbėti apie masinėms scenoms kviečiamus studentus.

Lietuvaitė tvirtina, kad tokio kruopštaus ir sąžiningai atliekamo „darbo iš idėjos“, kaip „Žvaigždės“ filmavimo aikštelėje, jai dar nebuvo tekę regėti. Dėl pernai Rusijoje priimto įstatymo, draudžiančio keiksmažodžius filmuose, teatro vaidinimuose ir žiniasklaidoje, „Žvaigždė“, kaip ir daugelis kitų naujų rusiškų juostų, turi dvi versijas: viena skirta užsienio festivaliams, kita, be draudžiamos necenzūrinės leksikos – demonstravimui Rusijoje. „Kino pavasaryje“ buvo rodoma festivalinė filmo versija, kuri, vertinant mums įprasto ankstesnio rusų kino kontekste, keiksmažodžių gausa anaiptol nepasižymėjo.

„Kam tokio įstatymo reikėjo, nesupranta ir pačios Rusijos menininkai. Alkoholinių gėrimų reklamos elementai ekrane irgi uždrausti, kalbama, kad netrukus pasirodys įstatymas, drausiantis tabako gaminių propagavimą: tada filmų personažai nebegalės rūkyti… Visa tai vienaip ar kitaip kerta per ir taip dėl bendros ekonominės situacijos suliesėjusius rusų kino gamybos biudžetus. Suplanuoti filmavimai dėl lėšų stokos jau dabar neretai atidėliojami mėnesį ar du“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Antra vertus, aktorė pastebi, kad filmavimai Rusijoje dažnai užtrunka ir dėl specifinio vietos mentaliteto: „Maskvoje vėluoti į darbą valandą, dvi ar tris laikoma normaliu dalyku, nes patekęs į automobilių spūstį gatvėse žmogus tiesiog neturi kitos išeities. Antra vertus, net jei pėsčiomis ar metro aktorius iš savo namų filmavimo vietą galėtų pasiekti per pusvalandį, Maskvoje toks keliavimo būdas laikomas nesaugiu ir nepriimtinu: studija būtinai siunčia automobilį, kuris savo ruožtu neišvengiamai įstringa spūstyse. Todėl numatytu laiku filmavimai Rusijos sostinėje niekuomet neprasideda, bet dėl to niekam galvos neskauda: jiems svarbiausia, kad aktorius saugus ir sėdi automobilyje“, – aiškina S.Janušauskaitė.

Nors „Žvaigždėje“ jos vaidinama Rita filmo pradžioje švilpia miesto gatvėmis įspūdingu limuzinu, pati Severija didmiesčio gatvėmis niekuomet nevairuoja ir iki šiol, nors prie vairo teko sėdėti jau keliuose filmuose, netgi neturi vairuotojo pažymėjimo.

Po filmo premjeros Vilniuje paklausta, kuo skiriasi filmavimai Rusijoje ir Lietuvoje, aktorė rėžė tiesiai: „O argi iš rezultatų nesimato? Vieni darbą dirba, kiti jį imituoja.“

Vis dėlto po savaitės žurnalistei tai priminus, S.Janušauskaitė pasistengė būti diplomatiškesnė. „Tai tėra iš konteksto ištraukta frazė. Nors Rusijoje kino industrija nepalyginti labiau išvystyta ir todėl galima rasti itin aukštos kvalifikacijos įvairaus profilio kino aikštelėje reikalingų specialistų, tai nekeičia filmo kūrėjų asmenybių. Ten irgi sutikau bejėgiškų, diletantiškų režisierių, visus svarbius sprendimus užkraunančių aktoriams… O Lietuvoje, manyčiau, kino kūrėjai pernelyg susireikšminę: visi vieni kitus pažįsta, bet vis tiek organizuoja „kastingus“, kad galėtų pademonstruoti savo statusą. Išankstinės filmo reklamos dažnai būna daugiau, nei atgarsių jam pasiekus kino ekranus. Pastebėjau, kad kuo daugiau keliama išankstinio triukšmo, tuo prastesnis būna filmas. Stiprūs kūriniai į ekranus ateina tyliai, tarsi iš niekur“, – įsitikinusi aktorė.

Filmuodama „Žvaigždę“ armėnų kilmės režisierė A.Melikian jokių interviu nedalijo ir apskritai žurnalistų filmavimo aikštelėn neįsileido. Severijos manymu, tokia prodiuserių strategija pasiteisino: kuo labiau slepiamos proceso detalės, tuo labiau visiems maga jas sužinoti. Tai, kad pagrindiniai vaidmenys atiteko užsienietėms, galiausiai irgi pasiteisino: tiek žurnalistams, tiek žiūrovų auditorijai knietėjo suprasti, kodėl režisierės pasirinkimas buvo būtent toks.

Vis dėlto žiūrimumo aukštumų „Žvaigždė“ Rusijos ekranuose, žinoma, nepademonstravo: A.Melikian filmas puikiai sutinkamas kino festivaliuose, tačiau anaiptol nėra pritaikytas masinės auditorijos skoniui. Žiūrovas, nesidomintis kino menu, tačiau ateinantis pasidėti reikalingo „premjerinio pliusiuko“ ar pamatyti serialinių žvaigždžių, šiandien Rusijoje sudaro svariausią auditorijos dalį.

S.Janušauskaitė skeptiškai vertino šansus, kad jos darbas rusų filme galėtų būti įvertintas „Kino pavasario“ auditorijos, todėl festivalio uždarymo metu buvo išvykusi į Maskvą ir dalyvavo Rusijos kino akademijos skiriamų apdovanojimų „Nika“ teikimo ceremonijoje. Tiesa, ši dėl politinių niuansų irgi praėjo, anot lietuvės, dviprasmiškai, o apdovanojimai šįkart ją aplenkė.

Pasimatymą „Veido“ žurnalistei sostinės Senamiestyje skyrusi aktorė stebisi, jog nemažai tautiečių, netgi jos kolegų, šventai įsitikinę, kad Lietuvoje Severijos ir pėdsakai atšalę… Kaskart iš filmavimų pas Vilniuje likusią šeimą skubanti aktorė pati neatsikrato įspūdžio, kad saviems režisieriams buvo tapusi nereikalinga, o iš Rusijos atkeliavę darbo pasiūlymai tiesiog išgelbėjo ją nuo slegiančios priverstinės kūrybinės tinginystės.

„Pasirinkau intensyvų darbą, o ne teatro rutiną. Į serialus nesiveržiau, etatų valstybiniuose teatruose niekas nebesiūlė. Režisierių, norinčių regėti mane savo spektakliuose, atsirasdavo, tačiau kai jie užsimindavo apie savo ketinimus teatrų trupėms – kildavo toks šaršalas, kad nesunkiai įsivaizdavau pragarą, kurį privalėčiau įveikti tenai pasirodžiusi“, – pasakoja S.Janušauskaitė.

Prievarta veržtis ten, kur nėra pageidaujama, ji nematė prasmės. Užtat dabar, „Kino pavasariui“ pristačius „Žvaigždę“, S.Janušauskaitė visuose interviu verčiama teisintis, kodėl filmuojasi ne Lietuvoje, o Rusijoje. Šviesiai tiesiai rėžia, kad teisintis jau nusibodo.

„Supraskite: dabartinė situacija, kai lietuvių menininkai, drįstantys pereiti Rusijos sieną, automatiškai laikomi vos ne tėvynės išdavikais, daug kam patogi ir naudinga. Užtenka čia užsilipus ant taburetės pareikšti, kad atsisakai dalyvauti kokiame nors rusų projekte, o visi juose dalyvaujantieji yra „blogiečiai“, ir iškart tampi pirmųjų antraščių didvyriu. Politikuodamas Lietuvoje sulauki didesnio atgarsio, nei pelnytum dorai savo darbą dirbdamas. Bet juk menininkas pripažinimą turėtų pelnyti darbais, o ne politiniais pareiškimais“, – vis dar tiki S.Janušauskaitė, neslepianti, kad pastaraisiais metais nestokojo progų pakoreguoti nuomonę kai kurių savo kolegų atžvilgiu.

Aktorės manymu, užsidarymas ir kultūrinės geležinės uždangos palaikymas savaime neišreiškia stiprios pilietinės pozicijos: atvirkščiai, gebėjimas būti ir išbūti lietuviu tenai, atsidūrus „tarp dviejų ugnių“, iš menininko reikalauja gerokai daugiau pilietinių pastangų.

„Juk kasdien jauti, kas tave filmavimo aikštelėje palaiko, o kas nusiteikęs priešiškai. Ir supranti, kad žmonės, dirbantys šalia, dėl to irgi dažnai jaučia įtampą. Galbūt ne asmeniškai prieš tave, bet platesniame kontekste, mat ne visi rusų grandai teigiamai vertina užsieniečių aktorių buvimą rusų filmuose. Man patinka tuos procesus iš šono stebėti, apie tai kalbėtis, aš neužsidarau ir nepuolu nuo kitaip manančiųjų slėptis krūmuose. Todėl bent jau nutuokiu iš vidaus, kaip dabar jaučiasi rusų menininkai ir kas iš tikrųjų su jais vyksta. Bet parvažiavusi čia matau, kad sėdint savo kaime postringauti apie gyvenimą svetur lietuviškam mentalitetui apskritai labai būdinga“, – sako S.Janušauskaitė.

Šiauliuose vidurinę mokyklą baigusi Severija teatro kasdienybę pažino dar vaikystėje, nors jos tėvai nėra teatro žmonės: mama – mokytoja, tėtis – energetikas. Užtat visi kaimynai buvo Šiaulių dramos teatro aktoriai. Su jų vaikais mergaitė bendraudavo kieme, vėliau kartu lankydavosi ir spektakliuose. Būtent šio teatro užkulisių atmosfera ir kyštelėjo Severijai mintį pačiai mokytis vaidybos.

Tais metais Valstybinio jaunimo teatro, kurio scenoje vėliau Severija pasirodydavo dažniausiai, režisierė Dalia Tamulevičiūtė rinko aktorių kursą, skirtą Rusų dramos teatrui. Į jį šiaulietė nestojo, nes nesuprato rusų kalbos. Metus pasimokiusi teatro ir kino grimo specialybės, pateko į kursą, surinktą savo vaikystės miesto teatrui. Bet vėliau kategoriškai atsisakė grįžti į gimtuosius Šiaulius…

„Todėl, kad Šiauliai tapo liūdnu miestu. Parvažiavusi namo ir keliaudama centriniu miesto bulvaru sutikdavau vos kelis žmones… Dėl aktorių, su kuriais kartu (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) vakarais šiukšles į kiemą nešdavom, irgi nebeturėjau ypatingų iliuzijų“, – prisimena pašnekovė.

Užtat būta iliuzijų dėl greitos aktorės karjeros Vilniuje. Po to, kai vieną po kito sukūrė tris reikšmingus vaidmenis Jono Vaitkaus spektakliuose (karalienės spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, Liucijos „Patriotuose“ ir Barboros spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“), atrodė, kad režisieriai puls dėl jos, tokios talentingos, varžytis. Bet laikas bėgo, o naujų vaidmenų scenoje niekas nebesiūlė.

„Teatre tikrai galėjau nuveikti kur kas daugiau, negu nuveikiau. Į kiną pasukau todėl, kad teatrui nebesijaučiau reikalinga“, – dar kartą tvirtina Severija, dėl „Žvaigždės“ filmavimų turėjusi atsisakyti ir paskutinio išlikusio teatro vaidmens „Patriotuose“.

Pagrindinė „Žvaigždės“ herojė, kurią suvaidino gruzinų aktorė Tina Dalakišvili, net neabejojo, kad kelią į sceną merginai šiais laikais teatveria plastinė chirurgija. Ar daug panašiai mąstančių ir tokiais metodais „padarytų“ aktorių Severijai tenka sutikti filmavimo aikštelėse?

„Filmavimo akimirkomis svarbu tik tai, kaip žmogus sugeba įtikinti vaidindamas priešais kamerą. Ten niekam neberūpi, ar gili tavo asmenybė, ar lipai kitiems per galvas siekdama gauti vaidmenį arba kiek kartų dėl jo gulei ant operacinio stalo. Jeigu vaidybos rezultatas įtikina, visa kita tiesiog nebetenka reikšmės“, – tvirtina aktorė.

Rusų kalbos, kaip ir vairavimo, Severijai teko išmokti jau rengiantis vaidmeniui. Ji nedrįsta savęs vadinti rusų kino žinove, tačiau pastaraisiais metais stengiasi žiūrėti daugiau rusiškų filmų, kad pakviesta į kino bandymus žinotų, su kuo turės reikalų. Po „Žvaigždės“ jau teko suvaidinti ir amerikietę žurnalistę Timuro Alpatovo aštuonių dalių filme „Krikšto tėvas“, ir anaiptol ne gražuolę Brunhildą Alionos Zvancovos komedijoje „Norvegas“… Dabar dvylikos serijų režisieriaus Aleksejaus Papagrebskio juostoje darbiniu pavadinimu „Optimistai“ ji ruošiasi įkūnyti dešimtmečiu už save vyresnę septintojo dešimtmečio „krimplino epochos“ moterį. „Kai per bandymus man padarė šukuoseną, išvydau savo mamą senose šeimos fotografijose“, – šypsosi Severija.

O štai scenarijus, kurie tesiūlo paviršutiniškus fatališkos moters plano personažus, lietuvė sako iškart negailestingai atmetanti: „Nenoriu vaidinti seksualios medicinos seselės, su kuria filme visiškai nieko nevyksta. Nekalsiu pinigų tokiu būdu nei čia, nei svetur.“

Pasak jos, rusai yra išsaugoję gerų daugiaserijinių filmų tradiciją, neturinčią nieko bendra su pigiomis muilo operomis. „Kiekviena tokio filmo serija prilygsta kokybiškam meniniam filmui su puikiais aktoriais. Dabar tokių filmų daugėja, ši mada perimama iš rimtų amerikietiškų serialų“, – teigia pašnekovė.

Kaip didžiausią įspūdį pastaraisiais metais padariusį kino filmą S.Janušauskaitė išskiria Alejandro Gonzalezo Inarritu „Žmogų-paukštį“: „Tai labai originalus, keistas, komercinio kino neprimenantis kūrinys, kuris, nepaisant to, gerai suprantamas ir priimamas žiūrovų. Puiku, kad tokie filmai šiais laikais dar „Oskarus“ pelno.“

S.Janušauskaitė pastebi, kad autorinis kinas Europoje atsirėžia vis didesnę auditorijos dalį, tačiau kino festivaliams būdingos tam tikros madų tendencijos. Pavyzdžiui, gan ilgai juose dominavo ir pagrindinius prizus susižerdavo filmai apie homoseksualus, tačiau šiuo metu, nepaisant lietuviškos „Sangailės vasaros“ pasirodymo, šią tendenciją jau galima apibūdinti kaip „nueinančią“. Šiuo metu aktualesnė tampa karinių konfliktų tema, į ekranus sugrįžta skaudžios socialinės problemos.

Aktorė neslepia besitikinti anksčiau ar vėliau suvaidinti ir Europos režisierių filmuose. „Mums, lietuviams, ten prasiveržti daug paprasčiau nei rusams, angliškai kalbantiems su baisiu akcentu. Tačiau tam, žinoma, reikia netingėti, stengtis, mokytis užsienio kalbų. Neverta tikėtis, kad užsienio režisierius pamatys tavo genialų vaidmenį Lietuvos teatre ir iškart pakvies į Holivudą“, – ironiškai šypsosi S.Janušauskaitė.

Renata Baltrušaitytė

Šią savaitę Rusijoje džiugiai, o Ukrainoje su kartėliu prisimenamas lygiai prieš metus Rusijos glėbin iš Ukrainos kontrolės išslydęs Krymas. Pačiame pusiasalyje, kaip ir Maskvoje, ši sukaktis pažymima su fejerverkais, o Kijeve Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dalija pažadus neatsisakyti savo suverenių teisių į Krymą ir jį anksčiau ar vėliau susigrąžinti.

Ukrainai Krymo praradimas – ne tik skaudus pralaimėjimas, bet ir lūžio taškas, pakurstęs separatistų judėjimą Rytų Ukrainoje, o jau metus besitęsiantis konfliktas ne tik kasdien silpnina Ukrainos ekonomiką, bet ir reikalauja tūkstančių aukų. Maskvai Krymo prisijungimas – principinė pergalė, gerokai padidinusi prezidento Vladimiro Putino populiarumą namuose, tačiau šis „malonumas“ – gana brangus. Viena vertus, sunku išmatuoti ekonominę žalą, kurią Rusija jau patyrė dėl Vakarų sankcijų. Iš kitos pusės, Krymo išlaikymas privertė Maskvą į gerokai braškantį šalies biudžetą įrašyti naują ir gana ryškią eilutę.

Rusijos finansų ministerijos skaičiavimais, bendra parama Krymui ir Sevastopoliui iš viso sudarė 124,7 mlrd. rublių (1,83 mlrd. eurų), o didžioji šios sumos dalis teko privalomosioms išlaidoms – biudžetininkų atlyginimams, socialinėms išmokoms, įstaigoms išlaikyti, Pensijų fondo biudžeto deficitui padengti. Jei susumuosime dar ir Krymo patirtas išlaidas bei dabar jau Maskvai nesumokėtus mokesčius, bendra Krymo metinė kaina Rusijai yra apie 140 mlrd. rublių (2 mlrd. eurų).

Beje, aneksijos metinių proga pasirodė oficialiai dar nepatvirtinta žinia, jog Rusijos valdžia Krymui esą ketina suteikti specialiosios ekonominės zonos statusą, panašų į galiojantį Kaliningrado apskrityje. Tokiu atveju Krymo gyventojai pirmuosius šešerius metus būtų atleisti nuo pajamų bei nekilnojamojo turto mokesčių, o ateinančius 49 metus čia veiktų specialus fiskalinis režimas.

Atmintis. Prieš 75 metus, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Suomijos taikos sutartis, pagal kurią suomiai užleido SSRS visą Karelijos sąsmauką.

Taip baigėsi Europos šiaurėje kilęs nedidelis, bet labai reikšmingas ir pamokomas Lietuvai 105 dienų karas, kai 200 mln. gyventojų turinti stalininė Sovietų Sąjunga užpuolė buvusią savo koloniją – keturių milijonų gyventojų Suomiją. Tai buvo pirmas iš trijų SSRS ir Suomijos karų. Netrukus prasidėjo Tęstinis ir Laplandijos karai.

1939-ieji – ypatingas laikotarpis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir visos civilizuotos Europos istorijoje. Tai laikotarpis, kai žlugo Versalio sistema ir buvo padėti pamatai tai politinei struktūrai, kuri Europoje susiklostė po Antrojo pasaulinio karo.

Sovietai ypač domėjosi suomių jūrų uostais, ir suomių bei sovietų derybose dėl teritorinių mainų pats opiausias buvo karinių jūros bazių klausimas. Suomija, su kuria Sovietų Sąjunga jau 1938 m. svarstė teritorinių mainų galimybę, buvo pasirengusi nusileisti, kai 1939 m. antroje pusėje sovietai iš visų savo Baltijos kaimynių grėsmingai pareikalavo sėstis prie derybų stalo. 1939 m. rugpjūčio 23-iosios naktį buvo pasirašyta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis bei slaptas papildomas protokolas, pagal kurį Suomija, greta kitų valstybių, atiteko Sovietų Sąjungos įtakos sferai (Lietuva sovietų įtakai buvo priskirta tik nuo tų metų rugsėjo mėnesio). Stalino ir Hitlerio paktas gyvavo trumpiau nei imperatorių Napoleono ir Aleksandro susitarimai XIX a. pradžioje, tačiau abiejų pasekmės Baltijos regionui buvo lemtingos.

Suomija nuo 1809 m., kaip ir Lietuva, įėjo į carų imperijos sudėtį ir baigiantis Pirmajam pasauliniam karui suskato pasinaudoti proga – imperijai žlungant išsikovoti nepriklausomybę. Tačiau suomiai, išsikovoję laisvę, gerai žinojo, kad turi vieną amžiną ir galingą priešą — Sovietų Rusiją.

Pradedant XVIII a. Rusija laikė pareiga aktyviai kištis į visus europinius konfliktus. Per pirmus dvidešimt du Antrojo pasaulinio karo mėnesius vokiečių ginkluotųjų pajėgų – vermachto užpuolimą ir okupaciją patyrė aštuonios Europos valstybės, o sovietinė Raudonoji armija užpuolė ar okupavo penkias valstybes.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir žlugus Lenkijai, atėjo Baltijos valstybių eilė. Pirmasis žingsnis į šių valstybių okupaciją buvo Sovietų Sąjungos reikalavimas leisti šalyse kurti sovietų kariuomenės bazes. Sovietai privertė iš pradžių Estiją, po to Latviją ir Lietuvą sudaryti abipusį paktą ir leisti įkurti jų teritorijose karines bazes.

Suomija susirūpinusi sekė sunkėjančią situaciją Baltijos šalyse, ir nebuvo nieko stebėtina, kad spalio pradžioje atėjo jos eilė. Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasiūlė jai abipusį paktą, kaip buvo ir su Baltijos šalimis, tačiau suomiai tai iš karto atmetė. Kitaip nei Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai, Suomijai visai nepriimtina atrodė tai, kad bet kur jos teritorijoje būtų įsteigtos sovietų karinės bazės, nes tai esą nebūtų suderinama su Suomijos nepriklausomybe ir neutralumu. Rusai, vėl apeliuodami į Leningrado saugumą, siūlė išnuomoti Sovietų Sąjungai Hanko pusiasalį, perleisti išorines Suomijos įlankos salas bei vakarinę Karelijos sąsmaukos dalį. Už tai Suomijai buvo pasiūlyta dalis kokios nors kitos teritorijos, tačiau vyriausybė nesutiko atiduoti tokios didelės Suomijos dalies.

Trumpai suglaudus, Sovietų Rusija iš Suomijos pareikalavo:

1. Išnuomoti 30-iai metų Sovietų Rusijai Hanko uostą su apylinke, kad ten galėtų įsikurti Raudonosios armijos 5 tūkst. karių įgula.

2. Leisti Sovietų Rusijos karo laivams naudotis ~Lappohja~ įlanka.

3. Suomija turi perleisti Sovietų Rusijai už kompensaciją šiuos savo teritorijos plotus: ~Suursaari~ (dabar rusų Hoglandas), ~Lavansaari~ (dabar rusų Moščnyj) ir Koivisto salas, dalį Karelijos sąsmaukos nuo Lipolos iki p. Koivisto apylinkės ir v. dalį Rybačio pusiasalio. Iš viso 2761 kv. km plotą.

4. Kaip kompensaciją už 3 p. išvardintus žemės plotus Sovietų Rusija perleidžia Suomijai ~Repola~ ir ~Porajarvi~ rajone 5529 kv. km žemės plotą.

5. Sustiprinti tuomet veikusį nepuolimo paktą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos punktu, kad susitariančios šalys nedalyvaus tokiuose susigrupavimuose bei sąjungose, kurios būtų nukreiptos prieš vieną iš susitariančių pusių.

6. Abi pusės sunaikina Karelijos sąsmaukoje pasienio zonoje esančius įtvirtinimų įrengimus ir palieka tik paprastas toje linijoje pasienio apsaugos jėgas.

7. Sovietų Rusija nesipriešina Alandų salų įtvirtinimui, bet tas turi būti atlikta pačios Suomijos jėgomis, be svetimos, įskaitant ir Švediją, pagalbos.

Svarbiausia kliūtis derybose tarp suomių ir rusų buvo Hankas, kurio Suomija jokiu būdu nesutiko išnuomoti ar užleisti sovietinei Rusijai. Hankas yra Pietų Suomijos uostas ir pajūrio kurortas siauro pusiasalio gale. Tai vienintelis retai užšąląs Suomijos uostas, svarbus savo strategine padėtimi, nes iš jo galima kontroliuoti įėjimus į Suomių ir Botnijos įlankas.

Po mėnesio nuo derybų pradžios Suomijos užsienio reikalų ministras Juho Eljas Erkko pareiškė Vokietijos pasiuntiniui Helsinkyje Carlui Wilhelmui Wipertui von Blücheriui, kad Suomija niekada, net jeigu tektų kariauti, nepriimsianti jokių Sovietų Sąjungos reikalavimų. Spalio 10 dieną buvo paskelbtas pranešimas: jei Sovietų Sąjunga neapsiribos savo reikalavimuose Suomijos vyriausybei salomis, esančiomis Suomių įlankoje, tai Suomija pasipriešins ginklu.

Po dviejų dienų Kremliuje prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Suomijos derybos „dėl savitarpio pagalbos sutarties, kaip <…> su kitomis Baltijos valstybėmis“, rusai pasiūlė suomiams mainais dvigubai didesnę teritoriją, tačiau Suomijos vyriausybė nesutiko ir derybos spalio 26-ąją nutrūko.

Sovietų Sąjungos diktatorius J.Stalinas buvo agresyvios valstybės galva ir vadovavosi agresyvia komunizmo viešpatavimo visame pasaulyje ideologija. Tuo metu tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos galiojo 1932 m. nepuolimo sutartis, 1934-aisiais pratęsta iki 1945 metų. Norint nugalėti šią kliūtį J.Stalinui beliko surasti ~casus belli~ – formalią karo priežastį, ir ji gan greitai buvo rasta.

Lygiai po mėnesio, lapkričio 26 d., Sovietų Sąjungos vyriausybė įteikė Suomijos pasiuntiniui Maskvoje Aarno Yrjö-Koskinenui notą, kurioje sakoma, kad lapkričio 25 d. suomių artilerija Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo paleido septynis šūvius į sovietų teritoriją ir užmušė tris kareivius ir vieną puskarininkį bei sužeidė devynis Raudonosios armijos karius. Suomiams pasiūlyta atitraukti savo kariuomenę Karelijos sąsmaukoje 20–25 km. Nesvarbu, kad nustebę suomiai įrodinėjo šiame ruože neturintys nė vieno pabūklo. Vėliau, 1941–1944 m. karo metu, suomių paimtieji nelaisvėn raudonarmiečiai papasakojo, kaip toji provokacija, savotiškas „šiaurinis Gleivicas“, buvo surežisuota (vokiečių suvaidintas Gleivico incidentas buvo priežastis Vokietijai užpulti Lenkiją). Sovietai niekada, net praėjus dešimtims metų, nepaskelbė žuvusiųjų pavardžių, kur jie palaidoti, kur gydėsi sužeistieji, kokios jų pavardės, kur bent viena nukentėjusiųjų nuotrauka.

Lapkričio 28 d. Suomijos vyriausybė įteikė sovietų vyriausybei atsakomąją notą, kurioje tvirtinama, kad lapkričio 25 d. Karelijos sąsmaukoje prie Mainilos kaimo šaudžiusi sovietinė artilerija, ir pasiūlė sudaryti tarpvalstybinę komisiją bei atlikti bendrą tyrimą. Tačiau sovietai atsisakė ir tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 m. sudarytą nepuolimo sutartį su šia šalimi, o kitą dieną – ir apskritai diplomatinius santykius. Taip Suomija tapo komunistų ir nacių sąmokslo auka.

1939 m. lapkritį, kai jau buvo aišku, kad Rusija anksčiau ar vėliau užpuls Suomiją, visi 420 tūkst. Karelijoje gyvenančių suomių (apie 11 proc. šalies gyventojų) buvo priversti palikti gimtąsias vietas. Jie susikrovė į vežimus mantą, vaikus, pririšo prie vežimo galo gyvulius ir paliko gimtuosius namus. Visus persikėlėlius priglaudė suomių šeimos, o po karo Suomijos vyriausybė skyrė jiems tiek žemės, kiek jie turėjo Karelijoje.

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Sąjungos informacinė telegramų agentūra TASS pranešė, kad „nepuolimo sutartis yra nutraukiama ir Raudonosios armijos vadovybė, atsakydama į daugkartines suomių provokacijas, įsakė Leningrado apygardos kariuomenei pereiti Suomijos sieną. Tarybinė kariuomenė Karelijos sąsmaukoje užėmusi ~Metsäpirtti~ miestelį, Kuokalos stotį ir prisiartinusi prie Terijokio miesto. Aviacija bombardavusi Helsinkį ir Vypurį (Vyborgą)“.

Tos dienos rytą 52 rusų divizijos, kelios dešimtys atskirų brigadų ir pulkų (iš viso 960 tūkst. karių), 11 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau nei 3 tūkst. tankų, 3200 lėktuvų bei karo laivai puolė pagal 1000 km ilgio rytinę Suomijos sieną (visos sienos ilgis sudarė 1600 km). Kaimyninės šalies teritoriją apšaudė Kronštato kranto artilerija. Bolševikai planavo per 15 dienų galutinai sutriuškinti nepaklusnią kaimynę.

Taip prieš 76 metus prasidėjo karas, užtrukęs ilgiau negu bet kuri Vokietijos vermachto 1939–1940 m. karinė kompanija Europoje. Šis karas išmokė pasaulį gerbti mažosios tautos narsą.

Antroji po vokiečių bombarduoti miestus Antrajame pasauliniame kare pradėjo Sovietų Sąjungos karinė aviacija. Sovietų ir suomių karas prasidėjo nuo Suomijos gyvenviečių bombardavimo. Jau pačią pirmą karo dieną, 1939 m. lapkričio 30-ąją, vien Helsinkyje nuo rusų bombų žuvo 91 sostinės gyventojas. Sovietų Rusijos lėktuvai bombarduoti Suomijos miestų ir žudyti nekaltų civilių gyventojų atskrido iš Estijos teritorijoje esančių rusų karinių aerodromų.

Švedijos vyriausybė buvo paprašyta rūpintis Suomijos piliečių reikalais Sovietų Rusijoje, ir Suomijos vyriausybė per visą karą palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga per Švediją.

Prasidėjusiame Žiemos kare (suomiškai ~Talvisotta~) Sovietų Rusijos vadovas J.Stalinas tikėjosi lengvos pergalės. Raudonosios armijos pranašumas ginklais ir karių skaičiumi buvo tiesiog stulbinamas: pėstininkai – 1:4, artilerija – 1:10, tankai – 1:192 ir lėktuvai – 1:12 sovietų naudai. Ruošiantis šalies įjungimui į SSRS iš anksto, dar iki Žiemos karo pradžios, Maskvoje buvo suformuota būsimoji komunistinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama žinomo Kominterno veikėjo, seno suomių komunisto Otto Ville Kuusineno. Vyriausybė įsikūrė Terijokio miestelyje (dabar Zelenogorskas). Ją pripažino tik Mongolija ir Tuvos Liaudies Respublika. Šios pseudovyriausybės sudėtyje atsisakė dalyvauti netgi Suomijos komunistų partijos generalinis sekretorius Arvo Tuominenas.

Gruodžio 2 d. Sovietų Rusijos vyriausybė pasirašė su „demokratine“ Suomijos vyriausybe tarpusavio pagalbos ir draugystės sutartį, pagal kurią Sovietų Sąjungai buvo perleisti visi žemės plotai, net su kaupu, kurių ji reikalavo iš teisėtos Suomijos vyriausybės. Komunistinė Suomijos vyriausybė buvo pasiryžusi, vadovaujant NKVD karininkams, suorganizuoti 50 tūkst. vyrų suomių kariuomenę, kuri turėjo žygiuoti į Helsinkį. Iš tikrųjų pasisekė surinkti apie tūkstantį vyrų, tarp kurių buvo keli suomiai, o kiti – ingrai ir rusai. Dar buvo suformuota „suomių liaudies armijos“ 106-oji šaulių divizija, vadovaujama Akselio Anttilos. Kartu šis kariškis buvo ir „gynybos ministras“ O.Kuusineno vyriausybėje.

Gruodžio 3 d. Sovietų Sąjunga paskelbė Suomijos jūrų blokadą, ir nuo tos dienos dvi rusų povandeninių laivų flotilės nuolatos patruliavo suomių pakrante Botnijos įlankoje.

„Pravda“ vedamajame rašė, kad „Raudonoji armija įžengė į Suomiją ne kaip agresorius, bet pakviesta Suomijos Demokratinės Respublikos liaudies vyriausybės išvaduoti suomių tautos nuo karo provokatorių kompanijos – Kajanderio, Erkko, Tannerio, Mannerheimo“.

Vieninga suomių tauta – ir kairieji „raudonieji“, ir dešinieji „baltieji“ – išdrįso stoti į kovą už savo tėvynės laisvę. Netgi suomių komunistai pasiprašė į frontą ir taikliai lupo sovietų komunistus, nešančius jų šaliai „išvadavimą“. Suomių šūkis skambėjo: „Hakka Pää le!“ (pažodžiui „Išpjauti juos!“ arba „Jokio pasigailėjimo!“). Šalies gynybai vadovauti ėmėsi Suomijos nepriklausomybės karo didvyris, autoritarizmo šalininkas maršalas Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas. Buvęs caro generolas geriau nei jo tautiečiai pažinojo rusus ir suvokė Sovietų Sąjungos grėsmę.

Tokio intensyvumo mūšių, kokie vyko šiame Žiemos kare, net Antrajame pasauliniame retai pasitaikydavo. Raudonosios armijos vadovybė karui pasirinko žiemą, nes tikėjosi per užšalusias pelkes bei ežerus lengviau permesti tankus ir kitą sunkiąją karinę techniką. Tačiau sovietiniai aukštieji karininkai, paskirti represuotųjų vieton, neturėjo reikiamų žinių, išsilavinimo ir patirties, bijojo rodyti net menkiausią iniciatyvą.

Prasidėjus šalčiams pasirodė, kad sovietų armija nėra jiems reikiamai parengta. Pavyzdžiui, 44-ąją šaulių diviziją, vadovaujamą pulkininko Aleksejaus Vonogradovo, į šiaurę permetė iš Ukrainos – kareiviai buvo apauti brezentiniais batais, vilkėjo plonas milines ir galvas dengė pilietinio karo laikų „budionovkomis“. Sausį šalčiai siekė 30 ir daugiau laipsnių. Per karą galūnes apšalo 17 867 raudonarmiečiai.

Labiausiai kentėjo eiliniai kareiviai: jie skundėsi visuotiniu chaosu ir netvarka, amžinu šalčiu ir nežmonišku nuovargiu, o svarbiausia – jie neturėjo karo motyvacijos. Sovietai ypač bijojo suomių sargybinių, kurie smogdavo staiga, tyliai ir netikėtai. Priešakinėse pozicijose miegoti buvo galima tik įsikasus į sniego pusnį. Tačiau daugelis bijojo, kad jiems perrėš gerklę negirdimai prisėlinę suomių slidininkai (~Sissi-Joukket~).

Miškingos, ežerų, upių ir pelkių išraižytos, sniegu užverstos vietovės stabdė motorizuotų Raudonosios armijos kolonų judėjimą. Judrūs suomių slidininkų daliniai apsupdavo ir sunaikindavo nepaslankius, tik keliais galinčius žygiuoti priešo dalinius. Spaudžiant 40 laipsnių šalčiui raudonarmiečiai mirtinai šalo, gedo karinė technika. Sovietų armijos vadovybėje buvo svarstoma galimybė panaudoti nuodingas dujas, siekiant priversti nepaklusnius suomius kapituliuoti. Tačiau pasiūlymas buvo atmestas – ir ne todėl, kad šis masinio naikinimo ginklas buvo uždraustas tarptautinėmis sutartimis, o todėl, kad sovietų armijoje nebuvo absoliučiai jokios priešcheminės apsaugos, o be jos ir savas divizijas galėjai išnuodyti.

Viso pasaulio nuostabai, vyriausiojo kariuomenės vado C.Mannerheimo vadovaujama Suomijos kariuomenė atrėmė pirmąjį sovietų puolimą. Feldmaršalo žinioje buvo 10 divizijų, 7 specialios brigados, kiti atskiri daliniai – iš viso 295 tūkst. karių (iš jų 180 tūkstančiai – koviniuose daliniuose) su 30 tankų ir 530 pabūklų. Beveik pusė suomių kariuomenės – 133 tūkst. karių – buvo dislokuota Karelijos sąsmaukoje (vadas generolas pulkininkas Hugo Östermanas).

Be to, suomių armijos sudėtyje veikė šimtatūkstantinė civilinė gvardija „Skydskar“.

Ypatingą vietą Suomijos armijoje užėmė karinė moterų tarnyba, vadinamoji „Lotta Svärd“ organizacija. Ji rūpinosi ūkiniais, sanitariniais ir kultūriniais reikalais, padėdavo vyrams šauliams. Suomiai vieni pirmųjų moterims patikėjo pagalbines tarnybas: patruliavimą, priešlėktuvinę gynybą, intendantūrą, kanceliariją bei ryšius. Šios organizacijos gretose buvo nuo 50 iki 90 tūkst. narių.

Pradiniame karo etape Suomijos kaimynės Švedija ir Norvegija atsisakė praleisti anglų ir prancūzų 60 tūkst. karių kariuomenę, galėjusią padėti suomiams. Švedija kritiškiausiu momentu nutarė palikti Suomiją vieną – net grasindama stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Kai keli suomių daliniai buvo priversti pereiti Norvegijos sieną, jie buvo nuginkluoti ir internuoti.

Lenkijos vyriausybės Londone premjeras ir vyriausiasis vadas Wladyslawas Sikorskis siūlė iš internuotų Lietuvoje ir Latvijoje karių suformuoti korpusą ir nusiųsti į pagalbą suomiams. Abi valstybės sutiko, kad 20 tūkst. lenkų karių būtų nukreipta į Švediją ir iš ten į Suomiją. Tačiau Švedija nesutiko paremti tokios operacijos. Tuomet dalis Lietuvoje internuotų Lenkijos kariškių savarankiškai įvairiais būdais vyko į Suomiją ir užsirašė savanoriais kariauti su sovietais. Sovietų Sąjunga dėl to protestavo. 1940 m. sausio pradžioje pas Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį apsilankęs sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas priekaištavo dėl pernelyg liberalaus lietuvių administracijos požiūrio į lenkų internuotuosius, kurie iš Lietuvos vyksta į Suomiją kariauti prieš Sovietų Sąjungą.

Vėliau Švedija leido steigti savanorių korpusą, į kurio gretas užsirašė 8 tūkst. švedų ir norvegų. Suomių karių pusėje kovojo 11,5 tūkst. savanorių iš Skandinavijos, Anglijos, JAV, Vengrijos ir kitų šalių. Iš sovietinių karo belaisvių 200 karių sutiko stoti į suomių pusę ir kovoti prieš Raudonąją armiją. Kare dalyvavo net trys savanoriai iš Lietuvos, vienas jų žuvo fronte.

Nors Lietuvos rankos buvo surištos 1939 m. spalio 10 dienos Lietuvos ir SSRS sutartimi, paprasti žmonės padėjo kiek galėdami: anykštėnai surinko ir paaukojo 50 Lt, tauragiškiai – 136 Lt, daug kas siuntė Suomijos ambasadai sveikinimus ir linkėjimus nugalėti.

Svetimšalių korpusui, kuris vasario 22 dieną pradėjo kovinius veiksmus fronte, vadovavo švedų armijos generolas Ernstas Linderis. Paskutinę karo dieną, kovo 12-ąją, Karelijos sąsmaukos fronte į kautynių liniją stojo Suomių amerikiečių legionas iš 300 vyrų. Ateiti į pagalbą suomiams buvo pareiškę norą savanoriai iš 26 valstybių.

1940 m. sausį JAV Kongresas pritarė dėl 10 tūkst. šautuvų pardavimo Suomijai. Į Helsinkį buvo nusiųsta didelė grupė karo lakūnų, buvo skatinama savanorių registracija. Be to, Baltieji rūmai pareiškė, kad Amerikos piliečių stojimas į Suomijos armiją neprieštaraus JAV neutralumo įstatymui.

Tuo metu Suomijoje buvo susidariusi nuomonė, jog esamomis sąlygomis gal geriausia kreiptis į Sovietų Sąjungos sąjungininkę Vokietiją, prašant imtis žygių Maskvoje, kad būtų atnaujintos derybos ir sustabdytas karas. Sausio 4 dieną Suomijos užsienio reikalų ministras Väinö Tanneris pasikvietė Vokietijos pasiuntinį Helsinkyje Wolfgangą von Bluecherį, kuris buvo laikomas apsukriu ir gerai informuotu diplomatu, pasikalbėti apie susidariusią būklę. Ministrui V.Tanneriui padarius pastabų dėl Vokietijos laikysenos Suomijos atžvilgiu, pasiuntinys W.von Bluecheris atsikirto, kad suomiai pamiršo vokiečių suteiktą pagalbą 1918 m. ir pastaruoju metu laikėsi nedraugiškai Vokietijos atžvilgiu. V.Tanneriui priminus, kad Vokietija ir dabar laikosi nedraugiškai Suomijos atžvilgiu, neišpildė dar prieš karo pradžią duotų užsakymų, nepraleidžia transportų su gėrybėmis, siunčiamomis į Suomiją ir t.t., pasiuntinys trumpai ir kategoriškai atsakė: Vokietija Suomijos kare nedalyvauja.

Taip paaiškėjo, kad kelias į taiką per Berlyną uždarytas. Tik vasario 17 d. W.von Bluecheris, atvykęs pas V.Tannerį, nuolankiai paaiškino, kad Vokietija neteikianti Sovietų Rusijai jokios pagalbos kare prieš Suomiją.

Iš tikrųjų Berlyne įvykių eiga rusų ir suomių fronte buvo stebima ypač dėmesingai. 1940 m. sausio 22 d. A.Hitleris ir jo artimieji, aptarę karinius veiksmus Suomijoje, priėjo išvadą: Maskva kariniu atžvilgiu labai silpna. Karo eiga galutinai įtikino Vokietijos fiurerį ir jo generolus, kad SSRS tikrai yra „milžinas molinėmis kojomis“.

Suomių pasiuntinys Berlyne atvežė į Helsinkį Hermano Goeringo laišką, kuriame šis ragino Suomijos vyriausybę bet kokiomis sąlygomis sudaryti taiką su rusais. Laiške buvo rašoma: „Garantuoju, kad kai mes netrukus pradėsime karą su Sovietų Sąjunga, jus susigrąžinsite viską. ko netekote.“

Kovo pradžioje buvęs Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas su dviem palydovais savo iniciatyva išvyko į Vokietiją, norėdamas įtikinti A.Hitlerį, kad šis užtartų Suomiją. Deja, jam nepavyko pasimatyti nei su fiureriu, nei su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu. Jį oficialiai priėmė tik užsienio reikalų viceministras Ernstas von Weizsackeris. Nieko nepešęs Berlyne, eksprezidentas nuvyko į Romą, kur rezultatas buvo analogiškas, nors Vokietijos sąjungininkė Italija besąlygiškai pasisakė ir palaikė Suomijos pusę, visaip stengėsi jai padėti ir netgi atšaukė savo pasiuntinį iš Maskvos.

A.Hitleris, nenorėdamas gadinti santykių su J.Stalinu, vengė atvirai remti suomius. Atvirkščiai, netgi vykdė rusų prašymą, kad vokiečių garlaiviai tiektų degalus ir aprūpinimą sovietų povandeniniams laivams, vykdantiems Suomijos jūrinę blokadą. Tik daug vėliau, 1942-aisiais, lankydamasis oficialaus vizito Suomijoje, fiureris atsiprašė maršalo C.Mannerheimo, kad Vokietija tuomet nepadėjo suomiams.

Karo metais Suomijos vyriausybė gavo daug įvairių pasiūlymų, iš savųjų ir svetimųjų, kaip išspręsti tą sunkų taikos klausimą. Vieni siūlė siųsti delegatus pas A.Hitlerį ir su juo tartis Suomijos reikalu. Kiti siūlė atsikviesti Levą Trockį – tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėją, duoti jam Repolos apylinkėje, Rusijos pasienyje, teritorijos ruožą ir leisti ten sudaryti provizorinę Rusijos vyriausybę, panašią į O.Kuusineno. Nebuvo pamirštas ir Aleksandras Kerenskis – Rusijos valstybės veikėjas, buvęs Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.

Pirmoji suomių pergalė Žiemos kare išgarsino suomišką žodį „sisu“, kurį sunku išversti į lietuvių kalbą, – jis reiškia nepalaužiamą ir tvirtą ryžtą, bet turi ir pavojaus niekinimo, troškimo priešintis galingam priešui atspalvį.

Ginant savo kraštą nuo agresorių atsiskleidė pačios geriausios C.Mannerheimo, kaip karvedžio, savybės. Turėdamas labai ribotų gyvosios jėgos rezervų, jis labai vertino kiekvieno kario gyvybę, todėl nepaprastai meistriškai išnaudojo vietovės ypatybes, klimato pokyčius.

Suomių snaiperis Simo Häyhä nušovė daugiau nei 500 sovietų karių. 1939 m. gruodžio 21 d. jis pasiekė asmeninį rekordą – per dieną nušovė 25 raudonarmiečius.

1940 m. sausį 32 suomiai gynė kalnagūbrį, kurį šturmavo 4 tūkst. rusų karių. Žuvo 28 suomių kariai ir 400 priešų: rusų atsitraukimą stebėjo likę gyvi keturi suomių didvyriai.

Naudodamiesi kiekviena, nors ir menkiausia priešo klaida, suomiai nuolat rengdavo pasalas, atkirsdavo priešą nuo nuolatinių bazių, sutrikdydavo aprūpinimo komunikacijas, organizuodavo pavyzdingą kovinę žvalgybą. Stokodami prieštankinių ginklų, suomių kariai nuo sovietų tankų gynėsi granatomis.

Būtent tada suomių kariai pradėjo naudoti vieną žymiausių savo išradimų. Valstybinė įmonė „Oy Alkoholiliike Ab“, kurios įpėdinė šiandien vadinasi „Alko“, ėmė pramoniniu būdu gaminti ginklą, susidedantį iš benzino ar kito padegamojo skysčio pripildyto butelio ir padegamosios virvutės. Iš viso į frontą buvo pasiųsta 450 tūkst. vienetų ir atitinkamas kiekis degtukų. Šis naujas ir labai efektyvus ginklas kovai su agresoriaus tankais buvo pavadintas „kokteiliu Molotovui“, nes manyta, kad rusų ir suomių karą sukėlė tas piktasis sovietų komisaras. Vėliau anglams šis mišinys labai patiko, tačiau jie nesuprato, kas kam skirta, todėl pertvarkė šį žodžių junginį savaip ir jis tapo „Molotovo kokteiliu“.

1940 m. sausio 20 dieną Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis pareiškė, kad Suomija „atskleidė visam pasauliui Raudonosios armijos silpnumą“.

1940 m. vasario 1 dieną Raudonoji armija Karelijos sąsmaukoje pradėjo naują didelį puolimą stipresnėmis pajėgomis – 54 rusų divizijos, tai yra 750 tūkst. karių, pasitelkę tam tikslui modernizuotus tankus bei artilerijos pajėgas. Čia sovietų kariai panaudojo visiškai naują apsisaugojimo ginklą. Tai buvo stiprios šarvų plokštės, pritvirtintos prie dviejų metrų pločio ir trijų metrų ilgio rogių. Tokios šarvuotos rogės buvo stumiamos slenkančios kariuomenės priešakyje. Be to, puolančią kariuomenę rėmė lėktuvų eskadrilės. Tačiau prastai parengtai Raudonajai armijai ilgai nepavyko pralaužti suomių garsiųjų gynybinių įtvirtinimų – Mannerheimo linijos.

Vis dėlto po trijų mėnesių kruvinų mūšių, 1940 m. kovo 12 dieną, Maskvoje Suomijos ministras pirmininkas Risto Heikki Ryti pasirašė skaudžią SSRS ir Suomijos taikos sutartį. Pasirašė murmėdamas, kad ranka, pasirašiusi tokį dokumentą, turi nudžiūti. Taip jau dramatiškai sutapo, kad netrukus R.Rytį ištiko insultas, paralyžiavęs jo dešinę pusę ir ranką.

Karo veiksmai fronte buvo sustabdyti kovo 13 dieną 12 valandą Leningrado laiku. Vidurdienį taikos sutartis buvo paskelbta per Suomijos radiją. Visur prie pastatų buvo pusiau nuleistos valstybinės vėliavos, laikraščiai išėjo su juodais gedulo rėmeliais.

Didvyriškas suomių pasipriešinimas visam pasauliui tapo istorijos stebuklu.

Petras Makabra

Carlas Gustavas Emilis Mannerheimas

Švedų kilmės C.Mannerheimas buvo viena svarbiausių asmenybių Suomijos istorijoje. Per kruviną suomių pilietinį karą jis buvo baltųjų kariuomenės vadas, o 1918 m. paskirtas regentu. 1931 m. Suomijos prezidentas Pehras Evindas Svinhufvudas pakvietė iš atsargos generolą C.Mannerheimą ir paskyrė jį Krašto gynimo tarybos pirmininku, o karo atveju jis turėjo perimti kariuomenės vyriausiojo vado pareigas. 1933 m. gegužės 16 d. jam buvo suteiktas maršalo laipsnis.

Per Žiemos ir Tęstinį karus (1939–1940 ir 1941–1944 m.) C.Mannerheimas buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, o 1944–1946 m. – Suomijos Respublikos prezidentas. Tapęs šalies vadovu, karvedys darė viską, kad šalies nepriklausomybė būtų išsaugota jau diplomatinėmis priemonėmis.

C.Mannerheimo autoritetą pripažino ne tik jo tautiečiai suomiai, bet ir tokie žymūs politikai, kaip A.Hitleris, J.Stalinas, W.Churchillis, F.D.Rooseveltas. JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas, pagerbdamas C.Mannerheimą ir visą didvyrišką suomių tautą, nubraukė visas Suomijos skolas Amerikai.

C.Mannerheimas visą gyvenimą jautė simpatijas rusų tautai. Netgi Antrojo pasaulinio karo metais jo adjutantu buvo rusų husaras Ignatas Karpačiovas.

Suomijos maršalas mirė 1951 m. sausio 27 dieną Lozanoje (Šveicarija), palaidotas karių kapinėse Helsinkyje šalia kareivių, kurie atidavė savo gyvybę už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. XXI amžiuje du Rusijos Federacijos prezidentai Vladimiras Putinas (2001 m.) ir Dmitrijus Medvedevas (2009 m.) per oficialius vizitus Suomijoje padėjo gėlių Hietaniemi kapinėse ant C.Mannerheimo kapo. 2007 m. birželio 14 dieną, minint C.Mannerheimo gimimo 140-ąsias metines, Sankt Peterburge atidengtas Suomijos maršalo biustas.

C.Mannerheimas buvo išsilavinęs kariškis. Mokėjo švedų, suomių, rusų, anglų, prancūzų bei vokiečių kalbas ir galėjo susikalbėti kiniškai, nes būdamas caro armijos karininku vykdė žvalgybines užduotis Azijoje. C.Mannerheimas tapo vieninteliu istorijoje žmogumi, Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose gavusiu apdovanojimus iš abiejų kariaujančių pusių.

Tęstinis  karas (~Jatkosota~)

Kai birželio 22 dieną Suomijos laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė A.Hitlerio pareiškimą apie suomių kariuomenės bendrus kovinius veiksmus su vermachtu prieš Sovietų Sąjungą, jis buvo konfiskuotas. Tą pačią dieną suomių vyriausybė paskelbė apie Suomijos neutralitetą, o SSRS pasiuntinys Helsinkyje Pavelas Orlovas pareiškė, kad sovietų vyriausybė jį gerbia. Birželio 24 dieną Suomijos neutralumą pripažino Vokietija, Didžioji Britanija ir Švedija.

O kitos dienos ankstyvą rytą 18 suomių miestų ir gyvenviečių masiškai atakavo sovietų bombarduojamoji aviacija. Atsakydama į tai Suomija paskelbė karą SSRS.

Laplandijos karas

1944 m. rugsėjo 4 dienos rytą C.Mannerheimas pasirašė paliaubas su Sovietų Sąjunga ir Didžiąja Britanija – priėmė SSRS padiktuotas sunkias taikos sąlygas.

Pralaimėjusi karą, bet išsaugojusi nepriklausomybę ir išvengusi okupacijos, Suomija nukreipė ginklus prieš Suomijoje esančius vokiečius ir pradėjo juos stumti Norvegijos sienos link.

Vykdydama paliaubų reikalavimus, Suomija privalėjo po rugsėjo 15 d. esančius šalyje vokiečių karinius dalinius nuginkluoti. Esant reikalui, sovietų vadovybė tam tikslui galėjo suteikti pagalbą, tačiau kilo grėsmė, kad visa tai gali baigtis šalies okupacija.

1944 m. rugsėjo 11 d. Rovaniemyje, vermachto karinės vadovybės būstinėje, vyko slaptos vokiečių ir suomių derybos siekiant išvengti karinių veiksmų. Vokiečiai sutiko trauktis pagal iš anksto suderintą grafiką. Taip pat susitarė dėl „puolimo“ be mūšio, dėl „rudeninių manevrų“ bei karo imitacijos.

1944 m. rugsėjo 18 d. Vokietija nutraukė diplomatinius santykius su savo buvusia sąjungininke Suomija.

Suomių generolas-leitenantas Hjalmaras Siilasvuo vadovavo operacijoms prieš vokiečius ir 1944-ųjų spalį bei lapkritį išstūmė juos iš didžiosios Suomijos dalies. Kol vokiečių pajėgos traukėsi į šiaurę, Vokietijos karinės jūrų pajėgos užminavo jūrines Suomijos prieigas.

Politinis smurtas. Vėlyvą vasario 27-osios vakarą Maskvos policija užregistravo „svarbiausią dienos nusikaltimą“. Tai vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, Jaroslavlio Dūmos nario, buvusio Rusijos vicepremjero Boriso Nemcovo nužudymas. Itin saugomoje zonoje padarytas nusikaltimas ženklina Rusijos valdžios ir visuomenės žengimą į sumaištį.

Nusikaltimas padarytas ant Didžiojo Moskvoreckio tilto, vos už kelių šimtų metrų nuo Kremliaus. Buvo likusios dvi dienos iki planuojamo didelio opozicijos mitingo Maskvoje. B.Nemcovas interviu radijuje „Echo Moskvy“ kelios valandos iki nužudymo kvietė žmones dalyvauti sekmadienį planuotame „Pavasario marše“, taip pat kaltino valdantįjį Rusijos elitą dėl karo Ukrainoje ir sukeltos ekonominės krizės, korupcijos, biurokratijos. Tai buvo paskutinis Vladimiro Putino oponento viešas pasisakymas.

Po radijo laidos opozicionierius prekybos centre GUM susitiko ir kavinėje vakarieniavo su drauge iš Ukrainos Ana Durickaja. Vėliau pora dar trumpai pasivaikščiojo po Raudonąją aikštę ir pėsčiomis patraukė į B.Nemcovo namus Malaja Ordynka gatvėje kitapus Maskvos upės.

Nusikaltimą tiriantys pareigūnai viešai tvirtina ištyrę visus turimus vaizdo įrašus, nors būta kalbų, kad aplinkinės filmavimo kameros esą dėl remonto buvo išjungtos. Internete greitai išplito viso labo vienas įrašas. Jį iš tolimo atstumo padarė televizijos TVC kamera, paprastai naudojama kuriant naujienų reportažus. Prastos kokybės filmuotoje medžiagoje matyti, kaip B.Nemcovas ir A.Durickaja iš lėto eina per tiltą ir pro juos pravažiuoja kelių tarnybos sunkvežimis, įvardytas kaip sniego valymo mašina. Sunkvežimis užstojo maždaug pusę dvyliktos nakties įvykdytos žmogžudystės vietą ir eigą. Vaizdo įraše matyti, kaip netrukus į gatvę išbėgęs žmogus įsėda į pro šalį važiuojantį baltos spalvos automobilį. Nenukentėjusi A.Durickaja puola prie sunkvežimio, sustojusio už kelių šimtų metrų nuo žmogžudystės vietos.

Tik maždaug po dešimties minučių į nusikaltimo vietą atvyko policija, kuriai beliko konstatuoti B.Nemcovo mirtį. Šoko ištikta A.Durickaja pareigūnams negalėjo tiksliai nusakyti automobilio markės. Maskvos merija kitą dieną išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad miesto stebėjimo kameros B.Nemcovo nužudymo naktį veikė puikiai, tačiau teritorija, kurioje buvo nušautas politikas, priklauso federalinių tarnybų jurisdikcijai, tad tik jos gali stebėti šią vietą ir turėti nusikaltimo įrašą.

Įvykio liudininkais tapusių praeivių pasakojimai taip pat nedaug padėjo. Buvo paskelbta kelių baltos spalvos automobilių markių paieška, tačiau visų vėliau sustabdytųjų vairuotojai neturėjo nieko bendro su nusikaltimu.

„Kommersant“ žurnalistų duomenimis, tyrimo metu nustatyta, kad žudikas B.Nemcovo greičiausiai laukė ant šoninių tilto laiptų. Gavęs bendrininkų signalą, jis greitai pakilo ant tilto pėsčiųjų dalies ir iš nugaros šešis sykius šovė į politiką. Keturi šūviai pasiekė tikslą, o širdį perskrodusi kulka buvo mirtina. Pistoleto, kaip įtariama „Makarov“ arba perdaryto dujinio ginklo, nusikaltėlis nepaliko. Greičiausiai jis buvo įmestas į Maskvos upę.

Iš nusikaltimo vietoje rastų šovinių tūtelių nustatyta, kad 9 mm kalibro šoviniai pagaminti skirtingu laiku ir skirtingose vietose (1986 m. Čeliabinske, 1992 m. Tuloje). Tai leido nusikaltimo tyrėjams padaryti išvadą, kad žudikai greičiausiai nebuvo savo srities profesionalai, nes „rinko šovinius iš skirtingų kišenių“, nors paprastai kulkos parduodamos dėžutėmis po 50 arba po 1000. Be to, tokio senumo šoviniai įprastai naudojami tik mokymo tikslams.

Po žmogžudystės buvo oficialiai iškeltos įvairios nusikaltimo versijos. Rusijos kriminalistai neabejoja, kad tai užsakomasis ir suplanuotas nužudymas, tačiau kol kas negali patvirtini nė vienos iš versijų. Pasak nusikaltimo tyrėjų, žmogžudystė galėjo būti įvykdyta kaip „sakralinė auka“ – terminas, kurį dar 2012-aisiais pirmą kartą pavartojo prezidentas Vladimiras Putinas. „Tai provokacija, kuria siekiama destabilizuoti šalies politinę padėtį, ir B.Nemcovo figūra gal tapti sakraline auka tiems, kurie bet kokiais būdais siekia savo politinių tikslų“, – sakė tyrimo komiteto atstovas Vladimiras Markinas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-09-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kartą Winstonas Churchillis yra pasakęs: „Rusija ne tokia stipri, kaip tu baiminiesi, ir ne tokia silpna, kaip viliesi.“ Ne taip blogai viskas buvo su ginkluotosiomis Rusijos pajėgomis anksčiau, ne taip gerai viskas su jomis dabar.

Taip, Rusija turi gerai parengtų dalinių. Tačiau ginkluotosios pajėgos iš esmės yra atsilikusios ir nepasirengusios moderniam karui. Patvirtinta perginklavimo programa, kurią reikia įgyvendinti iki 2020 m., tik įrodo, kad dabartinės ginkluotosios pajėgos nėra modernios.

Būta rimtų mėginimų jas modernizuoti, tačiau reikšmingų pasiekimų kol kas nėra – tuo galima įsitikinti iš karinių veiksmų Donbase, kur kariaujama kaip prieš penkiasdešimt metų.

Tai nereiškia, kad taip kariauti negalima. Galima, ypač jei tavo priešininkas yra lygiai toks pat. O štai su šiuolaikiškomis Vakarų ginkluotosiomis pajėgomis kovos lauke geriau nesusidurti, nes priešingu atveju liks tik „ragai ir nagai“.

Pas mus negaminami šiuolaikiški šaunamieji ginklai ar šoviniai, jau seniai negaminami artilerijos sviediniai – naudojami seni. Nėra ir padorios snaiperių ginkluotės, kaip ir pačių snaiperių. Saujelė specialistų yra FSB (Federalinėje saugumo tarnyboje) – jie naudojasi užsieniniais ginklais ir kulkomis. Kai ką pavyko įsigyti užsienyje, bet palyginti nedidelį kiekį.

Mūsų tankai irgi niekam tikę, o kadangi visi tai žino, kuriama nauja vikšrinė platforma „Armata“. Sovietinė tankų gamyba pateko į aklavietę, nors tai pripažinti sunku dėl daugelio priežasčių. Mūsų tankus noriai perka tik tos šalys, kuriose nekyla problemų dėl gimstamumo.

Donbase tiek vienoje, tiek kitoje pusėje kaunasi mūsų technika, kuri tirpsta kaip žvakelė.

Mūsų aviacija nepajėgi palaikyti pėstininkų, bent jau naktį ir esant prastoms oro sąlygoms. Turime problemų dėl šiuolaikiškų lėktuvų variklių. Ir dėl aviacinės elektronikos – taip ir nesukūrėme gero šiuolaikiško radaro. Radarai kuriami įvairiose šalyse, tačiau sudedamosios dalys gaminamos vienoje vietoje – JAV. Anksčiau kai kurias jų pirkdavome, tačiau dabar nebėra kaip, o su sava gamyba nieko nepešame.

Esate girdėję apie GPS taikiklius? Artilerijos ugnis valdoma kompiuteriu pagal taikinio GPS koordinates, kurias nustato bepilotis orlaivis. Man teko šitai pamatyti Libano pasienyje per 2006 m. karą, kai Izraelio pajėgos atakavo Pietų Libaną. Tokiu būdu įmanoma itin tiksliai nutaikyti net įprastus nebrangius sviedinius. Tačiau Rusijoje tokių dalykų nėra ir mes taip nemokame. Be to, mes net nemokame naudotis GPS ir dėl to sukišome labai daug pinigų į GLONASS.

Nors pagal Izraelio licenciją pradėjome bepiločių lėktuvų „Forpost“ gamybą, iš tikrųjų tai dvidešimties metų senumo „IAI Searcher“.

Pasitelkę juos galime bent kažkaip koordinuoti reaktyvinių salvinių kovos mašinų ugnį. 2014 m. rugpjūtį tai padėjo sutriuškinti Ukrainos dalinius prie Ilovaisko. Bet iš esmės tokių bepiločių orlaivių turi daugybė šalių. Jų turėjo net Gruzija per 2008 m. karą. Kitaip sakant, mūsų karinės pajėgos – Pakistano lygio.

Žinoma, mes turime branduolinį ginklą, raketų, povandeninių laivų. Tiesa, kiek iš jų būtų tinkami branduolinio karo atveju, niekas tiksliai nežino, tačiau niekas specialiai juk netikrins.

Kiekviena rimta modernizacija Rusijos istorijoje buvo pagrįsta Vakarų technologijomis, tačiau dabar jomis pasinaudoti sudėtinga.

Karinėje srityje ir taip viskas nuolat brangsta, o dabar dar prisidės ir infliacija, tad už tuos pačius pinigus visko bus galima nusipirkti penkis kartus mažiau, nei planuota. Kasmet Rusija iš JAV pirkdavo karinių reikmenų už pusantro du milijardus dolerių. Tai ne tik sudedamosios dalys, bet ir didelio tikslumo įrenginiai. Visas pasaulis pereina prie didelio tikslumo ir sudėtingo profilio detalių 3D spausdinimo. O mes iki šiol neišmokome naudotis net skaitmeninėmis staklėmis, ir viską su dilde užbaigia koks nors dėdė Vasia.

Anksčiau ginkluotąsias pajėgas modernizuoti ėmėsi Generalinio štabo viršininkas Nikolajus Makarovas. Tuometis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas į šituos reikalus nesikišo, bet sutiko įgyvendinti reformas ir leido N.Makarovui imtis radikalių veiksmų.

Po to, kai 2012 m. į gynybos ministro postą atėjo Sergejus Šoigu, prasidėjo sąstingis, jokių naujų reformų nebėra, iš dalies atšaukiama net tai, kas jau buvo padaryta anksčiau.

A.Serdiukovo laikotarpiu imtasi paties svarbiausio – karinio švietimo. Juk iš menkai išsilavinusių karininkų išauga menkai išsilavinę generolai, o tuomet lauk bėdos. Rusijos kariškiai buvo atitrūkę nuo pasaulio dar nuo caro laikų. Ir dabar jie nuoširdžiai nesupranta, kas yra šiuolaikiškas karas. Taip, jie žino, kad egzistuoja visokios technologinės naujovės, tačiau pražiopsojo visas revoliucijas karo srityje. Jie iki šiol yra mokomi pagal Antrojo pasaulinio karo pavyzdį.

Vadinamasis hibridinis karas Kryme – tik išsigalvojimas. Karo Kryme nebuvo, nes nebuvo pasipriešinimo. Užtat didelio masto susirėmimas pagal 50 metų senumo pavyzdį – visai įmanomas. Tiesiog kai susiduria šiuolaikiška ir nešiuolaikiška armijos, tai panašu į ispanų susirėmimą su indėnais arba zulusų pasipriešinimą kulkosvaidžiais ginkluotiems anglams. Didelė armija pasirodo nieko verta, kaip 2003 m. nutiko gigantiškai Saddamo Husseino armijai. Žinoma, gigantiška armija gali vykdyti gynybines kovas, tačiau gynybinėse pozicijose karo nelaimėsi. O dar kai į tave taikomasi itin tiksliais ginklais ir pataikoma ten, kur reikia, tu net ir negali pulti. Tai labai greitai demoralizuoja. Žmonės meta techniką ir ima bėgti.

Ir jų tikrai nesulaikytų nauja Rusijos karinė doktrina. Tai ir šiaip yra tik didelis pranešimas spaudai, o praktiškai ja niekas nesinaudos. Užtat yra kitų dokumentų, kurių poveikis – tiesioginis. Tai gynybos planas ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo planas. Anksčiau jų nebuvo galima net minėti, tačiau svarstyti jų turinį net ir dabar beprasmiška, nes tie dokumentai – visiškai slapti.

Viena aišku, kad Rusija ruošiasi susidūrimui su NATO. Antraip kam būtų reikalinga persiginklavimo programa? Juk jai skiriama tiek pinigų. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas yra atvirai pripažinęs, kad mūsų ginkluotosios pajėgos ruošiasi pasauliniam karui. Tai iš esmės neišvengiama ir įvyks, manau, kokiais 2025-aisiais. Persiginklavimo programa buvo pradėta įvertinus, kad po 2020 m. reikės būti pasirengus arba pasauliniam karui, arba virtinei stambių regioninių konfliktų – vadinamųjų išteklių karų.

Pagrindinis mūsų priešininkas, žinoma, bus JAV. Iš dalies ir Kinija. Reikia sukurti gynybos zoną, į kurią įeina Ukraina. Ukrainos praradimas – gynybinio perimetro pralaužimas, kuris reikštų, kad taptume visiškai beginkliai mirtino pavojaus akivaizdoje. Todėl Ukrainą reikia išsaugoti bet kokiomis priemonėmis.

Pagrindinė problema, su kuria sutinka visi kariškiai, yra tai, kad Ukrainos įvykiai prasidėjo labai ne laiku, mes nespėjome persiginkluoti. Būtų buvę geriau, jei viskas būtų vykę 2018–2020 m.

NATO savo ruožtu irgi ruošiasi. Kiekvienoje Aljansui priklausančioje šalyje yra skirtingas ginkluotės ir pasirengimo lygis, tačiau veikti kartu jie visi apmokyti. Tokia ir yra NATO esmė – išmokyti visus vienos komandų kalbos, suvienodinti įrangą. Žinoma, Europos pajėgos silpnesnės negu amerikiečių, tačiau jos gali veikti išvien. Jei prasidėtų konfliktas Baltijos regione, prie jų dar prisidėtų ir švedai bei suomiai.

Žinoma, amerikiečiai konvenciniu požiūriu mus lenkia. Todėl be branduolinio ginklo panaudojimo šansų neturime jokių.

Pavelas Felgenhaueris

Nepriklausomas karinis ekspertas, „Novaja Gazeta“ (Rusija) apžvalgininkas

Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas, aršus prezidento Vladimiro Putino kritikas, penktadienį vėlai vakare buvo nušautas Maskvos centre.

Kaip praneša naujienų agentūros, Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymas buvo kruopščiai parengtas, pareiškė tyrėjai, atkreipę dėmesį į panaudoto ginklo pobūdį ir žudikų informuotumą apie politiko judėjimą.

Tyrėjai tikrina kelias pagrindines nusikaltimo versijas: politinę provokaciją, islamo ekstremistų pėdsaką, įvykius Ukrainoje, taip pat ir komercinę veiklą. Šiuo metu tyrimas nagrinėja kelias versijas: nužudymą kaip provokaciją politinei padėčiai destabilizuoti šalyje; Nemcovo asmenybė galėjo tapti savotiška sakraline auka tiems, kurie nesibodi jokiais metodas savo politiniams tikslams siekti.

Islamo ekstremistų versija susidomėta todėl, kad „tyrėjai turi duomenų, jog B. Nemcovui buvo grasinta dėl jo požiūrio į žurnalo „Charlie Hebdo“ karikatūristų sušaudymą Paryžiuje. Tikrinama ir versija, susijusi su Ukrainos įvykiais.

Nustatyta, kad B. Nemcovą lydėjo modelis 23-ejų Ana Durickaja, Ukrainos pilietė, kuri yra nužudymo liudininkė, jiedu draugavo jau apie ketverius metus. Mergina sakė teisėsaugininkams, kad B. Nemcovą nušovė iš balto automobilio iššokęs vyriškis. Policija apie šaudymą ant Didžiojo Moskvorecko tilto pranešimą gavo penktadienį 23 val. 38 min. Maskvos laiku.

„Kas toks yra misteris Putinas?“ – toks klausimas prieš 15 metų sumirgėjo pasaulio spaudoje. Dabar jį vadina „putleriu“, „išprotėjusiu nykštuku“, lygina su Adolfu Hitleriu.

Rimgaudas Kardašius

„Aš atsistatydinu“, – 1999 m. gruodžio 31 dieną ašarodamas paskelbė tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas iš televizorių ekranų. Jo atsistatydinimu iš esmės baigėsi posovietinės Rusijos demokratinis eksperimentas, kurio metu, tiesa, tankai šaudė į parlamentą (1993 m.), vyko pirmasis Čečėnijos karas (1994 m.), ruseno konfliktai Moldovoje ir Gruzijoje, taip ir likę įšaldyti.

Laikinuoju šalies vadovu tapo ligi tol premjero pareigas ėjęs Vladimiras Putinas. Jam tuo metu buvo 47 metai. Iš Peterburgo (tuo metu vadinto Leningradu) kilęs V.Putinas nuo 1975 iki 1992 m. darbavosi sovietiniame saugume – KGB, mutavusiame į šiandienę Rusijos žvalgybą – FSB. Vos metus pabuvęs pastarosios įstaigos direktoriumi, jis paskiriamas Rusijos ministru pirmininku, o 2000-ųjų išvakarėse perima valstybės vairą, kurį įsikibęs laiko iki šiol.

Ar tikrai jo atėjimas buvo naujametis siurprizas, kurį po eglute padėjo nežinomas Senis Šaltis, rusiškas Kalėdų Senelis?

Iki tol jokio politinio veido neturėjęs veikėjas, šiaip vaikinas iš Peterburgo KGB, nešiojęs lagaminą paskui to miesto merą Anatolijų Sobčiaką, 1999 m. rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas laikinuoju Rusijos vyriausybės vadovu, tačiau tai dar buvo ne viskas. B.Jelcinas tą pačią dieną per televiziją nurodė, kad būtent šis asmuo būsiąs jo įpėdinis. Po kelių dienų V.Putinas padaromas jau nebe laikinuoju, o tikruoju vyriausybės vadovu, ir visi ima spėlioti ne vien kas jis toks, bet ir kiek ilgai valdžioje bus B.Jelcinas, kurio antroji kadencija galėjo tęstis dar kelis mėnesius. Tačiau tiek laukti neprireikė.

B.Jelcino saulėlydis

Apie B.Jelcino atsistatydinimo užkulisius yra daugybė prielaidų, o jis pats pripažino, kad traukiasi ne dėl sveikatos, tačiau dėl „priežasčių visumos“. Kai 2007 m. žurnalas „Time“ išrinko V.Putiną Metų žmogumi, pagrindinis komplimentas jam buvo susijęs su jo esą pademonstruotu išradingumu valdant valstybę, kurią jis perėmė paskendusią sumaištyje.

B.Jelcino, valdžiusio Rusiją nuo 1991 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga, epochos pabaiga tikrai pasižymėjo chaosu. Antrosios kadencijos (po 1996 m. rinkimų) laikotarpiu jis vis mažiau rodydavosi viešai. Kalbėta apie jo prastą sveikatą, šaipytasi iš girtavimo. 1998 m. Rusijos ekonomiką sukrėtė rimta krizė. Nepaisant B.Jelcino viešo pažado, kad rublio devalvacijos nebus, valiuta buvo devalvuota – vertė sumažinta net keturis kartus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nors Ukraina ir Rusija neišvengs bendrų visai Europai tendencijų, dabartinis Vladimiro Putino režimas turi didelę atsparumo atsargą. De facto iš Ukrainos atplėštas gabalas, vadinamoji Novorosija, gali ir suklestėti, nes plauti pinigų ten plūstelės nusikaltėliai iš viso pasaulio.

Rusijos valdžios varžomos radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas, kurio kėdė, beje, braška, pasikalbėjo su žymiu rašytoju, satyrinių eilėraščių autoriumi Dmitrijumi Bykovu. Siūlome ištrauką iš lapkričio pradžioje leidinyje „Sobesednik“ išspausdinto jų pokalbio.

A.Venediktovas: Ne, kol kas jokiu atšilimu nekvepia, ir mes toli gražu neįsivaizduojame savo kantrybės ribų ir, taip sakant, lankstumo. Ir, be to, nėra atšilimo poreikio. Mes – „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“ – red.), o Putinas – šalies aidas. Jis skaito iš lūpų. Ir kol kas iš jo laukiama tiktai galutinės pergalės prieš Vakarus.

D.Bykovas: Nesakykite, jūs puikiai matote, kad liaudies nuomonė pradeda keistis.

A.V.: Būtent – pradeda. Tačiau tai labai lėtas procesas. Aš tiksliai žinau, kad Putinas žiūri sociologines apklausas, o apklausos rodo didžiausią jo palaikymo lygį ir tokį patį ksenofobijos lygį. Kam jam atšilimas? Kitas reikalas, kad aš nustojau suprasti naująjį Putiną. O tai būtent kažkoks naujas Putinas, kurio mes dar nepažįstame. Aš asmeniškai su juo nesikalbėjau jau kokie metai. Ir man visiškai neaišku, koks, tiesą sakant, jo tikslas, prie kokio finalinio taško jis juda.

D.B.: Na, kaipgi – Rytų pusrutulyje sukurti alternatyvą Amerikai.

A.V.: Tai kad ne – nieko panašaus. Ar jūs manote, kad jis iš tiesų orientuojasi į suartėjimą su Kinija? Jis su kinais suartėja vien tam, kad pagąsdintų Europą. Iš tiesų jis puikiai supranta, kad Kinija jį visiškai aploš. Jis ne su kinais norėtų sėdėti prie vieno stalo, o su Europa – žino jos kalbas ir veikimo būdus, laiko save jos dalimi. O Kinija – jam tai svetima, jis nežino, ką jie laiko užantyje. Ir joks ryšių nutraukimas su Europa ir Valstijomis neplanuojamas – matyt, jie ten (Kremliuje – red.) reikalus piešia taip: gerai, dėl Ukrainos mes nesusitarėme, susitarsime vėliau. Tačiau mes turime platų sąveikos lauką – pažiūrėkite, yra dalykų, kuriuose Rusija kompetentinga ir nepakeičiama: štai kova su terorizmu, štai kova su Ebola, štai tarpininkavimas derantis su atgrasiais režimais. Jie veikiausiai mano, kad šitai suveiks. Iš principo – gal ir suveiks.

D.B.: Tačiau sankcijos nebus atšauktos.

A.V.: Sankcijos ėjo keliomis bangomis. Sankcijos, kurios įvestos dėl Krymo, nebus atšauktos, kol Krymas bus Rusijos. Dėl kitų gali būti atsilošta – tai priklausys nuo situacijos Ukrainoje.

D.B.: Ir kokia, jūsų nuomone, „Novorosijos“ ateitis?

A.V.: Atsižvelgiant į išėjimą prie jūros Mariupolyje, ji grandiozinė. Padniestrė, beje, tokio išėjimo neturi. „Novorosija“ tampa visiškai nekontroliuojama teritorija, ir tenai plūstelės ne rusų pasionarijai (narsūs avantiūristai – red.), o Kolumbijos narkotikų baronai. Ima veikti jau ne patriotinė, ne geopolitinė, o finansinė dedamoji. „Novorosija“, tarp kurios ir Rusijos faktiškai nėra sienos, tampa tokiu kontrabandos koridoriumi, tokiais vartais į išorinį pasaulį visiems, kurie nori nuo ko nors pabėgti, kad įplaukos į jos biudžetą gali būti milijardinės.

D.B.: Kas pakęs tokį pūlinį?

A.V.: Visi. Todėl, kad jis visiems parankus. Įskaitant Ukrainą, kuri galės versti tam visas savo problemas, kartu atsikračiusi dotuojamo regiono.

D.B.: „Novorosijos“ biudžetas pilnės, o Rusijos ekonomikos ateitis, atrodo, tamsi.

A.V.: Ne, nieko siaubingo šiuo klausimu nenumatoma. Reguliariai susitinku su vyriausybininkais ir su skeptiškais ekonomistais, kaip Aleksašenka. Visi jie sako: taip – sunkumai, taip – naftos kainų kritimas ir rublio smukimas dolerio atžvilgiu. Tačiau yra atsparumo atsarga, stabilumo inercija. Visa tai tokio lygio, kad apie jokias perturbacijas artimiausiu metu neverta kalbėti. Jeigu nenutiks koks nors ekstraordinarus dalykas – kas šiame pasaulyje, kaip matome, nutinka dažnai.

D.B.: Dolerio negali uždrausti?

A.V.: Neįmanoma. Sovietų Sąjunga buvo atskirta nuo viso pasaulio, ir tai doleris čia patekdavo, o Rusija į pasaulio ekonomiką integruota labai giliai.

D.B.: Ir indėlių neįšaldys?

A.V.: Nėra dėl ko.

D.B.: Net jeigu doleris kainuos 90 rublių, kaip numato kai kurie?

A.V.: Jeigu jis kainuos 90 rublių, bus spragtelėta pirštais, ir jis kainuos 90 kapeikų kaip SSRS.

D.B.: Tai yra iki 2018-ųjų Putinas neturės problemų?

A.V.: Ir po 2018-ųjų. Jis eis į prezidento rinkimus – aš tuo nė kiek neabejoju.

D.B.: Ir laimės?

A.V.: Jeigu eis, tai neišvengiamai laimės. Kaip kitaip? Jis jau įsitikino, kad perleisti valdžios netgi pačiam saviausiam, pačiam lojaliausiam negalima: Medvedevo intermezzo („užpildas“ tarp muzikos kūrinių – red.) tuo jį visiškai įtikino. Per tą laiką įvyko du, jo požiūriu, dideli pralaimėjimai: pirmasis –  Gaddafi’o pralaimėjimas Libijoje, antrasis – vos ne prasidėjęs Maidanas Maskvoje, Bolotnajos aikštėje. Dabar jis suprato – tik jis pats, tiktai rankiniu būdu.

Kažkas viršūnėse tampa būsimu reformatoriumi, tačiau iki reikiamo meto sėdi tyliai. O paskui ima valdžią kaip Chruščiovas, kaip Gorbačiovas.

D.B.: Vadinasi, jūs manote, kad tai iki gyvos galvos?

A.V.: Jam – taip, o jums… Gyventi Rusijoje, sakydavo Čiukovskis (žymus vaikų rašytojas – red.), reikia ilgai. Ir dar, mano nuomone, nėra absoliučių tiesų: 1999-ųjų vasarą, kiek pamenu, Vološinas (Boriso Jelcino administracijos vadovas – red.) manęs paklausė: „Kaip tu reaguotum į Jelcino atsistatydinimą?“ Aš? Į Jelcino atsistatydinimą? To negali būti, jis laikosi valdžios dantimis! O apie Naujuosius metus įvyko atsistatydinimas, bet jie jau vasarą testavo visuomenės nuomonę. Aš tikrai ne viską galiu įsivaizduoti.

D.B.: Gerai, tada aš jūsų tiesiai paklausiu: Krymas mūsų?

A.V.: Taip.

D.B.: Visiems laikams?

A.V.: Visiems ar ne visiems – tai ne mano kompetencija, aš ne futurologas ir ne fantastas. Bet jau dabar akivaizdu, kad europinė tendencija – apie ką ir pasakė Chodorkovskis, tačiau jo patys aršiausi oponentai nesuprato – reiškiasi laipsnišku sienų naikinimu. Yra dvigubos pilietybės variantas, yra laisvos arba neutralios teritorijos, yra referendumų galimybė, yra, pagaliau, vieningos Europos perspektyva…

Šengenas vienija visus, euras užbaigė tą integraciją, ir tokia ateitis, manau, laukia Ukrainos. Vėliau – Rusijos.

Pastarosiomis dienomis taip jau susiklostė, kad vis lankausi įvairių televizijų laidose, kuriose man, kaip Rusijos nacionalistui, įvairūs žurnalistai užduoda tą patį klausimą: kur yra „rusų pasaulio“ ribos, kokios yra Rusijos ribos, kokiose ribose turėtų gyventi Rusijos žmonės?

Aleksandras Noinecas

Atsakau: užduodate keistus klausimus, gerbiamieji ponai.

Supraskime, kad Rusijos Federacija nėra Rusijos žmonių (ir žmonių apskritai) valstybė, todėl beprasmiška kreiptis į mane su prašymu nustatyti jos ribas. Visi sąmoningi Rusijos nacionalistai, ypač tie, kuriems pasisekė gyvai susidurti su Rusijos valstybe, tiksliau, su jos Centru „E“ (tai savarankiškas RF vidaus reikalų ministerijos padalinys kovai su ekstremizmu), Federaline saugumo tarnyba ir prezidento administracija, sutinka su mano nuomone, kad Rusijos Federacija yra nusikalstama ir antirusiška valstybė. Šiltus jausmus jai galima pajusti tik per klaidą, supainiojus Gogolio, Bulgakovo, Čechovo ir Tolstojaus Rusų Pasaulį su Putino „rusų pasauliu“. Tai du visiškai skirtingi ir vienas kitam priešiški pasauliai, bet klaidinimo ir verbavimo tikslams Putinas vartoja būtent šį terminą.

Kitaip sakant, Rusijos problema ta, kad jos teritorijoje egzistuoja Rusijos Federacija, kuri graužia savo pačios gyventojus, o visam pasauliui grasina atomine bomba.

Todėl klausimą „kokios turi būti Rusijos Federacijos ribos?“ aš suvokiu kaip klausimą „kokios turi būti Hitlerio Vokietijos ribos?“

Ogi jokios. Ji iš viso neturi egzistuoti šioje planetoje. Bent jau dabartine forma. Rusijos Federacija – tai represinis gryniausio blogio aparatas, kuris parazituoja rusų tautoje ir daugybėje tautinių mažumų, jomis misdamas. Jos neturi būti. Jos visos. Nes, kad ir kokios siauros būtų jos ribos, ji vis tiek nenurims. Ji gyva tuo, kad minta žmonėmis. Ir juos ės net užimdama vos poros hektarų teritoriją kur nors vidury taigos. Net jei išstumtume putinišką „rusų pasaulį“ toli už Uralo, jis ir iš ten grasintų branduolinėmis galvutėmis ir strateginėmis atakomis.

Štai kur visa paslaptis: nėra jokių priimtinų „rusų pasaulio“ ribų, jei tas pasaulis priklauso Putinui.

Antroji paslaptis: jei „rusų pasaulis“ yra ne Putino, o tikrasis rusiškas pasaulis – kaip kultūrinė erdvė, kurioje gali komfortiškai gyventi rusai, tokiu atveju vėlgi nėra jokių ribų.

Todėl, kad rusų pasaulis – tikrasis rusų pasaulis – tai Puškinas ir Gogolis. Tai Lermontovas ir Bulgakovas. Kai Holivude su Jonu Hammu ir Danieliu Radcliffe’u ekranizuojami Michailo Bulgakovo „Jauno gydytojo užrašai“, tai ir yra toji ekspansija, dėl kurios kiekvienam rusui pasidaro geriau gyventi. Tai „Holivudas mūsų!“, kada mandagūs žmonės stato Bulgakovą Kalifornijoje. Ir niekas neprotestuoja prieš tokią ekspansiją. Tai tikroji globali kultūros konkurencija, per kurią laimi didžiausias talentas. Ir šiose varžybose rusų pasaulis – tas tikrasis, ne putiniškas – yra vienas svarbiausių žaidėjų pasaulyje.

Mes, po velnių, gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. Amžiuje, kuriame fizinės valstybių sienos iš viso praranda bet kokią praktinę reikšmę. Ekonomika – transnacionalinė. Biurokratija – tarptautinė. Pilietybė tampa atgyvena. Po kokių penkiasdešimties metų visa tai iš viso neteks prasmės.

Kas nepraras reikšmės? Nacionalinė kultūrinė savastis. Rusų pasaulis. Priklausymas kultūriniam kodui, kultūrinei erdvei, kurioje žmogus gyvena ir tobulėja.

Indai plėtos indišką kultūrinę erdvę nepaisant to, kur bus fiziškai – Bombėjuje ar Niujorke. Taip par ir kinai. Ir prancūzai, vokiečiai. Ir rusai.

Todėl rusų pasaulis yra ten, kur yra rusų. Kur yra rusų kultūros erdvė. Susitinka du žmonės, pasikalba apie Pelevino ar Akunino knygą – štai jums ir rusų pasaulio salelė. Ar turi teisę Putinas arba Rusijos Federacija reikšti į ją savo teises? Ne, Putino iš viso neturi būti, jis su rusų pasauliu neturi nieko bendro, jis apskritai ne iš šios epochos. Jam reikia į XVI amžių, pas Ivaną Rūstųjį, kur bajorams kankinimų celėse kaip bausmė barzdos skutamos.

Beje, kai nacionalizmas suprantamas kaip siekis kurti nacionalinę valstybę, man tai atrodo visiška atgyvena, kuri turėjo pasilikti praėjusiame amžiuje.

Nacionalizmas – tai interesų kova dėl kultūrinės ekspansijos ir pilietinių bet kurios nacijos atstovų teisių, nepaisant faktinės jų gyvenamosios vietos.

Ar rusams reikalinga nacionalinė valstybė? Dievai žino. Aš nežinau. Nesu tikras. Man asmeniškai nereikalinga. Mano interesai kur kas platesni už bet kokias valstybines sienas. Neabejoju, kad rusams bet kurioje šalyje verta išsaugoti savąjį politinį ir ekonominį identitetą. Dar svarbiau, kad egzistuotų kokia nors aukščiau valstybės esanti nacionalinė organizacija, besirūpinanti rusų interesais. Savotiška tarptautinė profesinė sąjunga arba taryba, kaip koks Krymo totorių Medžlisas.

Nė vienas iš čių išvardytų dalykų su Rusijos Federacija (RF) neturi ir negali turėti nieko bendro. RF čia iš viso niekuo dėta, jai pasaulio žemėlapyje nėra vietos. Vietoj jos turi susikurti visiškai kitokia Rusija, kurioje galiotų visai kiti principai. Kokie? Man nerūpi kokie. Tegul vietos gyventojai sprendžia, nes aš vis tiek ten negyvensiu. Svarbiausia, kad ten būtų ginamos rusų teisės, o visa kita – jau ne mano rūpestis.

Vertė Rima Janužytė

Aleksandras Noinecas (g. 1981 m., rusų mokyklą baigė Ukrainos mieste Nikolajeve), šį kovą pasirodžiusio tnklalapio „Petras ir Mazepa“ („Piotr i Mazepa“) kūrėjas bei vienas pagrindinių autorių. A.Noinecas apibūdina save kaip „politinį ukrainietį“, tai yra kaip lojalų Ukrainos pilietį, kuris tuo pat metu yra rusų nacionalistas. Bendradarbiavo su populiariu rusakalbiu tinklaraštininku Jegoru Prosvirinu, tinklalapio „Palydovas ir pogromas“ („Sputnik i pogrom“) kūrėju. Jų keliai išsikyrė, kai J.Prosvirinas pritarė Krymo aneksijai, kurią įvykdė Rusija.
Tinklalapis „Petras ir Mazepa“, pavadintas caro reformatoriaus ir jo bičiulio Ukrainos etmono, galiausiai perbėgusio pas švedus, vardais, pasak A.Noineco, dabar yra devintas pagal lankomumą Ukrainoje (reikia atsižvelgti, kad jo turinys ne pramoginis – tai politinių straipsnių srautas). A.Noinecas teigia, kad tarp 13 tūkst. skaitytojų, kurie dalijosi tekstais, būta Vatikano nuncijaus Kijeve.

Kodėl pasirinko pavadinimą „Petras ir Mazepa“, tinklalapio kūrėjas aiškina taip: „Todėl, kad tai siutina. Yra dvi pretenzijos: „Kodėl jūs mūsų šventą etmoną pastatėte greta to žvėries?“ ir „Kodėl jūs mūsų didįjį carą pastatėte į vieną eilę su niekšingiausiu išdaviku?“ Išties redakcijos pozicija tokia, kad Petras – teisingos eurointegracijos pavyzdys: Europa statoma namie. O Mazepa – neteisingos eurointegracijos pavyzdys: parsiduodama Europai. Na, Petras dar nemylėjo Maskvos.“

Klausimą „kokios turi būti Rusijos Federacijos ribos?“ aš suvokiu kaip klausimą „kokios turi būti Hitlerio Vokietijos ribos?“