tarasbovt.com nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Rusiškai rašantis Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas, „Maidano dienoraščio“ autorius, tikina, kad neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškos literatūros, nes interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis pagrįsti siužetai jau niekam nebeįdomūs.

Vilniaus knygų mugėje viešėjo geriausiai pa­sauliui pažįstamas Ukrainos rašytojas Andrejus Kurkovas. Lietuvoje taip pat iš­leis­tos trys jo knygos: romanai „Iškyla ant ledo (pa­šalinio mirtis)“, „Bikfordo pasaulis“ bei eseis­­ti­nis „Maidano dienoraštis“, kurį iš tikrųjų su­da­ro autoriaus 2013–2014 m. rašyto dienoraščio iš­traukos.

Šiuo metu A.Kurkovas intensyviai dirba prie lietuviško siužeto romano. Jo veiksmas pra­si­de­da 2007-ųjų gruodžio 21-ąją, kai Lie­tuvai atsiveria Šengeno valstybių erdvė. Džiaugs­mingo įvykio proga lietuvių jaunimas or­ganizuoja roko muzikos festivalį pilyje prie Baltarusijos sienos.

Tai naktis-žaidimas, kuriame „sutuokiamos“ trys ką tik susipažinusių jaunuolių poros. Viena pora išvyksta į Paryžių, antra – į Londoną, o tre­čia dėl tam tikrų aplinkybių neišvyksta Ro­mon ir apsigyvena nuošalioje trobelėje Anykš­čius supančiuose miškuose. Išvykusieji svetur nusivilia savo svajonėmis apie prašmatnų gyvenimą Europos didmiesčiuose, o Lietuvoje likusi pora iš tikrųjų tampa šeima.

Dar šiame romane dažnai šlubčioja Kukutis – iš poeto Marcelijaus Martinaičio pasiskolintas personažas medine koja, keliaujantis per Eu­ropą be paso. Kadangi koja medinė, jis visur pa­vėluoja, užtat pamato ir supranta daugiau nei bet kas kitas.

Mugės lankytojams ukrainietiškai sudainavęs keletą Kukučio baladžių, A.Kurkovas prisipažįsta, kad ir pats, važinėdamas traukiniais, visuomet juose stengiasi sėsti priešinga judėjimui kryptimi, nes žiūrint atgal pavyksta įžiūrėti gerokai daugiau, nei žvelgiant į priekį.

– Ar jau sugalvojote būsimo romano pavadinimą?

– Kol kas tikro pavadinimo nėra, bet pats vadinu jį „Šengeno istorija“. Jau maždaug tris ketvir­tadalius knygos esu parašęs. Kijeve prie jos dirbu nuo ryto iki vakaro, todėl drįstu sakyti, kad gegužės mėnesį nevėluodamas įteiksiu ro­ma­ną leidyklai. Pradedu jį pristatinėti užsienio lei­dėjams, ir visų pirma – Lietuvos.

„Šengeno istoriją“, kaip ir kitus savo kūrinius, rašau rusiškai, bet vartoju nemažai lietuviškų, angliškų, prancūziškų žodžių. Romanas pirmiausia bus išleistas Ukrainoje, rusų ir uk­rainiečių kalbomis tuo pat metu. Man svarbu šią knygą turėti iki rugsėjį Lvove rengiamo literatūros forumo.

– Dvejus metus dėl „Maidano dienoraščio“ bu­vo­te šį kūrinį atstūmęs į šalį. Ar, vėl prie jo su­grįžus, nesinorėjo nieko pertvarkyti?

– Siužeto rėmus sukūriau dar 2012-aisiais, jie smar­kiai nebekito. Jau tada žinojau, kuriose ša­ly­se laimės ieškos mano herojai, ar jiems pa­vyks su­rasti laimę – irgi žinojau. Neabejojau, kad laimingiausia taps ta jaunuolių pora, kuriai ne­pavyks ištrūkti į Romą ir ji liks gyventi Anykš­­čių krašte.

Pats Anykščiuose lankiausi jau penkis kartus. Apskritai visais atvejais, kai rašau ne apie Kijevą, stengiuosi nuodugniai pažinti aprašinėjamas vietas. Tam tikslui pavasarį dar lankysiuosi ir Šiaurės Prancūzijoje, kurioje klostosi Paryžiun iš­vykusios romano lietuvių poros likimai. Kiek­vienoje iš aprašinėjamų vietų stengiuosi praleisti bent po dvi tris dienas, kad kūriniuose neliktų jo­kių topografinių netikslumų.

– O ką manote apie autorius, kurie važinėti ne­sivargina – pastudijuoja interneto žemėlapius ir įsivaizduoja, kad to užtenka? Jau ne vienas toks, aprašinėdamas Lietuvą, pasiklydo…

– Žinote, egzistuoja pramoginės literatūros žan­­rai, kuriems veiksmo vieta nėra itin svarbi. Ji pa­renkama vadovaujantis populiarumo ar­ba, prie­šingai, egzotiškumo kriterijais. Aš dir­bu ki­taip. Į Lie­tuvą pradėjau važinėti dar 2004-ai­siais, jo­kios konkrečios kūrybinės idėjos ne­tu­rė­damas.

Beje, „Šengeno istorija“ nebus ro­ma­nas su tra­diciniu „hepiendu“. Anglijoje, Pran­­cū­zi­joj­e, Lie­tuvoje įsikūrusių porų likimai iš­sispręs skir­tingai. Emigrantai tėvynėn taip ir nesugrįš, o laimin­­giausiai gyvens pora Lietuvos provincijoje. Ta­čiau nenoriu sudaryti klaidingo įspūdžio, kad mano kūrinys bus nukreiptas prieš emigraciją. Jo herojai, kaip ir visi žmonės, ieško laimės, stabilumo, vietos, kurioje galėtų jaustis kom­for­tiš­kai ir kur niekas netrukdytų išlikti sa­vimi.

– Bet emigracijos problema tikriausiai aktuali ir Ukrainai?

– Šiuo metu apie 100 tūkst. ukrainiečių studen­tų mokosi Europos universitetuose. Jų ne­lai­kau emigrantais, nes daug tų jaunuolių su­grįš. Kai pristatinėju knygas Europoje, ukrainie­čiai studentai prieina prie manęs susipažinti ir tikina, kad yra pasiryžę grįžti ar bent dažnai lankytis savo gimtinėje.

Studentų banga iš tikrųjų šiek tiek pridengia mobilizacinio amžiaus vyrų emigraciją, kuri įsibėgėjo prasidėjus kariniams veiksmams Uk­rai­noje: tuomet iš šalies traukėsi vaikinai, nenorin­tys patekti į frontą. Taip, tokia tendencija bu­vo. Tačiau pati masiškiausia Ukrainos gyvento­jų emi­gracijos banga kilo 2010-aisiais, valdžią šalyje perėmus prezidentui Viktorui Ja­nu­kovyčiui. Tai daugelis suprato kaip pažangos stabdymo ženklą, raginantį progresyviau mąstančius žmones išvykti. Tuomet savo šeimas iš Kijevo išvežė ir šalyje dirbantys užsieniečiai, pa­sitraukė sostinėje įsikūrusios pasiturinčios mišrios šeimos.

Tiesa, butus sostinėje daugelis vis dėlto pa­si­liko: viltis gyva, ryšiai su Ukraina galutinai ne­­nutraukti.

– Bet pats, nors ir turėdamas žmoną anglę, Ki­je­vo juk nepalikote? Kur dabar gyvena jūsų vaikai?

– Aš pats daug laiko praleidžiu užsienyje, pristati­nėdamas knygas ir skaitydamas paskaitas. Ta­čiau kelionės nė kiek negundo keisti gyvenamosios vietos: po ilgų ir trumpesnių išvykų vi­sa­da grįž­tu į Kijevą. Čia turiu du butus: darbo ka­bi­netą Volodimiro gatvėje šalia Sofijos aikštės ir kvar­talu atokiau esantį šeimos būstą. Ma­no duk­ra pernai išvyko studijuoti viešųjų ryšių į Bu­da­peš­tą, o abu jaunesnieji sūnūs – Kijevo moksleiviai.

– Ar, įtemptai rašydamas romaną, toliau domitės įvykiais Ukrainoje? O gal priklausote prie tų rašytojų, kurie televizorių įsijungia tik už­bai­gę knygą?

– Gyvendamas Ukrainoje negaliu nuo jos atsiri­boti, nes šalies įvykiai daro įtaką ir mano gy­ve­nimui. Nelabai tikiu autoriais, tvirtinančiais, kad aktualijos nedaro jokios įtakos jų tekstams. Tiesa, reaguoti galima skirtingai. Įsibėgėjus ko­voms Maidane vieni Ukrainos rašytojai užsidarę stengėsi kaip nors užbaigti anksčiau pradėtus kūrinius, o kiti, priešingai, atsisakė poezijos bei prozos ir tapo aktyviais „blogeriais“, pradėjo skelbti savo tekstus socialiniuose tinkluose.

Priklausiau prie pastarųjų: pusantrų metų te­rašiau esė, straipsnius ir komentarus viso pa­saulio laikraščiams, pradedant „The New York Ti­mes“, baigiant japonų „Asahi Shimbun“. Šiuo metu stebiu įvykius, bet neberašau ko­men­tarų, nes po trijų mėnesių kovos su savimi pa­vyko rasti jėgų grįžti prie atidėto romano.

Tai mane ir išgelbėjo, nes kai normalus prozininkas nebegali rašyti, jis puola arba į depresiją, arba į agresiją. Mano reakcija buvo mišri: ta­pau depresuotas ir agresyvus pats sau. Įsivaiz­duokite: tris mėnesius kasdien sėsdavau prie kompiuterio, sąžiningai išbūdavau prie jo po tris, keturias ar penkias valandas, parašydavau maždaug tris žodžius ir tuos pačius prieš iš­jungdamas kompiuterį ištrindavau. Trijų mėnesių kankynės prireikė visaverčiam sugrįžimui į savo paties sukurtą pasaulį.

– Ar „Maidano dienoraštis“ turės tęsinį?

– Asmeninio dienoraščio nenutraukiau, rašau to­liau, tačiau abejoju, ar jis kada nors bus iš­leis­tas knygos pavidalu. Iš tiesų ir „Maidano die­­no­raš­tis“ nepretendavo į knygą. Rašiau jį sau, pa­­sižymėdamas esminius politinius įvykius, šeimos nu­tikimus ir pokalbių su draugais nuotrupas. Kai gavau Austrijos leidėjų užsakymą Maidano chro­nologiją atspindinčiai knygai, kurį laiką ap­gaudinėjau save manydamas, kad pasinaudosiu tik visuomeninius įvykius apmąstančiais užrašais, o asmeninius epizodus pasiliksiu sau. Ta­čiau kaistant Maidano kovų arenai asmeniniai ir politiniai išgyvenimai susipynė į tokį vientisą kamuolį, kad tapo nebeįmanoma jų atskirti.

Tiesa, nemažai asmeninio gyvenimo detalių iš rankraščio, apsidrausdama teisiniais sumetimais, pašalino pati Austrijos leidykla. Mat išsigando, kad dienoraštyje minimi „tretieji asmenys“ galbūt cituojami netiksliai ir dėl to gali pa­teikti savo pretenzijas leidyklai. Be to, iš­brau­kė su mano ne­pilnamečiais vaikais susijusius epizodus, motyvuo­dami tuo, jog suaugę jie turės teisę pa­traukti leidyklą teisminėn atsakomybėn už tai, kad buvo atskleidžiamas jų asmeninis gyveni­mas.

Tai manęs nenustebino, nes su analogiškais ju­ridiniais leidybos aspektais jau buvau susidūręs JAV ir Anglijoje. Kai žmonės gyvena pagal de­mokratijos taisykles, jie neišvengiamai iš­moksta šiomis taisyklėmis piktnaudžiauti. Ir tai anaiptol ne juokinga: mano pažinotas, bet prieš penketą metų miręs anglų rašytojas Francis H.Kin­­gas po panašios bylos prarado namą Lon­dono Braitono rajone, kai vienas Anglijos parlamento narys pateikė įtarimus, kad jis šio rašytojo knygoje pavaizduotas veikėja moterimi. Tam, kad apmokėtų bylos advokato paslaugas, F.H.Kin­gas buvo priverstas parduoti savo namą.

– Ar ukrainiečių rašytojai ir apskritai menininkai nepradėjo spekuliuoti pasaulio dėmesiu Maidanui?

– Reikia suprasti, kad visur egzistuoja aktualioji literatūra, kuri bėgant laikui neišvengiamai apmiršta, ir rimti literatūros kūriniai, rašomi prabėgus tam tikram laikotarpiui po vaizduojamų įvykių.

Pavyzdys: vieną geriausių romanų apie Pir­mą­jį pasaulinį karą („Iki pasimatymo ten aukštai“) prieš porą metų parašė pran­cūzas Pierre’as Lemaitre’as, už jį pelnęs Gon­kūrų premiją. Taigi tikram literatūros kūriniui atsirasti šiuo atveju prireikė net šimto me­tų. Ar verta stebėtis, kad iki šiol nėra nė vieno normalaus romano apie Černobylio katastrofą ir jos pasekmes, nors per pirmuosius porą metų po katastrofos pasirodė bent septyni ar aštuoni jai skirti romanai?

Lygiai taip pat nieko vertinga neturime apie Oranžinę revoliuciją, nors pasirodė jau 72 jai skirtos knygos ir keletas ilgametražių vaidybinių filmų. Prognozuočiau, kad Maidanas bei vėlesni Krymo ir Donbaso įvykiai irgi sulauks bent šimto knygų, tačiau rimtesnis literatūros kūrinys pasirodys ne anksčiau kaip po dviejų dešimtmečių.

Tam nusiteikęs žmogus užtruks bent penketą metų pasirengimui: pats apklausinės gyvus liudininkus, apvažiuos mūšių vietas. Tik visa tai asmeniškai patyręs ir perleidęs per save, gali tikėtis rimto rezultato.

O literatūra, pagrįsta interneto straipsneliais ir feisbuko nuotraukomis, niekam nebeįdomi, nes tokią knygą galėtų parašyti kiekvienas. Taigi neverta iš aktualių knygelių tikėtis kokybiškų, skaitytoją sujaudinti pajėgiančių literatūros kūrinių.

– Kokių jausmų išgyvenate prisimindamas savo paties anksčiau išleistus kūrinius?

– Visokių. Esu labai patenkintas, kad pirmasis „Bikfordo pasaulio“ vertimas išėjo būtent Lietuvoje, o ne Anglijoje, kurioje irgi turėtų netrukus pasirodyti. Šį romaną rašiau sovietinės epochos pabaigoje, Michailo Gorbačiovo valdymo laikais. Jis ir pasakoja apie sovietinio žmogaus mentalitetą, bet tai – pats sudėtingiausias mano kūrinys, kurį rašydamas daug dėmesio skyriau siužetinėms ir stilistinėms konstrukcijoms. Todėl jį sunku versti ir sunku skaityti. Viliuosi, kad sovietinį mentalitetą pažįstantys lietuviai lengviau sugebės jį perprasti.

Yra tokių romanų, kurių likimu man nebereikia rūpintis. Vienas jų, lietuviškai žinomas kaip „Iškyla ant ledo“, išėjo jau 37 kalbomis, sulaukė milijoninių tiražų. Aš jam nebereikalingas – galiu tik padėkoti už tai, kad dvidešimt metų mane ištikimai maitina.

– Interviu dalijate įvairiomis užsienio kalbomis. Ar daug jų mokate?

– Šneku rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, suprantu itališkai ir netgi japoniškai, nes esu baigęs japonų vertėjų kursus. Prisipažįstu, kad mokydamasis užsienio kalbų galvojau apie diplomato karjerą. Vis dėlto nei ambasadoriumi, nei konsulu netapau, o kalbų mokėjimas dabar praverčia užsienio skaitytojams pristatant savo literatūros kūrinius.

Valytoja Polia – praktiškai pagrindinis žmogus prokuratūroje. Gydytoja bėga pas būrėją pagalbos, kad ši atkerėtų anūkę – ir tai pavyksta! Vyrukas netyčia nusidažo plaukus raudonai – juoko pusvalandžiui. O visa esybe vadui Stalinui atsidavę čekistai gelbsti jo gyvybę. Jei pagal rusišką produkciją lietuviškuose TV kanaluose bandytume iššifruoti Rusiją, ji – banditų, būrėjų, humoristų ir už savo vadus gyvybę atiduoti galinčių patriotų šalis. Jai propaguoti Lietuvos televizijos darbo dienomis skiria per 26 valandas, kai kurios – apie pusę savo eterio laiko.

Aušra LĖKA

Jau švintant kai kurie lietuviški TV kanalai prabyla rusiškai, lyg Lietuva vis dar būtų viena iš penkiolikos SSRS „respublikų-se­sių“, o ne beveik 26 metai nepriklausoma valsty­bė su valstybine lietuvių kalba, dvylikti metai ES ir NATO narė.

BTV rusiškai atveria burną 7 val. 15 min. ir ne­­nutyla ilgiau nei 7 val. „Lietuvos ryto“ TV ru­­siš­kai su penkiolikos minučių pertrauka kalba pusseptintos valandos nuo 9 val. 25 min. iki 16 val., paskui trumpi atokvėpiai – ir vėl valandos ar dviejų trukmės rusiško gyvenimo būdo ataka, supinta iš kriminalų, mistikos, politikos ir juokų, kartais iš visai nejuokingų dalykų.

„Lietuvos ryto“ TV ir BTV darbo dienomis kasdien (skaičiuojant su kartojimais) rusiškos produkcijos transliuoja apie 10 val., TV6 – po 4, TV1 – valandą su trupučiu.

Sovietinės okupacijos metais ausiai buvo įprasta iš televizoriaus ekrano rusiškai girdėti „Go­vorit i pokazyvajet Moskva“ („Kalba ir ro­do Maskva“). Apie ką Maskva vis dar „govorit“ ir ką „pokazyvajet“ šiandien laisvos Lie­tuvos TV kanaluose?

Kalba, žinoma, niekuo nekalta, o rusai yra sukūrę tikrų ekrano šedevrų. Tačiau surusėjusios kai kurios Lietuvos televizijos populiarina ne juos, o pigius rusiškus čiulpinukus su neaiškaus veikimo įdaru.

„Lietuvos ryto“ TV Sausio 13-ąją – apie Staliną

Praėjusios savaitės rusiškasis lietuviškų TV kanalų meniu išsiskyrė viena premjera: kitą die­ną po kruvinosios Sausio 13-osios ketvirčio am­žiaus sukakties minėjimo „Lietuvos ryto“ TV debiutavo rusiškas serialas „Nužudyti Sta­li­ną“ (2013 m.) apie sovietinį rusišką patriotizmą gelbstint didį vadą „tovariščių“ Staliną nuo fa­šistų vokiečių abvero sąmokslo ir apie Ru­sijos pergalę, nuo kurios Lietuvai pavyko išsiva­duoti tik prieš ketvirtį amžiaus. Na, galima sakyti, sukakčiai pritaikyta premjera.

„Lietuvos ryto“ TV eteryje tai jau antras is­torinis kriminalinis serialas: dar rodomas vi­sai naujas, 2015-ųjų „Leningradas. Pokario gat­vės“. Originalus kriminalinio serialo pavadinimas tiesiog „Leningradas-46“, vietoje brūkšnelio dedant raudoną penkiakampę žvaigždę. Se­riale – sovietinės NKVD kova su karo nusikaltėliais ir pokarinio Leningrado banditais. Fil­mas, kaip ir rašoma anonsuose, prikausto dė­mesį. Bet kiek jis atitinka istorinę tikrovę?

„Lietuvos ryto“ TV siūlo ir šių laikų krimina­linį serialą, beveik, kaip dainavo Vladimiras Vy­sockis, „Krome mordabitija nikakich čudes“ („Iš­skyrus snukių daužymą, jokių stebuklų”). Bent jau kalinių ir banditų muštynės „Ku­li­nare“ (2012 m.) rodomos labai jau išsamiai.

Rusiškos komedijos žanrą šiame kanale re­prezentuoja „80-ieji“ (2011m.) – sovietinio gy­ve­nimo nostalgija persmelkta meilės trikampio istorija su daug alkoholio ir muštynių.

Amerikiečių serialą „Dingę“ kopijuojanti ru­siškoji „Paslapčių sala“ (2011 m.) irgi neapsi­eina be rusiškos specifikos: ru­sams atsidūrus negyvenamoje saloje nesunku įtarti sąmokslą, mat čia rado paliktus naujus di­delio dydžio batus, o Maskvoje užsilakstė, kol tokius pavyko gauti.

Kitas vakarietiškų serialų rusakalbis klonas – „Moterų daktaras“ (Ukraina, 2012 m.) – dar vie­na iliustracija, kaip skiriasi rusiška/uk­rai­nie­tiška ligoninė nuo vakarietiškų. O jei kas pyksta ant savo viršininko, serialą verta pasižiūrėti ir palyginti saviškį su „Moterų daktaro“ ligoninės sovietinio sukirpimo vyr. gydytoja. Gal bent kiek atslūgs pyktis ant savo vadovo.

LNK ir TV3 grupėse rusiškai kalba nereprezentaciniai kanalai

Iškalbingas faktas: LNK grupė savo pagrindi­niame kanale rusiškos produkcijos nuolat ne­rodo, nors, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus skaičiavimais, 2007 m. sausį per savaitę rodė jos apie 10 val. TV3 anuomet jos rodė apie 8 val., dabar dar­bo dienomis nerodo visai, tik savaitgaliais eli­tiniu laiku – prieš pat žinias imasi mistikos: ro­­do 1 val. 45 min. trukmės rusišką „Eks­tra­sen­sų mūšį“, tituluotą paranormalių tyrimų lai­da. Beje, savaitgaliais rusiškai mažiau girdėti vi­suose kanaluose, gal jaučiant bent kokį susivokimą, ką dera rodyti, ką ne.

Bet didžiosios komercinių TV kanalų grupės rusišką produkciją ištrėmė į savo mažesnius – TV3 į TV6, o LNK rusiškai užtvindė TV1 ir BTV, kuri tarp lietuviškų kanalų pirmauja pagal rusiškos produkcijos kiekį, kai kuriomis savaitės dienomis BTV ji užima pusę eterio.

BTV eteryje lojantis vokiško policijos šuns Rekso rusiškas giminaitis Muchtaras – vokiškas aviganis, bet vokiškos policijos tvarkos „Much­taro sugrįžime“ nėra. Kriminalinis scenarijus prifarširuotas rusų gyvenimo aktualijomis, pavyzdžiui, viršininkui nuo kebabo susuka pilvą, todėl jis negali eiti į aukštosios mados savaitę, į kurią jam kažkodėl atnešė nemokamus kvietimus, kurie buvo pasimetę tarp rietuvės knygų ir popierių.

„Muchtaro sugrįžimo“ Rusijoje nufilmuota dešimt sezonų, po 96 serijas per vieną, bet mums iki paskutiniųjų dar ilgai laukti. Beje, 2004 m. sausį debiutavusio serialo pirmasis se­zonas buvo nufilmuotas Maskvoje, paskui filmuota Kijeve, tačiau, kaip rašoma rusiškuose se­rialo pristatymuose, „dėl politinės situacijos Uk­rainoje“ dešimtasis sezonas jau filmuotas Mins­ke.

Kitas kriminalinis serialas – „Prokurorų pa­tikrinimas“ (2011 m.) pristatomas kaip detektyvinė realybės drama, patraukianti įtemptu ir labai gyvenimišku siužetu. Bet jį būtų galima priskirti ir prie juodojo humoro kategorijos. Pro­kuroras, kimšdamas „beliašą“, gatvėje ap­klausia moterį, kurios sūnus ką tik žuvo avarijoje. Bet ir kiti, tiriantieji tragedijas, kai kažkas lazerio spinduliu vis trumpam apakina vairuotojus, todėl kraupiose avarijose žūva daug žmo­nių, labai jau neskaniai juokauja. Maža to, vienas prokuroras užsnūdo valgykloje, nes nak­tį kergė savo augintinį, ir paskui visaip vengė imtis bylos, nes taip ir pramiegojo visą darbo dieną. Kitas darbo vietoje paskendęs pažinčių portaluose. Pagaliau paaiškėja, kad „lazerininkai“ – tai patys milicininkai, kurie užpyko dėl per mažų premijų, todėl nutarė lazeriu trumpam apakinti vairuotojus, kad šie sukeltų avarijas, o paskui iš jų būtų galima išsimušti kyšius.

Bet pagrindinė „Prokurorų patikrinimo“ herojė – ne prokurorai, o ūsuota prokuratūros va­lytoja teta Polia, apie kurią vis sukasi veiksmas. Valytoja tualete randa lagaminėlį su milijonu. Vienas prokuroras net bijo jį paimti į rankas – gal paslėpta bomba, o valytoja Polia nebijo ir prokurorą sugėdina, sako, jei mes, rusai, būtume bailiai, nebūtume TOKIO karo laimėję. Paskui valytoja Polia kovoja, kad prokurorai nepasisavintų rastų pinigų.

Keistų juokelių intarpų neišvengta ir dar viename BTV rodomame kriminaliniame rusakalbiame seriale –„Nikonovas ir Ko“ (Uk­rai­na, 2015 m.), bet, palyginti su „Prokurorų pa­­tikrinimu“, tai tik smulkmenėlės. Serialas pa­sakoja, kaip po tarnyboje patirtos stuburo traumos neįgaliojo vežimėlyje sėdintis kriminalistas tiria nusikaltimus, kuriuos atskleisti jam pa­de­da kiek sukarikatūrintas jaunas praktikantas.

BTV rusiškai irgi juokina. „Vienas už visus“ (2009 m.) – banalių juokelių rinkinys. Pavyz­džiui, dvi blondinės ieško, kur atostogauti. Ba­lis netinka, nes tokioje mažoje saloje netilps su sa­vo silikoninėmis krūtimis ir trimis lagaminais. Galiausiai nutaria besti pirštu į gaublį – kur pataikys, ten vyks. Bet bedant nulūžta priklijuotas nagas ir atostogos visai žlunga.

O BTV rodomoje Rusijos NTV kanalo po­kal­bių laidoje „Kalbame ir rodome“ šįsyk buvo apie nutukimą, bet kalbama kuo įvairiausiomis te­momis. Tokio formato laidų turi visos šalys, bet BTV pasirinko rusišką laidą, turbūt manyda­­ma, kad kovojant su nutukimu ar sprendžiant bet kokias kitas problemas Rusijos pa­tir­tis ir pavyzdžiai mums tinkamesni nei ES vals­tybių.

Galiausiai BTV metasi prie „Mistinių istorijų“ (2012 m.). Tai pristatoma kaip dokumentika apie aiškiaregystę, aiškiagirdystę ir aiškiažinys­tę. Dokumentika? Tikinama, kad doku­men­­tika.

Rusiška mistika maitina ir TV1. Realybės do­kumentikos žanrui priskirta čia kiekvieną dar­bo dieną po pusvalandį rodoma „Būrėja“ (2012 m.), sukurta pagal amerikietišką formatą („Mee­ting a fortune teller“). Bet turinys, kaip ir kitos nuo vakariečių nukopijuotos ar pagal jų formatus sukurtos produkcijos, žinoma, adaptuotas rusiškam gyvenimo būdui. Štai medikė laks­to pas būrėją, mat jos duktė pagimdė juodo­sios magijos užburtą vaikelį. Išsiuvinėjo ant vaiko drabužėlio kitą, nei buvo davę, vardą, – ir bingo, anūkė atburta.

Be stebuklų neapsieina ir antras rusiškas TV1 programos produktas – komedinis serialas „Mano mylimiausia ragana“ (2008 m.). Se­ria­las patenkino smalsumą (jei kam tai buvo įdo­mu), apie ką svajoja rusas, įgijęs magiškų ga­lių – pirmiausia apie raugintus agurkus nuo kai­mynų palangės, daug, net labai daug maisto, žmonai kailinių, nedirbant laimėti geriausio darbuotojo prizą ir dar „Oskarą“.

O TV3 grupės kanalas TV6 demonstruoja ru­­sišką hu­moro jausmą. „6 kadrai“ prisistato kaip ru­siškas sketch show, Rusijoje rodytas 2006–2014 m. Čia nėra nuolatinių personažų, bet grotestiškai vaizduojama gyvenimo realybė.

Groteskas ne itin giliamintis. Pavyzdžiui, gy­dytojai operuoja apendicitą miegančiam pa­cientui, nes sugedo ligoninės anestezijos aparatas. Arba milicininkas iš traukinio išlipusiam provincialui pareiškia, kad išleistas įsakymas sušaudyti visus, ką atranda Maskvoje be registracijos, ir provincialas už gyvybę sumoka kyšį. Arba budėtoja neleidžia į degantį butą ugniagesių, kol šie neparodo dokumentų. Gal kam ir juokinga.

Ne ką sudėtingesni ir TV6 rodomo rusiško se­rialo „Saša ir Tania“ (2013 m.) juokeliai apie vieną šeimą. Pavyzdžiui, žmona manė įmaišiusi į šampūną skysčio nuo plikimo, bet tai vyro plaukus nudažė raudonai, maža to, jis išsitepė veidą žmonos kremu, bet, pasirodo, jis skirtas kojoms. Daug juoko, riksmų ir bučinių.

Žinoma, kaip apsieiti be rusiškų kriminalų: TV6 rodo serialą „Fizrukas“ (2014 m.). Čia darbš­tus banditas spėja dirbti dviem etatais – ir tie­sioginį bandito „darbą“, ir fizinio lavinimo mokytoju.

Per savaitę – per 150 rusiškos produkcijos valandų

Darbo dienomis susumuotas „Lietuvos ry­to“ televizijos meniu – po šešis rusiškus filmus, tad erdvės kitokiems nelabai lieka, nes tai už­ima beveik pusvienuoliktos valandos. Iš kitų šis ka­nalas išsiskiria dėmesiu sovietmečio istorijai skirtais kriminalais – ne tik šiandienos „mordabitijomis“ ir juokeliais.

LNK grupei priklausančioje BTV – trys kriminaliniai, vienas komedinis serialas, viena po­kalbių laida, vienas mistikai skirtas tęstinis produktas, darbo dienomis – maždaug po 10 val. BTV praėjusį sekmadienį rodė ir vieną ru­sišką komediją – „Laukiniai“ (2006 m.), turbūt tiksliau nusakant rusišką filmo pavadinimą, „Di­kari“ verčiant „Dykinėtojai“.

TV3 eteryje šeštadienį ir sekmadienį po beveik dvi valandas mistikos. TV3 grupės ka­nalo TV6 rusiška specializacija – juokeliai: jis rodo du komedinius serialus ir vieną kriminalinį. Tai trunka kasdien po keturias valandas. Dar šios grupės TV8 kanalu rodomi keli se­­nieji rusiški animaciniai filmai: kaip sakoma, laužk medį, kol jaunas.

LNK grupės TV1 kanale – vienas komedinis serialas apie ra­­ganą ir viena raganų atbūrimo laida, iš viso kas­dien po valandą su trupučiu.

Rusų kalba skamba ir įsijungus LRT kultūros kanalą. Tik čia jau kaip priešnuodis didžiajai daliai rusiškos produkcijos – rusų kalba DW žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos.

Taigi susumavus išeina 151 valanda per sa­vaitę rusiškos ir rusakalbės produkcijos lietuviš­kame eteryje. Rusijos „minkštąsias galias“ ty­­­rinėjančio dr. N.Maliukevičiaus skai­čia­vi­mais, 2007 m. sausį, kai Vladimiras Pu­­tinas dar ne­grasino Europos taikai, šis skaičius buvo net­gi mažesnis – tik 79 valandos.

„Lietuvos ryto“ TV rodoma visa rusiška pro­­dukcija lietuviškai neįgarsinta, tik su lietuviš­­kais subtitrais. Kituose kanaluose dalis ru­siškos produkcijos įgarsinta. Gal taikomasi ir į jaunesnę auditoriją?

Rusiška produkcija „Lietuvos ryto“ TV – pa­lyginti nauja, TV3 „Ekstrasensų mūšis“ irgi švie­žias, šiek tiek daugiau naftalino BTV, TV1 ir TV6.

„Lietuvos ryto“ TV ir TV6 rusišką produkciją rodo ir žiūrimiausiu vakaro laiku, bet di­džiau­sia rusiškos produkcijos koncentracija – ry­tinėmis ir popietinėmis valandomis, namų šei­­mininkių, apie namus besisukančių kaimo žmo­nių, bedarbių auditorijos laiku. Kai kuriomis valandomis rusiškai varo visi penki rusakal­bę produkciją reguliariai rodantys lietuviški TV kanalai. Gal koncentracija į lengviausiai po­pulistų rinkimuose „paimamą“ auditoriją ir ne atsitiktinis?

Mitai ir faktai apie pigumą ir žiūrimumą

Kodėl kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose tiek daug rusiškos produk­cijos?

Vyraujanti nuomonė – tai iš „biednumo“, nes rusiška produkcija pigesnė vos ne perpus. O į paketą kaip savotiška nuolaida įsiūloma ir visokio šlamšto, kurį paskui privalu ištransliuoti.

Tačiau vieno rusiškiausių lietuviško TV kanalo – „Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus neigia, kad rusiška produkcija daug pigesnė: „Nėra didelių skirtumų tarp pinigų. Rodome ir vakarietiškos produkcijos, pirkome didelį „Sony“ paketą – kainos labai panašios. Tikrai ne iš „biednumo“ perkame rusišką produkciją. Kai kurios net neįperkame, ką nuperka didesni lietuviški kanalai, pavyzdžiui, TV3.“

L.Ryškus neigia ir nuomonę, neva perkant visą paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, kurią privalu ištransliuoti.

Į klausimą, kodėl vis dėlto išskirtinai daug vietos jo vadovaujamas kanalas skiria rusiškai produkcijai, jis atsako taip: „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri.“ L.Ryškus tikina, kad rusiškus serialus žiūri kur kas daugiau žiūrovų nei, pavyzdžiui, jų kanalu rodomą „Sony“ produkcijos „Bręstantį blogį“.

Teisybės dėlei, žiūrovų prioritetams patikrinti „Lietuvos ryto“ TV daugiau alternatyvų nelabai ir pateikia – kanale vyrauja rusiški serialai. O lyginti su kitais kanalais nedera, nes vieno ar kito televizinio produkto žiūrimumas priklauso ir nuo viso kanalo populiarumo tarp žiūrovų.

L.Ryškus tikina, kad jo vadovaujamo kanalo rodomą rusišką produkciją daugiausia žiūri lietuviai, o ne Lietuvos rusai, mat jie žiūri rusiškus kanalus. Pagrindinė „Lietuvos ryto“ TV auditorija – 35-erių ir vyresni žmonės. „Jau­ni­mas rusiškų serialų nežiūri, jie nesupranta ru­siškai, o titrus skaityti nepatogu. Be to, jie žiūri daug serialų „pirataudami“. Ir ne tik rusiškus, bet ir amerikietiškus“, – aiškina L.Ryškus.

Jo vadovaujamame kanale rusiškos laidos ir filmai rodomi tik su lietuviškais titrais. Kanalo vadovas sako, kad tuo labai džiaugiasi. Savo po­litikos kanalas keisti neketina ir, jo nuomone, būtų gerai, jei ir angliškus filmus titruotų, o ne įgarsintų lie­­­tuviškai. „Tai padeda išmokti svetimą kal­bą“, – ir apie tokią savo edukacinę misiją užsime­na L.Ryškus. O titruoti ar įgarsinti – skirtingose šalyse skirtingos tradicijos: didžiosios tautos, pavyzdžiui, prancūzai, vokiečiai, kitakalbę produkciją įgarsina, o skandinavai titruoja.

„Lietuvos ryto“ TV iki L.Ryškaus atėjimo, kol kanalui vadovavo Edmundas Jakilaitis, rusiškos produkcijos praktiškai visai nebuvo. 2013 m. pasikeitus vadovams kanalas, galima sakyti, grįžo prie šaknų: mat „Lietuvos ryto“ TV 2008 m. rudenį pradėtas transliuoti vietoje „5 kanalo“, kuris buvo matomas tik Vilniuje ir Kaune, paskui dar ir Alytuje. Pagrindinė auditorija buvo palyginti daug rusų turintis Vilnius, tad „5 kanalas“ taikė į jų skonį ir rodė daug rusiškos produkcijos. Maža to, nors turėjo savo žinių tarnybą, vienu metu retransliuodavo Rusijos kanalo NTV žinias. „5 kanalui“ vadovavo tas pats L.Ryškus, kuris po pertraukos vėl grįžo vadovauti dabar jau performuotam į „Lietuvos ryto“ TV kanalui.

„Taip, tai buvo mano, kaip naujo vadovo, pa­sirinkimas, – į klausimą, kodėl pasikeitė ka­na­lo politika, pareiškė L.Ryškus ir pridūrė: – Žinau, kur lenkiate. Galėjote tiesiai sakyti, kad tai rusicizmas, paslėpta propaganda. Bet aš taip nemanau. Aš manau, kad lietuviai – la­bai pro­tinga nacija, puikiai atsirenka. Ne­manau, kad lendantys amerikonizmai yra ge­riau nei ru­sicizmai. Visas antirusiškas vajus, kuris po truputį tampa net antislaviškas, tai politikų kapitalo didinimas ir galimybė jiems išlįsti į viešumą tautą gąsdinant visokiais pavojais net ten, kur jų nėra, žinoma, išskiriant tokius realius da­­lykus, kaip šovinistinė Putino politika. Labai liū­dėčiau, jei lietuvių tauta dėl valstybinės politikos nemotyvuotai ir be pa­grindo pradėtų nemėgti rusų, net intelektualų. Tai būtų netektis.“

Bet kalbama ne apie rusiškos produkcijos eliminavimą, bet apie proporcijas. Ar nėra ne­tektis, kad „Lietuvos ryto“ TV žiūrovai praktiškai visai nemato ES ir kitų vakarietiškų europiečių televizinės produkcijos? L.Ryškaus įsitikinimu, tam yra LRT televizija, kuri gauna la­bai didelių subsidijų ir yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais: „Žiūrovai europinės produkcijos nežiūri ir dėl to labai gaila. Bet edukaciniais, pratinimo prie tokios produkcijos dalykais turėtų užsiimti nacionalinė televizija, kuri gauna mokesčių mokėtojų pinigų, o ne privatūs kanalai, kurie išgyvena sunkią konkurencinę kovą.“

Tiesa, kitur edukacijos jis nesikrato: juk kalbėdamas apie nedubliuotą rusišką produkciją „Lietuvos ryto“ TV eteryje įžvelgė edukaciją, mat tai, pasak jo, leidžia mokytis rusų kalbos.

Beje, nors „Lietuvos ryto“ TV vadovas tikina, kad rodant rusišką produkciją konkurencinė kova palengvėjo, bet ne kažin kiek. UAB TNS LT atliekamo TV auditorijos tyrimo duomenimis, „Lietuvos ryto“ TV visų laidų vidutinė auditorija tiek 2015 m. gruodį, tiek, pavyzdžiui, 2012 m. sausį, kai rusiškos produkcijos nebuvo, liko ta pati – 0,7 proc. Kanalo dalis TV eterio dalybose šiek tiek išaugo, bet nedaug.

Ir paskutinis klausimas: ar pats L.Ryškus žiūri tai, ką kitiems rodo? „Visus serialus žiūriu prieš nupirkdamas. Ne visas serijas, bet turiu savo sistemą: pažiūriu įvairių serijų iš pradžios, vidurio, pabaigos ir apsisprendžiu dėl serialo tinkamumo“, – aiškina L.Ryškus. Bet jis pripažįsta, kad nėra nuolatinis savo vadovaujamo kanalo serialų žiūrovas.

Iš Rusijos informacinės erdvės neišsiveržėme

Akivaizdu, kad kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose vakarietiškos ir rusiškos produkcijos disproporcija antrosios nau­dai akivaizdi ir padėtis negerėja, net at­virkščiai. O kur dar kabelinių TV retransliuojami Rusijos TV kanalai.

Vyrauja versija, kad tai lemia kainos ir žiūrimumo santykis. Bet, kaip tikina vieno rusiškiausių tarp lietuviškų kanalų „Lietuvos ryto“ TV vadovas, kaina nedaug skiriasi nuo vakarietiškų, bet žmonės rusišką produkciją žiūri labiau.

Politologas dr. N.Maliukevičius neatmeta, kad tai gali būti noras įtikti kažkuriai auditorijai, bet sako nesąs tikras, kad iš tikrųjų yra to­kie auditorijos poreikiai. To nepatvirtina ir „Lie­tuvos ryto“ TV žiūrimumo pokyčiai jai kar­di­naliai pakeitus rusiškos ir kitos produkcijos proporcijas.

Kita vertus, jei sakoma, kad paklausa formuoja pasiūlą, ar nevyksta ir atvirkštinis procesas, ypač kai tam tikromis valandomis žiūrovai ne itin ką, be rusiškų serialų, turi pasirinkti?

„Žinoma, tai ne vienpusiški, o vienas kitą įt­virtinantys dalykai. Jei tokia pasiūla, auditorija joje ir „užstringa“. Jei keičiasi pasiūla, keičia­si ir auditorijos poreikiai“, – neabejoja N.Ma­­­liu­ke­vičius. Bet jis atkreipia dėmesį, kad ­daž­­nai renkamasi, kurį kanalą ar produkciją žiūrėti pa­gal savo simpatijas, vertybines nuosta­tas, kurias informacinė erdvė tik dar labiau įt­virtina ir sustiprina. Tad svarbus klausimas – ne tik vienokios ir kitokios produkcijos proporci­jos, bet ir koks jų turinys.

O per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija, neabejoja politologas, turi tam tik­rą geokultūrinį krūvį, puoselėja tam tikrą nostalgiją sovietmečiui. Galima palyginti, kaip, pavyzdžiui, tam tikros odiozinės figūros, kaip Stalinas ar sovietmečio nomenklatūros veikėjai, vaizduojami rusiškoje ir kaip vakarietiškoje produkcijoje.

Iš tiesų žiūrint lietuviškų TV kanalų rodomą rusišką produkciją didžiojoje jos dalyje tarsi ban­doma įdiegti, kad kyšiai, savų protegavimas, girtavimas, taip pat ir darbo vietoje, yra gyvenimo norma, o sovietinė praeitis verta nostalgiškų prisiminimų, gal net atgaivinimo. Ar ne tai į mūsų TV ekranus ištransliuoja ir lietuviškus serialus pagal rusiško gyvenimo „vertybių“ etaloną kuriami, pavyzdžiui, lietuviški „Rezidentai“?

„Gal anksčiau ir galima buvo sakyti, kad ne­reikia painioti Rusijos kultūros, taip pat ir televizijos, su politika. Bet esant dabartinei padėčiai, po Krymo okupacijos, Rusijos veiksmų Ry­tų Ukrainoje, šiek tiek nepatogu tokiomis replikomis svaidytis“, – sako Rusijos „minkštųjų ga­lių“ įtaką tyrinėjantis N.Maliukevičius. Jis at­krei­pia dėmesį, kad štai rusiškuose filmuose, laido­se matome tuos pačius aktorius, kurie yra vie­ni didžiausių V.Putino Krymo okupacijos apologetų.

Pavyzdžiui, Ivanas Okhlobystinas, ir Lie­tu­voje rodyto serialo „Internai“ aktorius, atvyko į Donecką kovoti su „pasauliniu blogiu“ tuo me­tu, kai Rusijos „specnazas“ šaudė į Do­nec­ko oro uosto gynėjus.

N.Maliukevičius pabrėžia, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio atrodančias banalias komedijas ir įprastinius serialus. Ką jau kalbėti apie retransliuojamus Rusijos TV kanalus, kur net muzikinėse programose komentuojami Krymo, Rytų Ukrainos įvykiai. Rusiškoje produkcijoje viskas susipynę.

Politologo įsitikinimu, ką rodyti, turėtų būti ir TV kanalų reputacijos klausimas. Pavyz­džiui, kai po pseudodokumentinių filmų apie Sausio 13-ąją buvo laikinai sustabdyta „Pervyj Baltijskij kanal“ retransliacija per kabelines televizijas, vienas retransliuotojas dar iki tokio Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo pats nutarė sustabdyti transliavimą, nes tai ir jo reputacijos klausimas. Buvo ir reklamos užsakovų, kurie atsisakė čia skelbti reklamą. „TV kanalo produkcijos proporcijų nesudėliosi griežtu reguliavimu, bet yra ir TV kanalų, ir jų savininkų reputacija. O jei per simbolines mums datas transliuojami odioziniai serialai apie sovietmetį, tai jau nesusivokimo klausimas“, – pabrėžia N.Maliukevičius.

Tai, kad bent pusė produkcijos turėtų būti Europos kalbomis, rekomenduoja ir europinės institucijos.

Dar vienas įdomus aspektas: N.Maliu­ke­vičius pasakoja, kaip vienoje mokslinėje konferencijoje diskutuojant šiomis temomis Estijos ekspertas pasakojo, kad estų auditorijai rusiška masinė televizinė produkcija paprasčiausiai nebeįdomi. O štai Lietuvoje kai kas sako, kad ru­siška produkcija įdomi, vaizdingai sukurta, nepalyginsi su lietuviška.

Įdomiausias klausimas – kodėl taip yra. Tam, N.Maliukevičiaus vertinimu, gali turėti įta­kos ir tai, kad estų geresni anglų kalbos ge­bėjimai, o lietuvių auditorijos anglų kalbos ži­nios prastesnės, bet rusų kalbos – geresnės. Be to, estų ir rusų bendruomenės Estijoje palyginti atsiskyrusios viena nuo kitos, rusai nėra estiškos žiniasklaidos vartotojai. Tiesa, tai turi ir blo­gą aspektą – jų nepasiekia šiais kanalais sklei­džiama informacija. Pas mus rusakalbių ir lietuvių informacinės ir kultūrinės erdvės labiau persidengusios, bet mūsų auditorija ga­nėtinai įklimpusi į rusišką informacinę erdvę ir tai yra tam tikras mūsų specifiškumas, skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos.

Ar tai kelia grėsmę?

„Gal per daug žongliruojame informacinio karo atakos, grėsmės terminais. Ne kiek įžvelgiu grėsmę, kiek jaučiu nusivylimą dėl tokio kai kurių mūsų TV kanalų ėjimo pigiausiu keliu. Norėtųsi, kad mūsų televizijos pademonstruotų stuburą, ne tik plauktų pasroviui, bet ir formuotų auditoriją. Jaučiu nusivylimą, kad lig šiol esame užstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje medijų erdvėje, nors jau tiek metų politinės erdvės situacija pasikeitusi, priklausome europinėms, tarpatlantinėms saugumo stru­k­tūroms, ištrūkstame ir iš energetinės mo­nopolijos. O informacinė Rusijos monopolija dar laiko mus gana tvirtai užgriebusi“, – pastebi N.Maliukevičius.

Rusiškas įtakas tyrinėjantis politologas atkreipia dėmesį, kad žiūrint į jaunimo preferencijas medijų srityje ir jų kalbinius gebėjimus padėtis turėtų keistis. O jei kai kurie TV kanalai į tai nereaguos, į rinką ateis kiti žaidėjai.

Iš tiesų keista: nors per beveik 26-erius Ne­priklausomybės metus rusiškai kalbančių Lie­tuvos gyventojų vis mažėja, o lojalūs Lietuvai puikiai moka lietuviškai, maža to, dauguma jaunimo iki 30 metų rusiškai nė nemoka, Lie­tuvos televizijos kanaluose rusiškų TV programų daugėja.

Ar mums rusiškas gyvenimas TV ekrane tebėra įdomesnis, nei visas kitas likęs pasaulis už Lietuvos sienų kartu sudėjus? O gal mes tokie įdomūs Rusijai, kad ji sugeba lietuviškas televizijas užversti menkaverčiais rusiškais čiulpinukais su neaiškaus ilgalaikio veikimu įdaru?