Tag Archive | "Rusijos agresija"

Rusija supranta tik galios kalbą

Tags: , , , ,


Trys klausimai Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresniajam analitikui dr. Laurynui Kasčiūnui

– Kokią pagrindinę žinią pateikė NATO viršūnių susitikimas Varšuvoje? Kaip vertinate sąjungininkų batalionų Baltijos šalyse ir Lenkijoje reikšmę šių valstybių apginamumui ir bendrai saugumo situacijai?

– Be abejo, rezultatus reikia vertinti labai pozityviai. Nuo Vidurio Europos valstybių nuraminimo ir užtikrinimo strategijos, kuri imta taikyti, kai Barackas Obama pradėjo „perkrovimo“ politiką su Rusija, pereita prie atgrasymo strategijos, kuri, mano požiūriu, santykiuose su Rusija yra efektyviausias receptas. Rusija supranta galios kalbą, gerbia tik tuos, kurie turi užnugarį, ir dabar, po šių spendimų, kurie bus įgyvendinti artimiausiu metu, tą užnugarį savo žemėje mes turėsime realų, ne tik teisinį ir popierinį.

NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

Aišku, vertinant tai, kiek Rusija yra sutelkusi savo karinių pajėgų aplink mus regione, ir lyginant su tuo, kas bus padaryta iš NATO pusės, kariniu požiūriu reikėtų daugiau. Nepaisant to, šie sprendimai mus labai stipriai integruoja į visą NATO gynybos sistemą. NATO jau tikrai privalės ir turės mus ginti, ir tam tikra prasme tai istorinis lūžis.

– Baltijos šalys dažnai Vakaruose būdavo kritikuojamos dėl pernelyg aštraus, nelankstaus tono Rusijos atžvilgiu. Ar NATO viršūnių susitikimas parodė, kad ši kritika buvo nepagrįsta ir Vakarų bei pokomunistinių valstybių pozicija dėl Rusijos grėsmės tarsi išsilygina?

– Neabejotinai taip, Baltijos šalių mintis, kad Rusijos revizionizmas nėra dingęs ir niekur nebuvo dingęs, anksčiau buvo suvokiama kaip tam tikra istorinės rusofobijos apraiška. Šiandien galime konstatuoti, kad mūsų saugumo samprata ir Europos saugumo sistemos supratimas yra daug labiau paplitę NATO nei, tarkime, prieš 4–5 metus, kai tai buvo suprantama kaip kelių šalių reikalas, o jos tarptautinėje politikoje vadinamos vieno klausimo valstybėmis. Be abejo, tai įvyko ne tik dėl mūsų diplomatinių pastangų, bet ir dėl pakitusios tarptautinės sistemos.

Anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Vis dėlto Vakarai, ypač vokiečiai, kurių įtaka vis didėja ne tik Europos Sąjungoje, bet ir NATO, vienoje rankoje laikydami šį botagą, kitą ranką vis tiek bandys ištiesti Vladimirui Putinui. Bet anksčiau buvo tik viena kryptis – jie vis mėgindavo įtraukti Rusiją, ieškoti sugyvenimo receptų, o šiandien jie bent jau turi botagą kitoje rankoje.

Faktas, kad Prancūzijos prezidentas gali pasakyti, jog Rusija yra partnerė, bet kartu ir atsiųsti savo pajėgas, rodo, kad yra įvykęs lūžis. Bijočiau blogesnio scenarijaus, kad ilgainiui Rusija bus paleista iš izoliacijos, kurioje dabar yra, – kalbu apie sankcijas, apie Ukrainos derybinių pozicijų silpnėjimą, NATO ir ES plėtros, kuriai priešinasi Rusija, sustabdymą.

– Kaip galėjo vykti pasidalijimas, kurio regiono kariai bus dislokuojami Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje?

– Nenorėčiau spekuliuoti, kaip tai vyko, bet faktas, kad Vokietijos įsitraukimas į mūsų valstybę rodo didžiulį jų gynybinės strategijos ir Rytų politikos pokytį. Konfliktas su mumis reikštų konfliktą su Vokietija. Kartu šios šalies įtaka Baltijos šalims labai išaugs, kai kuriais klausimais jie turės kozirį ir mums kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, pabėgėlių, gali tekti nusileisti.

 

Buvęs JAV ambasadorius prie NATO K.Volkeris: „Mažų valstybių balsai yra svarbūs“

Tags: , , , , , ,


K. Dobrovolskio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Rygos (Latvija)

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pasak jo, didžiausią nerimą šiandien kelia tai, jog NATO nesiima aktyvių veiksmų, kad išspręstų krizes aplink Aljanso narių teritorijas: Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, Li­bi­joje, Afganistane ir kitur. Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pagrindinis tikslas, ambasadoriaus teigimu, bus dar kartą pabrėžti kolektyvinę gynybą ir taip atbaidyti agresorius.

Pokalbis su K.Volkeriu – apie šiandieninius NATO ir Baltijos valstybių saugumo iššūkius, padėtį Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– Kai kurie mokslininkai pastebi, kad iki 2002 ir 2004 m. Lietuva turėjo labai aiškų ir svarbų užsienio politikos tikslą – kaip įmanoma greičiau tapti ES ir NATO nare, tačiau vėliau tokios nuoseklios ir ryškios užsienio politikos krypties nebuvo. Kaip Lietuvos užsienio politika šiuo požiūriu atrodo žvelgiant iš Vakarų perspektyvos?

– Tai natūrali demokratinės valstybės prigimtis – noras vystyti savo visuomenę ir nebūtinai turėti didelių, plačių užsienio politikos užmojų. Bet, kaip ES ir NATO narė,  Lietuva, manau, turi aiškių interesų – tai sveika ir stipri NATO, galinti užtikrinti Lietuvos saugumą, taip pat vidinius iššūkius sėkmingai sprendžianti ES, ar tai būtų skolos, pabėgėlių krizė, ar kas kita. Lietuva turi būti aktyvi tokių diskusijų dalyvė. Manau, kad Lietuva tokia ir buvo. Ji aktyviai įsitraukė į NATO ir siekė, kad kitos Aljanso narės rodytų dėmesį jai, jos saugumui ir intensyviai dalyvavo ES politikos diskusijose, siekiant išspręsti sudėtingus vidinius iššūkius.

Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes.

Žinoma, Lietuva – maža šalis, priešingai nei, tarkime, sprendžiamąją galią turinti Vo­kie­tija. Bet manau, kad mažų valstybių balsai taip pat yra svarbūs, ir Lietuva tuo aktyviai nau­dojasi. Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies užsienio politikos krypties, bet tai natūralu.

– Kas, jūsų nuomone, išlošė per karą Ukraino­je? Daugelis mano, kad Rusija laimėjo, nes jai pavyko prisijungti Krymą, okupuoti rytines Uk­rainos teritorijas. Bet kita vertus, karas suvienijo visus ukrainiečius ir jie tapo priešiški Rusijai.

– Manau, kad abu teiginiai turi pagrindo, bet didesnį rūpestį man kelia pirmasis argumentas. Rusija iš tiesų įsiveržė į Ukrainą, atėmė ir okupavo dalį teritorijos, šiame kare dalyvavo reguliariosios kariuomenės daliniai, ir tai atvirai buvo pripažinta. Minsko susitarimas sako, kad Ukraina dabar padalyta, ko nebuvo prieš dvejus metus. Tai rimta problema – Rusija laimėjo ir daro įtaką visai Ukrainai, perima jos teritorijas. Ar įvyko konsolidacija ir ukrainietiškos tapatybės atgimimas Vakarų Ukrainoje? Taip, tai įvyko. Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes. Ir aš asmeniškai netikiu, kad Vakarų Europos sankcijos bei neigiama reakcija tęsis ilgai. Manau, tik laiko klausimas, kada tai pasikeis.

– Taigi jūs manote, kad vertinant Vakarų perspektyvą situacija nėra gera?

– Taip, manau, kad ji labai bloga. Pridėsiu dar dau­­giau – esu labai laimingas dėl to, kaip NATO elgiasi, parodydama savo galimybes už­tikrinti kolektyvinę gynybą. Bet faktas, kad ji nepadarė nieko, jog padėtų užpultai Ukrainai apsiginti, nors ši ir nėra Aljanso narė. Manau, kad tai paskatino Rusijoje kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, ką NATO padarys, jei bus užpulta jos narė. Dėl Ukrainos nepadarė nie­ko, nors Ukraina yra valstybė partnerė – veikė Ukrainos ir NATO taryba, Budapešto memorandumas, bet nieko nebuvo padaryta. NATO sako, kad yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkes, bet kaip konkrečiai įsipareigojusi? Ma­nau, toks klausimas kilo Rusijoje, kai NATO nepadėjo Ukrainai.

– Kodėl Rusija sustabdė savo invaziją į Ukrainą? Buvo daug baimių, kad Rusija eis tolyn, užims Kijevą, o galbūt neapsiribos vien Ukraina. Šiandien stebime tam tikrus judesius, susišaudymus, bet jokių rimtų atakų. Girdėti svarstymų, kad gal Rusija laukia, kol baigsis rinkimai JAV, Vokietijoje, ir po to imsis veiksmų. Šiandien visi sutelkę savo dėmesį į Siriją, daugelis mano, esą Rusija ten padeda Vakarams.

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių taip mąsto. Tai visiškai nelogiška, tai iliuzija. Aš manau, kad dau­gelis Vakarų Europos politikų nenori konfliktuoti su Rusija, jie tiesiog nori atsitraukti ir palaikyti normalius santykius. Dėl to jie pasiryžę daug kam – gali lengvai priimti Rusijos naratyvą, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o tik Sta­­lino iš­galvotas darinys, todėl ji turi priklausyti Rusijai bet kokiu atveju. Jie gali tuo patikėti. Rusija ne­padarė nieko, kad sumažintų pabėgėlių srautą į Europą. Gindama Basharo al Assa­do režimą ir atakuodama objektus, ji tik sustiprino šį procesą. Bet žmonės nori patikėti, kad Rusija daro kažką gero ir padeda. Ir tuomet tai tampa pateisinimu – ignoruokime si­tua­ciją Ukrainoje. Tai kvaila ir net nėra paremta jokiais faktais.

Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime.

Aš nesakyčiau, kad Rusija sustojo Ukrai­no­je. Manau, kad rusai padarė pauzę, kruopščiai įvertino padėtį ir iki šiol beveik kasdien vyksta nedideli susirėmimai. Tikriausiai jie laikinai su­stabdė pagrindinį puolimą, nes ukrainiečiai geriau gynėsi, rusai patirdavo vis didesnių nuostolių, todėl jie norėjo pristabdyti, persigrupuoti ir pažiūrėti, ar gali pakeisti Vakarų viešąją nuomonę. Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime. Ma­nau, kad Rusija nori pripažinti Rytų Ukrainos ir Pad­­niestrės nepriklausomybę. Tai greičiausiai bus daroma apgalvotai, ieškant reikiamo mo­men­­to, ar tai būtų įvykę rinkimai, ar kas kita. Tačiau bet kokiu atveju Rusija trauks šias svirtis.

– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos vidaus padėtį?

– Ji sudėtinga: stokojama tvirtų ekonominių reformų, paplitusi korupcija, didžiąją dalį ekonomikos kontroliuoja oligarchai. Tai apsunkina reformas ir galimybes efektyviai valdyti Ukrainą. Bet tai nėra pasiteisinimas ukrainiečiams ar Vakarams. Kai esi puolamas ir tavo teritorijos užimamos, privalai kovoti su priešu. Tai yra pirmas dalykas. Manau, kad Vakarai išnaudojo Ukrainos politinį neveiksnumą kaip pasiteisinimą nepadėti ukrainiečiams. Ir tai tik dar labiau stiprina tą neveiksnumą, nes spaudimas taip tik didėja ir kiekvienas mėgina išgyventi. Mano nuomone, reikia duoti Ukrainai šiek tiek erdvės bei laiko ir visų pirma susikoncentruoti ties saugumu, o tada jau grįžti prie vidinių struktūrų.

O kaip įvertintumėte dėmesį Ukrainos saugumui iki šiol?

– Jis siaubingas. Tai, ką mes darome šiandien, yra Ukrainos padalijimo priežiūra. Minsko su­sitarimas įteisina Ukrainos padalijimą. Jis net neleidžia Ukrainos valdymo organams keliauti į rytinę valstybės dalį. Per valstybę nubrėžta ugnies nutraukimo linija, kurią turėtų prižiūrėti ESBO ir užtikrinti, kad jos neperžengtų žmonės, – tai yra Ukrainos padalijimas, o ne pagalba atkuriant teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

– Galima sakyti, kad NATO vaidmuo kovojant su „Islamo valstybe“ (ISIS) iki šiol ganėtinai ribotas. Praeityje NATO įsitraukdavo į tokių konfliktų sprendimą aktyviau. Kaip tai paaiškinti ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

– Kad ir kas bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu, jis greičiausiai imsis aktyvesnių veiksmų prieš ISIS. Barackas Obama siekė minimalizuoti JAV pėdsakus ten, vis tiek atakuojant ISIS ir mėginant atsiimti iš teroristų teritorijas. Bet tai buvo atliekama minimaliai įsitraukiant. Manau, kad naujasis prezidentas nebandys to didinti. Todėl bus būtina stiprinti bendradarbiavimą su JAV sąjungininkais, visų pirma Tur­kija, taip pat Saudo Arabija ir Jungtiniais Ara­bų Emyratais (JAE) – valstybėmis, kurios gali turėti įtakos Sirijos sunitams. Šiuo metu esame netekę Saudo Arabijos ir JAE pasitikėjimo, jie nėra tikri dėl to, ką ir kam mes darome. Jie labai įtariai vertina mūsų dabartinius santykius su Iranu. Manau, kad įvyks tam tikras mūsų sąjungininkų pergrupavimas.

Šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

Vienintelis tvarus dalykas, kuris gali įvykti Si­rijoje šiandien, yra stabilus pasidalijimas. B.al Assadas su Irano ir galbūt Rusijos užnugariu kontroliuos dalį Sirijos, kur dominuoja šiitai. Bet sunitai daugiau niekada nepasitikės B.al Assadu ir neleis jam kontroliuoti jų gyvenamų teritorijų. Tik ne po tiek kovų ir naikinimo. O ISIS turės būti nugalėta, ir mes turėsime priversti B.al Assado režimą, Iraną ir sunitus dėl to sutarti. Bet šiuo metu jie kovoja tarpusavyje.

Didelė problema – ir kurdų mažuma bei Turkijos požiūris į ją. Kaip galima tai išspręsti?

– Taip, bet turkai skirtingas kurdų grupes vertina nevienodai. Kurdų regioninė vyriausybė Irake su Turkija sutaria kuo puikiausiai, Tur­ki­ja yra didžiausia investuotoja kurdiškoje Irako dalyje. Irako kurdai neremia Kur­dis­tano darbininkų partijos (KDP) ir terorizmo. Tarp jų užsimezgė tikrai produktyvūs santykiai. KDP vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkiją ir sulaukia tam tikros paramos iš Si­rijos kurdų grupių. Manau, jog būtume labai trumparegiški, jei manytume, kad Sirijos kurdai yra tinkamesni partneriai nei Turkija. Su Turkija strategiškai mes turime kur kas daugiau bendro.

Tikiuosi, pavyks rasti būdą, kaip atriboti Si­rijos kurdus nuo terorizmo ir KDP. Šiuo metu Sirijos kurdai remia Turkijos kurdus, o Turkija niekada nesivienys su jai grėsmę keliančia gru­pe, todėl tai atitolina nuo bendro aljanso ko­voje prieš ISIS susikūrimą.

– Lietuvoje nemažai kalbama apie idėją sukurti ES kariuomenę. Mūsų regione toks siūlymas nėra labai populiarus, nes esame įpratę, kad JAV ir NATO rūpinasi mūsų saugumu, o ES – vidinėmis ekonominėmis ar socialinėmis problemomis. Ar, jūsų manymu, tokių pajėgų atsiradimas sustiprintų NATO?

– Visų pirma nemanau, kad dabar tai labai aktuali idėja. ES susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis, ir šiuo metu niekas rimtai apie vidinę ES kariuomenę nekalba. Antra, esminis dalykas yra pajėgumai. Jeigu Europos kariuomenė sukurs papildomų pajėgumų, tuomet tikrai galime atrasti būdų dirbti kartu. Jau dabar turime tarptautines brigadas, JAV nuolat bendradarbiauja su Europos karo vadais ir pan. Bet, deja, kai žmonės kalba apie Europos kariuomenę, jie neturi galvoje papildomų pajėgumų. Jie paprastai kalba apie organizacinį perdalijimą, nesukuriant nieko naujo, ir tai yra nieko nepridedantis tuščias eikvojimas.

Galiausiai daugelis idėjų apie Europos kariuomenę buvo susijusios su NATO pakeitimu ir JAV išstūmimu iš Europos. Nemanau, kad tikrai daug žmonių Europoje to nori. Ši idėja tarsi numirė apie 2005-uosius, kai žmonės iš tiesų įsitikino, kad jie nori turėti JAV šalia, nes nenori išleisti daug lėšų saugumui ir nenori Vokietijos vadovavimo. Todėl aš šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

– Pasikeitus geopolitinei padėčiai dažnai kalbama apie Skandinavijos valstybių – Švedijos ir Suomijos galimą prisijungimą prie NATO. Kiek tai yra įtikėtina artimiausiu metu ir kaip tai sustiprintų Baltijos valstybių saugumą?

– Visų pirma, jei šios šalys norės prisijungti prie NATO, Aljansas jas tikrai priims, nes šios valstybės prisidės realiomis pajėgomis iš karto. Jos yra ES narės, jos yra NATO partnerės, taigi prisijungimas įvyktų tikrai nesudėtingai. Jei kal­bame apie Baltijos šalis, tai, žinoma, būtų labai naudinga, nes jos suformuotų geografinį vieningumą ir sinergiją.

Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį.

Šiuo metu Švedija labai rimtai svarsto galimybę prisijungti prie NATO, tačiau iki šiol nėra priėmusi galutinio sprendimo. Švedijos valdžioje esantys socialdemokratai rimtai tiria šį klausimą ir mėgina supažindinti su tokia galimybe visuomenę. Opozicija, kurią sudaro daugiausia dešiniosios partijos, palaiko Švedijos narystę NATO. Taigi Švedija juda šia kryptimi. Bet tai neįvyks šios parlamento kadencijos metu, tai yra Švedija nesieks narystės iki kitų rinkimų. Tačiau tai gali nutikti po rinkimų – jei laimės konservatoriai, kurie palaiko narystę, arba socialdemokratai, kurie prieš tai įtikins savo rinkėjus šiuo klausimu.

Turbūt didžiausias Švedijos narystės stabdys yra Suomija, nes Švedija nenori prisijungti viena. Suomiai prieš kelerius metus aktyviai diskutavo apie narystės galimybę, tačiau šiuo metu tokios kalbos pritilo. Manau, švedai nori būti tikri, jog Suomija yra pasirengusi priimti faktą, kad Švedija taptų NATO nare. Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį. Bet iki tol yra jautrus abiejų šių šalių sutarimas, kuris turi įvykti, ir tik tada matysime kažką išorėje.

Kurtas Volkeris (g. 1962 m.)

JAV užsienio ir nacionalinio saugumo politikos ekspertas, turintis apie 30 metų patirties valdžios, akademiniame ir privačiame sektoriuose. 1986 m. jis, kaip užsienio politikos ekspertas, pradėjo karjerą CŽV, vėliau dirbo senatoriaus Johno McCaino komandoje bei JAV misijoje prie NATO. 2008–2009 m. ėjo nuolatinio JAV ambasadoriaus prie NATO pareigas.

Šiandien K.Volkeris yra Vašingtone įsikūrusio Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto vykdomasis direktorius, taip pat konsultantas tarptautinio verslo klausimais. Jis dėstė transatlantinius santykius George’o Washingtono universiteto Elioto tarptautinių santykių mokykloje.

Prie atskyrimo linijos ties Kriakovka nieko naujo

Tags: ,


"Scanpix" nuotr.

Iki karo Kriakovkos, Orechovo Doneco ir Kalauso kaimai priklausė Slavjanoserbsko rajono Triochizbenkos apylinkei. Dabar per šiuos kaimus eina atskyrimo linija. Slavjanoserbskas yra okupuotas nepripažintų respublikų kariuomenės, artimiausi kaimai priskirti Ukrainos valdžios kontroliuojamam Novoaidaro rajonui, o kaimo taryba virto karine-civiline administracija.

Romanas Nazarenko, (Ukraina) geopolitika.lt

Į Kriakovką atvažiavau kartu su Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos stačiatikių bažnyčios jerėjumi Aleksandru Djačuku. Išvyką į priešakines pozicijas organizavo Karinio-civilinio bendradarbiavimo tarnyba, visą tą laiką mus lydėjo jos karininkai. Ši tarnyba antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje stengiasi palaikyti pasitikėjimą tarp civilių ir kariškių.

Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti.

Kriakovka – tipiškas centrinės Ukrainos kaimas, kamuojamas tokių pačių socialinių-ekonominių problemų. Ir prieš karą čia buvo sunku rasti darbą, vietiniai gyventojai vasaromis augindavo daržoves ir parduodavo jas Alčevske, Slavjanoserbske arba Novoaidare. Uždarbis iš to buvo menkas, tačiau leido neturinčiam darbo žmogui bent fiziškai išgyventi. Kai kurie kaimiečiai, nepaisydami mažų pieno supirkimo kainų, net laikė karves, kai kas susirado pamaininį darbą rajono centre ir važinėdavo autobusais. Taip buvo iki karo.

Karas pablogino ir taip varganą socialinę-ekonominę Kriakovkos situaciją. Dabar čia beliko 2 karvės, o ir tas pačias rengiasi parduoti mėsai, nes priėjimai prie ganyklų ir pievų užminuoti. Užaugintas daržoves nėra kur vežti: siekdami išvengti separatistų diversijų, Ukrainos kariai įrengė kontrolės postus ir įvedė leidimų režimą. Per apšaudymus dujotiekio vamzdynas buvo pažeistas, krosnis gyventojai kūrena atvežtinėmis anglimis arba malkomis. Dėl grivinos nuvertėjimo tris kartus pensijos, palyginti su prieškarinėmis 2013 m., smarkiai sumažėjo.

O ką daryti tiems, kuriuos dėl infarkto grėsmės reikia skubiai vežti į medicinos punktą? Artimiausias punktas – Triochizbenkoje, už 6 kilometrų, senukams tenka samdyti privačią mašiną už 100 grivinų. Prasidėjus karui dauguma darbingų gyventojų iš Kriakovkos išvažiavo. Kas padės seniems ir neįgaliems? Apie tai politikai Minsko derybose nekalba.

Kaip sako Kriakovkos gatvės komiteto pirmininkas Leonidas Bajevas, šiuo metu kaime gyvena apie 150 žmonių. Jam 63 metai, 20 iš jų jis dirbo vairuotoju Slavjanoserbsko milicijos skyriuje. Gauna 1 200 grivinų pensiją, tai lygu 46 doleriams (prieš karą jo pensija buvo verta 150 dolerių). Apie šiandieninę Ukrainos valdžią atsiliepia labai nepalankiai. Jį labai pykdo, kad per neoficialų kontrolės punktą prie Lopaskino Ukrainos kareiviai neleidžia vietos gyventojams laisvai eiti į okupuotą teritoriją. Jis netiki kariškiais, kurie perspėja, kad naujo punkto atidarymas gali sukelti apšaudymus iš separatistų pusės, kaip tai nuolat vyksta Stanyčno Luhanskėje. Bajevas pasakoja, kad siekiant supaprastinti neoficialios sienos kirtimą buvo sudaryti vietinių gyventojų sąrašai ir perduoti laikinai einančiai Triochizbenkos karinės-civilinės administracijos pirmininkės pareigas Oksanai Anodinai. Tačiau klausimas taip ir nebuvo išspręstas.

Visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis.

Yra ukrainiečių, kurie nori prisikasti iki tikrųjų karo kilimo priežasčių ir tokius kaip Bajevas vadina „separais“. Iš tikrųjų Leonidas Fiodorovičius vargu ar supranta žodžio „separatistas“ reikšmę, o savo simpatijas 2014-ųjų „referendumui“, kuriame jis tikriausiai dalyvavo, aiškina geresnio gyvenimo siekiu. Žadėjo gi Regionų partijos politikai, kad po referendumo visas Donbasas gyvens kitaip. Politikai pažadėjo, žmonės patikėjo, o Rusija pasinaudojo žmonių nuotaikomis ir įžiebė karą.

Kalbant objektyviai, tokių bajevų galima sutikti ir Centrinėje bei Vakarų Ukrainoje. Jų požiūris į gyvenimą mažai skirsis nuo šio. Ir visai neprotinga būtų iš jų reikalauti meilės Ukrainai. Šie žmonės, užmiršti valstybės, nuo dešimto dešimtmečio buvo palikti patys vieni su savo problemomis. Jų kredo buvo fiziškai išgyventi. Ukrainos TV kanalų, kurie ištisai transliavo serialus ar pramogines laidas, sukurtas informacinis laukas visiškai neskatino šių žmonių dvasinio vystymosi. Taip metai po metų formavosi vartotojai, užstrigę savo problemų rate. Nė trupučio nekeista, kad daugelis iš jų iki šiol nesuprato, kas su kuo kariauja.

Pensininkė Valentina, su kuria susipažinau tos dienos vakarą, svajoja pamatyti du savo sūnus, dirbančius okupuotame Slavjanoserbske. Vienas jos sūnus dėsto fiziką technikume, kitas dirba užimtumo centre. Ji su jais nesimatė pusę metų. Valentina nuoširdžiai nesupranta, kad vietinių žmonių neprincipingumas, aiškios pilietinės pozicijos, kurioje šalyje jie norėtų gyventi – Rusijoje ar Ukrainoje, neturėjimas suteikė Kremliui pretekstą „ginti“ rusakalbius.

Dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose.

Jos sūnūs gauna atlyginimą rubliais iš Rusijos biudžeto. Jei Kremlius būtų įgyvendinęs Krymo scenarijų visame Donbase, kaip planavo Putinas, Valentina su savo vaikais mielu noru būtų iškeitusi Ukrainą į kitą šalį. Tad nieko keisto, kad vietiniai žmonės, praradę pasididžiavimą savo šalimi, nieko smerktino tame nematytų. Valentinos sūnų atvejis rodo, kad dalis vietinių gyventojų netapatina savęs su ukrainiečiais ir į karą žiūri pragmatiškai, užsidirbdami pragyvenimui rusų okupuotose teritorijose. O karas gali trukti ilgus metus.

Atskirai norėtųsi pakalbėti apie jerėjų Aleksandrą. Jis baigė Počajivo dvasinę seminariją ir Religijos-filosofijos fakultetą nacionaliniame universitete Ostroho akademija. Visuomeninės organizacijos „Taikos byla“ aktyvistai pasiūlė jam padirbėti ATO zonoje. Komandiruotė buvo suderinta su patriarchijos Rovno valdyba. Birželį sukaks pusmetis, kai jerėjus Aleksandras su dvasine misija važinėja po Ukrainos kareivių pozicijas. Netrukus jis pagal rotaciją grįš namo į Rovno sritį, o į jo vietą atvyks vyresnysis jerėjus Rostislavas Vlasiukas.

Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase.

Visuomenininkų siekis Dievo žodžiu palaikyti karius būtų lyg ir visai geras, jeigu ne dvasios tėvų priklausymas Maskvos patriarchatui. Kaip žinome, Maskvos patriarchatas suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų įžiebiant karą Donbase. Pakanka prisiminti, kad Igoris Girkinas kartu su savo ginkluotais galvažudžiais slėpėsi Slavjansko stačiatikių kultūros centre. Apie tai žurnalistams papasakojo Slavjansko merė Nelia Štepa.

Kad vietos valdžia leido naudotis Centro teritorija Prisikėlimo cerkvei, priklausančiai Maskvos patriarchatas, dar 2011 m. pranešė leidinys „TV plius“. Šioje cerkvėje Girkinas šventino savo smogikus. Baigėsi tuo, kad po „Trigubos vienybės (didžiarusių, ukrainiečių ir baltarusių – vert. past.) Rusijos“, apie kurią šventikai centre pasakodavo vaikams, vėliava Girkinas sukūrė karinį dalinį – Rusų stačiatikių armiją. Kad nekiltų abejonių, kieno pusėje veikė Maskvos patriarchato, pakanka pasiskaityti Maskvos patriarcho Kirilo išsakytas mintis. Pasisakydamas viešai jis visuomet rusus ir ukrainiečius vadina „viena tauta“. Užsitikrinęs Stačiatikių bažnyčios paramą, Putinas ne kartą skelbė Rusijai palankią istorijos versiją, ukrainiečius ir rusus vadindamas „vienu etnosu“.

Ar verta stebėtis, kad savo pamoksluose Ukrainos kariams jerėjus Aleksandras cituoja žodžius iš Naujojo Testamento, jog „brolis stos prieš brolį“, vartoja sąvoką „brolžudiškas karas“. Kad tą „brolžudišką karą“ pradėjo ir toliau remia Rusija, jerėjus nutyli.

Per spaudos konferenciją Sjeverodonecko medijų centre, surengtą prie atskyrimo linijos vykusių karininkų iniciatyva, Oksana Anodina patvirtino, kad Lopaskino rajone veikia neoficialus perėjimo punktas. Tačiau padėti vietiniams gyventojams persikelti per Šiaurės Doneco upę, kuri yra sąlyginė riba tarp Ukrainos ir nepripažintų respublikų, vietos valdžia negali, nes tokie klausimai sprendžiami derybose Minske.

Oksana Nikolajevna sako, kad realių ekonominių pokyčių tikisi tik tuomet, kai bus išlaisvintas Slavjanoserbskas ir atkurta ikikarinė infrastruktūra. Kada tai bus – niekas nežino. Kriakovkos gyventojams, tapusiems situacijos įkaitais, reikalinga konkreti pagalba, o ne tušti politikų susitarimai Minske.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 24 d.

O dabar – Trečiasis pasaulinis?

Tags: , ,


"Scanpix" nuotr.

Sprendžiant iš visko, Kremlius rimtai svarsto konflikto su Vakarais scenarijų ir yra didelė tikimybė, kad gali sukelti šį konfliktą Baltijos valstybėse. Prie šios labai nerimastingos išvados aš priėjau po kelių akivaizdžių pavojaus signalų, pasirodžiusių pastarosiomis dienomis.

Jevgenijus Kiseliovas, radijo stotis «Эхо Москвы»

Pirmiausia aš turiu omeny neseniai padarytą griežtą Federacijos Tarybos (FT) pirmininkės Valentinos Matvijenko pareiškimą.

Rusija, sakė V. Matvijenko, nenori „ramiai žiūrėti“ į rusus, kurių teisės kai kuriose buvusios SSRS respublikose yra varžomos, ir gins užsienyje esančius savo tėvynainius. Matvijenko nurodė Latviją, Estiją, Ukrainą ir – kas gana netikėta – Baltarusiją. Ji taip pat davė suprasti, kad posovietinėje erdvėje yra ir kitų valstybių, kuriose reikia ginti etninius rusus.

Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai.

Išeina, kad anksčiau Rusija į tuos teisių suvaržymus žiūrėjo ramiai, bet dabar viskas keičiasi ir gins rusus net ir toli už savo ribų. Jeigu prisimintume, kad Baltijos valstybėse Kremlius politiniais ir propagandiniais metodais tai daro jau seniai, tai darytina prielaida, kad dabar bus naudojami kiti metodai. Jėgos metodai. Kaip Kryme.

Kaip čia neprisiminti, kad Krymo užgrobimo pretekstu tapo tariamai tenykščiams rusams kilusi grėsmė – būtent tuo Putinas iš pradžių teisino savo veiksmus.

Prisipažinkime atvirai: nors formaliai Valentina Matvijenko – trečias asmuo valstybėje ir vadovauja valdžios organui, kuris pagal Konstituciją duoda leidimą prezidentui vykdyti karinius veiksmus už Rusijos ribų, tačiau ji nėra savarankiška politinė figūra ir šiuo atveju tik išsako Putino ir jo aplinkos mintis ir ketinimus.

Be to, Kremliui artimi propagandistai, įvairūs „rusų pavasario“ agentai vienas per kitą kartojo: jeigu rusų kariškiai nebūtų užėmę Krymo, tai po dviejų savaičių ten jau būtų buvę NATO kariai.

Vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją.

Negaliu neprisiminti, kad pirmą kartą kažką panašaus išgirdau po sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 metais. Paskui tą pačią argumentaciją – „jeigu ne mes, tai ten jau būtų amerikiečiai“ – girdėjau Afganistane 1979 m., kai SSRS įvedė ten savo „ribotą kontingentą“, kartu likviduodama sovietų karius pakvietusį prezidentą Aminą, atbuline data pripažinusi jį „CŽV agentu“.

Štai ir dabar vienas iš Maskvos „vanagų“ – FT Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius pareiškia, kad NATO rengia placdarmą kariniam smūgiui prieš Rusiją. Ir tai – dar vienas nerimą keliantis signalas: panašu į propagandinį artilerinį kariškių ir specialiųjų tarnybų pasirengimą „prevencinei“ hibridinei operacijai.

Iš tikrųjų, šiuo metu Latvijoje vyksta kariniai NATO mokymai, kurių tikslo niekas neslepia – aljansas derina įvairių kariuomenės rūšių sąveiką galimos Rusijos agresijos atveju. Karių ir technikos kiekis šiuose mokymuose nepalyginamai mažesnis nei grupuotės, dislokuotos Rusijos teritorijoje prie Latvijos sienų, pajėgos.

Kaip pareiškė Latvijos ginkluotųjų pajėgų vadas Raimondas Graubė, analogiškuose rusų mokymuose dalyvauja nuo 30 iki 50 tūkstančių karių. Graubė priminė, kad rusų karinės aviacijos bazėje Ostrove, 26 km nuo Latvijos sienos, bazuojasi 70–80 sraigtasparnių, o visiškai arti Latvijos sienos yra dislokuotos raketos „Iskander“.

Tos pačios, su viena kurių dokumentiniame filme „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“, BBC parodytame vasario mėnesį, tarp Rusijos ir NATO prasideda lokalus branduolinis konfliktas.

Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą.

Pasak filmo kūrėjų versijos, tas konfliktas kyla dėl prorusiškų jėgų veiksmų Daugpilyje, staigiai plinta maždaug pagal tokį patį scenarijų kaip Kryme ir Donbase, skirtumas tik tas, kad čia kalbame apie „hibridinį“ karą, kurį NATO šalies teritorijoje vykdo „mandagūs žalieji žmogeliukai“, „savanoriai-atostogautojai“ ir kitokie „savanoriai“. Per NATO valstybės sieną važiuoja nekviesti „humanitarinės pagalbos“ konvojai.

Konflikto apogėjuje rusų taktinio branduolinio užtaiso sprogimas virš Baltijos jūros sunaikina du karinius laivus – amerikiečių ir britų. O Kremlius iš karto pradeda atsiprašinėti aiškindamas, kad vadas, įsakęs paleisti raketą, viršijo savo įgaliojimus ir bus nubaustas.

Turiu pasakyti, kad dar gerokai prieš filmo pasirodymą man asmeniškai teko girdėti iš Vakarų diplomatų būtent tokią versiją – kad Kremlius karinio konflikto su NATO atveju tikriausiai bandys imtis gąsdinimo taktikos: vieną kartą panaudos mažos galios branduolinį ginklą, kuris nepadarys daug žalos, ir tas incidentas bus nurašytas kuriam nors išprotėjusiam generolui.

Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą.

Kartu Vakarai bus pastatyti prieš velnišką alternatyvą: ignoruoti Maskvos pasiaiškinimus ir suduoti atsakomąjį smūgį – su eskalavimo iki Trečiojo pasaulinio karo perspektyva, arba atsitraukti atsisakius vykdyti įsipareigojimus, numatytus NATO įstatų 5-ame straipsnyje. O tai, be abejo, grės paties Šiaurės Atlanto bloko egzistavimo baigtimi.

Panašu, kad Kremliuje atidžiai peržiūrėjo tą BBC filmą ir šiandien, teigdami, kad nebegali pakęsti rusų teisių pažeidimų Latvijoje ir Estijoje, sako Vakarams: ačiū už pasufleravimą, dabar mes žinome, kaip reikia veikti.

Tačiau patį didžiausią rūpestį pastaruoju metu sukėlęs signalas – tai plačiai nuskambėjęs epizodas, kai per neseniai vykusį Ekonominės tarybos prezidiumo posėdį Putinas įsivėlė į polemiką apie užsienio politikos prioritetus su savo dvariškiu liberalu Aleksejumi Kudrinu.

Priminsiu: Kudrinas ragino Putiną mažinti geopolitinę įtampą, atsisakyti konfrontacijos su Europa ir Amerika, nes technologinio Rusijos atsilikimo sąlygomis ir nesant Vakarų investicijų jokie rimtesni ekonomikos pokyčiai į gerąją pusę neįmanomi.

Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą

Atsakydamas Putinas leido suprasti, kad niekada „neprekiaus suverenitetu“ ir neatsiprašinės už konfliktus, kuriuos ne jis pradėjo. Taip pat pažadėjo ginti Rusijos nepriklausomybę – dėmesio! – iki savo gyvenimo pabaigos, o tai savaime daug ką sako.

Diagnozė nekokia: Putinas gyvena savo ambicijų ir fobijų nelaisvėje, yra susikūręs pasaulio, kuriame priešai visą laiką kėsinasi į Rusijos nepriklausomybę ir suverenitetą, paveikslą ir apskritai Vakarai „pradėjo pirmi“. Tas Putinas, kaip bebūtų paradoksalu, mąsto kaip banalus rusų miesčionis, kurio smegenys gerokai praplautos Kremliaus propagandos, ir netgi ima nuoširdžiai tikėti, kad kokybiško maisto trūkumas parduotuvėse, negalėjimas pigiai poilsiauti Egipte ir Turkijoje – klastingų Vakarų kėslų rezultatas.

Svarbu ne tik šis epizodas, bet ir tai, kad diskusijos, kaip Rusijos ekonomiką reikia išvesti iš užsitęsusios krizės, atsiremia į viena – į Putino režimo pastangas bet kuria kaina išlaikyti valdžią. Kremliuje puikiai supranta, kad rimtos reformos neįmanomos be politinės liberalizacijos. Pradėjęs reformas neišvengiamai neteksi valdžios arba bent jau turėsi ja dalintis. Vienintelė alternatyva – policinių priemonių griežtinimas, naujų represinių įstatymų priėmimas, dar žiauresnė kova su opozicija, cenzūros griežtinimas, kitaip manančių persekiojimas ir t.t. Ir visa tai – po nacijos telkimo išorės grėsmių akivaizdoje vėliava.

Todėl karinė konfrontacija su Vakarais darosi vis realesnė. Realiausia – Baltijos valstybėse.

Tačiau gali būti ir kiti, egzotiškesni scenarijai, kurių kategoriškai atmesti nereikėtų. Juolab kad Matvijenko užsiminė, jog posovietinėje erdvėje yra ir kitų šalių, kur gali prireikti ginti etninius rusus.

Pagalvokime, ką ji turi omenyje. Manau, kad pirmiausia Kazachstaną, kur pastaruoju metu padėtis destabilizuojasi.

Ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų?

Almatoje trečią gegužės dešimtadienį vyko gausiausios per visą posovietinę Kazachstano istoriją opozicijos akcijos. Po jų – neramumai Aktobe mieste, lyg ir inspiruoti islamo radikalų. Tai – visai arti sienos su Rusija. Puikus pretekstas skubiai pradėti ginti rusus – nuo nežinia iš kur atsiradusių islamistų. O gal – nuo kazachų kilmės „spalvotų revoliucionierių“.

Dar įdomiau tai, kad Matvijenko savo pareiškime paminėjo Baltarusiją. Nors Nazarbajevui sunku prikišti rusofobiją, vis dėlto jis kuria nacionalinę kazachų valstybę. Kuria taip, kaip moka. To kūrimo procese rusakalbiams gali kilti problemų. Arba atsirasti skundų. Bet jau Baltarusijos vadovybę apkaltinti etninių rusų engimu – tai, atrodytų, visiškas absurdas.

Jeigu ne viena aplinkybė. Ir Lukašenka, ir Nazarbajevas vis dažniau atsargiai, tačiau gana nedviprasmiškai reiškia nepasitenkinimą padėtimi Muitų sąjungoje ir kituose bendruose su Rusija „integraciniuose“ projektuose; korektiškai, tačiau atkakliai priešinasi Maskvos bandymams šių projektų pagrindu sukurti viršnacionalinius organus, nepripažįsta Krymo okupacijos, nepalaiko Maskvos pozicijų Ukrainą liečiančiais klausimais.

Štai čia savaime kyla klausimas: ar Kremliuje nekyla pagunda po rusų gynimo Kazachstane ir Baltarusijoje vėliava Nazarbajevui ar Lukašenkai sukelti keletą rimtesnių problemų, priminti abiem, kas posovietiniame name yra šeimininkas ir kas gali atsitikti nepaklusniems lyderiams, įsivaizduojantiems, kad jie gali daryti viską, ką tik panorėję.

Juolab kad Rusijos įsikišimas tolimajame Kazachstane arba „paskutinio Europos diktatoriaus“ tėvonijoje nesukels tokios liguistos Vakarų reakcijos kaip karinės avantiūros Baltijos valstybėse.

Bet kuriuo atveju aš rimtai žvelgčiau į patyrusio Ukrainos politiko ir diplomato Romano Besmertnyj įspėjimus. Jis anksčiau buvo pasiuntiniu Baltarusijoje, paskui dirbo trišalėje Minsko susitarimų įgyvendinimo komisijoje , o prieš kelias dienas pareiškė: Rusija Baltarusijoje ir Kazachstane ėmėsi realizuoti „Donbaso scenarijų“, ten taip pat artėja „liaudies respublikų“ sukūrimas.

Bet tai, kartoju, – egzotiški scenarijai. O iššūkiai Latvijos ir Estijos saugumui (mažesniu lygiu – Lietuvos, kur mažesnis etninių rusų procentas ir tarpnacionalinių santykių kampai labiau suapvalinti, nors drąsus ir ryžtingas Vilniaus užsienio politikos kursas Kremliui sukelia daugiausia neapykantos) – rūsti realybė.

Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Tarp kitko, žinomas britų žurnalistas Edwardas Lucasas, vos ne pirmas prakalbęs apie Putino režimo keliamą grėsmę Vakarų saugumui, daro prielaidą, kad pagrindinis Rusijos tikslas yra pasiekti savo be visaverčio karo. „Jeigu tau pavyksta išmušti priešininką iš vėžių, palikti jį be draugų ir palaužti jo valią, karo nebereikia.“

Lukasas mano, kad šiandien Vakarams daug didesnę grėsmę kelia ardomoji Rusijos specialiųjų tarnybų veikla Europoje. Remdamasis autoritetingo britų žvalgybos specialisto Marko Galeotti nuomone, jis rašo, kad kol Vakarų žvalgybos užsiima rutininiu informacijos rinkimu, rusų specialiosios tarnybos organizuoja žmogžudystes, reikiamų žmonių papirkimus, šantažuoja, vykdo ardomąsias propagandines akcijas.

Tokių „aktyvių priemonių“ tikslas – Europos šalių vyriausybių nuvertimas ir destabilizacija, operacijos Rusijos ekonominiams interesams palaikyti ir atakos prieš Kremliaus politinius priešininkus. Vakarų valstybės tik pradeda aiškintis visa tai, įskaitant ir keistą Rusijos žvalgybos susipynimą su nusikalstamumu, verslu ir propaganda.

Ir vis dėlto, gerbdamas analitinius E. Lucaso, kurį turiu garbės pažinti nuo jo darbo žurnalo „The Economist“ korespondentu Maskvoje laikų, sugebėjimus ir žinias, aš neimčiau menkinti Putino režimo pasauliui keliamos karinės grėsmės.

Visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Griežtai dozuotas žvanginimas ginklais, pradžioje skirtas atskiriems silpnų nervų Europos vadovams, palengva pereinantis į įprotį, negali atvesti prie gero. Netikite? Bet juk jau kiek metų per pergalės prieš fašistinę Vokietiją dienos šventimą žmonės, visiškai su ta pergale nesusiję, neuostę nei kraujo, nei parako, pasitikėdami savimi giriasi: „Galime pakartoti.“

Giriasi, giriasi ir vieną gražią dieną gali galutinai tuo įtikėti.

Kaip tai primena ketvirtojo dešimtmečio pabaigą! Jeigu rytoj karas, rytoj – į žygį, mūsų šarvai stiprūs, o tankai greiti, į mūšį mus veda draugas Stalinas ir priešų žemėje mes juos triuškinsime!

O paskui buvo 1941-ųjų katastrofa. Norite pakartoti?

Tekstą parengė ir publikavo 2016 m. birželio 17 d. svetainė geopolitika.lt

Imperinis nacionalizmas kaip Rusijos propagandos pagrindas

Tags: , , ,


"Scanpix" nuotr.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Susirūpinimas dėl Rusijos propagandos vis akivaizdesnis. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leidinys „The Observer“ pesimistiškai pareiškė, jog „Rusija laimi informacinį karą“. Straipsnyje pažymima, kad Rusijos propagandinis resursas RT turi gana didelę auditoriją Vakaruose, dalis jos net neįtaria, jog tampa nuolatinio informacinio Rusijos propagandos poveikio taikiniu.

Kita vertus, šiame straipsnyje žavimasi Rusijos gebėjimu plėtoti propagandinį naratyvą, pateikti savo, kad ir melagingą, pasakojimą. „The Observer“ net siūlo Vakarų pasaulio politikams pasimokyti komunikacijos iš pramogų pasaulio žvaigždžių ir pasistengti atsakyti į nuolatinį Rusijos propagandos poveikį, kuris yra gana pavojingas.

Anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą.

Čia, žinoma, kyla kitas klausimas, susijęs su tikruoju Rusijos propagandos mastu. Būtina paminėti, jog anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą. Tačiau bet kuriuo atveju dėmesys šiam reiškiniui yra tiesiog būtinas. Taip pat svarbu žinoti, kaip su rusiškos propagandos sfera sąveikauja kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė tyrimas „Naujasis Rusijos nacionalizmas. Imperializmas, etniškumas ir autoritarizmas 2000–2015“. Leidinio, kuriame paskelbti šio tyrimo rezultatai, redaktoriai yra Norvegijos mokslininkai Palas Kolsto ir Helge Blakkisrud. Knygoje nagrinėjama, kaip pasikeitė požiūris į nacionalizmą naujausioje Rusijos istorijoje, ir aptariama, kaip Maskva naudoja nacionalizmą savo interesams palaikyti ir užtikrinti.

Tyrėjai pažymi, jog etninis nacionalizmas Rusijoje sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Viena vertus, tai buvo natūralus procesas. Faktiškai būtent Rusijai po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo didžiausių tapatybės problemų. Visoms kitoms sovietinėms respublikoms šis geopolitinis įvykis atvėrė naujų galimybių, kuriomis jos pasinaudojo (nors ir skirtingai), o Rusijoje Sovietų Sąjungos žlugimas laikomas katastrofa. Tai patvirtina ir Vladimiro Putino pasisakymas 2005 metais: jis apibūdino šį istorinį įvykį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“. Tas posakis iš esmės išreiškė tai, ką jautė nemaža šalies gyventojų dalis. Rusija visada buvo imperinis Sovietų Sąjungos centras ir kartu su SSRS žlugimu neteko šio statuso bei dalies ankstesnių galių.

Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Tačiau ir nacionalizmo iššūkis buvo Rusijai ne iš lengvųjų. Minėtos knygos autoriai pažymi, kad, viena vertus, dabartinė Rusijos valdžia akcentuoja, jog būtent etniniai rusai yra šalį formuojanti nacija. Kita vertus, ši pozicija savotiškai yra pavojinga pačiai Rusijai, kurioje gyvena labai daug įvairių etninių grupių. Iš tikrųjų Kremlius negali tiesiogiai skatinti rusų nacionalizmo, nes tai kelia papildomų įtampų ir gali paskatinti atsakomąjį kitų etninių grupių nacionalizmą (ir atitinkamai separatizmą). Atrodo, kad šiandien Maskvai pavyko rasti šios problemos sprendimą. Knygos autoriai teigia, jog Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Cituojamoje knygoje taip pat teigiama, jog imperinio nacionalizmo idėja yra susijusi ir su „ypatingojo Rusijos kelio“ idėja, t.y. Rusija interpretuojama kaip specifinė, nepanaši į kitas, civilizacija, kuriai netinka „vakarietiškos vertybės“. Taip pat ir šalies gyventojai turi šio „ypatingojo kelio“ žymę. Tai stiprina ir rusiško nacionalizmo karingumą, nes faktiškai kalbama apie įgyvendinamą civilizacijų susidūrimo konceptą (apie tai praeityje rašė Samuelis Huntingtonas).

Verta pažymėti ir tai, kad tyrimo apie rusų nacionalizmą autoriai nagrinėja nacionalistinių nuotaikų Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo raidą. Jie pažymi, jog praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje egzistavo skirtingos nacionalistų grupės, kuriose dominavo skirtingos idėjos ir nuotaikos – nuo noro atkurti Sovietų Sąjungą iki antisemitinių nuotaikų, o po 2000 metų pagrindiniu nacionalistų taikiniu tapo migrantai iš Vidurio Azijos ir Kaukazo.

Kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Knygos apie rusų nacionalizmą autoriai pažymi, jog 2014 metais, po įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijoje aiškiai sumažėjo nusikaltimų, nukreiptų prieš migrantus, skaičius. Žinoma, tai nereiškia, jog nacionalistai staiga pamilo kitataučius. Tyrimo autoriai numano, kad nemaža dalis nacionalistų tiesiog išvažiavo kariauti į Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, nes ten veikiantys vadinamieji separatistiniai judėjimai atitinka jų įsivaizdavimą apie augančią Rusijos (ir rusų tautos) galią bei įtaką. Tačiau kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Taip pat pažymima, kad maždaug nuo 2008 metų Rusijos valdžia aktyviai bandė inkorporuoti nacionalistinį naratyvą į esminį valstybinį diskursą. Įdomu, jog nuo 2005 metų kasmet per Nacionalinės vienybės dieną (lapkričio 4 d. – gana nauja šventė, pradėta švęsti 2004 metais) vyksta vadinamieji Rusų maršai, kuriuos organizuoja nacionalistai. Nuo 2009 metų tokio paties pavadinimo renginį Nacionalinės vienybės dieną organizuoja ir prokremliškas jaunimo judėjimas „Naši“, kurio nariai teigia, jog taip bando atimti šį „prekės ženklą“ iš nacionalistų. Tačiau sunku pasakyti, kas šiuo atveju vyksta iš tikrųjų – kova ar konvergencija.

Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Suprantama ir tai, kad imperinis nacionalizmas yra platesnio pobūdžio nei tautinis nacionalizmas. Su jo koncepcija puikiai sugyvena „Rusų pasaulio“ vizija, kuri tapo ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pagrindu. Verta priminti, kad „Rusų pasaulio“ pamatu pasirinktas kalbos veiksnys, iš dalies nustumiantis į šalį tautiškumo problematiką. Be to, „Rusų pasaulis“ yra savotiška įsivaizduojamos imperijos, neapsiribojančios fizinėmis Rusijos sienomis, idėja ir būdas, suteikiantis Kremliui galimybę „privatizuoti“ visas rusakalbes bendruomenes, nesvarbu, nori jos to ar ne. Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų.

„Rusų pasaulis“ tampa natūraliu pagrindu ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia paaiškinti Maskvos veiksmus jai palankioje šviesoje. Taip bet kokia agresija ar bandymas daryti spaudimą kitoms valstybėms yra pridengiamas Maskvos įsipareigojimu ginti „Rusų pasaulį“ (įsipareigojimas, kurį Maskva pati susigalvojo ir prisiėmė). Šio koncepto panaudojimas verčia Rusijos propagandą kurti ir „pavojingus antipodus“ – „Pabaltijo fašistus“ ar „Kijevo banderovcus“, nuo kurių Maskva pasiryžusi „ginti rusus“. Kitaip sakant, įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų. Šis visiškai virtualus vaizdas gana sėkmingai naudojamas kaip prielaida realiai agresijai. Galbūt tai ir yra esminis dabartinės Rusijos propagandos pavojus.

„Rusų pasaulio“ gynimas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina nesulaukia protestų Rusijos visuomenėje, nes atitinka vyraujančio imperinio nacionalizmo principą. Tai leidžia Maskvai sustyguoti visą kuriamą propagandinę-patriotinę sistemą.

Atsižvelgiant į tai, galima numanyti, jog Rusija stengsis stiprinti imperinį nacionalizmą, nes jis stiprina ir valdžios veiksmų palaikymą, – vadinasi, jo ženklų Rusijos propagandoje bus vis daugiau. Žinoma, šis konceptas pirmiausia yra skirtas vidaus auditorijai, tačiau jo elementų jau dabar galima aptikti ir propagandoje, kurią Maskva gamina užsienio vartotojams. Jis dažniausiai naudojamas kaip kreivo veidrodžio atspindžio principas: Rusija iš esmės kaltina „imperiniu nacionalizmu“ visas kitas valstybes (pirmiausia JAV), o paskui pareiškia, kad jeigu visi neva žaidžia pagal tokias taisykles, tai ir ji turi tam teisę.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 20 d.

Kaip užpildyti Ukrainos saugumo vakuumą

Tags: , , ,


"Scanpix" nuotr.

Patirianti fundamentalų saugumo vakuumą Ukraina susiduria su vis didėjančiais iššūkiais, kylančiais iš rytų. Ukraina nėra tarptautinių organizacijų, kurios galėtų padėti Kijevui užtikrinti šalies teritorinį vientisumą ir politinį suverenitetą, narė. Kokius dar pasirinkimus, be tolimos perspektyvos tapti NATO nare, turi Ukraina, kad šiandien užpildytų šį vakuumą? Vienintelis galimas sprendimas, bent jau turintis šansų būti realizuotas, yra atgaivinti seną Lenkijos planą, žinomą kaip Tarpjūris (lot. Intermarum, lenk. Międzymorze),– šalių, esančių tarp jūrų, sąjungą.

Andreas Umland, geopolitika.lt

Pirminė Tarpjūrio idėja dvidešimto amžiaus pradžioje numatė valstybių tarp Baltijos ir Juodosios jūrų federaciją ar konfederaciją. Šiandien planas turėtų reikšti stiprią sąjungą ar savitarpio pagalbos paktą tarp šio regiono šalių, kurios Maskvą suvokia kaip grėsmę savo nacionaliniam suverenitetui, ekonominei plėtrai ir socialiniam stabilumui. Toks aljansas, be abejo, praneštų Kremliui apie aljanso narių pasiryžimą įvairiais būdais aktyviai padėti viena kitai jų iki šiol dvišaliuose konfliktuose su Rusija.

Tarpjūrio koncepcija Centrinės ir Rytų Europos šalių politiniame ir intelektiniame diskurse vėl pasirodė po Sovietų Sąjungos ir komunistinio bloko iširimo. Didžiausio palankumo planas sulaukė Lenkijoje ir yra atvirai remiamas buvusio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio bei dabartinio prezidento Andrzejaus Dudos.

Šiandien toks antiimperinis aljansas turėtų apimti visas tas Europos šalis, kurios yra pasirengusios įsipareigoti tam tikro laipsnio kariniam ir kitokio pobūdžio bendradarbiavimui priešinantis avantiūristinei Maskvos užsienio politikai. Dauguma iš šių valstybių jau yra vienu ar kitu lygmeniu paveiktos Rusijos karštojo ar šaltojo karo bei tiesioginių atakų informacinėje ir prekybos sferose ar informacinėje erdvėje.

Tarpjūrio blokas galėtų išsiplėsti net ir už buvusio sovietų bloko ribų, nes Ankaros santykiai su Maskva dabar yra veikiami įtampų.

Tokia nauja savanoriška koalicija gali jungti ES arba NATO valstybes nares ir ne nares Rytų ir Pietų Europoje, taip pat ir Vakarų Azijoje. Abipusės pagalbos įsipareigojimai bloke galėtų būti žemesnio lygio negu Vašingtono sutarties 5 straipsnio įsipareigojimai, kurie nustato, kad ataka prieš vieną iš NATO sąjungininkių yra ataka prieš visą aljansą, bet jie gali būti griežtesni už Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) įsipareigojimus.

Šių dienų Tarpjūrio blokas galėtų išsiplėsti net ir už buvusio sovietų bloko ribų, nes Ankaros santykiai su Maskva dabar yra veikiami įtampų, primenančių tas, kurios buvo juntamos daugelio Rytų Europos sostinėse. Taigi aljansas galėtų jungti daugiau šalių ar net visas nuo Narvos šiaurėje iki Počio miesto rytinėje Juodosios jūros pakrantėje: Estiją, Latviją, Lietuvą, Lenkiją, Ukrainą, Moldovą, Turkiją ir Gruziją.

Pirminis aljanso uždavinys būtų pasiųsti aiškią žinią ne tik Rusijos jėgos struktūroms, bet ir visiems jos gyventojams.

Į bloko sudėtį taip pat galėtų įeiti ir tokios valstybės kaip Švedija, Čekijos Respublika, Slovakija, Rumunija ir Bulgarija, taip pat ir Vakarų Balkanų ar Šiaurės Kaukazo šalys. Šiose šalyse daugelis politikų Rusiją taip pat laiko grėsme, prisimena antiimperialistinį pasipriešinimą Maskvos ekspansionizmui arba gali būti motyvuojami Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaikymo savo konfliktuose su Kremliumi dėl teritorinio vientisumo ir suvereniteto.

Pirminis aljanso uždavinys būtų pasiųsti aiškią žinią ne tik Rusijos jėgos struktūroms, bet ir visiems jos gyventojams. Tarpjūrio blokas signalizuotų Rusijos žmonėms, kad bet kuris konfliktas, į kurį Maskva yra dabar įsitraukusi, arba tas, kurį ji norėtų pradėti ateityje, išaugs į daugiapusę konfrontaciją su grupe sąjungininkių, o ne su viena kuria silpna šalimi.

Tarpjūrio valstybės galėtų viena kitą paremti daugeliu būdų. Jos galėtų koordinuoti prekybos ir kitas ekonomines bei finansines sankcijas blokuodamos Rusijos valstybines kompanijas ir elito atstovus. Jos galėtų bendradarbiauti derindamos savo bendras diplomatines pastangas prieš Maskvą su tokiomis organizacijomis kaip JT, ESBO, Europos Taryba ir Pasaulinė prekybos organizacija.

Šalys narės galėtų siūlyti viena kitai pagalbą karinėje, transporto, ryšių ir kitų technologijų srityse, ji būtų reikalinga siekiant geriau pasipriešinti Maskvos hibridinio karo strategijai. Jos galėtų užtikrinti abipusę logistinę paramą įgyvendinant karinės gynybos, ekonominių sankcijų, prekybos barjerų ir kitas prieš Kremlių nukreiptas priemones.

Neformalus – pripažintas ar ne – Tarpjūrio blokas iš dalies jau veikia ir tampa problema Maskvai.

Sąjungininkės galėtų sistemingai dalintis savo karinės, ekonominės, politinės, socialinės ir kitokios žvalgybos duomenimis su Rusija susijusiose sferose, jų analizės bei tyrimų rezultatais, taip pat masinėje ir specialiojoje žiniasklaidoje galėtų derinti savo kontrpropagandos priemones, susijusias su atitinkama Rusijos tematika. Šalys narės taip pat galėtų padidinti keitimąsi kariais savanoriais, saugumo tarnybų atstovais, kariniais patarėjais, ryšių ir komunikacijos ekspertais, medicinos personalu, socialinės srities tyrėjais, ginkluotės specialistais.

Neformalus – pripažintas ar ne – Tarpjūrio blokas iš dalies jau veikia ir tampa problema Maskvai. Laikytina, kad jis pradėjo veikti per Rusijos ir Gruzijos karą 2008 m. rugpjūčio 12 dieną. Tądien Lenkijos, Ukrainos, Estijos ir Lietuvos prezidentai bei Latvijos premjeras dalyvavo masiniame mitinge, vykusiame Tbilisio centre. Atskridę į Gruziją tik visai prieš pat apie tai pranešę, penki nacionaliniai lyderiai įspūdingai pademonstravo solidarumą su savo partnere, fiziškai būdami Rusijos karinę invaziją ir antskrydžius prieš gyvenvietes patiriančios Gruzijos sostinėje.

Nuo Rusijos sankcijų Ankarai įvedimo 2015 m. gruodžio mėnesį Ukrainos santykiai su Turkija akivaizdžiai suintensyvėjo. Per Ukrainos prezidento Petro Porošenkos vizitą į Ankarą 2016 m. kovą Ukraina ir Turkija pasirašė 21 punkto Bendrą deklaraciją, apimančią ekonominius, kultūrinius ir konsulinius klausimus, taip pat saugumo problemas – nuo bendradarbiavimo ginkluotės gamybos sferoje iki karinio mokymo.

Aljansas galėtų prisidėti prie didesnio stabilumo atsiradimo rytiniame ES bei NATO pasienyje ir padėtų mažinti Vakarų konfrontaciją su Rusija.

Daugelis vėlesnių įvykių prie Rusijos vakarinių ir pietvakarinių sienų – nuo įtampos Šiaurės Kaukaze iki naujų Maskvos pretenzijų Baltijos šalims – atveria erdvę platesnėms Tarpjūrio galimybėms. Labiau formalizuotas, daugiašalis ir oficialus šalių, kurios jau dabar mielai palaiko artimus tarpusavio santykius, aljansas pasitarnautų ne vien tik jų pačių nacionaliniams interesams. Jis taip pat galėtų prisidėti prie didesnio stabilumo atsiradimo rytiniame ES bei NATO pasienyje ir padėtų mažinti Vakarų konfrontaciją su Rusija.

Andreas Umland yra Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis ir knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“ vyriausiasis redaktorius.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 3 d.

Kaip Rusija skatina NATO plėtrą

Tags: , , ,


"Scanpix" nuotr.

Šio straipsnio pavadinimas gali atrodyti paradoksalus. Juk Rusija aktyviai pasisako prieš NATO plėtrą. Ji yra itin nepatenkinta net tuo, kad į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją buvo priimtos Baltijos šalys. Maskva naudoja „NATO priartėjimo prie sienos“ diskursą propagandai plėtoti, o kartais ir savo veiksmams pateisinti. Tačiau pačios Rusijos elgesys verčia jos kaimynes siekti narystės šiame aljanse. Turimos omenyje ne vien posovietinės šalys, bet ir tokios valstybės kaip Suomija ir Švedija, kurios dabar vis dažniau susimąsto, kad pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje neutralumas yra prastas pasirinkimas. Tad visas šis straipsnis bus apie tai.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Mitas apie NATO pavojų

Straipsnio pradžioje minėtas paradoksas susideda iš kelių paradoksų. Vienas iš jų – jog NATO priartėjimas prie Rusijos sienų kelia jai pavojų. Kad būtų galima suprasti šio paradokso esmę, pirmiausia reikia įdėmiai pažvelgti į tai, kas yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.

Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti.

NATO yra gynybinis aljansas. Didžiausia šios organizacijos vertybe laikomas kolektyvinio saugumo principas, įtvirtintas penktame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje. Jame nurodoma, kad vienos NATO valstybės užpuolimas vertinamas kaip agresija prieš visas aljanso nares. Atitinkamai ir atsakas į agresiją gali būti kolektyvinis.

Kitaip sakant, užpulti vieną NATO narę yra tas pats kaip paskelbti karą visam aljansui. Kolektyvinio saugumo principas garantuoja Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nariams stabilumą. NATO šiuo metu yra pati pajėgiausia karinė galia pasaulyje. Tai turėtų atgrasyti potencialius šio susivienijimo priešus.

Įdomu, jog Rusija, teigdama, kad aljanso priartėjimas prie jos sienų kelia grėsmę, nesiteikia paaiškinti, kokio pobūdžio yra ta grėsmė. Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti (nebent pasitelkus kokią nors sąmokslo teoriją).

NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu.

Logiškai mąstant, Rusija turėtų būti patenkinta, jog NATO artėja prie jos sienų. Vadinasi, kaimyninis regionas tampa saugesnis, jame sumažėja karinio konflikto grėsmė. Iš esmės kalbama apie itin saugią kaimynystę.

Žiūrint į visas aplinkybes, galima konstatuoti, kad NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu. Tokiu atveju grėsmė, žinoma, egzistuoja, nes Rusija akivaizdžiai nėra pajėgi galynėtis su NATO. Grėsmę jai keltų kolektyvinis atsakas į agresiją.

Kaip Maskva padėjo aljansui

Kitas paradoksas yra susijęs su tuo, jog Maskvos veiksmai vėl įprasmino NATO egzistavimą ir suteikė naują impulsą šiam aljansui. Prisiminkime, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija užgimė šaltojo karo pradžioje, kai Europa iš esmės buvo padalinta į Rytų ir Vakarų blokus. NATO tapo Vakarų pasaulio šalių susivienijimu, kuris buvo reikalingas potencialiai komunistinio pasaulio agresijai atremti. Reikšmingu NATO priešu buvo Varšuvos blokas, kurį inicijavo Sovietų Sąjunga (iš esmės tai buvo savotiškas komunistinio pasaulio NATO). Vėlesnę istoriją visi, ko gero, dar atsimena.

Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę.

Varšuvos blokas nustojo egzistuoti kartu su Sovietų Sąjunga (netgi kiek anksčiau). Dauguma valstybių, kurios buvo šio bloko narės, šiandien priklauso NATO. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, kad šaltasis karas pasibaigė ir jau niekada nebegrįš. Tačiau reikšmingo priešo išnykimas sąlygojo ir savotišką NATO tapatybės krizę.

Dar palyginti ne taip seniai buvo kalbama, jog Šiaurės Atlanto sutarties organizacija neteko prasmės. NATO ir pati bandė atrasti kelius aktualiai transformacijai. Vienas iš tokių kelių buvo susitelkimas kovai su terorizmu (globaliais teroristiniais tinklais – tokiais kaip „Al Quaeda“ ar dabartinė ISIS).

Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę. Dabartinė situacija pasaulyje daug kuo primena šaltojo karo situaciją. Tapo akivaizdu, jog šiandieninė Rusija yra sunkiai prognozuojama, be to – ji turi ambicijų stiprinti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir yra pasiryžusi daryti tai ne tik diplomatiniais keliais.

Grubus tarptautinės teisės normų pažeidimas, kurį okupuodama Krymą pademonstravo Rusija, įrodė, kad pavojus, kurį gali kelti ši valstybė, yra realus. Tai privertė NATO suklusti. Taigi šio paradokso esmė ta, kad Rusija savo veiksmais pati atgaivino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos idėją ir savotiškai prikėlė aljansą naujam gyvenimui. Šiandien neliko abejojančių, kad NATO egzistavimas yra prasmingas.

Kolektyvinio saugumo pasirinkimas

Požiūris į NATO keičiasi ir tose valstybėse, kurios anksčiau skeptiškai žiūrėjo į narystės šioje organizacijoje perspektyvas. Pavyzdžiui, nors Ukraina gana seniai buvo iškėlusi politinį siekį prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (tačiau Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu šio siekio buvo atsisakyta), ši idėja neturėjo plataus palaikymo šios valstybės visuomenėje. Viską pakeitė Krymo praradimas ir po jo prasidėjęs pseudoseparatistinis konfliktas Donbaso regione, kurį pakurstė Rusija.

Dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui.

Šiandien kalbama, kad Maskva būtų nesiryžusi avantiūrai Kryme, jeigu Ukraina būtų NATO narė (kita vertus, nepamirškim, kad šios šalies saugumą garantavo 1994 metų Budapešto memorandumas, tačiau šis tarptautinis dokumentas pasirodė esąs niekinis). Šiandien dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui.Paskutiniais duomenimis, narystę aljanse palaiko 45 proc. ukrainiečių, neigiamai į ją žiūri 30 proc., kiti nėra galutinai apsisprendę šiuo klausimu.

Apie narystę NATO taip pat svajoja Gruzija ir Moldova, tačiau šios šalys (kaip dabar ir Ukraina) turi teritorinių problemų. Tai užkerta joms kelią į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, nors jos siekia narystės kaip tik dėl to, kad galėtų garantuoti savo likusios teritorijos saugumą. Be to, ir NATO neturi politinės valios atverti durų šioms valstybėms.

Tačiau Rusijos veiksmai kelia susirūpinimą ne tik posovietinės erdvės valstybėms. Krymo okupacija ir vėlesni įvykiai Donbase tapo globaliu regioniniu sukrėtimu. Žiūrėdamos į minėtus įvykius, apie savo saugumą susimąstė ir tos Skandinavijos šalys, kurios nėra NATO narės. Lemiamu veiksniu ir vėl tampa geografinis Rusijos artumas.

S.Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.

Apie galimą narystę aljanse susimąstė Švedija. Tiesa, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bandė pagrasinti Stokholmui galimomis tokio žingsnio pasekmėmis, tačiau sukėlė priešingą reakciją, nei, tikėtina, norėjo. Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė, jog jo valstybė „pati sprendžia savo gynybos ir saugumo klausimus“, o Europos Parlamento narys Larsas Adaktussonas pažymėjo, kad S.Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.

Vis daugiau balsų už narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje pasigirsta ir Suomijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvo Sovietų Sąjungos satelite ir laikėsi principingo neutralumo. Šios šalies prezidentas Sauli Niinisto mano, kad dėl galimos šalies narystės NATO reikėtų surengti referendumą.

Kita vertus, Suomijoje vis dar bijoma, kad narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje lemtų stiprią Suomijos santykių su Rusija krizę. Kad toks scenarijus labiausiai tikėtinas, įspėja ekspertai. Žinoma, tiek Švedijoje, tiek Suomijoje, kur baiminamasi Maskvos nepasitenkinimo, vis stiprėja ir kita baimė – agresijos atveju likti vieniems.

Visi racionalūs samprotavimai apie taikų sugyvenimą dabar atsitrenkia į faktą, jog po Rusijos įvykdyto hibridinio karo prieš Ukrainą niekas šiame regione jau nebėra absoliučiai saugus. Siekiant efektyvių saugumo strategijų, geresnio varianto nei NATO kol kas nėra. Savo ruožtu Rusija gali džiaugtis, kad ir vėl „visus aplošė“. Tačiau šįkart, atrodo, ir save pačią.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 23 d.

Ukraina – treti metai sunkaus kelio

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Jau prasidėjo treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – pradedant prarastomis ar nekontroliuojamomis teritorijomis (Krymas, dalis Donbaso) ir baigiant įsišaknijusia korupcija.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo stipriau destabilizuoti šią valstybę, kad, iš vienos pusės, galima būtų parodyti jos europinės svajonės nevisavertiškumą, o iš kitos – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, ką parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.

Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui.

Rusijos strategija Ukrainos atžvilgiu turi vieną esminę kryptį, kuri pasireiškia per siekį vaizduoti šią kaimyninę šalį kaip „žlugusią valstybę“ (angl. failed state). Aiškiu tokios strategijos pavyzdžiu tapo Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, kad „Ukrainoje nėra nei pramonės, nei valstybės“. Šiame pasisakyme galima įžvelgti gana pasenusio geopolitinio pasaulio suvokimo pėdsaką, kai labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis laikytos šalys su stipria pramone.

Tačiau šiandien egzistuoja ir kitokie modeliai. Pavyzdžiui, valstybės ekonominės gerovės pagrindu gali tapti aukštųjų informacinių technologijų plėtojimas, o pramoninė gamyba kaip tik perkeliama į trečiojo pasaulio šalis dėl pigesnės darbo jėgos.

Pareiškimas apie tai, kad Ukrainoje „nėra valstybės“ iš esmės būdingas Rusijos valdžios retorikai. Į jį reikėtų ypač atkreipti dėmesį, nes jis parodo, jog Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui. Vienintelis pozityvus aspektas šiuo atveju yra tai, jog realybė jau įrodė, kad D.Medvedevo vertinimai yra iš esmės klaidingi.

Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis.

Rusijai pavyko atplėšti kai kurias žemes nuo Ukrainos, tačiau Maskvos pasiekti rezultatai yra akivaizdžiai kuklesni, nei tikėjosi Kremlius. Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis. Žiūrint plačiau – kalbant ne vien apie karinį konfliktą Ukrainos rytuose, bet ir apie visuomenės pilietiškumą, sugebėjimą kovoti dėl savo laisvių ir teisių – Ukraina yra kur kas labiau valstybė, nei ta pati Rusija.

Čia verta prisiminti rusų naujienų portalo Rosbalt apžvalgininko Sergejaus Šelino tekstą, paskelbtą balandžio pradžioje. Minėtas straipsnis buvo pavadintas „Ukraina vis tiek ištrūko“. S.Šelinas rašė apie Olandijos referendumo rezultatus (jau buvo žinoma, kad dauguma atėjusių į referendumą olandų pasisakė prieš Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimą), tačiau tekstas pirmiausiai buvo skirtas ne europinės integracijos perspektyvoms, bet Ukrainos ekonominių skyrybų su Rusija faktui.

S.Šelinas pateikia statistinius duomenis, kurie rodo, kad Ukraina gana sparčiai tolsta nuo Rusijos. Pirmiausiai jis pažymi, jog Ukrainos ekonominės problemos prasidėjo dar V.Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu, kai valdžia gyveno viršydama savo realias finansines galimybes, o ne Ukrainai „susipykus“ su Rusija.

Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo.

Tačiau jau tuo metu Ukrainos prekybiniai ryšiai buvo pradėti perorientuoti į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, 2011 metais Ukrainos prekyba su Rusija sudarė 32 proc. visos prekių apyvartos su užsienio partneriais dalį, o su ES – 29 proc. Tuo pat metu Ukraina buvo pagrindinė Rusijos prekybos partnerė tarp buvusių sovietinių respublikų. Pagal S.Šelino pateikiamus duomenis, jau 2013 metais bendras vaizdas pasikeitė – prekybos apyvarta su Rusija sudarė 27 proc., o su ES – jau 32 proc. 2015 metais (kalbant tik apie Ukrainos oficialiai kontroliuojamas teritorijas) šalies užsienio prekybos statistika atrodė taip – prekybos su Rusija rinkos dalis sudarė 19 proc., o su Europos Sąjunga dvigubai daugiau – 38 proc.

Kitaip sakant, Ukraina gana aiškiai persiorientavo. Ji pradėjo daugiau pardavinėti prekių į ES, sumažėjo ir jos vykdytas prekių ir žaliavų importas iš Rusijos. „Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos – autoriaus pastaba) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo“, – daro išvadą S.Šelinas.

Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas.

Ekonominiai rodikliai – tai tik dalis požymių, kad Ukraina tolsta nuo Rusijos. Kitas labai aiškus atitolimas yra mentalinis ir emocinis. Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, nukreiptų prieš teritorinį Ukrainos integralumą, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas. Rusija tapo Ukrainos visuomenės akyse okupante ir agresore. Deja, bet šiuo atveju net negalima pasakyti, jog agresija prieš Ukrainą buvo vien „valdžios kūrinys“ – daugelis Rusijos gyventojų priėmė Krymo užgrobimą pakiliai, kas atsispindėjo ir valdžios reitinguose.

Balsai, kurie kalbėjo apie tai, jog negalima grobti kitų valstybių teritorijų, kad reikia gerbti tarptautinę teisę ir pan., skambėjo pernelyg silpnai, jie tiesiog nuskendo bendro pritarimo ūžesyje.

Galima sakyti, kad Ukraina jau ištrūko iš Rusijos traukos lauko. Žinoma, Kremlius nenori taip paprastai paleisti šios valstybės iš savo rankų, juo labiau, kad ir Kijeve vis dar kartais pritrūksta politinės valios pavadinti viską savo tikrais vardais. Pavyzdžiui, iniciatyva nutraukti su Rusija diplomatinius santykius, taip pademonstruojant, jog tiek Krymo užgrobimas, tiek separatistinių jėgų palaikymas Donbase vertinami kaip karinė agresija, nukreipta prieš Ukrainą, nerado atitinkamo politinio palaikymo, nors tokie veiksmai atrodytų gana natūraliai. Tai pirmiausiai byloja apie politines problemas, kurios tebekamuoja Ukrainą.

Ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas. Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą.

Svarbu pažymėti, jog ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas (juo labiau, kad Kijevui dabar teks vėl ir vėl įrodinėti ir kitiems, ir sau pačiam, kad jis tai padarė). Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą. Tačiau niekas nenuves šalies ten, paėmęs už rankos. Ukraina turi pademonstruoti, jog yra pakankamai stipri, kad galėtų sėkmingai įveikti šį kelią. Šiuo atveju, žinoma, galima ginčytis, koks turėtų būti galutinis rezultatas.

Europos Sąjunga gana dažnai kritikuojama dėl to, jog nesugebėjo suteikti Ukrainai net tolimos narystės perspektyvos, o tai neva žlugdo ukrainiečių viltis ir smukdo jų entuziazmą. Su šiuo priekaištu Briuseliui, ko gero, galima sutikti, tačiau būtina pažiūrėti į šį reikalą plačiau. Ukrainos tikslas pirmiausiai turėtų būti ne narystė ES, o visapusiškas šalies priartėjimas prie Europos Sąjungos standartų. Jeigu Ukrainai pavyktų pasiekti bent vidutinį ES lygį pagal esminius parametrus – tai ne tik užtikrintų visuomenės gyvenimo kokybės augimą, bet ir panaikintų klausimą – ar Ukraina verta narystės ES, ar ne.

Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę.

Reikia tikėtis, kad nauja šalies vyriausybė sugebės tęsti minėtų uždavinių įgyvendinimą – tolti nuo Rusijos, kuri tapo Ukrainai aiškiu priešu, ir vykdyti europinio pasirinkimo reformas. Tiesa, šiandien nagrinėjant šį klausimą, labai sunku išlikti optimistu. Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę. Skilimas vyksta pačioje valdančioje koalicijoje, kas nemaloniai primena situaciją po Oranžinės revoliucijos.

Laikraščio „7 dienos“ apžvalgininkė Larisa Vološina mano, jog vyriausybės pasikeitimas negarantuoja šios krizės įveikimo, o reformos bus įmanomos tik tuo atveju, jeigu pilietinė visuomenė sugebės atrasti veiksmingas poveikio valdžiai priemones. Būtų sunku su tuo nesutikti, nes šiandien panašu, kad būtent sąmoningi piliečiai, kurie tiek per Oranžinę revoliuciją, tiek per Maidano įvykius pademonstravo, jog yra galinga jėga, lieka pagrindine Ukrainos viltimi.

Jie parodė, kad sugeba spausti valdžią iš apačios, reikalauti iš jos atskaitingumo. Belieka tikėtis, jog jie nenuleis rankų, primindami valdžios vyrams ir moterims, kad pastarieji iš esmės yra tik visuomenės „pasamdyti“ vadybininkai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 2 d.

 

Už Minsko susitarimų rėmų

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Kodėl ir kaip JT taikdarių misija galėtų išspręsti Donbaso problemą.

Aleksejus Melnikas ir Andreas Umlandas, geopolitika.lt

Kaip sureguliuoti Rusijos ir Ukrainos konfliktą Donbase? Tarptautinė bendruomenė, atstovaujama ESBO, taip pat Vokietijos ir Prancūzijos, bando tapti tarpininkėmis dvišalėse Maskvos ir Kijevo derybose vadinamuoju Normandijos formatu. Kontaktinės grupės veiklos rezultatas, esant aiškiam Berlyno palaikymui, – visiems žinomi Minsko susitarimai. 2015 m. vasarą, nors ir pavėluotai, tie susitarimai kartu su kitais veiksniais – tokiais kaip pasaulinių energijos šaltinių kainų kritimas ir stiprėjančios Vakarų sankcijų Rusijai pasekmės – atvedė prie karinio aktyvumo sumažėjimo. Tačiau nepavyko nei pasiekti visiško ugnies nutraukimo, nei imtis kokių nors rimtesnių žingsnių grąžinant Kijevui okupuotas teritorijas ir Rusijos–Ukrainos sienos Donecko ir Luhansko srityse kontrolę.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą.

Šiuo metu nematyti, kad konfliktas būtų įšaldytas taip kaip Padniestrėje, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje. Priešingai, tęsiasi palyginti mažai intensyvūs kovos veiksmai. Išilgai iki šiol nestabilios demarkacinės linijos tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų pajėgų Ukrainos kariai vis dar tebežūsta arba yra sužeidžiami. Separatistų pajėgos sudarytos daugiausia iš Kremliaus apmokamų samdinių, vietinių kriminalinių elementų, promaskvietiškų ekstremistų savanorių, priverstinai mobilizuotų vietinių gyventojų ir Rusijos kariškių.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą. Šie pokyčiai ir kartu gilėjanti ekonominė krizė Rusijoje, taip pat Kremliaus noras susilpninti sankcijas paskatino Maskvą sušvelninti pozicijas.

Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti.

Tokiame fone per kelias paskutines savaites Kijevas vėl ėmėsi ieškoti anksčiau aptarto taikos okupuotose Rytų Ukrainos teritorijose atkūrimo galimybių. Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti. 2016 metų sausio 4 d. naujai paskirtas nuolatinis Ukrainos atstovas prie JT Vladimiras Jelčenka, įteikdamas skiriamuosius raštus JT Generaliniam sekretoriui, pakartojo Ukrainos prašymą, kad ši organizacija aktyviau dalyvautų sprendžiant jo šalies likimą. Situacijai įvertinti 2016 m. sausio 23 d. JT pasiuntė į Ukrainą misiją.

Kokia vis dėlto yra tikimybė, kad taikdariška JT misija Rytų Ukrainoje bus sėkminga, jeigu – ir to „jeigu“ tikimybė nedidelė, turint omenyje Maskvos teisę pritarimą vetuoti, – JT Saugumo taryba pritars misijos vykdymui?

Svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

O dėl to „jeigu“, tai iškils klausimas dėl galimo susitarimo sąlygų, kurias kels Rusija. Beveik nėra abejonių, kad Putino ketinimai pasiekti „nustatytų tikslų Ukrainoje“ nepasikeitė. Tokiame fone Kremlius tarptautinės taikdarių misijos Donbase idėją palaikytų tik tuo atveju ir tol, kol tai atitiks jo interesus, kitais žodžiais tariant, – kol jam nieko kito neliks daryti. Taigi svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

JT kaip tarptautinės organizacijos pranašumas tas, kad ji turi didelę patirtį vykdyti taikdarių operacijas visame pasaulyje, įskaitant ir tas, kuriose dalyvavo Rusija. Pradedant nuo 1948 m, JT pasaulyje vykdė 71 taikdarių operaciją taikai įvesti ir palaikyti. 2015 m. gruodžio 31 dieną įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose vyko 16 taikdarių operacijų. Bendras per dešimtmečius jose dalyvavusio personalo skaičius sudaro 125 000 žmonių, iš jų 81 140 žmonių karinio personalo, 13 854 policininkai ir 1 386 kariniai stebėtojai. Tik kai kurios iš šių misijų buvo visiškai sėkmingos, kitos pavyko tik iš dalies. Kai kurios misijos baigėsi visiška nesėkme ir tai rimtai pakenkė JT ir pačių taikdarių autoritetui bei civiliams gyventojams, kurių jie negalėjo apginti.

UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

Kaip viena sėkmingiausių taikdariškų JT misijų dažnai minima laikinoji JT administracija Rytų Slavonijoje, Baranioje ir Vakarų Sreme (United Nations Transitional Administration in Eastern Slavonia, Baranja and Western Sirmium, UNTAES). Vienas iš mudviejų, būtent Aleksejus Melnikas, nuo 1996 m. balandžio iki rugpjūčio tarnavo UNTAES štabe ir vadovavo dviem Ukrainos sraigtasparnių eskadrilėms. Misijos sudėtyje taip pat buvo Rusijos karių. UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

UNTAES buvo sukurta 1996 m. vykdant vadinamąjį Pagrindinį Rytų Slavonijos rajono, terorizuojamo ginkluotų serbų grupių, reintegracijos į Kroatijos Respublikos sudėtį susitarimą. Pradiniame etape svarbiausias UNTAES uždavinys buvo užtikrinti paliaubas išilgai fronto linijos bei saugumą regione, kad būtų sukurtos pirminės bazinės sąlygos Pagrindiniam susitarimui įgyvendinti. Palyginti nedideliame 30 x 70 km plote buvo dislokuotas galingas tarptautinis jėgos komponentas, susidedantis iš maždaug 5 000 karių, 500 policininkų ir apie 100 karinių stebėtojų. Keturi pilnos sudėties batalionai, dvi sraigtasparnių eskadrilės (tarp jų – 10 ukrainiečių kovinių sraigtasparnių „Mi-24“), taip pat viena tankų kuopa – tai buvo įspūdinga jėga, sauganti nuo galimų kroatų grupuočių išpuolių prieš vietinius gyventojus serbus, ji taip pat užkirto kelią agresyviems serbų savanorių veiksmams.

Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai.

Per mėnesį po galutinio pajėgų dislokavimo pirmasis regiono nuginklavimo etapas buvo baigtas. Visa sunkioji ginkluotė buvo arba išvežta į Serbiją, arba perduota utilizuoti. UNTAES vykdoma demilitarizacija buvo tokia sėkminga, kad praėjus vos keliems mėnesiams JT pajėgų vadas generolas Skupsas pranešė, jog „UNTAES karinis kontingentas – vienintelė regione likusi karinė organizacija“. Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai bei valstybės tarnyboms.

Kaip jiems pavyko to pasiekti? Be kitos sunkiosios karinės technikos, ukrainiečių sraigtasparniai, ginkluoti 23 milimetrų patrankomis, reguliariai patruliavo palei skiriamąją liniją. Daugeliu atvejų Belgijos, Rusijos, Jordanijos, Pakistano ir Ukrainos karinis UNTAES kontingentas ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią Susitarimo pažeidimams, pavyzdžiui, tokiems kaip susirėmimai su liūdnai pagarsėjusiu ginkluotu serbų padaliniu „Skorpionai“. Papildomos sustiprinto karinio dalyvavimo priemonės buvo demonstruojamos visoms pusėms.

Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Pavyzdžiui, NATO lėktuvai kiekvieną savaitę rengė tiesioginės aviacinės paramos mokymus. Reaktyviniai lėktuvai imitavo šturmo atakas regionuose, besiribojančiuose su Serbija ir Kroatija, specialiai tam, kad juos matytų ir girdėtų ten likę ginkluoti grupuočių nariai. Serbiją, kuri buvo potenciali taikos proceso priešininkė, tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė bendradarbiauti su UNTAES ir nutraukti paramą vietiniams separatistams. Šios užduoties vykdymą lengvino ir tai, kad UNTAES kontroliuojamas regionas nuo Serbijos buvo atskirtas Dunojaus upės. Todėl buvo neįmanoma nepastebimai pervežti per sieną sunkiosios ginkluotės arba permesti iš Serbijos į Rytų Slavoniją didesnį kariuomenės kiekį. Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Turint omeny atitinkamus Minsko susitarimų teiginius ir tikslus, būtina pažymėti kruopščiai sustyguoto politinio proceso svarbą. Pavyzdžiui, vietinių rinkimų surengimas Rytų Slavonijoje buvo paskutinis taikdarių misijos veiklos plano punktas. Tai reiškia, kad rinkimai buvo vykdomi tik rajoną visiškai demilitarizavus ir politiškai stabilizavus bei suformavus vietinę policiją ir sukūrus sąlygas saugiam pabėgėlių sugrįžimui. 1997 m. balandį UNTAES užtikrino saugų daugiau nei 150 tarptautinių stebėtojų buvimą rinkimų apylinkėse, kuriose balsavo 72 000 žmonių.

Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas.

Remiantis UNTAES ir kitų JT taikdariškų operacijų patirtimi galima daryti prielaidą, kad taikdarių misijai vadinamosiose Donecko ir Lugansko liaudies respublikose reikės didelių tarptautinių pajėgų. Pavyzdžiui, kad galimo JT karinio kontingento ir policijos įvedimo rezultatai būtų sėkmingi, jis turi būti daug didesnio masto nei Rytų Slavonijoje 1996–1997 metais. Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas. Tai milžiniškas kiekis, jo ne tik kad šiuo momentu nėra JT žinioje, bet ir jam suformuoti reikėtų daug laiko, pastangų ir, kas ne mažiau svarbu, potencialių šalių donorių pasiryžimo dalyvauti misijoje.

Dar daugiau, tokios misijos sėkmei užtikrinti būtina, kad visų pajėgų įvedimas prasidėtų per keletą mėnesių po pasiekto susitarimo dėl operacijos, o misijos mandatas būtų pakankamai platus. Galimas sprendimas galėtų būti JT misijos sujungimas su lygiagrečiai įvedamais ir prijungiamais ES kariškiais ir civiliais, jų operaciją vykdant kaip Bendrosios Europos saugumo ir gynybos politikos dalį.

Užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“.

Galbūt nėra būtina mobilizuoti 50 000 JT ir (arba) ES karių, tačiau kad misija turėtų prasmę, ginkluotas kontingentas turi būti pakankamai didelis. Lisa Hultman (Upsalos universitetas), Džeikobas Katmanas (Niujorko valstijos universitetas) ir Megan Shannon (Floridos valstijos universitetas) savo darbe „Taikdariškos JT misijos dinamika ir taikos trukmė pokonfliktiniu laikotarpiu“ priėjo prie išvados, kad „didėjant dislokuojamų JT pajėgų, pilietinio karo atsinaujinimo tikimybė mažėja“. Taigi jie pataria, kad, užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“. Jie mano, kad kuo didesni reikiami padaliniai dislokuojami, „tuo mažėja tarp nelegalių kovotojų informacinių ir įsipareigojimų vykdymo problemų, kurios veda prie pilietinio karo atnaujinimo“.

Kita vertus, tolimesni lyginamieji tyrimai parodė, kad tarptautinės derybos, vedamos iki faktinės misijos pradžios, civilinių komponentų galia (taikos užtikrinimas) taip pat yra susijusios su sėkminga tokių operacijų baigtimi. Kitais žodžiais tariant, kai visos su misija susijusios pusės veikia vieningai, kai yra mobilizuotas didelis JT karinis kontingentas, kai nekarinio konflikto sprendimo ieškoma pasitelkiant tarpininkus, civilinės policijos pajėgos pradeda dirbti, o demokratiniai rinkimai atveda prie teisėto valdymo ir konflikto regione prasideda valstybės institutų kūrimas, tada galima pasiekti tvaraus stabilumo. Be grynai karinių, įvairūs politiniai panašių misijų aspektai taip pat sąlygoja misijos sėkmę ar nesėkmę, laikotarpiu po konflikto užtikrinant taiką ir užkertant kelią prievartai.

Nesėkmingo Minsko proceso ir palyginti gerų kai kurių ankstesnių JT misijų rodiklių fone gerai suderinta, apginkluota ir turinti plačių galimybių mandatą taikdarių operacija, į kurios vykdymą būtų įtrauktas ir svarbus civilinis komponentas, Europai gali tapti puikia galimybe greitu laiku pasiekti taiką savo rytiniame pasienyje.

Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas.

Tokiai operacijai nepakanka vien JT Saugumo Tarybos sprendimo. Kad operacija būtų sėkminga, reikalingas ir politinis bei materialinis Europos Sąjungos palaikymas, taip pat parama kadrais. Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas. Ukrainos valstybė ir kiti veikiantys tarptautiniai subjektai, tokie kaip Vokietija arba ESBO, pademonstravo, kad jie yra per silpni savarankiškai spręsti tokius uždavinius.

Taigi JT taikdarių misijos ir ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos veiklos suvienijimas, kartu į veiksmus Donbase plačiai įtraukiant galingas plėtros organizacijas (Pasaulio banką, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, JAV tarptautinio vystymosi agentūrą, Vokietijos bendradarbiavimo agentūrą ir t.t.), turi tapti prioritetu Vakarams bandant sustabdyti Donbase besitęsiančią ginkluotą Ukrainos ir Rusijos priešpriešą.

Aleksejus Melnikas vienas iš Razumkovo centro užsienio ir saugumo politikos programų direktorių, Kijevas.

Andreas Umland – filosofijos mokslų daktaras, Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis, Štutgarto leidyklos „Ibdem“ knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“, už Europos ribų platinamos Kolumbijos universiteto leidyklos, vyriausiasis redaktorius.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 29 d.

Krymo totoriai ir vėl vejami iš savo žemės (video)

Tags: , , ,


"Scanpix" nuotr.

Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Situacijos sudėtingumą galima suprasti, pažiūrėjus į ją plačiau. Krymo totoriai nepriėmė pusiasalio užgrobimo fakto. Daugumos jų reakcija į Rusijos veiksmus buvo griežtai neigiama. Čia verta prisiminti ir istorinę traumą. 1944 metų gegužės mėnesį Krymo totoriai buvo deportuoti iš savo namų Kryme, t.y. buvo priversti palikti savo etnines žemes. Deportacijos priežastimi oficialiai nurodytas kaltinimas šią etninę grupę „kolaboravus su naciais“. Nors pačioje Sovietų Sąjungoje Krymo totorių deportacija pasmerkta kaip neteisėta dar 1969 metais, formalus draudimas grįžti į Krymą totoriams galiojo iki 1974 metų. Vėliau sugrįžimui irgi buvo bandoma užkirsti kelią, tad realus šios etninės grupės grįžimas į Krymą prasidėjo tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais.

Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.

Suprantama, kad totorių sugrįžimas į pusiasalį tapo probleminiu reiškiniu tiek iš istorinės, tiek iš praktinės perspektyvos (į deportuotų totorių žemes 1944 metais buvo perkeliami kolūkiečiai iš Rusijos ir Ukrainos). Situaciją kiek švelnino tai, jog Krymas tuo metu jau buvo Ukrainos, o ne Rusijos jurisdikcijoje. Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.

Tačiau Krymo totorių tema po Maskvos įvykdytos šio pusiasalio aneksijos paaštrėjo ne vien dėl istorinių priežasčių. Ši etninė grupė trukdo Maskvos puoselėjamam „rusiško Krymo“ mitui. Be to, totorių bendruomenė yra gerai organizuota ir palaiko proukrainietišką poziciją. Vertinant aktyviuosius Maskvos veiksmus, tampa akivaizdu, jog Kremlius siekia užčiaupti Krymo totorių bendruomenę, pavergti ją.

Rusijos represijos, nukreiptos prieš Krymo totorius, išryškėjo jau pirmais aneksijos metais. 2014 metų gegužės pradžioje Krymo totorių lyderis Mustafa Džemelijevas, grįždamas iš kelionės, nebuvo įleistas į Krymą. Vėliau paaiškėjo, jog įvažiavimas „į Rusijos teritoriją“ jam buvo uždraustas dėl jo neva keliamo pavojaus „nacionaliniam saugumui“. Po dviejų mėnesių istorija pasikartojo: atgal į Krymą nebuvo įleistas namo grįžtantis totorių Medžliso pirmininkas Rafatas Čiubarovas.

Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą.

Pažymima, kad yra persekiojami ir aktyvūs Krymo totorių bendruomenės nariai, pasilikę pusiasalyje. Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą. Be to, yra draudžiami bendruomenės rengiami mitingai ir kitos masinės akcijos, tarp jų – ir atminimo renginiai deportacijos metinėms paminėti.

Maskvos dėmesio neišvengė ir Krymo totorių žiniasklaidos priemonės. Garsiausiu atveju tapo Krymo totorių televizijos kanalo ATR, transliavusio savo laidas pusiasalyje, uždarymas. Kanalas nutraukė veiklą 2015 metų balandžio 1 d., nes nesugebėjo gauti rusiškos licencijos. Tų pačių metų birželio viduryje televizijos kanalas atnaujino savo transliacijas iš Kijevo, tačiau Kryme jį gali matyti tik kai kurie palydovinės televizijos vartotojai.

Dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.

Nėra didesnių abejonių, kad Maskva sieks išspręsti „Krymo totorių klausimą“ jai įprastomis priemonėmis. Šių metų balandžio 12 d., komentuodamas situaciją minėtame ATR televizijos kanale, politikos apžvalgininkas Geidaras Džamalis pareiškė, jog prieš Krymo totorius gali būti rengiama didelė provokacija. Jis mano, kad pusiasalyje gali pasikartoti įvykiai, analogiški 2005 metų spalio mėnesį Kabardoje-Balkarijoje įvykusiam „Nalčiko sukilimui“, kai, pasak G.Džemalio, buvo išprovokuoti musulmonų ir jėgos struktūrų susirėmimai. Apžvalgininko teigimu, dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.

Būtina paminėti ir tai, kad balandžio 13 d. Krymo prokuratūros sprendimu buvo sustabdyta Krymo totorių savivaldos organo – Medžliso – veikla. Šis sprendimas oficialiai argumentuojamas kova su ekstremizmu.

Medžliso veiklos nutraukimas, kaip ir kiti Krymo totorių bendruomenės teisių ir laisvių pažeidimai, sulaukė aštrios pasaulio reakcijos. Šį sprendimą sukritikavo Europos Taryba. Jos pirmininkas Thorbjornas Jaglandas pareiškė, jog „Medžliso veikla Kryme turi būti tęsiama“. Represinius veiksmus prieš šią Krymo totorių savivaldos organizaciją pasmerkė ir Europos Sąjunga, pareiškusi, kad tai yra „ataka prieš Krymo totorių teises“. Gana emocingai šiuo klausimu pasisakė ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, palyginęs minėtą draudimą su stalinistinės politikos atgaivinimu.

Tačiau Maskva, nesunku nuspėti, ignoruoja tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą. Krymo totorių persekiojimas atitinka jos strategiją, kuria siekiama įteisinti Krymo aneksiją ir pašalinti visus trikdžius, keliančius grėsmę oficialiai rusiškai „Krymo susigrąžinimo“ versijai. Tam Kremlius ne tik persekioja nepriklausomas Krymo totorių organizacijas, bet ir kuria vietoje jų savas – marionetines, prorusiškas. Tiesa, šios naujos organizacijos, pasak Medžliso nario Kurultajaus Ali Ozenbašo, totoriai nepripažįsta ir nepalaiko. Tokių organizacijų steigimas atspindi Maskvos jau seniai įvaldytą propagandinių iliuzijų kūrimo taktiką, kuria buvo paremta ir hibridinė agresija prieš Ukrainą.

Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones.

Krymo totorių teisių pažeidimą aneksuotame Kryme fiksuoja ir pripažįsta skirtingos tarptautinės organizacijos – tokios kaip ESBO, Jungtinės Tautos ir pan. Apie šiuos pažeidimus taip pat kalba žmogaus teisių ekspertai iš „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“. Kartu pripažįstama, jog Krymo totoriai yra ne vienintelė grupė žmonių, kurių teisės atsidūrusios pavojuje, – tai tik dalis bendros problemos, susijusios su žmogaus teisių ir laisvių situacija užgrobtame pusiasalyje. Šią problemą stiprina ir tai, jog informacija apie pažeidimus sunkiai skinasi kelią į viešumą. Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones. Pažymima, kad šiuo metu pusiasalyje nuolat veikia tik viena žmogaus teisių pažeidimus fiksuojanti organizacija – tai Krymo žmogaus teisių misija.

Deja, šiandien nėra tokios jėgos, kuri galėtų apsaugoti Krymo totorius (ir kitus pusiasalio gyventojus) nuo Rusijos represinės sistemos. Atsižvelgiant į tai, galima prognozuoti, kad totorių organizacijos bandys perkelti savo veiklą iš Krymo į palankesnę geopolitinę terpę. Straipsnyje minėtas Krymo totorių Medžlisas greičiausiai bus priverstas „emigruoti“ iš aneksuoto Krymo į Ukrainą. Faktiškai, praėjus šešiems dešimtmečiams po pirmosios deportacijos, Krymo totoriai ir vėl yra vejami iš savo gimtosios žemės.

Sraipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 20 d.

Filmas “Chaitarma” apie totorių deportaciją:

Kremliaus užvesta referendumų mašinėlė

Tags: , , , , ,


Nyderlandų referendumas dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties gerokai pagadino ūpą ukrainiečiams, sukėlė galvos skausmą ES viršūnėms ir paskatino Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę per TV kreiptis į Ukrainos liaudį su drąsinimo žodžiais.

Arūnas Brazauskas

Balandžio 6 d. prie balsadėžių Nyderlanduose atėjo apie 32 proc. rinkėjų, taigi būtinų 30 proc. slenkstis buvo įveiktas. Prieš asociaciją su Ukraina pasisakė 62 proc. atėjusiųjų ir išsiskirstė kas kur. Tai būta pirmojo konsultacinio referendumo nuo tada, kai pernai liepos 1 d. įsigaliojo tokių referendumų įstatymas.

Nyderlandai galutinai ratifikavo Ukrainos ir ES sutartį 2015 m. liepos 8 d. Tačiau po referendumo abeji Nyderlandų parlamento rūmai dabar privalės sutartį svarstyti iš naujo: arba vėl ratifikuoti, arba ne. Taip ES ir Ukrainos asociacijos sutartis įstrigo vienoje Sąjungos narėje. Kitos 27 šalys sutartį ratifikavo.

Kaip atsirado iniciatyva blokuoti sutartį? Akciją pradėjo satyriniu laikomas tinklalapis „GeenStijl“, neretai išsakantis euroskeptiškas pozicijas. Pernai rugsėjį buvo surinkta 440 tūkst. parašų už referendumą, kurio iniciatyva pavadinta „GeenPeil“.

Tinklalapio redakcija pareiškė, jog ES ir Ukrainos sutartis buvo pasirinkta todėl, kad tai patogus „po ranka“ pasitaikęs dalykas, kuris susijęs su ES ir dėl kurio galima rengti referendumą. Olandų aktyvistams užkliuvo būtent Ukraina, o ne Centrinės Amerikos valstybių organizacija, Moldova, Gruzija, nors ES prieš porą metų pasirašė asociacijos sutartis ir su šiais subjektais.

Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Apklausos po referendumo parodė, kad Ukrainos galbūt keliamos problemos Nyderlandų rinkėjams mažai rūpi. Ukraina kelia nepasitikėjimą dėl korupcijos (59 proc. balsavusiųjų), 30 proc. mano, kad sutartis neduos naudos Nyderlandų ekonomikai, 34 proc. nenori Ukrainos narystės ES ir todėl blokuoja sutartį, 23 proc. apskritai neigiamai vertina ES (rinkėjai nurodė po kelias priežastis, todėl jų suma nesudaro 100 proc.). Toks įspūdis, jog olandai pasinaudojo pirma proga, kad išsakytų nepasitenkinimą ES ir savo vyriausybe.

„The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum savo komentare rašė, kad šis referendumas parodė pasauliui, kaip Rusija gali paveikti rinkimus Europoje. Jai nekelia abejonių Rusijos vaidmuo. O pačios sutarties, daugiau nei tūkstančio puslapių dokumento, parašyto, anot A.Applebaum, techniniu žargonu, nėra skaitę dauguma balsavusiųjų, įskaitant referendumo organizatorius. Vienas jų pasakė apžvalgininkei, kad sutarties netyrinėjo.

Tokių balsavimo „mašinėlių“ Europoje ne viena. Ar visos jos Kremliaus inicijuotos – kitas klausimas, tačiau sukonstruotos jos panašiai kaip Nyderlanduose.

Lietuviškas pavyzdys. Vasario pradžioje keliuose tinklalapiuose, vėliau išvardytuose VSD pateiktoje grėsmių valstybei ataskaitoje, pasirodo raginimai dalyvauti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvoje. Ketinta surinkti 50 tūkst. parašų ir įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, įsigaliojusį pernai gruodžio 1 d. Šį jokių revoliucinių permainų nesukėlusį įstatymą, kuriuo į Lietuvos teisę pavėluotai perkelta nemažai ES normų (neperkelsi – mokėsi baudas), akcijos organizatoriai piešė, lyg tai būtų sugriovę visą galiojančią sistemą, pagal kurią užsieniečiai įsileidžiami į šalį. Kovo 11-osios akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas gąsdino į Lietuvą plūsiančiomis migrantų miniomis.

Galėtume klausti, koks šios politiniu požiūriu beprasmiškos akcijos tikslas? Nors reikiamo parašų kiekio nesurinkta, vėl išbandytas parašus rinkusių aktyvistų tinklas. Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

 

Privatūs kariai: kaip Maskva maskuoja dalyvavimą konfliktuose Ukrainoje ir Sirijoje

Tags: , , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas. Tačiau šiandien šie žaidimai yra tęsiami – ir ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir tolimesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Sirijoje.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Išsaugoti visišką slaptumą internetinių technologijų amžiuje yra labai sunku, todėl ir ši Rusijos strateginė maskuotė nėra absoliuti. Informacija apie tai, kaip Kremlius bando paslėpti savo karių dalyvavimą operacijose Ukrainoje ir Sirijoje, vienaip arba kitaip pasiekia visuomenę. Neseniai atitinkamą žurnalistinį tyrimą paskelbė Sankt Peterburgo informacinis portalas-laikraštis „Fontanka“. Šį tyrimą verta apžvelgti plačiau, nes jis paaiškina Kremliaus taikomą strategiją ir priemones, kurios leidžia Maskvai meluoti apie savo „nedalyvavimą“ aktualiuose konfliktuose arba slėpti tikrąjį to dalyvavimo mastą.

Privati karinė įmonė

Leidiniui „Fontanka“ pavyko nustatyti, jog Rusijos interesams užsienio konfliktuose atstovauja kariai, kurie priskiriami privačiai karinei įmonei „ČVK Vagnera“ (ČVK šiuo atveju reiškia – частная военная компания, t. y. privati karinė įmonė). Būtina paminėti, kad Rusijos įstatyminė bazė nereglamentuoja tokių įmonių formavimo ir veiklos principų. Nors Rusijoje veikia nemažai privačių saugos tarnybų (jos turi savo abreviatūrą – ČOP, t. y. ЧОП – частное охранное предприятие), privačios sukarintos organizacijos iš esmės yra už įstatymo ribų. Bet tai netrukdo tokiai kompanijai kaip „ČVK Vagnera“ egzistuoti ir vykdyti savo „misiją“.

„ČVK Vagnera“ skiriasi nuo įprastų privačių karinių įmonių, jos tikslai ir uždaviniai konflikto zonoje yra kitokie.

Būtina paminėti, kad privačios karinės įmonės pasaulyje iš tikrųjų nėra retas ar itin egzotiškas reiškinys. Tokių įmonių kariai konflikto zonose atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su privačios infrastruktūros ar verslo objektų bei asmenų apsauga. Iš esmės kalbama apie privatų verslą, susijusį su didele rizika. Iš žinomiausių tokių įmonių verta paminėti „Academi“ (buvusią „Blackwater“), taip pat ir Lietuvoje apsaugos paslaugas teikiančią bendrovę „G4S“. Pažymėtina, kad tokių kompanijų veikla konflikto zonose yra oficiali ir teisėta (nors ir ne be tam tikrų skandalų ir įtarimų, kaip „Blackwater“ atveju). Tačiau šiame straipsnyje aptariamas žurnalistinis tyrimas parodo, jog „ČVK Vagnera“ skiriasi nuo įprastų privačių karinių įmonių, jos tikslai ir uždaviniai konflikto zonoje yra kitokie.

Įdomi yra ir „ČVK Vangnera“ atsiradimo istorija. Ji papasakota kitame, ankstesniame, leidinio „Fontanka“ atliktame tyrime. 2013 metų rudenį privati saugos bendrovė „Moran Security Group“ suformavo vadinamąjį „Slavų korpusą“. Į jo sudėtį įėjo 267 kariai. Oficialiai buvo teigiama, kad „Slavų korpuso“ uždavinys buvo saugoti naftos gavybos ir transportavimo infrastruktūrą Sirijoje. Yra duomenų, kad šis korpusas mėnesį treniravosi stovykloje Latakijos mieste. Vėlesnis „Slavų korpuso“ likimas buvo gana apgailėtinas: užuot vykdęs oficialiai numatytą funkciją, t.y. saugojęs naftos infrastruktūros objektus, korpusas įsivėlė į mūšį su teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojais. Šį mūšį „Slavų korpusas“ pralaimėjo. Po patirtos nesėkmės korpusas buvo nuginkluotas ir evakuotas atgal į Rusiją.

Ši grupė grįžo į Rusiją 2015 metų gruodį, tik trečdalis jos narių liko gyvi ir nesužeisti.

Toliau „Slavų korpusas“ buvo performuotas į „ČVK Vagnera“. Nuo 2014 metų pavasario šios privačios karinės įmonės kovotojai jau veikė Kryme, vėliau – Luhansko srityje Ukrainoje, palaikydami vadinamųjų separatistų pajėgas, kaudamiesi jų pusėje. Nuo 2015 metų rugsėjo dalis „ČVK Vagnera“ karių buvo permesta į Siriją. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, vienoje iš atitinkamų grupių, permestų į šią valstybę, buvo 93 kovotojai. Ši grupė grįžo į Rusiją 2015 metų gruodį, tik trečdalis jos narių liko gyvi ir nesužeisti.

„ČVK Vagnera“: kas yra kas

Suprantama, kad tikslių žinių apie „ČVK Vagnera“ trūksta. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, iš viso šioje privačioje karinėje įmonėje gali dirbti apie 600 kovotojų, neįskaitant civilinio aptarnaujančio personalo. Suprantama ir tai, jog šios įmonės veikla nėra afišuojama, tačiau žurnalistams pavyko nustatyti kai kurių šios karinės įmonės kovotojų asmenybes.

Įmonės vadovas yra 46 metų Dmitrijus Utkinas, atsargos pulkininkas. Jo pravardė yra Vagneris (iš čia kilęs ir įmonės pavadinimas). Teigiama, jog tokia pravardė atsirado dėl jo Trečiojo Reicho ideologijos ir estetikos pomėgio. Yra liudijimų, kad kovodamas Luhanske jis vietoje beretės nešiojo Antrojo pasaulinio karo nacių kariuomenės šalmą. Iki 2013 metų D.Utkinas pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje, vėliau perėjo dirbti į „Moran Security Group“. Tai jis ir buvo atsakingas už „Slavų korpuso“ formavimą. Buvo pasirodžiusių žinių ir apie D.Utkino žūtį Donecko srityje Ukrainoje, tačiau, leidinio „Fontanka“ duomenimis, jis tebėra gyvas ir sveikas.

Yra liudijimų, kad kovodamas Luhanske jis vietoje beretės nešiojo Antrojo pasaulinio karo nacių kariuomenės šalmą.

Kitas žmogus, kuris buvo susijęs su „ČVK Vagnera“, – 51 metų Sergejus Čiupovas, pravarde Čiuba arba Čiupa. Jis buvo atsargos majoras, kitados tarnavo Afganistane, dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, S.Čiupovas žuvo prie Damasko. Yra žinoma, kad jis palaidotas Balašichos miestelio kapinėse Pamaskvėje 2016 metų kovo 18 dieną. Jo mirties data nurodyta 2016 metų vasario 8 d., tačiau tikėtina, kad jis galėjo žūti dar anksčiau – sausį.

Leidiniui „Fontanka“ pavyko aptikti ir kitų žuvusių „ČVK Vagnera“ karių pėdsakus. Pavyzdžiui, 2015 metų kovo 6 d. kapinėse Toljatyje palaidoti Andrejus Jelmejevas ir Andrejus Šreineris. Yra žinoma, kad jie žuvo Donbase. Dar vienas su „ČVK Vagnera“ susijęs kovotojas 38 metų kazokas Maksimas Kolganovas tarnavo pėstininkų kovos mašinos operatoriumi, žuvo Sirijoje.

Dar vienas identifikuotas asmuo – Bosnijos ir Hercegovinos pilietis, šiuo metu nuolat gyvenantis Rusijoje, Davoras Savičius (pravarde Vilkas). „Fontankos“ teigimu, jis vadovavo serbų būriui, kuris buvo struktūrinis „ČVK Vagnera“ padalinys. Tiesa, pats D.Savičius tai neigia, nors priremtas įrodymų prisipažino leidinio „Fontanka“ žurnalistams, kad „kelias dienas kovojo Donbase“.

Oficialūs apdovanojimai

Galėtų atrodyti, jog leidinio „Fontanka“ tyrime nėra nieko ypatinga, nes ir taip iš esmės buvo žinoma, kad Rusijos kariai kaunasi Ukrainoje vadinamųjų separatistų pusėje, o separatistų gretas nuolat papildo karinę patirtį turintys rusų samdiniai. „ČVK Vagnera“ galima būtų interpretuoti kaip įmonę, įsteigtą nelegaliam samdinių verslui koordinuoti ir tvarkyti. Tačiau „Fontanka“ atrado vieną svarbų aspektą – „ČVK Vagnera” kariai gaudavo valstybinius apdovanojimus (kai kurie iš jų – ir po mirties).

Oficialiai suteiktų apdovanojimų faktas leidžia teigti, jog „ČVK Vagnera“ yra struktūra, susijusi su Rusijos kariuomene.

Pavyzdžiui, minėti A.Jelmejevas ir A.Šreineris po mirties buvo apdovanoti Drąsos ordinais. M.Kolganovas turėjo du apdovanojimus – medalį „Už narsą“ ir Drąsos ordiną. Vargu ar paprasti samdiniai gali tikėtis gauti valstybinius apdovanojimus, suteikiamus karo veiksmų dalyviams, juolab kad jų dalyvavimas tiek konflikte Rytų Ukrainoje, tiek Sirijoje yra neigiamas.

Oficialiai suteiktų apdovanojimų faktas leidžia teigti, jog „ČVK Vagnera“ yra struktūra, susijusi su Rusijos kariuomene. Galima numanyti, kad ji buvo sukurta strateginės maskuotės tikslais. Faktiškai Maskva tokioje situacijoje kaip ir nemeluoja, kad jos kariai nedalyvauja konflikte, nes oficialiai „ČVK Vagnera“ nėra valstybinė karinė struktūra. Taip pat ir žuvę kovotojai nepatenka į Rusijos kariuomenės nuostolių statistiką. Tačiau ypatingas dėmesys „ČVK Vagnera“ kariams, t.y. jų kaip karo veiksmų dalyvių pripažinimas suteikiant apdovanojimus, byloja apie tikrą, egzistuojantį ryšį tarp Rusijos valdžios bei kariuomenės struktūrų ir šio „privataus“ verslo.

Maskva pasinaudojo Vakarų patirtimi (privačios karinės įmonės koncepcija), tačiau, kaip įprasta, realizavo ją savaip.

Galima numanyti, jog Rusijos karinius uždavinius Ukrainoje ir Sirijoje atlieka ne vienintelė „ČVK Vagnera“. Nenustebčiau, jeigu laikui einant taptų žinoma ir apie kitas tokio pobūdžio karines įmones. Šiuo atveju Maskva pasinaudojo Vakarų patirtimi (privačios karinės įmonės koncepcija), tačiau, kaip įprasta, realizavo ją savaip. Beje, visai tikėtina, kad kovotojų iš „ČVK Vagnera“ ir kitų panašių privačių karinių kompanijų rytoj jau gali atsirasti ir, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konflikto zonoje, kuri vėl kaista.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitka.lt 2016 m. balandžio 13 d.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...