"Scanpix" nuotr.

Politinės prognozės – nedėkingas dalykas, ypač jei mėginame spėti Kremliaus užsienio politikos viražus. Kovo 14 d. pranešimas apie Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pabaigą buvo dar labiau netikėtas nei bombardavimų pradžia pernai rugsėjį.

Robertas Šapronas, geopolitika.lt

Nebuvo jokių diskusijų, jokio išankstinio informacijos apie planuojamus sprendimus nutekinimo žiniasklaidai, nebuvo jokios spaudos konferencijos šalies ir pasaulio žiniasklaidai. Prezidentas Vladimiras Putinas savo kabinete prieš televizijos kameras išsikvietė gynybos ir užsienio reikalų ministrus, išklausė jų neišsamius raportus apie situaciją ir čia pat paskelbė, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti, karinė užduotis įvykdyta, laikas kariams namo. Skubiai. Faktiškai buvo paskelbta pergalė (tik neaišku, prieš ką) ir liepta nedelsiant vykti namo.

Surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre.

Tokius individualius sprendimus užsienio politikoje, juolab su karo veiksmais susijusiais klausimais, gali sau leisti tik itin autoritarinių valstybių vadovai. Rusijoje valdžios sutelkimas vienose rankose ne tik neslepiamas, jis pabrėžiamas – surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre. Nesvarbu, kad visa scenografija iš šalies žiūrint atrodo primityvi ir neįtikinama, o sprendimai greičiausiai buvo priimti anksčiau.

Ryžtingo, greitai ir savarankiškai svarbiausius klausimus sprendžiančio lyderio įvaizdis yra gerai vertinamas nekritiškų Rusijos žiūrovų, kuriems valstybiniai kanalai pastaruosius porą metų reguliariai praneša apie vis naujas prezidento pergales.

Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių.

Rusijos karinių pajėgų atitraukimas iš Sirijos išties prasidėjo jau kitą dieną, kaip ir nurodė prezidentas. Sugrįžtantys pilotai buvo organizuotai sutinkami kaip nugalėtojai – su duona ir druska, orkestrais ir karinėmis eisenomis. Tokiems karių sutikimams prieš kameras surengti paprastai reikia laiko. Tai tik patvirtina spėjimą, kad principiniai sprendimai dėl pajėgų sugrąžinimo buvo priimti kiek anksčiau, nei apie juos sužinojo Rusijos televizijos žiūrovas ir pasaulis.

Labiausiai tikėtina, kad Kremlius apie atsitraukimą ėmė svarstyti išsyk, kai vasario pabaigoje Sirijoje įsigaliojo paliaubos. Tačiau šioje atsitraukimo iš Sirijos istorijoje svarbi yra ne įvykių chronologija ar choreografija, o šio netikėto Rusijos vadovybės sprendimo priežastys ir galimos pasekmės.

Kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis.

Tai, ką išgirdome Kremliuje apie Rusijos pajėgų įvykdytas kovines užduotis, skamba labai neįtikinamai. Gynybos ministro Sergejus Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių dėl pagrįstumo ir dar daugiau klausimų apie tai, kaip tokie duomenys galėjo būti surinkti. Tačiau šie skaičiai turi savo paskirtį: kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis, kad tūkstančiai teroristų nesugrįš į Rusiją ir todėl kariauta buvo ne veltui. Iš esmės tam tikslui ir buvo skirtas visas V.Putino susitikimo su ministrais Kremliuje siužetas. Bet palikim viešuosius ryšius ramybėje, svarbiau yra sprendimo turinys ir galimos pasekmės.

Akivaizdu, kad dabartinės kariaujančių pusių paliaubos yra labai trapios. Jokių sprendimų dėl šalies ateities Sirijos valdžia ir opozicija nėra pasiekusios, o opozicija vis dar susiskaldžiusi į kelias dešimtis įvairaus pajėgumo ir radikalumo grupių. Maža to, esminės kovų Sirijoje dalyvės – teroristinės „Daesh“ ir „Jabhat al-Nusra“ į paliaubų procesą neįtrauktos visai.

Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia.

Politinis procesas atrodo svarbus savaime, tačiau didesnių vilčių niekam neteikia. Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia. Kalbama, jog Rusijos pusei teko gerokai paspausti Basharą al-Assadą, kad jis apskritai sutiktų su paliaubomis. Todėl nuolaidų bus tikimasi visų pirma iš opozicijos. Pastaroji atrodo per daug marga ir neorganizuota, kad galėtų garantuoti bet kokių sutartų įsipareigojimų laikymąsi. Kita vertus, opozicija toli gražu nėra nugalėta – tą patvirtina pats politinių derybų faktas.

Žvelgiant į perspektyvą, svarbu ir tai, kad penkeri metai karo smarkiai išretino ir išsekino B.al-Assadą remiančių gentainių – alavitų gretas, ką jau kalbėti apie šalies ekonomiką. Todėl vyriausybinėms pajėgoms net išlaikyti atsikariautos teritorijos kontrolę be aktyvios Rusijos ir Irano paramos nebus paprasta. Paliaubos ir taikos derybos suteikia B.al-Assado režimui bene geriausias išgyvenimo galimybes, tegu ir mažesnėje teritorijoje.

Mėginimai paaiškinti pasitraukimo priežastis

Kremliaus sprendimas atitraukti pajėgas turėjo būti didelis nemalonus siurprizas B.al-Assadui, parodęs, kad jo galimybės daryti įtaką sąjungininkų sprendimams šiame etape yra minimalios. Rusijos intervencijos Sirijoje pradžioje B.al-Assado išsaugojimas valdžioje atrodė svarbiausias operacijos tikslas, tačiau dabartiniai Kremliaus veiksmai leidžia manyti, kad Maskva gali jį ir paaukoti.

Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė.

Rusijos karinis įsitraukimas į Sirijos mėsmalę rėmėsi ne tik noru apginti ir išsaugoti valdžioje draugą B.al-Assadą, bet ir siekiu pakeisti Ukrainos temą santykių su Vakarais, ypač su JAV, darbotvarkėje. Galima teigti, kad Rusijai iš esmės tai pavyko. Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė, drauge sprendžiant savus politinius tikslus.

Santykiams su JAV Rusijos strategijoje išties buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pernai rugsėjį V.Putinas vyko į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke vien tam, kad susitiktų su Baracku Obama dieną iki bombardavimo pradžios. Galėjo to ir nedaryti. Vėliau, nepaisydami tarpvalstybinių santykių įtampos ir reguliarių apsižodžiavimų, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai Sergejus Lavrovas ir Johnas Kerry itin dažnai susitikinėjo Sirijos klausimu.

Tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą.

Baigėsi tuo, kad Rusija ir JAV tapo savotiškais vasario mėnesio ugnies nutraukimo ir paliaubų garantais. Net ir savo trumpame pasisakyme kovo 14 d. per susitikimą Kremliuje S.Lavrovas akcentavo sąveikos su JAV svarbą ir tame pasakyme nebuvo jokių Rusijos diplomatijai įprastų mėgstamų ironijos ar paniekos strėlių JAV pusėn (tik nuopelnus už šį sėkmingą bendradarbiavimą S.Lavrovas priskyrė asmeniškai V.Putinui). Šiame kontekste atrodo visai įmanoma, netgi tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą. Galbūt buvo ir kitų susitarimų dėl Sirijos ateities, apie kuriuos dar sužinosim.

Verta pažymėti ir tai, kad per tuos šešis intensyvaus Rusijos bombardavimo Sirijoje mėnesius neįvyko jokių karinių incidentų su greta veikusiomis JAV ir jos koalicijos narių pajėgomis regione. Visos sąlygos pavojingiems susidūrimams buvo, tą liudija ir incidentas, kai virš Turkijos buvo numuštas Rusijos naikintuvas. Išties, Jungtinės Valstijos šioje situacijoje aktyviai tarpininkavo siekiant išvengti įtampos tarp Rusijos ir Turkijos eskalavimo.

Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Galima sakyti, kad santykių su JAV praturtinimas politinio ir karinio bendradarbiavimo elementais Sirijoje gali būti laikomas viena iš Rusijos užsienio politikos pastarojo meto sėkmių. Kita vertus, nėra jokių požymių, kad tai būtų bent kiek pakeitę principinę JAV poziciją dėl Ukrainos ar Rusijai taikomų sankcijų. Tendencija net priešinga – Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Didelis Rusijos karinės kampanijos Sirijoje antilaimėjimas – priešiški santykiai su Turkija, kuri iki tol buvo artima politinė ir ekonominė partnerė. Turkija netgi neprisijungė prie Europos Sąjungos įvestų sankcijų ir pastaraisiais metais buvo pradėjusi su Rusija keletą didelio masto projektų, tokių kaip dujotiekio į Europą tiesimas per Turkiją ar „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Turkijoje. Neplanuotai ir ilgam laikui sugadinti santykiai su Turkija yra viena rimčiausių politinių ir ekonominių Rusijos netekčių šioje kampanijoje.

Karinės priežastys taip pat galėjo turėti svarbios įtakos Rusijos sprendimui siųsti karo lėktuvus namo. Čia išskirtini du aspektai.

Kitų šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba.

Pirma, Rusijos remiamų vyriausybinių pajėgų sėkmė per porą paskutinių kampanijos mėnesių sukėlė rimtą B.al-Assadui priešiškų pajėgų rėmėjų – ypač Turkijos ir Saudo Arabijos – susirūpinimą. Tikimybė, kad šios šalys įves savo pajėgas į Siriją, didėjo su kiekviena B.al-Assado kariuomenės užimta ar subombarduota gyvenviete. O toks šių šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba, o sausumoje sukilėlius pakeistų kur kas geriau ginkluotos reguliariosios pajėgos. Atkreiptinas dėmesys, kad Sirijos vyriausybės naikintuvas buvo numuštas kovo 13 d., t. y. dieną prieš pajėgų atitraukimo anonsą Kremliuje. Šis įvykis turėjo sustiprinti Rusijos karinės vadovybės nerimą dėl, tikėtina, į opozicijos rankas patekusių ilgesnio nuotolio priešlėktuvinių ginklų.

Antra, tam tikra Rusijos karinių veiksmų Sirijoje dalis buvo susijusi su naujos ginkluotės ir taktiniais bandymais. Tarkim, raketų šaudymai iš laivų Kaspijos jūroje į taikinius, esančius už 2 000 kilometrų Sirijoje, neturi karinės prasmės. Tuos pačius taikinius kur kas pigiau ir sėkmingiau galėjo sunaikinti vos už kelių dešimčių kilometrų dislokuota Rusijos aviacija.

Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų.

Šešis mėnesius trukę bombardavimai atrodo pakankamas laikas visiems norimiems koviniams bandymams atlikti ir gebėjimams pademonstruoti. Kita vertus, šita operacija taip pat parodė, kad Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų (Gustav Gressel, Lessons from Russia’s intervention in Syria). Šių bombardavimų aukos tarp Sirijos civilių gyventojų skaičiuojamos tūkstančiais.

Galiausiai, negalime visiškai atmesti ir ekonominių kariavimo stabdymo priežasčių. Greičiausiai jos nebuvo pačios svarbiausios, nors yra ekspertų, manančių, kad būtent gilėjanti ekonominė krizė privertė Kremlių mažinti savo ambicijas (Константин Эггерт,Комментарий: На последнем дыхании). Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių. Tai nėra nepakeliama suma Rusijos gynybos biudžetui, siekiančiam kone 70 milijardų JAV dolerių. Kita vertus, neseniai paskelbtas šiųmetinių karinių įsigijimų mažinimas dešimčia procentų rodo, kad situacija Rusijos ekonomikoje tokia rimta, jog tenka karpyti net gynybos investicijas, kurių ankstesni biudžeto karpymai neliesdavo.

Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių.

Kokios bus Rusijos paskelbto pajėgų atitraukimo pasekmės, išties sunku nuspėti. Galbūt po penkerių metų karo, kuris nusinešė ketvirtį milijono gyvybių ir privertė milijonus sirų bėgti iš šalies, net ir aršiausi kovotojai jau išties pribrendo politiniam procesui ir kompromisams. Tačiau problema ta, kad Sirijoje verda visas karų ir konfliktų kompleksas. Čia vienoje vietoje susiplakė sukilimas prieš diktatorių, sektų kova tarp sunitų ir įvairių pakraipų šiitų, sunitų tarpusavio pjautynės, kurdų nepriklausomybės kova, Irano regioninės varžytuvės su Turkija ir Saudo Arabija, o už viso to dar ir geopolitinė JAV ir Rusijos konkurencija. Praktiškai bet kuri iš šių konkurencinių kovų gali įžiebti naują karo Sirijoje etapą.

Prie šio karo tarytum pripratome. Vis dar sunku patikėti, kad paliaubos užsitęs. Strategine prasme Rusijos pajėgų atsitraukimas, tegu ir nevisiškas, yra žingsnis link taikos regione. Taktine prasme atsitraukti paliaubų metu yra tinkamas laikas, nes galima tai atlikti tarsi oriai. Išties visai kitaip toks Rusijos pajėgų pasitraukimas iš mūšio lauko atrodytų karo įkarštyje.

Geras šis sprendimas ir pačiai Rusijai, nes jos kariai kariavo neaišku dėl ko, o biudžetas mokėjo neaišku už ką. Šia prasme pergalę V.Putinui išties galima įskaityti.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 8 d.

Aivaras Abromavičius / "Scanpix" nuotr.

Vasario 1 d. vyko Ukrainos prezidento Petro Porošenkos darbo vizitas į Berlyną. Per susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel Porošenka pateikė informaciją apie keliančią nerimą situaciją Rytų Ukrainoje ir pažymėjo, kad būtina tęsti sankcijas Rusijos atžvilgiu. Vizito metu P. Porošenka davė interviu leidiniui „Bild“, kur atkreipė dėmesį, kad tikimybė situacijai Donbase peraugti į visaapimantį karą yra didelė ir „atviro karo grėsmė yra didesnė nei pernai“.

Algirdas Karijotas, geopolitika.lt

Apie tai prezidentas kalbėjo ir vėliau vykusioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje. Kitą dieną po konferencijos ten pat vyko Normandijos ketverto užsienio reikalų ministrų susitikimas krizės Donbase sureguliavimo klausimais.

Susitikimas konkrečių rezultatų dėl Prancūzijos ministrų kaitos (dalyvavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius) nedavė, jis laikytas parengiamuoju. Šalys pripažino, kad reikia tartis ir dirbti dėl galimybės ESBO stebėjimo misijos (SSM) nariams visame Donbase bei pasienyje su Rusija besąlygiškai patekti į kontroliuojamas teritorijas, taip pat dėl abiem pusėms priimtino numatomų Donbase rinkimų modelio.

Įvykiai Kryme parodė, kad Rusija kuria naujo priešo įvaizdį, fabrikuoja bylas Krymo totorių politiniam-religiniam judėjimui „Hizb ut-Tahrir“.

Ukraina kėlė klausimą dėl vienuolikos ukrainiečių baudžiamojo persekiojimo Rusijos teismuose bei nurodė, kad Rusija ir toliau nevykdo Minsko susitarimų, o Kryme vietos totorių atžvilgiu ėmėsi naujų represijų – kratų ir areštų. Tų dienų įvykiai Kryme parodė, kad Rusija kuria naujo priešo įvaizdį, fabrikuoja bylas Krymo totorių politiniam-religiniam judėjimui „Hizb ut-Tahrir“, atliko kratas ir sulaikė 12 asmenų. Rusijoje ši organizacija, veikianti ir kitose islamą išpažystančiose šalyse, prilyginama teroristinei.

Vidaus politika

Didžiausia pastarųjų dviejų savaičių informacinė „bomba“ sietina su ekonominės plėtros ir prekybos ministro Aivaro Abromavičius atsistatydinimo pareiškimu. Pareiškęs atsistatydinąs ir taip apnuoginęs prastą vidaus politinę situaciją, A.Abromavičius teigė, kad artimiausios dvi savaitės bus lemiamos Ukrainai: valdžia privalės priimti sprendimus ir atlikti ryžtingus veiksmus, nukreiptus į reformas ir šalies vystymą, nes šalis yra per kelis žingsnius nuo griūties, bet kartu ir per kelis žingsnius iki proveržio, vedančio pirmyn.

Sutarta, kad Ukraina išspręs vyriausybinę krizę, papildomai parengs prioritetinių reformų veiksmų planą.

Tarp atsistatydinimo priežasčių ministras nurodė trukdymą dirbti, aktyvų sisteminių reformų blokavimą, pašalinių ekonomikai asmenų protegavimą. Po drąsių A. Abromavičiaus žingsnių pasigirdo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovės K.Lagard perspėjimas Ukrainai, dėl to įstrigo eilinis TVF paramos kredito pervedimas. Sunerimęs prezidentas P.Porošenko su ja aiškinosi telefonu, tikino, kad, nepaisant vidaus politinės krizės, reformos bus tęsiamos. Sutarta, kad Ukraina išspręs vyriausybinę krizę, papildomai parengs prioritetinių reformų veiksmų planą ir parlamente bus priimti visi reformoms vykdyti reikalingi įstatymų paketai.

Priminė, kad Ukrainai ypač daug reikia nuveikti kovojant su korupcija ir sudarant sąlygas investicijoms į šalį pritraukti.

Sikiant apraminti situaciją į prezidentūrą buvo pakviesti didžiojo septyneto (G-7) šalių ambasadoriai, reziduojantys Kijeve. Prezidentūroje prezidentas P.Porošenka, premjeras Arsenijus Jaceniukas ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Hroismanas, rodydami valdžios vienybę, ambasadorius patikino, kad reformos bus tęsiamos ir kad siekdami bus įvykdyta vyriausybės pertvarką, joje paliekant ministrus reformatorius. Viešą komentarą išsakė JAV ambasadorius Geoffrey R. Pyattas, teigęs, kad Ukrainos politikams vertėtų nutolti nuo asmeninių interesų ir visu rimtumu užsiimti reformomis. Kaip teigiamos veiklos pavyzdį jis nurodė ministrą A.Abromavičių, be to, priminė, kad Ukrainai ypač daug reikia nuveikti kovojant su korupcija ir sudarant sąlygas investicijoms į šalį pritraukti. JAV yra pasirengusios remti Ukrainos ir TVF bendradarbiavimą, jei tai bus susieta su reformomis.

Savo ruožtu premjeras A.Jaceniukas, pripažindamas, kad esant politinei krizei efektyviam reformų tęsimui yra būtina valdžios santykių šalyje pertvarka, išvardijo penkis reikalavimus, kurių laikantis jo komanda tęstų darbus: jokių politinių kvotų ir verslo interesų vykdomojoje valdžioje; visiškas nepakantumas politinei ir ekonominei korupcijai; vykdomosios valdžios, savivaldos ir visų lygių deputatų veiklos skaidrumas ir viešumas; bendra Vyriausybės ir Aukščiausiosios Rados atsakomybė; valdžių reguliavimo sričių atskyrimas: Vyriausybei – vykdomoji valdžia, Aukščiausiajai Radai – įstatymų leidyba.

Nepaisydamos šio politinio situacijos glaistymo, prie vis labiau bręstančios Vyriausybės krizės prisijungė partijų „Batkivščina“ ir „Samopomič“ parlamentinės frakcijos: jos priėmė sprendimus nebendradarbiauti su premjeru A.Jaceniuku.

Pripažįstama, kad negalima leisti įvykti naujai revoliucijai, nes tai sunaikintų Ukrainą.

Ieškodamos politinių dividendų, nesnaudė ir kitos politinės jėgos. „Batkivščinos“ partijos lyderė Julia Tymošenko su buvusiu Ukrainos saugumo tarnybos (UST) vadovu V.Nalivaičenka pareiškė tapę vienos komandos nariais ir kurs Pilietinę konstitucinę asamblėją. Asamblėjos, kuri apims visą Ukrainą, tikslas – pilietinėse diskusijose kelti ir aptarti Pagrindinio šalies įstatymo siūlymus, kurie vėliau turėtų būti priimti referendume. Neatmetama galimybė skelbti pirmalaikius Aukščiausiosios Rados rinkimus, o diskusija dėl technokratų Vyriausybės skyrimo yra tik laiko gaišinimas. Kartu pripažįstama, kad negalima leisti įvykti naujai revoliucijai, nes tai sunaikintų Ukrainą.

Susidariusią vidaus politinę situaciją iliustravo visuomenės nuomonės tyrimų instituto „Gallup“ Ukrainos padalinio paskelbti visuomenės nuomonės apklausos duomenys, pagal kuriuos piliečių pasitikėjimo prezidentu P.Porošenka reitingas (17 proc.) tapo žemesnis nei buvusio prezidento V.Janukovyčiaus (2013 m. – 28 proc.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 metais P.Porošenkos pasitikėjimo reitingas buvo 47 procentai.

P.Porošenka reitingas (17 proc.) tapo žemesnis nei buvusio prezidento V.Janukovyčiaus (2013 m. – 28 proc.).

Kijevo sociologinė grupės „Reiting“ paskelbtais duomenimis, 50 proc. ukrainiečių palaiko mintį rengti pirmaeilius parlamento, o 48 proc. – pirmalaikius prezidento rinkimus (2015 m. spalį toks palaikymas buvo atitinkamai 47 proc. ir 43 proc.).  „Reiting“ duomenimis, prezidento P.Porošenkos veiklą teigiamai vertino 21 proc., Aukščiausiosios Rados pirmininko V.Hroismano – 14 proc., premjero A.Jaceniuko – 8 proc. apklaustųjų. Kas trečias apklaustasis teigiamai vertino Lvovo merą A. Sadovijų, Odesos srities administracijos vadovą M.Saakašvilį, kas ketvirtas –po Oranžinės revoliucijos buvusį gynybos ministrą A.Gricenką, P.Porošenką, toliau minimi J.Tymošenko, O.Liaško, R.Achmetovas. Parlamentą renkant dabar, į jį patektų septynios partijos: PPB sudėtyje esantis „Solidarumas“ – 16,3 proc., Opozicijos blokas – 13,8 proc., susivienijimas „Samopomič“ – 13,5 proc., „Batkivščina“ – 12,9 proc., „Svoboda“ – 8,3 proc., Radikalų partija – 6,5 proc. ir „Ukrop“ – 5,2 proc., o jei vyktų referendumas, šalies stojimą į ES palaikytų 59 proc., į Muitų sąjungą – 16 proc., į NATO – 47 proc. šalies gyventojų.

Ekonomikos aktualijos

Iš apžvelgiamo laikotarpio verta paminėti naujojo Šilko kelio Ukrainos etapo, kurio tikslas – išvengti prekių judėjimo tranzitu per Rusiją trukdžių ir blokados, išbandymą. Bandomasis Ukrainos konteinerinio traukinio maršrutas ėjo iš Odesos uosto krovininiu keltu per Juodąją jūrą į Gruziją, toliau – geležinkeliu per Azerbaidžaną iki Baku. Iš Baku maršrutas tęsėsi keltu per Kaspijos jūrą, driekėsi Kazachstano teritorija iki Kinijos. Kelionė truko 15 dienų, ir prieita prie išvados, kad šis maršrutas, palyginti su keliu per Rusiją, yra konkurencingas, tikimasi jo trukmę sumažinti iki 10–12 dienų.

Karinės-gynybinės sferos aktualijos

Pastarąsias dvi savaites gyvenimas kariniame segmente vyko sava rutina, tačiau verta paminėti kai kuriuos akcentus. Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotojas, karinis prokuroras Anatolijus Matiosas paviešino anksčiau neskelbtus duomenis, kad devyniolikai tūkstančių kariškių ir teisėsaugininkų dėl dezertyravimo ir tarnybinių pareigų neatlikimo iškelta apie penkiolika tūkstančių baudžiamųjų bylų. Apie 20 proc. tų bylų jau pasiekė teismus. Iš esmės tai – tie asmenys, kurie pasiliko okupuotame Kryme.

Ukrainos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą tarnauja apie 140 tūkstančių žmonių ir sutartys sudaromos kasdien vidutiniškai su 200 asmenų.

Premjeras A.Jaceniukas paskelbė, kad Ukrainos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą tarnauja apie 140 tūkstančių žmonių ir sutartys sudaromos kasdien vidutiniškai su 200 asmenų. Premjeras yra įsitikinęs, kad tam įtakos turėjo atlygio šauliui padidinimas iki 7000 grivinų (apie 250 eurų).

Pagal dvišalį bendradarbiavimą Ukrainoje su vizitais lankėsi JAV sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas ir Pakistano karinė delegacija, vadovaujama generolo leitenanto Zamiro-ul-Hassano Shaho, o Ukrainos VRM Nacionalinės gvardijos mokymo centre lankėsi JAV Kalifornijos valstijos nacionalinės gvardijos delegacija, vadovaujama jos vado generolo majoro Davido Boldwino.

Prezidentas įsaku patvirtino metinę bendradarbiavimo su NATO programą, kuri atspindi galutinius Ukrainos politinius tikslus tarptautinėje saugumo politikoje, numato tarpžinybinį veiksmų koordinavimą ir konkrečius šalies politinių, ekonominių ir socialinių reformų žingsnius.

Antiteroristinė operacija

Antiteroristinės operacijos (ATO) rajone vasario 1–14 dienomis žuvo du ir buvo sužeisti trisdešimt penki Ukrainos kariai. Apšaudant Ukrainos pajėgas vis dažniau naudojami minosvaidžiai. Sąlyginai ramiausia situacija buvo Luhansko kryptimi, tačiau ir čia paliaubų pažeidimų užfiksuota Stanyčno Luhanskės, Triochizbenkės, Krymskės, Novozvanivkos, Zolotės gyvenvietėse.

Novomykolajivkos gyvenvietės prieigose, keleiviniam mikroautobusui užvažiavus ant minos žuvo trys ir buvo sužeistas vienas civilis gyventojas.

Intensyviausi susišaudymai vyko Donecko kryptimi, vadinamajame Svitlodarskės lanke, ir prie Horlivkos esančiose Novhorodskės, Majorsko, Zaicevės gyvenvietėse. Dėl apšaudymų intensyvumo kontrolės ir praleidimo punktą (KPP) prie Zaicevės teko laikinai uždaryti. Taip pat paliaubos buvo pažeistos prie Donecko oro uosto esančiose Piskų, Opytnojės gyvenvietėse. Paminėtina, kad vasario 10 dieną Donecko srityje, Novomykolajivkos gyvenvietės prieigose, keleiviniam mikroautobusui užvažiavus ant minos žuvo trys ir buvo sužeistas vienas civilis gyventojas.

Mariupolio kryptimi paliaubos dažniausiai buvo pažeidžiamos prie Marjinkos, Krasnohorivkos, Starohnativkos, Pavlopolio, Šyrokės. Keletą kartų Ukrainos kariams teko stoti į mūšį su Rusijos remiamų separatistų diversinėmis grupėmis prie Piščeviko, o prie Sachankos buvo panaudota salvių ugnies sistema „Grad“. Prie Marjinkos Ukrainos kariai drauge su pasieniečiais užkardė separatistų diversinės grupės prasiveržimą. Dėl intensyvaus apšaudymo vasario 13 d. Marjinkos KPP laikinai buvo uždarytas.

Šiandien okupuoto Donbaso įkalinimo įstaigose yra apie 10 tūkstančių nuteistųjų, iš jų apie tūkstantis norėtų bausmės atlikimą tęsti Ukrainos kontroliuojamoje dalyje.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo pateikta duomenų apie prastas karių aprūrinimo ir buities sąlygas ne tik ATO rajone, bet ir šalies gilumoje. Reaguodama į tokius signalus Gynybos ministerijos suformuota mobili inspektorių grupė lankėsi pas karius Mariupolio rajone. Domėtasi materialinio aprūpinimo, algų mokėjimo, maitinimo klausimais. Analogišką vizitą atliko ir NSGT sekretorius A.Turčinovas. Jis karius lankė prie Horlivkos esančiose Zaicevės ir Majorsko bei prie Donecko oro uosto Opytnojės gyvenvietėse.

Per kelias praėjusias savaites iš įkalinimo įstaigų okupuotame Donbase Ukrainai perduota 18 nuteistųjų. Tarp jų yra nuteistų kalėti iki gyvos galvos. (Šiandien okupuoto Donbaso įkalinimo įstaigose yra apie 10 tūkstančių nuteistųjų, iš jų apie tūkstantis norėtų bausmės atlikimą tęsti Ukrainos kontroliuojamoje dalyje. Iki šiol yra įvykę trys nuteistųjų perdavimai Ukrainai; buvo perduoti 49 nuteistieji).

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 1 d.

"Scanpix" nuotr.

Pradedant periodinių plataus spektro esminių Ukrainos įvykių apžvalgų ciklą verta pažymėti, kad sausio mėnesį paprastai aptinkame daug statistinių praėjusių metų duomenų bei gairių prasidedantiems metams. Todėl ši sausio mėnesio apžvalga gali pasirodyti sunkoka, tačiau tikiuosi, kad ta informacija pasitarnaus tiek bendram pažinimui, tiek vėliau jį papildančiam ar koreguojančiam procesų suvokimui.

Algirdas Karijotas, geopolitika.lt

Taigi nors didžioji dalis Ukrainos ilsėjosi iki Senųjų Naujųjų metų (Senieji Naujieji metai minimi sausio 14 dieną, o prieš tai buvo atšvęsti ir įprasti Naujieji, savaitę po jų – ir pravoslavų Kalėdos), norėčiau savo apžvalgą pradėti nuo išgrynintų prezidento Petro Porošenkos spaudos konferencijos 2015 m. rezultatams ir 2016 m. iššūkiams apžvelgti akcentų.

Pasak prezidento, svarbiausias 2015 m. laimėjimas yra tai, kad šalis atsilaikė. Iš kitų laimėjimų paminėta: sustiprinti gynybiniai pajėgumai, Ukraina užsitikrino aktyvią tarptautinę Ukrainos draugų koaliciją, Europos Sąjunga pratęsė sankcijas Rusijai, pasiektas makroekonominis ir bankų sistemos stabilumas bei išvengta defolto, padėti pagrindai ekonominiam atsigavimui, iš naujo sukurtos teisėsaugos institucijos (policija, antikorupcijos biuras, antikorupcinė prokuratūra), Ukraina užsitikrino energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos.

Prezidentas išvardijo 2016 m. prioritetus: sugrįžimas į Donbasą, kova už Krymo sugrąžinimą, Minsko susitarimų tąsa, dėmesys savai kariuomenei, kova su korupcija ir t.t.

Prezidentas pažymėjo, kad šalis vystosi nepaisydama Rusijos vykdomos karinės ir papildomai nuo 2016 m. sausio 1 dienos pradėtos ekonominės agresijos – ukrainietiškų prekių embargo. Prezidentas išvardijo 2016 m. prioritetus: sugrįžimas į Donbasą, kova už Krymo sugrąžinimą (bus siekiama sukurti tarptautinį mechanizmą dėl Krymo deokupacijos), Minsko susitarimų tąsa, dėmesys savai kariuomenei (2,5 proc. BVP biudžetas gynybai – tai minimumas, ko reikia kariuomenei, bet maksimumas, ką gali mokesčių mokėtojai), užbaigti įstatymų pataisas, kurios būtinos beviziam režimui su Europos Sąjunga, plačiau atverti kelius investicijoms iš Europos ir pasaulio, kova su korupcija, teismų sistemos reforma, esminė sveikatos apsaugos sistemos reforma.

Sulig Naujaisiais metais, nuo sausio 1 d. Ukraina tapo nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Tai svarbi Ukrainos užsienio politikai tribūnos galimybė. Kiti svarbiausi sausio mėnesio įvykiai buvo prezidento P. Porošenkos dalyvavimas Davoso ekonomikos forume bei Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (NSGT) sekretoriaus Aleksandro Turčinovo vizitas į Turkiją. Šis vizitas, kaip ir kiti Ukrainos procesų poslinkiai link Turkijos, matyt, dar duos savų vaisių kaip galima atsvara Rusijos agresijai prieš abi (Ukrainą ir Turkiją) regiono nemenko kalibro žaidėjas.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasiūlė sušaukti Budapešto memorandumo dalyvių JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos konsultacijas.

Sausio 27 d. vykusiame NSGT posėdyje, kuriame dalyvavo ir šalies prezidentas, pažymėta, kad Rusija yra ir išliks pagrindine šalies karine grėsme. Nuspręsta, kad būtina patvirtinti naujas karines-administracines ribas ir tai sietina su mobilizacinio rezervo rengimu, o didžioji dalis karinių pajėgumų sutelkta vakarinėje šalies dalyje. Būtina kuo skubiau sukurti nacionalinę kibernetinio saugumo sistemą ir padidinti išleidžiamos karinės produkcijos nomenklatūrą, sukurti naujus raketų ir šaudmenų gamybos pajėgumus.

Dėl šalies saugumo garantijų svarbią žinutę pasiuntė Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas. Jis siūlė sušaukti Budapešto memorandumo dalyvių JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos konsultacijas. Kaip žinome, Rusija savaip interpretuoja memorandumo susitarimus. Verta priminti, kad Budapešto memorandumas paminėtų branduolinių šalių pasirašytas 1994 metais: mainais už Ukrainos branduolinį nusiginklavimą jos įsipareigojo gerbti tuometines Ukrainos sienas, šalies nepriklausomybę ir suverenitetą, taip pat susilaikyti nuo grasinimų karine jėga ir jos panaudojimo, nukreipto prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

Svarbus mėnesio vidaus politikos akcentas – Ukrainos politinio elito diskursas dėl Konstitucijos pataisų. Prezidentas išliko kategoriškas ir deklaravo, kad konstitucinio proceso blokavimas naudingas jėgoms, kurios torpeduoja Minsko taikos susitarimus, jis sieks įgyvendinti šalies decentralizavimą ir tiki, kad tuo klausimu Aukščiausioji Rada iki metų galo palaikys Konstitucijos pakeitimus.

Priėmus konstitucines pataisas „dėl Donbaso statuso“ prarandami derybiniai su Rusija koziriai, antra – galimam pataisų priėmimui koalicija nesurenka reikalingų 300 balsų.

Tačiau prezidento administracijoje buvo pristabdytas Konstitucijos pataisų procesas, nes susiduriama su dviem negatyviais variantais: pirma – priėmus konstitucines pataisas „dėl Donbaso statuso“ prarandami derybiniai su Rusija koziriai, antra – galimam pataisų priėmimui koalicija nesurenka reikalingų 300 balsų. Esant tokiai situacijai Petro Porošenkos blokas (PPB) ir Liaudies fronto politinės koalicijos partijos parengė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Šio kreipimosi ir klausimo Konstituciniame Teisme nagrinėjimą galima būtų traktuoti kaip savotišką proceso pristabdymą, nes teismo sprendimo priėmimas užsitęs. O premjeras Arsenijus Jaceniukas pasisakė už referendumą dėl naujos šalies Konstitucijos ir tai sukėlė nepasitenkinimą PPB. PPB frakcijos pirmasis pavaduotojas I.Kononenka kritikavo premjero viziją ir teigė, kad tą klausimą reikia spręsti parlamente balsuojant. Tokią poziciją palaikė ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Groismanas.

Racionalų siūlymą pateikė pirmasis prezidentas (1991–1994) Leonidas Kravčiukas: jis įsitikinęs, kad Konstitucijos keisti nereikia, o Donbaso statusui pakeisti pakanka atskiro įstatymo. Partijos „Batkivščina“ lyderė Julija Tymošenko mano, kad decentralizacinės Konstitucijos pataisos sunaikins valstybingumą, ta tema jokių diskusijų ir dialogo negali būti.

Lygiagrečiai su pateiktu diskursu Aukščiausiojoje Radoje buvo priimtas ir operatyviai prezidento pasirašytas įstatymas dėl pataisų, reglamentuojančių Pagrindinio šalies įstatymo tvirtinimo tvarką. Taigi Ukraina pademonstravo veiksmus, įvardytus Minsko susitarimuose, ir buvo sudarytos sąlygos priimti konstitucines pataisas po svarstymo kitoje sesijoje. Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Groismanas pareiškė, kad jei nebūtų priimta ši pataisa, šalies decentralizacijos procesas nusikeltų keleriems ar daugiau metų.

J.Tymošenko siūlo atsisakyti politinio makiažo ir kosmetikos, o jei po Vyriausybės atsistatydinimo subyrės koalicija – priimti iššūkį ir skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus.

Deja, šalies vidaus politinis gyvenimas eina sava vaga, vienybės ir konsolidacijos dvasia toli nuo tobulumo. Lvovo mero A.Sadovojaus partija „Samopomič“, protestuodama dėl, jos manymu, kleptokratinio 2016 m. biudžeto priėmimo ir vyriausybės, jos teigimu, esančios korupcijos šaltiniu, pranešė atšaukianti savo deleguotą agrarinės politikos ir maisto produktų ministrą A.Pavlenką ir parlamento frakcijoje priėmė sprendimą pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Kita koalicijos narė – partijos „Batkivščina“ lyderė J.Tymošenko pareikalavo skubaus koalicijos susirinkimo ir pasiūlė svarstyti klausimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo. J.Tymošenko siūlo atsisakyti politinio makiažo ir kosmetikos, o jei po Vyriausybės atsistatydinimo subyrės koalicija – priimti iššūkį ir skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus.

Verta paminėti, kad pernai rugsėjo mėnesį išėjusi iš koalicijos O.Liaško Radikalų partija iškėlė politines ir ekonomines sąlygas, labiau kvepiančias šantažu, dėl neva galimo sugrįžimo į koaliciją. Susidarius tokiai situacijai, premjeras A.Jaceniukas pareikalavo iš parlamento koalicijos frakcijų galutinai apsispręsti dėl pasitikėjimo vyriausybe ir nuspręsti, ar jie yra pozicija, ar opozicija. Intriga išlieka, ir prie jos grįšime kitą kartą.

Apie 40 proc. Ukrainos gyventojų palaiko pirmalaikių rinkimų į Aukščiausiąją Radą idėją, apie 83 proc. apklaustųjų nepatenkinti šio šaukimo Aukščiausiosios Rados veikla.

Kartais įdomu vidaus politinį gyvenimą sugretinti su sociologinėmis apklausomis. Šiuo atveju verta dėmesio Tarptautinio respublikonų instituto (IRI) užsakymu sociologų grupės „Reiting“ atlikta apklausa, iš kurios matyti, kad apie 40 proc. Ukrainos gyventojų palaiko pirmalaikių rinkimų į Aukščiausiąją Radą idėją, apie 83 proc. apklaustųjų nepatenkinti šio šaukimo Aukščiausiosios Rados veikla.

Jei rinkimai į Aukščiausiąją Radą vyktų artimiausiu laiku, respondentai balsus atiduotų taip: Petro Porošenkos blokas „Solidarumas“ gautų 11 proc., „Batkivščina“ ir Opozicijos blokas – po 8 proc., „Samopomič“ – 7 proc.; 5 procentų barjero neįveiktų: „Svoboda“ (4 proc.), Radikalų partija ir „Ukrop“ (po 3 proc.), „Vidrodženia“ „Pravyj sektor“ „Hromadska pozicija“ ir „Naš krai“ (po 2 proc.). Prezidento P.Porošenkos veiklą teigiamai vertina 25 proc. respondentų, premjero A.Jaceniuko – 12 proc., Aukščiausiosios Rados – 12 procentų. Šie duomenys beveik sutampa su 2015 metais rugsėjo mėnesį atliktų apklausų duomenimis.

Kiti duomenys: 59 proc. apklaustųjų abejingai (šaltai) vertina Rusiją, 58 proc. draugiška šalimi laiko Lenkiją, 57 proc. pasisako už Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, 15 proc. pasisako už prisijungimą prie Muitų sąjungos, 48 proc. referendume balsuotų už prisijungimą prie NATO, 30 proc. – balsuotų prieš.

Nors po Maidano revoliucijos praėjo beveik dveji metai, prezidentas tik dabar atleido keturis teisėjus, tarp jų – Rodioną Kirejevą, kuris „dujų byloje“ priėmė, kaip manoma, politinį įkalinimo nuosprendį ekspremjerei J.Tymošenko. Kitais įsakais prezidentas už priesaikos sulaužymą atleido dar 86 teisėjus, taip pat atleisti dar 83 teisėjai, kurie pasiliko okupuotame Kryme.

Ukrainos teismai nagrinėja 26 Rusijos kariškių bylas, 6 Rusijos kariams kaltinimai jau pareikšti.

Apžvalgos pagyvinimui, manau, būtų tinkama vieta įterpti dar truputį su saugumo situacija susijusios statistikos. Paskelbta, kad už nusikaltimus valstybei ikiteisminiame tyrime nagrinėta per 6 000 bylų, kaltinami 2 208 asmenys, iš jų 798 teisiami, 246 – nuteisti. Ukrainos teismai nagrinėja 26 Rusijos kariškių bylas, 6 Rusijos kariams kaltinimai jau pareikšti. Šalyje jau demontuota per 800 paminklų Leninui. Priėmus Dekomunizacijos įstatymą bus pervardintos 63 gyvenvietės ir vienas rajonas, per dvejus paskutinius metus Maskvos patriarchatas Ukrainoje prarado iki 70 parapijų.

Porevoliuciniu laikotarpiu didžiulių iššūkių tenka Ukrainos ekonomikai. Apibendrindamas praėjusius metus prezidentas P.Porošenka pažymėjo, kad šalis garbingai atlaikė 2014–2015 m. iššūkius, išvengė defolto. Prezidentas atkartojo Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Pasaulio banko (PB) prognozes apie Ukrainos ekonomikos atsigavimą.

Svarbiausia prezidento žinia tautai ir pasauliui – Ukraina tapo energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos diktato ir gali apsieiti be Rusijos dujų. Vis dėlto Rusija pasiūlė Ukrainai dujas po 212 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Palyginimui: „Naftogaz Ukrainy“ perka dujas pigiau nei 200 JAV dolerių (į kainą neįeina transportavimo kaštai), o 2015 m. gruodžio–2016 m. kovo mėnesį sudarytuose sandoriuose 1,7 mlrd. kubinių metrų dujų kaina svyravo nuo 188 iki 211 JAV dolerių. Ukrainos pozicija – artimiausiu metu dujas pirkti tik Europoje. Šiuo metu per dieną dujų iš Europos į Ukrainą tiekiama 40 mln. kubinių metrų, o turimų saugyklose dienos dujų suvartojimas yra apie 90 mln. kubinių metrų.

Ukrainos antimonopolinis komitetas „Gazpromui“ už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi gamtinių dujų tranzito rinkoje skyrė 85 mlrd. grivinų (apie 3,3 mlrd. JAV dolerių) baudą.

Lygiagrečiai su Rusijos siūlymais tęsėsi ir konfrontacija. „Gazprom“ pateikė „Naftogaz Ukrainy“ sąskaitą už 2015 metų III ketvirčio nepanaudotas dujas. Sąskaitos natūrinė 10,48 mlrd. kubinių metrų dujų išraiška siekė 2,55 mlrd. JAV dolerių. „Gazprom“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris teigė, kad, Ukrainai 2015 m. III ketvirtyje atsisakius dujų, susitarimo taisyklė „imk arba mokėk“ negalioja. Šiuo metu „Gazprom“ ieškinys Stokholmo arbitražo teisme prieš „Naftogaz Ukrainy“ sudaro 29,2 mlrd. JAV dolerių, o pridėjus ir paskutinę sąskaitą sudarytų 31,75 mlrd. JAV dolerių.

Savo ruožtu Ukrainos antimonopolinis komitetas „Gazpromui“ už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi gamtinių dujų tranzito rinkoje skyrė 85 mlrd. grivinų (apie 3,3 mlrd. JAV dolerių) baudą. Kartu pareikalauta, kad per kelis mėnesius „Gazprom“ pateiktų ir įgyvendintų ekonomiškai pagrįstas tranzito per Ukrainos teritoriją sąlygas, ir vienašališkai nustatė 4,5 JAV dolerio už 100 km tranzito mokestį.

Gaivindama ekonomiką, ūkį, finansus ir įsipareigojimus Ukrainos finansų ministerija, restruktūrizuodama obligacijų rinką, paskelbė papildomai išleidusi 2019 ir 2020 m. 1,33 ir 1,71 mlrd. JAV dolerių supirkimo obligacijas. Anksčiau buvo išleistos 2021–2027 m. išpirkimo obligacijos už 2,26 mlrd. JAV dolerių su metine 7,75 proc. pridėtine verte. Suderinus su interesantais, restruktūrizavus įsiskolinimus, informuota, kad bendra išleistų obligacijų suma sudarė 12,3 mlrd. JAV dolerių.

Nepavyko sutarti tik su Rusija dėl 3 mlrd. JAV dolerių vertės 2015 m. gruodžio mėnesio obligacijų išpirkimo. Ieškant kitų alternatyvų, privatizacijai rengiamas įmones siūloma suskirstyti į tris grupes, pirmoje išskiriant stambiausias 25 įmones, į kurių pirkimą orientuotųsi užsienio kompanijos. Kitų apie 1700 įmonių privatizavimui per Valstybės turto fondą sudaryti sąlygas ir parduoti vietiniam smulkiam ir vidutiniam verslui.

2015 metų JAV biudžete parama Ukrainai buvo numatyta 334 mln., 2016 metais – 513 mln. JAV dolerių.

Paskutinių kelerių metų priimtų biudžeto įstatymų planuose įplaukos iš privatizacijos numatytos po 17 mlrd. grivinų (po 0,63 mlrd. eurų) pernai ir šiemet. Taip pat šiemet iš TVF tikimasi 7 mlrd. JAV dolerių, artimiausiu metu turi būti padarytas trečiasis 1,7 mlrd. JAV dolerių pervedimas, Šveicarija Ukrainos valiutos rezervams stiprinti pažadėjo skirti 200 mln. JAV dolerių. Pažymėtina, kad Šveicarija anksčiau yra skyrusi 350 mln. JAV dolerių vertės humanitarinę ir finansinę paramą. Dėl tolesnės paramos nustatymo Ukrainai lankėsi USAID administratoriaus pavaduotojas Europai ir Eurazijai Thomas Melia ir JAV Valstybės departamento paramos Europai ir Eurazijai koordinatorė Alina Romanowski.

2015 metų JAV biudžete parama Ukrainai buvo numatyta 334 mln., 2016 metais – 513 mln. JAV dolerių. Tačiau ieškodama ir rasdama investicijų išorėje Ukraina veržia diržą nuosavam verslui ir padidino valstybinių įmonių pelno mokestį iki 75 procentų.

Nuo sausio 1 d. Rusijai įvedus apribojimus ukrainietiškoms prekėms, kentėjo abiejų šalių tranzitinių krovinių vežėjai. Spręsdama šį klausimą Ukrainos vyriausybė nustatė 28 pasienio punktus, per kuriuos bus praleidžiami Rusijos tranzito kroviniai. Analogišką sprendimą su mažesniu skaičiumi (5) pasienio punktų tranzitiniams Ukrainos kroviniams į Kazachstaną nuo sausio 1 d. priėmė Rusijos vyriausybė. Rusijos sprendimai yra susiję su įsigaliojusia Ukrainos ir ES laisvosios prekybos sutartimi. Būtent dėl to Rusija nutraukė su Ukraina iki to meto galiojusį tarp šalių laisvosios prekybos režimą ir įvedė embargą Ukrainos maisto prekėms.

Žiniasklaidoje teigta, kad tai būtų buvęs vienas brangiausių procesų JK istorijoje, o istorija pilna žmogžudysčių, korupcijos ir politinių intrigų.

Pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles šalys privalo per savo teritorijas praleisti tranzito krovinius. Siekdama išvengti neprognozuojamų Rusijos veiksmų ir trukdžių Ukraina su Azerbaidžanu, Kazachstanu ir Gruzija pasirašė krovinių pervežimo Transkaspijos maršrutu protokolą ir mėgins naująjį Šilko kelią.

Kovodamos su Rusija dėl nusavinto Kryme turto ir kaltindamos ją 1998 metų tarp šalių pasirašyto investicijų apsaugos susitarimo nesilaikymu, Ukrainos kompanijos „Ukrnafta“, „Kirovograd nafta“, „Krym petrol“, „Pirsan“, „Trade trust“, „Elefteria“, „Satek“, „Rustel“, „Oščadabank“ ir kt. kreipėsi į Tarptautinį arbitražo teismą Hagoje.

Paminėtina, kad Ukrainos verslininkai V.Pinčukas ir I.Kolomoiskis be teismo įsikišimo sureguliavo 2 mlrd. JAV dolerių vertės ginčą. Teismo Jungtinėje Karalystėje (JK) posėdis buvo numatytas sausio 25 dieną. Žiniasklaidoje teigta, kad tai būtų buvęs vienas brangiausių procesų JK istorijoje, o istorija pilna žmogžudysčių, korupcijos ir politinių intrigų.

Bendram supratimui sustiprinti norėčiau pateikti šiek tiek praėjusių metų duomenų. 2015 m. Ukrainos eksportas sumažėjo 30,9 proc. (iki 34,5 mlrd. JAV dolerių). Teigiama, kad tai susiję su kritusia gamyba Donecko ir Luhansko srityse. Pagrindinės eksporto kryptys buvo Turkija (7,2 proc.), Kinija (6,6 proc.), Egiptas (5,4 proc.), Indija (3,7 proc.), Baltarusija (2,3 proc.).

Pereinant prie atskirų segmentų, pažymėtina, kad 2015 metais elektros eksportas sumažėjo 54,8 proc. (iki 3,64 mlrd. kWh, arba pinigine išraiška iki 150 mln. JAV dolerių). Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. 2,29 mlrd. kWh elektros energijos importuota iš Rusijos.

Pagal „Transparency International“ paskelbtą šalių korupcijos suvokimo reitingą 2015 m. Ukraina yra 130-oje vietoje (2014 m. buvo 142) iš 175.

Ukraina 2015 m. pritraukė 3 mlrd. JAV dolerių investicijų. Planuojama, kad 2016 m. pavyks pritraukti 5 mlrd. JAV dolerių vertės investicijų, o kiek vėliau finansų ministrė N.Jaresko pranešė, kad 2016 m. iš tarptautinių partnerių tikimasi gauti 10 mlrd. JAV dolerių kreditų. Kaip iliustraciją galbūt verta paminėti, kad bendras nerezidentų akcijų kapitalas Ukrainoje 2015 m. spalio 1 dieną sudarė 43,9 mlrd. JAV dolerių. Europos Sąjunga keliems tarptautiniams pasienio punktams modernizuoti skirs 30 mln. eurų, o 2015 m. ES Ukrainos humanitarinei pagalbai buvo skyrusi irgi 30 mln. eurų. 2016 m. JAV paramos Ukrainai biudžete yra numatyta 658 mln. JAV dolerių.

Ukrainos nacionalinio banko tarptautiniai rezervai 2015 m. padidėjo 77 proc. ir sudarė 13,3 mlrd. JAV dolerių (2014 m. rezervai buvo sumažėję 2,7 karto – nuo 20,42 iki 7,53 mlrd. JAV dolerių). Infliacija Ukrainoje 2015 m. sudarė 43,3 procento. Pasaulio bankas prognozavo, kad Ukrainos BVP augs 1 proc., 2017 ir 2018 m. tikimasi po 2 proc. augimo. Pažymėtina, kad 2015 m. ekonomikos nuopuolis siekė 12 proc. BVP. Pagal „Transparency International“ paskelbtą šalių korupcijos suvokimo reitingą 2015 m. Ukraina yra 130-oje vietoje (2014 m. buvo 142) iš 175.

Ukrainos gynybos ministerija plėtojo dvišalį bendradarbiavimą. Kijeve lankėsi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas ginkluotės kontrolei, tikrinimui ir sutarčių laikymuisi Frankas A.Rose‘as, kuris su Ukrainos gynybos ministerijos Branduolinės grėsmės mažinimo centru atnaujino dvišalio ryšio liniją. Vašingtone Ukrainos gynybos atašė generolas majoras Vladimiras Gavrilovas su JAV gynybos sekretoriaus padėjėju sveikatos priežiūrai Jonathanu Woodsonu žinybų vardu pasirašė susitarimą dėl karių ir jų šeimos narių sveikatos priežiūros. Ukrainoje lankėsi JAV specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) Europoje vadas generolas majoras Gregory J.Lengyelas. Ukrainos gynybos ministras Stepanas Poltorakas vyko į Lenkiją dalyvauti LITPOLUKRBAT štabo veiklos atidaryme.

Labai aiškiai per kelis viešus pasisakymus Nacionaliniame gynybos universitete ir interviu leidiniui „Ukrainski Noviny“ ministras S.Poltorakas sudėliojo gynybos sistemos perspektyvas. Ministras akcentavo, kad ginkluotųjų pajėgų plėtros ir reformos (iki 2020 m.) programą planuojama priimti NSGT vasario mėnesį (Gynybos ministeriją numatoma reformuoti per trejus metus, dar po dvejų metų – Generalinį štabą ir kariuomenę). Baigiami Strateginis gynybos biuletenis ir Ginkluotės ir technikos vystymo programa.

Vienas svarbiausių laimėjimų – pavyko sustabdyti priešą. Priešui nepavyko įvykdyti „pasivaikščiojimo po Ukrainą“ plano.

Iki 2020 m. planuojama sukurti dvi atskiras valdymo vertikales: pirmą – su techninio aprūpinimo ir plėtros formavimo ir parengimo funkcijomis, antrą – su kariuomenės panaudojimo valdymo funkcija, ir tai bus suformuoto Jungtinio operatyvinio štabo funkcija. Ministras pasidžiaugė, kad pavyko atkurti kovingą armiją, sukurtas pirmos eilės (greitai sušaukiamas) karinis operatyvinis rezervas, kuris per trumpą laiką yra pajėgus stoti į šalies gynybą, baigiamas kurti vieningas kariškių registras, nors sprendimas dėl septintojo mobilizacijos šaukimo aukščiausiu lygmeniu dar nepriimtas, tačiau tam pasiruošta. Vienas svarbiausių laimėjimų – pavyko sustabdyti priešą. Priešui nepavyko įvykdyti „pasivaikščiojimo po Ukrainą“ plano.

Ministras įsitikinęs, kad valstybė, kuri neturi kovingos kariuomenės, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta prarasti nepriklausomybę. Kariuomenės prestižas atsispindėjo valstybės rūpestyje: 2016 m. paskelbti Karinių oro pajėgų metais. Verta pažymėti, kad per 2015 m. iš privalomo karinės rinkliavos 1,5 proc. mokesčio biudžetas gavo 9,154 mlrd. grivinų (apie 340 mln. eurų) pajamų. Nuo 2016 m. karių, sudariusių kontraktą, atlyginimas bus ne mažesnis kaip 7 000 grivinų (apie 260 eurų), brigados vado – 14 500 grivinų (apie 540 eurų). Šių metų gynybos biudžete (visoms jėgos struktūroms) numatyta iki 5 proc. BVP, iš jų gynybos ministerijai teks 2,45 proc. BVP, tai sudarys 55,5 mlrd. grivinų (apie 2,05 mlrd. eurų). Palyginti su 2015 m., Gynybos ministerijos finansavimas padidės 16 procentų. Teigiama, kad 2015 m. gale kariuomenės personalo skaičius pasiekė 250 tūkstančių.

Karinių jūrų pajėgų vadas viceadmirolas Sergejus Gaidukas paskelbė ambicingus planus – norėtų iki 2020 m. turėti 2–4 povandeninius laivus ir taip atkurti povandeninio laivyno pajėgumus.

Šį mėnesį Ukrainos kariuomenė rengė pratybas. Žytomyro poligone vyko didelės desantininkų karinės pratybos. Pasak Generalinio štabo viršininko armijos generolo Viktoro Muženkos, šiemet, kaip ir pernai, numatoma surengti apie 15 didelės apimties karinių mokymų. Vakarų operatyvinėje vadavietėje baigta formuoti kalnų šturmo brigada. Po tam tikrų intrigų paskirtas naujai suformuotų Ukrainos specialiųjų operacijų vadas, juo tapo generolas majoras Igoris Luniovas. Karinių jūrų pajėgų (KJP) vadas viceadmirolas Sergejus Gaidukas paskelbė ambicingus planus – norėtų iki 2020 m. turėti 2–4 povandeninius laivus ir taip atkurti povandeninio laivyno pajėgumus.

Kariuomenė jautė ir partnerių paramą. JK instruktoriai Mykolajive Ukrainos jūrų pėstininkams surengė jaunesniųjų vadų bendruosius kovinio rengimo kursus. Kanados 5-osios mechanizuotosios brigados 200 karių pakeitė mokymo operacijoje „Unifier“ nuo rugpjūčio buvusius 2-osios brigados karius. Kanados misijos mokymo operacijos „Unifier“ tikslas – kelti Ukrainos potencialą ginti teritorinį šalies vientisumą ir nepriklausomybę. JAV perdavė 23 mln. JAV dolerių vertės medicininės paskirties ir karinės saugaus ryšio įrangos, o JK, atsiliepdama į Ukrainos prašymą, informavo, kad balandžio mėnesį patieks 3 500 vaistinėlių už 700 tūkst. JAV dolerių.

Kad ir kaip būtų sunku, turėdama sovietinių standartų technologijas, Ukrainos karo pramonė priėmė ėjimo pirmyn iššūkį ir valstybinis koncernas „Ukroboronprom“, jungiantis kelias dešimtis gynybos pramonės profilio įmonių, užsibrėžė tikslą prie NATO standartų pereiti iki 2020 metų. Šių metų prioritetas – priešlėktuvinės gynybos sistemos stiprinimas. Charkovo šarvuotosios technikos ir tankų gamykla kariuomenei 2015 m. perdavė per 50 vienetų Т-80БВ ir Т-64Б(б1)В tankų.

Šalies rytuose, antiteroristinės operacijos (ATO) rajone, sausio mėnesį žuvo 6 ir buvo sužeisti 34 Ukrainos kariai. Išpuolių, taikos susitarimų, paliaubų pažeidimų skaičius per parą kito nuo kelių dešimčių iki 70. Sąlyginai ramiausia buvo Luhansko kryptimi, nors paliaubų pažeidimų fiksuota Ščiatjėje, Zolotėje, Krymskėje, Slovjanoserbske, Popasnėje, Stanyčno Luhanskėje,Triochizbenkėje. Donecko kryptimi paliaubų pažeidimai intensyviausi buvo vadinamajame Svitlodarskės lanke (Semihiras, Luhanskė, Novoluhanskė), Horlivkos perimetre (Majorskas, Zaicevė, Troickė, Novohrodivkė) ir Donecko oro uosto apylinkėse (Avdijivka, Opytnojė, Piskai). Mariupolio kryptimi separatistai buvo aktyvūs prie Krasnohorivkos, Marjinkos, Šyrokės, Hranitnės, Starohnativkos, Vodianės, Talakivkos, Lebedivkos gyvenviečių.

Viena iš pagrindinių veiklos problemų yra ta, kad nors iš dalies pavyksta aplankyti Donecko srities ir Rusijos pasienį, to neįmanoma padaryti Luhansko srities ir Rusijos pasienyje.

Separatistai, motyvuodami atsaku į ukrainiečių užimtas „pilkąsias teritorijas“ (Pavlopolis), užėmė Kominternivskės gyvenvietę. Paminėtini ir skaudūs separatistų nuostoliai. Sausio 9 d. Donecke snaiperio šūviu nukautas vienas iš lauko vadų – Jevgenijus Kononovas, pravarde Kot (Katinas). Plk. J.Kononovas buvo vadinamosios Donecko liaudies respublikos nacionalinės gvardijos 100-osios atskiros motorizuotųjų šaulių brigados vado pavaduotojas. Taip pat pranešama apie dar kelių separatistų vadų mirtį: Horlivkoje mirė vienas vietinio vado Igorio Bezlero pavaldinys, pravarde Bocmanas, o Luhanske greičiausiai nuo širdies smūgio mirė 2-ojo armijos korpuso 2-osios brigados priešlėktuvinės gynybos viršininkas.

Darbo barą plėtė ESBO specialiosios stebėsenos misija (SSM): prie kontaktinės linijos, ukrainiečių kontroliuojamose Svitlodarskės ir Krasnoarmijsko gyvenvietėse įsteigė naujas bazes savo patruliams. ESBO SSM iš viso Donbase turi įsteigusi 7 tokias bazes (4 – ukrainiečių kontroliuojamoje ir 3 – separatistų kontroliuojamoje teritorijoje). Viena iš pagrindinių veiklos problemų, pasak misijos vadovo pavaduotojo A. Hugo, yra ta, kad nors iš dalies pavyksta aplankyti Donecko srities ir Rusijos pasienį, to neįmanoma padaryti Luhansko srities ir Rusijos pasienyje.

Šį mėnesį Minsko trišalė kontaktinė grupė rinkosi net tris kartus: sausio 13, 20 ir 27 dienomis. Rimtesnių pasistūmėjimų nepasiekta, nors, kita vertus, esant kardinaliems požiūrių skirtumams, pati diskusija ir kai kurie sutarimai dėl techninių klausimų sprendimo laikytini pažanga. Šalys sutinka, kad taikos režimas turi būti įvestas nedelsiant, nes be to neįmanoma vykdyti išminavimo darbų, spręsti politinių, ekonominių ir humanitarinių klausimų.

L.Kučma neatmeta, kad separatistai galėjo dalį belaisvių nužudyti.

Ypatingas dėmesys per visus susitikimus skiriamas belaisvių išlaisvinimui. Nors šalys sutarė artimiausiu metu iš abiejų pusių išlaisvinti per 50 žmonių (36 separatistus ir 25 ukrainiečius), procesas užsitęsė, o Ukrainos delegacijos vadovas Leonidas Kučma po ankstesnių pokalbių su separatistų lyderiais išsakė susirūpinimą dėl įstrigusio belaisvių apsikeitimo. Komisijos duomenimis, pas separatistus turėtų būti 133 Ukrainos belaisviai. L.Kučma neatmeta, kad separatistai galėjo dalį belaisvių nužudyti.

Ukrainos pusė reikalavo įleisti į jos nekontroliuojamas teritorijas tarptautines humanitarines organizacijas, suteikti ESBO SSM prieigą į visas okupuotas teritorijas, įskaitant Ukrainos nekontroliuojamą pasienio ruožą su Rusijos Federacija, išvesti Rusijos karius, leisti tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovams apžiūrėti įkalinimo įstaigose laikomus nuteistuosius. Susiedama saugumo ir politinio pogrupio reikalavimus Ukraina pareiškė, kad nekeis Konstitucijos, kol nebus įgyvendintos ugnies nutraukimo paliaubos ir perimta sienos su Rusija kontrolė, o jei tai įvyktų, rinkimai Donbase turėtų vykti pagal Ukrainos įstatymus, – juose būtų leista dalyvauti Ukrainos politinėms partijoms ir įvykius nušviestų Ukrainos žiniasklaida.

Situacijos kuriozas atsispindi separatistų reikalavimuose. Jie reikalauja Ukrainos Konstitucijoje nustatyti jų atstovavimo Aukščiausiojoje Radoje kvotas, įteisinti veto teisę visiems priimamiems įstatymams ir užsienio politikos klausimams, paskelbti visišką amnestiją konflikto ir įvykių Odesoje, Charkove bei kituose miestuose dalyviams, suteikti plačią ekonominę, politinę ir kultūrinę autonomiją, nederinant su Kijevu savarankiškai formuoti policiją, saugumo, teismų, prokuratūros, pasienio ir kitų įstaigų organus. Rusijos delegacijos atstovo Boriso Gryzlovo pareiškimą, kad Ukraina savo Konstitucijoje turi įgyvendinti „Štainmejerio formulę“, Ukrainos atstovai vadina informacinio karo dalimi ir Kremliuje sugalvota formuluote. Vis dėlto šiuo metu šalims pavyko sutarti ir vasario viduryje atidaryti automobilių pralaidos punktą Luhansko srityje, taip pat suderinti dujotiekio atstatymo ir išminavimo klausimą Krymskojės ir Triochizbenkės gyvenvietėse.

Kuo ilgiau bus vilkinamas Minsko taikos susitarimų įgyvendinimas, tuo didesnė konflikto atsinaujinimo rizika.

Be Minsko trišalės derybų grupės, derybinį darbą toliau dirbo Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos šalių vadovai. P.Porošenka, Angela Merkel ir Francois Hollande‘as telefonu aptarė situaciją Donbase ir Minsko susitarimų vykdymą, o pokalbio temos tapo tradicinėmis: ugnies nutraukimo režimo laikymasis, ESBO SSM patekimas į kai kurias okupuotas teritorijas ir pasienio su Rusija ruožą, vietos savivaldos rinkimų atskiruose Donecko ir Luhansko sričių rajonuose surengimas, Ukrainos kontrolės nekontroliuojamame pasienio ruože su Rusija atkūrimas.

Ieškodami efektyvesnių kelių taikai Donbase pasiekti, sausio 18–19 d. Kijeve lankėsi specialieji Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento atstovai. Šalių vadovai darbą ta kryptimi dirbo ir individualiai. Štai, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris interviu Čekijos leidiniui „Tyden“ pabrėžė, kad kuo ilgiau bus vilkinamas Minsko taikos susitarimų įgyvendinimas, tuo didesnė konflikto atsinaujinimo rizika. Pernai prezidentui P.Porošenkai Jungtinių Tautų (JT) tribūnoje išsakius mintį dėl tarptautinių taikdarių misijos Donbase, Ukraina tą klausimą kelia ir toliau. Ukraina siekia, kad pradžioje bent jau būtų atidarytas JT biuras, stebėsiantis Minsko susitarimų įgyvendinimo eigą.

Tokie prašymai lyg ir buvo išgirsti, nes sausio 23 d. į Donbasą apsižvalgyti atvyko JT vertinamoji situacijos stabilizavimo grupė. Tikimasi, kad JT misijoje dirbs JT plėtros programos, vaikų fondo ir išminavimo tarnybos atstovai. Savo ruožtu vadinamosios Donecko liaudies respublikos vadovas Aleksandras Zacharčenka Kijevui pasiūlė skirtis gražiuoju, kaip tai padarė Čekija ir Slovakija.

Iš viso per ATO yra žuvę 2 269 Ukrainos kariai, 121 tūkstančiui suteiktas karinių veiksmų dalyvio statusas, 10 tūkstančių apdovanoti ordinais ir medaliais, 26 suteiktas Ukrainos didvyrio vardas.

Kariaujančios valstybės supranta savo karių ir gynėjų vertę, o protingos tą supranta ir rūpinasi savo kariais ir nekariaudamos. Ne veltui sakoma „si vis pacem – para bellum“ (nori taikos – ruoškis karui). Kitą kartą remdamasis statistiniais duomenimis pateiksiu informaciją apie tai, kiek žemės sklypų, butų, piniginių išmokų skirta Ukrainos kariams ir savanoriams. Vyriausybė patvirtino antiteroristinės operacijos dalyvių adaptacijos prie civilinio gyvenimo planą: ATO dalyviams, atleistiems iš karinės tarnybos, ir jų šeimos nariams organizuojami profesionalūs verslumo ugdymo mokymai, teikiamos profesinio orientavimo paslaugos, numatomas pirmumas priimant į darbą teisėsaugos sistemoje.

Kaip minėjau apžvalgos pradžioje, pirmąjį metų mėnesį gausu statistikos, todėl kai kuriuos skaičius, sietinus su ATO, norėčiau pateikti. Prezidentas P.Porošenka paskelbė, kad iš viso per ATO yra žuvę 2 269 Ukrainos kariai, 121 tūkstančiui suteiktas karinių veiksmų dalyvio statusas, 10 tūkstančių apdovanoti ordinais ir medaliais, 26 suteiktas Ukrainos didvyrio vardas. Generalinio prokuroro pavaduotojas, vyriausiasis karinis prokuroras A.Matiosas pareiškė, kad nekoviniai, negrįžtami ir sanitariniai ATO karių nuostoliai siekia tūkstantį.

Ukrainos nekontroliuojamame Donbase yra apie 8,5 tūkstančio Rusijos kariškių.

Nuo karinės operacijos Donbase pradžios žuvo 178, sužeisti 735, dingę be žinios 24, patekę į nelaisvę 6 Nacionalinės gvardijos kariai. Ukrainos gydymo įstaigose šiandien gydomi 86, o užsienyje – 28 sužeisti ukrainiečiai kariai (Vokietijoje – 11, JAV – 7, Vengrijoje – 5, Lietuvoje – 3, Austrijoje ir Lenkijoje po 1). Nuo ATO pradžios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išminuotojai išvalė sprogmenis iš 5 000 hektarų teritorijos, sunaikino 49 tūkstančius minų ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų, išminavo 80 objektų, išvalė 1 000 kilometrų kelių ir geležinkelių. Ukrainos saugumo tarnyba informavo, kad, jos duomenimis, Ukrainos nekontroliuojamame Donbase yra apie 8,5 tūkstančio Rusijos kariškių.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 25 d.

Trys klausimai Kauno technologijų universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto docentui dr. Mindaugui Puidokui.

– Rusija pranešė atitrauksianti didžiąją dalį karinių pajėgų iš Sirijos. Ar tai gera žinia?

– V.Putinas telefonu kalbėjosi su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris, regis, žinia apie karinės įtampos mažinimą Sirijoje liko patenkintas. Panaši buvo ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio reakcija. Jis mano, kad šis V.Putino veiksmas kartu yra ir politinis spaudimas Basharui al Assadui Ženevoje vykstančiose Sirijos taikos derybose ieškoti galimybių diplomatiškai susitarti dėl taikaus politinio proceso Sirijoje pradžios.

Taigi V.Putinas pasirinko labai tinkamą laiką paskelbti savo sprendimą trauktis iš Sirijos.

– Tačiau Vakarų pozicija B.al Assado atžvilgiu labai sušvelnėjo. Ar tai nėra savotiškas V.Putino, nuo pat pradžių palaikiusio Sirijos režimą, triumfas?

– Apie triumfą kalbėti būtų per drąsu, bet Rusija Artimuosiuose Rytuose iš tiesų pasiekė keletą labai svarbių užsienio politikos pergalių. Visų pirma ji privertė JAV pradėti tiesiogines derybas su Rusija ir sukurti bendrą koordinacinį paliaubų priežiūros centrą. Taip Rusija pasiekė ir kitą svarbų tikslą – padidėjo jos politinė ir kartu karinė įtaka Artimuosiuose Rytuose. Be to, su Irano, Rusijos ir B.al Assado įtaka aktyviai kovojusios Artimųjų Rytų šalys jau pripažino Rusijos vaidmens svarbą, tad neatmetama galimybė, kad gali atsirasti naujas naftos kartelis, į kurį įeitų ir Rusija. Vadinasi, ji turėtų daugiau įtakos formuojant naftos gavybos ir kainos politiką, o tai ypač svarbu nuo naftos kainos priklausomam Rusijos biudžetui.

Kariniu požiūriu Rusijos operacija Sirijoje irgi buvo gana sėkminga, nes prie pralaimėjimo ir visiškos katastrofos ribos buvusioms B.al Assado pajėgoms pavyko perlaužti karo eigą – pereiti į aktyvų puolimą, atsiimti dideles teritorijas ir gerokai sutvirtinti derybines pozicijas prieš Ženevos taikos procesą.

– Kai kurie analitikai perspėja, kad kariniai veiksmai Sirijoje tėra Rusijos repeticija prieš veiksmus Baltijos šalyse. Ar tokia grėsmė reali?

– XXI a. valstybės, neišskiriant ir Rusijos, niekada nepriima visiškai nepamatuotų geopolitinių sprendimų. Jei priimamas kad ir labai rizikingas sprendimas, koks buvo Ukrainos atveju, jis būna pamatuotas. Krymo ir Sevastopolio uosto Rusijai reikėjo tam, kad galėtų kontroliuoti Juodąją jūrą. Be to, jei nebūtų ėmęsis veiksmų Ukrainoje, V.Putinas būtų parodęs silpnumą ir patyręs didžiulį politinį radikalių politinių jėgų Maskvoje spaudimą.  Ukraina Rusijai labai svarbi ir iš istorinės pusės. Ne veltui vienas žymiausių JAV politologų Zbigniewas Brzezinskis Rusiją su Ukraina vadina imperija, o be Ukrainos – tik regionine galybe.

Baltijos šalys Rusijai geopolitiškai nėra tokios svarbios. Baltijos jūros karinei kontrolei ji turi Kaliningradą. XXI a. nėra prasmės atakuoti valstybės, kurios visuomenė labai stipriai priešiškai nusiteikusi galimo agresoriaus atžvilgiu, nes tokios teritorijos išlaikymas itin brangiai atsieina.

Be to, Rusija jau ieško būdų, kaip panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje įvestas ir šaliai labai pakenkusias sankcijas, tad galima tik įsivaizduoti, kokių pasekmių turėtų kariniai veiksmai prieš Baltijos valstybes. Galiausiai tai reikštų ir veiksmus prieš NATO nares, o tai grėstų Trečiojo pasaulinio karo sukėlimu. Taigi, nemanau, kad tam būtų ryžtasi.

"Scanpix" nuotr.

Vladimirui Putinui pranešus apie pasitraukimą iš Sirijos, dalis ekspertų perspėja, kad prieš akis – nauji Maskvos akibrokštai. “Stratfor” analitikai dar prieš tai paragino Vakarus nepamiršti Moldovos.

Daugelis gali stebėtis, kodėl Vakarai turi nerimauti dėl Moldovos. Tai viena skurdžiausių Europos šalių, nedidukė buvusi SSRS respublika tarp Ukrainos ir Rumunijos. Tačiau Moldovos svarba susijusi su Rusijos geopolitinėmis intencijomis ir planais, rašo “Stratfor”.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino dar 2005 m. pasakyti žodžiai apie Sovietų Sąjungą – puikus kontekstas.

“Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Rusijos žmonėms tai tapo tikra tragedija. Dešimtys milijonų piliečių atsidūrė už Rusijos teritorijos ribų”, – tuomet pareiškė V.Putinas.

Rusijos vadovas neslepia, kad nėra patenkintas dabartinėmis Rusijos sienomis ir ši jo citata tai įrodo.  Dar daugiau jis NATO suvokia kaip grėsmę. Tarp Rusijos ir NATO šalių išsidėsčiusios Gruzija, Ukraina ir mažytė Moldova (Baltarusija neįsiskaičiuoja, nes Minskas išlieka visiškoje Maskvos kontrolėje ir bent kol kas V.Putinas gali būti ramus). Šios šalys skiria Rusiją nuo Europos ir kartu yra esminės Kremliui jo geopolitinėje kovoje su NATO.

Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

Niekam nėra paslaptis, kad Kremlius darė viską, kad susigrąžintų šių “niekeno žemių”, kuriuose neužsitikrino dominavimo nei Rusija, nei NATO šalys, kontrolę. Tai prasidėjo nuo pirmųjų “užšaldytų” konfliktų Pietų Kaukaze (Kalnų Karabachas, Abchazija) ir Padniestrėje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. 2008 m. sekė karas su į Vakarus skubančia Gruzija, kurio pasėkoje atsirado nauja tariama valstybė Pietų Osetija.  Toliau atėjo Krymo eilė, o galiausia karas Ukrainos rytuose. Nors Rusija dabar moka ekonominę kainą už Krymą ir Donbasą, tačiau, regis, V.Putinas mano, kad ši kaina, yra priimtina.

V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Taigi V.Putinui tęsiant įtakos plėtrą ne NATO valstybėse aplink Rusiją, labai tikėtina, kad kitas jo ėjimas bus Moldovoje. Nepaisant Rumunijos pasipriešinimo, sąlygos dabar palankios Maskvai. V.Putinas tikisi arba įtvirtinti prorusišką Moldovos vyriausybę arba blogiausiu atveju – sukurti dar vieną “užšaldytą” konfliktą ar praplėsti dabar esamą Padniestrės.

Kodėl Moldova yra kitas V.Putino logiškas žingsnis? Visų pirma, Moldova yra buvusi Sovietų Sąjungos dalis ir kai kurie rusiškai kalbantys moldavai yra nostalgiški praeičiai, tariamai tuometinei ekonominei gerovei ir stabilumui. Antra, Moldovoje išsikerojusi korupcija, kuri yra palanki Kremliui. Daugelis gyventojų mano, kad buvusi ir dabartinė Moldovos vyriausybė yra kontroliuojama oligarchų. Be to, neišspręsta byla dėl milijardo dolerių vagystės iš šalies bankų tik didina priešiškumą valdžiai ir suteikia puikias galimybes Rusijos slaptosioms tarnyboms. Trečia priežastis – Moldova yra labai neturtinga valstybė.

Kremliaus jau ne kartą įrodė, kad gali lengvai pasinaudoti šiais faktoriais.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai. Bet Rusijos agresija prieš Ukrainą aiškiai pademonstravo, jog Kremliaus veiksmai šiandien yra neprognozuojami, todėl verta svarstyti ir ruoštis įvairiems scenarijams, susijusiems su globalia Europos saugumo architektūra.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Aktualiems saugumo klausimams buvo skirta ir tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“, įvykusi kovo pradžioje Lietuvos Seime. Joje perskaityti pranešimai leido susidaryti gana aiškų mūsų regiono saugumo grėsmių ir galimybių vaizdą. Šiame straipsnyje bus bandoma struktūriškai nubraižyti probleminių regiono klausimų paveikslą ir jį aptarti.

Aiškus grėsmės šaltinis

Nelieka jokios abejonės, kad esminis grėsmės šaltinis regione yra Rusija. Jos geopolitiniai žaidimai tampa aiškiu destabilizacijos veiksniu. Šiandien jau pripažįstama, kad dar 2008 metais nuskambėjęs pirmas grėsmingas signalas – Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas Pietų Osetijos teritorijoje – buvo neapdairiai ignoruojamas ir dabartinė situacija yra to tarptautinės bendruomenės abejingumo pasekmė.

Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų visas Baltijos šalis nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Rusija šiandien vertinama tiek kaip galimo konvencinio, tiek kaip nekonvencinio (arba kitaip sakant – hibridinio) karinio pavojaus šaltinis. Šios valstybės pradėta kariuomenės modernizacija, kurią buvo planuota užbaigti iki 2020 metų modernizuojant apie 70 proc. visų Rusijos karinių pajėgumų, byloja apie galimą Kremliaus pasirengimą globaliam kariniam konfliktui.

Kita vertus, šiandien sunku pasakyti, ar Maskvai iš tikrųjų pavyks įgyvendinti suplanuotą kariuomenės modernizavimo programą. Pakišti tam koją gali sudėtinga ekonominė situacija, kurią lėmė kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos ekonominės sankcijos.

Sudėtingas regionas

Realios grėsmės akivaizdoje kyla klausimas dėl galimybės apginti Baltijos šalių regioną, t.y. rytinę tiek Europos Sąjungos, tiek NATO sieną. Pažymima, jog geografinė Baltijos šalių padėtis daro šį uždavinį kiek komplikuotą. Prognozuojama, kad konvencinio (ir galimo nekonvencinio) Rusijos susidūrimo su NATO aljansu atveju Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t.y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų Lietuvą (ir visas Baltijos šalis) nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.

Kazimiero Pulaskio fondo (Fundacja im. Kazimierza Pułaskiego) vadovas Zbigniewas Pisarskis prisipažino, kad daugumoje strategijų, kuriamų Lenkijoje Rusijos ir NATO konfrontacijos atvejui, kaip prielaida įtvirtinamas Baltijos šalių regiono praradimas, o esminiu klausimu tampa ne partnerių išlaisvinimas, bet Lenkijos teritorinė gynyba.

Jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė.

Tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė. Tai svarbus klausimas ne tik Baltijos valstybių, bet ir pačios Lenkijos saugumo kontekste. Baltijos jūra atveria kelią potencialiai karinei pagalbai ne tik iš NATO valstybių Vokietijos ir Danijos, bet ir iš oficialiai neutralios Švedijos. Pasak Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos nario dr. Mike Winnerstigo, Stokholmas anksčiau yra deklaravęs, kad agresijos prieš kitas ES valstybes atveju neliks nuošalyje, tačiau problema, eksperto teigimu, yra ta, jog Švedija (kaip ir daugelis kitų ES šalių) per kelis pastaruosius dešimtmečius yra gerokai sumažinusi savo karinius pajėgumus. Šiandien, po Krymo užgrobimo, kuris, pasak M. Winnerstigo, tapo šaltu dušu jo valstybei, ankstesnis kariuomenės mažinimas vertinamas kaip didelė klaida.

Baltarusijos veiksnys

Žiūrint į Baltijos šalių regiono padėtį negalima ignoruoti ir dar vienos valstybės – Baltarusijos – veiksnio. Deja, bet čia Lietuvai, Latvijai ir Estijai irgi nėra priežasčių nusiteikti optimistiškai. Nors Ukrainos atveju Baltarusija demonstratyviai išsaugojo neutralumą, vargu ar ji turėtų galimybę likti nuošalyje nuo globalaus Rusijos ir NATO konflikto.

Baltarusija jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio.

Baltarusijos politinės analizės ir prognozės centro analitikas dr.Pavelas Usovas pažymi, kad pagrindine problema išlieka tai, jog Baltarusija yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taip pat vargu ar kas nors šioje situacijoje galėtų pasikeisti, kol ši valstybė yra valdoma dabartinio autoritarinio režimo. Esminė problema yra ir tai, kad Rusijos įtakoje atsidūrė ne vien politinis šalies elitas, bet ir visa visuomenė. Pasak P.Usovo, šalyje beveik nėra pilietinių organizacijų, kurios galėtų priešintis Rusijos įtakai, o prorusiškoms organizacijoms leidžiama veikti gana laisvai ir plačiai. Kaip pastarųjų struktūrų pavyzdį P.Usovas pateikia vadinamuosius patriotinius klubus, glaudžiai susijusius su Stačiatikių bažnyčia, ugdančius jaunimą dabartinės Rusijos ideologijos dvasia, ruošiančius jį „kovai su fašistais“.

P.Usovas taip pat akcentuoja glaudžią Baltarusijos ir Rusijos kariuomenių sąsają, kurią lemia ne tik dažnos bendros karinės pratybos, bet ir tai, kad nemažai Baltarusijos kariuomenės karininkų yra baigę karo mokslus Rusijoje. Atsižvelgdamas į tai, ekspertas daro išvadą, kad jo valstybė jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. „Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio“, – teigia P.Usovas.

"Scanpix" nuotr.

Nepakankamos investicijos

Apibrėžtoje situacijoje Baltijos valstybių saugumo klausimas natūraliai išlieka Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalas. Sutariama, kad Baltijos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus, ieškoti modelių, kurie leistų kurį laiką apsiginti agresijos atveju (galbūt pasitelkus Izraelio ir kitų mažų valstybių pavyzdį). Žinoma, šiandien, žiūrint į pastaruosius dešimtmečius, saugumo klausimo svarba Baltijos šalyse suprantama aštriausiai, o idealistinį požiūrį į gynybą pagaliau pakeitė realistinis. Tačiau, užsienio ekspertų manymu, to, ką daro Baltijos valstybės, vis dar nepakanka jų saugumui užtikrinti.

Sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą.

JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidentas Glenas Howardas kritikuoja Lietuvą ir Latviją dėl pernelyg menkų investicijų į gynybą. Jis primena, jog tarp trijų Baltijos valstybių tik Estija skiria šiai sferai rekomenduojamus 2 proc. BVP. „Labai sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą“, – pažymi G. Howardas.

Išvados

Pateikta apžvalga tikrai nenuteikia optimistiškai. Tiesa, yra dar keli aspektai, kuriuos būtina paminėti. Pirmiausia, aptartoje situacijoje iš esmės kalbama apie konvencinio susidūrimo tarp Rusijos ir NATO grėsmę. Tačiau galima suabejoti, ar Rusija ryžtųsi tokiam susidūrimui – pirmiausia dėl aiškios Rusijos ir NATO karinių pajėgumų asimetrijos ne Maskvos naudai. Taip pat galima prisiminti, kokia iš esmės atsargi ir nerangi buvo Rusijos reakcija į incidentą su jos bombonešiu „Su-24“, kurį numušė NATO narė Turkija.

Labiau tikėtina, jog potencialiai agresijai prieš Baltijos šalis Kremlius gali pasirinkti vienokią ar kitokią hibridinio karo formą. Tačiau tokiu atveju Rusijai teks veikti itin slaptai ir atsargiai. Be to, ir konflikto Donbaso regione rezultatai rodo, kad hibridinio karo priemonės negarantuoja norimo rezultato.

Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Numanoma, kad Maskva Rytų Ukrainoje pasiekė kur kas mažiau, nei tikėjosi iš pat pradžių. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiandien hibridinis karas jau nėra tokia naujiena kaip prieš kelerius metus. Čia galima prisiminti, kad dar 2014 metų pavasarį Estijos kariuomenės vadas Riho Terras taip apibūdino būtiną Estijos taktiką hibridinio karo atveju – „nužudyti pirmą pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“, ir tada kiti neateis“.Tad galima teigti, jog Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.

Atsižvelgiant į visa tai, esminė išvada šiuo atveju gali būti tik viena – ruošiantis atremti tiek konvencinę, tiek nekonvencinę agresiją, Baltijos šalims būtina pasitikėti savo jėgomis (ir siekti, kad tos jėgos būtų adekvačios kylančiam pavojui). Tarp esminių uždavinių turi būti ir strateginių krypčių, kurios leistų sulaukti sąjungininkų pagalbos, kontrolės išsaugojimas. Dabartiniame etape taip pat verta kruopščiai analizuoti ir adaptuoti geriausius pasaulyje mažų valstybių gynybinių strategijų pavyzdžius. Kitaip sakant, pats laikas prisiminti dar senovės romėnams žinomą tiesą: norint taikos būtina ruoštis karui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 7 d.

Paviešinti krizinių pokalbių protokolai rodo, kad prieš dvejus metus ES didžiosios valstybės ir JAV ragino Kijevą nesipriešinti Rusijos invazijai į Krymą, rašo “euobserver”.

Ukrainos Rados nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paviešintose protokoluose – istorinės 2014 m. vasario 28 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos susitikimo akimirkos.

Tarybai vadovavo tuo metu laikinai prezidento pareigas ėjęs Oleksandras Turčinovas. Po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo buvo praėjusi tik savaitė, o Rusijos specialios pajėgos jau buvo perėmusios Krymo vyriausybės kontrolę.

O.Turčinovas norėjo paskelbti karo stovį ir atsikovoti Krymą. Tačiau ministrai ir kiti susitikimo dalyviai teigė, kad Ukraina viena, be Vakarų pagalbos, to nepajėgs padaryti.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį.

“Mes nepasiruošę plataus masto karui. Mums reikia laiko, mums reikia pagalbos. Mums reikia griežtos pasaulio, tarptautinės bendruomenės reakcijos. Aš kalbėsiu atvirai. Šiandien mes neturime armijos. Ji buvo sistematiškai naikinama Janukovyčiaus ir jo aplinkos”, – teigė gynybos ministras Ihoris Teniuchas. Jis pridūrė, kad Ukraina gali mobilizuoti tik 5 tūkst. karių, o Rusija Ukrainos rytiniame pasienyje vykdo pratybas, kuriose dalyvauja 38 tūkst. karių, šarvuota technika, aviacija ir laivynas.

“Tai ne tik jėgos demonstravimas, tai tikras pasirengimas invazijai į mūsų teritoriją”, – kalbėjo ministras.

Kiti ministrai antrino, kad nereikia tikėtis, jog Krymo gyventojai priešinsis Rusijai. Pasak jų, dėl to kalta Rusijos propaganda, kuri įteigė, kad Kijevo fašistai ateina žudyti rusakalbių. Be to, esą Rusijos žvalgyba ne vienerius metus vykdė ardomąją veiklą Kryme.

Dieną prieš Tarybos posėdį premjeru tapęs Arsenijus Jaceniukas O.Turčinovui teigė, kad šalis neturi pinigų karui, nes V.Janukovyčius viską pavogė.

“Mūsų ižde visiškai neliko pinigų”, – teigė jis.

Neseniai iš kalėjimo išėjusi buvusi premjerė Julija Tymošenko pareiškė, kad jei Ukraina pasiųs armiją į Krymą, kils panika.

“Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį”, – kalbėjo politikė.

JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas.

A.Jaceniukas pranešė, kad JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas. Paklaustas, ar NATO “bijo” padėti Ukrainai, premjeras atskakė: “Dabartinėse sąlygos, aiškiai.”

“Nemanau, kad kokia šalis, tarp jų ir Budapešto memorandumo dalyvės, norės padėti Ukrainai”, – teigė A.Jaceniukas, kalbėdamas apie 1994 m. pasirašytą sutartį, pagal kurią Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV pažadėjo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į jos atiduotą branduolinį ginklą.

Premjeras pridūrė, kad Vakarai nori išvengti “karinio konflikto su Rusija Europos viduryje… mes turime susidoroti patys.” A.Jaceniukas taip pat pažymėjo, kad jei Ukraina paskelbs karos stovį, Rusija tai priims, kaip karo jai paskelbimą.

J.Tymošenko priminė, kad Krymo scenarijus atitinka Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais. Esą Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis irgi tikėjosi, kad JAV bei NATO jam padės, bet taip neįvyko.

“Jis (Rusijos vadovas Vladimiras Putinas – red. past.)  tik ir laukia, kad jam duotume priežastį. Prisimenate, kaip Saakašvilis prarijo jo jauką ir pralaimėjo? – kalbėjo J.Tymošenko.

Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų.

Jai pritarė tuometinis Ukrainos žvalgybos vadovas Valentinas Nalvaičenka: “Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų, nes jų žvalgyba teigia, kad Putinas tuo pasinaudos pradėti plataus masto invaziją.”

Susitikimo metu aptartos tokios mintys, kaip kreipimasis į JT Saugumo Tarybą, prašymas Vakarų finansinės paramos ir raginimai ukrainiečiams užsienyje protestuoti prie Rusijos ambasadų visame pasaulyje.

“Mes turime tapti taikingiausia tauta planetoje, elgtis kaip taikos balandžiai”, – teigė J.Tymošenko.

O.Turčinovas atsakė: “Tikrai siūlote nieko nedaryti?”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Kol Vakarai tiki, kad Rusija gali užgrobti Ukrainą, pagilinti konfliktą Sirijoje ar net įsiveržti į Baltijos šalis, tol jaus didžiulį spaudimą pakviesti Vladimirą Putiną prie derybų stalo. Tačiau niekas nebando analizuoti tikruosius Rusijos armijos pajėgumus, rašo leidinyje “Vox” profesorius Markas Galeotti.

Nuo pat 1999-ųjų, kai atėjo į valdžią, V.Putinas meta didžiulius pinigus armijai. Tačiau jis bando modernizuoti kariuomenę, kuri buvo dešimtmečius tragiškoje padėtyje. Ji visiškai susimovė Pirmojo Čečėnijos karo metu. Jaunimas vengia šaukimo, viduje klesti korupcija ir turto grobstymas. Tiesa, pastaruoju metu padėtis pagerėjo, bet vis dar labai daug ką reikia nuveikti.

Šiai dienai Rusijos armija yra pusiaukelėje tarp tikrų pajėgumų ir psichologinės karinės operacijos.

Mes matėme geriausius Rusijos armijos dalinius idealiose sąlygose, tačiau ne pagrindines pajėgas ir ne realios grėsmės sąlygose.

2014 m. vasarį Rusijos specialiosios pajėgos tiksliai ir disciplinuotai užgrobė Krymą. Tačiau tai buvo geriausi Maskvos daliniai ir jiems nebuvo pasipriešinta. Rusija taip pat sugebėjo įsitraukti į Sirijos karą. Tačiau norėdama išlaikyti operacijų tempą Maskva privalėjo siųsti savo geriausius pilotus ir net nusipirkti senus turkiškus laivus, kad galėtų aprūpinti juos. Tuo metu sukilėliai neturi jokios rimtos priešlėktuvinės gynybos, todėl sunku patikrinti tikrąsias Rusijos karinių oro pajėgų galimybes.

Ukrainoje, kurioje nuo 2014 m. vasaros veikia Rusija, Maskva nusiuntė improvizuotą “taktinių grupių batalioną”, sudarytą iš geriausių šalies dalinių karių.

Realybėje – beveik pusę Rusijos armijos sudaro šauktiniai, tarnaujantys tik vienerius metus. Neoficialiai Rusijos karininkai patvirtina, kad šauktiniai realiai mokomi tik tris mėnesius.

Norėdama pasiųsti savo laivus kur nors toliau, Maskva ne tik turi skirti jiems buksyrus, kai jie sugenda, bet ir po to mėnesiams juos uždaryti dokuose remontui.

Trumpai tariant, mes matėme geriausius Rusijos armijos dalinius idealiose sąlygose, tačiau ne pagrindines pajėgas ir ne realios grėsmės sąlygose. Tai tas pats, kas spręsti apie visą JAV švietimo sistemą apsilankius tik Harvarde.

Rusijos grėsmė pervertinama ir Maskvai suteikiami svertai, kurių ji nenusipelnė. Kodėl taip vyksta? Žmogiškas įprotis į pervertinimą. Po netikėtų Rusijos veiksmų Kryme ir Sirijoje supanikuota. Be to, didžiulė Vakarų gynybos pramonė Rusijos karinės galios išaukštinimą naudoja skatindama didinti gynybos biudžetus ir gauti užsakymams naujų ginkluotės sistemų kūrimui. Taip pat tą puoselėja kariškiai, kurių darbas galvoti apie blogiausią scenarijų ir pasiruošti jam.

Kiekvieną kartą, kai pasakoma, kad “Rusija kelia didžiausią grėsmę” – ne tik Rusijos propaganda pasigauna naują antraštę, bet ir V.Putinas gali save paglostyti.

Vis dėlto Rusiją sunku būtų pavadinti didžiąja galia. Ji turi branduolinį ginklą, bet jis turi mažai praktinės vertės. Kariuomenės perginklavimas labai priklauso nuo pinigų, o Rusijos ekonomika priklauso nuo naftos, kurios kainos nukritusios iki žemumų. Rusijos ekonomika yra 13-oji pagal dydį – tarp Australijos ir Ispanijos, ir sudaro pusę Prancūzijos ir 14-ąją dalį JAV ekonomikos. Net prieš nukrentant rublio vertei Rusija armijai išleisdavo tik vieną septintąją to, ką skiria savo karinei mašinai Vašingtonas.

Tai, ką Kremlius daro – rizikuoja, nepaiso taisyklių ir tikisi, kad priešinga pusė yra atsargesnė ir linkusi nusileisti – vadinama blefu. Iki šiol tai veikė, bet V.Putino blogojo berniuko geopolitika ir karinės ambicijos kainuoja daugiau, nei atneša naudos.

Rusijos gynybos biudžetas nėra tvarus. Šiemet jis sumažintas 5 proc. ir daugybė projektų buvo padėti į stalčių. Rusijai reikia išteklių diversifikuoti ekonomiką ir viešajam sektoriui, kad apramintų didėjantį piliečių nepasitenkinimą.

Vakarų panika ir hiperbolizacija V.Putiną tik skatina imtis dar didesnių avantiūrų.

Rusija iššvaistė savo “minkštąją galią”, savo moralinį autoritetą pasaulyje, kuriuo galėjo apeliuoti į savo, kaip alternatyvos Vakarų vadovaujamai tvarkai, vaidmenį. Dabar tik Vietnamo, Ganos ir Kinijos gyventojai Rusiją vertina pozityviai.

Dėl V.Putino agresyvumo ir nenuspėjamumo dabar NATO tapo vieningesnė, nei iki šiol. Europoje išaugo išlaidos gynybai ir saugumui.

Žinoma, NATO turi rimtai žvelgti į Rusijos iššūkį, bet negalima pervertinti V.Putino. Kiekvieną kartą, kai pasakoma, kad “Rusija kelia didžiausią grėsmę” – ne tik Rusijos propaganda pasigauna naują antraštę, bet ir V.Putinas gali save paglostyti. Vakarų panika ir hiperbolizacija jį tik skatina imtis dar didesnių avantiūrų.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Scanpix

Turėdama tokią nenuspėjamą kaimynę, kaip Rusija, Lietuva gana abejingai žiūrėjo į grėsmę. Dabar Lietuvoje dislokuotos NATO pajėgos, o ir pati valstybė susirūpino gynybiniais pajėgumais. Bet ar to užtektų netikėto puolimo atveju?

Galimą Rusijos agresijos scenarijų interviu „Veidui“ yra pateikęs kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas. Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje ir Kryme parodė, kad naujo pobūdžio konfliktuose atliekami nekonvenciniai kariniai veiksmai, panaudojant vietinius gyventojus. Tai pavyksta padaryti, kai nepatenkinti šalies politika žmonės sukurstomi, ima mitinguoti, pulti taikius demonstrantus, o netrukus netikėtai atsiranda daug naujai atvykusių žmonių – „specnazo“, Rusijos federalinės saugumo tarnybos instruktorių, kurie nėra vietiniai, tačiau įsilieja į vykstančius neramumus. Taip gimsta nekonvencinė kariuomenė, kariaujanti netradicinį karą: ji užiminėja miestus, stato blokpostus. Tokiu atveju tradicinė kariuomenė nedaug ką gali padaryti, nes ji artilerija ar aviacija nešluos šių dalinių, kurie dangstosi ir naudojasi civiliais gyventojais.

„Labai abejoju, kad rusai kada nors veršis pas mus su tankais, kaip darė per Antrąjį pasaulinį karą. Netgi Čekoslovakijoje 1968-aisiais jie jau darė kitaip. Atskris civiliniais lėktuvais turistai: trumpai kirpti, gerai nuaugę vaikinai gražiais drabužiais, ir staiga Vilniuje jų atsiras labai daug. Ir suskris jie ne per vieną dieną, o per kelias savaites. Tada staiga atsiras ir uniformų, ir ginklų. Prieš juos nepadės nei prieštankiniai ežiai, nei kitokios kliūtys. Tą reikia labai gerai suvokti. Jei prasidės kokie neramumai, civilių kurstymas, pasų dalijimas, tai įkandin to pas mus iš karto atsiras žmonių ne iš Lietuvos, kurie dar vakar buvo paprasti turistai“, – galimą agresijos scenarijų apibrėžė kariuomenės vadas.

Tokį puolimo prieš Lietuvą veiksmų planą realiausiu laiko ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriaus Valdo Rakučio manymu, puolimo atveju visų pirma būtų stengiamasi paslėpti akivaizdžius karo veiksmus. O agresija būtų naudojama, jei šalyje pavyktų sukelti nestabilumo situaciją, kai piliečiai supriešinami tautiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu. Kita galima aplinkybė – didelio masto krizė toli už Lietuvos ribų: „Islamo valstybėje“, Turkijoje ar kur kitur. Jei NATO sąjungininkai į šią krizę turėtų koncentruoti visą savo dėmesį, atsirastų proga veikti kitose vietose.

Panašią tragišką istorinę pamoką jau esame patyrę: 1991 m. sausį pasaulio dėmesys buvo nukrypęs į Persų įlanką, kur JAV ir jų sąjungininkai ruošėsi pulti Irako diktatorių Saddamą Husseiną. Istorikai ir politologai beveik vieningai sutaria, kad Maskvos nebylus pritarimas šiems veiksmams kartu atrišo rankas ir agresijai Lietuvoje.

V.Rakučio teigimu, tylios priedangos operacijos scenarijus Lietuvoje yra mažiau įmanomas, užtat kur kas realesnis kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kur rusų tautinė mažuma kur kas gausesnė. Ypač pažeidžiamas šiuo požiūriu rytinis Latvijos Latgalos regionas, kuriame ne tik daugumą sudaro tautinės mažumos, bet ir pastebima nemaža socialinė atskirtis, palyginti su kitomis šalies vietovėmis.

Pavyzdžiui, antrame pagal dydį šalies mieste Daugpilyje gyvena apie 100 tūkst. žmonių, tačiau čia latviai sudaro vos 20 proc. Prieš keletą metų surengtame referendume dėl antros rusų valstybinės kalbos įvedimo šalyje už tai pasisakė net 85 proc. šio miesto gyventojų, o visoje Latgaloje – daugiau nei pusė (56 proc.). Nesudėtinga įsivaizduoti ypatingą Rusijos „susirūpinimą“ dėl pažeidžiamų šių žmonių teisių bei veiksmų situacijai atitaisyti.

Pernai rudenį Latgaloje pasirodė pranešimų, kad Rusijos ambasada Rygoje prisideda prie gyventojų verbavimo vykti į Ukrainą ir kovoti Rusijos pusėje, o prorusiški aktyvistai vaikšto pas gyventojus į namus ir ragina atsiskirti nuo Latvijos bei jungtis prie Rusijos.

„Pirmiausia viskas būtų iš vidaus – pagrindinis atramos punktas yra vietiniai gyventojai. Išorinis smūgis, neturėdamas vidaus palaikymo, yra beveik beprasmiškas: jei nėra vietinių jėgų, remiančių agresiją, ilgalaikiu požiūriu kažką pasiekti yra labai sunku, bet trumpalaikiu, žinoma, galima. Kai sakoma, kad Lietuvą galima užimti per dvi valandas, – galima tai padaryti, ir net dar greičiau užimti: atskristi lėktuvu ir išlaipinti žmones. Bet ar šis desantas kažką reiškia? Nereiškia nieko, jei vietiniai nepripažįsta šios valdžios. Vis tiek po to reikia atlikti visus sunkios okupacijos dalykus – ne greitis ir ne dvi valandos čia svarbu, kaip rodo ir Ukrainos atvejis“, – komentuoja V.Rakutis.

Galima prisiminti, kad tokių vidinių krizių ar kilusių autonominių judėjimų, kuriais galima pasinaudoti pateisinant išorinę agresiją Baltijos šalyse, buvo ne viena, tačiau jos vyko tais laikais, kai Rusijos užsienio politika dar buvo paremta kitokia doktrina. Vos atkūrus nepriklausomybę su rimtomis teritorinio integralumo problemomis susidūrė Estija, kurios Rytų Virumos regione sovietmečiu susitelkė gausi rusų tautinė mažuma, iš esmės nepritarusi naujai valstybės krypčiai.

1993-iaisiais didžiausiame regiono mieste Narvoje, kur ir šiandien daugiau nei 90 proc. gyventojų sudaro rusakalbiai, savivaldybės tarybos pirmininkas Vladimiras Čuikinas suorganizavo vietinį referendumą „dėl autonomijos Estijoje“. Tokį balsavimą dauguma miesto gyventojų tuomet palaikė, tačiau referendumą nelegaliu paskelbė Estijos teismas. Po kelių mėnesių Estija uždraudė pilietybės neturintiems gyventojams būti miestų tarybos nariais ir taip išsprendė krizinę padėtį. Boriso Jelcino Rusija tuomet nesikišo, tačiau jeigu analogiška situacija pasikartotų šiandien, Rusijos reakciją prognozuoti būtų kur kas sunkiau. Po Krymo aneksijos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete Rusija išreiškė „susirūpinimą“ dėl tautiečių padėties Estijoje, ir tai dar kartą sukėlė baimių, kad šis Rytų Estijos regionas gali tapti naujuoju Rusijos taikiniu.

Kitokio pobūdžio krizė kilo Taline 2007-aisiais, perkeliant „Bronzinio kario“ skulptūrą. Tuomet per kelias dienas užsitęsusias riaušes tarp vietinių rusakalbių ir Estijos pareigūnų netgi buvo žuvusiųjų. Po dvejų metų panaši istorija pasikartojo Rygoje, kai opozicinių partijų ir profsąjungų mitingas dėl ekonominio sunkmečio padarinių išvirto į riaušes, per kurias iš viso buvo sužeista penkiasdešimt protestuotojų.

Nereikėtų pamiršti ir Lietuvos. Nors čia analogiški protestai prieš ekonominę krizę masiškumu vykusiems kaimyninėje Latvijoje neprilygo, mėginimas sukurti Rusijai palankų autonominį darinį Pietryčių Lietuvoje buvo dar nepriklausomybės aušroje, 1989-aisiais, kai Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, o prie jų prisidėjo ir aplinkiniai rajonai. Jau po pučo Maskvoje žlugimo Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Visagino tarybos dėl to buvo paleistos, įvedant čia tiesioginį valdymą.

Būtent tokio pobūdžio neramumai, neišspręsti ir įsisenėję tautinių mažumų integracijos klausimai, grėsminga socialinė atskirtis ir nelygybė dabartiniame geopolitiniame kontekste kelia ypač didelį pavojų. Tokia padėtimi nesunkiai gali pasinaudoti valstybei priešiškos jėgos.

Kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) lektorius, karybos ekspertas Deividas Šlekys, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijus galėjo įvykti tik ten, kur Rusija turėjo palankią bendruomenę, palaikančią tokius veiksmus, be to, šis scenarijus jau įvyko, ir Lietuva padarė daug namų darbų, kad tokio pobūdžio veiksmus būtų galima neutralizuoti.

„Atsirado Lietuvos greitojo reagavimo pajėgos, priimti sprendimai, kad panašios situacijos atveju Prezidentės dekretu būtų galima skelbti tam tikrus karinius veiksmus ar įvesti karo padėtį konkrečioje teritorijoje. Taigi esame investavę į savo budrumą ir pasiruošę“, – tikina D.Šlekys.

Diversantų scenarijus mažai tikėtinas ir dėl to, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, beveik nėra vietovių, kuriose jie galėtų sėkmingai veikti. Išimtis galėtų būti nebent retai apgyventa Kuršių nerija, lengvai pasiekiama iš Kaliningrado srities. Nuo čia netoli ir Klaipėda, kurioje aktyviai veikia didelis Rusijos konsulatas. Tačiau tokiai veiksmų sekai užkardyti jau kuris laikas Kuršių nerijoje patruliuoja Pamario dragūnų motorizuotojo bataliono kariai.

VU TSPMI docentas Tomas Janeliūnas neabejoja, kad esant stabiliai valdžiai beveik neįmanoma pražiūrėti kažkokių valstybės jėgos struktūroms nepriklausančių „žaliųjų žmogeliukų“ veiklos – jie būtų pastebėti per valandą. Tuo Lietuva reikšmingai skiriasi nuo Ukrainos, kur Krymo aneksijos metu politinė situacija buvo labai nestabili, vyko realus valdžios pasikeitimas ir iš Kijevo buvo sunku suvaldyti, efektyviai reaguoti, o dažnai ir suprasti, kas vyksta kituose regionuose. Lietuvoje į tokio pobūdžio veiksmus būtų reaguojama nedelsiant, pradedant policija ir baigiant įvairiomis sukarintomis struktūromis.

Klausimas, ar Rusija ryžtųsi prieš Baltijos šalis pradėti konvencinį karą ir kaip jis galėtų atrodyti, jau ilgą laiką kelia įvairiausias diskusijas. Ar išdrįstų Rusija pulti NATO narę? Ar būtų puolama vienu metu iš Kaliningrado srities ir iš Baltarusijos? Ar būtų atakuojamos iš karto visos trys Baltijos valstybės? Kiek laiko galėtų atsilaikyti Lietuvos kariuomenė? Galų gale – kada atvyktų NATO pagalba? O galbūt, pabūgusi galimo branduolinio karo, iš viso neatvyktų ir taip nuspręstų „paaukoti“ Baltijos valstybes?

Be to, neaiškūs būtų ir galimi tokio puolimo tikslai. Galbūt būtų siekiama pakeisti Baltijos šalių politinę valdžią, visiškai jas okupuoti arba sunaikinti konkrečius strateginius objektus? Nuo to priklausytų ir konkretūs kariniai veiksmai bei pasirinkta strategija.

Reikėtų pradėti nuo to, kad dideli kariuomenės manevrai, jos judėjimas Rusijoje ar Baltarusijoje ir telkimas prie sienų neliktų nepastebėti NATO žvalgybos. O šiandien netoli Baltijos valstybių turimos Rusijos pajėgos nėra tokios didelės, kad galėtų nedelsiant pasiekti teigiamą rezultatą. Skaičiuojama, kad Kaliningrado srityje gali būti dislokuota apie 15 tūkst. kareivių (kitų šaltinių duomenimis – ir iki 30 tūkst.), Pskove – dar 7–8 tūkst., panašus skaičius – ir Lugos bazėje Leningrado srityje. Būtent šie daliniai pirmiausia ir galėtų būti panaudoti prieš Baltijos valstybes.

Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis įsitikinęs: į Lietuvos teritoriją įžengusi svetima kariuomenė atkirčio iš Lietuvos greitojo reagavimo pajėgų sulauktų per vieną dvi valandas, o gal ir dar greičiau. Jos priimtų pirmąjį smūgį, visomis įmanomomis priemonėmis stabdytų priešininką, bandytų sutrukdyti jo tolesnį judėjimą, sumažinti jo motyvaciją ir norą pulti. O per tą laiką neabejotinai prasidėtų sąjungininkų pajėgų siuntimas.

„O jeigu toliau kalbame apie konflikto eskalaciją, viską lemia tai, kas tuo metu dominuoja oro erdvėje, kas yra užsitikrinęs viršenybę ore. Be tokios viršenybės jokia įprastinė sausumos operacija nėra įmanoma. Kai tik būtų užsitikrinta ši viršenybė, visos priešininko pastangos būtų sukaustytos ir priešas sunaikintas. O užsitikrinti oro viršenybę jau yra ne Lietuvos užduotis – tą ne kartą yra pasakęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas gen. Philipas Breedlove`as“, – pabrėžia ekspertas.

Ar agresijos prieš Lietuvą atveju NATO iš tikrųjų laikytųsi sutarties 5-ojo straipsnio, įtvirtinančio kolektyvinę Aljanso gynybą, o gal ieškotų spragų, kaip jį apeiti, kad nerizikuotų didžiuliu konfliktu – galbūt net trečiuoju pasauliniu karu? Tokios galimybės plačiai svarstomos. Vis dėlto, A.Matonio teigimu, spekuliuoti dėl pagalbos iš NATO buvo galima tuomet, kai Aljansas Rusiją traktavo kaip galimą partnerę ar bent jau nekeliančią grėsmės kaimynę, bet po Krymo aneksijos ir akivaizdžiai Rusijos remiamos agresijos Rytų Ukrainoje visų Aljanso valstybių pozicija pasikeitė.

Tačiau vis vien išlieka klausimas: jei NATO suskubtų į pagalbą, kaip ši pagalba būtų priimta – juk dar palyginti neseniai, kaip viskas konkrečiai turėtų būti, nelabai žinojo net mūsų karinė valdžia? T.Janeliūno teigimu, po truputėlį šis vaizdas neabejotinai dėliojamas. Per pastaruosius metus ne kartą rengtos pratybos, skirtos koordinuoti konkretiems veiksmams, jei tektų priimti paramą iš kitų NATO šalių narių, ir jau patys karinių pratybų scenarijai skirti tikėtinoms situacijoms išbandyti. Nors, žinoma,  kaip reaguoti, kokius kontingentus siųsti į Lietuvą, kaip geriau tai daryti, būtų sprendžiama atsižvelgiant į konkretų atvejį, vis vien praktiškai išbandytos situacijos leistų užtikrinti sklandų NATO pagalbos priėmimą.

Nors Lietuva su NATO bendradarbiauja dar nuo 1991-ųjų, o 2004 m. tapo šio gynybinio aljanso nare, dėl konkrečių Baltijos šalių gynybos planų nebuvo apsispręsta net iki 2010 m. Iki 2008 m. NATO atliktas grėsmės nustatymas – karinio planavimo pagrindas – apskritai atmetė Rusijos karinės grėsmės galimybę, tad niekas tam nematė rimto reikalo.

„Planai slapti, bet, matyt, ten užfiksuota, per kiek laiko, kur išsilaipintų, o gal net kokia apimtimi atkeliautų NATO pagalba. Nemanau, kad šie patvirtinti gynybos planai būtų statiški. Manau, kaip tik visos tos vykstančios karinės pratybos verčia juos koreguoti ir pildyti“, – svarsto T.Janeliūnas.

Drąsos suteikia ir pernai Lietuvoje viešėjusio NATO jūrinio komponento vadavietės vado, Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno viceadmirolo Peterio Dereko Hudsono žodžiai, kad NATO neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik ginti bet kurią užpultą Aljanso narę, nes nuo to priklauso ne tik visos organizacijos reputacija, bet ir egzistavimo prasmingumas.

Galimos agresijos prieš Lietuvą ar apskritai Baltijos valstybes kontekste nevienareikšmiška korta išlieka Baltarusija. Kartais atrodo, kad Baltarusija yra linkusi demonstruoti savo savarankiškumą ir nesutikti su „didžiosios sesės“ Rusijos pozicija bei veiksmais. Pavyzdžiui, taip nutiko prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad Baltarusija nepritaria Rusijos veiksmams dėl Krymo, ir stengiantis kiek įmanoma atsiriboti nuo Rusijos karinių veiksmų. Antra vertus, karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas yra labai glaudus ir į pastarąją dažnai žvelgiama kaip į tam tikrą Rusijos kariuomenės tęsinį, todėl kyla klausimas, ar Baltarusijai apskritai būtų įmanoma pasirinkti – prisidėti prie Rusijos planų ar ne.

Politologas Vytis Jurkonis atkreipia dėmesį, kad spekuliacijų tiek pirmu, tiek antru atveju netrūksta, vis dėlto jis į Baltarusijos kariuomenės savarankiškumą ir neretai prieštaringą Minsko retoriką žiūri skeptiškai. Argumentų tam netrūksta: juk be to, kad abi valstybės priklauso vienam kariniam aljansui ir egzistuoja bendra jų oro erdvė, Baltarusijoje yra nemažai Rusijai strategiškai svarbių karinių objektų. V.Jurkonis iš tokių karinės reikšmės objektų pamini esančius Baranovičiuose (radarus ir oro uostą), Vileikoje (komunikacijos centrą, reikalingą povandeniniams laivams, esantiems tiek Norvegų jūroje, tiek Šiaurės Atlante), taip pat Lydoje, Breste, planuojamus Bobruiske ir kitur.

Čia galima vėl paminėti Lietuvos, Lenkijos pašonėje Baltarusijos kartu su Rusija rengiamus kasmetinius mokymus – didžiulio masto karines pratybas, diskusijas apie Rusijos karinių lėktuvų turėjimą. „Karinis bendradarbiavimas vyksta ir optinės elektronikos srityje. Yra baltarusiškų gamybos įmonių, tiekiančių Rusijai naktinio matymo įrenginius. Taip pat yra tokia įmonė „BelTechExport“, kuri irgi susijusi su tam tikrų karinių prietaisų ir įrenginių eksportu bei techniniu bendradarbiavimu šioje srityje, be to, netoli Minsko yra traktorių gamykla, gaminanti transporterius balistinėms raketoms…. Tokių pavyzdžių būtų galima minėti be galo“, – vardija V.Jurkonis ir prideda, kad nereikia pamiršti, jog daug aukšto karinio rango pareigūnų Baltarusijoje yra išėję mokymus ne kur kitur, o Rusijoje arba buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Vadinasi, gana realu, kad kažką panašaus kaip ir Ukrainos atveju A.Lukašenka galėtų deklaruoti prasidėjus agresijai prieš Baltijos šalis. Kita vertus, natūralu, kad Baltarusijos priešlėktuvinė gynybos sistema, apskritai oro apsaugos erdvės sistema integruota į bendrą sistemą su Rusija, ir jeigu prieš Baltijos būtų naudojama karinė aviacija, Baltarusija nori nenori būtų į tai įtraukta. Galbūt ji aktyviai neįtrauktų savo karinių lėktuvų, bet radarų stotys, visa komunikacija neišvengiamai eitų per ją.

Daugelis analitikų teigia, kad Baltarusija taip elgiasi pirmiausia galvodama apie savo ekonominius interesus, o A.Lukašenka virtuoziškai laviruoja tarp Rytų bei Vakarų ir išnaudoja Rusiją, kad, tarkime, ši neva už dyką aprūpintų Baltarusiją karine technika. Deja, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, tad Baltarusijai už gautas gėrybes vis tenka mokėti savo kariniu, ekonominiu ar energetiniu savarankiškumu, informacine laisve. O ženklų, rodančių, kad būtų judama mažesnio bendradarbiavimo ir mažesnės integracijos su Rusija link, esama labai mažai.

Galiausiai akcentuotinas Baltarusijos balsavimas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dėl Krymo. Nepaisant visų pareiškimų, Baltarusija buvo viena iš dešimties valstybių, stojusių į Kremliaus pusę. Taigi, kai reikėjo priimti esminį sprendimą, Baltarusija palaikė Rusiją. V.Jurkonis net kelia klausimą, ar visa Rusijai nepalanki retorika, susitikimai su Petro Porošenka, priimti Kremliui gana patogūs Minsko susitarimai tiesiog nebuvo tam tikras „suderėtas“ vaidmuo.

Visi analitikai sutaria, kad Rusija nėra pajėgi kariauti prieš NATO. Rusija galėtų surengti pavienes operacijas prieš atskiras Aljanso nares, bet nebūtų pajėgi atsilaikyti prieš visą NATO, todėl į atvirą konfliktą greičiausiai nesiveltų.

Politologo T.Janeliūno manymu, jeigu iš tikrųjų į Lietuvą būtų masiškai gabenama karinė technika, artilerija, naudojama aviacija, tokiu atveju mūsų karinėmis pajėgomis visų pirma būtų bandoma apsaugoti tik tam tikrus strateginius objektus ir greičiausiai būtų koncentruojamasi į galimybę išlaikyti oro uostų kontrolę, Klaipėdos jūrų uostą, tam tikrus kelius ir pan., o tiesiogiai kaktomuša susidurti su masyvia konvencine ginkluote nebūtų mėginama.

Kitas galimas Rusijos puolimo scenarijus – mėginimas prieš Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes surengti ataką, prisidengiant rengiamomis karinėmis pratybomis. Pavyzdžiui, 2013-aisiais vykusiosiose pratybose „Zapad 2013“ galėjo dalyvauti apie 40–45 tūkst. rusų ir baltarusių kareivių, šimtai tankų, lėktuvų ir artilerijos pabūklų. Tuomet buvo imituojamas teroristų, kurie greičiausiai buvo įsivaizduojami kaip Lenkijos ir Lietuvos pasiuntiniai, bandymas nuversti Baltarusijos valdžią bei sėkmingas Rusijos atsakas, kuris, kai kurių analitikų vertinimu, kartu reiškė Baltijos valstybių okupaciją bei šių šalių politinių lyderių pakeitimą Maskvai palankiais politikais.

Šiose pratybose dalyvavo daugiau karių nei visų trijų Baltijos valstybių pajėgos kartu sudėjus, todėl neatmestina, kad tokios pratybos galėtų tapti realios agresijos priedanga. Tačiau į tokią pavojingą situaciją reaguoja ir Lietuva, per pratybas sustiprindama kariuomenės parengtį. Galima neabejoti, kad tokius kaimynų manevrus akyliau stebi ir NATO žvalgyba.

Kaliningrado deblokavimas ir bandymas prasiskinti koridorių iki Baltarusijos, ką per pratybas dažnai repetuoja Rusijos kariuomenė, pasak D.Šlekio, yra vienas realiausių puolimo scenarijų, nors pratybos ir nėra vien tik idėjų testavimas ir karių parengimas – jos gali būti naudojamos ir kaip tam tikras apgaulės manevras, siekiant įtikinti priešininką, kad elgsiesi būtent šitaip.

Tačiau, žinoma, gana neilgos sienos su Lenkija atkirtimas ir sausumos kelio į Vakarus uždarymas būtų vienas realiausių tikslų, nes tokiu atveju pagalba iš Vakarų galėtų atkeliauti tik jūros keliu arba iš oro. D.Šlekio teigimu, akivaizdu, kad rengiant Lietuvos gynybos planus į tokį scenarijų atsižvelgta, nes vienas iš dviejų Lietuvos greitojo reagavimo grupių – Birutės ulonų batalionas veikia Alytuje. Taigi Pietų Lietuvoje laikyti aukštos parengties pajėgas yra labai logiška.

Iš Kaliningrado galima judėti trimis kryptimis: per Tauragę link Klaipėdos arba Šiaulių, ties Jurbarku arba Šakiais judėti Kauno kryptimi arba ties Vilkaviškiu veržtis į Baltarusijos sienos pusę. Visos trys kryptys yra panašiai reikšmingos, nes išsikeltas tikslas gali būti ne tik atkirsti sieną su Lenkija, bet ir užimti vienintelį karinį oro uostą bei uostamiestį.

D.Šlekio manymu, agresijos atveju neabejotinai būtų bandoma kontroliuoti šalies oro erdvę – tai yra kiekvieno šiuolaikinės karybos dalyko pradžiamokslis: užsitikrini oro kontrolę, kuri leidžia atlikti žvalgybą ir paremti sausumos pajėgas, kad ir kokia forma jos juda. Todėl labai svarbu, kaip suveiktų oro policija bei turima priešlėktuvinė ginkluotė, galinti bent jau pristabdyti puolimą iš oro, laukiant NATO paramos.

Kaip pastebi Estijos apžvalgininkas Vahuras Kooritsas, tikėtina, kad Rusija mėgintų suduoti staigų smūgį ir pasiekti pergalę iki atvykstant NATO pagalbai. Jei jau būtų pasirinktas toks kelias, visos trys Baltijos šalys greičiausiai būtų puolamos vienu metu. Kadangi prie Latvijos sienos Rusijos kariuomenės beveik nėra, Pskove dislokuoti daliniai turėtų atakuoti tiek pietrytinę Estijos dalį, tiek Latgalą.

Žinoma, labai daug priklausytų ir nuo Baltarusijos pozicijos – ar į puolimą būtų įtraukta ir šios šalies armija. Jeigu taip, Baltijos valstybių galimybės apsiginti labai sumažėtų. Tačiau net ir tokiu atveju, V.Kooritso skaičiavimu, visiškai Lietuvos, Latvijos bei Estijos okupacijai ir kontrolei prireiktų maždaug 120 tūkst. karių (Lietuvos teritorijoje – 60 tūkst.), o tai išties didelis skaičius, kurį sudėtinga nepastebimai mobilizuoti. Net ir su tokiomis pajėgomis liktų nemažai nuošalesnių vietovių, kuriose galėtų sėkmingai veikti partizaninio pobūdžio grupės, kurios itin gerai teritoriniu principu išplėtotos Estijoje.

Akivaizdu, kad didžiausią pavojų Lietuvos saugumui kelia ne tiesioginis Rusijos kariuomenės įsiveržimas, bet faktas, kad tiek Kaliningrade, tiek Baltarusijoje yra dislokuotos taktinės ir priešlėktuvinės raketos, galinčios atakuoti svarbius Lietuvos objektus iš savo teritorijos, taip pat ir sutrukdyti atvykti pagalbai iš NATO sąjungininkų. Šiuo metu Černiachovske ir Asipovičuose (į pietryčius nuo Minsko) yra dislokuotos trumpojo nuotolio balistinės raketos „Tochka-U“, galinčios šaudyti maždaug 120 kilometrų atstumu ir pasiekti Klaipėdą bei joje dislokuotas pajėgas (Karines jūrų pajėgas bei Dragūnų motorizuotąjį batalioną), Ruklą, kurioje sutelkta didelė dalis šalies karinių pajėgų, Ignalinos atominę elektrinę ar atakuoti sostinę Vilnių su politine ir karine šalies vadovybe. Modifikuota „Tochka-U“, apie kurios sukūrimą buvo pasirodę pranešimų, gali pasiekti ir Zoknių karinę oro bazę.

„Didžiausias jų pavojus Lietuvai toks, kad jos gali sunaikinti oro taikinius, kurie yra Lietuvos teritorijoje, ir taip Lietuvą izoliuoti iš išorės. Jeigu kalbame, kad ateis pagalba, tai ta pagalba turi kažkaip ateiti, o variantai iš esmės yra trys: per Lenkijos sieną, kuri, mano nuomone, yra pažeidžiamiausia vieta, taip pat laivais, bet tada mes turime išlaikyti Klaipėdos uostą, ir kažin kaip čia sektųsi, nes Baltijos jūroje, ko gero, dominuotų Rusijos laivynas, o dominavimas jūroje iš esmės užkerta kelią bet kokiems perdislokavimams. Trečias kelias yra oras, kuris, kaip žinoma,  patikimiausias. Tad jeigu atsiranda priešlėktuvinės raketos, kurios dengia Lietuvos teritoriją, o apie tai ir kalbama, kai Rusija iš Kaliningrado pasiekia mūsų oro erdvę, tokiu atveju mūsų sąjungininkų atėjimas susidurs su labai konkrečiomis logistinėmis problemomis“, – aiškina V.Rakutis.

O dar grėsmingiau skamba žinios, kad Kaliningrade jau dislokuotos ir balistinės raketos „Iskander-M“, kurių šūvio nuotolis apima visą Lietuvos teritoriją. Pirmieji pranešimai apie „Iskander-M“ buvimą Kaliningrado srityje pasirodė dar 2013-aisiais, tačiau tuomet buvo spėjama, kad raketos galėjo būti laikinai čia permestos per „Zapad 2013“ pratybas. O šiemet kovą vienas Rusijos gynybos pareigūnas patvirtino, kad raketos Lietuvos ir Lenkijos kaimynystėje bus dislokuotos artimiausiu metu.

Raketų panaudojimas puolimo atveju reikštų, kad Rusija galėtų smogti į svarbiausius šalies karinius, strateginius ar infrastruktūros objektus ir tik tuomet pradėti sausumos invaziją. Tokiu atveju galimybės apsiginti patiems liktų menkos. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kad pirmieji kariniai taikiniai galėtų būti Zoknių oro uostas ar Rukla, kur sutelkta didžioji dalis Lietuvos kariuomenės.

Tačiau, kaip tvirtinta V.Rakutis, „Iskander-M“ raketos kelia pavojų ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ar Vokietijai, o jų panaudojimas atima galimybę viską daryti po priedanga ir slėpti savo veiklą. Todėl tokio puolimo galimybė mažai tikėtina.

„Jeigu jau smogė raketomis iš Kaliningrado, tai viskas aišku, kas čia kaltas, ir galima tada pasakoti ką nori. Rusija taip tikrai neskubės elgtis: nepaisant visokių grasinimų, ji vis dėlto siekia kažkaip maskuoti savo veiklą, kad dalis Vakarų europiečių bent tikėtų jos pasakomis. Tokių raketų naudojimas mažai tikėtinas, tai labiau gąsdinimo priemonė ir tam tikra korta derybose. Jos gali būti panaudojamos tik jei konfliktas tampa globalinis, kai nuomonės jau tampa nebesvarbios. Tačiau tai per daug brangiai kainuoja, prieš Lietuvą neverta imtis tokių priemonių“, – įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius.

Puolimą „Iskander-M“ raketomis ne itin realiu laiko ir T.Janeliūnas. Pasak jo,  vykdant hibridinį karą informaciją dar galima blokuoti, mėginti aiškintis, kas ką darė, o ko ne, bet raketiniai šaudymai bemaž akimirksniu yra fiksuojami palydovais ar kitomis komunikacijos priemonėmis. Tokiu atveju Rusija akivaizdžiai paskatintų visą galimą NATO atsaką, ir NATO nebūtų jokio preteksto susilaikyti, tarkime, nuo aviacijos smūgių Rusijos taikiniams, visų pirma tiems, iš kurių būtų paleistos raketos. „Tai reikštų masyvų NATO karą prieš Rusiją. Ar Rusija tam būtų nusiteikusi? Labai abejočiau. Šiuo atveju amerikiečiai net ir su tam tikrais nuostoliais turi geresnių galimybių padaryti Rusijai didesnę žalą“, – sako analitikas.

Būtina atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio ginkluotės panaudojimas greičiausiai reikštų ne vien Lietuvos ar kitų Baltijos šalių užpuolimą. Rukloje šiuo metu dislokuoti amerikiečių kariai, o Zokniuose Baltijos valstybių oro erdvę pakaitomis saugo kitų NATO šalių naikintuvai. Todėl galima neabejoti, kad tokie veiksmai sulauktų ryžtingo atsako.

Tokios atakos atveju, pasak D.Šlekio, didelis klausimas yra ir pirmieji galimi taikiniai – tai priklauso nuo konkrečių atakos tikslų. Mokslininkas pabrėžia, kad šiuo metu dominuojanti JAV oro pajėgų ir raketų naudojimo strategija nurodo, jog pirmasis tikslas dažniausiai yra ne kariuomenė ar jos bazės, o politiniai lyderiai ir komunikacijos sistemos. Taip siekiama palaužti pasipriešinimą psichologiškai, sutrukdyti komunikaciją ir sukelti sumaištį, dėl kurios pergalė tampa lengvai pasiekiama. O kariuomenė, remiantis šia strategija, jau yra paskutinis ir tikrai nebūtinas taikinys, nes paprasčiausiai nebeprireikia naudoti resursų fiziškai ją naikinant.

„Galima užduoti klausimą, kas būtų pirmasis taikinys, jei Rusija iš tiesų pultų. Tai gali būti ir Vilniuje esanti vadovybė, ir karinės bazės, ir mūsų infrastruktūra – oro uostai, Klaipėdos uostas, Televizijos bokštas ir kt. Rukloje dislokuota tikrai nemaža dalis karinių pajėgų, tačiau reikėtų paieškoti tokios dienos, kai visi kariai vienu metu būna kareivinėse, – juk jie nuolat dalyvauja pratybose, būna kur nors išsiųsti. Be to, yra ir šioks toks išskaidymas – daliniai Panevėžyje, Tauragėje, Alytuje ir kitur“, – svarsto D.Šlekys.

Sudėtingiau kažką pasakyti apie Rusijos raketų ir antskrydžių strategiją, nes tokių pavyzdžių nėra daug. Per antrąjį Čečėnijos karą, pasimokiusi iš savo klaidų, Rusijos kariuomenė sistemingai bombardavo Grozną ir įžengė į jį tik tuomet, kai tai padaryti pasidarė daug paprasčiau, o pasipriešinimas buvo beveik palaužtas.

Šiuo metu Lietuva efektyvios priešraketinės gynybos neturi. A.Matonio teigimu, „Iskander-M“ paleidimą pastebėti radarais galima jam jau įvykus, o tokia raketa iki Vilniaus, priklausomai nuo konkrečios paleidimo vietos Kaliningrade, skrietų nuo dviejų su puse iki keturių minučių. Tad į ją sureaguoti nėra jokių galimybių.

Efektyvi gynyba prieš „Iskander-M“, amerikietiškos „Patriot“ sistemos, Lietuvai sunkiai įperkamos, be to – ir ne itin lengvai prieinamos, nes siekiant jų įsigyti būtinas JAV Kongreso pritarimas. A.Matonio manymu, Lietuva nebent galėtų pradėti pokalbius su sąjungininkais dėl galimo tokios ginkluotės dislokavimo. Ekspertas pateikia pavyzdį: „Patriot“ buvo dislokuotos Turkijos pietuose po to, kai įsiliepsnojus karui Sirijoje šios valstybės saugumas pastebimai sumažėjo.

Be brangiai kainuojančios priešraketinės gynybos trūkumo, Lietuvos gynybą pažeidžiamą daro ir lengvai ištaisomi netoliaregiški sprendimai. Pasak A.Matonio, vienas pagrindinių būtų tas, kad ginkluotės laikymo sandėliai yra gana stipriai centralizuoti. Tokia praktika veikiau buvo tinkama kitokios grėsmės epochai, todėl būtų protinga kuo skubiau decentralizuoti šią sistemą, kuo daugiau ginkluotės laikyti daliniuose. „Ypač kai kalbama apie krašto apsaugos savanorių pajėgas, kad kilus pavojui jie savo dislokacijos vietose jau turėtų reikalingų ginklų, taip pat ir prieštankinių. Jiems tikrai nebūtų laiko vykti į centrinius arsenalus ar kitas vietas, kad jų gautų“, – teigia gynybos ekspertas.

Be to, nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog taip juos lengviau sunaikinti, o tai būtų stiprus smūgis mūsų gynybai. Kadangi tai konfidenciali informacija, tiksliai negalime žinoti, ar po Krymo įvykių nebuvo apsispręsta dėl decentralizacijos, tačiau dar visai neseniai tai buvo opi problema.

Sakoma, kad geriausias būdas išvengti karo – būti jam pasirengusiam. Tačiau Lietuvos kariuomenė realia šalies gynyba susirūpino tik išaugus grėsmei. Kaip ir daugelis kitų valstybės sričių, Lietuvos krašto apsaugos sistema išgyveno postūmį modernizuotis, stiprėti ir tapti šiuolaikiškesnė, kai aktyviai buvo siekiama kaip galima greičiau įsilieti į karinį saugumą užtikrinančią NATO organizaciją. Pasiekus šį tikslą krašto apsauga ir jos finansavimas pateko politikų nemalonėn, todėl paprastai likdavo kaip trečiaeilis klausimas.

Kaip „Veidui“ yra sakęs buvęs šalies kariuomenės vadas gen. mlr. Jonas Algirdas Kronkaitis, Lietuvoje į ginkluotę daugiau investuota tik 1998–2000 m., kai buvo įsigyta modernių prieštankinių ir taktinių priešlėktuvinių ginklų. Tačiau vėliau persiorientuota į sėkmingą dalyvavimą tarptautinėse operacijose ir daugiausia joms skirtos, tačiau realiai gynybai ne itin naudingos ginkluotės pirkimą. Toks pavyzdys gali būti šarvuoti SISU logistikos sunkvežimiai, kuriems įsigyti reikėjo itin daug lėšų, bet jie buvo neefektyvūs ir nereikalingi valstybės gynybai.

Lietuvai aktyviai siekiant narystės NATO 2001-aisiais patvirtintos krašto apsaugos gairės numatė kasmet kariuomenės personalo skaičių didinti bent penketu procentų, daug dėmesio skirti mobilizacinio rezervo rengimui, nemažinti iš biudžeto skiriamo kariuomenės finansavimo. Tačiau 2002-aisiais Prahoje per NATO viršūnių susitikimą Lietuvai sulaukus oficialaus kvietimo tapti Aljanso nare dėmesys kariuomenei netrukus nuslopo. Jau po metų priimtose krašto apsaugos sistemos 2004–2009 m. plėtros gairėse numatyta, kad pertvarkant šalies kariuomenę iki 2008 m. ginkluotosios pajėgos sumažės beveik du kartus, bus parengtas vienas batalionas, atitinkantis Aljanso dalyvavimo tarptautinėse operacijose reikalavimus, suplanuota kariuomenėje laipsniškai mažinti šauktinių dalį, taip pat krašto apsaugos savanorių pajėgų dalinius, profesinės karo tarnybos savanorių skaičių.

2003–2004 m. gynybai Lietuva dar skyrė 1,36 proc. BVP, bet po oficialaus stojimo į NATO ši kreivė ėmė pastebimai leistis žemyn, kol krizės metais nusirito iki 0,88 proc.

Per ekonominę krizę, palyginti su kitomis ministerijomis, Krašto apsaugos ministerijos išlaidos nukentėjo bene labiausiai. 2009 m. pavyko sutaupyti degalų, šaudmenų rezervus, iš kurių kariuomenė gyveno dar ir kitus metus, tačiau KAM biudžetas tuomet sumažėjo nuo 1,2 mlrd. iki 0,85 mlrd. Lt, o minimaliems poreikiams patenkinti reikėjo bent 0,98 mlrd. Lt. Tuomet įšaldytos arba į ateitį nukeltos ir visos ginkluotės įsigijimo programos. Pagal krašto apsaugos finansavimą tuo metu atsilikome nuo kaimynių Lenkijos, Latvijos, o ypač Estijos, kuri beveik pasiekė 2 proc. BVP finansavimo lygmenį. 2010 m. daugiau nei du kartus mažesnė Estija ne tik beveik dvigubai lenkė Lietuvą pagal BVP dalį, skiriamą krašto apsaugai finansuoti, bet ir aplenkė mūsų šalį absoliučiais skaičiais: Lietuva tais metais skyrė 850 mln., o Estija – 893 mln. Lt.

2008-aisiais, prieš Seimo rinkimus, buvo atsisakyta ir šauktinių kariuomenės. Tai padaryta neturint realaus plano, kas juos pakeis. Taip iš esmės buvo sustabdytas karių rengimas mobilizaciniam rezervui. Tikėtasi, kad šauktinių vietą sėkmingai užpildys profesionalūs kariai, tačiau jų gretos nepilnėjo taip sparčiai, kaip planuota, o tam ir nebuvo numatyta finansavimo.

Požiūris į krašto apsaugą bei grėsmių vertinimas pasikeitė po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008-aisiais. Be to, akivaizdžiai pakito ir NATO pozicija. Teigiama, kad iki Rusijos karo prieš Gruziją NATO būstinėje net neverta buvo bandyti užsiminti apie Baltijos šalių gynybos planus – esą teritorinė gynyba yra šaltojo karo atgyvena, o Rusija nekelia jokio pavojaus. Po karo Gruzijoje požiūris į Baltijos šalių gynybą tapo visai kitoks. Nors Lietuvos krašto apsaugos finansavimas nuo to ir nepagerėjo, tačiau kariuomenei vadovaujant generolui leitenantui Arvydui Pociui buvo parengti Lietuvos gynybos planai – suformuotos trys operatyvinės kryptys, nustatyta kariuomenės sąveika su Vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kt.

„Po karo Gruzijoje situacija pasikeitė ir pradėta galvoti: o ką mes darysime, jei kas nors įvyks? Daug gal ir nepasiekėme, bet sutarėme, kad tam reikia ruoštis ir turėti planus, žinoti, kaip veiks mobilizacija. Trumpai tariant – žinoti, kaip viskas veiks, kai prasidės krizė. Dėl to pirmą kartą per pastaruosius 25-erius metus atsirado gynybos planai“, – teigė Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Vytautas Jonas Žukas.

Pasak jo, iki tol po priėmimo į NATO gyvenome jausdami euforiją ir manydami, kad ginti Lietuvos teritorijos nereikės, nes dalyvaujame kolektyvinėje gynyboje, galioja 5-asis straipsnis, o mums tereikia turėti pajėgas, galinčias vykdyti tarptautines misijas už Lietuvos ribų, ir bataliono kovinę grupę, kurią galima greitai perdislokuoti vykdyti operacijų NATO pajėgų sudėtyje.

Panašiai situaciją vertino ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kurios teigimu, Lietuva, stodama į NATO, prisižadėjo būti pavyzdinga narė, tačiau kai įstojome, visos pastangos ir pažadai išblėso. „Įstojus į NATO žmonės buvo užliūliuoti tikrovės neatitinkančiais įspūdžiais, kad esame saugūs ir nieko neturime daryti, tik misijose reikia dalyvauti, o savo pačių gynybai dėmesio skirti nereikia. Iš tiesų NATO yra visai kitokiu principu veikianti organizacija, kurios stiprumas priklauso nuo jos narių stiprumo“, – sakė ji.

Šių metų vasarį Valstybės gynimo taryba pareiškė, kad dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos ir agresyvesnės bei mažiau nuspėjamos Lietuvos kaimynystės penkerių metų laikotarpiui grąžinami šauktiniai. Kaip pranešė Lietuvos kariuomenės vadas, dešimtyje Lietuvos kariuomenės batalionų realus etatų užpildymas siekia tik 30 proc. Vos dviejuose batalionuose – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės batalione – kareivių pareigybės užpildytos 54 ir 72 proc. Kai kur šis skaičius tesiekia penktadalį. Tokia padėtis kelia realią grėsmę valstybės saugumui.

Kareivinių skyles kamšyti šauktiniais nuspręsta laikinai – šiemet planuojama pašaukti apie 3 tūkst. vyrų, o per penkerius metus batalionuose iš viso parengti apie 16 tūkst. šauktinių, kurie taptų trūkstamu kariuomenės rezervu.

Šiemet pagaliau susirūpinta ir krašto apsaugos finansavimu: šalies išlaidos valstybės gynybai padidėjo net 30 proc. ir pasiekė prieškrizinį 2008-ųjų lygmenį. Finansavimas išaugo iki 424,5 mln. eurų (1,47 mlrd. Lt), arba 1,11 proc. BVP. Pinigų kariuomenei pradėjo skirti net ir patys šalies gyventojai: pernai 2 proc. savo gyventojų pajamų mokesčio jai pervedė beveik 900 žmonių, o bendra suma siekė 125 tūkst. Lt. Užpernai tokių gyventojų tebuvo trys.

Pastebimai padidėjęs finansavimas lemia, kad šiemet turėsime daugiau pratybų su kitomis NATO narėmis, taip pat bus didinamas profesionalių karių skaičius, vykdoma karinių poligonų plėtra bei perkama ginkluotė.

Pagaliau susirūpinta realiomis Lietuvos galimybėmis apsiginti Rusijos agresijos atveju. Šiuo metu kuriamos NATO greitojo reagavimo pajėgos gali pradėti veikti mažiausiai po 72 valandų, tad karinio konflikto atveju iki tol privalome apsiginti patys. Tokie tikslai numatomi ir 2012-aisiais priimtoje Lietuvos karinėje strategijoje: Lietuvos, kaip NATO narės, saugumą užtikrina NATO kolektyvinės gynybos garantijos, tačiau karinio užpuolimo atveju mūsų kariuomenė turi būti rengiama gintis savarankiškai, kol bus suteikta sąjungininkų karinė pagalba. Be to, čia iškelti reikalavimai kariuomenei turėti ir parengtą rezervą bei užtikrinti gebėjimą veikti su NATO sąjungininkų pajėgomis.

Agresijos atveju vos 8 tūkst. karių Lietuvos kariuomenei tektų atremti kur kas didesnes pajėgas, tad, kol atkeliautų NATO parama, svarbus vaidmuo tektų pilietinei gynybai. A.Matonis atkreipia dėmesį, kad iš Ukrainos istorijos galėjome pasimokyti, jog šaliai svarbu turėti kuo daugiau kariškai parengtų žmonių, nors ir civilių, kurie galėtų identifikuoti priešų taikinius, fiksuoti jų koordinates, stebėti jų judėjimą ir skubiai apie tai pranešti draugiškoms pajėgoms – kitaip tariant, teikti žvalgybinius duomenis.

Jei būtų prieita prie to, kad būtų skelbiama gyventojų mobilizacija (pasirengimas kolektyvinei valstybės gynybai, drauge ir pasirengimas priimti sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų pagalbą), tai būtų daroma pagal viešai neskelbiamus mobilizacijos planus. Yra vienas „bet“ – gyventojų mobilizacijai reikalingos atitinkamos lėšos, o jų nacionaliniame ižde nenumatyta, tad veikiausiai nesklandumų kiltų jau šiame etape.

Dar didesnė atsakomybė tektų organizuotoms sukarintoms piliečių struktūroms, pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS). Krašto apsaugos savanoriai yra aktyvi kariuomenės rezervo dalis, kai žmonės derina savo civilinį gyvenimą su karine veikla – darbu ar studijomis. A.Matonio teigimu, KASP tikrai būtų pasirengusios visavertiškai įsilieti į teritorinę gynybą ir padėti šalies kariuomenei. Juolab kad savanoriai gerai pažįsta tas vietoves, kuriose yra dislokuoti, mokėtų ginti miestus, gatves, strategiškai svarbius objektus.

Pabrėžtina, kad krašto apsaugos savanoriai turėtų reikalingos įrangos, priemonių, ginklų ir būtų parengti tuo naudotis, nes kiekvienas tarnybos metu įgyja karinę specialybę. Apie savanorių pasirengimą byloja ir tai, kad jie dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose, misijose. Įžengus priešiškai kariuomenei, KASP galėtų sustiprinti reguliariosios kariuomenės vienetus, vykdyti gynybines funkcijas, suteikti paramą sąjungininkų pajėgoms.

Kol kas ne visas savanorių potencialas išnaudojamas, jie tebėra jaunesniojo brolio vietoje, vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinį kontekstą, galima tikėtis, kad artimiausiu metu jie sulauks daugiau dėmesio.

LŠS visoje Lietuvoje turi apie 8 tūkst. narių, iš kurių nemaža dalis yra atlikę tarnybą kariuomenėje ar ketina ją atlikti. Sukarintos visuomeninės organizacijos, integruotos į Lietuvos gynybos sistemą, pagrindinis uždavinys yra visais reikiamais būdais remti reguliariąją šalies kariuomenę. Tai gali būti nuo svarbių objektų apsaugos ar viešosios tvarkos palaikymo funkcijų, provokacijų stabdymo iki žvalgybinės informacijos teikimo, įvairių diversijų vykdymo. Yra rikiuotės šaulių, kurie gali veikti ir koviniuose būriuose (tai aukščiausio parengimo šauliai, turintys karinių žinių), ir yra šaulių, kurie prie bendrų tikslų gali prisidėti savo civiliniais gebėjimais.

Pasak LŠS vado atsargos pulkininko leitenanto Liudo Gumbino, šiandien organizacija dar nėra tokia, kokios norima, bet einama teisinga kryptimi, juolab kad Ukrainos įvykių kontekste prie jos aktyviai prisideda daug naujų narių. „Kada egzistuoja koordinuota disciplinuota struktūra, ją kur kas lengviau pasitelkti vienokioms ar kitokioms užduotims, negu išbarstytus žmones“, – pabrėžia L.Gumbinas.

Karo atveju visa kariuomenė bus mobilizuota ir, žinoma, kiekvienas bataliono vadas apsidžiaugtų, jei papildomai gautų gerai parengtą, gerai apginkluotą šaulių būrį, kurį, gal ir ne svarbiausioms užduotims, tikrai galėtų panaudoti.

Kad viskas vyktų pagal tokį scenarijų, labai svarbu formuoti šaulių kovinius būrius (jų jau dabar yra). Kitas dalykas – šauliai turėtų perimti svarbių karinių objektų, visos infrastruktūros apsaugą, nes reguliarioji kariuomenė paprasčiausiai neturėtų galimybių ir saugoti savo teritorijos, ir tuo pačiu metu kariauti, o šauliai tam labai tiktų. Be to, šauliai jau turi nemažai bendradarbiavimo su policija ir kitomis panašiomis struktūromis patirties. Na, o  aktyviai kovai netinkami šauliai galėtų savo gebėjimus panaudoti kibernetinėje, informacinėje erdvėje.

Deja, organizacijos gynybinį potencialą smukdo labai žemiškos problemos – ginkluotės ir amunicijos trūkumas. Kol kas dažnai verčiamasi su asmeniniais šaulių ginklais, skirtais medžioklei, sportui ar savigynai, nors, reikia pripažinti, jie mažai kuo skiriasi nuo kariuomenės turimos ginkluotės. „Tarkime, medžiotojų medžiokliniai šautuvai gali atlikti snaiperio funkcijas – šauti gana toli ir gana taikliai. Tokių ginklų turi nemažai šaulių, ir šiandien yra tas etapas, kai šauliai, turintys kokybiškos ginkluotės, imti burti į padalinius, pavyzdžiui, dabar kaip tik formuojamas snaiperių būrys“, – pavyzdį pateikia L.Gumbinas.

Ginkluotės turi ir pati Šaulių sąjunga, nors tai nėra toks kiekis, kad būtų galima visus aprūpinti ginklais. Viltys siejamos su šalies kariuomene, iš kurios tikimasi, kad ji perduos tam tikrą perteklinės amunicijos kiekį šauliams. Deja, kol kas rezultatų nėra.

Nepaisant to, šiuo metu yra suaktyvėjęs šaulių rengimas, bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene, kuriami padaliniai, formuojamas mokymo centras, kuriame jie apmokomi, stengiamasi padidinti ginkluotės atsargas. O jei teritorija faktiškai vis dėlto būtų užimta ir joje nebeliktų reguliariosios kariuomenės, lauktų pilietinis pasipriešinimas – partizaninis karas, ir viena iš LŠS funkcijų būtų pasipriešinimo okupantams organizavimas.

O ką piliečiai galėtų padaryti, jei jiems tektų stoti prieš tankus? L.Gumbinas ramina, kad be pėstininkų ar kitos paramos tankai yra labai pažeidžiami. Juos sustabdyti, užtvėrus kelią įvairiomis kliūtimis, padėjus geležinių „ežių“, tiesiog iškasus griovių, ar sulėtinti „Molotovo kokteiliais“ nėra sunku. Realiai tam gali pakakti primityvių priemonių. Šiuolaikiniame kare tankai palyginti mažai ko verti.

Beje, įdomių įžvalgų apie Lietuvos gyventojų nuotaikas pateikia „Veido“ užsakymu  atlikta 500 didmiesčių gyventojų apklausa. Uždavus klausimą, koks, jų manymu, Lietuvos gynybos planas būtų geriausias, daugiausiai palaikymo (33 proc.) sulaukė variantas, kad vertėtų susitelkti į kelių svarbiausių miestų žiedinę gynybą (pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). 28,4 proc. atsakė, kad protingiausia būtų bandyti okupantų pajėgas sustabdyti plačiu frontu ties kuria nors riba (pavyzdžiui, ties Kaunu, Vieviu, Trakais). O 10,6 proc. gyventojų mano, kad iš paskutiniųjų reikėtų ginti tik Vilnių. Likusieji atsakymo nežinojo.

Na, o jei sulauktume blogiausio scenarijaus ir Lietuva būtų okupuota, tai dauguma apklaustų (32,8 proc.) gyventojų labiausiai pritartų planui, kad Lietuva būtų vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas, daugiau nei ketvirtadalis (25,4 proc.) atsakė, kad geriau būtų pulti užpuolusios šalies teritoriją (tarkime, Kaliningrado sritį), o priešininko pajėgos pasitrauktų iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimėtų karą. Likusieji apie tai negalvoja.

Dovaidas Pabiržis, Vaiva Sapetkaitė

Kaip manote, koks Lietuvos gynybos planas geriausias? (proc.)
1. Bandyti sustabdyti okupantų pajėgas plačiu frontu ties kuria nors riba (pvz., Kaunu, Vieviu, Trakais?)     28,4
2. Susitelkti į kelių miestų žiedinę gynybą (pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos)        33
3. Iš paskutiniųjų ginti tik Vilnių        10,6
4. Nežino  28

Kuriam okupuotos Lietuvos planui pritartumėte? (proc.)

1. Lietuva vaduojama, kaip 1991 m. atkariautas Kuveitas          32,8
2. Puolama užpuolusios šalies teritorija (pvz., Kaliningrado sritis), o priešininko pajėgos pasitraukia iš Lietuvos po to, kai agresorius pralaimi karą        25,4

3. Apie tai negalvoja 41,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2015 m. balandžio 29–gegužės 1 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Rusijos kariuomenė stiprinama

Kaip „Veidui“ paaiškino atsargos majoras Daivis Petraitis, Rusijos karinė reforma oficialiai pradėta dar 2008 m. pabaigoje ir ją planuojama galutinai užbaigti tik 2020 m. Ją būtų galima padalyti į tokius etapus: pasirengimą reformoms, trukusį 2003–2008 m., reformą, vykdytą taktiniu lygiu, naujosios brigados sukūrimą (2008–2010 m.), operacinio ir strateginio lygio reformą (2010–2012 m.), valstybinės karinės struktūros optimizavimą – Gynybos ministerijos ir kitų susijusių institucijų (2012-2015 m.).

Be šių procesų, tuo pačiu metu lygia greta vykdytas ir Rusijos kariuomenės perginklavimas. Jį taip pat galima suskirstyti į du etapus. Pirmuoju etapu siekta perginkluoti reorganizuotas pajėgas modernizuotais ginklais. Šie veiksmai pradėti dar 2010 m. Antrasis etapas turėtų prasidėti kitais metais ir tęstis iki 2020 m. Jo pagrindinis tikslas yra perginkluoti pajėgas jau ne modernizuotais, o naujos kartos ginklais.

Šiuo metu matome, kad Rusijos operacinių pajėgų kūrimas eina į pabaigą, jau yra suformuotos branduolinės ir greitojo reagavimo pajėgos, kurių veikimo galimybės ir pajėgumai jau išbandyti per karines pratybas ir dabar šalinami pastebėti trūkumai. Pakol kas vėluoja nebent vadinamųjų kosmoso pajėgų kūrimas. Anksčiau skelbtas jų įkūrimo terminas – 2016 m. vasario 1 d.

Kariuomenei reikalingų specialistų ir karininkų rengimo sistema, kuri prasidėjus reformai buvo beveik panaikinta, dabar jau pertvarkyta ir karininkai vėl rengiami. 2013 m. į karo mokyklas ir kitas rengimo institucijas buvo priimta apie 15 tūkst. naujų kadetų, o tai beveik tiek pat, kiek buvo priimama Sovietų Sąjungos laikais. Atsargos karininkų rengimas civilinėse aukštojo mokslo institucijose irgi atnaujintas.

Verta paminėti ir tai, kad pradėta kurti karinių dalinių kovinio parengimo sistema. Jos pagrindu atsiras kovinio parengimo centrai, įkurti kiekvienoje karinėje apygardoje. Kiekviename jų bus galima iš karto rengti netgi visą brigadą, o per metus apmokytų karių skaičius turėtų siekti 30 tūkst. Pirmasis toks centras jau pradėjo veikti Mulino vietovėje prie Maskvos.

Vyksta agresyvi karių verbavimo kampanija, iš viso tikimasi turėti apie 800 tūkst. rezervo karių. Tai leistų, esant poreikiui, suformuoti dar apie 180 brigadų. Ofi­cialiai skelbiama, kad Rusijos kariuomenės dydis turėtų siekti bene 1 mln. karių (1,8 mln. po mobilizacijos).

D.Petraičio teigimu, nėra abejonių, kad Rusijos kariuomenė tampa vis pajėgesnė ir galinti greitai reaguoti. Toks vertinimas tampa vis pagrįstesnis, ypač matant, atrodo, visai sėkmingai baigtą operacinių pajėgų kūrimą, didėjantį kadetų, priimtų į karo mokyklas 2013–2014 m., skaičių, vis intensyvėjantį atnaujintos ginkluotės tiekimą, neginčijamą karinių reikalų prioritetą ir kitus požymius. Jei ši karinė reforma vyktų taip, kaip planuojama, tai jau 2020 m. Rusija galėtų turėti tokio pat pajėgumo kaip ir pasaulyje pirmaujančių valstybių kariuomenę.

Svarbiausios Lietuvoje pernai vykusios NATO pratybos

2014 m. gegužė. „Juodoji strėlė 2014“

Gegužės 12–23 d. Gaižiūnų poligone (Rukla, Jonavos r.) vyko didžiausios praėjusių metų Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ lauko taktinės pratybos „Juodoji strėlė 2014“. Per jas apie 1,5 tūkst. karių iš MPB „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų kartu su NATO sąjungininkų kuopa iš JAV sausumos pajėgų Europoje 173-iosios oro desanto brigados treniravosi vykdyti gynybines operacijas Lietuvoje.

2014 m. birželis. „Kardo kirtis 2014“

Birželio 9–20 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu vykusios tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“ – tai kasmetinės Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų Europoje (angl. ~U.S. Army in Europe~, USAREUR) organizuojamos tarptautinės pratybos Baltijos šalyse. Tai buvo didžiausios tarptautinės pratybos Lietuvoje nuo šalies įstojimo į NATO.

2014 m. lapkritis. „Geležinis kardas 2014“

Šios pratybos – tai Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų organizuojamos tarptautinės pratybos. Pernai jos Lietuvoje buvo surengtos pirmą kartą, o ateityje planuojama organizuoti kasmet.