“Veidas”: Premjeras ir ūkio ministras neatsidžiaugia, kaip lengvina sąlygas verslui, tačiau ką tik paskelbtame Laisvosios rinkos instituto ekonomikos tyrime nustatytas priešingas rezultatas. Kas galėjo lemti tokį verslo ir valdžios nuomonių išsiskyrimą?

R.V.: Rinkos dalyvių, dalyvavusių tyrime, nuomone, administracinė našta verslui per 2009–2010 m. padidėjo 4 proc., nors Vyriausybė iki 2012 m. žadėjo verslui ją sumažinti maždaug trečdaliu. Tyrimo dalyvių neprašėme motyvuoti atsakymų. Mano nuomone, ši Vyriausybė, nors yra padariusi šiokių tokių verslo sąlygų pagerinimų, tačiau jie tokie smulkūs, išskaidyti ir fragmentiški, kad neatsveria pabloginimų, kurie atsirado per šį laikotarpį. Pavyzdžiui, ketvirtines ataskaitas “Sodrai” pakeitė kasmėnesinės. O vien tai, kas susiję su mokesčių taisyklių keitinėjimu, ar tai – ne našta verslui? Juk reikia prisitaikyti, pakeisti buhalterines programas. Blogiausia, kad kryptingas biurokratijos ir administracinės naštos mažinimas nevyksta jau kokius metus. Saulėtekio komisija nebedirba, verslo skatinimo plano įgyvendinimo kaip ir nebėra. Kai nieko nedaroma, tai ir rezultato nėra, o nauja našta verslui vis atsiranda. Todėl rinkos dalyviai ir vertina, esą užuot sumažinus naštą, ji didėja.

“Veidas”: Tačiau oficialiai Saulėtekio – verslo skatinimo komisija, kurios narė ir Jūs esate, lyg ir nepanaikinta.

R.V.: Paskutinis Saulėtekio komisijos posėdis, net tiksliai neatsimenu, buvo, berods, pernai birželį. Jis baigėsi tuo, kad atidavėme didelį paketą siūlymų Vyriausybės pasitarimui. Jame siūlymams pritarta ir nutarta duoti dvi savaites įvairioms institucijoms su jais susipažinti ir pareikšti nuomonę. Jei kas kategoriškai nepritartų siūlymams, būtų grįžta juos persvarstyti. Tačiau grįžta nebuvo. Jokių naujų komisijos posėdžių taip pat. Tiesa, buvo vienas pasitarimas dėl tolesnio Saulėtekio komisijos darbo. Elektroniniu paštu esu prisiuntusi laiškų su klausimais, ar dar dirbame, bet niekas net neatsako.

“Veidas”: Kodėl, Jūsų manymu, mirusi yra ne tik Saulėtekio, bet ir Saulėlydžio – kovos su biurokratija komisija?

R.V.: Gal Vyriausybė nutarė pasirinkti kitus prioritetus, pavyzdžiui, projektą “Verslo laiptai”, investicijų “medžioklę”. Manau, gerokai ūpą numušė ir tai, kad Seime įstrigo dauguma ir Saulėtekio, ir Saulėlydžio komisijų pasiūlymų.

Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas.

Vyriausybė, užsimojusi iš šešėlio ištraukti milijardą litų, svarsto galimybę apriboti atsiskaitymus grynaisiais. Šiam pasiūlymui dar nėra suteikta apčiuopiama forma. Tačiau net ir nesant jokių konkretesnių šios priemonės detalių galima vertinti jos poveikį daug platesniame kontekste, nei vien kova su šešėline ekonomika.

Pirmiausia reikia sutikti, kad šešėlis ir grynieji pinigai yra susiję, šešėlis gyvena grynųjų pinigų pavidalu, o dideli atsiskaitymų grynaisiais mastai gali byloti apie šešėlį. Vis dėlto grynųjų naudojimas yra tik šešėlio simptomas, jo pasekmė, bet niekada – priežastis. Šešėlyje žmonės ir verslai slepiasi nuo per didelių mokesčių, reguliavimo arba draudimo užsiimti tam tikra veikla.

Ribojant atsiskaitymus grynaisiais būtų siekiama vienintelio tikslo – kovoti su šešėliu. Argumentai prieš šį pasiūlymą daug margesni. Nemaža jų dalis – verslo sąlygų lygmens. Siūlomas reguliavimas padidintų banko paslaugų, su bankais susijusių inkasavimo paslaugų paklausą ir kartu padidintų šių paslaugų teikėjų pajamas. Prievartinė inkasacija sukurtų papildomą finansinę naštą kitiems verslo subjektams. Itin didelė ši našta būtų smulkiesiems, kurių verslo specifika lėmė patogumą atsiskaityti grynaisiais. Sunkumų gali kilti kaimo vietovėse, kur grynieji pinigai dabar yra populiarūs, ir perėjimas prie negrynųjų keistų daugelio gyventojų įpročius. Vertinant verslo sąlygas galima teigti, kad būtų mažinama konkurencija atsiskaitymų srityje, kuriamas atsiskaitymo monopolis.

Vis dėlto didžioji pasiūlymo riboti atsiskaitymus grynaisiais kritika kyla ne dėl verslo sąlygų bloginimo, bet dėl grynųjų apribojimo makroekonominio poveikio pinigų ir bankų rinkai. Šis poveikis nebus toks matomas, kaip dirbtinės rinkos sukūrimas ar padidėjusios kai kurių verslų sąnaudos, tačiau būtent dėl to, kad paslėptas – jis dargi klastingesnis.

Priklausomai nuo grynųjų “atidavimo” bankams masto ir sėkmės, tai lems didesnę infliaciją, rizikingesnius kreditus, o su jais – ir naujus kainų burbulus, padidėjusią riziką asmens finansams, potencialią naštą viešiesiems finansams.

Šių neigiamų padarinių priežastis ta, kad grynasis litas, patekęs į komercinį banką, gali “pasidauginti” kelis kartus.

Komerciniai bankai turi įstatymo suteiktą privilegiją saugoti tik keturis procentus į atsiskaitomąją sąskaitą padėtų lėšų. ES – tik du procentus. Kiti 96 procentai atsiskaitomosiose sąskaitose esančių lėšų gali būti ir yra perskolinami. Kai kas gal pasidžiaugs gausesniais kreditais, tačiau šiuo atveju naudos iš nesutaupytų pinigų skolinimo nėra – tik rizika.

Jei žmogus ar įmonė turi grynųjų pinigų, šiais pinigais naudojasi vien tik jis, ir niekas daugiau. Vos tik litas patenka į banko atsiskaitomąją sąskaitą (terminuotiems indėliams tai negalioja), jų padaugėja tarsi iš oro. Tais pačiais pinigais vienu metu naudojasi jau ne vienas savininkas, o keli. Kuriama piramidė, kai vienas grynųjų pinigų litas gali būti padaugintas net kelis kartus, pinigai multiplikuojami, Lietuvoje – apie keturis kartus.

Pinigų multiplikatorius, vykstantis dėl dalinių rezervų bankininkystės, yra daugelio ekonominių traumų priežastis. Pirmoji – būtent jis kartu su centrinių bankų spausdinamais pinigais sukelia verslo ciklus ir krizes. Išsamiai šį priežastinį ryšį yra įrodęs ir Nobelio premijos laureatas Friedrichas A.Hayekas. Antroji – multiplikatoriaus poveikis infliacijai. Pinigų kiekio didėjimas lemia kylančias kainas. Jei ši kainų dedamoji sutaps su numatomais pasiūlos ir paklausos nulemtais kainų kilimo lūkesčiais – bus rimtų problemų dėl kylančių ypač maisto, o ir kitų produktų, kainų.

Trečioji – bankų sistemos nestabilumas ir iš to kylanti rizika asmeniniams bei viešiesiems finansams. Neigiamas pinigų multiplikatoriaus poveikis ekonomikai visada yra tiesiogiai proporcingas grynųjų pinigų apribojimo mastams. Tai, kad dalis pinigų cirkuliuoja grynųjų pavidalu, prideda sveikatos ekonomikai.

Neįmanoma valdyti rizikos, kurią sukuria perskolinami atsiskaitomosiose sąskaitose esantys pinigai, nebent bankai šias lėšas laikytų neperskolindami. Kai perskolina, bankai remiasi tik viltimi, kad visi klientai vienu metu neateis atsiimti savo pinigų. Ekonomikai esant ramybės ir visuotinio pasitikėjimo būsenos, taip paprastai ir būna. Deja, ne visada, nes bankų laivelis itin lengvai įsiūbuojamas. Rimtai juokaujama, kad laikraščiu galima užmušti musę ir banką. Tad kuo daugiau pinigų laikoma bankų atsiskaitomosiose sąskaitose, tuo didesnis bankų sistemos labilumas. Štai Didžiojoje Britanijoje, siekiant kovoti su neigiamais dalinių rezervų sistemos padariniais, buvo registruota įstatymo pataisa, siūlanti, kad įmonės bankų sąskaitose lėšas galėtų laikyti ne vien paskolos, bet ir pasaugos pagrindais (kaip seife, tačiau patogumo dėlei – sąskaitoje).

Jei dauguma lėšų prievarta būtų laikoma bankuose, kiltų dar viena – moralinio neatsakingumo (angl. moral hazard) rizika. Įsivaizduokime, į kokią itin vertingo agento padėtį patenka komerciniai bankai. Bankų sąskaitose yra visi visų pinigai. Tokiu atveju jau ne tiek pats bankas, kiek valstybė, valdžia, tampa suinteresuota, kad bankų sistemoje nebūtų jokių nesklandumų. Apie tai garsiai nekalbama, bet ir bankai, ir valdžia numano, kad banko problemos būtų sprendžiamos bendrai – infliacija (centrinio banko spausdinamais pinigais), mokesčių mokėtojų pinigais, paskolų pinigais, kitų rinkos dalyvių pinigais ir kitais rinkoje nepriimtinais bei žalingais būdais. Tokiomis sąlygomis bankai natūraliai linkę prisiimti didesnę riziką, privatizuoti naudą ir nacionalizuoti sąnaudas, kai tokių atsiras. Tai nėra jokio konkretaus banko yda, tai valdžios nustatyto reguliavimo pasekmė. Kai kam kiltų pagunda atsakomybę permesti bankams. Pripažinkime, rinkoje yra verslų, kurie norėtų gauti privilegijų. Bet juk valdžios priedermė – jokių privilegijų nedalyti.

Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas. Kai keliama minimali alga, pamirštama apie didėsiantį nedarbą. Kai didinami akcizai, pamirštama kontrabanda. Kovojant su šešėliu ši bėda kartojasi. Kad kova su šešėliu duotų vien naudą, siūlomos grynųjų apribojimo priemonės yra pernelyg nutolusios nuo problemos ištakų – per didelių mokesčių.

Mosavimas kainų reguliavimo vėzdu reguliariai kartojasi, ypač prieš rinkimus, tačiau tokia “rutina” neguodžia, nes vis dėlto tai galiausiai vėzdas prieš žmones. Ir užtikrintas kelias į praeitį.

Nedarbas, emigracija, biudžeto deficitas, šešėlinė ekonomika – visos ekspertų vardytos problemos nublanko, kai valdžia išsitraukė kainų ar antkainių reguliavimo vėzdą. Reguliavimo šalininkai sako, kad šiuo vėzdu apgins vartotojus nuo išnaudotojų. Tačiau ekonomikos dėsniai liudija kitą tiesą: vėzdas tvos būtent vartotojams.

Išsiaiškinkime – kas gi su kainomis negerai? Taip, labai skaudu, kad krizės metu brangsta vadinamosios paprastosios prekės. Tai nutinka dėl to, kad išauga būtent jų paklausa. Jei dar prisideda nederlius – kainos kyla stipriai, tačiau – laikinai. Beje, tuo pat metu kai kurios prekės pinga. Štai Lietuvoje pigo mėsa. Žmonėms tai – pažįstama, ir tie, kurie skaičiuoja, be valdžios sukurto tinklalapio žino, kurioje parduotuvėje šiandien nuolaidos ir kokios kainos turguje.

Tikrai, krizė negailestingai kerta, ypač gaunantiesiems mažas pajamas. Taigi nenutylėkime, kas gi sukėlė krizę? F.A.Hayekas dar 1974 m. gavo Nobelio premiją už tai, kad įrodė krizės priežastis – tai valdžios vykdoma pinigų emisija, paprasčiausias pinigų spausdinimas. Kai laisvosios rinkos ekspertai siūlo stabilizuoti pinigų kiekį, kas leistų gerokai sumažinti kainas, valdžios grobikiškus planus palaikantys ekonomistai ima gąsdinti defliacija. Tai ko gi jūs norite, politikieriai – kainų kilimo ar mažėjimo? Pirmoji nuoseklumo pamoka: rinka, kurioje pinigai nebūtų spausdinami, užtikrintų kainų mažėjimą. Išjunkite valdišką pinigų presą, ir kainos kris. Lietuva, laimė, šiuo presu nesinaudoja, bet turi kitą infliacijos šaltinį – gausiai imamas valdžios paskolas deficitui finansuoti ir ES paramą. Kol didės pinigų kiekis, kainos pasmerktos kilti, ir tai ne joks kartelis ir ne rinkos nesėkmė. Jei nenorime būti skurdesni be šių pinigų, bent jau būkime teisingi – įvardykime, kad jie daro įtaką kainoms.

Girdėjome sakant, kad nėra čia jokios laisvos rinkos, todėl kainas reikia reguliuoti. Taip, visai laisvos rinkos nėra, bet būtent dėl to, kad yra per daug valdžios. Antroji nuoseklumo pamoka: norite daugiau laisvos rinkos – mažinkite valdžios, o ne atvirkščiai. Beje, net ir esant valdžios intervencijai, kol veikia laisvos kainos, gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Tačiau tik atimk iš rinkos laisvas kainas – gausi planinę komandinę ekonomiką.

Ar tokia reguliuojamų kainų planinė ekonomika tinkama vartotojui? Kainų reguliavimu siekiama sumažinti rinkos kainą. Jei kaina nustatoma didesnė, niekas rinkoje nepasikeis, bet ir kainų mažinimo tikslas nebus pasiektas. Taigi nustatoma mažesnė nei rinkos kaina, –  kas vyksta toliau? Padidėja paklausa šioms pigesnėms prekėms. Tačiau pasiūla sumažėja, užuot išaugusi, kad atlieptų ir patenkintų šią išaugusią paklausą! Kodėl sumažėja? Ogi todėl, kad į sumažintą kainą su savosiomis sąnaudomis “nebeišsitenka” mažiau efektyvūs gamintojai. Dalis gamintojų bankrutuoja, dalis tiesiog nustoja gaminti nuostolingas prekes, ir konkurencija sumažėja. Išgirskite – konkurencija sumažėja. Rinkoje įsivyrauja deficitas, nes vartotojai su gamintojais nebesusikalba kainomis, kaip vykdavo iki šiol. Apsukresni atidaro “antrinę” – šešėlinę deficitinių prekių rinką – ir vėl prekiauja rinkos kainomis. Tad pradėjusi reguliuoti kainas, užuot padidinusi prekių prieinamumą vartotojams, valdžia jį sumažino. Trečioji nuoseklumo pamoka: norite konkurencijos ir prekių prieinamumo – naikinkite kainų reguliavimą visur, kur dar jis yra, o ne įvedinėkite naują.

Kainų reguliavimo fiasko greitai išaiškės, ir valdžiai reikės imtis naujų intervencijų į rinką. Prireiks subsidijų gamintojams, kad šie gamintų daugiau, kvotų vartotojams – kad visi gautų deficitinių prekių. Arba valdžiai teks dar labiau lįsti į kainas – prireiks įvesti sąnaudų kontrolę, o tai jau veda link totalinio kainų reguliavimo, visiško rinkos išnykimo ir perėjimo prie centrinio planavimo.

Šiandien sakoma, jog nėra konkurencijos prekyboje, pieno perdirbimo srityse, kad trūksta parduotuvėlių, ir t. t. Pirmiausia, išvardytose rinkose konkurencija tikrai yra, ir ji labai intensyvi. Tai patvirtintų bet kuris konkurencijos ir šių sričių žinovas. Tačiau ekonomistui labiausiai rūpi – ar gali būti konkurencijos daugiau? Taip, žinoma, kad gali būti. Aišku, kad parduotuvėlių galėtų būti daugiau, jei 2009 m. naktinė reforma nebūtų sudavusi mirtino smūgio individualioms įmonėms. Konkurencijos tikrai gali būti daugiau, jei būtų sumažinti nesuskaičiuojami reikalavimai prekybininkams, kurie mažiukams nepakeliami. Kur ten mažiukai! Prisiminkime – Lietuvoje norėjo investuoti tarptautinis prekybos tinklas, net sklypus buvo susipirkę, tačiau išpardavė ir movė lauk, pamatę mūsų teritorijų planavimo brūzgynus. Ketvirtoji nuoseklumo pamoka: norite daugiau konkurencijos – išsišluokite savo valdišką daržą, nes ten slypi daugiausia kliūčių konkurencijai.
Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama priimti sprendimus, kurie mažintų konkurenciją. Konkurencijos taryba toje srityje turi (turėti) daugiausia darbo, bet apmaudu ir liūdna matyti, kaip nepriklausoma institucija tampa politikavimo įrankiu. Dar blogiau: pradedama manyti, kad Konkurencijos taryba atsakinga už mažas kainas, už nuolatinį kainų mažėjimą, už ką ji nėra atsakinga, o ir norėdama negalėtų būti.

Dar vienas argumentas, pasitelkiamas siūlant reguliuoti maisto kainas – vaistų kainas sureguliavome. Ar jos sumažėjo? Ar tai veikia? Nė velnio neveikia taip, kaip sakoma iš politikų tribūnų. Pirma, krito ne visų vaistų kainos, o tik kai kurių. Kai kurie vaistai brango. Antra, kai kurių vaistų gamintojai svarsto nebeprekiauti nepelningaisiais vaistais – neapsimoka. Trečia, rinka “virškina” kainų reguliavimo įtaką, ne už kalnų rinkos koncentracija, vaistinių skaičiaus mažėjimas. Politikai ir vėl plos katučių, nes teigia, kad vaistinių (konkurencijos!) per daug, bet ar pritars pacientas?

Pastarųjų metų ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės ir didelis intensyvumas.

Konkrečių žmonių gyvenimuose būna daug sprendimų, kuriuos iš šalies stebint sunku suprasti. Juk žmogus – proto ir jausmo būtybė, turinti tik jam vienam žinomus prioritetus. Neverta net gaišti laiko, mėginant juos suprasti.

Kitaip su valdžios sprendimais. Negali į juos nekreipti dėmesio, nes valdžios sprendimai skirti mums visiems. Valdžią rinkome pagal vertybes, programas ir gebėjimą jas įgyvendinti. Jos tikslai buvo deklaruoti, įvardyti net kai kurie sprendimai. Taigi žmonės nori suprasti jų logiką ir turėti prognozuojamą ateitį. Jiems pakaktų valdžios sprendimuose rasti racionalaus grūdo, vertybių, identiteto, kalbų ir darbų atitikimo. Tada liberalai galėtų paaiškinti socialdemokratų sprendimus, socialdemokratai liberalų, žmonės – valdžios.

Iki šiol panašiai ir būdavo. Kartais kildavo abejonių dėl kairės ar dešinės ideologinio identiteto, bet kadangi būdavo nemažai racionalaus grūdo, padėtis buvo labiau prognozuojama. Šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės priimamus ekonominius sprendimus, jų visumą sunku pavadinti prognozuojamais. Yra toks fizikinis reiškinys – Brauno judėjimas. Brauno dalelės visą laiką netvarkingai juda. Pakaitinus kūną, judėjimas suintensyvėja. Nuostabiausia tai, kad šis judėjimas niekada nenutrūksta ir jis yra itin chaotiškas.

Pastaraisiais metais vykdyta ekonominė politika primena Brauno dalelių judėjimą. Milžiniškas chaosas, neatpažįstamos vertybės, didelis intensyvumas. Neveiklumu Seimo ir Vyriausybės tikrai neapkaltinsi – sprendimų daug, kai kurie jų juda itin dideliu greičiu. Tačiau neaiški šių gausių judesių kryptis, ji neaiškėja net praėjus veiklos metams. Net jei amžiną politikų populizmą laikytum racionaliu elgesiu, racionalumo ir nuoseklumo ekonominėje politikoje vis viena nėra. Interesų buvimą dešiniųjų valdžia neigia, tuo labai norėtųsi ir patikėti.

Netvarkingoje ir neorganizuotoje Brauno ekonomikos politikoje pasitaiko dešiniųjų ideologiją ir vertybes atitinkančių racionalių sprendimų. Išsaugotas lito stabilumas, įvykdyta aukštojo mokslo reforma, pirmyn juda apskričių reforma. Jei ant šio aukuro reikėtų padėti auką, kurią valdžia įvardytų, pasistengtume suprasti jos prioritetus.

Bet tam, kad įvyktų aukštojo mokslo reforma, nereikėjo pradėti reguliuoti vaistų kainų. Kad būtų išsaugotas litas, nereikėjo sujaukti mokesčių sistemos, nes tai nedavė pajamų biudžetui. “Sodros” neišgelbėjo apkarpytos įmokos į kaupiamąsias pensijų sąskaitas ir “įsodrinti” autoriai. Ekonominio nuosmukio nesumažino energetikos nacionalizavimas, dominuojančios padėties rinkoje apibrėžimo pakeitimas, atsiskaitymų per trisdešimtį dienų reikalavimas, naktinės prekybos alkoholiu draudimas. Šie sprendimai nuosmukį pagilino, nors valdžia iki šiol tik su krize ir tekovoja. Jei šie dešiniųjų vertybėms prieštaraujantys, racionalumo stokojantys sprendimai priimti ne mainais, kaip dažnai nutinka kompromisų pasaulyje, jų paaiškinimo kaip ir nėra.

Kiekvieną netinkamo sprendimo pavyzdį galima nagrinėti atskirai. Pavyzdžiui, ko galėjo siekti liberalų ministras, siūlydamas reguliuoti vaistų kainas? Oficialiai aiškino, kad mažesnių kainų. Neklausė nei Konkurencijos tarybos, nei ekspertų perspėjimų, kad kainų reguliavimas nėra nei adekvati, nei efektyvi priemonė. Dabar, kai akivaizdu, kad tikslas nepasiektas, kitas liberalų ministras ketina… apskritai uždrausti pardavinėti dalį vaistų. Principų kova vyksta, o kas pagalvojo apie pacientą, kuris vieną dieną gali vaistinėje neberasti reikalingų vaistų? O juk turėtų būti paisoma vertybinių principų, neigiami kainų reguliavimo padariniai liberalui turėtų būti žinomi iš anksto.

Niekaip neįmanoma suprasti valdžios pozicijos žmogaus atžvilgiu. Pavyzdžiui, dirbančio žmogaus. Kol kas pataikaujama tik profsąjungoms, kurios vienija mažą dalį dirbančiųjų, ir nematoma, kad norintys ne politikuoti, o dirbti darbdaviai ir dirbantys žmonės gelžbetoninį Darbo kodeksą sutartinai ignoruoja. Rūpinamasi nedarbu, o bedarbių, norinčių patekti į darbo rinką, interesai apskritai likę užribyje – būtent šiems žmonėms labiausiai praverstų laisvesnis Darbo kodeksas. Susidaro įspūdis, kad geriausia Vyriausybės draugė – profsąjungų nomenklatūra, bet ne žmogus.

Tai, kad valstybinį socialinį draudimą valdžia laiko savaimine vertybe, rodo siūlymas didinti pensinį amžių. Žmogui blogai, bet ne sistemą keisime, o žmogų aukosime. Kokia valdžios pozicija verslininko atžvilgiu? Ji šneka apie verslo skatinimą, bet būtent verslą labiausiai apdėjo mokesčiais ir reguliavimais. Ypač smulkųjį – iš Lietuvos verslo žemėlapio šios valdžios pastangomis išbraukta individuali įmonė. Vilties suteikė klaidų atitaisymas, bet ne visos jos ištaisytos.

Galima būtų suprasti, kad rinkimų pergalė ir ekonomikos krizė gali trumpam sujaukti protus, bet judėjimas Brauno dalelių principu tampa šios Vyriausybės ir Seimo firminiu stiliumi. Praėjo metai, o ant ministrų stalų gula vis nauji Brauno ekonomikos projektai, kurie prasilenkia su vertybėmis, racionalumu, tikslais, net su populizmu. Pavyzdžiui, numatoma įteisinti fizinių asmenų bankrotą. Kam kalamas šis įstatymas, kuris dar būtų taikomas ir atgaline tvarka? Ar tik ne prasiskolinusiems magnatams, kurių skolos būtų nurašytos rizikuojant bankų indėlininkų saugumu? Būtų galima paaiškinti tokią poziciją, jei kas antrą dieną negirdėtume naujų Vyriausybės “kovų su oligarchija”. Ant stalo guli ir nauji mokesčiai – vėl progresiniai ir nekilnojamojo turto. Šiemet nuo naujų mokesčių saugo nacionalinis susitarimas, bet kitąmet jie gali būti įvesti. Galima manyti, kad nuo klaidų saugo susitarimai, jei tie patys susitarimai… nesaugotų nuo pribrendusio sprendimo palengvinti Darbo kodeksą.

Brauno ekonomikoje gyventi, žinoma, irgi galima. Prie nestabilumo žmonės prisitaiko: verslui registruoti pasirenka kitą šalį, santaupas laiko užsienio valiuta ir ne banke, pasistengia įgyti kitą pilietybę, emigruoja. Valdžia prikaišiojo pagalių į ratus visiems be išimties, daug kur – visai be reikalo. O juk ekonominė politika – ne fizika, čia ne Brauno dėsniai turėtų būti taikomi.