france

Naftos kompanijos “Total” vadovo mirtis lyg riedanti sniego gniūžtė apauga žiniomis apie painius, neretai skandalingus Prancūzijos ir Rusijos verslo santykius.

Rima Janužytė

Paryžiaus reveransas Maskvai – taip galima pavadinti virte verdančius Prancūzijos ir Rusijos verslo reikalus, apie kuriuos prabilti privertė tragiškas įvykis: Maskvon pas premjerą Dmitrijų Medvedevą apie milijardines investicijas pasišnekučiuoti atskridusio naftos milžinės “Total” vadovo Christophe’o de Margerie žūtis Vnukovo oro uoste.

Visa tai pernelyg primena prieš gerą šimtmetį, XIX a. pabaigoje–XX a. pabaigoje gyvavusį slaptą Rusijos ir Prancūzijos aljansą, dar vadintą frankorusiškuoju. Tokia sąjunga buvo gyvybiškai svarbi Pranzūzijai, kuri tuomet jautė Vokietijos ir kai kurių kitų Europos šalių ekonominį spaudimą.

Dabar Prancūzija švelnina Rusijos velkamą kitų europiečių izoliacijos naštą. Nors tai nevieša partnerystė, Rusijos kanalai jau antrą savaitę rodo vaizdo įrašą, kuriame Ch.de Margerie nevyniodamas žodžių į vatą dėsto, esą Rusija ir Prancūzija per visą gyvavimo istoriją yra daugybę kartų padėjusios viena kitai išgyventi sunkius laikus, ir dabar, kai visa Europa nusisuko nuo Rusijos, Prancūzija ir toliau ją vertina ne kaip priešę, o kaip kaimynę.

Ne veltui “Total” vadovas buvo vadinamas vienu didžiausių Rusijos draugų visame verslo pasaulyje. Ir jis toks buvo ne vienintelis. Jis nebijodavo atvirai kritikuoti ir net ignoruoti Rusijai taikomų sankcijų – gali būti, kad panašiai mąsto daugelis prancūzų verslininkų.

Su Rusija suartėjo patyliukais

Kasmetiniame Sankt Peterburgo tarptautiniame verslo forume (SPIEF) šiemet prancūzų verslininkų buvo daugiau nei jų kolegų iš bet kurios kitos šalies – netgi Vokietijos. Į Rusiją gegužės mėnesį atvyko net septynių didžiausių Prancūzijos kompanijų vadovai – nuo “Total” iki “Schneider Electric”, o štai Vokietijos interesams atstovavo vos trys bendrovės. “Juk Rusija yra viena svarbiausių mūsų rinkų”, – dalyvavimą šiame Rusijai reikšmingame forume aiškina “Schneider Electric” vykdomasis direktorius Jeanas Pascalis Tricoire’as.

Kol Europoje po kaulelį narstomi Rusijos ir Vokietijos ekonominiai santykiai, Prancūzija nepastebimai, bet užtikrintai įsitvirtina Rusijoje ir šiemet tapo antra didžiausia Europos investuotoja šioje šalyje (po Vokietijos), nors dar 2008 m. tebuvo aštunta.

Maskvoje įsikūrusių Prancūzijos ir Rusijos komercijos rūmų prezidentas Emmanuelis Quidet skaičiuoja, kad bendros prancūzų investicijos Rusijoje šiuo metu siekia 12 mlrd. eurų. Pavyzdžiui, Prancūzijos “Societe Generale” yra didžiausias Rusijoje veikiantis užsienio bankas, Prancūzijos bendrovė “Danone” – stambiausia pieno produktų gamintoja Rusijai. Dėl šios priežasties Prancūzijos ekonomika pasidarė itin jautri Rusijos finansų svyravimams, ypač įvedus sankcijas.

“Jei tektų atsisakyti Rusijos rinkos, tai būtų didžiulis smūgis su baisiomis pasekmėmis”, – neabejoja E.Quidet, Prancūzijos žurnalui “Challenge” atskleisdamas, kad Rusijoje verslu užsiima ne mažiau kaip 1,2 tūkst. didesnių ir mažesnių Prancūzijos bendrovių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

RIA Novosti

Martynas Šimulis

Michailas Chodorkovskis kaltina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis nori šalį grąžinti į ekonominę situaciją, kuri buvo 1917 m., kai caro Nikolajaus II politika ne tik privedė valstybę iki finansinio kracho, bet ir sukėlė kruviną pilietinį karą, po kurio Rusiją pradėjo valdyti bolševikai.
Buvusio rusų oligarcho žodžiai nėra vien asmeninės antipatijos savo valstybės vadovui išraiška. Krintančios naftos kainos, Europos Sąjungos sankcijos bei Rusijos rublio nuvertėjimas iš tiesų rodo, kad didžiosios Lietuvos kaimynės ekonomika su vis didesniu pagreičiu artėja prie didžiulės duobės. Duobės, iš kurios išsikapstyti net ambicingajam ir savimi pasitikinčiam V.Putinui nebus lengva.
Kaip vieną svarbiausių Rusijos ekonominių stabdžių buvęs „Jukos“ vadovas M.Chodorkovskis įvardija ne minėtus objektyvius finansinius aspektus, o patį V.Putiną. Pasak jo, negalima tikėtis gerų rezultatų iš valstybės, kuri yra valdoma autokratinio režimo.
Gal kas nors ginčysis dėl to, ar V.Putiną tikrai galima vadinti autokratu, tačiau neseni jo veiksmai rodo, kad toks epitetas jam tinka labiau nei „demokratas“. Diktatūra moderniame pasaulyje nebuvo pajėgi lygiavertiškai kovoti su demokratija ekonominiame fronte. Net Sovietų Sąjunga, kuri buvo laikoma viena iš dviejų supervalstybių šaltojo karo metais, savo galią demonstravo tik karinės pramonės sektoriuje, o imperijos viduje žmonės stovėdavo eilėse prie maisto produktų.
Po 1991 m. rugpjūčio pučo SSRS subyrėjo, Rusija buvo pripažinta kaip sovietinės imperijos teisių ir atsakomybės perėmėja. Tačiau tuomet Rusijoje prasidėjo visiška ekonominė suirutė. Po Boriso Jelcino valdžios bandymų transformuoti buvusią planinę ekonomiką į rinkos šalis nebeatlaikė įtampos ir joje 1998 m. kilo viena skaudžiausių XX a. pabaigos finansinių krizių.
Būtent 2000 m., baigiantis šiai krizei, po garsiosios B.Jelcijos frazės „Aš pavargau ir aš išeinu“ į prezidento postą iš pradžių buvo paskirtas, o po to ir išrinktas V.Putinas. Taigi Rusijos ekonomikos augimas sutapo su V.Putino galios augimu. Tikėtina, kad 2014 m. gali prasidėti abiejų kritimas žemyn.

Didžiausios išlaidos – karui ir saugumui

Numatoma, kad 2014 m. Rusija padidins savo išlaidas gynybai iki 2488 mlrd. rublių – 62,2 mlrd. JAV dolerių. 2013 m. ši suma sudarė 58 mlrd. dolerių. Tačiau revanšistines nuotaikas vis labiau spinduliuojanti V.Putino aplinka ties šiais skaičiais sustoti nežada: 2016 m. prognozuojamas daugiau nei 100 mlrd. dolerių Rusijos karinis biudžetas. Pagal išlaidas gynybai Rusija šiais metais nusileidžia tik JAV, karinei pramonei ir kareiviams išleidžiančioms daugiau nei 550 mlrd. dolerių, ir Kinijai, kurios karinės išlaidos sudaro 139 mlrd. dolerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rugsėjo 28 dieną, sekmadienį, nors ir turi teisę ilsėtis, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas iš garbingos JT Generalinės Asamblėjos tribūnos ėmė žerti klausimus.

Vitalijus Karakorskis

„Kodėl gi nepriėmus Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, draudžiančios kištis į suverenių valstybių vidaus reikalus, – apie valstybės perversmo, kaip valdžios keitimo metodo, nepripažinimą? Pats laikas tarptautinio bendrabūvio praktikoje visiškai atsisakyti neteisėto vienų valstybių spaudimo kitoms“, – agitavo ministras.
Besiklausantys Sergejaus Lavrovo laisvojo pasaulio valstybių atstovai tikriausiai stebėjosi: nejau Rusija dar kartą mėgins įvesti sankcijas prieš save pačią? Juk būtent Kremlius neleistinai kišasi į suverenios Ukrainos reikalus (Rusijos ministras kalbėjo Donbase griaudžiant rusiškiems „gradams“ ir „uraganams“), būtent Rusija surengė valstybės perversmą su ginkluotų „žaliųjų žmogeliukų“ pagalba užimant Krymo autonominės respublikos Aukščiausiąją tarybą (su vėlesne pusiasalio aneksija) ir dabar visa savo diplomatijos jėga neteisėtai spaudžia nepriklausomą valstybę, reikalaudama federalizacijos ir nepriklausymo blokams statuso (beje, Ukraina JT priklauso nuo pat šios tarptautinės organizacijos įkūrimo 1945 m., o Rusija užėmė sugriuvusios SSRS vietą tik 1991 m. gruodį).
Besivystančių šalių, vadintų trečiuoju pasauliu (o tarp jų nemažai režimų, įsitvirtinusių valdžioje per valstybinius, dažniausiai karinius perversmus), pasiuntiniai, pasiklausę Rusijos URM vadovo kalbos, turėjo susimąstyti: kas jei, tarkime, patriotiškai nusiteikę karininkai pamatys, kad buvęs jų kolega, dabar valstybės vadovas iki gyvos galvos, tarkim, koks nors pulkininkas Puilo, įklimpo į korupcijos liūną ir jo jau nebedomina nacionalinio kapitalo interesai, o tik artimų draugų apetitai. Kodėl tokio nenuvertus – ypač kad kiekvienas karininkas patriotas visad turi pakankamai draugų… Ir kas dabar būtų? Jei JT nepripažintų tokio valdžios pasikeitimo – ar tai nebūtų „neleistinas įsikišimas į mūsų vidaus reikalus“?
O nedaugelio neutralių valstybių atstovai iš viso galėjo pasijusti sutrikę: jei būtų priimta S.Lavrovo pasiūlyta deklaracija, kiltų klausimas, nuo kurio laiko valstybės perversmai tampa neteisėti. Jei perversmas įvykdytas vakar arba net šiandien, tai jis – teisėtas? O ryt – jei tarptautinė bendruomenė pritars Rusijos siūlymams – jau neteisėtas? O prieš dešimtmetį? Prieš šimtmetį? Kaip elgtis bankams ir lengvatinių mokesčių zonų (~off shore~) kapitalo įstaigoms su teisėtų ir neteisėtų perversmininkų sąskaitomis?
Pavyzdžiui, vos prieš ketverius metus, 2010-ųjų balandį, Kirgizijoje buvo įvykdytas perversmas – nuverstas prezidentas Kurmanbekas Bakijevas. Jis buvo atėjęs į valdžią prieš penkerius metus taip pat perversmo būdu. Tas perversmas vėliau buvo pavadintas tulpių revoliucija. Ji pašalino 15 metų šalį (būtent tiek metų šiandien Vladimiras Putinas valdo Rusiją) valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą. Abu perversmus Rusija pripažino.
O reikalas paprastas: К.Bakijevas žadėjo pašalinti iš šalies JAV karinę bazę ir leisti įsikurti rusų kariams, bet buvo įgyvendintas tik antrasis pažadas. Kaip tik tuo metu įvyko antroji „revoliucija“. Kirgizijos vyriausybės vicepremjeras Omurbekas Tekebajevas tada pasakė: „Taip, mes, 14 žmonių, pasiskelbėme vyriausybe. Mes dabar ir vyriausybė, ir parlamentas, ir prezidentas.“ (Palyginimui: Ukrainoje po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies visą valdžią perėmė dar esant prezidentui valdžioje išrinkta Aukščiausioji Rada ir konstitucine dauguma suformavo naują vyriausybę).
Ar Kirgiziją valdė tikra chunta? Nieko panašaus: V.Putinas – tuomet Rusijos vyriausybės vadovas – sukritikavo… nuverstą valdžią, o kiek vėliau paskelbė, kad Rusija pasirengusi suteikti Kirgizijai materialinę paramą dėl „ypatingo tarpvalstybinių santykių pobūdžio“. Kitaip tariant, valstybės perversmas gali būti labai pozityvus dalykas, jei po to šios šalies teritorijoje įsikurs ne JAV, o Rusijos karinės bazės.
Ir ką gi daryti su visu tuo, jei pasaulio bendruomenė, žinoma, pritars S.Lavrovo siūlymams? Ką pripažinti, ko nepripažinti? Ypač jei valstybės perversmams bus taikoma nusikaltimų prieš žmoniškumą norma, o būtent – senaties termino nebuvimas…
O kaip vertinti 1993 m. spalio įvykius pačioje Rusijoje, kada prezidento Boriso Jelcino nurodymu, pasak rusų, buvo „sušaudytas parlamentas“? Tuo metu viso pasaulio simpatijos buvo demokratiškai išrinkto prezidento pusėje, bet Rusijos konstitucinio teismo pirmininkas Valerijus Zorkinas prezidento B.Jelcino veiksmus pavadino prieštaraujančiais Konstitucijai, tai yra valstybės perversmu, už ką ir buvo nušalintas nuo pareigų (dabar V.Zorkinas vėl vadovauja Rusijos konstituciniam teismui).
Galima daryti prielaidą, kad V.Putino, kaip B.Jelcino įpėdinio, valdymas – taip pat valstybinio perversmo pasekmė. Beje, B.Jelcino pavyzdžiu 1996 m. pasekė ir Aliaksandras Lukašenka, jėga (tiesa, be tankų) išvaikęs, visiškai pritariant Rusijai, teisėtai išrinktą Baltarusijos parlamentą.
O kaip vertinti vadinamąją 1917 m. spalio revoliuciją, kuri įvyko lapkritį (oksimoronas – spalis lapkritį!), apie kurią Aleksandras Solženicynas rašė: „Spalis – planuotas greitas šiurkštus vietinis karinis perversmas, kokia jau ten revoliucija?“ Galbūt ponui S.Lavrovui ir jo viršininkams vertėtų pradėti nuo šio perversmo nepripažinimo? Bet kur tau – vos prieš savaitę V.Putinas įsaku grąžino vieno kruviniausių žmonijos istorijos budelių Felikso Dzeržinskio (gaila, bet vilniečio) vardą Rusijos vidaus kariuomenės Atskirajai divizijai.
Iš tiesų ukrainiečiai tik pasinaudojo pripažinta teise į sukilimą. Ji įteisinta 1948 m. priimtoje JTO Žmogaus teisių deklaracijos preambulėje: „… būtina, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.
Įdomu, jog Stalinas neprieštaravo šio dokumento priėmimui – tikėdamasis, kad būtent Sovietų Sąjunga organizuos ir parems „dirbančiųjų sukilimus“ prieš „buržuazijos tironiją ir kapitalistinį išnaudojimą“. Ir juk parėmė, pavyzdžiui, Kuboje, kur tironą ir išnaudotoją Fulgencio Batistą (iš viso valdė 15 metų – kaip V.Putinas dabar Rusijoje) nuvertė brolių Castro klanas (valdo 55 metus – taigi Vladimiras Vladimirovičius atsargoje dar turi keturis dešimtmečius).
Ponas S.Lavrovas ir jo viršininkai be reikalo nerimauja: rusų tauta nepasinaudos teise į sukilimą prieš tironiją ir išnaudojimą. Tai puikiai suprato dar Stalinas. 1945 m. gegužės 25 dieną, sakydamas savo garsųjį tostą „Už didžiąją rusų tautą!“ žmonijos ir dabartinių Kremliaus vadovų „didysis vadas ir mokytojas“ pasakė: „Mūsų vyriausybė darė daug klaidų, buvo ir beviltiškų situacijų 1941–1942 metais… Kita tauta galėjo pareikšti vyriausybei: jūs nepateisinote mūsų vilčių, eikite lauk, mes pastatysim kitą vyriausybę… Bet rusų tauta to nepadarė… Ačiū jai, rusų tautai, už šį pasitikėjimą! Į rusų tautos sveikatą! (Audringi, ilgai netylantys plojimai)“.

Europos šalys, vos patyrusios sankcijų Rusijai žalą, viena po kitos „pamiršta“ Europos vienybę ir savarankiškai ima siūlyti iš pažiūros abiem pusėms naudingas išimtis, iš tiesų leisdamos Rusijai tapti dviguba laimėtoja.

„Svarbiausi ir Rusijai reikšmingiausi sandoriai su Europa tęsiasi, lyg jokių sankcijų nė nebūtų: prancūzai ir toliau rusams stato „Mistral“ laivus, Rusija toliau ieško naftos su norvegais. Tikėtis pažaboti Rusiją sankcijomis – naivu“, – konstatuoja JAV ekonomistas Cliffordas Gaddy iš tyrimų centro „Brookings Institution“.

Jis primena, kad JAV pusšimtį metų taikė embargą Kubai, bet ir šiandien ten valdo Castro šeima. Sankcijomis varžoma ir Šiaurės Korėja, bet Kim dinastija kaip valdė, taip ir valdo šią valstybę. „Galbūt pirmomis dienomis, kai įsigaliojo sankcijos, kažkam ir atrodė, kad Rusija pabūgo, bet tai buvo tik laikinas Vladimiro Putino susirūpinimas“, – aiškina analitikas.

Iš tiesų tuomet, kai Rusijos televizijos kanalai ėmė aiškinti, kad rusai kuo puikiausiai išsivers ir be itališko parmezano sūrio ar ispaniškos chorizo dešros, atrodė, jog Rusija tikrai spraudžiama į kampą. Vėliau, premjerui Dmitrijui Medvedevui paskelbus, jog kai kurioms Vakarų prekėms arba atskiroms įmonėms bus daromos išimtys ir iš dalies atnaujinamas importas, galėjo susidaryti įspūdis, kad mūsų galingoji Rytų kaimynė pripažįsta Vakarų pranašumą: esą tik Suomija gali Rusiją aprūpinti reikiamu kiekiu pieno be laktozės, tik Vokietija – bulvėmis be krakmolo. Tačiau Rusijos išskaičiavimas – ne (vien) aprūpinti savo vartotojus tuo, prie ko jie įpratę, ir sumažinti sankcijų ekonominę žalą, bet ir sustiprinti atskirų Europos valstybių priklausomybę bei didinti Europos susiskaldymą, o kartu netrukdomai tęsti ir savo vykdomą politiką Ukrainoje.

Štai kodėl sankcijos, kurias Rusija nuo pat pradžių vadino meškos paslauga, šiomis dienomis virsta kone atvira paslauga „meškai“: Europos valstybių, kurios viešai ar neoficialiais kanalais prabilo nepritariančios Rusijai taikomoms sankcijoms arba nieko nekalbėdamos toliau tęsia ekonominį bendradarbiavimą, skaičius artėja prie dešimties.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 342014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-34-2014-m

Rusijoje investavę tautiečiai neskuba nutraukti bambagyslės su šia šalimi ir iš embargo siekia išspausti kuo daugiau naudos.

Kapitalas bėga iš Rusijos. Vien per pirmąjį šių metų ketvirtį Rusijos ekonomika neteko 49 mlrd. JAV dolerių, tai yra daugiau nei pernai per visus metus, kai iš šalies išplaukė 42 mlrd. dolerių.

Lietuvos investicijų dalis Rusijoje palyginti nedidelė, pastaruoju metu reikšmingai mažėjusi ir šiuo metu nesiekianti 300 mln. Lt.

Kaip sako Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas Ernestas Virbickas, nuo 2008 m. Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje likutis mažėjo ir per šešerius metus susitraukė beveik perpus. Šių investicijų santykinė svarba taip pat mažėjo: 2008 m. jos sudarė 11,3 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje, o 2014 m. pirmąjį ketvirtį jų dalis buvo beveik triskart mažesnė – 4,1 proc.

Rusijos tiesioginių investicijų Lietuvoje yra daugiau: šių metų pirmąjį ketvirtį jos sudarė beveik 1,8 mlrd. Lt, tačiau jų dalis visose tiesioginėse investicijose Lietuvoje tebuvo 4,2 proc. Rusijos investicijų reikšmė Lietuvai taip pat mažėjo: nuo 2008 m. jos susitraukė beveik perpus.

Rusija pasirūpino žaliavomis

Nors viliojanti savo dydžiu ir pelnais, tačiau neprognozuojama Rusijos rinka   lietuvių verslui neatrodo itin patraukli investuoti, nemažai Lietuvos verslininkų kur kas anksčiau yra investavę Rusijoje, ypač Kaliningrado srityje, ir vis dar yra glaudžiai susiję su šia šalimi.

Didžioji dalis lietuvių investicijų Rusijoje, kaip ir eksportas, susijusios su maisto produktų gamyba ir, šių metų pirmojo ketvirčio duomenimis, siekia 79,78 mln. Lt. Tačiau apie konkrečias Rusijos rinkoje veikiančias lietuviško kapitalo įmones informacijos nėra daug, nes paprastai lietuviai nepuola statyti fabrikų ar parduotuvių, o investuoja į ten jau veikiančių įmonių akcijas ir panašiai.

Viešai žinomos vos kelios didesnės lietuviško kapitalo įmonės – Sovetske (Kaliningrado srityje) veikiantis „Vičiūnų“ grupės fabrikas, gaminantis žuvies ir surimio produktus Rusijos ir Rytų rinkoms, „Klaipėdos mėsinės“ antrinė įmonė „Kaliningradskij delikates“, taip pat kiti apdirbamosios pramonės atstovai: „Arvi“ grupės mineralinių trąšų gamykla „Arvi NPK“ Čiarniachovske, SBA koncernui priklausanti baldų gamykla „Novo Mebel“ Tulos srityje. Žinoma, kad bendrovei „ME investicija“ priklausanti „ME Holding NT“ Sankt Peterburge šiais metais baigia statyti didžiulį logistikos paslaugų centrą.

„Veidas“ domėjosi, kaip pasikeitusi geopolitinė padėtis, Kremliui paskelbus ekonominį karą Vakarų pasauliui, paveikė lietuvišką verslą Rusijoje. Tačiau dauguma kalbintų verslininkų šia tema nebuvo linkę kalbėtis. Jų poziciją, ko gero, geriausiai atskleidžia koncerno SBA viceprezidento Egidijaus Valentinavičiaus pasakyti žodžiai, kad verslas susiklosčius tokiai situacijai siekia išlikti geopolitiškai neutralus ir prisitaikyti prie dabartinių sąlygų.

Panašiai, tik daug atviriau, kalba bendrovės „Klaipėdos mėsinė“, kuriai priklauso „Kaliningradskij delikates“ gamykla, direktorius Gintaras Valančius. Pasak jo, nors tam tikros įtampos, politinių, emocinių niuansų esama, nuo politikos stengiamasi laikytis nuošaliau. Verslo požiūriu įmonė nesijaučia patekusi į bėdą. Atvirkščiai, susidariusią situaciją siekiama išnaudoti savo naudai.

„Intensyviai ieškome naujų žaliavos kanalų ir mums sekasi neblogai, nes Rusija, prieš priimdama sprendimą paskelbti atsakomąjį embargą vakarietiškiems produktams, Pietų Amerikoje atidarė daugiau nei 30 kiaulienos ir jautienos žaliavos tiekimo įmonių. Šiuo metu pagal pirmuosius užsakymus mūsų įmonei Kaliningrade jau plukdoma mėsa iš Brazilijos, o sandėliuose atsargų dar turime iki rugsėjo pabaigos“, – pasakoja G.Valančius.

Didelė rizika – didelės maržos

Iki embargo paskelbimo „Kaliningradskij delikates“ gamykla, per mėnesį pagaminanti apie 800 tonų įvairiausių dešrų, žaliava apsirūpindavo Europos Sąjungos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje. Prieš 15 metų į kaimyninėje šalyje pastatytą gamyklą jau yra investuota daugiau nei 20 mln. eurų (apie 70 mln. Lt). Po gegužės mėnesį užbaigtos rekonstrukcijos planuojama didinti gamybą ir per mėnesį gaminti iki 2,5 tūkst. tonų įvairių dešrų. Gamykloje šiuo metu dirba apie 400 darbuotojų, jų skaičių numatyta padidinti iki 600. Produkciją įmonė tiekia didžiausiems prekybos tinklams visoje Rusijoje – nuo Maskvos, Sankt Peterburgo iki Novosibirsko ir Čeliabinsko. O štai „Klaipėdos mėsinės“ verslas Lietuvoje – triskart mažesnis, nes, pasak G.Valančiaus, skiriasi rinkų dydis ir verslo apimtys.

Kai šaknys Rusijoje įleistos taip giliai, net ir situacijai tapus sunkiai prognozuojamai nėra paprasta iš tos rinkos pasitraukti. „Kai investuota daug, pastatytos didžiulės gamyklos, jų taip paprastai su savimi nepasiimsi. Kiek žinau, niekas iš lietuviškų įmonių, investavusių Kaliningrade, neketina „vynioti meškerių“. Nepanikuoja ir kroatai, turintys didžiulę maisto produktų įmonę. Mes, pavyzdžiui, esame apdraudę savo verslo riziką, tačiau kol kas didelio pavojaus nematome. Nebent nacionalizacija, kažkokios sankcijos prieš mus prasidėtų“, – svarsto G.Valančius.

Jis neslepia, kad rizikinga Rusijos rinka mėsos perdirbėjus vilioja net keliais kartais didesnėmis maržomis nei Lietuvoje, o susidariusi situacija atveria visiškai naujų galimybių. „Keliame sau uždavinį užimti atsivėrusią rinkos dalį ir užpildyti ištuštėjusias prekybos centrų lentynas“, – sako verslininkas.

Jis pripažįsta, kad pingantis rublis, kylančios žaliavų kainos turi įtakos ir pelno maržoms, tačiau atitinkamai kyla ir mėsos produktų kainos, todėl ilgesnėje perspektyvoje maržos nenukenčia. Rusijoje, pasak G.Valančiaus, nėra tokių griežtų reikalavimų kaip Lietuvoje, draudžiančių gamintojams dažnai koreguoti kainas, todėl kainos, atsižvelgiant į bendrą situaciją, pirkėjų vartojamąją galią, gali būti nesunkiai koreguojamos. „Jei žmonės neįpirks, keisime asortimentą ir vietoj aukščiausios rūšies dešros gaminsime pigesnę produkciją. Dešrą žmonės valgys vis tiek, tik klausimas – vytintą ar virtą“, – neabejoja G.Valančius.

Statybininkai persiorientavo į kitas rinkas

Kaip rodo statistika, daugiau nei 74 mln. Lt Lietuvos tiesioginių investicijų Rusijoje sudaro nekilnojamojo turto operacijos, daugiau nei 38 mln. Lt – didmeninė ir mažmeninė prekyba, o per 20 mln. Lt siekia statybos verslo investicijos.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas sako, kad Lietuvos statybininkų investicijos daugiausia susikoncentravusios kaimyninėje Kaliningrado srityje ir tai yra kelių statybos bendrovių investicijos į vietinių įmonių akcijas. Tarp jų – tokios įmonės, kaip Panevėžio statybos trestas, „Alvora“.

Šalies statybininkai praėjusiais metais generavo rekordines eksporto paslaugų  apimtis, kurios viršijo 0,5 mlrd. Lt. Tai ženkliausios statybos paslaugų sektoriaus eksporto apimtys per visą nepriklausomybės laikotarpį ir tik nedidelė jo dalis, iki 25 proc., buvo Rusijos, Baltarusijos rinkose.

„Statybininkų prioritetu dabar yra tapusios visai kitos rinkos: Šengeno šalies statusas statybininkams atvėrė galimybes dirbti ES valstybėse. Žinau, kad mūsų statybininkai turėjo ketinimų dirbti su Rusijos naftininkais, metalurgais, tačiau pasikeitus geopolitinei situacijai tų planų atsisakė. Nors dirbti Rytuose apsimoka, nes tai yra patraukli, moki rinka, tačiau norime dirbti saugiose rinkose, nenorime rizikuoti“, – tikina D.Gedvilas.

Statybininkai nerimauja dėl galimų žaliavos tiekimo sutrikimų, nes didelė dalis statybinės žaliavos, ypač metalo, atkeliauja iš Rusijos. „Stebėdami, kas vyksta politinėje aplinkoje, nesame ramūs, tačiau tikimės, kad padėtis normalizuosis ir nepatirsime dar vienos Rusijos krizės. Per tokias krizes labiausiai nekenčia ne kas kitas, o statybų sektorius, netenkantis daugiausiai darbuotojų, patiriantis daugiausiai bankrotų“, – nuogąstauja Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas.

Kai verslas lošia rusišką ruletę

„Nors Rusijos nestabilumas ir neprognozuojamumas investuoti neskatina,  nusigręžti nuo šios rinkos Lietuvos verslui nederėtų“, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.

Pasak jo, Rusija būdama Lietuvos kaimynė, neabejotinai išliks ir strateginė prekybos partnerė. Galbūt kurį laiką teks palaukti, kol pasikeis situacija ar valdžia Rusijoje, tačiau galų gale Rusija supras, kad pati įsispraudė į kampą, ir gniaužtus atleis. „Šiuo metu tiek verslo, tiek gyventojų lūkesčiai Rusijoje yra kritę. Nors dalis  rusų patiria euforiją dėl karo ir palaiko V.Putiną, niekas neskuba investuoti ir užimti atsivėrusių verslo nišų. Jie labiau nori pirkti ir parduoti, tai yra daryti tipinį rusišką verslą, nei ką nors gaminti. Tai akivaizdžiai matyti, pavyzdžiui, žuvies pramonėje. Niekas negalvoja apie naujas gamyklas, veisyklas – iškėlė žuvų kainas ir dabar pirks ne ES, o plukdys iš Lotynų Amerikos ar dar iš kitur. O kadangi lietuvių investicijos Rusijoje susijusios daugiausia su pirmo būtinumo prekėmis – maisto produktais, jie visuomet turės pirkėją“, – įsitikinęs S.Besagirskas.

Tačiau, pasak ekonomisto, yra ir kitų perspektyvių rinkų lietuvių investicijoms. Tai Kazachstanas, netgi Baltarusija, kuri, nepaisant tam tikrų niuansų, yra pakankamai patraukli rinka investuoti.

Bet kokia krizė atveria ir naujų galimybių, todėl lietuviai galėtų išlošti ir iš šio ekonominio karo. „Jei krizė užsitęstų, galima būtų Baltarusijoje ar kokioje Muitų sąjungai nepriklausančioje šalyje statyti pieno produktų gamyklėlę ir per ją produkcijos srautą nukreipti į Rusiją“, – pataria S.Besagirskas.

Kaip pabrėžia DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė, tai, kad Rusijos makroekonominis klimatas ypač nepalankus užsienio investicijoms, signalizuoja mokėjimo balanso finansinės sąskaitos srautai, rodantys, kad tiek portfelinės, tiek tiesioginės investicijos iš šios rinkos traukiasi.

Po to, kai Vakarai pritaikė sankcijas Rusijai, jos verslas neteko galimybių skolintis užsienio rinkose, leisti ilgesnės trukmės obligacijas. Didėjanti izoliacija didina ir verslo riziką šiame regione. Ir jei tai tęsis toliau, pasak analitikės, Rusija turėtų sulaukti ir atitinkamo kreditų reitingų agentūrų sprendimo. O tai jau aiškiai bylotų, kad šalis nėra patraukli investuoti.

„Aš suprantu tiek lietuvių, tiek kitų šalių verslininkų, investavusių Rusijoje, įdirbį ir ką jiems reiškia, pavyzdžiui, nutraukti gamybą, kaip tą padaryti dėl paskelbto embargo nusprendė suomių kapitalo įmonė „Valio“. Nutraukti gamybą iš tiesų yra labai nuostolinga, tačiau ten, kur nebegalioja sveiko proto kriterijai ir vyksta karas, finansiniai nuostoliai tampa ne tokie svarbūs“, – neabejoja I.Genytė-Pikčienė.

Jos teigimu, kiekvienas verslininkas, investuodamas Rusijos rinkoje, turėjo įvertinti jos riziką. Tai nėra pirmas kartas, kai Lietuva nukenčia nuo Rusijos, – lietuviškam verslui, tiek metų dirbančiam šiame regione, tokia situacija gerai pažįstama. Rizika turėjo būti įvertinta, apsidraudžiant tiesiogiai ar diversifikuojant verslą. O jei to nebuvo padaryta, buvo lošiama rusiška ruletė.

Antra vertus, pati Rusija šiuo savo sprendimu apriboti importą kerta šaką, ant kurios pati sėdi. „Rusijos ekonomika yra įžengusi į probleminę fazę, ekonomikos augimą lemia tik vidaus vartojimas, investicijos krinta, eksporto Rusija, išskyrus žaliavas, beveik neturi, o vidaus vartojimas taip pat silpsta, nes šalyje – didžiulė infliacija, didelės palūkanos. Importo apribojimas dar labiau įžiebs infliacijos augimą, žmonės bus priversti mažiau vartoti, taupyti – laimėtojų šiame kare nebus“, – mano DNB banko analitikė.

Vis dėlto didesni ar mažesni pralaimėjimai Lietuvos verslui galėtų tapti ir dideliu laimėjimu. Jei verslas pagaliau pabustų ir suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos, turėtų persiorientuoti ir ieškoti naujų, besivystančių ir sparčiai augančių rinkų.

Pagrindinė priežastis, kodėl bambagyslės, siejančios su Rusija, nenukertame, – kur kas didesni pelnai ir galimybė uždirbti kelis kartus daugiau. Čia veikia klasikinė investicijų taisyklė: didesnė rizika – didesnė grąža.

„Lietuva pagal savo eksportą yra labiausiai nuo Rusijos priklausoma visoje ES, į šią šalį eksportuojame didžiausią dalį – 20 proc. savo eksporto. Kita vertus, mes jau laimime, nes buvome priversti diversifikuoti savo energetinę priklausomybę. Tai  negrįžtami žingsniai, kuriuos Lietuva priversta daryti ne savo noru, tačiau jie daromi teisinga kryptimi“, – apibendrina I.Genytė-Pikčienė.

Lietuvos TUI Rusijoje siekia apie 300 mln. Lt, arba 4,1 proc. visų Lietuvos TUI užsienyje

Lietuvos investicijos Rusijoje (likutis, mln. Lt)

441 510 576 594  615 612 622 525  504 500 508 409  343 365 342 338  410 378 387 382

2008                     2009                     2010                      2011                    2012

312 336 311 281  290

2013                     2014 (I ketv.)

Šaltinis: Lietuvos bankas

DND banko vyriausioji analitikė I.Genytė-Pikčienė: „Didžiausias laimėjimas būtų, jei verslas pagaliau suprastų, kokia rizikinga yra Rusijos rinka ir kaip svarbu sumažinti tą didžiulę priklausomybę nuo jos.“

Nors varpai ne kartą skambėjo anksčiau, dėl valstybiniu lygiu nesuderintų pozicijų Lietuvos verslui durys užvertos į daugybę alternatyvių rinkų, o valdžios pažadai padėti ieškoti naujų rinkų verslininkų neguodžia.

„Vėl girdime tik žodžius ir pažadus padėti, bet kas konkrečiai padaryta nuo to laiko, kai Rusija mums taiko įvairius draudimus ir apribojimus, ar atverta nors viena nauja rinka, kad verslas galėtų dirbti?! Nepadaryta nieko“, – tiesiai šviesiai rėžia vienos mėsos perdirbimo įmonės vadovas.

Rusijai uždraudus tam tikrų maisto ir žemės ūkio produktų importą iš Europos Sąjungos ir kitų valstybių, Lietuvos mėsininkai pasijuto esantys spąstuose. Priešingai nei lenkai ar kitų ES šalių mėsos perdirbėjai, jie negali savo produkcijos eksportuoti į tokias trečiąsias šalis, kaip JAV, Kinija, Pietų Korėja, Japonija, nes valstybiniu lygiu nėra išspręsti techniniai biurokratiniai klausimai – nesuderinti dokumentai, nepasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Verslininkams užvertos durys ir į milžinišką musulmoniškų šalių rinką, nes Lietuvos įstatymai, kitaip nei daugelyje ES šalių,  draudžia ritualinį gyvulių skerdimą.

Techninių klausimų derinimas su kitomis valstybėmis priklauso ne vien nuo Lietuvos pastangų, tačiau pašalinti nelogiškus draudimus nuosavuose įstatymuose, atrodytų, galėtume greitai ir nesunkiai. Deja, žegnojamės tik perkūnui nugriaudėjus: žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė tik dabar prabilo apie būtinybę kuo skubiau taisyti įstatymą.

„Norime tik vieno: kad valdžios vyrai atliktų savo darbą – išspręstų formalumus, be kurių negalime eksportuoti, o rinkų mes patys susirasime. Dabar prieš mus pastatyta Didžioji kinų siena“, – tvirtina minėtas mėsos įmonės vadovas.

Krizė apnuogino problemas

Dusinami kiaulių maro, apriboti draudimų eksportuoti, Lietuvos mėsos perdirbėjai didelių galimybių nemato ir vidaus rinkoje. Pirmiausia dėl pralaimimos konkurencinės kovos su kur kas pigesne produkcija iš Lenkijos. „Turime paradoksalią situacija, nes Lenkijoje PVM yra keturis kartus mažesnis nei Lietuvoje ir pigesnės mėsos žmonės važiuoja pirkti į Lenkiją. Vien PMV skirtumai lėmė, kad lietuviškos mėsos suvartojimas susitraukė nuo 83 iki 72 kg gyventojui per metus. Todėl vidaus rinkoje didelių galimybių nematome, nebent būtų sureguliuoti mokesčiai. Dabar – gyventojų mažėja, vartojimas auga vangiai, o dėl pigesnių lenkiškų produktų vidaus rinkoje Lietuvos mėsos perdirbėjai savo produkciją priversti pardavinėti su minimaliomis pelno maržomis“, – situaciją komentuoja Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Sibiras turistus vilioja laukine gamta, tam tikra praėjusios sovietinės epochos egzotika ir adrenalino kupinomis pramogomis. Tačiau ne visi čia atkeliavusieji dairosi linksmybių – kai kurie keliautojai ryžtasi ieškoti tremtyje vargusių tėvų ir senelių gyvenimo ženklų.

Priminsime, kad 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masines represijas prieš Lietuvos gyventojus. Per 11 trėmimo metų ištremta, lageriuose įkalinta šimtai tūkstančių žmonių.
Sunku apsakyti tą siaubą, kurį patyrė Lietuvos šeimos, kai ginkluoti sovietų kareiviai ir jų pagalbininkai, paryčiais įsiveržę į taikių gyventojų namus, duodavo kelias minutes susiruošti kelionei į Sibirą. Vieniems dar pašnibždėdavo pasiimti maisto, šiltesnių drabužių, leisdavo susirinkti vertingesnius daiktus, kiti vos spėdavo apsirengti.
Ir suaugusieji, ir vaikai būdavo suvaromi į sunkvežimius, nuvežami į geležinkelio stotį, be jokio gailesčio sugrūdami į gyvulinius vagonus ir išgabenami į amžino įšalo žemę.

10 proc. visos Žemės sausumos
Sibiras – milžiniškas gamtinis regionas, nusidriekęs į Rytus nuo Uralo kalnų ir užimantis apie 77 proc. Rusijos ploto (daugiau nei 13,1 mln. kv. km). Geografiškai Sibirą galimą padalyti į du regionus – Vakarų Sibirą, plytintį tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės, ir Rytų Sibirą, esantį į rytus nuo Jenisiejaus. Sibirui priskiriamos salos Arkties vandenyne – Vrangelio, Šiaurinė Žemė ir kt. Kartais išskiriami dar du regionai, beje, itin pamėgti keliautojų ir žygeivių: Pietų Sibiras, apimantis vaizdingus Altajaus ir Sajanų kalnus, ir Rusijos Tolimieji Rytai – Kamčiatkos pusiasalis ir Kurilų salos, garsėjantys savo seisminiu aktyvumu ir nuolat ugnimi besispjaudančiais ugnikalniais.
Nors Sibiras užima daugiau nei du trečdalius Rusijos teritorijos, ten gyvena tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis visos šalies gyventojų. Ir nenuostabu, nes sąlygos itin atšiaurios: vargina kontrastingas ir rūstus klimatas, kintantis nuo žvarbių žiemų iki kaitrių vasarų pietinėje dalyje, beveik visoje teritorijoje plyti amžinasis įšalas, didžiąją regiono dalį užima laukinė taiga, arčiau Arkties pakrančių – tundra ir arktinės dykumos.
Užtat Sibiras turtingas naudingųjų iškasenų: nemažai rūdos klodų, brangakmenių, tauriųjų metalų, naftos ir dujų telkinių. O kur dar taip visur reikalinga mediena.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Kas yra Rusija? Kokia tai valstybė? Jei dar kam sunku atsakyti į šiuos klausimus, turėtų padėti praėjusią savaitę Strasbūro žmogaus teisių teisme priimtas sprendimas.

Iš Strasbūro mus pasiekė lavina įrodymų, kad tai Kremliaus kriminaliniais principais valdoma valstybė, nusispjaunanti į savo priimtus tarptautinius įsipareigojimus, teisėtai šalyje gyvenančių piliečių teises. Rusija pati sąmoningai pasirinko tolesnį tolimą nuo Vakarų kultūros, atsisakydama teisės viršenybės principo ir palaikydama valstybės vadovą, kuris spjauna ne tik į tarptautinę teisę, bet ir savo šalies įstatymus.
Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino, kad 2006 m. areštuojant, sulaikant ir išsiunčiant iš Rusijos Gruzijos tautybės piliečius daugybę kartų buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Kaip po šio sprendimo Rusija turėtų būti vadinama? Ar tikrai Rusija daug skiriasi nuo Baltarusijos arba Šiaurės Korėjos? Kaip vertinti ir tą minėtų valstybių režimų panašumą – juk Rusijos piliečiai kriminalinį režimą entuziastingai palaiko ir net juo didžiuojasi? Tai įrodo gausios sociologinės apklausos, kurių pasitikėjimo ir palankumo viršūnėse puikuojasi Kremliaus valdytojas Vladimiras Putinas.
Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino, kad pažeisti net šeši konvencijos straipsniai: draudimas kolektyvinių išsiuntimų į tėvynę; teisė į laisvę ir saugumą; teisė apskųsti asmens sulaikymą ir areštą; draudimas elgtis nehumaniškai ir žeminti; teisė į teisingą teismą; pareiga aprūpinti teisėsaugos institucijas efektyviomis nusikaltimų tyrimo priemonėmis.
Ne tik įvykiai Ukrainoje, bet ir kiti Kremliaus inspiruoti vidaus politikos sprendimai Rusiją nustūmė į diktatūrą. Ir tai atsitiko ne tik intervencijos į Ukrainą ir dalies jos teritorijos aneksijos metu. Šiurkštūs tarptautinės ir Rusijos nacionalinės teisės pažeidimai Rusijoje vyksta nuolat ir masiškai.
Remiantis Gruzijos vyriausybės liudijimu teisme, neteisėtų veiksmų Rusija ėmėsi po to, kai 2006 m. Tbilisyje buvo sulaikyti keturi Rusijos karininkai. Per pusmetį nuo 2006 m. rugsėjo iki 2007 m. sausio iš Rusijos išsiųsta daugiau nei 4,6 tūkst. čia teisėtai gyvenusių gruzinų. 2,3 tūkst. buvo išvežti priverstinai, kitiems liepta patiems išvykti iš Rusijos.
Savo nusikalstamus veiksmus Rusija Strasbūro teisme bandė teisinti neva vykdyta kova su nelegalia imigracija. Ji atsisakė pateikti šių įvykių įrodymus, migracijos tarnybos dokumentus, paskelbdama juos “valstybės paslaptimi”. Buvo neigiama ir tai, kad Rusijos institucijos išsiuntinėjo laiškus į mokyklas reikalaudamos pranešti, kiek jose mokosi gruzinų tautybės vaikų. Apgailėtina, kad Rusijos mokyklų mokytojai tokį Kremliaus nurodymą vykdė entuziastingai.
Gruzinai buvo areštuojami Rusijos miestų ir kaimų gatvėse, turguose, darbo vietose, mokyklose, namuose. Iš sulaikymo vietų autobusais jie buvo vežami į teismus ir ten, nedalyvaujant advokatams, per kelias minutes buvo išsiunčiami iš šalies, nesigilinant į faktus ir aplinkybes. Keturi gruzinai sulaikymo vietose mirė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Pieš 61 metus įvykęs Norilsko kalinių sukilimas – tai pirmą kartą pareikštas protestas prieš Sovietų Sąjungoje įvestą nužmoginimo sistemą. Sukilime dalyvavo daugiau kaip 30 tūkst. kalinių, viena jų – šio straipsnio autorė.

1953 m. gegužės 26-ąją dirbome naktinėje pamainoje miesto statyboje. Staiga ima kaukti fabrikų sirenos. Vyrų zonoje ant stogų vyrai mojuoja vėliavėlėmis, šaukia mesti darbą. Prasidėjo kalinių sukilimas. Gauname žinią, jog 5-ajame lageryje zonoje buvo sušaudyti penki vyrai ir dar keli sužeisti tik dėl to, kad išėję prie barako uždainavo.
Visi kaliniai metė darbus. Sustojo suktis statybose kranai. Vis kaukė sirenos. Po pusvalandžio ant aukštų bokštinių kranų strėlių iškilo juodos vėliavos. Visuose lageriuose skelbiamas bado streikas.
Sukilimas apima vis daugiau lagerių. Apmirė, nutilo Norilsko šachtos, statybos, nustojo leisti juodus dūmus fabrikai, neliepsnoja nikelio krosnys, nekaukši kirtikliai į amžino įšalo žemę.
Kiekviename lageryje buvo sudaryta kalinių atstovybė – Sukilimo komitetas. Į ją įėjo visų tautybių ir atskirų barakų atstovai. Mūsų lagerio komitetą sudarė išrinktos ukrainietės: Lesia Zelinskaja, Ania Zoziuk, estė Asta Tofri, latvė Alida Daugė, lietuvė Irena Martinkutė, baltarusė Julė Safranovič. Ir dar dvidešimt aktyvių moterų iš kiekvieno barako.
Komitetai sudarė reikalavimus ir pareikalavo aukščiausio rango vyriausybinės komisijos iš Maskvos. Visi viršininkai, prižiūrėtojai buvo išprašyti iš zonos. Visos kalinės suskirstytos į grupeles. Ruošiame mitingus. Pamėlę iš bado dainuojame lietuviškas, ukrainietiškas dainas ir laukiame komisijos. Kai tik per garsiakalbius ima agituoti mus išeiti iš zonos į darbą, moterys ima rėkti, cypti. Įstumia pro vartus vežimą su kvepiančiomis spurgomis, keptos mėsos gabalais, bet nė viena nesusigundo, o vežimas išstumiamas atgal.
Ėjo jau devinta badavimo diena, kai išgirdome, kad į vyrų zoną atvyko tikra komisija iš Maskvos. Mes nutraukiame badavimą ir laukiame komisijos. Birželio 7 d. Maskvos komisija atvyko į 6-ąjį moterų lagerį. Prieš komisiją sėdo išrinktos derybų delegatės: L.Zelinskaja, A.Tofri, A.Daugė, M.Pinkevičiūtė. Jos papasakojo komisijai, kaip su mumis buvo elgiamasi, ir pateikė reikalavimus: 1) peržiūrėti bylas, nekaltai nuteistas išleisti į laisvę; 2) nuimti numerius, susilpninti režimą; 3) sumažinti darbo trukmę iki 8 valandų; 4) po 6 darbo dienų duoti poilsio dieną; 5) leisti rašyti laiškus ir juos gauti; 6) nuimti nuo langų grotas, nerakinti barakų nakčiai, už darbą mokėti nors po kelis rublius; 7) netaikyti represijų sukilimo dalyviams.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Scanpix

Griuvus Sovietų Sąjungai centralizuotos valstybės silpnumas Rusijoje lėmė pasirinktą federacinį valstybės valdymą, tačiau atkurti Boriso Jelcino valdymo laikotarpiu itin susilpnėjusį Maskvos vaidmenį tuomet dar būsimas prezidentas Vladimiras Putinas laikė svarbiausiu vidaus politikos tikslu. Bet naujoji centralizacija nuėjo taip toli, kad šiandien nemažai šį klausimą nagrinėjančių ekspertų pabrėžia: “Rusijos Federacija” tėra fasadinis pavadinimas, nes realaus galių pasidalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios neliko.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas dr. Arūnas Molis teigia: “Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje B.Jelcinas susidūrė su labai aiškia ir iki šios dienos aktualia problema: kaip suteikti regionams daugiau galių ir taip užsitikrinti jų paramą fundamentaliais, tai yra valstybės teritorinio vientisumo išsaugojimo, klausimais, ir kartu neprarasti tų regionų kontrolės.”
Federacinis naujai kuriamos Rusijos modelis pasirinktas todėl, kad SSRS griūtis buvo siejama su centralizuotos valstybės silpnumu Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu. Taigi tuometis prezidentas B.Jelcinas, norėdamas išvengti tokio paties scenarijaus, paskelbė valstybės decentralizaciją, kurią geriausiai apibūdina jo ištarta frazė regionų lyderiams: “Pasiimkite tiek nepriklausomybės, kiek galite pakelti.” Dėl to maždaug dešimtmetį trukęs federacinės Rusijos etapas politikos mokslininkų įvardijamas kaip “išsiderėto federalizmo” fenomenas, neatitinkantis pagrindinio federacinės valstybės principo – aiškaus galių ir veiklos sferų padalijimo tarp centrinės ir regioninės valdžios, kai kiekviena veikia savarankiškai savo kompetencijos ribose.
Kadangi regionams buvo palikta laisvė išsiderėti norimą autonomijos lygį, susiformavo labai netolygus galių pasiskirstymas tarp ekonomiškai stipresnių bei politiškai labiau konsoliduotų ir silpnesnių regionų. Pavyzdžiui, šiandien ryškių separatizmo nuotaikų persmelktas Tatarstanas ar Dagestanas buvo daugiausiai autonomijos išsiderėję regionai, vykdę kone savarankišką prekybos politiką su užsienio valstybėmis. Maskva su regionine valdžia sudarinėjo individualius susitarimus, kuriais buvo nustatomos jų autonomijos ribos.
Vis dėlto regionus siejo bendras bruožas – per federalizmo dešimtmetį juose įsigalėjusi autoritarinė politinė kultūra, vietos oligarchų įtaka ir užkulisiniai politiniai žaidimai.
“Korupcija, nepotizmas, gausūs finansiniai srautai į regiono lyderių kišenes lėmė tai, kad centrinės ir regionų valdžios santykiuose įsivyravo absoliuti anarchija, grasinusi ekonominiam šalies stabilumui, politinėms ir pilietinėms gyventojų teisėms, galų gale – pačios valstybės ateičiai”, – situaciją dar griežčiau vertina A.Molis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą
kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Ukrainos ateitis ir toliau lieka nenuspėjama. Nors Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir paragino separatistus nusiraminti bei nerengti referendumo dėl autonomijos ar atsiskyrimo, tai visiškai nereiškia, kad į Ukrainą sugrįš ramybė. O jei ir sugrįš – tai kokia kaina?

Nuo lapkričio mėnesį prasidėjusio Maidano Kijeve galima įžvelgti keistą įvykių seką: aistros tik aprimsta – tuoj pat įvyksta naujas sprogimas ir vėl įtampa pasiekia piką. Tai rodo, kad situacija Ukrainoje labai trapi. Todėl dar praėjusią savaitę vyravusi santykinė ramybė bet kada gali vėl peraugti į didžiulius neramumus. Beje, savaitės pabaigoje įsiplieskę ginkluoti susirėmimai Mariupolyje šią teoriją tik patvirtina.
Tiesa, šiokią tokią viltį, kad aistros gali nurimti ilgėliau, suteikė minėti V.Putino raginimai separatistams. Vakarai tikriausiai ramiau atsikvėpė, bet jokiu būdu ne ukrainiečiai ir dabartinė Ukrainos valdžia. Viena vertus, po Krymo atvejo Kremliaus valdovu labai sunku tikėti. Kita vertus, jei jis ir kalbėjo nuoširdžiai, tai visai nereiškia, kad separatistai taip paprastai sudės ginklus ir grįš į civilinį gyvenimą.
Vis dėlto, kaip pastebima viename iš šios savaitės “Veido” straipsnių, Rusijai Krymo aneksija finansiškai kainavo ir dar kainuos labai daug. Todėl kaip ir darytina logiška išvada, kad bent dabar ne geriausius ekonomikos laikus išgyvenanti Rusija turėtų atsisakyti Krymo scenarijų pakartojimo Pietryčių Ukrainoje. Tačiau Rusijos protu nesuvoksi… Tą kartojo daugelis ir kalbėjo net aštriau, kai V.Putinas aneksavo Krymą.
Kita vertus, V.Putino pareiškimas separatistams visai nereiškia jo “atėjimo į protą” ar pasidavimo Vakarų spaudimui bei galimoms kitoms sankcijoms. Tai greičiau Rusijos politikos Ukrainos atžvilgiu planingas įgyvendinimas, arba kitaip – derybinis žingsnis siekiant savų tikslų.
Tai yra Rusija padarė geros valios gestą ir dabar Vakarų eilė prispausti Kijevą, kad šis būtų sukalbamesnis ir suteiktų daugiau autonomijos pietrytinėms sritims. Tuo labiau jei “nepaklausę” V.Putino patarimo separatistai nubalsuos už didesnę autonomiją.
Ką laimi Rusija? Visų pirma Krymo aneksijos klausimas braukiamas iš darbotvarkės ir ilgiems metams dedamas į stalčių dulkėti. Antra, Vakarų spaudimas ir kalbos apie didesnes sankcijas Rusijai turėtų baigtis.
Trečia, suteikus dar daugiau autonomijos pietryčių regionams, šie taptų visiškai nekontroliuojami Kijevo ir dar lengviau paveikiami Rusijos. Stringanti antiteroristinė ukrainiečių operacija parodė, kad jau dabar centrinė valdžia negali pasigirti rimta šių regionų kontrole. Kartu per “savarankiškus” pietryčius Rusija galėtų stipriai veikti visos Ukrainos politiką. Separatizmas tik dar labiau išvešėtų, ir tik skambučio iš Kremliaus reiktų, kad vėl pasiskelbtų kokia nors “liaudies respublika”.
Galiausiai tiek savo piliečių, tiek Vakarų simpatikų akyse Rusija atrodytų kaip taikos ir santaikos nešėja, kuri be kraujo sustabdė Ukrainoje beprasidedantį pilietinį karą.
Tačiau tuo pat metu Kremlius išlaikytų savo įtakos sferoje ar net kontroliuotų Kijevą. Būtent visiška Ukrainos kontrolė (o ne jos suskaidymas, pilietinis karas ar dabartinės vyriausybės nuvertimas) yra pagrindinis Maskvos užsienio politikos tikslas, kuris išplaukia iš geopolitinės aksiomos, kad Rusija niekada nebus imperija be Ukrainos.

s

V. Drachev nuotr.

Rusijos skleidžiama propaganda neapsiriboja vien kryptingais informaciniais pranešimais, kuriuos įkūnija visame pasaulyje išgarsėjęs Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, bet aprėpia daug platesnį kontekstą, verčiantį susimąstyti kol kas pernelyg siauriai Kremliaus veikimą suvokiančią Lietuvą.

Skandalingi Dmitrijaus Kiseliovo, Rusijos kanalo “Rosija 1″ laidos “Vesti nedeli” (Savaitės naujienos) vedėjo ir valstybinės naujienų agentūros “Rosija segodnia” vadovo, pareiškimai tapo sudedamąja Krymo konflikto dalimi. Šešiasdešimtmetį netrukus švęsiantis žurnalistas patraukė ne tik Rusijos visuomenės, bet ir Vakarų žiniasklaidos dėmesį oficialiai tapdamas prezidento Vladimiro Putino ruporu, arba, kaip jį spėjo skambiai tituluoti “The Moscow Times”, naujuoju Kremliaus propagandos vadovu.
Teatrališkai pateikiamoje D.Kiseliovo nuomonėje atsispindi V.Putino politikos bruožai: siekis įgyti vis didesnę įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pradedant Ukraina ir baigiant Baltijos šalimis, konservatyvių vertybių pabrėžimas, Vakarams užklijuojant morališkai nuskurdusios civilizacijos etiketę, bei būtinybė atremti Rusijos paribiuose stiprėjančią Europos Sąjungos ir NATO įtaką.
Politikos apžvalgininkai tai laiko ne tik nuomone, bet ir savotišku šaltiniu, kurio interpretacijos gali atskleisti tolesnių Kremliaus sprendimų kryptį.
“Didieji valstybiniai kanalai bei kelios kitos žiniasklaidos priemonės yra naujasis Rusijos istorijos vadovėlis, skirtas naujos pasaulio vizijos ir ideologijos kūrimo procesui. Jos bruožai yra tarsi tikslas politiniams veikėjams, kurie turi jį įkūnyti”, – teigia propagandą tyrinėjantis filosofas prof. Gintautas Mažeikis.
Kartu D.Kiseliovas tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Rusijos propagandos mašina kinta ir apima daug platesnį veiksmų bei metodų spektrą, nei dažnai pabrėžiama diskusijose Lietuvoje.

Už D.Kiseliovo – galinga mašina
D.Kiseliovas tapo ryškiausia propagandos figūra, tačiau už jo slepiasi kryptingai dirbanti mašina, kurios svarbiausius sraigtelius stebėtojams nėra lengva identifikuoti.
“Tokio asmens paskyrimas su V.Putino palaiminimu iš esmės reiškia žiniasklaidos ir valstybės suaugimo tendencijas bei visuomenės fašisizaciją”, – mano Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Tiesa, kokią realiai galią įgijo D.Kiseliovas, neaišku. Viena vertus, būdamas nuolatiniu televizijos veidu jis lemia visuomenės nuomonę, tačiau veikiausiai nėra tas, kuris formuluoja, kokios konkrečiai idėjos turi būti skleidžiamos.
“Nereikėtų perdėti D.Kiseliovo ar kitų jam artimų pranešėjų vaidmens, nes jis laidos vedėjas, o ne organizatorius, – sako G.Mažeikis. – Jis nėra tas asmuo, kuris derina žiniasklaidos, provokatorių ir inscenizatorių veiksmus. Paprastai tariant, mes matome aktorių scenoje, bet ne tą, kuris turi galią valdyti situacijas. Paviršutiniškas žvilgsnis į D.Kiseliovą yra labai klaidingas, nes šis tampa atpirkimo ožiu, paslepiančiu didžiąsias problemas.”
Eksperto teigimu, D.Kiseliovas yra profesionalus propagandistas – profesijos, apie kurią Lietuvoje kalbama retai, atstovas: “Jį galima vertinti dvejopai: paprasčiausiai kaip žurnalistą, laidų vedėją, ir kaip propagandistą. Lietuvoje nepriimta galvoti apie tokios rūšies veiklą, už kurią mokami pinigai ir kuri tarnauja valstybės sistemos ar eito labui. Jei vertinsime jį kaip propagandistą ir agitatorių, D.Kiseliovas yra agresyvus, drąsus, pakankamai kūrybingas ir suvokiantis, kad kryptingas įtikinėjimas daro masėms įtaką. Jis šias mases veikia, jis paklausus, nes yra mėgstamas ir žiūrimas.”
Būtent dėl to atvirai Baltijos valstybių nepriklausomybę kvestionuojantis ruporas turėtų būti apribojamas bent jau užsienyje. “Jis vis dėlto – tik simptomas, už kurio slepiasi galinga mašina ar industrija. Galima manyti, kad stabdydami D.Kiseliovą pristabdytume ir pačią mašiną – galbūt ne taip efektyviai, kaip norėtųsi, tačiau tai jau būtų konkretus veiksmas”, – svarsto G.Mažeikis.

Smegenų plovimo metodai keičiasi
“Veido” kalbinti ekspertai pabrėžia, kad minėta propagandos mašina apima ne tik nuomonę, kuri formuojama skleidžiant informaciją viešojoje erdvėje, bet ir inscenizuotus veiksmus. Tai buvo akivaizdu Kryme ir iki pat šių dienų – Rytų Ukrainoje, kur esą vietos gyventojų protestus prieš naująją Ukrainos valdžią tikriausiai inspiruoja Kremlius.
“Reikėtų atskirti agitacijos veiksmą – kvietimą, motyvavimą, dezinformavimą – nuo propagandos, kuri susideda ir iš įvykių organizavimo bei kitų socialinių technologijų, – aiškina G.Mažeikis. – Agitacija skiriama pirmiausia paveikti širdžiai, o po to protui. Šioje srityje Rusija ypatingų naujovių netaiko: ir toliau pasitelkiama dvasinga muzika, primenami didieji istorijos įvykiai. Tačiau propaganda kitokia: matome kviestinių grupių arba savanorių vykdomas įvykių inscenizacijas, kurias labai sunku atskirti nuo tiesos arba melo. Tai vadinama socialinėmis ir humanitarinėmis technologijomis, kurios turi ne tik informacinį, bet ir galios lygį. Atsakyti, ar jie tikri protestuotojai, ar ne, ar priešinamasi, ar ne, dirbtinai kuriamų socialinių dramų kontekste ne visada taip paprasta.”
Pasak propagandos tyrinėtojo, susiaurindami propagandos apibrėžimą galime prieiti prie klaidingų išvadų: “Šiuolaikinė propaganda yra daug modernesnė, nei man tenka girdėti Lietuvoje, kur ji apibrėžiama tik kaip melas. O juk reikia nagrinėti galios bei materialiuosius išteklius, kurie įgalina veikimą. Žvelgiant pernelyg siaurai tie, kurie pas mus siūlo riboti informaciją, gali pasirodyti kaip nedemokratiški laisvo žodžio varžytojai. Be to, tokia paviršutiniška kova yra mažų mažiausiai naivi, nes reikia ne tiesmukai koncentruotis į melą, o atpažinti veiksmus ir priemones, po kurių įvyksta konkretūs įvykiai. Priešingu atveju tikintis melo bangos galima sulaukti panašių nutikimų, kurie taip aiškiai nepatenka nei į tiesos, nei į melo kategoriją.”
Turinys, kurį rodo ne tik žodžiai, bet ir inscenizuoti veiksmai, verčia sunerimti. Pasak Š.Liekio, iš esmės paruošta dirva grįžti į agresyvios užsienio politikos laikus. “Anksčiau Rusijos propaganda buvo universalesnio pobūdžio, vartotos nespecifinės sąvokos. Buvo kalbama apie skirtingas vertybes nei Vakaruose, trečiąjį kelią, valdomą demokratiją, korumpuotą netikrą demokratiją Europoje bei JAV ir pan. Dabar pereita prie bandymų apeliuoti į rusiškumą, imperines ambicijas ir etninius rusų sentimentus. Akivaizdu, kad bandoma formuoti tapatybę etninio nacionalizmo pagrindu ir naudojantis tuo plėsti įtaką net už Rusijos ribų. Tokioje schemoje sąjungininkai gali būti tik tie, kurie mato asmeninės naudos iš tokios Rusijos politikos, nes bando Vakaruose perkurti valstybės sampratą į etnonacionalistinę versiją, gyvavusią prieškariu”, – aiškina profesorius.

Vakarų propaganda – nesulyginama
Nors Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Vakarų šalys, siekdamos politinių tikslų, lygiai taip pat pasitelkia propagandinius metodus, toks teiginys nėra pagrįstas.
“Visos didžiosios šalys naudoja propagandą, tik kartais vadina ją kitokiais vardais: informacine politika, viešąja diplomatija ar panašiai, – teigia G.Mažeikis. – Vis dėlto skiriasi priemonės ir jų naudojimo intensyvumas. Tokio masto įvykių inscenizavimo, kokį matome Ukrainoje, kitur vargu ar pamatytume. Tokie veiksmai, tarkime, Europoje kur kas labiau apriboti laike ir erdvėje, nes ši metodika yra demaskuojama, paneigiama ir valstybės viduje žurnalistų bei kitų asmenų ypač kritikuojama dėl galingo antipropagandos mechanizmo. Rusijoje demokratinių veiksnių ir demaskavimo mechanizmų, kurie tai galėtų pristabdyti, nėra, todėl ši taktika ir yra tokia populiari. Žinoma, Kremlius šį aspektą nutyli.”
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas Mantas Martišius taip pat pabrėžia akivaizdų informacinio veikimo skirtumą: “Rusijos kritika Vakarų atžvilgiu primena posakį: kuo pats kvepi, tuo kitą tepi. Jei pasižiūrėtume britų BBC žinias ir palygintume jas su Rusijos TV kanalais, nereikėtų didelių gabumų, kad įžvelgtume skirtumus informacijos pateikimo, nešališkumo, bandymo suformuoti objektyvų vaizdą požiūriu. Vakaruose nėra žaidžiama į vienus vartus, skiriant visą laidą vienai pozicijai argumentuoti.”
Vadinamųjų demaskavimo mechanizmų, kurie padėtų apriboti valdžiai palankios propagandos sklaidą, radimąsi apsunkina sudėtinga Rusijos žiniasklaidos padėtis. 2013 m. Žiniasklaidos laisvės indekse Rusija tarp 179 šalių užėmė tik 148 vietą, o Ukrainos įvykių kontekste reikalai dar pablogėjo: nepriklausomas kanalas “Dožd” buvo išmestas iš daugelio kabelinių tinklų, dėl to prarado 90 proc. žiūrovų ir 80 proc. pajamų, darbo neteko populiaraus portalo “lenta.ru” redaktorė, toks pat likimas ištiko radijo stoties “Echo Moskvy” vadovą, kuriuos pakeitė valdžiai patikimesni žmonės.
Vis dėlto, pasak G.Mažeikio, alternatyvi informacija tebėra gyva: “Interneto portalas “grani.ru”, radijas “Echo Moskvy”, TV kanalas “Dožd” yra švelniai opoziciniai – ne tokie radikalūs kaip, tarkim, “kasparov.ru”. Šie šaltiniai nebuvo uždaryti, tačiau situacija pasikeitė: dėl įvairių aplinkybių tonas nebėra toks griežtai antiputiniškas. Kontrolė vykdoma keliais būdais: yra leidinių, kurie tiesiogiai finansuojami valdžios, kitus veikia vadinamieji filtrai, pasireiškiantys ne cenzūra, o administraciniais, finansiniais mechanizmais. Bet negalima sakyti, kad Rusijoje veikia totalinė cenzūra ir nėra jokių informacinių kanalų. Egzistuojantys demokratiniai kanalai yra labai reikšmingi, su jais mūsų aktyvistams reikia bendradarbiauti.”