Rusija linkusi įsitraukti į konfliktą Sirijoje ir jos pajūryje sukurti nuo rusų priklausomą zoną, panašią į Rytų Ukrainoje sulipdytas „liaudies respublikas“. Konflikte, kurį Jungtinių Tautų generalinis sekretorius apibūdino kaip statytinių karą, svarbūs veiksniai yra dujotakiai ir gamtinių dujų telkiniai.
Arūnas BRAZAUSKAS
Karą Sirijoje susiejus su šalies istorija, tarptautiniais energetikos projektais, kitų arabų valstybių, taip pat ES, JAV interesais, veriasi painoka priežasčių bei pasekmių panorama.
Alavitų valdžia
Po Pirmojo pasaulinio karo dabartinės Sirijos teritoriją kontroliavo Prancūzija, gavusi Tautų Lygos mandatą. Prancūziškoji Sirija susidėjo iš kelių dalių, vadintų „valstybėmis“: Damasko, Alepo, Drūzų, Alavitų (pastarieji yra musulmonų šiitų atšaka). 1930 m. sujungus minėtus darinius buvo suklijuota dabartinė Sirija, kuriai 1936 m. Prancūzija įsipareigojo per 25 metus pamažu suteikti nepriklausomybę. Tiek laukti nereikėjo – Sirija tapo nepriklausoma jau 1946 m.
Prieš 2011 m. prasidėjusį pilietinį karą iš 22 mln. Sirijos gyventojų 74 proc. buvo arabai sunitai, 12 proc. – alavitai, 10 proc. – krikščionys, 3 proc. – drūzai, likusią dalį sudarė izmailitai, jezidai, žydai. Karas išjudino daugiau nei pusę Sirijos gyventojų: per 7 mln. pasitraukė iš karo zonų, bet pasiliko Sirijoje, o 4 mln. rado prieglobstį Libane, Turkijoje, Jordanijoje, Irake. Apie 300 tūkst. sirų atsidūrė Europoje.
Buvusioje alavitų teritorijoje yra Tartuso ir Latakijos uostai. Rusija nuo 1971 m. Tartuse turi savo karinio jūrų laivyno aptarnavimo punktą, Latakijoje šiuo metu skubiai įrengiamos Rusijos vadavietės ir aviacijos bazė.
1970 m. generolas alavitas Hafezas al Assadas, dabartinio prezidento Basharo al Assado tėvas, įvykdė valstybės perversmą. Socialistine save laikiusios „Baath“ partijos veikėjas H.al Assadas apvalė Sirijos vadovybę nuo sunitų ir šiitų, valdžios viršūnėse įsitvirtino alavitai.
JAV politologas Robertas D.Kaplanas H.al Assado iškilimą apibūdino taip: „Tarsi neliečiamųjų kastos atstovas būtų tapęs Indijos maharadža ar žydas būtų tapęs Rusijos caru. Tai precedento neturintis įvykis, kuris šokiravo gyventojų daugumą – sunitus, daugelį amžių turėjusius valdžios monopoliją.“
Nenuostabu, kad sunitai buvo ir yra priešiškai nusiteikę prieš Assado režimą. 1982 m. H.al Assado pajėgoms slopinant sunitiškos Musulmonų brolijos kurstytą maištą Hamos mieste buvo nužudyta ne mažiau kaip 10 tūkst. civilių.
Nuo sausros iki karo
Tokią valstybę kaip Sirija nesunku destabilizuoti iš išorės. 2007–2010 m. šalį užklupusi sausra kirto per sirų gerovę: kilo maisto kainos, nederliaus prispausti gyventojai iš kaimų plūstelėjo į miestus. 2011 m. B.al Assado įsakymu malšintos demonstracijos tik pakurstė maištus, kurie peraugo į pilietinį karą.
2012 m. rugpjūtį Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Ban Ki-moonas Sirijos pilietinį konfliktą apibūdino kaip „statytinių karą, kuriame regioniniai ir tarptautiniai žaidėjai ginkluoja vieną ar kitą pusę“. Kokie tai žaidėjai? Hassanas Hassanas žurnale „Foreign Policy“ 2015 m. liepą rašė: „Kelerius metus Sirija buvo kruvino statytinių karo matomiausias teatras, kuriame kaunasi du padriki blokai, vadovaujami Rijado ir Teherano.“
B.al Assado pajėgas remia Iranas ir Libane įsitvirtinusios šiitų „Hezbollah“ bei krikščionių pajėgos. Su B.al Assadu kaunasi Katare ir Turkijoje centrus turinčių sunitų organizacijos, susijungusios į Sirijos nacionalinę koaliciją, kurią remia JAV. Su visomis šiomis jėgomis kovoja Sirijos ir Irako „Islamo valstybė“ (angliška santrumpa ISIS) ir ją palaikanti „Al-Nusra“, kuri susijusi su „Al Qaeda“.
Konkuruojantys dujotakiai
Ne vien sausra ir represijos privedė prie pilietinio karo. Planuojamų dujotakių žemėlapis kartu yra ir savotiška konflikto priežasčių išklotinė.
2011 m. prasidėjusiame Sirijos pilietiniame kare viena svarbiausių statytinius stumdančių valstybių laikytas Kataras.
Persų įlankos dugne slūgso tarp dviejų valstybių padalytas dujų telkinys: Pietų Parsu vadinama dalis priklauso Iranui, Šiaurės kupolas – Katarui. Iš Pietų Parso galima tiesti vamzdžius Viduržemio jūros link per Iraną, Iraką ir Siriją. Iš Šiaurės kupolo galima kloti dujotakį per Saudo Arabiją, Jordaniją ir Siriją. Akivaizdu, kad abu projektai konkuruoja. Jei vienas kuris dujotakis per Turkiją jungtųsi prie vamzdžių, vedančių į Europą, negalima apeiti Sirijos. O ir Latakijoje, kur Rusija dabar stato karinę bazę, dujos galėtų būti skystinamos ir toliau gabenamos laivais.
Energetikos ekspertas Nafeezas Ahmedas yra pateikęs Artimųjų Rytų energetinių ir politinių kolizijų apžvalgą („The Guardian“, 2013 m. rugpjūtis). 2009 m. B.al Assadas atsisakė pasirašyti susitarimą su Kataru dėl dujotakio tiesimo į Turkiją. Sirijos prezidento motyvas susijęs su Rusijos interesais – Kataro dujos konkuruotų su „Gazprom“.
Kadangi anksčiau buvo pasiektas Turkijos ir kelių ES valstybių susitarimas dėl „Nabucco“ dujatakio, Turkijai vėrėsi perspektyva tapti itin svarbia dujų tranzito šalimi. 2010 m. pradžioje Turkijos vadovybė ėmė derėtis dėl dujotakio iš Kataro tiesimo per Saudo Arabiją – tarsi Sirija, kurios negalima apeiti, nebūtų blokavusi tokio dujotakio galimybės. O B.al Assadas 2010 m. ėmė tartis su Iranu ir Iraku dėl dujotakio tiesimo į Siriją. Irano dujos iš Pietų Parso telkinio per Siriją būtų tiekiamos Europai, bet Rusijos interesai šiuo atveju nenukentėtų, nes „Gazprom“ kartu su kompanijomis ENI (Italija) ir „Total“ (Prancūzija) dalyvauja telkinio eksploatacijoje.
Irano, Irako ir Sirijos susitarimai pasirašyti 2012 m. – jau vykstant karui Sirijoje. Nors dėl galimybės finansuoti šį 10 mlrd. JAV dolerių vertės projektą reikštos abejonės, bent jau Irane jis plėtojamas: 2015 m. liepą tarp privataus Irano banko „Pasargad“ ir valstybės pasirašytas susitarimas, pagal kurį bankas dengia 25 proc. išlaidų, o kitką finansuoja Irano nacionalinis plėtros fondas. JAV ir Irano kompromisas dėl pastarojo branduolinės programos leidžia tikėtis, kad Irano dujoms bus leista atitekėti iki Viduržemio jūros.
Pasak N.Ahmedo, Irano–Irako–Sirijos dujotiekio projektas buvo antausis Katarui ir Saudo Arabijai. Todėl 2013 m. Saudo Arabijos princas Bandaras bin Sultanas, patyręs diplomatas, tuo metu šalies žvalgybos vadovas, bandė įtikinti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis neberemtų B.al Assado, – jo teiginys buvo toks: kad ir kas šį pakeistų, naujoji Sirijos valdžia vis tiek priklausys nuo Saudo Arabijos ir su jokia Persų įlankos valstybe nepasirašys susitarimų, kurie grėstų Rusijos dujų eksportui.
2013 m. rugpjūtį „The Telegraph“ pateikė nemažai B.bin Sultano ir V.Putino derybų detalių, kurios iki to laiko buvo nutekintos įvairiais kanalais. Siekiant palaikyti aukštesnes naftos kainas Saudo Arabija siūliusi Rusijai sąjungą su naftos eksportuotojų karteliu OPEC, Rusijai žadėta, kad po B.al Assado nuvertimo ji galėsianti ir toliau naudotis laivyno baze Tartuse. B.bin Sultanas neva garantavęs, kad Saudo Arabijos kontroliuojami čečėnų kovotojai susilaikys nuo išpuolių per Sočio žiemos olimpiadą.
Kadangi V.Putinas remti B.al Assado neatsisakė, Saudo Arabija ėmė dar dosniau finansuoti prieš režimą kovojančius Sirijos sukilėlius.
Biržos brokeris, istoriko išsilavinimą turintis Felixas Imonti straipsnyje „Kataras: turtingas ir pavojingas“ nagrinėjo tos šalies interesus per Sirijos konfliktą 2012-jų rugsėjį ir pabrėžė, kad Kataras, bendradarbiaudamas su Turkija, norėtų pašalinti B.al Assadą ir atvesti į valdžią Musulmonų broliją. Taip būtų blokuotos Saudo Arabijos pastangos įtvirtinti valdžioje vahabitus.
Kadangi Kataro emyras turi ryšių su šios brolijos atstovais visame pasaulyje, tikėtina, kad jai įsitvirtinus Sirijoje bus lengviau susitarti dėl dujotakio. Saudo Arabijos pastangomis Turkijos Adanos mieste buvo įsteigta vadavietė, koordinuojanti Turkijos, Saudo Arabijos ir Kataro veiksmus prieš B.al Assadą. Beje, į Adaną, turizmo centrą, vis dar galima nuskristi tiesioginiu reisu iš Vilniaus.
Yra ir kitų telkinių
Yra ir kitų argumentų, kodėl Katarui ir Iranui su savo dujomis verta skubėti į Europą. Jau pradėti įsisavinti 2009 m. Viduržemio jūroje atrasti dujų telkiniai, kurie driekiasi Egipto, Izraelio, Kipro, Libano teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose.
Jau 2003-iaisiais Egipto turimi ištekliai leido tenkinti vidaus poreikius ir eksportuoti dujas į Jordaniją, Izraelį, Siriją. Planuota tiekti dujas Libanui ir Turkijai. Tačiau auganti vidaus paklausa privertė Egiptą šįmet pradėti dujų importą iš Izraelio ir JAV. Imta derėtis dėl dujotakio tiesimo dujų importui iš Kipro. Šios nepalankios Egiptui aplinkybės buvo įveiktos šįmet, kai ENI paskelbė atradusi Egipto vandenyse gamtinių dujų telkinį, kuris apibūdintas kaip vienas didžiausių pasaulyje. Jis gali dešimtmečius tenkinti Egipto vidaus poreikius.
Zohru telkinys nustūmė į antrą vietą Izraeliui priklausantį Leviataną: tas 2010-aisiais atrastas dujų klodas laikytas didžiausiu Viduržemio jūroje. Leviatano ir Tamaro jūriniai telkiniai (pirmieji gręžiniai Tamare padaryti 2008 m.) leido Izraeliui pasijusti energetine galybe – išteklių pakanka, kad Izraelio energetiniai poreikiai būtų tenkinami 150 metų. Esant tokiai dujų gausai galima jas ir eksportuoti.
2013 m. rugpjūtį buvo pasirašytas trišalis susitarimas tarp Graikijos, Izraelio ir Kipro, pagal kurį dujos iš Leviatano ir Kiprui priklausančio Afroditės telkinio bus skystinamos Vasiliko uoste (Kipras) ir iš ten eksportuojamos. Svarstoma apie dujotakių tiesimą iš Kipro į Kretą, iš ten į Graikiją ir Italiją. Pirmieji gręžiniai Afroditės telkinyje padaryti 2011 m.
Atradus telkinių Izraelio ekonominėje zonoje Libanas susirūpino sienomis. 2010 m. ši valstybė išdėstė Jungtinėms Tautoms poziciją dėl savo ekonominės zonos Viduržemio jūroje. 2013 m. Izraelis išreiškė nepasitenkinimą, kad Libanas rengiasi suteikti leidimą tyrimo darbams tose vietose, kurias Izraelis laiko priklausančiomis jo ekonominei zonai. Siekdamos balanso, JAV tarpininkauja Izraelio ir Libano ginče, kuris dar netapo kariniu konfliktu, nors Izraelyje esama jėgos panaudojimo šalininkų.
Turkija irgi demonstruoja jėgą, nes šiaurinė Kipro dalis, vadinamoji Šiaurės Kipro Turkų Respublika (ŠKTR), yra de facto Turkijos okupuota dar 1974 m. Turkija remia jos vienos pripažintos ŠKTR pretenzijas turėti išskirtinę ekonominę zoną, kuri gaubia Kipro salą lanku, apimant ir Afroditės telkinį. Turkija yra perspėjusi tyrimus vykdančias kompanijas, kad nesiimtų darbų ginčijamose vietose, – grasinta uždrausti jų veiklą Turkijoje.
Iki 2010 m. Kipras sutartimis su Libanu, Izraeliu, Egiptu nustatė savo jūrų sienas. Turkija tų sutarčių nepripažįsta, nors Kipro energetikos projektus palaiko ES, Rusija, JAV. 2008 m. Turkijos karo laivai epizodiškai trikdė Kipro vandenyse vykdomus darbus. Prasidedant gręžimo darbams 2011 m. Turkija tose vietose surengė karinio jūrų laivyno manevrus, kuriuos, kaip teigia žvalgybos šaltiniai, stebėjo du Rusijos atominiai povandeniniai laivai – mat Rusija taip pat turi nemenkų interesų Kipre.
Kur dujos – ten ir rusai
Rugsėjo pradžioje pastebėta, kad Rusija smarkiai padidino pagalbą Sirijai ginklais, kariniais specialistais ir net Rusijos kariais. Maždaug tuo laiku datuojamas V.Putino pasiūlymas Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu, apie kurį pranešė Izraelio tinklalapis debka.com, laikomas Izraelio žvalgybų ir kariuomenės šaltinių kanalu, nors nebūtinai skleidžiančiu tiesą.
Rusijos prezidentas neva pasiūlęs Izraeliui „stogą“ – Rusija įsipareigosianti saugoti Izraelio dujų versloves jūroje. Kartu V.Putinas viliojo investicija į Leviatano telkinio plėtrą, apimančią ir dujotakio į Turkiją tiesimą (tai jūros zona, kurioje veikia ir Rusijos laivynas). Suma – iki 10 mlrd. dolerių.
V.Putino argumentai panašūs į šantažą: Izraelio dujų telkiniai yra ties ginčytina jūrų siena su Libanu, kuris negalėtų sulaikyti „Hezbollah“. Neva Rusija tvirtinusi, kad ji apsaugos investicijas į Leviatano telkinį, nes „Hezbollah“ nedrįs pulti verslovės, į kurią investavo Rusija. Nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 7 d. tarptautinių vandenų zonoje tarp Kipro ir Tartuso Rusija vykdo karinio laivyno laivyno šaudymo pratybas. Rusijos pasiūlymą B.Netanyahu jau neva aptarė su Italijos vadovybe.
Izraelio tinklalapio teigimu, dabartinis Rusijos pajėgų telkimas Sirijoje buvo galutinai suderintas su Iranu dar liepą (Irano ir Rusijos karinio bendradarbiavimo planą imta rengti 2014 m. balandį). Nors NATO narės Turkija, Graikija, Bulgarija yra uždariusios oro erdvę Rusijos kariniams skrydžiams, ši permeta techniką ir kariuomenę oru per Kaspijos jūra, Iraną, Šiaurės Iraką.
Rusijos karinių oro pajėgų vadavietė yra Jablahe prie Latakijos, o netoliese esančioje Ghorino bazėje įsikūrė Irano jūrų pėstininkai. Rugsėjo 7 d. buvo pranešta, kad Rusijos atominis povandeninis laivas „Dmitrij Donskoj“, galintis raketomis atakuoti taikinius jūroje, ore ir žemėje, plaukia Sirijos link.
Rugsėjo 12 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlęs JAV tartis dėl nuolatinių karinių ryšių Sirijos frontuose, kad būtų išvengta susidūrimo tarp JAV remiamų sukilėlių prieš B.al Assadą ir Rusijos pajėgų.
Rugsėjo 19 d. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry išreiškė viltį, jog Rusija ir Iranas paveiks B.al Assadą tiek, kad šis sės prie derybų stalo.
Rugsėjo 20 d. Vokietijos leidinys „Bild am Sonntag“ pateikė informaciją apie JAV ir Rusijos žvalgybų kontaktus: neva amerikiečiai perdavę rusams žinių apie ISIS pozicijas Sirijoje.
Rugsėjo 21 d. Izraelio premjeras nuskubėjo į Maskvą, kur, tikėtina, derėtasi dėl Izraelio karinių oro pajėgų veikimo sąlygų, kai Sirijos oro erdvėje veikia ir Rusijos kariniai lėktuvai.
Populiarus Rusijos veiksmų Sirijoje vertinimas: V.Putinas demonstruoja jėgą, kad grįžtų prie derybų stalo kaip visavertis Vakarų partneris. Kita vertus, bent jau JAV pareigūnų pareiškimai rodo, kad Rusija ketinama pasinaudoti kovoje su ISIS, nors ir reiškiamas susirūpinimas dėl galimų incidentų. Rusija remia B.al Assado kovą prieš ISIS, bet Sirijos režimas kaunasi ir su koalicija, kurią remia JAV. O „Hezbollah“ yra ne vien ISIS, bet ir Izraelio priešininkė.
Ar bus grįžta prie prancūziško žemėlapio?
Rusijos įsitraukimas į konfliktą teikia jėgų merdinčiam B.al Assado režimui. Iš tiesų Rusija remia ir remiasi visa alavitų viršūne, apie kurią JAV tyrinėtojas Danielis Pipesas 1989 m. rašė: „Daugelį amžių alavitai buvo silpniausi, kaimiškiausi, labiausiai niekinami ir atsilikę Sirijos gyventojai. Pastaraisiais metais jie transformavosi į valdantįjį Sirijos elitą. Šiandien alavitai dominuoja vyriausybėje, užima svarbiausius karinius postus, naudojasi neproporciga švietimo išteklių dalimi, tampa turtingi.“
Pasak D.Pipeso, asadų klano valdžiai priešiški sunitai ir kitos Sirijos tautinės ir religinės grupės kaltino alavitus ilgalaikiu sąmokslu, kuris galiausiai pavyko, – šie užgrobę valdžią šalyje.
Esant tokioms aplinkybėms Sirijos konflikto užbaigimas padalijant ją į kelias valstybes kaip prancūzų valdymo pradžioje ar sukuriant tokių valstybių federaciją – vienas iš būdų pasiekti pilietinę taiką. Irakas po Saddamo Husseino nušalinimo galiausiai buvo sutvarkytas panašiai. Trims pagrindinėms bendruomenėms – arabams sunitams, arabams šiitams ir kurdams šalies konstitucija garantuoja bendruomenių dydžiui proporcingas pajamas iš energijos išteklių eksporto (matyt, ne juokais sakoma, kad šiitų viršūnėlė pavagia apie 80 proc., o kurdų viršūnėlė – tik 20 proc. tokių įplaukų).
Sirija, kurios visa teritorija išdalyta dujų bei naftos paieškų koncesijoms, irgi galėtų būti sulipdyta panašiai. Šalies, kažkada turėjusios nemažai pajamų iš energijos išteklių eksporto ir turizmo, ūkis dabar visiškai sužlugdytas.
Antai iki karo Sirijoje kasdien buvo išgaunama iki 380 tūkst. barelių naftos per dieną ir pusė to kiekio buvo eksportuojama. Dabar gavyba sumažėjusi daugiau nei dukart: 2014 m. rugsėjį ISIS užgrobtoje teritorijoje išgauta apie 80 tūkst. barelių, o B.al Assado valdomoje dalyje – tik 17 tūkst. barelių per dieną.
Tikėtina, kad ISIS, prieš kurią dabar susitelkusios tarptautinės pajėgos, įskaitant Rusiją, bus įveikta, tačiau naujosios Sirijos architektūra neįmanoma be alavitų teritorijos – Sirijos pakrantės. Sunku įsivaizduoti eksportu ir turizmu paremtą ekonomiką be uostų, o ten dabar įsitvirtina Rusija.
Loading ...