Arūnas BRAZAUSKAS

Fašizmas – toks lipdukas, kuris klijuojamas į kairę ir į dešinę, kai norima kokį nors reiškinį apibūdinti neigiamai. Fašistas – vadinasi, smurtininkas, kuriam nusispjauti į žmogaus teises. Akademinio pasaulio žmonių aiškinimai, jog fašizmo būta visokiausių atspalvių, nelabai rūpi propagandininkams.

Nors neįmanoma keliomis pastraipomis nušviesti reikalo, priminsime, kad fašizmo sąvoka yra itališkos kilmės, ir fašistų ženklas – rykščių ryšulyje įstatytas kirvis – styro daugelio valstybių herbuose, tarp jų ir Prancūzijos. Matyt, ne simbolis svarbiausia.

Kas bendra tarp italų fašistų, kurie kitaminčiam sugirdydavo ricinos aliejaus (kartais užmušdavo), ir Rusijos kazokų, kurie šįmet Anapoje apmėtė pieno pakeliais opozicijos veikėją Aleksejų Navalną? Vienu ir kitu atveju tai žeminantis smurtas. Žinoma, paleisti viduriai gal didesnis nemalonumas nei pienu permirkę marškinėliai. Teisiniu požiūriu – tai chuliganizmas, į kurį valstybė išoriškai žiūri pro pirštus, o iš tiesų skatina ir koordinuoja.

Teisiniu požiūriu – tai chuliganizmas, į kurį valstybė išoriškai žiūri pro pirštus, o iš tiesų skatina ir koordinuoja.

Iš Rusijos nuolatos ateina žinių apie tokius fašistinius incidentus. Kazokai botagais paplakė skandalingos grupės „Pussy Riot“ nares, Juodosios jūros paplūdimiuose medžiojo gėjus, Peterburgo parduotuvėse naikino produktus, kurie nepaisant sankcijų pateko į lentynas. Tai beveik pramoginiai žiniasklaidos siužetai. Kitame spektro gale – realūs sužalojimai ir žmogžudystės: žurnalistas Olegas Kašinas žiauriai sumuštas, politikas Borisas Nemcovas nužudytas.

Italija – modernios fašistinės valstybės modelis. Greta valstybės institucijų atsiradę savanoriai (itališkai fasci di combattimento – kovos būriai), kuriems vadovavo buvęs socialistas Benito Mussolinis, buvo svertas, jam siekiant valdžios. Galiausiai tie būriai buvo integruoti į valstybę.

Kovingų savanorių pajungimas valdžiai – anaiptol ne paprasta užduotis. Diktatoriai ją sprendžia smurtu: štai Adolfas Hitleris per „Ilgųjų peilių naktį“ 1934 m. praretino smogikų gretas. O šurmuliuojančioje demokratiškoje Ukrainoje savanorių batalionų ir tokių organizacijų kaip „Dešinysis sektorius“ integracijos siekiama politinėmis priemonėmis.

Ką tik pasibaigusį konfrontacijos epizodą Armėnijoje, kur apie 30 užpuolikų šturmavo policijos kareivines, galima dėti į lentyną greta Moncado kareivinių šturmo 1953 m. liepos 26 d. Kuboje – nuo to prasidėjo Fidelio Castro kelias į valdžią. Kelio pabaigoje – ilgiausias kalbas minioms rėžiantis F.Castro. Statome jį šalia Hitlerio, Mussolinio. Prikaustyti dėmesį, įkvėpti, pajungti vado valiai – toks visų tų liežuvio maratonininkų tikslas. Ne visiems pavyksta – velionio Venesuelos prezidento Hugo Chavezo, ištvermingo kalbėtojo, įpėdinis Nicolás Maduro nusišneka – tuo jis panašus į Donaldą Trumpą.

Lietuvoje po 1990 m. būta veiksnių, kurie kitaip susiklosčius aplinkybėms galėjo subrandinti fašistinę santvarką, tačiau, kaip sakoma, sėklos nesudygo. Ginkluoti nusikaltėliai, kurių neįveikė valstybė, tyliai integravosi į verslą. Savanorių akcija Pakaunėje 1993 m. neperaugo į ginkluotą kovą. Partijos „Tvarka ir teisingumas“ erelis – ne antisisteminis žymuo, o vie­na iš politinės sistemos emblemų. Petras Gra­žu­lis kalba trumpais, kapotais sakiniais, o mi­nioms reikia kalbėti iškilmingai, su pauzėmis.

Vis dėlto Rusijos pavyzdys rodo, kad nekeičiant valstybės fasado, nenaikinat demokratinės valstybės institucijų, bet pajungiant jas vienam asmeniui, taip pat užvaldant žiniasklaidą, šalia policijos išstatant kazokus su bizūnais, galima sukurti režimą, kuriam viešpataujant opozicija vargiai becyptelės. Ir ta santvarka greta. Maža to, ji spinduliuoja eterio bangomis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA