Moldovoje ir Bulgarijoje rinkimus laimėjo prorusiški kandidatai. Kremlius daro viską, kad Rytus vietoje Vakarų pasirinktų ir kitų Balkanų šalių gyventojai.
Rima JANUŽYTĖ
Slavai gyventojai, Ortodoksų bažnyčia, ištisus amžius trunkantys artimi ryšiai su Rusija, kuriuos prisimintų ir caro Petro I amžininkai. Tokia šiandien yra NATO link judėti mėginanti Juodkalnija, kurioje, kur tik pažvelgsi, kyšo rusiškos ausys. Šios ausys lenda ir kitose Balkanų šalyse.
Lapkričio 3 d. Lietuva ratifikavo 2016 m. gegužės 19 d. Briuselyje pasirašytą Šiaurės Atlanto sutarties protokolą dėl Juodkalnijos prisijungimo, paprastai sakant – Juodkalnijos įstojimą į NATO. Tai dar vienas mažas žingsnelis, kuriuo Juodkalnija vos vos nutolo (arba įsivaizdavo tolstanti) nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų. Ir dar vienas veiksnys, galbūt prisidėjęs prie kaistančios atmosferos Balkanuose.
Rusijos pinigai – visur
Jau daugelį metų Juodkalnija vadinama „rusų VIP kurortu“. VIP, nes Juodkalniją labai mėgsta Rusijos oligarchai. Vienas žinomesnių – Rusijos milijardierius Olegas Deripaska, nusipirkęs ne šiaip jachtos švartavimosi vietą Juodkalnijos uoste, o patį… uostą. „Porto Montenegro“ uostas prie Adrijos jūros kimšte prikimštas prabangiausių jachtų, kurių didžiausia, savaime suprantama, irgi yra rusų milijardieriaus nuosavybė.
Tai tik mažytis pavyzdys, mat Rusijos pinigai iš esmės sudaro mažiausiai trečdalį visų tiesioginių užsienio investicijų į Juodkalniją. Palyginimui, artimiausios kaimynės Serbijos investicijos sudaro 15 proc., o Vakarų Europos šalių – vos 5 proc. bendrame investicijų katile. Skaičiuojama, kad nuo 2005 m. rusai į Juodkalniją investavo jau per 1,16 mlrd. eurų.
Remiantis Rusijos centrinio banko duomenimis, Rusijos bendrovės buvo pagrindinės žaidėjos pastarąjį dešimtmetį vykstančiame privatizacijos procese. Štai kodėl, MONSTAT duomenimis, iš maždaug 4,2 tūkst. Juodkalnijoje registruotų užsienio kapitalo įmonių 32 proc. priklauso rusams. Daugiausia – pačios didžiausios.
Antai 2005 m. didžiausią Juodkalnijos bendrovę „KAP aluminum“, kuri generuodavo šaliai 15 proc. viso BVP (jis sudaro apie 4 mlrd. JAV dolerių), įsigijo jau minėtas O.Deripaska. Vieno didžiausių Juodkalnijos nekilnojamojo turto objektų „Astra Montenegro“, esančio Zavalos kyšulyje, plėtotojas – irgi rusas, architektas Sergejus Polonskis. Į šį projektą rusai iš viso investavo apie 108 mln. eurų.
Kiti skaičiai ne mažiau įspūdingi. Kasmet Juodkalniją aplanko apie 300 tūkst. turistų iš Rusijos. Iš viso Juodkalnijoje jie praleidžia daugiau nei milijoną naktų per metus. Kai kurios apklausos liudija, kad net 40 proc. viso Juodkalnijos nekilnojamojo turto irgi priklauso rusams – daugiausia politikams ir milijardieriams.
Tačiau santykių idilė staiga ėmė blėsti. Pirmą kartą – 2014 m. kovą, kai Juodkalnija Rusijai įvedė sankcijas, prisidėdama prie kitų ES šalių iniciatyvos. Nepageidaujamais paskelbti 33 Rusijos asmenys, kai kurie – iš artimiausios Vladimiro Putino aplinkos.
Antras šalčio smūgis santykius ištiko praėjusį gruodį, kai ši šalis buvo pakviesta prisijungti prie NATO. Iš karto po šios žinios Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Juodkalnijos laukia Maskvos atsakas.
Vis dėlto noras spręsti šią situaciją geruoju nugalėjo: balandžio mėnesį į Juodkalniją atvyko aukšto lygio delegacija, kurią sudarė daugiausia V.Putino „Vieningosios Rusijos“ nariai. Juos itin šiltai sutiko daugybė prorusiškai nusiteikusių politikų, nevyriausybinių organizacijų ir verslininkų. „Vieningosios Rusijos“ pasiuntiniai namo grįžo su geromis žiniomis: Juodkalnija per daug myli Rusiją, kad taip lengvai išslystų iš rankų.
Tos rankos situaciją sava linkme nuvairuoti pamėgino per neseniai vykusius rinkimus. Jų metu buvo planuojama atidengti ugnį į antivakarietišką opoziciją palaikančią minią ir tokios diversijos būdu galbūt nuversti jau 20 metų su pertraukomis premjeru esantį ir šalį į Europos Sąjungą ir NATO vedantį Milo Džiukanovičių.
Vis dėlto planas nebuvo įgyvendintas, o po rinkimų Juodkalnijoje buvo suimti pasikėsinimą į civilius gyventojus rinkimų dieną planavę asmenys. Be to, jau žinoma, kad keletas organizatorių yra rusų nacionalistai.
Juodkalnijos policija pranešė sulaikiusi 20 serbų, kurie įtariami planavę išpuolius pasibaigus balsavimui parlamento rinkimuose. Juodkalnijos policijos viršininkas Slavko Stojanovičius patvirtino, kad suimti asmenys atvyko iš kaimyninės Serbijos ir, kaip manoma, planavo „paimti automatus“, po rinkimų pulti valstybines įstaigas, policiją ir galbūt valstybės tarnautojus. Pasak jo, sulaikytieji kaltinami nusikalstamos organizacijos formavimu ir terorizmu.
Podgoricos pareigūnai patvirtino, kad tarp suimtųjų daiktų rasta daug ginklų ir Juodkalnijos specialiųjų pajėgų uniformų.
Priminsime, kad Juodkalnijoje vykusiuose parlamento rinkimuose opozicija tikėjosi įveikti M.Džiukanovičių, 2006 m. atvedusį šią nedidelę Balkanų šalį į nepriklausomybę nuo Serbijos. M.Džiukanovičius yra vienintelis Balkanų lyderis, išsilaikęs valdžioje nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai ėmė byrėti Jugoslavija. Jis kelis kartus buvo premjeras, kartą – prezidentas.
Tiesa, M.Džiukanovičius įtariamas draugų ir giminių protegavimu, korupcija ir net organizuotais nusikaltimais. Tačiau jis bent kol kas laikomas vienintele Juodkalnijos viltimi ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos ir tapti vakarietiška valstybe.
Pagrindinis opozicinis blokas Demokratinis frontas, priešingai, ragina stiprinti ryšius su Rusija, yra nusistatęs prieš šalies narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir reikalauja referendumo dėl jungimosi prie karinio aljanso.
Ir norisi, ir baisu
Stojimo į NATO klausimas iš tiesų skaldo šalies visuomenę, kurios nemaža dalis dar puikiai prisimena Aljanso 1999 m. bombardavimus tuometėje Jugoslavijoje, kuriai priklausė ir Juodkalnija. Tačiau pilietinės visuomenės aktyvistas, buvęs pajūrio miesto Budvos mero pavaduotojas Ljubo Filipovičius pripažįsta, kad daugumai piliečių labiau rūpi ekonomika ir didėjanti valstybės skola, o ne prisiminimai apie bene 20 metų senumo įvykius.
Blaškymosi tarp noro į Vakarus ir į Rytus Juodkalnijoje – labai daug. Iškalbingas faktas – vienu metu Balkanuose praėjusią savaitę vykusios Rusijos ir NATO karinės pratybos. Aljansas pirmadienį Juodkalnijoje pradėjo nenumatytų, kritinių atvejų penkių dienų pratybas, kurių metu buvo praktikuojamasi, kaip kovoti su potvyniais ir cheminėmis atakomis. Jose dalyvavo 680 karių iš septynių NATO valstybių narių ir 10 valstybių partnerių.
Tuo metu kaimyninėje Serbijoje trečiadienį Rusija pradėjo 13 dienų truksiančias pratybas „Slavų brolybė 2016“. Šiose pratybose dalyvauja 150 Rusijos desantininkų ir nežinomas skaičius karių iš Serbijos ir Baltarusijos.
Kaimynystėje – irgi neramu
Neramu ir Serbijoje: po skandalo dėl galbūt planuoto pasikėsinimo Juodkalnijoje paskelbta, kad Serbijos saugumo pajėgos aptiko daug sprogmenų miške šalia kelio, kuriuo į darbą važinėja šios šalies premjeras. Kaip ir pirmuoju atveju, čia taip pat įtariamos Rusijos specialiosios tarnybos.
Analitikų vertinimu, tai Rusijos Vakarams siunčiama žinia apie jos įtaką Balkanų regione, o tokių žinučių pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau ir vis aiškesnių. Antai neseniai Kremlius pademonstravo itin didelį palankumą Bosnijos serbų administracinės srities vadovui Miloradui Dodikui, kuris nuolat ieško būdų kurstyti nesutarimus ir jo vadovaujamos Bosnijos ir Hercegovinos srities gyventojų maištingas nuotaikas. Pastarąjį kartą jis sumanė rengti referendumą dėl jo vadovaujamos srities Valstybės dienos, o pritarimo dėl šios iniciatyvos paprašė Kremlių.
Šventei siūlyta sausio 9-oji bosniams primena kruviną trejus metus trukusį karą, prasidėjusį po 1992 m. sausio 9 d. paskelbtos Bosnijos serbų valstybės nepriklausomybės. Tad siekis švęsti Valstybės dieną, o dar būtent sausio 9-ąją, Bosnijoje vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenantiems musulmonams bei kroatams ir kaip galimas naujos etninės įtampos šaltinis.
Kremliui tokia įtampa – tik į naudą, tad nieko nuostabaus, kad V.Putinas M.Dodiko iniciatyvą palaikė. Na, o šis, skelbdamas turįs Rusijos užnugarį, referendumą suorganizavo ir, žinoma, laimėjo: 99,8 proc. dalyvavusiųjų jame pritarė tam, kad sausio 9-oji būtų paskelbta šventine diena.
Sarajevui šiuo atveju tenka nelengva užduotis laviruoti tarp Rusijos palaikomo regiono iniciatyvų ir siekio išsaugoti stabilumą.
Serbų sociologė Vesna Pesič „Laisvosios Europos“ radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įtaką M.Dodikui ir Serbijos valdžiai, V.Putinas iš tiesų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems priešams, o ne Balkanų visuomenei.
„Kai visų dėmesys nukreiptas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, V.Putino Vakarams Balkanuose metamas iššūkis lieka beveik nepastebėtas, nors Rusijos „švelnioji“ galia visame regione taikoma vis veiksmingiau. Greičiausiai Rusija neplanuoja karinės invazijos Balkanuose ir nesiekia kaip nors kitaip demonstruoti savo karinės galios, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką bei statusą ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas“, – sako V.Pesič.
Šias pozicijas Rusija prarado todėl, kad pati vaduodamasi iš Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių nesuskubo spręsti Balkanų krizės ir padėti savo „broliams serbams“. Tiesa, Rusija priglaudė ne vieną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos kariuomenės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo suteikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena buvusio Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, kurie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Balkanų karus, dabar sėkmingai užsiima verslu Maskvoje.
Tačiau to Rusijai maža. Ji kaip įmanydama siekia padidinti savo įtaką Serbijoje ir dalyvauti visuose su šia šalimi susijusiuose politiniuose procesuose, kad pademonstruotų savo vaidmenį ir interesus visame Balkanų regione. Juk būtent Rusija vetavo Didžiosios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių, o Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų reabilituoti 2006 m. Hagoje mirusį S.Miloševičių. Antai Rusijos žiniasklaidoje S.Miloševičius dabar neretai pristatomas ne kaip karo nusikaltėlis, atsakingas dėl bene didžiausių žiaurumų Europoje po Antrojo pasaulinio karo, o kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją.
„The Washington Post“ teigia, jog visa tai – dalis Maskvos pastangų įtvirtinti savo kontrolę Balkanuose, siekiant patiems rusams parodyti, kad Rusija čia itin įtakinga. „Daug žmonių Rusijoje mano, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažeminimo pavyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuomonės“, – šiame laikraštyje rašo Jaroslawas Wisniewskis.
Pasak J.Wisniewskio, Rusijos strategijos pagrindas – formuoti didžiosios galios ir patikimo sąjungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga.
Antai neseniai Belgrade įsikūrusio Euroatlantinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo demokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo regiono šalims bendradarbiauti su NATO. Remiantis šiuo tyrimu, Rusija Serbijoje ir Vakarų Balkanuose siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pakeisti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu populizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glaudesniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.
Eilėje – Bulgarija ir Moldova
Rusiško stiliaus populizmo nestinga ir kitose Balkanų šalyse. Antai šį savaitgalį vykusių Bulgarijos prezidento rinkimų antrajame ture geriausiai pasirodė draugiškų santykių su Rusija siekiantis kairysis generolas Rumenas Radevas (53 m.), aplenkęs provakarietiškos krypties Cecką Cačevą (58 m.).
Bulgarijoje rusiška korta labai populiari – nemažai gyventojų provakarietiškus politikus kaltina dėl prarasto rusiškų dujų tranzito „Southstream“ vamzdžiais, koneveikia juos ir dėl Bulgarijai itin skaudžiai juntamos migrantų krizės. O štai Rusija jiems atrodo artima ir kultūriškai, ir ekonomiškai, tad sunku neatsižvelgti į R.Radevo rinkimų pažadus panaikinti sankcijas Rusijai ir normalizuoti su ja anksčiau Bulgarijai itin svarbius prekybinius saitus.
Žinoma, generolo R.Radevo pergalė dar nereiškia Bulgarijos krypties pasikeitimo. Net ir pats kairysis politikas teigia neketinantis imtis radikalių permainų. „Tačiau buvimas proeuropietišku nebūtinai turi reikšti buvimą antirusišku“, – sako jis, didžiausiam V.Putino, laukiančio bent vienos Balkanų šalies „atsivertimo“, džiaugsmui.
Vis dėlto Bulgarijoje Rusijai šansų, regis, šiek tiek mažiau negu šalia esančioje Moldovoje. Šioje šalyje prorusiški veikėjai neslėpdami naudoja tokius šūkius, kaip „Drauge su Rusija!“ arba „Krymas – Maskvai!“. O tai, ar Moldova galiausiai pasirinks Vakarus, ar Rytus, tebėra labai jautrus ir iki galo neatsakytas klausimas.
Susiskaldymas šalies viduje akivaizdus: 43 proc. gyventojų teigia, kad Moldova turėtų tapti Eurazijos Sąjungos nare, ES šalininkų yra 40 proc. Be to, net 42 proc. Moldovos gyventojų balsuotų prieš šalies narystę NATO, o už – 21 proc. Nepaisant to, kad per 80 proc. laiko Padniestrę neatsiejama Moldovos dalimi, net 39 proc. nelaiko Rusijos karių buvimo ten grėsme Moldovai, o rimtą grėsmę jaučia tik 34 proc. gyventojų.
Ką tik pasibaigusiuose rinkimuose susiskaldymas buvo dar akivaizdesnis. Antrajame prezidento rinkimų ture nugalėjo atvirai prorusiškas kandidatas, Socialistų partijos lyderis Igoris Dodonas, pirmajame ture gavęs net 49 proc. balsų ir vos nelaimėjęs rinkimų iš karto.
Antroje vietoje liko buvusi Pasaulio banko ekonomistė, integracijos į Europą šalininkė Maia Sandu.
Nors Europai sunku tai pripažinti, rinkimai parodė, kad „Krym naš!“ Moldovos gyventojams atrodo priimtinesnė alternatyva negu „Pirmyn į Europą!“. O tai dar vienas įtakos svertas Kremliui.
Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA
Loading ...