Tag Archive | "rusų"

Lietuvių daugiakalbystė – tarp anglų ir rusų

Tags: , , , , ,


Shutterstock

Kalba ir pinigai. Šalies konkurencingumas ir gebėjimas aktyviai pritraukti investicijų tiesiogiai priklauso ir nuo užsienio kalbų mokėjimo. Deja, priskirti lietuvius prie daugiakalbių europiečių šiandien dar per anksti.

Praėjusią savaitę pristatydamas Lietuvos investicinį patrauklumą, užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas pabrėžė, kad labai svarbus dalykas laukiant rimtų investuotojų – mokėti tris užsienio kalbas. „Veidas“ domėjosi, ar kalbų mokėjimas yra lietuvių stiprioji pusė siekiant investuotojų iš Vakarų šalių dėmesio, varžantis dėl jo su kitomis Rytų ir Vidurio Europos bei Šiaurės šalimis.

Ambicingi tėveliai savo vaikus užsienio kalbų pradeda mokyti vos tik šiems pradėjus vaikščioti. Anglų kalbos būreliai, vasaros kursai bei stovyklos – ir tarp populiariausios užklasinės veiklos. Visuotinis poreikis prabilti užsienio kalbomis, atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau yra tapęs savaime suprantamas, bet… tebėra ribotas. Dauguma jaunesnių nei 40 metų lietuvių susikalbėtų angliškai, taip kaip vyresni nei keturiasdešimtmečiai – rusiškai. Kitoms kalboms, net tokioms svarbioms Europos Sąjungos erdvėje, kaip vokiečių (juk Vokietijos ekonomika yra stipriausia Europoje), sulaukti adekvataus lietuvių dėmesio vis dar nepavyksta. Ką jau kalbėti apie tolimesnes ir kitose šalyse mažiau „paklausias“ skandinavų, italų, ispanų, turkų ar japonų.

„Man patinka, kaip į užsienio kalbų mokėjimą žiūri Šiaurės šalių gyventojai, pavyzdžiui, suomiai. Jie sako: mes žinome, jog niekas nesimokys suomių kalbos tam, kad galėtų su mumis bendrauti, todėl stengiamės išmokti kuo daugiau užsienio kalbų. Mokėti anglų, vokiečių, prancūzų ir dar, pavyzdžiui, italų jiems neatrodo kažkoks ypatingas ir nepasiekiamas išsilavinimo lygis. Norėtųsi, kad lietuviai taip pat mokytųsi kuo daugiau užsienio kalbų, kad galėtų laisvai bendrauti, nes europiečiai mūsų kalbos masiškai, deja, tikrai nesimokys“, – teigia Švietimo mainų paramos fondo projektų koordinatorė Jurgita Melaikienė.

Vis dėlto Lietuvos žmonių daugiakalbystė didėja. 2011 m. gyventojų surašymas rodo, kad nuo 2001 iki 2011 m. gyventojų, mokančių daugiau nei dvi kalbas, padaugėjo šešiais procentais, o tų, kurie, be gimtosios, nemoka nė vienos kitos kalbos, sumažėjo devyniais procentais. Eurobarometro duomenys turėtų dar labiau džiuginti: pagal 2012 m. atliktas apklausas, Lietuvos gyventojai, be gimtosios, moka daugiau kalbų nei vidutinis Europos Sąjungos gyventojas. Bent vieną kalbą, be gimtosios, nurodė mokantys 92 proc. Lietuvos gyventojų (ES – 54 proc.), dvi – atitinkamai 52 ir 25 proc., tris – 18 ir 10 proc. Nė vienos kitos kalbos Lietuvoje nemoka tik 8 proc. žmonių, o Europos Sąjungoje – 46 proc.

Tačiau ar statistinė mūsų daugiakalbystė yra tai, kuo galime didžiuotis ir dėl ko jaustis pranašesni kitų europiečių atžvilgiu? Už šiokį tokį vienos ar kelių svetimų kalbų supratimą dažnas turėtų būti dėkingas geopolitinei šalies situacijai, keliomis kalbomis klegėjusiam vaikystės kiemui, bet tik ne asmeninėms intelektinėms pastangoms. Sovietiniais metais rusų kalba ironiškai vadinta antrąja gimtąja – ji skambėjo visur ir būtų sulindusi į galvas net jos nesimokant. Prie „savaime išmokstamų“ buvo ir lenkų kalba, mat kai kuriuose šalies regionuose buvo galimybė matyti Lenkijos televiziją, tuomet laikytą langu į pasaulį, įsigyti lenkiškų žurnalų. Iš čia – nemažos dalies vyresnio amžiaus žmonių kalbų mokėjimas, dažnai neperžengiantis buitinio lygmens.

„Lietuvos daugiakalbystė yra ribota, palyginti su Europos Sąjunga. Eurobarometro duomenimis, anglų kalbą moka tiek pat Lietuvos gyventojų, kiek vidutiniškai ES valstybėse (38 proc.), tačiau prancūzų, ispanų kalbų lietuviai nemoka. Vis dar išsiskiriame rusų kalbos mokėjimu“, – komentuoja Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vilma Bačkiūtė.

Prancūzų kalbą Europos Sąjungoje moka vidutiniškai 12 proc., Lietuvoje – 3 proc. gyventojų, ispanų – atitinkamai 7 ir 1 proc.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrus naujoms profesinėms, akademinėms, verslo galimybėms, tikėtasi didesnio dėmesio bent jau didžiosioms Europos kalboms. Tačiau noras jų mokytis išliko toks pat menkas, o kai kur ir apskritai nunyko: vokiečių, prancūzų kalbų mokytojams kai kuriose mokyklose nebeliko darbo, jiems teko profesiškai persiorientuoti. Anglų kalba liko praktiškai be konkurenčių, išskyrus rusų.

„Natūralu, juk anglų kalba yra viena populiariausių pasaulyje, ja galima susikalbėti įvairiose šalyse, jos labai daug aplinkui – žiniasklaidoje, reklamose, socialiniuose tinkluose, technologiniuose dalykuose. Jaunimas vartoja vadinamąjį anglišką slengą, įvairius posakius, trumpinius ir pan. Trečia pagal populiarumą yra vokiečių kalba, o prancūzų stipri tik kai kuriuose regionuose, kur jos mokoma nuo seno, yra gerų ir motyvuotų mokytojų, pavyzdžiui, Alytuje. Kitur ji labai sunkiai skinasi kelią, galbūt dėl paplitusios nuomonės, kad prancūzų kalba labai sunkiai išmokstama“, – svarsto J.Melaikienė.

Retesnių kalbų lietuviai dažniausiai imasi atsiradus konkretiems darbo pasiūlymams, verslo galimybėms, tai yra skatinami motyvacijos.

Labai ryškus atotrūkis, Eurobarometro duomenimis, tarp Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių rusų kalbos mokėjimo. Mūsų šalyje ją moka 80 proc., ES – tik 5 proc. gyventojų. Vyresnės kartos rusakalbystės priežastys visiems suprantamos, tačiau pastarųjų dešimtmečių tendencija turbūt neatitiko logiškai išmąstytų lūkesčių: mes, beje, kaip ir latviai bei estai, manome, kad rusų kalba po anglų yra reikalingiausia. Kitiems ES gyventojams taip neatrodo. Prisirišimą prie rusų kalbos lemia ir bendra kalbinė erdvė palyginti netolimoje praeityje, vyresnė kartos įtaka.

„Kai mokytojų paklausiu, kodėl vaikai kaip antrą užsienio kalbą labai dažnai pasirenka rusų, vienas iš argumentų būna tas, kad tėvai puikiai moka šią kalbą ir galės vaikams padėti jos mokytis. Tačiau tikriausiai nebeužtenka laiko ir dėmesio, tad ją perprasti darosi vis sunkiau. Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ originalo kalba šiuolaikiniai mokiniai, besimokantys rusų kalbos tik mokykloje, jau nebeperskaitytų“, – neabejoja J.Melaikienė, pabrėždama, kad situacija visiškai kitokia ten, kur aplinka yra rusakalbė, tėvai kalba rusiškai ir pan.

Vis dėlto modernioje investicinėje aplinkoje vien anglų ir rusų kalbų – per maža, net jeigu jos mokamos tobulai. Naujų karjeros galimybių siūlo vis tvirtėjantis Lietuvos ryšys su Šiaurės šalimis. Tačiau norint pasinaudoti šiomis galimybėmis, be įprastinių užsienio kalbų, būtina mokėti bent vieną Šiaurės kalbą – suomių, švedų, norvegų ar danų. Motyvacija jų mokytis – iškalbinga: Šiaurės kalbomis šnekantys darbuotojai vidutiniškai gauna 50 proc. darbo rinkos vidurkį viršijantį atlyginimą.

„Valstybiškai Lietuva siekia viešinti Šiaurės šalių kalbų mokėjimo poreikį ir galimybes įsidarbinti Lietuvoje esančiuose ir kuriamuose paslaugų centruose bei skatinti visuomenę ir vyresnių klasių mokinius mokytis šių kalbų, – teigia V.Bačkiūtė, primindama, kad šios nuostatos apibrėžtos  memorandume dėl Šiaurės šalių kalbų. – Jei Lietuva siekia efektyvesnio bendradarbiavimo su ES valstybėmis, vertėtų mokytis vokiečių kalbos (ją vartoja 16 proc. ES gyventojų), italų ir anglų (13 proc.), prancūzų (12 proc.), ispanų ir lenkų (8 proc.). Jei siekiame glaudesnių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, verta mokytis latvių, estų, rusų ir lenkų kalbų. Valstybei, beje, visada naudinga jos piliečių kalbinė įvairovė. Tautinės mažumos ir migrantai smarkiai prisideda prie šalies kalbinio, o kartu ir ekonominio, kultūrinio bei politinio potencialo.“

Kai kurios valstybės ekonominę užsienio kalbų mokėjimo naudą bando įvertinti pinigine išraiška. Tarkim, Jungtinė Karalystė pripažįsta, kad valstybė praranda tokias dideles rinkas, kaip Brazilija ir Rusija, nemokėdama ispanų ir rusų kalbų. Kardifo verslo mokyklos profesoriaus Jameso Foremano Pecko tyrimas atskleidė, kad dėl užsienio kalbų nemokėjimo Didžiosios Britanijos ekonomika kasmet praranda 48 mlrd. svarų sterlingų (67 mlrd. eurų), arba 3,5 proc. šalies BVP.

Jūratė Kiliulienė

 

 

Aktualusis interviu

 

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto dėstytojas istorijos m. dr. Norbertas Černiauskas.

 

VEIDAS: Ar tarpukario Lietuvoje buvo akcentuojamas užsienio kalbų mokėjimas? Ar apskritai būta poreikio kalbėti svetimomis kalbomis?

N.Č.: Užsienio kalbų mokymasis, paplitimas ir savotiškos mados yra neatsiejamas modernėjančios visuomenės atributas, sietinas su visuotinio raštingumo ir švietimo paplitimu, didėjančiu tarptautiniu bendravimu politikos, mokslo, verslo srityse, kultūriniais mainais. Žinia, modernėjimo procesai Lietuvoje didžiausią spartą įgavo nepriklausomybės (1918–1940) metais – taigi šiais metais galime fiksuoti ir aiškias užsienio kalbų mokymosi bei vartojimo tendencijas, madas.

Iki 1918 m. užsienio kalbų mokytasi ir mokėta gana nedaug, nes ir pačių besimokančiųjų būta ne itin gausu. Populiariausios užsienio kalbos buvo vokiečių, rusų ir lotynų, taip pat prancūzų kalba. Platesnėje gyventojų masėje šiek tiek daugiau mokėta rusiškai ir lenkiškai (ypač atskiruose regionuose) – tai kaip tam tikra istorinė, administracinio aparato ar kariuomenės aplinkoje paplitusi tradicija. Žinoma, didelė Lietuvos gyventojų dalis kalbėjo ir jidiš kalba, nes ši jiems buvo gimtoji.

VEIDAS: Šiais laikais kaip pirmoji užsienio kalba mokyklose vienareikšmiškai pasirenkama anglų. O kokios „mados“ buvo prieškario švietimo įstaigose?

N.Č.: Po nepriklausomybės paskelbimo, plečiantis lietuviškajai švietimo sistemai, itin plito ir ilgą laiką populiariausia kalba buvo vokiečių, vis mažiau mokytasi lotynų kalbos (vyko daug diskusijų dėl šios kalbos praktiškumo ir reikalingumo), antrą poziciją užėmė prancūzų kalba, po jos ėjo anglų ir rusų kalbos. Gimnazijų mokymo programose įteisinta viena privaloma užsienio kalba (gimnazijos pačios ją pasirinkdavo), kuriai buvo skiriamos keturios penkios savaitinės pamokos. Po 1923 m. švietimo reformos, atsižvelgiant į gimnazijos profilį (humanitarinį ar realinį), buvo mokomasi vienos privalomos ir vienos dviejų pasirenkamų kalbų. Apskritai trečiojo dešimtmečio Lietuvos mokyklų programose būta šių užsienio kalbų mokymosi: vokiečių, lotynų, prancūzų, anglų, rusų, lenkų ir senosios graikų.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU), be minėtų kalbų, įvairiuose fakultetuose ir programose dar kartais mokytasi hebrajų, arabų, italų ar švedų kalbų. Vienu pagrindinių universitetinio išsilavinimo akcentų išliko lotynų kalba. O štai Šiaulių prekybos institute daugiausia mokytasi vokiečių ir anglų kalbų – tai iš esmės atitiko pagrindines Lietuvos prekybos (eksporto) kryptis.

Aukštosiose mokyklose siekta, kad studentas svetima kalba galėtų laisvai skaityti mokslinius tekstus, literatūrą. 1932 m. atlikus VDU studentų apklausą paaiškėjo, kad daugiausiai jų moka vokiečių kalbą (2579), rusų (2383), lenkų (1087), hebrajų (733), jidiš (642), anglų (522), prancūzų (373), lotynų (309), latvių (126), esperanto (30), senąją graikų (18), italų (12), čekų (9) ir t.t (ispaniškai mokėjo tik vienas studentas). Šią statistiką lėmė ir pačių studentų tautybė, kultūrinė ir istorinė patirtis, o ne tik vienos ar kitos kalbos išmokimas mokykloje. Nepaisant to, iš šių skaičių galime nustatyti ir bendrąsias užsienio kalbų paplitimo tarp išsilavinusių Lietuvos gyventojų tendencijas.

Padėtis pasikeitė po 1936 m. švietimo reformos: tiek dėl politinių peripetijų (ypač dėl Vokietijos agresyvėjančios politikos Lietuvos atžvilgiu), tiek dėl kitų priežasčių pagrindine Lietuvos gimnazijose mokoma užsienio kalba tapo prancūzų (visose klasėse – nuo trijų iki šešių pamokų per savaitę), o antra – vokiečių arba anglų (3–5 pamokos per savaitę vyresnėse klasėse). Lotynų kalba dėstyta tik humanitarinio pobūdžio mokyklose (4–5 pamokos vyresnėse klasėse.). Mokytasi dažniausiai iš vadovėlių, kurie nebuvo pritaikyti Lietuvos sąlygoms (paprastai buvo skirti mokomosios kalbos šalies mokykloms), todėl mūsų mokytojai itin troško Lietuvai pritaikytų užsienio kalbų vadovėlių. Mokymosi procesas dažniausiai sietas su šalies, kuriai atstovauja mokoma kalba, kultūros, tradicijų ir istorijos pažinimu, o ne, pavyzdžiui, kasdieniu bendravimu.

VEIDAS: Koks buvo visuomenės poreikis mokėti užsienio kalbų, kiek jų vartota viešojoje erdvėje? Ar svetimos kalbos mokėjimas buvo pranašumas siekiant karjeros valstybės tarnyboje?

N.Č.: Kalbų mokytasi ne tik mokyklose, bet ir įvairiuose privačiuose kursuose. Jų mokytis skatino įvairios draugijos atskirų šalių kultūroms pažinti (anglų mylėtojų, lietuvių–prancūzų, esperantininkų sąjunga). Manytina, kad juose savo žinias daugiausia tobulino esami ar būsimi mokytojai (jų trūko), studentai. 1926 m. Lietuvoje atsiradus radijui jo bangomis transliuotos įvairios užsienio kalbų pamokėlės (vokiečių, prancūzų, anglų ar net esperanto).

Lietuvos politinis, mokslo ir meno elitas (apie kelis šimtus žmonių) užseinio kalbas mokėjo gerai, nes iš esmės beveik visi baigė (dar iki nepriklausomybės) užsienio universitetus (savasis, kaip žinome, buvo uždarytas) – Maskvoje, Sankt Peterburge ar Fribūre. Žinoma, galime daryti prielaidą, kad baigusieji Fribūro universitetą labiau mokėjo Vakarų Europos kalbas.

Tarpukario Lietuvos valdininkams užsienio kalbos mokėjimo cenzo nebūta, nebent tai buvo aukščiausių institucijų (Užsienio reikalų ministerijos) atstovai. Užsienio kalbos vartojimas viešojoje erdvėje dažniausiai buvo susijęs su ten gyvenančių tautinių grupių interesais: Kaune būta trikalbių gatvių lentelių, Ukmergės burmistras atskirus „parėdymus“ leisdavo trimis kalbomis ir panašiai. Kitais atvejais „tikras“ užsienio kalbas labiau vartodavo mokslininkai, diplomatai ir atsirandančio verslo elito atstovai.

Kaip mūsiškiai užsienio kalbas mokėjo ir kiek tų mokančiųjų spėjo parengti sparčiai auganti mūsų šalies švietimo sistema, pasakyti sunku, tačiau žinoma, kad partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953) tarpukariu išaugusi ir išauklėta karta (partizanai) pagal galimybes klausydavosi įvairių užsienio radijo stočių, transliuojamų iš Vakarų Europos. Iš to, kad pogrindžio spaudoje būta neblogų politinių apžvalgų (pagal girdėtų radijo programų informaciją), matyti, jog mokančiųjų užsienio kalbas tarp vidurinės klasės žmonių tikrai buvo.

 

 

 

 

 

 

Rusų dramos teatras: keičiamės mes, keičiasi ir publika

Tags: ,



Senasis teatras sostinės J.Basanavičiaus gatvėje tikisi sulaukti vis daugiau lietuvių žiūrovų.

Šių metų kovo mėnesį baigsis pirmoji penkerių metų trukmės Lietuvos rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus kadencija. Kultūros ministerija privalės skelbti viešą naujo vadovo paieškų konkursą. Ar pretenduos į naują kadenciją, režisierius J.Vaitkus sakosi kol kas neapsisprendęs, tačiau iš to, kiek planų sieja su šio teatro ateities galimybėmis, beveik neabejojame – pretenduos.
„Per penkerius metus pastatėme dvidešimt penkis spektaklius, iš jų penki – mano paties režisuoti. Stengiausi kurti spektaklius, kuriuose būtų užimta didžioji dalis trupės, kad sustiprėtų kolektyvinė dvasia. Tokie spektakliai – tai „Tas, kuris gauna antausius“ ir, žinoma, „Eglutė pas Ivanovus“, kuriame muzikuoja ir šoka kone visas teatro kolektyvas, įskaitant scenos darbininkus. Tai padėjo geriau pajusti vieniems kitus“, – pasakoja kadenciją baigiantis teatro vadovas.
Į teatrą atėjo dirbti dvi režisierės – Olga Lapina bei Laima Adomaitienė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiamas rengti specialiai Rusų dramos teatrui surinktas aktorių kursas. Šią vasarą šešiolika studentų taps bakalaurais, ir iki dešimties gabiausių jaunuolių turės galimybę įsilieti į teatro aktorių trupę. Nemažai jų teatro scenoje vaidina jau dabar. Žinoma, jaunimas į teatro repertuarą ateitų su savo diplominiu kraičiu – jau dabar rodomomis „Trim mylinčiomis“, Antono Čechovo „Dėde Vania“ ir pagal Wolfgango Borcherto kūrinius pastatytu spektakliu.
„Repertuarą stengiausi formuoti taip, kad lengvosios dramaturgijos, pokštais linksminančios publiką, jame liktų mažiau. Tiesa, vieną kitą tokio pobūdžio spektaklį („Vėjas tuopų viršūnėse“, „Paskutinysis aistringas meilužis“) parengė patys teatro aktoriai. Ir padarė tai ne prasčiau nei už didelius pinigus dirbantys kviestiniai režisieriai“, – tvirtina J.Vaitkus.

Populiariausi – spektakliai vaikams

Pasak jo, pirmaisiais metais, pradėjus dirbti naujam teatro vadovui, žiūrovų buvo sumažėję, tačiau teatras pamažu atsivėrė bendram Lietuvos teatrinio gyvenimo kontekstui, todėl į jį pradėjo rinktis anksčiau kelią pamiršusi reiklesnio meninio skonio publika. 2012-ieji Rusų dramos teatrui jau buvo pelningi, pavyko išgyventi be skolų. J.Vaitkus tvirtina iš Kauno dramos teatre įgytos patirties žinąs, kad prarasto žiūrovo susigrąžinimas, nesiremiant vienadiene reklama, yra ilgalaikis procesas – tam reikia mažiausiai penkerių–septynerių metų kryptingo darbo.
Dar viena svarbi ir, kaip rodo paklausa, perspektyvi teatro darbo kryptis – spektakliai, skirti jaunajam žiūrovui. Štai O.Lapinos „Stebuklingoji kreidelė“ repertuare netgi siūloma dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, todėl pritraukia dar platesnę auditoriją. „Tokių spektaklių turėtų atsirasti daugiau. Juk teatro misija – visuomenę ne skaidyti, o vienyti: jei turime įdomų spektaklį, kodėl juo negalėtume pasidalyti su lietuvių publika? Apskritai stengiausi laikytis nuostatos, kad Rusų dramos teatras neturėtų būti skirtas vien rusakalbių miestiečių diasporai. Gaila, kol kas techninės galimybės neleidžia visuose spektakliuose kokybiškai rodyti teksto titrų: ateityje reikėtų tam įsigyti elektroninį ekraną“, – pasakoja režisierius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Latvija pasisakė prieš valstybinę rusų kalbą

Tags: , , ,


REUTERS

Daugiau nei trys ketvirtadaliai Latvijos rinkėjų, dalyvavusių šeštadienį vykusiame referendume dėl rusų kalbos pripažinimo valstybine kalba, pasisakė prieš šį pasiūlymą, rodo preliminarūs Latvijos vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys.

75,05 proc. iš daugiau nei milijono referendume dalyvavusių Latvijos piliečių balsavo prieš tai, kad rusų kalba būtų antra valstybinė kalba kaimyninėje valstybėje, 24,63 proc. pritarė tokiam siūlymui, remiantis balsais, gautais suskaičiavus referendumo rezultatus 969 iš 1035 balsavimo apylinkių.

Iš viso prieš rusų kalbą kaip valstybinę balsavo 750,159 tūkst. rinkėjų, už – 246,245 tūkstančiai.

3190 balsavimo biuletenių (0,32 proc.) pripažinta negaliojančiais. Rinkimų komisijos duomenimis, referendume iš viso dalyvavo 1,087,284 Latvijos piliečių arba apie 70,37 proc. visų rinkimų teisę turinčių Latvijos gyventojų. Tai – didžiausias rinkėjų skaičius Latvijoje dalyvavęs referendumuose per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Iki šiol daugiausiai rinkėjų – 1,010,906 arba 71,49 proc. – dalyvavo 2003 metais Latvijoje vykusiame referendume dėl narystės Europos Sąjungoje.

Lietuvos mokyklose rusų kalba paklausesnė už vokiečių ir prancūzų

Tags: , , ,



Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, daugiausiai moksleivių kaip pirmosios užsienio kalbos mokosi anglų. Tačiau tik Baltijos šalyse populiariausia antroji užsienio kalba yra rusų – kitur dažniausiai renkamasi vokiečių arba prancūzų.
Tarkime, 2009 m. pradiniame mokymosi etape rusų kalbos Lietuvoje mokėsi 41 proc. moksleivių, pagrindiniame – 35 proc. Dar labiau rusų kalba paklausesnė buvo tik Latvijoje (atitinkamai 31 ir 54 proc.) bei Estijoje (33 ir 65 proc.). Tokie duomenys pateikiami po „Eurostato“ atlikto tyrimo.
Anglų kalbos ES mokyklose mokosi 82 proc. jaunesniųjų moksleivių ir 95 proc. vyresniųjų. Po jos eina prancūzų (16 ir 26 proc.) bei vokiečių (9 ir 27 proc.), kurių dažniausiai mokomasi kaip antrosios užsienio kalbos.
Daugelyje Lietuvos mokyklų šios dvi kalbos taip pat yra tarp antrosios užsienio kalbos pasirinkimo variantų, tačiau jos nėra paklausios. Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais mokslo metais vokiečių kalbos mokėsi 9,2 proc., o prancūzų – tik 2,5 proc. visų šalies moksleivių.
Antrosios užsienio kalbos moksleiviai pradeda mokytis penktoje klasėje. Kokią kalbą rinktis, sprendžia tėvai. „Rusų kalbos pasirinkimas yra pragmatiškas. Jei tėvai sieja vaikų ateitį su Lietuva, rusų kalbos mokėjimas gyvenant čia suteikia konkurencinių pranašumų“, – aiškina kalbų mokyklos „Kalba“ vadovas Rytis Jurkėnas.
Jo manymu, pasirinkdami rusų kalbą tėvai neizoliuoja vaikų nuo Vakarų Europos, nes pirmoji kalba išlieka anglų. „Rusų, kaip Rytų kalbos, mokėjimas Vakaruose vertinamas kaip pranašumas“, – teigia pašnekovas.

Angliškai jau kalbame geriau nei rusiškai

Tags: , ,


Užsienio kalbų mokyklų vadovų duomenimis, dar prieš dvejus trejus metus rusų kalba mūsų šalyje buvo plačiausiai mokama užsienio kalba.

Tačiau pastaraisiais metais įvyko lūžis ir dabar rusų kalbą iš šios pozicijos jau išstūmė anglų kalba.
“Iš tiesų dabar Lietuvoje plačiausiai mokama užsienio kalba – anglų”, – teigia “Kalba.lt” vadovas Rytis Jurkėnas. Ją geriau ar blogiau moka jau dauguma šalies gyventojų, o tarp jaunimo – beveik visi. “26-eri metai yra ta amžiaus riba, žemiau kurios žmonės paprastai jau nemoka rusų kalbos, o angliškai šneka labai gerai”, – aiškina R.Jurkėnas.
Šios tendencijos lemia permainas užsienio kalbų mokyklose: pastaruoju metu į jas vangiai renkasi žemiausio anglų kalbos lygio mokytis norinčiųjų grupės. Daugiau mokinių ateina ne pramokti, o gerokai patobulinti šios kalbos žinias. “Skirtingo lygio anglų kalbos grupių gausą palyginčiau su rombu: mažiausiai žmonių ateina į patį žemiausią lygį, o štai vidutinio lygio kursuose mokinių daugiausiai”, – tikina “Soros International House” direktorė Daiva Malinauskienė. Jos teigimu, vis daugiau Lietuvos gyventojų bent minimalių anglų kalbos žinių įgyja savaime – mokykloje, naudodamiesi internetu ar keliaudami.
O štai rusiškai laisvai kalba paprastai vyresni nei 30-ies metų žmonės. Jaunesni šios kalbos nebemoka net minimaliai. O kadangi ši kalba svarbi verslo požiūriu, jauni žmonės plūsta jos mokytis. Ir užsienio kalbų mokyklose rusų kalbos mokymo grupės – pilnutėlės. Nemažai žmonių mokytis rusų kalbos atsiunčia įmonės.
Kitos populiaresnės užsienio kalbos šiuo metu yra vokiečių, ypač po pernai gegužę Rytų europiečiams atsivėrusios Vokietijos darbo rinkos. Naują pagreitį įgyja ir norvegų bei švedų kalbų mokymasis. Kaip visuomet, gana populiarios ispanų bei italų kalbos. Na, o tokių egzotiškų kalbų, kaip japonų ar kinų, lietuviai mokytis dar neskuba. “Nors susirenka pavienės grupės, tačiau šios kalbos nėra išmokstamos taip greitai kaip kitos Europos šalių kalbos, tad mokiniai paprastai įgyja tik pagrindus ir toliau į šias kalbas nebesigilina”, – aibendrina pašnekovai.

„Baltijskij dom“ vieši Vilniuje

Tags: , , ,



Šeštadienį Vilniaus mažajame teatre viešės teatras „Baltijskij dom“ iš Sankt Peterburgo. Svečiai parodys du spektaklius: 12 val. – vaikams skirtus „Mamos Mū ir jos draugų nuotykius“, o 18.30 val. – Igorio Koniajevo režisuotą „Iljos Iljičiaus gyvenimą“ pagal Aleksejaus Gončarovo ir Michailo Ugarovo kūrinius. Abu spektakliai vyks rusų kalba.

Sustabdyti SU-27SM naikintuvų skrydžiai

Tags: , , ,


Rusijos karinių oro pajėgų vyriausias štabas laikinai nutraukė modifikuoto SU-27SM naikintuvo skrydžius, kai šio tipo lėktuvas nukrito prie Vladivostoko.

“Nuspręsta sustabdyti šios modifikacijos naikintuvų skrydžius, kol bus išsiaiškintos avarijos priežastys”, – agentūrai “Interfax” sakė šaltinis karinėje žinyboje.

Trečiadienį prie Vladivostoko sudužo SU-27SM naikintuvas, pilotas katapultavosi, per avariją niekas nenukentėjo. Gelbėtojai surado pilotą, jo būklė patenkinama.

SU-27SM naikintuvas nukrito negyvenamoje vietoje, aukų ir sugriovimų nėra, pranešama Rusijos tyrimo komiteto tinklalapyje.

Tuo tarpu vienas įvykio liudininkas agentūrai pranešė, kad naikintuvas nukrito ant daržinės vasarnamių sektoriuje ir užsidegė. Liepsna statinį visai sunaikino. Nuo ugnies rimtai nukentėjo ir naikintuvas. Šiuo metu gaisras užgesintas. Katastrofos vietą supa milicijos darbuotojai ir neleidžia niekam prisiartinti prie šios vietos.

SU-27SM naikintuvo atliko planinį skrydį. Ginkluotės lėktuve nebuvo.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...