Vladimiras Putinas (kairėje) ir Milošas Zemanas

Kas ir kodėl Čekijoje šiandien palaiko Kremliaus ir Vladimiro Putino politiką. Niekam ne paslaptis, kad šiuolaikinėje Europoje Kremliaus politika turi gerbėjų. Šių politikų įtakingumas savose šalyse yra skirtingas. Šia tema domisi ir rimti mokslininkai, ir žurnalistinių tyrimų autoriai. Filmas-tyrimas „Kremliaus draugai čekai“ – bendras Laisvės radijo Ukrainos tarnybos ir ukrainiečių televizijos kanalo „1+1“ projektas. Jo premjera Ukrainoje įvyko 2015 metais. Apie tai, kas ir kodėl palaiko Kremliaus politiką Čekijoje – šalyje, 1968 m. patyrusioje sovietų tankų invaziją, – interviu Laisvės radijui papasakojo filmo-tyrimo autorė, Ukrainos žurnalistė Olga Malčevskaja.

Jelena Poliakovskaja, Laisvės radijas

- Kaip kilo mintis sukurti filmą „Kremliaus draugai čekai“?

- Aš tapau Vaclovo Havelo premijos stipendininke, tai buvo bendras Laisvės radijo, Čekijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Prahos laisvės fondo projektas. Taip aš atsiradau Prahoje. Mane domino, kodėl Čekijos – Europos valstybės, kuri 1968 m. pergyveno sovietinių tankų įsiveržimą, – prezidentas po Krymo aneksijos palaikė Kremlių. Ir aš nusprendžiau, kad šia tema reikia atlikti tyrimą.

- Kaip aš suprantu, jūs problemą nagrinėjate plačiau, neapsiribodama vien Čekijos prezidento Milošo Zemano figūra. Kas dar tie žmonės, kurie palaiko Kremlių ir jo politiką?

- Kaip pavyko išsiaiškinti tyrimo metu, prezidentą supa tam tikri žmonės, kurie daro įtaką jam ir jo priimamiems sprendimams. Mums pavyko tai įrodyti dokumentiškai, mes radome dujų tiekimo tiesiogiai Prahos pilies kompleksui (Hradui) kontraktą, sudarytą su kompanija „Vemeks“, kuri yra „Gazprom“ antrinė kompanija Čekijos Respublikoje. O kai kurie ekspertai mums sakė, kad Čekija nėra priklausoma nuo „Gazprom“ ir dujas perka momentinėmis kainomis. Kilo klausimas: kodėl būtent ši kompanija tiekia dujas Prahos Hradui? Kompanijos „Vemeks“ Čekijoje vadovas yra ponas Vladimiras Jermakovas. Mes bandėme gauti jo komentarą, tačiau jis nerado laiko pabendrauti su mumis prieš kamerą. Mums taip pat pavyko nustatyti, kad vienas iš artimų prezidento Zemano bendražygių ir jo patarėjas – ponas Martinas Nejedlas – yra „Lukoil“ atstovybės Čekijoje vadovas.

Filme mes taip pat sakome, kad keletą metų paeiliui p. Jakuninas Milošą Zemaną, prieš jam tampant Čekijos prezidentu, kviesdavo pas save į Rodo salą.

Dar vienas žmogus, kuris prieš kamerą patvirtino esąs Čekijos prezidento draugas, yra klubo „Rusija“ prezidentas ponas Zdenekas Zbytekas, kurį 1968 m., kaip rašo čekų spauda, kaltino tuo, jog jis buvo pasirengęs paleisti tankus prieš protestuojančius studentus. Tačiau prieš kamerą jis visa tai neigė, net sakė mums, kad paduos į teismą tuos, kurie taip sakys. Mes, suprantama, filme kalbėjome tik apie tai, ką mums pavyko įrodyti ir ko liudijimus mums pavyko gauti. Ir mes, deja, negalime kalbėti apie tiesioginį p. Vladimiro Jermakovo ryšį su Čekijos prezidentu, tačiau radome minėtąjį kontraktą. Zdenekas Zbytekas, pavyzdžiui, į kamerą mums teigė, kad yra prezidento Zemano, taip pat ir Vladimiro Jakunino draugas. Filme mes taip pat sakome, kad keletą metų paeiliui p. Jakuninas Milošą Zemaną, prieš jam tampant Čekijos prezidentu, kviesdavo pas save į Rodo salą. Taip pat mums pavyko patvirtinti, kad p. Zemanas Rodo saloje viešėdavo forumo „Civilizacijų dialogas“, kurio šeimininkas yra V.Jakuninas, sąskaita.

- Per prezidento rinkimus Milošas Zemanas turėjo stiprų konkurentą – Karelą Schwarzenbergą. Kiek Zemanui padėjo laimėti rinkimus jo pozicija Rusijos atžvilgiu?

Tuos žmones, apie kuriuos kalbama mūsų filme, greičiau galima pavadinti „pilkaisiais kardinolais“, nes jie nėra tokie vieši kaip prezidentas.

- Mes nepretenduojame į sociologinį tyrimą, tačiau aš galiu pasakyti, kad prezidento Zemano reitingas per 2015 m. išaugo ir jo pozicija Rusijos atžvilgiu atspindi tam tikros Čekijos visuomenės dalies nuomonę. Per rinkimus ekspertai išsakė įvairių požiūrių. Pavyzdžiui, Praha ir kiti didieji miestai labiau palaikė Karelą Schwarzenbergą, o mažieji miestai ir periferija daugiausia palaikė Milošą Zemaną. Taip pat pagal sociologinius tyrimus už Zemaną balsavo žmonės, vyresni nei 60 metų, daugiausia pensininkai.

- Ar „Kremliaus draugai čekai“ sulaukia Čekijos visuomenės palaikymo?

- Tuos žmones, apie kuriuos kalbama mūsų filme, greičiau galima pavadinti „pilkaisiais kardinolais“, nes jie nėra tokie vieši kaip prezidentas. Tikriausiai vienintelė išimtis – „Lukoil“ „dukrelės“ Čekijoje vadovas Martinas Nejedlas, nes jis yra oficialus Čekijos prezidento patarėjas. Kai kurie ekspertai jį net vadina vyriausiuoju patarėju. Jis dalyvauja daugelyje viešųjų akcijų ir Zemanui pasisakant būna greta jo. Tai labai gerai matyti filme. Bet aš nė karto nemačiau, kad tas pats Martinas Nejedlas padarytų kokį nors viešą pareiškimą. T. y. jų įtaka didžiąja dalimi koncentruojasi į paties prezidento asmenį. O prezidentas – suprantama – turi įtakos visuomenei. Labai daug žmonių palaiko jį dėl humoro jausmo, daugeliui Čekijos visuomenės atstovų jis yra lyderis.

- Bet, sprendžiant iš filmo kadrų, Zemanas – išgeriantis žmogus. Ar tai priimtina Čekijos visuomenei?

- Negaliu atsakyti už visą Čekijos visuomenę. Prahoje, kur vyko didžioji mūsų tyrimo dalis, filmavimo metu žmonės man dažnai sakydavo, kad smerkia tokius prezidento veiksmus ir laiko juos gėdingais. Bet mažuose miestuose, gyvenvietėse Milošas Zemanas neabejotinai turi svorį, yra susikūręs žmogaus iš liaudies įvaizdį ir stengiasi jį palaikyti. Prieš persikeldamas į Prahos Hradą Milošas Zemanas gyveno daugiaaukštyje eiliniame Prahos miegamajame rajone. Šie dalykai žmones jo atžvilgiu nuteikia palankiai. Ir tikrai, eiliniai žmonės jo klauso ir nesiima viešai smerkti, filme mes apie tai kalbame.

Tie žmonės, kurie analizuoja politiką, dirba šioje sferoje, daro atitinkamas išvadas ir, suprantama, dideliuose miestuose tos išvados – ne prezidento naudai.

Aš pastebėjau, kad vidutiniai statistiniai čekai nėra taip įsitraukę į politiką kaip, pavyzdžiui, vidutiniai ukrainiečiai. Pas mus bet kuri senutė nuo suoliuko laisvai papasakos, kas šiuo metu dedasi Ministrų kabinete, Aukščiausiojoje Radoje, kodėl vieni yra teisūs, o kiti – ne. Čekijoje to nėra, žmonės gyvena ramiau, jiems nėra būtina nuolat sekti politinę situaciją, ją analizuoti. Todėl jie nuo visko lyg labiau atsitolinę. O tie žmonės, kurie analizuoja politiką, dirba šioje sferoje, daro atitinkamas išvadas ir, suprantama, dideliuose miestuose tos išvados – ne prezidento naudai.

- Kaip į jus ir jūsų kolegas buvo žiūrima Čekijoje? Juk atmintyje Ukrainos įvykiai dar gyvi.

- Tai, ką aš patyriau – tai užjaučiantis, šiltas požiūris. Kai sakai, kad tu iš Ukrainos, dauguma stengiasi palaikyti tave žodžiu, bet politikai – viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Mes negalime sakyti, kad ten nėra kokių nors kitų srovių. Be žmonių, kurie supa prezidentą, yra pakankamai piliečių, kurie palaiko Kremliaus politiką. Neseniai Čekijoje išėjo jų žurnalisto Ondržejaus Kundros knyga, kurioje jis labai nuosekliai aprašo Putino draugus Čekijoje, ir aš manau, kad ši tema dabar turi tęsinį.

- Jūs sakėte, kad Zemaną dažniausiai palaiko vyresnio amžiaus žmonės. Tai yra tie, kurie tikriausiai prisimena 1968-uosius. Kaip tai koreliuoja su tuo, kad šalyje, kurioje į Havelo laidotuves atėjo tūkstančiai žmonių, po dvejų metų dauguma balsuoja už lyderį, palaikantį Krymo aneksiją?

- Man tai taip pat mįslė ir vienas iš klausimų, kurį aš, rengdama šį filmą-tyrimą, užduodavau sau. Galiu tik pasakyti, kad žmonės Zemaną palaiko ne dėl jo pozicijos Krymo aneksijos ar Kremliaus atžvilgiu, o dėl jo charizmatiškų poelgių. Jie prisimena 1989-uosius, kai Zemanas per Aksominę revoliuciją kalbėjo Prahos aikštėje ir pasmerkė komunistinį režimą. Jis tada sakė: „Šiuo metu mes esame Alžyro ir Peru lygyje.“ Šis pasakymas tada buvo pakankamai revoliucingas, nes viešai kritikuoti komunistinį režimą buvo labai rizikinga, o jis tai padarė.

Kaip mums sakė vienas iš Karolio universiteto Prahoje profesorių, matyt, šie žmonės jaučia nostalgiją savo jaunystei, tam laikotarpiui, o Milošas Zemanas buvo jo dalis, todėl jie dabar jį ir palaiko. Tai vienas iš požiūrių, kurį mes išgirdome per savo tyrimą.

- Kiek aktyviai ir produktyviai Čekijoje dirba tie, kurie propaguoja Kremliaus politiką?

Didžiausia problema yra ta, kad Kremlius bando, aš pasakyčiau, labai subtiliai užkariauti žmonių protus įvairiu lygmeniu.

- Kai mes Prahoje baigėme savo tyrimą, ten buvo apie pusšimtį tinklalapių čekų ir slovakų kalbomis, kurie švelniau ar grubiau įvairiomis formomis palaikė Kremliaus politiką. Ir ši itin kieta propagandinė informacinė politika yra skirta labai skirtingiems gyventojų sluoksniams. Tai ir intelektualūs tinklalapiai, prastūminėjantys reikiamas tezes, ir net tinklalapiuose apie sodininkystę pasirodo straipsnių, naudingų Kremliui. Ir, ko gero, didžiausia problema yra ta, kad Kremlius bando, aš pasakyčiau, labai subtiliai užkariauti žmonių protus įvairiu lygmeniu. Ir tai ne tik kontraktas dėl dujų tiekimo tiesiai į prezidento rezidenciją per „Gazprom“ „dukrelę“ Čekijoje, o ir suplanuota politika, kuri vykdoma įvairiais lygmenimis, Čekijos gyventojų protų užkariavimo ir jų viliojimo į Kremliaus pusę politika.

Išvertė iš Radio Svoboda ir pirmą kartą publikavo svetainė geopolitika.lt 2016 m. liepos 15 d.

"Scanpix" nuotr.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Susirūpinimas dėl Rusijos propagandos vis akivaizdesnis. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leidinys „The Observer“ pesimistiškai pareiškė, jog „Rusija laimi informacinį karą“. Straipsnyje pažymima, kad Rusijos propagandinis resursas RT turi gana didelę auditoriją Vakaruose, dalis jos net neįtaria, jog tampa nuolatinio informacinio Rusijos propagandos poveikio taikiniu.

Kita vertus, šiame straipsnyje žavimasi Rusijos gebėjimu plėtoti propagandinį naratyvą, pateikti savo, kad ir melagingą, pasakojimą. „The Observer“ net siūlo Vakarų pasaulio politikams pasimokyti komunikacijos iš pramogų pasaulio žvaigždžių ir pasistengti atsakyti į nuolatinį Rusijos propagandos poveikį, kuris yra gana pavojingas.

Anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą.

Čia, žinoma, kyla kitas klausimas, susijęs su tikruoju Rusijos propagandos mastu. Būtina paminėti, jog anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą. Tačiau bet kuriuo atveju dėmesys šiam reiškiniui yra tiesiog būtinas. Taip pat svarbu žinoti, kaip su rusiškos propagandos sfera sąveikauja kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė tyrimas „Naujasis Rusijos nacionalizmas. Imperializmas, etniškumas ir autoritarizmas 2000–2015“. Leidinio, kuriame paskelbti šio tyrimo rezultatai, redaktoriai yra Norvegijos mokslininkai Palas Kolsto ir Helge Blakkisrud. Knygoje nagrinėjama, kaip pasikeitė požiūris į nacionalizmą naujausioje Rusijos istorijoje, ir aptariama, kaip Maskva naudoja nacionalizmą savo interesams palaikyti ir užtikrinti.

Tyrėjai pažymi, jog etninis nacionalizmas Rusijoje sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Viena vertus, tai buvo natūralus procesas. Faktiškai būtent Rusijai po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo didžiausių tapatybės problemų. Visoms kitoms sovietinėms respublikoms šis geopolitinis įvykis atvėrė naujų galimybių, kuriomis jos pasinaudojo (nors ir skirtingai), o Rusijoje Sovietų Sąjungos žlugimas laikomas katastrofa. Tai patvirtina ir Vladimiro Putino pasisakymas 2005 metais: jis apibūdino šį istorinį įvykį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“. Tas posakis iš esmės išreiškė tai, ką jautė nemaža šalies gyventojų dalis. Rusija visada buvo imperinis Sovietų Sąjungos centras ir kartu su SSRS žlugimu neteko šio statuso bei dalies ankstesnių galių.

Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Tačiau ir nacionalizmo iššūkis buvo Rusijai ne iš lengvųjų. Minėtos knygos autoriai pažymi, kad, viena vertus, dabartinė Rusijos valdžia akcentuoja, jog būtent etniniai rusai yra šalį formuojanti nacija. Kita vertus, ši pozicija savotiškai yra pavojinga pačiai Rusijai, kurioje gyvena labai daug įvairių etninių grupių. Iš tikrųjų Kremlius negali tiesiogiai skatinti rusų nacionalizmo, nes tai kelia papildomų įtampų ir gali paskatinti atsakomąjį kitų etninių grupių nacionalizmą (ir atitinkamai separatizmą). Atrodo, kad šiandien Maskvai pavyko rasti šios problemos sprendimą. Knygos autoriai teigia, jog Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Cituojamoje knygoje taip pat teigiama, jog imperinio nacionalizmo idėja yra susijusi ir su „ypatingojo Rusijos kelio“ idėja, t.y. Rusija interpretuojama kaip specifinė, nepanaši į kitas, civilizacija, kuriai netinka „vakarietiškos vertybės“. Taip pat ir šalies gyventojai turi šio „ypatingojo kelio“ žymę. Tai stiprina ir rusiško nacionalizmo karingumą, nes faktiškai kalbama apie įgyvendinamą civilizacijų susidūrimo konceptą (apie tai praeityje rašė Samuelis Huntingtonas).

Verta pažymėti ir tai, kad tyrimo apie rusų nacionalizmą autoriai nagrinėja nacionalistinių nuotaikų Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo raidą. Jie pažymi, jog praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje egzistavo skirtingos nacionalistų grupės, kuriose dominavo skirtingos idėjos ir nuotaikos – nuo noro atkurti Sovietų Sąjungą iki antisemitinių nuotaikų, o po 2000 metų pagrindiniu nacionalistų taikiniu tapo migrantai iš Vidurio Azijos ir Kaukazo.

Kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Knygos apie rusų nacionalizmą autoriai pažymi, jog 2014 metais, po įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijoje aiškiai sumažėjo nusikaltimų, nukreiptų prieš migrantus, skaičius. Žinoma, tai nereiškia, jog nacionalistai staiga pamilo kitataučius. Tyrimo autoriai numano, kad nemaža dalis nacionalistų tiesiog išvažiavo kariauti į Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, nes ten veikiantys vadinamieji separatistiniai judėjimai atitinka jų įsivaizdavimą apie augančią Rusijos (ir rusų tautos) galią bei įtaką. Tačiau kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Taip pat pažymima, kad maždaug nuo 2008 metų Rusijos valdžia aktyviai bandė inkorporuoti nacionalistinį naratyvą į esminį valstybinį diskursą. Įdomu, jog nuo 2005 metų kasmet per Nacionalinės vienybės dieną (lapkričio 4 d. – gana nauja šventė, pradėta švęsti 2004 metais) vyksta vadinamieji Rusų maršai, kuriuos organizuoja nacionalistai. Nuo 2009 metų tokio paties pavadinimo renginį Nacionalinės vienybės dieną organizuoja ir prokremliškas jaunimo judėjimas „Naši“, kurio nariai teigia, jog taip bando atimti šį „prekės ženklą“ iš nacionalistų. Tačiau sunku pasakyti, kas šiuo atveju vyksta iš tikrųjų – kova ar konvergencija.

Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Suprantama ir tai, kad imperinis nacionalizmas yra platesnio pobūdžio nei tautinis nacionalizmas. Su jo koncepcija puikiai sugyvena „Rusų pasaulio“ vizija, kuri tapo ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pagrindu. Verta priminti, kad „Rusų pasaulio“ pamatu pasirinktas kalbos veiksnys, iš dalies nustumiantis į šalį tautiškumo problematiką. Be to, „Rusų pasaulis“ yra savotiška įsivaizduojamos imperijos, neapsiribojančios fizinėmis Rusijos sienomis, idėja ir būdas, suteikiantis Kremliui galimybę „privatizuoti“ visas rusakalbes bendruomenes, nesvarbu, nori jos to ar ne. Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

Įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų.

„Rusų pasaulis“ tampa natūraliu pagrindu ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia paaiškinti Maskvos veiksmus jai palankioje šviesoje. Taip bet kokia agresija ar bandymas daryti spaudimą kitoms valstybėms yra pridengiamas Maskvos įsipareigojimu ginti „Rusų pasaulį“ (įsipareigojimas, kurį Maskva pati susigalvojo ir prisiėmė). Šio koncepto panaudojimas verčia Rusijos propagandą kurti ir „pavojingus antipodus“ – „Pabaltijo fašistus“ ar „Kijevo banderovcus“, nuo kurių Maskva pasiryžusi „ginti rusus“. Kitaip sakant, įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų. Šis visiškai virtualus vaizdas gana sėkmingai naudojamas kaip prielaida realiai agresijai. Galbūt tai ir yra esminis dabartinės Rusijos propagandos pavojus.

„Rusų pasaulio“ gynimas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina nesulaukia protestų Rusijos visuomenėje, nes atitinka vyraujančio imperinio nacionalizmo principą. Tai leidžia Maskvai sustyguoti visą kuriamą propagandinę-patriotinę sistemą.

Atsižvelgiant į tai, galima numanyti, jog Rusija stengsis stiprinti imperinį nacionalizmą, nes jis stiprina ir valdžios veiksmų palaikymą, – vadinasi, jo ženklų Rusijos propagandoje bus vis daugiau. Žinoma, šis konceptas pirmiausia yra skirtas vidaus auditorijai, tačiau jo elementų jau dabar galima aptikti ir propagandoje, kurią Maskva gamina užsienio vartotojams. Jis dažniausiai naudojamas kaip kreivo veidrodžio atspindžio principas: Rusija iš esmės kaltina „imperiniu nacionalizmu“ visas kitas valstybes (pirmiausia JAV), o paskui pareiškia, kad jeigu visi neva žaidžia pagal tokias taisykles, tai ir ji turi tam teisę.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 20 d.

Nyderlandų referendumas dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties gerokai pagadino ūpą ukrainiečiams, sukėlė galvos skausmą ES viršūnėms ir paskatino Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę per TV kreiptis į Ukrainos liaudį su drąsinimo žodžiais.

Arūnas Brazauskas

Balandžio 6 d. prie balsadėžių Nyderlanduose atėjo apie 32 proc. rinkėjų, taigi būtinų 30 proc. slenkstis buvo įveiktas. Prieš asociaciją su Ukraina pasisakė 62 proc. atėjusiųjų ir išsiskirstė kas kur. Tai būta pirmojo konsultacinio referendumo nuo tada, kai pernai liepos 1 d. įsigaliojo tokių referendumų įstatymas.

Nyderlandai galutinai ratifikavo Ukrainos ir ES sutartį 2015 m. liepos 8 d. Tačiau po referendumo abeji Nyderlandų parlamento rūmai dabar privalės sutartį svarstyti iš naujo: arba vėl ratifikuoti, arba ne. Taip ES ir Ukrainos asociacijos sutartis įstrigo vienoje Sąjungos narėje. Kitos 27 šalys sutartį ratifikavo.

Kaip atsirado iniciatyva blokuoti sutartį? Akciją pradėjo satyriniu laikomas tinklalapis „GeenStijl“, neretai išsakantis euroskeptiškas pozicijas. Pernai rugsėjį buvo surinkta 440 tūkst. parašų už referendumą, kurio iniciatyva pavadinta „GeenPeil“.

Tinklalapio redakcija pareiškė, jog ES ir Ukrainos sutartis buvo pasirinkta todėl, kad tai patogus „po ranka“ pasitaikęs dalykas, kuris susijęs su ES ir dėl kurio galima rengti referendumą. Olandų aktyvistams užkliuvo būtent Ukraina, o ne Centrinės Amerikos valstybių organizacija, Moldova, Gruzija, nors ES prieš porą metų pasirašė asociacijos sutartis ir su šiais subjektais.

Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Apklausos po referendumo parodė, kad Ukrainos galbūt keliamos problemos Nyderlandų rinkėjams mažai rūpi. Ukraina kelia nepasitikėjimą dėl korupcijos (59 proc. balsavusiųjų), 30 proc. mano, kad sutartis neduos naudos Nyderlandų ekonomikai, 34 proc. nenori Ukrainos narystės ES ir todėl blokuoja sutartį, 23 proc. apskritai neigiamai vertina ES (rinkėjai nurodė po kelias priežastis, todėl jų suma nesudaro 100 proc.). Toks įspūdis, jog olandai pasinaudojo pirma proga, kad išsakytų nepasitenkinimą ES ir savo vyriausybe.

„The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum savo komentare rašė, kad šis referendumas parodė pasauliui, kaip Rusija gali paveikti rinkimus Europoje. Jai nekelia abejonių Rusijos vaidmuo. O pačios sutarties, daugiau nei tūkstančio puslapių dokumento, parašyto, anot A.Applebaum, techniniu žargonu, nėra skaitę dauguma balsavusiųjų, įskaitant referendumo organizatorius. Vienas jų pasakė apžvalgininkei, kad sutarties netyrinėjo.

Tokių balsavimo „mašinėlių“ Europoje ne viena. Ar visos jos Kremliaus inicijuotos – kitas klausimas, tačiau sukonstruotos jos panašiai kaip Nyderlanduose.

Lietuviškas pavyzdys. Vasario pradžioje keliuose tinklalapiuose, vėliau išvardytuose VSD pateiktoje grėsmių valstybei ataskaitoje, pasirodo raginimai dalyvauti piliečių įstatymų leidybos iniciatyvoje. Ketinta surinkti 50 tūkst. parašų ir įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, įsigaliojusį pernai gruodžio 1 d. Šį jokių revoliucinių permainų nesukėlusį įstatymą, kuriuo į Lietuvos teisę pavėluotai perkelta nemažai ES normų (neperkelsi – mokėsi baudas), akcijos organizatoriai piešė, lyg tai būtų sugriovę visą galiojančią sistemą, pagal kurią užsieniečiai įsileidžiami į šalį. Kovo 11-osios akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Rolandas Paulauskas gąsdino į Lietuvą plūsiančiomis migrantų miniomis.

Galėtume klausti, koks šios politiniu požiūriu beprasmiškos akcijos tikslas? Nors reikiamo parašų kiekio nesurinkta, vėl išbandytas parašus rinkusių aktyvistų tinklas. Tarp jų nemažai lengvai manipuliuojamų euroskeptiškų neišmanėlių, kuriems tik duok dėl ko nors pakovoti.

Trūksta fantazijos. Kremliaus propaganda vis dažniau kartoja tuos pačius teiginius apie “fašistinę” Ukrainą, supuvusius Vakarus ir t.t. Pagal ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinktą informaciją pateikiame 9-uką Kremliaus propagandos “perliukų”.

1. Ukrainos visuomenėje labai paplitusi kanibalizmo tradicija. Tokį teiginį metė “Vojenaja taina” vedėjas Igoris Prokopenka.

2. Tai ne vienintelė I.Prokopenkos “įžvalga”. Pasak jo, teiginys, kad JAV nukovė “Al Qaeda” lyderį Osamą bin Ladeną, yra melas.

3. Vis dėlto aršiausio propagandisto titulo nesiruošia užleisti Vladimiras Solovjovas su savo laida “Voskresnyj večer”. Būtent čia galima išgirsti, kad Rusijos įvykdyta Krymo aneksija užkirto kelią rusų žudynėms, kurias esą planavo ukrainiečių nacionalistai.

4. Taip pat V.Solovjovo laidoje “nepamirštos ir kultūrinės-istorinės temos”: esą visi Ukrainos simboliai yra nacistinės kilmės.

5. Be to, filosofinės išvados: demokratiją visada veda į terorą. Demokratija pagimdė Hitlerį, kaip ir islamo ekstremizmą.

6. Žinoma, laidoje aptartos ir aktualijos: Vokietijos kanclerė Angela Merkel kalta dėl teroro išpuolių Briuselyje, nes ji derėjosi su Turkijos vadovu Recepu Tayyipu Erdoganu, kuris sukūrė “Islamo valstybę”.

7. Kitos Rusijos propagandos priemonės paviešino neva A.Merkel ir Briuselio teroristo bendrą nuotrauką (viršuje), bet išties, tai buvo pabėgėlis, niekaip nesusijęs su teroro išpuoliais.

8. Rusijos propaganda taip pat “atskleidė” naują Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo versiją. Esą kažkoks buvęs aukštas Prancūzijos pareigūnas teigia, kad jį nužudė ne kas kitas, o JAV ir Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos.

9. Rusijos ir jai prijaučianti propaganda toliau puola Ukrainos karę Nadiją Savičenko – esą ji narkomanė, žudikė, prekeivė belaisvių organais ir t.t.

Visą ataskaitą rasite čia

"Scanpix" nuotr.

Šalis, kurią mums rodo per televizorių, neegzistuoja. Tačiau rusai kol kas nenori to pastebėti.

Dmitrijus Travinas (Europos universiteto Sankt Peterburge profesorius), geopolitika.lt

Prieš ketverius metus (2012 m. kovo 4 d.) Vladimiras Putinas dar kartą laimėjo prezidento rinkimus. Nuo to laiko jam pavyko daug ko pasiekti, tačiau tik ne tai, kas galėtų Rusiją išgelbėti nuo krizės.

Prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Šiandien dažnai kalbama, kad Rusija yra pasidalinusi į imperinę daugumą, palaikančią Kremliaus politiką, ir demokratinę mažumą, esančią opozicijoje. Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Dvi viena prieš kitą nusistačiusios visuomenės dalys ne tik turi tiesiog skirtingus požiūrius į vykstančius įvykius, bet ir gyvena iš esmės dviejose skirtingose šalyse. Arba, tiksliau sakant, prieš save mato dvi viena į kitą nepanašias Rusijas, nes viena gyventojų dalis žiūri į ją per televizoriaus ekraną, o kita – per interneto prizmę.

Televizinė Rusija atrodo maždaug tokia… Tai šalis, kuri dešimto dešimtmečio pabaigoje buvo ant subyrėjimo ribos, nes buvo išorinių ir vidaus priešų įtakoje. Oligarchai ir jų pasamdyti „liberastai“ stengėsi Rusiją suskaldyti, mat tokią ją būtų lengviau užgrobti sėlinančiam prie mūsų sienų Šiaurės Atlanto aljansui, kuris iš esmės yra ne karinis-politinis blokas, o tik grupė Europos valstybių – JAV marionečių.

Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso.

Laimė, atsirado Vladimiras Putinas ir gyvenimas ėmė sparčiai gerėti. Padidėjo atlyginimai ir pensijos, daugėjo gerai mokamų darbų. Visa tai – pasekmė to, kad Putinas sutramdė oligarchus. Šie nustojo vogti ir mokėti „liberastams“ už jų veiklą, vadinasi, liaudžiai likdavo daugiau pinigų. Rusija liovėsi klūpoti, sustiprino savo kariuomenę ir pradėjo susigrąžinti sau tai, kas jai iš tikrųjų priklauso: iš pradžių – Šiaurės Kaukazą, įskaitant Abchaziją ir Šiaurės Osetiją, o vėliau – Krymą. Amerika mūsų išsigando, bet toliau mezga intrigas, todėl dabar parduotuvėse nėra daugelio įprastų produktų. Naftos kaina nukrito dėl JAV sąmokslo su arabais (ir galbūt turkais). Dabar amerikiečiai nori mus įveikti ne padedama nacionališdavikų, o ekonominėmis sankcijomis. Tačiau su mumis Kinija, BRIKS šalys, ir tai reiškia, kad mes esame ne silpnesni nei Amerika – tiek kariniu, tiek ir ūkiniu požiūriu.

Interneto formuojamas pasaulio vaizdas – visiškai kitoks. Kai pradedi gretinti informaciją iš daugelio tinkle esančių nepriklausomų šaltinių, paaiškėja, kad realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Realybėje Rusijos televizinis pasaulis neegzistuoja – jis yra profesionaliai sukonstruotas specialiai žiūrovams, kurie kartkartėmis virsta rinkėjais.

Pirma, dešimto dešimtmečio pabaigoje iš Rusijos sudėties buvo pasirengusi pasitraukti tik Čečėnija. Baškirijai ir Tatarstanui Kremlius leido neperduoti federaliniam centrui dalies pajamų iš naftos, todėl separatizmas ten visiškai sunyko. Šiandien tokiu pat būdu federacijos sudėtyje išlaikoma jau ir Čečėnija, skirtumas tik toks, kad nuolankiosios respublikos tiesiog pasilikdavo sau dalį to, ką pačios uždirbo, o Čečėnijai Maskva skiria pinigus, paimamus iš regionų – donorų. Bet kai Maskvos pinigai pasibaigs…

Antra, jokio susidorojimo su oligarchais nebuvo. Pridariusios daug triukšmo istorijos su Berezovskiu ir Chodorkovskiu sudarė įspūdį, kad stiprinama valstybė. Tačiau beveik visi oligarchų dešimtame dešimtmetyje turėti turtai liko pas šeimininkus ir netgi padidėjo. Be to, iš Putinui artimų ar jo sistemoje tarnavusių žmonių tarpo atsirado naujų turtuolių. Ir kiekvienas oligarchas turi suprasti, kad vos Kremliui pareikalavus privalo valdžiai pervesti pinigų, skirtų įvairiems jos poreikiams. Tokie pervedimai garantuoja jų turtų neliečiamumą.

Trečia, gyvenimas gerėjo visai ne dėl to, kad Putinas atėmė pinigus iš oligarchų, o dėl to, kad ėmė kilti naftos kainos. Dėl tos pačios priežasties, tarp kitko, didėjo ir oligarchų kapitalai. Ir dėl tos pačios priežasties gyvenimas dabar blogėja. Mūsų prezidentas vis dar tas pats Putinas, bet iš buvusio ekonominio stebuklo neliko nė pėdsako. Dėl didelės infliacijos mūsų pajamos nuvertėja, o valstybė neturi jokių galimybių kompensuoti vartojamųjų prekių kainų didėjimo rinkoje. Jeigu dėl kokių nors priežasčių naftos kainos nepradės kilti, ateityje situacija tik blogės.

Ketvirta, Šiaurės Atlanto aljansas artėja prie Rusijos sienų, nes to paprašė šalys, kurios nepasitiki Rusija. Į jų skaičių įeina Čekija, Slovakija, Vengrija, Lenkija, Baltijos respublikos, bet ne Ukraina ir ne Gruzija. Nepasitikėjo Rusija tos šalys, kurios anksčiau susidūrė su sovietinės (o dar anksčiau – carinės) kariuomenės įsiveržimais į savo teritoriją. Pasitikėjo tos, su kuriomis nuo senovės buvo draugiški santykiai su mumis. Po istorijos su Krymu ir Pietų Osetija nuotaikos Ukrainoje iš esmės keičiasi: atramos ieškoma Vakarų galioje. Ir nors kol kas į NATO jų nepriims, mąstysena šios šalys jau tapo mūsų priešininkėmis.

Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“.

Penkta, įprastiniai produktai iš parduotuvių dingo visai ne dėl sankcijų, Vakarų šalių taikomų Rusijai, o dėl sankcijų, kurias mūsų šalis taiko Vakarams. Kremlius priešinasi Vakarams vadovaudamasis principu „Mušk savus, kad svetimi bijotų“. Prieš Rusiją nukreiptos sankcijos – tai priemonės, kurių eilinis pilietis iš esmės net nejaučia: juodasis valdininkų ir politikų, norinčių važinėti į Europą ir JAV, sąrašas, Rusijos kompanijų kreditavimo apribojimai, Rusijos ir Vakarų verslo bendradarbiavimo karinėje srityje nutraukimas…

Koks gi yra realus, o ne televizinis pasaulio vaizdas?

Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dešimtame dešimtmetyje Rusija buvo vieninga valstybė, tokia ji ir liko. Oriolo ar Briansko kraštai jokio separatizmo nežino. Čečėnija kaip gyveno pati savimi, taip ir dabar pati savimi tebegyvena, aktyviai siurbdama Rusijos resursus. Rusai iš jos pabėgo ir nesirengia ten grįžti. Ne tik turistai, bet ir policijos tyrėjai bijo į Čečėniją kišti nosį, nes saugumas ten niekam nėra garantuotas.

Dutūkstantaisiais metais dėl brangios naftos ekonomika pakilo, o paskui žlugo. Šiandien mes turime tokią pat nekonkurencingą ekonomikos sistemą kaip ir tais metais, kai Putinas pasirodė Kremliuje. Šalies gyvenimo lygis, žinoma, yra aukštesnis nei dešimto dešimtmečio pabaigoje, bet per 16 metų jis pakilo visose normaliose pasaulio valstybėse, išskyrus pačias beviltiškiausias. Rusija galbūt ir liovėsi klūpėti, tačiau tuojau pat pritūpė. Ši poza, kaip žinome, yra labai nepatogi. Jeigu nieko nedarysime – greitai žnektelsime ant užpakalio.

Pajamų diferenciacija Rusijoje buvo labai didelė, tokia ji liko ir šiandien. Tačiau problemos priežastis yra visiškai ne oligarchai (jie – tik pasekmė), o biurokratijos visavaldystė, kuri televizijos žiūrovų sąmonėje tampa įmantria sąvoka „valstybinis reguliavimas“. Biurokratija iš tikrųjų viską reguliuoja, bet su kyšių ir „otkatų“ pagalba. Ir kuo labiau biurokratinė valstybė „rūpinasi“ savo liaudimi, tuo didesni tampa korupcijos mastai.

Esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją.

Vienintelis džiaugsmas šiame liūdname fone: Šiaurės Atlanto aljansas kaip mums negrasino, taip ir negrasina. Padėję ranką ant širdies, mes visa tai suprantame. Net ir tie, kurie nuolat tvirtina apie grėsmes. Nes esant šiandieniniam jėgų santykiui mes arba pralaimėtume NATO atstovams karą, arba kartu su jais sunaikintume žmoniją. Ir viena, ir kita baigtis būtų siaubinga. Ir tas, kas tiki panašaus karo realumu, turėtų iš siaubo jau būti patekęs į psichiatrijos ligoninę.

Tačiau mūsų smegenys kol kas dar laikosi, nes „NATO grėsmė“ – tai imitacija, kuri labai patinka didžiajai daliai gyventojų. Juk jeigu NATO nori užpulti, bet nesiryžta, vadinasi, mes esame labai stiprūs, nepaisant krizės, gyvenimo lygio smukimo ir ribų nežinančios korupcijos. Televizijos žiūrovui tai – gera naujiena. Tiksliau, ne naujiena, o iliuzija, imitacija. „Ak, apgauti mane nesunku, aš pats džiaugiuosi apgaunamas“, – kadaise tiksliai pasakė Puškinas.

Vis dėlto Putinas– didis imitatorius. Todėl ir laimi vienus rinkimus po kitų.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 18 d.

"Scanpix" nuotr.

Rusija naudoja socialinės medijos trolius, kad paveiktų Europos šalių politiką, rašo “The Guardian”.

Janio Sartso senelis rusų buvo išvežtas į Sibirą. Jo žmonos teta – net du kartus buvo deportuota iš Latvijos – 1946 m. ir 1949 m. Pats J.Sartsas, kuris dabar yra NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro Rygoje vadovas, puikiai atsimena eiles prie maisto parduotuvių Sovietų Sąjungoje. “Dešros galėjai paragauti tik kartą per mėnesį”, – teigia jis.

Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai.

J.Sartsas nemato logiškos priežasties, kodėl Rusija užpultų Latviją, kaip ji tai padarė su Gruzija ir Ukraina. Bet tai nėra neįmanoma, pripažįsta jis. Neseniai NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras atliko tyrimą, kurio išvadose teigiama, kad Latvijoje vyksta “grobuoniškas informacinis karas”, bet jo pasekmės paliečia ženkliai daugiau šalių.

Tyrimo metu buvo išanalizuota 200 tūkst. komentarų, parašytų 2014 m. liepos 29 – rugpjūčio 5 d.  pagrindiniuose trijuose Latvijos internetiniuose portaluose. 1,45 proc. jų – parašyti taip vadinamų “hibridinių trolių”. Tai naujas Rusijos ginklas – armija blogerių, kurie dieną ir naktį pildo internetą komentarais, kurie palankūs Rusijai. Tačiau prie atskirų straipsnių – daugiau nei pusė komentarų sudarė šie troliai (išaiškinti pagal IP adresus ir gramatikos klaidas komentaruose).

Troliai skleidžia istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

Išskirtos penkios trolių grupės: “JAV sąmokslininkai”, t.y. tie, kurie visur įžvelgia Amerikos ranką; “bikini troliai”, t.y. tie, kurie savo komentarus iliustruoja jaunų merginų nuotraukomis ir mandagiai prašo permąstyti savo požiūrį; “agresyvūs troliai”, kurie siekia, kad žmonės pasipiktintų ir nebeskaitytų internete;  “Wikipedia” troliai”, kurie redaguoja internetinius puslapius Rusijos naudai; “troliai prisegtukai”, kurie nuolat dalinasi nuorodomis į Rusijai palankius straipsnius ir video įrašus.

Nors bendras Kremliaus trolių skaičius atrodo nelabai įspūdingai, tačiau jie yra “klijai” daug platesniam projektui.

Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos.

Kremliaus išlaikomi televizijos kanalai, rusiški laikraščiai kuria ir platina istorijas sukurtas Maskvoje, nevyriausybinės organizacijos, irgi išlaikomos Rusijos, siūlo šioms istorijoms “ekspertus”, istorijų “patvirtinimus” ir t.t. Tuo metu troliai skleidžia šias istorijas ir taip manipuliuoja internetinės paieškos sistemomis.

“Jei ieškosite kažko apie Ukrainą, tikėtina, kad 10 pirmųjų paieškos rezultatų bus prokremliškos nuorodos”, – teigia NATO komunikacijos ekspertė Sanda Svetoka.

“Mes turime suprasti strategijas, metodus, taktikas ir iš to sukurti gebėjimą pasipriešinti, atsakyti, laimėti ir apginti mūsų visuomenes, mūsų žmonių širdis ir protus, mūsų vertybių sistemas, mūsų visuomenių gyvenimo būdą”, – kalba J.Sartsas, turėdamas omeny ne tik Latviją. Mat Baltijos valstybėse išbandytus būdus Rusija pradeda naudoti ir kitose šalyse. Kremliaus ambicijos neturi ribų.

“Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje (panaudodami pabėgėlių temą), kad labai rimtai sutrikdytų politinį procesą. Angela Merkel buvo nepalenkiama sankcijų pratęsimo Rusijai rėmėja”, – pridūrė J.Sartsas.

Ar Rusija taip bandė spausti A.Merkel? “Jei tai būtų buvusi tik bausmė, tuomet viskas gal ir nieko tokio, bet tai buvo patikrinimas, ar jie gali sukurti problemas ir sąlygoti politinius pokyčius Vokietijoje”, – atsako ekspertas

“Jie naudoja rusakalbius, socialinę mediją, bandydami sukurti trikdžius. Pasitelkia kraštutinių dešiniųjų naratyvą ir jį išnaudoja…”, – priduria J.Sartsas.

Jie kuria tinklą, kurį galėtų kontroliuoti. Tai jie jau bandė panaudoti Vokietijoje.

Jis taip pat pažymi, kad kitos Vakarų valstybės, tarp – jų Didžioji Britanija, irgi negali jaustis saugios. J.Sartsas priminė, kaip britų leiboristų lyderis Jeremy Corbynas pasirodė Kremliaus kontroliuojame kanale “Russia Today”: “Jis turėtų suprasti, kam yra skirta “Russia Today” ir jos tikslas – įtaka. Žiūrint pro politiko akinius galima džiaugtis galimybe pasirodyti, bet kartu taip legetimizuojamas šis kanalas ir tai gali panaudota prieš jus bet kada, nes tai, ką jie daro, nėra objektyvi žurnalistika”, – teigia ekspertas.

NATO centre dirbantis britas leitenantas pulkininkas Simonas Westas ant žemėlapio rodo, kokios šalys jau susilaukė Rusijos informacinių atakų: Švedija ir Suomija “mušama” dėl  tariamo iš Rusijos įvaikintų vaikų seksualinio išnaudojimo. Baltijos šalyse – Rusija veikia ypač aktyviai. “Kartais man atrodo, kad aš tai įsivaizduoju. Bet kai važiavau į biurą šiandien, muziką radijo grotuve pakeitė Rusijos naujienų programa”, – pastebi jis.

Ukraina, tuo metu, pavirto “korumpuota nacių valstybe”.

Gruzijoje, kurioje Rusija kas kelias savaites paslenka sieną 50 metrų, Kremliaus propaganda švenčia pergalę – ši šalis vadinama  “nenuspėjama”, be aiškių sienų ir dėl to galinti įtraukti NATO į karą, jei prisijungs prie aljanso.

Toliau – Britanija. “Nigelis Farage’as (euroskeptikas – red. past.) dažnai pasirodo “Russia Today” eteryje. Žinoma, ne taip dažnai, kaip George’as Galloway (kairysis britų politikas – red. past.) – klasikinis naudingas idiotas”, –  kalba S.Westas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Rusijos neonaciai / "Scanpix" nuotr

Dar viena sunki Kremliaus propagandos karo savaitė: fantazija slopsta, bet juk reikia kažkuo hipnotizuoti liaudį. Taigi Rusijos propaganda ir vėl verčiasi per galvą ieškodama fašistų Ukrainoje, Vakarų sąmokslų ir t.t.

Pagal ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinktą medžiagą pateikiame “įdomiausių” Kremliaus propagandos žinučių 5-uką:

1. Lvove švęsta miesto diena švęsta su nacių svastika. Net pateikta neva tai įrodanti nuotrauka. Tačiau, paaiškėjo, kad nieko panašaus nebuvo, o nuotrauka – iš istorinio filmo filmavimo aikštelės. PAAIŠKINIMAS: rusų, o ir daugeliui buvusios SSRS tautų, fašizmas (kuris Rusijoje tapatinamas su nacizmu) – yra pats didžiausias blogis. Todėl bet kuris Kremliaus priešas yra įvardijamas fašistu ir nesvarbu, kad daugelis net nesuvokia šio žodžio esmės.

Rusijos televizijos kanalai neparodė reportažų apie auklę, kuri su nupjauta vaiko galva vaikštinėjo po Maskvą – “pasakų šalies” gyventojams nereikia tokių dalykų žinoti.

2. Norvegijoje valdžia puoselėja vaikų seksualinio išnaudojimo tradiciją. “Barnevernet” yra šios sistemos dalis ir atima vaikus pagal užsakymus. Netrukus šią žinutė turėtų pradėti platinti (o gal jau platina ir džiaugiasi: “argi nesakėm?!) ir Lietuvos “acto garintojai” ir “kovotojai su pedofilų klanu”. PAAIŠKINIMAS: žinutės esmė įteigti, kad Vakarai yra blogis, kur klesti viskas, kas blogiausia, o štai Rusija yra vertybių ir gerovės šalis. P.S. Būtent todėl pagrindiniai Rusijos televizijos kanalai neparodė reportažų apie auklę, kuri su nupjauta vaiko galva vaikštinėjo po Maskvą – “pasakų šalies” gyventojams nereikia tokių dalykų žinoti.

Tikslas – sukelti vietos kairiųjų ir kitų “mąstančiųjų” protestus prieš Vakarų gynybinių pajėgumų stiprinimą.

3. NATO grasina Europos saugumui, siekia plėstis prie Rusijos sienų ir t.t. PAAIŠKINIMAS: tai reakcija į NATO planus, didinti saugumą naujose aljanso narėse. Tikslas – sukelti vietos kairiųjų ir kitų “mąstančiųjų” protestus prieš Vakarų gynybinių pajėgumų stiprinimą, kaip tai buvo Šaltojo karo metais, kai prie JAV bazių Europoje nuolat buvo rengiami “taikos balandžių” protestai.

4. Ukraina, pasinaudodama kompiuteriniais įsilaužėliais, siekia suklastoti referendumą Nyderlanduose dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties. PAAIŠKINIMAS: Kremliaus propaganda toliau pila purvą ant Ukrainos.

5. Pabaigai uogytė: JAV kompanijos užsiima ukrainiečių zombifikacija ir per vandenį paverčia ukrainiečius rusofobais. Šis ginklas taip pat gali būti naudojamas “Coca-Cola” ir “Nestle” gaminiuose. PAAIŠKINIMAS: jei jums reikia paaiškinimo, kad tai yra absoliuti nesąmonė, tuomet eikite “garinti actą” (nors tai tikrai nepadės).

Visą Kremliaus propagandos nesąmonių sąrašą rasite čia

Jei Rusijos prezidentas bando pasinaudoti pabėgėliais ir nuversti Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, tai Alepo puolimas buvo žingsnis šia linkme, pareiškė “EUobserver” Vokietijos parlamento užsienio reikalų komiteto vadovas Norbertas Roettgenas.

A.Merkel sprendimas pakviesti pabėgėlius iš Sirijos jau smogė jos populiarumui Vokietijoje. Rinkimai ten įvyks vėliausiai 2017-ųjų rugsėjį, o praėjusią savaitę atlikta apklausa rodo, kad 40 proc. vokiečių nori, kad kanclerė pasitrauktų jau dabar.

Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.

“Prieš metus niekas net nebūtų drįsęs užduoti tokio klausimo, – “EUobserver” teigė apklausą atlikusios įmonės vadovas Hermannas Binkertas. – Tačiau dabar jos reitingai krenta, didžiąja dalimi dėl jos pozicijos pabėgėliu atžvilgiu. Kol kas nėra diskusijų dėl pirmalaikių rinkimų Vokietijoje. Bet negalima nuspėti, kaip klostysis įvykiai.”

Situacija pablogėjo praėjusią savaitę, kai Rusijos karinės aviacijos remiamas Sirijos režimas pasiekė Alepo, šiaurės Sirijoje ir privertė dešimtis tūkstančių sirų bėgti į Europą. Taip pat nuožmų smūgį dabartiniai Vokietijos valdžiai sudavė naujametiniai įvykiai Kelne, kur imigrantai užpuldinėjo vokietes. Kremliaus propaganda bandė dar įlieti žibalo į ugnį išgalvotais pranešimais apie migrantų prievartautą 13-metę mergaitę.

Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę.

Visa tai tik didina populiarumą dešiniųjų radikalų partijos “Alternatyva Vokietijai” (AfD), kuriai gresia kaltinimai, kad ši finansuojama Kremliaus. AfD kartu su Rusija siejamais nevyriausybininkais surengė gatvės protestus po išgalvotos istorijos apie 13-metę.

Be to, V.Putinas praėjusią savaitę Maskvoje susitiko su Vokietijos centro dešiniųjų lyderiu ir A.Merkel kritiku Horstu Seehoferiu.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie ES diplomatai tai vadina Rusijos kampanija, kurios tikslas nuversti Vokietijos kanclerę, nes ji yra viena svarbiausių sankcijų Rusijai šalininkė ir Europos vienybės sergėtoja.

“Jei pažiūrėsite, kas vyksta Sirijoje, Alepe, pamatysite, kad Rusija yra vienintelė, kuri kontroliuoja pabėgėlių krizės dienotvarkę, – teigė vienas šaltinis ES. – Jų veiksmai skirti sukurti kiek galima daugiau pabėgėlių. Taikinys yra aiškus.”

Dar daugiau, Rusijos pirmadienio sprendimas surengti karines pratybas netoli sienos su Ukraina gali reikšti, kad blogiausia – prieš akis.

“Jei mūšiai atsinaujins Ukrainoje, tai sukurs naujus pabėgėlių srautus. Tai puikiai atitinka Rusijos interesus”, – pridūrė šaltinis.

“Aš netikiu, kad tai tik sutapimas”, – jam antrino kitas ES pareigūnas.

Išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

A.Merkel partijos bendražygis ir Bundestago užsienio reikalų komiteto vadovas N.Roettgenas mano, kad “Putino-Merkel” teorija yra per daug nereali. Pasak politiko, Rusijos pagrindiniai tikslai Sirijoje – geopolitiniai.

“Jie nori išlaikyti savo pozicijas regione, sustiprinti savo bazes ir dalyvauti tarptautinei bendrijai siekiant sprendimo”, – sakė jis. Tiesa, jis pridūrė, kad išaugęs pabėgėlių skaičius ir dėl to kilę iššūkiai – atitiko Rusijos interesus, nes pabėgėlių krizė suskaldė Europą.

“Bet tai visos ES problema, ne atskiros valstybės ar asmens”, – tvirtino N.Roettgenas.

Vis dėlto jis pažymėjo, kad jei V.Putino bombos Sirijoje skirtos A.Merkel, tai Alepo apsuptis yra taip pat žingsnis ta linkme.

Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose.

“Nemanau, kad Maskva tiki, jog naujas kancleris labiau simpatizuos jai, – sakė ir JAV ekspertas Rusijos reikalais Markas Galeotti. – Maskva nori palaikyti spaudimą jai (A.Merkel – red. past.), kad ši būtų sukalbamesmė, bet nemanau, kad nori, jog ji būtų nuversta.”

Tačiau Rusijos propagandą sekantys ekspertai pastebi, kad nuo pirmųjų šių metų sausio dienų Turkiją, kaip taikinį, pakeitė A.Merkel. Tai ir minėta istorija apie 13-metę, ir svaičiojimai apie ligų platinimą tarp pabėgėlių.

“Net jei istorijos yra demaskuojamos, jos palieka žymę. Tai vadinama “supuvusios silkės” technika, kuri aprašyta Rusijos Federalinės saugumo tarnybos vadovėliuose”, – teigė vienas šaltinis.

Supuvusios silkės technika sako, kad net jei kaltinimai yra paneigti, jie palieka pėdsaką žmonių galvose, nes jie apie tai kalba. T.y. kad ir kaip dorosi supuvusią silkę, smarvė išliks.

Tiesa, Vokietija ėmėsi prieš Rusijos televiziją “Pervyj kanal”, kuri ir išgalvojo 13-metės istoriją. Kiek anksčiau britai smogė “Russia Today” už išsigalvojimus apie Ukrainą.

“Žodžio laisvė nereiškia, kad galite bauginti visuomenę netikromis istorijomis”, – teigė ES šaltinis.

Visą originalų straipsnį rasite čia

BFL

Lietuvoje prieš savaitę vykusiame „Sniego susitikime“ dalyvavęs JAV žmogaus teisių ekspertas, buvęs „Human Rights“ vadovas, o dabar McCaino instituto direktorius Davidas J.Krameris pylos davė visiems – JAV ir Ukrainos valdžiai, Europos žiniasklaidai, neveiksniai migracijos politikai.

Rima JANUŽYTĖ

Savo interviu savaitraščiui „Veidas“ D.J.Kra­­­meris per keliolika minučių spėjo tiesiai pasakyti tai, ką Europos ir JAV politikai keletą metų meistriškai vynioja į vatą. Jis be užuolankų sako, jog Ukrainoje korupcija kles­ti todėl, kad savo pavyzdžiu jos negydo pati šalies valdžia. Kad Europa ir JAV neatlieka savo pareigos padėti Ukrainai kovoje su Rusija. Be to, jos abi skęsta Rusijos propagandos jūroje, bet gydyti reikia jau ne tik Rusijos, bet ir Vakarų žiniasklaidą.

– „Sniego susitikimo“ dalyviams sakėte, kad vie­na sunkiausių užduočių – atsilaikyti prieš Rusijos viešųjų ryšių mašiną. Kaip tai padaryti?

– Yra du dalykai. Pirmasis – Hagos arbitražo teismas ir Europos žmogaus teisių teismas yra paskelbę verdiktus dėl „Jukos“ koncerno bylos. Jų vertė – 22 mlrd. JAV dolerių. Tačiau Eu­ro­pos vyriausybės, kaip ir JAV vyriausybė, labai lėtai tuos teismų sprendimus įgyvendina.

Vienas būdas tai padaryti – sekti paskui Ru­sijos turtą. Neįmanoma sekti diplomatų ar am­basadų turto, tačiau galima sekti, pavyzdžiui, „Russia Today“, „Sputnik“ ar bet kurią kitą iš Rusijos biudžeto finansuojamą žiniasklaidos priemonę.

Kitas būdas – agresyvesnis, puolamasis. Tai reiš­kia, kad šiuos Rusijos kanalus reikia pa­prasčiausiai uždaryti. Ne dėl to, ką jie skelbia, bet dėl to, iš kur jie gauna pinigus. Tai vienas veik­los laukas.

Kitas – neįsivelti į propagandos karą. Tai ne­konstruktyvu. Tokias varžybas mes pralaimėsime. Reikia užtikrinti, kad egzistuotų tikra, faktais paremta žurnalistika: skirta tiek Rusijos auditorijai, tiek visam regionui. Tam, be jokios abejonės, reikia finansavimo kampanijos.

Noriu pasakyti, kad didžiausia problema yra ne pati išeinanti žinutė, o jos kurjeris, jos šaltinis. Žinutė irgi problema, bet šaltinis – dar didesnė. Tai Rusijos vadovybės arkliukas. Kol tai nepasikeis, mes nuolat turėsime bėdų dėl informacinių kampanijų. Taigi turime pamąstyti, kaip pakeisti situaciją ir pačioje Rusijos vadovybėje. Tai yra bemaž virš mūsų galimybių ribų, tačiau turime suvokti, kad čia slypi problemų esmė.

– Tačiau Rusija toliau skalambija tai, ką nori, apie Siriją, Ukrainą, kovą su ISIS. Kaip tas ži­nias išfiltruoti?

– Svarbi žinutė, jos šaltinis, bet dar svarbesni konkretūs veiksmai. Jie viską pasako. Pa­žiū­rėkite į Rusijos invaziją Ukrainoje. Tai veiksmai, kurių negali nuginčyti, tačiau iš Maskvos atei­na žinutė, kad jų Ukrainoje nėra. Rusai nei­gia, kad ten turi savo kariuomenės. Iš pradžių jie netgi neigė, kad užgrobė Krymą, ir tik paskui Putinas pripažino, kad tai buvo melas.

Lygiai taip pat Putinas aiškino, kad ir Si­ri­joje nėra Rusijos sausumos pajėgų. Rusijos sau­­sumos pajėgų ten yra. Ir jos visą laiką buvo nukreiptos prieš opozicijos pajėgas, opozicijos grupes, besipriešinančias Assadui, o ne ISIS.

Taigi Rusijos veiksmus turime stebėti kaip nie­ką kitą. Propaganda yra problema, bet dar svar­biau, ne ką jie sako, o ką daro.

– Jei kalbame apie Ukrainą, padėtis fronte šiek tiek ramesnė, nors šiemet ir vėl yra naujų au­kų. Ar vis dar aktualu klausti apie galimą di­desnę Vakarų paramą Ukrainai tiek ginklais, tiek pinigais, ar visų žvilgsniai Rusijos pastango­mis iš ten jau nukrypo į Siriją, o Ukraina bus pa­miršta?

– Tikrai ne. Tai didžiausia mano prezidento klai­da. Mes turėjome didžiulę paramą JAV Se­nate ir Kongrese, taip pat Baltuosiuose rūmuose. Gynybos sekretorius, valstybės sekretorius, Generalinio štabo vadas, JAV viceprezidentas, NATO pajėgų vadas – visi pasisakė už paramą Ukrainai gynybai skirtais ginklais. Vienintelis tam nepritariantis žmogus, kurio balsas reiškė daugiau nei kitų, buvo JAV prezidentas. Mano požiūriu, tai buvo siaubinga klaida.

Prezidentas pabijojo galimo Rusijos atsako, nors iš tiesų Putinas būtų atsitraukęs. Putinas su­pranta jėgą, jis ją gerbia. Jis išnaudoja silpnumą. Manau, mes pademonstravome silpnumą savo nenoru paremti Ukrainą.

O juk JAV turi pareigą Ukrainai netgi pagal 1994 m. Budapešto memorandumą, kai Uk­rai­na atsisakė savo branduolinio ginklo mainais už saugumo ir teritorinio neliečiamumo garantijas.

Taip pat labai palaikau didesnės finansinės pa­ramos skyrimą Ukrainai. Ukraina yra di­džiau­sias iššūkis Europai. Didesnio nėra. Ir ne tik dėl pasipriešinimo Rusijai, bet ir dėl čia vis dar klestinčios korupcijos. Manau, kad čia la­biau­siai kalta naujoji Ukrainos valdžia, kuri ko­voje su korupcija nebuvo nusiteikusi pakankamai rimtai ir agresyviai.

Korupcija Ukrainai yra tokia pat didelė grės­­­mė kaip ir Rusija. Tačiau įveikti ją nėra taip sunku. Tai sisteminė problema, ir pakaktų, kad prezidentas Porošenka pradėtų nuo savęs. Pavyzdžiui, prieš rinkimus jis žadėjo atsisakyti vi­sų savo turimų verslų, išskyrus televizijos ka­nalą, tačiau to taip ir nepadarė – neatsisakė nė vie­no jų.

Jis turėtų gyventi vadovaudamasis tuo, ką yra pažadėjęs. Negalima kovoti su korupcija, tuo pat metu darant išimtis konkretiems asmenims ir pačiam sau.

– Esate žmogaus teisių specialistas. Sakykite, kas turi pasirūpinti žmonėmis, gyvenančiais Ry­t­ų Ukrainoje, – Rusija? Ukraina? NATO? ES?

– Mes visi. Bet atsakomybė neturi gulti vien ant Uk­rainos pečių – ji tuose regionuose neturi kon­­trolės. Tačiau tie regionai yra Ukrainos da­lis. Krymas irgi yra Ukrainos dalis. Tačiau Uk­rai­na negali suteikti visko ten gyvenantiems žmo­nėms.

Matėme, kaip buvo nutrauktas elektros ener­­­­gijos tiekimas. Rusija galėjo tam užbėgti už akių, pradėdama tiekti elektros energiją pa­ti. Tačiau taip darydama ji už Krymą prisiimtų visą atsakomybę, o juk Vakarų sankcijos jai bus taikomos tol, kol ji bus užėmusi Ukrainos teritoriją.

Taigi tai labai sudėtingas klausimas. O ten gyvenantys žmonės yra tarsi pakibę ore. Įskaitant Krymo totorius, patiriančius labai didelių žmogaus teisių pažeidimų. Daliai totorių lyderių net uždrausta įvažiuoti į savo gimtinę.

Didelę kainą sumokėjo ir ukrainiečiai. Kaip ir rusai, gyvenantys Rytų Ukrainoje. Dėl to rinkimai Donecke ir Luhanske šiomis aplinkybėmis labai sudėtingi, nebent juose dalyvautų per­­­keltieji asmenys.

O kol kas Ukrainoje vis dar žūva žmonės, vis dar vyksta karo veiksmai, ir visa tai – prie pat NATO ir ES durų slenksčio. O mes į tai ne­žiūrime pakankamai rimtai.

– Ar galima ko nors pasimokyti iš klaidų Uk­rainoje, sprendžiant naujas su pabėgėliais su­sijusias problemas ES? Pabėgėlių srautas, ma­tyt, atneš ir naujų su žmogaus teisėmis susijusių problemų.

– Tikrieji pabėgėliai, bėgantys nuo karo, turėtų rasti namus ne tik Europoje, bet ir mano šalyje: manau, kad JAV nesiėmė pakankamų veiksmų. Dabar tai tampa labai politizuotu klausimu tiek Europoje, tiek JAV. Tai, kas nutiko Kel­­­ne Naujųjų metų naktį, viską dar labiau komp­likavo.

Tačiau prisiminkime Antrąjį pasaulinį karą ir žmones, bėgusius nuo nacių persekiojimo. JAV daliai jų tuomet atsuko nugarą. Didelė da­lis tų žmonių buvo priversti grįžti atgal į Vo­kietiją ir neišgyveno per Holokaustą.

Tad mes visi privalome padėti tikriesiems karo pabėgėliams, juos integruoti. Pažvelkime į Sirijos kaimynes. Turkijoje yra 2,5 mln. pabėgėlių, Jordanija užtvindyta pabėgėliais, tas pats Irake. Kaimyninės šalys jau perpildytos, o juk dar yra pabėgėlių iš kitur – iš Afganistano, to paties Irako, kitų šalių.

Tai didelis iššūkis, todėl labai svarbu išskirti tikruosius pabėgėlius iš tų, kurie tiesiog dairosi geresnio gyvenimo. Šie yra paprasčiausi imigrantai ir jiems turi būti taikomos kitokios taisyklės.

– Paminėjote Kelną. Kaip vertinate tai, kad Vokietijos žiniasklaida keletą dienų sąmoningai tylėjo apie šiuos įvykius? Ar tai nėra naujos grėsmės Europos spaudos ir žodžio laisvei požymis?

– Žiniasklaida privalo informuoti, nepaisydama to, kokios bus politinės pasekmės. Ji taip pat privalo pateikti faktus tiesiai šviesiai. Kelno įvykiai sukėlė sumaištį, o kadangi imigrantų klausimas jautrus, žiniasklaida nusprendė tu­rinti imtis atsargumo priemonių. Tai buvo labai neteisingas žingsnis.

Tačiau ši istorija galiausiai vis dėlto buvo pa­viešinta ir dabar yra pati pagrindinė Vo­kie­ti­jo­je, kaip ir Švedijoje, o žiniasklaida buvo pamokyta, kad negali tarnauti vienai ar kitai politinei stovyklai.

“East StratCom Task Force” nuotr.

Ir naujųjų metų išvakarėse Rusijos propaganda nesnaudė. Vis mažiau dėmesio skiriama sąmokslams apie Turkijos, Vakarų ir Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) sąjungas ir sugrįžtama prie “tradicinių” temų – Ukraina, Baltijos valstybės ir istorija.

Pagal ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” duomenis pateikiama įdomiausias “naujienas” iš Kremliaus lūpų:

1. Už įvykių Ukrainoje stovi pasileidę ir vertybes praradę Vakarai.

Ukrainos propagandai vadovauja kuratoriai iš Europos. Kartu ES finansuoja pilietinį karą Ukrainoje ir tikisi, kad pilietinis karas įsiliepsnosRusijoje. Tai sako Igoris Druzas iš Rusijos prezidento įkurto Rusijos strateginių studijų instituto bei dar priduria, kad krikščionybė yra persekiojama Europoje. Dar daugiau – Vakaruose naudojamas algoritmas, kuris pakeičia žmonių seksualinę prigimtį. Toks algoritmas dabar naudojamas ir Ukrainoje.

2. Rusija – pavojuje, Turkija ir NATO ruošiasi pulti.

Kitas “įdomus” veikėjas Vladimiras Žirinovskis informavo, kad Turkijos užsienio reikalų ministras pareiškė, jog Turkija su NATO galėtų okupuoti Rusiją per septynias dienas. Esą jau net planai nubraižyti ir tai kasdienių pokalbių NATO būstinėje Briuselyje tema.

3. JAV netrukus “užtildys” internetą.

Pasak Kremliaus propagandos guru Dmitrijaus Kiseliovo, norint, kad JAV propaganda būtų efektyvesnė, amerikiečiams reikia užtildyti interneta ir esą netrukus tai įvyks. Įdomu, kad būtent Rusija stengiasi visais būdais riboti žodžio laisvę internete.

4. Ukrainoje toliau vyksta antirusiška kampanija.

Esą mokyklose mokoma, kaip užmiršti rusų kalbą. Nenusileisti D.Kiseliovui bandanti kita Rusijos televizijos žvaigždė Piotras Tolstojus teigė, kad Ukrainos švietimo ministerija tam išleido net atskiras instrukcijas.

5. Rusija ir Ukraina – viena šalis.

Kartu P.Tolstojus įsitikinęs, kad Rusija ir Ukraina, nepaisant pastarųjų 20 metų Kijevo “antirusiškos politikos”, yra viena šalis.

6. Ukrainos-Turkijos-ISIS-JAV ašis.

Rytų Ukrainoje baiminamasi totorių-turkų bataliono, kuris tuoj bus sukurtas, nes ten atvyksta turkų samdiniai. Po Maidano nauja Kijevo valdžia pradėjo bendradarbiauti su ISIS. O JAV evakavo islamistų lyderius.

7. Ukraina – žlunga.

Ukrainiečių pareigūnai pardavinėja ukrainiečių vaikus į viešnamius Europoje. Tampa mokami muziejai, bibliotekos ir t.t.

8. Čingischanas – rusas.

Atsimenate, kad Egipto faraonai buvo “slavai”? Dabar, pasak rusų, ir Čingischanas buvo rusas, kaip ir visa jo mongolų kariauna.

9. Latvija nežino savo istorijos.

Naujas filmas, kuriame pateikiami archyviniai kadrai, “įrodo”, kad latviai cenzūruoja savo istoriją, nes SSRS tikrai neokupavo Latvijos.

P.S. Galbūt, jums atrodo, kad šiais teiginiais gali patikėti tik beprotis, tačiau rusų propaganda labai sėkmingai veikia. Štai Ispanijoje kilo skandalas, kai vietos žiniasklaida pranešė, jog ukrainietis futbolininkas Jevhenijus Konopljanka parašė nacistinį šūkį. Išties, ukrainietis parašė: “Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė!” Tai Maidano ir atsinaujinusios Ukrainos šūkis.

Visą ataskaitą rasite čia